Ekonominė diplomatija – tai viena iš Lietuvos diplomatinės tarnybos funkcijų, kuri mūsų šalyje vis plačiau ir garsiau buvo prisiminta 2014 m. Rusijai įvedus prekybos embargą Europos ir jos sąjungininkų gaminiams.

Simonas ŠATŪNAS, URM Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius

„Kartu su jūsų prekybos rūmais norėtume surengti Lietuvos informacinių technologijų sekretoriaus B2B renginį“; „Žinome, kad jūsų kompanija analizuoja gamybinės plėtros galimybes Rytų Europoje. Gal jus sudomintų specialusis Lietuvos paskatų paketas, kurio jums negalėjo pasiūlyti konsultantai iš privataus sektoriaus?“; „Būtume dėkingi, jei galėtumėte pasidalyti detalesne informacija apie šių IT paslaugų pirkimą. Mes turime puikių įmonių Baltijos regione, kurios jus nustebins kainos ir kokybės santykiu“; „Gal jau žinote, kada į Lietuvą atvyks jūsų institucijos veterinarijos ir sanitarijos inspektoriai patikrinti mūsų X ir Y įmonių?“; „Ši žiema buvo tikrai labai šalta, tačiau štai nuotrauka, kurioje aiškiai matyti, kad Klaipėdos uostas ir vėl nebuvo sukaustytas ledo, o krovos terminalai išplėtė krovos pajėgumus.“

Tai tik iliustracija, apie ką užsienyje kalba Lietuvos ambasadoriai, diplomatai ir komercijos atašė su kitų šalių įmonių C lygio vadovais, ministerijų, žiniasklaidos bei verslo struktūrų atstovais. Tai ir yra Lietuvos ekonominės diplomatijos praktika arba metodai, kuriuos derėtų sugrupuoti į keturias plačias sritis:

Ekonominė žvalgyba ir analizė;

Ekonominių „draugų“ ir kontaktų rato būrimas;

Ekonominių pristatomųjų renginių organizavimas;

Patarimai Lietuvos įmonėms, „durų atvėrimas“ ir pagalba kebliose situacijose.

Lietuvos ekonominės diplomatijos veiklą būtina skirti į 3 funkcines kryptis: 1) tiesioginių užsienio investicijų paieška, 2) prekių ir paslaugų eksporto skatinimas, 3) ekonomiškai patrauklios šalies įvaizdžio stiprinimas. Ir reikia pripažinti, kad šių funkcijų sėkmę lemia profesionalios partnerystės.

Partnerystė Nr. 1 – investicijų pritraukimas. Skan-dinavijos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės rinkose Lietuvos ambasados kreipiamos „medžioti“ galimas įmonių relokacijas į Rytų ir Vidurio Europą, t.y. siekiame kaip galima daugiau dėmesio skirti tiesioginių „green field“ investicijų, orientuotų į eksportą ir naujų darbo vietų Lietuvoje kūrimą, paiešką. Neabejotinai tam reikalingas stiprus ir kokybiškas Lietuvos „privalumų“ parengimas ir pristatymas. Tik sustiprinę partnerystę su „Investuok Lietuvoje“ komanda, pasirengę patrauklius „investicinius paketus“ atversime kompanijų sprendimų priėmėjų kabinetų duris.

Galima vadovautis strategija „spray and pray“ (kuri kai kada irgi duoda naudos), tačiau daug efektyviau remtis sukaupta analitika ir siekti tų užsienio kompanijų, kurios jau „mąsto“ apie relokaciją, dėmesio. Pastaraisiais metais sustiprinta partnerystė su „Investuok Lietuvoje“ padėjo pasiekti, kad per Lietuvos ambasadas ateinančių galimų perspektyvių investicinių projektų skaičius padidėjo tris kartus.

Kitas galimas žingsnis – dar gilesnė Lietuvos diplomatijos integracija ir įsitraukimas į profesionalią tiesioginių užsienio investicijų paiešką, kompetencijų kėlimas, institucinė integracija.

Partnerystė Nr. 2 – eksporto skatinimas. Lietuvos įmonės yra gerai įsitvirtinusios ES, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, kitų Baltijos šalių rinkose. Tai kasdieninės, o dažnai ir „namų“ rinkos Lietuvos prekių ir paslaugų eksportuotojams. Tačiau naujų eksporto žaidėjų naujos ambicijos ir interesai (o verslas tikrai nestovi vietoje) nuolat skatina Lietuvos diplomatiją atnaujinti savo partnerystes su eksportuoti pradedančiomis įmonėmis ar į eksportą orientuotomis Lietuvos verslo asociacijomis. LINPRA (inžinerinė pramonė), LATIA (tekstilė), LitMEA (maisto pramonė), „Infobalt“ (IT technologinės paslaugos), „Linava“ (transporto paslaugos), „Liteka“ (lazeriai) – tai specializuotos asocijuotos verslo struktūros, su kuriomis Lietuvos ambasados surengė eksporto skatinimo ir Lietuvos gamintojų prisistatymus JAV, Kinijoje, Skandinavijos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje, Kazachstane ir kitose rinkose, kuriose Lietuvos verslas mato perspektyvų.

Partnerystė Nr. 3 – įvažiuojamojo turizmo su Turizmo departamentu ir Lietuvos verslu skatinimas, teisėtų Lietuvos įmonių interesų gynimas, šalies mokslinio potencialo, universitetų ir atviros prieigos centrų reklamavimas. Tai naujos, nuolat besiplečiančios ambasadų užsienio veiklos sferos. Tačiau šių veiklų ir temų jungiamoji grandinis – Lietuvos ekonominis patrauklumas, naujovės ir jų pristatymas.

Ką daryti, kad Lietuvos ambasadų ir diplomatų pridėtinė vertė Lietuvos ekonomikai būtų reikšmingesnė? Atsakymas vienas – į rezultatus orientuotos partnerystės su „Investuok Lietuvoje“, Versli Lietuva“, eksportuojančiomis Lietuvos įmonėmis ir jų asociacijomis bei tolesnis asmeninis Lietuvos ambasadorių įsitraukimas į ekonominę ambasados veiklą (tai kasdieninė Skandinavijos ir kitų šalių ambasadorių veikla, o Prancūzijos URM įsteigtas net „įmonių direktoratas) ir konkrečių, bendrų užduočių iš Vilniaus formulavimas mūsų ambasadoms.

