Anglų kalboje yra idioma „When the Shit hits the Fan“, kurią į lietuvių kalbą būtų galima versti kaip „užmesti š… ant ventiliatoriaus“ arba „pavaryti ant visų“. Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus savo dienoraščių knygoje „Paskutinė kadencija“ ant ventiliatoriaus užmetė sodriai.
Pavaryta tikrai ant visų. Skaitai ir kraupsti, su kuo V.Adamkui prezidento kadencijos metu teko bendrauti: ar politikai, ar žurnalistai, ar kitokie valstybės pareigūnai – tai vis siaurakakčiai, buki, chamiški, įžūlūs, nedžentelmeniški, vien siaurų partinių interesų siekiantys, valdžios trokštantys, intrigas prieš V.Adamkų pinantys, šmeižto kampanijas organizuojantys, dergiantys, oligarchų interesams atstovaujantys, iš Rusijos pinigus imantys, buvę KGB-istai ar šiaip parsidavėliai.
Ne Lietuva, o siaubas kažkoks. Tiesa, toje melo ir intrigų jūroje, per kurią penkerius metus teko irtis V.Adamkui ir jo „štabui“ (tokiu kariniu terminu prezidentas vadina savo patarėjus ir pagalbininkus), buvo ir šviesių išimčių: buvę patarėjai Albinas Januška ir Raimondas Mieželis, televizijos laidų vedėjas Audrius Siaurusevičius, taip pat gerieji saugumiečiai – Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, Dainius Dabašinskas, Darius Jurgelevičius bei vienas kitas politikas, kažin kodėl vis socialdemokratai – Algirdas Brazauskas ar Gediminas Kirkilas.
Jei ne šie patarėjai ir saugumiečiai, jei ne jų geranoriškai ir su atsidavimu, kartais net vidurnaktį į prezidento rezidenciją Turniškėse vežama operatyvinė VSD medžiaga ir KGB archyvinės bylos, vargšas V.Adamkus ir žinojęs nebūtų, kokie nenaudėliai, parsidavėliai ir šmeižikai sukasi aplink jį, siekdami sumenkinti ir apdergti prezidento autoritetą.
Baisiausia, kad tai ne ironija – V.Adamkus iš tiesų taip matė (ir, reikia manyti, tebemato) jį supantį pasaulį. Žinia, šią savo knygą, kaip ir ankstesniąsias, rašė ne jis pats, o jo nuolatinis autorius Valdas Bartasevičius, bet stilistika, V.Adamkui charakteringų epitetų ir išsireiškimų vartojimas nedviprasmiškai liudija, jog „Paskutinė kadencija“ parašyta tikrų prezidento dienoraščių pagrindu. Tad, ją skaitydami, mes matome tą tikrąjį V.Adamkų, kokiu jis buvo bent jau antrosios prezidentinės kadencijos metu: aikštingą, pagiežingą, nekenčiantį net menkiausios kritikos, visur įžvelgiantį negeranoriškas intrigas ir sąmokslus. Visi aplinkiniai, ypač – politikai, su kuriais prezidentui nenoromis tenka nemažai bendrauti, dalinami į dvi dalis: išmintingus valstybės vyrus, pritariančius V.Adamkaus nuomonei ir tuos, kurie su juo nesutinka bei ginčijasi, siekdami bet kokia kaina prakišti savo siaurus partinius interesus.
Iš kur pas V.Adamkų toks iškreiptas pasaulio vaizdas? Iš tų gerųjų saugumo šnabždukų, kadaise įtakingojo patarėjo Albino Januškos atrinktų ir susodintų strateginėse pozicijose aplink prezidentą, lūpų. Verti puslapis ir skaitai: „Pas mane atvažiavo A.Pocius ir parodė“, „pas mane atvažiavo P.Malakauskas ir papasakojo“; „pas mane atvažiavo A.Januška su R.Mieželiu ir sakė“, „vėlų vakarą man atvežė ir davė paskaityti“. Prezidentas be perstojo maitinamas gandais, paskalomis, nepatikrinta operatyvine informacija.
