K. Vanago nuotr.
Aušra LĖKA
Per viešuosius pirkimus kasmet išleidžiama per 4 mlrd. eurų, apie 40 proc. viso valstybės biudžeto, dažnai permokant 20–30, net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. O pinigų trūksta viskam – mokytojų atlyginimams, investicijoms. Viešumas, žmonių drąsa, kompetencijos ugdymas – Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės Dianos Vilytės įsitikinimu, tokie instrumentai efektyviausi norint priversti neišlaidauti ir nevogti.
– Ar buvo didelis kontrastas tarp to, kaip įsivaizdavote situaciją viešųjų pirkimų srityje, ir to, ką pamatėte realybėje, prieš pusantrų metų paskirta į šį postą?
– Kaip įsivaizdavau? Kitaip. Liūdna, kad tvarkingai, skaidriai perkančioms organizacijoms gana sunku. Viešųjų pirkimų įstatymas yra vienas tų, kurie keičiami labai dažnai – praktiškai kiekvieno Seimo nario garbės reikalas pasiūlyti kažkokių šio įstatymo pataisų ir kiekvienas kažką siūlo. Yra apie 4 tūkst. perkančiųjų organizacijų, dalis jų – mokyklos, darželiai, kurių darbuotojai turi patirties kitose erdvėse ir juos turbūt sutraukia mėšlungis, kai reikia vykdyti kokį pirkimą, nes jie neturi pakankamos kompetencijos šioje srityje ir Viešųjų pirkimų įstatymas jiems per daug sudėtingas.
O piktavaliai, kurie nori jį apeiti, ir apeina. Lyg ir taikomasi įstatymo pataisomis į pastaruosius – norima prevenciškai užkardyti neskaidrius sandorius. Tačiau kenčia tie, kurie veikia tvarkingai, nes tada įstatymas tampa labai detalus, smulkmeniškas ir todėl sudėtingas.
Vis dėlto didžiausias kultūrinis slenkstis man buvo ne atėjus į Viešųjų pirkimų tarnybą, o paskutiniais darbo Atviros Lietuvos fonde metais, kai ėmėmės viešosios politikos analizės. Iki tol turėjau iliuzijų, kad kažkiek išmanau viešąjį sektorių, mechanizmus, kaip priimami sprendimai. Bet ėmusi gilintis supratau, kad nieko nesuprantu.
Dabar viešajame sektoriuje esu beveik 10 metų. Manau, jis dirba labai neefektyviai. Kartais klausiu savęs, kaip ištaisyti šią situaciją. Gal reikia eiti estų keliu: jie viską „nunulino“ – apsivalė nuo viso sovietinio paveldo, priėmė jaunus žmones. Bet jie tai padarė pačioje nepriklausomybės pradžioje. Dabar, matyt, reikia kažkokių kitokių sprendimų.
Pamenu, Atviros Lietuvos fondo steigėjas filantropas George’as Sorosas, nors per daug ES biurokratija ir mechanizmais nesižavėjo, sakė: Lietuvai, kaip valstybei, nėra kito pasirinkimo – tik ES, nes esate per daug silpni ir per daug nualinti, kad galėtumėte egzistuoti globaliame pasaulyje pagal jo žaidimo taisykles. Tik, įspėjo Sorosas, žiūrėkite ES lėšų paskirstymo skaidrumo, nes valstybei, žmonėms, pilietinei visuomenei tai bus didelis iššūkis. Šios jo įžvalgos išsipildė. Tai buvo didelis iššūkis, ir ne visus slenksčius lengvai peržengėme. Tam buvome nepasirengę tiek intelektualiai, tiek moraliai.
– Ar pagal viešųjų pirkimų efektyvumą esame autsaideriai tarp kitų ES šalių?
– Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – klubo, į kurį norime įstoti, naujausią ataskaitą, 57 proc. kyšininkavimo atvejų susiję su viešaisiais pirkimais. Tad tai problema ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, net ir geriausių valstybių klube. Taip, pas mus šiuo aspektu blogiau nei Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Anglijoje, turbūt geriau nei Rumunijoje, Bulgarijoje, kur kas geriau nei Rusijoje. Žinodami, iš kur išėjome ir kur einame, esame kelyje.