Lietuvos diplomatinė tarnyba ir ambasados toliau sieks stiprinti šias partnerystes, didinti jų kokybę ir žengti koordinuoto veikimo užsienyje keliu. Gal ką ir nustebins, bet Užsienio reikalų ministerija turbūt pirmoji iš ministerijų diegia paprastą ir skaidrią ekonominės veiklos užduočių valdymo sistemą, kuri padės tiek Lietuvos verslui, tiek diplomatams, tiek kitoms institucijoms efektyviau išnaudoti mūsų resursus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, aiškiau formuluoti užduotis bei dalytis pasiektais rezultatais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L.Guobužaitė

Su kuo lietuviui asocijuojasi Brazilija? Taip, iš mūsų perspektyvos vertinant, tai tolimas ir egzotiškas kraštas kitame Žemės pusrutulyje su atvirkštine metų laikų seka, didžiausia pasaulyje bioįvairove, sureligintu (populiarumo požiūriu) futbolu, spalvingais sambos karnavalais, karštais paplūdimiais ir šių metų Rio olimpiada.

Laura GUOBUŽAITĖ, Generalinė konsulė San Paule (Brazilija)

Vis dėlto Lietuvoje informacija apie Braziliją bei Lotynų Ameriką apskritai yra klišinė ir labai ribota. Tai šalis ir žemynas, vis dar esantys už lietuviškojo matymo lauko ribų. Ir visai be reikalo. Turime drąsiau išnaudoti galimybes, suprojektuojamas pastarųjų metų pasaulio ekonominės dinamikos, net jei tai ir nutolsta nuo mūsų prioritetinių krypčių bei priešakinių interesų linijos.

Brazilija, nepaisant pastaraisiais metais ištikusios ekonominės krizės, yra sparčiai besivystanti ir pagal apimtį devinta (iki krizės – septinta) ekonomika pasaulyje. Jos BVP sudaro 50 proc. visos Lotynų Amerikos produkto. Taip, tai šalis su savomis problemos. Bet kartu tai šalis, turinti nepaprastai didelį ekonominį potencialą.

Daug kas nustemba sužinoję, kad Brazilija nėra pigi šalis. Nepaisant to, tai smarkiai į vartojimą orientuota ekonomika. Rinka milžiniška – 204 mln. gyventojų – ir nuolat auganti. Iki 2020 m., kaip prognozuojama, Brazilija taps penkta didžiausia vartojimo rinka pasaulyje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslas šį potencialą išnaudotų.

Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar.

Nereikia mėginti apžioti visos Brazilijos. Geriau veikti pamatuotai ir kryptingai. Vien San Paulo mieste – 12 mln. rinka. Lyginant Brazilijos valstijų ekonominius rodiklius su pasauliniais, San Paulas užimtų 18 vietą pasaulio ekonomikų sąraše. Tad San Paulas Lietuvos verslui neabejotinai gali būti vartai į Brazilijos rinką.

Suprantu, kad mano padrąsinimai tarytum ignoruoja pastaraisiais metais gerokai subjurusį Brazilijos ekonomikos paveikslą – gilią recesiją, iš kurios brendant valstybei dar prireiks nemažai pastangų. Vis dėlto ryžtingai teisėsaugos sprendžiamos korupcijos bylos ir su tuo susiję politinio bei valdžios sluoksnio valymai pamažu veda į tai, kad situacija šalyje, taip pat ir ekonominė, stabilizuojasi. Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar. Milijoninė vartojimo rinka, nors ir patyrusi nemalonią turbulenciją, išliko labai gyvybinga.

Brazilija įsitvirtina kaip viena didžiausių maisto produktų, gėrimų, drabužių, medicinos, grožio ir kūno priežiūros priemonių vartojimo rinkų pasaulyje. Ypač brazilai „išalkę“ naujų ir aukštųjų technologijų.

Žiemos brazilams nepardavinėkime – tikėtina, nepirks. Tačiau kuo juos sudominti ir patraukti be to – tikrai turime. Pirmiausia – palyginti aukštus kokybės standartus ir konkurencingą kainą (nepamirškite – tai brangi šalis). Taip pat lyginant prekybos centrų asortimentą ten ir čia akivaizdu, kad tokio dydžio rinkai, kaip Brazilija, vis dar trūksta prekių pasiūlos įvairovės.

Verslo bendruomenėse dažnai girdžiu – patrauklu, bet sudėtinga. Sutinku. Tačiau nėra neįmanoma. Asimetrija tarp valstybių neretai suteikia tiek vienai, tiek kitai pusei akivaizdžių individualių privalumų viena kitos atžvilgiu. Tad skirtumai neturėtų gąsdinti, norėčiau – kad įkvėptų. Kol kas nesame labai ryžtingi, todėl šiek tiek su šia rinka jau vėluojame.

Džiaugiuosi įgyvendinta iniciatyva suburti neformalų verslo klubą Brazilijoje – „Amigos da Lituania“ („Lietuvos draugai“). Jis atviras įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistams Brazilijoje, turintiems ryšių su Lietuva ar dar tik besidomintiems galimybe tokių ryšių turėti ateityje. Klubas vertingas pirmiausia kontaktais ir būtent šiuo požiūriu jis turėtų palengvinti Lietuvos verslo kelią į Braziliją. Be kita ko, sulaukę daug susidomėjimo bei palaikymo šį formatą aktyviai vystysime ir kuo plačiau pritaikysime efektyviam Lietuvos ir Brazilijos ryšių plėtojimui bei gilinimui. Lietuvos pusei šiuo atveju svarbu žinoti, kad Brazilijoje Lietuvos draugų ratas suburtas ir yra gyvybingas.

Draugai, draugystė, atvirumas nėra atsitiktinai mano vartojamos kategorijos. Tai kyla iš brazilų pasaulėžiūros bei mentaliteto ir yra vienas maloniausių mano patyrimų šioje šalyje. Brazilai – išskirtinė tauta savo pagarba kitoms tautoms ir skirtumams apskritai. Netrukus San Paulo centre kaip ir kasmet bus galima išvysti du Kalėdų Senelius – baltaodį ir juodaodį. Ši tolerancija, sklindanti iš žmonių, nepaisant tikėjimo, rasės, kultūrinių ar socialinių skirtumų, yra labai dėkingas veiksnys mezgant dalykinę draugystę su šia šalimi.

