Greta penkių merų vyrų šeštąja geriausia mere tapo Birštono savivaldybės vadovė Nijolė Dirginčienė.

Nuolat besišypsanti, diplomatiška, visada pasitempusi, komunikabili, šiek tiek primenanti aktyvią mokyklos direktorę, o ne politikę, – tokia iš tolo daugeliui atrodo Birštono merė Nijolė Dirginčienė. O kokia ji iš tikrųjų?
Prieš pradėdami rašyti apie geriausia (už praėjusių metų darbus) išrinktą merę, pradėjome kapstyti po jos jaunystę. Išsiaiškinome, kad 1981 m. šilutiškė Nijolė Ubartaitė baigė rusų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Buvę bendrakursiai menkai mena studijų laikų draugę. Galbūt todėl, kad ji anksti, vos antrame kurse, ištekėjo, o dar po poros metų jauna šeima susilaukė pirmagimio Tado. Tad jauni tėvai laikėsi atokiau nuo studentiškų linksmybių ir vakarėlių.
Pati merė į ankstyvus vaikystės ir jaunystės prisiminimus bei asmeninį gyvenimą irgi per daug nesileido, tad rašydami apie ją daugiausia remsimės tuo, kaip šią politikę mato šiandieniniai jos bendražygiai ir konkurentai.

Į politiką atvedė kurorto mohikanas – ilgametis vadovas A.S.Zenkevičius

„Baigę studijas su vyru labai norėjome būti savarankiški, todėl, nors esame kilę iš Šilutės ir jutome trauką tiek pamariui, tiek Klaipėdai, kai po studijų buvo teikiami paskyrimai dirbti, pasirinkome Birštoną“, – apie tai, kas ją prieš trisdešimt trejus metus atvedė į kurortą, pasakoja dabartinė jo vadovė.
O karjerą Birštone N.Dirginčienė pradėjo nuo vietos vidurinės mokyklos. Tiesa, pedagoginės patirties jauna rusų kalbos ir literatūros (beje, anuomet pačios prestižiškiausios disciplinos) mokytoja jau turėjo. Mat baigusi Šilutės 3-iąją vidurinę mokyklą vienus metus dirbo Šilutės rajono Kivylių aštuonmetėje mokykloje mokytoja ir tik kitąmet tapo studente.
Na, o Birštono vidurinėje mokykloje mūsų rašinio herojė mokytojavo vos dvejus metus ir dar dvejus dirbo Birštono pionierių namų metodininke. Netrukus jauną, veržlią specialistę pastebėjo tuometis rajono Vykdomojo komiteto vadovas Antanas Serafinas Zenkevičius. Taip vos dvidešimt aštuonerių metų moteris tapo Birštono miesto vykdomojo komiteto atsakingąja sekretore bei Miesto tarybos deputate. O dar po penkerių metų, pačiame Persitvarkymo sąjūdžio apyaušryje, – ir Vykdomojo komiteto pirmininko A.S.Zenkevičiaus pavaduotoja.
Po nepriklausomybės atkūrimo N.Dirginčienė, kaip ir daugelis sovietmečiu buvusių miestų bei rajonų Vykdomųjų komitetų vadovų, pasitraukė į antrą planą, nors ir išliko pakankamai įtakinga. Netrukus N.Dirginčienė stojo vadovauti „Sodros“ Birštono skyriui.
Beje, svarbu paminėti, kad Lietuvos komunistų partijai atsiskyrus nuo TSKP ir pasiskelbus savarankiška, o vėliau persivadinus LDDP, buvęs šio rajono vadovas A.S.Zenkevičius pasirinko ne šią partiją, o atsikūrusią Lietuvos socialdemokratų partiją. N.Dirginčienė nuėjo iš paskos. Ir štai 1995 m. socialdemokratus į vietos valdžios rinkimus vedęs A.S.Zenkevičius laimėjo daugiausiai balsų iš visų kandidatų į kurorto tarybą, o socialdemokrate tapusi N.Dirginčienė buvo ketvirta.
Stebėdamas šių dviejų politikų – mokytojo ir mokinės bendradarbiavimą, prisimeni kai kurių kitų politikų duetus. Daugelis jų, tiesa, baigėsi nesantaika. Ko gero, vienas įdomiausių ir labiausiai žinomų duetų – tai dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir buvusio jos politinio krikštatėvio, kanclerio Helmuto Kohlio bendradarbiavimas. „Mergaitė“, – taip H.Kohlis vadino niekuo neišsiskiriančią, pilkoką savo dešiniąją ranką. Bet Angela greit praaugo savo mokytoją, panūdo tapti savarankiška ir pati užimti jo vietą. H.Kohliui tai buvo smūgis.
Panašiai susiklostė ir politinio mokytojo A.S.Zenkevičiaus bei jo mokinės N.Dirginčienės istorija. Bet apie ją kiek vėliau. Kol kas dirstelėkime, kaip geriausia metų mere išrinkta kurorto vadovė taikėsi prie sparčiai kintančios aplinkos.