Atkūrę nepriklausomybę, gegužės 7-ąją kasmet minime kaip Spaudos šventę. Tokią švenčia daugelis šalių, bet tikrai niekur ji neturi tokios herojinės prasmės, kaip pas mus.

Ta diena pas mus reikšminga ne tik gausiam, labai svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje atliekančiam žiniasklaidos darbininkų būriui, bet ir visai tautai, ypač šiemet.
Juk lygiai prieš 110 metų vieningomis pastangomis, po sunkios ir atkaklios, keturis dešimtmečius trukusios kovos mūsų protėviai privertė caro imperijos valdžią pagaliau atšaukti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Tai buvo aiškus ir gėdingas tos valdžios pralaimėjimas, o mūsų tautai – svarbus žingsnis laisvės link. Ši pirmoji pergalė subūrė ją ir įkvėpė drąsos bei pasitikėjimo savo jėgomis.

Kodėl uždraudė spaudą
Carinė Rusija pagrįstai buvo vadinama tautų kalėjimu, bet kameros jame buvo toli gražu nevienodos. Latviai, estai nepatyrė jokio rusinimo, legaliai spausdino savo kalbomis laikraščius ir knygas, būrėsi į įvairias tautines kultūrines organizacijas, rengė tūkstantines dainų šventes.
Kaimynai Rytuose apie tai negalėjo net pasvajoti. Spaudą ukrainiečių kalba dar 1720 m. uždraudė caras Petras I, nes tokios kalbos “nebuvo, nėra ir būti negali”, neleido ir dainuoti, vaidinti, skaityti paskaitų ukrainietiškai. Baltarusiai valdžiai tebuvo lenkų sugadinta rusų tautos dalis, todėl jų spauda buvo draudžiama net slavišku raidynu – “graždanka”.
Lietuvą demoralizuoti, nutautinti, “nukatalikinti” užsimojo dar carienė Jekaterina II, vos mūsų šalį užgrobusi 1795 m. Tačiau tai kurį laiką stambesniu mastu nevyko. Lietuvoje išliko lenkiška valdžios struktūra žemesnėse instancijose, veikė lenkiškos mokyklos, todėl polonizacija vyko ir toliau. Lietuvos katalikų bažnyčios santykiai su Peterburgu pamažu gerėjo. 1850 m. po ilgos pertraukos Žemaičių vyskupijai buvo paskirtas vyskupas – Motiejus Valančius. Jį caras net apdovanojo keliais aukštais imperijos ordinais. Buvo planuota steigti lietuviškas pradines mokyklas ir t.t.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Penktadienį Rusijoje įvyks dar vienas pompastiškas Pergalės dienos – triumfo Antrajame pasauliniame kare – paradas. Šį sykį gegužės 9-osios šventė apims ne tik didžiuosius Rusijos miestus, bet praplės geografinį horizontą.
Tą lemia keli sutapimai: Rusija ne tik sėkmingai vykdo ekspansinę politiką Ukrainoje, bet ir mini 70-ąsias Krymo išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos metines. Žiniasklaidoje spėjama, kad tokios aplinkybės paskatins Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną bei premjerą Dmitrijų Medvedevą pirmą kartą pačius nuvykti į neseniai aneksuotą Krymą.
Pergalės diena, kuri daugelyje Vakarų valstybių minima kur kas kukliau ir gegužės 8-ąją, yra dar viena proga Rusijos propagandai. Nors pastarieji Kremliaus veiksmai Ukrainoje neretai lyginami su pirmosiomis Adolfo Hitlerio agresijomis prieš kaimynines valstybes ketvirtajame dešimtmetyje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu nepamiršo pabrėžti antifašistinio Pergalės dienos konteksto: „Turime dar kartą pademonstruoti pasauliui, kad Rusija kategoriškai atmeta fašizmą.“
Pergalės dienos paradas tradiciškai planuotas ir Kijeve, tačiau vietos valdžia jį atšaukė. Į tai iškart sureagavo Rusijos propagandos mašina, pradėjusi skelbti, kad vietoj karo veteranų šventės bus surengtas gėjų paradas.
Kiti rusų apžvalgininkai šios dienos minėjime įžvelgė galimybę „suartinti broliškas tautas“, kurios kadaise nugalėjo nacizmą. Patys ukrainiečiai baiminasi, kad toks aistrų kurstymas gali įžiebti papildomus konflikto židinius ne tik Rytų Ukrainoje, bet ir šalies sostinėje.

Antradienį Palangos centrinę aikštę nuspalvino pučiamųjų orkestro bei šokėjų pasirodymas ir Taikos vėliava, kurią, stebint palangiškiams, iškėlė Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Vygantas Rekašius. Taip kurorte jau šeštą kartą minima Kultūros diena.
Šią dieną renginių Palangoje apstu jau nuo ryto: miestiečiai ir svečiai pakviesti ne tik į Taikos vėliavos pakėlimo ceremoniją, bet ir į kūrybinės grupės „Mostas“ dovanotą renginį miesto viešojoje bibliotekoje. Kapinėse aplankytos bei pagerbtos miestui nusipelniusios, tačiau mus jau palikusios asmenybės, o įdienojus istorija bei etnografija besidomintys miestiečiai ir svečiai sukviesti į vilą „Anapilis“, į susitikimą su Kurorto muziejaus direktoriumi Jūračiu Liachovičiumi.
Kultūros dieną palangiškiams nuspręsta pristatyti ir atgimstančius grafų Tiškevičių rūmus, pakviesti kartu su vienu iš ilgamečių Botanikos parko darbuotojų ir vadovų Antanu Sebecku pasivaikščioti senais – naujais Birutės parko takais.  Kurhauzo salėje laukiami visi, besidomintys muzika – 15 val. čia numatytas Palangos Trečiojo amžiaus universiteto senjorų koncertas.
Kultūrinius šios dienos renginius užbaigs susitikimas J. Šliūpo memorialinėje sodyboje.
Pasak vienos iš Kultūros dienos renginių organizatorių, Palangos kultūros centro renginių režisierės Aušros Latonienės, ši diena pasaulyje minima ne kaip Kultūros diena atskirai, o kaip materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimas karo ir taikos metu. Tad šiemet Kultūros dieną Palangoje nuspręsta akcentuoti tai, kas miesto gyventojams  paliekama ateičiai. „Pasirinkome materialųjį paveldą – „Anapilį“ kaip būsimą Kurorto muziejų, Gintaro muziejų, kuris dabar yra tvarkomas. Taip pat dėmesys skiriamas šiuo metu renovuojamam Birutės parkui“, – sakė A. Latonienė.
Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas V. Rekašius pabrėžė, jog ši diena svarbi ir tuo, kad kultūros darbuotojai, kurie kasdienybėje yra mažai matomi, turi progą tiesiog pamąstyti apie savo profesiją bei savo indėlį į bendrą kultūrinį gyvenimą. „Manau, kad bet kokios profesijos atstovams galimybė pabūti kartu ir paminėti savo profesinę šventę visada suteikia motyvacijos ir toliau entuziastingai realizuoti savo sumanymus“, – teigė Savivaldybės atstovas.
V. Rekašius taip pat atkreipė dėmesį, jog Palanga yra kurortas, tad šiame mieste kultūrą puoselėti yra ypač svarbu. „Kiekvienas miestas turi savo strategiją. Nemanau, kad didesniems pramoniniams miestams kultūros sritis yra tokia pat svarbi, kaip kurortiniams miestams. Galime pasidžiaugti, kad paskutinių metų tendencijos Palangoje yra tokios, kad dideliu dėmesio trūkumu kultūrai negalime skųstis“, – sakė V. Rekašius.

Lapkričio 23 – ąją, šeštadienį Kaune minint Lietuvos kariuomenės 95-ąsias metines floristai Antanas Mažonas ir Rita Bagdzevičiūtė kariams įteikė neįprastą dovaną – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (Sobore) sukūrė Gediminaičių stulpus simbolizuojančią gėlių kompoziciją.
Ja galėjo pasigėrėti visi, pirmąją savaitgalio dieną atėję į specialiai šventės proga vykusias Šv. Mišias.
„Lietuva turi didingą istoriją, o Gediminaičių stulpai – vienas jos simbolių, manau, itin tinkantis Lietuvos kariuomenės dienos proga“, – sakė A. Mažonas.
Floristikos salono „AntRibos“ meistrai teigė, kad daugeliui idėjų perteikti itin tinka augalų kalba. Gvazdikai, tulpės, rožės, rykštelės, dekoratyviniai kopūstėliai – visa tai buvo panaudota kuriant Gedimino stulpus.
Kompozicija „įkurdinta“ Lietuvos žemėlapio formos instaliacijoje, apjuostoje valstybine vėliava bei žvakelėmis.
A.Mažono teigimu, žydintys Gediminaičių stulpai kauniečių akis džiugins mažiausiai kelias savaites.
Lietuvos kariuomenės dienos proga šeštadienį po Šv. Mišių kariai žygiavo į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kur surengta ginkluotės ekspozicija. Taip pat dalyvavo šventėje Čečėnijos aikštėje. Tradiciškai iškilmingiausia renginio dalis vyks Karininkų ramovėje, kur kviestiniams svečiams bus surengtas koncertas ir vaišės.

Šį šeštadienį minėsime Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną. Ir dauguma lietuvių ją planuoja švęsti.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, Valstybės dienos ir apskritai valstybinių švenčių nešvenčia 14,6 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. O dauguma švenčia, tiesa, tai daro taip, kaip supranta: vieni dalyvauja valstybiniuose renginiuose, minėjimuose ir koncertuose (tokių yra 12,2 proc.), kiti žiūri specialias laidas per televiziją (tokių 18,4 proc.), o daugiau nei pusė respondentų Valstybės dieną pamini kartu su šeima ar draugais.
Kartu apklausiamųjų pasiteiravome, kurie pastatai, jų nuomone, yra Lietuvos simboliai ir geriausiai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje. 85 proc. respondentų kaip Lietuvos simbolius išskyrė Gedimino pilies bokštą ir Trakų pilį.

Liepos 6-ąją Lietuva minės Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną. Kaip paprastai švenčiate valstybines šventes? (proc.)

Kaip nors pamini sukaktį kartu su šeima ir draugais    54,2
Žiūri specialias laidas per TV    18,4
Niekaip nešvenčia valstybinių švenčių    14,6
Dalyvauja valstybiniuose renginiuose – minėjimuose, koncertuose ir kt.    12,2
Nežino / Neturi nuomonės    0,6

Jūsų nuomone, kurie pastatai – Lietuvos simboliai – yra išskirtiniai tarptautiniu mastu ir šiuo metu geriausiai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje? (proc.)

Gedimino pilies bokštas    45,2
Trakų pilis    39,8
Vilniaus arkikatedra    9
Vilniaus universiteto ansamblis    4,4
LDK Valdovų rūmai    1,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. birželio 19–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Policijos diena – visų policijos organizacijos darbuotojų šventė

– Ačiū, malonu girdėti. Geros Jums dienos! – Šypsena Migracijos valdybos darbuotojos veide rodo pasitenkinimą – pokalbis su interesantu buvo vykęs. Į dienos pabaigą tų šypsnių mažėja, balsas prikimsta, tačiau kalbėjimo maniera nesikeičia – interesantas turi jaustis maloniai.
Dažniausiai informaciją telefonu teikiantys darbuotojai interesantams nėra matomi, nors ne vienas skambinantysis teiraujasi, ar tas žmogus, su kuriuo jis kalbėjo telefonu, jį pasitiks, bus priėmimo salėje, prireikus – pagelbės. Vardan teisybės reikėtų pasakyti, kad iš tikrųjų darbuotojai kartais pažada interesantams juos pasitikti ir palydėti pas specialistą, dirbantį su biometrine asmens duomenų nuskaitymo įranga. Paprastai to prašo ne itin drąsūs vyresnio amžiaus žmonės. Tad kaip atsakyti, žinant tikslų savimi abejojančio žmogaus apsilankymo Migracijos valdyboje laiką? Jausmų į jokias instrukcijas nesurašysi – gera, jei tavo malonus bendravimas ar kukli paslauga nors trumpam kažką padarė laimingą.
– Man pasitaiko labai geri žmonės, – sako priėmimo salės darbuotoja Halina Kašlėjuvienė. Ji galvoja ne tik apie interesantus, apsilankančius Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje. Tardama minėtus žodžius, ji mintimis užčiuopia ir savo privatų gyvenimą – meilės ir pagarbos žmogui mokytasi tėvų namuose.
Halinos darbo telefonas skamba ne taip dažnai kaip informacinis, paprastai jai tenka aptarnauti Migracijos valdyboje apsilankančius piliečius. Įdomu, kad dažnas jų Haliną, pasų skyriaus vyresniąją specialistę, charakterizuoja lygiai taip, kaip ši juos, lankytojus. Padėkose jie rašo – profesionali, paslaugi, maloni, skambindami Migracijos valdybos viršininkui Gintarui Bagužiui, malonybinių ir pagyrų žodžių Halinai randa daugiau.
– Manęs nestebina dėkingų piliečių skambučiai – žmonės, įstaigose patyrę kitokį bendravimą, dažnai skambina ir giria mūsų darbuotojus. Kiti siunčia padėkas elektroniniais adresais, rašo į skundų ir pageidavimų knygą. Įdomu tai, kad daug padėkų skirta Halinai Kašlėjuvienei. Vadinasi, jos bendravimo su interesantais, o tuo pačiu – ir darbo etika yra išskirtinė. Tai rodo ne tik siekį gerai atlikti savo pareigas, bet ir vidinę žmogaus kultūrą.
Halina nesijaučia dirbanti geriau už kitus, bet, matyt, jos pareigos supratimas yra kitoks:
– Aš –  ne kitokia, aš – kaip visi. Nevertinu žmonių, elgiuosi su visais pagarbiai, noriu, kad gautų reikalingą informaciją ir iš mūsų išeitų patenkinti. Tokį matau savo darbo tikslą. Jei galiu, patariu, jei kažko nežinau, pasikonsultuoju su kolegėmis, tačiau nepalieku žmogaus nežinioje. Net jei pagal pareigas neprivalau kažko daryti, bet galiu padėti, būtinai tai padarysiu. Domėdamasi kiekvienu sudėtingesniu atveju pati sužinau daugiau, įgaunu daugiau pasitikėjimo savimi, patiriu didesnį profesinį malonumą.
Policijos sistemai priklausančioje migracijos tarnyboje Halina jau dvidešimt  metų. Atėjo, galima sakyti, drauge su pirmaisiais lietuviškais pasais, tuomet, kai migracijos tarnyboje labai trūko darbuotojų. Ir šiandien prisimena pirmąją savo darbo dieną nepažįstamoje aplinkoje. Tikėtina, dėl to, kad mokėsi ir dirbo visai kitokį darbą – įgijusi inžinieriaus konstruktoriaus specialybę, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos administracijoje:
– Įžengiau į migracijos poskyrio patalpas – o priėmimo salėje žmonių tiek, kad iki viršininkės kabineto prasibrauti buvo sunku. Pamenu, dar spėjau nusistebėti žmonių nemandagumu, triukšminga aplinka. Nieko, galvoju, gal priprasiu.
Priprato ir žmonių neteisia. Taip tėvai mokė. Daugiau iš savęs reikalavo – aiškinosi naujo darbo smulkmenas, gilinosi į įstatymus, tobulino interesantų aptarnavimo tvarką. Ir, kadais nusigandusi interesantų, šiandien juos aptarnauja su didžiausiu malonumu.

