Lietuvos universitetų rektoriai vieningai sutaria: valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybę lemia šalies universitetų kokybė.

Nors universitetai daro didžiulę įtaką valstybės raidai, šiuo metu mūsų universitetų potencialas nėra tinkamai panaudojamas kuriant modernios Lietuvos ateitį.
Universitetuose atliekami moksliniai tyrimai turėtų būti tiesiogiai susiję su šalies poreikiais, o aukštasis mokslas, akademinis potencialas panaudojamas realioms gyvenimo problemoms spręsti. Politikams padėti atsakyti į sudėtingus klausimus taip pat turėtų ne politinio pasitikėjimo ar lojalių šviesių asmenybių pagrindu kuriamos darbo grupės, o būtent universitetai. Tačiau dėl menko politinio šalies elito pasitikėjimo universitetais bei pačių aukštųjų mokyklų negebėjimo aktyviai įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus jos netampa tomis institucijomis, kurios galėtų reikšmingai pagerinti šalies viešojo sektoriaus valdymo kokybę, tinkamai strategiškai modeliuoti valstybės ateitį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veidas“ kalbėjosi su Lietuvos universitetų rektoriais apie atsakomybę už Lietuvos valstybės politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos kokybę. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, taip pat buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius bei LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja tarpinstituciniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad universitetų lygis lemia įvairių šalies sričių lygį? Ar universitetai jaučia su tuo susijusią atsakomybę?
Z.Lydeka: Be abejo. Būtent žmonės lemia valstybės dabartį ir ateitį, tad šiame kontekste universitetai daro tam tikrą įtaką šalies gyvenimui, kitaip nė būti negali. Tačiau šiandien dar negalime sakyti, kad mūsų parengti absolventai yra tie, kurie užima pačias įvairiausias pozicijas įvairiais lygiais. Ko gero, mūsų naujosios kartos absolventų, tai yra parengtų po nepriklausomybės atkūrimo, įtaka tik turėtų pradėti reikštis. Potencialo ateičiai yra, nors ne paslaptis, kad tam tikros struktūros į jaunimą žiūri gana atsargiai. Kai kur iš tikrųjų manoma, kad jei nesi bent keturiasdešimties, veikiausiai nesi pakankamai kompetentingas priimti sprendimus – juolab aukštesnio lygio. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau matome daug įmonių, į kurias yra atėję daug jaunų žmonių.
Vis dėlto nepamirškime, kad universitetas orientuotas į ateitį, o dabartis paprastai taisoma su tais žmonėmis, kurie parengti seniau. Taigi Lietuvos socialinį, intelektinį lygį dar lemia ta karta, kuri yra tarybinių laikų produktas, – aukščiausiu lygmeniu dar tikrai yra būtent taip.
P.Baršauskas: Tikrai pritarčiau, kad universitetas vienareikšmiškai daro didelę įtaką bendrai valstybės raidai. Čia yra dvi medalio pusės: viena vertus, universitetas turi padėti visus pagrindus nuo pilietiškumo, tautiškumo vertybių iki aukštos kompetencijos, kita vertus, universitetas negali išspręsti visų visuomenės problemų, nors įprasta manyti, kad jis turi padaryti viską. Vis dėlto tai tikrai yra viena esminių struktūrų, darančių įtaką valstybės raidai. Natūralu: jei universitetai prasti, blogi dalykai dėsis ir valstybėje.
A.Pumputis: Apskritai negali būti jokios veiklos nejaučiant atsakomybės – be jos suvokimo nesuvokiama ir perspektyva. Mūsų misija – puoselėti ateities visuomenę. Deja, dabar yra tas periodas, kai sprendžiasi, kas ims dominuoti – ar intelektualioji, ar neišlavinta visuomenės dalis. Vis dėlto šiandien tik 518 tūkst. žmonių turi universitetinį išsilavinimą – apie 17 proc. O juk visada gėris traukia gėrį, o blogis – blogį: išlavinta bendruomenė lavėja dar labiau, o neišlavinta ieško argumentų, kad lavinti nereikia. Jei visuomenės noras lavėti yra visuotinis, tai universitetai gali labai daug. Džiugu, kad universitetai jau sustiprėjo ir yra tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos dalyviai. Jie jau tikrai gali duoti labai daug. Skiepijamos moralinės nuostatos taip pat daro milžinišką įtaką. Manau, po 10–15 metų pasirodys tikrieji rezultatai.
Z.Lydeka: Valstybės bankrutavo ir bankrutuos, tačiau universitetas ir Bažnyčia, kaip institucijos, dar nebankrutavo. Vadinasi, be jų tikrai negalima apsieiti.
G.Steponavičius: Kai universitetai prisiima lyderystės vaidmenį ir su juo susidoroja, tai veda gerokai dinamiškesniu vystymosi keliu. Kiek dabartinė mūsų situacija atitinka tokį lūkestį? Sakyčiau, kad iš dreifuojamosios pozicijos ir savo vietos paieškų universitetai yra perėję į suvoktos savo misijos etapą. Neįsivaizduoju universitetų, tinkamai atliekančių šią misiją, be atvirumo visuomenei, sąveikos su verslu ir vykstančiais procesais, be keliais žingsniais priekyje esančių prognozių teikimo, iniciatyvos šiame kontekste rodymo, nelaukiant, kol atsiras užsakymų iš verslo ar valstybės institucijų. Mano supratimu, stiprieji universitetai savo vaidmenį jau yra supratę. Šiuo metu daugeliu atvejų matau gana aktyvų vaidmenį.
E.Zalatoriūtė: Čia labai svarbus abipusis ryšys, nes neizoliuoti nei universitetai, nei valstybė. Silpnoje valstybėje labai sunku įsivaizduoti labai stiprius universitetus, ir atvirkščiai. Vis dėlto be valstybės palaikymo universitetams savo misiją labai ilgai buvo sunku ir suvokti. Jei universitetas norėjo išsiaiškinti savo misiją mūsų valstybėje, tai ne visada buvo suprantama. Pabrėžčiau, kad universitetai Lietuvoje turi turėti savo aiškią misiją, ir kuo ji bus aiškesnė, tuo daugiau galimybių, kad visiems universitetams atsiras daugiau vietos. Dalis universitetų ėjo novatoriškesniu keliu, siekė kurti naujas programas, ieškojo pažangių būdų, kaip jas realizuoti, be tai ne visada buvo lengva, nes šie procesai klimpdavo biurokratiniuose liūnuose. Taigi žinoti savo misiją svarbu, bet svarbu ir tai, kad valstybė tą misiją palaikytų.
A.Daniūnas: Reikėtų paminėti, kad tai ne vien mūsų problema, – šiuo metu gana neaiški universitetų misija visoje Europoje. Kokių tik funkcijų jiems neužkraunama. Taigi nėra visai aišku, kokia kryptimi aukštosios mokyklos turėtų judėti ir kuo užsiimti. Nestebina, kad ir Lietuvoje nėra išgryninta, ką mes turėtume daryti ir kuo geriausia būtų užsiimti. Dabar universitetams tikrai sunkus etapas dėl to apsisprendžiant. O juk kuo stiprus verslas? Jis visada išgrynina savo veiklą ir tada šoka į priekį, o ne užsiima viskuo iškart.
VEIDAS: Jei universitetai lemia valstybės dabartį ir ateitį, ar valstybės dėmesys ir investicijos adekvatūs jiems tenkančiai atsakomybei? Ar pakankamai neinvestuodami į aukštąjį mokslą neapvagiame ateities kartos ir nepakišime patys sau kojos? Juk suvokiame, kad iš universitetų išeinantys žmonės lems šalies gyvenimą.
E.Zalatoriūtė: Nemanau, jog pinigų universitetams kada nors užtektų, kad ir kiek valstybė juos finansuotų. Sunku įsivaizduoti, jog valstybė galėtų išlaikyti tiek daug tokių didelių universitetų, kad jie galėtų padoriai gyventi. Taip pat pastebėčiau, kad apskritai yra bėdų dėl valstybės požiūrio į privačias aukštąsias mokyklas. Jis toks, tarsi jų iš viso nebūtų, ir visai nesvarbu, kad iš jų išeina tokie patys valstybės piliečiai. Šitaip iškart yra pažeminamas piliečio apsisprendimas.
P.Baršauskas: Sakyčiau, valstybės dėmesio labiausiai trūko kuriant nuoseklią sistemą, nebuvo strateginio aukštojo mokslo valdymo, labai pakenkė blaškymasis: atėjus dešiniesiems sukama į vieną pusę, atėjus kairiesiems – jau į kitą. Manyčiau, valstybė pirmiausia turėtų bandyti kurti sistemą, kuri natūraliai universitetus vestų į efektyvų konkrečių problemų sprendimą.
E.Zalatoriūtė: Kol spėji susiorientuoti, kaip reikėtų dirbti toliau, pasikeičia visa tvarka.
Z.Lydeka: Tam tikra prasme reformos gali būti paaiškinamos ir kartais jaučiamu nepasitikėjimu universitetais, aukštuoju mokslu, ekspertais, kaip galinčiais iš tiesų pasiūlyti kažką vertinga. Paminėčiau dar vieną aspektą dėl „apvogimo“, kai kalbama apie socialinius ir iš dalies humanitarinius mokslus. Nors sakome, kad žmogus mums svarbiausias ir šie mokslai visuomenei labai svarbūs, deja, jie dabar yra labai nupiginti – tai pačios pigiausios studijos. Vis dėlto būtent šie žmonės dirbs su kitais žmonėmis, ir čia investicijos yra per mažos.
A.Daniūnas: Taigi jaučiame nuolatinį reguliavimą, kaip dirbti, o kalbama turėtų būti apie rezultatą. Šitaip viskas būtų paprasčiau. Valstybė turėtų formuluoti tikslus ir žiūrėti, ar galime juos pasiekti, ar ne, ir tik tada vertinti.
A.Pumputis: Reikia suprasti, kad universitetai yra pasaulio dalis. Mūsų egzistencija bus sėkminga, jei integruosimės į pasaulinių principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai atsakymas peršasi vienas – aukštasis mokslas turi būti prieinamas. Ar finansine, ar moraline paskata valstybė turi puoselėti žmogaus lavinimą, kad jis būtų intelektualus.
Dabar rengiamas naujas įstatymas – ar tai bus nauja redakcija, ar pataisos – ir būtina suformuluoti, ko siekiame. Jei to nebus, tai nuolat matysime kerštą buvusioms politinėms jėgoms. Universiteto darbą ir taip labai sunku modeliuoti, o reikia išlavinti kartas. Dabar jau nacionalinio ugdymo nebepakanka, reikia atsižvelgti ir į užsienį, o tai labai didelės investicijos. Ką reiškia išugdyti profesorių? O juos išvaikyti – dienų reikalas. Taigi reikia puoselėti ir gerbti jaunus žmones. Be to, universitetai šalia ugdymo misijos atlieka ir prevencinę. Išugdytas žmogus duoda ne tik finansinės, bet ir socialinės naudos. Kuo daugiau universitetų, tuo mažiau reikia kalėjimų.
G.Steponavičius: Aukštajam mokslui kartu su moksliniais tyrimais skiriama iki 2 proc. BVP, ir tai tik su privačiu pačių studentų investavimu. 2008 m. vienam studentui parengti skyrėme mažiausią sumą ES. Dėl 2009 m. pradėtos pertvarkos suma tam buvo bent padvigubinta. Absoliutinė suma vienam studentui parengti valstybės lėšomis per penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai, iki daugiau nei 500 mln. Lt. Aišku, nepaneigsi, kad krizės laikotarpiu universitetai patyrė karpymų iš visų pusių. Bet buvo didelių investicijų iš ES fondų – tai didelė paspirtis. Vis dėlto svarbiausia ne kiek skiriama pinigų, o kaip tikslingai ir efektyviai jie panaudojami. Manau, kad didele dalimi konkursinis finansavimas, konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų yra skaidrus bei sąžiningas būdas. Jei kalbėsime apie universitetų laisvę, postūmis taip pat akivaizdus – pradedant didesne laisve patiems kurti ir akredituoti programas, baigiant galimybe lanksčiai spręsti darbo užmokesčio klausimus viduje.

Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Ar kada pagalvojote, kam reikia mokslo ir mokslinių knygų? Įprastas atsakymas bus labai paprastas: mokslas padeda kaupti žinias, o kai informacija užpildo smegenų plotelius, galima kurti „teisingą“ veiklos ir gyvenimo strategiją, niekaip nenukrypstant nuo teisingo kelio. Mokslininkas tokiame pasaulyje yra tarsi žynys ar šamanas (tiesa, turintis modernų eksperto vardą), vedantis klaidžiais tiesos keliais.
Išties pasvertas atsakymas yra absoliučiai priešingas. Mokslas – tai teorijų kūrimas ir jų neigimas, o didžioji mokslininko darbo dalis yra įsigalėjusios teorijos klaidų paieška. Mokslininkas yra ne tas, kuris sako, kaip „yra iš tiesų“. Mokslininkas – tas, kuris nuolat ieško faktų ir duomenų, galinčių paneigti (bet ne patvirtinti) tą ar kitą įsigalėjusią teoriją arba sampratą. Taigi sąžiningas mokslininkas niekada pernelyg rimtai nevertins jokių savo ištarmių, visad žinos pateiktų išvadų ribas ir silpnas puses, o jo mėgstamiausia gramatikos forma – tariamoji nuosaka.
Sąžiningas mokslininkas, pakviestas būti ekspertu, tegali pateikti kiek galima daugiau įvairių ne jo norais ir tikėjimais, o faktais ir tyrimais pagrįstų įžvalgų, visada suprasdamas ir aiškiai primindamas klausiančiajam, kad tai yra tik dabarties mokslo išvados. Žodelis „tik“, kuris čia bene svarbiausias loginis kirtis, nuolat primena, kad ateityje gali būti kitaip.
Kodėl čia užvedžiau tokią, atrodytų, abstrakčią kalbą apie pažinimo teoriją? Priežasčių keletas. Pirma, visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas. Maža to, jei visuomenė supranta, kad mokslininkai tiesiog negali pateikti galutinių neginčijamų išvadų (tai ypač akivaizdu visų visuomenės mokslų atveju), ji mokosi suvokti mokslo pasiūlytų sprendimų ribas ir jas tinkamai panaudoti.
Kita vertus, mokslo prigimties ir ribų suvokimas yra būtina prielaida kritiniam mąstymui vystytis ir plėtotis. Dabar labai madinga visur tą kritinį mąstymą priminti, juo remtis, o mokymo programos tiesiog mirga nuo nuolat pabrėžiamos būtinybės ugdyti kritinį mąstymą. Vis dėlto pati to kritinio mąstymo samprata kuo toliau, tuo dažniau išsemiama oponento asmeninių savybių analize, bet ne jo kritinio mąstymo turiniu, kuris nurodo, kad problema turi būti sprendžiama nepaleidžiant dviejų susijusių perspektyvų. Kritinis mąstymas reikalauja budriai stebėti faktų ir duomenų, kuriais remiantis daromos išvados, pagrįstumą, kita vertus, rimčiausia iššūkis – išskirti silpnus, menkiau argumentuotus teiginius.
Deja, galiu drąsiai sakyti, kad bendras visuomenės problemų svarstymo lygis ir pati to svarstymo logika nuo tokio kritinio mąstymo tolsta kuo toliau, tuo labiau. Aptariant valstybės problemas jau seniai gerokai svarbiau, kas sako, o ne ką sako. Norint įvertinti, ką sako, reikia žinių ir išmanymo, o va nustatyti kalbančiojo „tinkamumą“ – bėdos nėra. Nepatinka išvados – tereikia paskelbti, kad jas dėstęs žmogus yra kokių nors „rusų“, “Gazpromo” agentas ar šiaip žmogus nevykęs ir skandalingas, ir klausimas tarsi išsemtas.
Kitas, ne toks primityvus, diskusijos panaikinimo būdas – primesti oponentui tai, ko jis nesako (sąmoningai ar nesąmoningai, tai jau sąžinės ir kompetencijos klausimas) ir jau tada demaskuoti, kaip „nemokslines“ tas išvadas, kurias pats kritikuojantis asmuo ir padarė.
Tarkime, “Swedbanko” ekonomistas Nerijus Mačiulis, prieš kurį laiką „Veide“ kalbėdamas „pavojingų“ knygų ir idėjų klausimu, rašė: „Ar tikslinga retoriškai klausti, kaip išgyvena gaunantieji minimalią algą? Taip, tai labai aktualus ir empatiškas klausimas, tačiau atsakymas į šį klausimą tikrai nepasufleruos problemos sprendimo būdo.“ Nors neminėta, kas tokio klausimo autorius, tačiau pats klausimas pacituotas taip tiksliai, kad aišku, jog aptariama mano knygoje „Melo ekonomika“ keliama mažų algų problema.
Bet va ar sąžiningai cituoja oponentas? Knygoje nėra jokios „empatijos“ ar kokios kitos atjautos tiems, kurie tas mažas algas gauna. Tiesiog konstatuojamas faktas, kad iš 850 Lt Lietuvoje šiuo metu ilgiau nei kelis mėnesius išgyventi neįmanoma. Mokslininkai gali ginčytis su šiuo faktu ir pateikti duomenų, kurie įrodytų, jog tai įmanoma. Tokia analizė, įvertinus jos patikimumą, jau įrodytų autorės pretenzijų nepagrįstumą.
Eikime toliau, atsiverskime knygą ir pažiūrėkime, kokiame kontekste minėtas klausimas formuluojamas. Jis atsiranda ne raudų dėl mažų algų, o visai kitame kontekste klausiant, kaipgi vis dėlto išgyvena itin mažas pajamas gaunantys asmenys. Knygoje minima tėvų (vaikų) parama, pajamos iš asmeninio ūkelio, darbas keliose darbovietėse ir alternatyvi / šešėlinė ekonomika (vokeliai, sąnaudų permetimas socialinei sistemai ir panašiai). Galiausiai formuluojama hipotezė, kad priversti gyventi žemiau savo atsigaminimo sąnaudų žmonės sukuria paralelinę šiuo metu Lietuvoje veikiančią ekonomiką, leidžiančią pelnytis ir nedoram verslui, kuris savo sąnaudas permeta valstybei ir / arba sąžiningam verslui, ir įvairioms šešėlinės ekonomikos formoms, kurios laipsniškai apima vis didesnes ekonomikos erdves ir veda į ekonomikos bei socialinės erdvės dezorganizaciją. O tai jau tikrai ne empatijos, bet elementarūs, panašaus pobūdžio moksliniuose tyrimuose įprasti politinės ekonomijos klausimai, kalbantys apie šalies ekonominį modelį.
Be abejo, yra idėjų ir jas propaguojančių knygų, kurios kam nors nepatinka. Ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie dalykus, tiesiogiai susijusius su vertinančio žmogaus interesais, tad neatsitiktinai vienas iš solidaus mokslinio kalbėjimo reikalavimų yra kiek įmanoma tikslesnis ir objektyvus kalbančiojo interesų deklaravimas. Nenorėčiau kolegos įtarti, kad jis turi kokių nors interesų matyti tai, ko nebuvo. Nesinorėtų manyti, kad skaitytojui pamėtėta tiesiog pirma pamatyta tezė. Vis dėlto pati mokslinės diskusijos esmė – suvokus, kas kalbama, ieškoti, kur klystama, – akivaizdžiai pamesta. Konkrečiu atveju turinys pamintas jau vien todėl, kad nenorėta net pasigilinti, kas vis dėlto išties sakoma.
Nėra pavojingų knygų, kaip nėra ir pavojingų idėjų. Lietuvos bėda tik ta, kad čia tų „pavojingų“ knygų labai nedaug, „pavojingos“ idėjos ne analizuojamos, siūlant rimtas „nepavojingas“ jų alternatyvas, o kovojama vienu primityviu būdu: viskas, kas nepatinka, paskelbiama ne mokslu, o primityvų sapalionėmis arba priešų užmačiomis. Klausimas „kodėl“ – retorinis. Tačiau šis klausimas, kad ir kaip į jį atsakytum, kalba apie tragiškus padarinius. Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas.

Lietuvoje dauguma politikų nemoka garbingai išeiti iš politinės arenos, nemoka garbingai pralaimėti rinkimų, nemoka nusileisti pora laiptelių žemyn.

Kažkada patirta politinė galia ir saldus valdžios skonis kai kuriems politikieriams neišsitrina iš atminties net keliolika metų. Jie vis linkę manyti, kad be jų mūsų valstybė sugrius arba nužingsniuos klystkeliais.
Bet tikrai nenužingsniuos. Gal net priešingai – kadaise vesta tų nesavikritiškų politikų Lietuva padarė daug klaidų ir patyrė daug praradimų. Ir jei jie nebelįs į politiką, gal tų klaidų, skandalų ir politinio liūno bus mažiau. Bet jie lenda. Ir ne po vieną, o būriais.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Ekspremjeras Gediminas Vagnorius prasimušti atgal į valdžią bando jau keliolika metų ir šiandien atrodo komiškiau ir beviltiškiau nei Don Kichotas. Kokių tik viražų jis neatliko, su kuo tik nesijungė, ko nežadėjo – viskas veltui. Ir šiandien jis sėdi užribyje. Neviltis ir desperacija, matyt, tokia didžiulė, kad G.Vagnorius ryžtasi bet kokiems sprendimams. Štai visai neseniai jis su savo partijėle prisijungė prie Darbo partijos, bet netrukus prasitarė: “Galbūt ir suklydau.” Ne galbūt.
Iš tiesų ne veltui sakoma, kad valdžios godulys aptemdo protą. Bet per dešimt ar daugiau metų tą godulį lyg ir būtų galima apmalšinti. Deja, pasirodo, ne.
Kitas užribinis politikas Artūras Paulauskas šiandien tiki, kad politiniai dinozaurai, priešingai nei tikrieji, turi galimybę prisikelti, taigi jau kuris laikas ir keliasi. Visi jam aiškina, kad jis neturi jokių šansų, bet jis nusprendė, kad galimybės milžiniškos, ir savo sugrįžimą į politinį olimpą planuoja pradėti ne nuo apačios, o iš karto nuo viršūnės, tai yra nuo kandidatavimo į prezidentus. Vos tik jis tam ryžosi, iš karto padvelkė naftalinu: mat jis kartoja savo jau kadaise išbandytus būdus ir metodus, žada ir siūlo keisčiausių dalykų, kurių Lietuvos gyventojai jau patyrę, nusivylę ir jau seniai įvertinę kaip atgyveną. Bet A.Paulauskas mano, kad pakilti galima sukant senas plokšteles. Negalima. Gyvenimas nušuoliavo šimtamyliais žingsniais, pasikeitė kartos, ir su savo senienomis geriausia kraustytis į istorijos ar krašto muziejų.
To nesupranta ne tik A.Paulauskas, bet ir Rolandas Paksas. Šį ne tik užvaldęs valdžios godulys, bet dar ir kerštas akis užliejęs. “Leiskite mane į rinkimus”, – kartoja jis nesustodamas. Bet juk jau pavaldėte, parodėte, ką galite, užimdamas skirtingus postus. Gal jau užteks? Ne, pasirodo, neužtenka. “Leiskite Paksą į rinkimus ir tegu juose nusisuka sprandą”, – sako nušalintasis prezidentas. Na, tokio tikslo neturėjo dar joks kandidatas į prezidentus.
Kad metas baigti savo politinę epopėją, niekaip nesupranta ir Viktoras Uspaskichas, kurio korta jau seniai mušta. Save tik politikoje mato ir daug kitų veikėjų, nors iš tiesų jie nepasižymi jokiomis ypatingomis savybėmis, tik savimeile ir garbės troškimu. Rinkėjai jau pasakė, ką mano, bet daugybė politikierių vis stengiasi įbristi į tą pačią upę ir vis bando galva pramušti į didžiąją politiką užrakintas duris. Tai pasakytina ir apie Algimantą Matulevičių, ir apie Artūrą Zuoką, ir apie Vytautą Šustauską, ir apie daugelį kitų. Bet negi negalima savęs sutramdyti, susirasti kito darbo ar veiklos, kur būtum naudingesnis Lietuvos valstybei ir jos žmonėms?
Kartą teko rašyti straipsnį ir apklausti daugiau nei šimtą darbdavių, ar jie priimtų dirbti buvusius parlamentarus bei ministrus. Dauguma atsakė, kad ne. Tačiau darbo vietą galima susikurti ir pačiam, taip parodant bei įrodant, ko iš tiesų esi vertas. Nes kiek galima juokinti pasaulį.

Jau dvidešimt metų Lietuvai norisi linkėti vieno – daugiau tikrų ekonominių diskusijų.

Nors pastaruoju metu jau galima rasti straipsnių, kuriuose problemos analizuojamos žvelgiant į platesnį politinį ir socialinį kontekstą, propagandinio kalbėjimo apimtis niekaip nemažėja. Pavyzdžiui, panagrinėkime gegužės pabaigoje skelbtą vieno banko eksperto tekstą, kuriame, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kalbama apie iššūkius, su kuriais susidurs senstanti ir dėl menko gimstamumo neatsikurianti Lietuvos visuomenė. Vis dėlto tekste skelbiamos išvados kelia gerokai daugiau klausimų, nei teikia kokių nors pamatuotų atsakymų.
Ekspertas rašo: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas neužkerta kelio šalies klestėjimui ir gyventojų gerovei. Didesnį nerimą turėtų kelti dėl mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės besikeičianti visuomenės struktūra: vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis išaugs dvigubai – nuo 15 iki 30 procentų. Reikia pripažinti šią realybę, mažinti valstybinį sektorių bei įgyvendinti socialinę ir ekonominę politiką, skatinančią imigraciją bei gimstamumą šalyje.”
Vidinis pastraipos prieštaringumas badyte bado akis. Prognozuojamos liūdnos demografinės tendencijos vargu ar paneigiamos, bet kad ir kaip vertintum, jos rodo į neišvengiamą valstybinio sektoriaus išsipūtimą.
Dabar prognozuojama, kad Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė ilgės. Ekspertas mini, kad, pavyzdžiui, vyrų gyvenimo trukmė pailgės daugiau nei trylika – iki beveik 81-erių, o moterų pusdevintų metų – iki 87-erių. Tekste bent jau tiesiogiai neužsimenama, kad garbaus amžiaus sulaukusių savo piliečių negydysime ir neglobosime, tad, blaiviai mąstant, daugėjant senyvo ir garbaus amžiaus žmonių, reikės ir daugiau medicinos bei įvairios socialinės globos paslaugų. Šoktelės ir išlaidos pensijoms, kad ir kokios kuklios jos būtų, taip pat tikėtinos įvairios kompensacijos itin mažas pensijas gaunantiems žmonėms. Ir jei jau kalbėtume realiai, kaip siūloma, tai aišku, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų neįpirks privačios medicinos ir/ar privačios slaugos. Turime sunkiai paneigiamą išvadą, kurią, beje, patvirtina daugumos išsivysčiusių valstybių tyrimai, kad senstanti visuomenė reikalauja ir didesnio viešojo sektoriaus. Valstybėje, kurioje net vidutinis atlyginimas neužtikrina minimalių kokybiškos darbo jėgos kultūrinių ir socialinių poreikių, o absoliučios daugumos pensininkų pajamos ir sukauptas turtas yra labai kuklus, ta tendencija tik aštresnė.
Sunku paneigti ir kitą tekste minimą tendenciją, kad „dėl besitraukiančio darbo jėgos skaičiaus menks šalies ekonominis potencialas“. Autorius tokią tendenciją siūlo švelninti „didinant investicijas, tobulinant švietimo sistemą ir taip pakeliant darbo našumą“. Nors nėra aišku, apie kokias investicijas užsimenama iš pradžių, švietimo sistemos tobulinimas reikalauja labai nemažų valstybės investicijų. Tiesa, mažėjant mokinių, mažėja mokyklų ir mokytojų, bet tai nereiškia proporcingo išlaidų šveitimui sričiai mažėjimo. Jei jau norime, kad vaikai mokyklose ne tik praleistų tam tikrą savo gyvenimo dalį, bet išties įgytų adekvačių įgūdžių, turime suvokti, kad tai kainuoja. Naivūs tie, kurie tikisi, kad, mokymo įstaigas palikus dabartinei mokytojų penkiasdešimtmečių kartai, į mokyklas ateis naujų aukštos kvalifikacijos mokytojų. Jų ateis, bet tik tada, kai už tai bus mokami ne dabartiniai atlyginimai.
Galiausiai pažiūrėkime, ką reiškia autoriaus siūlymas įgyvendinti ekonominę politiką, skatinančią kvalifikuotų specialistų imigraciją į Lietuvą. Imigracija yra neišvengiamas dalykas, bet norint turėti tokią imigraciją, kuri kuria didesnės vertės gaminius, reikia didelių, tarp jų ir valstybės, išlaidų.
Pati savaime imigracija nėra geroji fėja, kuri atbėga pagelbėti, kai to trokšti, ir atlikusi savo darbus pasitraukia. Nėra pasaulyje imigrantų, kurie atvažiuoja, dieną naktį dirba už vergo atlygį, nieko nereikalauja, dėl malonumo pabūti ir padirbėti Lietuvoje sutinka gyventi be šeimų bei vaikų ir jau net nesvarsto apie kokią šeimą su Lietuvos piliečiu. Atvykdami dirbti kvalifikuoti profesionalai gali tikėtis dviejų dalykų: arba laikino labai gerai mokamo kontrakto, arba gerą gyvenimą garantuojančios darbo vietos su perspektyva įsikurti ilgiau. Pirmuoju atveju viešasis sektorius tikrai nepatiria jokių išlaidų. Antruoju išlaidos smarkiai didėja. Daugiau vaikų iš mišrių šeimų reikalauja papildomų švietimo išlaidų. Jau dabar, nors procesas rimčiau nė neprasidėjo, mokytojai vis dažniau nerimauja, kad klasėje tenka auklėti ir mokyti kitakalbius vaikus ar kitokių kultūrinių ir socialinių įgūdžių šeimų atžalas. Tai didelis papildomas krūvis, už kurį turi būti atlyginama. Žinoma, galima manyti, kad įpratinti gyventi iš pasigailėtinų atlyginimų viešojo sektoriaus žmonės ir toliau tyliai temps lažą, bet labiau tikėtina, kad šias darbo vietas palikus vyresnei kartai išryškės tikrosios bėdos. Beje, jų jau matome medicinos srityje, mat jauni medikai labai teisingai daro nesutikdami su vyresniesiems įprastais krūviais ir atlygiais.
Kalbantieji apie išsigelbėjimą garantuojančią imigraciją nenori matyti ir kito akivaizdus dalyko: vietiniai gyventojai jau išmoko prisitaikyti prie negyvybingos Lietuvos ekonominės sistemos. Jie žino šešėlinius taškus, orientuojasi, kaip ir kada pasinaudoti ta ar kita galimybe bei prisidurti prie mažų atlyginimų. Galiausiai jie turi šeimos tinklą, kuris padeda išgyventi itin sunkius momentus. Imigrantai šito neturės, taigi automatiškai nesutiks dirbti už mažus atlyginimus ir ieškos laimės kitur.
Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių. Lietuvoje, priešingai nei daugelyje labai išsivysčiusių ir turtingų valstybių, nėra nei integracijos specialistų, nei patirties, kaip imigrantų pritraukti, nei pinigų tam atlikti. Jei mes kam ir būsime įdomūs, tai tik tiems, kuriems būsime persikėlimo stotelė gilyn į Europos Sąjungą. Norime priešingos tendencijos – turime labai daug investuoti. Ir, beje, investuoti ir į viešąjį sektorių.
Taigi apie ką išties kalba minėtas tekstas? Jis gali rodyti labai menką kompetenciją ir nesugebėjimą kalbėti įprasta ekonomistui naudos ir sąnaudų palyginimo kalba. Jis gali nurodyti menkas profesines autoriaus ambicijas ir pataikavimą daugeliui Lietuvos gyventojų, kurių galva, savo apimtimi mažiausias Europos Sąjungoje viešasis sektorius yra labai didelis ir išsipūtęs. Kad ir kaip ten būtų, vien dėl padoresnės Lietuvos ateities perspektyvų tokie tekstai turi būti vertinami labai griežtai ir rimtai.

Lietuva jaučiasi esanti labai graži nuotaka, dėl kurios varžosi daugybės šalių jaunikiai. Tai naivios iliuzijos: Lietuva nežinoma, negali pasiūlyti nei didesnio atlygio, nei kokių rimtesnių socialinių gėrybių.

Seime registruoti du nutarimų projektai, kuriais siūloma svarstyti galimybę atsisakyti perėjimo į sezoninį laiką.

Vienu projektu siūloma likti šį savaitgalį įvestame vasaros laike, kitu – nuolat gyventi savo laiko zonos laiku, atsisakant perėjimo į vasarinį.

Daugiau kaip 20 Seimo narių teikiamu projektu siūloma Lietuvos Vyriausybei pateikti Europos Komisijai nuomonę dėl vasaros laiko netaikymo Lietuvos teritorijoje.

Projekte teigiama, kad “sveikatos požiūriu Lietuvos gyventojams palankiausia būtų gyventi laiku, atitinkančiu valstybės geografinę padėtį ir laiko juostą”.

Tuo metu Seimo narys Algimantas Dumbrava siūlo priimti nutarimą, kuriuo Vyriausybei būtų pasiūlyta atsisakyti sezoninio laiko, paliekant tik vasaros.

Parlamentaras sako, esą nuolatinis laiko keitimas daro žalą šalies gyventojų sveikatai, ir dauguma gyventojų tam nepritaria.

Vasaros laikas, laikrodį pasukant valanda į priekį, įvedamas paskutinį kovo sekmadienį ir atšaukiamas paskutinį spalio sekmadienį.

Lietuvoje vasaros laikas Vyriausybės nutarimu kasmet įvedamas nuo 2003-iųjų, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų.

Daugelis Europos Sąjungos (ES) šalių vasaros laiką įsivedė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Pirmoji Europos Sąjungos direktyva dėl vasaros laiko susitarimų priimta 1980 metais. Ji numatė bendrą vasaros laiko taikymo pradžios datą. Pabaigos datą – paskutinį spalio sekmadienį – nustatė 1996 metais įsigaliojusi septintoji direktyva.

Geografiškai penktadalis Lietuvos (vakarinė dalis) patenka į pirmąją laiko juostą, likusi šalies dalis – į antrąją laiko juostą.

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio rašte minimų susitikimų ir pokalbių su Aplinkos ministerijos pareigūnais dėl daugiabučių namų renovavimo programos viešinimo nereikėtų laikyti spaudimu, tai buvo “kietos darbinės diskusijos”, teigia premjeras Andrius Kubilius.

Penktadienį išplatintame Ministro pirmininko tarnybos pranešime spaudai teigiama, kad Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko kontaktai su Aplinkos ministerijos pareigūnais vadinamojoje D.Kreivio pažymoje aprašyti paties A.Kubiliaus prašymu.

“Kadangi spaudoje vis pasirodydavo gandų, kad dėl daugiabučių renovacijos viešinimo konkurso tariamai buvo kažkoks spaudimas, ministras pirmininkas A.Kubilius paprašė ūkio ministro D.Kreivio, kad jis savo pažymoje aprašytų ir jam žinomą situaciją, susijusią su daugiabučių viešinimo konkursais”, – teigiama pranešime.

“Pažymoje išdėstytoje medžiagoje nematau jokio spaudimo, tik kietas darbines diskusijas labai svarbiu klausimu”, – jame cituojamas premjeras.

Jis tvirtino pernai pats ne kartą “spaudęs” aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską, klausdamas, kodėl niekaip nepradedama įgyvendinti viešinimo programa.

“Pats važiavau apžiūrėti, kaip vyksta daugiabučių renovavimo procesai, kad būtų bent kiek viešinimo”, – tvirtino Vyriausybės vadovas.

Ketvirtadienį viešai paskelbtas pažyma pavadintas D.Kreivio raštas, kuriame nurodoma, kada ir kokiu būdu jam arba Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Ž.Plytnikui politikai, verslininkai mėgino daryti spaudimą dėl bendrovių “Vilniaus vandenys”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų rūmų viešųjų pirkimų, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos finansavimo, lėšų skyrimo “FL Technics”, Vilniaus šilumos tinklų nuomos pratęsimo.

Tarp projektų, dėl kurių ūkio ministras esą patyrė spaudimą, paminėtas ir daugiabučių namų renovavimo programos viešinimas. Konkursą dėl viešinimo paslaugų buvo paskelbusi Aplinkos ministerijai pavaldi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (BUPA).

Anot rašto, Viešųjų pirkimų tarnyba konkurso sąlygose įžvelgė daug pažeidimų. Iškart po to Ž.Plytnikas buvo iškviestas į Aplinkos ministeriją, kuriai vadovauja Tautos prisikėlimo partijos deleguotas Gediminas Kazlauskas.

D.Kreivio teigimu, praėjusių metų lapkritį Aplinkos ministerija inicijavo dar vieną susitikimą, kuris įvyko Vyriausybės rūmuose. “Susitikime VPT pasiūlyta ieškoti sprendimų, kad nebūtų stabdomas viešojo pirkimo konkursas”, – teigiama rašte.

Vėliau dėl šio konkurso Ž.Plytnikui kelis kartus skambino aplinkos ministro patarėjas.

Paskelbus šį raštą skubų posėdį penktadienį rengia valdančiajai koalicijai priklausanti Seimo Jungtinė (Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo partijos) frakcija.

“Rengiamas ekstra frakcijos posėdis. Jame bus aptarta politinė situacija, susidariusi paskelbus vadinamąją D.Kreivio pažymą dėl spaudimo. Frakcijos nariai nori išgirsti konservatorių pasiaiškinimą arba atsiprašymą”, – BNS sakė Jungtinės frakcijos seniūnas Algis Čaplikas.

Šią vadinamąją pažymą ūkio ministras yra įteikęs prezidentei Daliai Grybauskaitei, premjerui Andriui Kubiliui ir Specialiųjų tyrimui tarnybai.