Vertinant pasaulio ir Europos kontekste neverta plaktis ir piltis pelenus ant galvos, kad čia pas mus viskas blogai, korumpuota ir biurokratiška. Iš Europos Komisijos vertinamų šešių kriterijų pagal du (konkursų dalyvių skaičius, neskelbiamos derybos) esame vertinami vidutiniškai, pagal du (agreguoti pirkimai, kai sudaromos preliminarios sutartys pirkimo procesams palengvinti ir pagreitinti, taip pat ekonominės naudos kriterijaus naudojimas) blogai ir pagal du (sprendimų priėmimo greitis ir ataskaitų parengimas) gerai.
– Vieša viešųjų pirkimų paslaptis – imituoti pirkimai. Kaip juos užkardyti? Antra vertus, kaip teisinamasi, perkančioji pusė gerai žino, kas tuos darbus atliks geriausiai, tad belieka imituoti pirkimą.
– Ne kartą sakiau – nereikia per viešuosius pirkimus pirkti Violetos Urmanos. Atvažiuoja koncertuoti tokio lygio menininkai, o jiems pakišinėja pasirašyti viešųjų pirkimų pažymas apie paslaugų pirkimą iš vieno šaltinio – būtina stabdyti tokį absurdą. Reikia sveiko proto, nes yra sričių, reikalaujančių išimties. Jei atvažiuoja Urmana, nežeminkime nei jos, nei savęs, darydami imitacinius pirkimus. O kai yra tiekėjų pasiūla, pavyzdžiui, automobilių rinka su plačiu pasirinkimu, pirkimas neturėtų būti subalansuotas vienam tiekėjui – tegu vyksta tikra konkurencija.
Bet blogiausia, kad viešieji pirkimai vyksta, iki juos paskelbiant: susitariama, o techninės specifikacijos ir kvalifikaciniai reikalavimai atnešami atmintukuose ar surašyti popieriuje, tad tik perrašomi pritaikant vienam konkurso dalyviui.
Arba karteliniai susitarimai: pirkime pareiškia norą dalyvauti trys ar penkios organizacijos; vieno kaina maža, kito dar mažesnė, bet jie susitaria, kad laimėjęs atsisako projekto, tada atsisako antras ir laimėtoju tampa pasiūlęs didžiausią kainą. Jei į tokią schemą įsimaišo koks nedalyvavęs tokiame sandoryje, prasideda skundimai, teismų procesai, viskas užsitęsia.
Žaidžiami visokie primityvūs žaidimai: susitariama su vienu tiekėju ar rangovu ir įrašomi jam tinkantys kvalifikaciniai reikalavimai arba, pavyzdžiui, perkant mokymo paslaugas apklausiama kokia drabužių valykla. Štai Lazdijų rajono savivaldybės biblioteka iš su tos pačios savivaldybės meru susijusios įstaigos „Dzūkų žinios“ nusipirko televizorių, nors „Dzūkų žinios“ nėra televizoriais prekiaujanti įmonė, o kaina vidutinę rinkos viršijo per tūkstantį eurų. Juokingas, bet labai gerai situaciją iliustruojantis pavyzdys, ypač mažos vertės pirkimuose.
O didžiuosiuose projektuose iškeliami ypač aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, todėl dalyvauja tik didžiosios interesų grupės, kitų neįsileidžiama. Nors jei pirkimas būtų skaldomas, taip galėtų ateiti ir mažesni rangovai.
– Ir taip pasidalijama rinka?
– Statybos sektoriuje 20 rangovų valdo 47 proc. lėšų, kiti 509 – likusias. O statybų sektoriui išleidžiama ketvirtadalis visų viešųjų finansų. Techninės druskos pirkimuose per pastaruosius septynerius metus viena bendrovė laimi 96,3 proc. tam skirtų viešųjų pinigų. Maitinimo paslaugų pirkimuose trys bendrovės – 56 proc. pirkimų vertės laimėtojos. Tokią situaciją atskleidėme ėmę analizuoti viešuosius pirkimus pagal sektorius.
