Penkis mėnesius Seimo pirmininko pareigas einantis Darbo partijos (leiboristų) narys Vydas Gedvilas yra pirmasis istorijoje Seimo pirmininkas, turintis net septynis pavaduotojus, pirmasis, kuriam dabar tenka spręsti, ką daryti su dingusia Seimo nare, bei pirmasis, kuris taip aktyviai važinėja po Lietuvos miestus ir kaimus išklausyti tautos.
V.Gedvilas pirmas ir dar vienu požiūriu: lig šiol neturėjome Seimo pirmininko, kurio atstovaujama partija būtų teisiama. Tik reitinguose V.Gedvilas anaiptol ne lyderis: kaip paaiškėjo po tyrimų bendrovės „Prime consulting“ apklausos, visuomenė mano, kad geriausiai Seimo pirmininko pareigas ėjo konservatorė I.Degutienė, o štai dabartinio parlamento vadovo kaip geriausio nepaminėjo nė vienas respondentas.
Apie šio Seimo kokybę, politines aktualijas ir V.Gedvilo savijautą stebint Darbo partijos bylą – „Veido“ pokalbis su Seimo pirmininku.

VEIDAS: Pirmininke, ar jums jau žinoma, kur yra Seimo narė N.Venckienė ir ar bus pradėta jos apkalta?
V.G.: Žinau tą patį, ką visi girdime viešojoje erdvėje, – kad N.Venckienė yra Čikagoje, kad yra ten ją mačiusiųjų, tačiau faktais to patvirtinti negaliu. Susidūrėme su nestandartine situacija – to Seime dar nėra buvę, ir niekas man negali net patarti, ką tokiu atveju daryti. Visa tai, ką leido Seimo statutas, mes jau atlikome: aš, kaip Seimo pirmininkas, visų pirma informavau valdybą, po to kreipiausi į Etikos ir procedūrų komisiją išsiaiškinti, kur yra ši Seimo narė, ir buvo nutarta, kad mes galime jai nuimti trečdalį atlyginimo. O apkaltos svarstyti negalime, nes jos pačios nėra ir ji negali gintis.
Spaudoje buvo pasirodę raginimų man pačiam važiuoti ir ieškoti N.Venckienės, bet gal tai buvo pasakyta su humoro gaidele, nes nei aš Šerlokas Holmsas, nei turiu laiko jos asmeniškai ieškoti. Savo darbą, kaip Seimo pirmininkas, atlikau, dabar Seimo narės paieška turi užsiimti teisėsauga. O ateityje statutą, aišku, reikia peržiūrėti, kad daugiau nebekiltų tokių situacijų. Turime turėti įrankių, kaip bausti posėdžių nelankančius Seimo narius.
VEIDAS: Neseniai pasigesta ir jūsų partijos kolegės V.Vonžutaitės. Tai ji vyko ar ne į Maskvą be Seimo valdybos leidimo?
V.G.: Jokios informacijos apie ją neturiu. Gal važiavo, gal ir ne, šito pasakyti negaliu, bet ji, kiek žinau, praleido tik vieną posėdį.
VEIDAS: Kaip apskritai vertinate šio Seimo kokybę? Stebint iš šalies atrodo, kad labiau smukti Seimui nebėra kur: štai B.Bradausko išrinkimas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku yra Konstitucijos pažeidimas, už kurį Seimo statute numatyta galimybė atimti Seimo nario mandatą, bet apie tai parlamente – nė žodžio. Be to, Seimo nariai toliau balsuoja vieni už kitus, posėdžių metu žiūri kompiuteryje nusirenginėjančias gražuoles – dėl to neseniai demaskuotas G.Kirkilas. O iš jūsų kažkodėl dvelkia abejingumu.
V.G.: Žinote, aš negaliu priversti Seimo narių lankyti posėdžių ar sukontroliuoti, ką jie žiūri kompiuteryje. Aš ne mokytojas, o Seimo darbas – tai ne pamokos mokykloje. Balsavimas už kitus tikrai nėra masinis reiškinys. Po to, kai buvo surengta apkalta A.Sacharukui ir L.Karaliui, nepasitaikė nė vieno tokio atvejo. Ar drausminsiu parlamentarus? Viskas turi vykti pagal statutą – gavus skundą visas šias funkcijas atlieka Seimo etikos ir procedūrų komisija, tai ji turi įvertinti situaciją ir priimti sprendimą.