Spalio 1-oji – Pasaulinė muzikos diena, kurią šalies muzikų bendruomenė Vilniaus centre paminės įvairiais kultūriniais renginiais. Vilniaus rotušės aikštę sudrebins pučiamųjų orkestrai, rotušės salėje nuaidės „Didysis jaunųjų muzikų paradas“, o Žemaitės skvere organizuojamos koncerto-akcijos metu vilniečiams bus dalijamas jau 81-ąjį gimtadienį minintis žurnalas „Muzikos barai“.
Spalio 1-ąją Pasauline muzikos diena dar 1975 m. paskelbė UNESCO organizacija. Nuo tada šią dieną įvairiose pasaulio šalyje organizuojami geriausių muzikantų pasirodymai, rengiamos spalvingos kultūrinės akcijos.
Lietuvoje ši diena minima drauge su muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ gimtadieniu, kuriam šiemet sukanka jau 81-eri (pradėtas leisti 1931 m.). Ta proga Vilniaus centrą nuspręsta pagyvinti nemokamais koncertais ir kultūriniais renginiais.
Muzikų diena prasidės nuo šv. Mišių, kurios už šalies muzikantų bendruomenę 12 val. bus laikomos Šv. Jokūbo bažnyčioje. Nuo 15 val. šventinių renginių sūkuryje atsidurs ir kiti vilniečiai – Gedimino prospekte esančiame Žemaitės skvere praeivius kvies akcija-koncertas „Neskubėk po darbo į namus“. Skambant muzikai, renginio metu bus dalijami „Muzikos barų“ žurnalai, su praeiviais bendraus leidinio autoriai.
18 val. Vilniaus rotušės aikštėje įvyks pučiamųjų orkestrų pasirodymas, miestiečiai turės progą išvysti žygiuojantį ir grojantį Lietuvos kariuomenės orkestrą.
19 val. vilniečiai laukiami Vilniaus rotušės salėje. Čia prasidės svarbiausias dienos renginys – „Didysis jaunųjų muzikų paradas“, kurio metu bus galima išgirsti koncertuojančius  jaunuosius talentus – Lietuvos muzikos mokyklų moksleivius bei jauniausius Lietuvos muzikų sąjungos narius. Koncerte pasirodys ir pagrindinės šalies muzikų kalvės – M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Ateities žvaigždės koncertuos įvairiausiais instrumentais, bus atliekama skirtingų epochų ir žanrų muzika – nuo Wolfgango Amadeus Mozarto iki Broniaus Kutavičiaus kūrinių.
Pasaulinės muzikos dienos renginius sostinėje organizuoja Lietuvos muzikų sąjunga. Rėmėjai – Lietuvos kultūros rėmimo fondas bei Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondas.

109 kilogramai – tiek sveria didžiulis tradicinės formos ir skonio, tačiau tikrai netradicinio svorio varškės sūris, pagamintas specialiai prekybos tinkle MAXIMA rugsėjį rengiamoms „Sūrio dienoms“.

Sostinės Mindaugo gatvės MAXIMOJE šiandien nuo pat ryto eksponuojamas sūris milžinas 17 valandą bus pjaustomas – juo nemokamai pasivaišinti galės visi šios MAXIMA parduotuvės klientai. Varškės sūrį milžiną prekybos tinklo užsakymu pagamino AB „Rokiškio sūris“.

„Sūrio dienų“ metu prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse vyks daugybė degustacijų, kurių metu savo klientams pasiūlysime paragauti net 1,5 tonos pačių įvairiausių rūšių sūrių iš viso pasaulio“ , – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.

Prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse iš viso galima įsigyti apie 400 rūšių sūrių. Tai lietuviški ir užsienio gamintojų kietieji, minkštieji, lydyti, pelėsiniai, tepamieji ir varškės sūriai – su įvairiais priedais, pagardais ar be jų.

Nors prekybos tinklo parduotuvėse galima rasti pačių geriausių gamintojų sūrių iš viso pasaulio, užsienyje pagamintų sūrių pardavimai sudaro tik šeštadalį visų šių gaminių pardavimų. „Lietuvos pirkėjai mėgsta lietuviškus sūrius, o mūsų šalies gamintojai tikrai neatsilieka nuo kolegų užsienyje – jie taip pat siūlo įvairių rūšių ir skonių sūrių“, – teigia L. Muižienė.

Perkamiausi Lietuvoje yra fermentiniai sūriai – beveik pusė (46%) visų prekybos tinkle MAXIMA parduodamų sūrių yra būtent tokie. Antroji vieta pagal pardavimus (16%) atitenka varškės sūriams, trečioji (10%) – lydytiems. MAXIMA klientai į pirkinių krepšelį dažnai deda brie sūrius su baltuoju pelėsiu, taip pat masdamą su skylėmis. Iš kietųjų sūrių populiariausias lietuviškas „Džiugas“.

Šiemet Baltijos jūros diena paminėta pirmą kartą Klaipėdoje iškeliant 120 kvadratinių metrų dydžio aitvarą-vėliavą. Virš Klaipėdos piliavietės pakeltu aitvaru norėta atkreipti dėmesį į Baltijos jūros problemas ir joms spręsti skirtą Baltijos jūros regiono strategiją.

„Aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusios šalys susiduria su ekologiniais, socialiniais ar ekonominiais iššūkiais, kuriuos įveikti gali tik dirbdamos kartu. Baltijos jūros regiono strategija yra nukreipta į vieningą ir efektyvesnį regioninių problemų sprendimą. Dėl to Baltijos jūros diena yra puiki proga prisiminti ir atkreipti dėmesį į strategiją bei kodėl ji buvo sukurta – suburti regioną bendroms problemoms spręsti“, – sakė vienos iš renginio iniciatorių Užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius.

Renginio iniciatorių teigimu, aitvaras-vėliava, dydžiu prilygstantis dviems vidutiniams butams, simbolizuoja regiono šalių vienybę, siekiant bendrų tikslų. Todėl Baltijos jūros regiono strategijos logotipu pažymėtas aitvaras-vėliava sekmadienį pakilo kartu su Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavomis.