Svarbiausia, kad V.Adamkus pats nelabai tuo tiki, nes dienoraštyje vis prideda: „jei tai, žinoma, tiesa“. Kartais netgi tiesiogiai įsitikina, kaip A.Pociaus atveju, kad VSD vadovas jam meluoja, išstatydamas kvailiu prieš visą Valstybės gynimo tarybą: „Nors buvo pateikta vaizdinės ir rašytinės medžiagos bei pokalbių telefonų įrašų, jaučiuosi nusivylęs. Nebuvo ant stalo padėta įrodymų, patvirtinančių Arvydo Pociaus Seime paskaytus žodžius. Juk jis kalbėjo, kad kažkas kažkam sumokėjo 100 tūkst. eurų už užsienį dominančią informaciją apie „Mažeikių naftą“, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius nuslėpė bendradarbiavimo su KGB faktus. Bet kur įrodymai“? Ką, manote, daro po šito V.Adamklus? Gal nedelsiant išveja A.Pocių iš VSD vadovo posto? Ne, jis apkaltina konservatorių lyderį Andrių Kubilių, esą šiam „valstybės interesai paskutinėje vietoje, svarbiausia – partinė demagogija“, mat šis praneša žurnalistams, kad VSD vadovas melavo tiek Seimui, tiek prezidentui.
Saugumiečiai vežiojo V.Adamku ir daugiau bylų. Kadangi prezidentą pastoviai domino, kas gi tie žurnalistai, kurie jį kritikuoja, P.Malakauskas atgabena vieno jų KGB archyvinės bylos kopiją. „Įdomus dokumentas, – konstatuoja V.Adamkus. – Žinoma, niekuomet šios informacijos nepanaudosiu, nors gal kada nors, progai pasitaikius ir pasiteirausiu, kaip jo darbas KGB dera su pomėgiu pakalbėti apie kitų žmonių moralines vertybes“.
Atidėjus į šoną paties V.Adamkaus moralę – demokratinėje valstybėje reikalauti, kad saugumas šnipinėtų jį kritikuojančius žurnalistus, tai yra perdėm įdomus liudijimas apie, jei teisingai suprantu, nusikalstamą buvusio VSD vadovo P.Malakausko elgesį. Mat, pagal įstatymus, jeigu buvęs KGB informatorius prisipažino, tai jo byla privalėjo būti įslaptinta ir niekam, įskaitant prezidentą, nerodoma. O jeigu jis neprisipažino, tai VSD privalėjo perduoti jo bylą Liustracijos komisijai, o ne laikyti seife kaip galimą „kompromatą“.
Nežinia, džiaugtis čia ar liūdėti, bet akivaizdu, jog V.Adamkaus dienoraščiai patvirtino „valstybininkų“ skandalo metu darytą prielaidą, jog prezidentas tapo A.Januškos suformuoto klano manipuliacijų informacija auka. Atskirtas nuo tikrovės patarėjų siena, tikslingai šeriamas dozuota informacija ir dezinformacija, V.Adamkus iš valstybės vadovo virto marionete, vykdančia svetimą valią. Veltui po Prezidentūros langais Andrius Mamontovas ragino V.Adamkų atsibusti, dainuodamas: “Ar tu vis dar leidi Kažkam instruktuoti, Kaip tau gyventi, Ką tau galvoti? Atsibusk jau… Tu vis dar leidi Manipuliuoti, Ką tau mylėti, Kaip tau balsuoti… “. V.Adamkus jam dainuojant jau įdėmiai skaitė saugumiečio R.M. paslaugiai atvežtą kompromatą apie neva rusų papirktus, tad prieš LEO.LT balsavusius konservatorius.

