Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po oficialaus Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, po Rolando Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas Vilniaus universitete išdėstė naujosios Lietuvos užsienio politikos viziją. Jos esmė – narystė tarptautinėse organizacijose ir geri santykiai su kaimynais. Tai jau įgyvendinta, tad buvo siūloma nauja, platesnė doktrina, pagal kurią Lietuva per narystę ES bei NATO ir aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius turėtų tapti regiono lydere, o Vilnius – regiono sostine. Čia tęsiamos ir gims naujos politinės iniciatyvos, ES bus siūlomi konkretūs sprendimai, kaip žengti toliau į Rytus, skatinamas Kaliningrado srities, o per jį ir visos Rusijos atsivėrimas Europai, Baltarusijos demokratizacijos procesai ir kt.

„Buvome tik įstoję į ES bei NATO ir mums tuomet kažkaip aiškiau reikėjo apibrėžti nacionalinius tikslus, nacionalines idėjas. Kalbantis su Užsienio reikalų ministerija gimė poreikis oficialioje aplinkoje, Vilniaus universitete, dalyvaujant įvairių šalių ambasadoriams, išdėstyti savo užsienio politikos gaires. Prie to dokumento daugiausiai dirbo Užsienio reikalų ministerija, bet mes ir prieš, ir po to turėjome nemažai diskusijų. Buvo iškelta daug idėjų: ir regiono lyderystės, ir Rytų kaimynystės, ir kitos. Vienos buvo palaikomos jau vėlesnių prezidentų, o kai kurios visai atmestos“, – prisimena tuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs A.Paulauskas.

2015-aisiais, praėjus beveik 11 metų nuo naujosios Lietuvos užsienio politikos gairių suformulavimo, galima prisiminti daugelį šalies užsienio politikos vingių: regiono lyderystę ir aktyvią Rytų kaimynystę keitė atsigręžimas į Skandinaviją, mėginimai normalizuoti bendradarbiavimą su Rusija, pašliję santykiai su kaimynine Lenkija bei bandymai juos taisyti ir daugelis kitų. Tačiau, kaip pastebi kolektyvinės monografijos „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ sudarytoja Vilniaus universiteto docentė Dovilė Jakniūnaitė, šį dešimtmetį baigėme panašiai, kaip ir pradėjome: suvokdami integracinių procesų svarbą ir mąstydami apie savo rytines kaimynes.

„2004-aisiais mes džiaugėmės, kad jau pagaliau esame ES ir NATO. Ir kai žiūrime į dabartį, nors kontekstas žinoma yra ne tas pats, vėl džiaugiamės, kad esame ten, kur turime būti, ir nerimaujame dėl tos pačios valstybės, kaip buvo ir anksčiau. Įdomu tai, kad jeigu paimtume pradžią ir pabaigą, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Nors per šį dešimtmetį pakilimų, nuosmukių, įvairių variacijų iš tiesų būta“, – teigia politologė.

Prieš dešimtmetį išsikelti Lietuvos užsienio politikos tikslai – aktyvi regioninė politika Europos Rytų kaimynystėje, aktyvus veikimas ES bei NATO ir Lietuvos tarptautinis aktyvumas arba matomumas buvo kartojami per visą šį laiką.

Kiek šiems tikslams buvo lemta išsipildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, ambicija tapti vienu regiono likimą rimtai sprendžiančių centrų neišsipildė, o ir vargu ar galėjo išsipildyti, tačiau per šį laiką pavyko tapti pasaulyje girdimu balsu, ypač dabar, tęsiantis krizei Ukrainoje. Tačiau, kaip pabrėžia politologas, girdėjimas dar tikrai nereiškia, kad yra ir kažkokia ypatinga įtaka. Įvairiose tarptautinėse studijose apie Rytų Europą Lietuva minima retai ir tikrai negali būti lyginama su Lenkija, o jos balsu ir nuomone dažniausiai naudojasi radikalesnė Vakarų žiniasklaidos dalis, siūlanti ryžtingesnius karo Ukrainoje sprendimo būdus. Tačiau ši linija tikrai nėra dominuojanti, juo labiau ja nesivadovauja nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JAV.

Pasak A.Kulakausko, negalima kritikuoti, kad buvo pasirinkta neteisinga Lietuvos, kaip regiono lyderės, taktika, tačiau greičiau reikėtų sakyti, kad tai yra Lietuvos, kaip regiono lyderės partnerės, vizija, prisišliejant prie Lenkijos, kuri iš tiesų išlieka nekvestionuojama regiono lyderė.

Niekas negali prognozuoti, ar išliks dabar egzistuojanti pasaulio ir Europos tvarka, tačiau beveik akivaizdu, kad tam tikras transformacijas bei naujus pavidalus ji tikrai įgaus, ir Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, apie tai intensyviai svarstoma: parašyta dešimtys, jei ne šimtai, knygų, šiuo klausimu dirba įvairūs institutai ir kitos mokslinės įstaigos. Kas bus, jeigu neliks ES? Koks yra Lenkijos vaidmuo tokiame pasikeitusiame pasaulyje? Kokie išliks santykiai su kaimyninėmis ir didžiosiomis valstybėmis? Tokius ir panašius klausimus šiandien kelia Lenkijos analitikai.

O štai Lietuvoje apie tai net nesvarstoma, tam nėra nė reikiamų resursų. „Baziniu lygmeniu daugumos Lietuvos visuomenės mentalitetas vis dėlto yra kaip mažos valstybės gyventojų. Kartais kuriamas regioninės valstybės vaizdinys, tačiau čia kaip reklamoje, kurioje teigiama, kad troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas. Tad tai ir yra įvaizdis, kuriuo pradedi tikėti, bet klausimas, kiek iš tiesų jis egzistuoja. Akivaizdu, kad realios galios – ekonominės, politinės, intelektualinės ir kitokios – yra per mažai. Ar ji atitinka Lietuvos turimas ambicijas? Akivaizdu, kad neatitinka. Tokį įvaizdį Lietuvoje daug kas palaiko, o realiai tuo besirūpinančių intelektualinių, politinių ir ekonominių jėgų nėra. Čia tik pakalbėjimas“, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Tačiau, politologo teigimu, būtina pabrėžti, kad mažos ar didelės valstybės mentalitetas šimtu procentu ir nepriklauso vien nuo valstybės turimos galios, gyventojų skaičiaus arba teritorijos. O Lietuva turi seną valstybingumo tradiciją, nors jos šiandieninė valstybė, priešingai nei Lenkijos, natūraliai jos ir nepaveldėjo. ~De facto~ nuo šios tradicijos buvo atsiribota 1918-aisiais, nes kilo neišvengiamas konfliktas su jos pagrindine nešėja ir tęsėja Lenkija.

Bet užsienio politikos, o ir kitų sričių įvaizdžio politika, kaip sako A.Kulakauskas, Lietuvoje aiškiai prasilenkia su realybe. „Noras pasirodyti ateina iš ilgalaikės kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Lietuva – drąsi šalis. Ar mes esame kuo nors drąsesni už Estiją? Juk turėdami didesnį potencialą nepriklausomybės pradžioje mes nuo jų atsilikome“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

D.Jakniūnaitė pabrėžia, jog vienas dešimtmečio siekių – įrodyti, kad mes išmanome Rytų Europos regioną, buvo pasiektas. Tiek iš ES, tiek iš NATO ateina suvokimas, kad šalies ekspertai, politikai ir tarnautojai, komentuodami šio regiono procesus, turi autoritetą, ir tai prideda Lietuvai matomumo tarptautinėje arenoje. Tą ypač įrodė sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai.

Kita vertus, mokslininkė kvestionuoja patį nuolatinį šalies matomumo didinimą, kuris paprastai vyksta per tarptautines organizacijas, kaip savaiminį tikslą. „Visuomet klausiu: ar suvokiama, kas iš to, kad mus žinos? Man atrodo, į šį klausimą nėra atsakyta. Norėtųsi, kad apie tai būtų susimąstoma, nes matomumas vien dėl matomumo gali virsti parodomuoju spektakliu. Pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO: lyg ir viskas buvo gerai, bet mes, kaip ir buvo galima spėti, iš esmės atlikome tik techninius darbus, nepaisant to, kad buvo įsivaizduojama, jog Lietuva kažkokią politiką pakeis. Galima įsitikinti, kad ją pakeisti nėra taip lengva“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.

Didžiausiu dešimtmečio nusivylimu ar neišnaudota galimybe galima laikyti santykių su Lenkija suprastėjimą. Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos laikotarpiu jie buvo išskirtinai šilti, tačiau jau netrukus Lenkijos užsienio reikalų ministras pažadėjo į Lietuvą nekelti kojos, kol šalis nepradės spręsti tautinių mažumų klausimų. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ pastebi Galina Vaščenkaitė, Lietuvos ir Lenkijos santykiams galima pritaikyti didėjančių lūkesčių teoriją: bendradarbiavimui vis plečiantis ir intensyvėjant, mezgantis politiniams, kariniams, ekonominiams ir kultūriniams saitams buvo manoma, kad tai persikels ir į dvišalių santykių plotmę, tačiau taip neįvyko. Savo ruožtu tai nereiškia, kad intensyvus bendradarbiavimas šiose srityse nutrūko.

A.Kulakausko vertinimu, šio sąstingio priežasčių galima atrasti daug ir jokiu būdu negalima kaltinti vien Lietuvos ar vien Lenkijos, nes tam tikrą indėlį įneša abi pusės. O tai ateina iš nacionalizmo paveldo, tarpukario konfliktų, iki galo neišspręstų tautinių mažumų klausimų, nepasvertai žarstytų ir netesėtų pažadų.

„1994-aisiais, kai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, vietoj atsiprašymo formuluotė buvo pakeista į „abipusį apgailestavimą“, bet, ko gero, nei viena, nei kita pusė paaiškinimo, ką gi iš tiesų reiškia „abipusiškai apgailestauti“, neturi“, – komentuoja politologas.

Užsienio politika, D.Jakniūnaitės žodžiais tariant, Lietuvoje išlieka visiškai elitarinė ir dažnai net nesvarstoma, ar į diskusijas apie jos procesus reikia įtraukti visuomenę. Kita vertus, tokia ji yra ir daugelyje kitų valstybių. Net sprendimai dėl stojimo į ES bei NATO buvo priimti beveik vien politinio elito – partijos pasirašė tokio pobūdžio susitarimą. O tik įstojus į šias organizacijas pamažu atėjo suvokimas, kad prisijungimas prie Bendrijos praktiškai reiškia įsitraukimą į Šengeno erdvę, ankstesnį ar vėlesnį euro įvedimą, ES direktyvų ir reglamentų vykdymą ir kt.

O kuris per dešimtmetį įvykusių skirtingų užsienio politikos vingių sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio? Nors specialių tyrimų ir nėra atlikta, D.Jakniūnaitės manymu, daug kam įstrigo Lietuvos, kaip Šiaurės šalies ir Skandinavijos regiono, išsiskiriančio savo turtingumu, idėja. Juk tokia mintis skambėjo dar Atgimimo laikais, kai svajota apie greitai susikursiantį „švedišką socializmą“.

Pritaria tam ar ne, daugelis taip pat paminėtų ir aktyvų įsitraukimą į ES Rytų politikos formavimą bei sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai. O štai mažiausiai ilgą laiką buvo suvokiama energetikos projektų svarba – jų reikšmė išaugo iš karto po 2004-ųjų, tačiau visuomeniniu lygmeniu ji išryškėjo daug vėliau.

Nedaug lietuvius jaudina ir Baltarusijos demokratizacijos bei ateities perspektyvų klausimai.

„Rinkimus su užsienio politika labai retai kada laimėsi – svarbiausia elektoratui visuomet yra ekonomika, socialiniai klausimai ir pan. Užsienio politika valstybės lygmeniu – labai svarbus dalykas, bet dažniausiai tai lieka arba paliekama elitui. O žmonėms užsienio politika pasidaro įdomesnė tik tada, kai jau kyla rimtų krizių“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Mokslininkė pastebi, kad šia politikos sritimi ne itin rūpinasi ir politinės partijos – jos neugdo ir „nekuria“ daug žmonių, gerai išmanančių užsienio politika. Pavyzdžiui, tarp didžiausių partijų pabandę ieškoti žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti užsienio reikalų ministro pareigas, kandidatų šiuo metu atrastume tikrai nedaug. Todėl galima daryti išvadą, kad partijoms tai nėra labai svarbi sritis, apie kurią būtų intensyviai galvojama, nes rinkimų kampanijoje užsienio politikos reikšmė būna maža.

