Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų. Jos – diktatorių moterys. Apie jų nuotykius, išgyvenimus ir jausmus išsamiai pasakojama Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusioje knygoje “Diktatorių moterys”, o “Veide” pateikiame ištrauką iš šios apžvalgos.

Kai turėdama trisdešimt penkerius metus ji susitiko žmogų nuo Lenos, jos gyvenimas buvo sudužęs į šipulius. Abu buvo atsisakę ramaus gyvenimo, pasirinkę audringą pogrindininko būvį. Inesa suprato, kad Leninas įkūnija jos ryžtą ir viltis sukurti naują visuomenę. Leninui patiko klausytis tokios nepalenkiamos ir elegantiškos moters. Paryžiuje ji nepritarė jo paniekai skrybėlėms su plunksnomis. Sostinė jai atrodė ideali vieta, kur po buvusių išbandymų klesti prabanga ir romantika. „Vyrai dėvėjo katiliukus, moterys – didžiules skrybėles su plunksnomis. Kavinių terasose meilužiai nepadoriai bučiuodavosi“, – rašė ji.
Inesa labai greitai įprato prie prašmatnaus Paryžiaus gyvenimo, taip pat lengvai ir prie „Manilleurs“ kavinės bendruomenės taisyklių: vieną dieną, kai rašytojas Ilja Erenburgas prisidėjo prie jų ir nežinojo, ko užsisakyti, Inesa atsakė už jį: „Grenadino. Mes visi geriame grenadiną. Tik vienas Leninas visada išgeria bokalą alaus.“
Kitą vasarą, 1910 m. liepos mėnesį, jos didelei nuostabai, Leninas ją su Roza Liuksemburg, Trockiu, Plechanovu įtraukė į tarptautinio socialistų suvažiavimo Kopenhagoje dalyvių sąrašą. Tuo metu jie buvo tik susipažinę. Atitiko jų ideologiniai diapazonai, charakteriai papildė vienas kitą, tad ryšys vystėsi greitai ir požiūriai visiškai sutapo.
Po trejų metų ji jam papasakojo, ką jautė pirmaisiais pažinties mėnesiais: „Nežinojau, ką su savimi daryti, jaučiausi nekaip, buvau sutrikusi, pavydėjau tiems šauniems žmonėms, kurie užeidavo ir kalbėdavosi su tavimi.“ Jų ryšys sustiprėjo ne iš karto – taip pat buvo su Aleksandru, paskui su Vlady. Inesa visada bijojo pasitikėti vyrais.
Netrukus būsimosios revoliucijos organizatoriui ji tapo nepakeičiama, tad su savo dviem vaikais, Aleksandro dukra Varvara ir Vladimiro sūnumi Andrejumi, persikėlė į butą, kurio langai žvelgė į Monsuri parką, Rejo alėjoje, netoli nuo Lenino, įsikūrusio Bonjė gatvėje. Bet Inesa tebebuvo Aleksandro Armando žmona, o Leninas – Nadios Krupskajos vyras. Galima įsivaizduoti, kad supažindinti abi moteris buvo gana keblu. Tačiau, nepaisant visų nuogąstavimų, Inesa ir Nadia tapo geromis draugėmis. Jas vienijo feministinės idėjos, svarbesnės nei galėjęs jas išskirti pavydas.
Abi pasiskirstė darbus, susijusius su Lenino veikla: Nadia tvarkys susirašinėjimą su revoliucionieriais Rusijoje, Inesa – su revoliucionieriais komunistais Europoje. Taigi abi moterys glaudžiai bendradarbiavo. Nadia, kuri negalėjo savo vyrui pagimdyti vaikų, mėgo būti su Inesa ir jos vaikais.
Anželika Balabanova, komunistė ir feministė, palikusi Musolinį dėl Lenino, nemėgo tos intrigantės. „Neparodžiau jai šiltų jausmų, – rašė ji, paskui paaiškino: – Ji buvo pedantė, šimtaprocentinė bolševikė savo apranga, visada vilkėjo griežtus drabužius, tokia pati buvo jos kalba ir mąstysena.“ Anželika manė, kad Inesa yra didesnė leninistė už patį Leniną. Mat lyderis tuo metu buvo visiškai pakrikęs. Jis jautėsi, lyg sėdėtų ant griuvėsių. Po to, kai pasitraukė revoliucionieriai „likvidatoriai“, liaupsinantys grįžimą prie teisėtų kovos būdų, jis sugniužo. Suprato, kad privalo skleisti savo idėjas. Tačiau vis labiau jautė nuovargį, kartais net būdavo sunku nesinervinant stebėti, kaip klostosi reikalai.
Nadia dėl jo nuogąstavo. Ji kreipėsi į savo motiną, Uljanovo mamą ir į jo seserį Aną. Visos trys nutarė, kad jį mažiausiai dviem savaitėms reikia išsiųsti į tinkamą poilsio vietą. Tai bus Nica. Jos jį išsiuntė vieną, kad turėtų visišką ramybę. „Ilsiuosi Nicoje, – rašė jis Anai, – nuostabu, šilta, saulė ir jūra.“ Dešimt neveiklumo dienų vis dėlto buvo per daug be galo aktyviam Leninui.
Inesa, kaip paprastai padedama Aleksandro, tuo metu išsinuomojo namą pagrindinėje Lonžiumo gatvėje. Norint skleisti Lenino idėjas, reikia jas aiškinti mokiniams. Čia jie įkurs pirmąją socialistų-marksistų mokyklą. Kambaryje, kuriame šiandien turkiškų patiekalų išsinešti restoranas „Kebab Lénine“, tilpo trys studentai. Ji išsinuomojo dar ir kalvio dirbtuves, taip pat namą greta; jame vyks užsiėmimai. Ji nupirko baldų ir prižiūrėjo kasdien vykstančius kursus. Mokykla buvo atidaryta birželio 11-ąją „kepinant nepakenčiamam karščiui“, kaip rašė Nadia. Susirinko aštuoniolika studentų. Ten buvo būsimos komunizmo garsenybės, bet tai nekliudė dėstytojams klasėse vaikštinėti basiems.
