„London bridge is falling down“, arba „Griūva Londono tiltas“, – žodžiai iš populiarios vaikiškos dainelės, kurią britų vaikai išmoksta jau darželyje. Tačiau dabar jos pavadinimas Didžiojoje Britanijoje įgauna kitą prasmę, susijusią su visos šalies, visos tautos būsena.

Rima JANUŽYTĖ

Ką dabar darys britai – kaip balsuos ketvirtadienio rinkimuose, kaip jie įsivaizduoja savo šalies ateitį, kurią tikrai pakoregavo praėjusio savaitgalio įvykiai?

Analitikai apgailestauja, kad teroristai ketvirtadienio rinkimams pasirengę kur kas geriau nei Didžiosios Britanijos politikai, o leidinys „Politico“ pergalę žada net ne kuriai nors politinei jėgai, o populizmui, kurį dar labiau išpūtė tragiški savaitgalio įvykiai ant Londono tilto.

Varžosi populistiniais pasisakymais

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May išpuolius Londone pavadino brutalia ataka prieš nekaltus piliečius ir paskelbė apie griežtesnius veiksmus terorizmo atžvilgiu. „Dabar tinkamiausias laikas pasakyti – užteks. Visi žmonės turi galėti normaliai gyventi“, – pareiškė Th.May sekmadienį per televiziją transliuotoje kalboje.

„Kibernetinė erdvė leidžia ekstremistams vykdyti savo machinacijas. To negalima ilgiau toleruoti. Kovai su terorizmu būtinas tarptautinis susitarimas. Būtina aiškiai pasmerkti smurto ideologiją, suteikti saugumo pajėgoms didesnius įgaliojimus ir, esant reikalui, ir už mažesnius nusikaltimus skirti didesnes bausmes“, – aiškina Th. May.

Opozicijoje esantys leiboristai kalba lygiai tą patį – jie pasiryžę užkirsti kelią smurtui ir užtikrinti saugų gyvenimą šalies piliečiams.

Nors ir leiboristai, ir toriai po teroristinio išpuolio formaliai trumpam sustabdė savo rinkimų kampanijas, jų viešųjų ryšių vadovai dar sekmadienį toliau dirbo savo darbą, aiškindami rinkėjams, kuo vieni geresni už kitus. Nuo pirmadienio į darbą vėl kibo ir patys politikai. „Negalima leisti, kad smurtas sulaikytų demokratinį procesą“, – pareiškė Th.May, atsakydama į socialinėje žiniasklaidoje pasigirdusius reikalavimus atidėti ketvirtadienį numatytus parlamento rinkimus.

Tokius siūlymus atmetė ir Londono meras Sadiqas Khanas, pareiškęs, kad britai atiduodami savo balsą turi pademonstruoti, jog nesileis įbauginami.

Ir nors iš pažiūros politinėje kovoje dėl valdžios niekas nepasikeitė, čia atsirado šis tas naujo – naujas leitmotyvas, o „tautos kovą prieš elitą“ pakeitė „tautos kova su terorizmu“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

„Brexit“, arba Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos, pamažu įgauna pagreitį. Ir nors oficialiai išstojimo procesas prasidėjo mažiau nei prieš du mėnesius, kai ministrė pirmininkė Theresa May inicijavo ES sutarties 50-ąjį straipsnį, o ES ir Britanijos lyderiai turi dar beveik dvejus metus susitarti dėl sąlygų, tiek Jungtinės Karalystės, tiek Lietuvos ekspertai pripažįsta, kad šio britų sprendimo ekonominiai padariniai jau juntami ir šalių konkurencingumui kelia naujų iššūkių.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Pagal pirminį planą Didžioji Britanija iš ES galutinai turėtų pasitraukti 2019 m. kovo 29 dieną. Tačiau Lietuvos ekspertai pastebi, kad dėl „Brexit“ jau dabar sumažėjo mūsų šalies eksportas, o britai neslepia nerimo dėl sąlygų, kurias pavyks išsiderėti, ir jau dabar mato, jog studentų iš kitų šalių sumažėjo net prestižinėse aukštosiose mokyklose.

Britai tikisi minkšto atsiskyrimo

„Brexit“ bet kuriuo atveju turės didelių neigiamų padarinių Didžiajai Britanijai, nes laisvoji rinka, laisvas žmonių judėjimas išstojus iš ES tiesiog pranyks“, – pareiškė Lietuvoje viešėjęs Jungtinės Karalystės kompanijos „Greater Cambridge Enterprise Partnership“ Europos projektų vadovas Michaelas Barnesas.

Pasak jo, „Brexit“ verslo įmonėms nenaudingas. „Verslas neabejoja, kad po atsiskyrimo sąlygos taps blogesnės“,– sakė M.Barnesas, savo teiginį paremdamas Didžiojoje Britanijoje vykusios apklausos duomenimis.

Nors britai tikisi, kad per derybas pavyks sėkmingai išspręsti tiek finansines, tiek verslo problemas ir „Brexit“ scenarijus bus minkštas, o pasekmės kiek įmanoma mažesnės, M.Barnesas neatmeta galimybės, jog priklausomai nuo sąlygų, kurias pateiks ES, šalies pasitraukimas iš Bendrijos gali vykti ir pagal kietąjį scenarijų. Todėl įmanoma viskas: ir tokio tipo partnerystė, kokia yra susiklosčiusi tarp ES ir Norvegijos, turinčių bendrą rinką (anot M.Barneso, Norvegija yra beveik ES narė), ir susitarimai, panašūs į pasirašytus tarp ES ir Ukrainos, ES ir Šveicarijos, ES ir Turkijos, ir tokie santykiai, kokie yra susiklostę tarp ES ir Kanados ar JAV.

M.Barneso teigimu, jei neliks laisvo žmonių judėjimo, Didžiojoje Britanijoje sumažės ir studentų iš ES šalių. „Jau dabar jų mažėja. Net 14 proc. sumažėjo studentų iš ES Kembridžo universitete“, – sakė jis, apgailestaudamas, kad gali sumenkti ir mokslinių tyrimų finansavimas.

Lietuvos eksportas jau mažėja

Lietuvos inovacijų centro (LIC) ekspertai teigia, kad dėl „Brexit“ mūsų šalies eksportas jau sumažėjo. Pernai lietuviškos kilmės prekių eksporto į Didžiąją Britaniją apimtys be reeksporto ir naftos produktų sudarė 722 mln. eurų ir tai yra beveik dešimtadalis viso Lietuvos eksporto į ES šalis, arba maždaug trečdalis eksporto į Skandinavijos šalis ar kiek daugiau nei 40 proc. Lietuvos eksporto į Vokietiją ir Prancūziją.

„2013–2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiosios Britanijos rinką išaugo 222 mln. eurų, arba 40 proc., ir pernai daugiau negu į Britaniją Lietuvos verslas eksportavo tik į Lenkijos, Švedijos ir Vokietijos rinkas, todėl akivaizdu, kad ši šalis yra gana svarbi mūsų eksporto ir prekybos partnerė“, – sako LIC atstovas Aleksandras Izgorodinas.

LIC duomenimis, labiausiai išaugo medienos ir baldų, metalų, mašinų, įrenginių eksportas, gerokai padidėjo chemijos ir maisto produktų eksportas į šią šalį, tačiau augimas fiksuotas ir daugelyje kitų segmentų.

Kita vertus, 2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją išaugo 7 proc., arba perpus mažiau nei 2015 m., kai jis didėjo 13 proc. Jei palyginsime du pirmuosius šių metų mėnesius su tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu, rezultatai bus dar prastesni – Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją sumažėjo 11 proc. Sumažėjo arba nedidėja maisto, medienos, tekstilės, kailių, valčių, šokolado gaminių, orlaivių dalių, riebalų, mašinų ir įrenginių bei kai kurių kitų produktų eksportas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

„Brexit“ laikrodis ėmė tiksėti – Didžioji Britanija oficialiai pradeda išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. Svarbiausia – per ateinančius dvejus metus susitarti, kokiomis sąlygomis šalis paliks Bendriją ir kokie jos santykiai su ES bus po to. Taigi, ar šios skyrybos bus labai karčios?

Rima JANUŽYTĖ,

Specialiai „Veidui“  iš Strasbūro

Kol kas iš pažiūros niekas nesikeičia – iki išstojimo Didžioji Britanija naudosis visomis ES narės teisėmis, tačiau kartu privalės vykdyti visus savo įsipareigojimus pagal ES sutartis. Tai galios ir finansiniams įsipareigojimams ilgalaikiam ES biudžetui – net ir tuo atveju, jei tokie įsipareigojimai tęstųsi po išstojimo datos.

Šios pereinamojo laikotarpio nuostatos išdėstytos Europos Parlamento rezoliucijos projekte, dėl kurio europarlamentarai balsuos balandžio 5-osios popietę. Naująja rezoliucija siekiama užkirsti kelią galimybei apriboti europiečių, ketinančių artimiausius dvejus metus lankytis ar gyventi Didžiojoje Britanijoje, teises.