Naujausia Prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ tapo bestseleriu. Jau pirmą platinimo dieną ją buvo sunku gauti Vilniaus centriniuose knygynuose, kuriuose lankosi politikos, žurnalistikos, akademinio pasaulio elitas. Tačiau kasdien knygos sukeliami atgarsiai ir komentarai skatina knygą pirkti ne tik besidominčius politika, bet ir visus smalsaujančius. Reklamos akcija pavyko puikiai! Prezidento Adamkaus, kaip rašytojo, talento galėtų pavydėti ir Romualdas Granauskas, ir Marcelijus Martinaitis. Tačiau kokia politinė tokio populiaraus leidinio kaina?
Populiarumas ir garbė
V. Adamkaus knyga turi panašumų į amerikietiškąjį projektą „Wikileaks“. Viešinti viską, pradedant slaptais dokumentais, baigiant tarp keturių akių išsakytais nepasvertais žodžiais ir net paskalomis bei gandais. Daugumai žmonių toks „gandų viešumas“ ir paskalų sklaida patinka, tą įrodo „geltonosios spaudos“ populiarumas. Taigi ši knyga tikėtina kilstels ir V. Adamkaus populiarumo reitingus, tačiau Prezidentas, kaip ir „Wikileaks“ pamiršta apie paviešintus žmones, jų išgyvenimus ir teisę į asmeninę, o ne tik į visuomeninę nuomonę.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atgimimo lyderis europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir daugelis kitų atsisako komentuoti V. Adamkaus knygą. Nes tikriausiai kai jie kalbėjo su V. Adamkumi, jie kalbėjo su juo asmeniškai ir nesitikėjo diktofono kišenėje, ar pokalbio fragmentų viešinimo, su subjektyvia interpretacija. Taigi ar moralu ir garbinga viešinti pokalbius, kurie buvo daromi „tete a tete“? Juo labiau jei tai daro ne kokia kambarinė, bet valstybės autoritetas – Prezidentas!
Yra ir vienas  didelis skirtumas tarp „Wikileaks“ bei V. Adamkaus dienoraščio.  „Wikileaks“ platino visuomenei viską, nieko neiškarpant ir netušuojant, nes ponas Assange‘as, projekto įkūrėjas, nėra politikas ir niekaip asmeniškai nesuinteresuotas. Tuo tarpu V. Adamkus pats aktyviai dalyvauja politikoje. Jo knygoje kai kas selektyviai atskleista, o kas reikia nuslėpta. Vienos pavardės parašytos, kitos ne, vieni dokumentai išviešinti, kiti ne. Ar tokia knyga neturi politinio užtaiso? Pajuodinti vienus politikus, pašviesinti kitus, sukiršinti trečius?
Prezidento atsakomybė
Savo knygoje Prezidentas dažnai mini, kad vieną ar kitą veiksmą jis darė siekdamas išlaikyti politinį stabilumą šalyje ir, pirmiausia, galvodamas apie valstybės interesus. Tai pagirtina politiko savybė, tačiau kur ji dingo dabar? Paskleisti gandai apie veikiančius Lietuvos politikus ne tik kelia vietos žurnalistų susidomėjimą, bet nuorašai neabejotinai jau keliauja iš ambasadų į užsienio šalis. Be abejo, ir į Rusiją. Ar viešas „nešvarių baltinių skalbimas“ yra tinkama Lietuvos prezentacija užsienio partneriams, ar tai nėra ginklas mūsų nedraugams? Ypač kai tai daro pats šalies Prezidentas. Na, bent niekas neapkaltins Lietuvos, kad šalyje trūksta žodžio laisvės..
V. Adamkaus knyga atskleidė politikos virtuvę, kuri tik fragmentiškai patenka į viešąjį gyvenimą. Slaptos pažymos, ar politikų, pareigūnų nuomonė, ką jie iš tikro galvoja, tik retkarčiais patenka į viešumą. Tokių odiozinių veikėjų, kaip Anicetas Ignotas, išviešinimas yra gera priemonė politikams ir valstybės administracijai apsivalyti. Išskaidrinimas teisėsaugos neefektyvaus ir trumparegiško veikimo yra gera proga galvoti apie pokyčius. Tačiau visgi iš Prezidento tauta tikisi realių veiksmų ir nepakantumo korupcijai ar kitoms nedorybėms. Tas pats ponas Ignotas iš valstybės tarnybos buvo pašalintas tik ministru tapus Dainiui Kreiviui, nors Prezidentas Adamkus apie jo tamsiuosius darbelius žinojo jau 3 metus.
Šis dienoraštis atnešė į Lietuvą amerikietišką madą rašyti gandų knygas. Prieš dešimtmetį Monica Lewinsky parašė memuarus apie Prezidentą Billą Clintoną. Tačiau rimtam politikui verta lygiuotis į solidžius pavyzdžius. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis parašė 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas”. Už ją buvęs politikos lyderis 1953 metais gavo literatūros Nobelio premiją. Į kokią premiją galėtų pretenduoti V. Adamkaus knyga?