Na, o visą dieną dalyvaujant posėdžiuose nueiti į vieną kitą portalą yra natūralu: visi mes domimės įvairiomis sritimis, tai žmogiška, tik mes, Seimo nariai, esame vieši ir labiau matomi, mus nuolat filmuoja kameros, nuo ryto iki vakaro sekamas kiekvienas mūsų žingsnis. Nemanau, kad šis Seimas yra kuo nors blogesnis už praėjusį. Seimo reitingas netgi šiek tiek pakilo.
VEIDAS: Vis dėlto pasitikėjimas Seimu išlieka labai mažas. Ar sieksite pakelti kritusius reitingus?
V.G.: Reitingai kiltų, jei visos diskusijos, aštrūs pasisakymai būtų perkelti į komisijas ir komitetus, o į plenarinius posėdžius ateinama tik balsuoti. Panašią tvarką turi Švedijos parlamentas: ten įstatymai priiminėjami tyliai ramiai, gali girdėti, kaip musė skrenda. Na, o mes daug ir viešai ginčijamės, o kadangi parlamentarai nori būti matomi, jie ne visada kalba tai, ką reikėtų kalbėti.
VEIDAS: Įvedinėsite Seime švediškus standartus?
V.G.: Esant dabartinei tvarkai aš nieko negaliu padaryti. Mes turime keisti žaidimo taisykles, o tada gal ir politikai, užuot daręsi „piarą“, ims daugiau kalbėti argumentų kalba.
VEIDAS: Daug kas kritikuoja ir dabartinį Ministrų kabinetą. Ar jums pačiam ne gėda klausytis kai kurių ministrų nusikalbėjimų?
V.G.: O ką jie tokio pasakė? Reikia kalbėti konkrečiai. Nemanau, kad praėjus vos keturiems mėnesiams mes jau galime kalbėti, kaip blogai dirba ši Vyriausybė. Mano požiūriu, pradžia yra gera, o premjeras eina teisingu keliu. Dabar visais klausimais priimant politinius sprendimus reikia pasitarti su ekspertais.
VEIDAS: Ši Vyriausybė išties išsiskiria darbo grupių gausa, bet juk svarbiausia, koks bus rezultatas.
V.G.: Na, žinote, mes nesame burtininkai, kad per nepilnus keturis mėnesius padarytume stebuklus.
VEIDAS: Kokie dar svarbiausi darbai laukia šią Seimo sesiją?
V.G.: Svarbiausi yra du dalykai: energetikos klausimai ir visa mokesčių reforma. Energetikos strategijos kryptys jau pristatytos Seime, ekspertai išreiškė savo nuomonę, kaip mūsų energetikos sektorius atrodytų su atomine elektrine ir kaip be jos, iki gegužės 15 d. turime sulaukti iš Vyriausybės viso teisės aktų pataisų paketo ir turėsime apsispręsti. Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą, žingsniai į priekį daromi, dabar belieka sulaukti galutinių išvadų. Asmeniškai aš, kaip politikas, esu už tai, kad reikėtų statyti atominę elektrinę ir kad ji būtų reikalinga Lietuvai, bet mes šiandien paprasčiausiai neturime tam finansinių galimybių. Todėl prognozuoju, kad Seimui bus pateiktas projektas be atominės elektrinės.
VEIDAS: Matome, kad jūs, kaip Seimo pirmininkas, išskirtinai daug važinėjate po Lietuvą. Kokį rezultatą tai duoda?
V.G.: Nemanau, kad Seimo pirmininkas turėtų dirbti užsidaręs parlamente. Seimo pirmininkas turi būti viešas, bendrauti su žmonėmis, išklausyti jų nuomonę, papasakoti apie problemas, su kuriomis susiduriame Seime. Tais vizitais aš labai džiaugiuosi. Supraskit, kad dabar ne rinkimų periodas, man, kaip politikui, tos reklamos nereikia, važiuoju visai kitam tikslui. Taip darysiu ir ateityje – važiuosiu ir į kaimus, susitikinėsiu ir su eiliniais žmonėmis.
VEIDAS: Esate pirmasis Seimo pirmininkas, turintis net septynis pavaduotojus, bet sakykite atvirai – kokia iš jų nauda?
V.G.: Mūsų laukia atsakingas laikotarpis – pirmininkavimas ES Tarybai. Per pusmetį turėsime 17 renginių ir kiekvieną jų reikės kam nors atidaryti, pasveikinti. Seimo pirmininko pavaduotojo statusą turintis parlamentaras tikrai atrodys solidžiau ir galės tinkamai reprezentuoti Lietuvą. Daug dabar rengiama ir su artėjančiu pirmininkavimu susijusių kelionių į užsienį. Be to, įsitikinau, kad kiekvienas pavaduotojas yra svarbus, nes turi savo veiklos sferą. Dabar man daug lengviau dirbti, kaip parlamento pirmininkui, nes kilus tam tikrų problemų būtent tas konkretus pavaduotojas jas ir išsprendžia.