Leninas ir Nadia gyveno kitame miestelio pakraštyje, bet kiekvieną vakarą vakarieniaudavo pas Inesą. Retkarčiais studentai išsitiesdavo pievoje ir užtraukdavo dainą. Leninas būdavo su jais. Darbas dėl bendro reikalo sustiprino jų ryšį. Nors įtarimų kilo ir Paryžiuje, daugelis draugų manė, kad tik Lonžiumo miestelyje Lenino ir Inesos romanas virto realybe. 1914 metais rašydama Leninui ji pateikė savo versiją: „Tik Lonžiumo, vasarą, kai verčiau tavo darbus, tapau tau šiek tiek artimesnė… <…> Man patiko tavęs klausytis, o ypač tave stebėti, kai kalbėdavai. Iš pradžių tavo veidas būdavo toks įkvėptas, o tu būdavai toks įsijautęs, kad nė nematydavai, jog stebiu tave. <…> Tuo metu nebuvau tavęs įsimylėjusi, bet jaučiau tau didelę simpatiją.“
Romanas nepraslydo pro niekieno akis: „Leninas savo mongoliškomis akutėmis be perstojo žiūrėjo į mažąją prancūzę“, – dėstė mokyklą lankęs prancūzų socialistas Šarlis Rapoportas. Nadios motina pasipiktino tokia nederama padėtimi. Ji pabandė įtikinti savo dukrą sutvarkyti tą reikalą. Tada, 1911 m. vasarą, Nadia pasisiūlė Leninui jį palikti, kad jis galėtų atsiduoti romanui su Inesa. Tai ji siūlė ne pirmą kartą. Jis jos paprašė pasilikti. Ji jam taip pat būtinai reikalinga. Nadia pritarė jo idėjoms. Ji puikiai jį suprato ir nuolatinėse kelionėse buvo tvirtas atramos taškas. Inesa tinka ir jo intelektui, ir aistrai, ji žadina grynai žmogišką afekto būseną. Jie abu mėgo Bethoveną ir abu pasirinko Černyševskio romano “Ką daryti” mėgstamus herojus. Jie turėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis. (…)
Leninui pavyko įtikinti Nadią, kad niekada jos nepaliks. Taigi ji priėmė Inesą į jų gyvenimą ir šešerius metus truko tai, ką galima pavadinti trijų šeima.
Bet Vladimirui Iljičiui negalėjo pakakti vienos moters, netgi dviejų. Lonžiumo patirtis tik padidino jo ambicijas. Jis privalėjo rasti kitą būdą skleisti savo mintims iki pačios Rusijos. Kitą vasarą Leninas ir Nadia išvyko į Krokuvą, tada austrams priklausiusią Lenkijos dalį. Kadangi Austrijos policija nebendradarbiavo su “Ochranka”, Leninui ten turėjo būti lengviau spausdinti savo pamfletus. Nadia jau buvo įsigudrinusi slėpti pėdsakus, tad jai pavyko susitarti su turgaus moterėlėmis ir per jas siųsti laiškus į Rusiją. Leninas ketino leisti laikraštį “Pravda”. Sankt Peterburgo leidėjai abejojo. Ten jis buvo tik vienas iš daugelio agitatorių. Teko siųsti emisarą ir bandyti juos įtikinti. Jis pasirinko Inesą, kurios vis dar aktyviai ieškojo slaptoji policija.
Ji taip pat buvo įgudusi slėpti pėdsakus. Kartodama pabėgimo iš tremties variantą, kai apsimetė lenke, ji kirto Rusijos sieną su suklastotu pasu, apsiavusi senais batais ir užsirišusi skarą. Policija nebuvo kvaila, bet jos nesulaikė. Inesa artima Leninui, tad vertingesnė laisvėje nei kalėjime. Geriau ją sekti. Galbūt ji nuves pas aktyvistą. Leidėjai marmuriniais veidais išklausė iškalbingosios prancūzės-rusės. Negalėjo būti nė kalbos, kad slaptoji policija leistų jai išvažiuoti iš šalies neišgavusi kokios nors informacijos apie Lenino pinkles. Rugsėjo keturioliktą Inesa suimama dėl feminisčių mitingo. Ją nepaliaujamai tardė dvi savaites. Ji nepasidavė ir vis tvirtino esanti valstietė. Šešis mėnesius ji laikoma kalėjime.
Jai teko pakovoti, kad galėtų laikytis higienos, neprarastų orumo ir nepakriktų jos psichika. Vis dar ištikimas jai Aleksandras nuolat ją lankė. 1913 m. kovo 20 d. jam dar kartą pavyko išplėšti jai laikiną laisvę už 5400 rublių, nemenką sumą, dešimt kartų didesnę nei įprasti užstatai. Nebuvo ko džiaugtis, nes po kelių mėnesių Inesos laukė teismas. Nelaukdama proceso, ji slapta paspruko. Grįžo į savo naująją šeimą, pas Leniną ir Nadią, į Krokuvą: „Mielasis, aš jau Austrijoje ir ketinu čia šiek tiek pabūti. Nelabai turiu ką rašyti apie tai, kas buvo. Esu kalnuose… debesys atplaukia iki mano lango. Labai gailiuosi, kad paklausiau jūsų.“ (…)
Trijulė buvo laiminga. Prieš pietus, kurie būdavo patiekiami dvyliktą valandą, kiekvienas dirbdavo vis kitame sodo kampe. Inesa Leninui pagrodavo Bethoveno „Mėnesienos sonatą“, o Nadia tuo metu žiūrėdavo į ją ir sakydavo, kad „skambant muzikai ypač malonu dirbti“. Nadia džiaugėsi galėdama pažinti Inesą iš arčiau…

