V. Lanskoronskytės nuotr.

Atmintis – kaip valstybės sienos, ji turi būti akylai ir nuolat saugoma. Ji gyva, jei yra žadinama kasdien. Antraip ji kaip nedirbamas laukas virsta usnimis išsikerojusiu dirvonu, per ją kaip per blogai saugomą valstybės sieną sėlina nuo bet kokios atsakomybės viską atleidžianti užmarštis. Taip pristatydamas projektą „Dingęs štetlas“ kalbėjo jo iniciatorius Sergejus Kanovičius.

Dovaidas PABIRŽIS

Žydai Šeduvoje gyveno nuo XV amžiaus. XIX a. pabaigoje daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai. Šeduva, kaip ir dar dešimtys Lietuvos miestų, buvo vadinama štetlu, o tai jidiš kalba ir reiškia miestelį. Po Pirmojo pasaulinio karo Šeduva buvo apgriauta, todėl dalis žydų paliko savo gimtinę. Kai kurie išvyko vėliau. Tačiau ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Šeduvoje dar gyveno apie 2 tūkst. žydų – daugiau kaip pusė visų šio miestelio gyventojų.

Paskutinis Šeduvos žydas

Izraelyje šiuo metu gyvenantis architektas Pinchas Nolis turi save vadinti paskutiniu Šeduvos žydu. P.Nolio tėvai gimė ir užaugo Šeduvoje. Jie gyveno nuosavame name greta centrinės aikštės. Šeima turėjo tekstilės parduotuvėlę, buvo pasiturinti. Naciams 1941-aisiais okupavus Lietuvą, vietiniai kolaborantai netrukus perėmė miestelio kontrolę. P.Nolis prisimena, kaip vieną dieną jie pasibeldė į jo šeimos duris ir pranešė, kad žydai yra perkeliami. Tėvas ir du broliai liko namuose, tačiau motinai, kuri tuo metu dar tik laukėsi P.Nolio, buvo leista išeiti ir pasiimti kelis daiktus. Artimuosius moteris tuomet matė paskutinį kartą.

Atėjusi pas šeimos draugą, vietos kunigą, moteris išgirdo, kad grįžti į namus ji nebegali, jei nori pasirūpinti savo ir dar negimusio vaiko gyvybe. Kunigas rado lietuvių porą – Liudoviką ir Stanislavą Paluckus, kurie patys turėjo du mažus vaikus. Šeima paslėpė moterį tvarte, o Liudovika po suknele pradėjo nešiotis pagalvę, apsimesdama, kad laukiasi.

Tvarte gimęs P.Nolis buvo pakrikštytas ir tapo Petru Palucku. Išgyvenusi per žudynes vieniša moteris su sūneliu po karo persikraustė į Šiaulius, vėliau į Kauną, Vilnių. Iš Vilniaus moteris išvyko į Sibirą, kurį laiką gyveno ir Kirgizijoje, o vėliau jai pavyko persikelti į Lenkiją, iš kur XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje emigravo į Izraelį.

P.Nolio ir jo šeimos istorija – viena retų praeities gijų, vis dar jungiančių Šeduvą su gyvuoju žydų pasauliu. 1941-aisiais, kai šimtametė žydų istorija Lietuvos miestuose ir miesteliuose staiga tragiškai nutrūko, ji nutrūko ir Šeduvoje. Tų metų rugpjūčio 25-ąją Šeduvos štetlo žydai buvo sugrūsti į sunkvežimius ir nuvežti į Liaudiškių mišką, kur per keletą dienų SS dalinys „Rollkommando Hamann“ nužudė beveik visus Šeduvos žydus.

„Rašau šiuos paskutinius savo žodžius, kai vokiečių fašistai žudikai jau pradėjo naikinti ir žudyti mūsų kilniąją žydų tautą. Mūsų visų neišžudys, neišnaikins, mūsų liks kitose pasaulio šalyse ir mūsų nekaltai pralietas kraujas šauks per dienas ir naktis. Aš manau, kad dar šią žiemą vokiečiai gaus mirtiną smūgį ir karą pralaimės, jų žemę supjaustys į gabaliukus ir padalins tautoms, kurios nuo jų kentėjo. O po to karo ilgai nebebus, žydai atgaus savo valstybę, turės konsulų viso pasaulio valstybėse, kurie mus užtars ir daugiau mūsų niekas nežudys“, – rugpjūčio 25-ąją laiške rašė šeduviškis Samuelis Bekinas.