Už kanceliarijos reikalus atsakingas A.Sysas, jei Seime vyksta įvairūs renginiai, tai žinau, kad to imsis P.Auštrevičius, už santykius tarp komisijų, komitetų atsakingas J.Narkevičius, komandiruotės, kelionės, finansiniai dalykai – I.Degutienės sritis, europiniai reikalai – G.Kirkilo, parlamentinė kontrolė – K.Komskio žinioje. Na, o V.Gapšys, kaip pirmasis pavaduotojas, be atskiro įsakymo pavaduoja mane, kai išvykstu. Atrodo, visus išvardijau. Nemanau, kad turėti tiek pavaduotojų blogai: aišku, tų Seimo narių atlygis šiek tiek padidėjo, bet per krizę mes 40 proc. susimažinome atlyginimus, kanceliarines išlaidas ir kt.
VEIDAS: Atsakykite nuoširdžiai: ar jums nėra nė kiek nemalonu dėl to, kad priklausote partijai, kurios lyderiai, jūsų bendražygiai, dabar varsto teismų duris? Kaip jaučiatės matydamas, kad ši partija, stengdamasi išvengti teisingumo, puolė į jungtuves su visiškai neįtakinga politine jėga?
V.G.: Jaučiuosi labai gerai, kad jau beveik devynerius metus esu Darbo partijos narys, įstojau į partiją, kuri buvo visiškai nauja. Esu dėkingas partijai, kuri iškėlė mane kandidatu į Seimo pirmininkus, – jei ne Darbo partija, aš galbūt nebūčiau Seimo pirmininkas. Ir negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio nei apie partiją, nei apie jos pirmininką. Jei vyksta ikiteisminiai tyrimai, tai tegu, ne vien tik mūsų partijoje jie vyksta. Yra nekaltumo prezumpcija, palaukime visų teismų pabaigos, ir galėsime pasikalbėti apie tai.
VEIDAS: Vis dėlto daug kam keista, kodėl jūs, buvęs krepšinio treneris, intelektualus žmogus, Kūno kultūros akademijos prorektorius, pasirinkote būtent prieštaringai vertinamo verslininko ir politiko V.Uspaskicho Darbo partiją. Juk jus būtų priėmę visur.
V.G.: Noriu pabrėžti, jog aš norėjau visiškai naujos partijos, nes mačiau, kad tiek kairieji, tiek dešinieji daro labai daug klaidų ir ne visi jų sprendimai yra geri. Man, kaip prorektoriui, ne kartą teko į juos kreiptis įvairiais aukštojo mokslo klausimais, bet niekas net nebandė spręsti tų problemų. Tada pradėjo kurtis nauja partija ir aš kreipiausi į iniciatyvinę grupę dėl tam tikrų pakeitimų aukštojo mokslo srityje. Būsimas pirmininkas V.Uspaskichas man ir pasakė – tai tu eik ir dirbk, spręsk visus tuos švietimo klausimus. Aš ir atėjau.
VEIDAS: Ar pasvarstote, kas laukia partijos, jei V.Uspaskichui bus skirta laisvės atėmimo bausmė?
V.G.: Negaliu to prognozuoti. Tikiuosi, to nebus. Neskaičiau ikiteisminio tyrimo medžiagos, bet man neatrodo logiška, kad turtingas žmogus, pats į partiją investavęs daug lėšų, darytų finansinius nusikaltimus.
VEIDAS: Kodėl taip ginate V.Uspaskichą – kad atsidėkotumėte už postą?
V.G.: Galiu pasakyti labai atvirai: šitas postas man buvo siūlomas ir praėjusią kadenciją, bet aš į jį nesiveržiau. Siūlė ne tik Viktoras, bet visa partijos vadovybė. Ir šį kartą aš tikrai nesiekiau šito posto ir dėkoti neturiu už ką. Už ką man dėkoti? Kad dvi doktorantūras baigiau, kad prorektorius buvau, kad kaip krepšinio treneris tapau Europos čempionu? Kam man dėkoti – aš pats tą padariau.
Tiesiog buvau tinkamiausia kandidatūra, bet už tai niekam skolingas nesu. Aišku, aš dėkoju visiems partijos nariams, ne tik Viktorui.