Diane Ducret

Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas

Apie knygą ir autorę

Diane Ducret – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. “Diktatorių moterys” – pirmoji šios autorės knyga, kuri, vos pasirodžiusi, Prancūzijoje kaipmat tapo bestseleriu ir jau yra išversta į beveik dvidešimt kalbų.
Jos – tai Inesa, Klara, Nadia, Magda, Felismina, Dzian Čing, Helena, Jekaterina, Eva ir galybė kitų… Jie – tai Leninas, Musolinis, Stalinas, Hitleris, Salazaras, Mao, Čaušesku, Bokasa.
Naktinės plaštakės ar turtingos intelektualės, trumpalaikė užgaida ar aistringa meilė – be moterų neįsivaizduojame diktatorių gyvenimo. Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų, o kartais netgi tapdavo tikrosiomis valdovėmis. Jų vyrai buvo žiaurūs ir neištikimi, smurtautojai ir tironai, tačiau moterys juos regėjo tokius, kokius norėjo regėti. Ir mylėjo.

Kova su diktatūromis vien per pastaruosius trejus metus visame pasaulyje nusinešė iki pusės milijono gyvybių, neskaičiuojant aukų, kurių diktatoriai kraugeriai pareikalauja tariamos taikos metu.

Kai kartą Sirijos diktatoriaus paklausė, kodėl jis nusprendė studijuoti oftalmologiją, šis atsakė, kad akių korekcijos operacijos jį žavi tuo, kad atliekamos laisvu žmogaus pasirinkimu ir jų metu išliejama labai mažai kraujo. Ši frazė neblogai iliustruoja Basharui al-Assadui vadovaujant pastarąjį dešimtmetį Sirijoje vykusias režimo permainas. Jaunasis šalies vadovas diktatūros neatsisakė, bet gerokai ją sušvelnino, jei lyginsime su prieš tai tironiškai šalį stekenusiu jo tėvu.
Geru ženklu sirai laikė ir alavitų bendruomenei priklausančio diktatoriaus vedybas su sunitų iš Homso miesto palikuone, Didžiojoje Britanijoje gimusia ir užaugusia teisės magistre Asma al-Assad. Netrukus po santuokos ji net pradėta vadinti Sirijos princese Diana. Moterys jai buvo dėkingos už daugiau teisių ir laisvių, skurstantieji – už labdaringą veiklą, jaunimas – už įkvepiančius, pabusti, mąstyti, savo nuomonę reikšti drąsinančius pasisakymus.
Dar užpernai vasarą viena gražiausių pasaulio moterų laikoma Asma ragino sunitus, alavitus, krikščionis ir kitų religinių bendruomenių atstovus susikibti rankomis ir drauge siekti modernios, pažangios Sirijos. Netgi pernai kovą, kai jau prasidėjo pirmosios prieš diktatūrą nukreiptos demonstracijos, ji tebeaiškino, kad jaunimo išmintis ir viltis padės sukurti šalies ateitį. “Atsimerkite, prabilkite, leiskite prezidentui geriau susigaudyti, ko iš jo tikitės”, – ragino Asma, nenujausdama, kad jos paklausę sirai taps to paties prezidento siųstų budelių aukomis, o Homse, kuris kadaise buvo labiausiai ankstesnio diktatoriaus engiamas sunitų miestas, vėl liesis kraujo upės.
Nenujautė ji ir to, kad B.al-Assadui per mikrofoną aiškinant, jog žudomi nuožmūs Sirijos priešai (tarp jų – 225 moterys ir 479 vaikai), pati Asma stovės jo pašonėje ir pritariamai šypsosis palaikydama mylimą vyrą.

