"Scanpix" nuotr.

Politinę situaciją Brazilijoje šiais metais net sunku sekti: protestai prieš vyriausybę, protestai prieš dabartinės šalies prezidentės Dilmos Rousseff apkaltą ir gegužės mėnesį vykę šalies parlamento balsavimai, vis dėlto nulėmę apkaltos proceso pradžią. Apkaltos teisėtumas intensyviai kvestionuojamas tiek Brazilijos, tiek užsienio žurnalistų, o naująją viceprezidento Michelio Temerio vyriausybę jau sukrėtė krizė. Situacijos nusakyti trumpai tiesiog neįmanoma, bet svarbu pabrėžti tai, apie ką kalbėti vengia pačios Brazilijos žiniasklaida, o užsienio spauda taip pat dažnai nutyli. Kas vyksta Brazilijoje, yra daug sudėtingiau nei herojiškas žmonių sukilimas prieš nemėgstamą vyriausybę, kaip kad dažnai pristatoma žiniasklaidoje.

Justina Poškevičiūtė, geopolitika.lt

Ekonominė krizė ir žemi prezidentės reitingai

Prieš pradedant bet kokias diskusijas apie prezidentės apkaltą ir ją inicijavusias grupes, svarbu pabrėžti keletą dalykų, daug mažiau diskutuotinų. Pirmas – tai stipri Brazilijos ekonomiką krečianti krizė. 2015-aisiais Brazilijos BVP sumažėjo net 3,8 procento, tai yra didžiausias krytis per 25 metus. Infliacija, 2014-aisiais buvusi 6,41 procento, 2015-aisiais pasiekė net 10,67 procento, o nedarbas per tą patį laikotarpį didėjo nuo 6,8 iki 8,5 procento. Šalies ekonomika, iki 2014-ųjų kilusi, per pastaruosius metus traukėsi, ir, anot Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, šiais metais taip pat turėtų trauktis apie 4 procentus.

Paklausti, kokia šalies politinės krizės priežastis, netinkamą prezidentės vadovavimą nurodo 17,2 procento respondentų.

Ekonomikai lėtėjant, žmonių nepasitenkinimas vyriausybe didėjo. Tad antras aiškus Brazilijos politinės krizės aspektas yra laikinai nušalintos prezidentės D.Rousseff nepopuliarumas. Šių metų vasario antroje pusėje tyrimų agentūros „MDA Pesquisa“ atlikta visuomenės apklausa parodė, kad prezidentės D.Rousseff darbą teigiamai vertino 21,8, neigiamai – 73,9 procento. Už prezidentės apkaltą pasisakė 55,6, prieš apkaltos procesą – 40,3 procento apklaustųjų. Įdomu tai, kad paklausti, kokia šalies politinės krizės priežastis, netinkamą prezidentės vadovavimą nurodo 17,2 procento respondentų, Nacionalinio Kongreso kaltę – 12,2 procento ir net 62,1 procento teigia, jog krizės priežastis yra visa apimanti korupcija.

Apkaltos procesas ir įsišaknijusi korupcija

Šių metų gegužės 12 dieną Brazilijos parlamento aukštieji rūmai – Senatas nubalsavo už prezidentės apkaltos procesą, prasidėjusį dar praeitų metų gruodį, ir tai automatiškai ją nušalino nuo pareigų 180-čiai dienų. Šitoks parlamento žingsnis galėtų atrodyti kaip demokratijos apraiška, ypač turint omeny mases žmonių pritraukusius protestus prieš korupciją ir vyriausybę Rio de Žaneire bei šalies pietuose.

Iš 65 apkaltos komisijos narių 37 yra kaltinami korupcija, o iš 513 Nacionalinio Kongreso žemųjų rūmų deputatų ja kaltinami net 303.

Vis dėlto prezidentės D.Rousseff nušalinimo kontekstas implikuoja ką kita. Visų pirma – oficiali apkaltos priežastis yra D.Rousseff „kūrybinga apskaita“ (ang. creative accounting), t.y. valstybės fondų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, norint pavaizduoti šalies ekonominę situaciją geresnę, nei ji yra iš tikro. Šitokie manevrai jau buvo atlikti net dviejų ankstesnių Brazilijos prezidentų, tačiau apkaltos proceso nesulaukė.