Šį kartą “Skaitinių” rubrikoje siūlome ištrauką iš F.Kafkos dienoraščių.

Spalio 15. Prieš savaitę visus dienoraščius daviau Milenai Jesenskai (tai išmintinga, narsi laisvamanė čekė, puiki rašytoja). Truputį laisvesnis? Ne. Ar aš dar galiu rašyti kažką panašaus į dienoraštį? Šiaip ar taip, tai bus kas kita, greičiausiai jis nulįs į kampą, išvis nieko nebus, pavyzdžiui, apie Hardtą, kuris mane palyginti labai domino, sugebėčiau tik su didžiausiu vargu ką nors brūkštelėti. Atrodo, lyg viską seniai būčiau apie jį parašęs, ar tai tas pats, tarsi manęs jau nebūtų tarp gyvųjų. Apie M., matyt, galėčiau rašyti, bet ne savo noru, taip pat tai būtų pernelyg nukreipta prieš mane, man jau nereikia, kaip anksčiau, smulkiai sau aiškinti, šiuo atžvilgiu aš jau ne toks užmaršus, kaip pirma, esu virtęs gyva atmintimi, dėl to ir nemiga.

Spalio 16. Sekmadienis. Nuolatinių pradžių bėda – nė kiek neapsirinki dėl to, kad viskas tik pradžia, ir dar netgi ne pradžia, – kvaili tie, kurie to nežino ir kurie, pavyzdžiui, žaidžia futbolą, tikėdamiesi pagaliau “prasimušti”, vienų kvailumas – palaidoti save kaip karste, kitų kvailumas – manyti, kad prieš juos tikras karstas, tai yra, karstas, kurį galima vežioti, atidaryti, sunaikinti, pakeisti kitu.
Tarp jaunų moterų parke. Jokio pavydo. Užtenka fantazijos, kad pasidalyčiau jų laime, sveikos nuovokos, kad suprasčiau, jog esu per silpnas tokiai laimei, kvailumo, kad tikėčiau, jog suvokiu savo ir jų padėtį. Ne, kvailumo neužtenka, lieka nedidelis plyšys, vėjas švilpia pro jį ir trukdo pilnam rezonansui.
Jeigu trokščiau tapti lengvaatlečiu, tai, matyt, būtų tas pats, kaip kad jeigu norėčiau pakliūti į dangų ir galėčiau būti toks pat nelaimingas kaip čia.
Kad ir koks menkas būtų mano pagrindas, “esant vienodoms sąlygoms” (ypač turint galvoje valios silpnumą) netgi pats menkiausias žemėje, vis tiek, bent jau savaip, siekti geriausio, būtų tuščia sofistika sakyti, kad galiu pasiekti tik viena, kad dėl to tai yra geriausia, nors tai būtų neviltis.

Spalio 17. Tai, kad aš nieko naudinga neišmokau ir sunykau fiziškai – tokia sąsaja egzistuoja, – gali būti padaryta sąmoningai. Aš norėjau, kad man niekas netrukdytų, netrukdytų naudingo ir sveiko žmogaus džiaugimasis gyvenimu. Lyg liga ir neviltis bent jau tiek pat netrukdytų!
Aš galėčiau tą mintį įvairiai pasukti ir galų gale pabaigti savo naudai, tačiau nesiryžtu ir netikiu – bent jau šiandien ir daugumą dienų – kokia nors man palankia išeitimi.
Aš nepavydžiu jokiai konkrečiai sutuoktinių porai, pavydžiu tik visoms poroms – o jeigu pavydžiu vienai porai, tai pavydžiu visai šeimyninei laimei, visais jos begaliniais pavidalais, vienos šeimos laimė, net ir geriausiu atveju, įvarytų man neviltį.
Netikiu, kad yra žmonių, kurių vidinė būsena būtų panaši į manąją, tačiau galiu tokius žmones įsivaizduoti, tiktai niekaip neįsivaizduoju, kad virš jų galvų, kaip virš mano, visą laiką suktų neregimos varnos.
Tas sistemingas savęs griovimas daugelį metų kelia nuostabą, tai buvo tarsi lėtas užtvankos griovimas, – visiškai sąmoningas veiksmas. Tai padariusi dvasia dabar turi triumfuoti; kodėl ji man neleidžia dalyvauti toje šventėje? Tačiau galbūt ji dar ne iki galo įvykdė savo kėslus ir dėl to negali apie nieką kita galvoti.

Spalio 18. Amžina vaikystė. Vėl gyvenimo šauksmas.
Labai gali būti, kad gyvenimo puikybė visa savo apimtimi paruošta kiekvienam, bet ji uždengta, giliai, nematoma, labai toli. Tačiau ji nepriešiška, neįnoringa, nekurčia. Jei pašauksi ją teisingu žodžiu, teisingu vardu, ji ateis. Štai kur to burto paslaptis – jis ne buria, o šaukia.

