Scanpix nuotr.

Visas su Rusijos Valstybės Dūmos ir žemutinių Federalinės Asamblėjos rūmų rinkimais susijusias naujienas galima apibendrinti įprasta fraze: ir vėl nieko itin naujo. Blogąja prasme, žinoma.

Rima JANUŽYTĖ

Dar likus porai savaičių iki rinkimų sužinoti, kaip sekasi Vladimiro Putino oponentams, buvo nebeįmanoma: Rusijos teisingumo ministerija pa­skelbė, kad nepriklausomas apklausų centras „Le­vada“ yra „užsienio agentas“ ir toliau nebegali tęsti veiklos. „Tai praktiškai reiškia politinės cenzūros įvedimą ir nepriklausomų apklausų neįmanomumą. Tai tipinis šio represyvaus režimo elgesys“, – sako uždaromo centro vadovas Levas Gudkovas.

Žinoma, Kremlius teigia, kad anokia čia politinė cenzūra, tad priešingai aiškinančio L.Gudkovo žo­džiai – tik balsas tyruose. Ką ir bepridursi, kai už­­sienio agentais savo noru privalo užsiregistruoti vi­­sos nevyriausybinės organizacijos, gaunančios kad ir menkiausią finansinę paramą iš užsienio.

Tad tyruose – ir visos Rusijos sociologinės ap­klau­sos, kurias, be „Levados“, rengia dar keletas bendrovių, ir tas keletas nėra „užsienio agentai“. Jos – Kremliaus agentai, nes jas kontroliuoja valstybė, o skelbia jos tai, ką pasako Kremlius.

O Kremlius, kuris savo piliečius pažįsta geriausiai, sako: Vladimiro Putino palaikymas – tiesiog re­kordinis, siekia 82 proc., o „Vieningosios Ru­­si­jos“ – „kur kas didesnis nei oponentų“.

Beje, partijos „Vieningoji Rusija“ ir V.Putino populiarumo reitingai esą niekaip nesusiję. Pre­zi­de­n­tas atsiribojo nuo partijos tapęs prezidentu, o da­bar partijos lyderis – premjeras Dmitrijus Med­vedevas. Bet visa tai – tik formalumai, nes visi ir taip žino, kieno partija yra „Vieningoji Rusija“.

Tokie valstybės kontroliuojamų sociologinių ap­klausų bendrovių tyrimų rezultatai – dar vienas įrodymas, kad „Levadą“ reikėjo uždaryti: vos prieš savaitę ši „agentų irštva“ paskelbė oi kokius nemalonius skaičiukus: „Levados“ apklausų duomenimis, partiją „Vieningoji Rusija“ palaikančių žmonių nuo liepos mėnesio sumažėjo nuo 57 iki 50 proc. Be to, centro duomenimis, 39 proc. rusų ma­no, kad balsavimas apskritai yra beprasmis.

Kritęs partijos populiarumas, pasak ekspertų, parodė, kad politinės kovos, ar bent jau pasistumdymo, vis dėlto esama, nes rinkimų kampanijos me­tu apie savo egzistavimą priminė ir kitos partijos, paprastai tūnančios užribyje, pavyzdžiui, Ru­sijos liberalų demokratų partija. „Atsirado politinių jėgų rinka, apie kurią žmonės nė nenutuokė“, – tada aiškino „Levados“ centro direktoriaus pa­vaduotojas Aleksejus Graždankinas.

Scanpix nuotr.

Vis dėlto rinkimų laimėtojai aiškūs, nežinomas tik balsų už „Vieningąją Rusiją“ procentas. Per pra­ėjusius rinkimus už šią partiją balsavo 49 proc. į rinkimus atėjusių žmonių, bet tūkstančiai kitaip galvojančiųjų rinkosi į gatves ir mėgino sakyti, kad rezultatai – suklastoti.

