Jaunimo nedarbas Lietuvoje viršija 33 proc. Tačiau su šia problema susiduriame ne mes vieni. Nuo JAV iki Kinijos įsidarbinti nepavyksta ne tik neišsilavinusiems ar nemotyvuotiems jaunuoliams, bet ir baigusiems Harvardą. Nuosaikesni ekspertai šiandieninį pasaulio jaunimą vadina laukiančiąja karta, radikalesni – prarastąja.

Stenkis mokykloje, kruopščiai ruoškis abitūros egzaminams, įstok į norimą specialybę, gauk aukštojo mokslo diplomą ir sėkminga karjera bus garantuota. Tačiau tai yra tik teorija, realybėje šiandien viskas rutuliojasi kiek kitaip. Visame pasaulyje augant nedarbui, jaunimo nedarbas išaugo dvigubai. Pridėjus masinio aukštojo mokslo faktorių, gauname milijonus jaunų žmonių, kurie viską darė „pagal planą“, tačiau po studijų, užuot pradėję karjerą, ne savo noru įsitraukia į bedarbių gvardijas ar į trumpalaikių, su įgyta specialybe nieko bendra neturinčių darbų liūną. Dalis tiesiog grįžo pas tėvus, pikti ir nemotyvuoti antrajam debiutui.
Ypač daug tokių jaunuolių JAV, kur šiuo metu jaunimo nedarbas yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Rugsėjo pabaigoje paskelbti surašymo duomenys šokiravo: darbą turi tik 55 proc. 16–29 metų jaunuolių. Harvardo profesorius, ekonomistas Richardas Freemanas dėl susidariusios padėties kaltina recesiją ir pabrėžia: „Tie žmonės liks „randuoti“ ir bus vadinami prarastąja karta. Viskas būtų kitaip, jei būtume išvengę ekonomikos tragedijos.“
Žinoma, čia pat ir kontrargumentas: didelė dalis nedirbančių jaunų amerikiečių neturi jokio išsilavinimo. Tačiau tai yra ne ekonomikos, o per šimtmečius susiformavusios didžiulės šalies socialinės diferenciacijos problema. Kalbėdamas apie „randuotus“ jaunuolius, profesorius turėjo omenyje ne getuose gyvenančius amerikiečius, o pagal anksčiau aprašytą planą veikusius absolventus, kurių svajonės pakibę ore.

Pasaulinė problema

Vieno iš JAV universitetų tyrimo duomenimis, 14 proc. 2006–2010 m. šalies universitetus baigusių jaunuolių vis dar ieško viso etato darbo. Tai gali pasirodyti ne tiek ir daug: 86 proc. kokį nors darbą juk yra radę. Tačiau tyrėjai kalba toliau: tik maždaug ketvirtadalis respondentų savo pirmąjį darbą (kuris dažnai yra ir vienintelis) apibūdina kaip „karjeros“. Likusieji verda kavą baruose ar sėdi prekybos centrų kasose. O tam aukštojo išsilavinimo juk nereikia.
„The New York Times“ absolventus, kurių karjera klostosi ne pagal planą, pavadino „Limbo“ karta („Limbo“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia nežinojimo, netikrumo, laukimo būseną). Tiesa, nebūtinai visi jie yra nelaimingi. To tikrai negalime pasakyti, tarkime, apie Amy Klein, Harvardo universiteto absolventę su anglų literatūros studijų diplomu: po nesėkmingų bandymų įsidarbinti pagal specialybę, mergina ryžosi avantiūrai ir tapo pankroko grupės nare. Koncertuodama ji išmaišė valstijas ir mano esanti tikrai laiminga. Tai atspindi dar vieną „Limbo“ kartos bruožą: šie jaunuoliai, nors ir baigę universitetus, dažnai tiesiog nenori dirbti įprastų darbų. Perspektyva dieną nuo 8 iki 5 val. sėdėti biure jų nevilioja, mat jie nori darbo, kuris ir generuotų pajamas, ir leistų save realizuoti. O susitraukusi ir jaunus žmones sunkiai prisileidžianti darbo rinka tokių pozicijų gali pasiūlyti tik vienetams.
Panašūs procesai vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tik pietų ir rytų Azijos regionuose jaunimo nedarbo procentas yra vienaženklis. Visur kitur skaičiai yra didesni ir kasmet augantys. Štai Kinijoje išsilavinusių ir darbo nerandančių jaunų žmonių padaugėjo penkis kartus, Eurozonoje nedarbas nuo 15 proc. 2008-aisiais pakilo iki 20 proc. šiemet. Blogiausia padėtis yra Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – ten nedarbo lygis siekia 24 proc.
Nepamirškime, kad šie skaičiai parodo tik dalį problemos. Likusieji, įsidarbinę jaunuoliai, gauna šiokias tokias pajamas, kurios leidžia patenkinti svarbiausius poreikius, tačiau niekas neišmatuoja, kiek jaunų žmonių darbe realizuoja savo karjeros svajones. Barmenas su aukštuoju išsilavinimu taip pat yra „Limbo“ kartos atstovas, nors į bedarbių sąrašą ir nepatenka.