Spalio 19. Kelio per dykumą esmė. Žmogus, kuris kaip savo organizmo tautos vedlys eina šiuo keliu, paskutiniais sąmonės likučiais (daugiau neduota) suvokdamas, kas vyksta. Visą gyvenimą jam atrodo, kad Kanaanas arti; kad tą žemę jis pamatys tiktai prieš savo mirtį, jam atrodo neįtikėtina. Ši paskutinė viltis gali turėti tiktai vieną prasmę: parodyti, kokia netobula akimirka yra žmogaus gyvenimas, netobula todėl, kad nors toks gyvenimas truktų ir visą amžinybę, jis vis tiek būtų tik akimirka. Mozė nepasiekė Kanaano ne todėl, kad jo gyvenimas buvo per trumpas, o todėl, kad jis buvo žmogaus gyvenimas. Penkių Mozės knygų pabaiga panaši į paskutinę “Jausmų ugdymo” sceną.
Tam, kuris gyvas būdamas nesusidoroja su gyvenimu, viena ranka reikia gintis nuo nevilties dėl savo likimo – jam tai prastai sekasi, – o kita ranka jis gali užrašinėti, ką mato po griuvėsiais, nes mato kitaip ir daugiau negu kiti, nes yra negyvas gyvendamas ir vis dėlto išlikęs po katastrofos. Nebent kovai su neviltimi jam reikėtų abiejų rankų ir daugiau, negu turi.

Spalio 20. Po pietų su Langeriu, paskui Maxas garsiai skaitė “Francę”.
Sapnas, trumpas, per trumpą spazmišką miegą, spazmiškai laikęs mane begalinėje laimėje. Daugiašakis sapnas, su tūkstančiu iškart paaiškėjančių sąsajų, tačiau išliko tiktai blankus laimės jausmo prisiminimas.
Mano brolis įvykdė nusikaltimą, rodos, žmogžudystę, aš ir kiti prisidėjome prie to nusikaltimo, bausmė, atomazga, išdavimas artėja iš tolo, galingai ir nesulaikomai augdamas, mano sesuo, atrodo, vis skelbia jo požymius, kuriuos aš visą laiką sveikinu beprotiškais šūksniais, beprotystė auga sulig artėjimu. Man atrodė, kad niekada nepamiršiu savo šūksnių, trumpų frazių dėl jų aiškumo, o dabar nė vienos tiksliai neprisimenu. Tai galėjo būti vien šūksniai, nes man buvo labai sunku kalbėti, prieš ištardamas žodį turėjau išpūsti skruostus ir perkreipti burną, kaip skaudant dantims. Laimė glūdėjo tame, kad bausmė atėjo, ir aš taip laisvai, įsitikinęs ir laimingas ją priėmiau, kad tas vaizdas turėjo sugraudinti dievus, tą dievų graudulį ir aš pats jaučiau iki ašarų.

Spalio 21. Jis negalėjo įeiti į namą, nes girdėjo balsą, kuris jam sakė: “Palauk, kol aš tave įvesiu!” Ir jis gulėjo dulkėse priešais namą, nors jau nebuvo likę jokios vilties (kaip pasakytų Sara).
Viskas yra fantazija – šeima, draugai, gatvė, viskas fantazija, tolima ar artima, žmona irgi fantazija; o artimiausia tiesa ta, kad tu remi galvą į belangės ir bedurės kameros sieną.

Spalio 22. Žinovas, specialistas, žmogus, išmanantis savo darbą, tik to žinojimo niekam negalima perduoti, laimė, jis, atrodo, niekam ir nereikalingas.

Spalio 23. Po pietų. Filmas apie Palestiną.

