Vytautas Naudužas

Atstumas nuo Lietuvos iki Kazachstano – kaip iki „pasaulio krašto“: kelionė lėktuvu trunka apie šešias valandas. Ne kažin ką mažiau trunka kelionė nuo krašto iki krašto Kazachstano viduje. Kazachstanas – devinta pagal teritoriją valstybė pasaulyje.

Vytautas NAUDUŽAS, Lietuvos ambasadorius Kazachstane

Geografijos, istorijos nepakeisi, bet tai galima padaryti su ekonomika, politika, bendradarbiavimu tarp tautų. Archyvuose atrandami dokumentai patvirtina mūsų bendradarbiavimą nuo amžių  glūdumos.

Beje, Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

XX a. Kazachstanas paženklino tūkstančių Stalino deportuotų lietuvių likimus. Vien tik Karlago (Karagandos srities) lageriuose kalėjo 89 tūkst. mūsų šalies piliečių. Karlago kalinių atsiminimuose apstu padėkų kazachams už paramą, padėjusią išlikti gyviems sovietų konclageriuose.

Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

Mano asmeninė pažintis su Kazachstanu prasidėjo labai anksti, nes senelis, daugiavaikės šeimos tėvas, buvo deportuotas būtent į Karlagą. Mokykloje man buvo neįprasta matyti mokytoją iš tolimojo Čimkento, kuri kalbėjo tik rusiškai ir vaikus, aišku, mokė Aleksandro Puškino kalbos.

Pirmą kartą atvykus į speiguotą, arktiniu šalčiu pulsuojančią sostinę Astaną susidarė įspūdis, kad atsidūrėme už „civilizacijos ribų“. Šį įspūdį greit pakeitė moderni miesto architektūra ir kazachų svetingumas. Kazachstano svečių negali nestebinti prezidento Nursultano Nazarbajevo iniciatyva per nepilnus 20 metų sukurta nauja sostinė Astana, tik ką perėjusi į pasaulio milijoninių miestų sąrašą (š.m. liepos 4 d. gimė milijonasis Astanos gyventojas).

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Sunku pervertinti ir Kazachstano turtus. Tai ne tik nafta, dujos, juodieji, spalvotieji ir retieji metalai. Tai ir uranas, deimantai, auksas, grūdai. Keletas pavyzdžių. Kašagano verslovės atsargos – 38 mlrd. barelių naftos ir 1 trln. kubinių metrų dujų. Tai antras pagal atsargas po Aliaskos Prudhou Bėjaus naftos telkinys pasaulyje. Kašaganas – amžiaus projektas, pareikalavęs apie 100 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų iš „ExxonMobil“, „Agip“, „Shell“, „Total“ ir kitų pasaulinių kompanijų! Palyginimui, praėjusiais metais Baltarusijos BVP buvo 62 mlrd. dolerių.

Naują kvėpavimą Kazachstano ekonomikai gali suteikti ir atgimstantis Šilko kelias („politika – konjunktūrinė, pervežimai – amžini“) bei „Expo 2017“. Transportas gali „atvežti“ arba „išvežti“ ekonomikos suklestėjimą ar krizes. Naujasis Šilko kelias, logistikos centrai jau atvežė milijardinių investicijų, nors prekių kainos aukščiu vis dar varžosi su 170 metrų dangoraižiu – prekybos centru „Chan-Šatyr“. Tai indikuoja būtinybę tobulinti sienų kirtimo, muitinės ir tranzito procedūras bei dokumentus.

Kitų metų svarbiausias Kazachstano įvykis – „Expo 2017“. Šios pasaulinės parodos tema – ateities energetika. Kazachstano energetika net 75 proc. priklauso nuo importuojamų įrenginių ir technologijų. Be energetikos neįsivaizduojamas tvarus šalies vystymasis. Pasibaigus parodai Astanoje duris atvers tarptautiniai finansų ir arbitražo centrai, kuriami remiantis Dubajaus pavyzdžiais.

„Geriau mažiau, bet daugiau…“ – dėl gigantiškų užmojų lengvai suprantamas šūkis Kazachstane, sugebėjusiame per visą nepriklausomybės laikotarpį pritraukti sunkiai įsivaizduojamą 250 mlrd. dolerių tiesioginių užsienio investicijų sumą. Nepaisant „suvargusių“ naftos bei dujų kainų ir nacionalinės valiutos tengės susilpnėjimo (per pastaruosius kelerius metus tengės kursas euro atžvilgiu krito beveik dvigubai), Kazachstanas vien per šių metų pirmąjį ketvirtį pritraukė 2,7 mlrd. dolerių investicijų.

Pasaulio ekonominio augimo nebelemia nafta, dujos ir kiti mineraliniai ištekliai. Tai greičiau priklauso nuo naujų technologijų, mokslo pasiekimų. Didelių pastangų dėka Kazachstanas jau pateko į pasaulio inovatyviausių ekonomikų 50-uką.

Kazachstane iki šiol gyvena tūkstančiai lietuvių, atradusių čia naujus namus. Didžiausia mūsų tautiečių dalis reziduoja Karagandoje ir Almatoje. Džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau kazachų apsilanko Lietuvoje. Juos žavi ne tik mūsų sostinė ir pajūris, bet ir medicininis turizmas – jie pamažu atranda Druskininkus, Birštoną ir Anykščius.

Itin džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau jaunų kazachų renkasi studijas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Ypač juos domina žemės ūkio, medicinos ir technologijų specialybės.

Lietuvos verslo patirtį Kazachstane vainikavo 1,1 mlrd. dolerių prekybos apimtys, keletą kartų viršijančios Kazachstano prekybą su artimiausiomis kaimynėmis.

Nepaisant skaudaus sovietinio palikimo, nepriklausomas Kazachstanas, turėdamas darbščių ir kūrybingų žmonių bei gausių gamtos turtų, sparčiai atsigauna. Iš Dievo užmirštos ir apleistos sovietinės respublikos Kazachstanas tapo stipria ir žinoma visame pasaulyje valstybe. Labai reikšmingas žingsnis buvo branduolinės ginkluotės atsisakymas.

Didėjanti žmonių priklausomybė nuo šalies nepriklausomybės – gera žinia, kuria pagrįstai gali didžiuotis Kazachstanas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Meilūnas

Spalio mėnesį minime Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Tai gera proga ne tik įvertinti, kas pasiekta per šį laikotarpį, bet ir giliau pažvelgti į dviejų geografiškai tolimų valstybių bendrystę bei ateities galimybes.

Egidijus MEILŪNAS, Lietuvos ambasadorius Japonijoje

Jau daugiau kaip prieš šimtmetį Japonija lietuviams atrodė sektinas valstybės kūrimo pavyzdys. Būsimasis Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys dar 1906 m. Dėdės slapyvardžiu išleido tris knygas apie Japoniją, kuriose išsamiai pristatė savo tautiečiams tolimą šalį kaip pavyzdį, kokią Lietuvą galima kurti. S.Kairys neabejotinai nutiesė pirmuosius žmogiškus tiltus tarp dviejų šalių.

1922 m. gruodžio 20 d. Japonijai pripažinus Lietuvą atsirado galimybių pradėti tiesioginį bendradarbiavimą. Dviejų tautų bendrystės simboliu tapo legendinis japonų diplomatas Chiune Sugihara, 1939–1940 m. dirbęs Kaune ir išgelbėjęs daugiau kaip 6 tūkst. žydų pabėgėlių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jo žygdarbį įvertino kaip neįkainojamo humanizmo pavyzdį, sujungiantį praeitį su dabartimi.

Nauju atnaujintų santykių ir bendrystės simboliu tapo nedidelis Kudži miestas Japonijos Ivatės prefektūroje, dar 1989 m. oficialiai užmezgęs ryšius su Klaipėda. Tuometis miesto meras Yoshiaki Kuji 1991 m. sausį parašė protesto laišką Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą.

Lietuviai, besilankantys Japonijoje, ar japonai, atvykstantys į mūsų šalį, neretai sako pajutę abipusį dviejų tautų artumą. Manau, kad tai galima paaiškinti pagarba toms pačioms žmogiškosioms vertybėms, suartinančioms tautas labiau nei geografinė kaimynystė. Tikriausiai todėl Lietuvoje labai populiari tradicinė ir moderni japonų kultūra, kuriami japoniški sodai, dviejuose universitetuose dėstoma japonų kalba. Tikriausiai todėl įvairiuose Japonijos miestuose buriasi Lietuvos draugų grupės, Tokijo užsienio studijų universitete dėstoma lietuvių kalba, daugėja atvykstančių į Lietuvą japonų, o Tokijuje, Hirošimoje, Kiote ir kituose miestuose veikia parduotuvės, kuriose parduodami tik lietuviški gaminiai.

Šiandien džiaugiamės ne tik geru bendradarbiavimu įvairiose srityse, bet ir šiltais ryšiais tarp žmonių, kultūros, jaunimo bei sporto mainais. Pagarbą bendroms vertybėms ir pasiryžimą jas ginti simbolizuoja ir istorinis Japonijos savigynos jūrų pajėgų mokomosios eskadros laivų vizitas Klaipėdoje šių metų rugpjūtį.

Darbas Japonijoje, mokslo ir technologijų šalyje, kuri pagal ekonomikos dydį yra trečia pasaulyje, leidžia įvertinti ekonominės ir mokslo diplomatijos galimybes, svarbą bei naudą. Šiais laikais eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, kontaktai su mokslo ir technologijų pasauliu tampa viena svarbiausių ambasadorių, diplomatų kasdienės veiklos sričių. Japonijoje, kur itin vertinama kokybė ir produktų originalumas, ženklas „Pagaminta Lietuvoje“ jau yra pripažįstamas kaip kokybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie lietuviškus lazerius, bet ir apie tekstilės, ypač lino, gaminius, maisto ir žemės ūkio produktus, gėrimus. Sėkmingai kelią į Japonijos rinką skinasi ir Lietuvos biotechnologijos sektoriaus produkcija.

Ekonominės diplomatijos efektyvumą liudija ir kasmet daugiau kaip 40 proc. didėjantis turistų iš Japonijos skaičius, pernai pasiekęs 21 tūkst. (daugiau negu iš visų kitų Azijos šalių kartu paėmus). Visa tai – ir mūsų šalies įvertinimas. Norėčiau atkreipti Lietuvos verslininkų dėmesį, kad dabar, išaugus Lietuvos žinomumui Japonijoje, labai palankus metas megzti naujus verslo ryšius, pristatyti naujus produktus ir dar aktyviau kviesti japonų turistus į Lietuvą.

„Mokslo diplomatija“ – dar santykinai nauja sąvoka, bet neabejotinai reikšminga, kai kalbama ir apie glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą, ir apie bendrą diplomatų bei mokslininkų darbą įveikiant bendrus šiuolaikiniame pasaulyje kylančius iššūkius. Per pastaruosius metus, dirbdami kartu su Lietuvos ir Japonijos mokslo institucijomis, pasiekėme visiškai naują bendradarbiavimo lygį. Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Rugsėjį, prieš vykdamas į trečiąjį Lietuvos ir Japonijos gyvybės mokslų simpoziumą Vilniuje, žymus onkologijos specialistas, Tokijo universiteto profesorius Kenzaburo Tani apsilankė mūsų ambasadoje. Kalbantis apie Lietuvos ir Japonijos santykių istoriją netikėtai paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras Yasuya Uchida, Japonijos vardu 1922 m. pasirašęs Lietuvos pripažinimo dokumentą, yra profesoriaus giminaitis. Šyptelėjome su profesoriumi – kaip netikėtai susipina praeitis ir ateitis: XX amžiaus pradžios diplomatinis dokumentas tapo tiltu į ateitį, padėjo pagrindą ir moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Japonijos XXI amžiuje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asta Skaisgirytė

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Bajarūnas

Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje

Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?

Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.

Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.

Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.

Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.

Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.

Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.

Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.

Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lietuva ir Švedija – kartu į ateitį
Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.
Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?
Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.
Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.
Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.
Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.
Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.
Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.
Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.
Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.
Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos žmonių demokratiniu būdu išrinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 m. kovo 11 d. priėmęs aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, visam pasauliui paskelbė apie savo apsisprendimą būti laisviems ir nepriklausomiems. Tačiau teko nueiti ilgą ir sunkų kelią, kol atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažino kitos valstybės ir patvirtino, kad Lietuva vėl yra visateisis tarptautinių santykių subjektas.

Rolandas Kačinskas, Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius

Šiomis dienomis sukanka 25-osios diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo, o gal geriau reikėtų sakyti – tarptautinio pripažinimo blokados įveikimo metinės. Pažymint šią sukaktį, LR užsienio reikalų ministerija rugsėjo 15 d. LDK valdovų rūmuose rengia tarptautinę konferenciją „Europa 2040-aisiais: vieninga, laisva ir taiki“.

Renginio dalyviai – Lietuvos ir kitų šalių buvę bei esami prezidentai ir užsienio reikalų ministrai, iškilūs diplomatai, ekspertai ir Nobelio premijos laureatai – pakviesti aptarti ateinančių 25-erių metų Eu­ropos, o kartu ir Lietuvos tarptautinių perspektyvų.

Konferencijos tema skatina žvelgti į ateitį. Ar galime tikėtis, kad po ketvirčio amžiaus gyvensime geresnėje aplinkoje? Ar dar kada nors ES dokumente vėl bus galima pamatyti sakinį: „Europa niekada nebuvo tokia klestinti, saugi ir laisva, kokia ji yra šiandien“, kaip kad buvo parašyta 2003 m. priimtoje Europos saugumo strategijoje? Ar tokios formuluotės tebuvo tuo metu vyravusių ES šalių narių nuotaikų ir vilčių atspindys? Nes ir anuomet, ir dabar realybe to nebūtų galima pavadinti.

Prognozės – nedėkingas užsiėmimas. Kitaip nei prieš ketvirtį amžiaus pranašavo istorinio modernizacijos proceso šalininkai, istorija nesibaigė – vieninga, laisva ir taiki Europa vis dar lieka idealus siekinys. Vieni po kitų kyla nauji, vienas už kitą sudėtingesni iššūkiai. Visi jie savaip svarbūs ir būtini spręsti, tačiau, priklausomai nuo politinės konjunktūros, turintys savybę užgožti kitus. Tarp pastarųjų dažnai atsiduria Europos vertybių sklaidos ir jų įtvirtinimo Rytų ir Vidurio Europoje, jas galinčių ginti institucijų išsaugojimo ir tvirtumo klausimai.

Tikėtis konferencijoje išgirsti vienareikšmiškai optimistinių vertinimų dėl Europos ateities būtų naivu. Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje yra per daug nežinomųjų bei netikrumo ir per mažai politinės valios.

Daug noro prekiauti, mažai – apginti laisvę. Šalys skirtingai vertina esamą situaciją, grėsmes ir pasekmes. Per dažnai dokumentuose procesai aprašomi taip, kaip juos norima ar patogu matyti, bet ne taip, kokie jie yra tikrovėje. Tai ypač gerai pastebima, kai kalbama apie Rusijos keliamus iššūkius Europai ir ką tai gali reikšti atskiroms šalims.

Skaudžios mūsų šalies istorinės pamokos, jau ne vienus metus stebimos Rusijos ambicijos kaimyninių valstybių teritorinio vientisumo ir suvereniteto sąskaita, tarptautinės teisės erozija ir sunkumai, su kuriais susiduria Ukraina ir Gruzija, siekdamos europinės ir euroatlantinės perspektyvos, – visa tai verčia Lietuvą į savo ir Europos ateitį žiūrėti su daug didesniu nerimu, nei tai daro daugelis kitų šalių.

Savo pokalbiuose su užsienio valstybių diplomatais dažnai pajuokauju, kad Lietuva jau švenčia dvi Nepriklausomybės dienas – vasario 16 d. ir kovo 11 d., todėl trečios mums nebereikia. Nes Lietuvai nacionalinio saugumo klausimas lygus nacionaliniam išlikimo klausimui.

Blogiausias sprendimas sudėtingų ir susipynusių iššūkių gausoje būtų sustoti ir nieko nedaryti. Diplomatinių santykių atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo 25-mečio sukaktis primena mums ir kitiems, kad kai yra valia, tikėjimas ir strateginė kantrybė, net neįmanoma tampa įmanomu.

Tai primena ir tolesnis Lietuvos bei kitų dviejų Bal­tijos valstybių kelias – sėkminga valstybių ir vi­suo­menių transformacija, įsitvirtinimas pasaulio bend­rijoje, integracija į ES ir narystė NATO. Ne veltui Baltijos valstybės šiandien vadinamos sėkmės is­to­rijomis, kurios įneša pozityvų indėlį į Europos rai­dą.

Jei ne laiku priimti sprendimai, politinė lyderystė ir dirbtinai suformuotas geopolitines ribas peržengian­­ti vizija, šiandien mes visi – tiek Baltijos valstybės, tiek kitos ES ir NATO šalys – būtume daug su­dė­tingesnėje, mažiau nuspėjamoje ir potencialiai pa­vojingesnėje saugumo aplinkoje. Todėl žiūrint į 2040-uosius lai mūsų kelias būna priminimas, kad bū­­tina saugoti tai, ką esame iškovoję ir pasiekę, ir pa­vyz­dys, kai svarstome ES Rytų partnerystės šalių, ypač Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, europinę ateitį.

Santykius su šiomis šalimis reikia megzti pagal jų nuopelnus ir siekius, o ne laikant jas Rusijos interesų įkaitais. Kartu tai raginimas europinį kursą pasirinkusioms šalims drąsiai siekti savo svajonių. Prisiminkime: jei Baltijos šalys būtų klausiusios patarimų pradžioje neskubėti su nepriklausomybės  atkūrimu, o vėliau – su okupacinės kariuomenės išvedimu ir integracija į Vakarų struktūras, nes tai galėtų apsunkinti Gorbačiovo „perestroiką“ ar Jelcino liberalias reformas, Lietuva ir šiandien būtų pilkojoje zonoje.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

2040-aisiais vieninga, laisva ir taiki Europa greičiausiai dar netaps realybe.

Šio termino ir nereikėtų suprasti pažodžiui. Tai labiau kaip siekiamybė ar vizija, nukreipianti mūsų mintis, darbus ir energiją tinkama linkme. Europai artimiausi metai bus didelių išbandymų metai. Per sovietinę okupaciją tęstinumą išlaikiusios ir pastarąjį ketvirtį amžiaus naujų kovų užgrūdintos Lietuvos diplomatinės tarnybos laukia nauji iššūkiai. Kitos savaitės konferencija Europos laisvės ir vienybės problemų gal ir neišspręs, tačiau įneš savo indėlį formuojant tarptautinės diplomatijos darbotvarkę ir darant įtaką politiniams procesams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Audrius Brūzga, Lietuvos ambasadorius Turkijoje

Dveji parlamento rinkimai įsiūbavo pilietinę šalies visuomenę, trys vyriausybės vis iš naujo brėžė šalies plėtros trajektorijas. Įsiplieskus karui Sirijoje, šalį užplūdo pabėgėliai. 2015 m. pabaigoje jie ėmė ieškoti kelių į Europą, sukeldami dar neregėto masto humanitarinę krizę ir netikėtą įtampą Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga. Per atsinaujinusius kruvinus kurdų teroristinės organizacijos PKK išpuolius negailima nei Turkijos saugumo tarnybų pareigūnų, nei civilių gyventojų. Aukų skaičius jau siekia 2 tūkst. Į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo ISIS savižudžiai smogikai. Kraupiais sprogdinimais ISIS mėgino kelti baimę ir sumaištį tarp žmonių ir diskredituoti Turkiją prieš tarptautinę bendruomenę. Užsienio politikoje vaizduotę audrino netikėtas santykių su Rusija atšalimas, Turkijos karinėms oro pajėgoms numušus Rusijos naikintuvą Su-24, bei toks pat staigus ir netikėtas tų santykių atkūrimas šių metų liepos mėnesį.

Reikia atminti, kad Turkijos iššūkiai neatskiriamai susiję su išorės grėsmėmis, pirmiausia kaimyninėje Sirijoje vykstančiu nuožmiu karu. Suteikusi prieglobstį 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkija pelnė viso pasaulio pripažinimą, o ginkluotų Sirijos kurdų grupuočių kėslai Turkijai kelia didelį nerimą. Sirijos karo baigtis turės didžiulį poveikį tolesnei viso regiono valstybių raidai, ir Turkija čia ne išimtis.

Scanpix nuotr.

Kai jau atrodė, kad į šalies gyvenimą grįžta stabilumas, š.m. liepos 15 d. Turkiją supurtė pučas – mėginimas karine jėga nuversti teisėtą šalies valdžią. Turkija patyrė didžiulį sukrėtimą, kurio pasekmės bus jaučiamos ilgai, bet kuris savo ruožtu gali suvienyti politines šalies jėgas ir mobilizuoti visuomenę toms pertvarkoms, kurios užtikrintų demokratinę šalies raidą ir saugotų piliečių teises bei laisves.

Jau metai, kai Turkijos pavadinimas mirga pasaulio spaudos antraštėse. Nėra dienos, kad nebūtų ko raportuoti iš Ankaros. Iš profesinės pusės žiūrint, diplomatui tai reta ir naudinga patirtis – būti ten, kur vyksta istoriniai įvykiai.

Mūsų ministras buvo pirmasis iš ES ir NATO šalių atvykęs į Ankarą parodyti solidarumo su turkų tauta ir tiesiogiai susipažinti, kaip vyriausybė tvarkosi su perversmo padariniais. Ministras Linas Linkevičius tuomet sakė, kad su artimais partneriais ir sąjungininkais reikia kalbėtis akis į akį, neapsiribojant spaudos pranešimais ir diplomatiniais reveransais. Privalu partnerį išklausyti, mėginti suprasti ir įvertinti visas priežastis ir aplinkybes, darančias įtaką politiniams sprendimams. Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Esu įsitikinęs, kad tik kantrus dialogas, abipusė pagarba ir įsipareigojimas gali laiduoti pageidaujamą sutarimą ir bendradarbiavimą. „Lietuva užėmė tvirtą poziciją dėl FETO mėginimo liepos 15 d. įvykdyti niekingą perversmą ir parodė, kad yra tikra draugė“, – parašė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Çavoşoǧlu savo „Twitter“ paskyroje, išlydėdamas kolegą L.Linkevičių.

Su Turkija turime dėl ko tartis ir sutarti. Ne vien dėl to, kad esame įsipareigoję abiejų šalių gynybai ir saugumui NATO Vašingtono sutartimi. Turkija yra ir nori būti euroatlantinės bendruomenės narė. Nepaisant geografinių apribojimų, su ja mus sieja istorinės, kultūrinės ir ekonominės gijos. Dar niekuomet Turkija nebuvo tokia europietiška, kaip dabar. Pastarųjų dešimtmečių progresas akivaizdus: puiki transporto infrastruktūra nenusileidžia europiniams standartams; paslaugų sektorius padarė ženklų kokybinį šuolį – čia gyventojai jau kuris laikas naudojasi elektroniniu receptu, kai Lietuvoje mes tokio vis dar neturime; Stambulas gyvena Niujorko ir Londono ritmu, o istoriniuose Anatolijos miestuose steigiami universitetai, kuriasi modernūs muziejai, ir vis daugiau žmonių, vyrų ir moterų, iš tradicinės, konservatyvios namų aplinkos išeina į aktyvų socialinį gyvenimą. Pastebimas islamiškojo aktyvizmo didėjimas neturėtų gąsdinti, jei eitų kūrimo ir taikaus sambūvio, ne destrukcijos keliu.

Niekaip nenuneigsi fakto, kad prie Turkijos modernizavimo didžia dalimi prisideda Europos Sąjunga. Kaip ir Lietuvos atveju, stojimo derybų procese keičiami Turkijos įstatymai, kad atitiktų ES standartus, gerinamos verslo konkurencijos sąlygos, stiprinami demokratiniai institutai ir pagrindinių piliečių teisių bei laisvių apsauga. Čia ir Lietuvos patirtis bei gebėjimai labai praverčia ir yra vertinami. Lietuva laimėjo šešis ES finansuojamus techninės pagalbos Turkijai „dvynių“ projektus. Rugsėjo pradžioje Ankaroje startuos projektas „Teisinės pagalbos tarnybos stiprinimas Turkijoje“, kurį kartu su partneriais iš Italijos ir Ispanijos įgyvendins Vilniaus valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba.

Turkijos orientacija į Europos vertybių sistemą neabejoju, tik reikia Turkijai padėti nepamesti to orientyro. Svarbiausia šiuo metu – pasiekti santarvę šalies viduje ir išvengti pragaištingo Artimųjų Rytų suktuko.

Šiemet minint diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo 25 metų sukaktį, visiems Turkijos žmonėms reikia palinkėti taikos, stabilumo ir gerovės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš penkerius metus, neapsikentę staigaus Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo, apie 120 Lietuvos istorikų, politologų, kultūros, visuomenės veikėjų įsteigė Jerzy Giedroyco vardu pavadintą dialogo ir bendradarbiavimo forumą ir ėmėsi aktyviai reanimuoti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Viena šio forumo idėjų – jau trečius metus gyvuojanti tradicija kasmet įteikti Jerzy Giedroyco vardo premijas Lietuvos ir Lenkijos santykius puoselėjantiems kultūros, politikos, o šiemet – ir verslo atstovams.

Premijų už nuopelnus Lenkijos ir Lietuvos draugystės puoselėjimui laureatais šiemet tapo pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Janas Widackis, ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgorzata Kasner. Apdovanotas ir verslo įmonės vadovas Maciejus Radziwillas, labiausiai prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos komercinių ryšių stiprinimo ir istorinių-kultūrinių projektų rėmimo.

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykių pakilimus bei nuosmukius ir galimybes įžiebti daugiau šilumos tarp dviejų šalių „Veidas“ kalbasi su istoriku, Jerzy Giedroyco forumo kūrėju ir valdybos pirmininku prof. habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu.

– Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Kur link jie juda?

– Kai kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, aš dažnai naudoju kalnelių metaforą: arba mes esame aukštikalnėje ir labai artimi draugai, arba kažkur kalno papėdėje. Kalbant apie dabartinius santykius galima pacituoti Andžejaus Pukšto pateiktą šių santykių charakteristiką: verslas, mokslas, kultūriniai ry­­šiai ir toliau yra labai puikūs, bet mes matome vi­sišką politinių santykių atšalimą. Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Gana keista situacija: Lietuvos politikai nebepažįsta Lenkijos politikų, ir atvirkščiai. Ir tai yra didelė problema, nes po­li­tikai juk išrinkti tam, kad būtų visuomenės vairinin­kai. Nebūtina mylėti lenkų, bet reikia apie juos mąs­tyti kaip apie kaimynus.

Visada geriau turėti kai­myną, kuris yra gerai nusiteikęs, su kuriuo draugaujama, su kuriuo galima susėsti ir neformaliai ap­tarti egzistuojančias problemas. Juo labiau kad bendrų problemų, kurias reikia spręsti, be galo daug. Užsienio politikos srityje – mus siejantys Ukrainos ir bendrai Rytų partnerystės klausimai, vidaus politikos srityje – visi infrastruktūriniai projektai.

Anksčiau mes dažnai kalbėdavome apie simbolinę prasmę, kad Lietuvai kelias į Europą eina per Lenkiją. Dabar ta simbolinė prasmė virsta realia, nes geležinkelių susisiekimas, susisiekimas sausuma su Vakarų Europa mus jungia būtent per Lenkiją. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus, kaip elektros jungtys, įvairios papildomos energetinio saugumo alternatyvos. Ir nors kažkuria prasme mes esame tarsi pasmerkti dirbti kartu, kažkodėl to aiškiai nesuprantame abiejose pusėse, ypač politikos pasaulyje.

– Tokia draugystė, matyt, naudingesnė Lietuvai?