Motyvuoti, bet nedirbsiantys už lietuvišką minimumą

Lietuvoje jaunimo nedarbo tendencijos ypač ryškios. ES ribose didesnė dalis nedirbančių jaunų žmonių yra tik ant bankroto ribos esančioje Graikijoje ir krizę išgyvenančioje Ispanijoje. Kasmet daugėja ir diplomuotų jaunų bedarbių. Darbo biržos duomenimis, rugpjūtį Lietuvoje buvo užregistruota 34,2 tūkst. 16–24 m. asmenų, iš jų daugiau nei trečdalis buvo absolventai, t.y. turintys aukštąjį ar profesinį išsilavinimą. Kalbant tik apie jaunus bedarbius, turinčius aukštąjį išsilavinimą, daugiausiai jų turėjo verslo vadybos, teisės ir ekonomikos studijų diplomus. O juk tai specialybės, kurios studijų pradžioje atrodo perspektyvios, prestižinės ir garantuojančios darbo vietą.
Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis pastebi, kad Lietuvos jaunimas yra ne tik išsilavinęs, bet ir motyvuotas dirbti. Tačiau, anot profesoriaus, tas išsilavinęs ir jaunas žmogus dažniausiai darbo Lietuvoje neranda, arba randa už minimalų atlyginimą – 667 Lt (į rankas) per mėnesį. „Ši suma itin maža. Lietuvoje minimalus atlyginimas yra 20 proc. mažesnis už minimalų gyvenimo lygį“, – stebisi profesorius. Dėl to Lietuvos jaunuolių motyvacija realizuojama užsienio valstybėse, kur jie atlieka tokius darbus (neretai taip pat už minimumą), kurie vietiniams net ir didelio nedarbo sąlygomis yra nepriimtini. „Taip mes prarandame tai, kas šalyje brangiausia: išsilavinusį, motyvuotą pilietį. Pagrindinį biudžeto formuotoją ir pagrindinį valstybės gerovės kūrėją“, – pabrėžia B.Gruževskis.
Šiemet anglų kalbos filologijos studijas universitete baigusi Ieva Kairytė kol kas lieka Lietuvoje, ir kaip sako pati, užsiima „šiokia tokia kultūrine saviveikla“. Ji, kaip ir daugelis kitų šalies absolventų, neranda darbo pagal specialybę. Kita vertus, jau ir nebeieško. „Baigiau anglų filologiją, bet šią kalbą daug kas ir taip moka. Vertėjų daug nereikia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tą patį, ką ir dauguma: nors ir esi specialistas, niekas negarantuoja, kad būsi reikalingas“, – kalba mergina. Svarbiausi žodžiai čia yra „ką ir dauguma“. Baigęs studijas akademinis jaunimas įsitikina, kad „mokyklos-studijų-karjeros“ modelis nebeveikia ir Lietuvoje.
Tiesa, personalo atrankos kompanijos „Search Group“ projektų vadovė Ingrida Vitkienė situacijos nedramatizuoja ir diplomuotiems jaunuoliams siūlo savęs nepervertinti. „Universitetai įskiepija mintį, kad baigę studijas jaunuoliai iškart yra vertingi darbuotojai. Taip, jie yra entuziastingi ir turintys žinių, tačiau neturi patirties. Po krizės kompanijos pradėjo orientuotis į patyrusius darbuotojus, jos negali sau leisti investuoti į jauną žmogų, kuris rezultatus atneš po metų“, – komentuoja I.Vitkienė.
Saugų ėjimą – mažiau entuziastingą, bet daugiau patirties turintį darbuotoją – renkasi dauguma kompanijų ne tik Lietuvoje. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimo nedarbas pasaulyje auga. Tokia kompanijų strategija leidžia sėkmingiau išsilaikyti metus ar dvejus, tačiau žvelgiant į ilgesnę perspektyvą vyresnioji karta pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Anksčiau ar vėliau visų dabartinių darbdavių laukia pensija, kurią jiems turės uždirbti ne kas kitas, o tie patys jaunuoliai. Tie, kurių karjerą šiuo metu jie yra suspendavę. Žinant, kad Europoje 15–29 metų žmonės tesudaro apie 20 proc. (ir jų dalis nuolat mažėja) ir kas penktas jų yra bedarbis, kyla klausimas, ar bus, kas tas pensijas uždirbs.