Kita vertus, užsienio politika netampa ir lengvai „parduodamu“ politinių derybų objektu. Jei pažvelgsime į pastarojo dešimtmetį Lietuvą valdžiusias koalicines Vyriausybes, matysime, kad užsienio reikalų ministro postas visuomet atitekdavo svarbiausiai, koaliciją formuojančiai partijai ir dėl jo nebūdavo intensyviai deramasi. Be to, ministro kandidatūra itin daug priklausydavo ir nuo prezidento nuomonės.

Ko galime pasimokyti iš šio banguoto Lietuvos užsienio politikos dešimtmečio? D.Jakniūnaitės manymu, viena pagrindinių pamokų yra suvokimas, kad Lietuvos galimybės manevruoti – labai ribotos. „Dažnai politologai komentuodami kritiškai pasisako, kad esame vieno klausimo valstybė ir reikia daryti kažką kitaip. Tačiau alternatyvos nedidelės: esame labai apriboti geografiškai bei savo dydžiu, ir iš tikrųjų tų pasirinkimų, ypač kai buvo nuspręsta, kad mūsų partneriai labai aiškūs, kad mūsų civilizacinė erdvė labai aiški, nelabai kas ir lieka. Taigi pagrindinė pamoka yra ta, kad labai sunku manevruoti“, – pabrėžia mokslininkė.

Todėl, pasak jos, įvairios kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“, „atšildymą“, normalizavimą ar gerinimą dažniausiai telieka kalbomis, nes net ir JAV suprato, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, kad ir kiek įvairūs politikai ar partijos pabrėžtų esančios „už dialogą“, jų vykdoma užsienio politika išliks labai ribota, kol Rusija netaps kitokia.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Lietuvos užsienio politikos įvykiai 2004–2015 m.

2004 m. gegužė. Laikinai Lietuvos prezidento pareigas einantis Artūras Paulauskas pateikia naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires, tarp kurių – regiono lyderystės, aktyvios Rytų kaimynystės, Baltarusijos demokratizacijos ir kitos ambicingos idėjos.

2004 m. lapkritis. Lietuva pirmoji ratifikuoja taip ir neįsigaliojusią Europos Sąjungos Konstituciją.

2004 m. lapkritis. Ukrainoje prasideda Oranžinė revoliucija, kurios įvykiuose aktyviai dalyvauja ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

2005 m. pavasaris. Lietuvoje intensyviai diskutuojama, ar šalies vadovas turi vykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmes. Nusprendžiama į Maskvą nevykti.

2006 m. gegužė. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų ir nuo 2007-ųjų euras šalyje nebus įvestas.

2006 m. liepa. Derantis dėl naujo „Mažeikių naftos“ akcininko, Rusija sustabdo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“.

2006 m. lapkritis. Lenkija ir Lietuva blokuoja derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

2006 m. gruodis. Pagrindiniu „Mažeikių naftos“ akcininku tampa Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.

2007 m. gruodis. Lietuva prisijungia prie bevizės Šengeno erdvės.

2008 m. Lietuva blokuoja mandato ES ir Rusijos deryboms dėl naujos partnerystės sutarties patvirtinimą.

2009 m. Prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė ragina laikytis pragmatiškų ir konstruktyvių santykių su Rusija. Taip pat suformuluojama Lietuvos, kaip Šiaurės šalies, idėja.

2009 m. rugsėjis. Lietuvoje vieši Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, 2010 m. spalis. Į Minską darbo vizito išvyksta D.Grybauskaitė.

2010 m. pradžioje įvyksta du oficialūs susitikimai su tuomečiu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: vasarį – prezidentės D.Grybauskaitės, kovą – tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus.

2010 m. balandis. Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui viešint Lietuvoje, Seimas nepriima asmenvardžių rašybos įstatymo. Netrukus po Smolensko aviakatastrofos abiejų šalių santykiai pastebimai atšąla.

2011 m. sausis. Lietuva pradeda pirmininkauti ESBO.

2011 liepa. Nepaisant Lietuvos protestų, Austrija po trumpo sulaikymo paleidžia 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio būrio „Alfa“ vadą Michailą Golovatovą, kaltinamą karo nusikaltimais.

2013 m. vasaris. Viešėdamas Varšuvoje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politikams pritrūko valios priimti asmenvardžių rašybos įstatymą.

2013 liepa–gruodis. Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Per šį laikotarpį priimta rekordiškai daug – 147 teisės aktai.

2013 m. gruodis. Per Vilniuje vykstantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius atsisako pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Netrukus po to prasideda Euromaidano protestai, nuvedę prie prezidento nuvertimo.

2014 m. kovas. Rusija aneksuoja Krymą.

2015 m. sausis. Lietuva prisijungia prie euro zonos.

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, 1918-1940 m. diplomatinės tarnybos dokumentai, nuotraukos, relikvijos, diplomatų asmeniniai daiktai, – visa tai šiuo metu galima išvysti tarpukario diplomatijai skirtoje parodoje.

„Šiandienos tarptautinė diplomatija pilna galvosūkių. Bet prisiminę, kokie užsienio politikos spąstai diplomatams teko tarpukariu, turime džiaugtis, kad Lietuva dabar kur kas saugesnė. O svarbiausia – galime mokytis iš tarpukario diplomatijos pamokų“, – Lietuvos Nacionalinio muziejaus naujos ekspozicijos Naujajame arsenale, skirtos tarpukario Lietuvos diplomatijai, atidaryme kalbėjo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Diplomatinė tarnyba – aukščiausios prabos
Tarpukario Lietuvos, ne tik turėjusios įsitvirtinti pasaulio žemėlapyje, bet ir spręsti teritorinius ginčus su didžiosiomis kaimynėmis, diplomatams teko  išskirtinės svarbos misija.
1918 m. vasario 16 d. pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą svarbiausias uždavinys buvo iškovoti diplomatinį pripažinimą. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino kaizerinė Vokietija, kurioje pirmuoju pasiuntiniu buvo paskirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. 1920 m. liepos 12 d. pripažinimo sulaukta iš Sovietų Rusijos. Joje iki pat 1939 m. Lietuvai atstovavo poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis. 1921 m. vasario–kovo mėn. mūsų valstybę de jure pripažino Latvija ir Estija. Tarp JAV ir Lietuvos oficialūs diplomatiniai santykiai užmegzti 1922 m. liepos 22 d. Kitos didžiosios Vakarų šalys de facto pripažino tik Lietuvos Vyriausybę. 1922 m. bolševikams galutinai įsitvirtinus Rusijoje, Lietuvą de jure pripažino Vatikanas ir Santarvės valstybių atstovai.
Įdomu ir svarbu tai, kad jauna Respublika stebėtinai greitai sugebėjo suburti išskirtinės prabos diplomatinį korpusą. Kelią į tarptautinį pripažinimą Lietuva skynėsi per savo pasiuntinius, kurie, nors ir neturėdami diplomatinio darbo patirties, išaugo į gabių diplomatų kartą, deramai atstovavusią Lietuvos interesus užsienyje.
„Diplomatais tapdavo kultūros žmonės, ne vienas garsus rašytojas ar poetas. Oskaro Milašiaus, prancūzų kalba poeziją rašiusio lenkų kilmės aristokrato su lietuviškomis šaknimis tapimas Lietuvos diplomatu, jo darbas Paryžiuje prilygsta stebuklui, rodo, koks buvo šių žmonių idealizmas. Jurgis Savickis – diplomatas ir nuostabus rašytojas dirbo Danijoje, Suomijoje, rašytojas Ignas Šeinius buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje, – štai kokio lygio žmonės dirbo Lietuvai“, – žavisi europarlamentaras Leonidas Donskis.
Po SSRS aneksijos dalis diplomatinės tarnybos negrįžo į Lietuvą ir išeivijoje veikė iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmąkart
Lietuvos diplomatai, muziejininkai, padedami tautiečių užsienyje, po kruopelytę bando sugrąžinti į tėvynę tarpukario Lietuvos diplomatams tekusios neeilinės misijos liudijimus. Ambasadorius specialiems pavedimams Vytautas Žalys pasakoja, kad per pastaruosius trejus metus diplomatinei tarnybai pavyko susigrąžinti epochinių archyvų, diplomatų reliktų ir asmeninių daiktų iš Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Kanados.
Dalis jų dabar ir eksponuojama parodoje, apie 85 proc. eksponatų Lietuvoje rodomi pirmą kartą. Pirmųjų Lietuvos diplomatų nuotraukos, portretai, apdovanojimai, dokumentai, buvusių Lietuvos pasiuntinybių baldai, iškabos atspindi svarbiausius to meto Lietuvos istorijos įvykius – Vilniaus netekimą, Klaipėdos krašto prijungimą ir aneksiją, sovietų okupaciją.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus Fotografijos grupės vadovė Vitalija Jočytė pasakoja, kad pirmą kartą eksponuojama medžiaga iš tarpukario užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus Stasio Lozoraičio archyvo. Įdomus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kabėjusi prie mūsų pasiuntinybės Švedijoje ir nuleista 1940 m., po sovietų okupacijos. Pirmą kartą Lietuvos visuomenei pristatomas ir tik pernai į Lietuvą grįžęs specialiai 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke dailininko Stasio Ušinsko nutapytas istorinis paveikslas „Vytautas Didysis Lucke“, tarsi simbolizuojantis Lietuvos diplomatijos ištakas. Simboliška ir tai, kad 1939 m. Pasaulinėje parodoje Lietuvos Pirmoji Respublika paskutinį kartą prisistatė kaip nepriklausoma valstybė.
Parodos eksponatai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Pasaulio lietuvių archyvo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
Ateityje tikimasi surengti ir parodas apie diplomatiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos diplomatus egzilyje sovietų okupacijos metais.

Marija Petkevičiūtė

Ar tinklalapio “WikiLeaks” paviešinti konfidencialios korespondencijos dokumentai prilygs akmeniui, įmestam į JAV diplomatijos vandenis ir sukėlusiam raibulius, kurie ilgainiui išnyks, ar plytai, sviestai į Valstybės departamento langą ir padariusiai nepataisomą žalą?

Kol kas viešai paskelbta tik apie 1 200 iš ketvirčio milijono šiam tinklalapiui nutekintų JAV diplomatinių pranešimų, todėl veikiausiai dar per anksti prognozuoti šio žingsnio tikrąjį poveikį supervalstybės tarptautiniam vertinimui ir šiuo metu vykstančioms krizėms.

Tačiau jau dabar galima įžvelgti kai kurių pokyčių diplomatiniuose santykiuose, o kai kurie tarptautinių ryšių aspektai turbūt pasikeitė visiems laikams.

Vienas iš pirmųjų nuostabą keliančių faktų – jog baimė dėl tikėtino būsimo Irano branduolinio apsiginklavimo arabų šalis susodino į vieną vežimą su šiitiškos respublikos tradiciniu priešu Izraeliu: jie visi reikalauja imtis karinių veiksmų prieš Teheraną.

Vašingtono nesugebėjimas apsaugoti savo paslapčių pažemino jį kylančios varžovės Kinijos akyse, kai Pekinas išliko atsargus, pateikdamas gerai apgalvotus atsakymus į kritiką, reiškiamą jo politikai paviešintuose dokumentuose.

Europos šalių vyriausybės “WikiLeaks” veiksmus vadina neatsakingais ir pavojingais. Kai kurie lyderiai pasijuto nepatogiai dėl jiems taikomų nediskretiškų apibūdinimų, kuriuos savo pranešimuose pateikdavo JAV diplomatai, tačiau dauguma neigė, kad paviešinta medžiaga pablogins santykius su Vašingtonu.

Kita vertus, buvo ir nusivylusių – pavyzdžiui, Lenkija, kuri nuo Šaltojo karo pabaigos daug investavo į ryšių stiprinimą su ją “išgelbėjusiomis” Jungtinėmis Valstijomis, iš “WikiLeaks” sužinojo, kad šį susižavėjimą vargu ar galima vadinti abipusiu.

