Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, knygą “Pekino dienoraščiai” perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį. Ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o “Veide” siūlome ištrauką iš šių dienoraščių.

Jingju išvyka
Silpna, krečia šaltis. Bet dar labiau krato nuo gulėjimo ir nuolatinio termometro kišimo į pažastį, negera nuo keturių sienų. Pavlina kedena plaukus ir „Google“ žemėlapius. Pasirodo, po kelių valandų važiuos į Nacionalinę tradicinio kinų teatro mokyklą. Jos bendraklasė Blanša, ta fatališkai susirūkiusi pusamžė prancūzė girgždančiu balsu, jau ilgus metus gyvenanti Kinijoje, dirbanti čia aktore, režisiere ir prancūzų kalbos mokytoja, Pavlinai suorganizavo pasimatymą su savo prancūzų kalbos mokiniu kinu. Tokio pasimatymo intencija – azijietis su laisvai prancūziškai šnekančia Pavlina pasipraktikuos kalbą, o ši mainais palandžios po jo universitetą.
Numetu termometrą ir paprašau, kad Pavlina pasiimtų ir mane: noriu ir aš į tą mokyklą, kurioje mokomasi būti Pekino operos atlikėjais!
Dvi valandas prasikalatojusios autobusais atsiduriame Pekino pakraštyje. Gruodžio pašalas ir tamsa leidžiasi į batus. Praėjusios griuvėsių ir statybų plotus esame pasitinkamos jauno kino – frankofilo, prisistatančio jam Blanšos suteiktu Renė vardu. Vaikinas studijuoja Dramaturgijos fakultete. Tai reiškia, kad gali sklandžiai „Sudie, mano sugulove“ išversti į prancūzų arba anglų kalbas, rašo scenarijus, geba analizuoti literatūros kūrinius, ypač gerai išmano klasikinę kinų literatūrą.
Vaikinas mus įveda į sausakimšą salę, kurioje vyksta Pekino operos peržiūros – jaunųjų aktorių žiemos semestro įskaitos. Rodomos trumpos visiems (tik ne man) gerai žinomų operų ištraukos. Scenos dešinėje, kaip įprasta, groja gyvi muzikantai.
– Koks tavo mėgstamiausias Pekino operos veikėjas? – šnabžda į ausį Renė, sėdintis mums per vidurį.
– Jing! – mosteliu pirštu į scenoje juodą pakulinę barzdą kratantį personažą raudonai-juodai dažytu veidu, nugarą „pasikaišiusį“ vėliavomis: fantasmagoriška būtybė, karališkas vabzdys.
Širdis ima plakti stipriau – ji visada taip daro, kai kas nors jai labai patinka.
<…>
Į sceną smulkučiais žingsneliais įtipena, regis, įplaukia, baltaveidis dan – anksčiau tik vyrų, o dabar ir moterų įkūnijamas personažas. Dan, kaip ir kiti vaidmenys – sheng ir chou, turi visą eilę potipių: lao dan (motinos, tetos, našlės – vyresnės moterys), qing yi (aristokratės), hua dan (tarnaitės, netekėjusios moterys), dao ma dan (jojikės, kariūnės), cai dan arba chou dan (komiški moterų, kartais – pavojingų furijų vaidmenys).
– Atkreipkite dėmesį į jos rankovių judesius, – pedagogo tonu dėsto kinas man ir Pavlinai. – Atlikėja suklydo!
Kur suklydo? Ką suklydo?
Plaukiantys rankų judesiai, dan atliekamos manipuliacijos su ilgomis rankovėmis – ne šiaip sau plevenimas. Kiekvienas pirštelio krustelėjimas, akių obuolių manevras, suplazdenimas rūbu ką nors reiškia.
<…>
– Ar pasirodymas buvo „geras“, ar „blogas“, priklauso nuo to, kaip techniškai tikslus buvo atlikėjas. Jis gali, tarkim, būti geresnis dainavimo srity, nei akrobatikoje, tačiau bet kokia nedarna ar vieno iš elementų netobulumas viską sugriauna.
Pekino opera skiriasi nuo mums pažįstamos vakarietiškosios operos – vietoj balsų tipų (baritono, boso, tenoro, soprano) čia egzistuoja tam tikri tipažai, sakytum, „amplua“ arba „kaukės“. Šiame specifiniame mene vienodai svarbus ir balsas, ir plastika, ir mimika, ir akrobatika. Vakaruose operos solistai vertinami už balsą – žavimasi dainininko tembru, plačiu jo diapazonu arba kitomis vokalinėmis savybėmis, o Pekino operos aktorius vertinamas už visų išvardintų elementų įvaldymą.
Dešiniajame scenos kampe gyvai grojantis ansamblis, sudarytas iš tradiciniais kiniškais instrumentais ir mušamaisiais grojančių muzikantų, paiso specialių ritmo ir melodijos taisyklių: muzika apibūdina į sceną išėjusį veikėją, „anonsuoja“ siužeto įvykius.
Scenoje ratu einantis xiao sheng (jaunas vyras; vienas iš sheng personažo – teigiamo veikėjo, vyro – potipių), pasirodo, toli keliauja.
– Kai jis nustos eiti ratu, reikš, kad jau atvyko, – aiškina frankofilas, netikėtai tapęs mūsų dėstytoju.
<…>
Renė pakviečia pietų. Fiziškai jaučiuosi nekaip, tačiau emocijos geria šampaną: nesinori dar namo. Įlendame į eilinę apšnerkštą kamurkę, kinas užsako kepintų žemės riešutų ir kažkokių kremzlių. Knibinėjame iš vienos lėkštės. Mano apetitas ne pats geriausias, tad šiek tiek susitaukavusiais pirštais iš rankinės ištraukiu užrašų knygutę ir pasiteirauju, ar Renė neprieštarautų, jei su juo padaryčiau mažutį interviu.