"Veido" archyvas

1905 m. gruodžio 3 d. Vilniuje padaugėjo žmonių, mat į Didijį Vilniaus Seimą atvyko 2 tūkst. delegatų

Tokiais žodžiais Didįjį Vilniaus Seimą, dirbusį prieš 105 metus, pavadino pirmasis mūsų tautinio judėjimo tyrinėtojas Mykolas Romeris.

1905 m. revoliuciniai įvykiai caro imperijoje paskatino visas jos pavergtas tautas kilti į kovą dėl savo teisių, dėl laisvės ir demokratijos. Svarbu, kad ir mūsų seneliai bei proseneliai šioje kovoje ne tik neatsiliko nuo kaimynų, bet kai kur juos dargi pralenkė. Čia derėtų išskirti Didijį Vilniaus Seimą, kuris priėmė istorinius dokumentus, liudijančius apie tautos subrendimą savarankiškam gyvenimui, ir subūrė visas to meto mūsų politines jėgas siekti šio svarbaus tikslo.

Pasirengimas Seimui

Po 1863 m. sukilimo bet kokia organizuota lietuvių veikla, net kultūrinė ar ūkinė, buvo žiauriai slopinama – kur kas stipriau nei lenkų, latvių ar estų. Tad surengti politinį mūsų tautiečių susibūrimą buvo neįmanoma. Ir tik įbaugintas pralaimėto karo su Japonija bei gausių streikų, demonstracijų visoje Rusijoje, caras ryžosi tam tikroms nuolaidoms: 1905 m. spalio 30 d. jis paskelbė manifestą, kuriame pažadėjo “dovanoti gyventojams tvirtus pilietiškos laisvės pamatus, paremtus ant tikros ypatos neliečiamybės, laisvės sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų”.

Priminsime, kad tuo metu Lietuvoje jau veikė dvi politinės partijos – socialdemokratai (LSDP) ir demokratai (LDP), pastaroji kilusi iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio. Tačiau ne jų lyderiai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo surengimo iniciatoriai. Idėja jį sušaukti kilo “Vilniaus žinių”, pirmojo lietuviško dienraščio, redakcijoje, kur vyravo dar vienos politinės jėgos, vėliau pasivadinusios Tautiška lietuvių demokratų partija (TLDK), veikėjai: Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Emilija Vileišienė, Donatas Malinauskas ir kiti.

Istorikai taip ir neišsiaiškino, kas pirmas sugalvojo sukviesti tautiečius į Vilnių – J.Basanavičius ar Jonas Kriaučiūnas, vienas iš dienraščio redaktorių. Nors demokratai, o ypač socialdemokratai šios idėjos palaikyti neskubėjo, vis dėlto jos šalininkų atsirado. Buvo sudarytas specialus komitetas su J.Basanavičiumi priešakyje, kuris 1905 m. lapkričio 4 d. “Vilniaus žiniose” paskelbė “Atsišaukimą į lietuvių tautą”. Jame, remiantis caro manifestu, lietuviai buvo kviečiami į Vilnių “apsvarstyti politiškąjį Lietuvos padėjimą – iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų”. Taip pat buvo kviečiami atvykti ir “visi Lietuvos inteligentai ir visi tie, kurie prie lietuvystės prisipažįsta”.