“Turime išties rimtą problemą”, – Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sakė žurnalistams, sužinojęs, kad JAV neplanuoja įkurdinti jo šalyje nuolatinio amerikiečių karinio kontingento.

“Ši problema susijusi su iliuzijų praradimu dėl santykių tarp įvairių šalių – pavyzdžiui, tarp tokių artimų sąjungininkių kaip Jungtinės Valstijos ir Lenkija”, – pabrėžė jis.

Vienas aukšto rango Europos diplomatijos šaltinis sakė manantis, kad Lenkija nuo šiol daugiau dėmesio skirs ryšių su kitomis Europos šalimis stiprinimui ir mažiau laiko praleis koketuodama su Vašingtonu.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad “WikiLeaks” nutekinti dokumentai “atskleidžia visą šių įvertinimų, šių apibūdinimų cinizmą, kuris vyrauja” Jungtinių Valstijų politikoje.

JAV diplomatai savo korespondencijoje Rusijos lyderius lygino su komiksų personažais: D.Medvedevo ir premjero Vladimiro Putino santykius jie prilygina ryšiui tarp Robino ir Betmeno. Tuo tarpu pats V.Putinas aprašomas kaip “vadovaujantis patinas” ir “užkulisinis lėlininkas”, nepatenkintas dabartiniu savo vaidmeniu.

Iki šiol paviešintuose JAV diplomatiniai pranešimuose kai kurie kiti lyderiai taip pat vaizduojami toli gražu ne malonioje šviesoje. Tačiau tikėtina, kad šių paviešinimų poveikis santykiams tarp valstybių vadovų turbūt išaiškės tik po kurio laiko, jeigu apskritai bus pastebimas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo pavadinta vengiančia rizikos ir retai kada kūrybinga; Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) – įžeidžiu ir autoritarišku; Italijos premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) – neryžtingu ir tuščiu, o Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Davidui Cameronui (Deividui Kameronui) esą “stinga gebėjimo įsigilinti”.

JAV diplomatai rašė, kad Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tejipas Edohanas) yra valdomas “geležinio pataikaujančių (tačiau jį niekinančių) patarėjų žiedo”, o jo užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu (Achmetas Davotohlu) yra “itin pavojingas”.

Libijos lyderis Moameras Kadhafi (Muamaras Kadafis) gyrė “WikiLeaks”, kad tinklalapis demaskavo JAV “veidmainystę”, pridūręs, kad šie dokumentai įrodo, jog “Amerika nėra tokia, kokia ją tikėjo esant sąjungininkai ir draugai”.

Pasak M.Kadhafi, “WikiLeaks” vaidmuo “labai svarbus atskleidžiant sąmokslus prieš asmenis ir tautas, kurie gimsta už užsklandų”, tačiau perspėjo, kad tinklalapis gali netekti pasitikėjimo, jeigu pradės “kenkti žmonių įvaizdžiui”.

Buvęs Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Thabo Mbeki (Tabas Mbekis), šiuo metu Afrikos Sąjungos (AS) vardu tarpininkaujantis sprendžiant politinė krizę Dramblio Kaulo Krante, taip pat neišvengė kandžios JAV diplomatų plunksnos ir buvo išvadintas “neracionaliu” ir “perdėm jautriu”.

Tuo tarpu nutekinti pranešimai apie padėtį Artimuosiuose Rytuose sukėlė “nesusipratimų”, kai buvo paviešinti retai kada viešai girdimi arabų šalių lyderių pasisakymai.

Saudo Arabijos ir Bahreino vadovai ragino Jungtines Valstijas suduoti karinį smūgį Iranui dėl Teherano vykdomos prieštaringai vertinamos branduolinės programos, o Saudo Arabijos karalius Abdullah (Abdula) prašė, kad Vašingtonas “nukirstų galvą gyvatei”.

Izraelis pagyrė save, sakydamas, jog šie pareiškimai pateisina jo paties raginimus imtis veiksmų prieš Iraną.

Tuo tarpu Teheranas perspėjo savo kaimynus arabus neįkliūti į “WikiLeaks” paspęstas “žabangas”, o patį tinklalapį vadino Irano baimės kurstymo ir vienybės skaldymo projektu.

Tinklalapio „WikiLeaks” viešinama informacija atskleidžia ne tik nepagražintą amerikiečių diplomatų požiūrį į užsienio valstybes. Praskleidžiami ir kai kurių slaptų politinių derybų užkulisiai.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Ką mainais už mūsų paramą mums gali pasiūlyti JAV? Kaip derėtis su Vašingtonu ir ką apie tai pranešti visuomenei? Tokie klausimai pasaulio šalių diplomatams – visiškai įprasti.

Visuomenė paprastai tik aptakiai informuojama apie derybas tarp valstybių. Tačiau tinklalapiui „WikiLeaks” paviešinus dokumentus visi gali sužinoti apie kai kurių šalių pareigūnams garbės nedarančius veiksmus.

„WikiLeaks” ir vakar nepaviešino pranešimų, kurie buvo išsiųsti iš JAV ambasados Vilniuje arba yra kitaip susiję su Lietuva. Žinoma, kad JAV ambasadoje Lietuvoje sukurtų pranešimų yra 903.

Tačiau pirmąsias detales apie iki šiol viešai neskelbtus JAV ir Lietuvos pareigūnų pokalbius paskelbė dienraštis „The New York Times”.

Jis, kaip ir keli kiti laikraščiai, turi išskirtinę galimybę susipažinti su „WikiLeaks” nutekintais dokumentais.

Viename tokių pranešimų aktyviai aptarinėjamas Gvantanamo kalėjimo kalinių likimas. Vos tapęs JAV prezidentu Barackas Obama žadėjo uždaryti šį liūdnai pagarsėjusį sulaikymo centrą.

Bet galvosūkis, kur perkelti Gvantanamo kalinius, spręsti sekėsi sunkiai.

Kelios valstybės sutiko priimti Gvantanamo kalinių.

Viena jų iš pradžių taikėsi būti ir Lietuva.