VPT gali patikrinti labai mažą dalį pirkimų: per metus įvyksta apie 10 tūkst. atvirų bei tarptautinių ir iki 1 mln. mažos vertės pirkimų (o mažos vertės pirkimas – iki 58 tūkst. eurų prekėms, paslaugoms ir 144 tūkst. eurų darbams, tad tai taip pat didelės lėšos). Man atėjus į VPT iš tų 10 tūkst. buvo tikrinama 2,5 proc., dabar 3,5 proc., bet vis tiek imtis labai maža. Tad nutariau, kad reikia imti sektoriais, – taip problemos geriau atsiskleis. Štai ir išlindo tokia situacija.
Užauginom monstrus. O tai nėra kokie išskirtiniai sektoriai, reikalaujantys didžiulių intelektinių gebėjimų, kaip kokiuose sudėtinguose inovacijų pirkimuose, kur pajėgtų dalyvauti vienas ar du tiekėjai. Pavyzdžiui, per maitinimo paslaugų pirkimus už borto lieka 252 tiekėjai. Ar negali globos namuose, mokyklose ar darželiuose maitinti mažos valgyklėlės, vietinis verslas? O paskui verkiame, kad Lietuva emigruoja ir metame milžiniškus europinius pinigus, kad kažką mokytume, perkvalifikuotume bedarbius, juos integruotume į darbo rinką, – mokymams skelbiami milijoniniai pirkimai, užuot sutvarkius viešųjų pirkimų sąlygas ir neeliminavus mažų įmonių. Dabar reikalaujama sertifikatų su visais kokybės standartais, o juos turi dvi trys įmonės.
– O kaip pažaboti netramdomą viešojo sektoriaus aistrą prabangai?
– Viešojo sektoriaus žmonės iš tiesų nesusitvarko su savo aistromis – perka brangius telefonus, prabangos klasės automobilius ir panašius dalykus. Jei užsidirbi, gali nusipirkti, ką nori. Bet jei tai ne asmeniniai, o vieši pinigai, esi atsakingas visuomenei už jų naudojimą.
Kad ir Utenos ligoninės atvejis: vyriausiasis gydytojas neturėjo lėšų norimam automobiliui, tad sudarė jo nuomos sutartį, nors per penkerius metus taip sumokama automobilio vertė. Nėra atsakomybės prieš mokesčių mokėtojus, prieš kolektyvą. Jei esi vadovas ir žinai, kad neturi iš ko mokėti gydytojams algų, o sau leidi tokius prabangos dalykus, tai rodai labai primityvius žmogiškus instinktus.
Mūsų valstybė turi skolų, be to, po kelerių metų išseks ES pinigai, turėsime gyventi tik iš valstybės biudžeto, tačiau apetito nevaldome. Jei būtų normaliai kontroliuojamas biudžetas, tas aistras būtų galima suvaldyti. Dabar čia veikia kompleksas sąsajų. Pirmiausia institucijos išsimuša biudžetą – Valstybės kontrolė yra pastebėjusi, kad biudžeto formavimo reikalai Seime blogi. O kam pavyksta išsimušti biudžetą, paskui nekontroliuojama, kaip jis naudojamas.
Jei neatsakingai naudojamos biudžeto lėšos, į tai vertėtų atsižvelgti skiriant pinigus kitų metų biudžete. Tai būtų kažkokia sankcija, nes turi būti sąsaja tarp neatsakingai naudojamų lėšų ir tų institucijų biudžeto kitais metais.
