Visapusiškas išsilavinimas, pilietiškumas, komunikabilumas, bent keleto kalbų mokėjimas, aistra keliauti, savanorystės patirtis. Tokie žodžiai pirmiausia šauna į galvą bendraujant su Dobile Minkute. Marselio universitete ji studijuoja teisę, dirba Lietuvos garbės konsulate, rengiasi praktikai Ženevoje, dalyvaudama nevyriausybinių organizacijų veikloje yra apkeliavusi beveik visą Europą.
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt
Galima būtų teigti, kad tokių keturlapių dobilų kaip ji – vienetai. Tačiau iniciatyvi, nuolat besišypsanti ir visur spėjanti mergina tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad panašių žmonių senajame žemyne sutinkanti daug.
– Dobile, mokykloje buvai itin gerai besimokanti moksleivė, esi gavusi Edinburgo hercogo apdovanojimą už pasiekimus savanoriškoje ir neformalioje veikloje. Spėju, kad toks aktyvus žmogus ir studijų metais nesėdi rankų sudėjęs. Ką veiki dabar?
– Jau baigiau du tarptautinės teisės kursus Aix-Marselio universitete, o kitam semestrui išvažiuoju į Mastrichtą Olandijoje. Ten mano programa bus dar tarptautiškesnė. Taip pat jau beveik penkis mėnesius stažuojuosi Lietuvos garbės konsulate − advokatų kontoroje. Darau viską, ką advokatai pasiūlo daryti – ieškau informacijos bylose, viešinu veiklą socialiniuose tinkluose, rašau straipsnius įvairiems teisiniams blogams, rengiu bylas teisėjams, jeigu advokatai nespėja.
Didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.
– Ar Prancūzijoje įprasta praktiką atlikti studijų semestro metu?
– Ne, dažniausiai visi praktikas atlieka po mokslų, vasarą, čia tik aš norėjau studijų metu. Tiesą sakant, daugiau nepažįstu žmonių, kurie būtų priėmę tokį sprendimą. Pastarąjį pusmetį paskaitos trukdavo nuo 8 iki 14 valandos, o po jų nuo 14 iki 20 valandos dirbdavau kontoroje. Tiesa, egzaminus išsilaikiau dar balandį, taigi dabar, gegužę, šiek tiek laisviau, nebėra paskaitų, tik praktika. Truputį užsidirbu − pagal Prancūzijos įstatymus stažuojantis ilgiau nei du mėnesius darbdavys privalo už darbą mokėti.
Tačiau didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.
– O kokie artėjančios vasaros planai?
– Gegužę dar būsiu Marselyje, baigsiu stažuotę. Nuo birželio 1-osios išvykstu į Ženevą, praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų. Ten būsiu du mėnesius. Rugpjūtį grįžtu į Lietuvą, atliksiu labai trumpą praktiką pas vieną advokatą. O tada bus mano sesers vestuvės (juokiasi, − aut. past.), truputį pailsėsiu. Ir rugsėjo pirmąją jau reikės būti Mastrichte.
– Tikriausiai tiek mokykloje, tiek dabar sulauki klausimo-komentaro „Ir kaip ji viską spėja?..“ Veiklūs žmonės sako, kad kuo labiau yra užsiėmę, tuo daugiau visko spėja. Galbūt paslaptis − ne tik laiko planavimas, bet ir gebėjimas jį panaudoti efektyviai?
– Taip, principas „kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji“ man irgi pasiteisina. Viską planuoju, kasdien iš vakaro peržiūriu, ką kitą dieną turėsiu veikti. Yra tokia kinų patarlė, kuri sako, kad darbo pakeitimas ir yra poilsis. Jeigu atsikeli ryte ir žinai, kad visą dieną turi tik studijoms, tai nebūsi toks produktyvus. Per tas, tarkim, septynias valandas ir feisbuke apsilankysi, ir kokį filmą sugalvosi pažiūrėti. O kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti. Mokėjimas savo laiką išnaudoti efektyviai yra labai svarbus.
Kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti.
Pavyzdžiui, praėjusį pusmetį pykau ant savęs, nes mėnesį vėlavau grįžti iš Amerikos (Dobilė Konektikute praleido keturis mėnesius, dirbo prabangiame golfo klube, − aut. past.), jaudinausi, kad neišlaikysiu egzaminų. Grįžau ir stipriai apribojau visas veiklas, norėjau susikaupti tik studijoms. Ir ką? Atsikeldavau ir neva studijuodavau, be jokio plano, be nieko. Egzaminus išsilaikiau gerai, bet pati jaučiausi prastai. Šį pusmetį buvo ir studijos, ir darbas, ir organizacijos, ir laiškai. O pažymiai bus netgi geresni nei praėjusį semestrą.
– Po ateinančios vasaros praktikų būsi dar labiau patyrusi būsimoji teisininkė. Sakyk, kokia buvo tavo studijų pradžia, ar viskas išsyk ėjosi lyg sviestu patepta?
– Pirmi keli mėnesiai buvo labai sunkūs dėl kalbos. Lietuvoje prancūzų kalbos mokiausi privačiai, buvau išlaikiusi DELF testą, kalbą mokėjau B2 lygiu. Bet atvykus į Prancūziją paaiškėjo, kad kalbu daug prasčiau. Iš pradžių net nesuprasdavau, kur žodis prasideda, o kur baigiasi. Mūsų universitete dėstymas ganėtinai viduramžiškas, nėra jokių skaidrių ar vizualizacijos, tiesiog dėstytojas kalba, tu rašaisi ir vėliau iš to mokaisi. Užsieniečių praktiškai nėra, niekas į tave nekreipia didesnio dėmesio. Net nesugebėdavau normaliai užsirašyti paskaitų.
Tik po kokių trijų mėnesių į universitetą pradėjau eiti su džiaugsmu, nes pagaliau ėmiau suprasti, apie ką eina kalba. Šiemet buvo daug lengviau.
– Kaip ir kodėl apskritai sugalvojai mokytis prancūzų kalbos?
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo ispanų kalbos. Buvome prekybos centre, mama su sese nuėjo pirkti drabužių, o aš į knygyną – nuo vaikystės labai mėgstu skaityti. Ten nusipirkau ispanų kalbos vadovėlį, man jis pasirodė labai įdomus. Laukdama atsisėdau ant suoliuko ir iškart ėmiau mokytis abėcėlės. Atėjusi mama paklausė, ką čia dabar darau. Pasakiau, kad nusprendžiau mokytis ir mokausi ispanų kalbos. Mama manė, kad reikia mokytis taisyklingo tarimo, tad rado man privatų mokytoją. Ispanų kalbos mokiausi dvejus metus, dabar kalbu laisvai.
Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi.
Tuo pat metu ieškojau informacijos, kur geriausia būtų studijuoti teisę. Supratau, kad vis dėlto tai geriausia daryti ne Ispanijoje. Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi. Dvejus metus lankiau privataus mokytojo pamokas, bet didžiausia mano pažanga yra atvažiavus čia, į Marselį, kur kalba yra gyva, pats mokymasis vyksta kitaip.
– Kokiomis kalbomis kalbi laisvai?
– Lietuvių, anglų, prancūzų, ispanų, o rusų moku taip so-so (liet. šiaip sau, − aut. past.). Dabar labai noriu išmokti arabų kalbą. Buvau pradėjusi mokytis japonų, bet turėjau galimybę prisijungti tik prie pažengusiųjų grupės ir man buvo per sunku. Vokiečių kalbos niekada nesimokiau, bet irgi labai noriu išmokti. Man patinka mokytis kalbų, stebėti žmonių reakcijas, kai kalbu jų kalba.
– Na, tai tik įrodo, kad esi labai gabi. Spėju, kad dėl to mokykloje aktyviai dalyvavai nevyriausybinių organizacijų veikloje – užteko ir laiko, ir noro, ir drąsos. Kurias iš tų veiklų šiandien manai buvus tau naudingiausiomis?
– Iš tikrųjų mokslai mokykloje nebuvo labai sudėtingi, tad laiko visuomeninei veiklai likdavo daug. Be to, toks buvo mano rengimasis studijoms užsienyje, kur visuomeninė veikla yra svarbi stojamojo balo dalis. Gaila, kad Lietuvoje tai dar nėra pakankamai išvystyta ir vertinama. Daugiausia asmeninės naudos tikriausiai davė tarptautinė Edinburgo hercogo programa. Iki tol visko veikdavau labai daug, bet lyg ir be jokio tikslo. O ši programa moko, kaip išsikelti konkretų tikslą, kaip jo siekti ir kodėl tai yra svarbu. Apie galimybę dalyvauti šioje programoje sužinojau iš svetainės jaunimui zinauviska.lt, tai buvo mano pačios iniciatyva.
Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.
Labai svarbi man buvo Europos jaunimo komanda, vienas iš Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje projektų. Man patiko, kad galėjome veikti savarankiškai. Jausti palaikymą, žinoti, kad turi kažkokį užnugarį iš Komisijos pusės. Bet tuo pat metu niekas nevertė nieko daryti. Kiek pasiimsi, tiek ir turėsi. Džiaugiuosi, kad pirmoji mūsų komanda buvo labai profesionali ir iniciatyvi.
Europos jaunimo parlamente sutikau daug įdomių žmonių, o įvairių projektinių veiklų ir renginių dėka aplankiau praktiškai visą Europą.
– Tavęs klausantis gali susidaryti įspūdis, kad esi tikras laimės kūdikis – ypač pavyduoliams. Tačiau vienoje tavo feisbuko nuotraukų rašomi išmintingi žodžiai, kad sėkmės neįmanoma pasiekti liftu, tai – ilgas kopimas smulkiais laipteliais į viršų.
– O taip, daug kam atrodo, kad esu kažkokių laimingų žvaigždžių kelyje ir viskas man savaime ateina. Bet taip juk nėra. Pavyzdžiui, ta mano stažuotė dabar juk yra neprivaloma, niekas to paprastai net nedaro. Bet aš juk žinau, kad kada nors tikrai pravers ir bus naudinga. Iš visų dalykų man turbūt labiausiai praverčia mano įgimtas komunikabilumas.
Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena.
Štai neseniai stotelėje vienas vyras paklausė kelio, aš jį užkalbinau. Pasirodo, jis − Sorbonos universiteto dėstytojas, atsakingas už doktorantus. Pasikeitėme kontaktais, štai dabar pakvietė vakarienės. Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.
– Smalsu sužinoti, ko sieki?
– Na, studijų metais turbūt natūralu, kad tikslas yra baigti mokslus. Šią vasarą išsikėliau tikslą galutinai apsispręsti, ką noriu veikti teisės srityje. O apskritai gyvenimo tikslas tai turbūt toks, kaip ir daugelio… Angliškai skamba labai gražiai: „Enjoy your life and love yourself“ (liet. Mėgaukis gyvenimu, mylėk save, − aut. past.). Šitoje frazėje labai daug visko telpa. Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena. Šypsena reiškia, kad esi sveikas, šalia tavęs artimi žmonės, profesinėje srityje esi patenkintas.
Loading ...