Tapo žmogžudžiu
Diktatorių šeimą asmeniškai pažįstantis, aštuonerius metus Damaske praleidęs Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto analitikas ir žurnalistas Andrew Tableris tai, kad iš taikos balandžių diktatorių šeima staiga virto didžiausiais pasaulio kraugeriais, aiškina paprasčiausiu žmogišku silpnumu. “Asmai labai patinka būti gėrio skleidėja. Bet jai labai patinka ir būti princese. Matyt, ir diktatorius buvo žmogiškas tol, kol nepamatė kitų šalių diktatūrų griūties ir nepabūgo dėl savo kailio”, – svarsto analitikas.
Noras išsaugoti diktatoriaus postą, regis, atėmė B.al-Assadui nuovoką. Jo nurodymu ištisas savaites apšaudomas pasipriešinimo būstine tapęs Homso miestas, kuriame, Sirijos žmogaus teisių organizacijų skaičiavimu, nuo sukilimų pradžios nužudyta per 6 tūkst. žmonių.
Kuo ši kruvina drama Sirijoje baigsis, kol kas sunku prognozuoti. Galimi keli skirtingi scenarijai, pradedant tuo, kad vis dėlto Jungtinės Tautos nuspręs, jog į pilietinį karą turi įsikišti užsienio pajėgos, baigiant tuo, kad sukilėliams gali būti tiekiama ginkluotė ir finansavimas. Kuo toliau, tuo mažiau tikėtina, kad B.al-Assadas savo noru paliks postą, tik neaišku, kiek jo nuvertimas dar pareikalaus gyvybių.
Padėtį Sirijoje dabar galima vadinti ir sunitų genocidu, ir skerdynėmis, bet blogiausia, kad žudynės gali dar labiau plėstis. Baiminamasi, kad nieko nedarant B.al-Assadas tiesiog išskers pusę tautos. Įsikišus užsienio pajėgoms, į šią kovą gali įsitraukti ir “Hezbollah” pajėgos iš kaimyninio Libano, tad aukų būtų dar daugiau.
“Tinkamas nėra nė vienas mano pasiūlymas – nei pasikliauti Rusijos derybininkais, nei apginkluoti prieš režimą kovojančius sirus. Liūdna tiesa ta, kad nebėra nė vieno gero scenarijaus, yra tik skirtingi siaubingų scenarijų šešėliai”, – apibendrina “Foreign Policy” ekspertas Danielis W.Drezneris.
Analitikas Bobas Pape’as netgi nuogąstauja, kad Sirijos pasipriešinimas diktatūrai gali kainuoti dar daugiau gyvybių nei Libijoje, nors atrodė, kad didesnio kraugerio nei dabar jau negyvas Muammaras Gaddafi būti negalėtų. 42 metus šalį stekenusio diktatoriaus sąskaitoje – per 30 tūkst. aukų, kurių pareikalavo šešis mėnesius trukęs pilietinis karas. Netrūko režimo aukų ir taikos metu. Pavyzdžiui, M.Gaddafi persekiojo net užsienyje gyvenančius disidentus. Vien 1980–1987 m. nužudyti 25 užsienyje gyvenę pabėgėliai.
“Turint omenyje tai, kad Libijos civilinio karo metu sukilėliai kontroliavo daugiau nei pusę Libijos teritorijos, o Sirijoje diktatoriaus režimas iš esmės pasiekia net tolimiausią kertelę ir tik keliuose miestuose sukilėliai yra įgiję persvarą, aukų gali būti dar daugiau”, – niūriomis prognozėmis dalijasi JAV politologas B.Pape’as.
Dar blogiau, jei kruvinos žudynės užsitęs, o pergalė bus diktatoriaus pusėje. Analitikas Danielis Serweris nuogąstauja, kad tokiu atveju Sirijos diktatūra gali tapti visiškai represinė, primenanti Šiaurės Korėją su garsiosiomis dujų kameromis kitaminčiams.

