Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra „Google“, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją. Štai jums ir „dizaineris“, – nemokšų mados kūrėjų gausą aiškina Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas, dizaineris ir mados analitikas Seržas Gandžumianas.

Lietuvoje sparčiai gausėja mada nesidominčių ir adatos rankose niekada nelaikiusių „dizainerių“, o prasta jų siūloma kokybė kuria prastą pirkėjų skonį. Ir atvirkščiai.

Jo nuomone, socialinių tinklų bei interneto įtaka mados industrijai lėmė, kad sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir užsidirbti, yra gana nesunku. „Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kurių liežuvis net nesiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Nemaža dalis tokių naujųjų mados prekės ženklų siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna tiesiog ant paprastų marškinėlių arba megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys. „Jie nekuria kokybės, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai uždaras ratas“, – apgailestauja dizaineris.

Prie mados kokybės neprisideda ir šiuo metu mūsų kultūroje gana ryškus mononacionalizmas: itin populiarūs lietuvių kūrėjai, lietuviški prekių ženklai. Viena vertus, tai teigiamas reiškinys. Tačiau dėl to Lietuvos pirkėją pasiekia santykinai mažai kokybiškos produkcijos iš užsienio.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe. Bet koks prekės ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialo vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinio grožio, kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pabrėžia S.Gandžumianas.

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, kad išties geri prekių ženklai Lietuvoje gali įsitvirtinti beveik be konkurencijos: nors aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai, tačiau nesugebėję pasiūlyti kokybės jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingas, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų bus ne mados ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti. „Tai bus tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“, – tvirtina A.Šeduikytė.

Jai antrina ir prekės ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujų ženklų – šiuo laikotarpiu tai itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina, – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės bei tam tikros energijos ir išlaikyti kokybę.“

S.Gandžumiano nuomone, asmeniškumas yra bene svarbiausias ir atskiriant madą nuo stiliaus. „Mada – tik beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie deriniai yra skoningi, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti. Priešingu atveju nebegalime atskirti, kur eklektika, o kur – paprasčiausiai blogas skonis“, – apibendrina mados analitikas.

BFL nuotr.

Lietuvoje sparčiai gausėja mados ženklų, klientams siūlančių nebūtinai originalius ir kokybiškus gaminius. Aiškėja, kad kai kuriuos jų kuria ir parduoda nebaigę jokių su tuo susijusių studijų ir net visiškai mada nesidomintys bei adatos rankose niekada nelaikę „dizaineriai”.

Kristina ALKEVIČIŪTĖ

Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovo, dizainerio ir mados analitiko Seržo Gandžumiano teigimu, tokia situacija yra todėl, jog atsirado ne tik daug „dizainerių”, bet ir rangovų. Jie turi visą drabužiui pagaminti reikalingą infrastruktūrą, pradedant konstruktoriumi ir baigiant techniniu konsultantu bei siuvėju. „Kai pagrindinis idėjų šaltinis yra Google, bet kuris žmogus gali išsirinkti populiariausią modelį ir printą (raštas ant medžiagos – K.A. past.), nueiti į siuvyklą ir su minimaliu biudžetu sukurti kolekciją”.

S.Gandžumianas, BFL nuotr.

S.Gandžumianas atkreipia dėmesį, kad lietuviškos mados industrijoje išaugo socialinių tinklų bei interneto įtaka. „Šiandien atrodo, kad yra pakankamai lengva sukurti drabužių kolekciją, kurią bus lengva parduoti ir turėti papildomą pajamų šaltinį. Dėl to atsiranda šimtai žmonių, kuriuos liežuvis net neapsiverčia vadinti dizaineriais“, – sako mados specialistas.

Anot dizainerio naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius, dažnai tai būna ant paprastų marškinėlių ar megztinio užklijuotas pavadinimas ar piešinys, tačiau tai nėra koncepcija. Jie nekuria kokybės, jie parduoda tokią, kokią gauna patys, o prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai. Tai – uždaras ratas.

S.Gandžumianas: „Naujieji mados prekės ženklai siūlo primityvius modelius. Jie nekuria kokybės. O prasta kokybė kuria prastą skonį ir atvirkščiai“

Kad lietuviškų mados ženklų gaminių kokybė dažnai gali nuvilti, įrodo ir naujo lietuviško prekės ženklo klientės Agnės Lukoševičiūtės patirtis. Užsisakiusi suknelę vieno prekės ženklo Facebook paskyroje, jai teko nusivilti kūrėjų akcentuojama jų produktų kokybe. „Matydama gražias ir kokybiškas nuotraukas, net neabejojau ir paties gaminio kokybe, tačiau pasipuošusi suknele vos du kartus, pastebėjau, kad siūlės pradėjo tiesiog irti“, – sako pašnekovė A.Lukoševičienė.

