Ekonominė diplomatija – tai viena iš Lietuvos diplomatinės tarnybos funkcijų, kuri mūsų šalyje vis plačiau ir garsiau buvo prisiminta 2014 m. Rusijai įvedus prekybos embargą Europos ir jos sąjungininkų gaminiams.

Simonas ŠATŪNAS, URM Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius

„Kartu su jūsų prekybos rūmais norėtume surengti Lietuvos informacinių technologijų sekretoriaus B2B renginį“; „Žinome, kad jūsų kompanija analizuoja gamybinės plėtros galimybes Rytų Europoje. Gal jus sudomintų specialusis Lietuvos paskatų paketas, kurio jums negalėjo pasiūlyti konsultantai iš privataus sektoriaus?“; „Būtume dėkingi, jei galėtumėte pasidalyti detalesne informacija apie šių IT paslaugų pirkimą. Mes turime puikių įmonių Baltijos regione, kurios jus nustebins kainos ir kokybės santykiu“; „Gal jau žinote, kada į Lietuvą atvyks jūsų institucijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai patikrinti mūsų X ir Y įmonių?“; „Ši žiema buvo tikrai labai šalta, tačiau štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kad Klaipėdos uostas ir vėl nebuvo sukaustytas ledo, o krovos terminalai išplėtė krovos pajėgumus.“

Tai tik iliustracija, apie ką užsienyje kalba Lietuvos ambasadoriai, diplomatai ir komercijos atašė su kitų šalių įmonių C lygio vadovais, ministerijų, žiniasklaidos bei verslo struktūrų atstovais. Tai ir yra Lietuvos ekonominės diplomatijos praktika arba metodai, kuriuos derėtų sugrupuoti į keturias plačias sritis:

Ekonominė žvalgyba ir analizė;

Ekonominių „draugų“ ir kontaktų rato būrimas;

Ekonominių pristatomųjų renginių organizavimas;

Patarimai Lietuvos įmonėms, „durų atvėrimas“ ir pagalba kebliose situacijose.

Lietuvos ekonominės diplomatijos veiklą būtina skirti į 3 funkcines kryptis: 1) tiesioginių užsienio investicijų paieška, 2) prekių ir paslaugų eksporto skatinimas, 3) ekonomiškai patrauklios šalies įvaizdžio stiprinimas. Ir reikia pripažinti, kad šių funkcijų sėkmę lemia profesionalios partnerystės.

Partnerystė Nr. 1 – investicijų pritraukimas. Skan-dinavijos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės rinkose Lietuvos ambasados kreipiamos „medžioti“ galimas įmonių relokacijas į Rytų ir Vidurio Europą, t.y. siekiame kaip galima daugiau dėmesio skirti tiesioginių „green field“ investicijų, orientuotų į eksportą ir naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, paiešką. Neabejotinai tam reikalingas stiprus ir kokybiškas Lietuvos „privalumų“ parengimas ir pristatymas. Tik sustiprinę partnerystę su „Investuok Lietuvoje“ komanda, pasirengę patrauklius „investicinius paketus“ atversime kompanijų sprendimų priėmėjų kabinetų duris.

Galima vadovautis strategija „spray and pray“ (kuri kai kada irgi duoda naudos), tačiau daug efektyviau remtis sukaupta analitika ir siekti tų užsienio kompanijų, kurios jau „mąsto“ apie relokaciją, dėmesio. Pastaraisiais metais sustiprinta partnerystė su „Investuok Lietuvoje“ padėjo pasiekti, kad per Lietuvos ambasadas ateinančių galimų perspektyvių investicinių projektų skaičius padidėjo tris kartus.

Kitas galimas žingsnis – dar gilesnė Lietuvos diplomatijos integracija ir įsitraukimas į profesionalią tiesioginių užsienio investicijų paiešką, kompetencijų kėlimas, institucinė integracija.

Partnerystė Nr. 2 – eksporto skatinimas. Lietuvos įmonės yra gerai įsitvirtinusios ES, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, kitų Baltijos šalių rinkose. Tai kasdieninės, o dažnai ir „namų“ rinkos Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojams. Tačiau naujų eksporto žaidėjų naujos ambicijos ir interesai (o verslas tikrai nestovi vietoje) nuolat skatina Lietuvos diplomatiją atnaujinti savo partnerystes su eksportuoti pradedančiomis įmonėmis ar į eksportą orientuotomis Lietuvos verslo asociacijomis. LINPRA (inžinerinė pramonė), LATIA (tekstilė), LitMEA (maisto pramonė), „Infobalt“ (IT technologinės paslaugos), „Linava“ (transporto paslaugos), „Liteka“ (lazeriai) – tai specializuotos asocijuotos verslo struktūros, su kuriomis Lietuvos ambasados surengė eksporto skatinimo ir Lietuvos gamintojų prisistatymus JAV, Kinijoje, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje, Kazachstane ir kitose rinkose, kuriose Lietuvos verslas mato perspektyvų.

Partnerystė Nr. 3 – įvažiuojamojo turizmo su Turizmo departamentu ir Lietuvos verslu skatinimas, teisėtų Lietuvos įmonių interesų gynimas, šalies mokslinio potencialo, universitetų ir atviros prieigos centrų reklamavimas. Tai naujos, nuolat besiplečiančios ambasadų užsienio veiklos sferos. Tačiau šių veiklų ir temų jungiamoji grandinis – Lietuvos ekonominis patrauklumas, naujovės ir jų pristatymas.

Ką daryti, kad Lietuvos ambasadų ir diplomatų pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai būtų reikšmingesnė? Atsakymas vienas – į rezultatus orientuotos partnerystės su „Investuok Lietuvoje“, Versli Lietuva“, eksportuojančiomis Lietuvos įmonėmis ir jų asociacijomis bei tolesnis asmeninis Lietuvos ambasadorių įsitraukimas į ekonominę ambasados veiklą (tai kasdieninė Skandinavijos ir kitų šalių ambasadorių veikla, o Prancūzijos URM įsteigtas net „įmonių direktoratas) ir konkrečių, bendrų užduočių iš Vilniaus formulavimas mūsų ambasadoms.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir ambasados toliau sieks stiprinti šias partnerystes, didinti jų kokybę ir žengti koordinuoto veikimo užsienyje keliu. Gal ką ir nustebins, bet Užsienio reikalų ministerija turbūt pirmoji iš ministerijų diegia paprastą ir skaidrią ekonominės veiklos užduočių valdymo sistemą, kuri padės tiek Lietuvos verslui, tiek diplomatams, tiek kitoms institucijoms efektyviau išnaudoti mūsų resursus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, aiškiau formuluoti užduotis bei dalytis pasiektais rezultatais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L.Guobužaitė

Su kuo lietuviui asocijuojasi Brazilija? Taip, iš mūsų perspektyvos vertinant, tai tolimas ir egzotiškas kraštas kitame Žemės pusrutulyje su atvirkštine metų laikų seka, didžiausia pasaulyje bioįvairove, sureligintu (populiarumo požiūriu) futbolu, spalvingais sambos karnavalais, karštais paplūdimiais ir šių metų Rio olimpiada.

Laura GUOBUŽAITĖ, Generalinė konsulė San Paule (Brazilija)

Vis dėlto Lietuvoje informacija apie Braziliją bei Lotynų Ameriką apskritai yra klišinė ir labai ribota. Tai šalis ir žemynas, vis dar esantys už lietuviškojo matymo lauko ribų. Ir visai be reikalo. Turime drąsiau išnaudoti galimybes, suprojektuojamas pastarųjų metų pasaulio ekonominės dinamikos, net jei tai ir nutolsta nuo mūsų prioritetinių krypčių bei priešakinių interesų linijos.

Brazilija, nepaisant pastaraisiais metais ištikusios ekonominės krizės, yra sparčiai besivystanti ir pagal apimtį devinta (iki krizės – septinta) ekonomika pasaulyje. Jos BVP sudaro 50 proc. visos Lotynų Amerikos produkto. Taip, tai šalis su savomis problemos. Bet kartu tai šalis, turinti nepaprastai didelį ekonominį potencialą.