Diktatoriai – nemalonūs, bet patogūs?
Svarbus tampa klausimas, kodėl visas pasaulis tik stebi, kaip be jokio gailesčio Sirijoje žudomi vyrai, moterys ir vaikai. Kodėl vedama kraupi žuvusiųjų statistika, bet nė piršto nepajudinama, kad visai nedidelis diktatoriškas alavitų ir šiitų tandemas, sudarantis mažiau nei 10 proc. Sirijos gyventojų, nustotų brutaliai žudyti 70 proc. daugumą sudarančius sunitus. JAV analitikas Stephenas Zunesas negaili kaltinimų ir Jungtinėms Tautoms, ir atskiroms valstybėms.
“Kaip Sirija aklai žudo civilius, taip Jungtinės Tautos aklai sudarinėja savo geopolitikos darbotvarkę, užsimerkdamos prieš humanitarinę savo misiją. Prancūzija lygiai taip pat apsimeta nematanti, kaip Marokas vykdo represijas okupuotoje Vakarų Sacharoje, JAV palaiko Izraelio veiksmus, net jei šie kertasi su tarptautine teise, Rusija ir Kinija naudojasi savo veto Jungtinėse Tautose, kad apgintų Sirijos režimą nuo atsakomybės už žudynes. Už viso to slypi ekonominiai interesai, verčiantys stovėti nuleidus rankas ir stebėti, kaip diktatoriai žudo žmones”, – konstatuoja S.Zunesas.
Beje, Rusija, kurios diplomatai bando apeiti Jungtines Tautas ir patys derėtis su Sirijos diktatoriumi, neslėpdami jam simpatijų, turi labai aiškų ir paprastą išskaičiavimą – ji siekia bet kokia kaina išsaugoti strategiškai labai svarbų Rusijos laivyną Tartuso uoste (tai paskutinis Rusijos laivynas visame Viduržemio regione ir Artimuosiuose Rytuose). Be to, Rusija susirūpinusi atgauti Sirijai paskolintus milijardus, mat ši šalis – ilgametė režimo kreditorė. Rusijos valdžia baiminasi, kad nuvertus diktatorių šių pinigų ji nebeatgautų, o juk ir taip prieš šešerius metus Rusijai teko nurašyti 10 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolų.
Lygiai toks pat patogus JAV (taip pat – Rusijai, Italijai ir kitoms šalims) buvo nuverstasis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas. Kovodami su jo režimu iš viso per kelis mėnesius žuvo apie tūkstantį žmonių, bet užsienio šalys laikėsi atsargios pozicijos – tokios pačios kaip ir per visą H.Mubarako valdymo laikotarpį, nusinešusį keliasdešimt tūkstančių gyvybių. Pavyzdžiui, manoma, kad H.Mubarako nurodymu buvo atakuojamos revoliucinės grupuotės, o šie išpuoliai iki 1999 m. pareikalavo per 20 tūkst. žmonių aukų.
Bet tai neatrodė taip reikšminga kaip tai, jog Egipto diktatorius nė akimirkos nesudvejojęs stojo į amerikiečių pusę, kai JAV užsimojo apginti Kuveitą nuo Irako. Beje, po šio karo JAV, kai kurios arabų šalys ir Europa nurašė 14 mlrd. JAV dolerių Egipto skolų.
Vėliau H.Mubarakas tapo bene svarbiausiu tarpininku ir derybininku tarp Izraelio ir palestiniečių, be kurio JAV ilgą laiką apskritai negalėjo įsivaizduoti šių derybų baigties. Na, o šių metų sausį per H.Mubarako teismą Rusija ir Prancūzija išreiškė griežtą nepritarimą siūlymui nuteisti buvusį diktatorių mirties bausme, nors, pavyzdžiui, Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo tiesiogine prasme medžiojamas.
Vakarai linkę užsimerkti ir prieš kitų “patogių” kraugerių vykdomas represijas. Tarkim, būtų sunku įsivaizduoti, kad Vakarai ryžtųsi kištis į galimą Saudo Arabijos pilietinį karą, nors šios šalies diktatoriaus pajėgos dabar iš peties darbuojasi žudydamos sukilėlius kaimyniniame Bahreine.
Iš šalies pernai sprukęs Tuniso diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali daugelį metų (iš viso šaliai jis vadovavo 23 metus) buvo netgi vadinamas “minkštu” diktatoriumi, nes kam skaičiuoti jo režimo aukas, kurių per tuos du dešimtmečius buvo keli tūkstančiai, įskaitant du šimtus žmonių, nužudytų per pernai prasidėjusį sukilimą, jei Ben Ali – vienas puikiausių sargybinių, ginančių arabų šalis nuo Vakarams siaubą keliančių islamistų. Netgi prasidėjus sukilėlių žudynėms, Ben Ali dar kurį laiką buvo ginamas Vakarų, ypač Prancūzijos, spaudoje, ir analitikai tai vadina ne trumparegiškumu, o kaip tik toliaregiškumu ir cinišku išskaičiavimu, kuris iš tiesų susijęs su ekonominiais interesais.
“Ben Ali Tunise, visai kaip ir Hosni Mubarakas Egipte, Vakarams buvo stabilių ekonominių santykių garantas, be to, jiems reiškiama parama užtikrino ir tam tikrą prieigą prie politikos”, – pragmatiškų Vakarų toleranciją kraugeriams diktatoriams aiškina “Le Monde” apžvalgininkas Gilles’is Parisas.

"Veido" archyvas

Arabų pavasaris tebesitęsia, tačiau jis vis labiau kvepia rudeniu: nuo metų pradžios protestai prieš diktatorius vyko dešimtyje Šiaurės Afrikos šalių, nuversti keli diktatoriai, tačiau nė vienoje iš šių šalių demokratija net nekvepia.

“Norite nuvykti į kokį karštąjį tašką ir pamatyti Arabų pavasarį savo akimis? Prašom – beskite pirštu į bet kurią regiono šalį, ir neprašausite”, – ironizuoja šiuo metu trumpam iš Libijos į Egiptą atvykęs danų apžvalgininkas Uffe Andersenas.
Jis vaizdžiai pasakoja, kad jokia ramybe ar demokratija šalyse, kuriose nuo metų pradžios vyksta didesni ar mažesni protestai, net nekvepia. Į tokius miestus, kaip Bengazis ar Hama, geriau nekelti kojos. Libijos ir Sirijos pasienyje ir dabar kasdien vyksta susirėmimai.

