Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“

Spalio 13 d. Vilniaus kino centre „Multikino“ prasidedantį dešimtąjį tarptautinį žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalį „Nepatogus kinas“ atidarys Berlyno kino festivalio pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį lokį“ pelniusi drama „Liepsnojanti jūra“.

Italų dokumentinio kino meistro Gianfranco Rosi filmas pasakoja apie pabėgėlių krizę ir šiurpias migrantų iš Afrikos bei Artimųjų Rytų keliones į Italijos Lampedūzos salą.

„Nepatogus kinas“ žada pakviesti ir į kino retrospektyvą tema „Holokaustas: atmintis ekrane“. Taip vadinasi kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ parengta programa, kurią sudaro Holokaustą įvairiais aspektais apmąstantys filmai.

Ilgametė „Nepatogaus kino“ tradicija – simbolinį vieną centą kainuojantys kino seansų bilietai. Taip festivalio organizatoriai siekia, kad pristatomus geriausius dokumentinius filmus galėtų pamatyti kiekvienas žmogus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Sandra Bagaria filme "Aminos profilis"

Kanadietė Sandra Bagaria su Amina Arraf susipažino internetu. Sandra, neseniai išsiskyrusi su ilgamete drauge, ir Amina, Damaske gyvenanti ir už demokratinį režimą Sirijoje pasisakanti mergina, netruko pradėti romano.

Indrė VĖLYVYTĖ

Nenuostabu, kad drąsi, už žmogaus teises Sirijoje kovojanti ir rašytoja svajojanti tapti Amina greitai sužavėjo Sandrą. Jos kasdien susirašinėdavo po kelias valandas, kartais viena kitai atsiųsdamos intymesnių nuotraukų, nes skaipas Sirijoje draudžiamas, o šalyje prasidėjus neramumams Amina buvo tikra, kad jos telefoninių pokalbių klausomasi.

Sulaukė viso pasaulio dėmesio

Netrukus po pažinties su Sandra, 2011 m. vasarį, Amina pradėjo rašyti tinklaraštį „A Gay Girl in Damascus“. Sandra kartu su Aminos pussesere buvo pirmosios šio tinklaraščio sekėjos. Tų pačių metų kovą, Sirijoje prasidėjus Arabų pavasariui, kai sukilta prieš daugiau nei 40 metų trunkantį Basharo al Assado šeimos valdymą, Amina aktyviai dalyvavo protestuose ir aprašydavo kasdienius neramumus, kurių metu pati ne kartą tapo žmonių aukų liudininke.

Amina netruko būti pastebėta valdžios, ir jai ėmė grėsti rimtas pavojus. Tinklaraštininkų, pasakojančių apie situaciją Sirijoje, netrūko, tačiau Amina buvo kitokia – ji atvirai kalbėjo apie savo seksualinę orientaciją, o homoseksualumas Sirijoje laikomas nelegalia veikla ir baudžiamas kalėjimu iki trejų metų.

Amina ir jos tinklaraštis išgarsėjo visame pasaulyje, kai 2011-ųjų gegužės mėnesį jos įrašu „Mano tėvas, didvyris“ pasidalijo „The Guardian“. Šiame įraše pasakojama, kaip naktį į namus įsiveržus policijai Aminą apgynė ir nuo suėmimo išgelbėjo tėvas. Būtent su juo Aminai galų gale teko bėgti iš Damasko, o visa tai, laukdama žinučių ir negalėdama būti tikra, ar jos mylimajai viskas gerai, būdama už šimtų kilometrų stebėjo Sandra.

Birželio 6-ąją įvyko tai, ko Aminą palaikantys ir ją bei jos tinklaraštį pamėgę žmonės bijojo labiausiai, – Amina buvo pagrobta. Pasaulis reagavo žaibiškai – apie jos pagrobimą pranešė didžiausios naujienų tarnybos, įvairių šalių aktyvistai, tviteris buvo užtvindytas žinutėmis su žyme #FreeAmina, rašomos peticijos, rengiami protestai, kuriami feisbuko puslapiai, reikalaujantys Aminą paleisti (kitos dienos vakarą „Free Amina Arraf“ feisbuko puslapis jau turėjo daugiau nei 15 tūkst. sekėjų). Net JAV valstybės departamentas paskelbė atkreipęs dėmesį į Aminos išlaisvinimo problemą.

Amina buvo Tomas iš Kanados

Amina buvo Sirijos revoliucijos herojė. Amina buvo Sandros mylimoji. Amina buvo jauna ir drąsi mergina. Bet Aminos iš tikrųjų nebuvo.

Po Aminos dingimo internete pasirodžius jos nuotraukoms su pagalbos prašymu į žiniasklaidą kreipėsi Londone gyvenanti kroatė Jelena Lečic – nuotraukose buvo būtent ji. Vis daugiau žmonių ėmė abejoti Aminos egzistavimu ir net kaltinti Sandrą ją sukūrus. Po kelių dienų intensyvių bandymų išaiškinti tikrąją Aminos istoriją tiesa buvo atskleista – Amina iš tiesų yra Tomas MacMasteris, vedęs keturiasdešimtmetis iš JAV. Sirijos valdžios galvos triumfavo – kažkas, prisidengęs „iškrypusia“ moterimi, bando tvirkinti dorus Sirijos piliečius ir skelbia pasauliui apie revoliuciją, kuri neva neegzistuoja ir niekada nevyko.

Tik rašytojo eksperimentas?

Iš pradžių viską neigęs, birželio 12-ąją T.MacMasteris prisipažino ir Aminos tinklaraštyje paskelbė atsiprašymą, kuriame teigia, kad nemano kam nors pakenkęs asmeniškai, ir sako iškėlęs į aikštę svarbias Sirijos problemas. T.MacMasteris teisinosi taip: jei vakarietis imtų rašyti apie Vidurio Azijos šalių sunkumus, tai nebūtų itin įdomu. Lesbietė, gyvenanti Damaske ir atvirai kalbanti apie savo orientaciją bei dalyvavimą revoliucijoje, – tokia antraštė patrauks daug daugiau žmonių.

Tačiau Sirija greitai liko antrame plane, nes pagrindine problema tapo liūdna informacinių technologijų amžiaus realybė, kai negali pasitikėti tuo, ką perskaitai ar išgirsti per įvairius informacinius kanalus. Jeigu apie Aminą pasakoja „The Guardian“, kaip gali netikėti?

T.MacMasteris tapo žvaigžde ir dėmesys buvo nukreiptas į jį, pamirštant tuos, kurie nuo jo nukentėjo. Sirijos aktyvistai patyrė didelę žalą – dabar jų istorijos buvo skaitomos mąstant „baisu, bet ar iš tikrųjų tai vyksta?“, o T.MacMasteris nesustojo dalyti interviu. Jis šypsojosi ir juokėsi, mėgaudamasis dėmesiu, nes pagaliau jo sukurtas personažas kažkam buvo įdomus ir rūpėjo.

Kadras iš filmo "Aminos profilis"

Rašyti jaunos lesbietės vardu jį paskatino noras mesti sau, kaip rašytojui, iššūkį. T.MacMasteris taip pat apsimetė ir Rania Ismail, Aminos pussesere, kuri pasauliui pranešė apie pagrobimą, o Sandra nebuvo vienintelė moteris, su kuria jis bendravo. Jis palaikė intymius pokalbius su Pola Bruks – vieniša kurčia dvynukų mama ir tinklaraštininke, kuri viena augino vaikus po to, kai jos mergina mirė nuo vėžio. Ši moteris, turinti ne vieną daktaro laipsnį, taip pat buvo… vyras.

Nepaisant to, jog ne vieną mėnesį žiniasklaida ir pasaulis buvo mulkinami ir verčiami išgyventi dėl neegzistuojančios moters persekiojimo Sirijoje, paaiškėjus tiesai interviu su T.MacMasteriu buvo priimami kaip neginčijama tiesa, nors dar prieš kelias akimirkas tikinta, kad niekuo pasitikėti negalima.

Nuo ISIS iki Rusijos

Reikia pripažinti, kad mūsų pačių intriguojančių naujienų troškimas šiai istorijai turėjo nemažos įtakos. Išgalvotoji Amina nebuvo vienintelė tuo metu sulaikyta tinklaraštininkė. Niekam nebuvo įdomi areštuota septyniolikmetė, niekas nekalbėjo apie Tal al Mallouhi, kuri buvo sulaikyta pateikus įtarimus dėl šnipinėjimo ir daugiau nei ketverius metus praleido kalėjime, Khaledas El Ekhetyaras, dingęs savaitei kovo mėnesį… Žmogaus teisių atstovų grupės teigia, kad 2011 m. kovo viduryje prasidėjus neramumams Sirijoje sulaikyta daugiau nei 10 tūkst. žmonių, tarp jų – moterų ir vaikų, kurie buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis ir kankinami. Bet mes, kaip informacijos vartotojai, pasirinkome Aminą.