Kitas svarbus apkaltos aspektas – tai orveliškos jo šalininkų charakteristikos. Iš 65 apkaltos komisijos narių 37 yra kaltinami korupcija, o iš 513 Nacionalinio Kongreso žemųjų rūmų deputatų ja kaltinami net 303. Pats apkaltos procesą inicijavęs politikas Eduardo Cunha, žemųjų rūmų pirmininkas, gegužę buvo nušalintas nuo pareigų dėl kaltinimų korupcija, jo banko sąskaitose Šveicarijoje radus milijonus dolerių.

Įdomu dar ir tai, kad pati prezidentė D.Rousseff yra viena iš nedaugelio Brazilijos politikų, kuriems nepareikšti kaltinimai korupcija. Tad kai už prezidentės apkaltą pasisakantys parlamento nariai remia savo poziciją antikorupcijos argumentu, šie pasisakymai skamba kiek groteskiškai.

Paviešintas pokalbis ir apkaltos motyvai

Į daugybę klausimų, kuriuos kelia prezidentės apkalta, neseniai atsakė vieno iš pagrindinių Brazilijos dienraščių „Folha de São Paulo“ paviešintos privataus pokalbio detalės. Įraše Sérgio Machado, buvęs „Petrobras“ prezidentas, ir senatorius Romero Jucá kalbasi apie prezidentės D.Rousseff nuvertimą kaip vienintelį būdą užkirsti kelią tolimesniam „Petrobras“ korupcijos tyrimo procesui, kurį prieš keletą metų pradėjo būtent D.Rousseff vyriausybė. Pokalbyje naftos magnatas ir senatorius teigia, jog norint užglaistyti korupcijos skandalą reikia pašalinti D.Rousseff, kad jos vietą užimtų viceprezidentas Michelis Temeris, padėsiantis vykdyti šį planą.

Pagrindinis D.Rousseff apkaltos tikslas yra ne sustabdyti korupciją ar nubausti nusikaltėlius, bet priešingai: apsaugoti tikruosius nusikaltėlius.

Šį incidentą detaliai analizuoja Glennas Greenwaldas, žymus JAV tiriamosios žurnalistikos ekspertas, dirbęs su Edwardu Snowdenu. Savo straipsnyje G.Greenwaldas rašo, jog paviešintas pokalbis patvirtina apkaltos priešininkų seniai išsakytus argumentus. „Pirma, kad pagrindinis D.Rousseff apkaltos tikslas yra ne sustabdyti korupciją ar nubausti nusikaltėlius, bet priešingai: apsaugoti tikruosius nusikaltėlius, suteikiant jiems galimybę veikti po prezidentės pasitraukimo, ir taip užgniaužti tolimesnį korupcijos tyrimą. Antra, kad apkaltos šalininkams, vedamiems šalies oligarchinės žiniasklaidos, visiškai nerūpi „švari vyriausybė“, jie tik nori užgrobti valdžią, ko niekad negalėjo padaryti demokratiškai, kad primestų dešiniųjų oligarchams naudingą politiką, kurios Brazilijos gyventojai niekad nepriimtų“, – taip situaciją šalyje žurnalistas apibendrina nepriklausomos žurnalistikos puslapyje „The Intercept“.

Išbandymas jaunai demokratijai ir Brazilijos ateitis

„Naujai atskleistas planas yra būtent toks, kaip atrodo politinis perversmas: kariuomenės ir galingiausių institucijų veikimas kartu, siekiant iš savanaudiškų, korumpuotų ir neteisėtų paskatų nuversti demokratiškai išrinktą lyderę ir primesti visuomenės nekenčiamą oligarchišką politiką“, – taip G.Greenwaldas nori pralaužti žiniasklaidos, iki šiol nevadinančios prezidentės nušalinimo politiniu perversmu, tylą.