Saulėtą spalio 9-osios popietę, atidengiant įspūdingo grožio monumentą Šeduvos žydams, šie žodžiai pirmą kartą buvo perskaityti viešai.

Po pasaulį išplitęs lietuviškas gyvenimo būdas

Kitų gyvų, o ne vien atmintyje rusenančių Šeduvos žydų pėdsakų atrandama tarp žmonių, palikusių miestelį dar iki pražūtingo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Marlene Saul-Englander į Lietuvą atvyko iš JAV Ohajo valstijos. Būtų atvykusi ir jos motina, 93 metų Hinda Zarkey Soul, gyvenusi Šeduvoje 1934–1937 m., tačiau nusprendė, kad ilgas skrydis per Atlantą jau nebe jos jėgoms.

H.Z.Soul iš namų Vidžiuose, kurie tuo metu priklausė Lenkijai, arkliu kinkyta brikele į Šeduvą atvyko 1934-aisiais. Pas čia gyvenusius ir vaistinę turėjusius tetą ir dėdę ją išsiuntė šeima, nes Šeduvoje veikė progimnazija, o išsilavinimas jos šeimoje buvo labai vertinamas.

„Mano motinai labai patiko Šeduva, ji čia atvyko vos mokėdama lietuviškai, bet greitai pritapo ir pasivijo savo bendraklasius. Ji stropiai mokėsi, Šeduvoje susirado draugų ir man vėliau dažnai pasakodavo, kokie geri jai buvo mokytojai, duodavę specialių užduočių, kad ji galėtų greitai pasivyti bendraklasius“, – pasakoja M.Saul-Englander.

1937-aisiais jos mama drauge su dėde ir teta išvyko į JAV. Ji ir toliau palaikė ryšius su daugeliu Šeduvoje likusių draugų, išsaugojo albumą su prisiminimų įrašais hebrajų, jidiš, lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Kaip pasakoja M.Saul-Englander, jos motinai, kuriai patiko gyventi mažame miestelyje, buvo sunku prisitaikyti prie JAV didmiesčio, o Lietuvoje likęs ir vaistininku jos tetos vaistinėje dirbęs bičiulis Nochumas Bermanas rašė jai kiekvieną mėnesį. Apie tuometį miestelio gyvenimą ir jo ramios tėkmės vertybes, apie būtinybę nepasiduoti amerikietiškiems „kerams“.

Šiandien šie laiškai, liudijantys apie štetlo gyvenimą 1937–1940 m., išversti į anglų kalbą ir išleisti knygoje „My Dear Hindalla, Remember Me: Letters from a Lost World“. M.Saul-Englander per projekto „Dingęs štetlas“ pristatymą ryšėjo rausvą šaliką, kurį jos motinai padovanojo Šeduvos vaistininkas.

Iš Šeduvos kilusi ir Glasenbergų šeima. Jos palikuonis, Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Ivanas Glasenbergas aukojo savo lėšų projektui „Dingęs štetlas“ įgyvendinti. Jo tėvas iš Šeduvos emigravo į Johanesburgą (Pietų Afrikos Respublika).

Iš Australijos į Lietuvą atvykęs verslininko brolis Edvinas Glasenbergas pabrėžė: įvertinti, kokią kainą sumokėjo Lietuva, netekusi žydų bendruomenės, galima pažvelgus į šių žmonių ir jų palikuonių laimėjimus ir indėlį į pasaulio gerovę.

„Tik įsivaizduokite, kokia būtų Lietuva, jei nebūtų žuvę šie vargšai žmonės ir nebūtų pabėgę išgyvenusieji, – kalbėjo E.Gla­senbergas. – Šių žmonių sėkmę daugiausia lėmė turtinga kultūra, švietimas ir moralės normos, kurios jiems buvo įdiegtos pagal lietuvišką gyvenimo būdą. Mes visi esame šio auklėjimo vaisiai. Kuo dažniau atvykstu į  Lietuvą ir sužinau apie jos kultūrą, tuo geriau suprantu savo velionių pamokymus ir jų aukštas moralės normas. Didžiuojuosi tuo, ką paveldėjau iš Lietuvos žydų.“