Tačiau 2009 metų rudenį mūsų šalyje kilus vadinamajam CŽV kalėjimo skandalui prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė net svarstyti Gvantanamo kalinių klausimą, kol bus išsiaiškinta padėtis dėl galimo slapto kalėjimo.

Anot paviešintų JAV ambasados susirašinėjimo su Valstybės departamentu pranešimų, į pagalbą Vašingtonui atėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Nors pavardė straipsnyje neminima, neabejojama, kad kalbama apie Arvydą Anušauską.

Anot JAV diplomatų, jis atsiprašė amerikiečių už prezidentės poziciją ir net pasiūlė drauge paspausti D.Grybauskaitę dėl Gvantanamo kalinių priėmimo.

Vakar A.Anušauskas tikino, kad „WikiLeaks” išplatinta informacija yra netiksli. Jo teigimu, šioje informacijoje yra neįvardytų diplomatų asmeninės nuomonės, apibūdinimai ir asmeniniai įspūdžiai.

Tuo tarpu D.Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys sklaidė įtarimą, kad prezidentė jautė A.Anušausko ar JAV diplomatų spaudimą.

„Galiu pasakyti, kad prezidentė ne iš tų politikų, kuriuos būtų galima paveikti darant spaudimą”, – pareiškė L.Balsys, atsisakęs tiesiogiai komentuoti „WikiLeaks” išplatintus dokumentus.

Sprendžiant iš „WikiLeaks” išplatintų dokumentų, Lietuva nebuvo vienintelė, kuriai galėjo būti daromas spaudimas dėl Gvantanamo kalinių, – svarsto „Lieyuvos rytas“.

Antai Slovėnijai esą buvo nedviprasmiškai pasiūlyta „padaryti daugiau” sprendžiant klausimą, ar priimti Gvantanamo kalinių. Teigiamas atsakymas esą pritrauktų daugiau dėmesio iš Vašingtono.

Maldyvai mainais į Gvantanamo kalinių įkurdinimą savo salose gavo JAV pažadą paspausti Tarptautinį valiutos fondą, kad jis suteiktų paskolą. O Kiribatis už 17 Gvantanamo kalinių gavo 3 mln. JAV dolerių.

Tokio pat atlygio esą tikėjosi ir Jemenas. Prezidentas Ali Abdullah Salehas derybų metu esą nekantriai klausinėdavęs, kiek JAV sumokės Jemenui, jei jis sutiks priimti Gvantanamo kalinius. 500 tūkst. JAV dolerių jam pasirodė per mažai – Jemenas užsiprašė dvigubai tiek.

Pinigų stygiumi pasiskųsti negalintis Saudo Arabijos karalius Abdulah esą pasiūlė dar radikalesnį sprendimą – paleisti Gvantanamo kalinius. Tegu jie vyksta į kurią nori šalį.

„Juos tereikėtų sekti po oda įsiuvus mikroschemas, panašiai kaip žirgams ar kitiems gyvūnams”, – JAV diplomatus išmone esą stebino monarchas.

Idėjų turėjo ir Kuveitas. „Žinot geriau nei mes, jog negalime turėti reikalų su tais kaliniais. Jie yra supuvę pavojingi ekstremistai, nebegalintys vėl integruotis. O kaip geriausia tokių atsikratyti? Išmeskite ten, kur juos susėmėte, – grąžinkite į Afganistaną ir tegu jie žūva mūšyje”, – esą pasiūlė Kuveito vidaus reikalų ministras Jaberas al-Khaledas al-Sabahas.

Oficialiai žinoma Kuveito pozicija priešinga – grąžinti jam tėvynainius iš Gvantanamo.

Tuo tarpu Kinija pati siūlėsi priimti dešimtis Gvantanamo kalinių ir net palengvinti JAV karinio tranzito į Afganistaną sąlygas.

Vienintelė sąlyga: JAV turėjo perduoti Kinijai uigūrų kalinius. Žinodami, kad šios Kinijoje gyvenančios musulmonų mažumos atstovų tėvynėje greičiausiai laukia kankinimai ar net mirtis, JAV diplomatai atsisakė tokio siūlymo.

Tuo tarpu Suomijos bei Albanijos pareigūnai išplatintuose pranešimuose skundžiasi JAV diplomatams, kad juos spaudžia Pekinas. Jis esą grasino pasekmėmis, jei minėtos šalys priims uigūrų kalinius.

Albanijos mėginimas išsisukti iš padėties nustebino amerikiečius. „Albanai vietoj trijų uigūrų pasisiūlė priimti bet kurios kitos tautybės šešis kalinius. Albanai dėl mūsų užsienio politikos padarys bet ką”, – viename pranešimų šaiposi amerikiečiai.

Ne mažesnę amerikiečių diplomatų nuostabą sukėlė pokalbiai su Latvijos pareigūnais.

Jie rašo, kad Gruzijos ambasadorius Latvijoje Konstantinas Korkelija Tbilisio konflikto su Maskva metu 2008 metais iš tiesų dirbo Kremliui.

Kinija JAV diplomatus nustebino ir požiūriu į Šiaurės Korėją. Pekinas vadinamas ištikimiausiu sąjungininku ir bene vienintele viltimi Pchenjanui.

Viešai Kinija paprastai užstodavo Šiaurės Korėją.

Tačiau privačiai Kinijos diplomatų nuomonė apie Šiaurės Korėją bei jos lyderius bent jau 2009 metais pradėjo sparčiai keistis.

Antai per vienus darbo pietus Kinijos ambasadorius Kazachstane Cheng Guoping’as atskleidė, kad Pekinas laiko Šiaurės Korėjos vykdomą branduolinę programą keliančia nerimą.

Anot Kinijos diplomato, Pchenjanas per toli nuėjo susprogdinęs antrąjį branduolinį užtaisą ir elgiasi tarsi išlepintas vaikas, siekdamas JAV dėmesio.

Dar labiau netikėtu laikomas neva Kinijos pareigūno išsakytas teiginys, kad Pekinas iš esmės neprieštarautų taikiam Korėjos susivienijimui, net jei tai reikštų dabartinio Pchenjano režimo žlugimą.