Brazilas kiekvieną pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau ar daug žadantis pirmas kontaktas peraugs į tęstinius ir ilgalaikius ryšius, priklausys ir nuo antrosios pusės. Lietuviai darbštūs ir atsakingi. Tai mums įaugę į kraują. Todėl mūsų verslininkais pasitikiu ir kviečiu – į Braziliją.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Edminas Bagdonas

Kalbėti apie dabartinius Lietuvos ir Izraelio santykius negalima neprisimenant to, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, neprisimenant tuo metu įvykusios Šoa tragedijos. Šimtmečiais nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų žydai buvo svarbi ir integrali Lietuvos dalis. Jų indėlis į Lietuvos valstybės vystymąsi ir pažangą – akivaizdus ir neginčijamas. Holokaustas, vykęs Lietuvoje, yra tiesiog protu nesuvokiama ir niekaip nepateisinama tragedija. Baisūs Holokausto skaičiai daug pasako: iš kadaise klestėjusios ir šimtmečiais savo istoriją Lietuvoje skaičiavusios gausios žydų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo liko tik keli procentai.

Edminas BAGDONAS, Lietuvos ambasadorius Izraelyje

Labiausiai mane glumina tai, kad kartais vis dar išgirstame Holokausto interpretacijų ir aiškinimų, esą tam, kas įvyko Lietuvoje, buvo priežasčių: žydai valdė bankus, žydai buvo vieninteliai darbdaviai ir engėjai, žydai buvo komunistai ir enkavedistai, kurie žudė ir trėmė lietuvius, ir t.t. Aš noriu pasakyti tiesiai šviesiai, kad daugiau nebūtų tokių baisių svaičiojimų: didelę dalį iš beveik 200 tūkst. nužudytų Lietuvos žydų sudaro vaikai. Kokią grėsmę mums, lietuviams, kėlė žydų vaikai?

Aš labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvoje matoma vis daugiau pilietinės sąmonės apraiškų, susijusių su mūsų nesenos istorijos permąstymu ir nauju vertinimu. Esu šalininkas teiginio, kad Lietuvoje vykęs Holokaustas yra ne tik žydų tautos tragedija, bet ir baisiausia Lietuvos ir lietuvių tragedija. Juk žydai buvo Lietuvos piliečiai. Matome, kad tai Lietuvoje vis geriau suvokiama, kartu keičiasi ir požiūris į viso žydų istorinio paveldo puoselėjimą, į žydų kapinių tvarkymą.

Mano įsitikinimu, nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Nėra Lietuvai artimesnės šalies kaip Izraelis. Kad ir kur lankytumeisi šioje šalyje – moderniame Tel Avive ar senove alsuojančioje Jeruzalėje, operoje, teatre ar, neduok Dieve, medicinos įstaigoje, labai dažnai išgirsi, kad vienas kitas žmogus, esantis šalia, tiesiogiai susijęs su Lietuva.

Kur dar pasaulyje galima patirti tokį jausmą, kad tave supa taip glaudžiai su Lietuva susijusi aplinka?

Įvairiais skaičiavimais, šalyje gyvena iki 200 tūkst. litvakų. Labai džiugu, kad atsirado politinės valios savotiškai atkurti teisingumą: Izraelio piliečiai, litvakai ir jų palikuonys, kurių didžioji dalis gyvena Izraelyje, turi palengvintas sąlygas dėl Lietuvos pilietybės susigrąžinimo bei įgijimo. Pasididžiavimo jausmas apima matant tokį izraeliečių, norinčių turėti Lietuvos Respublikos pasą, siekį.

Didelė dalis Izraelio vadovų – politinio, ekonominio ir kultūrinio elito – didžiuojasi savo litvakiška kilme ir šaknimis. Negaliu neprisiminti tik ką išėjusio anapilin, ko gero, vieno iškiliausių šalies valstybininkų, IX prezidento, Nobelio taikos premijos laureato Shimono Pereso.

Šiandien tarp Lietuvos ir Izraelio užsimezgė kaip niekad glaudūs tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai. Niekam ne paslaptis, kad Izraelio valstybė yra viena pirmaujančių biotechnologijų, medicinos, švietimo, meno, aukštųjų technologijų, startuolių ir kultūros srityse. Būtų tiesiog nepateisinama neišnaudoti dvišalio bendradarbiavimo potencialo minėtose srityse. Juolab kad Izraelis rodo didžiulį norą ir aktyvumą plėtoti dvišalę darbotvarkę. Per savo dvejus darbo Izraelyje metus mačiau, kaip daugėja Lietuvos Izraelyje.

Ypač didelį pasididžiavimą teikia Lietuvos kultūros atstovų pasirodymai Izraelyje. Lietuvos menininkų pasirodymai sutraukia pilnutėles sales izraeliečių. Labai džiaugiuosi ir vis stiprėjančiais mūsų institucijų ryšiais, bendradarbiavimu, ypač gynybos, kibernetinio saugumo ir aukštųjų technologijų srityse. Geras ženklas dėl dvišalio Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimo yra ir tai, kad Izraelyje pastaraisiais metais lankėsi Lietuvos Prezidentė, premjeras, užsienio reikalų ministras, kiti Vyriausybės nariai, parlamentarai, merai bei verslininkai.

Tai, kad Lietuvos gyventojai atranda Izraelį, liudija ir statistika: didėja turistų srautai į Izraelį bei izraeliečių į Lietuvą, o ir plika akimi matoma tendencija – pilni lėktuvai iš Lietuvos, tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno, skrendantys į Izraelį. Štai mano dukra su vyru, lankydamiesi Eilate ir nardydami Raudonojoje jūroje, jos dugne atrado ne ką kita, o eurą su lietuvišku Vyčiu. Tikėtina, kad tai buvo lietuvių turistų moneta, mesta į jūrą kaip ženklas, siekiant dar kartą sugrįžti į šią šalį.

Didelį susižavėjimą kelia Izraelio valstybės požiūris į silpniausius visuomenės narius. Šalyje yra nemažai įmonių, kuriose dirba po kelis šimtus žmonių su negalia. Pagarbą kelia ir kasdien matomi karine uniforma apsirengę jaunuoliai su didžiulėmis kuprinėmis, ginkluoti automatais. Izraelio jaunimui net nekyla klausimų, kodėl jie turi tarnauti savo šaliai. Meilė savo valstybei čia pasireiškia labai konkrečiais veiksmais ir darbais. Izraelio Valstybėje tūkstančiai žmonių savanoriškai ir už savo lėšas baigia pirmosios pagalbos teikimo kursus, todėl ištikus bėdai jie pirmieji teikia pagalbą, kol atvyksta profesionalūs medikai.