Aitvaro paleidimas taip pat tapo simboline Baltijos jūros regiono strategijos viešinimo kampanijos pradžia. Kampanijos metu Lietuvos gyventojai turės galimybę susipažinti su strategijos prioritetais ir įgyvendinamais projektais.

Tai jau ne pirmas Klaipėdoje organizuojamas renginys, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į Baltijos jūros regiono problemas, pristatyti strategiją ir supažindinti su jos tikslais. Šių metų sausį Klaipėdos Šiauriniame rage buvo pristatytas netradicinis kelrodis, rodantis atstumus iki Baltijos jūros regiono valstybių sostinių.

Baltijos jūros regiono strategiją įgyvendina 8 Europos Sąjungos valstybės, tačiau įtraukiamos ir trečiosios šalys, pavyzdžiui, Norvegija ar Rusija. Bendradarbiavimas su ne Europos Sąjungos narėmis yra ypač svarbus vykdant regioninius projektus, susijusius su Baltijos jūros tarša ir transporto infrastruktūros plėtra.

Lietuva su kitomis valstybėmis koordinuoja 3 prioritetinių sričių įgyvendinimą – stiprina tvarų žemės ūkį, miškininkystę ir žuvininkystę, gerina vidaus ir išorės transporto jungtis ir siekia sumažinti tarpvalstybinio nusikalstamumo mastą ir jo daromą žalą. Be to, Lietuva koordinuoja 11 pagrindinių projektų įgyvendinimą.

Iš viso strategijoje yra 15 prioritetinių sričių ir daugiau nei 80 pagrindinių projektų. Tai energetikos, transporto, aplinkosaugos, inovacijų, mokslinių tyrimų, nusikalstamumo mažinimo, švietimo, turizmo skatinimo ir kitos sritys.

Strategija ir jos tikslai yra reguliariai atnaujinami dėl besikeičiančios aplinkos ir atsirandančių naujų iššūkių. Pastarąjį kartą toks atnaujinimas buvo atliktas šią vasarą, po kurio įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją yra siekiama 3 tikslų: išgelbėti jūrą, suvienyti regioną ir didinti jo gyventojų gerovę.

Baltijos jūros regiono strategija buvo pirmoji Europos Sąjungos vidaus regioninė strategija, apimanti Europos Sąjungai priklausančias vieno regiono valstybes. Nuo jos priėmimo 2009 m. ją įgyvendina Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Švedija.

Šis renginys yra Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos administruojamos „Baltijos jūros regiono strategijos“ pristatymo kampanijos, įgyvendinant Valdymo partnerystės susitarimą, dalis.ir finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Kovo 21-oji yra Tarptautinė miego diena, minima daugelyje Europos šalių. Lietuviškų čiužinių gamintoja nusprendė šią dieną pažymėti kitaip: kviečia visus Lietuvos gyventojus užsukti į čiužinių parduotuves ir iki valiai pasnausti ant ekspozicijose esančių čiužinių.
Pasak akcijos sumanytojo UAB „Lono mažmena“ direktoriaus Kazimiero Jakučio, kovo 21-ąją į firmines „Lono“ parduotuves užsukę pirkėjai bus vaišinami ne tik saldainiais, bet ir saldžiu miegu – visi panorusieji galės išsitiesti ant ekspozicijose esančių čiužinių ir bent trumpam nusnūsti.
„Specialistų teigimu, suaugusiems žmonėms reikia miegoti mažiausiai 8 valandas per parą, tačiau retai kam pavyksta įgyvendinti tokią gydytojų rekomendaciją. Norime paskatinti gyventojus atkreipti dėmesį į sveiko ir kokybiško miego svarbą, todėl šiltai sutiksime visus, panorusius numigti ant mūsų čiužinių“, – sako K. Jakutis.
Jonavoje įsikūrusi bendrovė „Lono mažmena“ turi 8 firmines parduotuves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje ir Jonavoje.
Miegui skiria 39 centus
K. Jakutis atskleidžia, kad miego kokybe rūpinasi vis daugiau gyventojų. Bendrovės pardavimai rodo, kad populiariausiais išlieka spyruokliniai čiužiniai. Jų pernai „Lono mažmena“ pardavė daugiau kaip 5 550. Apie 13 proc. pardavimų tenka iš viskoelasto pagamintiems čiužiniams, dar apie 10 proc. įsigyjama lateksinių čiužinių. Atliktos apklausos rodo, kad įsigydami čiužinį gyventojai šiam pirkiniui norėtų skirti iki 1 000 Lt. Kokybiškas čiužinys tarnauja apie 7 metus. Nesunku paskaičiuoti, kad statistinis Lietuvos gyventojas vienos nakties miegui ant čiužinio pageidautų išleisti ne daugiau kaip 39 centus.

Lietuva sekmadienį švenčia Nepriklausomybės atkūrimo 22-ąsias metines. Vilniuje ir kitose šalies vietose vyks šventiniai renginiai. Vilniuje iškilmės prasidėjo Kovo 11-ajai skirtu minėjimu Seime.

Į posėdį atvyko Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir kiti Vyriausybės nariai, Seimo nariai, Konstitucinio Teismo Pirmininkas ir teisėjai, kitų teismų pirmininkai, Europos Parlamento nariai ir kiti garbingi svečiai.

Posėdžio dalyviai tylos minute pagerbė šviesų atminimą žmonių, kovojusių už laisvę ir nesulaukusių šios dienos.

Minėjimo metu sveikinimo kalbas sakė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, rašytojas Kazys Saja, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Seimo narė, krašto apsaugos ministrė, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė Rasa Juknevičienė, Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas Žiemelis, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, Sąjūdžio dalyvis Mahiras Gamzajevas, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1998 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Marcelijus Martinaitis.

Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje buvo pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos.

Po to Gedimino prospektu žygiavo Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos kariai. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos Šv. Mišios.

Būrys gydytojų, menininkų, sportininkų, verslininkų Kovo 11-ajai mėgins grąžinti laisvų žmonių dvasios šventės turinį.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, po trejų metų bylinėjimosi su savivaldybe (dėl leidimo surengti alternatyvią akciją Kovo 11-ąją rengiamoms kraštutinių pažiūrų jaunimo eitynėms) laimėjęs bylą Aukščiausiajame Teisme, šiuo metu buria nevyriausybines organizacijas bei iškilias mūsų visuomenės asmenybes diskusijai, kaip prasmingiau atšvęsti Kovo 11-ąją ir suteikti laisvės sąvokai kitokių spalvų. Beje, socialiniame tinkle “Facebook” žmogaus teisių gynėjai įregistravo iniciatyvą “Švęsk laisvę”, čia galima pareikšti savo nuomonę, kaip sutelkčiau paminėti šį istorinį įvykį.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, gavę leidimą šiemet organizuoti kitokį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimą, įtraukė į šią iniciatyvą ir tokias nevyriausybines organizacijas, kaip “Globali iniciatyva psichiatrijoje”, Lietuvos studentų sąjunga, Moksleivių parlamentas, Pilietinės visuomenės institutas, Romų bendruomenės centras, Žydų bendruomenė, Žmogaus teisių centras, bei kelias dešimtis visuomenės gyvenimo lyderių: aktorių Dominyką Vaitiekūną, dainininkus Ericą Jennings, Jurgį Didžiulį, Vytautą Juozapaitį, Andrių Mamontovą, dailininkę Nomedą Marčėnaitę, įvairių fondų vadovę Dianą Vilytę, psichologą Robertą Povilaitį, rašytoją Marką Zingerį, režisierių Joną Ohmaną, tenisininką Ričardą Berankį, verslininkus Saulių Arvasevičių ir Ilją Laursą, žurnalistą Artūrą Račą bei dešimtis kitų.
Kam, pasitinkant 22-ąjį laisvės gimtadienį, prireikė tokios iniciatyvos ir kaip, jos aktyvistų įsivaizdavimu, žmonės turėtų deramai švęsti laisvės dieną? Apie tai pakalbinome keletą akcijos iniciatorių.

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius: Visų pirma ši iniciatyva yra neformali. Tiesiog mūsų institutas, kuris yra šios akcijos koordinacinis centras, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žinomais žmonėmis kelia klausimą ir siekia išprovokuoti visuomenę diskusijai, kas yra laisvė, kokia jos prasmė, reikšmė, turinys, kodėl laisvė mums yra svarbi arba nesvarbi ir kaip būtų galima paminėti laisvės šventę. Tai, mūsų nuomone, aktualu, nes, kaip pastebime, pamažu imame pamiršti, kas yra Kovo 11-oji. Pagaliau imama nebeskirti, kuo Vasario 16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios.
VEIDAS: Kodėl teigiate, kad žmonėms nebesvarbi laisvė?
H.M.: Tai nėra tik mūsų nuomonė, tai liudija sociologinės apklausos. Jos rodo, kad žmonėms rūpi kiti klausimai, o nepriklausomybės, laisvės dalykai nuėjo į antrą planą. Štai vyresni žmonės mano, kad sovietmečiu buvo geriau arba nebuvo taip jau blogai. Jų žodžiais, tuomet būta daugiau aiškumo, nuspėjamumo, tvarkos, o laisvė, palyginti su prognozuojamumu, nėra tokia svarbi. Vyresnieji pamiršo netgi tokius dalykus, kaip buvome žeminami vos tik privažiuodavome valstybės sieną, kad visas žmogiškasis orumas baigdavosi pasieny.
Tokį vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą galima paaiškinti žmogaus prigimtimi: ilgainiui esame linkę pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti tik gera. O štai jaunimui atrodo, kad laisvė yra duotybė, kuri niekados nepasikeis. Jauni žmonės nesupranta, kad jei nustosi rūpintis laisve, viskas gali greitai pasikeisti.
Todėl mums atrodo, jog svarbu grįžti prie ištakų ir apgalvoti, ar svarbu, kad esame laisvi, kad valstybė laisva. Manau, visi sakys, kad tai mums labai svarbu. Bet apie tai reikia galvoti nuolat.
Kartu norime, kad Kovo 11-oji būtų minima kitaip. Dabar ji labai subiurokratinta ir netgi gąsdinanti. Štai valstybės ir valdžios elitas susirenka savo siaurame ratelyje, pakelia vėliavą, pasako keletą kalbų ir išsiskirsto, o dalis jaunimo, pastaraisiais metais Kovo 11-ąją rengiančio eitynes sostinės centre, gąsdina praeivius. Skustagalviai jaunuoliai eina apsirengę juodomis uniformomis, nešini vėliavomis su kaukolėmis ir šūkiais “Lietuva lietuviams”, jų veidai iškreipti. Mūsų nuomone, tokios akcijos neturi nieko bendro su tikruoju patriotizmu.
Mes norime pasakyti, kad tikrasis patriotizmas – tai žmonių, vertinančių, jog gyvena laisvoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje (kurioje, tiesa, yra ir nemažai trūkumų, bet…), kurioje gerbiamos visų žmonių teisės, suvokimas, kad principines nuostatas reikia saugoti ir puoselėti.
Taip pat norime pabrėžti, kad nesiekiame su niekuo konfrontuoti, nenorime organizuoti jokių kontraeitynių, – norime pasakyti priešingai: mes galime būti visiškai skirtingų politinių pažiūrų, vertybių, orientacijų, galime netgi ginčytis ir pyktis dėl skirtingų dalykų, bet laisvė yra ta vertybė, dėl kurios esame vieningi, dėl kurios svarbos sutariame ir nesikvirčijame.
VEIDAS: Tad ką Jūs siūlote?
H.M.: Mūsų noras yra paversti šią laisvės šventę šviesia ir džiugia. O kaip tai padaryti, kokia forma švęsti, mes dar ieškome atsakymo. Dabar paklausėme žmonių, kaip, jų įsivaizdavimu, šią dieną prasmingiau paminėti. Netrukus turėtume sulaukti daugiau įvairių pasisakymų. Šiemet bus pirmas bandymas kitaip švęsti šią laisvės dieną, o vėliau plėtosime šventimo idėjas.
Aišku, kovas – ne liepa, ir šašlykų nekepsi, parkuose nesilinksminsi, bet kažką kitokio galima sugalvoti. Yra nemažai muzikuojančio jaunimo, kuris siūlo surengti nemokamus koncertus, panašius į gatvės muzikos dieną, kiti siūlo dar kitokias formas.