– Žinote, kai reikia pakelti sunkų akmenį, kartais net ir didelis bei stiprus žmogus vienas to nesugeba padaryti – neretai jam reikia mažesniojo pagalbos. Ypač turint omenyje, kad esame tose pačiose svarbiose mums sąjungose – ES, NATO. Šitose struktūrose mažesniųjų balsas galbūt lemia šiek tiek mažiau, bet jis vis tiek turi tam tikrą svorį. Dėl mūsų geografinės, geopolitinės padėties mums reikia Lenkijos, bet nenusipiginkime ir pasakykime, kad kai Lietuva ir Lenkija veikia kartu, tai naudinga ir Lenkijai. Užtenka prisiminti prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio ar prezidentų V.Adamkaus ir Lecho Kaczynskio laikus: tuo metu šios dvi valstybės buvo jėga, kuri turėjo ką pasakyti ir kurios buvo klausomasi.

– Dabar nebėra ne tik prezidentų draugystės, bet ir sutarimo dėl ES ateities. Lietuva tarsi pasuko Vokietijos link. Lenkija, priešingai, su šia šalimi gana aštriai nesutaria, ypač pabėgėlių klausimu.

– Anksčiau buvo deklaruojama, kad mes „nesidairom į ubagus“ ir kreipiame dėmesį į Skandinavijos šalis. Dabar yra noro – ir visada jo buvo – artimiau bendradarbiauti su Vokietija. Bet neužmirškime, kad bendradarbiavimas visada yra dvipusis. Lie­tu­viai gali labai norėti bendradarbiauti su skandinavais, vokiečiais, britais, bet reikia, kad ir antra pusė to norėtų. Ir čia prieiname prie labai svarbaus as­pekto užsienio politikoje – emocijų.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Lietuvis apie lenką negali kalbėti neutraliai – jis kalba apie jį arba labai gerai, arba labai blogai.

Daugelis lenkų, ypač jų intelektualinis elitas, junta, kad virš jų kabo ne tik Jogailos prakeiksmas, kaip kažkada suformulavo Rimvydas Valatka, bet ir Ado­mo Mickevičiaus prakeiksmas. Jo pasakymas „Litwo! Ojczyzno moja!“ lietuvius lenkų mentaliniame žemėlapyje daro išskirtinesnius. Jame irgi yra emocinis ryšys su Lietuva. Dėl to emocinio ryšio Lietuva Lenkijai nėra tik eilinė kaimynė.

Pažiūrėkime ir į įvairias Lenkijoje ilgą laiką populiarias ir iš dalies dabar dar veikiančias geopolitines koncepcijas. Viena jų, bene pati populiariausia, suformuluota, beje, Jerzy Giedroyco dar prieš prasidedant „Solidarumui“, vėliau sulaukusi paramos iš „Solidarumo“ veikėjų, o maždaug nuo 1995–1996 m. tapusi ir viena svarbiausių valstybės koncepcijų, yra vadinamoji ULB: Ukraina, Lie­tu­va, Baltarusija. Tai idėja, kad be laisvos Uk­rainos, Lietuvos ir Baltarusijos negali būti ir laisvos, demokratinės Lenkijos.

O mūsų forumas šūkį, kurį J.Giedroycas taikė Lenkijai, perinterpretavo kitaip: be laisvų Len­ki­jos, Ukrainos ir Baltarusijos sunku įsivaizduoti, kad galėtų išlikti Lietuva, kad ji galėtų vystytis kaip ne­priklausoma valstybė. Tai mūsų išlikimo pagrindas. Geopolitinės koncepcijos Lenkiją daro natūralia mūsų sąjungininke.

Emocijos emocijomis, bet yra ir praktinių dalykų, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Mums reikia būti kartu. Žinoma, yra ir kita alternatyva – likti auk­­sine Europos Sąjungos provincija. Tai kelias, ku­rį iš dalies pasirinko Estija. Bet mes matome didžiulius ES vykstančius pokyčius ir turime dalyvauti ES transformacijoje, jeigu iš viso norime tokį darinį kaip ES ar ta pati NATO išsaugoti. Mes turime bandyti ES reformuoti, o vieni to nesame pajėgūs daryti – mes turime ieškoti sąjungininkų. O tokiais atvejais paprasčiausia atsiremti į natūralius sąjungininkus.

– Lenkai mus irgi dažnai vertina per emocijas, o jos, kaip sakėte, yra tai viršukalnėje, tai papėdėje. Į papėdę traukos jėga mus nutraukia greitai, į kalną lipame lėtai. Kiek šiems procesams įtakos turi tuo metu aktyvūs politikai, visuomenės, kultūros veikėjai?

– Kai mes atsigręžiame į netolimą praeitį, į auksinį V.Adamkaus laikotarpį, kada santykiai buvo nuostabūs, matome ir keletą klaidelių. Akademiniai ryšiai su lenkų kolegomis nuo pat 1990 m. kolstėsi labai normaliai, bet tuo auksiniu laikotarpiu, pa­vyzdžiui, tarp intelektualų, nepadoraus tono ženklu laikytos kalbos apie dvišalius santykius. Viskas atrodė taip puiku, kad nieko blogo įvykti negali, tad ir kalbėti apie tai nereikia.

Per mažai investavome į ryšius tarp atskirų vi­suo­menės dalių, tarp atskirų žmonių ir dabar už tai mokame. Politikai nebeturi tiesioginių ryšių. Gal­vodami, kad vėl judėsime kalno viršūnės link, tu­rime galvoti apie tai, kaip šitame kelyje turėti kuo daugiau pagalbininkų, kuo daugiau draugų. Ir turėtume kovoti su viešajame gyvenime vyraujančiomis tendencijomis: mes labai greitai pastebime, kas yra blogo, ir nekreipiame dėmesio į gerus pa­darytus darbus.

Forumas, ieškodamas kontaktų su įvairiais vi­suomenės sluoksniais, su įvairiais žmonėmis Len­kijoje, kartu nori iškelti tuos gerus darbus. Žmones, kurie siekia, kad santykiai būtų kuo ge­resni. Tai, ką mes darome, – lietaus lašas vandenyne, bet geriau pradėti nuo mažų dalykų, parodyti, kad yra žmonių, kuriems geri santykiai tarp abiejų valstybių yra tapę jų gyvenimo būdu.

– Toks žmogus, be abejonės, yra šiemet premija apdovanota Lenkijos instituto vadovė Malgorzata Kasner. Koks jos indėlis į Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimą?

– Viskas labai priklauso nuo asmenybių. M.Kasner ne tik vykdė instituto politiką, bet ir visada atsižvelgdavo į tai, kas konkrečiai svarbu Lietuvai, Lietuvos kultūros žmonėms. Jos asmenybė man simbolizuoja labai gražų, prasmingą, lygiavertį įvairių partnerių bendradarbiavimą. O žmonių, sugebančių įsiklausyti į savo partnerius, tiek mokslo, tiek kultūros srityje, patikėkite, nėra daug net tarp geriausių, iškiliausių vadovų. Labai iškalbingas faktas, kad M.Kasner sugebėjo apie Lenkijos institutą suburti didžiąją dalį Lietuvos kultūros bendruomenės.

– Ar tokiai misijai nebuvo kaišiojami pagaliai į ratus?

– Buvo, visą laiką. Neužmirškime, kad Lenkijos institutas yra Lenkijos ambasados dalis, tad jo veikla vienaip ar kitaip susijusi su politika. Bet idealaus vadovo talentas tuo ir pasireiškia, kad jis sugeba iš­laviruoti tarp „sunkių“ politinių srovių. Ir nors santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų atšalo, bent aš nepastebėjau jokio ryškesnio pokyčio M.Kasner vadovaujamo Lenkijos instituto veikloje. Linijos kryptingumas, nepaisant nepalankių vėjų, kalba apie žmogaus stuburą, įsitikinimus. Tai yra išskirtinės asmenybės požymis.

– O kaip įvertintumėte Jano Widackio, pirmojo Lenkijos ambasadoriaus, indėlį?

– Šis diplomatas – ne visai tradicinis, nes jis aklai nevykdė politinių nurodymų, rodė savo iniciatyvą, o labai sunkiose situacijose veikė ir tebeveikia labai subtiliai. Tuo galėjome įsitikinti ir visai neseniai. Kruvinų puslapių Antrojo pasaulinio karo metais tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo tiek daug, bet žinome apie Armijos Krajovos išžudytus lietuvius Dubingiuose ir lietuvių policininkų išžudytus lenkus Glintiškėse. Šioms aukoms buvo pastatytas paminklas, ir J.Widackis jį pristatė labai subtiliai. Jis pabrėžė, kaip svarbu pagerbti nužudytų žmonių atminimą, bet neakcentavo, kas buvo žudikai. Jis siekė, kad atminimo vieta nekurstytų neapykantos. Tai tik vienas pavyzdys.

Kokie žmonės yra diplomatai, atsiskleidžia, kai jų nebesaisto tarnybiniai ryšiai. J.Widackis pasirodė kaip labai geras Lietuvos draugas. Kai maždaug nuo 2008 m. pradėjo blogėti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, J.Widackis nepaprastai aršiai gynė lietuvių poziciją, atkakliai aiškino, kodėl lietuviai elgiasi vienaip, o ne kitaip. Tai, už ką mes suteikiame jam apdovanojimą, tiesiogiai susiję su J.Giedroyco vardu. Tai įvertinimas už J.Giedroyco idėjų puoselėjimą lietuvių ir lenkų santykių srityje. J.Widackis visada kovojo prieš Lenkijos istorinį nacionalizmą. Bandė, operuodamas konkrečiais pavyzdžiais, rasti argumentų, kad lenkai galėtų sprasti ir kitą pusę, kad savo mąstymu nebūtų toki seklūs ir uždari, viską vertinami tik iš grynai lenkiškos perspektyvos.