Visa tai yra sektinas pavyzdys Lietuvai, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai. Iš tiesų, turime nemažai ko vieni iš kitų pasimokyti, pasidalyti patirtimi. Kaip Lietuvos ambasadorius Izraelyje, labai svajoju, kad įspūdingas šios valstybės potencialas būtų tinkamai panaudotas mano šalyje, ir ateityje Lietuvą bei Izraelio Valstybę saistytų strateginės partnerystės saitai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vytautas Naudužas

Atstumas nuo Lietuvos iki Kazachstano – kaip iki „pasaulio krašto“: kelionė lėktuvu trunka apie šešias valandas. Ne kažin ką mažiau trunka kelionė nuo krašto iki krašto Kazachstano viduje. Kazachstanas – devinta pagal teritoriją valstybė pasaulyje.

Vytautas NAUDUŽAS, Lietuvos ambasadorius Kazachstane

Geografijos, istorijos nepakeisi, bet tai galima padaryti su ekonomika, politika, bendradarbiavimu tarp tautų. Archyvuose atrandami dokumentai patvirtina mūsų bendradarbiavimą nuo amžių  glūdumos.

Beje, Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

XX a. Kazachstanas paženklino tūkstančių Stalino deportuotų lietuvių likimus. Vien tik Karlago (Karagandos srities) lageriuose kalėjo 89 tūkst. mūsų šalies piliečių. Karlago kalinių atsiminimuose apstu padėkų kazachams už paramą, padėjusią išlikti gyviems sovietų konclageriuose.

Kazachstano valstybingumui – 550 metų. Tai 18 metų daugiau nei jo didžiajai kaimynei Rusijai.

Mano asmeninė pažintis su Kazachstanu prasidėjo labai anksti, nes senelis, daugiavaikės šeimos tėvas, buvo deportuotas būtent į Karlagą. Mokykloje man buvo neįprasta matyti mokytoją iš tolimojo Čimkento, kuri kalbėjo tik rusiškai ir vaikus, aišku, mokė Aleksandro Puškino kalbos.

Pirmą kartą atvykus į speiguotą, arktiniu šalčiu pulsuojančią sostinę Astaną susidarė įspūdis, kad atsidūrėme už „civilizacijos ribų“. Šį įspūdį greit pakeitė moderni miesto architektūra ir kazachų svetingumas. Kazachstano svečių negali nestebinti prezidento Nursultano Nazarbajevo iniciatyva per nepilnus 20 metų sukurta nauja sostinė Astana, tik ką perėjusi į pasaulio milijoninių miestų sąrašą (š.m. liepos 4 d. gimė milijonasis Astanos gyventojas).

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Stebina ir Kazachstano ekonomika, per ketvirtį amžiaus išaugusi daugiau nei 20 kartų. 2015 m. Kazachstano BVP kone dvigubai viršijo Ukrainos ekonominę galią.

Sunku pervertinti ir Kazachstano turtus. Tai ne tik nafta, dujos, juodieji, spalvotieji ir retieji metalai. Tai ir uranas, deimantai, auksas, grūdai. Keletas pavyzdžių. Kašagano verslovės atsargos – 38 mlrd. barelių naftos ir 1 trln. kubinių metrų dujų. Tai antras pagal atsargas po Aliaskos Prudhou Bėjaus naftos telkinys pasaulyje. Kašaganas – amžiaus projektas, pareikalavęs apie 100 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų iš „ExxonMobil“, „Agip“, „Shell“, „Total“ ir kitų pasaulinių kompanijų! Palyginimui, praėjusiais metais Baltarusijos BVP buvo 62 mlrd. dolerių.

Naują kvėpavimą Kazachstano ekonomikai gali suteikti ir atgimstantis Šilko kelias („politika – konjunktūrinė, pervežimai – amžini“) bei „Expo 2017“. Transportas gali „atvežti“ arba „išvežti“ ekonomikos suklestėjimą ar krizes. Naujasis Šilko kelias, logistikos centrai jau atvežė milijardinių investicijų, nors prekių kainos aukščiu vis dar varžosi su 170 metrų dangoraižiu – prekybos centru „Chan-Šatyr“. Tai indikuoja būtinybę tobulinti sienų kirtimo, muitinės ir tranzito procedūras bei dokumentus.

Kitų metų svarbiausias Kazachstano įvykis – „Expo 2017“. Šios pasaulinės parodos tema – ateities energetika. Kazachstano energetika net 75 proc. priklauso nuo importuojamų įrenginių ir technologijų. Be energetikos neįsivaizduojamas tvarus šalies vystymasis. Pasibaigus parodai Astanoje duris atvers tarptautiniai finansų ir arbitražo centrai, kuriami remiantis Dubajaus pavyzdžiais.

„Geriau mažiau, bet daugiau…“ – dėl gigantiškų užmojų lengvai suprantamas šūkis Kazachstane, sugebėjusiame per visą nepriklausomybės laikotarpį pritraukti sunkiai įsivaizduojamą 250 mlrd. dolerių tiesioginių užsienio investicijų sumą. Nepaisant „suvargusių“ naftos bei dujų kainų ir nacionalinės valiutos tengės susilpnėjimo (per pastaruosius kelerius metus tengės kursas euro atžvilgiu krito beveik dvigubai), Kazachstanas vien per šių metų pirmąjį ketvirtį pritraukė 2,7 mlrd. dolerių investicijų.

Pasaulio ekonominio augimo nebelemia nafta, dujos ir kiti mineraliniai ištekliai. Tai greičiau priklauso nuo naujų technologijų, mokslo pasiekimų. Didelių pastangų dėka Kazachstanas jau pateko į pasaulio inovatyviausių ekonomikų 50-uką.

Kazachstane iki šiol gyvena tūkstančiai lietuvių, atradusių čia naujus namus. Didžiausia mūsų tautiečių dalis reziduoja Karagandoje ir Almatoje. Džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau kazachų apsilanko Lietuvoje. Juos žavi ne tik mūsų sostinė ir pajūris, bet ir medicininis turizmas – jie pamažu atranda Druskininkus, Birštoną ir Anykščius.

Itin džiugu, kad kiekvienais metais vis daugiau jaunų kazachų renkasi studijas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Ypač juos domina žemės ūkio, medicinos ir technologijų specialybės.