Nė kiek ne ramiau ir Palestinos teritorijoje. Beje, Vakarų Krante ir Gazoje gyventojai niršta ne tik ant Izraelio, bet jau ir ant savo lyderių – judėjimų “Hamas” ir “Fatah” vadovų, prabilusių apie jėgų suvienijimą. Čia ypač kunkuliuoja jaunimas, kurio nuotaikos artėja prie virimo temperatūros.

U.Andersenas pabrėžia, kad Gazoje šio mėnesio pabaigoje planuojamas antskrydis, o Egiptas jau svarsto galimybę visiškai uždaryti sieną su šia teritorija.

Paklaustas, kokią šio Arabų pavasario baigtį jis prognozuoja, U.Andersenas atsako lakoniškai: jokios atomazgos greitu metu nesulauksime. Juk protestai nuo metų pradžios buvo apėmę dešimtį Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, tačiau per tą laiką iš savo postų išversti vos keli diktatoriai.

Šviesiausia ateitis turbūt pelnytai gali būti piešiama demokratėjimui (bet ne demokratijai) Egipte. Juk nuverstasis Egipto lyderis Hosni Mubarakas netgi laukia teismo: buvęs šalies prezidentas ir du jo sūnūs Alaa ir Gamalis prieš teismą rugpjūčio pradžioje stos kaltinami korupcija ir negailestingu antivyriausybinių protesto akcijų slopinimu, tai yra įsakymu šaudyti į demonstrantus. Dėl šių diktatoriaus komandų žuvo daugiau nei 840 žmonių.

Kai kurie stebėtojai mano, kad H.Mubarakui gali grėsti net mirties bausmė. Tačiau vargu ar tai sukurs tikrą demokratiją Egipte. Šioje šalyje jau dabar vyrauja nusivylimo nuotaikos, nes suimtąjį H.Mubaraką pakeitė karinis režimas. Dabar Egipte vėl renkasi minios ir iš naujo siekia nuversti valdžią bei sukurti iš civilių sudarytą prezidentinę tarybą.

Egipto padėtis labiau paaiškės rudenį, kai bus surengti rinkimai. Tada ir pamatysime, kokios jėgos atsidurs valdžioje ir ar toji valdžia bent kiek panėšės į demokratinę.

Panašiai reikalai klostosi ir Tunise, ten rinkimai laukia dar greičiau – kitą mėnesį, tačiau didelio optimizmo taip pat nejusti. Priminsime, kad Tuniso prezidentas dar sausį spruko iš šalies į Saudo Arabiją ir tapo pirmuoju nuverstu lyderiu arabų šalyse. Jo paiešką buvo paskelbęs ir Interpolas, tačiau tai rezultatų nedavė: Saudo Arabija pranešė, kad Zine’as el Abidinas Ben Ali patyrė infarktą ir vasario 14-ąją esą mirė ligoninėje.

Iš karto po to Tunise buvo sudaryta nauja, daug demokratijos žadėjusi vyriausybė, bet šiandien prieš ją, kaip ir Egipte, protestuoja minios nepatenkintųjų. Jų vertinimu, tai ydinga ir ne ką liberalesnė valdžia.

Nežinia, kuo baigsis ir neramumai Jemene. Šios šalies lyderis Ali Abdullah Salehas po nesibaigiančių protestų kreipėsi į tautą, bet ne tam, kad siūlytų derybas, o tam, kad sutelktų savo šalininkus kovai su priešininkais.

Vienintelis lyderis, iš tiesų prabilęs apie dialogą su tauta ir didesnes laisves šalyje, yra Bahreino diktatorius. Bet ir jo žodžiais niekas netiki.

Vakarai – bejėgiai

Priminsime, kad neseniai Bahreine atšauktas nepaprastosios padėties įstatymas, kuris šioje šalyje buvo įvestas kovą. Šis įstatymas leido oficialiajai valdžiai bent laikinai užčiaupti opozicijos atstovus ir žiniasklaidą. Tačiau neseniai Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa pareiškė sieksiąs dialogo ir patikino, kad liepą prasidės derybos su opozicija.

Tačiau iš tikrųjų Bahreino valdžia, kurią sudaro sunitų mažumos atstovai, ir toliau tęsia susidorojimą su šalies daugumą sudarančių šiitų opoziciniu judėjimu.

Na, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvykiai Bahreine – tikras galvos skausmas. Pasak “American Enterprise Institute” eksperto Michaelo Rubino, Amerika turėtų daryti spaudimą karaliui, kad šis trauktųsi iš posto. Tačiau šioje Persų įlankos valstybėje yra dislokuota penktoji JAV karinio jūrų laivyno flotilė, ir tiek JAV, tiek kaimyninei Saudo Arabijai susirūpinimą kelia tai, kad sėkmingas šiitų sukilimas pavers Bahreiną Iranui artima ir ištikima valstybe.