Daug kas nustemba sužinoję, kad Brazilija nėra pigi šalis. Nepaisant to, tai smarkiai į vartojimą orientuota ekonomika. Rinka milžiniška – 204 mln. gyventojų – ir nuolat auganti. Iki 2020 m., kaip prognozuojama, Brazilija taps penkta didžiausia vartojimo rinka pasaulyje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslas šį potencialą išnaudotų.

Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar.

Nereikia mėginti apžioti visos Brazilijos. Geriau veikti pamatuotai ir kryptingai. Vien San Paulo mieste – 12 mln. rinka. Lyginant Brazilijos valstijų ekonominius rodiklius su pasauliniais, San Paulas užimtų 18 vietą pasaulio ekonomikų sąraše. Tad San Paulas Lietuvos verslui neabejotinai gali būti vartai į Brazilijos rinką.

Suprantu, kad mano padrąsinimai tarytum ignoruoja pastaraisiais metais gerokai subjurusį Brazilijos ekonomikos paveikslą – gilią recesiją, iš kurios brendant valstybei dar prireiks nemažai pastangų. Vis dėlto ryžtingai teisėsaugos sprendžiamos korupcijos bylos ir su tuo susiję politinio bei valdžios sluoksnio valymai pamažu veda į tai, kad situacija šalyje, taip pat ir ekonominė, stabilizuojasi. Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar. Milijoninė vartojimo rinka, nors ir patyrusi nemalonią turbulenciją, išliko labai gyvybinga.

Brazilija įsitvirtina kaip viena didžiausių maisto produktų, gėrimų, drabužių, medicinos, grožio ir kūno priežiūros priemonių vartojimo rinkų pasaulyje. Ypač brazilai „išalkę“ naujų ir aukštųjų technologijų.

Žiemos brazilams nepardavinėkime – tikėtina, nepirks. Tačiau kuo juos sudominti ir patraukti be to – tikrai turime. Pirmiausia – palyginti aukštus kokybės standartus ir konkurencingą kainą (nepamirškite – tai brangi šalis). Taip pat lyginant prekybos centrų asortimentą ten ir čia akivaizdu, kad tokio dydžio rinkai, kaip Brazilija, vis dar trūksta prekių pasiūlos įvairovės.

Verslo bendruomenėse dažnai girdžiu – patrauklu, bet sudėtinga. Sutinku. Tačiau nėra neįmanoma. Asimetrija tarp valstybių neretai suteikia tiek vienai, tiek kitai pusei akivaizdžių individualių privalumų viena kitos atžvilgiu. Tad skirtumai neturėtų gąsdinti, norėčiau – kad įkvėptų. Kol kas nesame labai ryžtingi, todėl šiek tiek su šia rinka jau vėluojame.

Džiaugiuosi įgyvendinta iniciatyva suburti neformalų verslo klubą Brazilijoje – „Amigos da Lituania“ („Lietuvos draugai“). Jis atviras įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistams Brazilijoje, turintiems ryšių su Lietuva ar dar tik besidomintiems galimybe tokių ryšių turėti ateityje. Klubas vertingas pirmiausia kontaktais ir būtent šiuo požiūriu jis turėtų palengvinti Lietuvos verslo kelią į Braziliją. Be kita ko, sulaukę daug susidomėjimo bei palaikymo šį formatą aktyviai vystysime ir kuo plačiau pritaikysime efektyviam Lietuvos ir Brazilijos ryšių plėtojimui bei gilinimui. Lietuvos pusei šiuo atveju svarbu žinoti, kad Brazilijoje Lietuvos draugų ratas suburtas ir yra gyvybingas.

Draugai, draugystė, atvirumas nėra atsitiktinai mano vartojamos kategorijos. Tai kyla iš brazilų pasaulėžiūros bei mentaliteto ir yra vienas maloniausių mano patyrimų šioje šalyje. Brazilai – išskirtinė tauta savo pagarba kitoms tautoms ir skirtumams apskritai. Netrukus San Paulo centre kaip ir kasmet bus galima išvysti du Kalėdų Senelius – baltaodį ir juodaodį. Ši tolerancija, sklindanti iš žmonių, nepaisant tikėjimo, rasės, kultūrinių ar socialinių skirtumų, yra labai dėkingas veiksnys mezgant dalykinę draugystę su šia šalimi.

Brazilas kiekvieną pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau ar daug žadantis pirmas kontaktas peraugs į tęstinius ir ilgalaikius ryšius, priklausys ir nuo antrosios pusės. Lietuviai darbštūs ir atsakingi. Tai mums įaugę į kraują. Todėl mūsų verslininkais pasitikiu ir kviečiu – į Braziliją.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Edminas Bagdonas

Kalbėti apie dabartinius Lietuvos ir Izraelio santykius negalima neprisimenant to, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, neprisimenant tuo metu įvykusios Šoa tragedijos. Šimtmečiais nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų žydai buvo svarbi ir integrali Lietuvos dalis. Jų indėlis į Lietuvos valstybės vystymąsi ir pažangą – akivaizdus ir neginčijamas. Holokaustas, vykęs Lietuvoje, yra tiesiog protu nesuvokiama ir niekaip nepateisinama tragedija. Baisūs Holokausto skaičiai daug pasako: iš kadaise klestėjusios ir šimtmečiais savo istoriją Lietuvoje skaičiavusios gausios žydų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo liko tik keli procentai.

Edminas BAGDONAS, Lietuvos ambasadorius Izraelyje

Labiausiai mane glumina tai, kad kartais vis dar išgirstame Holokausto interpretacijų ir aiškinimų, esą tam, kas įvyko Lietuvoje, buvo priežasčių: žydai valdė bankus, žydai buvo vieninteliai darbdaviai ir engėjai, žydai buvo komunistai ir enkavedistai, kurie žudė ir trėmė lietuvius, ir t.t. Aš noriu pasakyti tiesiai šviesiai, kad daugiau nebūtų tokių baisių svaičiojimų: didelę dalį iš beveik 200 tūkst. nužudytų Lietuvos žydų sudaro vaikai. Kokią grėsmę mums, lietuviams, kėlė žydų vaikai?

Aš labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvoje matoma vis daugiau pilietinės sąmonės apraiškų, susijusių su mūsų nesenos istorijos permąstymu ir nauju vertinimu. Esu šalininkas teiginio, kad Lietuvoje vykęs Holokaustas yra ne tik žydų tautos tragedija, bet ir baisiausia Lietuvos ir lietuvių tragedija. Juk žydai buvo Lietuvos piliečiai. Matome, kad tai Lietuvoje vis geriau suvokiama, kartu keičiasi ir požiūris į viso žydų istorinio paveldo puoselėjimą, į žydų kapinių tvarkymą.

Mano įsitikinimu, nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Kur dar pasaulyje galima patirti tokį jausmą, kad tave supa taip glaudžiai su Lietuva susijusi aplinka?

Įvairiais skaičiavimais, šalyje gyvena iki 200 tūkst. litvakų. Labai džiugu, kad atsirado politinės valios savotiškai atkurti teisingumą: Izraelio piliečiai, litvakai ir jų palikuonys, kurių didžioji dalis gyvena Izraelyje, turi palengvintas sąlygas dėl Lietuvos pilietybės susigrąžinimo bei įgijimo. Pasididžiavimo jausmas apima matant tokį izraeliečių, norinčių turėti Lietuvos Respublikos pasą, siekį.

Didelė dalis Izraelio vadovų – politinio, ekonominio ir kultūrinio elito – didžiuojasi savo litvakiška kilme ir šaknimis. Negaliu neprisiminti tik ką išėjusio anapilin, ko gero, vieno iškiliausių šalies valstybininkų, IX prezidento, Nobelio taikos premijos laureato Shimono Pereso.