Lietuvos verslo patirtį Kazachstane vainikavo 1,1 mlrd. dolerių prekybos apimtys, keletą kartų viršijančios Kazachstano prekybą su artimiausiomis kaimynėmis.

Nepaisant skaudaus sovietinio palikimo, nepriklausomas Kazachstanas, turėdamas darbščių ir kūrybingų žmonių bei gausių gamtos turtų, sparčiai atsigauna. Iš Dievo užmirštos ir apleistos sovietinės respublikos Kazachstanas tapo stipria ir žinoma visame pasaulyje valstybe. Labai reikšmingas žingsnis buvo branduolinės ginkluotės atsisakymas.

Didėjanti žmonių priklausomybė nuo šalies nepriklausomybės – gera žinia, kuria pagrįstai gali didžiuotis Kazachstanas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Eidintas

2015 m. spalio 2 d. pirmą kartą lankiausi Graikijos Lesbo saloje – buvau trečias ambasadorius, susidomėjęs neregėto masto pabėgėlių antplūdžiu į šią salą, jų kelione link Centrinės Europos šalių, visų pirma Vokietijos. Kaip tik vienas Lietuvos valstybinės sienos apsaugos sraigtasparnis ir jo įgula, atsiųsti į pagalbą graikams, baiginėjo savo misiją. Pilotai papasakojo, kad jie tik stebi procesą: mažas jų lėktuvėlis nėra skirtas gelbėjimui, o jų misija – identifikuoti valtis, jų judėjimo kryptį ir pranešti pakrantės apsaugai.

Alfonsas EIDINTAS, Lietuvos ambasadorius Graikijoje

Vienu metu nuo netoliese esančios Turkijos krantų staiga startuoja keturios guminės valtys, kiekvienoje po keliasdešimt pabėgėlių, ir metasi prie Lesbo krantų. Du pakrantės apsaugos laiveliai nežino, prie kurios šokti, stabdyti – valtys artėja prie kranto. Laiveliui priplaukus prie vienos iš guminių valčių ten esantieji prapjauna valties dugną ir 50 žmonių atsiduria vandenyje, dalis jų skęsta. Sienos pareigūnai juos gelbėja – pabėgėliai pakrantės apsaugos laivu atgabenami į salos uostą. Mėtosi krūvos liemenių, valčių motorų su skambiu, bet falsifikuotu užrašu „Yamahaha“ – jai toli iki „Yamahos“ kokybės, antrą kartą tokiai operacijai naudoti motorą pavojinga. Išsigelbėję savo tėvynėje nuo bombų ir minų žmonės galėjo nuskęsti dėl motoriuko kokybės…

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Taip susidūriau su pabėgėlių ir migrantų gabentojų verslu: viskas gerai organizuota, gabentojams gerai sumokama, jie padaro viską – parūpina specialias didžiules gumines valtis, maisto, tolesnį transportavimą iki Graikijos sienos.

Už viską jau sumokėjo pabėgėliai. Ne milijonus – milijardus… Apie gabentojus tvyrojo ir tebetvyro tyla, juos sunku pagauti.

„Frontexo“ pareigūnas aprodė ir paaiškino pabėgėlių ir migrantų registracijos procesą Morijos stovykloje: imami pirštų atspaudai, neturintys ar sunaikinę dokumentus identifikuojami, nustatoma atvykėlių šalis, miestas, tautybė, net jų dialektas. Pareigūnas tarsteli, kad TV kameros filmuoja tik šeimas su mažais vaikais… Niekas dar nežino, kiek čia tikrų, kiek apsimetusių pabėgėlių nuo karo veiksmų konflikto zonoje. Visi jie iš Turkijos pabėgėlių stovyklų.

Lesbo meras Spyras Galinas įteikė man raštišką pasiūlymą ES šalių vyriausybėms: kadangi daug pabėgėlių, ypač vaikų, nuskęsta, reikia pabėgėlius gabenti ne iš Graikijos, o iš Turkijos pabėgėlių stovyklų lėktuvais – taip niekas nenuskęs. Tada skambėjo fantastiškai, bet tas planas jau veikia: pernai kovo 18 d. pasirašyta Turkijos ir ES sutartis, po kurios masinis antplūdis į Graikiją praktiškai sustojo.

Tuo metu, kai dar tik vyko diskusijos, kaip reaguoti į migrantų antplūdį, dalis Europos šalių uždarė sienas migrantų kelionei į Vakarus. Dėl to Graikijoje lyg butelyje ilgesniam laikui susitelkė daugiau nei 60 tūkst. pabėgėlių ir migrantų – jiems reikia būtiniausių dalykų, reikia vaikams mokyklų, o dalis tų migrantų nepatenka į sąrašus, nes jie nėra iš karo apimtų šalių.

Galima suprasti imigracijos masto apimtų šalių sunkumus, todėl joms siunčiame į pagalbą pasienio specialistų, policininkų. Lietuva vykdo ir įsipareigojimus dėl pabėgėlių perkėlimo, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai bendradarbiauja su „Frontexu“, Graikijos „Azilių“ centru, bendrauja su migrantais, supažindina juos su Lietuva. Mūsų pareigūnai vykdo kruopščią perkeliamųjų migrantų patikrą prieš nusprendžiant dėl jų perkėlimo į Lietuvą.

Televizorių ekranuose matant, su kokiais sunkumais susiduria nuo karo bėgantys žmonės ar tos šalys, kurios juos priima ar per kurias eina tranzito kelias, mums norisi greitų, efektyvių sprendimų. Norisi matyti greitą žmonių perkėlimą, kad juos tenkintų priimančios šalies sudarytos sąlygos, o perkeltieji kuo greičiau sėkmingai integruotųsi. Tačiau diplomatija neretai yra ilgas ir kantrus darbas, diplomatai pasiekimus neretai matuoja milimetrais. O jeigu pabėgėlių sirų ar irakiečių integracija vyks per kelias kartas, ar dėl to mes turėtume būti nelaimingi? Juk dabar už viską svarbiau pagelbėti nuo mirties pavojaus išvietintiems nelaimėliams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Valentina Zeitler

Prireikė metų, kol pajutau ir supratau Berno charakterį. Miestui būdingos mažos, jaukios parduotuvėlės, kavinės, restoranai ir… jo žmonės – ramūs, lėtoki, mums atrodantys uždari ir kiek flegmatiški. Bet ištikus bėdai – visada rasi užuovėją ir sulauksi pagalbos.