Ir išties, vadinti perversmu tai, kas ką tik įvyko ir tebevyksta Brazilijoje, yra svarių priežasčių. Taip pat reikia suprasti, kad demokratiškai išrinktos prezidentės nepopuliarumas (dažnai pasitaikantis demokratijose) nėra teisėtas motyvas apkaltai. Nepasitenkinimas vyriausybės darbu ir net masiniai protestai prieš D.Rousseff ir jos Darbininkų partiją, kurios turtingesni Brazilijos pietų gyventojai ir žiniasklaida niekad nemėgo, taip pat nėra teisėta priežastis prezidentei nušalinti. Demokratiniai mechanizmai taip nefunkcionuoja, ir kai matome korumpuotą parlamentą balsuojant už prezidentės nušalinimą, neva taip norint kovoti su korupcija, tokią situaciją reikia labai įdėmiai analizuoti.

Galima laukti reformų, kurias demokratiškai išrinkta vyriausybė vargu ar imtųsi įgyvendinti.

M.Temerio vyriausybė, kaip ir tikėtasi, jau pradėjo sukti Braziliją neoliberalizmo keliu. Siekdamas mažinti vyriausybės išlaidas, M.Temeris panaikino Kultūros, Moterų, Rasinės lygybės ir Žmogaus teisių ministerijas, jas sumažindamas ir prijungdamas prie kitų institucijų, nors po protestų bangos Kultūros ministerija vis dėlto buvo atkurta. Viceprezidentas jau planuoja pensijų reformą, bus svarstoma ir jo pasiūlymas sumažinti finansavimą nacionalinei skurdo mažinimo programai (port. Bolsa família), įstatymo pakeitimai, sušvelninantys priverstinio darbo apibrėžimą ir iki šiol saugotų Brazilijos senųjų vietinių gyventojų žemių pardavimo nuostatas, atversiančias duris vietinėms ir užsienio korporacijoms.

Naujoji M.Temerio vyriausybė jau sulaukė daugybės kritikos, taip pat ir už tai, kad vyriausybę, iki šiol atspindėjusią daugiau šalies demografinės įvairovės, dabar sudaro vien vyresnio amžiaus baltieji vyrai.

Jei stiprėjantys brazilų protestai prieš M.Temerio vyriausybę ar patys apkaltos proceso rezultatai vis dėlto paliks dabartinę vyriausybę maždaug tokią, kokia ji yra dabar, galima tikėtis dar stipresnio Brazilijos posūkio į dešinę. Be didėjančio ar nemąžtančio skurdo, didėjančios socialinės nelygybės, darbuotojų teisių suvaržymo ir kitų problemų pačioje šalyje, galima tikėtis ir stipresnio bendradarbiavimo su JAV, mažiau kolaboravimo su BRIKS šalimis ir šalies atsivėrimo įvairioms korporacijoms. Kitaip tariant, galima laukti reformų, kurias demokratiškai išrinkta vyriausybė vargu ar imtųsi įgyvendinti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 8 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Dar neseniai Lotynų Amerikoje buvo pasiektas visų laikų rekordas: net keturios prezidentės buvo moterys. Tačiau Argentinos ir Kosta Rikos prezidentės iš valdžios viršūnės jau pasitraukė. Jeigu Brazilijos lyderė Dilma Rousseff bus nušalinta dėl apkaltos, Lotynų Amerikoje beliks vos viena moteris prezidentė.

Brazilijos lyderė 68 metų Dilma Rousseff dėl jai gresiančios apkaltos ant kojų sukėlė visas tarptautines moterų teises ginančias organizacijas. Nors Brazilijos įstatymų leidėjai prezidentę kaltina finansinėmis nuodėmėmis, daug kam jos apkalta atrodo tik kaip dar vienas mėginimas susidoroti su konkurente moterimi, o pati Dilma tai vadina tikru „coup d’etat“ (valstybės perversmu). „Praeityje perversmai buvo vykdomi automatais ir tankais. Šiandien pakanka plikų rankų, kuriomis suplėšoma Konstitucija“, – save kaip sąmokslo auką Brazilijos žurnalistams pateikia D.Rousseff.