Ir taip mes kasdien tampame informacinio karo aukomis. Užtenka žmonių galvose pasėti abejonę, ir žmones lengvai nusisuka nuo skaudžiausių pasaulio problemų kvestionavimo. Deja, Amina nėra vienintelis to pavyzdys. Teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ (ISIS arba „Daesh“) nuolat platina propagandinę informaciją, kurią Vakarų žurnalistai dažnai pertransliuoja pridėdami, kad ISIS ir vėl rengiasi atakai, ir neįvertindami fakto, kad tokiu elgesiu tiesiog prisideda prie šios informacijos platinimo.

Tokių šalių kaip Prancūzija ar Italija žiniasklaidoje retai pasitaiko informacijos, kuri plačiau atskleistų šios organizacijos narių prigimtį, galimus finansinius išteklius ar netgi jų tikėjimą. Sirijos žurnalistas Khaledas Alesmaelis pasakoja, kad „Daesh“ savo platinamus vaizdo įrašus rengia pagal seniai patikrintas propagandos tradicijas: juose vaizduojamos organizuotos galingos pajėgos, tvarkingai žygiuojantys uniformuoti kareiviai, nors realybėje jie yra apskurę nusikaltėliai, kurių dalis net nekalba arabiškai, nėra nė karto skaitę Korano ar kilę iš Sirijos.

O štai kaimyninėje Rusijoje per pastaruosius dešimt metų sparčiai didėja biudžetas, skiriamas valstybės įvaizdžiui pasaulyje formuoti. Viena iš eilučių šiame biudžete skiriama „nepriklausomoms“ spaudos agentūroms Europoje kurti. Šios agentūros dalijasi Rusijai naudingais ir Europos Sąjungą diskredituojančiais tekstais, kuriuos Vakarai dažnai spausdina nepatikrinę šaltinių ar faktų.

Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.

Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.

Pasak T.MacMasterio, žmonės turi polinkį tikėti. Ir kad ir kokie skeptiški patys sau atrodytume, tai yra tiesa. Tačiau mes, kaip informacijos vartotojai, visada turėjome ir turėsime galimybę mąstyti kritiškai, pasverti ir analizuoti gaunamą informaciją, o svarbiausia – nedaryti skubotų išvadų, paremtų vienu „neginčijamu“ šaltiniu. Ir to nereikėtų pamiršti.

Ketvirtadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda dešimtasis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Viena iš festivalio programų „Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis“ pasakos apie herojų, „apsėstų“ maniakiškos aistros, likimus. Tai – žymių deimantų vagys („Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“), ekscentriškos Mocarto gerbėjos („Mocartas ir kitos manijos“), ypač savo išvaizda besirūpinantys vyrai („Vyriškumas“), nerimstantys lobių ieškotojai („Paskutinieji juodosios jūros piratai“) bei ne mažiau užsispyrę istorinės pilies savininkai, besistengiantys ją išsaugoti per bankų griūtį („Dviejų pamišimas“). Taip pat bus parodyta restauruotų ir skaitmenizuotų septynių lietuviškų dokumentinių filmų programa, o ypatingojo festivalio svečio teisėmis šįmet pakviestas dalyvauti olandų režisierius Leonardas Retelis Helmrichas, ištobulinęs „ilgo kadro“ kino estetiką.

Vilniuje ir jo apylinkėse šiomis dienomis filmuojama edukacinė dokumentinė drama „Bavarijos misija“, kuri bus rodoma per vieną iš Vokietijos televizijos kanalų, taip pat mokyklose, muziejuose. Filmo kūrėjai Vilniuje ir apylinkėse filmuoja Italijos miestų – Romos ir Monte Kasino bei Pietų Vokietijos vaizdus.

Vokiečių dokumentikos, filmuojamos 5 dienas, investicijos siekia 100 tūkst. eurų, prie filmo dirba 40 lietuvių komanda.

