„Ateityje dirbamos žemės plotai mažės sparčiau nei šiandien: plečiantis gyvenvietėms aplink didžiuosius miestus ir tiesiant vis naujus kelius žemdirbiams  teks auginti gerokai gausesnį derlių“, – prognozuoja biomedicinos mokslų daktaras, ilgą laiką dirbantis žemės ūkio srityje, Vytautas Rauckis.

Kol kas didžiausią dėmesį dirvožemiui ir jo apsaugai Europos Sąjungoje skiria gamtosaugininkai. Jie pabrėžia, kad anglies dvideginio emisija bei trąšos iš dirvožemio nepripažįsta valstybių sienų, ir tai jau kuris laikas yra tapę globalia problema.

VEIDAS: Dėl ko pastaraisiais metais nerimauja pasaulio mokslininkai? Kodėl, jų manymu, ES dirvožemio būklė vis labiau prastėja?

V.R.: Pagal ES statistiką, 16 proc. ES dirvožemio praktiškai nebenaudojama, 45 proc. susiduria su per mažu kiekiu organinės medžiagos, o 9 proc. netenkame dėl naujai plėtojamos infrastruktūros: tiesiamų kelių ar išdygusių modernių pastatų. Apibendrinant galima sakyti, kad tai nulemta labai vartotojiško visuomenės požiūrio. Ūkininkai, siekiantys kuo greičiau ir kuo daugiau gauti iš viename ar kitame plote auginamų augalų, tiesiogiai įvertina jų būklę, bet retai kada atsižvelgia į dirvožemio būklę. O augalui tai ir yra esmė. ES kol kas dar neturi bendros direktyvos, kaip apsaugoti dirvožemį, bet ji jau rengiama.

VEIDAS: Tačiau europinė dirvožemio apsaugos praktika labai skirtinga. Kas tai lemia?

V.R.: Europos Sąjunga nuo šių metų įvedė vadinamąsias žalinimo programas (žemdirbiai skatinami privaloma tvarka auginti ankštinius augalus: žirnius, pupas ir pan.), bet vėlgi kiekvienos ES šalies atstovai išsiderėjo skirtingas sąlygas. Tarkime, estai įrodė, kad jų teritorijos miškingumas yra gana didelis ir jiems žemės ūkyje žalinimo politika nereikalinga. Airių pozicija – kad jiems pakanka per žiemą paliekamų ražienų. Tik lietuviai nusprendė, kad jiems reikia juodo pūdymo (laukas, kuriame nuo vieno rudens po derliaus nuėmimo iki kitų metų žieminių augalų sėjos niekas neauginama, o žemė visą laiką dirbama, juoda ir joje niekas neauginama) ir ankštinių augalų. Žinoma, tai gali būti žalinimo arba gamtos apsaugos strategija, bet dar prieš šimtą metų lietuviai tai taikydavo piktžolių naikinimui. Šiais laikais turime kur kas modernesnių priemonių piktžolėms kontroliuoti.

VEIDAS: Pastaruoju metu netyla diskusijos, kiek iš tiesų efektyvus pūdymo taikymas dirvožemiui. Kokia būtų asmeninė jūsų pozicija šiuo klausimu?

V.R.: Nežinia, kiek su minėtu pūdymu dirvožemį pagerinsime, greičiau priešingai…

Piktžoles jame galima naikinti tik mechaniniu būdu, o tai reiškia, kad reikia važiuoti per dirvą su sunkia technika, ir ne vieną kartą, taigi žemė gerokai suspaudžiama… Kitas momentas – technika naudoja degalus, išmeta anglies dvideginį ir kitus teršalus, o tai dirvožemio bei aplinkos būklės tikrai negerina. Neabejoju, kad kur kas efektyviau auginti ankštinius augalus ir taikyti sėjomainą. Tačiau ES dirvožemiai gana skirtingi, todėl visiems jiems vienodo „kurpalio“ tiesiog nėra.

Kita vertus, dirvožemis yra ne tik anglies dvideginio emisijos šaltinis – tai ir didžiuliai trąšų kiekiai, galintys pasiekti gruntinius vandenis, todėl svarbu, kad kiekviena šalis nustatytų savo taršos lygmenis.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, daro didžiausią žalą dirvožemio būklei?

V.R.: Didžiausią neigiamą įtaką dirvožemiui daro vartotojiškas požiūris. Dažno žemdirbio pozicija – kad to iš ploto vieneto reikia gauti kiek galima didesnį derlių. Žinant, kad dirvožemis – neatsinaujinantis gamtos šaltinis, o jo plotas ribotas, tenka galvoti, kaip padidinti gaunamos produkcijos kiekį iš to paties ploto, pernelyg nenuskriaudžiant dirvožemio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atšiaurus pavasaris gali pakeisti šio pavasario žemdirbių planus. Jau dabar galima prognozuoti, kad teks atsėti dalį žieminių rapsų, ypač rajonuose, kur anksti ištirpo sniegas.

Žuvusius žieminius rapsus teks atsėti vasariniais rapsais, nors kai kurie žemdirbiai planuoja padidinti vasarinių kviečių , miežių  ar kukurūzų plotus. Kokią tręšimo schemą rinktis? Žemdirbiai tradiciškai dažniausiai naudoja azoto trąšas, pamiršdami fosforo bei kalio ir kitų elementų reikšmę. Oficialių agrocheminių tyrimų duomenimis Lietuvoje vyrauja mažo (32,8 proc.) ir vidutinio (26,4 proc.) fosforingumo dirvožemiai. Pakankamai fosforingų (> 150 mg kg-1) dirvožemių yra apie 29 proc. ir labai mažo fosforingumo (iki 50 mg kg-1) – apie 12 proc. Vertinant dirvožemių kalingumą  tų pačių tyrimų duomenimis žinoma, kad Lietuvoje vyrauja vidutinio (38,7 proc.) ir didoko (26,3 proc.) kalingumo dirvožemiai. Pakankamai kalingų (> 150 mg kg-1) dirvožemių nustatyta 44,6 proc. ir labai mažo kalingumo – 2,1 proc. „Reikia atkreipti dėmesį, kad judriojo kalio atsargos dėl išnešimo su gausiu derliumi, išplovimo į gilesnius dirvos sluoksnius bei drenažą, dėl nepakankamo tręšimo kalio turinčiomis trąšomis,  dirvožemyje nuolat mažėja“ – sako  docentas mokslų daktaras Vytautas Liakas.

Pasak mokslininko, be įprastų mitybos elementų – azoto, fosforo, kalio – vasariniai rapsai iš dirvožemio išneša daug sieros, magnio bei boro. Remiantis mokslininkų tyrimų duomenimis, mineralinės sieros kiekis vertinamas: labai mažas – kai sieros yra ≥ 10 kg ha-1, mažas – 10,1 – 15,0, vidutinis – 15,1 – 30,0, didelis – >30 kg ha-1.Sieros kiekis dirvožemyje irgi labai priklauso nuo pavasario meteorologinių faktorių. Dar vienas svarbus antrinis makroelementas – tai magnis. Daugiausia magnio turintys dirvožemiai vyrauja Vidurio Lietuvoje. Labai mažai ir mažai magnio turintys dirvožemiai vyrauja Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Didžiausią įtaką magnio pokyčiams dirvožemyje turi jo rūgštingumas pH, granuliometrinė sudėtis ir genetinis tipas. Mikroelemento boro trūkumą galima reguliuoti išberiant ar išpurškiant jo turinčias trąšas.