O kokių reikia automobilių ar kitų prekių, kontroliuoti reikėtų ir iš apačios. Bet visuomenėje daug baimės, sovietinio palikimo, tai ypač ryšku provincijoje. Jei tavo darbo vieta, darbo užmokestis susiję su politikais ir jų rato žmonėmis – tyla, nuolankumas, vergo sindromas. Kartais baudžiame viešųjų pirkimų komisijas, kurios priėmė blogus sprendimus, net gaila tų žmonių – tokie sraigteliai: sako, taip liepė, tokias sąlygas atnešė. Nėra laisvų, drąsių žmonių, pilietinės visuomenės, kad išdrįstume pasakyti: ne, taip nedarysiu, nes tai nelegalu ar neefektyvu. Tačiau, tikiu, po truputį valysimės. Tam reikia laiko. Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą.
– Kodėl verslas be viešųjų pirkimų nusiperka pigiau nei viešasis sektorius, nors viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai naudoti valstybės pinigus?
– Vieša paslaptis, kad per viešuosius pirkimus permokama. Verslas privačiuose pokalbiuose nelabai slepia, kad dėl viešojo sektoriaus neprognozuotumo iškelia kainą, nes paskui dar kas sugalvos, ką papildomai padaryti, projektai vis keičiami. Vakarų šalyse su projektais dirbama ilgiau, o pas mus prisirišama prie europinių pinigų, skubama ir pridaroma klaidų. Ir dabar vėluojame su naujo ES finansinio laikotarpio projektais, o paskui visi tuo pačiu metu bandys spėti nusipirkti iki 2020 m., tad neabejotinai kils kainos, nes visi bandys nusipirkti tuo pačiu metu. Verslas nepajėgs, bet norės apžioti, nes tai paskutiniai ES pinigai, konkuruos, teisis. O kentės kokybė.
Pavyzdžiui, IT pirkimai: viešasis sektorius negali tiek mokėti šios srities specialistams, tad jų kompetencija nėra labai didelė, o šiai sričiai viešajame sektoriuje skiriamos milžiniškos lėšos. Vien projektui „e. sveikata“ kokios mestos lėšos, o kokį rezultatą šiandien teturime. Patys IT verslo atstovai sako: perkamas kosminis laivas, o sistema naudojama kaip dviratis. Į technines specifikacijas prirašo dalykų, kurių niekada nenaudos ir kurių nereikės, o tai labai išbrangina patį projektą. O paskui, projektą įgyvendinant, nėra tikrųjų jo vadovų, kurie žinotų, kas turėtų būti padaryta.
– Bet ar per pirkimus lyginama siūloma ir rinkos kaina?
– Anksčiau tikrinant pirkimus koncentruotasi į procedūras – iš kurios pusės atplėšė paraiškos voką ir panašiai. Šaržuoju, bet tikrai anksčiau ir net lig šiol skiriama per daug dėmesio procedūriniams dalykams. Noriu įvesti į viešuosius pirkimus ekonominių matymų, nes viešųjų pirkimų esmė ir yra ta, kad viešieji finansai būtų naudojami atsakingai.
Lyginsime, kiek esant lygiavertėms aplinkybėms kainuoja išasfaltuoti 1 km kelio Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Automobilių kelių direkcija jau giriasi, kad per pirkimus sutaupė 60–70 mln. eurų, nes į pirkimus atėjo daugiau dalyvių. Nežinau, ar tai ir mūsų kontrolės pasekmė. Bet ženklinant kelius lig šiol 20 metų Lietuvą dalijosi dvi bendrovės.
Pažiūrėjome, kaip yra kitose šalyse: ten konkursai skaidomi į mažesnius, tada gali dalyvauti ir mažesnės įmonės. Automatiškai taip visoje valstybėje sukuriama darbo vietų, o daugėjant konkurencijai mažėja kaina.
Noras, kad konkursus laimėtų tos pačios stambios įmonės, argumentuojamas kokybės poreikiu. Bet kai važiuoji per Vokietiją, kur kelius žymi ir mažesnės bendrovės, matai, kaip ten juostos spindi naktį, ir kaip Lietuvoje.
Ir taip visose srityse. Verslas turi uždirbti, išsilaikyti, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius, bet klausimas, kokia jo pelno viešuosiuose pirkimuose marža.
– Kas iš to, kad suskaičiuosite rinkos kainą? Kaip galite paveikti, kad į ją būtų atsižvelgta?
– Orientuojamės į visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą. Tai bus paranki medžiaga ministerijoms, merams. Juk jiems amžiais trūksta lėšų mokytojų, gydytojų atlyginimams, o taupymo rezervai didžiuliai: skaičiuojame, kad permokama 20–30 proc., net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. Štai apie kokias sumas kalbame. Lietuvoje per viešuosius pirkimus išleidžiama apie 4 mlrd. eurų. Jei sutaupytume nors 5 proc., kiek galėtume padaryti, o visur trūksta lėšų.
Jei kalbėsime apie VPT galias, tai numestas akmenukas nuraibuliuoja. Į mūsų tyrimus atsisuka ir Konkurencijos taryba, Valstybės kontrolė, jos tęsia tyrimus. Bet, mano manymu, vienas efektyviausių instrumentų prieš korupciją – viešumas. Taip pat svarbu ir piliečių sąmonėjimas, pilietinės visuomenės brendimas, žiūrėjimas, už ką balsuojame, kokius politikus išsirenkame ir kokius sprendimus jie priima. Ilgalaikėje perspektyvoje tai duos rezultatą.
– Skelbta, kad ES pagal ekonominio naudingumo kriterijų vyksta 80 proc. pirkimų, o Lietuvoje – vos 5-7 proc. Ar tikra baimė, kad užgrius tikrintojai, bus sunku įrodyti, jog pasirinktas geriausias variantas?
– Pagal ekonominio naudingumo kriterijaus naudojimą EK Lietuvą įvertino blogai. Vienuolika ES valstybių šiuo požiūriu turi problemų, ir Lietuva – viena iš jų. EK įpareigojimas iki 2020 m. padidinti tokių pirkimų dalį iki 75 proc. Lietuvoje įkaltas net įstatymu. Tiesa, kartais įstatyme – viena, realybėje – kita, pavyzdžiui, numatyta, kad pirkimai iš socialinių įmonių turi siekti 5 proc., o siekia tik 1 proc.
Kodėl toks mažas procentas perkamas pagal ekonominio naudingumo kriterijų? Gal ir dėl baimių, bet daugiau ne bijant, kad apskųs, o kad neteisingai sudėlios kriterijus, nes trūksta kompetencijos, ekonominio raštingumo. Reikia to mokyti, skleisti gerąją patirtį.
– Bijoma ir skundų, teismų, projektų stabdymo – ir valstybei, ir verslui tai pridaro didelių nuostolių. Ar pas mus nepiktnaudžiaujama galimybe skųstis?
– Juridinis ar fizinis asmuo turi teisę ginti savo teises, tai demokratinės valstybės pagrindas. Taip, pagal dabartinį teisinį reguliavimą tai ilgas procesas: nors teismai padarė pažangą, bet procesas užtrunka ir iki metų.
Tačiau yra ir piktavalių. Viešuosiuose pirkimuose ne paslaptis „otkatai“, ne paslaptis ir reketavimas: pas viešojo pirkimo laimėtoją ateina kiti dalyviai ir sako: arba susimoki, arba skųsiu, duosiu į teismą. O kol prasisuka teismo procesas, užtrunka. Bet dabar ir Lietuvos teismai nuėjo tuo keliu, kad projektas nestabdomas, nebent labai retai, o sankcijos, jei nustatomas pažeidimas, skiriamos vėliau.
Kai kuriose valstybėse tam yra ikiteisminio nagrinėjimo institucijos. EK rudenį planuoja paskelbti gerosios praktikos apžvalgą, bus skatinamas tokių institucijų atsiradimas. Bet kad tokios institucijos būtų efektyvios, jose reikia kompetentingų žmonių, kurie turėtų didelį visuomenės pasitikėjimą, būtų autoritetai ir nepažeidžiami interesų grupių. Mažose valstybėse tai gana sudėtinga dėl visokių sąsajų, bet, pavyzdžiui, Slovėnijoje tokia institucija sėkmingai veikia, vadinasi, tai įmanoma. Ten skundas išnagrinėjamas per mėnesį. Klausimas, kaip tai veiktų mūsų visuomenėje, ar verslas mažiau eitų į teismus, nes ne visada tai, kas veikia pasaulyje, veikia ir Lietuvoje.