Tačiau net jei skyrybų procesas vyks sklandžiai, tai dar nereiškia, kad po jų Didžioji Britanija ir ES sugebės likti geromis draugėmis. Tai priklausys nuo išstojimo sąlygų, dėl kurių ES ir Didžioji Britanija pradės derėtis po balandžio 29-osios.

Vienas svarbiausių derybų klausimų – kokios po išstojimo bus jau minėtos Didžiosios Britanijos piliečių teisės kitose ES šalyse bei europiečių teisės Didžiojoje Britanijoje. Kita svarbi aktualija – Didžiosios Britanijos „alimentai“, tai yra finansiniai įsipareigojimai Bendrijai, kurie gali siekti net 60 mlrd. eurų.

Abi pusės aiškina, kad sugebės rasti abiem naudingą sprendimą. Tačiau jų interesai kai kuriais klausimais yra tokie priešingi, kad verčia abejoti galimybe be vargo susitarti ir draugiškai atsisveikinti.

Didžiosios Britanijos valdžia gyventojams yra pažadėjusi, kad pasitraukimas taps šalies „sėkmės istorija“, o ES, priešingai, norėtų, kad „Brexit“ Didžiajai Britanijai būtų kuo skausmingesnis ir kitoms ES šalims taptų pavyzdžiu, kas nutinka, kai sumanai trauktis. Juk jeigu Didžioji Britanija dėl pasitraukimo iš ES nenukentės finansiškai (o gal net parodys geresnius ekonomikos rezultatus nei Bendrijoje pasiliekančios šalys), tai gali paskatinti kitas nepatenkintas ES šalis sekti jos pėdomis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas praėjusį penktadienį jau pademonstravo, kad pagal Didžiosios Britanijos dūdelę šokama nebus: jis atmetė premjerės Theresos May reikalavimus, kad vienu metu būtų tariamasi ir dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ir dėl būsimos partnerystės.

Derybų gairių juodraštyje raginama laikytis „atskirtų fazių principo“, suteikiant prioritetą tvarkingoms skyryboms, kad būtų sumažinta sumaištis, galinti kilti 2019-ųjų kovą, kai Britanija galutinai pasitrauks iš ES: „Europos Taryba atidžiai stebės pažangą ir nustatys, kada bus pasiekta pakankama pažanga, kad būtų galima pereiti į kitą derybų dėl ateities santykių fazę.“

Procedūrų vingiai

Taigi derybos kiekvienu klausimu bus neleng-vos. Bet dar sudėtingiau gali vykti pasiūlymų tvirtinimas. Britų rinkėjai suteikė savo valdžiai mandatą palikti ES, tačiau niekur nėra pasakyta, kaip ir kokiomis sąlygomis tai padaryti. Britų politinėms partijoms tai galimybė šias sąlygas derinti prie savo programų ir žaisti politinius žaidimus.

Viską apsunkina ir tai, kad šiame procese nėra iki galo aiškus Didžiosios Britanijos parlamento vaidmuo. Daugelis įstatymų leidėjų norėtų, kad jiems tektų malonumas patvirtinti vyriausybės suformuluotas išstojimo sąlygas, prieš jas pateikiant ES. Ir, jei reikės, grąžinti jas tolesniems britų vyriausybės svarstymams. Vyriausybė galvoja priešingai: jai atrodo, kad parlamentas turi pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – patvirtinti tai, ką jau nusprendė vyriausybė, arba, blogiausiu atveju, jos siūlomas sąlygas, bet nesivelti į detales.

Dar vienas niuansas – kaip Didžiosios Britanijos išstojimo sąlygas patvirtins pati ES. Tam reikės valstybių narių kvalifikuotos daugumos pritarimo. Priešingai nei vienbalsio patvirtinimo atveju, tai sumažina atskirų valstybių galimybes kelti Didžiajai Britanijai kokius nors reikalavimus mainais už savo balsą. Vienbalsiai reikėtų patvirtinti tik derybų pratęsimą, jei kuri nors (o gal ir abi) pusės to norėtų.

Vienbalsiai turėtų būti patvirtintas ir bet koks laisvosios prekybos susitarimas, nors tai – jau kita derybų „fazė“. Mat ES tvirtina, kad negalima pasirašyti sutarties dėl ateities prekybos santykių, kol Britanija neišstos iš Bendrijos 2019 m., tačiau derybos dėl naujų ryšių sistemos gali prasidėti iškart po to, kai bus susitarta dėl skyrybų sąlygų.

Bet kai tai įvyks, gali prasidėti valstybių narių „prekyba“ balsais – kai kurios gali imti prašyti sau kokių nors Didžiosios Britanijos nuolaidų ar išimčių arba grasinti, kad priešingu atveju sutartį dėl laisvosios prekybos apskritai blokuos.

Galiausiai kiekviena ES šalis, priklausomai nuo jos dydžio, įtakos ir ryšių su Didžiąja Britanija, skirtingai įsivaizduoja geriausią įmanomą „Brexit“ scenarijų. Antai Vokietija ir Prancūzija norėtų, kad Didžiajai Britanijai derybos duotų kuo mažiau naudos, o štai Kipras ar Airija, priešingai, tikisi, kad ji nebus per daug „nuskausminta“.

Didžiajai Britanijai nerimą kelia tai, kad kai kuriose šalyse jos susitarimą dėl prekybos su ES turės ratifikuoti nacionaliniai, o kai kada net ir regioniniai parlamentai. Visi prisimena, kaip pernai metų pabaigoje regioninis Belgijos parlamentas vos neblokavo ES sutarties su Kanada.

Galiausiai Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES ir prekybos su Bendrija sąlygas dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, kuris irgi gali turėti savo reikalavimų ir pageidavimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

Asta Skaisgirytė

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šį trečiadienį Didžiosios Britanijos premjeras karalienei Elizabeth II pristatė savo įpėdinę – antrąja Geležine ledi jau tituluojamą Theresą May.

Theresa May (59 m.) vadinama ir naująja Margaret Thatcher, ir antrąja Angela Merkel. Aišku viena: svarbiausią postą Didžiosios Britanijos politikoje ji gavo toli gražu ne dėl lankstumo ar malonaus būdo. Kaip rašo „The Daily Telegraph“, ši moteris tikrai sugeba sugadinti nuotaiką. Buvęs finansų ministras, įtakingas konservatorius Kennethas Clarke’as ją yra pavadinęs „velniškai sunkia moterimi“.

Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Užtat ji nepaprastai atkakli, stipri ir yra tikra politikos vilkė. Th.May nemėgsta rodytis renginiuose, o apie asmeninį gyvenimą apskritai nelinkusi kalbėti. Iš šios srities žinoma tik tai, kad su vyru Philipu Johnu May mėgsta žygius pėsčiomis, žaidžia kriketą, jai patinka gaminti. Be to, Th.May serga pirmojo tipo diabetu. Štai ir viskas, ką apie save yra papasakojusi pati.

Anglikonų pastoriaus Huberto Brasiero šeimoje Pietryčių Anglijos pajūrio mieste Istborne 1956 m. gimusi, mergaičių mokyklą, o paskui Oksfordą baigusi naujoji Didžiosios Britanijos premjerė priklauso visuomenės grietinėlei – jos šeima atstovauja vadinamajam elitiniam buržuazijos sluoksniui. Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Th.May išties yra gerbiama politikė ir, kaip teigiama, nepriklauso jokiai „Vestminsterio rūmų klikai“. Pati sako niekada negurkšnojanti parlamento baruose ir neliežuvaujanti apie kitus žmones prie pietų stalo.

Tiesa, kai kurie britai ją vadina pasaulį valdančių trijų procentų įtakingiausių žmonių atstove. Užtat neišgirsi, kad ji paprasta, nuoširdi, supratinga ar užjaučianti, nors niekas net neabejoja, kad ji įtakinga, galinga ir kieta.

Geografiją išmano puikiai

Th.May arkliukas – geografija. Ne dėl to, kad būtent šią sritį ji studijavo Oksforde, – Th.May tiesiog nardo užsienio politikos peripetijose ir turi nuomonę apie visus svarbiausius geopolitikos reiškinius. Nesunku nuspėti, kad jos interesai tikrai neapsiriboja vien Londono reikaliukais. Ši ponia, galima nė neabejoti, sieks, kad Didžiosios Britanijos premjeras vėl sėdėtų prie svarbiausių pasaulio politikų stalo, kaip tai darė Winstonas Churchillis ar ta pati M.Thatcher.

Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Jos patirtis politikoje – išties stulbinamai ilga. Šalies parlamente Th.May yra nuo 1997 m., kai pirmą kartą buvo išrinkta kaip pasiturinčio Meidenhedo atstovė. Nuo to laiko politikoje jai teko ragauti visko – dirbti įvairiuose šešėliniuose kabinetuose ir kuruoti įvairias sritis: aplinkos apsaugos, šeimos reikalų, moterų teisių, kultūros, darbo. Šešėliniame kabinete jai neteko eiti tik užsienio reikalų ir iždo sekretoriaus pareigų.