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, šiandien tik 5 tūkst. žydų gyvena 21 Lietuvos mieste ar miestelyje, o Šeduvoje jų nėra nė vieno. Lietuvoje iki karo buvo 200 miestų su žydų bendruomenėmis, o šiandien šalia jų yra tik 200 nenaudojamų kapinių ir 200 žydų sušaudymo vietų. „Ben­druomenėms palinkėčiau kuo daugiau sužinoti apie savo miestelio istoriją, apie tai, kas gelbėjo, apie tai, kas žudė, apie tai, kas buvo aukos“, – ragino žydų bendruomenės pirmininkė.

Ne tik mirties, bet ir gyvenimo istorija

Įgyvendinant projektą „Dingęs štetlas“ ir investavus beveik 3 mln. eurų privačių lėšų buvo atkurtos Žvejų gatvėje esančios senosios Šeduvos miesto žydų kapinės. Prieš triejus metus, kaip prisimena S.Kanovičius, 1,3 ha dydžio kapinėse buvo galima pamatyti tik septynis dešimtmečius čia kerojusias usnis ir apsamanojusius, baigiančius sutrūnyti paminklus.

Tvarkant kapines buvo iškirsti menkaverčiai augalai, atstatyta originali akmenų mūro tvora, restauruoti išlikę tvoros fragmentai. Rasta apie 1,3 tūkst. paminklų ar jų dalių. Pagal išlikusius užrašus pavyko identifikuoti 400 kapų, iš kurių seniausias – 1832 m. Neatstatomi ir neatpažįstami antkapių fragmentai bei jų dalys buvo supilti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją.

Kapinių atkūrimo projektą parengė architekto Algimanto Kančo studija. Miestelio centre pastatytas ir išskirtinio grožio skulptoriaus Romo Kvinto monumentas, skirtas Šeduvos žydams. Paminklo atidarymo ceremonijoje apsilankęs premjeras Algirdas Butkevičius, gimęs vos už keleto namų toje pat Šeduvoje, pabrėžė, kad šis monumentas ne tik padės atminti Šeduvos žydus, bet ir taps paskata kitiems miesteliams sutvarkyti ir įamžinti istorines vietas, taip pagerbiant Lietuvoje gyvenusias kitas tautas.

„Kai buvau vaikas, tuo metu čia buvo tik vienas žydas, kuris gyveno netoliese. Daugiau prisiminimų liko iš mamos. Ji buvo tik mergaitė tuo metu, kai buvo įvykdyta ta žiauri akcija, ir visada sakydavo, kad Šeduvoje žydai buvo labai geros širdies, ir net tos šeimos, kurios pritrūkdavo pinigų nusipirkti maisto prekių, visada galėdavo nueiti į žydų parduotuvę ir visko gauti skolon“, – prisiminė premjeras.

Skulptoriaus R.Kvinto paminklai iškilo ir greta masinių žydų žudynių vietų. Šeduvos apylinkėse iš viso yra nustatytos trys žydų žudymo vietos – Pakutenių ir Liaudiškių kaimuose.

Šeduvos žydų memorialinis fondas miestelio greitosios pagalbos punktui padovanojo puikiai įrengtą greitosios pagalbos automobilį, o Šeduvos poliklinikai – medicininės įrangos. Fondo lėšomis atstatyti ir miesto kultūros namai.

Greta senųjų žydų kapinių iškils ir prarasto štetlo – Šeduvos ir kitų Lietuvos štetlų istorijos muziejus. Pasak S.Kanovičiaus, jis Lietuvai papasakos ne tik tai, kaip baigėsi miestelio žydų istorija, bet ir tai, kaip ji prasidėjo.

„Žydų praeities ženklų pilna visa Lietuva, o prieš 70 metų ji tapo vienu didžiuliu, nors deramai ir nepažymėtu, Lietuvos žydų kapinynu. Paradoksalu, bet tik jis labiausiai ir teliudijo mus, žydus, čia kadaise gyvenus. Muziejus papasakos ne tik mūsų protėvių mirties, bet ir jų gyvybės bei gyvenimo istoriją. Galbūt tada ir suvoksime, ką esame praradę“, – sakė projekto iniciatorius.