– Kaip šis lenkų istorinis nacionalizmas atrodo šiandien, ar sodrios jo spalvos?

– Tai ne tik Lenkijos pavyzdys – visame pasaulyje ryškėja tendencija, kad nacionalizmas grįžta, tad Lenkija nėra išimtis. Kalbėjau apie Dubingių žudynes, apie Glintiškes, o šiemet Lenkijoje buvo labai iškilmingai perlaidotas majoras Zygmuntas Šendzielažas, žinomas kaip Lupaška. Jis vadovavo būtent tam būriui, kuris žudė lietuvius Dubin­giuose, keršydamas už Glintiškes. Vienas Lupaškos būrio karių yra pagarsėjęs ir baltarusių žudynėmis – ant to būrio žmonių rankų daug kraujo.

Armija Krajova Lenkijoje yra net svarbesnė figūra nei Lietuvoje – partizanai. Tai vienas svarbiau­sių lenkiškos tapatybės ramsčių.

Ir anksčiau buvo bandymų pagerbti Vilniaus krašte veikusius Armijos Krajovos žmones, karius, bet šiuo atveju tai buvo daroma labai nekritiškai. Viena vertus, aš lenkus labai gerai suprantu: jie nori stiprinti savo patriotizmą, ir tai visiškai suprantama Rusijos karo su Ukraina akivaizdoje. Bet tai daroma visiškai neatsižvelgiant į kitų šalių požiūrį. Nenorėjimas suprasti kitų man yra ne kas kita, kaip grįžtantis lenkų istorinis nacionalizmas, prieš kurį nuolat kovojo J.Widackis.

BFL nuotr.

– J.Widackį jūs vadinate lenku Lietuvos draugu. Ar Lietuvoje yra daug Lenkijos draugų lietuvių?

– Taip, yra. Tai R.Valatka, neseniai išleidęs knygą „Jogailos akmuo Lenkija“, taip pat prof. Alfredas Bumblauskas, kuris visuomet bando ir taip kompli­kuotus dalykus dar labiau sukomplikuoti, kad žmo­­nių galvose viskas susijauktų ir jie pradėtų mąstyti. Jei kalbėtume apie istorikus, filosofus, galėtume vardyti daugybę pavardžių.

Lietuvoje esama labai daug diskutuotinų temų, apie kurias diskutuojama interneto puslapiuose, tarpusavio pokalbiuose, bet tarp istorikų nebėra klausimų, dėl kurių būtų kardinaliai priešingos pozicijos nacionaliniu požiūriu. Tad štai Lietuvos istorikai ginčijasi su Lietuvos istorikais, Lenkijos – su Lenkijos. Šie žmonės pakankamai gerai suvokia, kad vertinant praeitį visada yra kelios perspektyvos. Geras filosofas, žurnalistas, istorikas, pristatydamas vieną perspektyvą, visuomet bando atsižvelg­ti ir į kitas. Daugiaperspektyviškumo matymas leidžia geriau suprasti istorinius procesus ir daugelį kontroversiškų dalykų vertinti pozityviai, nors ir nenutylint negatyviosios pusės.

– Kaip manote, ar istorikai po 50 metų, kalbėdami apie dabartinį laikotarpį, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įžvelgs daug pozityvumo?

– Istorikams tokius vertinimus daryti nėra sudėtinga. Jeigu vertins šiuos santykius, jų 25-metį XXI a. perspektyvoje, istorikai sakys, kad lietuviai ir lenkai pagaliau pradėjo bendrauti kaip kaimynai. Kaip kaimynai, kurių santykiuose esama visko. Ir tai yra didelis gėris, palyginti su tuo, kas buvo didžiąją XX a. dalį, nuo XIX a. pabaigos.

Bet štai tas ateities istorikas meta žvilgsnį dar to­liau ir tada konstatuoja, kad vis dėlto ir XXI a. pradžioje nebuvo pasiekta tokio santykio, tokio lygio savitarpio supratimo, koks dominavo XIX a. viduryje. Ką jau kalbėti apie įvairių unijų laikotarpį, kai lietuviai ir lenkai vieni kitus puikiai suprato. Ir suprato, kad yra artimi sąjungininkai, bet kartu skirtingi.

Taigi istorikas paminės, kas XXI a. pradžioje buvo gero, bet neužmirš pasakyti, kad galėjo būti dar geriau. Labai aiškaus atsakymo iš istoriko neišgirsite. Jis pasakys kažką labai panašaus į tai, ką dabar pasakiau aš.

– Ar yra laikas, per kurį įmanoma sugrįžti prie XIX a. supratimo?

– Prie tokio supratimo mes niekados nesugrįšime. Dabar mūsų tikslas – sugrįžti bent prie to auskinio V.Adamkaus dešimtmečio ištakų. Tuometis politinis bendradarbiavimas, kuriam padėjo ir emociniai dalykai, ir įvairios geopolitinės doktrinos, vis dėlto rėmėsi tų dienų poreikiais, realijomis. Tada buvo svarbu, kad abi šalys atsidurtų ES ir NATO, kad Rusija nedominuotų kaimyninėse šalyse, kad būtų sudarytos galimybės kaimyninėms valstybėms pa­čioms apsispręsti, kuria linkme jos nori judėti.

Dabar svarbu vėl prisiminti tai, kas svarbu šiandien, kas bus svarbu rytoj. Užmirškime istoriją, nors ji to nenorės leisti mums padaryti, ir galvokime apie ateitį. Žinokime, kad kaimynų niekados nepavyksta pakeisti, todėl stenkimės ieškoti ryšio su kaimynais tokiais, kokie jie yra. Ypač su tais kaimynais, su kuriais užkoduotas bendras vertybių supratimas.  n

BFL nuotr.

A.Nikžentaitis apie J.Giedroyco forumą

Forumas įkurtas prieš penkerius metus, o jo susikūrimas buvo išprovokuotas staigiai pasikeitusių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Mes negalėjome suprasti, kodėl šie santykiai taip greitai keičiasi, todėl nusprendėme veikti. Supratome, kad turime išnaudoti gerus ryšius, pažintis tarp Lietuvos ir Lenkijos, įtraukiant vis naujus žmones, bandyti šią situaciją kaip nors keisti.

Kitas dalykas – mums rūpi, kas bus su Lietuvos lenkais. Labai dažnai nuo jų esame nusisukę, nežinome jų lūkesčių, norų, kuo jie gyvena. Forumo tikslas buvo kartu bandyti kurti tiltus tarp lenkiškos ir lietuviškos bendruomenės Lietuvoje, siųsti lenkų bendruomenei ženklus, kad visi esame Lietuvos piliečiai, todėl kartu turime spręsti problemas.

Dar buvo ir trečias dalykas, lėmęs J.Giedroyco pavadinimo pasirinkimą. Jis mirė Paryžiuje, o po mirties liko trys jo kaukės. Viena yra Paryžiuje, kita Videniškėse, o trečia – Varniuose. Ir jis pats interviu ne kartą yra sakęs, kad iki galo nežino, kas jis yra – ar lietuvis, ar lenkas, nes jo širdis priklauso abiem tautoms. Bet kai reikėjo pasirinkti, kur bus jo pomirtinės kaukės, jis pasirinko Lietuvą.

Mes dažnai ginčijamės, kas pirmas numatė Sovietų Sąjungos subyrėjimą. O J.Giedroycas jau šeštajame XX a. dešimtmetyje ne tik buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga subyrės, bet jau kūrė planus, kaip turi atrodyti santykiai regione po to, kai valstybės taps demokratinės.

Viena Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo priežasčių – kad J.Giedroyco koncepcijos nustumiamos į antrą planą. Nuo jų buvo atsiribojęs Radoslawas Sikorskis, tad J.Giedroyco vardo pasirinkimas mūsų forumo pavadinimui buvo priminimas lenkų bičiuliams, kokiomis vertybėmis mes norime grįsti savo santykius ateityje.

Tai idėjinis forumo veiklos pagrindas. O pati veikla – įvairios mokinių pasikeitimo programos, įvairios konferencijos, daug dirbame su Ukraina. Galima vardyti daug pavienių projektų.