Galiausiai Davido Camerono vyriausybėje Th.May gavo vieną svarbiausių – vidaus reikalų ministro portfelį ir nuo 2010 m. laikė jį labai tvirtai – iki šiol buvo ilgiausiai per pastaruosius 50 metų šalies vidaus reikalų ministro pareigas einantis asmuo. Šiame poste Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Pati save ji priskiria dešinesniam torių sparnui, tačiau euroskeptike savęs nelaiko. Tiksliau, jos nuomone, Europos Sąjunga – ne prievolė, o galimybė. Tai ji nuolat kartojo ir prieš birželio referendumą dėl išstojimo iš Bendrijos.

Dabar, būdama premjerė, Th.May žada stengtis pradėti naujas derybas su Briuseliu – atversti naują santykių su ES lapą, išsiderėti dar palankesnes sąlygas, kurių svarbiausias punktas – imigracijos politika, ir galbūt išvengti išstojimo iš ES.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Vilniuje viešėjęs Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Jonathanas Simonsas netiki ilgalaikėmis nacionalinėmis strategijomis, užtat pabrėžia permainų švietimo sistemoje svarbą. Tačiau didesnės laisvės ir atsipalaidavimo moksleiviams šie jo žodžiai bent jau Didžiojoje Britanijoje nežada.

Dviejų Didžiosios Britanijos premjerų – lei­­boristo Gordono Browno ir kon­ser­va­­toriaus Davido Camerono pa­ta­rėju švietimo klausimais dirbęs J.Simonsas sa­ko, kad apie šalies visuomenę galima spręsti iš jos švietimo sistemos. Mūsiškė jam atrodo mažų mažiausiai komplikuota. Kad joje būtų mažiau painiavos, J.Simonsas siūlo pirmiausia supaprastinti mo­­kyklų finansavimo tvarką ir nešvaistyti lėšų pu­stuščių mokyklų pastatams išlaikyti. Tačiau mo­kiniams supaprastinimų ir palengvinimų jis ne tik nežada, bet ir nerekomenduoja.

– Vilniuje dalyvavote švietimo ekspertų, mokytojų, tėvų ir moksleivių diskusijoje apie savaran­­­kiškas mokyklas. Didžiojoje Britanijoje to­kios šiuo metu ant bangos ir vadinamos švietimo sistemos ateitimi. Kuo ypatinga jų koncepcija?

– Tai valstybės finansuojama, bet autonomiška mokykla, nors ir atskaitinga Švietimo ministerijai. Tokia mokykla leidžia mokyklos vadovams ir mokytojams kontroliuoti savo pačių likimą. Ji leidžia jiems daryti tai, ko reikia konkrečiai bendruomenei, mokyti vaikus taip, kaip jiems atrodo teisingiau, savaip organizuoti mokymosi procesą, aprūpinti mokytojus tuo, ko būtent jiems labiausiai reikia. Mokykla gali nuspręsti, kad galbūt joje bus ilgesnė diena, galbūt bus daugiau meno pamokų ar tradicinių dalykų. Žodžiu, tokia mokykla suteikia lankstumo ir laisvės.

– Tokiu atveju mokyklos vadovai ir mokytojai turi būti labai kompetentingi – antraip mokiniams gali būti daugiau žalos nei naudos. Kaip tai užtikrinti?

– Visiškai teisingai. Savarankiškos mokyklos turi labai didelę autonomiją, tačiau kartu jos visiškai atskaitingos: jos tikrinamos tų pačių inspektorių, vaikai laiko tuos pačius egzaminus, jie gauna tokius pačius diplomus, o mo­kykla priklauso tam pačiam finansavimo tinklui. Kitaip sakant, mokykla turi formos, bet ne turinio pasirinkimo laisvę. Tai padeda išlaikyti balansą tarp naudos ir galimos rizikos.

– Ar daug tokių mokyklų Didžiojoje Britanijoje? Visoje Europoje?

– Europoje – ne tiek daug. O Didžioji Bri­tanija, kuri įkvėpimo sėmėsi iš Švedijos, šioje srityje nuveikė daugiau – pradedant naujomis laisvosiomis mokyklomis (angl. „Free schools“), kurių nuo 2010-ųjų atsirado apie 300, baigiant jau egzistuojančių mokyklų pertvarka.

Joms leidžiama atsikratyti savivaldybių kontrolės, o tokį norą pareiškė jau per 4 tūkst. mokyklų visoje šalyje. Kaip savarankiškos mokyklos Didžiojoje Britanijoje veikia jau labai didelė visų mokyklų dalis.

– Jūs ir pats esate vienos iš tokių mokyklų įkūrėjas. Kaip mokomasi specialiojoje „Greenwich Free School“?

– Tai nauja Pietų Londone įsikūrusi mokykla. Bendruomenė čia labai neturtinga, daug vaikų dėl to vėliau išmoksta skaityti ir rašyti, o paskui jiems dažnai būna sunku pasivyti bendraamžius.

Tokiems vaikams norėjome įkurti nedidelę mokyklą, kurioje dabar mokosi tik apie 700 mokinių, ir organizuoti ilgesnę mokymosi dieną, tad mokiniai čia praleidžia maždaug trečdaliu daugiau valandų, nei įprasta. Na, o idėja buvo pasiūlyti išskirtinį lavinimą ir sielovados mokymą, kurie, taikomi kartu su papildomo ugdymo veikla, suteiktų jaunuoliams šansą į sėkmę.

– Ką vadinate išskirtiniu mokymu?

– Tai mokymas, kuris leidžia mokiniams pamėgti savo dalyką ir daryti akivaizdžią pažangą. Mūsų mokykloje vaikai mokosi nuo 11 metų, o vidutinis amžius, kai šie vaikai pradėjo skaityti, yra apie 9 metus. Tai reiškia, vos keleri metai iki atėjimo pas mus. Vadinasi, mums reikia įdėti labai daug pastangų, kad jie galėtų pasivyti, o kai kuriais atvejais galbūt ir aplenkti savo bendraamžius.

Ypatingą dėmesį skiriame anglų kalbai, matematikai, gamtos mokslams ir siekiame, kad mokiniai gautų labai gerus šių dalykų pagrindus prieš pradėdami mokytis kur nors kitur.

– Ar manote, kad matematikos, anglų kalbos ir gamtos mokslų pagrindai yra svarbesni nei kitų dalykų?

– Taip, esu tikras, kad būtent anglų kalba ir matematika, taip pat ir gamtos mokslai, yra visa ko pagrindas. Mūsų patirtis byloja, kad svarbiausia įvaldyti šiuos dalykus, prieš aprėpiant visa kita.

Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės ar vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks. O galiausiai jie netaps sėkmės lydimais žmonėmis tolesniame gyvenime.

Taigi mūsų darbas mokykloje yra suteikti jiems pagrindus ir kompensuoti dvejus prarastus metus.

– Koks amžiaus tarpsnis arba klasė mokymuisi yra patys svarbiausi? Juk, matyt, tikite, kad 11 metų pradėjus mokytis skaičiuoti dar ne viskas prarasta?

– Bendriausia prasme – kuo jaunesnis esi, tuo viskas svarbiau. Žinome, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 22 mėnesių amžiaus vaikai jau skiriasi savo sugebėjimais.

Ne toks protingas, bet iš turtingesnės šeimos vaikas, dar neturėdamas nė poros metų, jau lenkia protingesnį, bet skurdesnėmis sąlygomis gyvenantį savo bendraamžį pažintiniais sugebėjimais. Taigi atotrūkis atsiranda jau iki antrųjų gyvenimo metų.

Mūsų vidurinėje mokykloje mokosi vaikai, juntantys šį atotrūkį, tad labai svarbu pasirinkti tinkamą modelį, kad jis sumažėtų arba išnyktų.

– Kaip manote, ar kiekvienas geras mokymo metodas yra tinkamas bet kurioje šalyje? Ar britiškas modelis gali būti nukopijuotas ir perkeltas į Lietuvą, ir veikti lygiai taip pat gerai, kaip ir pas jus?

– Aš manau, kad taip. Žinoma, išlieka grėsmė, kad atsitiks taip, kaip nutinka kopijuojant įstatymus: perkėlus vienos šalies įstatymą kitur, jis dažniausiai neveikia, nes būna išimtas iš konteksto. Tačiau pačius bendriausius principus galima pasiimti. Kad ir britų principą, jog mokykla, be didelės atskaitomybės, turi turėti ir labai didelę autonomiją.

Tai galima nesunkiai pritaikyti ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje.

– Ar viešėdamas Lietuvoje susidarėte aiškų vaizdą apie mūsų šalies švietimo sistemą?

– Labai daug tų pačių dalykų yra iššūkiai tiek mums, tiek jums: kaip geriausiai išnaudoti mo­kyklos finansavimą; kaip užtikrinti, kad patys įdomiausi žmonės taptų mokytojais; kaip padaryti, kad mokytojai nepaliautų tobulėti ir mokytis; kaip garantuoti, kad mokyklų vadovai leistų mokytojams atsiskleisti; kaip garantuoti, kad tėvai sužinotų apie skirtingas galimybes ir pasirinkimus.