Kitur tokios institucijos yra prie viešųjų pirkimų tarnybų, pavyzdžiui, Latvijoje. Estijoje tokia institucija veikia Finansų ministerijoje.
O kai kurios šalys, taip pat ir mūsų kaimynė Lenkija, yra įvedusios mokestį už skundimą. Tai atgraso tuos, kurie skundžia tik tam, kad skųstų. Apie tokią priemonę reikėtų pagalvoti ir mums.
– Kaip veikia nuo šių metų įsigaliojusi įstatymo pataisa, pagal kurią rangovai, nevykdantys sutarčių sąlygų, trejus metus negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose?
– Perkančiosios organizacijos džiaugiasi, nes kai kuriais atvejais vargsta su nepatikimais tiekėjais, kurie neatlieka darbų ar nepateikia prekių, tad verslui tai įspėjamasis skambutis. Tiesa, verslininkai baiminosi, kad nebūtų susidorojimo – į juoduosius sąrašus nebūtų įtraukiama už smulkmenas, o ne esminius sutarties sąlygų pažeidimus.
Per pusę metų, kai veikia įstatymas, į juoduosius sąrašus įtraukti trys tiekėjai, su vienu dar vyksta teisminiai procesai. Tad lavinos nėra, bet kol kas naujai pasirašytų sutarčių ciklas nėra apsisukęs, tad tikras šios pataisos rezultatas išaiškės vėliau. Tačiau teko girdėti pasakojant, kaip viena maisto paslaugų gavėja pradėjo sverti kotletus, – ir teisingai, nes pagaliau pradėjo žiūrėti, ar prekė tokia, kokia žadėta.
– Ar VPT tikrina ne tik pirkimus, bet ir galutinį pirkimų rezultatą?
– Ėmėme tikrinti, kaip vykdomos sutartys: ką pirko ir ką nusipirko. Skaičiai baisūs: 91 proc. iš patikrintų sutarčių buvo nustatyta pažeidimų. Žodžiu, norime vieno, nusiperkame, o gauname visai ką kita. Viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo priežiūra visiškai nesutvarkyta. Kas pasirašyta sutartyje, kas padaryta ir kaip atrodo rezultatas – visa tai turi sutapti, o čia matome didelių problemų, tad tam skirsime išskirtinį dėmesį.
Daug piktnaudžiavimo perkant maisto produktus. Kad ir tyrimas dėl miltų pirkimo nepasiturintiems. Pasikviečiau Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros atstovus, klausiu, ar analizavote, kiek kainuoja miltai rinkoje. Sako – ne. Gavo sumą, padalijo, ir išėjo, kad kaina dvigubai didesnė, nei perka kiti. Ta pati valstybė, tie patys miltai, bet kaina skiriasi dvigubai. Tačiau jei kas neskaičiuoja, tai ir neskaičiuoja.
Arba sveikatos apsaugos sritis. Baigiame tyrimą dėl reagentų pirkimo. Visas pasaulis perka tyrimus, o pas mus, kaip tokiose valstybėse, kaip Rusija, Moldova, perkami buteliukai, „šlangelės“, tad sunku ištirti, kas ir kaip. Kraujo ar šlapimo tyrimų reagentai „pririšami“ prie vienos įmonės, o tai automatiškai išaugina kainą. Suskaičiavome, kad per dešimt pirkimų galima sutaupyti 500 tūkst. eurų.
– Ar trumpėja viešųjų pirkimų procedūrų laikas? Kai kurie verslininkai sako nė nelendą į viešuosius pirkimus dėl užsitęsiančių biurokratinių procedūrų ir dėl neskaidrumo.