Nariais laikomi visi, pasirašę forumo steigimą inicijavusį laišką ir kreipimąsi į lenkų kolegas. Tokių žmonių yra per 120, daugelis jų – gerai žinomi Lietuvoje. Vadyboje aktyviai veikia 16 narių, tarp jų Vygaudas Ušackas, Vytautas Plečkaitis, Alvydas Jokubaitis, Rimvydas Valatka, Vidmantas Valiušaitis, Herkus Kunčius. Turime ir lenkų bendruomenės atstovų – tai Renata Vidtmann iš „Znad Wilii“, Zbignevas Semenovičius, Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius. Visų tikrai neišvardijau, bet, kaip matote, net pagal pažiūras tai labai skirtingi žmonės. Tačiau mes visi sutariame vienu klausimu: mus vienija supratimas, kad Lenkija Lietuvai yra reikalinga.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius LRT radijui ir vėliau spaudos konferencijoje įvardino pagrindinius Lietuvos užsienio politikos iššūkius, kurie bus galvos skausmas mūsų šalies diplomatams:

1. Pabėgėlių krizė Europoje.

„Švedijos sprendimas uždaryti sieną su Danija, Danijos sprendimas uždaryti su Vokietija primena tam tikrą domino efektą, – teigė ministras. – Dramatizuoti situacijos nereikia, bet pripažįstu, kad tai yra iššūkis. Šengeno zonai 2016 metai bus tikrai didelis išbandymas.“

2. Didžiosios Britanijos ketinimai rengti referendumą dėl pasitraukimo iš ES.

3. Krizė Graikijoje ir visoje euro zonoje.

4. Rusijos agresija prieš Ukrainą.

““Mūsų tikslas – kad iš akiračio nedingtų ir tokie klausimai, kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą. Be jokios abejonės, tuos klausimus nagrinėsime. Bus priimti sprendimai dėl sankcijų peržiūros, reikės įvertinti situaciją”, –  tvirtino L.Linkevičius.

5. Energetikos politika.

„Energetikos projektai ir strateginiai projektai irgi lemia šalies savarankiškos raidos vystymąsi. Iš tikrųjų tie įvykiai, kurie praėjusių metų pabaigoje paženklino labai svarbų etapą energetikos nepriklausomybėje, ypač pradėtas elektros jungčių darbas, rodo tik pradžią. Dideli darbai laukia ir ateityje“, – Lietuvos diplomatijos vadovas.

6. Rytų partnerystės politika.

“Apskritai, jei kalbėtume apie Rytų partnerystės šalis, mūsų indėlis ir įdirbis tikrai visų pripažintas. Neketiname sumažinti apsukų. Tais klausimais domėsimės ir ateityje“, – tikino užsienio reikalų ministras.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Lietuva baigia savo atstovavimą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje. Ką mūsų šalis sugebėjo nuveikti per dvejus metus ten?

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba – vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų organų, užimantis labai svarbią vietą pasaulio saugumo architektūroje. JT Saugumo Tarybą sudaro penkios nuolatinės narės: JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir dešimt nenuolatinių – penkios Azijos ir Afrikos šalys, viena Rytų Europos grupės šalis, dvi Lotynų Amerikos ir Karibų grupės šalys bei dvi Vakarų Europos ir kitų šalių grupės šalys. Kartu su Lietuva 2015 m., nenuolatinėmis narėmis yra Čadas, Čilė, Jordanija, Nigerija, Angola, Malaizija, Naujoji Zelandija, Ispanija ir Venesuela.

1. JT Saugumo Taryba neturi nuolatinio pirmininko – pagal abėcėlės tvarką kiekvieną mėnesį į pirmininko kėdę sėda vis kitos šalies atstovas. Per dvejus narystės metus Lietuva Saugumo Tarybai pirmininkavo dukart – 2014 m. vasarį ir 2015 m. gegužę.

2. Pirmininkavimo Tarybai metu, Lietuva į formalią Saugumo Tarybos darbotvarkę įtraukė padėties Kryme ir Ukrainoje klausimus. 2014 m. Ukrainos klausimas Saugumo Taryboje buvo aptartas 26 kartus, Lietuvos iniciatyva surengti 8 posėdžiai – tai daugiausia Saugumo Tarybos dėmesio sulaukęs klausimas 2014 metais.

Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus.

3. Lietuva buvo viena iš JT Generalinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos dėl Ukrainos teritorinio vientisumo bendraautorių. Šimtui šalių balsavus už šią rezoliuciją ir tik 11 prieš, buvo pasiųsta aiški žinia, kad tarptautinė bendruomenė gerbia Ukrainos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Lietuva nuolat siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rusijos okupuotame Kryme.

Ambasadorė R.Murauskaitė

4. Lietuvos nuolatinė atstovė Jungtinėse Tautose ambasadorė Raimonda Murmokaitė 2014-2015 m. pirmininkavo sankcijų Centrinei Afrikos Respublikai (2127), Jemenui (2140) bei Kovos su terorizmu (1267/1989) komitetams.

5. Lietuva, siekdama užtikrinti sankcijų komitetų veiklos skaidrumą, 2014 m. rengė viešus komitetų veiklos pristatymus, kuriuose dalyvauti buvo kviečiamos sankcionuojamų valstybių kaimyninės šalys.

6. Lietuvos iniciatyva Saugumo Taryba pirmą kartą priėmė dokumentą, įtvirtinantį Europos Sąjungos, kaip strateginės Jungtinių Tautų partnerės, statusą. Tai dar labiau sustiprino ES ir JT bendradarbiavimą tarpininkavimo, krizių valdymo, humanitarinėje ir teisės viršenybės srityse.

7. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos suderėtą rezoliuciją dėl ES misijos „ALTHEA” Bosnijoje ir Hercegovinoje mandato pratęsimo. Lietuva deryboms dėl rezoliucijos vadovavo kaip Kontaktinės grupės dėl Bosnijos ir Hercegovinos pirmininkė.

8. Tesėdama įsipareigojimą atlikti aktyvų ir atsakingą vaidmenį Saugumo Tarybos veikloje, Lietuva 2014 m. kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus. Ypatingas dėmesys skirtas konfliktams Sirijoje, Sudane, Pietų Sudane ir Libijoje.

9. Lietuva drauge su kitomis 9  JTST narėmis pasirašė laišką – kreipimąsi dėl žmogaus teisių padėties Šiaurės Korėjoje įtraukimo į Saugumo Tarybos darbotvarkę.

Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes.

10. 2015 m. gegužės 22 d. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės, kurios pagrindinis akcentas – neteisėtos prekybos šiais ginklais poveikis žmonėms. Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes bei ypatingas dėmesys skiriamas kovai su ginklų patekimu į teroristų, ginkluotų grupių ir nusikalstamų struktūrų rankas.

11. 2015 m. gegužės 27 d. Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl žurnalistų apsaugos konfliktų zonose, kurios vienas pagrindinių tikslų – sutelkti pasaulio bendruomenės pastangas užtikrinant žurnalistų ir kitų žiniasklaidos atstovų saugumą. Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus, kovoti su nebaudžiamumu, o valstybės raginamos dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimams.

Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai.

12. Lietuva taip pat surengė Ministrų lygio susitikimą, skirtą JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl užsienio teroristų kovotojų (Foreign Terrorist Fighters) praktinio įgyvendinimo iššūkiams aptarti. Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai. Susitikimo metu priimtas Saugumo Tarybos pirmininko pareiškimas dėl užsienio teroristų kovotojų, kuriame šalys raginamos imtis visų būtiniausių priemonių, įskaitant nacionalinių teisės aktų pritaikymą, sienų apsaugos didinimą, geresnį tarptautinį koordinavimąsi bei informacijos kaitą, siekiant stabdyti užsienio teroristų kovotojų srautus į konfliktų zonas.

13. 2015 m. Lietuva JT Saugumo Taryboje toliau kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus, ypatingą dėmesį skirdama Ukrainai, konfliktams Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Jemene, Libijoje.

Daugiau informacijos čia

VZ

Diplomatija. Apie dvišalius Lietuvos ir Ukrainos santykius ir nelengvas reformas į Vakarus sukančioje šalyje kalbamės su naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Kijeve Mariumi Janukoniu.

VEIDAS: Kokius svarbiausius tikslus sau keliate Ukrainoje? Kaip manote, ar, esant tokiai įtemptai padėčiai, nuveikti darbai gali būti tvarūs?

M.J.: Kalbant plačiąja prasme, vienas pagrindinių tikslų yra išlaikyti puikų Lietuvos bendradarbiavimą su Ukraina ir palaikyti istoriškai susiklosčiusį gerą Lietuvos įvaizdį šioje valstybėje. Tai didelė atsakomybė ir rimtas uždavinys.

Jei kalbėtume apie konkretesnius dalykus, tai Lietuva turi ir toliau visomis išgalėmis tęsti paramą Ukrainai. Žinoma, mūsų ištekliai nėra begaliniai, bet parama juk gali būti įvairių formų: humanitarinė, politinė ar Ukrainos institucijoms teikiama ekspertinė pagalba. Lietuvos specialistai Ukrainoje dirba tiek dvišaliu pagrindu, tiek per įvairias Europos Sąjungos programas ir projektus. Tai turime daryti, nes tai susiję su mūsų regiono saugumu.

Iš tikrųjų neturime kito pasirinkimo: Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos saugumo, o Ukrainos integracija į ES yra mūsų prioritetinis interesas. Bet kokiu atveju turime tęsti pagalbą Ukrainai. Aišku, galima nuveikti ir tam tikrų apčiuopiamų darbų. Jeigu bent vienoje srityje, pavyzdžiui, reformuojant teisinę sistemą ar kuriant integracijos į ES koordinavimo struktūrą Ukrainoje, būtų pritaikyta Lietuvos patirtis, tai jau būtų pasiekimas.

VEIDAS: Lietuvoje yra nemažai žmonių, manančių, kad mums nereikėjo užimti tokios ryžtingos Ukrainos rėmimo pozicijos, kuri neigiamai paveikė dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius. Kaip jūs vertintumėte, ar toks Lietuvos žingsnis buvo racionalus?

M.J.: Vertinant tarptautinės politikos ir diplomatijos požiūriu, gali būti daug įvairių nuomonių, kaip turėtume reikšti savo paramą Ukrainai, ar verta daryti vienokius ar kitokius pareiškimus ir panašiai. Vis dėlto manau, kad atėjo laikas, kai turime pirmiausia patys sau įvardyti, kas vyksta Ukrainoje ir mūsų regione. Susidūrėme su Rusijos agresija ir visus reiškinius bei procesus pirmiausia turėtume vertinti per šią prizmę. Čia jau kyla moralinio pasirinkimo klausimas: ar paremti Ukrainą, ar reiškinius tiesiog vadinti kitais žodžiais ir pasirinkti laukimo bei laviravimo politiką. Lietuva pasirinko aiškios paramos Ukrainai politiką, tą ne kartą įvardijo mūsų politikai, tą nuolatos rodome savo veiksmais. Manau, Vakarai vis dar iki galo taip ir neįvertino Ukrainos svarbos Europai, jos potencialo, ir mūsų, Vakarų, klaida ta, kad jai buvo skiriama per mažai dėmesio.

VEIDAS: Gal užimdami tokią aktyvią poziciją kartu keliame ir savo, kaip regiono politinio veikėjo, prestižą?

M.J.: Nors Lietuvos pozicija kartais ir aštroka, kartais pasakome kandžių žodžių, tačiau ES tai yra vertinama. Ypač tų valstybių, kurios mąsto panašiai ir yra mūsų artimesnės sąjungininkės ES.

VEIDAS: Ką manote apie gana pasyvią ES paramą Ukrainai?

M.J.: Puikiai suprantame, kad ES politiką sudaro jos 28 šalių narių konsensusas, o jo paieškos ne visada būna lengvos ir reikalauja daug, kartais ir įtemptų, diskusijų. Vis dėlto prisiminkime pačią konflikto Ukrainoje pradžią. Tuomet pamatėme, kad, nepaisant skirtingų šalių narių interesų, ES reakcija buvo gana tiksli ir greita, pavyko pasiekti gana vieningą požiūrį dėl Rusijos agresijos pasmerkimo, sankcijų prieš ją, paramos Ukrainai. ES tokios politikos laikosi ir dabar. Vien tai, kad balandį Ukrainai buvo skirta dar apie 2 mlrd. eurų finansinės paramos, rodo, jog ES šalys yra gana apsisprendusios šiuo klausimu. Galiu pasakyti, kad šiuo metu turime geresnį rezultatą, negu kartais būtų galima tikėtis iš ES pusės. Be abejo, tolesnė padėtis priklausys nuo įvykių Ukrainoje, jos pačios gebėjimo įgyvendinti reformas.

VEIDAS: Ar yra galimybių, kad būtų suteikta ir karinė ES pagalba Ukrainai, ar vis dėlto būtų vengiama rizikuoti stipriai susigadinti santykius su Rusija?

M.J.: Karinės pagalbos teikimas priklauso nuo kiekvienos valstybės individualaus sprendimo. Šiuo klausimu bendros ES politikos nėra, kiekviena šalis tai sprendžia atskirai. Lietuva tokį sprendimą yra priėmusi ir suteikusi Ukrainai nedidelės apimties karinę pagalbą. Tokia Lietuvos pozicija buvo bandymas parodyti kitoms šalims pavyzdį, kad nereikia to bijoti.

VEIDAS: Minėjote, kad svarbu, jog ateityje Ukraina taptų ES nare. Kaip manote, ar, esant tokiai situacijai, įmanoma, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare? Ko tam reikėtų?

M.J.: Galima svarstyti įvairiai. Jeigu integraciją į ES ir NATO vertintume kaip nusistovėjusį, tradicinį teisinį procesą, tai žinome apie visus tuos etapus, kuriuos reikia pereiti, kad šalis atitiktų ES ar NATO narės kriterijus. Tik juos perėjus apsisprendžiama dėl valstybės narystės. Taip buvo ir su Lietuva. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabar gyvename jau visai kitokiame pasaulyje ir kartais sprendimai gali būti nestandartiniai, formalus procesas gali pasikeisti. Taigi negalima atmesti galimybės, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Ukrainai galėtų būti lengviau tapti nare.

Be abejo, vertinant realistiškai ukrainiečių laukia ilgas procesas, pirmiausia susijęs su vidaus reformomis (teisinės, teismų sistemos, taip pat ginkluotųjų pajėgų ir kt.) ir europietiškos visuomenės, europietiškos ekonomikos sukūrimu, verslo aplinkos pagerinimu, – be to narystė ES būtų sunkiai įsivaizduojama.

VEIDAS: Jei vis dėlto Ukraina būtų priimta į NATO ir ES, ar tai reikštų akibrokštą Rusijai ir žymėtų didelio konflikto pradžią?

M.J.: Tokie svarstymai apie Ukrainos priėmimą į ES ir NATO iš tikrųjų yra teoriniai, bet Lietuvos interesas būtų toks, kad Ukraina kuo labiau suartėtų su ES ir NATO. Esame pasirengę padėti šiame procese, tačiau vėlgi tai daugiausia priklausys nuo pačių ukrainiečių.

VEIDAS: Ar yra žinoma, kokia dalis ukrainiečių pritaria tokiai vakarietiškai krypčiai? Ar tokias nuotaikas stipriai veikė Maidanas?

M.J.: Maidano įvykiai iš tikrųjų stipriai pakeitė Ukrainos visuomenę. Tiesa, negalime užtikrintai kalbėti apie visą Ukrainą, nes tai teritoriškai labai didelė ir istoriškai, kultūriškai bei mentaliteto požiūriu skirtinga šalis. Žinoma, dabar dauguma Ukrainos gyventojų pasisako už integraciją į ES, o naujausių visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad apie 50 proc. ukrainiečių norėtų integracijos ir į NATO. Pastarieji metai stipriai paveikė Ukrainos visuomenės nuomonę, ir, žinoma, pagrindinė to priežastis – Rusijos agresija.

VEIDAS: Ar yra daug įtampos tarp ukrainiečių ir rusų kilmės Ukrainos gyventojų?

M.J.: Kartais tokios įtampos dirbtinai sureikšminamos. Prisiminkime, kad įvairiais laikotarpiais skirtinguose Ukrainos regionuose žmonės – ir tie, kurie save laikė ukrainiečiais, ir tie, kurie save vadino rusais, sugebėdavo rasti sugyvenimo būdų ir bendravimo, ir kalbų vartojimo požiūriu. Tai tikrai nėra kažkokia didelė problema, priešingai nei dabar dažnai norima pateikti. Be abejo, karas Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksija įaudrino gyventojų emocijas ir šalies visuomenė tapo šiek tiek radikalesnė, aštriau reaguojanti, bet iš tikrųjų Ukrainoje tai nėra opi problema.

VEIDAS: Kaip manote, ar vertėjo pradėti stumti rusų kalbą iš Ukrainos viešojo gyvenimo?

M.J.: Iš tikrųjų rusų kalba nėra išstumta. Buvo kalbama apie vieno specialaus įstatymo priėmimą, kuris įtvirtintų ukrainiečių kalbą kaip pagrindinę valstybės kalbą (kol kas jis net nėra įsigaliojęs). Jokios rusų kalbos diskriminacijos nėra, ir netgi Kijeve dažnai tarpusavyje (net ir tarp valdžios pareigūnų) bendraujama rusiškai, šeimose neretai vartojamos abi kalbos. Dėl istorinių aplinkybių žmonės prie to yra pripratę. Dar pridėčiau, kad vietos valdžios institucijose tuose regionuose, kuriuose praktiškai gyvena tautinės mažumos, nedraudžiama netgi oficialių dokumentų rašyti savo kalbomis. Turiu omenyje ne tik rusų, bet ir vengrų, rumunų, kitų Ukrainoje gyvenančių mažumų kalbas.

VEIDAS: Grįžkime prie Krymo. Kaip manote, ar Ukraina jį prarado visam laikui, ar dar yra galimybių jį susigrąžinti? Ar pastarasis atvejis galėtų būti tvarus?

M.J.: Kalbant apie Krymą reikia įvertinti ir teisinę, ir realią situaciją. Žinoma, Lietuva ir tarptautinė bendrija niekada nepripažins Krymo aneksijos ir pasisakys už Ukrainos teisę susigrąžinti šią teritoriją. Kita vertus, tarptautinės teisės požiūriu Krymo teritorija tebėra Ukrainos dalis, nes aneksija yra neteisėta. Kiek galėtų trukti Krymo susigrąžinimo procesas, kol kas sunku pasakyti. Tai pirmiausia priklausys nuo Rusijos politikos. Tikėkimės, kad sulauksime Rusijos požiūrio pasikeitimo.

VEIDAS: Ar yra didelė tikimybė, kad Ukrainos teritorijoje atsiras dar vienas įšaldytas konfliktas, kaip nutiko, pavyzdžiui, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?

M.J.: Krymą būtų sunku pavadinti įšaldytu konfliktu, nes jo situacija skiriasi. Krymo atžvilgiu pasielgta gerokai šiurkščiau – jis paprasčiausiai aneksuotas ir neteisėtai prijungtas prie Rusijos Federacijos. Kitos minėtos teritorijos yra pseudonepriklausomos valstybės. Bent jau save taip pateikia, nors, aišku, tarptautinė bendruomenė jų nepripažįsta. Teoriškai tokia situacija būtų įtikinamesnė Rytų Ukrainoje, nors tikimės, kad taip nenutiks.