– Ar Didžiojoje Britanijoje taip pat kyla problemų įtraukiant tėvus į mokymosi procesą? Kaip ją sprendžiate?

– Taip, tokia problema tikrai yra, nors ir ne dėl visų tėvų, kaip ir bet kur. Tėvų įsitraukimas ir domėjimasis vaiko mokymosi procesu yra, ko gero, pats svarbiausias dalykas, svarbesnis net už tai, kokią mokyklą vaikas lanko, koks mokytojas jį moko, kokius dalykus jis pasirinko.

Tačiau kai kurie tėvai nėra pakankamai įsitraukę į savo vaiko mokymosi procesą. Ir nė­ra vieno atsakymo, kaip šią problemą spręsti. Mokyklos, kurioms šiuo klausimu sekasi, at­kakliai dirba, nepasiduoda, nuolat mėgina įtraukti tėvus. Tam išbandoma daugybė priemonių, pavyzdžiui, organizuojami tėvų vakarai, jiems rengiami mokymai, net veikia su­au­gusiųjų mokymosi klasės, kur tėvai mokomi to paties, ko tuo metu mokosi jų vaikai, – vien tam, kad tėvai žinotų, su kuo susiduria jų vaikai.

Tėvai kviečiami į įvairius renginius, apdovanojimų iškilmes ir taip toliau. Iš esmės svarbiausia tėvus ar vieną iš jų prisikviesti pirmą kartą, nes tas, kuris atėjo vieną sykį, greičiausiai pasirodys ir kitą. Šiaip ar taip, manau, tėvų įsitraukimas yra visoms šalims būdingas rūpestis.

– Kas Lietuvos švietimo sistemoje jums atrodo kitaip nei Didžiojoje Britanijoje ir ką pavadintumėte didžiausiomis mūsų ydomis?

– Iš to, ką išgirdau, kitokie nei Didžiojoje Bri­tanijoje man pasirodė du dalykai. Pirmasis – tai, kaip Lietuvoje finansuojamos mokyklos. Man pasirodė, kad Lietuvos mokyklų finansavimo sistema yra nepaprastai paini, nes dalis lėšų mokyklą pasiekia tiesiai iš Vyriausybės, dalis atkeliauja per savivaldybę. Tai sudėtingas būdas, kurį reikėtų supaprastinti. Viskas turėtų ateiti iš vienų rankų – tiesiai iš Vy­riausybės.

Kitas iššūkis – kad dalis mokyklų yra pustuštės. Dalis pinigų išleidžiama tiesiog ištuštėjusiems pastatams išlaikyti, o tai labai didelė prabanga.

– Ar pakankamas mokyklų finansavimas yra kertinis mokymosi sėkmės rodiklis, o gal ir su mažesniu biudžetu mokykla gali veikti pakankamai sėkmingai?

– Finansavimo dydis svarbus iki tam tikro lygio. Reikia turėti pakankamai pinigų, kad mokytojams būtų mokamos geros algos, kad mokyklų pastatai negriūtų, kad būtų už ką nusipirkti vadovėlių.

Tačiau jei pažvelgsime į skirtingų ES šalių patirtį, įsitikinsime, kad vieno mokinio švietimui jos išleidžia labai skirtingas sumas, bet mokymosi rezultatai nebūtinai atitinka tų su­mų. O jei panagrinėtume Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančias šalis, tai būtų dar akivaizdžiau: šalys, kuriose švietimui išleidžiama daugiausia, negali pasigirti didžiausiais mokinių pasiekimais. Meksika ir Čilė švietimui skiria milžiniškas sumas, bet joms nelabai sekasi. Rytų Azijos šalys švietimui skiria kur kas ma­žiau, bet jų rezultatai geresni negu Didžiosios Britanijos.

– Lietuvoje labai rimtai vertinami PISA pasie­kimų tyrimų rezultatai – mums švietimo srityje labai svarbu lygintis su kitais. Ar Didžiojoje Britanijoje irgi juntamas toks stiprus noras rungtyniauti dėl mokymosi rezultatų?

– Mes tiesiog apsėsti PISA rezultatų. Tai vienas svarbiausių rodiklių, lemiančių net vyriausybės politiką. Mokomasi iš geriausiai PISA įvertintų šalių. O pasirodžius tiems vertinimams visuomenėje visuomet kyla labai daug diskusijų.

Didžioji Britanija pagal šį vertinimą yra maždaug per vidurį, o tai, mūsų supratimu, nė­ra pakankamai geras rezultatas atsižvelgiant į tai, kiek pinigų skiriama švietimui ir kokio dydžio ekonomika mes esame. Kyla jausmas, kad turėtume būti geresni.

Taigi reformos, kurias per pastaruosius 5–6 metus įgyvendino vyriausybė, bent jau mes tikimės, netrukus turėtų pradėti duoti vaisių ir per trejus metus pagerinti mūsų šalies vertinimą.

– Kokios buvo pagrindinės švietimo reformos?

– Viena jų – mūsų jau šiek tiek aptartas mo­kyk­lų savarankiškumo didinimas, kai mokyklų va­dovams ir mokytojams suteikiama daugiau au­tonomijos. Kuriamos vadinamosios nepriklau­somos mokyklos. Be to, pakeisti ir visų pakopų mokymosi planai. Jie perrašyti pagal ge­riausiai pasaulyje besimokančių mo­kinių lygį.

Dabar mes iš jaunesnių mokinių tikimės dau­giau negu anksčiau. Kitaip tariant, mokytis matematikos ar istorijos vienuolikmečiui dabar yra sunkiau. Ir tai daroma sąmoningai.

– Ar Didžiosios Britanijos universitetai taip pat kelia savo kartelę? Kartais tenka išgirsti, kad britų jaunimas nėra labai įsitempęs dėl to, ar įstos į universitetą.

– Manau, aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovų vaikai junta didžiulį stresą. Jiems keliamas tikslas įstoti į geriausius Didžiosios Bri­ta­nijos universitetus, o juk į juos nori patekti ga­biausias jaunimas iš viso pasaulio. 6–7 mūsų šalies universitetai patenka į pasaulio geriausiųjų 20-uką, tad konkurencija milžiniška.

Jei tokio tikslo neturi, tada galima atsipalaiduoti, nes kiti šalies universitetai, kurių daugelis pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė, nėra nepasiekiama svajonė. Jei tau 18 metų ir tu no­ri studijuoti universitete, tai galėsi padaryti turėdamas beveik bet kokius pažymius.

Nėra nustatytų limitų, kiek bus priimta studentų. Nėra kovos dėl vietos universitete. Ži­no­ma, jeigu tai ne Oksfordas ar Kembridžas. Pa­starieji nė neketina plėstis, o norint į juos pa­tekti reikia varžytis ne tik su savo šalies, bet ir su užsienio absolventais.

– Lietuvoje vis kyla diskusijų dėl to, kad jaunuoliai mokykloje patiria per daug streso, o kai kurie su juo nesusidoroja. Ar Didžiojoje Bri­tanijoje ši tema tokia pat aktuali?

– Išties pasitaiko vis daugiau pranešimų apie vaikų psichikos sutrikimus, ypač per pastaruosius dvejus metus. Vaikai dažniau lankosi pas gydytojus, dažniau skundžiasi stresu ir liūdesiu. Labiausiai tai būdinga 11–16 metų vaikams. Ta­­čiau sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal to­dėl, kad apie šiuos sutrikimus dabar žinoma dau­giau, negu anksčiau? Gal tapo priimtiniau pripažinti, kad turi psichikos sutrikimų, ir nebereikia to slėpti?

Nežinia, ar padažnėjusius psichikos sutrikimus sukelia mokykla, o gal pats gyvenimas ta­po sudėtingesnis. Antai kokį spaudimą jaunam žmogui daro socialinės medijos. Pats turiu du mažus vaikus ir man baisu pagalvoti apie tai, kas jų laukia, kai bus paaugliai.

Kai buvau 14-os, mano gyvenimas buvo ku­pinas įtampos. Bet aš bent jau neturėjau feisbuko paskyros, kurioje būčiau nuolat matęs, kaip sekasi kitiems. Manau, būti jaunam šiandien sudėtingiau negu bet kada.

– Užtat dabar yra mokyklų, propaguojančių įvairius stresą mažinančius mokymosi metodus, raginančių vengti konkurencijos, koncen­truotis ne į faktų iškalimą, o į kūrybiškumą, iš­ra­dingumą, analitinį mąstymą ir taip toliau. Kaip tokias „madas“ vertinate jūs?

– Problema ta, kad tu kada nors vis tiek baigsi mokyklą, o tada neišvengiamai turėsi konkuruoti su kitais dėl vietos universitete, dėl darbo, dėl atlyginimo. Jei mokykloje neišlaikysi privalomų egzaminų, tau teks kovoti dėl vietos po saule. Žinoma, norime, jog vaikai būtų laimingi, bet juk kartu svajojame, kad jiems sektųsi, kai užaugs. Norime, kad jie pamėgtų meną, muziką, kad sportuotų ir vaidintų teatre.