Laiko iki paskirtos Seimo datos buvo likę visai nedaug – vos mėnuo, tačiau jo pakako, nes, rengėjų nuostabai, tautiečių reakcija į šį kvietimą buvo žaibiška. Iš karto visame krašte prasidėjo mitingai, susirinkimai – pasiuntiniams į Vilnių rinkti, pasiūlymams ir reikalavimams reikšti. O tas aiškiai rodo, kad daugelio metų “Aušros”, “Varpo” pastangos žadinant tautą nenuėjo veltui, žinoma, žmonių aktyvumą žadino ir bendra revoliucinė atmosfera. Tada sukruto ir socdemai, ir demokratai, ir kunigija: visi jie įsitraukė į Seimo, jo dokumentų rengimo darbą, nors lyderiai ir toliau buvo J.Basanavičiui artimi veikėjai.

Susirinko visa Lietuva

Jau 1905 m. gruodžio 3-iąją Vilnius staiga pasikeitė: vietiniai gyventojai stebėjosi, o gal ir kiek išsigandę tvirtino: “Lietuva atsirado!” Mat čia suvažiavo per du tūkstančius mūsų tautiečių, gerokai daugiau, negu tikėjosi organizatoriai. Dauguma – kaimo žmonės, tai yra daugiau nei tūkstantis ūkininkų, keliasdešimt dvarininkų, keli šimtai inteligentų – mokytojų, kunigų, studentų, taip pat būta ir darbininkų. Beje, žmonės susirinko ne tik iš įvairių Lietuvos vietovių, bet ir iš Latvijos, Estijos, Peterburgo, Maskvos, Odesos, Varšuvos, Prūsijos. Dalyvių galėjo būti ir daugiau, bet ne visiems pakako lėšų kelionei. Nors tai buvo lietuvių renginys, jame dalyvavo ir po keletą baltarusių, žydų, lenkų.

Todėl gruodžio 4-osios rytą miesto salė (dabar Nacionalinė filharmonija) buvo perpildyta. Seimo darbą savo kalba pradėjo J.Basanavičius, pasidžiaugdamas, kad ilga ir sunki tautiečių kova dėl savo teisių jau duoda rezultatų, kad Vilniuje beveik po 500 metų pertraukos vėl skamba lietuvių kalba. Tiesa, jis pridūrė: “Nors čia ir susirinko visokios partijos, geistina būtų, idant tasai suvažiavimas ir nebūtų partyviškas, bet tik Lietuvių tautos suvažiavimas”.

Iš tiesų salėje susirinkus tokiai margai ir pagal politines pažiūras, ir pagal turtinę padėtį, ir pagal išsilavinimą, ir pagal interesus publikai, pavojaus jai nesusikalbėti tarpusavyje būta didžiulio. Tad nieko keista, kad net Seimo prezidiumo rinkimai sukėlė didelius ginčus ir truko ištisas dvi valandas, kol buvo išrinkti J.Basanavičius, kun. Pranas Bučys, Antanas Smetona, Steponas Kairys ir Juozas Stankūnas – visų pagrindinių dalyvaujančių jėgų atstovai.

Tačiau ir tokiam prezidiumui publiką valdyti sekėsi nelengvai, ne kartą Seimas buvo atsidūręs ties žlugimo riba. Ypač didelių nesutarimų kilo tarp radikaliai nusiteikusių socialdemokratų ir atsargių, nuosaikių kunigų. Padėtį gelbėdavo arba J.Basanavičius, turėjęs didelį autoritetą, arba demokratų atstovai, ypač jų lyderis Povilas Višinskis, mokėjęs nuraminti karštakošius radikalus, arba advokatas iš Talino Andrius Bulota, savo galingu, skardžiu balsu kviesdamas dalyvius laikytis tvarkos.

Todėl per palyginti trumpą laiką Seimui pavyko aptarti svarbiausius, aktualiausius to meto klausimus ir priimti reikalingus nutarimus. Tai visų pirma reikalavimas “Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Autonomijos buvo reikalaujama lietuvių etnografinėse ribose, įvertinant ir kaimynų baltarusių, ir Lietuvos lenkų interesus. Seimas nurodė ir tai, kokiomis priemonėmis reikia šio tikslo siekti: nemokėti mokesčių, neleisti vyrų į kariuomenę, reikalui esant – streikuoti vieningai ir miestuose, ir kaimuose. Kartu Seimas pareikalavo, kad Lietuvoje “turi būti vartojama prigimta žmonių kalba”, kad visos valdiškos mokyklos, iki tol tarnavusios nutautinimo įrankiu, būtų paverstos lietuviškomis.