“Bahreinas yra Irano Kuveitas, – paaiškino M.Rubinas, turėdamas omenyje buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuolatinį tvirtinimą, kad Kuveitas yra teisėta Irako provincija. – Jei Bahreino valdžia kris, nebus jokių klausimų, jokių “jeigu” ir jokių “bet” – Bahreinas taps satelitine Irano valstybe ir JAV penktoji karinio jūrų laivyno flotilė bus priversta pasitraukti.”

Nieko JAV ir kitos NATO šalys negali padaryti ir kitame skaudulyje – Libijoje, kur jau nuo kovo tęsiasi misija prieš niekaip pozicijų neužleidžiančio Muammaro Gaddafi’o režimą.

Dar mažiau šansų, kad kas nors pasikeis Sirijoje. Jei ir pasikeis, tai į dar blogesnę pusę. Pastarosiomis savaitėmis čia vyksta itin žiaurūs, kruvini susidorojimai su protestuotojais, o aukšti JAV pareigūnai tik skėsčioja rankomis.

Beje, prieš keletą dienų Sirijoje įvyko savotiškas lūžis: nuo diktatoriaus Basharo al Assado pajėgų rankos žuvo trylikametis berniukas, tapęs nauju kovos prieš režimą simboliu ir iš naujo sutelkęs protestuotojus, tačiau kartu tai įkvėpė nuožmumui ir diktatorių. Teigiama, kad į kalėjimą Sirijoje jau pasodinta daugiau nei 10 tūkst. protestuotojų, dar per tūkstantį nužudyta, o lyderis prabilo ne apie demokratines reformas, bet apie savo valdžios stiprinimą.

"Veido" archyvas

Rusijos prezidentas D.Medvedevas apsigynė teisės mokslų daktaro laispnį

Būsimieji diktatoriai studijuoja garsiausiuose užsienio universitetuose, mėgaujasi Vakarų pasaulio laisvėmis ir teisėmis, tačiau grįžę į tėvynę, tampa tokiais pat despotais kaip ir jų pirmtakai.

Kai būsimasis Sirijos vadovas Bashar al-Assadas Londone studijavo oftalmologiją, kurso draugams jis atrodė nepaprastai liberalus ir tolerantiškas. Visi stebėjosi, kaip toks išsilavinęs ir plačių pažiūrų žmogus iš viso gali būti Sirijos diktatoriaus sūnus. Visi apgailestavo, kad ne jis, o jo brolis tapo prezidento posto paveldėtoju ir aiškino tikį, jog jo vietą užėmus Bashar al-Assadui, Sirijos gyvenimas iš esmės pasikeistų.

Tačiau jų prognozės nepasitvirtino. Po 2 metų, praleistų Didžiosios Britanijos sostinėje, Bashar al-Assadas buvo iškviestas atgal į tėvynę, nes žuvus jo vyresniajam broliui, staiga tapo “sosto įpėdiniu”.

Tiesa, iš pradžių Sirijos gyventojams jis atrodė “minkštas”, tad jį rinkimuose palaikė beveik 100 proc. rinkėjų. Tautai jis patiko, nes buvo laikomas išsilavinusiu, kosmopolitišku ir plataus akiračio žmogumi, žadėjusiu daug teigiamų permainų. 2000-aisiais viename interviu jis net paminėjo žodį “demokratija”, teigdamas, kad tai tinkama priemonė siekti aukštesnės gyvenimo kokybės Sirijoje.

Tačiau sėdęs prie šalies vairo jis labai greitai persimainė: tapo tokiu pačiu konservatyviu diktatoriumi, koks buvo jo tėvas ir brolis. Jau 2002-aisiais jis pareiškė, kad nemato galimybių įvesti demokratijos, nes tai būtų “pragaištinga santvarka”.

Vienintelis realus jo nuopelnas – Sirijoje per pastarąjį dešimtmetį nustota sodinti į kalėjimą už politines pažiūras, o visi anksčiau įkalinti politiniai kaliniai buvo paleisti į laisvę.

Tačiau tai ir viskas. Neįvyko nei žadėtas ekonomikos liberalizavimas (nors atsirado privačios bankininkystės sektorius ir imta kviesti užsienio investuotojus), nei viešojo sektoriaus modernizavimas. Na o savo autoritetą Sirijos vadovas siekia užtikrinti bene pusę gyventojų įdarbindamas valstybinėje tarnyboje ir pats atvirai sako: kol esu jų darbdavys, jie nenorės jokių permainų ir per sekančius rinkimus vėl balsuos už mane.

Panašiai nutiko ir su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu – teisės mokslų daktaru – į kurio išsilavinimą ir vidinę inteligenciją buvo sudėta tiek daug rusų vilčių. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vos tapęs šalies prezidentu, jis ėmė pūsti į tą pačią dūdą, kaip ir Vladimiras Putinas, o nuo demokratiškos ir teisinės valstybės Rusija ir vėl nutolo šviesmečiais.

Beje, tokius pavyzdžius galima vardinti dešimtimis. Štai Venesuela. Juk Hugo Chavesas, regis, pavyzdingai išsilavinęs ir išprusęs žmogus. Pietų Korėjos universitete jam suteiktas politikos mokslų daktaro vardas, Dominikos respublikoje garbės daktaro vardu įvertintos jo teisinės žinios, tačiau šalyje ir toliau ribojama žodžio ir spaudos laisvė, o gyventojai nesijaučia saugūs. Be to, H.Chavesui pastaruoju metu vis dažniau klijuojama diktatoriaus etiketė, nors per praėjusius rinkimus jis kalbėjo apie būtinybę šalį paversti pavyzdine demokratija.

Neįtikėtina, tačiau panašiai yra kalbėjęs net Irano diktatorius Mahmoudas Ahmadinejadas. Kadaise ypač gabus technologinių mokslų studentas, įgijęs transporto inžinerijos mokslų daktaro laipsnį, žadėjo daugybę laisvių ir teisių šalies piliečiams. Tačiau dabar jis yra įvedęs interneto ir telefoninių pokalbių cenzūrą, šalyje neleidžia platinti užsienio spaudos, o kitaminčius persekioja jo vadovaujami smogikų būriai.

Be to, kadaise jis žadėjo nekeisti savo gyvenimo būdo net tapęs šalies vadovu ir buvo išreiškęs norą su šeima gyventi kukliuose tėvų namuose. Tačiau dabar jis skraido asmeniniais lėktuvais ir laikomas turtingiausiu Irano žmogumi.

Pokyčių nebus ir ateityje

Paminėti vadovai – tik keli pavyzdžiai, vaizdžiai iliustruojantys, jog tarp dabartinių pasaulio diktatorių – ne tik siaurapročiai, uždarose mokyklose griežtai auklėti sostų paveldėtojai, bet ir išsilavinę, apsiskaitę, apsišvietę, daug keliaujantys vadovai, kuriuos jaunystėje sutikęs Harvardo ar Oksfordo universitetų koridoriuose, niekaip nepamanytum, kad grįžę į tėvynę jie taps despotais ir ciniškais sadistais, jėga užgniaužiančiais bet kokį kitaminčių balsą.

Tačiau remiantis šiais pavyzdžiais, galima numanyti, jog pokyčių negalima tikėtis ir iš būsimų ateities diktatorių. Tarkime, Kinijoje dabar visos viltys dedamos į tikriausiai būsimą šalies vadovą, kuriuo 2012-aisiais greičiausiai taps dabartinis viceprezidentas Xi Jinpingas. Mat spalio 18-ąją šalies vadovas Hu Jintao jį paskyrė šalies karo komisijos valdybos viceprezidentu. Komisijos, kuriai vadovauja pats 68-erių sulaukęs Hu Jintao.

Tai reiškia, jog Xi Jinpingo šansai – labai dideli. Kaip ir kinų viltys. Mat vicepremjeras laikomas didžiai išsilavinusiu, išmintingu, toliaregišku ir kosmopolitišku žmogumi. Juolab kad jis ne kartą yra prasitaręs, jog palaiko kai kurias kapitalistines idėjas ir mano, jog Kinijai siekiant glaudesnio prekybinio bendradarbiavimo su Vakarais, reikia prie šių taikytis ir su jais supanašėti.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. “The Economist” analitikai abejoja, kad tokiomis pačiomis nuostatomis Xi Jinpingas vadovautųsi ir tapęs šalies vadovu, esą tai gali būti tik viešųjų ryšių kampanija, siekiant sukelti šalies gyventojų ir užsienio investuotojų simpatijas. Esą neįtikėtina, kad toks liberalus ir laisvas Xi Jinpingas būtų už rankos į sostą atvesdintas griežtojo Hu Jintao, jei šis nesitikėtų, kad Xi Jinpingas pasikeis vos užėmęs Kinijos vadovo postą.
“Be to, apie demokratiją Kinijoje kalbama jau 30 metų, ir tai daro patys vadovai, tačiau matome, kad pokyčiai vos įžiūrimi”, – pesimistiškai nusiteikę “The Economist” analitikai.

Dar mažiau vilčių galima dėti į būsimą Šiaurės Korėjos vadovą – dabartinio vadovo Kim Jong-ilo jauniausią sūnų, apie kurio egzistavimą šalis išgirdo tik prieš savaitę, o dabar jau pratinasi prie minties, kad tėvo bendravardis netrukus juos visus suims į savo jauną kumštį. Apie šį 20-metį jaunuolį žinoma labai nedaug: tik tai, kad jis greičiausiai yra trečiasis vadovo sūnus ir kurį laiką slapta, prisidengęs kitu vardu, studijavo Šveicarijoje.

Tačiau viešnagė Europoje, matyt, nedaug tebus pasitarnavusi jo pažiūroms. Prieš savaitę jis buvo pristatytas visuomenei ir tą pačią dieną paskirtas vyriausiuoju karinių pajėgų vadu, ir, regis, pareigų ėmėsi su deramu uolumu: apie jaunuolį jau kalbama, kad tai itin griežtas, šaltas ir despotiškas vadovas, kuris šalį valdytų dar nuožmiau nei jo diktatorius tėvas.