Toliau – mano padriki klausimai ir Renė atsakymai. Interviu neišvystytas, nenušlifuotas, tik šiek tiek restauruotas – pokalbis sulipdytas iš užsirašytų frazių šukių. Žinoma, jį skaitant iškyla dar daugiau klausimų: pašnekesys įvyko spontaniškai, be specialaus pasiruošimo, skubant. Su Renė ketinau pasimatyti pavasarį ir pokalbį išplėtoti, tačiau antrąkart susitikti mums nepavyko.
– Kas nusprendžia, kad tas arba anas aktorius bus dan, sheng, jing arba chou? Ar tai nulemia pati gamta?
– Taip, viskas priklauso nuo aktoriaus fizinių duotybių: kūno sudėjimo, balso tembro. Jei atlikėjas gabesnis akrobatikos srity, tikėtina, kad jis ateityje specializuosis wuxi (karo) pjesėse, atliks karžygių ir herojų vaidmenis.
– Kaip suprantu, šio meno išmokstama ne aukštosiose mokyklose, ne per kelerius metus… Ar tebeegzistuoja žiaurios Pekino operos mokyklos, į kurias neturtingi tėvai parduoda savo vaikus, o jie ten yra kankinami ir marinami badu?
– Taip, treniruotis pradedama nuo paauglystės. Tėvai nuveda savo vaikus į tam tikras Pekino operos mokyklėles. Priimami 10–13 m. vaikai. Porą metų yra skiriama bendram lavinimui, paskui vyksta specializacija. Mokytojai per tuos metus akylai stebi paauglius, pagal jų duotybes parenka vieną iš keturių vaidmenų. Berniukas, pvz., gali pradžioje būti mokomas dan technikos, bet sulaukęs brendimo pokyčių, pasikeitus balsui, gali būti perkvalifikuotas į, pvz., sheng. Krūvis be proto didelis…
– Kaip Pekino operą paveikė Kultūrinė revoliucija?
– Mao Dzedongo žmona „prižiūrėjo“ kultūros sritį, tad tai paveikė ir Pekino operą. Tuo metu kovota prieš visa, kas sena, kas susiję su tradicijomis ir senąja istorija. Pekino operos kostiumai buvo supaprastinti, iki tol buvę aktoriai-žvaigždės privesti dainuoti kareiviams ir darbininkams. Operų siužetai perrašyti, legendos, nuotykių arba meilės istorijos paverstos propagandiniais kūriniais.
– O dabar Kinijoje kas nors eksperimentuoja su Pekino opera? Pvz., ar niekas nebando jos „sušiuolaikinti“?
– Vakaruose egzistuoja Šekspyro pastatymai, pritaikant Pekino operos schemą. Tai ypač klestėjo 9-ame dešimtmetyje. Jeigu tokį spektaklį atvežtų į mūsų šalį, publika net už dyką neitų. Mes labai konservatyvūs. Buvo mūsų mokykloje pastatytas „Vyšnių sodas“ ir tokio vokiečio studento pjesė „Lakštingala“, bet viskas atrodė nekaip…
– Tavo karta mėgsta Pekino operą?
– Mh… Mes kažkada per paskaitas diskutavome, kad būtų galima surengti Pekino operos pasirodymą Vagfutine (tame hamburgerių, dangoraižių ir prašmatnių parduotuvių rajone, kur yra keptų ežių ir vabzdžių turgus – V.G.), šalia prekybos centro. Gal tai pritrauktų jaunimą… Kita vertus, tai reiktų daryti labai atsargiai, kad nebūtų nuslysta į prastą popsą. Net jei Pekino opera būtų reformuota, labai svarbu gerbti ir išlaikyti jos tikrąjį veidą.
– Kokia Pekino operos aktorių padėtis šiandien? Tai prestižinė profesija?
– Kaip kam pasiseka… Čia irgi viską lemia pažintys, ryšiai, į kokią trupę pavyks papulti. Kuo toliau, tuo mažiau atsiranda norinčių studijuoti Pekino opera. Nes tai yra pragariškas darbas, trunkantis ilgus metus. Dabar jaunimas svajoja tapti TV žvaigždėmis, tapti matomais ir geidžiamais. Pekino operos aktoriai patys pasirenka televiziją arba filmuojasi kung fu filmuose, kadangi turi gerą fizinį pasirengimą, išlavintą kūną – tai pelningesnis ir sotesnis darbas.
– Teigiama, kad epinio teatro „tėvas“ Bertoldas Brechtas atsiribojimo metodą „išrado“ po to, kai išvydo 1935 m. Vakaruose gastroliuojančios Pekino operos garsenybės Mei Lanfango pasirodymą.
– Brechtas? (Kelias minutes vyksta aiškinimas, kas tas Brechtas. Kiniškai „Brechtas“ skamba visiškai kitaip – užtrunka, kol įvyksta atpažinimas – V.G.). Na, čia jau jo teorijos ir išvedžiojimai apie tai, kad aktorius išlaiko distanciją su savo personažu, kad su juo nesusitapatina. Taip, tiesa: Pekino opera yra simbolinis menas, kuriame daug sąlygiškumo, tačiau personažas neatsiejamas nuo asmeninių aktoriaus emocijų.
Aktorius turi išjudinti žiūrovą, tapti vienu su savo vaidmeniu. Pvz., kartą mano pažįstama aktorė net apsiverkė scenoje – taip įsijautė į savo vaidmenį. Žinoma, atlikėjas privalo valdyti savo emocijas ir jas paversti tam tikra energija, kurią pajustų žiūrovas. Gyvos emocijos čia labai svarbios, nors iš pažiūros viskas atrodo labai dekoratyvu, techniška…