Valentina ZEITLER, Lietuvos ambasadorė Šveicarijos Konfederacijoje ir Lichtenšteino Kunigaikštystėje

Tik pagyvenęs Šveicarijoje supranti, kodėl čia, o ne kažkur kitur gimė Raudonojo Kryžiaus organizacija. Galbūt toje ramybėje ir glūdi didžiausia paslaptis, suteikianti privilegiją pasijusti apsaugotam nuo šiuolaikinio nenumaldomai kažkur skubančio, niekada nenurimstančio, neramumų ir prieštaravimų draskomo pasaulio.

Kartais atrodo, kad čia laikas sustingo, šalies ir žmonių nepalietė jokia globalizacija, imigracija ar kitos bėdos. Aišku, kad palietė, bet šveicarai, kad ir kokie mums atrodytų savotiški ir kartais užsisklendę savuose kantonuose, kalbantys skirtingomis kalbomis, tarmėmis ir dialektais, visada randa bendrų problemų sprendimo būdų ir sugeba neprarasti savo charakterio bei autentiškumo.  … Ilgokai rymojau prie kuklių, aukštai kalnuose pasislėpusių mažyčių Leisino kapinių akmeninės tvoros pritvirtintų atminimo lentų, bylojančių, kad čia paskutinę savo gyvenimo vietą rado mūsų kraštiečiai: pirmasis Lietuvos filosofas, tautinio atgimimo skelbėjas Ramūnas Bytautas (1886–1915), šiek tiek vėliau – Lietuvos moderniosios tapybos pradininkas Antanas Samuolis (1899–1942). Jų gyvenimas blykstelėjo ryškia žvaigžde ir amžinai užgeso čia, tolimoje Šveicarijoje. Viltis juos atvedė į šią šalį. Vieni, kaip diplomatas ir poetas Jurgis Baltrušaitis, ilgokai prisiminė dienas, praleistas prie Ženevos ežero jaukiame Vevė miestelyje, kur ne tik atgavo jėgas, bet ir, pagautas įkvėpimo, sėkmingai kūrė. Čia gimė ir pirmasis eilėraščių rinkinys. Kitiems likimas nebuvo toks gailestingas, jiems pasisekė mažiau: nesugebėję įveikti ligos, amžiams pasiliko svetimame krašte.

Atvykusi į Šveicariją su džiaugsmu pamačiau, kaip toli nuo tėvynės puoselėjama  istorinė praeitis, stengiamasi palaikyti ryšius ir neatitrūkti nuo realijų Lietuvoje. Kiekvienas Šveicarijos lietuvių bendruomenės darbas – tai didžiulis indėlis populiarinat Lietuvos vardą ir rūpinantis jos prestižu. Ant mano stalelio ambasadoje nuolat guli viena knyga. Paėmusi ją į rankas visuomet atverčiu pirmą puslapį ir perskaitau: parengė Šveicarijos lietuvių bendruomenė. Tai sugrįžimų apybraižos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šis rinkinys, į kurį įdėta ne tik daug darbo, bet ir širdies, dar kartą patvirtina, kad nėra nieko vertingesnio, kaip atrasti ir pamatyti sąsajas tarp tėvynės ir naujai kuriamo gyvenimo svetur, pagerbti savo valstybės istoriją ir žmones. Būtent tautiečiai, prieš dešimtmečius pabuvoję Šveicarijoje, mūsų sąmonėje suformavo romantišką Alpių šalies įvaizdį.

Būtent tautiečiai, prieš dešimtmečius pabuvoję Šveicarijoje, mūsų sąmonėje suformavo romantišką Alpių šalies įvaizdį.

Maironio eilės apie Keturių Kantonų ežerą lydėjo mus dar mokykloje. Dėkingi trečiosios kartos išeiviai pagerbė didį poetą – Šveicarijoje rasime atminimo lentą, primenančią, kad čia kurį laiką gyveno Maironis. Lietuvą su Alpių šalimi sieja ilgoki ryšiai. Prieš 95 metus Šveicarija pripažino Lietuvą, o 1991 m. rugsėjo penktąją tarp mūsų valstybių buvo atkurti diplomatiniai santykiai. Šias reikšmingas datas paminėjome kartu su Šveicarijoje akredituotu diplomatiniu korpusu, mūsų šalies draugais ir tautiečiais. Atviroje diskusijoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ Šveicarijos diplomatas, leidėjas dr. Maxas Schweizeris prisiminė savo pirmuosius įspūdžius iš kelionės į mūsų šalį. Lietuvos žurnalistas, diplomatas, politikas, buvęs Europos Parlamento narys Justas Vincas Paleckis gyvai papasakojo apie 1989 m. pasirašytą Gotlando komunikatą, kuriame pareikštas vienas svarbiausių lietuvių tikslų – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – tautos valios pastangomis vėliau buvo pasiektas. Rašytojas, eseistas ir vertėjas Laurynas Katkus pasidalijo įspūdžiais, ko galėtume pasimokyti iš šveicarų, kurdami atvirą demokratinę visuomenę. Diskusijos dalyviai susipažino su retais Šveicarijos diplomatijos archyvo dokumentais apie Lietuvos pripažinimą 1921 m. liepos 19 d. ir ilgametį abiejų šalių bendradarbiavimą.

Artėja kita svarbi data: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis. Ir jis neatsiejamas nuo Šveicarijos. Būtent čia, Lozanos konferencijose, buvo prabilta apie Lietuvos ateitį ir jos nepriklausomybę, šioje šalyje ilgokai dirbo diplomatai Jurgis Savickis, Jurgis Šaulys, Albertas Gerutis ir kiti, ištikimai tarnavę savo kraštui pačiais sunkiausiais metais. Lengvai rasime ir daugiau vardų, šių žmonių gyvenimas ir veikla paliko gilius pėdsakus mūsų istorijoje. Iki šiol šveicarų ir lietuvių širdyse gyvas kunigo prof. Jono Juraičio, 40 metų dėsčiusio Valė kantono kunigų seminarijoje ir tenykštėje gimnazijoje, atminimas. Tiek pat laiko šis kilnus žmogus buvo Šveicarijos lietuvių dvasios tėvas. Beveik prieš du šimtus metų nedideliame Zoloturno mieste užgeso kovotojo už amerikiečių, lietuvių ir lenkų tautų laisvę Tado Kosciuškos gyvybė. Visų šių kuklių žmonių didžiausias nuopelnas tas, kad padėti tautos savimonės pamatai atvedė mūsų šalį į nepriklausomybę.… Trumpai suskambo telefonas. Atskriejo žinutė: „Aš jau lėktuve. AČIŪ, kad padėjote grįžti namo. Julius S.“ Perskaičiau ir nudžiugau, kad galbūt ir šiam ne vieną dieną su draugais kalnais keliavusiam jaunuoliui, atsitikus bėdai, padėjome išsaugoti atmintyje nuostabius Šveicarijos vaizdus, o ne sunkoką gyvenimo akimirką. Ir mūsų veikla užsienyje įgavo savo ne visuomet matomą, bet labai reikalingą diplomatinio darbo prasmę.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Meilūnas

Spalio mėnesį minime Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Tai gera proga ne tik įvertinti, kas pasiekta per šį laikotarpį, bet ir giliau pažvelgti į dviejų geografiškai tolimų valstybių bendrystę bei ateities galimybes.