Šiandien tarp Lietuvos ir Izraelio užsimezgė kaip niekad glaudūs tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai. Niekam ne paslaptis, kad Izraelio valstybė yra viena pirmaujančių biotechnologijų, medicinos, švietimo, meno, aukštųjų technologijų, startuolių ir kultūros srityse. Būtų tiesiog nepateisinama neišnaudoti dvišalio bendradarbiavimo potencialo minėtose srityse. Juolab kad Izraelis rodo didžiulį norą ir aktyvumą plėtoti dvišalę darbotvarkę. Per savo dvejus darbo Izraelyje metus mačiau, kaip daugėja Lietuvos Izraelyje.

Ypač didelį pasididžiavimą teikia Lietuvos kultūros atstovų pasirodymai Izraelyje. Lietuvos menininkų pasirodymai sutraukia pilnutėles sales izraeliečių. Labai džiaugiuosi ir vis stiprėjančiais mūsų institucijų ryšiais, bendradarbiavimu, ypač gynybos, kibernetinio saugumo ir aukštųjų technologijų srityse. Geras ženklas dėl dvišalio Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimo yra ir tai, kad Izraelyje pastaraisiais metais lankėsi Lietuvos Prezidentė, premjeras, užsienio reikalų ministras, kiti Vyriausybės nariai, parlamentarai, merai bei verslininkai.

Tai, kad Lietuvos gyventojai atranda Izraelį, liudija ir statistika: didėja turistų srautai į Izraelį bei izraeliečių į Lietuvą, o ir plika akimi matoma tendencija – pilni lėktuvai iš Lietuvos, tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno, skrendantys į Izraelį. Štai mano dukra su vyru, lankydamiesi Eilate ir nardydami Raudonojoje jūroje, jos dugne atrado ne ką kita, o eurą su lietuvišku Vyčiu. Tikėtina, kad tai buvo lietuvių turistų moneta, mesta į jūrą kaip ženklas, siekiant dar kartą sugrįžti į šią šalį.

Didelį susižavėjimą kelia Izraelio valstybės požiūris į silpniausius visuomenės narius. Šalyje yra nemažai įmonių, kuriose dirba po kelis šimtus žmonių su negalia. Pagarbą kelia ir kasdien matomi karine uniforma apsirengę jaunuoliai su didžiulėmis kuprinėmis, ginkluoti automatais. Izraelio jaunimui net nekyla klausimų, kodėl jie turi tarnauti savo šaliai. Meilė savo valstybei čia pasireiškia labai konkrečiais veiksmais ir darbais. Izraelio Valstybėje tūkstančiai žmonių savanoriškai ir už savo lėšas baigia pirmosios pagalbos teikimo kursus, todėl ištikus bėdai jie pirmieji teikia pagalbą, kol atvyksta profesionalūs medikai.

Visa tai yra sektinas pavyzdys Lietuvai, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai. Iš tiesų, turime nemažai ko vieni iš kitų pasimokyti, pasidalyti patirtimi. Kaip Lietuvos ambasadorius Izraelyje, labai svajoju, kad įspūdingas šios valstybės potencialas būtų tinkamai panaudotas mano šalyje, ir ateityje Lietuvą bei Izraelio Valstybę saistytų strateginės partnerystės saitai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vytautas Naudužas

Atstumas nuo Lietuvos iki Kazachstano – kaip iki „pasaulio krašto“: kelionė lėktuvu trunka apie šešias valandas. Ne kažin ką mažiau trunka kelionė nuo krašto iki krašto Kazachstano viduje. Kazachstanas – devinta pagal teritoriją valstybė pasaulyje.

Vytautas NAUDUŽAS, Lietuvos ambasadorius Kazachstane

Geografijos, istorijos nepakeisi, bet tai galima padaryti su ekonomika, politika, bendradarbiavimu tarp tautų. Archyvuose atrandami dokumentai patvirtina mūsų bendradarbiavimą nuo amžių  glūdumos.

Beje, Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

XX a. Kazachstanas paženklino tūkstančių Stalino deportuotų lietuvių likimus. Vien tik Karlago (Karagandos srities) lageriuose kalėjo 89 tūkst. mūsų šalies piliečių. Karlago kalinių atsiminimuose apstu padėkų kazachams už paramą, padėjusią išlikti gyviems sovietų konclageriuose.

Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

Mano asmeninė pažintis su Kazachstanu prasidėjo labai anksti, nes senelis, daugiavaikės šeimos tėvas, buvo deportuotas būtent į Karlagą. Mokykloje man buvo neįprasta matyti mokytoją iš tolimojo Čimkento, kuri kalbėjo tik rusiškai ir vaikus, aišku, mokė Aleksandro Puškino kalbos.

Pirmą kartą atvykus į speiguotą, arktiniu šalčiu pulsuojančią sostinę Astaną susidarė įspūdis, kad atsidūrėme už „civilizacijos ribų“. Šį įspūdį greit pakeitė moderni miesto architektūra ir kazachų svetingumas. Kazachstano svečių negali nestebinti prezidento Nursultano Nazarbajevo iniciatyva per nepilnus 20 metų sukurta nauja sostinė Astana, tik ką perėjusi į pasaulio milijoninių miestų sąrašą (š.m. liepos 4 d. gimė milijonasis Astanos gyventojas).

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Sunku pervertinti ir Kazachstano turtus. Tai ne tik nafta, dujos, juodieji, spalvotieji ir retieji metalai. Tai ir uranas, deimantai, auksas, grūdai. Keletas pavyzdžių. Kašagano verslovės atsargos – 38 mlrd. barelių naftos ir 1 trln. kubinių metrų dujų. Tai antras pagal atsargas po Aliaskos Prudhou Bėjaus naftos telkinys pasaulyje. Kašaganas – amžiaus projektas, pareikalavęs apie 100 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų iš „ExxonMobil“, „Agip“, „Shell“, „Total“ ir kitų pasaulinių kompanijų! Palyginimui, praėjusiais metais Baltarusijos BVP buvo 62 mlrd. dolerių.

Naują kvėpavimą Kazachstano ekonomikai gali suteikti ir atgimstantis Šilko kelias („politika – konjunktūrinė, pervežimai – amžini“) bei „Expo 2017“. Transportas gali „atvežti“ arba „išvežti“ ekonomikos suklestėjimą ar krizes. Naujasis Šilko kelias, logistikos centrai jau atvežė milijardinių investicijų, nors prekių kainos aukščiu vis dar varžosi su 170 metrų dangoraižiu – prekybos centru „Chan-Šatyr“. Tai indikuoja būtinybę tobulinti sienų kirtimo, muitinės ir tranzito procedūras bei dokumentus.

Kitų metų svarbiausias Kazachstano įvykis – „Expo 2017“. Šios pasaulinės parodos tema – ateities energetika. Kazachstano energetika net 75 proc. priklauso nuo importuojamų įrenginių ir technologijų. Be energetikos neįsivaizduojamas tvarus šalies vystymasis. Pasibaigus parodai Astanoje duris atvers tarptautiniai finansų ir arbitražo centrai, kuriami remiantis Dubajaus pavyzdžiais.

„Geriau mažiau, bet daugiau…“ – dėl gigantiškų užmojų lengvai suprantamas šūkis Kazachstane, sugebėjusiame per visą nepriklausomybės laikotarpį pritraukti sunkiai įsivaizduojamą 250 mlrd. dolerių tiesioginių užsienio investicijų sumą. Nepaisant „suvargusių“ naftos bei dujų kainų ir nacionalinės valiutos tengės susilpnėjimo (per pastaruosius kelerius metus tengės kursas euro atžvilgiu krito beveik dvigubai), Kazachstanas vien per šių metų pirmąjį ketvirtį pritraukė 2,7 mlrd. dolerių investicijų.

Pasaulio ekonominio augimo nebelemia nafta, dujos ir kiti mineraliniai ištekliai. Tai greičiau priklauso nuo naujų technologijų, mokslo pasiekimų. Didelių pastangų dėka Kazachstanas jau pateko į pasaulio inovatyviausių ekonomikų 50-uką.