Arabų revoliucijas sukėlė jaunimas

Beje, jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema yra tiesiogiai susijusi su bendra ekonomikos būkle. Atsigaunant ekonomikai atsiranda ir daugiau darbo vietų. Tačiau matant nežinomybę dėl pasaulio ekonomikos ateities, tokia „kada nors įvyksiančio atsigavimo“ perspektyva absolventus menkai guodžia. Jie nori veikti tinkamoj vietoj ir laiku, nes vėliau gali būti per vėlu: net jei per ateinančius keletą metų ekonomika išties atsigaus ir jaunimo nedarbas pradės mažėti, dabartinė absolventų karta tą laiką jau bus praradusi. Darbdaviai nebenorės studijų žinias primiršusio kadaise perspektyvaus jaunuolio, jie rinksis šviežius absolventus.
O kas, jei ekonomika stagnuos ir pasaulinis jaunimo nedarbas augs toliau? Tada dabar dar laukiančiąją kartą drąsiai bus galima laikyti prarastąja. Ir tai bus žmonės, išties neturintys ko prarasti. Į ką tai gali išsivystyti neseniai matėme arabų kraštuose – regione, kuriame, kaip minėta, jaunimo nedarbas yra didžiausias pasaulyje. Negana to, arabų visuomenėse jaunimas sudaro beveik pusę gyventojų. Ryšys tarp didelio jaunimo nedarbo ir revoliucijų šiuose kraštuose yra tikrai akivaizdus.

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse:
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    46,2
Graikija    38,5
Lietuva    33,1
Latvija    29,7
Estija    21,8
ES šalių vidurkis    20,7
Danija    13,7
Vokietija    9,5
Olandija    7,5
Šaltinis: Eurostat, 2011 m. liepa