Vaiva Grainytė

Apie knygą ir autorę

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatrologijos studijas. Bendradarbiauja su įvairiais leidiniais, rašo kultūros kritikos temomis. Audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, kartais tampa Regina arba DJ Regina. Kinijoje parašė Pekino dienoraščius ir operos „Geros dienos!“ libretą.
„Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau, nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika“, – tvirtina Kęstutis Navakas.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė prezidento Valdo Adamkaus knyga “Paskutinė kadencija: prezidento dienoraščiai”. Vos pasirodžiusi, ji sukėlė didžiulį rezonansą.

Tai iš tiesų intriguojantis kūrinys. Tuo įsitikinsite “Veide” perskaitę kelias ištraukas iš šio dienoraščio.

2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius.
Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės – dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.

2004 metų spalio 29 diena, Roma.
Šiandien 9 val. ryto specialiuoju reisu Lietuvos delegacija atskrido į Romą. Istorinė diena istorinėje vietoje: 25 valstybių vadovai atvyko pasirašyti Europos Sąjungos Konstitucijos. Renkamės į Romos rotušę. Prie rūmų delegacijų vadovus pasitinka Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Iš pradžių surengiamas iškilmingas posėdis. Pasirašymo ceremonija vyksta Romos konservatorijos rūmuose. Lietuvos vardu Konstituciją pasirašau aš, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Vakare dalyvavome Italijos prezidento Carlo Azeglio Ciampi surengtame priėmime Kvirinalio rūmuose. Įspūdžių begalės.

2005 metų kovo 9 diena, Vilnius.
Oficialaus dviejų dienų vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis su žmona Jolanta, lydimi gausios delegacijos ir didžiulio būrio žurnalistų.
Aptarėme dvišalių santykių problemas. Bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašymas originalia forma lenkiškais rašmenimis. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia. Ginčas dėl to vyksta jau daugybę metų, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Sudarėme lietuvių ir lenkų darbo grupę, kuri jau parengė savo siūlymus.
Dar viena problema – žemės nuosavybės grąžinimas lenkų gausiai gyvenamose Vilniaus krašto teritorijose. Čia taip pat judame pirmyn. Norime spėti šias problemas išspręsti dar iki rudens, kol baigsis antroji prezidento A.Kwaśniewskio kadencija, nes nežinia, kaip klostysis santykiai su naujuoju Lenkijos vadovu.
Po pietų nuvykome į Šv. Jonų bažnyčią, kur A.Kwaśniewskiui buvo iškilmingai įteiktos Vilniaus universiteto garbės daktaro regalijos. Tai buvo jaudinanti ceremonija. Jausminga prezidento A.Kwaśniewskio kalba, kurioje jis prisiminė netoli Vilniaus gimusią savo motiną, ne vienam išspaudė ir ašarą.

2005 metų liepos 12 diena, Vilnius.
Net sunku patikėti, kad jau prabėgo metai, kai Seime prisiekiau antrai kadencijai. Ne tik žurnalistai, bet ir pats savęs klausiu, kaip vertinu pirmuosius metus. Ir atsakau: esu daugmaž patenkintas tuo, ką pavyko padaryti. Pirmiausia užsienio politikoje – gerokai pakylėtas Lietuvos tarptautinis prestižas. Vidaus politikos reikalai sudėtingesni, bet ir čia ne viskas blogai. Šiek tiek „pasistumdžius“, pavyko susitarti su A.Brazausku dėl Vyriausybės, ir ji dirba stabiliai. Įsiplieskus skandalui dėl V.Uspaskicho ir A.Zuoko neskaidrios veiklos, pareikalavau laikytis Lietuvos politiniame gyvenime aukštesnių moralės standartų.

2007 metų birželio 1 diena, Lisabona.
Šiandien apsilankiau Portugalijos parlamento rūmuose. Senovinis pastatas, labai puošnus, iškilmingas. Parlamento pirmininko Jaime Gamos kabinete susirinko frakcijų vadovai. Daugiausia kalbėjomės apie Sovietų Sąjungos imperinį palikimą ir dabartinę Rusijos politiką. Paaiškėjo, kad parlamento pirmininkas gerai išmano sovietinę epochą ir įžvelgia nemažai paralelių su dabartine Rusijos užsienio politika. Man net nereikėjo daug aiškinti.
Tačiau įdomiausias ir svarbiausias buvo susitikimas su Portugalijos ministru pirmininku José Sócratesu, jaunu (49 metų) Socialistų partijos lyderiu. Dėkui Dievui, kad susitikome! Nuo liepos 1-osios Portugalija pirmininkaus Europos Sąjungai, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau progą išdėstyti savo požiūrį į Rytų ir Vidurio Europos problemas. J.Sócratesas tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš Maskvos, kur, kaip mes vėliau juokavome, Vladimiras Putinas jam gerokai „praplovė smegenis“.
Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis: pasirodo, Rusijoje kone visiškai triumfuoja demokratija. Bandžiau įsiterpti… Ne iš karto, bet šiaip taip pavyko. Tuomet prasidėjo įdomus dialogas. Pajutau, kad svarstyklės pamažu krypsta į mano pusę. Baigiantis pietums, J.Sócratesas net susiėmė už galvos ir ištarė: „Nė nežinau, ką ir galvoti… Mums visiems reikia gerai apmąstyti savo santykius su rusais.“
Grįždamas į viešbutį svarsčiau, kad gal priverčiau Portugalijos premjerą bent susimąstyti, jog Rusija – ne tokia jau taikinga demokratijos citadelė, kokią jam pavaizdavo V.Putinas (nors mes visi norėtume, kad ši šalis būtent tokia ir būtų).

2008 metų rugpjūčio 31 diena, Vilnius.
Nutrūko mano užrašai – penkias savaites neturėjau nė minutės laiko prisėsti prie dienoraščio. Visą dėmesį skyriau Gruzijos įvykiams. Juos tiksliau būtų vadinti karu ir agresija. Dariau, ką įmanoma, siekdamas sustabdyti kraujo liejimą. Skubiai vykau į Tbilisį, ten su Lenkijos, Estijos, Ukrainos ir Prancūzijos prezidentais aiškinausi padėtį Gruzijoje. Telefonu kalbėjausi su prezidentu George’u W.Bushu jo iniciatyva, sulaukiau kandidatų JAV prezidento rinkimuose demokrato Baracko Obamos ir respublikono Johno McCaino skambučių. Dar tomis dienomis vyko pirmasis Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas Lietuvoje.
Nors šie faktai rodo, kad Lietuva rado savo vietą tarptautinėje politikoje ir jos žodį girdi pasaulio galingieji, tai mažai guodžia, nes situacija labai slogi. Rytoj Briuselyje šaukiamas specialus ES vadovų pasitarimas. Reikia parengti bendrą poziciją dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją.

2008 metų rugsėjo 29 diena, Vašingtonas.
JAV neatslūgsta įtampa dėl finansų krizės. Bankų griūtis tęsiasi. Atstovų Rūmai atsisakė suteikti 770 mlrd. dolerių paskolą bankams gelbėti, nuotaikos prastos. Net nuogąstavau, kad mano susitikimas su prezidentu G.W.Bushu gali būti atšauktas. Tačiau viskas vyko pagal programą.
Pirmiausia pusvalandį bendravau su viceprezidentu Dicku Cheney jo kabinete. Svarstėme energetikos problemas. Vėliau 45 minutes Ovaliniame kabinete dalykiškai ir labai šiltai kalbėjausi su prezidentu G.W.Bushu. Vėl daug dėmesio skyrėme Lietuvos energetikos situacijai, atkreipiau pašnekovo dėmesį į pasunkėsiančią mūsų padėtį, kai kitų metų pabaigoje būsime priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Pasakiau G.W.Bushui, kad siekiame sutarti su Europos Komisija – norime leidimo tik pratęsti antrojo bloko eksploatavimą, kol pasistatysime naują atominę elektrinę, ir prašiau jo apie tai pasikalbėti su ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy. G.W.Bushas žadėjo mums padėti.

2008 metų gruodžio 3 diena, Vilnius.
Dar sustiprėjo politinė įtampa dėl aplinkos ministro kandidatūros. Man nesutikus, kad šios pareigos būtų patikėtos ponui A.Burkšui, nuo pat ryto Seime Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas derina pozicijas. Vidurdienį kalbėjausi su A.Valinsku ir jis pažadėjo, kad bus pasiūlytas kitas kandidatas.
15 valanda. A.Kubilius atvyko su visų Vyriausybės narių sąrašu. Prie aplinkos ministro – Gedimino Kazlausko pavardė. Su juo šiandien susitikau. Statybininkas. Per pokalbį pareiškiau, kad aplinkos ministrui būtinas gamtosaugos išmanymas, šio darbo patirtis, o ministerijai pirmiausia reikės sustabdyti nelegalias statybas ir neleisti savivaldybėms, pažeidžiant įstatymus, išdavinėti leidimus statyti saugotinose teritorijose. Jis garantavo, kad susidoros su šiuo darbu.
A.Kubiliui išsakiau abejonių dėl kelių ministrų kandidatūrų. Jis prisiėmė visišką atsakomybę už Vyriausybę. Tuomet pasirašiau dekretą. Rytoj Seime bus pristatyta Vyriausybės programa.
Jei tai priklausytų tik nuo mano valios, keturių šio ministrų kabineto narių nebūčiau skyręs. Buvo galima pasidairyti pajėgesnių kandidatų. Tiesa, tris siūlomas kandidatūras „išbrokavau“. Bet ne visi, perėję ir mano atranką, mane tenkina. Ypač kelia nerimą kultūros sritis. Ten tiek problemų – ministrui neužtenka būti geru žmogumi.
Gal man bus priekaištaujama, kad nusileidau valdančiajai koalicijai ir neišreikalavau, kad būtų sudarytas profesionalesnis ministrų kabinetas, bet tokiu metu, kai pasaulyje įsisiautėja finansų krizė, negalėjau delsti ir savo reikalavimais destabilizuoti politinę padėtį. Teko nusileisti. Nors ir skaudama širdimi…

Valdas Adamkus

Apie knygą

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
V.Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.
Literatūrinis šios knygos bendraautoris yra Valdas Bartasevičius.

Arvydas Kšanavičius

Ne tas yra galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų… (V. Kudirka)

Niekuomet nesustojanti laiko versmė nusineša į nebūtį viską, kas laikina ir nereikšminga. Tačiau jinai nepajėgi išbraukti iš žmonių atminties tų akimirkų, kurios ilgainiui tapo nemirtingumo simboliais, įprasminančiais amžinąją Gėrio ir Blogio kovą. Tokiomis akimirkomis visada iškyla hamletiškas klausimas: būti ar nebūti? Pasirinkusieji buvimą neišvengiamai atsiriboja nuo kintančių kasdienybės iliuzijų ir, kurdami Istoriją, tampa laisvės puoselėtojais bei jos gynėjais.

Prieš 20 metų šiam pasirinkimui, kai 1991-ųjų sausį atėjo ištikimybės laisvei išbandymo metas, pasiryžo ir Lietuva, vieningai ištardama žodį „būti“. Neišsigandusi okupacinės kariuomenės kulkų ir tankų vikšrų, jinai visam pasauliui pademonstravo savo pasirinkimo stiprybę. Sausio 13-osios žudynių organizatoriai iš kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę atėmė gyvybę, tačiau nesugebėjo atimti laisvės troškimo, giliai įleidusio šaknis į tautos sielą.

Turbūt daugelis dar prisimena, kaip tą kraupią Sausio 13-osios naktį susijaudinusio diktoriaus balsas per Lietuvos radiją ištarė kruviną tikrovę apibūdinančius žodžius: „Čia Lietuvos radijas. Kalba Lietuvos radijas. Lietuvos Respublikos piliečiai, atėjo išbandymų metas. Tėvynei ir mums, jos piliečiams, kilo grėsmingas pavojus. Tarybų Sąjunga visa savo jėga ir klasta vėl, kaip ir 1940-iaisiais, kėsinasi į Lietuvos suverenumą, trypia jos žmonių laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai, jie puola…“

O po kiek laiko eterį apgaubė klaiki nežinios ir nerimo tyla…

Tačiau netrukus kitas balsas iš visos širdies skelbė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas! Pranešame, kad reguliariosios Lietuvos radijo programos šiurkščiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasiryžę žengti 1990 metų kovo 11-osios dienos nubrėžtu keliu. Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Smurtu galima palaužti, užkimšti mums burnas, tačiau niekas neprivers išsižadėti Laisvės ir Nepriklausomybės!“…

Ir visas pasaulis netrukus sužinojo apie Lietuvos tragediją.

Tad mintimis sugrįžkime į tų lemtingų dienų verpetą ir pasklaidykime kruvinojo savaitgalio dienoraščio lapus, su nostalgija prisiminkime, kai, užmiršę tarpusavio nesutarimus, kvailas ambicijas, tapome vieninga tauta, susitelkėme, kad pasiektume svarbiausią tikslą – išsaugotume Lietuvos Respublikos valstybingumą.

1991 m. sausio 11-oji, penktadienis

Vilnius, 11.45 val. Okupacinės Sovietų Sąjungos (SSRS) kariuomenės desantininkų šarvuočiai ir tankai užgrobė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamentą. Netrukus karinės technikos kolona pajudėjo Spaudos rūmų link. Apie 12 val., panaudojus brutalią jėgą, jie buvo užimti. Čia pralietas taikių žmonių kraujas, iš pastato išvaryti rūmų darbuotojai.

Pirmąja auka tapo Spaudos rūmus saugojęs Vytautas Lukšys, technikumo moksleivis, kurio galvą smarkiai sužalojo sužvėrėjusio desantininko kulka.

Prasidėjo kruvinasis savaitgalis, įvykių liudininkų atmintyje palikęs siaubingus prisiminimus ir begalinį skausmą.

„Visam gyvenimui įstrigo Spaudos rūmų šturmas, – pasakoja žurnalistas B. Šaknys. – Kaip jie puolė! Nieko nepaisydami pyškino virš durų, kulkos varpė sieną. Tikros kulkos. Gūžėsi, glaudėsi prie motinų vaikai, vyrai dengė moteris savo krūtinėmis. Ir tų šūvių tratesy suskambo „Oi, neverk, motušėle…“

(Paradoksalus erdvės koordinačių sutapimas: lygiai prieš metus, 1990 m. sausio 11-ąją, „perestroikos architektas“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas tuose pačiuose Spaudos rūmuose, kurių fasadą dabar negailestingai varpė sovietinės kulkos, bauginamu tonu aiškino Lietuvos „kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovams“, esą Lietuvai, jeigu ji atsiskirtų nuo SSRS, pasekmės būtų labai liūdnos.

Pranašišką galią turėjo žodžiai, ištarti tuomet dar būsimojo Nobelio taikos premijos laureato M. Gorbačiovo (šią premiją, beje, jis gaus Sausio 13-osios išvakarėse, 1990 metų pabaigoje). Mat, jo nuomone, „taip susikomplikuotų žmonių santykiai, kad tai atblokštų atgal visą Sąjungą, kiekvieną tautą, patirtume didelių nuostolių“…)

…Norėdami įbauginti žmones, kariai visą 1991 m. sausio 11-ąją su šarvuočiais kursavo Vilniaus gatvėmis. Vienas tankas, pažeidęs eismo taisykles, užvažiavo ant sunkvežimio, vežusio Panevėžio vaikams skirtus žaislus. Vairuotojas J. Žiaunys buvo sunkiai sužeistas.

Prasidėjus raudonojo teroro akcijoms, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis bandė susisiekti su SSRS prezidentu, tačiau dialogas neįvyko. Mat M. Gorbačiovas „pietavo“.

Tuo tarpu apie 20 tūkstančių žmonių, remiančių teisėtą Lietuvos valdžią, budėjo Nepriklausomybės aikštėje priešais LR Aukščiausiąją Tarybą.

Tą pačią sausio 11-ąją po Spaudos rūmų okupacijos buvo grobiami ir kiti svarbūs valstybiniai objektai. Tarp jų – Medžiotojų ir žvejų draugijos pastatas, archyvas, Nemenčinės TV retransliacijos centras.

Lietuvos suverenitetui priešiškos jėgos paskelbė svarbiausių transporto objektų streiką, nustojo veikti, aerouostas, o vėlų vakarą kariškiai užėmė Vilniaus geležinkelio mazgą.

LKP CK (SSKP platforma) biuro narys J. Jermalavičius paskelbė, kad suformuotas nacionalinio gelbėjimo komitetas (NGK), kuris esą „imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą“. „Saugumo sumetimais“ apie komiteto sudėtį neinformuojama.

Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi į Lietuvos Respublikos žmones įspėjama, jog Sovietų Sąjungos „agresyvūs veiksmai, panaudojant net ginkluotą jėgą, kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei“. „Imperija turi milžinišką prievartos aparatą, – pabrėžiama dokumente, – tačiau ji negali išrauti iš mūsų širdžių ryžto ir troškimo išsaugoti savo Tėvynės nepriklausomybę. (…) Lietuvos Respublikos piliečiai! Savo ištverme, rimtimi, susitelkimu, moraline jėga saugokime savo Tėvynę“.

1991 m. sausio 12-oji, šeštadienis

Drumsdama nakties ramybę, po Vilnių vėl važinėja sovietų karinė technika. Apie 2 val. nakties Valakampiuose apsupamas ypatingosios paskirties policijos dalinys, kurio 32 pareigūnai pereina į Lietuvos nepriklausomybės priešų pusę. Dar po poros valandų puolama Policijos akademija. O V. Landsbergio trys bandymai susisiekti su SSRS vadovu, Nobelio taikos premijos laureatu M. Gorbačiovu vėl nesėkmingi…

Šią dieną pasirodė pirmasis „Laisvos Lietuvos“ numeris, kurį išleido Spaudos rūmuose užgrobtų redakcijų – „Aitvaro“, „Atgimimo“, „Echo Litvy“, „Gimtojo krašto“, „Golos Litvy“, „Kurier Wilenski“, „Lietuvos ryto“, „Literatūros ir meno“, „Mažosios Lietuvos“, „Respublikos“, „Tiesos“, „Vakarinių naujienų“ ir „Vilniaus laikraščio“ žurnalistai.

LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, kuriame SSRS veiksmai traktuojami kaip atvira karinė agresija. AT Prezidiumas ir Vyriausybė įgaliojami sudaryti Laikinąją gynybos vadovybę. Nutarime sakoma, kad „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atveju turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“.

O tūkstančiai patriotų ir toliau saugojo Lietuvos parlamentą, televizijos komitetą, televizijos bokštą bei tarpmiestinę telefonų stotį, šventai tikėdami šio akto kilnumu ir didybe.

Apgaulingą dienos rimtį vėlų vakarą išsklaidė iš Šiaurės miestelio pajudėjusi karinio transporto kolona. Neišvengiamai artėjo kruvinojo savaitgalio kulminacija.

1991 m. sausio 13-oji, sekmadienis

Vilnius, 2 val. nakties. Okupacinės kariuomenės tankai ir nužmogėję desantininkai, žudydami beginklius žmones, užėmė radijo ir televizijos komiteto pastatą bei televizijos bokštą.

Radijo diktorius A. Sadukas prisimena: „(…) Į Konarskio gatvę įsuka pirmoji greitosios pagalbos mašina ir sustoja prie paradinių Radijo durų. Paskui ją slinkę šarvuočiai važiuoja toliau, paskui juos – du trys dengti sunkvežimiai. Sunkvežimiai suka į žmonių minią ir sustoja. Iš jų iššoka daug, labai daug kareivių ir išsirikiuoja prieš žmones ir prieš Radijo pastatą. Visi jie su ginklais rankose, su šalmais. Operacija atliekama labai greitai. Po kariškių komandos kareiviai meta į žmones kažkokius sprogstamuosius paketus.

Klyksmas, pradeda šaudyti iš automatų į žmonių pusę“.

„Pirmas reginys, kurį išvydau televizijos bokšto prieigose, – gyva žmonių siena, užstojusi tankams kelią, – pasakoja mokytoja pensininkė J. Krupavičienė. – Siena tyli, tarsi suakmenėjusi, kartkartėmis sulinguodama nuo tankų gausmo ir pragariškų šūvių. Nors stovėjau prie pat tanko vamzdžio, kuris spjaudė ugnį, baimę įstengiau užgniaužti – tebūnie kas bus…“

Okupavus Vilniaus radiją ir televiziją, netikėtai transliacijas pradėjo Kauno radijas, vienintelė dar neužgrobta radijo stotis Lietuvoje, bei Kauno TV studija. Žurnalistas M. Patašius kalbėjo: „Mieli Lietuvos žmonės! Mano mieli broliai ir sesės, Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė mūsų kaimyninės šalies kolaborantai. Tačiau Lietuva dar gyva! Čia kalba Kaunas! Kauno redakcija. (…) Eteryje būsime tol, kol galėsime…“

Kaip netrukus paaiškėjo, Kauno TV signalus užfiksavo Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, o palydovo pagalba – net ir JAV. Kaunas tuo metu buvo Lietuvos langas į pasaulį, laikinoji informacijos skleidimo sostinė.

Tuo tarpu Vilniuje iš tankų per garsiakalbius pranešinėjama, kad valdžią į savo rankas paėmė NGK – nacionalinio gelbėjimo komitetas. Skelbiama apie komendanto valandos įvedimą.

Tačiau teisėtai išrinktų ir Kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybę atkūrusių tautos atstovų Aukščiausioji Taryba, nepaisydama išorinės grėsmės, ir toliau dirbo, o tėvynainiai ištikimai saugojo savąjį parlamentą.

Visas civilizuotas pasaulis sužinojo, kad Sausio 13-ąją nepasotinamas Kremliaus molochas, turintis įgimtą savybę nuolatos plėstis, pareikalavo keturiolikos taikių žmonių gyvybių ir šimtų sužeistųjų kraujo.

Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę garbei paskelbiamas trijų dienų gedulas.

Gyvybės ugnį savosios valstybės aukurui padovanojo Loreta Asanavičiūtė (g. 1967 m.), Virginijus Druskis (g. 1969 m.), Darius Gerbutavičius (g. 1973 m.), Rolandas Jankauskas (g. 1969 m.), Rimantas Juknevičius (g. 1966 m.), Alvydas Kanapinskas (g. 1952 m.), Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939 m.), Vytautas Koncevičius (g. 1941 m.), Vidas Maciulevičius (g. 1966 m.), Titas Masiulis (g. 1962 m.), Alvydas Matulka (g. 1960 m.), Apolinaras Juozas Povilaitis (g. 1937 m.), Ignas Šimulionis (g. 1973 m.) ir Vytautas Vaitkus (g. 1943 m.).