Kazachstane iki šiol gyvena tūkstančiai lietuvių, atradusių čia naujus namus. Didžiausia mūsų tautiečių dalis reziduoja Karagandoje ir Almatoje. Džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau kazachų apsilanko Lietuvoje. Juos žavi ne tik mūsų sostinė ir pajūris, bet ir medicininis turizmas – jie pamažu atranda Druskininkus, Birštoną ir Anykščius.

Itin džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau jaunų kazachų renkasi studijas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Ypač juos domina žemės ūkio, medicinos ir technologijų specialybės.

Lietuvos verslo patirtį Kazachstane vainikavo 1,1 mlrd. dolerių prekybos apimtys, keletą kartų viršijančios Kazachstano prekybą su artimiausiomis kaimynėmis.

Nepaisant skaudaus sovietinio palikimo, nepriklausomas Kazachstanas, turėdamas darbščių ir kūrybingų žmonių bei gausių gamtos turtų, sparčiai atsigauna. Iš Dievo užmirštos ir apleistos sovietinės respublikos Kazachstanas tapo stipria ir žinoma visame pasaulyje valstybe. Labai reikšmingas žingsnis buvo branduolinės ginkluotės atsisakymas.

Didėjanti žmonių priklausomybė nuo šalies nepriklausomybės – gera žinia, kuria pagrįstai gali didžiuotis Kazachstanas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Eidintas

2015 m. spalio 2 d. pirmą kartą lankiausi Graikijos Lesbo saloje – buvau trečias ambasadorius, susidomėjęs neregėto masto pabėgėlių antplūdžiu į šią salą, jų kelione link Centrinės Europos šalių, visų pirma Vokietijos. Kaip tik vienas Lietuvos valstybinės sienos apsaugos sraigtasparnis ir jo įgula, atsiųsti į pagalbą graikams, baiginėjo savo misiją. Pilotai papasakojo, kad jie tik stebi procesą: mažas jų lėktuvėlis nėra skirtas gelbėjimui, o jų misija – identifikuoti valtis, jų judėjimo kryptį ir pranešti pakrantės apsaugai.

Alfonsas EIDINTAS, Lietuvos ambasadorius Graikijoje

Vienu metu nuo netoliese esančios Turkijos krantų staiga startuoja keturios guminės valtys, kiekvienoje po keliasdešimt pabėgėlių, ir metasi prie Lesbo krantų. Du pakrantės apsaugos laiveliai nežino, prie kurios šokti, stabdyti – valtys artėja prie kranto. Laiveliui priplaukus prie vienos iš guminių valčių ten esantieji prapjauna valties dugną ir 50 žmonių atsiduria vandenyje, dalis jų skęsta. Sienos pareigūnai juos gelbėja – pabėgėliai pakrantės apsaugos laivu atgabenami į salos uostą. Mėtosi krūvos liemenių, valčių motorų su skambiu, bet falsifikuotu užrašu „Yamahaha“ – jai toli iki „Yamahos“ kokybės, antrą kartą tokiai operacijai naudoti motorą pavojinga. Išsigelbėję savo tėvynėje nuo bombų ir minų žmonės galėjo nuskęsti dėl motoriuko kokybės…

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Už viską jau sumokėjo pabėgėliai. Ne milijonus – milijardus… Apie gabentojus tvyrojo ir tebetvyro tyla, juos sunku pagauti.

„Frontexo“ pareigūnas aprodė ir paaiškino pabėgėlių ir migrantų registracijos procesą Morijos stovykloje: imami pirštų atspaudai, neturintys ar sunaikinę dokumentus identifikuojami, nustatoma atvykėlių šalis, miestas, tautybė, net jų dialektas. Pareigūnas tarsteli, kad TV kameros filmuoja tik šeimas su mažais vaikais… Niekas dar nežino, kiek čia tikrų, kiek apsimetusių pabėgėlių nuo karo veiksmų konflikto zonoje. Visi jie iš Turkijos pabėgėlių stovyklų.

Lesbo meras Spyras Galinas įteikė man raštišką pasiūlymą ES šalių vyriausybėms: kadangi daug pabėgėlių, ypač vaikų, nuskęsta, reikia pabėgėlius gabenti ne iš Graikijos, o iš Turkijos pabėgėlių stovyklų lėktuvais – taip niekas nenuskęs. Tada skambėjo fantastiškai, bet tas planas jau veikia: pernai kovo 18 d. pasirašyta Turkijos ir ES sutartis, po kurios masinis antplūdis į Graikiją praktiškai sustojo.

Tuo metu, kai dar tik vyko diskusijos, kaip reaguoti į migrantų antplūdį, dalis Europos šalių uždarė sienas migrantų kelionei į Vakarus. Dėl to Graikijoje lyg butelyje ilgesniam laikui susitelkė daugiau nei 60 tūkst. pabėgėlių ir migrantų – jiems reikia būtiniausių dalykų, reikia vaikams mokyklų, o dalis tų migrantų nepatenka į sąrašus, nes jie nėra iš karo apimtų šalių.

Galima suprasti imigracijos masto apimtų šalių sunkumus, todėl joms siunčiame į pagalbą pasienio specialistų, policininkų. Lietuva vykdo ir įsipareigojimus dėl pabėgėlių perkėlimo, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai bendradarbiauja su „Frontexu“, Graikijos „Azilių“ centru, bendrauja su migrantais, supažindina juos su Lietuva. Mūsų pareigūnai vykdo kruopščią perkeliamųjų migrantų patikrą prieš nusprendžiant dėl jų perkėlimo į Lietuvą.

Televizorių ekranuose matant, su kokiais sunkumais susiduria nuo karo bėgantys žmonės ar tos šalys, kurios juos priima ar per kurias eina tranzito kelias, mums norisi greitų, efektyvių sprendimų. Norisi matyti greitą žmonių perkėlimą, kad juos tenkintų priimančios šalies sudarytos sąlygos, o perkeltieji kuo greičiau sėkmingai integruotųsi. Tačiau diplomatija neretai yra ilgas ir kantrus darbas, diplomatai pasiekimus neretai matuoja milimetrais. O jeigu pabėgėlių sirų ar irakiečių integracija vyks per kelias kartas, ar dėl to mes turėtume būti nelaimingi? Juk dabar už viską svarbiau pagelbėti nuo mirties pavojaus išvietintiems nelaimėliams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Meilūnas

Spalio mėnesį minime Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Tai gera proga ne tik įvertinti, kas pasiekta per šį laikotarpį, bet ir giliau pažvelgti į dviejų geografiškai tolimų valstybių bendrystę bei ateities galimybes.

Egidijus MEILŪNAS, Lietuvos ambasadorius Japonijoje

Jau daugiau kaip prieš šimtmetį Japonija lietuviams atrodė sektinas valstybės kūrimo pavyzdys. Būsimasis Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys dar 1906 m. Dėdės slapyvardžiu išleido tris knygas apie Japoniją, kuriose išsamiai pristatė savo tautiečiams tolimą šalį kaip pavyzdį, kokią Lietuvą galima kurti. S.Kairys neabejotinai nutiesė pirmuosius žmogiškus tiltus tarp dviejų šalių.

1922 m. gruodžio 20 d. Japonijai pripažinus Lietuvą atsirado galimybių pradėti tiesioginį bendradarbiavimą. Dviejų tautų bendrystės simboliu tapo legendinis japonų diplomatas Chiune Sugihara, 1939–1940 m. dirbęs Kaune ir išgelbėjęs daugiau kaip 6 tūkst. žydų pabėgėlių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jo žygdarbį įvertino kaip neįkainojamo humanizmo pavyzdį, sujungiantį praeitį su dabartimi.

Nauju atnaujintų santykių ir bendrystės simboliu tapo nedidelis Kudži miestas Japonijos Ivatės prefektūroje, dar 1989 m. oficialiai užmezgęs ryšius su Klaipėda. Tuometis miesto meras Yoshiaki Kuji 1991 m. sausį parašė protesto laišką Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą.