Dabar „Vieningoji Rusija“ gali sulaukti gerokai ma­žesnio palaikymo, nes daugelis rusų vis labiau piktinasi valdžia dėl šalyje siaučiančios finansinės krizės, kurią sukėlė Vakarų sankcijos, skirtos Rusijai dėl Ukrainos konflikto, ir kritusios naftos kainos.

Tad laimėti sunkmečiu reiškia dar daugiau, nei laimėti pakilimo laikotarpiu. Na, o jei yra nepaten­kintųjų – jiems skirta šiek tiek pažadų.

„Nėra pinigų, bet laikykitės“, – šiemet pensinin­kams pranešė premjeras D.Medvedevas. Ir prižadėjo, kad 2017 m. sausį pensininkams bus skirtos vienkartinės 5 tūkst. rublių (68 eurų) išmokos. Tai esą tas pats, kas pensijos dydį „pririšti“ prie didėjančios infliacijos tempo, nors iš tiesų pensininkai liks gerokai apgauti, nes infliacija Rusijoje didėja labai sparčiai.

Kad ir kaip būtų, dėl rinkimų kampanijos kūrybiškumo ir įtaigumo „Vieningosios Rusijos“ lyderiai galvos per daug nesuka: kam investuoti į tai, ką jie gaus nemokamai, – pergalę.

„Partija neturi jokios žinios, išskyrus tai, kad „vi­si kiti yra blogesni už mus“. Bet balsavimas už opo­zicines partijas, nors ir yra pasipriešinimo balsas, vis tiek reiškia, kad sistema palaikoma“, – sako „Carnegie“ tyrimų centro Maskvoje pirminin­kas Andrejus Kolešnikovas.

8 tūkstančiai kandidatų

Dar rugpjūčio pradžioje Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė, kad norą dalyvauti parlamento rinkimuose pareiškė daugiau kaip 8 tūkst. kandidatų. Kaip jie pasiskirstys, priklausys nuo balsavimo pagal mišrią rinkimų sistemą. Tai reiškia, kad pusę iš 450 parlamentarų piliečiai rinks pagal partijų sąrašus, pusę – vienmandatėse apygardose.

Šiuo metu „Vieningoji Rusija“ parlamente turi net 238 vietas. Antri – Genadijaus Ziuganovo va­do­vaujami komunistai, toliau – Sergejaus Mi­ro­no­vo „Teisingoji Rusija“ ir Vladimiro Žirinovskio li­beraldemokratai. Šios partijos neabejotinai ir to­liau liks valdžioje. Kaip rodo įvairios visuomenės apklausos, jų reitingai yra didžiausi.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Birželį Kremliaus kritikas Michailas Chodor­kovs­kis pristatė savo remiamus kandidatus į Vals­ty­bės Dūmą. Vien šis buvęs verslo magnatas per savo fondą „Atvira Rusija“ iškėlė daugiau nei dvi dešimtis kandidatų. Tarp jų – fizinę negalią tu­rin­tis 23 metų sportininkas Jaroslavas Sviatos­lavs­kis ir gerai žinoma Marija Baronova, dalyvavusi protestuose prieš V.Putiną 2012 m.

Jos kandidatūra Valstybės Dūmos rinkimuose „Atviros Rusijos“ fondo lėšomis iškelta Maskvoje, nors tai padaryti ir nebuvo lengva. Visų pirma – dėl anksčiau pateiktų kaltinimų dalyvavus protestuose. Nors kalėjimo ji išvengė, tačiau ilgo teisminio proceso metu jai buvo uždrausta išvykti iš Mask­vos. Galiausiai M.Baronova turėjo surinkti daugiau nei 14 tūkst. Maskvos gyventojų parašų, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą rinkimuose. Po dau­gybės durų varstymo M.Baronova reikiamą skai­­čių parašų vis dėlto surinko ir pateikė juos paskutinę dieną. Ji sakė prisitrynusi ant pirštų pūslių, nes reikėjo pasirašyti ant visų 14 911 dokumentų. „Nemiegojau 81 val. Išsilaikiau neužmigusi, apsiliedama šaltu vandeniu ir vartodama meldonį. Tačiau mums pavyko“, – sakė kandidatė.

M.Baronova teigia, kad ji ir M.Chodorkovskio judėjimas ruošiasi ateičiai: „Jei agituosime ir pradėsime (įgyvendinti) projektus dabar, po 10 metų bus žmonių, kurie galės perimti šalį į savo rankas po­tencialiu kriziniu laikotarpiu. Jei laimėsiu, pritrauk­sime daugiau žmonių ir bus daugiau tokių, kurie tiki pozityvia ir demokratine Rusijos ateitimi.“

Deja, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, M.Baronovos platforma, kaip ir kitos „užkulisinės“ politinės jėgos, turi nedaug šansų peržengti 5 proc. rinkimų slenkstį.

Politikos analitikas iš Sankt Peterburgo Mi­chai­­las Kominas įsitikinęs, jog opozicijos atstovams kelti savo kandidatūras – beprasmiška, mat net patys rinkėjai netiki, kad jų balsai skaičiuojami sąžiningai. „Jie nemato didelio skirtumo tarp politi­nių partijų – visos atrodo tarsi viena didelė po­litinė dėmė. Gyventojai supranta, kad deputatai ir Valstybės Dūma turi mažai įtakos sprendimų pri­ėmimo procesui, kuris sutelktas prezidento ran­kose“, – sako analitikas.

Beje, šiuos rinkimus stebės nemažas būrys už­sie­nio svečių, tarp jų – ir septyni Lietuvos atstovai, kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kvietimu deleguos Užsienio reikalų ministerija.

Pokyčiai artimiausioje aplinkoje

„Veidas“ neseniai rašė, kad artėjant Dūmos rin­kimams artimiausioje V.Putino aplinkoje prasidėjo įdomūs kadrų pokyčiai. Pavyzdžiui, vieną seniausių Rusijos prezidento bendražygių – Krem­liaus administracijos vadovą Sergejų Ivanovą pa­keitė jo pavaduotojas Antonas Vaino. Ne per se­niausiai be dar­bo liko dar vienas buvęs V.Putino ben­dražygis iš KGB laikų – Viktoras Ivanovas, ku­ris ėjo Fe­de­ra­li­n­ės narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pareigas. Šiais metais buvo priverstas at­sis­tatydinti „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vla­di­miras Jakuninas. Kai kurių analitikų nuomone, aukšto rango pareigūnai perkeliami siekiant neutralizuoti bet kokias opozicijos V.Putinui užuomazgas.

Politikos analitikas Glebas Pavlovskis įsitikinęs, kad V.Putinas siekia pašalinti visus, kurie pažįsta jį ga­nėtinai ilgai, o štai naujai paskirtus asmenis vienija tai, kad jie neturi politinio identiteto ir politinio svorio. „V.Putino draugai aplink jį buvo bent jau ne­oficiali kontrolė. Kai nėra net neoficialios kontrolės, kyla pavojus. Centras lieka be jokių apribojimų, o tai gali būti tik pavojinga“, – teigia G.Pavlovskis.

Net artimi Kremliui asmenys nežino tikrosios po­kyčių priežasties, užtat tai nesustabdo spėlionių.

„Akivaizdus demonstratyvus informacijos trūkumas. Dabar sistema gali įgyvendinti esmines per­­mainas ne tik be paaiškinimo visuomenei, bet ir be paaiškinimo elitui. Neturime apie ką diskutuo­ti, nes nežinome faktų“, – sako G.Pavlovskis, pri­mindamas, kad pokyčiai neabejotinai susiję su rinkimais. Ir ne tik Dūmos.

Jau ruošiamasi ir prezidento rinkimams?

Pernai liepą Rusijos prezidentas V.Putinas pa­sirašė įsaką parlamento rinkimus trimis mėnesiais paankstinti, mat anksčiau planuota, kad parlamento rinkimai vyks 2016 m. gruodį. Šios iniciatyvos šalininkai, tarp jų Valstybės Dūmos pirminin­kas Sergejus Naryškinas, aiškino, esą rinkimus reikia paankstinti norint sėkmingai suformuoti ir vykdyti 2017 m. biudžetą. Tačiau kritikai įsitikinę, kad tokio skubėjimo tikslas – visai kitoks. Beje, tai prieštarauja ir šalies Konstitucijai, nes suteikia nesąžiningą pranašumą Kremliaus šalininkams. Ir štai kodėl.

Proputiniškoms partijoms – tai šansas pademons­truoti geresnius rezultatus po kuklios rinkimų kampanijos vasarą, kai daugelis Rusijos žmonių atostogavo. Kai kurie šį sprendimą netgi laiko mėginimu patikrinti, ar rusai taip pat palaikytų ir prezidento rinkimų paankstinimą (jie numatyti 2018 m. kovą), kuris leistų dar labiau įtvirtinti V.Pu­­­tino pozicijas valdžioje.

Ilgametis V.Putino sąjungininkas ir buvęs fi­nansų ministras Aleksejus Kudrinas jau pasiūlė, kad 2018 m. prezidento rinkimai būtų paankstinti, nes Kremliui tuomet esą būtų lengviau pradėti re­formas, kurios galėtų padėti Rusijai išbristi iš ekonomikos krizės. Žinoma, V.Putinas savo ruožtu ne­atmetė galimybės siekti naujos kadencijos. Be­veik niekas neabejoja, kad jis laimėtų rinkimus. Na, nebent atsirastų įpėdinis.

Arba įpėdinė. Pavyzdžiui, puse lūpų būsimąja Ru­sijos prezidente tituluojama Krymo generalinė prokurorė, Geležine Krymo princese vadinama 36 metų Natalija Poklonskaja, jau paskelbusi, kad da­lyvaus rinkimuose.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Putinas (kairėje) ir D.Medvedevas / "Scanpix" nuotr.

Šiandien ypač išpopuliarėjo politinių procesų pavadinimai, kurie skamba kaip populiarių filmų tęsiniai: pavyzdžiui, Minskas-2, Maidanas-3 ir pan. Apie vieną iš tokių reiškinių bus ir šis straipsnis. Jame nagrinėjama, ką Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas norėjo (ir ką sugebėjo) pasakyti savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje. Šią kalbą, atsižvelgiant į platesnį kontekstą, galima būtų pavadinti Miunchenu-2.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

O pradėti aptarimą reikėtų nuo Miuncheno-1, t. y. Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos tokioje pat konferencijoje 2007 metais. Tada Rusijos vadovo pasisakymas buvo plačiai aptarinėjamas, nes visi sutarė, jog Putino kalba turėjo programinį pobūdį. Rusijos prezidentas tuomet iš esmės apibūdino ir paaiškino, kaip jis (ir jo sukurta politinė sistema) žiūri į jo valdomos šalies ir Vakarų pasaulio santykius ir tai, kokią vietą pasaulyje sieks užimti Rusija.

Kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis.

Verta trumpai priminti pirmosios – V.Putino pasakytos – Miuncheno kalbos tezes. Rusijos prezidento pasisakymas buvo geopolitiškai itin griežtas. V.Putinas išreiškė nepasitenkinimą JAV dominavimu ir, jo teigimu, vienapoliu pasauliu. Kartu tapo aišku, kad dabartinio Rusijos režimo vizijoje egzistuoja svajonė apie daugiapolį pasaulį su keliais skirtingais jėgos centrais (vienas iš jų, žinoma, būtų Rusija). Ši kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis, paremtomis skirtingų jėgos centrų ir jų plačiųjų interesų zonų sąveika.

V.Putinas taip pat priekaištavo dėl NATO priartėjimo prie Rusijos sienų, o iš esmės – dėl atėjimo į teritoriją, kurią Maskva laiko savo interesų zona. Kaip atsakas į tai nuskambėjo tezė, jog Rusija vykdys „nepriklausomą išorės politiką“. Tada niekas dar nenumanė, kad tokios „nepriklausomos“ politikos pagrindu taps tarptautinės teisės normų neigimas ir nepaisymas.

V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.

Nereikia pamiršti, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta tuo metu, kai kilo naftos kainos, o kartu stiprėjo ekonominis Rusijos pajėgumas ir atitinkamai didėjo jos apetitai ir ambicijos. Tuo metu Vakarų pasaulis turėjo daug iliuzijų, susijusių su Rusija ir jos valdančiuoju režimu. Žinoma, šios iliuzijos jau nebuvo tokios stiprios kaip pirmaisiais V.Putino atėjimo į valdžią metais. Jau buvo aišku, kad Maskvą žavi autoritarinės tendencijos, kurias ji aktyviai diegia valstybėje, tačiau Vakarai vis dar bandė mąstyti Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ kategorijomis, atsisakydami matyti naujo šaltojo karo grėsmę ir su tuo susijusias visas nemalonias pasekmes. Dėl šios priežasties V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.

Reikia suprasti ir tai, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta dar iki vadinamosios Bronzinės nakties įvykių Taline (kuriuos aktyviai kurstė Maskva) ir 2008 metų rugpjūčio karo su Gruzija, ką jau kalbėti apie Krymo užgrobimą, kuris anuomet būtų galėjęs atrodyti tik kaip liguista geopolitinė fantazija.

Dabartinės, Miuncheno-2 kalbos situacija yra visiškai kitokia. Pradėkime nuo to, kad sakyti kalbos į Miuncheną atvyko Dmitrijus Medvedevas. Čia verta paminėti, kad po programinės V.Putino kalbos 2007 metais Rusijai Miuncheno saugumo konferencijoje dažniausiai atstovavo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Tai, kad šiemet į konferenciją atvyko iš esmės antras žmogus Rusijos valdžios vertikalėje, neliko nepastebėta. Tai leido numanyti, kad D.Medvedevas veža į Miuncheną naują svarbią žinią iš Kremliaus. Kita vertus, negalėjo nekilti klausimo, kodėl to nedaro pats V.Putinas, taip šauniai pasirodęs prieš devynerius metus.

Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje.

Sunku tiksliai pasakyti, ar V.Putinas pabijojo, ar nepanoro, ar nematė reikalo asmeniškai vykti į Miuncheno saugumo konferenciją. Po Krymo avantiūros Rusijos prezidentas atsidūrė nepaskelbtoje (tačiau akivaizdžioje) tarptautinėje izoliacijoje. Virš jo galvos telkiasi debesys. Neseniai pasibaigusiame viešame rusų disidento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo 2006 metų pabaigoje tyrime V.Putinas oficialiai buvo įvardytas kaip vienas iš galimų šio nusikaltimo užsakovų. Nepamiršta ir keleivinio lėktuvo MH17, numušto virš Donbaso, tragedija, kurios siūlai veda link Rusijos kariuomenės ir toliau – link Rusijos vadovybės. Dalis atsakomybės už šią tragediją akivaizdžiai tenka ir V.Putinui. Žinoma, Rusijos prezidentui kol kas netenka bijoti, jog išvykęs svetur jis gali būti suimtas ir perduotas tarptautiniam tribunolui, tačiau nemalonių klausimų – ypač tokioje platformoje kaip Miuncheno saugumo konferencija – tikrai galėjo nuskambėti. Todėl pasiųsti žinią pasauliui ir buvo pavesta D. Medvedevui.

Pagrindinė Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje. Verta patikslinti, kad šis pasiūlymas nuskambėjo bauginimų pavidalu, kurie, matyt, turėjo įtikinti Vakarų pasaulį, kad arba jis išduoda savo idealus (atiduoda Rusijai vadinamąsias jos interesų zonas ir užmerkia akis prieš Maskvos savivaliavimą jose) ir sujungia jėgas su Rusija bendro pavojaus akivaizdoje, arba tas bendras pavojus, t. y. terorizmas, įkūnytas „Islamo valstybės“, sunaikins Vakarus.

Be šios žinios, D.Medvedevo kalboje nuskambėjo oficiozinis situacijos (taip, kaip ją mato Rusija) vertinimas. Tiesa, publiką ne itin sužavėjo Rusijos ministro pirmininko teiginys apie „pilietinį karą Ukrainoje“ ir pamąstymai apie Siriją.

Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.

Galima teigti, kad D.Medvedevo kalba nuskambėjo kaip savotiškas taikos pasiūlymas Vakarams (neatsitiktinai jis kalbėjo ir apie naujo Šaltojo karo pavojų), tačiau esminis žodis šiame teiginyje kaip tik yra „savotiškas“. Rusijos ministras pirmininkas apibrėžė sąlygas, kurios reikalingos, kad Rusija ir Vakarų pasaulis nutrauktų dabartinę konfrontacijos fazę. Šios sąlygos pirmiausia tenkina Maskvą, nes įtvirtina Rusijos pozicijas, leidžia šiai valstybei ne tik išsaugoti orumą, bet ir tapti situacijos nugalėtoja. Matyt, Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.

Tačiau Maskva, matyt, dar nesuprato, kad Vakarai irgi keičiasi. Įvykiai Ukrainoje privertė juos pagaliau atsibusti. „Taikos bet kokia kaina“ šūkis iš tikrųjų nėra absoliutus. Taika, žinoma, geriau negu karas, tačiau tapo aišku, jog jos kaina vis dėlto irgi gali būti pernelyg didelė, o tai reiškia, kad galima paieškoti kitų taikos užtikrinimo variantų – pavyzdžiui, tokių kaip nauja Rusijos sulaikymo politika, kurią dabar pasirinko NATO.

D.Medvedevo kalba nepaliko Miuncheno saugumo konferencijos publikai didesnio įspūdžio. Rusija buvo plačiai kritikuojama tiek dėl veiksmų Ukrainoje, tiek dėl veiksmų Sirijoje. Maskvos „taikos“ iniciatyva nebuvo įvertinta. Netenka tuo stebėtis, nes Maskvai susitaikymas su Vakarais iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbus (sankcijų poveikis ekonomikai, technologinis atsilikimas, nepalankios Rusijai naftos kainos). Tokioje situacijoje Kremliaus bandymas šantažuoti Vakarų pasaulį atrodo tiesiog apgailėtinai.

Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.

Žinoma, negalima teigti, kad Vakarai visiškai nesuinteresuoti taikiu sugyvenimu su Rusija ar džiaugiasi nauju Šaltuoju karu. Žinoma, grįžimas prie status quo šiandien būtų sunkiai įgyvendinamas siekis, tačiau apie tai visgi galima galvoti. Tam yra aiškios sąlygos, susijusios su Ukraina, t.y. Minsko-2 susitarimų įgyvendinimas (iš Maskvos reikalaujama, kad ji nutrauktų bet kokį vadinamųjų separatistų palaikymą) ir Krymo grąžinimas Kijevo jurisdikcijai. Žinoma, dabartiniam Kremliui tai yra geopolitiškai nepriimtina kaina, tačiau ją reikėtų vertinti pirmiausia lyginant su nuostoliais, kuriuos Maskva patirs tęsdama konfrontaciją. Miunchenas-2 parodė, kad Kremlius nenori apie tai galvoti, tačiau Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 2 d.