Tokiam scenarijui JAV diplomatai, anot pranešimų, jau mažiausiai kelerius metus ruošiasi kartu su Pietų Korėjos pareigūnais. („The New York Times”, „Spiegel”, AP, BNS, LR)

JAV imasi atsakomųjų žingsnių

* Nepavykus atkalbėti tinklalapio „WikiLeaks” nuo diplomatinio susirašinėjimo duomenų paskelbimo, Vašingtonas iš pradžių perspėjo daugelio valstybių sostines apie gresiančią diplomatinę bombą.

* Po to JAV pareigūnai ėmėsi taisyti žalą, žadėdami ne tiktai užkirsti kelią panašiems atvejams, bet ir nubausti atsakinguosius už slaptų JAV diplomatų duomenų paviešinimą.

* Antai JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pareiškė, kad „WikiLeaks” žingsnis yra nusikalstamas išpuolis prieš tarptautinę bendruomenę. JAV esą imsis agresyvių žingsnių siekdamos sustabdyti atsakinguosius.

* JAV jau paskelbė keisiančios kodavimo sistemą, kuria siunčiami JAV diplomatų elektroniniai pranešimai. Be to, Vašingtonas pradėjo tyrimą baudžiamojoje byloje dėl konfidencialią informaciją skelbiančio „WikiLeaks” veiklos. „Vykdome aktyvų baudžiamosios bylos tyrimą šioje srityje. Jeigu sugebėsime nustatyti asmenis, kurie dalyvavo pažeidžiant Amerikos įstatymus, konkrečiai Šnipinėjimo aktą, jie bus laikomi atsakingais”, – pabrėžė JAV generalinis prokuroras Ericas Holderis.

• Pagrindiniu įtariamuoju, pavogusiu ir tinklalapiui „WikiLeaks” perdavusiu šimtus tūkstančių slaptų JAV dokumentų, yra laikomas buvęs JAV karys Bradley Manningas. JAV kariškių nelaisvėje laikomas 22 metų vyras neneigia savo kaltės ir tvirtina, kad informacijos pavogti jam niekas nesukliudė. Savo poelgį vaikinas motyvuoja noru, kad pasaulyje nebūtų paslapčių ir klestėtų anarchija.
• B.Manningo sausio pradžioje laukia karo lauko tribunolas. Jei amerikietis bus pripažintas kaltu, jam gali grėsti 52 metai nelaisvės.

Naujienų agentūra BNS informuoja:

„Pasaulinė policijos organizacija Interpolas trečiadienį paskelbė nurodęs savo narėms suimti tinklalapio “WikiLeaks” įkūrėją Julianą Assange’ą, kuris Švedijoje įtariamas išžaginimu.

“Švedijos vadu paskelbtas viešas “Raudonasis pranešimas”, – Interpolo atstovė sakė naujienų agentūrai AFP, patvirtinusi, kad jos organizacija savo tinklalapyje paskelbė Švedijos prašymą suteikti pagalbą ieškant 39 metų Australijos piliečio.

Geteborge veikianti Švedijos tarptautinė prokuratūra išdavė arešto orderį šiam slapiam aktyvistui lapkričio 18 dieną. J.Assange’as “įtariamas išžaginimu, seksualiniu priekabiavimu ir neteisėtu privertimu”.

“WikiLeaks” įkūrėjas, kurio dabartinė buvimo vieta nežinoma, apskundė sprendimą skirti šį orderį Švedijos apeliaciniame teise. Tačiau praeitą savaitę šis skundas buvo atmestas, o J.Assange’as pateikė antrąjį.

Tuo tarpu pastarasis “Interpolo” žingsnis reiškia, kad J.Assange’as gali būti suimtas ir išduotas Švedijai bet kurios šalies kurios pareigūnai nuspręstų reaguoti į tarptautinės agentūros raginimą.

Kai kurie J.Assange’o šalininkai teigia, kad neįvardijamos jėgos nuo rugpjūčio siekia jam primesti kaltinimus dėl seksualinio išpuolio prieš dvi švedes, siekiant sužlugdyti “WikiLeaks” kampaniją – skelbti tinklalapiui nutekintus slaptus dokumentus.

Australo advokatai atmeta prokurorų pretenzijas, argumentuodami, kad J.Assange’a nebūtina suimt vien tam, kad jis būtų apklaustas, taip pat pasiūlė kelias galimas jo apklausos datas.

Tuo tarpu “WikiLeaks” šią savaitę tęsė savo “kryžiaus žygį”, pradėjusi viešinti apie ketvirtį milijono slaptų JAV valstybės departamento diplomatinio susirašinėjimo dokumentų. Ši medžiaga skelbiama internete ir perduodama didiesiems pasaulio dienraščiams.

Dokumentų paviešinimas sukėlė didelį apmaudą Jungtinėms Valstijoms ir kai kuriems jų sąjungininkams, mat šioje medžiagoje gausu netikėtų faktų ir kai kurios kompromituojančios informacijos apie pasaulio įvykius ir santykius.

„Lietuvos žinios“ praneša:

Sąmyšį visame pasaulyje keliantys tinklalapio “WikiLeaks” paviešinti slapti dokumentai pridarė nemalonumų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui Arvydui Anušauskui. Aiškėja, kad jis siūlė daryti spaudimą prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Vokietija slaptų JAV diplomatinių pranešimų paviešinimą interneto svetainėje “WikiLeaks” pirmadienį pavadino neteisėtu ir keliančiu grėsmę saugumui, tačiau patikino, kad tarpatlantiniams santykiams negalėtų pakenkti ir kur kas labiau kompromituojanti informacija.

“Mūsų santykiai su JAV vyriausybe yra artimi ir draugiški, ir tokie išliks… Šie dokumentai buvo gauti neteisėtai ir panaudoti pasipelnymo tikslu”, – sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle (Gvidas Vestervelė).

“Keli paskalų lygio komentarai apie Europos politikus nėra sveikintini, tačiau jie tikrai nėra reikšmingi. Nors, kita vertus, pavojuje gali atsidurti žmonių gyvybės”, – sakė jis žurnalistams.

Tuo tarpu vyriausybės atstovas spaudai Steffenas Seibertas (Štefenas Zeibertas) atsisakė komentuoti slaptų Valstybės departamento dokumentų, kuriuose JAV diplomatai nepagarbiai atsiliepia apie kanclerę Angelą Merkel ir kitus aukštus pareigūnus, turinį.