Gerose mokyklose jie tai ir daro. Bet jei nori, kad tavo vaikas ateityje gautų gerą darbą, reikia tam tikrų kvalifikacijos įrodymų. Žemo lygio išsilavinimas žmogui galbūt suteiks daugiau laimės vaikystėje, bet nepadarys jo laimingo tolesniame gyvenime.

– Jūs dirbote ir su G.Brownu, ir su D.Cameronu, tad, matyt, jūsų nuostatos nesvetimos jiems abiem. Ar galima sakyti, kad švietimo sistema jūsų šalyje reformuojama nuosekliai, o esmines permainas lemia ne valdžios pasikeitimas?

– Retorikos lygiu Didžiosios Britanijos partijos būtinai akcentuoja skirtumus. Tačiau po šiuo triukšmingu paviršiumi jau kokius 20 metų eg­zis­tuoja politikos tęstinumas. Esama bendro su­­tarimo, kaip turi evoliucionuoti švietimo sistema.

Sutariama, kad daugiau galių reikia suteikti mokytojams, kad mokyklos turi būti atskaitingos, kad mokykloms reikalingas geras finansavimas, kad būtinas bendras nacionalinis mokymosi planas. Tai nuostatos, kurios nesikeičia, nepaisant to, kas sudaro vyriausybę.

– Ar Didžioji Britanija turi kokią nors švietimo strategiją?

– Neturi ir nemanau, kad tokios reikia, nors žmonės dažnai mano priešingai. Neva reikia penk­mečio ar dešimtmečio, ar dvidešimtmečio strateginio plano, ar bent kažkokio esminio su­formuluoto prioriteto.

Mes jo neturime, ir aš nesu tokių planų gerbėjas. Manau, nepaprastai svarbu pasilikti galimybę reaguoti, kažką įgyvendinti pagal poreikį. Reikia suprasti, kad niekada nebus bendro sutarimo dėl kokio nors vieno plano, nebent pačia bendriausia prasme.

Pavyzdžiui, visi sutinka, kad mums reikia tu­rėti švietimo sistemą, kuri parengtų jaunuolius gyvenimui. Bet ką tai reiškia? Kai tik prieiname prie detalių, iš karto atsiranda nesutarimų. Ir tai puiku. Taip ir turi būti. Taip veikia de­mo­kratinė politika.

Jei švietimas turi atsakyti į kokį nors klausimą, tuomet šis klausimas – kokią visuomenę mes su jo pagalba auginame. Taigi, užduodant klausimus apie švietimą keliami klausimai apie visuomenę. O skirtingos politinės partijos turi skirtingų įsivaizdavimų. Debatai yra puikus dalykas, dėl to nepalaikau idėjos susikurti technokratinę strategiją ir jos įsikibus laikytis.

– Kas Didžiosios Britanijos švietimo sistemoje pasikeistų, jeigu šalis nuspręstų pasitraukti iš ES? Spėju, kad ES finansavimą gaunantys universitetai veikiausiai nepalaiko „Brexit“ idėjos?

– Jei taip nutiktų, o aš nemanau, kad taip nu­tiks, pokyčiai vargu ar paliestų vidurines mo­kyk­las ir išsilavinimą nuo 5-erių iki 18 metų. Tikriausiai viskas liktų taip, kaip yra dabar. O štai universitetams tai išties būtų reikšmingi pokyčiai.

Juose studijuoja daug studentų iš užsienio, iš ES universitetai gauna finansavimą įvairiems moksliniams tyrimams. Yra sakančiųjų, kad uni­versitetams pasitraukimas iš ES išeitų į naudą, nors mano įsitikinimu, nutiktų priešingai. Ne veltui daugelis šalies universitetų prisideda prie kampanijos prieš Didžiosios Bri­ta­ni­jos pasitraukimą iš ES. Ir jie greičiausiai neklysta.

Dosjė

Jonathanas Simonsas yra „Policy Exchange“ instituto Didžiojoje Britanijoje švietimo grupės vadovas, vienas iš mokyklos „Greenwich Free School“ steigėjų. Jis yra dirbęs švietimo patarėju Didžiosios Britanijos premjerų G.Browno bei D.Camerono strategijos grupėse, ėjęs atvirų viešųjų paslaugų grupės vadovo pareigas.

Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.

Scanpix

Dviašmenis laimėjimas. Po triuškinančios konservatorių pergalės Didžiojoje Britanijoje prabilta ne tik apie migrantų laukiančias sunkias dienas, bet ir apie galiojančios rinkimų sistemos pakasynas.

Ką tik atsistatydinusio Nigelo Farage’o į rinkimus palydėta euroskeptiškų pažiūrų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) rinkimuose gavo beveik 4 mln. balsų, tačiau jų pakako tik vienam parlamentarui išrinkti. Užtat kiekvienam į parlamentą patekusiam Škotijos nacionalistų partijos (SNP) kandidatui pakako vidutiniškai 26 tūkst. balsų. Nieko keista, kad ką tik įvykęs balsavimas jau vadinamas mažiausiai daugumos rinkėjų valiai atstovaujančiais rinkimais per visą Didžiosios Britanijos istoriją ir skaičiuojama, kad net 24 proc. parlamento vietų užims politikai, kurių čia nebūtų, jei šalyje galiotų proporcinė balsavimo sistema.

Vietoj jos Didžiojoje Britanijoje galioja paprastosios daugumos rinkimų sistema, o balsų skaičius, kurį partija gauna per rinkimus, ir gaunamų vietų skaičius parlamente retai turi tiesioginį ryšį. Taip yra todėl, kad daugiausiai balsų apylinkėje gavęs kandidatas patenka į parlamentą, o štai visų kitų toje apylinkėje kandidatavusių politikų balsai niekur nebesiskaičiuoja. Dėl to paprastosios daugumos rinkimų sistemos atveju didelę reikšmę įgyja elektorato pasiskirstymas ir koncentracija. Tiksliau, mažosios partijos dėl vadinamojo slenksčio efekto gali gauti daugiau balsų, jei jų rėmėjai gyvena kompaktiškiau. Pavyzdžiui, 1974 m. vasario rinkimuose liberalai gavo 14 vietų, surinkę 6,06 mln. balsų, vieningieji Olsterio unionistai, surinkę tik 367 tūkst. balsų, gavo 11 vietų, o „Playd Cymru“, gavusi du kartus mažiau balsų už pastaruosius, Bendruomenių rūmuose tegavo du mandatus.

Tų metų rinkimuose konservatoriai, surinkę daugiau balsų už leiboristus, gavo mažiau vietų, o 1951 m. atsitiko atvirkščiai. O štai 2005 m. leiboristai per rinkimus gavo tik 37 proc. balsų, tačiau užemė 55 proc. parlamento vietų.

Tad net ir nedidelis rinkėjų simpatijų vienai partijai sumažėjimas, o kitai – padidėjimas dėl slenksčio efekto gali lemti didelį vietų parlamente perskirstymą.

Dėl šios priežasties dabar galiojančią rinkimų sistemą tiek analitikai, tiek politikai, tiek patys rinkėjai nuolat kritikuoja, o „The Guardian“ šių metų rinkimų rezultatus net pavadino „vinimi į Didžiosios Britanijos rinkimų sistemos karstą“ ir žada, kad tai jei ne paskutiniai, tai priešpaskutiniai tokie absurdiški rinkimai, kuriuose rinkėjų valiai atstovaujama pagal jų gyvenvietės dydį.

Vis dėlto rinkimus šiemet triuškinamai laimėjusiems konservatoriams su Davidu Cameronu priešaky tokia sistema pasitarnavo tiesiog nepriekaištingai. Ši partija per visuotinius rinkimus laimėjo 331 vietą parlamente, tai yra penkiomis vietomis daugiau negu pusė visų vietų Bendruomenių rūmuose, tad D.Cameronas galės sudaryti vyriausybę vien iš konservatorių ir nebesukti galvos dėl buvusių koalicijos partnerių liberaldemokratų.

Toks konservatorių „monopolis“ žada nemenkų permainų ne tik patiems britams ar šalyje gyvenantiems imigrantams, bet ir visai Europos Sąjungai. Mat D.Cameronas rinkėjams yra pažadėjęs galbūt surengti referendumą šalies narystės ES klausimu. Beje, anksčiau buvo kalbama, kad toks referendumas galėtų įvykti 2017 m., tačiau britų premjeras pareiškė, jog referendumą galima net paankstinti ir surengti metais anksčiau. Esą jau po kelių savaičių parlamentui ketinama pateikti įstatymą, kuris suteiktų galimybę surengti referendumą kitais metais. Tokiu atveju balsavimas galėtų įvykti jau kitų metų liepą arba po vasaros atostogų rugsėjį.

Su šiuo reikalu D.Cameronas išties skuba. Vos paskelbus rinkimų rezultatus, jis pareiškė, kad Britanija dabar yra „prie kažko ypatingo ribos“, o tai galįs būti pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

Na, jei ne pasitraukimo, tai bent ES pašokdinimo. Mat D.Cameronas nedvejodamas ir liberaldemokratų nebekliudomas imsis iniciatyvos persiderėti dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų.

Didžiosios Britanijos premjeras patikino, kad pakartotinės derybos su Briuseliu dėl šalies narystės Europos Sąjungoje sąlygų bus sunkios, bet svari jo partijos pergalė praėjusią savaitę vykusiuose rinkimuose esą suteikia vyriausybei tokį mandatą.

Briuselis, žinoma, taip nemano.

Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas D.Camerono planus pakeisti ES sutartis vadina „neįmanoma misija“ ir teigia, jog sutarties pokyčiai šiandien sunkiai įsivaizduojami, nes kalbama ne tik apie racionalumą bei gerus argumentus, bet ir apie tai, kad bet kokiems sprendimams būtinas 28 ES narių vienbalsiškumas.

„Per menka sakyti, kad tai – Pandoros skrynia“, – priduria EVT pirmininkas pabrėždamas, kad D.Cameronui ir Didžiajai Britanijai reikia sprendimo pagal dabartinius, o ne pagal kokius nors naujus įstatymus.

Dar griežtesnis šiuo klausimu yra D.Cameronui simpatijos nejaučiantis Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris. Dar iki rinkimų jis nedviprasmiškai pasisakė prieš bet kokį spaudimą Komisijai, teigdamas, kad yra ne iš tų, „kurie dreba prieš kokius nors ministrus pirmininkus“.

Nepaisant to, dreba jis ar ne, D.Cameronas vis dėlto labiau paiso Didžiosios Britanijos, o ne visos ES interesų, ir tai pademonstravo jau ne kartą. Pavyzdžiui, jis šalies vardu atsisakė mokėti 2,1 mlrd. eurų priemokos į ES biudžetą ir taip prisidėti prie greitesnio ES ekonominio pajudėjimo iš stagnacijos.

Aiškią ir nė kiek ne lanksčią poziciją D.Cameronas turi ir kitais su ES susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, griežtai pasisako prieš gilesnę integraciją ir net reikalauja daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus. Be to, palaiko ES ekonomikos sureguliavimą, bendros rinkos išsaugojimą ir ypač karštai propaguoja imigracijos politikos reformavimą. Būtent imigrantų iš kitų ES šalių darbo ir gyvenimo sąlygos Didžiojoje Britanijoje greičiausiai ir bus pagrindinis šalies diskusijų su ES partneriais objektas.

Dar prieš ankstesnius rinkimus D.Cameronas užtikrintai žadėjo, jog pergalės atveju darys viską, kad imigracija būtų sumažinta dešimtimis tūkstančių. Tačiau jam vadovaujant imigrantų antplūdis tik padidėjo. Beje, gana smarkiai – maždaug 300 tūkst. per metus. Pavyzdžiui, pernai į Didžiąją Britaniją atvyko 624 tūkst. imigrantų. Tad labai tikėtina, kad po stulbinančios pergalės šiuose rinkimuose jam teks ištaisyti po praėjusių rinkimų padarytas klaidas ir galiausiai surasti stebuklingą receptą, kaip sumažinti nuolat didėjantį imigracijos srautą.

Be to, permainos laukia ir jau šalyje įsikūrusių ir pašalpas gaunančių užsieniečių. D.Camerono koalicinė vyriausybė dar iki rinkimų ėmėsi griežtinti šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančių kitų ES piliečių galimybes pretenduoti į socialinę paramą. Kai kurių analitikų nuomone, gali būti, kad bus siekiama sugriežtinti net ir turinčių darbą žmonių atvykimą ir gyvenimo sąlygas.

Tiesa, tai, ar bus įvedamos naujos priemonės prieš imigrantus iš Rumunijos, Bulgarijos, Lenkijos ar Lietuvos, labai priklausys nuo ekonomikos tendencijų. Jei ekonomika lėtės, šansai, kad mažės socialinės garantijos užsieniečiams, išaugs.

Konservatoriai ne sykį užsiminė, kad kai kurios socialinės išmokos turės būti sumažintos arba netgi panaikintos. Užtat dirbančiųjų gyvenimas gali pagerėti. Jiems žadamas mokesčių mažinimas, minimalaus užmokesčio kėlimas iki aštuonių svarų per valandą bei dvigubai ilgesnė (30 val. per savaitę) nemokamos vaikų priežiūros paslauga.

Dar vienas konservatorių rinkimų pažadas – suvienyti yrančią šalį. Torių vadovas net prisiekė, kad konservatoriai valdys „vieną naciją“. D.Cameronas pareiškė, kad tikisi „sujungti šalį“ po Škotijos nepriklausomybės referendumo. O ši užduotis – ne ką lengvesnė už derybas su ES ar daužymą imigrantams per nagus.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad Škotijoje separatistinės nuotaikos tik stiprėja, o Škotijos nacionalistų partijos (SNP) sustiprėjimas, atėmęs balsus net iš didžiausios opozicinės Leiboristų partijos, rodo kasdien stiprėjančias Jungtinės Karalystės skilimo galimybes.

Tai puikiausiai iliustruoja kad ir Peislio apygardos pavyzdys, kai dvidešimtmetė Glazgo universiteto politologijos studentė Mhairi Black be vargo sutriuškino seną leiboristų vilką, Gordono Browno kalbų rašytoją Douglasą Alexanderį.

Tokios nuotaikos – rimtas signalas, kad paplušėti tikrai reikės, o nacionalinę politiką gali tekti labiau pakoreguoti regioninės naudai. Juolab kad panašūs procesai vyko ir prieš Airijos nepriklausomybę: XIX a. pabaigoje airiai uoliai rinko regionines partijas, kurios galiausiai ir iškovojo nepriklausomybę.

Perkalbėti škotus D.Cameronas gali tik vienu būdu – keldamas šalies ekonomiką ir įrodinėdamas, kad kartu būti naudingiau.

Toriai, šiaip ar taip, yra neatsiejami nuo britus žavinčių ekonomikos reformų, tad ir toliau vykdyti tokią programą jiems turėtų būti vienas malonumas. Kai kurių analitikų nuomone, ryškią D.Camerono partijos persvarą rinkimuose lėmė būtent nuogąstavimai, kad atėjus leiboristams pradėtos reformos gali būti sustabdytos ar keičiamos, o tai galėtų sulėtinti įsivažiuojantį ekonomikos augimą.

Beje, toriai patys savaime Didžiosios Britanijos ekonomikai yra naudingi. Po to, kai pasirodė pirmieji apklausų duomenys, skelbiantys D.Camerono konservatorių partijos pergalę, Jungtinės Karalystės valiuta svaras sterlingų iš karto gerokai pabrango kitų valiutų atžvilgiu. Štai JAV dolerio atžvilgiu svaras vos per kelias valandas pabrango 1,53 proc., o euro atžvilgiu – dar daugiau, 2,06 proc.

Rima Janužytė

25 iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių nusprendė pasirašyti naują fiskalinės drausmės sutartį, kuria siekiama sugriežtinti biudžeto drausmę, praneša BBC.
Čekija ir Didžioji Britanija atsisakė pasirašyti šią sutartį. Britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas teigė, kad jo vyriausybė imsis veiksmų, jeigu sutartis kels grėsmę šalies interesams.

Pasak D.Camerono, jis yra „teisėtai susirūpinęs“ dėl ES institucijų veiksmų siekiant įgyvendinti fiskalinę sutartį.

Čekija pareiškė „konstitucines priežastis“, atsisakydama prisijungti prie sutarties.

Šio ES viršūnių susitikimo tikslas – gilesnis biudžeto politikos suderinimas ES siekiant išvengti didžiulių skolų didėjimo.

Vokietijai – galingiausiai ekonomikai ir didžiausiai skolintojai euro zonoje buvo ypač aktualu pasirašyti naują fiskalinę sutartį.

Pagal šią sutartį Europos Teisingumo Teismas bus įgaliotas prižiūrėti sutarties sąlygų laikymąsi ir skirti baudas jų pažeidėjams.Šioje sutartyje aiškiai nurodomas Europos Komisijos vaidmuo prižiūrint nacionalinius biudžetus.

Čekija dar nepriklauso euro zonai, tačiau kaip ir kitos naujos ES narės ji buvo pakviesta pasirašyti fiskalinės drausmės susitarimą.

ES šalių lyderiai taip pat aptarė, kaip būtų galima paskatinti ekonomikos augimą, nepaisant griežtų taupymo priemonių daugelyje šalių. Be kita ko, buvo susikoncentruota ties klausimu, kaip sumažinti nedarbingumą euro zonos šalyse.

Lenkija ir Prancūzija išsprendė nesutarimą dėl ES fiskalinio pakto

Prancūzija ir Lenkija išsprendė tarpusavio ginčą, dėl kurio galėjo įstrigti naujasis Europos Sąjungos (ES) fiskalinis paktas, kuris buvo svarstomas per pirmadienį vykusį Bendrijos viršūnių susitikimą, pranešė diplomatai.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas perspėjo, kad jis negalės pasirašyti šios sutarties, jeigu jo šaliai nebus suteikta galimybė dalyvauti kiekviename euro zonos viršūnių susitikime, nors Lenkija dar nėra įsivedusi euro.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy šiuos reikalavimus atmetė, tačiau diplomatai nurodė, kad abiem šalims pavyko sudaryti kompromisą.

