"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Didžioji Britanija jau susitaikė su „Brexit“ ir nuolankiai vykdys piliečių valią. Tačiau žodžiai neatitinka veiksmų, liudijančių aiškų siekį pasilikti Bendrijoje.

Didžiosios Britanijos vyriausybė šeštadienį oficialiai atmetė daugiau negu 4 mln. žmonių pasirašytą peticiją, raginančią surengti pakartotinį referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje.

„Mes, pasirašiusieji, raginame Jos Di­de­ny­bės vyriausybę įgyvendinti taisyklę, kad tuo at­ve­ju, jeigu sprendimas pasilikti arba pasitraukti yra pagrįstas mažiau negu 60 proc. balsų, o aktyvumas mažesnis negu 75 proc., turėtų būti ren­giamas kitas referendumas“, – sakoma ak­ty­vistų kreipimesi.

Jų argumentas tas, kad per birželio 23 d. vykusį referendumą balsuotojų aktyvumas siekė „tik“ 71,8 proc.

Tačiau vyriausybė tokią iniciatyvą atmetė. Jos atsakyme pabrėžiama, kad parlamento priimtame įstatyme dėl ES referendumo mažiausio rinkėjų aktyvumo kriterijus nebuvo nustatytas. Ir primenama dabar jau buvusio ministro pirmininko Davido Camerono po balsavimo išsakyta mintis, kad šis referendumas esąs „vienas didžiausių demokratijos veiksmų per Britanijos istoriją“, nes jame balsavo daugiau negu 33 mln. žmonių.

„Ministras pirmininkas ir vyriausybė leido aiškiai suprasti, kad toks balsavimas pasitaiko kartą per šimtmetį, ir, kaip sakė premjeras, šis sprendimas turi būti gerbiamas, – sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paskelbtame vyriausybės vardu. – Dabar turime ruoštis išstojimo iš ES procesui, o vyriausybė pasiryžusi užtikrinti derybose geriausią įmanomą išeitį Britanijos žmonėms.“

Taigi iš pažiūros atrodo, kad vyriausybė jau susitaikė su Didžiosios Britanijos likimu anapus ES tvoros. Tačiau sprendimas atmesti iniciatyvą rengti antrą referendumą yra namų darbai visiškai priešingam planui. Ir štai kodėl.

Pirmiausia – elementari aritmetika. Birželio 23 d. referendume už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 51,9 proc. balsavusiųjų, arba 17,4 mln. rinkėjų. Dabar viešojoje erdvėje aidi taip balsavusiųjų aimanos ir matyti rankų grąžymas. Ir gali atrodyti, kad britai atsitokėjo, o antrame referendume balsuotų jau visiškai kitaip. Tačiau nuomonių apklausos liudija, kad nuomonę pakeitė tik visai nedidelė dalis už pasitraukimą balsavusių britų.

Visuomenės nuomonės tyrimas, kurį atliko „Survation“, rodo, kad maždaug 7 proc. britų gailisi balsavę už „Brexit“. Tačiau besigailinčiųjų yra ir priešingoje stovykloje. 4 proc. (696 tūkst.) britų, balsavusių už pasilikimą ES sudėtyje, taip pat keistų nuomonę ir per antrą referendumą balsuotų kaip tik už „Brexit“. Viską susumavus išeina, kad antrame referendume, jei jis būtų surengtas, vis tiek laimėtų „breksitininkai“, nors ir mažesniu skirtumu.

Tai būtų pats blogiausias scenarijus tiems, kurie pasisako už pasilikimą ES: jei Didžiosios Britanijos vyriausybė būtų leidusi įvykti dar vienam referendumui, o britai – antrą kartą balsavę už pasitraukimą iš ES, moraliniu požiūriu tai būtų užkirtę kelią kol kas visiškai realiai galimybei išvengti „Brexit“.

Išgelbės premjerė Th.May?

Kodėl tokia galimybė visiškai reali, suprasti nesunku. Europos Sąjungos sutarties 50-ąjį straipsnį galės inicijuoti (arba to nepadaryti) naujoji Jungtinės Karalystės vyriausybės vadovė Theresa May, kuriai ligšiolinis premjeras D.Ca­me­ronas po pralaimėjimo referendume perleido „malonumą“ pradėti dvejus metus truksiantį derybų dėl pasitraukimo iš Bendrijos procesą.

Po konkurentės Andreos Leadsom pasitraukimo iš kovos dėl konservatorių lyderio, o kartu ir šalies premjero posto Th.May gavo progą jau šią savaitę įsikurti Dauning Stryte.

„Gegužė ir birželis – patys svarbiausi“, – rašo britų žiniasklaida, turėdama omenyje Th.May pavardę, lietuviškai reiškiančią „gegužę“, ir birželį įvykusio referendumo rezultatus. Mat Th.May gali tapti ne tik pirmąja premjere moterimi per pastaruosius 26 metus, bet ir premjere, sugebėjusia išlaviruoti tarp ES, „Brexit“, referendumo ir konservatorių interesų. Ir sulaikiusia Didžiąją Britaniją nuo pasitraukimo iš ES.

Nors ji užims vietą, kuri turėjo atitekti didžiajam euroskeptikui Borisui Johnsonui, pati Th.May – didelė pasilikimo ES entuziastė. Prieš referendumą ji sakė ugningas kalbas, kuriomis gėdino euroskeptikus ir drąsino euroentuziastus. Kalbėdama apie savo, kaip premjerės, pagrindinę užduotį, ji labai mėgsta formuluotę „sukontroliuosime laisvąjį judėjimą“, kurią analitikai interpretuoja kaip pažadą vėl derėtis su Briuseliu dėl naujų sąlygų ir žinią, kad „Brexit“ gali nebūti.

Dėl jos skyrimo naująja konservatorių lydere, o kartu – ir šalies premjere Didžiosios Bri­ta­nijos euroskeptikai apimti nevilties. Mat po referendumo, kurį jie tarsi laimėjo, Didžiojoje Britanijoje pasitraukimą iš ES inicijavę politikos veikėjai išsilakstė ir neprisiėmė jokios atsakomybės, o vairą iš jų pamažu perima pasilikti ES siekiantys politikai.

Antai vienas pirmųjų po referendumo į krūmus spruko pats D.Cameronas. Tiesa, kai kurie juokauja, kad tai vienintelis teigiamas referendumo rezultatas. Be to, D.Camerono nepavadinsi euroskeptiku, nes apie pasitraukimą jis kalbėjo tik tol, kol tai buvo naudinga jo rinkimų kampanijai. Paskui metėsi į priešingą stovyklą ir iki pat paskutinės dienos agitavo pasilikti ES. Vis dėlto referendumas – jo išvirta košė, kurios srėbti šis politikas nepanoro.

Tada visi sužiuro į Londono merą populistą B.Johnsoną, kuris buvo pasišovęs tapti naujuoju premjeru ir aiškino, kad Didžioji Britanija bus kur kas nuostabesnė be ES ir imigrantų. Tačiau ekscentriškasis politikas staiga pareiškė, kad neketina pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.

Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Ka­ralystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o, taip pat vieno aršiausių „Bre­xit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, jis tai su­gebėjo padaryti elegantiškai, pareikšdamas, esą jo misija įgyvendinta, nes jis pasiekęs, kad Didžioji Britanija priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos. Tad dabar jis galįs ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N.Farage’o pasitraukimą lėmė paprasčiausias nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA