Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus?

Neretai kalbėdamasis su pacientais sakau, kad duodamas žmogui protą Dievas nesiekė jo padaryti bent kiek panašaus į save. Priešingai, įtariu, kad Dievas greičiausiai tądien buvo neblogai nusiteikęs ir nusprendė pajuokauti: davė žmogui protą ir, matyt, iki šiol vis dar smaginasi žiūrėdamas, kaip jo svarbiausias kūrinys tuo protu naudojasi. Juk dar nežinia, ar žmogui buvo numatyta „svarbiausiojo“ šioje Žemėje vieta, bet kad mes tuo kažkodėl įtikėjome ir laikome save Dievo atvaizdo nešiotojais, visiškai akivaizdu.
O protas, deja, neretai mus nuveda gana keistais ir kreivais keliais, kuriuos mes vėlgi tik dėl mums vieniems žinomų priežasčių pavadiname Dievo ženklu, jo numatyto scenarijaus įgyvendinimu ar suteikiame dar kažin kokių vardų. Tik kažkodėl manome, kad atsakomybės už savo veiksmus jausti neprivalome, nes mat, „kiekvieną mūsų žingsnį valdo Dievas“. Bet kodėl tada pamirštame tai, ką tvirtinome ką tik: esame svarbiausi Dievo kūriniai šioje Žemėje, sukurti pagal jo atvaizdą ir t.t.?
Kai ko nors prisidirbame, tai nemanome, kad esame patys už savo gyvenimą atsakingi, nes tokia esą „Dievo valia“. Esame linkę tą patį Dievą nuolat kaltinti, o netikintys jo egzistavimu net pasišaipo, kad nesulaukiame jo pagalbos tuomet, kai jos reikia ir labai prašome. Tarsi Dievas būtų kažkoks gerų paslaugų biuras ar Aladinas iš stebuklingos lempos, kuris turėtų tiesiog akimirksniu padaryti stebuklą ir įvykdyti mūsų prašymus.
Kokia keista ambivalencija! Čia teigiame, kad esame lyg akli kačiukai, kurie nė žingsnio be plano iš aukščiau žengti nesugeba, bet po akimirkos jau įtikime, jog esame tokie svarbūs, kad Dievas tiesiog privalo įvykdyti mūsų norus, o priešingu atveju pareiškiame, esą juo tikėti nėra jokio pagrindo. Ir dar pasitelkiame tokius argumentus, kaip „kur buvo Dievas, kai Sirijos prezidentas nuodijo savo tautiečius?“ arba „kodėl Dievas nieko nedarė, kai Hitleris su Stalinu milijonais naikino niekuo dėtus paprastus žmones?“
O kodėl niekas nesusimąsto, kad Dievas tiesiog suteikė mums galimybę? Galimybę gyventi šiame pasaulyje, galimybę išbandyti savo jėgas, mylėti artimą, rūpintis vieni kitais, o galbūt ir pasinaudoti galimybe proto valia padaryti pasaulį tiesiog gražesnį… Juk ir Biblijoje ne sykį pakartota, kad už mūsų žygius šiame pasaulyje bus atseikėta aname. Tad gal verta pabandyti suprasti paprastą tiesą, kad niekas Žemėje neduos mums antros galimybės, todėl reikia pasinaudoti ja tinkamai, o ne laukti manos iš dangaus ar visa matančios Dievo akies įsikišimo. Tinkamai – tai ne tik griauti, bet ir kurti, išbandyti jėgas ne tik karo lauke, bet ir kasdienybėje kovojant su blogiu, mylėti ne tik save, bet ir kitą žmogų.
O kaip mes mokame mylėti save… Skelbiamės esą pasaulio valdovais, bet tą pasaulį baigiame sunaikinti, reikalaujame dėmesio savo asmenybei, bet pamirštame, kad tik duodami tegalime gauti, net vėl gudriai cituojame Šventąjį Raštą, kai prisimename, jog turime mylėti save, nes tik tuomet mokėsime mylėti kitą, bet pamirštame, kad savanaudiškumas nėra jokia meilė sau. Tai tik bejėgės sielos bandymas išgyventi sunaikinant kitą.
Štai čia, matyt, ir yra esmių esmė. Žmogaus protas iš tikrųjų yra galinga jėga, tačiau kartais jo galia apgaulinga. Mes naudojamės juo, bandydami paaiškinti nesuvokiamus dalykus, paslaptingus gamtos reiškinius, bandydami pažinti nepažįstamus kūno ir dvasios virpesius. Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga. Ar tikrai Einšteino reliatyvumo teorija yra teisinga? Ar galime būti tikri, kad visata yra begalinė? O kas man įrodys, kad mirtis – tai paskutinė ir baigtinė egzistencijos stotelė? Kažkas pasakė, kad energija nedingsta, ji tik virsta kita forma. Bet kokia?
Kai kurie neuromokslininkai šiandien sako, kad žmogaus protas yra melagis. Skamba griežtai, bet pagrindo taip manyti tikrai yra. Jau tai, kad už sąmoningą psichiką, suvokimą ir atmintį atsakingos smegenų struktūros ima tinkamai funkcionuoti, nes pasiekia reikiamą brandos lygį, tik antrųjų gyvenimo metų viduryje, rodo, jog iki tol mes remiamės kitomis, už nesąmoningą gyvenimą atsakingomis smegenų struktūromis. Žinoma, kad tai yra emocinę psichiką, suvokimą ir nesąmoningą patirties išsaugojimą valdančios struktūros. Žinoma ir tai, kad dešinysis smegenų pusrutulis, valdantis labiau emocinius procesus, greičiau vystosi ir vėliau išlieka svarbesnis nei kairysis, kuris išdidžiai vadinamas proto valdytoju.
Mūsų protas yra galingas, bet neretai jis galingas tik bandymu nepasiduoti emocijoms ir įvairių mūsų elgesį pateisinančių teorijų kūrimu. Visa patirtis, su kuria nuo gimimo susiduriame, kaupiama smegenyse. Deja, sąmoningos, „protingosios“ struktūros įsijungia į šį procesą gerokai vėliau ir į įvykius reaguoja apskritai lėčiau nei nesąmoningosios, „emocingosios“ mūsų smegenų dalys. Kada nors pakliuvęs po ratais, žmogus ir po to nevalingai krūpteli išgirdęs automobilio stabdžių cypimą, nors sąmoningai dar nesuvokia kodėl. Tai reiškia, kad emocijos gimsta vos susidūrus su problema, jos nepaklūsta mūsų valiai, o protas tik vėliau bando viską įvilkti į prasmės rūbą, kuris jau linkęs tenkinti mūsų norus. Kokios prasmės – jau nesvarbu, svarbu, kad būtų mums tinkama.
Tai ir yra pagrindinė tiesa – jausmai niekada nemeluoja, o protas tik ieško prasmės, bandydamas viską paaiškinti taip, kaip geriau mums patiems. Tokios tad tokelės su tuo mūsų protu… Todėl ir manau, kad Dievas pajuokavo, duodamas mums protą. O gal ne pajuokavo, tik suprato, kad emocijos, kurias jis mums davė anksčiau, žmogų kaip tik ir padaro labiau į jį panašų? Jausmai juk žino tikrą tiesą, jie leidžia mylėti, užjausti, atleisti. Todėl gal Dievas ir davė protą, kad neįsijaustume į išskirtinį savo vaidmenį? Bet, deja, nutiko priešingai – protas nuo pat jo pradžios ėmė mus naikinti, nes kažin kodėl manėmės esą ypatingi ir leidome sau daryti su pasauliu ir jame gyvenančiomis gyvomis būtybėmis viską, ką tik norime.
Sakoma, kad kai Dievas nori nubausti, atima protą. O gal tiesa ta, kad norėdamas žmogų nubausti Dievas atima iš jo jausmus? Juk tas, kuris neprotauja, negali sukurti gyvybės naikinimo mašinos, bet tas, kuris nejaučia, gali sunaikinti bet ką…

Žmogaus protas šiandien gali paaiškinti daug ką, bet kartu jis nėra pajėgus pasakyti, ar nors viena mūsų hipotezė yra teisinga.

Kun. R.Gurkšnys: „Dievas veikia visame kame, taip pat ir versle, finansų srityje, tik reikia jį rasti ir išnaudoti jo teikiamas dovanas“

Jonė Kučinskaitė

Apniukęs ankstyvas šiokiadienio rytas. Didžioji gatvė, kurioje sutariame susitikti su Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, kunigu jėzuitu Ryčiu Gurkšniu SJ, dar tik bunda: skuba rūškani praeiviai, iš viešbučių tingiai išsliūkina apsimiegoję turistai.
Grįžtelime su fotografu atgalios, ir rytas įgauna kitokių spalvų: pro Šv. Kazimiero bažnyčios kiemo vartelius išeina nė akimirkai nenustojantis šypsotis, tarsi niekad jokių rūpesčiu nebūtų turėjęs ir neturintis kunigas R.Gurkšnys.

R.G.: Žmonių rūpesčius galima vardyti ir vardyti, bet aš stengiuosi ieškoti galimybių, kaip mes, Bažnyčia, galime padėti atrasti žmogui gyvenimo džiaugsmą, ramybę, atskleisti savo galimybes, talentus, svajones, – pokalbį pradeda energija kiekvieno sekmadienio neparapinės Šv. Kazimiero bažnyčios vidudienio šv. Mišiose minias maldininkų pakerintis kunigas. – Tiesa, per šiuos 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus įvyko tiek daug gražių pokyčių ir tuo pat metu matome nemažai skaudžių patirčių, bet aš visuomet stengiuosi įžvelgti daugiau gražių dalykų.
Aišku, mums kelia nerimą, kad žmonės, nerandantys savęs Lietuvoje, emigruoja svetur, kad negeba išspręsti nesutarimų, prieštaravimų, priimti vienas kito, liūdina didėjantis skyrybų šeimose skaičius, vyresnių žmonių nusivylimas, vienišumas, kitos bėdos. Bažnyčia stengiasi tokius žmones padrąsinti, įkvėpti, atskleisti jų gyvenimo dovanas, neišnaudotą potencialą ir paskatinti ieškoti, kas yra gera.
VEIDAS: Bet mes dar niekados taip gerai negyvenome – mūsų materiali gerovė niekad nebuvo tokia didelė kaip dabar. Sovietmečiu buvome gujami, bet laimingesni: siekėme, ieškojome, priešinomės sistemai, kiek ir kaip supratome. Šiandien to daryti nebereikia, tai kodėl ta materiali gerovė nesutampa su mūsų dvasine savijauta?
R.G.: Vienas atsakymų – sumažėjęs mūsų atsparumas. Sovietmečiu mes turėjome daugiau problemų, bet tas sunkmetis mus labiau grūdino, neleido apsnūsti, o dabar, kai pasiekėme ir materialios, ir minties, sąžinės, žodžio laisvės, pripratome prie tos gerovės. Aš pastaruosius keletą metų domiuosi pozityviąja psichologija, kuri aiškina, kaip žmogus pripranta prie gerų pokyčių, laimėjimų, naujo žmogaus, naujo darbo, gerovės, prie to, ką jis turi, ir tada atsiranda dvasinė tuštuma bei nežinojimas, kuo tą tuštumą užpildyti.
Jėzus ir Šventasis Raštas moko įprasminti savo gyvenimą tarnaujant, suteikiant daugiau laimės ir džiaugsmo kitiems. O kitas mano mokytojas – motyvacinių knygų rašytojas, oratorius Zigas Ziglaras sako, kad kiekvienas mes savo gyvenime galime pasiekti to, ko norime, jeigu padėsime kitiems pasiekti to, ko jie nori. Kitaip tariant, tarnavimas, dalijimasis savo turtu, laiku, energija, pasiaukojimas dėl kitų būtų viena galimybių užpildyti mūsų vidinę tuštumą.
VEIDAS: O kaip įpūsti žmonėms džiaugsmo, kad jie į kasdienius reiškinius žvelgtų optimistiškai, kad svajotų, darytų, siektų?
R.G.: Tai mūsų visų užduotis. Sovietmetis padarė savo įtaką – mūsų žmonės dar nedrįsta svajoti ir kalbėti apie svajones. Aš per savo pamokslus, seminarus, kitus mokymus stengiuosi padėti žmonėms labiau pasitikėti savo jėgomis, gebėjimais, svajoti ir siekti didelių tikslų, atskleisti savo potencialą, nes kiekvienas žmogus širdyje turi giliai slypinčių troškimų: vieni nori geresnių santykių šeimoje, kiti – daugiau klientų ir sėkmės versle, treti – pagerinti savo šeimos finansinę padėtį, kad galėtų deramai pasirūpinti vaikais, pakeliauti, kad išsipildytų kiti jų siekiai.
Beje, ir mokyklos galėtų daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui: jų svajonių, troškimų įvardijimui, talentų atskleidimui, kad žmonės drąsiai kurtų, nebijotų iššūkių, teigiamai mąstytų. Juk šitai yra kiekviename mūsų, tik kai kuriuose labai giliai užslėpta.
VEIDAS: Intelektualai neretai burnoja, girdi mums siekti tikslų kliudanti mūsų religija, katalikybė, mat katalikas privaląs būti kuklus, nesistengti dominuoti. O va estai, kurie yra liuteronai, kur kas daugiau už mus pasiekė ir versle, ir politikoje, jie ir dvasiškai sveikesni, nes jų religija mokanti veržlumo, verslumo, siekinių. Nors štai jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadinamasis koučeris – ugdomojo lyderiavimo mokytojas. Kaip katalikui tai įmanoma suderinti?
R.G.: Bažnyčia yra nuveikusi nemažai darbų, padėdama žmonėms pakelti gyvenimo sunkumus. Sovietmečiu Bažnyčia buvo ta pozityvi jėga, kuri nė akimirkai nesusitaikė su priespauda: kovojo dėl žmogaus teisių, Bažnyčioje buvo daugybė drąsių kunigų, kurie buvo tikri koučeriai – padėjo žmonėms nesusitaikyti su išnaudojimu.
Antra vertus, per tuos daugiau kaip du tūkstančius krikščionybės metų būta daugybės mėginimų atskirti tikėjimą, Bažnyčią nuo pasaulio. Bet aš, kaip ir mūsų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola bei kiti jėzuitai, stengiuosi atrasti Dievą visur: ir tarpusavio santykiuose, ir versle, ir finansuose, ir sveikatoje, ir politikoje, ir švietime, ir moksle. Jėzuitai visada sakydavo, kad Dievas veikia visame kame, tik labai svarbu atrasti Dievą ir išnaudoti visas jo dovanas. Kartu Jėzus sako, kad iš to, kam bus daug duota, bus ir daug pareikalauta.
Iš tikrųjų, jeigu mes nuoširdžiai ir geranoriškai skaitome Šventąjį Raštą, stengiamės suprasti Jėzų, jame rasime labai daug ugdomojo lyderiavimo mokymo. Beje, viena evangelikų pastorė yra išleidusi knygą anglų kalba „Jėzus – gyvenimo koučeris“. Juk Jėzus mus mokė atrasti gyvenimo potencialą, siekti gyvenimo tikslų, vykdyti Dievo skirtą užduotį gyvenime, dar labiau pasiaukoti kitiems, džiaugtis kitų sėkme, per tai kilti aukštyn ir pasiekti savo tikslų.
VEIDAS: Tačiau mes, patys norėdami būti turtingi, sukurti verslo imperijas, nemėgstame sėkmės lydimų žmonių, niekiname verslumą, verslininkus siejame su bedievyste. O štai jūs sakote, kad šv. Ignacas skatino ieškoti Dievo visur: taip pat ir finansų, verslų srityje.
R.G.: Jėzus niekada nesmerkė pinigų ir niekada nepasisakė, kad verslas, ekonomika yra blogis. Blogis yra žmogaus godumas ir tai, kad jis netinkamai elgiasi su pinigais. Juk kiekvienas mūsų, taip pat ir Bažnyčia ar labdaros organizacijos, norėdami kažką sukurti, turime turėti pinigų. Ir jei pinigai yra ne gyvenimo tikslas, o tik priemonė siekti aukštesnių tikslų – viskas gerai. Mat jei pinigai netarnaus aukštesniems siekiams, tai susikūrę materialinę gerovę pateksime į dvasinę tuštumą. Mokslo tyrimai rodo, kad pinigai nepadidina žmonių laimės. Jos suteikia dalijimasis gerove ir kūrimas didesnių projektų, kuriems reikia didelių pinigų.
Taigi, jei norime sukurti tokią Bažnyčią, kuri būtų ne tik bobučių susirinkimo vieta, bet patraukli vieta ir šeimoms, ir verslininkams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurioje visi mielai ir svetingai priimami, gali semtis stiprybės kitiems darbams, tikrai reikia ir finansų. Žinoma, su Dievo pagalba ateis ir finansai, bet mes neturime niekinti jų, siekdami kilnių tikslų, kurdami gražesnį pasaulį, nešdami tikėjimą, džiaugsmą, viltį.
VEIDAS: Kaip tapti lyderiu, siekti tikslų nelipant kitiems per galvas, nepaminant moralės normų, dvasingumo?
R.G.: Mes dažnai neteisingai suprantame, kas yra lyderis. Aišku, mūsų patirtis neretai rodo, kad organizacijų vadovai išnaudoja darbuotojus, lipa per kitų galvas. Bet tai neteisingas lyderio suvokimas, kurį diktuoja bloga mūsų patirtis. Mes, lyderystės mokytojai, lyderį apibrėžiame kaip darantį teigiamą įtaką kitiems, kaip padedantį kitiems atsiskleisti, kaip tą, kuris turi viziją ir ja uždega kitus, suteikia kitiems žmonėms galimybę, įgyvendinant jo viziją, pasiekti ir savų tikslų. Tai idealus vadovas, kurio mes visi norėtume. O kad tai įmanoma, rodo kitų šalių didžiulių kompanijų vadovų patirtis.
VEIDAS: Šįmet kviesdamas vaikus ir suaugusiuosius į koučingo stovyklą pabrėžėte, kad visi gimstame lyderiais, bet tuomet kur ir kada dingsta tas mūsų lyderystės pradas?
R.G.: Jis niekada nedingsta, jis slypi kiekviename žmoguje, bet vieniems lengviau jį atskleisti, nes jie turi įkvepiančius tėvus, draugus, mokytojus, kitiems sunkiau.
VEIDAS: Kaip tėvai gali ugdyti savo vaikų lyderystę?
R.G.: Negalima vaiko vien tik girti, jam reikia rėmų, bet šie rėmai turi padėti vaikui augti. Aš nesu vaikų ugdymo specialistas, bet mane žavi amerikiečių mokymo ekspertė Marva Collins. Ji darbavosi vargingame juodaodžių rajone, kuriame retas vaikas gyvenime pasiekdavo kažką daugiau, mat daugelis vaikų, sulaukę vos 12–13 metų, mesdavo mokyklą, įsitraukdavo į gaujas ir ten kurdavo tolesnį savo gyvenimą. M.Collins užsibrėžė kuo daugiau vaikų ištraukti iš vargo. Nuo pat pirmos pamokos ji vaikams kartojo: “Jūs esate stiprūs žmonės, jūsų laukia didelė sėkmė, dideli laimėjimai, bet jūsų gyvenimo sėkmė slypi jūsų rankose. Nieko nekaltinkite – nei tėvų, nei valdžios, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Jūs galite susikurti gyvenimą tokį, kokio norite, ir aš tikiu, kad jūs tai galite.”
Tuos žodžius mokiniams ji kartodavo kasdien, bet kartu buvo labai griežta mokytoja. Ji ugdė vaikų talentus, potencialą, bet buvo nustačiusi griežtas ribas. Jei vaikas pasielgdavo netinkamai, bausdavo jį sakydama, kad jis turi abėcėlės tvarka nurodyti 10 gerų savo charakterio savybių. Jei šis vėl nusižengdavo, vėl turėdavo nurodyti 10 gerų savybių abėcėlės tvarka, bet kas kartą vis kitų, jau paminėtos nebetikdavo. Taigi kad nebereikėtų laužyti galvos galvojant apie geras savo savybes, vaikai stengdavosi neprasikalsti.
Kiekvieną vaiką ji aprašydavo: kokios jo gerosios savybės, kokių jis turi talentų, kas jį uždega, ir stengdavosi tai parodyti skirdama užduotis pagal gebėjimus. Ir tie vaikai, kurie kitose mokyklose buvo nurašyti, mokomi M.Collins baigė mokslus, tapo žymiais gydytojais, teisininkais, politikais, mokytojais, verslininkais.
Jos pavyzdys rodo, kad toks modelis, kai stengiamės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas jame yra gero, ir sukuriame griežtas ribas bei aplinką, kurioje žmogus gali augti, atskleisti savo talentus, pašaukimą, yra veiksmingas, nes įjungia vaiko laisvą pasirinkimą, galimybes svajoti ir kryptingai siekti savo sėkmės.
VEIDAS: O kaip atrasti savo pašaukimą?
R.G.: Čia padėtų koučingas, bet nebūtina samdyti asmeninio mokytojo. Visi esate laukiami mūsų Šv. Kazimiero bažnyčioje, aš laukiu kiekvieno sekmadienio 12 val. šv. Mišiose, taip pat mūsų stovyklose, kituose susitikimuose. Tikrai visiems padedame, ypač vidutinio amžiaus žmonėms, juk daugelis mūsų baigę mokyklas dažnai pasirenkame ne tuos darbus, kuriuos mėgstame, kurie padeda atsiskleisti mūsų talentams, o tuos, kurie suteikia galimybę kuo greičiau užsidirbti, išlaikyti šeimą. Mes neskiriame laiko pašaukimui ieškoti. Tad į mūsų mokymus Bažnyčioje ateina įvairaus amžiaus žmonių, ir mes kartu keliame įvairius klausimus.
Vienas būdų rasti pašaukimą – kelti klausimus, kas man patinka, kur norėčiau dar darbuotis, kokie žmonės ir jų laimėjimai mane žavi, kur aš galėčiau save išbandyti. Žinoma, nepatariu iš karto mesti darbo, bet bent dalį savo laisvalaikio visi galime skirti domėjimuisi sritimi, kuri mus uždega, įkrauna, kurioje jaučiamės laimingi, tampame sėkmingi, net jei dirbame 60–80 val. per savaitę.
Tiesa, kartais galime svajoti apie pašaukimą, bet kai praktiškai pabandome, imame domėtis, studijuoti mus traukiančią sritį, pamatome, kad ji nėra mūsų. Tad derėtų save išmėginti toje srityje įsitraukiant į savanorišką veiklą, juk savanoriai mielai priimami, pagaliau svarbu rasti bendraminčių.
VEIDAS: Jūs esate lyderių mokytojas. Kuo skiriasi vadovų mokymas būti lyderiais nuo jų darbuotojų motyvavimo?
R.G.: Tai panašios sritys. Motyvacijos mokytojai, kurie dirba įmonėse, naudoja panašius metodus, nes esmė – padėti žmonėms atskleisti juose slypinčią energiją, tikslus, troškimus, potencialą. O vadovai mokomi šiuolaikinių motyvavimo priemonių. Tradicinės priemonės buvo riestainis ir lazda, tai yra finansinės premijos arba bausmės už prastus rezultatus. Šiuolaikiniai metodai ir efektyvesni, ir taupantys lėšas.
Vadovai mokomi motyvuoti darbuotojus sukuriant tinkamą aplinką jų potencialui atsiskleisti, nes kai vadovas paskiria darbuotoją į tas pozicijas, kuriose atsiskleidžia jo talentai, kur jis dirba su užsidegimu, nereikia ir nuolatinio papildomo finansinio motyvavimo. Žinau įmonių, kurios skiria po vieną dieną darbuotojų talentams atskleisti.
Beje, taip yra ir “Google” kompanijoje, o jos darbuotojų sukurta elektroninio pašto “gmail” sistema atsirado ne jiems atliekant kasdieninį darbą, o tokių motyvacinių dienų metu. Paprastai darbuotojai turi pristatyti visiems kolegoms, ką jie nuveikė naujo per tokias dienas.
VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote Europos didmiesčiuose, JAV. Sakykite, kuo mes skiriamės ar esame panašūs tikėjimo atžvilgiu?
R.G.: Žmonės visur yra tokie patys: su savo svajonėmis, troškimais, baimėmis, silpnybėmis, iššūkiais. Žinoma, Lietuvoje dar daug erdvės skatinti žmones labiau įsitraukti į savanorišką veiklą, kad jie labiau išnaudotų savo talentus, energiją, žinias, įgūdžius. Tai irgi yra tikėjimo stiprinimas, nes visada veikia dėsnis: kuo daugiau duodame kitiems, dalijamės materialiniu turtu, tuo laimingesni tampame patys, patiriame daugiau ramybės, džiaugsmo.

D.Matvejevo nuotr.

Praėjus žiūrovų liaupses jau pelniusiai spektaklio premjerai, pats režisierius gerų žodžių negaili vaidmenis sukūrusiems aktoriams – Viktorijai Kuodytei, Aurelijai Tamulytei, Giedriui Savickui ir Dariui Gumauskui.
„Mane labai maloniai nustebino aktoriai, jų darbas scenoje, ypač įtikinamai sukurti ir išreikšti vaidmenys. Aš žinojau, kad kiekvienas jų yra profesionalas, tačiau taip susiklostė aplinkybės, jog mes šį spektaklį pastatėme per ganėtinai trumpą laiką, todėl tai, ką aš pamačiau premjeros metu, mane sužavėjo. Tiesa, aktoriams labai padėjo žiūrovai. Publika jiems padėjo atrasti vienas kitą ir tapti kvartetu. Kuo labiau aktoriai vienas kitą pajus, tuo geresni bus ir spektakliai, – po premjeros kalbėjo spektaklio „Karo dievas“ režisierius Dainius Kazlauskas bei prisipažino likus dienai iki premjeros iš esmės pakeitęs spektaklį. – Džiaugiuosi, jog tai padariau, nes padaryti pokyčiais pasiteisino ir manau, kad daugiau nieko jame nekeisiu. Liks tik nušlifuoti tam tikrus techninius dalykus“.
D. Kazlauskas taip pat džiaugėsi, jog, kaip ir norėjo, pavyko išlikti objektyviam. Tai parodė spektaklio pabaiga. Nors kai kurie premjeros žiūrovai teigė, jog būtent pabaigos jiems pritrūko, tačiau spektaklio režisierius kategoriškas – situacija – žmonių santykiai ir konfliktai, kurie vaizduojami spektaklyje, yra kaip užburtas ratas – jis neturi pabaigos.
„Čia kaip kerštas, kuris gimdo kerštą, ar smurtas – smurtą. Tai nesibaigiantis ratas, nebent kažkas sustoja. Kažkas turi būti protingesnis ir sustoti, imtis iniciatyvos, kad viskas liautųsi ir nurimtų“, – aiškina D. Kazlauskas.
Nors spektaklyje vaizduojama, atrodytų, pakankamai rimti, galbūt net graudi, situacija, tačiau premjeros metu juoko pliūpsnių taip pat nestigo. Pati prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesė, pagal kurią statytas spektaklis, yra parašyta gana šmaikščiai ir daugelyje vaizduojamų situacijų žiūrovas atpažįsta save, savo draugus ar kaimynus. Dėl to net ir graudūs dalykai tampa juokingais.
„Svarbu, kad pirmoji spektaklio dalis užvestų ant teisingo kelio. Kad pastebėtum paradoksą tarp komiškumo ir tragizmo. Atskleisti paradoksalumą pakankamai sunki užduotis, tačiau ateityje mes bandysime tai išgryninti, kad paradoksalumas dar labiau išryškėtų“, – žada režisierius.
Parodytas sostinės gyventojams, tarp kurių buvo ir nemažai žinomų veidų (Aistis, Mickevičius, Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Dainius Gavenonis, Ramūnas Cicėnas), „Idioteatro“ bei teatrų gido teatrai.lt pristatomas spektaklis „Karo dievas“ pradeda kelionę po didžiuosius Lietuvos miestus.
Kovo 4 d. spektaklio premjera įvyks „Girstučio“ kultūros rūmuose Kaune, Kovo 8, Tarptautinę moters dieną, „Karo dievas“ grįš į Vilniaus „Siemens“ arenos MINI salę, balandžio 3 d. lankysis Klaipėdos „Žvejų rūmuose“, o balandžio 4 d. užsuks į Panevėžio bendruomenių rūmus.

Lapkričio 11 dieną Andrius Mamontovas išleido naują albumą „Elektroninis dievas“, kurį atlikėjas leido nemokamai parsisiųsti iš interneto.

Naująjį Andriaus Mamontovo albumą klausytojai gali parsisiųsti iš vieno TV kanalo tinklalapio. Žinoma, tai ne labdara – tokį albumo platinimo būdą parėmė viena draudimo bendrovė, kuri ir sumokėjo atlikėjui. Per savaitę „Elektroninį dievą“ siųstasi daugiau nei 60 tūkst. kartų. „Geriau tegul žmonės parsisiunčia albumą iš manęs, nei naudojasi piratų svetainėmis ir jas reklamuoja“, – sako atlikėjas, neslėpdamas, kad tai savotiškas atkirtis piratavimui.

Beje, spalio pabaigoje savo debiutinį albumą išleido ir Jurgio Didžiulio bei Ericos Jennings duetas „The Ball & Chain“ – jį taip pat galima parsisiųti nemokamai.

Abu šie atvejai – jau ne pirmas toks bandymas Lietuvoje kitaip platinti muziką: 2008 m. išleistas A.Mamontovo albumas „Geltona. Žalia. Raudona.“ taip pat buvo platinamas nemokamai. Tuomet atlikėją parėmė telekomunikacijų įmonė – iš viso buvo išdalyta apie 60 tūkst. CD diskų, o skaitmeninė albumo versija parsisiųsta apie 100 tūkst. kartų.

Tokie muzikantų veiksmai kyla ne iš begalinio altruizmo, o dėl to, kad internetas ypač stipriai keičia muzikos platinimo verslą. Kompaktinių diskų pardavimas vis mažėja, todėl pastaruoju metu pagrindiniu atlikėjų įplaukų šaltiniu tapo koncertinė veikla.

„Anksčiau grupė važiuodavo į koncertinį turą, kad pristatytų ir dėl to kuo gausiau parduotų savo albumą. Dabar kūrėjai dalija savo albumus nemokamai, kad kuo daugiau klausytojų išgirstų jų dainas ir ateitų į koncertus“, – padėtį muzikos scenoje apibūdina A.Mamontovas.

Tiesa, dauguma „Veido“ kalbintų atlikėjų pripažįsta, kad Lietuvoje visada daugiausiai uždirbdavo iš koncertų, o ne iš parduodamų albumų. Ir šios tendencijos nėra būdingos tik Lietuvai – visa pasaulinė muzikos pramonė susiduria su sunkumais. „Neseniai uždaryta netgi mano mėgstama muzikos įrašų parduotuvė Niujorke. O juk ten žmonių srautai didžiuliai – šis faktas rodo, kad pardavinėti muzikos įrašų nebeapsimoka“, – apgailestauja A.Mamontovas.

Muzikos pramonės atstovai jau keleri metai intensyviai ieško būdų, kaip susigrąžinti bent dalį prarastų pajamų, kurias generuodavo „aukso amžiuje“ – kai muzika buvo platinama tik fiziniu pavidalu: vinilinėmis plokštelėmis, garsajuostėmis ar kompaktiniais diskais. Skaičiuojama, kad nuo 1999 iki 2009 m. muzikos albumų pardavimas fizinėse laikmenose sumažėjo daugiau nei perpus.

Tad net ir didžiulės grupės pagrindines pajamas šiandien gauna koncertuodamos, o platindamos savo albumus neretai tik eksperimentuoja. Štai, pavyzdžiui, žymi alternatyvaus roko grupė „Radiohead“ 2007 m. pradėjo pardavinėti savo albumą „In Rainbows“ (skaitmeninę versiją), klausytojų prašydama sumokėti kiek negaila.

O industrinio roko grupė „Nine Inch Nails“ žengė dar toliau – atsisakė leidybos kompanijos paslaugų ir net du savo albumus leido parsisiųsti nemokamai. Tiesa, abi grupės išleido ir fizines albumų versijas, o „Radiohead“ naujausią savo albumą vėl pardavinėja įprastu būdu.

Internetas suteikė naujų galimybių

Muzikos pramonės atstovai pastaruoju metu linkę neigiamai atsiliepti apie internetą ir jame suklestėjusį piratavimą. Vis dėlto šiose aimanose vertėtų atskirti kūrėjų ir platintojų balsus – mažėjantis muzikos įrašų pardavimas muzikantus palietė šiek tiek silpniau. Pasak Olego Aleksejevo iš grupės „Biplan“, labiau nuo to nukenčia ne muzikantai, o įrašų platintojai.

Tuo metu vis daugiau muzikantų pripažįsta, kad pasaulinis tinklas suteikė ne tik iššūkių, bet ir naujų galimybių. A.Mamontovas savo naująjį albumą taip pat siūlo interneto parduotuvėje „Apple iTunes“ ir džiaugiasi, kad jau nupirkta nemažai albumo kopijų.

Visi „Veido“ kalbinti atlikėjai labai teigiamai žiūri ir į prenumeruojamos muzikos paslaugas, kai klausytojas moka mėnesinį mokestį ir gali klausytis muzikos iš didžiulės „debesyje“ saugomos fonotekos. Tarp tokių pavyzdžių verta paminėti JAV veikiančias „Rdio“ ar „Pandora“ bei Europoje vis populiarėjančią „Spotify“.

„Žinoma, nesame patenkinti, kad muzikos įrašai parduodami prasčiau ir reikia ieškoti naujų platinimo būdų, tačiau bet kokiu atveju internetas duoda daug daugiau galimybių, nei atima“, – džiaugiasi „Biplan“ gitaristas O.Aleksejevas.

Ypač dideles perspektyvas atlikėjas numato jauniems muzikantams. Ir iš tiesų, juk internete yra beribės galimybės išradingai populiarinti savo kūrybą – filmukų portale „YouTube“ ar muzikos portale „SoundCloud“. Socialiniai tinklai padeda muzikantams artimiau bendrauti su savo gerbėjais, ir toks ryšys į koncertus pritraukia daugiau klausytojų.

Nemažai atlikėjų apskritai atsisako leidėjų paslaugų ir platina albumus patys – tam įkurta speciali parduotuvė „Bandcamp“.