VEIDAS: Atrodo, kad daug ukrainiečių tampa vis labiau nepatenkinti ir naująja šalies valdžia. Kaip manote, ar šis nepasitenkinimas gali peraugti į socialinius neramumus?

M.J.: Nėra ko slėpti, kad šiuo metu Ukraina yra patekusi į sudėtingą laikotarpį. Ne tik dėl karinių veiksmų Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos – prie to prisideda ir ekonominiai sunkumai. Ukrainos ekonomika jau antrus metus iš eilės traukiasi, nuolat kyla komunalinių paslaugų kainos, o tai gana skausmingai atsiliepia žmonėms. Iš tikrųjų tokia situacija gali sudaryti tinkamas sąlygas didėti nepasitenkinimui valdžios politika ir kilti įvairiems protestams. Vis dėlto labai dažnai susidaro įspūdis, kad tokios įtampos ir galimi neramumai yra skatinami dirbtinai.

VEIDAS: Iš Rusijos pusės?

M.J.: Sunku pasakyti, bet nepalieka jausmas, kad tai sąmoningai eskaluojama tam tikrų suinteresuotų grupių. Kitaip tariant, tų, kurios nėra suinteresuotos Ukrainos, kaip europietiškos valstybės, sėkme.

VEIDAS: Prakalbus apie ekonominius sunkumus knieti paklausti dėl susidariusios didelės Ukrainos skolos. Ar Ukraina po truputį artėja prie valstybės bankroto?

M.J.: Ukrainos oficialioji skola yra gana didelė, bet kol kas ji valdoma. Matome, kad ir tarptautinės finansų organizacijos neatsisako padėti Ukrainai, neatsisako jai skirti paramos. Tai reiškia, kad pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis tarptautiniu lygiu dar išlaikomas. Žinoma, nesinorėtų per daug gražinti padėties, nes, kaip minėjau, ekonominių iššūkių ir sunkumų yra užtektinai, bet kol kas procesas kontroliuojamas.

VEIDAS: Kiek tai gali tęstis?

M.J.: Tai priklausys nuo dviejų veiksnių – Rusijos politikos bei tolesnių jos veiksmų prieš Ukrainą ir pačios Ukrainos valdžios gebėjimo susitelkti ir ryžtingai imtis reformų, mažinti korupciją ir gerinti verslo sąlygas. Tai labai svarbu ekonominės recesijos laikotarpiu.

VEIDAS: O kaip yra su verslu ir investuotojais? Ar jie dar domisi Ukraina?

M.J.: Gal pasirodys keistoka, bet kai kurios verslo kompanijos ir toliau investuoja į Ukrainą, tarp jų – ir Lietuvos. Be abejo, dabartinė situacija nėra palanki naujų investuotojų atėjimui ir naujoms rimtoms investicijoms, vis dėlto verslas stengiasi prisitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį. Dar galiu pasakyti, kad iš visų Lietuvos verslininkų, dirbančių Ukrainoje, praktiškai niekas nepasitraukė. Taip, jie pripažįsta, kad padėtis nėra iš geriausių, kad netrūksta sunkumų, bet tikėjimas Ukrainos ekonomikos atsigavimu ir interesas šios rinkos atžvilgiu išlieka.

VEIDAS: Ar verslas domisi tik Kijevo apylinkėmis, ar ir labiau pakraščiuose esančiais regionais? Kaip keičiasi ekonominė atskirtis tarp skirtingų Ukrainos dalių?

M.J.: Iš tikrųjų verslas domisi įvairiais regionais. Taip Ukrainos atžvilgiu buvo visada. Kaip žinome, viena perspektyviausių sričių Ukrainoje yra žemės ūkis, kuris gali būti sėkmingai plėtojamas daug kur. Apie kažkokią didėjančią Ukrainos regionų ekonominę atskirtį kol kas kalbėtis netenka, bet, be abejo, šiuo metu didžiausias ekonominis ir finansinis potencialas sutelktas Kijeve, todėl kiti regionai gali atrodyti primiršti.

VEIDAS: Ar iki Rusijos agresijos Ukrainos valdžia kreipė pakankamai dėmesio visiems šalies regionams? Gal nesėkmės Kryme, Rytų Ukrainoje tam tikra prasme jau buvo užprogramuotos?

M.J.: Kiekviena Ukrainos valdžia kiek galėdama stengėsi skirti dėmesio visiems šalies regionams, bandė kuo labiau juos integruoti į bendrą sistemą ir stengėsi išlaikyti balansą tarp sostinės ir kitų šalies teritorijų. Vienoms valdžioms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau. Žinoma, skirtumai tarp regionų išliko, negalima sakyti, kad visa šalis vystėsi tolygiai, antra vertus, nemanau, kad tai būtų sudarę sąlygas Krymo aneksijai ar įvykiams Rytų Ukrainoje. Viskas čia vis vien atsiremia į Rusijos vykdomą politiką.

VEIDAS: Ukrainoje kilo skandalas, kai šauktiniai ėmė protestuoti dėl tarnybos. Ar tai rodo, kad daliai ukrainiečių Ukrainos teritorinis vientisumas, nepriklausomybė nėra tokie svarbūs dalykai, ar tai veikiau susiję su Rusijos provokacijomis?

M.J.: Pavadinčiau tai tiesiog žmogiška reakcija. Yra žmonių, kurie tikrai nenori kariauti, jų tėvai taip pat nenori, kad jų vaikai kariautų, kai kyla grėsmė būti sužeistam ar žūti.

VEIDAS: Rusija kalba apie federalizmo Ukrainoje idėją. Ar toks scenarijus būtų įmanomas?

M.J.: Valstybės santvarkos forma yra Ukrainos valdžios suverenus sprendimas. Kol kas Ukrainos valdžia tvirtai laikosi pozicijos, kad valstybė turi būti unitarinė.

VEIDAS: Ukrainos valdžia politinių patarėjų, konsultantų dairėsi užsienyje. Kartais juos kvietė ir iš tokių valstybių, kurios neatrodo toliau pažengusios už pačią Ukrainą, pavyzdžiui, Gruzijos. Negi tokioje didelėje tautoje nerasta tinkamų žmonių?

M.J.: Ukrainos siekis panaudoti geriausią tarptautinę patirtį, šaliai vykdant būtinas reformas, yra vertinamas ir pats sprendimas pasikviesti žinomų ekspertų, turinčių didelę reformų patirtį, yra geras. Kai Lietuva stojo į ES, čia irgi dirbo daug konsultantų, ekspertų iš ES šalių. Manau, ukrainiečiai tiesiog remiasi jau išbandytu metodu. Jeigu minime Gruziją, kurios nemažai ekspertų dirba patarėjais ir konsultantais Ukrainos vyriausybėje, o kai kurie joje užima ir oficialius postus, tai reikėtų prisiminti, kad Gruzijoje buvo įvykdytos įspūdingos reformos, kurios iš esmės pakeitė šalį, padėjo jai sėkmingai kovoti su korupcija, nors iš pradžių tai atrodė neįmanoma užduotis. Jai taip pat pavyko sukurti geras verslo sąlygas. Gruzijos patirtis neabejotinai galėtų būti naudinga Ukrainai. Žinoma, svarbu, kad visas šis konsultantų ir patarėjų darbas būtų kuo geriau koordinuojamas. Tai padėtų greičiau gauti labiau apčiuopiamų rezultatų.

VEIDAS: Kaip, žiūrėdamas iš šono, vertinate, ar pažanga pakankamai greita?

M.J.: Norėtume, kad pažanga būtų greitesnė. Ukrainiečiai šiuo metu turi unikalias sąlygas ir galimybes sukurti naują valstybę, iš esmės reformuoti savo neefektyvią biurokratinę sistemą. Nors reikia dar daug ką padaryti, iš principo einama teisingu keliu.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, kuo galėtų baigtis neramumai, kamuojantys Ukrainą?

M.J.: Reikia išlikti optimistams. Tiek Lietuvai, tiek ES nereikia nuleisti rankų ir stengtis padaryti viską, kad būtų padėta Ukrainai, pagelbėti jai kuo labiau suartėti su Vakarais. Tai mūsų pačių interesas, ir iš tikrųjų yra visos prielaidos to tikėtis.

Pridėčiau, kad pasaulyje esama daug pavyzdžių, kai šalys, susidūrusios su grėsminga saugumo situacija, kitų šalių agresija, nestabilia tarptautine padėtimi (pavyzdžiui, Izraelis), vis vien sugeba kurti modernią valstybę, sėkmingai įgyvendinti reformas ir užtikrinti žmonių gerovę. Tikimės, kad panašiu keliu eis ir Ukraina. Na, o kiek truks neramumai, priklausys nuo Rusijos politikos ir tarptautinės bendrijos pozicijos.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Lietuvos ambasadorių Ukrainoje

Marius Janukonis turi teisės magistro laipsnį. Karjerą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) pradėjo 1995 m., o nuo 1998 m. ėjo Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas. M.Janukonis yra dirbęs Lietuvos ambasadose Minske (Baltarusijoje) ir Kijeve (Ukrainoje), taip pat vadovavęs URM Europos šalių ir Rytų kaimynystės politikos departamentams.

M.Janukonis Ukrainoje pakeitė diplomatinę karjerą baigusį buvusį ambasadorių Petrą Vaitiekūną.

Diplomatas kalba angliškai, rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, baltarusiškai ir prancūziškai.