Darbo ieškančių išsilavinusių jaunuolių Lietuvoje kasmet daugėja
Metai    Absolventų dalis (proc.)*
2009    24,7
2010    32,6
2011    36,8
* Aukštąjį ar profesinį išsilavinimą turinčių 16–24 m. jaunuolių dalis tarp per sausio–liepos mėn. laikotarpį registruotų jaunų bedarbių
Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Virbališkių kaime, Ringaudų seniūnijoje, Daivos ir Virginijaus Poderių šeimyna užaugino įspūdingo dydžio moliūgą. Pasvėrus ir išmatavus šią daržo gėrybę paaiškėjo, jog ji sveria daugiau kaip 90 kg, moliūgo apimtis – 2 m 10 cm.
„Jokių specialių priemonių augindami šį moliūgą nesiėmėme – tik rudenį patręšėme žemę. Moliūgus šiemet auginome pirmą kartą ir buvome labai maloniai nustebinti dydžiu. Vaikai – aštuonmetis Kajus ir šešiametis Donatas – stebėdami augantį moliūgą sakė, jog reikės krano jam pakelti“, – entuziastingai pasakojo D. Poderienė.
Milžiniškas moliūgas kitą savaitę bus eksponuojamas Ringauduose vyksiančioje parodoje. Vėliau Poderių šeimyna moliūgą žada padovanoti Ringaudų mokyklai, kad jos virėjai pagamintų gardžių patiekalų mokiniams.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), paskelbė, kad šešėlinė ekonomika šiemet, kaip ir pernai, sudarys 27 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), t.y. apie 26 mlrd. litų. Jo manymu, didžiausią šios sumos dalį (32 proc.) sudarys nuslėptos pajamos iš cigarečių, alkoholio, degalų ir kitų prekių kontrabandos, t.y. apie 8,5 mlrd. Lt. Kitą šešėlio dalį (17,5 mlrd. Lt) – įmonių ir fizinių asmenų nuslėptos pajamos.

Statistikos departamentas nurodo, kad šešėlinė ekonomika yra apie 13 procentų. Manau, arčiau tiesos departamento duomenys, kadangi jie apskaičiuoti remiantis tyrimais ir tarptautine metodika. LLRI skaičius (27%) neaišku kaip apskaičiuotas. Gal būt apklausus apie šimtą žmonių.

O dabar pamastykime, ar įmanoma kontrabandos būdu įvežti į Lietuvą už 8,5 mlrd. litų cigarečių, alkoholinių gėrimų ir degalų, kai šalies mažmeninėje prekyboje šių prekių parduodama už 7-7,5 mlrd. litų? Išeitų, kad Lietuvoje daugiau kaip pusė žmonių geria tik pilstuką, rūko kontrabandinės cigaretes ir važinėja iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities slapčia įvežtais degalais.

Abejotina, kad įmonės ir ūkinę veiklą vykdantys fiziniai asmenys galėtų nuslėptų pajamų už 17,5 mlrd. litų. Juk nuslėpti pajamas įmanoma, kai dalis produkcijos (paslaugų) parduodama grynais pinigais, o gautos pajamos neparodomos apskaitoje. O taip atsiskaityti gali mažos ir vidutinio didumo įmonės. Išeitų, kad visos tokio dydžio įmonės turėtų grynais parduoti penktadalį produkcijos ir paslaugų. Ar tai realu?

Nuslėptų pajamų padidėjimą ar sumažėjimą palyginus su ankstesniais metais apytiksliai galima nustatyti lyginant produkcijos savikainą su pardavimo pajamomis. Pavyzdžiui, 2007 metais parduotų prekių ir paslaugų savikainos santykis su gautomis pajamomis buvo 77,7 proc., o 2009 m. – 79,4 procento. Esant 2007 m. santykiui, 2009 m. parduotos produkcijos suma turėtų būti 3,4 mlrd. Lt didesnė, negu parodyta oficialiai (151,6 mlrd. Lt). Taigi galima daryti išvadą, kad nuslėpta 3,4 mlrd. litų pajamų daugiau.

LLRI šešėlinės ekonomikos padidėjimą motyvuoja padidėjusiais mokesčiais ir verslo reguliavimo našta. Socialdemokratų partijos pirmininkas A. Butkevičius teigia, kad ekonomikai pasitraukti į šešėlį paskatino naktinė mokesčių reforma. Šešėlinę ekonomiką pateisina ir žiniasklaida, skelbdama, kad spaudžia nepakeliami mokesčiai, įmonės bankrutuoja, priverstos eiti į šešėlį, slėpti pajamas. Atseit, kalta valdžia nustačiusi per didelius mokesčius. Bet ar tai tiesa.

Naktinės mokesčių reformos metu padidinti tik PVM ir akcizai, kuriuos moka gyventojai, o ne verslininkai. Sumažinti gyventojų pajamų ir pelno mokesčiai. Bandymas padidinti 1 proc. įmoka „Sodrai“ neapsivainikavo sėkme. Tad ar logiška teigti, kad pelno ir gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas paskatino verslininkus nedeklaruoti dalį pajamų, mokėti darbo užmokesčio dalį „vokeliuose“ ir nemokėti dalies įmokos Sodrai?

Profesorius P. Gylys mano, kad kai pasikeis valdžia ir valstybės valdymo vairą perims aktyvi, nebijanti atsakomybės ir turinti vaizduotę valdžia – sumažės ir šešėlinė ekonomika. Labai abejoju, kad taip įvyks. Vaizduotė mažai gali pagelbėti. Apgaudinėti valstybę, kaip ir vogti, įprantama, ypač kai dar apgavystės pateisinamos įvairiomis aplinkybėmis, jos toleruojamos ir kai kovojama tik liežuviais. Taigi jeigu nebus imtasi ryžtingų veiksmų, nesumažės šešėlis ir pasikeitus valdžiai.

Ką daryti, kad šešėlinė ekonomika sumažėtų? Atsakymas aiškus – priversti ją legalizuotis. O ji bujoja visose verslo subjektų grupėse. Stambiajame versle gal būt mažiau, nes didelėse įmonėse sunkiau paslėpti pajamas dėl griežtesnės apskaitos ir ne grynais pinigais atsiskaitymo su produkcijos ir paslaugų pirkėjais. Bet šis verslas daugiau turi galimybių apgauti valstybę kitokiais būdais, pavyzdžiui, organizuojant atsiskaitymus per ofšorines įmones

Valdžia kovą su šešėline ekonomika pradėjo nuo mažųjų, nuo vykdančių ūkinę veiklą fizinių asmenų. Nuo gegužės pirmosios mėsos produktų pardavėjai turguose privalės naudoti kasos aparatus. Mat, nemažai mėsos produktų (ir ne tik jų) parduodama jų neapmokestinus PVM. Aparatai reikalingi pajamoms apskaityti, sumažinti galimybę jas slėpti. Apgaudinėjama ne tik valstybė, bet ir pirkėjai, kurie negaudami čekių, negali pasitikrinti svorio, kainos, sumos ir netenka galimybės pareikšti pretenzijų.

Valdžia turėtų ryžtingiau kovoti su šešėliu stambesnėse įmonėse. LLRI teigia, kad dalį savo veiklos šešėlyje vykdo 38 proc. (33tūkst.) ūkio vienetų. Žiniasklaida kartas nuo karto pagarsina, kad Mokesčių inspekcija pagavo įmones, kurios darbuotojams moka atlyginimą, „vokeliuose“. Kaip minėjau, jos ne tik slepia pajamas, bet šešėlinei produkcijai pagaminti ir paslaugoms suteikti sunaudotas žaliavas, medžiagas, degalus įskaito į oficialiai pagamintos produkcijos ir paslaugų savikainą ir taip sumažina pelną ir pelno mokestį. Parduotos prekės ir suteiktos paslaugos neapmokestinamos PVM ir šis mokestis nesumokamas į biudžetą. Iš šešėlinio darbo užmokesčio neišskaitomas ir nesumokamas pajamų mokestis bei įmokos Sodrai ir sveikatos draudimo fondui. Taigi žala valstybei padaroma didelė

Atsiskaitymai grynais – tai tiesioginis šešėlinės ekonomikos vykdymo įrodymas, kuris turėtų būti griežtai vertinamas. Iki 1995 metų buvo apriboti atsiskaitymai grynais. Ir nežlugo verslas. O dabar, kai parduotuvėse pensininkės atsiskaito kortelėmis, mūsų verslininkai nesugeba taip atsiskaityti. Apie tai prabilo ir užsienio investuotojai. Valdžia paskelbė, kad apribos atsiskaitymus grynais pinigais. Eina laikas, o problema nejuda iš vietos.

Yra ir kitų būdų priversti verslininkus legalizuoti šešėlinę ekonomiką. Tereikia tik atsigręžti į praeitį – 1994-1996 metus.

.