Tiesa, vienu svarbiu klausimu jokio sprendimo priimti taip ir nepavyko, nors jis buvo svarstytas ilgai ir karštai, – tai žemės klausimas. Mat nė viena partija dar neturėjo aiškios nuomonės, ką reikia daryti. Šį klausimą, kaip žinoma, sėkmingai išsprendė tik Steigiamasis Seimas, 1922 m. priėmęs Žemės reformos įstatymą.

Seimo rezultatai ir reikšmė

Seimas baigė darbą vėlyvą gruodžio 5-osios vakarą, jo nutarimai buvo priimti vienbalsiai, per naktį išspausdinti 36 tūkst. egzempliorių tiražu ir rytą išdalyti Seimo dalyviams, kad šie išplatintų visame krašte. Jie visur buvo laukiami, visur jiems pritarė, taigi tautinis judėjimas dar labiau suaktyvėjo. Todėl labai greitai pusę ar net daugiau Lietuvos teritorijos valdė sava, žmonių išrinkta valdžia, o mokytojus rusus visur šalino ir keitė lietuviais.

Caro valdžia netrukus atsikvošėjo ir ėmėsi represijų, bet dėl to Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmė netapo menkesnė – iš esmės tai buvo svarbiausias politinis mūsų istorijos įvykis po 1863 m. sukilimo. Apie tai kalba jo rezultatai, visų pirma valstietijos įpilietinimas: tas faktas, kad Seime taip gausiai ir aktyviai dalyvavo valstiečiai, kurie tuo metu sudarė absoliučią tautos daugumą (beveik 92 proc.), neginčijamai parodė, kad mūsų visuomenė jau tautiškai susipratusi, kad veikia tauta, o ne “saujelė litvomanų”, kaip mėgdavo tvirtinti mūsų priešai.

Kitas šio Seimo pasiektas rezultatas – jame buvo parodytas labai aukštas mūsų tautinio judėjimo politinės brandos lygis: net visai priešingų ideologijų veikėjai sugebėjo dirbti išvien, bendro tikslo labui ir rasti visiems priimtinus sprendimus, kompromisus.

Beje, šis Seimas didelę įtaką turėjo ir Vilniaus likimui: nors kol kas lietuvių čia gyveno labai nedaug, niekam iš viso krašto atstovų nekilo abejonių, kur bus būsimos mūsų tautinės valstybės sostinė – tik čia, Gedimino įkurtame mieste.

Todėl Seimas, vykęs Vilniuje, tapo svarbiu įvykiu ilgoje ir sunkioje kovoje dėl istorinės sostinės, kuri 1939 m. pagaliau buvo laimėta.

Dar viena įdomi aplinkybė: Seimo rengėjai tokio darbo patirties, aišku, neturėjo, be to, jiems teko skubėti. Tačiau darbą jie organizavo gerai, negana to Seimo dokumentai buvo labai apgalvoti, surašyti taip, kad valdžiai būtų sunku prikibti. Tuo labiausiai rūpinosi teisininkas Jonas Vileišis – dėl to kol kas ir buvo laikinai apsiribota autonomijos, o ne nepriklausomybės reikalavimu. Už tą atsargumą Seimą vėliau piktai kritikavo bolševikai: kad jis neragino žmonių imtis ginklų, plėšti ir deginti dvarų, o priešingai – kvietė juos to nedaryti.

Mūsų valstiečiai paklausė šio protingo patarimo, o Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje tada buvo sudeginta, sunaikinta šimtai dvarų. Žinoma, nuo revoliucijos malšintojų nukentėjo ir Lietuva, bet ji išvengė masinių žudynių, ištisų kaimų deginimo, kurio imdavosi caro armija, keršydama kaimyninių kraštų gyventojams. Todėl galime teigti, kad mūsų tautinio judėjimo lyderiai buvo įžvalgesni, geriau įvertino, valdė padėtį ir pasiekė norimą rezultatų su mažesniais nuostoliais ir aukomis.

O istorikai tvirtina, kad nė vienai kitai caro engiamai tautai nepavyko surengti tokio visos tautos atstovų suvažiavimo, koks įvyko Vilniuje.