Lietuviai, besilankantys Japonijoje, ar japonai, atvykstantys į mūsų šalį, neretai sako pajutę abipusį dviejų tautų artumą. Manau, kad tai galima paaiškinti pagarba toms pačioms žmogiškosioms vertybėms, suartinančioms tautas labiau nei geografinė kaimynystė. Tikriausiai todėl Lietuvoje labai populiari tradicinė ir moderni japonų kultūra, kuriami japoniški sodai, dviejuose universitetuose dėstoma japonų kalba. Tikriausiai todėl įvairiuose Japonijos miestuose buriasi Lietuvos draugų grupės, Tokijo užsienio studijų universitete dėstoma lietuvių kalba, daugėja atvykstančių į Lietuvą japonų, o Tokijuje, Hirošimoje, Kiote ir kituose miestuose veikia parduotuvės, kuriose parduodami tik lietuviški gaminiai.

Šiandien džiaugiamės ne tik geru bendradarbiavimu įvairiose srityse, bet ir šiltais ryšiais tarp žmonių, kultūros, jaunimo bei sporto mainais. Pagarbą bendroms vertybėms ir pasiryžimą jas ginti simbolizuoja ir istorinis Japonijos savigynos jūrų pajėgų mokomosios eskadros laivų vizitas Klaipėdoje šių metų rugpjūtį.

Darbas Japonijoje, mokslo ir technologijų šalyje, kuri pagal ekonomikos dydį yra trečia pasaulyje, leidžia įvertinti ekonominės ir mokslo diplomatijos galimybes, svarbą bei naudą. Šiais laikais eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, kontaktai su mokslo ir technologijų pasauliu tampa viena svarbiausių ambasadorių, diplomatų kasdienės veiklos sričių. Japonijoje, kur itin vertinama kokybė ir produktų originalumas, ženklas „Pagaminta Lietuvoje“ jau yra pripažįstamas kaip kokybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie lietuviškus lazerius, bet ir apie tekstilės, ypač lino, gaminius, maisto ir žemės ūkio produktus, gėrimus. Sėkmingai kelią į Japonijos rinką skinasi ir Lietuvos biotechnologijos sektoriaus produkcija.

Ekonominės diplomatijos efektyvumą liudija ir kasmet daugiau kaip 40 proc. didėjantis turistų iš Japonijos skaičius, pernai pasiekęs 21 tūkst. (daugiau negu iš visų kitų Azijos šalių kartu paėmus). Visa tai – ir mūsų šalies įvertinimas. Norėčiau atkreipti Lietuvos verslininkų dėmesį, kad dabar, išaugus Lietuvos žinomumui Japonijoje, labai palankus metas megzti naujus verslo ryšius, pristatyti naujus produktus ir dar aktyviau kviesti japonų turistus į Lietuvą.

„Mokslo diplomatija“ – dar santykinai nauja sąvoka, bet neabejotinai reikšminga, kai kalbama ir apie glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą, ir apie bendrą diplomatų bei mokslininkų darbą įveikiant bendrus šiuolaikiniame pasaulyje kylančius iššūkius. Per pastaruosius metus, dirbdami kartu su Lietuvos ir Japonijos mokslo institucijomis, pasiekėme visiškai naują bendradarbiavimo lygį. Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Rugsėjį, prieš vykdamas į trečiąjį Lietuvos ir Japonijos gyvybės mokslų simpoziumą Vilniuje, žymus onkologijos specialistas, Tokijo universiteto profesorius Kenzaburo Tani apsilankė mūsų ambasadoje. Kalbantis apie Lietuvos ir Japonijos santykių istoriją netikėtai paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras Yasuya Uchida, Japonijos vardu 1922 m. pasirašęs Lietuvos pripažinimo dokumentą, yra profesoriaus giminaitis. Šyptelėjome su profesoriumi – kaip netikėtai susipina praeitis ir ateitis: XX amžiaus pradžios diplomatinis dokumentas tapo tiltu į ateitį, padėjo pagrindą ir moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Japonijos XXI amžiuje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Motuzas

Prieš dvidešimt penkerius metus savo pirmuosius atkurtos nepriklausomybės  žingsnius žengianti Lietuvos Respublika ir Rusija atkūrė diplomatinius santykius. Tai, atsižvelgiant į to laikotarpio politines aplinkybes, buvo svarbus įvykis tiek Lietuvos, tiek Rusijos visuomenės gyvenime.

Remigijus MOTUZAS, Lietuvos ambasadorius Rusijoje

Sutarties dėl diplomatinių santykių atkūrimo pasirašymas ne tik įteisino oficialių santykių atkūrimo faktą, bet ir simbolizavo išsivadavimą iš sovietinės sąmonės gniaužtų. Buvo suprasta ir pripažinta, kad abi tautos, nukentėjusios nuo stalinizmo ir sovietinės sistemos sukeltos stagnacijos, turi žengti laisvės ir demokratijos keliu, gerbdamos viena kitos apsisprendimo teisę savarankiškai kurti savo valstybę ir užmegzti lygiaverčius tarpvalstybinius santykius, laikydamosi geros kaimynystės ir pagarbos viena kitai principų.

Reikia pripažinti, kad Rusijos sprendimas pripažinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką bei užmegzti diplomatinius santykius nebuvo netikėtas. Tuo metu atgimstanti Rusija, su Borisu Jelcinu priešakyje, buvo aktyvi tautų apsisprendimo ir demokratinės santvarkos sąjungininkė. Sąjūdžio bei tautinio atgimimo laikotarpiu, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose besilankantys lietuviai jausdavo paprastų Rusijos gyventojų palaikymą ir paramą, o jau atkūrus nepriklausomybę, kruvinų 1991 m. sausio įvykių metu, šimtai tūkstančių Rusijos gyventojų Maskvoje bei Sankt Peterburge (tuomet dar Leningrade) spontaniškai išėjo į gatves nešdami Lietuvos vėliavas ir atvirai reikšdami paramą mūsų nepriklausomybės siekiams.

Šių metų pradžioje Maskvoje pažymėjome Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 25-ąsias metines. Iškilūs Rusijos visuomenės atstovai, dalyvavę šiame atminimo vakare, ne kartą pabrėžė, jog tai buvo nepaprastas laikotarpis ir ypatingos dienos, nes Rusijos žmonės, gindami Lietuvos laisvę, jautė, kad ir patys yra laisvi, ir pripažino, kad išsivadavimo procesai Lietuvoje turėjo įtakos liberalaus demokratinio judėjimo Rusijoje pradžiai. Ne be jaudulio ir teigiamų emocijų buvo prisiminta, kad Vilnius tada jungė visus ir kad šūkis ,,Už mūsų ir jūsų laisvę!“ gimė būtent Vilniuje.

Pastarieji dvidešimt penkeri metai tiek Lietuvai, tiek Rusijai buvo didelių politinių ir ekonominių transformacijų metas – būta skirtingų bendradarbiavimo etapų, skirtingų patirčių, šviesesnių bei tamsesnių tarpsnių, tačiau visuomet pavykdavo rasti bendrą kalbą ir sutarimą. Dabar išgyvename ne patį lengviausią dvišalių santykių laikotarpį. Turime pagrįstų nuogąstavimų dėl mūsų valstybės saugumo, gerokai trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Patriotizmas, didžiavimasis savo istorija ir kultūra yra sveikintinas reiškinys, bet jis turi būti pozityvus ir kuriantis, o  ne ekspansyvus ir besiveržiantis už nacionalinės valstybės sienų, dėl vienokių ar kitokių nesėkmių šalies viduje ieškant kaltų išorėje.