Problema – ne tik drabužių kūrėjai

Mados ekspertai pastebi, kad lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus. Juos priima pirmiausia ne kaip kūrinius, o kaip naujus modelius: „Kai atsiranda koks nors naujas mados prekinis ženklas, visuomenė sako, kad to dar nėra buvę, nors modeliai niekuo neišsiskiria nuo jau esančių rinkoje“, – teigia s.Gandžumianas.

Lietuviai labiau linkę vartoti ne kokybiškus, o naujus produktus.

Šiuo metu mūsų kultūroje pastebimas ir ryškus mononacionalizmas, kuris neprisideda prie kokybės skatinimo. Šalyje vyksta daug lietuviškų pasirodymų, spektaklių, kuriasi paslaugos, prekiniai ženklai ir t. t. Tai nėra blogai, tačiau sąlyginai mažai kokybiškų produktų iš užsienio rinkų.

„Lietuviškas dizainas prastėja, nes nebėra kaip susipažinti su kitokiu mentalitetu, išsilavinimu bei kokybe“ – pastebi mados ekspertas. „Bet koks prekinis ženklas neturi būti mononacionalus, kiekvienas mūsų mados ženklas, kuris turi potencialą vystytis ir užsienyje, turi būti tarptautinioo grožio, būti kosmopolitiškas, nes tautiniai bruožai, primityvi vietinė kokybė kitur neveiks“, – pažymi S. Gandžumianas.

Yra kuo didžiuotis

Kita vertus, Lietuva turi ir labai kokybiškų bei kūrybiškų mados ženklų, kuriuos jau galima vadinti tarptautiniu terminu „brandas“. Beje, mados ekspertų teigimu, tarp prekinio ženklo ir brando yra didelis skirtumas: prekės ženklas yra apipavidalinimas, logotipas, grafinis dizainas, pavadinimas. O brandas yra visos su prekiniu ženklu susijusios asociacijos, – tai emocinė prekės ženklo pusė.

„Aš manau, kad kalbant apie tam tikrus dizainerius kai kurie jau gali vadintis brandu, pavyzdžiui, Juozas Statkevičius. Kai ištari „Juozas Statkevičius“, mintyse iškyla lietuviška aukštoji mada, tam tikra kokybė, tinkamai parinkti aksesuarai, kritiškai stilistiškai manieringa, įdomi emocija ir vietiniu mąstu labai aukštas lygis – tai sukelia daugybę emocijų. Julia Janus taip pat tampa brandu, nes atsiranda tam tikros asociacijos – gana įdomus, tarptautinio lygio skandinaviškai šiaurietiškas stilius, tamsios spalvos, estetika, atitinkanti šiaurės šalių stilistiką“ – pastebi dizaineris S.Gandžumianas.

ATSIKELI IR VARAI

Prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ įkūrėja Aušra Šeduikytė teigia, jog tuo metu, kai kūrėsi jos prekinis ženklas, konkurencijos beveik nebuvo. Kūrėja jos nejaučia ir šiuo metu, kai pati yra įsitvirtinusi, o aplinkui dygsta vis nauji mados ženklai. Mat jie dingsta taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

Kūrėjos nuomone, tam, kad prekės ženklas išsilaikytų ir taptų sėkmingu, svarbu žinoti, ką ir dėl ko darai, turėti viziją, savitą stilių ir žinutę, aiškią vertybių skalę, savitą identitetą ir išlaikyti aukštą kokybę. Be visų šių dalykų tai ne mados  ženklas, o tiesiog susiūtas medžiagos gabalas, kurį galima nešioti: „Mados prekės ženklas be identiteto yra apie nieką, tai tik dar viena suknelė ar džemperis, bet tikrai ne stilius ir mada“.

Jai antrina ir naujo, tačiau unikalaus prekinio ženklo „Andy“ įkūrėja Ugnė Adriuškevičiūtė: „Svarbiausia yra išlaikyti ženklo unikalumą, kažką daryti kitaip nei visi kiti. Tada daug lengviau pasiekti tikslinę klientų auditoriją“.