„Brazilija išgyvena liūdną akimirką, tačiau, nepaisant to, Brazilija – didi šalis, kurios visuomenė sugebėjo įveikti autoritarizmą ir sukurti puikiai veikiančią demokratiją. Mūsų žmonės yra labai darbštūs ir be galo vertina laisvę. Neabejoju, kad jie įveiks bet kokią kliūtį“, – sako prezidentė, kurios tėvai, išeiviai iš Bulgarijos, savo dukrai įskiepijo kovingą ir tvirtą dvasią.

D.Rousseff pareiškė, kad jos „siela švari“ ir kad ji yra pasirengusi toliau vadovauti šaliai bei likti viena svarbiausių žaidėjų.

Toji dvasia dar labiau sustiprėjo Dilmai prisidėjus prie pasipriešinimo režimui judėjimo. Dėl pogrindinės veiklos ir socialistinių nuostatų 1970–1972 m. D.Rousseff buvo netgi kalinama ir žiauriai kankinama. Užtat, kaip sako ji pati, išmoko apsiginti ir išgyventi net sudėtingiausiomis sąlygomis.

Dabar didžiausios Pietų Amerikos valstybės prezidentė savo gynybai išnaudoja kiekvieną progą. Antai Jungtinėse Tautose iškilmingai pažymėti naujo susitarimo dėl klimato kaitos susirinkusiems viso pasaulio vadovams ir diplomatams D.Rousseff pareiškė, kad jos „siela švari“ ir kad ji yra pasirengusi toliau vadovauti šaliai bei likti viena svarbiausių žaidėjų, siekiant planetoje sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.

Visa tai jai gali pavykti tik laimėjus prieš savo oponentus. Jie D.Rousseff kaltina tuo, kad antrąją prezidento kadenciją ji laimėjo suklastojusi vyriausybės išlaidų duomenis ir nuslėpusi nuo rinkėjų tikrąją informaciją apie didžiulį šalies ekonomikos nuosmukį. Be to, šalį krečia ir korupcijos skandalas, susijęs su didžiausia energetikos bendrove. Su šia istorija susijęs ankstesnis prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva – būtent jis į didžiąją politikos sceną palydėjo Dilmą. Dabar atėjo jos eilė atsidėkoti. Manoma, kad norėdama apsaugoti buvusį prezidentą nuo teisėsaugos tyrimo D.Rousseff jį įdarbino savo administracijos vadovu.

Beje, jis – vienas iš nedaugelio vyrų, gavusių aukštas pareigas Brazilijai vadovaujant D.Rousseff. Kaip sako pati Brazilijos prezidentė, jeigu į vieną ar kitą poziciją pretenduoja vienodos kompetencijos vyras ir moteris, ji visada rinksis moterį. Ar tai nėra vyrų teisių pažeidimas? Jai nerūpi, nes Brazilijoje moterys apskritai pirmą kartą mėgaujasi tokiu realiu valdžios skoniu.

Tiesa, ministrų kabinete jų nedaug – tik šešios iš keturiasdešimties, t.y. apie 15 proc. Tačiau tai vis tiek Brazilijos rekordas.

Dilmai pirmą kartą tapus Brazilijos prezidente, Rio de Žaneire dirbęs Vokietijos leidinio „Der Sipegel“ korespondentas Jensas Glüsingas jos įgyvendintas permainas pavadino „lyčių revoliucija“.

Kaip feministė, prezidento poste būčiau mieliau išvydusi moterį, kuri laimėjo dėl savo nuopelnų. Deja, taip nenutiko. Vargu ar Dilma būtų tapusi prezidente be savo patrono palaikymo.

„Kur tik pažvelgsi, stikliniuose prezidentūros rūmuose – vien moterys. Moterys ministrės, patarėjos, moterys ekspertės ir sekretoriato darbuotojos. Tik padavėjai ir apsaugos darbuotojai čia yra vyrai. Dilmos Rousseff dėka vyriausybės ir prezidentūros rūmuose viską savo rankose laiko moterys“, – netikėtus įspūdžius aprašė J.Glüsingas, ketvirtame vyriausybės aukšte savo akimis regėjęs štai tokį vaizdą: planavimo ministrė Miriam Belchior skuba į susitikimą su personalo vadove Gleisi Hoffmann, su kuria tuoj aptars milijardinių investicijų, susijusių su skurdo mažinimu, programą. Pakeliui su ja pasisveikina Ideli Salvatti – moteris, atsakinga už vyriausybės ryšius su Kongresu. Tuo pat metu dviem aukštais žemiau spaudos sekretorė Helena Chagas atsako į interesanto skambutį, o dar kelios moterys priimamajame rengia spaudos apžvalgą.

Lyderė, bet marionetė?

Vis dėlto kai kurios Brazilijos feministės Dilmos veikla vis tiek nepatenkintos. Jų teigimu, tai, kad Brazilijos lydere pirmą kartą istorijoje tapo moteris, pergale galėtume laikyti tik tuo atveju, jeigu ji rinkimus būtų laimėjusi dėl savo charizmos. Deja, Dilma esą buvo už rankos atvesdinta į prezidentūrą savo pirmtako prezidento L.I.Lula da Silvos, o rinkėjai ilgai nesvarstydami balsavo už tą kandidatę, kurią palaikė jų dievinamas lyderis. O ir išrinkta Dilma esą veikia ne kaip savarankiška lyderė, o tik kaip buvusio prezidento favoritė.

Lyčių ir moterų studijų ekspertė akademikė Tania Navarro Swain savo tinklaraštyje po rinkimų, kuriuos laimėjo D.Rousseff, išreiškė ne džiaugsmą, o nusivylimą: „Kaip feministė, prezidento poste būčiau mieliau išvydusi moterį, kuri laimėjo dėl savo nuopelnų. Deja, taip nenutiko. Vargu ar Dilma būtų tapusi prezidente be savo patrono palaikymo.“

Dar labiau brazilus nuliūdino faktas, kad D.Rousseff mėgino išgelbėti buvusio prezidento kailį, skirdama jį savo administracijos vadovu. „Šiuo poelgiu ji ne tik pasmerkė savo pačios mandatą, bet ir patvirtino spėliones, kad yra tik marionetė“, – aiškina San Paulo universiteto politologas Christianas Lohbaueris.

D.Rousseff tokius kaltinimus atmeta, ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tiesa, su lyčių lygybe susijusius klausimus ji kartais sprendžia nei šiaip, nei taip, bet tai veikiau išimtys. Pavyzdžiui, visus suglumino jos keistas komentaras pasibaigus pirmosioms Brazilijoje čiabuvių sporto žaidynėms. Dilma pareiškė, kad žaidynėse naudotas senovinis kamuolys iš bananų lapų yra ne kas kita, kaip „protingojo žmogaus ir protingosios moters („homo sapiens ir moteriškosios sapiens“) evoliucijos ženklas.

Tačiau tokie nusišnekėjimai, kuriuos daug kas palaikė ne tik politiniu nekorektiškumu, bet ir seksizmu, nublanksta prieš kai kuriuos tikrai svarbius Dilmos sprendimus. Pavyzdžiui, Brazilijoje, kur kas dvi valandos nužudoma moteris, prezidentės iniciatyva moteržudystė pradėta klasifikuoti kaip sunkinanti žmogžudystės aplinkybė.

Ryškiausia politikos žvaigždė Pietų Amerikoje

Kad ir ką kalbėtų kritikai, faktas lieka faktu: visoje Lotynų Amerikoje tik kelios moterys gali pasigirti aukščiausiu valstybėje postu. „Argentinai dar neseniai vadovavo charizmatiškoji Cristina Fernandez Kirchner, Kosta Rikai – Laura Chinchilla. Čilės prezidentė tebėra Michelle Bachelet, Brazilijos – Dilma Rousseff. Pirmos dvi jau baigė savo kadenciją, o jeigu D.Rousseff neteks posto dėl apkaltos, visoje Lotynų Amerikoje liks tik viena lyderė – Čilės vadovė“, – skaičiuoja „The Telegraph“.