„Filme pasakojama istorija apie tris brolius ir seseris, kurie VIII amžiuje atvyko iš Pietų Anglijos į Romą ir Monte Kasino, vėliau į Vokietiją, kad pakrikštytų visą sritį – tai buvo krikščionybės pradžia Vokietijoje“, – sakė filmo prodiuseris Peter Prestel.

Pasak filmo režisierės Saskia Weisheit, Vilniuje filmavimai prasidėjo Beranardinų bažnyčioje, toliau buvo filmuojama Pučkoriuose, kitose Vilniaus vietose.

„Filmavimai vyksta sklandžiai, ir nors darbotvarkė labai įtempta, čia dirbanti lietuvių komanda viską daro itin kokybiškai ir greitai. Grįžome į Vilnių filmuoti antrą kartą, nes esu labai patenkinta čia dirbančiais aukšto lygio profesionalais, kuriuos galėčiau drąsiai rekomenduoti bet kam“, – sakė režisierė S.Weisheit.

Režisierė vasarį Vilniuje „Spiegel“ televizijos užsakymu filmavo dokumentinę dramą „Sibiro žemė“.

Filmavimą organizuoja lietuviška kompanija Baltic Film Services.

Tarptautinių kino investicijų pritraukimui sostinėje praeitų metų lapkritį buvo įkurtas Vilniaus kino biuras.

Jau 8-ąjį kartą į sostinės kino ekranus užsuks rinktiniai dokumentiniai filmai iš viso pasaulio – rugsėjo 22 d. – spalio 2 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“ vyks Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), didžiausias ir seniausias Baltijos šalyse dokumentinio kino festivalis.

Festivalio programoje – per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams, susitikimai su svečiais, kino meistriškumo dirbtuvės.

Šiemet šūkį „Mes esame dokumentika“ pasirinkęs festivalis ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai, nepriklausomai nuo to, ar labiau esame linkę būti pasyviais gyvenimo stebėtojais, ar aktyviais dalyviais.

„Dokumentinio kino akiratis yra labai platus – tai atskiri mūsų gyvenimai, pavieniai pasakojimai apie mus ir mūsų pasakojimai apie kitus, sudarantys universalų gyvenimo suvokimą. Ir nesvarbu, ar mes aktyviai reiškiamės kaip filmų kūrėjai, herojai, situacijų ir reiškinių tyrinėtojai, ar atpažįstame save filmo personažuose, ar tiesiog norime likti pasyviais stebėtojais, visi tampame šios dokumentikos dalyviais ir turime tam tikrus vaidmenis. Nesvarbu, ar sąmoningai pasirinktus, ar nejučiomis“, – kalba Vilma Levickaitė, VDFF programos sudarytoja.

Pagrindinėje festivalio programoje – 9 istorijos, papasakotos talentingų gyvenimo stebėtojų iš JAV, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Gruzijos. Nors programa pasižymi temų, žanrų ir stilių įvairove, jos centre – Žmogus.

Pagrindinėje VDFF programoje žiūrovai išvys vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).

Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.

Specialioji festivalio programa, skirta kasmet išryškinti vieną ar kitą dokumentinio kino tendenciją, šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Ją sudarys 5 filmai, nagrinėjantys įvairias žmogaus sukurtų pasaulių zonas: televizijos produkciją („Kaip televizija sujaukia mums protą“, 2010), utopinę uždarą bendruomenę („Komunos vaikai“, 2009), virtualų pasaulį („Mano avataras ir aš“, 2010), meilės romanų istorijas („Kalti malonumai“, 2010), rinkodaros strategijas („Geriausiai parduotas filmas“, 2011).

Ketvirtą kartą konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos.

Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta šmaikštumu ir daugiaprasmiškumu pasižyminčiam bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, dar Lietuvoje neatrastam dokumentinio kino kūrėjui. VDFF žiūrovams bus parodyti visi jauno režisieriaus sukurti filmai, tarp jų ir pats naujausias, tačiau tarptautiniuose festivaliuose jau pelnęs pripažinimą, darbas „Berniukas, kuris buvo karalium“ („The Boy Who Was a King“, 2011), pasakojantis apie vieną žavingiausių šiuolaikinės istorijos monarchų – Simeoną II-ąjį.

VDFF‘11 pristatymas

http://www.youtube.com/watch?v=bEqkb0qp4hA

Dokumentinio kino profesionalams ir studentams bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“ bus surengtos trys meistriškumo dirbtuvės, kurias ves festivalio svečiai. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

"Veido" archyvas

Lietuvos TV žiūrovai pagaliau turės galimybę iš arti pamatyti žymiausios šimtmečio mokslininkės Birutės Galdikas veiklą tropikų miškuose. Apie bene garsiausią pasaulyje orangutangų tyrinėtoją, apdovanotą Lietuvos valstybės Ordinu ,,Už nuopelnus Lietuvai”, ir jos veiklą bus pasakojama gegužės 5 dieną dokumentiniame filme „Paskutinė iš trijų“ per „Viasat Nature“.

7 dešimtmečio pabaigoje legendinis antropologas Louisas Leakey didžiųjų žmogbeždžionių studijas perdavė trims moteris: Dianai Fossey teko gorilos (apie brakonierių nužudytą mokslininkę sukurtas filmas „Gorilos rūke“), Jane Goodall – šimpanzės (ji ir šiandien keliauja po pasaulį, skaito paskaitas ir renka pinigus), o lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas išvyko į Borneo tropinius miškus tyrinėti laukinių orangutangų.

Jos misijos tikslas buvo studijuojant orangutangus daugiau sužinoti apie žmogaus elgesio prigimtį ir tobulinti Leakey palikimą, papildyti jo mokslines žinias faktais apie orangutangų elgesį, aplinką ir mitybą. B. Galdikas mokslo bendruomenę praturtino vertinga informacija apie Indonezijos biologinę įvairovę, tropikų miškų tyrimus, atkreipė dėmesį į sparčiai nykstančius ir naikinamus orangutangus.

„Mano pirmieji metai toje srityje buvo atradimų metai, kai pats orangutango suradimas buvo jaudinantis įvykis, kai orangutango sekimas savaitę ar ilgiau buvo triumfas, kai viskas, ką aš sužinodavau apie orangutangus, buvo nauja“, – pasakojo B. Galdikas.

Praėjus 35 metams Birutė vis dar čia, dirba Leakey vardo stovykloje ir gali didžiuotis ilgiausia vieno žmogaus atlikta tam tikros rūšies studija. Jos ilgametė kova kelia nuostabą ir susižavėjimą, o filmas pasakoja apie viso gyvenimo pastangas siekiant išsaugoti nykstančius laukinius Indonezijos orangutangus, kurių populiacijai grėsmę kelia tiek kertami miškai, tiek brakonieriai.

Ir dabar B. Galdikas dalyvauja daugelyje didelių projektų dėl orangutangų ir jų aplinkos gerovės. Ji išsaugojo Leakey stovyklą, vietą,  kurioje  gyvendama ji atlikinėjo mokslinius tyrimus. Ji daug dirba nykstančio Borneo miško atkūrimo srityje. B. Galdikas rūpinasi našlaičių orangutangų globos centru Borneo saloje. Svarbiausia, ji šviečia ir informuoja žmones apie „raudonųjų žmogbeždžionių“ svarbą, perteikia savo žinias mokslininkų bendruomenėms.

Apie B. Galdikas daug rašė žinomi pasaulio leidiniai: Life, The New York Times, The Washington Post, The Los Angeles Times, buvo sukurta keletas dokumentinių filmų, du kartus jos ir jos sūnaus  atvaizdas puošė National Geographic viršelį bei enciklopedijos apie žymiausias šimtmečio mokslininkes viršelį.

Dokumentinis filmas pasakoja apie Leakey stovyklos Kalimantane praeitį, dabartį ir ateitį dr. Birutės Galdikas akimis ir tyrinėja Australijos orangutangų projekto veiklą šiame regione.

Dokumentinis filmas „Paskutinė iš trijų“ – jau gegužės 5 d. 17 val. per skaitmeninės televizijos „Viasat“ dokumentikos kanalą „Viasat Nature“.

Jurinis erelis

Pasaulyje, kuriame itin daug veikia žmogus, gyvūnams darosi ankšta. Tai pasakytina ir apie pamažu nykstančius jūrinius erelius. Būtent apie juos 2010-aisiais sukurtas dokumentinis filmas „Jūrinis erelis. Paukštis su auksinėm akim“, kurį TV žiūrovai galės pamatyti jau balandžio 26 d. 19 val. per „Viasat Nature“

Baltauodegis erelis, dar vadinamas jūriniu ereliu (mat žuvys yra svarbi jo mitybos dalis), yra vienas iš stambiausių plėšriųjų paukščių Europoje. Šis didžiulis paukštis sveria iki 7 kilogramų, o jo išskleistų sparnų plotis siekia 2 metrus ir 45 centimetrus.

Baltauodegiai ereliai yra aukščiausios grandies plėšrūnai. Tai reiškia, kad gamtoje jie neturi priešų. Vienintelę grėsmę paukščiams kelia žmogaus veikla, kurios rezultatas – nykstančios buveinės ir mažėjantys maisto ištekliai . Nuo 1800 iki 1970 metų baltauodegių erelių stipriai sumažėjo beveik visoje Europoje. Daugelyje Vakarų, Vidurio ir Pietų Europos šalių baltauodegių erelių populiacija visiškai išnyko, bet atokiuose Baltarusijos laukinės gamtos kampeliuose šis didingas paukštis išliko.

Suaugusiam ereliui kasdien reikia bent pusės kilogramo žuvies, kad išgyventų, o sugauti tiek žuvies nėra taip paprasta, ypač šaltą žiemą Baltarusijoje. Ereliams nelengva susirasti maisto, bet jie noriai juo dalijasi su kitais paukščiais.

Erelių stiprybė apipinta legendomis. Daugelyje Europos šalių į laidojamo žmogaus kapą dėdavo erelio kaulų, kad šis paukštis saugotų ir po mirties.

Dokumentiniame filme pasakojama dviejų Baltarusijos miškuose gyvenančių erelių šeimų istorija ir rodoma dviejų jaunų erelių kelionė žiemoti į pietus prie Juodosios jūros. Šį pavojingą kelią įveikia tik stipriausieji. Gyvenimo sąlygos tokios atšiaurios, kad pusė erelių žūva per pirmuosius gyvenimo metus.

Pirmą kartą erelius sutinkame žmogaus nepaliestame Baltarusijos kaime žiemos viduryje. Prasideda atlydys ir pirmoji erelių pora Baltarusijos miškuose pradeda ieškoti geriausios vietos lizdui, nes artėja poravimosi sezonas. Kovo pabaigoje patelė padeda kiaušinį, kurį reikia saugoti, kad dar neišsiritęs jauniklis nežūtų. Bėgant mėnesiams erelio jauniklis dažnai paliekamas vienas kovoti su vasaros audromis ir leistis į pirmąją kelionę po platųjį pasaulį.

Antrasis jauniklis, kuriuo tėvai puikiai rūpinosi, rengiasi savarankiškam gyvenimui. Tėvų raginamas, jauniklis išdrįsta palikti lizdą ir pakyla pirmajam skrydžiui. Artėjant rudeniui jaunasis erelis jau yra pasiruošęs vienas leistis į pasaulį, o mes sekame jo kelionę, kurios metu jis turi išmokti medžioti ir pasirūpinti savimi.

Dokumentinis filmas „Jūrinis erelis. Paukštis su auksinėm akim“ – balandžio 26 d. 19 val. per skaitmeninės televizijos „Viasat“ dokumentikos apie gamtą kanalą „Viasat Nature“.

XVI–XVII a. Italijos ir Lietuvos ryšiai skleisis italų dokumentinių filmų cikle. Pirmasis kūrinys skirtas Vilniaus universiteto rektoriui Mykolui Salpai (Michael Salpa).

Net didžiausi Vilniaus universiteto patriotai, gerai žinantys savosios Almae matris istoriją, vargu ar daug pasakytų apie Mykolą Salpą, kuris 1614–1615 m. buvo universiteto vicerektorius, o nuo 1615 m. iki 1618-ųjų gruodžio 20 d. (t.y. savo mirties) – rektorius. Mūsų žinios gerokai prasiplės šių metų pabaigoje, kai filmo idėjos sumanytojas scenarijaus bendraautoris ir režisierius Raffaele’is Agrusta atvyks į Vilnių ir pakvies į kūrinio apie M.Salpą premjerą.

Laikas neišsaugojo bruožų

“Idėja sukurti dokumentinį filmą apie jėzuitų kunigą M.Salpą – vienintelį italą, Vilniaus universiteto rektorių, gimė labai natūraliai, – pasakojo R.Agrusta. – Juk mes su M.Salpa gimėme tame pačiame Martinos Frankos mieste! Tik mus skiria keli šimtmečiai – M.Salpa pasaulį išvydo prieš 450 metų. Taigi panorau daugiau sužinoti ir savo filme papasakoti apie jėzuitą kunigą tėvą Salpą: pristatyti jį XVI–XVII a. Europos kontekste, priminti to meto Italijos ir Lietuvos ryšius, atkurti praėjusio laikmečio dvasią”.

Tai nebuvo paprasta. R.Agrustai net teko suburti mokslinių tyrimų grupę iš italų ir lietuvių specialistų, kurie dvejus metus ieškojo informacijos apie jėzuitų kunigo M.Salpos gyvenimą ir veiklą.

Baigęs Neapolio jėzuitų kolegiją M.Salpa apie 1585 m. išvyko į Europos rytus. Iš pradžių jėzuitas apsistojo Transilvanijoje (dabar Rumunija, Oradios miestas), vėliau (1589–1593) gyveno Vilniuje, Braneve (Lenkija), dešimt metų Nesvyžiuje (dabar Baltarusija). 1610 m. M.Salpa vėl grįžo į Lietuvos sostinę. Vilniaus universiteto bibliotekoje net pavyko rasti dokumentą, kuriuo M.Salpa patvirtintas universiteto rektoriumi!
Tačiau kaip atrodė M.Salpa, deja, nepavyko sužinoti. Regis, neišliko jokių jo atvaizdų, išvaizdos aprašymų. Dailėtyrininkė, filmo scenarijaus bendraautorė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė apgailestavo, kad nežinoma ir rektoriaus amžinojo poilsio vieta. Tyrinėtojo, teologijos daktaro, kunigo Paulius Rabikausko nuomone, M.Salpa tikriausiai buvo palaidotas netoli Šv. Jonų bažnyčios.

Ir kunigas, ir matematikas

“Jėzuitų kunigas M.Salpa – ryški asmenybė. Jis sunkiai, kartais rizikuodamas gyvybe tarnavo, į svetimas šalis nešdamas savo tikėjimą. Kunigas mokė jaunimą matematikos, astronomijos, graikų kalbos, kitų dalykų. Jis buvo ir puikus administratorius, – pasakojo R.Agrusta. – Man M.Salpa – lyg simbolis, kuris dar XVI–XVII a. sujungė Europos valstybes”.

Filmo kūrėjai jau montuoja operatoriaus Cesare’io Orlando nufilmuotus siužetus Vilniaus universitete, Vilniaus jėzuitų noviciate, Katedros aikštėje, kitose istorinėse vietose, kuriose tikrai lankėsi M.Salpa. Apie iškilų italą ir jį supusią Vilniaus aplinką filme pasakos Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, istorikas Liudas Jovaiša, dailėtyrininkė Birutė Rūta Vitkauskienė, gidė Aldona Mikulionienė, kiti specialistai.
Dokumentinio filmo autoriai pasakojimą apie M.Salpą gaubia bendra jo laikmečio Vilniaus atmosfera. Senamiesčio gatvele nuskubės net pats universiteto rektorius. Jį, kaip ženklą, įkūnijo architektas Linas Mackevičius.

Prie Žemutinės pilies rūmų lango stabtelės Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca, į kurią tokia panaši socialinė pedagogė Laura Baltmiškytė. Beje, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca ateityje sulauks ir daugiau dėmesio. Režisierius karalienės Bonos nuopelnams Lietuvos istorijai, kultūrai, mokslui, to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšiams su Italija žada skirti atskirą filmą. Juolab kad kilmingoji italų kunigaikštytė iki vedybų gyveno savo šeimos rūmuose Baryje, kuris yra visai šalia R.Agrusto gimtojo miesto.

Dar planuojami atskiri filmai apie italų baroko architektūrą, mūsų šalyje įgavusią specifinių bruožų, apie Jėzuitų ordino švietėjišką veiklą Lietuvoje, apie italų menininkus, atvykusius dirbti į Lietuvą.

NUOTRAUKOS

Dokumentas, kuriuo M.Salpa patvirtintas Vilniaus universiteto rektoriumi
Iš Vilniaus universiteto bibliotekos fondų

Aistės Bimbirytės-Mackevičienės nuotr.:

Aistės Bimbirytės-Mackevičienės nuotr.