– Pagal trukmę ES kontekste atrodome normaliai, bet procesai vis dar ilgi. Jei pirkimas didelės vertės, sudėtingas, pagal ekonominio naudingumo kriterijus, tarptautinis su visomis procedūromis trunka apie pusę metų, atviras, mažos vertės – nuo mėnesio iki pusės metų. Ieškome variantų, kaip pagreitinti šiuos procesus. Sudarant preliminarias sutartis procesas gerokai pagreitėjo.
Mažiname biurokratinių dalykų, ataskaitų. Pagal naująjį įstatymą bus tikrinama tik laimėtojo kvalifikacija. Pakeitėme tvarką, kad dėl patekimo į tiekėjų sąrašus neneštų popierinių dokumentų, bet vis tiek neša – inercija. Pereiname ir prie e. konsultacijų. Tikimės, kad padės nauja e. sistema, nes dabartinė kurta gabalais, nepatogi. Trūksta ir sąsajų tarp valstybės valdomų registrų, kad greičiau būtų gaunamos pažymos. Bet erdvių tobulėti dar yra.
– Ar reikia dar kokių Viešojo pirkimo įstatymo pataisų?
– Balandį turėjome į savo teisinę bazę perkelti europinę direktyvą dėl viešųjų pirkimų, bet Seimas to nepadarė. Daugiausiai ginčų sukėlė vidaus sandoriai. Tai labiausiai aktualu savivaldybėms ir valstybės įmonėms – „Lietuvos energijai“ ar „Lietuvos geležinkeliams“. Štai savivaldybės prisisteigusios daug įmonių, tad kokį sniego valymą nori pirkti iš savo įmonių. Bet Konkurencijos taryba suskaičiavo, kiek per tokius vidaus sandorius pabrangsta paslaugos, o Konstitucinis Teismas yra padaręs išvadą, kad vidaus sandoriai naikina konkurenciją, neužtikrina efektyviausio viešųjų finansų naudojimo.
EK pradėjo tyrimą, kodėl neperkelta direktyva. Jei tai nueitų iki teismo, valstybei grėstų reali finansinė bauda.
– Pusantrų metų vadovaujate VPT. Ar nesijaučiate kovojanti su vėjo malūnais? Ar tikrai tikite, kad vagystę iš valstybės pradėsime laikyti vagyste, ir kovoti su korumpulais įmanoma ne sankcijomis, o viešumu, pilietinės visuomenės stiprinimu?
– Tikiu. Iš sovietmečio atsinešėme dvejopus standartus, išbalansuotą vertybių sistemą, kai norma – susitvarkiau, gavau, pramušiau, o ne kad sąžiningai kažką padariau. Bet tikiu žmonių neabejingumu, jų laisvėjimu, drąsa ir kad to su kiekvienais nepriklausomybės metais daugės. Pinigus reikia uždirbti garbingai, be korupcijos, be kyšių, be susimokėjimo politikams už viešuosius pirkimus. Jei naudoji valstybės pinigus, tai daryti reikia atsakingai.
Bet kelias ilgas, nes pirma eina teisiniai, ekonominiai, o tik paskui mentaliniai pokyčiai. Jei netikėčiau permainomis, nebūčiau ėmusis šio darbo.
Dosjė
Diana Vilytė (52 m.)
Alma mater: Vilniaus universitetas, ekonomistė.
Karjera
1991–2006 m. – Atviros Lietuvos fondo finansų direktorė, vadovė.
2007–2014 m. – Verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, direktorė.
Nuo 2014 m. gruodžio 22 d. – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė.
Kita veikla
2000–2007 m. – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narė, pirmininko pavaduotoja.
2001–2006 m., 2008–2009 m. – VDU tarybos narė.
Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daugelio nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos.
Partijų veikloje nedalyvauja.
Pomėgiai
Domisi visais gyvenimo kaip reiškinio aspektais. Iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Nežiūri TV, bet klausosi radijo.
Loading ...