Egidijus MEILŪNAS, Lietuvos ambasadorius Japonijoje

Jau daugiau kaip prieš šimtmetį Japonija lietuviams atrodė sektinas valstybės kūrimo pavyzdys. Būsimasis Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys dar 1906 m. Dėdės slapyvardžiu išleido tris knygas apie Japoniją, kuriose išsamiai pristatė savo tautiečiams tolimą šalį kaip pavyzdį, kokią Lietuvą galima kurti. S.Kairys neabejotinai nutiesė pirmuosius žmogiškus tiltus tarp dviejų šalių.

1922 m. gruodžio 20 d. Japonijai pripažinus Lietuvą atsirado galimybių pradėti tiesioginį bendradarbiavimą. Dviejų tautų bendrystės simboliu tapo legendinis japonų diplomatas Chiune Sugihara, 1939–1940 m. dirbęs Kaune ir išgelbėjęs daugiau kaip 6 tūkst. žydų pabėgėlių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jo žygdarbį įvertino kaip neįkainojamo humanizmo pavyzdį, sujungiantį praeitį su dabartimi.

Nauju atnaujintų santykių ir bendrystės simboliu tapo nedidelis Kudži miestas Japonijos Ivatės prefektūroje, dar 1989 m. oficialiai užmezgęs ryšius su Klaipėda. Tuometis miesto meras Yoshiaki Kuji 1991 m. sausį parašė protesto laišką Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą.

Lietuviai, besilankantys Japonijoje, ar japonai, atvykstantys į mūsų šalį, neretai sako pajutę abipusį dviejų tautų artumą. Manau, kad tai galima paaiškinti pagarba toms pačioms žmogiškosioms vertybėms, suartinančioms tautas labiau nei geografinė kaimynystė. Tikriausiai todėl Lietuvoje labai populiari tradicinė ir moderni japonų kultūra, kuriami japoniški sodai, dviejuose universitetuose dėstoma japonų kalba. Tikriausiai todėl įvairiuose Japonijos miestuose buriasi Lietuvos draugų grupės, Tokijo užsienio studijų universitete dėstoma lietuvių kalba, daugėja atvykstančių į Lietuvą japonų, o Tokijuje, Hirošimoje, Kiote ir kituose miestuose veikia parduotuvės, kuriose parduodami tik lietuviški gaminiai.

Šiandien džiaugiamės ne tik geru bendradarbiavimu įvairiose srityse, bet ir šiltais ryšiais tarp žmonių, kultūros, jaunimo bei sporto mainais. Pagarbą bendroms vertybėms ir pasiryžimą jas ginti simbolizuoja ir istorinis Japonijos savigynos jūrų pajėgų mokomosios eskadros laivų vizitas Klaipėdoje šių metų rugpjūtį.

Darbas Japonijoje, mokslo ir technologijų šalyje, kuri pagal ekonomikos dydį yra trečia pasaulyje, leidžia įvertinti ekonominės ir mokslo diplomatijos galimybes, svarbą bei naudą. Šiais laikais eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, kontaktai su mokslo ir technologijų pasauliu tampa viena svarbiausių ambasadorių, diplomatų kasdienės veiklos sričių. Japonijoje, kur itin vertinama kokybė ir produktų originalumas, ženklas „Pagaminta Lietuvoje“ jau yra pripažįstamas kaip kokybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie lietuviškus lazerius, bet ir apie tekstilės, ypač lino, gaminius, maisto ir žemės ūkio produktus, gėrimus. Sėkmingai kelią į Japonijos rinką skinasi ir Lietuvos biotechnologijos sektoriaus produkcija.

Ekonominės diplomatijos efektyvumą liudija ir kasmet daugiau kaip 40 proc. didėjantis turistų iš Japonijos skaičius, pernai pasiekęs 21 tūkst. (daugiau negu iš visų kitų Azijos šalių kartu paėmus). Visa tai – ir mūsų šalies įvertinimas. Norėčiau atkreipti Lietuvos verslininkų dėmesį, kad dabar, išaugus Lietuvos žinomumui Japonijoje, labai palankus metas megzti naujus verslo ryšius, pristatyti naujus produktus ir dar aktyviau kviesti japonų turistus į Lietuvą.

„Mokslo diplomatija“ – dar santykinai nauja sąvoka, bet neabejotinai reikšminga, kai kalbama ir apie glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą, ir apie bendrą diplomatų bei mokslininkų darbą įveikiant bendrus šiuolaikiniame pasaulyje kylančius iššūkius. Per pastaruosius metus, dirbdami kartu su Lietuvos ir Japonijos mokslo institucijomis, pasiekėme visiškai naują bendradarbiavimo lygį. Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Rugsėjį, prieš vykdamas į trečiąjį Lietuvos ir Japonijos gyvybės mokslų simpoziumą Vilniuje, žymus onkologijos specialistas, Tokijo universiteto profesorius Kenzaburo Tani apsilankė mūsų ambasadoje. Kalbantis apie Lietuvos ir Japonijos santykių istoriją netikėtai paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras Yasuya Uchida, Japonijos vardu 1922 m. pasirašęs Lietuvos pripažinimo dokumentą, yra profesoriaus giminaitis. Šyptelėjome su profesoriumi – kaip netikėtai susipina praeitis ir ateitis: XX amžiaus pradžios diplomatinis dokumentas tapo tiltu į ateitį, padėjo pagrindą ir moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Japonijos XXI amžiuje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Motuzas

Prieš dvidešimt penkerius metus savo pirmuosius atkurtos nepriklausomybės  žingsnius žengianti Lietuvos Respublika ir Rusija atkūrė diplomatinius santykius. Tai, atsižvelgiant į to laikotarpio politines aplinkybes, buvo svarbus įvykis tiek Lietuvos, tiek Rusijos visuomenės gyvenime.