„Buvo pasiektas susitarimas tarp Prancūzijos ir Lenkijos“, – sakė vienas ES diplomatas.

„Prancūzija atsižvelgė į Lenkijos reikalavimus“, – nurodė kitas pareigūnas.
Sutartas kompromisas leidžia abiem lyderiams oriai išspręsti šį politiškai opų klausimą.

Nutarta, kad euro zonos viršūnių susitikimuose paprastai dalyvaus tik 17 eurą įsivedusių valstybių, išskyrus atvejus, kai bus diskutuojama dėl tam tikrų platesnių klausimų.

Euro zonos šalių lyderiai „bent dukart per metus“ susitiks tartis dėl specifinių šio bloko problemų, tokių kaip finansinio gelbėjimo planai skolų prislėgtoms narėms arba derybos dėl „jų ekonomikos politikos konvergencijos“.

Tačiau siekiant patenkinti Varšuvos ir kitų euro neįsivedusių šalių reikalavimus, jos bus pakviestos „bent kartą per metus“ tartis dėl klausimų, susijusių su konkurencingumu arba kai būtų svarstoma euro zonos „bendroji architektūra“.

Didžioji Britanija vienintelė išdrįso pasipriešinti Vokietijos ir Prancūzijos lyderių sugalvotoms gelbėjimosi iš skolų taisyklėms ir nusprendė verčiau likti ES užribyje, nei plaukti pasroviui.

Didžiosios Britanijos premjeras, pirmą kartą šalies istorijoje pasinaudojęs teise vetuoti ES sutartį, tapo tikra žvaigžde. Pareiškęs, kad šalis nesutinka su Vokietijos ir Prancūzijos sumanymu suvienodinti ES šalių įstatymus bei daugelį mokesčių ir įvesti automatines baudas valstybėms, kurių biudžeto deficitas viršys 3 proc. BVP, Davidas Cameronas vienu savo “ne” išreiškė daugelio britų įsitikinimus. Premjero populiarumas Didžioje Britanijoje per vieną dieną išaugo 10 proc., o jo telefonas netilo visą dieną: D.Cameronui vienas po kito skambino sužavėti politikai, verslininkai, rinkėjai ir partijos kolegos.
“D.Cameronas sužaidė “va bank” ir laimėjo”, – iki tol ne itin mėgstamo D.Camerono ryžtą praėjusią savaitę viešai gyrė Londono meras Borisas Johnsonas.
Torių atstovas Bernardas Jenkinas tikina, kad iš esmės tai “paradigminis postūmis” mažinant Briuselio įtaką ir sukuriant naujas žaidimo taisykles. “Mes tapome pavyzdžiu demonstruojant, kas laukia monetarinės sąjungos. Jos laukia griūtis iš vidaus”, – tiesiai šviesiai teigia politikas.
Na, o ministras Markas Pritchardas pareiškė, kad Didžiajai Britanijai jau seniai buvo laikas pareikšti savo nuomonę apie santykius su ES, ir iki 2015-ųjų šiuo klausimu greičiausiai būtų įvykęs referendumas, bet dabar D.Cameronas išvadavo šalį nuo tokio formalumo ir aiškiai parodė, kad Didžioji Britanija neketina pasiduoti Vokietijos ir Prancūzijos įtakai ar juo labiau mokėti už šių šalių įsiskolinimus kreditoriams.

Britai neišvengs duoklės

Vis dėlto narystės ES pančiai niekur nedingo ir Didžioji Britanija toliau turės seikėti pinigus euro zonos šalių gelbėjimo fondui.
Priminsime, kad euro neturinti Didžioji Britanija euro zonos šalių gelbėjimo fondui iki šiol jau sumokėjo apie 15 mlrd. svarų sterlingų ir nėra nusiteikusi šios sumos didinti. Tačiau Vokietija ir Prancūzija pareikalavo, kad naują sutartį vetavusi Didžioji Britanija vis tiek prisidėtų prie euro zonos fondo didinimo. Iš viso šį fondą, dabar siekiantį apie 400 mlrd. eurų, ketinama padidinti dar dviem šimtais milijardų. Iš jų 150 mlrd. turės skirti pačios euro zonos valstybės, o dar 50 mlrd. – kitos ES narės. Beje, Švedija ir Danija jau patvirtino sutinkančios įdėti savo dalį į bendrą euro zonos puodą. Tačiau Didžioji Britanija, iš kurios reikalaujama didžiausios dalies – 30 mlrd. eurų, ketina priešintis iš paskutiniųjų.
“Kam tada vetavome ES sutartį ir rizikavome santykiais su Vokietija ar Prancūzija, jei ir toliau šoksime pagal jų dūdelę?” – retoriškai klausia darbo ir pensijų ministras Iainas Duncanas Smithas. Jo nuomone, padaryta pusė darbo, kad Briuselis nustotų diktuoti sąlygas Didžiajai Britanijai, tad neverta sustoti šioje pusiaukelėje.
Torių atstovas Stewartas Jacksonas skaičiuoja, kad jei Didžioji Britanija iš biudžeto atseikės tiek, kiek iš jos prašoma, kiekvienam šalies namų ūkiui tai sudarys apie 1200 svarų sterlingų, o tai per didelė suma, atsižvelgiant į vis didėjantį (ir jau 17 mėnesių rekordą pasiekusį) nedarbą bei smarkiai mažėjančius atlyginimus.
Kad ir kaip būtų skaičiuojama, Vokietija, Prancūzija ir kitos euro zonos šalys nenuleidžia akių nuo Didžiosios Britanijos ir laukia iš jos pinigų. Gal kaip tik dėl to Vokietijos kanclerė Angela Merkel praėjusią savaitę, sutramdžiusi pyktį dėl D.Camerono išsišokimo ir jos planų sujaukimo, išlemeno, kad Britanija ir toliau bus labai svarbi partnerė.
Tad argumentas, esą Didžioji Britanija joms dabar yra lyg šuniui penkta koja, nėra visai teisingas. Juolab kad ir anksčiau šios šalys nekaip sutardavo tarpusavyje, bet tai nereiškia, kad Vokietija ar Prancūzija leisdavo sau nekreipti dėmesio į Didžiosios Britanijos nuomonę. Dabar jų pasitikėjimas savimi turėtų būti dar mažesnis. Tiek Vokietija, tiek Prancūzija labai priklausomos nuo eksporto, o Didžioji Britanija joms yra viena pagrindinių prekybos partnerių.

Pralaimėjusioji ar laimėtoja?

Vis dėlto esminis klausimas – ar Didžioji Britanija, išdrįsusi mesti iššūkį visai ES, galiausiai taps šios situacijos įkaite, ar laimėtoja.
Šiuo atveju nuomonės smarkiai išsiskiria. Štai Vokietijos kanclerė neabejoja, kad britai pasirinko klaidingą kelią. Jie nenori prisidėti prie euro gelbėjimo, tačiau esą turi suvokti, kad euro žlugimas itin neigiamų padarinių turės visai ES, neišskiriant Didžiosios Britanijos.
Be to, A.Merkel, kuri pastaruoju metu vis garsiau kalba ne tik apie monetarinį, bet ir apie politinį solidarumą, netgi užsimindama apie centralizuotą ES valdymą, aiškina, kad Didžioji Britanija pati save pasmerkė likti ant atsarginių suolelio “didžiajame žaidime”. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy irgi laido kandžias pastabas, o praėjusią savaitę nesusivaldęs D.Cameroną dėl jo užsispyrimo netgi išvadino mažu vaiku.
Toks požiūris iš dalies teisingas. Viena vertus, Didžioji Britanija tebėra ES narė ir taip lengvai iš Bendrijos neištrūks, tad ir toliau turės taikytis su Briuselio diktuojamomis taisyklėmis dėl klimato kaitos, ekonomikos, politikos ir kitų sričių reguliavimo. Skirtumas tas, kad anksčiau šalis vis dėlto turėjo šiokį tokį balsą Europos Parlamente ar didžiųjų valstybių susitikimuose, o dabar į ją niekas nebekreips dėmesio. Tad britai iš esmės beveik nebegalės daryti įtakos juos liečiantiems sprendimams.
Didžiosios Britanijos žingsnio nepalaiko ir vis labiau nuo jos nusigręžiančios JAV, o tai, politologų vertinimu, labai nekokios žinios, nes anksčiau šios šalys galėjo viena kita pasikliauti visais klausimais ir dėl to Didžiajai Britanijai ES nebuvo tokia svarbi. Dabar britai netenka ir šio ramsčio, tad iš tiesų taps savotiškais marginalais.
Pavyzdžiui, JAV žinių tarnyba CNN Didžiosios Britanijos žingsnį vadina smūgiu Briuseliui į nosį. O “The New York Times” vaizdžiai skelbia, kad šis fatališkas sprendimas yra didžiausias įmanomas pralaimėjimas. Europos politikos specialistas iš Vašingtono Domenico Lombardi neabejoja, kad Didžioji Britanija pasirinko periferijos kelią.
Be to, D.Cameronas sulaukė priekaištų, kad nenorėdamas priimti bendrų reguliavimo taisyklių jis bando apsaugoti Sičio bankininkus. EK viceprezidentas Olli Rehnas aiškina, jog tai pavojingas signalas, rodantis, kad visos ES šalys suinteresuotos pažaboti kapitalistus, o štai Didžioji Britanija renkasi priešingą kelią, kuris visuomet atveda prie naujos finansinės katastrofos.
Tačiau pats D.Cameronas, atsakydamas į visus šiuos kaltinimus, teigia, esą jo šalis gina tik savo gyventojus ir jų interesus, o sprendimas nepritarti Vokietijos ir Prancūzijos nuomonei buvo priimtas vien todėl, kad euras yra pasmerktas žlugti ir Didžioji Britanija “nenori turėti nieko bendra su skęstančiu laivu, kuris skęsta todėl, kad jo vairininkai sulaužė savo pačių susikurtas taisykles”.