Konfidencialių diplomatinių pranešimų, tokių kaip pranešimai apie Irano branduolinę programą ar Artimųjų Rytų taikos procesą, paviešinimas gali kelti pavojų Vakarų šalių interesams, sakė jis.

“Mes gailimės dėl šio publikavimo – tai yra konfidencialūs pranešimai, kurie buvo paskelbti nelegaliai ir kurių mes smulkiai nekomentuosime, -sakė S.Seibertas per eilinę spaudos konferenciją. – Užsienio politikai reikia konfidencialumo”.

Pasak G.Westerwelle, kuris penktadienį telefonu kalbėjosi su “gilų apgailestavimą” dėl įvykių išreiškusia

JAV valstybės sekretore Hillary Clinton (Hilari Klinton), paskelbtuose dokumentuose būta netikslumų.

“Matome, kad ne viskas, kas ten yra, yra teisinga… Vien todėl, kad tai yra ten, nereiškia, jog tai tiesa”, – sakė jis.

“Vokietijos ir Amerikos santykiai yra brandūs, tvirtėję dešimtmečius. Tai tokie gilūs bendromis vertybėmis paremti santykiai, kad tokios publikacijos jiems negali rimtai pakenkti “, -sakė S.Seibertas.

Tarp paskelbtų dokumentų yra vienam JAV diplomatui Berlyne priskiriama 2009 metų kovo 24 dienos žinutė, kurioje A.Merkel yra apibūdinama kaip “vengianti rizikos ir retai būnanti kūrybinga” asmenybė.

Dokumentuose galima rasti ir kritikos A.Merkel vicekancleriui G.Westerwelle, kuris susirašinėjime apibūdinamas kaip nekompetentingas, pasipūtęs ir kritiškas Amerikos atžvilgiu.

Rusija ir Japonija tikisi dialogu stiprinti abiejų šalių tarpusavio pasitikėjimą, pareiškė Jokohamoje šeštadienį susitikę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Japonijos ministras pirmininkas Naoto’as Kanas (Naotas Kanas).

“Tikiuosi, kad šių derybų ir kitų kontaktų metu mes padėsime pamatą pasitikėjimo dialogo stiprinimui tarp mūsų valstybių”, – pasakė D.Medvedevas susitikimo pradžioje.

N.Kanas , savo ruožtu, pabrėžė, jog “norėtų plėtoti draugiškus Japonijos ir Rusijos santykius dviejų partnerių pasitikėjimo pagrindu”.

“Norėčiau pridėti prie to savo pastangas. Tikiuosi, kad šiandieninis susitikimas bus pagrindas pradėti plataus masto dialogą su jumis remiantis abipusiu pasitikėjimu”, – sakė Japonijos premjeras.

Daugiametis Rusijos ir Japonijos ginčas dėl Kurilų salų pietinės dalies teritorinės priklausomybės vėl paaštrėjo po D.Medvedevo apsilankymo Kunaširo saloje lapkričio 1 dieną.

Japonija, turinti pretenzijų Rusijai dėl pietinių Kurilų salų, pareiškė apgailestavimą dėl šio vizito ir nurodė, jog tai gali pabloginti Japonijos ir Rusijos santykius.

Tada Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tokią Japonijos reakciją pavadino “nepriimtinu demaršu”. “Tai mūsų žemė, ir Rusijos prezidentas lanko Rusijos žemę”, – sakė jis apie D.Medvedevo apsilankymą Kuriluose.

Lapkričio 2 dieną Japonijos užsienio reikalų ministras Seiji Maehara (Seidžis Maehara) pranešė laikinai atšauksiantis ambasadorių Masaharu Kono (Masaharų Koną) iš Rusijos, kad gautų daugiau informacijos. Lapkričio 8 ambasadorius grįžo į Maskvą.

Pasak Rusijos Federacijos tarybos užsienio reikalų komiteto pirmininko Michailo Margelovo, Japonijos ambasadoriaus grįžimas į Maskvą tuo metu, kai D.Medvedevas rengėsi kelionei į Pietų Korėją ir Japoniją, rodo, kad, japonų nuomone, jei incidentas dar ne visai baigtas, tai įtampa daugiau nebus kurstoma.

Aukšto rango Lietuvos diplomatas sako tikįs, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas birželio pradžioje atvyks į Vilniuje rengiamą Baltijos jūros valstybių viršūnių susitikimą.

“Manau, artimiausiu metu turėtume sužinoti Rusijos situaciją. Atvirai kalbant, yra daug simptomų, kad vis dėlto, matyt, V.Putinas bus čia. Gaila, bet ir lenkai kol kas neatsakė, kas dalyvaus”, – trečiadienį Seimo užsienio reikalų komiteto posėdyje sakė Lietuvos pirmininkavimo Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT) sekretoriato vadovas ambasadorius Neris Germanas.

Pasak diplomato, BJVT šalių vyriausybių vadovų susitikimas birželio 1-2 dienomis turėtų tapti didžiausiu tarptautiniu renginiu Lietuvoje per pastaruosius kelis metus. Vis dėlto iki šiol galutinai nėra aišku, kad atstovaus Rusijai, Lenkijai ir Islandijai.

“Toks jausmas, kad kol kas kai kurios šalys žiūri viena į kitą ir laukia, kas čia atvažiuos”, – kalbėjo N.Germanas.

Apie dalyvavimą renginyje patvirtino Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žoze Manuelis Baroso). Susitikime taip pat dalyvaus Baltijos šalių, Suomijos ir Norvegijos premjerai, Danijos ir Švedijos vicepremjerės.

Pasak N.Germano, nors 2008 metais buvo pasirinkta BJVT labiau kreipti konkrečių projektų įgyvendinimo keliu, Lietuva toliau nori akcentuoti “politinę dimensiją”.

“Kadangi BJVT yra 11 narių, iš kurių 8 yra Europos Sąjungos narės, tai sudaro galimybę politinei diskusijai, kas ir vyksta baigiantis pirmininkavimui kas antrus metus užsienio reikalų ministrų lygyje, o mums teko garbė baigti pirmininkavimą Baltijos regiono valstybių vyriausybių vadovų susitikimu”, – sakė diplomatas.