Brazilijoje į prezidento postą pirmą kartą išrinkta moteris – Dilma Rousseff. Ji tapo jau 46-a moterimi prezidente pasaulio istorijoje.

“Tai istorinė akimirka. Pirmiau Brazilija prezidentu buvo išsirinkusi gamyklos darbininką, o dabar – moterį. Dilma taps Brazilijos žmonių motina”, – taip ką tik prezidento rinkimus laimėjusią Dilmą Rousseff vertina Brazilijos politikai.

Užsienio analitikai teigia, kad jos pergalė rodo Brazilijos visuomenės brandą ir atsakomybę, o moteris prezidentė yra kaip tik tai, ko reikia, siekiant įveikti didžiausią problemą, kurios neįveikė ankstesni prezidentai vyrai: skurdą.

Imigranto iš Bulgarijos ir brazilės dukra D.Rousseff tapo pirmąja moterimi, laimėjusia prezidento rinkimus Brazilijoje, ir šeštąja moteriškos lyties šalies vadove Amerikos žemyne – po 2007 m. Argentinos prezidento postą užėmusios Cristinos Ferdinandez de Kirchner.

Moters pergalė šalies vadovo rinkimuose – iš tiesų nepaprastas įvykis šalyse, kur politika dažniausiai vis dar siejama su vyrais. Žinoma, jei skaičiuotume premjeres, parlamentų pirmininkes ar aukščiausiųjų teismų pirmininkes, moterų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose rastume nemažai, tačiau kalbant apie patį aukščiausią – prezidento – postą, visame pasaulyje šiuo metu nėra nė 10 jį užimančių moterų.

Prezidenčių daugėja

Įdomu tai, kad pastarieji metai moterims prezidentėms buvo itin sėkmingi. Moterys šalies vadovėmis per šiuos metus tapo ne tik Brazilijoje, bet ir Šveicarijoje, San Marine, Kirgizijoje ir net Kosta Rikoje.

O juk pernai šį sąrašą papildė tik Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kelis mėnesius Gabonui tevadovavusi Micheline Calmy-Rey.

2008-aisiais moterys nelaimėjo nė vienų prezidento rinkimų, o 2007-aisiais moteris į prezidentus išsirinko Indija ir jau minėta Argentina.

Žinoma, pergalė pergalei nelygu. Vienose šalyse moteris į prezidento postą išrenka tauta (pavyzdžiui, už Dilmą Rousseff Brazilijoje balsavo daugiau nei 56 proc. rinkėjų),  kitur jos atsisėda pačios. Pavyzdžiui, jau minėta Kirgizijos prezidentė Roza Otunbajeva, tapusi pirmąja moterimi prezidente buvusiose Sovietinėse respublikose Centrinėje Azijoje, šį postą “gavo” per revoliuciją nuvertus Kirgizijos prezidentą Kurmanbeką Bakijevą.

Sprendimai – “nemoteriški”

Beje, klaidinga manyti, kad moteris prezidentė būtinai bus minkšta ar labai didelė jautruolė.

Istorijoje būta atvejų, kai moterys valdžioje buvo itin kieto kumščio šalininkės, stingdžiusios kraują ir griežtumu, ir reiklumu. Ne veltui Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher buvo vadinama “geležine ledi”, o Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga – antrąja Margareth Thatcher. “Nemoterišku” griežtumu pasaulyje garsėja ir Lietuvos prezidentė, o ką tik išrinkta Brazilijos prezidentė dėl “kietumo” jau pravardžiuojama Pietų Amerikos “deimantine dama”.

Maža to, Lotynų Amerikai jų išsirinktos prezidentės pavydi ir JAV gyventojai, patys niekada neturėję prezidentės moters. Jų teigimu, moteris valdžios viršūnėje įneštų daugiau lankstumo, atvirumo ir –  paradoksas – disciplinos.
O štai tyrimų agentūros “Pew Research Center for the People” atlikta apklausa šį mėnesį atskleidė, kad moters prezidentės per artimiausius 40 metų norėtų net 89 proc. JAV gvyentojų.