Vos prieš metus įkūrusi savo prekės ženklą U.Andriuškevičiūtė prisipažįsta, kad tai padaryti tikrai nėra sunku. Lietuvoje dažnas gamina ar suteikia paslaugą užsiimdamas individualia veikla, tačiau tam, kad sukurtum konkurencingą, patrauklų ir kokybišką prekės ženklą, kuris išsiskirtų iš prekės ženklų gausos, reikia įdėti labai daug pastangų. „Kasdien internetinėje erdvėje gali pamatyti naujus ženklus – šiuo laikotarpiu tai yra itin populiaru. Visi savo siūlomus produktus bando parduoti su individualiu, išskirtiniu pavadinimu. Mano galva, tai tikrai neužtikrina kokybės ir unikalumo. Aš pati stengiuosi pasiūlyti tai, ką Lietuvoje mažai kas gamina – personalizuotą aprangą, dekoruotą individualiu piešiniu, kurį sugalvoja ar išsirenka pats klientas. Siekiu savo gaminiui suteikti gyvybės ir tam tikros energijos bei išlaikyti kokybę“ – atvirauja Ugnė.

Kaip atskirti tikrai kokybišką ir kūrybišką prekės ženklą

S. Ganžumianas pabrėžia, kad su šiandienos naujų mados ženklų kolekcijomis ateina blogas skonis. Tai nėra mados tendencija, tai nėra ta eklektika, kuri šiandien populiari, tai yra tiesiog blogas skonis. Reikia turėti skonį, norint tą eklektiką sutalpint ir ją parodyt kaip stilių. Dizaineris pataria domėtis ir mada, ir tuo, kas yra stilius.

„Mada –beveidė į visuomenę išsiųsta žinutė be jokio asmeniškumo. Stilius atsiranda, kai mada asmeniškėja, kai aš save matau madoje. Žmonės turi domėtis ir lavinti savo skonį, skaityti apie tai, matyti, žiūrėti pasirodymus. Reikia suprasti, kokie yra skoningi deriniai, suprasti, kas apskritai yra skoningumas. Šiandien gali būti suderinami nesuderinami dalykai, todėl skonį žmogui reikia lavinti“.

„Ir šventiška, ir tausojanti aplinką“; „Ne tik sutaupė miesto biudžeto lėšų, bet ir apsaugojo aplinką nuo plastiko šiukšlių“; „Ši eglė parodo, kokie išradingi gali būti žmonės, susidūrę su finansiniais sunkumais“; „Norėčiau, kad Čikaga turėtų įžvalgumo ir ambicijų padaryti ką nors panašaus“ – taip apie iš beveik 50 tūkst. plastikinių butelių pagamintą Kauno miesto Kalėdų eglę atsiliepė amerikiečių ir britų dizaineriai.

Gruodžio pradžioje įžiebtos Kalėdų eglės nuotraukos ir aprašymai išplito dešimtyje skirtingų užsienio meno naujienų tinklalapių ir dizaino tinklaraščių, tokių kaip „Colossal.com“, „DesignBuzz“, „Inhabitat.com“ ir kt. Daugiausiai komplimentų eglė nusipelnė už originalumą ir ekologiškumą.
Eglės idėjos autorė ir įgyvendintoja Jolanta Šmidtienė tikino pati niekaip nereklamavusi savo kūrinio užsienyje, tačiau žinia apie jį greitai pasklido internete. „Reportažus iš eglutės įžiebimo parengė Lietuvos naujienų portalai, informacija apie tai buvo paskelbta Kauno savivaldybės tinklalapyje. Nieko daugiau ir neplanavome, tačiau greitai pradėjo plaukti laiškai, nuotraukų prašymai iš užsienio žiniasklaidos. Netgi gavome siūlymą registruoti eglę pasaulio Guinnesso rekordų knygoje, kaip tik vakar užpildėme dokumentus“, – „Veidui“ pasakojo J.Šmidtienė, iš pradžių Lietuvoje sulaukusi skeptiško plastikinės eglės idėjos vertinimo.

"Veido" archyvas

Net ir talentingiausi lietuviai produkto dizaineriai sunkiai pragyvena iš pardavimo Lietuvos rinkoje, todėl jie vis aktyviau eksportuoja savo kūrinius į Vakarus. Kodėl vakariečiai perka lietuvišką dizainą ir už kiek?

Baldai, kurie visą dieną kaupia saulės energiją, o sutemus šviečia beveik iki aušros, taip padėdami susiorientuoti erdvėje tamsiu paros metu nejungiant šviesos.

Šviestuvas, kurį galima… suvalgyti, nes jo gaubtas padarytas iš šakočio: puiki idėja įvairiems renginiams, vakarėliams ir pristatymams.

Kabykla, ant kurios kiekvienas šeimos narys gali kabinti drabužius pagal savo ūgį ir net jį pasimatuoti, o taip pat užsirašyti savo vardus. Ji tarsi primena mums vaikystę, kai ant sienos brėždavome ūgį žyminčius brūkšnelius.

Tai – tik keletas naujų lietuvių dizainerių idėjų, sėkmingai perkamų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sovietmečiu iš valstybinių užsakymų puikiai gyvenę dizaineriai šiandien priversti konkuruoti globalioje rinkoje ir jiems tai vis geriau sekasi.

Kuria interneto parduotuves

Lietuvių dizaineriai pastaraisiais metais vis daugiau darbų parduoda užsienyje. Dizaino kūrėjai vienas po kito atidaro  interneto svetaines su galimybe pirkti elektroniniu būdu, nes pragyventi vien iš pardavimo mažoje Lietuvos rinkoje – sunkiai įmanoma.

Sovietmečiu lietuvių dizaineriai vykdė gausius valstybinius užsakymus, todėl tai buvo gerbiama ir gerą uždarbį garantuojanti profesija. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, padėtis pasikeitė iš esmės: dizaineriai dabar grumiasi dėl savo vietos po saule pasaulinėje rinkoje, nes pagrindinė prekyba vykdoma internetu, o nupirkti daiktai iškeliauja adresatams į visas Europos šalis ir JAV.

Kaip jiems sekasi? Pasak pačių dizainerių, aukso kasyklų čia nėra, nes tiek mūsų šalis, tiek dizaineriai svetur menkai žinomi, todėl į užsienį eksportuojami kiekiai yra nedideli. Tačiau pardavimas užsienyje didėja, auga ir į užsienį eksportuojančių kūrėjų būrys. Dizaineriai savo nuosekliu darbu pasiekė, kad lietuvių dizainas vėl pradedamas vertinti Vakaruose.

Prieš pusmetį savo internetinę parduotuvę atidariusi drabužių ir aksesuarų dizainerė Laura Dailidėnienė sako, kad užsienio (Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Anglijos, Indijos, JAV ir kt.) klientai sudaro apie trečdalį jos pirkėjų. L.Dailidėnienė pastebi, kad užsieniečiai yra visko matę, todėl ieško unikalių ir originalių prekių. Šios dizainerės kurti papuošalai neretai perkami kaip dovana. Tam labiausiai tinkanti prekė, pasak pačios L.Dailidėnienės, yra jos sugalvoti stiklo papuošalai su viduje sustingusiomis tikromis Lietuvos gėlėmis. Sužavėti pirkėjai sako, kad tai jiems atstoja lietuvišką gintarą.

Kitas mūsų pašnekovas Juozas Brundza, valgomo šviestuvo pavadinimu “Skanus šviestuvas”, kabyklos “Auga” ir kitų darbų autorius taip pat sėkmingai parduoda savo kūrinius ne tik Lietuvoje. Ne kartą J.Brundzos dizaino darbų pardavimas Vakaruose jau viršijo pardavimus gimtojoje šalyje.

J.Brundzos gerbėjų skonis tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose – toks pat. Mat populiariausias dizainerio darbas ir Lietuvoje, ir užsienyje yra 2008 m. sukurta kabykla “Auga”. Vakariečiai neretai sako apie šį darbą, kad tai – unikalus dizaino kūrinys, jog nieko panašaus jie nėra matę. Be to, įsigiję vieną dizainerio kūrinį, klientai dažniausiai po kurio laiko sugrįžta įsigyti kitų jo darbų.

Konkuruoti didžiulėje rinkoje, pasak šio dizainerio, nėra paprasta. Juk Lietuva – ne Suomija, Švedija ar Danija, kur vien šalies pavadinimas byloja apie aukštą dizaino kokybę. Tuo labiau kad laikai, kai lietuvių dizaineriai turėjo konkurencinį pranašumą dėl gerokai žemesnės darbų kainos, jau irgi grimzta į užmarštį: lietuvių ir vakariečių dizaino kaina pamažu susilygina. “Pagaminti daiktą kokybiškai ir gerokai pigiau Lietuvoje jau neįmanoma, tuo labiau kai tokie maži jų tiražai: juk užsienio dizaineriai savo darbų gamybą vykdo pigios darbo jėgos šalyse, o jų tiražai – nepalyginti didesni”, – sako J.Brundza.

Kuo stebiname Vakarus

Interneto parduotuvės “Ona.com”, prekiaujančios ir dizainerių kūryba, bendraturtė Vaida Ulvydienė patvirtina, kad lietuvių dizainerių darbų kainos jau kone tokios pat, kaip ir užsieniečių. Tačiau, pasak V.Ulvydienės, įsigijęs, tarkime, lietuvių autoriaus stalą pirkėjas gali būti tikras, kad tokį pat baldą turės tik 10–20 žmonių, o štai koks nors britų dizaineris parduos tokių stalų kokius du tūkstančius.

Vis dėlto kas skatina užsieniečius pirkti pasaulyje menkai žinomą lietuvišką dizainą? “Mūsų dizainas – kitoks, todėl ir esame įdomūs”, – svarstė V.Ulvydienė. “Vakariečiai lietuvių, kaip ir bet kurios kitos šalies kūrėjų, darbus perka dėl paprastos priežasties – nes jie jiems patinka, – antrino J.Brundza. – Neretai tenka girdėti, kad mūsų dizaineriai gerą rezultatą pasiekia minimaliomis priemonėmis – vadinasi, mūsų dizaineriams lėšų stygius  netrukdo sukurti aukštos kokybės produktą.”

Baldų dizaineris Vytautas Puzeras mano, kad šiandien dizaino pasaulyje tapo visiškai nesvarbu, iš kokios esi šalies, svarbiausia – idėja. Pagal įmonių užsakymus V.Puzero sukurto dizaino baldai eksportuojami į Latviją, Rusiją, Ukrainą, įvairias ES šalis ir net Kazachstaną. Pirkėjams svetur iškeliauja maždaug apie trečdalį visos šio dizainerio kūrybos. V.Puzeras kuria daugiausia biuro baldus (vienas naujesnių dizainerio darbo pavyzdžių – darbo vietų naujame “Swedbank” banko pastate Vilniuje, Konstitucijos pr., įrengimas), o taip pat minkštus baldus namams ir visuomeninės paskirties patalpoms.

L.Dailidėnienė apibendrino, kad lietuvių dizainas yra konceptualus ir turintis savo braižą, deja, daugelio puikiai kuriančių dizainerių darbai pirkėjams užsienyje vis dar yra sunkiai pasiekiami.

Lietuvos dizainas istoriniu rakursu

Speciali dizaino studijų programa Lietuvoje atsirado 1961 m. įkūrus LSSR Valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą. Viena priežasčių, paskatinusių tokių studijų atsiradimą, buvo tuo metu populiarus judėjimas “Dailę buičiai”, pradėjęs permainas visos Sovietų Sąjungos architektūroje, dizaine ir taikomojoje dailėje, kartu vienijęs įvairių sričių taikomosios dailės kūrėjus. Tada šalyje suklestėjo tekstilė, keramika, odos, metalo gaminių projektavimas. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nuo 1945–1946 m. veikė dailės kombinatai, kurie pagal juose dirbusių dailininkų sukurtus etalonus serijiniu būdu gamino įvairios paskirties indus, vazas, žvakides, skulptūrėles, margintus audinius, oda įrištus albumus, pinigines, rankines, papuošalus.

Sovietmečiu dizainas greitai tapo populiaria ir paklausia specialybe. 1957–1991 m. Lietuvoje veikė nemažai dizaino sklaidos požiūriu svarbių institucijų. Jose projektuoti baldų modeliai serijinei ir individualiai gamybai, buvo kuriami buitinių prietaisų modeliai (kavos malimo mašinėlės, grąžtai “Elfa”), muzikos aparatūra (magnetofonai “Gondinga”), įvairios staklės, automobiliai (VAZ, “Lada Eva”), sklandytuvai, valtys, plaustai ir daug kitų gaminių. Lietuvoje suprojektuoti baldai, įvairūs įrenginiai ir gaminiai į užsienio šalis pradėti eksportuoti nuo 1963 m. Iš pradžių pagrindinis eksportas vyko tik į Afrikos valstybes – Jemeną, Somalį, Kongą ir Malį, nes šiose šalyse Sovietų Sąjunga vykdė aktyvias statybas. Bet Lietuva buvo pirmoji iš sovietinių respublikų, kurios baldai buvo tiekiami didmeninei prekybai ne tik į buvusias socialistines, bet ir į Vakarų šalis. 1966–1970 m. Lietuvoje gaminti baldai eksportuoti net į 27 šalis.

Po nepriklausomybės atkūrimo nustojus veikti valstybinių užsakymų sistemai, laikinai nuslūgo domėjimasis dizainerių projektuojamais daiktais, daug kūrėjų neteko darbo, o galiausiai, vis labiau populiarėjant kompiuteriniam projektavimui, – ir kvalifikacijos. Iki nepriklausomybės gyvavusių dizaino sklaidos institucijų vaidmenį ilgainiui perėmė privačios kompanijos ir naujos dizainerių aktyvumą skatinančios institucijos.

Šaltinis: Vilniaus dailės akademija