Po įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje Maskvoje daug diskutuojama dėl Rusijos ir Europos Sąjungos susiklosčiusių santykių ir bendradarbiavimo ateities. Lietuva, būdama ES ir NATO nare, nelieka nuošalyje nuo viso pasaulio problemų ir niekuomet netylės, matydama tarptautinės teisės pažeidimus ir kylančias grėsmes taikiam sambūviui tarp valstybių.

Iš tiesų, šiandien sunku numatyti dvišalių santykių su Rusija raidą ir perspektyvas, tačiau neišvengiamai yra daug praktinio bendradarbiavimo klausimų, dėl kurių reikia diskutuoti ir ieškoti sprendimų. Į pabaigą eina Rusijos ir Lietuvos sienos demarkavimo darbai, rengiami keli bendri tarpvalstybiniai susitarimai, įgyvendiname bendrus bendradarbiavimo per sieną projektus, artimiausiu metu Lietuvą su Kaliningrado sritimi sujungs naujas tiltas, keliauja kroviniai, pritraukiama investicijų, tebeplėtojame prekybinius ryšius, vėl pradėjo didėti turistų, atvykstančių į Lietuvą, skaičius.

Džiaugiamės, kad mūsų ambasada tapo kultūrinės veiklos ir traukos centru: parodas čia rengia ir koncertuose dalyvauja abiejų valstybių menininkai. Tai ne tik kultūrinis, bet ir visuomeninis dialogas. Tik geriau pažįstant kitos valstybės istorinį ir kultūrinį palikimą, bendraujant abiejų valstybių kultūros ir visuomenės veikėjams gimsta bendri projektai ir idėjos.

Neturėtume ir būti abejingi Rusijoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Rusijos Federacijoje gyvena 13,8 proc. (85 617) visų pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tai yra antra pagal dydį (po Jungtinės Karalystės) pasaulyje gyvenanti lietuvių diaspora.

Tačiau turime pripažinti, kad abi šalys patiria kartų kaitą ir pastebime, kad vis mažiau esame žinomi, ypač tarp jaunesnės Rusijos kartos atstovų. Lietuva šioje srityje jau yra pramynusi kelią – puikiausias pavyzdys yra jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas ,,Misija Sibiras“.

Daugelio politikų ir diplomatų nuomone, normaliems santykiams su Rusija atkurti prireiks tikrai nemažai laiko. Tačiau visi sutinka, kad dialogas būtinas, nes be jo didėja nepasitikėjimas ir yra dalykų dėl kurių mes turime susitarti. Akivaizdu, kad toks dialogas gali vykti tik tuomet, kai bus nuoširdžiai pripažįstamos ir gerbiamos pamatinės vertybės, svarbios abiejų valstybių žmonėms ir visai tarptautinei bendruomenei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos žmonių demokratiniu būdu išrinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 m. kovo 11 d. priėmęs aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, visam pasauliui paskelbė apie savo apsisprendimą būti laisviems ir nepriklausomiems. Tačiau teko nueiti ilgą ir sunkų kelią, kol atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažino kitos valstybės ir patvirtino, kad Lietuva vėl yra visateisis tarptautinių santykių subjektas.

Rolandas Kačinskas, Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius

Šiomis dienomis sukanka 25-osios diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo, o gal geriau reikėtų sakyti – tarptautinio pripažinimo blokados įveikimo metinės. Pažymint šią sukaktį, LR užsienio reikalų ministerija rugsėjo 15 d. LDK valdovų rūmuose rengia tarptautinę konferenciją „Europa 2040-aisiais: vieninga, laisva ir taiki“.

Renginio dalyviai – Lietuvos ir kitų šalių buvę bei esami prezidentai ir užsienio reikalų ministrai, iškilūs diplomatai, ekspertai ir Nobelio premijos laureatai – pakviesti aptarti ateinančių 25-erių metų Eu­ropos, o kartu ir Lietuvos tarptautinių perspektyvų.

Konferencijos tema skatina žvelgti į ateitį. Ar galime tikėtis, kad po ketvirčio amžiaus gyvensime geresnėje aplinkoje? Ar dar kada nors ES dokumente vėl bus galima pamatyti sakinį: „Europa niekada nebuvo tokia klestinti, saugi ir laisva, kokia ji yra šiandien“, kaip kad buvo parašyta 2003 m. priimtoje Europos saugumo strategijoje? Ar tokios formuluotės tebuvo tuo metu vyravusių ES šalių narių nuotaikų ir vilčių atspindys? Nes ir anuomet, ir dabar realybe to nebūtų galima pavadinti.

Prognozės – nedėkingas užsiėmimas. Kitaip nei prieš ketvirtį amžiaus pranašavo istorinio modernizacijos proceso šalininkai, istorija nesibaigė – vieninga, laisva ir taiki Europa vis dar lieka idealus siekinys. Vieni po kitų kyla nauji, vienas už kitą sudėtingesni iššūkiai. Visi jie savaip svarbūs ir būtini spręsti, tačiau, priklausomai nuo politinės konjunktūros, turintys savybę užgožti kitus. Tarp pastarųjų dažnai atsiduria Europos vertybių sklaidos ir jų įtvirtinimo Rytų ir Vidurio Europoje, jas galinčių ginti institucijų išsaugojimo ir tvirtumo klausimai.

Tikėtis konferencijoje išgirsti vienareikšmiškai optimistinių vertinimų dėl Europos ateities būtų naivu. Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Daug noro prekiauti, mažai – apginti laisvę. Šalys skirtingai vertina esamą situaciją, grėsmes ir pasekmes. Per dažnai dokumentuose procesai aprašomi taip, kaip juos norima ar patogu matyti, bet ne taip, kokie jie yra tikrovėje. Tai ypač gerai pastebima, kai kalbama apie Rusijos keliamus iššūkius Europai ir ką tai gali reikšti atskiroms šalims.

Skaudžios mūsų šalies istorinės pamokos, jau ne vienus metus stebimos Rusijos ambicijos kaimyninių valstybių teritorinio vientisumo ir suvereniteto sąskaita, tarptautinės teisės erozija ir sunkumai, su kuriais susiduria Ukraina ir Gruzija, siekdamos europinės ir euroatlantinės perspektyvos, – visa tai verčia Lietuvą į savo ir Europos ateitį žiūrėti su daug didesniu nerimu, nei tai daro daugelis kitų šalių.

Savo pokalbiuose su užsienio valstybių diplomatais dažnai pajuokauju, kad Lietuva jau švenčia dvi Nepriklausomybės dienas – vasario 16 d. ir kovo 11 d., todėl trečios mums nebereikia. Nes Lietuvai nacionalinio saugumo klausimas lygus nacionaliniam išlikimo klausimui.

Blogiausias sprendimas sudėtingų ir susipynusių iššūkių gausoje būtų sustoti ir nieko nedaryti. Diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo 25-mečio sukaktis primena mums ir kitiems, kad kai yra valia, tikėjimas ir strateginė kantrybė, net neįmanoma tampa įmanomu.

Tai primena ir tolesnis Lietuvos bei kitų dviejų Bal­tijos valstybių kelias – sėkminga valstybių ir vi­suo­menių transformacija, įsitvirtinimas pasaulio bend­rijoje, integracija į ES ir narystė NATO. Ne veltui Baltijos valstybės šiandien vadinamos sėkmės is­to­rijomis, kurios įneša pozityvų indėlį į Europos rai­dą.

Jei ne laiku priimti sprendimai, politinė lyderystė ir dirbtinai suformuotas geopolitines ribas peržengian­­ti vizija, šiandien mes visi – tiek Baltijos valstybės, tiek kitos ES ir NATO šalys – būtume daug su­dė­tingesnėje, mažiau nuspėjamoje ir potencialiai pa­vojingesnėje saugumo aplinkoje. Todėl žiūrint į 2040-uosius lai mūsų kelias būna priminimas, kad bū­­tina saugoti tai, ką esame iškovoję ir pasiekę, ir pa­vyz­dys, kai svarstome ES Rytų partnerystės šalių, ypač Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, europinę ateitį.

Santykius su šiomis šalimis reikia megzti pagal jų nuopelnus ir siekius, o ne laikant jas Rusijos interesų įkaitais. Kartu tai raginimas europinį kursą pasirinkusioms šalims drąsiai siekti savo svajonių. Prisiminkime: jei Baltijos šalys būtų klausiusios patarimų pradžioje neskubėti su nepriklausomybės  atkūrimu, o vėliau – su okupacinės kariuomenės išvedimu ir integracija į Vakarų struktūras, nes tai galėtų apsunkinti Gorbačiovo „perestroiką“ ar Jelcino liberalias reformas, Lietuva ir šiandien būtų pilkojoje zonoje.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

Šio termino ir nereikėtų suprasti pažodžiui. Tai labiau kaip siekiamybė ar vizija, nukreipianti mūsų mintis, darbus ir energiją tinkama linkme. Europai artimiausi metai bus didelių išbandymų metai. Per sovietinę okupaciją tęstinumą išlaikiusios ir pastarąjį ketvirtį amžiaus naujų kovų užgrūdintos Lietuvos diplomatinės tarnybos laukia nauji iššūkiai. Kitos savaitės konferencija Europos laisvės ir vienybės problemų gal ir neišspręs, tačiau įneš savo indėlį formuojant tarptautinės diplomatijos darbotvarkę ir darant įtaką politiniams procesams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Vidmantas VALIUŠAITIS

Eidamas 96-uosius metus po sunkios ligos JAV mirė iškilus Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Dambrava. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į Vakarus V.Dambrava atkūrus nepriklausomybę 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse, o vėliau ir Ispanijoje.

Į diplomatinę tarnybą V.Dambrava buvo priimtas 1969 m. liepos 27-ąją, kai JAV prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai. Praėjus beveik dvejiems metams po paskyrimo JAV generalinio konsulato Monterėjuje ministras George’as A.Rylance’as Valstybės departamentui apie savo pavaldinį lietuvį, konsulą ir informacijos agentūros USIS viešųjų reikalų regioninį direktorių, rašė: „Kilęs iš Vidurio Europos, ponas Dambrava yra labai išsilavinęs ir turi puikią politinę įžvalgą. Jo intelektualinis pajėgumas, kaip ir jo politinė nuovoka, pranoksta bendradarbių lygį Generaliniame konsulate. Jis turi europinę erudiciją ir įžvalgumą, visada mandagus, ypač su moterimis, kupinas Senojo pasaulio elegancijos, kuri jam taip tinka.“

V.Dambravai baigiant tarnybą Meksikoje, konsulinis korpusas Monterėjaus italų klube „Dante Alighieri“ 1971 m. rugpjūčio 30 d. surengė atsisveikinimo išleistuves. Meksikos filosofas Augustinas Fernandezas del Valle’as pasakė įsimenančią kalbą, kurią paskelbė dienraštis „El Tiempo“: „Prisipažinsiu, buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų nusistatymą keisti stereotipus. Supratau, kad Vytautas Dambrava buvo konsulas „Duende“. Tai ne vien gabumai – tai kerintis stilius, tai kraujas. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus, kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorėjęs. Manau, kad Valstybės departamentas (JAV informacijos agentūra) dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes, kurias išreiškia konsulas Vytautas.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki pat 1999-ųjų jis ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venesueloje pareigas, turėdamas įgaliojimus atstovauti Lietuvai ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse. Postas, be abejo, buvo svarbus. Jis daug pasitarnavo kovoje dėl politinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Lotynų Amerikoje tuojau po nepriklausomybės paskelbimo. Ambasadorius dėjo daug pastangų siekiant energetinės Lietuvos nepriklausomybės.

Tačiau turint galvoje V. Dambravos asmenybės formatą, jo diplomatinę patirtį, nepaprastai plačius tarptautinius ryšius, o tuo pat metu – patyrusių diplomatų trūkumą pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, nėra abejonės, kad jo potencialu Lietuva pasinaudojo minimaliai. Tokį žmogų 10 metų laikyti Pietų Amerikoje, mano nuomone, nebuvo labai išmintinga.

1999–2004 m. V.Dambrava atstovavo Lietuvai Ispanijos Karalystėje. „Atvykęs į Madridą, ambasadoje radau du tarnautojus ir tris „Mercedes“. Bet tarp Ispanijos politinio elito mažai kas žinojo, kad yra tokia šalis Lietuva“, – sykį karčiai prasitarė ambasadorius.

Per savo kadencijos penkmetį, net būdamas jau garbaus amžiaus, sugebėjo veikti efektyviai, palenkti Ispanijos politinio elito bei karinio generaliteto opiniją Lietuvai palankia linkme ir užtikrinti stiprų Ispanijos palaikymą Lietuvai stojant į NATO.

79-erių V.Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Mad­ride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, savo entuziazmu ir energija privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir sugebėjo jos aktualiuosius rūpesčius įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę!

„Šiuo apdovanojimu yra vainikuojamas kelių dešimtmečių darbas, kovojant už pavergto krašto laisvę, įtvirtinant Lietuvos valstybę Vene­sueloje ir pasaulyje, – per V.Dambravos pagerbimo iškilmes Karakase kalbėjo Venesuelos užsienio reikalų ministras Burellis Rivas. – Draugiškai mes jį vadinam Vytas aeternus – amžinasis Vytautas. Dėl jame amžinai liepsnojančios tėvynės meilės, besiskleidžiančios dideliais ir drąsiais darbais. Jį pažįstame kaip pasižymėjusį žurnalistą, intelektualą, diplomatą, bet svarbiausia – kaip lietuvį, be perstojo kėlusį Lietuvos vardą pasaulyje. Jis užsibrėžtą tikslą pasiekė. Todėl mes jį išskirtinai gerbiame: ne vien dėl draugiškumo ar protokolinių motyvų, bet ir dėl jo atliktų nepaprastų darbų.“

O kaip Lietuva? Ar suprato savo dispozicijoje turėjusi šio masto asmenybę?

„Mes, kaip valstybė, nevisiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę“, – sakė Vytautas Landsbergis, kai praėjusią savaitę buvo pranešta, kad V.Dambrava mirė.

Situaciją būdingai atspindi epizodas, kurį man pasakojo pats Vytautas, su tam tikra melancholiška šypsenėle prisiminęs 2000 m. gegužės pabaigos vizitą Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas įstaigos pareigūnas: „Pone ambasadoriau, jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta…“

Su vien jam būdingu žaismingumu ambasadorius pakėlė antakius: „O jūs tik dabar pastebėjote?“

I. Stropaus nuotr.

Vytautas PLEČKAITIS

Lietuvos nacionalinis muziejus ką tik išleido Kovo 11-osios Nepri­klausomybės Akto signataro, am­basadoriaus Vytauto Plečkaičio knygą apie Vasario 16-osios Nepri­klausomybės Akto signatarą Jur­­gį Šaulį („Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. De­mok­ratas, valstybininkas, diplomatas“). „Veido“ skaitytojams iš šios knygos siūlome ištrauką, pasakojančią apie būsimojo signataro mokslus Palangos progimnazijoje.

Pramokęs skaityti namuose, J.Šaulys nuo 1887 m. rudens per visą žiemą mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje. Daraktorių mokyklas slaptai išlaikė vietos vals­tiečiai, kurie norėjo savo vaikus išmokyti raš­to ir parengti stoti į aukštesnes mokyklas, dažniausiai į kunigų seminarijas. Daraktoriais būdavo šviesesni tų apylinkių žmonės, ragavę moks­lo, kai kada net baigę specialias slaptas da­raktorių mokyklas, o kai kada patys temokantys skaityti ir rašyti.

Kaltinėnų daraktorius savo mokinius per žie­mą neblogai parengė, nes Jurgis jau kitais metais pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje.

Kodėl aštuonmetis J.Šaulys vyko mokytis į Kal­tinėnus, toli – apie 50 km nuo savo gimtinės, galima tik spėti. Tikriausiai čia gyveno pa­si­­turintys Šaulių giminaičiai, o galbūt tuo metu čia arba netoliese kunigavo tėvo brolis Petras Šau­lys-Šaulevičius (1835–1925), rėmęs Jurgio moks­lus. Tokia versija, atrodo, labiausiai įtikinama.

Palangoje, besimokydamas Palangos progimnazijoje, J.Šaulys praleido beveik aštuonerius metus – nuo 1888 iki 1896 metų.

Palangos miestelis, o kartu ir Šventoji, dar 1819 m. buvo atskirtas nuo Telšių apskrities ir prijungtas prie Kuršo gubernijos. 1827 m. Pa­langa trum­pam bu­vo prijungta prie Vilniaus gu­ber­ni­jos, tačiau prašant grafui Tiškevičiui, ma­tyt, turėjusiam įtakingų pažinčių Peter­­bur­ge, ji vėl buvo priskirta prie Kuršo ir išbuvo šio­je gubernijoje iki 1915 m., kai ją užėmė vokiečių kariuomenė.

Anot Broniaus Kviklio, „tai galėjo būti pa­da­­­ryta muitų rinkimo sistemos sumetimais: Kur­­­šo muitų jūros siena buvo pratęsta iki Prū­sų sienos“. Nuo 1801 m. Palangą valdė Rusijos generolas Ksaveras Neselovskis. Iš jo pulkininkas Mykolas Tiškevičius 1824 m. Palangą nusipirko už 177 171 rusišką rublį.

Kuršo gubernijoje XIX a. pabaigoje gyveno apie 674 tūkst. gyventojų, daugiausia latviai, bet miestuose vyravo vokiečiai, turėję autonomijos privilegijas nuo Petro I laikų. Čia taip pat gyveno apie 18 tūkst. lietuvių. Kuršo gubernija buvo pramoninė ir viena raštingiausių Rusijos imperijos gubernijų.

„Amatininkus ima tiktai vokiečius, o kaip kada rusus. Ant garlaivio, kuris vaikščioja nuo Liepojos iki Palangos, matrosai vieni vokiečiai, kareiviškai pasirėdę, nors gyventojai Palangos kaip žuvėjai, apsipratę su jūrėmis, greitai galėtų tapti gerais marininkais. [...]

[...] kalbą Palangoje gali išgirsti visokią. Že­maičiai kalba savotiškai, vienok moka ir lenkiškai; žydai ir urėdninkai kalba rusiškai ir vo­kiš­kai [...]. Žemaičiai samdo lauką iš grafo Tiš­ke­vi­čiaus ir minta iš daržovių, taip pat užsidirba pri­laikydami arklius ir iš žuvininkystės. Ne­tur­tingi tai žmoneliai, bet teisūs ir gudrūs.

Kad gr. Tiškevičius tuos plotus smilčių, kur šian­dien jovijasi vėjai, parsamdytų Palangos gy­ven­tojams už mažus pinigus, tai ir pats turėtų naudą, ir pagelbėtų beturčiams.“

Palanga, būdama visai netoli sienos su Vo­kietija (iki Nemirsetos, kurią vietiniai lietuvinin­­kai vadino Nemerzata, tebuvo gal apie trejetas kilometrų), garsėjo ne tik kaip kurortas, į ku­rį atvykdavo gydytis pasiturintys žmonės iš Ru­sijos imperijos ir Vakarų Europos, o ypač iš Len­­­kijos.

Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką raš­­­tą, Pa­lan­ga buvo tapusi vienu svarbiausių tar­­­­­pinių punk­­tų knygnešiams ir kontrabandinin­­­kams, ne­legaliai kertantiems Rusijos ir Vo­kie­tijos im­perijų sieną. Miestelyje lengvai buvo ga­lima gauti Ma­žo­joje Lietuvoje išspausdintų tiek religinio turinio knygų ir maldaknygių, tiek nelegaliai leidžiamus Aušrą, Varpą ir kitus pe­­rio­di­nius lietuviškus leidinius.

Palanga buvo ta­­­pusi ir savotišku tarpiniu punk­tu caro valdžios persekiojamiems visuomenės veikėjams. An­tai daktaras Jonas Šliū­­pas prie Birutės kal­no buvo įsodintas į laivelį ir iš­plukdytas iš pradžių į Prūsiją, o iš ten išvyko į Jungtines Ame­ri­kos Valstijas.

Kai kurie progimnazijos mokiniai apie nelegalią spaudą gerai žinojo, patys tuos leidinius skaitė ir platino, o gabesni net rašė.

Tarp tokių moksleivių buvo ir J.Šaulys. Bū­da­mas paskutinėje progimnazijos klasėje, jis įsi­traukė į lietuvišką tautinę veiklą, dalyvavo lie­tuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino Ameri­ko­je leidžiamą Vienybę lietuvninkų ir Tilžėje leidžia­mą Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalgą. Bū­da­mas šešiolikos metų, 1895 m. pa­skelbė savo pir­­­­­mąjį straipsnį Vienybėje lietuvnin­kų apie Pa­langos moksleivių gyvenimą.

Atsiminimuose J.Šaulys prisipažįsta, kad Pa­langoje iki ketvirtos klasės jis dar nesijautė lie­tuvis, bet neabejojo esąs žemaitis:

„Pirmiausia jautėmės esą katalikai. Jeigu kas nors mūsų būtų paklausęs, ar mes rusai, ži­noma, būtume atsakę neigiamai. Bet į klausimą, kokios aš esu tautybės, aš turbūt anais laikais nebūčiau mokėjęs atsakyti. Tautybės klausimas mums tuomet iš viso dar nebuvo kilęs. Bet jeigu būčiau buvęs prispirtas, greičiausiai būčiau pasisakęs esąs žemaitis, nes lenku nesijaučiau. [...]

Ketvirtoje progimnazijos klasėje kvėdarniškis Liatukas (vėliau tapęs Lietuvos generolu), matyt, jau susipratęs lietuvis, suorganizavo bū­relį mokinių, į kurį, be manęs, iš mūsų Klovinės ben­drabučio (kvateros) buvo dar įstojęs J.Va­len­tinavičius (vėliau vaistininkas) ir P.Butkus iš Švėkšnos. Visi gyvenome viename kambaryje. Gau­davome iš Tilžės kontrabandos keliu Vie­ny­bę lietuvninkų ir Apžvalgą. Būrelio nariai sa­vo tarpe jau kalbėjomės lietuviškai. Tai taip pat mums atrodė natūralu. [...] Bet ar mes jau bu­vome patriotai?

Vargu, nes atsimenu dar ir štai kokį faktą. Kai pabaigę Palangos progimnaziją mudu su pus­broliu [matyt, turimas galvoje Kazimieras Ste­­­ponas Šaulys. – V. P.] išsiskyrėva, tai aš vis ra­ši­­nėjau laiškus rusiškai, kol jis mane pagaliau su­gė­dino, kam aš vis dar rusiškai rašąs? Jei nenorįs rašyti lenkiškai, tai juk galįs jam rašyti ir lietu­viškai. Tai, galima sakyti, buvo pataikyta man lyg kūju į kaktą. Iš karto iškilo klausimas: iš tikrų­jų, kam gi aš vis ta rusų kalba naudojuosi?“

Palangos progimnazijos keturias klases J.Šau­lys baigė 1895 m. vasarą palyginti vidutiniškais pa­­­­žymiais. Išduotame progimnazijos pažymėjime aukščiausias metinis įvertinimas penketu yra tik už elgesį.

Iš istorijos ir vokiečių kalbos turėjo po ke­t­vertą. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kal­bų tu­rėjo trejetus, kaip ir iš matematikos ir geogra­fi­jos.

Progimnazijos baigimo proga Telšių fo­to­gra­fas Juozapas Romaš­ke­vičius padarė jo nuotrauką, kuri saugoma Lietuvos nacionaliniame mu­­­ziejuje. Tai viena iš retesnių nuotraukų, kurioje J.Šaulys yra be akinių.