Spalio 25. Vakar Ehrenšteinas.
Tėvai lošė kortomis; aš sėdėjau vienas, visiškai svetimas; tėvas pasakė, kad ir aš loščiau arba bent jau žiūrėčiau, kaip jie lošia; aš radau kažkokį pasiteisinimą. Ką reiškė šis nuo pat vaikystės besikartojantis atsisakymas? Kvietimas atvėrė man kelią į draugiją, tam tikra prasme į visuomeninį gyvenimą, su užduotimi, kurios iš manęs kaip dalyvio buvo reikalaujama, būčiau susidorojęs, tegu ir ne puikiai, bet pakenčiamai, lošimas man, ko gero, net nebūtų kėlęs didelio nuobodulio, bet vis tiek atsisakiau. Sprendžiant pagal tai, aš neteisus, kai skundžiuosi, kad gyvenimo srautas manęs niekuomet nepagavo, kad nesugebėjau išsivaduoti nuo Prahos, niekada nebuvau verčiamas užsiimti sportu ar mokytis amato ir panašiai, – aš, matyt, niekada nebūčiau pri-ėmęs pasiūlymo lygiai kaip kvietimo lošti. Tiktai beprasmiški dalykai buvo priimti – teisės studijos, darbas kanceliarijoje, vėliau kvaili priedai, tokie kaip, tarkim, darbas sode, stalių dirbtuvėje ir panašūs, tuos priedus reikia suprasti kaip veiksmus žmogaus, kuris išmeta pro duris nelaimingą elgetą ir paskui pats su savimi žaidžia geradarį, duodamas išmaldą savo dešine ranka kairei.
Aš visuomet visko atsisakinėjau, galbūt dėl bendro silpnumo ir ypač dėl silpnos valios, tik supratau tai palyginti vėlai. Anksčiau tuos atsisakymus paprastai laikiau geru ženklu (suvedžiotas didelių vilčių, kurias dėjau į save), šiandien iš tokio malonaus požiūrio mažai kas belikę.

Spalio 29. Vieną iš artimiausių vakarų vis dėlto prisidėjau prie lošimo – užrašinėjau motinos taškus. Tačiau suartėjimas neįvyko, o jei ir buvo kokia nors jo užuomina, ją išsklaidė nuovargis, nuobodulys, liūdesys dėl prarasto laiko. Taip būtų buvę visada. Tą paribio zoną tarp vienatvės ir bendrystės aš peržengdavau labai retai, joje buvau dargi labiau įleidęs šaknis negu pačioje vienatvėje. Kokia gyva graži vieta palyginti su ja buvo Robinzono sala.

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Apie knygą

Franzas Kafka (1883–1924) – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, romanų “Procesas”, “Pilis”, “Amerika” ir daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Vis dėlto taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad “Procesas” ir “Pilis” autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.
Dienoraščiuose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai ir nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu ir kokybe.

"Veido" archyvas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido jau bene metus skaitytojų lauktus Franzo Kafkos dienoraščius, rašytus 1910–1923 metais. Iš vokiečių kalbos Teodoro Četrausko išversta knyga taip ir vadinasi – „Dienoraščiai 1910–1923“. Turbūt didžiausią intrigą knyga kels tiems, kurie Kafką pažino per jo kūrybą: dienoraščiai jį parodo ne tik kaip kūrėją, rašytoją, bet taip pat leidžia į jį pažvelgti kaip į paprastą žmogų, mėgusį fantazuoti, lankyti teatrą, aprašinėti ir apmąstyti savo sapnus, susidūrimus su įvairiais žmonėmis ir situacijomis.

Franzas Kafka (1883-1924) – vienas įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ bei daugelio pasakojimų autorius (žinomiausias iš jų – novelė „Metamorfozė“), visu kūrybos laikotarpiu aktyviai rašęs ir dienoraščius. Kafka, kaip ir daugelį kitų nebaigtų kūrinių, juos norėjo sunaikinti, net buvo testamentu pavedęs tai padaryti artimam draugui. Visgi taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad „Procesas“ ir „Pilis“ autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.

Kafkos dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, parodantys rašytoją ir žmogų, griaunantys vienišiaus mitą. Juose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu, motina, moterimis, draugais, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai bei nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu bei kokybe: „Koks nepaslankus pasidariau! Anksčiau man užtekdavo ištarti tik vieną žodį, prieštaraujantį tuo metu esamai krypčiai, ir aš jau lėkdavau į kitą pusę, o dabar tik spoksau ir lieku toks pat, koks esu“, „Nepastebimas gyvenimas. Pastebimos nesėkmės“, „Vakar ir šiandien truputį rašiau. Apie šunį. Dabar perskaičiau pradžią. Ji bjauri ir kelia galvos skausmą.“

Lietuviškai keletas ištraukų iš dienoraščių jau anksčiau buvo publikuotos spaudoje, o visi dienoraščiai knygoje skelbiami pirmą kartą. Kol kas knygą galima įsigyti tik leidykloje, tačiau jau netrukus ji pasieks ir knygynų lentynas.