Kas dvi minutes pranešama apie Europoje pradingusį vaiką. Per metus šis skaičius pasiekia apie 250 tūkst. 2013 m. Lietuvoje pranešta apie 1375 vaikų dingimą, o oficialiai paieška buvo paskelbta dėl 769 nepilnamečių.

Gegužės 25-ąją minima Tarptautinė dingusių be žinios vaikų diena, į dangų leidžiami žydri balionai ir dalijamos neužmirštuolės, prisimenant šią skaudžią problemą.
“Apie pradingusius iš asocialių šeimų ar netgi globos namų vaikus dažnai nesužinome. Į policiją nesikreipiama, niekas nenori turėti nemalonumų. Juolab jei vaikas dingsta ne pirmą kartą – esą pabėgo, pats atsiras”, – pasakoja Dingusių žmonių šeimų paramos centro (DŽŠPC) direktorė Natalija Kurčinskaja.
Taigi problema yra kur kas rimtesnė, nei rodo policijos pateikiama statistika. Galima tik guostis, kad didžioji dalis dingusių vaikų randami arba atsiranda patys. Pernai iš visų dingusių 1784 žmonių vaikai sudarė 43 proc., didesniąją jų dalį tradiciškai sudaro mergaitės.

Įsitraukia į nusikalstamą veiką
Europoje didžiausia dalis nepilnamečių pradingėlių – bėgliai iš namų, toliau pagal gausumą eina vieno iš tėvų surengtas pagrobimas, o nusikaltėlių pagrobimai, norint išnaudoti nepilnamečius ar pareikalauti išpirkos, sudaro nedidelę dalį, vos keletą procentų visų atvejų.
Kaip teigia Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis, tos pačios tendencijos būdingos ir Lietuvai. Kita vertus, dažnas nepilnametis iš namų pabėga pats ir imasi nusikalstamos veikos arba elgetauja.
“Jie dažniausiai būna prižiūrimi kokio nors nusikaltėlių grupuotės nario, turi konkrečius planus, tarkim, kiek reikia pavogti iš parduotuvės. Vaikai taip pat būna įtraukiami ir į narkotikų platinimą, net prie jų pripratinami, kad būtų “pririšti”, – specifiką paaiškina N.Kurčinskaja.
“Dažnai nepilnamečiams žadami aukso kalnai, pripasakojama, kad tai bus lengvas darbas, nors, be abejo, to, kas žadama, niekada negaunama”, – dėsto Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovas Tomas Puškorius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Pernai dingo 2500 lietuvių, iš jų 400 dar neatsirado
Pernai Lietuvoje užregistruoti 2502 dingę be žinios gyventojai, rodo Policijos departamento duomenys. Iš jų 2094 buvo rasti, o apie 400 dingusių žmonių, tarp kurių yra per 70 nepilnamečių, žinių iki šiol nėra.
Vilnietė Ingrida Kilienė jau beveik tris savaites nežino, kur yra jos devyniolikmetė dukra Goda Kilaitė. Vilniaus universiteto biochemijos pirmakursė – ramaus būdo, gerai besimokanti, su šeima puikiai sutarianti mergina gegužės 23 dieną išėjo iš namų, prieš tai pasakiusi, kad eis į Lietuvos edukologijos universitetą, bet ten taip ir nepasirodė, o namo nebegrįžo. Artimieji išgyvena tikrą pragarą, nes tiek policijos, tiek jų pačių įdėtos pastangos rasti merginą lig šiol buvo bevaisės. “Pasitelkėme apie dvidešimt žmonių, išklijavome po miestą nuotraukas, bet kol kas nieko nežinome”, – pasakojo G.Kilaitės motina, nekelianti jokių dukros dingimo versijų.
Kodėl Lietuvoje kasmet dingsta ir nebeatsiranda keli šimtai žmonių? Kas slypi už šių skaudžių istorijų? Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja sako, kad žmonių dingsta visose šalyse ir daugelį šių atvejų sieja viena: spėlionių ir versijų būna daug, o faktų – mažai. N.Kurčinskaja iki šiol neranda atsakymo, kas nutiko jos dvylikamečiam sūnui ir dvejais metais vyresniam sūnėnui, kurie, po mokyklos išėję pažaisti į kiemą, dingo kaip į vandenį. Sūnaus motina nebematė nuo 1997 m.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro interneto svetainėje vis dar yra ir Aušros Gustaitės, kuri dingo 1994 m. išvykusi į turistinę kelionę Lenkijoje, nuotrauka. A.Gustaitė yra šios visuomeninės organizacijos įkūrėjos Onos Gustienės vienturtė duktė. Praėjus beveik dvidešimčiai metų motina tebeieško jos vildamasi, kad ji gyva, tik galbūt dėl prarastos atminties ar kitų priežasčių negalinti pranešti, kur esanti.
Pasak Policijos departamento atstovo Ramūno Matonio, be žinios dažnai dingsta senyvo amžiaus, vieniši, socialinę atskirtį išgyvenantys ar psichinę negalią turintys žmonės, taip pat paaugliai, bėgantys iš priežiūros įstaigų ar tėvų namų, tačiau dauguma jų po kurio laiko atsiranda. “Pačios skaudžiausios yra savižudybės – dalis iš gyvenimo pasitraukti pasiryžusių žmonių nenori, kad būtų aptikti jų kūnai, ir palikę namus išeina į miškus, paupius, dykvietes”, –  sakė R.Matonis.