Dainius Pūras, docentas, psichiatras, JT Vaikų teisių komiteto narys ekspertas: Dalis mano gyvenimo nugyventa anais laikais, kai apie laisvę tik svajojome. Tada mąsčiau, kaip būtų, jei taptume laisvi, bet kai tapome laisvi, pamatėme, kad randasi žmonių, kurie abejoja, ar ta laisvės dvasia mūsų negadina, ar ta laisvė iš viso reikalinga. Taigi, girdint tokius vertinimus, yra apie ką pagalvoti. Manau, reikia draugiškai pamąstyti, ar mes tinkamai išnaudojame laisvės dovaną. O Kovo 11-oji kaip tik ir yra ta data, kai labiausiai dera kelti tokius klausimus.
VEIDAS: Kas skatina nusivylimą laisve ir kodėl mus kamuoja kalinio sindromas, kai ištrūkus į laisvę imamos idealizuoti “grotos” ir visais įmanomais būdais stengiamasi grįžti ten, iš kur taip ilgai svajota ištrūkti?
D.P.: Anuomet visi troškome laisvės, bet visi turėjome galvoje labiau išorinę valstybės nepriklausomybę ir laisvę. Ir tai, be abejonės, labai svarbu, bet iš tikrųjų tai tik pirmas žingsnis į laisvų individų ir laisvos visuomenės kūrimą.
Taigi paaiškėjo, kad tiek metų pragyvenę nelaisvėje mes nemokame naudotis laisvės dovanomis. Bet laisvė dėl to nekalta. Laisvės, kuri yra neatskiriama nuo atsakomybės, reikia mokytis. Mes negalime ignoruoti savo atsakomybės ir kaskart kaltinti kitus: aš esu nevykėlis dėl to, kad visi aplinkui vagys.
Aš matau didžiulį paradoksą: esame tauta, kuri didžiuojasi, kad pirmoji pradėjo griauti prievartos ir nelaisvės imperiją, bet tuo pat metu ėmėsi rodyti nostalgiją prievartos dvasiai, ilgėtis nelaisvės, mėginti viską drausti, riboti, rūšiuoti žmones. Tokių tendencijų Lietuvoje nemažai, bet aš nedramatizuoju, tikiuosi, kad šita tendencija nenugalės.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra daugybė šaunių žmonių, tik mums reikia gydyti tarpusavio santykius: atsikratyti nepasitikėjimo, prievartos, liautis kritikuoti vieniems kitus ir laisvąjį pasaulį. Juk laisvasis pasaulis parodė, kad kiekvienos valstybės jėga yra demokratija. Dabar Lietuvoje tapo madinga kritikuoti stiprias demokratijos tradicijas turinčias valstybes, kurios geriausiai sprendžia savo problemas, ir aiškinti, kad mums ne pakeliui su tomis valstybėmis, nes jų vertybės keistos. Bet iš tikrųjų tose valstybėse įtvirtintos universalios vertybės, pirmiausia kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Tai paprastos tiesos, bet mes jų dar tik mokomės.
Kaip psichikos sveikatos specialistas pasakysiu: kol kalbėsime, kad vaikus mušti yra gerai, tol nebūsime laisvi ir negalėsime tikėtis nieko gero. Turime šnekėti atvirai ir pasakyti, kad vaiko, žmonos, vyro ar bet kurio kito žmogaus mušimas, prievarta nieko gero neduoda. Mokslas įrodė, kad prievarta yra prasčiausias tarpusavio santykių sprendimo būdas. Žinoma, jei norime savo vaikus toliau ugdyti nuolankiais vergais, tai muškime juos, kad jie bijotų. Bet tik žmonės, gyvenę uždarose visuomenėse, nežino kito būdo, kaip tą vaiką suvaldyti nelupant. Yra puikių neprievartinių konfliktų sprendimo būdų – tik reikia jų mokytis. O mes nepradėję mokytis sakome, kad laisvė nieko gero neduoda, kad demokratija veda į anarchiją.
Žinoma, jei vaikui suteiksi tik laisvę ir nekelsi atsakomybės klausimo, tai irgi nieko gero neduos. Bet tikroji laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Taigi negąsdinkime žmonių laisvės dvasia, esą lietuvis gali būti tik vergas. Turime išmokti naudotis laisve, ir viskas bus gerai. Aš manau, kad Kovo 11-oji yra puiki diena susitarti plačiu frontu, nesvarbu, kokių pažiūrų žmonės būtų.
VEIDAS: Bet visuomeninių organizacijų raginimus ir pamokymus, kaip švęsti Kovo 11-ąją, žmonės vėlgi gali suprasti kaip iš aukščiau primetamas tiesas.
D.P.: Toks mąstymas irgi atėjęs iš prievartos visuomenės: kad ir kas ką organizuotų ar darytų, kuriamos sąmokslo teorijos, kokios piktos jėgos tai pasiūlė ir kiek už tai sumokėjo. Tai nebejuokinga. Bet, ačiūdie, šiandien yra internetas, feisbukas, kiti socialiniai tinklai, kurie leidžia žmonėms laisvai bendrauti, dalytis ir džiaugtis idėjomis.
Pagaliau žmonės nebūtinai turi rinktis ir švęsti Vilniuje – jie tai gali daryti ir savo miesteliuose. Aišku, norint kažką organizuoti savo miestelyje irgi teks gauti leidimą. O dėl jo turi kreiptis kažkokia organizacija, bet toliau viskas piliečių rankose, niekas nieko neprimetinėja.

Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius, prodiuseris: Aš nesu nei šios akcijos iniciatorius, nei aktyvus narys ar dalyvis – tiesiog žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į visuomenės narius, klausdami nuomonės apie Kovo 11-ąją, ir aš ją pasakiau.
Iš tikrųjų aš esu lengvai susipainiojęs mūsų valstybinėse šventėse, nes jų yra net keletas ir visos vienodai svarbios: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, pagaliau Liepos 6-oji.
Man aiškiausia yra Sausio 13-oji, kai paminime dramatiškuosius 1991 m. sausio įvykius. Šita data bent jau mane labiausiai užkabina, o kitos šventės yra supanašėjusios. O tai, kad trys pirmosios datos eina viena po kitos kas mėnesį, ir lemia, kad šios šventės netampa didžiule visuotine švente. Ir šitą vakuumą išnaudoja ekstremistinių pažiūrų žmonės.
Aišku, visiems turi būti vietos išreikšti mintis, išreikšti save. Kita vertus, aš nežinau, ar iš viso mums reikia triukšmingai švęsti Kovo 11-ąją. Gal reikia sugalvoti kitokį šios datos paminėjimą, tarkime, kokią nors talką ar kitą gražią iniciatyvą?
Aš nemažai ginčijuosi su šios idėjos iniciatoriais iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kaip reikėtų švęsti laisvės dieną. Jie nori, kad būtų kažkokia šventė. Aš nemanau, kad mes visi išeisime į gatves kovo mėnesį ir švęsime. Taip tikrai nebus.
Man imponuoja pavasarį vykstanti švaros akcija “Darom”. Manau, Kovo 11-ąją irgi reikėtų sugalvoti kažką tokio, visa apimančio ir sutelkiančio. Juk kas yra Kovo 11-oji? Tai yra dar vienas kartas, kai mes atkūrėme nepriklausomybę, tai nauja pradžia, atskaitos data, nuo kurios vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Tai švęskime tą pradžios dieną kažkokiu veiksmu, kažką visi kartu pradėkime kurti, daryti. Kokia prasmė kartoti gatvės muzikos dieną ar kitus renginius? Pagaliau Kovo 11-ąją tradiciškai būna šalta. Man yra tekę pasirodyti scenoje ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, tad galiu pasakyti: kai sušąli, nejauti jokios šventės, savaitę po jos visi serga.
Be to, Kovo 11-oji sutampa su pavasario pradžia ir beveik sutampa su senoviškais naujaisiais metais – lygiadieniu, tad tai tikrai galėtų tapti kažko veikimo visiems kartu diena.
Žinoma, galbūt bėgant laikui Kovo 11-osios šventė įgaus kitokį atspalvį, bet kol kas, kol dar visi puikiai viską atsimename, kol tie įvykiai dar tokie artimi, tikrai taip nebus. Juk kas yra dvidešimt metų valstybės gyvenime? Tai maždaug viena valanda žmogaus gyvenimo, ir per tiek laiko mes dar iki galo neišmokome gyventi su ta laisve. Tai kaip mes galime švęsti laisvės šventę?
VEIDAS: O ar nevertėtų labiau akcentuoti Liepos 6-osios, Valstybės dienos?
A.M.: Aš nežinau, ar Mindaugo karūnavimo diena tikrai yra ta diena, kuri simbolizuoja tikrąją mūsų laisvę. Bet aišku tai, kad liepos 6-oji yra tas metų laikas, kai oras būna puikus ir žmonės mielai švenčia šventes.
Vis dėlto, mano nuomone, pagrindinė lietuvių šventė yra Rasos – birželio 24-oji. Tai tikrai tradicinė, nuostabi lietuvių šventė, kurią visi švenčia nejausdami jokių imperatyvų.
Juk daugelį metų mus mokė cituoti partijos narių pasisakymus, švęsti svetimas šventes: partijos įkūrimo, Spalio revoliucijos metines. Pagaliau visos katalikiškos šventės irgi nėra tradicinės lietuvių šventės – jos mums atneštos prieš 600 metų, o iki tol mes švęsdavome kitas, savas, pagoniškas šventes. Taigi tai, kas mums brukama, sulaukia atstūmimo reakcijos.