Euro zonos vis tiek laukia krachas?

Ar teisus D.Cameronas, sakydamas, kad euro jau nebeįmanoma išgelbėti ir kad tikrieji laimėtojai yra tie, kurie nebemėgina atgaivinti pasmerktos valiutos? Ir ar išties būtent apie Vokietiją, Prancūziją, Nyderlandus ir kitas euro zonos šalis dabar galima pasakyti, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis?
Viena vertus, po Vokietijos ir Prancūzijos paskelbtų naujų taisyklių, kurioms tikrai pritars 23, o greičiausiai ir visos 26 ES narės iš 27-ių, euro padėtis nė kiek nepagerėjo. Europos centrinio banko duomenimis, praėjusią savaitę investuotojų pasitraukimas iš euro zonos vyko tokiais pat sparčiais tempais, kaip ir visą pastarąjį mėnesį. Be to, didžiosios reitingų agentūros nepakeitė nuomonės dėl reitingų mažinimo tiek didžiosioms euro zonos valstybėms, tiek stambiausiems Europos bankams.
Galiausiai Tarptautinis valiutos fondas praėjusią savaitę pareiškė, kad Graikijos padėtis tik dar labiau pablogėjo, tad šalies greičiausiai vis tiek neišvengiamai laukia bankrotas. Dar blogiau, kad beveik tokia pat prasta ir Italijos padėtis, o jai įkandin žemyn traukia ir Portugalijos ekonomika.
Įdomu tai, kad prie šios besitęsiančios suirutės nemažai, nors ir netiesiogiai, prisidėjo Didžiosios Britanijos veto. Pavyzdžiui, Kinijos vyriausybė atsisakė remti eurą kaip tik todėl, kad “ES pasirodė nesanti vieninga”.

Didžioji Britanija šį dešimtmetį buvo ir yra populiariausia emigracijos kryptis. Jos nenurungė nei ekonomiškai stabilesnės Skandinavijos šalys, nei plačiau šalies sienas Rytų europiečiams atvėrusios Vokietija ar Austrija.

Imigracija į Didžiąją Britaniją viršija visų laikų rekordus. Šiemet į šią šalį atvyko jau beveik 600 tūkst. imigrantų, tarp kurių – ne tik užsilikti planuojantys svečiai iš kitų žemynų, bet ir atvykėliai iš ES valstybių. Šalies nacionalinis statistikos biuras skelbia, kad Didžiąją Britaniją pasirenka apie 40 proc. visų emigruoti susiruošusių europiečių, o tokia tendencija kartojasi jau keletą metų iš eilės. Štai pernai buvo pasiektas visų laikų absoliutus rekordas – į Didžiąją Britaniją atvyko 591 tūkst. imigrantų, iš kurių apie 20 proc. buvo kitų ES šalių gyventojai. Apskritai Didžiąją Britaniją renkasi apie 30 proc. visų emigruoti nusprendusių europiečių, dar tiek pat tarpusavyje pasidalija Skandinavijos šalys, o apie 15 proc. emigrantų, daugiausia lenkų, traukia į Vokietiją.
Užtat išvykti iš šių šalių niekas per daug neskuba. Pavyzdžiui, emigracija iš Didžiosios Britanijos pernai buvo mažiausia per pastaruosius 10 metų, norą palikti šalį pareiškė tik 339 tūkst. žmonių, arba beveik perpus mažiau nei norinčiųjų atvykti į šią šalį.
Ekonomistų vertinimu, taip gyventojus elgtis verčia ekonominis nestabilumas kitose valstybėse, mat aiškėja, jog Didžioji Britanija visuomet tampa patrauklesnė emigrantams tuo metu, kai ekonomika pasaulyje yra nestabili, nepaisant to, kad ir Didžiojoje Britanijoje tvyro įtampa bei nerimas.

Vokietija nesuviliojo
Šio fenomeno sociologai ir demografijos specialistai kol kas dar nesugebėjo paaiškinti. Rankomis jie skėsčioja ir matydami keistą statistiką, skelbiančią, kad emigrantų niekaip nesuvilioja tokios šalys, kaip Vokietija ar Austrija, kurioms šiemet buvo žadamas tikras emigrantų antplūdis. Mat nuo gegužės 1-osios šios šalys supaprastino imigracijos ir įsidarbinimo tvarką naujųjų ES narių gyventojams, tarp jų ir lietuviams.
Šie kaip važiavo į Didžiąją Britaniją, taip tebevažiuoja ir, kaip juokaujama Vokietijoje, paliko vokiečius be šparagų, mat buvo tikimasi, kad šių populiarių vokiškų daržovių derliaus nuimti atvyks minios lietuvių, lenkų ar bulgarų. Jie, priešingai, į Vokietiją emigravo dar vangiau nei ankstesniais metais.
Pavyzdžiui, keleivių, vykusių į Vokietiją ir atvykusių iš jos, skaičius Lietuvos oro uostuose šiemet sumenko 2,2 proc. Nors Statistikos departamentas dar nepateikia šių metų emigracijos krypčių statistikos, galima numanyti, kad nors pernai Vokietiją rinkosi 4,6 proc. emigravusių lietuvių (tokių iš viso buvo 83 tūkst.), šiemet jų tebus apie 4 proc., o gal ir dar mažiau.
Užtat vykstančiųjų į Didžiąją Britaniją procentas gali net išaugti ir viršyti pernykštę 50 proc. ribą. Šį rodiklį „pagerinti“ gali tai, kad mažiau lietuvių renkasi Airiją. Pernai į šią šalį išvyko 15 proc. visų lietuvių emigrantų, na o šiemet jų, pasak įdarbinimo agentūros „Darbintera“ atstovų, gali sumažėti keletu procentų. Šiek tiek mažiau emigrantų sulaukia ir krizės purtoma Ispanija, užtat tiek Lietuvos, tiek kitų Europos šalių emigrantai vėl iš naujo atranda Norvegiją.

Vieniems vargas dėl imigrantų, kitiems – dėl emigrantų
„Su didele emigracija susiduria visos Rytų Europos šalys. Tai ilgalaikė tendencija“, – teigia personalo atrankos bendrovės „Grafton Recruitment“ vadovė Diana Mečanecaitė.
Šios bendrovės atlikta tarptautinė apklausa atskleidė, kad lietuviai ir rumunai pirmauja tarp šešių Rytų Europos šalių gyventojų pagal pasiryžimą emigruoti. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei užsienyje darbo ir gyvenimo sąlygos būtų puikios, šalį neapibrėžtam laikotarpiui paliktų 73,2 proc. rumunų ir 70 proc. lietuvių. Tokiam poelgiui taip pat pasiryžę 65,6 proc. vengrų, 64,3 proc. slovakų, 61,9 proc. lenkų ir 51,4 proc. čekų.
Panašias tendencijas patvirtina ir naujausias Eurobarometro tyrimas. Jo rezultatai rodo, kad pagal vadinamąjį neto migracijos rodiklį (skirtumas tarp išvykstančių ir atvykstančių žmonių skaičiaus) Lietuva yra paskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje, nes šis rodiklis mūsų šalyje yra minus 23,7. vadinasi, dėl migracijos mes žmonių netenkame.
Latvijoje šis rodiklis yra minus 3,5. Neigiamą neto migracijos rodiklį turi ir Lenkija, Bulgarija, Kipras, Airija. O tokios šalys, kaip Didžioji Britanija, Italija, Danija, Norvegija ar Švedija, turi gerokai didesnį, nei norėtų, teigiamą neto migracijos rodiklį ir visomis išgalėmis siekia jį sumažinti. Žinoma, emigrantai iš kitų ES šalių dažnai prisideda prie ekonomikos augimo, o ne priešingai, tačiau didesnė bėda yra imigrantai iš trečiųjų pasaulio šalių.
Patraukliausios Europos šalys imigrantams iš ES
Didžioji Britanija    30 proc.
Skandinavijos šalys    30 proc.
Vokietija    15 proc.
Italija    8 proc.
Ispanija    5 proc.
Kitos    12 proc.
Šaltinis: „Bloomberg“, „Reuters“, Eurobarometras