Remigijus MOTUZAS, Lietuvos ambasadorius Rusijoje

Sutarties dėl diplomatinių santykių atkūrimo pasirašymas ne tik įteisino oficialių santykių atkūrimo faktą, bet ir simbolizavo išsivadavimą iš sovietinės sąmonės gniaužtų. Buvo suprasta ir pripažinta, kad abi tautos, nukentėjusios nuo stalinizmo ir sovietinės sistemos sukeltos stagnacijos, turi žengti laisvės ir demokratijos keliu, gerbdamos viena kitos apsisprendimo teisę savarankiškai kurti savo valstybę ir užmegzti lygiaverčius tarpvalstybinius santykius, laikydamosi geros kaimynystės ir pagarbos viena kitai principų.

Reikia pripažinti, kad Rusijos sprendimas pripažinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką bei užmegzti diplomatinius santykius nebuvo netikėtas. Tuo metu atgimstanti Rusija, su Borisu Jelcinu priešakyje, buvo aktyvi tautų apsisprendimo ir demokratinės santvarkos sąjungininkė. Sąjūdžio bei tautinio atgimimo laikotarpiu, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose besilankantys lietuviai jausdavo paprastų Rusijos gyventojų palaikymą ir paramą, o jau atkūrus nepriklausomybę, kruvinų 1991 m. sausio įvykių metu, šimtai tūkstančių Rusijos gyventojų Maskvoje bei Sankt Peterburge (tuomet dar Leningrade) spontaniškai išėjo į gatves nešdami Lietuvos vėliavas ir atvirai reikšdami paramą mūsų nepriklausomybės siekiams.

Šių metų pradžioje Maskvoje pažymėjome Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 25-ąsias metines. Iškilūs Rusijos visuomenės atstovai, dalyvavę šiame atminimo vakare, ne kartą pabrėžė, jog tai buvo nepaprastas laikotarpis ir ypatingos dienos, nes Rusijos žmonės, gindami Lietuvos laisvę, jautė, kad ir patys yra laisvi, ir pripažino, kad išsivadavimo procesai Lietuvoje turėjo įtakos liberalaus demokratinio judėjimo Rusijoje pradžiai. Ne be jaudulio ir teigiamų emocijų buvo prisiminta, kad Vilnius tada jungė visus ir kad šūkis ,,Už mūsų ir jūsų laisvę!“ gimė būtent Vilniuje.

Pastarieji dvidešimt penkeri metai tiek Lietuvai, tiek Rusijai buvo didelių politinių ir ekonominių transformacijų metas – būta skirtingų bendradarbiavimo etapų, skirtingų patirčių, šviesesnių bei tamsesnių tarpsnių, tačiau visuomet pavykdavo rasti bendrą kalbą ir sutarimą. Dabar išgyvename ne patį lengviausią dvišalių santykių laikotarpį. Turime pagrįstų nuogąstavimų dėl mūsų valstybės saugumo, gerokai trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Patriotizmas, didžiavimasis savo istorija ir kultūra yra sveikintinas reiškinys, bet jis turi būti pozityvus ir kuriantis, o  ne ekspansyvus ir besiveržiantis už nacionalinės valstybės sienų, dėl vienokių ar kitokių nesėkmių šalies viduje ieškant kaltų išorėje.

Po įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje Maskvoje daug diskutuojama dėl Rusijos ir Europos Sąjungos susiklosčiusių santykių ir bendradarbiavimo ateities. Lietuva, būdama ES ir NATO nare, nelieka nuošalyje nuo viso pasaulio problemų ir niekuomet netylės, matydama tarptautinės teisės pažeidimus ir kylančias grėsmes taikiam sambūviui tarp valstybių.

Iš tiesų, šiandien sunku numatyti dvišalių santykių su Rusija raidą ir perspektyvas, tačiau neišvengiamai yra daug praktinio bendradarbiavimo klausimų, dėl kurių reikia diskutuoti ir ieškoti sprendimų. Į pabaigą eina Rusijos ir Lietuvos sienos demarkavimo darbai, rengiami keli bendri tarpvalstybiniai susitarimai, įgyvendiname bendrus bendradarbiavimo per sieną projektus, artimiausiu metu Lietuvą su Kaliningrado sritimi sujungs naujas tiltas, keliauja kroviniai, pritraukiama investicijų, tebeplėtojame prekybinius ryšius, vėl pradėjo didėti turistų, atvykstančių į Lietuvą, skaičius.

Džiaugiamės, kad mūsų ambasada tapo kultūrinės veiklos ir traukos centru: parodas čia rengia ir koncertuose dalyvauja abiejų valstybių menininkai. Tai ne tik kultūrinis, bet ir visuomeninis dialogas. Tik geriau pažįstant kitos valstybės istorinį ir kultūrinį palikimą, bendraujant abiejų valstybių kultūros ir visuomenės veikėjams gimsta bendri projektai ir idėjos.

Neturėtume ir būti abejingi Rusijoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Rusijos Federacijoje gyvena 13,8 proc. (85 617) visų pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tai yra antra pagal dydį (po Jungtinės Karalystės) pasaulyje gyvenanti lietuvių diaspora.

Tačiau turime pripažinti, kad abi šalys patiria kartų kaitą ir pastebime, kad vis mažiau esame žinomi, ypač tarp jaunesnės Rusijos kartos atstovų. Lietuva šioje srityje jau yra pramynusi kelią – puikiausias pavyzdys yra jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas ,,Misija Sibiras“.

Daugelio politikų ir diplomatų nuomone, normaliems santykiams su Rusija atkurti prireiks tikrai nemažai laiko. Tačiau visi sutinka, kad dialogas būtinas, nes be jo didėja nepasitikėjimas ir yra dalykų dėl kurių mes turime susitarti. Akivaizdu, kad toks dialogas gali vykti tik tuomet, kai bus nuoširdžiai pripažįstamos ir gerbiamos pamatinės vertybės, svarbios abiejų valstybių žmonėms ir visai tarptautinei bendruomenei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asta Skaisgirytė

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Bajarūnas

Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje

Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?

Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.

Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.

Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.

Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.

Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.

Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.

Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.

Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lietuva ir Švedija – kartu į ateitį
Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.
Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?
Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.
Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.
Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.
Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.
Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.
Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.
Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.
Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.
Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA