Pastaruoju metu aiškiai pastebimas lietuvių kūrėjų susidomėjimas pakuočių dizainu jau duoda rezultatų. Po naujausių Lietuvos dizainerių laimėjimų mūsų šalis prestižinio „World Design Rankings“ reitingo pakuočių dizaino kategorijoje pakilo net į 7 vietą iš 30-ies reitinguojamų viso pasaulio valstybių.

Nušluostė nosį didžiosioms valstybėms

Pakuočių dizaino reitingus Lietuvoje kaip reikiant kilstelėjo naujausi dizaino studijos „Studija Creata“ laimėjimai „A’ Design Award and Competition“ konkurse. Jame medalius pelnė net trys lietuvių dizainerių sukurtos pakuotės „Stumbro“ bendrovės produktams.

„A’ Design Award and Competition“ – didžiausias dizaino konkursas, kuriame apdovanojimų siekia geriausi interjero, grafikos, architektūros, pakuočių, mados ir kitų dizaino sričių kūrėjai iš viso pasaulio. Kasmet medaliai skiriami naujoviškiausių ir kūrybiškiausių darbų autoriams, o jų atstovaujamoms šalims – kiekvienos dizaino srities įvertinimas.

„Studija Creata“ laimėti medaliai lėmė Lietuvos pakuočių dizaino pergalę prieš tokias valstybes kaip Italija, Vokietija, Prancūzija ar Kanada.

„A’ Design Award and Competition“ konkurse aukso medaliais buvo įvertintos „Studija Creata“ kurtos „Propeller“ romo ir džino bei degtinės „Lithuanian vodka Auksinė – Black Edition“ pakuotės. O degtinių „Stumbras vodka“ klasikinės kolekcijos pakuočių dizainas pelnė sidabro medalį.

Pasak „Studija Creata“ dizainerės Astos Kaušpėdaitės, tokiais Lietuvos rezultatais pernelyg stebėtis nereikėtų, nes pastaruoju metu mūsų šalyje jaučiamas nemenkas susidomėjimas pakuotės dizainu, į šią sritį žengia vis daugiau kūrėjų.

„Tai išties įdomi, viešai matoma sritis, kurioje save išbandyti siekia ne vienas gabus dizaineris. Gimsta įdomių, originalių sprendimų, kurie pastebimi ir pasauliniame kontekste. Tokie apdovanojimai didina ir pačių Lietuvos dizainerių savivertę, naikina kompleksus, kad užsieniečiai kūrėjai galbūt geresni“, – sakė A. Kaušpėdaitė.

Laurus pelnė lietuviškumas ir kelionių tema

„Studija Creata“ kurtas „Stumbro“ produktų pakuočių dizainas „A’ Design Award and Competition“ komisiją sužavėjo originaliais tautiniais lietuviškais motyvais ir žaisminga kelionių tema.

„Dizaino konkursuose visų pirma vertinamas novatoriškumas, idėja, jos perteikimas, grafinis sprendimas. Tautinis identitetas kiekvienam kūrėjui ir jo darbams suteikia savitumo. Nesvarbu ar tai būtų lietuviškumas ar kita tapatybė, mes visi esam įdomūs tuo, kad esam skirtingi“, – sėkmės paslaptį atskleidė A. Kaušpėdaitė.

Pasak jos, degtinės „Lithuanian“ vardas savaime reikalavo pasirinkti lietuvišką temą. Buvo peržiūrėta gausybė liaudies meno pavyzdžių ir iš jų sukurta „esencija“ – kvadratėlių seka, primenanti austinių raštų motyvą.

Tuo metu „Propeller“ gėrimų kolekcijai kelionių tema buvo pateikta kaip užduotis. Ne vienus metus oreivyste besižavinčiai A. Kaušpėdaitei šią temą atskleisti padėjo ir su tuo susijęs hobis, kuriuo užsiima laisvalaikiu.

Apdovanojimų žada ir daugiau

A. Kaušpėdaitės manymu, lietuvių dizaineriai ateityje pelnys dar ne vieną prestižinį apdovanojimą, nes jie turi visas tinkamas savybes – yra novatoriški, originalūs, turi idėjų ir moka jas įgyvendinti. Be to, dizaino darbų užsakovai suteikia vis daugiau kūrybinės laisvės ir leidžia realizuoti įdomias mintis.

„Tai, kas šiuo metu vyksta pakuočių dizaino srityje Lietuvoje, pavadinčiau ne kažkokia revoliucija, o evoliucija, kurią spartina prekių ženklų konkurencija. Nebepakanka tiesiog supakuoti prekę ir užrašyti pavadinimą. Tampa vis svarbiau vizualiai perteikti produkto savybes, pabrėžti išskirtinumą, savitumą, suintriguoti vartotoją, patraukti jo dėmesį“, – kalbėjo dizainerė.

Teisinga vizija, darbų užsakovų ir kūrėjų tarpusavio supratimas bei vartotojų, kuriems skirtas produkto pakuotės dizainas, pažinimas – tokius svarbiausius sėkmės kriterijus vardija A. Kaušpėdaitė.

„Viso to mūsų šalyje atsiranda vis daugiau, todėl apie Lietuvos dizaino kūrėjų pasiekimus dar išgirsime ne kartą“, – įsitikinusi „Studija Creata“, gerokai pakylėjusios Lietuvos pakuočių dizaino reitingus, atstovė.

Kėdė-lagaminas „LA.GĖ.DĖ.“ išrinktas geriausiu darbu Europos Komisijos skelbtame žaliojo dizaino konkurse. Nugalėtoja tapusi studentė Deimantė Malūnavičiūtė pasakoja, kad sukurti šį darbą ją paskatino noras atkreipti artimųjų dėmesį į tai, jog minimaliomis priemonėmis ir iš nereikalingų daiktų galima sukurti šį tą  įdomaus ir naudingo.
„Kurti kėdę-lagaminą įkvėpė sena močiutės kėdė. Nusprendžiau ją prikelti naujam gyvenimui. Tikiu, kad šis darbas padės susimąstyti apie gamtos saugojimą, atliekų rūšiavimą“, – pasakoja autorė.
Antrąją vietą konkurse pelnė Dovilės Smindriūnaitės sukurta kėdė „Yourtube“, pagaminta iš kartono vamzdelių, plačiai naudojamų pramonėje įvairių medžiagų ritiniams. Trečiąją vietą iškovojo žaislinis kartono arkliukas, kurį jo autorė Danguolė Kančaitė kūrė savo mažajai pusseserei.
„Žaislai, ypač pagaminti iš natūralių medžiagų, yra brangūs, o vaikai išauga, tad gan greitai tenka tuos žaislus išmesti ar parduoti. Todėl svarsčiau, ką galima būtų padaryti iš paprastų medžiagų. Taip iš senų kartono dėžių gimė arkliukas. Jam skyriau kokią savaitę po porą valandų į dieną. Karpyti arkliuko dalis padėjo tėtis“, – pasakoja D. Kančaitė.
Iš viso konkursui buvo pateikti daugiau nei 40 įvairių darbų, tarp kurių geriausi – baldai, žaislai, papuošalai, interjero detalės ir kiti netikėti sprendimai iš antrinių žaliavų. Tarp šių kūrinių pateko ir dekoratyvūs padėkliukai iš lydytų vyno butelių, šviestuvai iš popieriaus, kartono bei plastiko, papuošalai iš dviračio grandinių, Lietuvos kultūrinio paveldo „Sodų“ atmaina, sukurta iš plastikinių šiaudelių ir kt.
Žaliojo dizaino konkurse jėgas išmėginti buvo kviečiami kūrybiški žmonės, kuriems nesvetimas rūpestis aplinka. Visi konkurso dalyviai kūrė iš atliekų ar nereikalingų daiktų, medžiagų.
„LA.GĖ.DĖ“, „Yourtube“ ir kartono arkliukas birželį bus eksponuojami Briuselyje „Žaliosios savaitės“ metu kartu su geriausias italų, prancūzų ir bulgarų kūriniais. Konkurso Lietuvoje nugalėtojai taip pat pasidalins bendrovės „Tetra Pak“ įsteigtus 1000 eurų vertės prizus.
Į kokius originalius kūrinius pavirto atliekos ir seni, nereikalingi daiktai visi norintys dar šį savaitgalį gali išvysti parodoje Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete (A. Mackevičiaus g. 27).
Konkurso nugalėtojus išrinko dainininkė Jurga Šeduikytė, „LT Identity“ komanda (dizainerės Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė), darnaus vystymo ekspertė Indrė Kleinaitė, GRYNAS.lt žurnalistė Inga Labutytė, Renita Paleckienė iš Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir bendrovės „Tetra Pak“ rinkodaros vadovė Baltijos šalyse Honorata Šemetienė.
Šis dizaino konkursas yra Europos Komisijos inicijuotos aplinkosauginės kampanijos „Būkime sąmoningesni“ (www.generationawake.eu/lt) dalis. Po žaismingu kampanijos fasadu slypi rimta informacija: atliekose dažnai yra vertingų medžiagų, kurias galima grąžinti į ekonomiką.
Laimėjusio darbo „La.Gė.Dė.“ video pristatymas: https://www.youtube.com/watch?v=lsUQWVrG_V0

Parodoje „Baldai 2014” vykstančiose “Dizaino šnekose” pranešimą skaitęs danų baldų dizaineris Hans Sandgren Jakobsen sako, kad šiandien skandinavų dizaineriui tampa sunku pragyventi iš savo profesijos vietinėje rinkoje, todėl skandinavų dizainas skinasi kelią į didžiules Azijos – Japonijos ir Kinijos rinkas.
„Skandinaviškas dizainas yra priimtinas ir domina japonus, nes mūsų požiūriai turi nemažai bendrumų estetikos ir kokybės prasme“, – sako beveik prieš 25 metus pirmą kartą Japoniją aplankęs ir Nagojos studijoje „COBO Design“ dirbęs dizaineris,  vėliau bendradarbiavęs su japonų kompanijomis „Kohseki“, „Actus“ bei ne kartą dalyvavęs Tarptautinio baldų dizaino konkurso Asahikawoje komisijoje. Keliolika metų H.S.Jakobsen bendradarbiauja ir su Kinijos kompanija „Qumei Furniture“, kuri pirmoji šioje šalyje pradėjo dirbti su užsienio dizaineriais.
Pasak jo, darbas su Japonijos ir Kinijos kompanijomis yra skirtingas. Nors abiejose šalyse dominuoja piramidinės hierarchijos verslo struktūros, tačiau Japonijoje projekto etapai yra detaliai suplanuoti ir viskas vyksta labai organizuotai. Tuo tarpu Kinijoje viską žino tik vienas žmogus – vadovas, todėl niekada nežinai, kaip viskas vyks ir ko reikės, tačiau ir prie tokio darbo stiliaus galima prisitaikyti.
Kinams tenka atsiųsti detalių pavyzdžius ir parodyti, kokia kokybė yra reikalinga, o , pavyzdžiui, japonų kompanija „Actus“ jo sukurtus baldus gamina tik Danijoje. „Nors šiandien Danijoje paleisti baldą į gamybą yra gerokai brangiau nei tuomet, kai pradėjau dirbti“, – sako įvairių šalių dizaino apdovanojimais įvertintas dizaineris.
Naujausias H.S.Jakobsen pelnytas apdovanojimas – 2013 m. „Red Dot“ už danų vaikų baldų kompanijai „Flexa“ sukurtą vaikišką kėdutę. Šią seriją papildo ir transformuojama vaikiška lovelė bei vystymo stalas. Pirmąjį prestižinį „Red Dot“ apdovanojimą dizaineris pelnė 1998 m. už širmos „Viper“ dizainą (gamintojas „Fritz Hansen“).
Šie ir kiti dizainerio darbai, jau tapę danų baldų dizaino ikonomis, eksponuojamomis įvairių šalių parodose, buvo pristatyti ir šį savaitgalį Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje parodoje „Baldai 2014”.
Šiemet dizaineris, kurio kūryboje persipina skandinaviška tradicija su rytietiškais prieskoniais, kinų kompanijai sukūrė net 13 skirtingų baldų vienijančią seriją iš medžio masyvo. Naujausias jo kūrinys bus pristatytas šių metų Milano baldų parodoje, italų gamintojo „Porada“ stende.
„Dizaino šnekos“ –  tai naujos koncepcijos renginių ciklas parodoje „Baldai 2014”, kurio metu tris dienas pranešimus skaitė keliolika Lietuvos ir specialiai šia proga atvykusių užsienio dizainerių. Dizaino šnekas” rengia LITEXPO, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Dizaino inovacijų centras, konferencijų apie vizualiąją kultūrą organizatoriai “Penki Penki”  ir Všį „Versli Lietuva“.

Mes visi esame patekę į akustinių teroristų pinkles.

Ar teko kam iš jūsų neužmigti naktį, kai po daugiabučio langais iki paryčių visom įmanomom įmantriom melodijom žviegė automobilio signalizacija?
Ta melodija, lažinuosi, jums įsirėžė atmintin visam gyvenimui. Labiau nei bet kurio kito šiuolaikiško elektroninio prietaisėlio – išmaniojo telefono „iPhone“, kasdien pasisveikinančios kompiuterio „Windows“ programos ar atsisveikinančios „Skype“.
Absoliučioje daugumoje Lietuvos gatvėmis važinėjančių automobilių įdiegtos tokios „jautrios“ signalizacijos, kad suveikia ne tik nuo nuo drėgmės ar temperatūros pokyčių, pagaliau vėjo gūsio, bet ir nuo pro šalį prabėgančio katino uodegos krustelėjimo.
Paklausite, kokios tai signalizacijos? Ir kodėl, esu tikras, nieko panašaus naktį neteko patirti nė vienoje Vakarų Europos šalies sostinėje? Pasirodo, visos šios vidurnaktį iš lovos mus verčiančios automobilių signalizacijos yra ES nesertifikuotos, taigi nelegalios.
Pasidomėkime dar plačiau: kiek kartų, pažadinti žviegiančios kaimynų signalizacijos, vos sudėję bluostą vėl buvote prikelti – dabar jau per miesto centrą prariaumojančių naktinių lenktynininkų, liaudiškai vadinamų „britvininkais“?
Specifinis “direct flow” duslintuvų baubimas sklinda per kelis kvartalus. Jį skleidžia tikrai ne 50 km per valandą važiuojantys, o kone pažeme skrendantys, du tris kartus leistiną greitį viršijantys kelių erelių motociklai. Beje, vienas toks riaumojantis motociklas ir agresyvi važiavimo juo maniera sukelia keliskart daugiau triukšmo nei keliolika “fūrų”, vežančių šimtus tonų krovinių.
Palyginimui pateiksiu ir dar vieną pavyzdį: kai į Lietuvos jūrų uostą Klaipėdoje įplaukia transatlantinis kruizinis laivas “Constelation” (savo gabaritais primenantis plaukiantį miestą su nenusakomo galingumo varikliais), miestelėnai apie tai sužino tik iš vietos laikraščių. Mat šio plaukiojančio miesto variklių garsas veik negirdimas.
Iš tiesų jei Lietuvoje į kelių eismo taisykles (KET) būtų žvelgiama ne pro pirštus, o kaip išsivysčiusiose valstybėse ir jei potencialus tokio motociklo ar automobilio pirkėjas žinotų, kad mieste teks kaip ir visiems vairuotojams laikytis KET, argi jis pirktų “britvą” ar kitą riaumojančią keturratę transporto priemonę?
Bet mūsų šalyje į plieninius triukšmadarius žvelgiama atsainiai, nes už šių transporto priemonių prekystalių stovi įtakingi prekiautojai. Taigi prekyba ne tik nestringa, bet ir nieku gyvu nesustos, net jei tai ir yra viena kruvino karo keliuose priežasčių.
Akivaizdu, kad jei akustinio pragaro keliamas grėsmes imtume spręsti ne deklaratyviai, o realiai, nemažai prisidėtume ir prie karo keliuose problemų sprendimo.
Panagrinėkime, kaip sukuriamas tas akustinis pragaras. Pasirodo, dažnas motociklininkas Lietuvoje po valstybinės privalomos motociklo techninės apžiūros tiesiog išsilupa duslintuvų konstrukciją – idant visi matytų ir girdėtų, kai jis skrieja. Ir taip iki kitos techninės apžiūros po dvejų metų.
Tiek pagal ES, tiek pagal Lietuvos teisę – tai šiurkštus pažeidimas. Mat visų motorinių transporto priemonių triukšmingumas privalo neviršyti jų ES sertifikatuose nurodytos ribos. Ir, beje, ne tik techninės apžiūros atlikimo dieną, bet ir visomis kitomis dvejų metų (tai yra iki kitos apžiūros) dienomis. Maža to, ši atitiktis pareigūnų gali būti bet kada patikrinta – tiesiog kelyje. Ir visiškai nesvarbu, kaip seniai buvo atlikta techninė apžiūra. Už neleistinus, triukšmą keliančius techninius „patobulinimus“ policija gali skirti baudą. Tai numatyta įstatymais.
Bet ar nors vienas iš triukšmingųjų motociklininkų buvo nubaustas per pastarąjį dvidešimtmetį arba bent jau nuo Lietuvos įstojimo į ES? Atsakymą tikriausiai žinote.
Jį pasufleruos kad ir toks faktas: pasirodo, dar visai neseniai nė vieno Lietuvos miesto, beje, net ir sostinės, policija neturėjo nė vieno triukšmo matavimo prietaiso. Kita vertus, akivaizdžiai triukšmingus ir neleistinus viešajam eismui automobilius galima nustatyti ir be sertifikuotų triukšmomačių. Tokie automobiliai paprastai būna „patobulinti“ – jų tiesioginio išmetimo bakeliai styro iš po „tiuningo“.
Tai vėlgi nelegalu, bet nelegali prekyba tokiais duslintuvais (be jokių ES sertifikatų ir privalomo žymėjimo, kad jie skirti ne viešajam eismui) klesti. Jais prekiauja ir daugybė automobilių dalių prekybos tinklų parduotuvių, ir nemažai autoservisų. O kai paklausi parduotuvės vadybininko, ar įsirengus automobilyje tokį duslintuvą nekils problemų per techninę apžiūrą arba sustabdžius policijai, prekybininkai išpučia akis ir net nesupranta klausimo. Suprask, niekam tokių problemų dar nekilo. Visi važinėja.
Tiesa, kai kurie patyrę teisininkai šaržuoja: jei pirkėjui buvo parduota tokia prekė (galinis išmetimo bakelis) be privalomo žymėjimo, kad tai skirta ne viešajam eismui, ir jei prekybininkai negalėtų pateikti ES sertifikatų, tai pirkėjas teoriškai galėtų pretenduoti prisiteisti kompensaciją – naują duslintuvą bei jo montavimo išlaidas.
Maža to, jei tokios „patobulintos“ transporto priemonės vairuotoją nubaustų dar ir kelių patruliai, tai jis, remiantis įstatymų dvasia, galėtų pretenduoti ir į baudos kompensaciją…
Dar keletas faktų. Pirmasis triukšmingų automobilių tramdymo reidas Klaipėdoje įvyko dar 2008 m. rudenį. Po to dar keletas jų buvo surengti ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Tačiau netrukus ši akcija išsikvėpė. O paradoksaliausia, kad ją sužlugdė institucija, kurios padaliniai turėjo būti už tai atsakingi, – Susisiekimo ministerija, kurios padaliniai parengė ydingą tokių reidų rengimo metodiką.
Taigi mokesčių mokėtojų pinigai buvo paleisti vėjais, o pati reidų idėja diskredituota. Na, bet valdininkai žino, kaip pasiteisinti. Suprask, reidų neliko, nes „nebuvo matyti ženklaus jų naudingumo“.
Beje, remiantis teisine baze, transporto priemonių atitiktis triukšmo normoms tikrinama pagal transporto priemonės gamintojo reglamentuotus triukšmo duomenis stovinčiai transporto priemonei, o jų nesant – pagal susisiekimo ministro dar 2008 m. įsakymą „Dėl kelių transporto priemonių variklių triukšmo ribinių dydžių ir jų nustatymo tvarkos aprašo“. Kitaip tariant, omenyje turimas transporto priemonės tipo atitikimo sertifikato liudijimas (angl. “Certificate of conformity CoC”), kuriame yra minimi duomenys.
Taigi konkretaus automobilio triukšmas privalo neviršyti jo ES sertifikate nurodytos ribos, pvz., 83 decibelų, esant 4350 variklio sūkiams per minutę, ir pan. Jei tokių duomenų nėra, tada naudojama ministro įsakyme minima triukšmingumo nustatymo lentelė.
Deja, Susisiekimo ministerija jau daug metų vis renka ir niekaip “nesurenka” tų reikiamų duomenų, kurie yra nurodyti europiniuose sertifikatuose. Tad techninių apžiūrų centrai triukšmingumą matuoja be jų, tik pagal pačios ministerijos susikurtą minėtą lentelę. O ji nepalyginti labiau liberalesnė už ES sertifikatų duomenis.
O pabaigoje pasvarstykim, kaip po tokios nakties jūsų vaikas laikys matematikos ar istorijos abitūros egzaminą, kaip atidžiai chirurgas atliks operaciją jūsų artimam žmogui, o gal sutiksite savo viršininką, iš lovos išlipusį ne ta koja?
Gal toks neišsimiegojėlis ryte vairuos mokyklinį autobusiuką? Gal ir pats nebesusivaldęs paleisi savo sutuoktiniui kokį kandų žodį. Kitaip sakant, mes visi esame patekę į akustinių teroristų pinkles. Bet kol kas Lietuvoje ekologija ir akustinė ekologija priklauso tik paukščiukams ir ežiukams. O žmonėms – tik valdininkų kalbos apie akustinę ekologiją.

Kol kas Lietuvoje ekologija ir akustinė ekologija priklauso tik paukščiukams ir ežiukams. O žmonėms – tik valdininkų kalbos apie akustinę ekologiją.

Milane vykstanti „iSaloni“ paroda – neabejotinai svarbiausias pasaulio baldų pramonės renginys, parodantis, kuriomis kryptimis juda baldų, apšvietimo, interjero dizaino pramonė. Tad panagrinėkime, kokių tendencijų ir naujovių atskleidė šiųmetė visai neseniai pasibaigusi paroda.

Ši paroda vadinama jau net ne tarptautiniu, bet pasauliniu reiškiniu. Joje dalyvauja 1500 bendrovių iš daugiau nei šimto valstybių. Kaip keliolikos futbolo aikščių dydžio plote įžvelgti tam tikras tendencijas net visas parodos dienas nuo ryto iki vakaro po ją vaikščiojant, man vis dar šiokia tokia paslaptis.
Tokio milžiniško dydžio parodos atskleidžia šiek tiek kitokią jų paskirtį. “Salone del Mobile” parodą organizuojančios bendrovės „Cosmit“ prezidento Claudio Luti nuomone, ši paroda – veiksmingiausia rinkodaros priemonė bei tinkamiausia baldų pramonės ir dizaino susitikimų platforma.
Ir su tuo nesutikti būtų sunku. „iSaloni“ neabejotinai svarbiausias ne tik baldų, bet ir apšvietimo, virtuvės, jaunųjų dizainerių forumas pasaulyje. Tačiau tai visai nereiškia, kad paroda lūžta nuo baldų dizaino tendencijų.
Bet kuriame sėkmingo verslo pradžiamokslyje kalama, kad iš pirmo žvilgsnio elementari sėkmingo verslo paslaptis – būti dviem žingsniais priekyje, o ne sekti paskui konkurentus. Išties dauguma bendrovių „iSaloni“ pirmiausia tikisi užmegzti naudingų verslo kontaktų. Bet tos, pagal kurias sprendžiama apie dizaino tendencijas, ne tik supažindina su naujovėmis, stebi konkurentus, bet ir savo ekspozicijas paverčia savotiškomis eksperimentų aikštelėmis. Ne paslaptis, kad būtent šioje parodoje galima prognozuoti atskirų baldų modelių komercinę sėkmę arba nesėkmę. Ir kai kurie prototipiniai modeliai, pristatyti šioje „iSaloni“, bet nesulaukę tinkamo lankytojų ar klientų susidomėjimo, paprasčiau tyliai pasitraukia į užkulisius. Žinoma, kalbama ne apie tuos, kuriuos sukuria pripažintos dizaino žvaigždės.

Ar tendencijas gali diktuoti dizaineris
Vis garsiau kalbama apie didėjantį dizainerio vaidmenį ne tik produkto kūrimo, bet ir rinkodaros procesuose. Šiandien dizainerio pavardė – labai svarbus komunikacijos įrankis bendraujant ir su ta pačia specializuota dizaino žiniasklaida. Praėjo tie laikai, kai produkto žinomumas, pardavimas buvo tik jį pagaminusios įmonės galvos skausmas. Dabar pats dizaineris turi nemažai galimybių, o kai kada netgi įsipareigojimų reklamuoti sukurtą gaminį. Kokiu būdu ir sąlygomis – atskiras klausimas.
Nėra čia ką slėpti – nemažai visiškai nežinomų įmonių kreipiasi į garsius dizainerius, prašydamos sukurti vieną ar kitą produktą, tyliai tikėdamos, kad žinoma pavardė ir žiniasklaidos dėmesys ne tik prisidės prie sėkmingo pardavimo, bet ir padidins pačios bendrovės žinomumą.
Dizaino pasaulis nuo pramogų verslo skiriasi tuo, kad čia niekam nerūpi, kokį šunį įsigijo dizaineris ar kiek kilogramų svorio jis numetė. Dizainerio įtaką atspindi labai paprasti dalykai – sukurti daiktai ir komercinė jų sėkmė. Išties „iSaloni“ paroda – bene geriausia vieta pamatyti, kurie dizaineriai šiandien priklauso pasaulio dizaino elitui. Britas Jasperas Morrisonas, japonų dizaino studija „Nendo“, ispanė Patricia Urquiola, olandas Marcelis Wandersas, prancūzai broliai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai, serbų kilmės vokietis Konstantinas Grcicius – tai vos kelios dizainerių pavardės, kurias dizaino specialistai ir specializuota žiniasklaida dažniausiai linksniuoja jau ne vienus metus. Jų sukurtų daiktų galima rasti įvairiausių šalių ir įmonių stenduose. Kiekvienas jų turi savitą charakteringą kūrybinį braižą, kuris nepataikauja vienam ar kitam stiliui. Jei britas J.Morrisonas suomių bendrovei „Nikari“ sukuria kėdę „December“, tai visai nereiškia, kad jis nori įsiteikti skandinaviškam dizainui, nes jis vis dar madingas ar geriausiai atpažįstamas. Greičiau suomius sužavėjo šio dizainerio propaguojama paprastumo stilistika.

Vonios kambarys – viena labiausiai intriguojančių namų zonų. Frankfurte prie Maino vykusi paroda ISH atskleidė esminius vonios kambario evoliucijos pokyčius, kurie šiandien atrodo svarbesni už vienadienes interjero dizaino tendencijas.

Garsus britų dizaineris Thomas Dixonas yra pastebėjęs, kad naujausių technologijų ir novatoriškiausius interjero dizaino sprendimus atskleidžia dvi namų zonos – virtuvė ir vonios kambarys. Išties dar prieš pusę amžiaus tai buvo izoliuotos nedidelės erdvės su labai aiškiai apibrėžtomis funkcijomis: virtuvėje buvo gaminamas maistas, vonios kambaryje – tenkinami asmeninės higienos poreikiai.
Pirminės funkcijos nepasikeitė ir šiandien, tačiau ir virtuvė, ir vonios kambarys evoliucionavo neatpažįstamai. Būtent šios dvi zonos ne tik charakteringiausiai atspindi šiuolaikinės gyvenamosios aplinkos pokyčius, bet ir daro milžinišką įtaką moderniam gyvenimo būdui.
Kokia šiandien yra virtuvės zona, daugiau mažiau visiems aišku. Virtuvės susiliejimas su gyvenamąja erdve įvyko natūraliai. Išaugęs susidomėjimas kulinarija maisto ruošimą pavertė kūrybingu procesu, turiningu laisvalaikio leidimo būdu, suartinančiu žmones. Virtuvė tapo ne tik maisto ruošimo, bet ir bendravimo vieta. Dauguma būstų nėra dideli, todėl bendra virtuvės ir svetainės zona atrodo logiškas sprendimas. Nors vis daugėja ženklų, rodančių, kad ši tendencija jau nėra aksioma. Štai agentūros „TNS Emnid“ pasaulinio garso baldų gamintojos „Interlubke“ užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad beveik trys ketvirtadaliai vokiečių nesižavi bendra virtuvės bei svetainės zona ir pageidauja turėti atskirą virtuvę.
Gali skambėti neįtikinamai, tačiau šiuolaikinis vonios kambarys turi ir daugiau panašumų su virtuve, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip, beje, ir labai specifinių skirtumų.

Ką mes veikiame vonios kambaryje?
Klausimas tik iš pirmo žvilgsnio skamba keistai, tačiau būtent nuo jo ir reikėtų pradėti. Nors teisingą atsakymą žino kiekvienas, šiandien jis ne vienintelis. Taip, vonios kambarys skirtas asmeninei higienai, tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus iš vonios kambario tikisi ir gauna gerokai daugiau.
Tam didžiausią įtaką padarė radikaliai pasikeitęs žmonių gyvenimo būdas. Tempas, stresas, nesaugumo jausmas namus pavertė jaukiu prieglobsčiu, kuriame kiekvienas ieško įvairesnių atsipalaidavimo būdų. Vonios kambarys su atpalaiduojančiomis vandens procedūromis tapo vieta, į kurią einama ne tik nusiprausti, bet ir atgauti jėgų bei pailsėti.
Vokietijos santechnikos pramonės asociacijos prezidentas Jensas Wishmannas taip pat sutinka, jog šiuolaikinis vonios kambarys idealiai tinka fizinėms bei dvasinėms jėgoms atgauti, tačiau priduria, kad šiandien ši namų zona taip pat yra svarbi šeimos susitikimo vieta ir savotiškas socialinis „taškas“. Juk tikrai – kiekvienas labiau pagalvojęs pritartų, kad vonios kambaryje mes rūpinamės ne tik savimi: padedame vaikams išsivalyti dantis, aptariame dienos naujienas ir rūpesčius su antrąja puse, trindami jai nugarą…
Matyt, nedaugelis prieštarautų savo vonios kambaryje turėti erdvią masažinę vonią ar sauną, kurioje retkarčiais galėtų praleisti vakarą ne vieni, bet ir su artimaisiais ar draugais. Šiame kontekste neatrodo keistai santechninės keramikos milžinės „Duravit“ prieš kelerius metus pristatyta kompaktiška sauna „Inipi“, suprojektuota dizaino studijos EOOS. Kiekvienas suomis patvirtintų, kad saunos kultūrai ir tradicijoms labai svarbus ir bendravimo aspektas. Taip, žmogui reikia pabūti vienam, kita vertus, žmogus pailsi ir atgauna ramybę bei pusiausvyrą bendraudamas su kitais, nes yra sociali būtybė. Ir šiuolaikinis vonios kambarys tam idealiai tinka. Tai vieta, kurioje galime bendrauti ir parodyti rūpestingumą artimiems žmonėms.
Beliko atsakyti į klausimą, kokią įtaką šie socialiniai pokyčiai daro šiuolaikinio vonios kambario interjero ir dizaino tendencijoms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kokie trys žodžiai tiktų paprasčiausiai lėkštei apibūdinti? Tradicinis atsakymas greičiausiai būtų – balta, apvali ir keraminė. Valgomųjų indų tendencijos byloja, kad nebūtinai.

Ar lėkštė būtinai turi būti apvali? Didžiausia pasaulyje plataus vartojimo prekių paroda „Ambiente“, vasario mėnesį vykstanti Frankfurte, – bene geriausia vieta ieškoti atsakymų į tokius iš pirmo žvilgsnio keistus klausimus. Kasmet ir didžiausi, ir svarbiausi valgomųjų indų ir stalo įrankių gamintojai čia pristato naujausius modelius ir kolekcijas. Savo akimis galima įsitikinti, kad standartiniai apibūdinimai nėra visai tikslūs, kai kalbama ne tik apie lėkštes, bet ir apie kitus valgomosios paskirties indus.
Taip, iš lėkščių vis dar semiama sriuba, iš puodelių geriama kava, o į dubenį dedami vaisiai. Tačiau net ir nekulinarinių mitų griovėjams aišku, kad, tarkim, šiuolaikinės lėkštės apibūdinimas, kokį pateikia “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” – „dedamoji priemonė valgiams dėti“, skamba kažkaip… abstrakčiai ir netiksliai.
Valgomųjų indų evoliuciją ir įvairovę lemia kelios priežastys. Stalo indai visuomet buvo neatsiejama kulinarijos kultūros dalis, tačiau turbūt dar niekad jų vaidmuo nebuvo toks svarbus. Kiekvienas virtuvės vadovas pritariamai palinksėtų galva, kad šiuolaikinėje kulinarijoje vienu metu reikia galvoti ne tik apie patiekalo skonį, jo išvaizdą, bet ir apie tai, kokiose lėkštėse jis bus patiektas. Kitais žodžiais – netinkamose lėkštėse patiektas valgis gali paprasčiausiai… sugadinti jo skonį. Be to, valgomieji indai ir reikmenys jau tapo svarbiais virtuvės ar valgomojo interjero akcentais. Namuose prie valgomojo stalo pamačius pristumtas Phillipe‘o Starcko kėdes, žvilgsnis automatiškai krypsta ir į ant to paties stalo stovintį dubenį, kuriame sudėti obuoliai.
Valgomųjų indų įvairovė bene geriausiai atsiskleidžia per jų formas, spalvas, dekoro raštus, taip pat ir medžiagiškumą.

Ar būtinai apvali? Aišku, kad ne
Dizaino požiūriu stalo indams ir įrankiams ypač būdinga tai, ką danų dizaineris Peras Mollerupas savo knygoje „Dizainas šalia mūsų“ pavadino nusistovėjusia forma. Indas, peilis, šaukštas turi visiems priimtiną archetipinę formą. Šiuolaikiniai kūrybiniai eksperimentai privalo nepažeisti pagrindinių jų funkcijų ir, tiesiai šviesiai kalbant, neišgąsdinti vartotojo, neversti keisti jam įprastų naudojimo įpročių. Tai tarsi iš naujo išradinėti dviratį. Nors šiuolaikiniai dizaineriai gana drąsiai eksperimentuoja su stalo indais ir įrankiais, kurdami neįprastą formą jie visuomet turi prisiminti, kad vartotojui pirmiausia ji turi būti priimtina ir funkcionali.
Šią pamoką prieš daugiau kaip pusę amžiaus teko išmokti netgi vienam garsiausių XX amžiaus dizainerių danui Arne Jacobsenui. Kopenhagoje esantis viešbutis „Radisson SAS Royal Hotel“ (dabartinis pavadinimas – „Radisson Blu Royal Hotel“) ir šiandien visame pasaulyje garsus tuo, kad 1956–1960 m. A.Jacobsenas kūrė ne tik pastato architektūrą, bet ir interjerus. Jis specialiai šiam viešbučiui suprojektavo ne tik baldus (garsusis „Egg“ krėslas, taip pat kėdė „Swan“ iki šiol gaminami serijiniu būdu), bet ir santechninę įrangą. Architektas taip įsismagino, kad šio viešbučio restoranui sukūrė ir autorinio dizaino stalo įrankius. Tačiau A.Jacobseno peiliai, šakutės ir šaukštai amerikiečių turistams pasirodė tokie neįprasti ir novatoriški, kad jie sukėlė savotišką maištą, demonstratyviai atsisakydami jais valgyti ir reikalaudami „tradicinių“ stalo įrankių…
XXI amžiuje teiginys, kad šiuolaikinė lėkštė būtinai turi būti apvali, skamba šiek tiek senamadiškai, tačiau jokiu būdu ne su minuso ženklu. Tiesiog gerokai daugiau intrigos kelia klausimas, kokios formos lėkštė dar galėtų būti. Ir vieno kategoriško atsakymo nėra. Didžiausių ir svarbiausių pasaulio gamintojų kolekcijose galima išvysti visų tradicinių geometrinių formų indų – nuo akiai įprastos ovalios iki kvadrato, stačiakampio ar net trikampio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visi daugiau mažiau žino, kas yra skandinaviškas dizainas. Bet ar tikrai? Ir kaip skandinavišką dizainą veikia globalūs dizaino procesai?

Apie skandinavišką dizaino stilių „kažką“ yra girdėję visi. Skandinaviškas stilius apibūdinimas kaip minimalistinis, funkcionalus, demokratiškas, išgrynintos formos. Bene geriausiai skandinaviškas stilius išreikštas namams skirtuose produktuose – šviestuvuose, interjero detalėse bei aksesuaruose ir ypač balduose.
Kad skandinaviškas dizainas visame pasaulyje asocijuotųsi su pačiais aukščiausiais kokybės, funkcionalumo standartais, Šiaurės Europos šalys – Suomija, Norvegija, Danija, Švedija nuėjo šimtmečius trukusį nuoseklų kelią. Šiandien skandinaviškas stilius – tai ir tam tikras gyvenimo būdo standartas, kuris gali būti priimtinas arba ne skirtingose šalyse gyvenantiems žmonėms.
Tačiau globaliame XXI amžiuje vis labiau intriguoja klausimas, ar (ir kaip) toks išreikštas stilius reaguoja į pasaulinius dizaino pokyčius. Ar apskritai reaguoja ir kokią įtaką šie pokyčiai daro skandinaviško dizaino tapatybei.
Vienareikšmio atsakymo, kaip, beje, ir didelės sensacijos šiame klausime, nėra. Skandinaviškas baldų stilius tikrai išliks. Kita vertus, visiems pažįstami dalykai susiję su vyraujančiais didžiausiais stereotipais, kuriuos retkarčiais pravartu bent jau pajudinti, jais suabejoti ir pažvelgti iš kito taško.

Dizaineris – tėvas, įmonė – motina

Garsus italų dizaineris Vico Magistretti yra pasakęs: „Dizaineris – tarsi tėvas, o gamintojas – lyg motina. To paties tėvo, tačiau skirtingų motinų vaikai ir atrodys skirtingai.“ Kiekviena iš minėtų Šiaurės šalių turi daug garsių vietinių dizainerių, XX amžiuje padariusių milžinišką įtaką ne tik Skandinavijos, bet ir pasauliniams dizaino procesams. Į akis krinta, kad bene garsiausi XX a. Skandinavijos dizaineriai savo žinomiausius modelius sukūrė dirbdami su vietinėmis bendrovėmis, ir šis glaudus bendradarbiavimas iš esmės ir suformavo skandinaviško dizaino stilių.
Nemažai baldų, šviestuvų, jau kaip modernaus dizaino ikonos, serijiniu būdu gaminami iki šiol. Pavyzdžiui, suomių bendrovė „Artek“ iki šiol serijiniu būdu gamina nemažai Alvaro Aalto, Ilmari Tapiovaaros baldų, sukurtų net ir ketvirtajame dešimtmetyje. O danų baldų įmonė „Fritz Hansen“ įkurta dar 1872 m., iki šiol gamina žinomus Hanso J.Wegnerio, Arne Jacobseno baldus, tarp kurių bene garsiausi – 1958 m. A.Jacobseno krėslas „Egg“ ir kėdė „Swan“.
Žinoma, kad skandinavų įmonės ir tuomet bendradarbiaudavo taip pat ir su užsienio dizaineriais, o skandinavų dizaineriai nebūtinai kurdavo vien tik vietiniams gamintojams. Pavyzdžiui, garsiąją „Panton“ kėdę danų dizaineris Verneris Pantonas 1959–1960 metais sukūrė šveicarų firmai „Vitra“. Tačiau tada šie procesai nebuvo tokie intensyvūs ir globalūs, kokie tapo XXI amžiuje.
Šiuolaikiniame globaliame kontekste skandinavų dizainerių bendradarbiavimas su kitų šalių gamintojais arba atvirkštinis procesas kaip niekad aktyvus ir įdomus. Skandinavų dizaino mokyklos, tokios kaip Alvaro Aalto universitetas Helsinkyje ar Karališkoji Danijos taikomųjų menų akademija Kopenhagoje, ir toliau rengia aukščiausio lygio dizainerius, tačiau intensyvūs globalūs dėsniai veikia ir dizainą. Tai reiškia, kad skandinavų dizaineriai per savo kūrybą daugiau ar mažiau perduoda tam tikras skandinaviško dizaino vertybes kitų šalių kompanijoms, o vietinės Šiaurės šalių bendrovės, bendradarbiaudamos su užsienio dizaineriais, suteikia savo produktams naujų estetinių bruožų, kurių nelabai sietum su skandinaviško dizaino tradicijomis. Taip daroma didesnė ar mažesnė įtaka ir šio stiliaus tolesnei raidai. Kaip ir priklauso tėvams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Virtuvė šiandien bene labiausiai atspindi būsimus gyvenamosios erdvės pokyčius: jų įvairovę ir unikalumą, originalumą ir individualumą. Tai savotiškas individo gyvenimo būdo simbolis, o ne tik vieta, kurioje ruošiamas maistas.

Garsus britų dizaineris Tomas Dixonas yra pastebėjęs, kad namų erdvėje yra dvi zonos, kuriose ryškiausiai atsispindi naujosios technologijos ir novatoriški dizaino sprendimai, – tai virtuvė ir vonios kambarys.
Virtuvė, išliekanti viena svarbiausių namų zonų, iš esmės skatina gana kraštutines diskusijas apie mūsų gyvenamąją aplinką. Tai tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžiantis šiuolaikinio vartotojo galimybes, kasdienius vartojimo įpročius bei poreikius.
Niekas neabejoja virtuvės svarba mūsų socialiniam gyvenimui. Tačiau kokia ji šiandien yra? Ką siūlo didžiausi ir svarbiausi pasaulio virtuvių gamintojai, o kokios jos yra ar galėtų būti kiekvieno mūsų namuose?
Apsilankius didžiausių parodų, tokių kaip Milano „Eurocucina“ ar Kelno „Living Kitchen“, garsiausių virtuvių gamintojų ekspozicijose, patyrinėjus dizaino korifėjų darbus apie šiuolaikines virtuves gali susidaryti gana dviprasmiškas įspūdis. Mat paprastai virtuvės pristatomos milžiniškose erdvėse, kurios savo dydžiu prilygsta daugumos buto plotui, o sumontuoti buitiniai prietaisai primena kosminių laivų valdymo pultus. Tokių virtuvių kainos su integruota buitine technika išties gali siekti sunkiai suvokiamus skaičius. Štai standartinė garsios vokiečių kompanijos „bulthaup“ virtuvės baldų serija „b3“ su „Gaggenau“ buitine technika kainuoja… 188 tūkst. Lt.
Nors virtuvės zonos įrengimas suryja nemažai būstui įsirengti skirto biudžeto, ar tikrai į virtuvę reikia investuoti tokias milžiniškas sumas?
Įvairių receptų knygų, kulinarinių laidų populiarumas tarsi sufleruoja, kad lietuvių domėjimasis maisto ruošimu didėja neįtikėtinais tempais, o tai lemia ir išskirtinį dėmesį virtuvės zonai. Tačiau pripažinkime: kad ir kiek receptų knygų išleistų Beata ar Oliveris, kad ir kiek televizija mirgėtų nuo įvairaus formato kulinarinių laidų, lietuviai maisto ruošimui ir vakarienei niekada neskyrė ir neskirs tiek dėmesio, kiek skiria ispanai, italai ar kiti pietinių kraštų gyventojai. Europos pietuose senos kulinarijos tradicijos formavosi šimtmečiais, buvo veikiamos specifinių klimato sąlygų, kultūrinių bei socialinių priežasčių. Čia įprasta maisto ruošimui ir vakarienei skirti po keletą valandų.
Gal skamba ir patraukliai, bet ar tikrai lietuviams, kad paruoštų skanaus maisto sau, šeimos nariams, draugams ir bičiuliams, reikalinga virtuvė, kurioje galima važinėtis riedučiais, spintelių fasadai stilingumu ir prabanga nenusileidžia svetainės baldams, kiekvienas prieskonis turi atskirą spintelę, o sudėjus visų integruotų buitinių prietaisų kainą išeitų naujas automobilis?

Atskiros zonos vis labiau susilieja

Tam tikrus atsakymas pasufleruoja ne tik tikri ar įsivaizduojami šiuolaikinio vartotojo įpročiai bei poreikiai, bet ir bendros interjero dizaino tendencijos. Viena pagrindinių – šiuolaikiniame būste atskiros gyvenamųjų erdvių zonos vis labiau susilieja. Bendra virtuvė bei svetainė ir daugumoje Lietuvos būstų jau tapo tam tikru standartu, tačiau pasaulyje vis labiau populiarėja ir, pavyzdžiui, bendra miegamojo bei vonios kambario zona.
Šį reiškinį galima paaiškinti ne tik įvairesnėmis laisvalaikio leidimo scenarijų galimybėmis, kokias suteikia persiliejančios erdvės. Prognozuojama, kad iki 2050 m. gyventojų mūsų planetoje padaugės iki devynių milijardų, o miestuose jų gyvens apie 80 proc. Akivaizdu, kad gyvenamojo būsto dydžio klausimas bus kaip niekad aštrus. Lietuvoje standartinis butas yra maždaug 60 kv. m, taigi bendros zonos – geras interjero sprendimas norint šiek tiek padidinti ir taip nedidelio būsto erdvę.
Nors itin patraukliai skamba idėja bendroje virtuvės ir valgomojo zonoje ruošiant maistą dar ir bendrauti su svetainėje sėdinčiais namiškiais, ši tendencija labiau sietina su elementariu praktiškumu – sulietos zonos padeda taupyti erdvę ir vizualiai ją praplečia.
Dėl susiliejančių namų erdvių virtuvės baldai tampa tokiais pat estetinio pasigėrėjimo objektais, kaip ir kiti svetainės baldai. Virtuvei keliami ne tik funkcionalumo, bet ir panašūs estetiniai reikalavimai, veikiami ir panašių baldų bei interjero dizaino tendencijų. Pavyzdžiui, šiemet tarp įvairių baldų – stalų, lovų, spintelių labai madingas ąžuolas ir riešutmedis. Netenka abejoti, kad netrukus šios medžiagos ims vyrauti ir virtuvės spintelių fasado apdailoje.
Virtuvė pasiduoda ir kitai bendrai baldų tendencijai – tai dėmesys natūralios kilmės medžiagoms. Virtuvėje madingas ne tik medis, bet ir stiklas, keramika, nerūdijantis plienas, porceliano mišiniai. Šiemet baldų dizaino srityje tvirtas pozicijas išlaiko balta spalva, taip pat madinga pilka ir juoda. Tamsios medienos tonus galima drąsiai pagyvinti dinamiškų ir ryškių spalvų intarpais. Praktiškai pažodžiui šių interjero tendencijų paisys ir virtuvių gamintojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Lietuvoje dizainas labiau asocijuojasi su drabužiais, tai neįtikinanti priežastis, kodėl lietuvių dizainerių sukurtų baldų, šviestuvų ar aksesuarų tautiečių namuose dažniausiai nerastum ir su žiburiu.

Apgailestauju, kad mano paties namuose stovi vos du – Naurio Kalinausko sukurta lentyna „Plius“ ir Tomo Jasiulio taburetė „Stay“.
Klausimą, kodėl Lietuvoje dizaino specialybė – viena populiariausių, tačiau mūsų namai lietuvišku dizainu tikrai neužversti, abiem dizaineriams pateikiau ne tik dėl to, kad tik jų sukurtų baldų pats turiu. Šiaip jau N.Kalinauskas – vienas žinomiausių pramoninio dizaino kūrėjų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Jis pirmasis dar 2007 m. pelnė Lietuvai prestižiniu laikomą „Red dot“ pramoninio dizaino apdovanojimą už sukurtą minkštų baldų seriją „Logo”.
Taigi, pasak N.Kalinausko, vietinė rinka serijinei autorinio dizaino daiktų gamybai yra per maža ir nepakankamai išprususi, o didžiosios dalies vartotojų perkamoji galia nepakankama: „Rinkdamasis vieną ar kitą didesnį daiktą vartotojas dažniausiai vadovaujasi kainos kriterijumi. Vis dar trūksta suvokimo, kad kokybiškas autorinis daiktas objektyviai kainuoja brangiau dėl savo pridėtinės vertės ir išliekamumo. Net jei jis supranta, kad už dizainą ir kokybę reikia mokėti brangiau, geriau pasirinks itališką arba skandinavišką, o ne lietuvišką produktą.“
T.Jasiulis pritaria, kad vietinė rinka tikrai maža, tačiau, jo nuomone, ne tik tai svarbu: „Norint pasiūlyti tinkamų daiktų, reikia žinoti bent minimalų jų poreikį. O šiandien nėra lengva įvardyti, ko tiksliai reikia Lietuvos rinkai, kokie daiktai būtų populiarūs tarp vartotojų.“
Iš tiesų trūksta ir informacijos apie lietuvišką dizainą. „Kad lietuviai pirktų lietuvišką dizainą reikia, jog jis būtų pristatomas plačiajai visuomenei, – mano dizaineris. – Dabar turime kelis leidinius, interneto portalus ir keletą entuziastų. Nežinau nė vienos lietuviškos radijo ar televizijos laidos apie lietuvišką dizainą. O rodyti tikrai būtų ką.“
N.Kalinauskas įsitikinęs, kad masinė ir sėkminga serijinė lietuviškų daiktų gamyba įmanoma tik atradus savo nišą tarptautinėse rinkose. „Lietuvos dizaineriai turėtų siekti organizuoti kūrybinį procesą Lietuvoje, o sukurtus ir galbūt čia pagamintus daiktus pardavinėti užsienyje. Nors vietiniams vartotojams lietuviško dizaino daiktai atrodo per brangūs, globalioje rinkoje situacija ir galimybės visai kitos“, – įsitikinęs dizaineris.
N.Kalinauskas žino, ką kalba, – jo sukurti daiktai jau nemažai metų pardavinėjami užsienyje. Suneriamų kilimėlių „Imperial“, kainuojančių apie tris šimtus litų, populiarumas JAV atrodo logiškas, o iš įvairių Europos šalių vis dar plaukiantys užsakymai 2006 m. sukurtai lentynai „Quad“, kurios kaina viršija tris tūkstančius litų, gali pasirodyti įkvepiantys ir padrąsinantys.

Gamintojai nenori rizikuoti

„Tik sulaukęs sėkmės užsienyje dizaineris ir vietinei rinkai gali pasiūlyti daugiau, įvairesnių autorinio dizaino daiktų už konkurencingą kainą, – įsitikinęs N.Kalinauskas, tačiau iškart priduria, kad situacija praktiškai nejuda iš mirties taško ir dėl lietuviškos pramoninio dizaino veiklos specifikos. – Norint sukurti kokybišką produktą, labai svarbios visos kūrybos, gamybos ir rinkodaros grandys. Dabar Lietuvoje dizaineris dažniausiai pats organizuoja kūrybos, gamybos, vadybos ir pardavimo procesus. Jis yra ir kūrėjas, ir vadybininkas, ir rinkodaros specialistas viename asmenyje, nors taip neturėtų būti.“
Tad galbūt dizaineriams reikėtų suvienyti jėgas ir aktyviau bendradarbiauti su gamintojais? „Nors baldų pramonė Lietuvoje laikoma viena svarbiausių, iš tiesų serijinių baldų gamintojų pas mus nėra labai daug, – komentuoja N.Kalinauskas. – Be to, ir jiems vietinė rinka per maža, kad būtų racionalu investuoti į serijinių produktų dizainą. Lietuvos baldų gamybos įmonės dažniausiai pasitenkina gamybos užsakymais iš kitų šalių.“
T.Jasiulis priduria, kad Lietuvos medienos įmonės tikrai neatsilieka nuo užsienio savo gamybos galimybėmis, ir būtų galima rasti nemažai įmonių, su kuriomis dizaineriai galėtų sėkmingai bendradarbiauti. Vieša paslaptis, kad net pasaulinio garso skandinavų bendrovės užsako Lietuvoje gaminti garsių dizainerių sukurtus populiarius baldus. Deja, Lietuvos baldų gamintojus tokia padėtis tenkina, nors gamybos marža visoje produkto kūrybos, gamybos ir pardavimo grandinėje yra viena mažiausių. Jie neinvestuoja į savo pridėtinę vertę turinčių daiktų kūrimą, nors ilgalaikėje perspektyvoje tai jiems duotų gerokai daugiau pelno.
Žinoma, galbūt jiems atrodo, jog bendradarbiauti su Lietuvos dizaineriais rizikinga, galbūt jiems nesinori dalyvauti tarptautinėse baldų, dizaino parodose ir tikėtis, kad jų produktai sudomins užsieniečius. Bet kad šis kelias nėra beviltiškas, įrodo Lietuvos nestandartinių baldų gamintojos „Virūna“ pavyzdys.
Ši bendrovė nuosekliai ir kryptingai daug metų laikėsi tokio kurso, kol pernai jau sulaukė ir pirmųjų apčiuopiamų rezultatų: vienoje svarbiausių tarptautinių baldų parodų Kelne dviejų patyrusių Lietuvos dizainerių – Vaido Zabulionio ir Dariaus Budrio autorinio dizaino baldai sudomino šveicarus. V.Zabulionio svetainės baldų kolekcija „Pomodo“ bei pietų stalu „Modo“ pradėjo prekiauti 130 metų patirtį turintis Šveicarijos baldų prekybos parduotuvių tinklas, pagal metinę apyvartą šioje šalyje nusileidžiantis tik IKEA tinklui.
Pasak „Virūnos“ atstovo Aurimo Kalpavičiaus, bendradarbiavimas su šveicarais neapsiriboja vien tik prekyba lietuviško dizaino baldais. Su lietuvių dizaineriais šveicarai pradėjo konsultuotis ir atnaujindami savo baldų kolekcijas, taip pat palankiai vertina pristatomus naujus Lietuvos dizainerių sukurtus baldų modelius.
Ar tai reiškia, kad lietuviškas dizainas gali būti savitas ir atpažįstamas kaip italų ar skandinavų ir virsti paklausia preke? Pasak A.Kalpavičiaus, Centrinėje Europoje mėgstamas skandinaviškas dizainas, o jo bruožų turi ir lietuviški autoriniai gaminiai: „Skandinaviško dizaino stilistika neišvengiamai daro įtaką Lietuvos kūrėjams. Mūsų dizaineriams patinka santūri skandinaviška dizaino išraiškos forma, priimtina dizaino paskirties filosofija.“
Kita vertus, lietuviai aklai nekopijuoja skandinavų, jau yra susiformavęs savitas kūrybinis stilius. „Vokiškai kalbančių šalių architektai, prekybos agentai bei mažmeniniai prekybininkai tikrai atpažįsta lietuvišką dizainą ir juo domisi. Jų vertinimu, lietuviškas dizainas daug šiltesnis ir emocingesnis nei skandinavų. Tokia savita kūrybinė sintezė šių šalių vartotojams priimtina“, – pasakoja A.Kalpavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Miestuose it grybai po lietaus dygsta daugiabučiai „iš kartono“, pradėta pastatų renovacija nenumato automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo, sparčiai, bet stichiškai daugėja naujų gyvenviečių, kuriose trūksta patogaus susisiekimo bei viešųjų įstaigų.

Šios laikinos priemonės, kurias diktuoja rinka, ne tik nesprendžia esminių Lietuvos miestų ir gyvenviečių problemų, bet ir, laikui bėgant, taps naujų problemų priežastimi.
Miestų plėtrai per pastaruosius dvidešimt metų dirigavo principas „Po mūsų – nors ir tvanas“. Tam turėjo įtakos tiek statybų sektoriaus burbulas, kurio šalutinis efektas – atsakomybės prieš ateinančias kartas stygius, tiek bendrų projektavimo standartų nebūvimas. O kadangi nemažai architektų universitetą palieka ,,apsiginklavę“ frazėmis „klientas visada teisus“ ir „statistinis Lietuvos gyventojas“, ir toliau kyla pastatai, nepritaikyti asmenims, nepanašiems į „statistinius“. Tiesa, pratę prie nepatogumų gyventojai neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.
Pragmatiškas projektavimas lietuviams – naujiena
Tuo tarpu pasaulyje plačiai taikomas universalaus dizaino (dar vadinamo projektavimu visiems) principas, leidžiantis kurti universalius ir kiekvienam patogius naudotis gaminius, pastatus bei jų aplinką. Sukurti taikant universalų dizainą sprendimai pasižymi lanksčiomis naudojimo galimybėmis, nereikalauja naudoti didelės fizinės jėgos, suprasti naudojimosi būdą intuityviai lengva, nėra susižalojimo tikimybės.
Vadovaujantis šiuo principu, dar projektavimo etape numatoma, kad vaikui būtų taip pat patogu įjungti šviesą, kaip ir suaugusiajam, kad aklas žmogus neatsitrenktų į stotelės stendą, o pensininkui užtektų jėgų nuspausti durų rankeną. Kita vertus, užtikrinant lygybę sprendimai adaptuojami ne vienai atskirai grupei, bet visiems gyventojams, įvertinant jų amžių ir sveikatos būklę.
Universalaus dizaino srityje toliausiai pažengusios Skandinavijos šalys, pavyzdžiui, norvegai, vadovaudamiesi Universalaus dizaino veiksmų planu iki 2025 metų, sėkmingai planuoja ir projektuoja aplinką, pastatus ir prieigas, transporto sistemą bei informacines technologijas visiems. Tačiau jų pavyzdžiu Lietuva seka vangiai: pasak gruodį vykusio seminarų ciklo “Universalus dizainas: realijos ir perspektyvos” organizatorių, seminaruose dalyvavo itin mažai savivaldybių atstovų.
Jų abejingumui išmintingai architektūrai turi įtakos vyraujantis požiūris, kad universalus dizainas – vien tik aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, kuriais Lietuvoje rūpinasi Neįgaliųjų reikalų departamentas. Tačiau žmonės su negalia sudaro apie 7 proc. šalies gyventojų, o patogi aplinka bei pritaikyta infrastruktūra būtina daugiau nei trečdaliui Lietuvos: senyvo amžiaus, judėjimo ar orientavimosi sutrikimų turintiems žmonėms, vaikams, šeimoms su kūdikiais. Specialistų prognozėmis, 2050 m. šis skaičius išaugs iki 70 proc.
Apie būtinybę pritaikyti aplinką byloja ir gyventojų senėjimo dinamika: pasaulis sparčiai sensta ir Lietuva nuo jo neatsilieka. Vis dar vejame nuo savęs mintis, kad po kelių dešimtmečių į penktą aukštą kopsime nebe taip sparčiai ir mums gali prireikti akinių, kad autobusų stoty įžiūrėtume svarbią rodyklę, tačiau iš tiesų kiekvienas mūsų anksčiau ar vėliau tampa senjoru, susidursiančiu su atgyvenusio projektavimo problemomis.
Norvegijos aklųjų asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, apie 1,2 mln. nelaimingų atsitikimų šalyje yra susiję su nepritaikyta aplinka. Trečdalis susižeidusiųjų visam gyvenimui lieka neįgalūs. Akivaizdu, kad universalus dizainas galėtų būti nelaimingų atsitikimų prevencijos priemone.
Įtikinantys ekonominiai rodikliai
Praktika rodo, kad universalaus dizaino taikymas ne tik kuria patogesnį gyvenimą, bet ir gali būti pelningas: prekė ar paslauga, kuri anksčiau buvo nepasiekiama ar nepatraukli net 40 proc. visuomenės, universalaus dizaino pagalba tampa prieinama, vartotojų daugėja.
Projektavimas visiems taip pat turi įtakos turizmui. „Statistika byloja, kad įgyvendinus šį principą, 20 proc. padidėja turistų skaičius, kadangi miestas tampa patrauklesnis, jame lengviau orientuotis“, – teigia vienas seminarų “Universalus dizainas: realijos ir perspektyvos” ciklo iniciatorių architektas profesorius Marius Šaliamoras.
Pasak jo, jei taikant universalaus dizaino principą būtų vykdomi kompleksiški pokyčiai, o ne vienkartiniai veiksmai, valstybė patirtų mažiau išlaidų. Profesorius M. Šaliamoras pateikia daugiabučių renovacijos pavyzdį.
„Šiuo metu įgyvendinami energetinio renovavimo projektai. Energetinis renovavimas taupo kaštus, bet nekeičia gyvenimo kokybės. Kompleksinis renovavimas, bendrai sprendžiantis automobilių ir dviračių stovėjimo, vaikų žaidimų aikštelių, privažiavimo, liftų, keltuvų bei kitas problemas, visuomenei kainuotų pigiau, mat yra ilgalaikis„ – įsitikinęs architektas. – „Manau, ekonominė logika, žmogaus teisių paisymas, atsigręžimas į žmogų galiausiai atves mus prie universalaus dizaino principo“.
Universalaus dizaino principo taikymui Lietuvoje skatinti inicijuojamas projektas „Architektūra visiems“, kurio tikslas – įtraukti visuomenę į projektavimo procesą, paskatinti kreipti dėmesį į nepatogumus, išsiaiškinti gyventojų poreikius bei ateities tendencijas.

2012 m. pasaulio dizaino sostine tapęs Helsinkis savo pavyzdžiu parodys, kad dizainas – tai ne tik gražūs daiktai, bet ir galimybė pagerinti socialinį bei ekonominį gyvenimą.

Suomijos sostinėje Helsinkyje gyvena panašiai tiek gyventojų, kiek ir Vilniuje – per pusę milijono, tačiau mieste veikia metro, vienas po kito juda tramvajai, centre nutiesti platūs dviračių takai, kuriais helsinkiečiai mina oro temperatūrai nukritus net ir iki nulio laipsnių. Kalbinti Helsinkio gyventojai prisipažino, kad dažniausiai naudojasi visuomeniniu transporto, nes jis labai patogus. Galbūt dėl to per poros dienų viešnagę šiame miesto centre taip ir neteko matyti jokių didesnių transporto spūsčių.
Išties Helsinkis – gyventojams patogus miestas, tačiau dar patogesnis jis taps pasibaigus kitiems metams, kuriais bus tapęs Pasaulio dizaino sostine. Šį vardą  žadama pateisinti su kaupu – 2012 m. Helsinkis pradės įgyvendinti ambicingus tikslus, kurie tęsis bent porą dešimtmečių ir gerokai pakeis miesto veidą.
Pasaulio dizaino sostinės programa susideda iš 300 renginių, projektų ir iniciatyvų – nuo naujų visuomeninių pastatų ir mikrorajonų statybos iki elektromobiliams reikalingos infrastruktūros įdiegimo. Pagrindinis šio projekto tikslas yra atskleisti, kad dizainas – tai ne tik gražūs daiktai, bet ir miestų planavimas bei plėtra. Pasitelkiant dizainą mūsų kasdienis gyvenimas gali tapti patogesnis ir geresnis. „Norime būti ne dizaino stumiamas miestas, bet miestas, kuriame dizainas įtvirtinamas kasdieniame gyvenime“, – pagrindinę projekto mintį pabrėžia projekto „Helsinkis – pasaulio dizaino sostinė 2012“ vykdomasis direktorius Pekka Timonenas.
Tad 2012-aisiais Helsinkis gyvens dizaino ritmu. Liudijimų, kad šis miestas netrukus taps Pasaulio dizaino sostine, jau dabar galima rasti ne tik muziejuose ar parodų rūmuose, bet ir centro kavinukėse, parduotuvėse, viešbučiuose ar žvelgiant į miesto panoramą ir matant kylančius naujus pastatus. Oficialus Pasaulio dizaino sostinės biudžetas yra 16 mln. eurų, tačiau skaičiuojama, kad su visomis finansinėmis investicijomis jis sieks iki 50 mln. eurų.

Buvusioje uosto teritorijoje – nauji rajonai

Nuo 2008 m. Tarptautinė industrinio dizaino visuomenės taryba kas dvejus metus vieną miestą pripažįsta Pasaulio dizaino sostine – už tai, kad miestas dizainą sugeba naudoti kaip įrankį socialiniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui pagerinti.
Senas dizaino tradicijas turintys suomiai į šį vardą pretendavo neatsitiktinai. Suomijos dizaineriai žinomi visame pasaulyje, o 25 proc. darbo vietų Helsinkyje yra susijusios su dizaino sritimi. „Maža šalis, bet didis dizainas. Turime stiprią ir ilgą dizaino istoriją, nes dizainas – mūsų identiteto dalis“, – taip Suomiją apibūdina P.Timonenas.
Po Antrojo pasaulinio karo suomiai suko galvas, kaip turint mažai išteklių kasdienį gyvenimą padaryti geresnį, ir tam pasitelkė dizainą, kuris pradėjo sparčiai tobulėti. Nenuostabu, kad net Suomijos vyriausybė į šalies strategiją yra įtraukusi punktą, jog dizainas yra svarbus gerovės ir konkurencingumo šaltinis.
P.Timoneno tvirtinimu, Europoje labai mažai sostinių, kurios keičiasi ir plečiasi taip greitai kaip Helsinkis, todėl dizainas šiam miestui ypač reikalingas. „Mes plečiame metro linijas, uostą, pernai paleidome greitąjį traukinį į Sankt Peterburgą, tapome vienu svarbiausių oro transporto centrų į Aziją. Mūsų miestas greitai auga, ir mes norime būti modeliu, kaip pasitelkti dizainą ekonominei bei socialinei plėtrai“, – pabrėžia P.Timonenas.
O kaip dizainas gali pagerinti kiekvieno miestiečio gyvenimą, kitąmet pademonstruos gausybė projekto „Helsinkis – Pasaulio dizaino sostinė“ renginių. Prie šio projekto prisideda penki miestai, Suomijos vyriausybė, du universitetai, korporacijos, nevyriausybinės organizacijos ir miestiečiai. Visus metus vyks dizaino savaitės, festivaliai, šimtai parodų nuo slidžių dizaino iki „Nepastatyto dizaino“ – kaip atrodytų Helsinkis, jei būtų iškilę pastatai, kurie konkursuose užimdavo antrąsias vietas.
„Tačiau „Helsinkio – Pasaulio dizaino sostinės“ projektas yra ne tik renginiai. Pusę programos sudaro projektai, skirti miesto veidui pakeisti ir permąstyti, kas yra dizainas“, – pabrėžia P.Timonenas.
Pagrindiniai suomių kultūros elementai – tyla ir sauna, todėl 2012-ųjų pavasarį miesto centre, triukšmingoje verslo centrų apsuptyje, iškils medinė Tylos koplyčia, skirta atitrūkti nuo triukšmo. Kitąmet atsiras ir nauja viešoji sauna, kuria siekiama keisti suomių įpročius ir propaguoti ekologiją. „1950 m. Helsinkyje buvo šimtas viešųjų saunų, o vėliau tapo madinga kiekvienuose namuose turėti po nuosavą sauną. Dabar mieste likusios tik trys viešosios saunos“, – apgailestauja P.Timonenas.
Ypač ambicingas projektas – nauji rajonai. Šalia Helsinkio centro buvęs uostas neseniai iškeltas, o atsilaisvinusį didžiulį plotą ketinama panaudoti trims naujiems mikrorajonams kurti. Tikimasi, kad čia apsigyvens apie 50 tūkst. gyventojų. Pirmų namų statyba jau prasidėjo, tad kitais metais jau kelsis naujakuriai.
Lietuvos miestų, ypač sostinės, valdžia iš suomių galėtų pasimokyti protingo miestų planavimo. Pasak Helsinkio miesto planavimo departamento komunikacijos vadovo Heikki Mantymaki, pastačius naujus rajonus Helsinkis tankės, tad svarbiausias tikslas – išlaikyti gyvenimo kokybę. Nors pirmieji pastatai dar tik pradedami statyti, jau suplanuotos papildomos viešojo transporto linijos bei visa infrastruktūra – darželiai ir mokyklos, specializuotos parduotuvėlės, kavinės, parkai. „Visi nauji rajonai bus sujungti su centru tramvajumi, tad centrą pasiekti truks tik kelias minutes. Be to, 15 km tiltą ketiname skirti tik visuomeniniam transportui“, – pasakoja H.Mantymaki.
Statant naujus rajonus buvusioje uosto teritorijoje vienas svarbiausių tikslų, keliamų šių rajonų planuotojams, – leisti miesto gyventojams prieiti prie vandens, tad naujoje 20 kilometrų pakrantėje numatyti dviračių takai, parkai, paplūdimiai, kavinės ir jachtų klubai.

Sukurs elektromobilių infrastruktūrą

Vienas įdomiausių Pasaulio dizaino sostinės sumanymų – prieš porą savaičių pradėtas bandomasis elektromobilių pritaikymo visame mieste projektas Electrictraffic.fi. Įmonės, kartu su savivaldybe ir Suomijos vyriausybe, bandys sukurti elektromobilių transporto infrastruktūrą Helsinkyje ir dar keturiuose aplinkiniuose miestuose bei visapusiškai išbandyti pačius elektromobilius: kaip veikia įvairūs modeliai esant įvairioms sąlygoms, pavyzdžiui, šaltą Suomijos žiemą.
Įgyvendinant šį projektą, kuris prasidės sausį ir tęsis dvejus metus, mieste važinės 500 elektromobilių, vairuojamų projekte dalyvaujančių įmonių darbuotojų. „Paprastai panašius projektus kitose šalyse vykdo viena kompanija, o čia dalyvaus per 20 įmonių, penki miestai ir vyriausybė. Be to, projekto pagrindas yra komercinis. Dažnai tokios iniciatyvos kyla tik norint parodyti, kad tai įmanoma, o mes norime sukurti verslą ir paslaugas, kurias galėtume eksportuoti“, – projekto tikslą apibūdina su Electrictraffic.fi dirbančios inovacijų, komunikacijos ir konsultacijų agentūros „Nikola“ direktorius Petteri Harjula.
Didžiausias elektromobilio trūkumas, kad įsikrovęs jo baterijas gali nuvažiuoti tik 100–150 kilometrų, tad projekto įgyvendintojai mieste stengsis sukurti optimalų įkrovos kolonėlių tinklą. Iki 2013 m. Helsinkyje ir aplinkiniuose miestuose bus pastatyta apie tūkstantį tokių kolonėlių, iš kurių apie dvidešimt bus naujos kartos pagreitintos įkrovos sistemos, kurios įkraus elektromobilio akumuliatorių per 15 minučių. Paprastai tai trunka 6–8 valandas.
P.Harjulos nuomone, Suomija labai tinkama šalis tokiam projektui išbandyti, nes infrastruktūros kūrimo pagrindas jau yra: garažuose ir šalia namų įrengta apie 1,5 mln. elektros lizdų, kuriuos suomiai žiemą naudoja variklių šildytuvams įjungti. Šiuos prietaisus nesudėtinga pakeisti į elektromobilių įkrovos punktus.
Įgyvendinant projektą ketinama ne tik sukurti visą reikiamą infrastruktūrą, bet ir imtis naujų verslų, skirtų elektrinio transporto sistemai aptarnauti. Pavyzdžiui, planuojama išbandyti įvairius elektromobilių finansavimo modelius, kaip pirkimą išsimokėtinai, taip pat informacinę sistemą apie įkrovos punktus mieste. Visa projekto vertė sieks apie 100 mln. eurų.

Plinta urbanistinė žemdirbystė

2012 m. Helsinkis populiarins dar vieną ekologišką dizaino sprendimą – urbanistinę žemdirbystę ir sodus ant stogų miesto centre. Prieš kelerius metus viešosiose erdvėse helsinkiečiai specialiose dėžėse pradėjo auginti įvairias daržoves. Šiuo metu tokia galimybė vis dažniau siūloma ir naujai pastatytuose namuose, ir universitetų bendrabučiuose. Beje, buvusios uosto teritorijos užstatymas truks iki 2030 m., tad erdvės, kuriose nevyksta statyba, laikinai skiriamos miestiečiams – čia jie taip pat gali auginti daržoves.
„Susidomėjimas urbanistine žemdirbyste didžiulis. Mūsų tikslas per 2012 m. perduoti žinias, kaip ja užsiimti“, – sako Helsinkio universiteto projektų koordinatorė ir tyrinėtoja Marja Mesimaki.
Helsinkio universitetas kitąmet planuoja įkurti sodą ant vieno universiteto pastato stogo. Žalieji stogai sparčiai populiarėja pasaulio didmiesčiuose ir vertinami kaip vienas pagrindinių darnios plėtros elementų – dėl jų gerėja oro kokybė, daugėja žaliųjų erdvių, sugeriamas triukšmas. Bene garsiausias sodo ant stogo pavyzdys – Helsinkyje įsikūrusio restorano „Savoy“ sodelis, kuriame auginamos daržovės ir prieskoninės žolelės, naudojamos patiekalams gaminti.
Kaip matyti, kitiems metams išsikelti suomių tikslai didžiuliai ir ambicingi, tačiau tai – tik pradžia. „Šis renginys – investicija, skirta padėti pamatams, kurie sukurtų nuolatinę gero dizaino paklausą“, – “Helsinkio – Pasaulio dizaino sostinės” reikšmę miestui apibendrino P.Timonenas.

Pasaulio dizaino sostinės

2008 m. Turinas
2010 m. Seulas
2012 m. Helsinkis
2014 m. Keiptaunas