Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Negalėdami ilgiau žiūrėti, kaip nyksta dokumentinio kino paveldas, keletas entuziastų ėmėsi ambicingo lietuvių dokumentinio kino antologijos projekto – surasti, suskaitmeninti ir restauruoti: per porą metų jau prikelta trylika juostų.

Vaiva Sapetkaitė

„Pačiam irgi kildavo klausimas, kur galėčiau pasižiūrėti senų lietuviškų filmų. Net prisimenu tokį atvejį, kai paklausiau to sutikęs vieną žinomą lietuvių operatorių. Tada, sakau, filmų, kuriuos išvardijai, niekur nesu matęs, o jis man atsako: „Viskas yra archyve.“ Pasirodo, kad pasižiūrėtum tuos filmus archyve, reikia gauti oficialų leidimą. „Vadinasi, visi tavo filmai palaidoti – niekas jų nepamatys, – buvusią situaciją taikliai nupasakoja vaizdo restauratorius, šio „Meno avilio“ komandos narys Jonas Zagorskas. – Dabar atsirado sprendimas, kaip parodyti tuos kūrinius žmonėms.“

Kino paveldas buvo sunkiai prieinamas

Leidimą gauti nepatogu, bet galima, tik štai ką daryti, jei iš to maža naudos? Kino istorikei, šio projekto autorei, VšĮ „Meno avilys“ projektų kuratorei dr. Linai Kaminskaitei-Jančorienei sunkumai norint pažiūrėti reikiamus senus lietuviškus filmus – ne naujiena. Vis dėlto blogiausia, pasak jos, ne tai. Juostos, kurias ji gaudavo, dažniausiai būdavo labai prastos tiek vaizdinės, tiek garsinės kokybės.
„Tyrimui reikėjo analizuoti kai kurias filmų scenas, bet tam turėjau pasitelkti pagalbinius šaltinius, pavyzdžiui, montažo lapus, kad bent galėčiau suprasti, kas ten rodoma. Kai kurios jų dalys būdavo tokios išblukusios, kad beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti“, – prisimena kino istorikė.
Taigi jai pirmos mintys, kad padėtį reikia keisti, kilo prieš dešimtmetį, o vėliau vis sugrįždavo kalbantis su lietuviško kino kūrėjais. „Pavyzdžiui, dalyvavau režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinio kino paskaitose ir jis vis pasiskųsdavo, kad turi savo filmų kopijas, bet jos siaubingos kokybės. Dirbant su kino festivalio programų rengėjais irgi išryškėdavo ta pati problema – lietuviško kino rodyti neįmanoma, – dėsto L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Iš tarptautinės kino bendruomenės ateidavo pasiūlymų sudaryti lietuviškų filmų programą, atvežti ir jie būtų buvę parodyti kino festivaliuose. Deja, iškėlę mintį plačiau parodyti lietuvišką kiną ar jau sudarę kokią programą gaudavome atsakymą, kad nėra kaip parodyti, nes dalis kino juostų yra fiziškai susidėvėjusios, o kitos neatitinka tarptautinių standartų. Pamato ir pasako: „Ne, ačiū – negalime rodyti, nieko nesimato.“
Kadangi valstybė dėmesio į tai nekreipė ir kino paveldas ilgai buvo apleistas bei niekam neįdomus, maždaug prieš ketverius metus, iškėlę skambią idėją prikelti senus dokumentinius filmus naujam gyvenimui, susibūrė keletas skirtingų kino sričių profesionalų, norinčių Lietuvos ir užsienio žiūrovams kuo plačiau pristatyti mūsų kino paveldą. Taikyta aukštai: norėta pasiekti tokią kokybę, kad filmus būtų galima rodyti kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 18–28 d. sulauksime 11-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF). Šįkart pagrindinis festivalio akcentas – ypatingos, atskiro filmo vertos asmenybės iš viso pasaulio.

Didžiausias ir seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse bus platus tiek savo geografija, tiek pasirinktų herojų spektru. Jame išvysime daugiau nei keturiasdešimt istorijų, besirutuliojančių nuo Nepalo iki Teksaso, JAV, kurių herojai – nuo politikų ar disidentų iki mokslininkų ar kūrėjų.

Garsusis lingvistas ir politinis aktyvistas Noamas Chomsky, kontroversiškasis buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas ar prestižine Goncourt’ų literatūros premija apdovanotas garsus Prancūzijos rašytojas Michelis Houellebecq’as – vos keli ryškūs veidai, pasirodysiantys kino ekranuose.

VDFF pagrindinėje programoje pamatysime naujausias tarptautiniuose festivaliuose apdovanotas dokumentines juostas, specialiojoje programoje – filmus, atliepiančius ir giliau tyrinėjančius dabarties aktualijas. Festivalio retrospektyvoje bus kviečiama susipažinti su Ukrainos režisieriaus Sergejaus Bukovskio darbais, o į savo praeitį pažvelgti pakvies programa „Senoji dokumentika naujai“.

Tikriausiai daugelį festivalio žiūrovų labiausiai patrauks konkursinė Baltijos šalių dokumentinių filmų programa, kurioje sėkmės linkėsime Lietuvos kūrėjams. Joje iš lietuviškų dokumentinių juostų varžysis režisieriaus Remigijaus Sabulio kurtas filmas „Lituanica. Paslaptis“, Kęstučio Gudavičiaus „Alkofutbolas“, Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės „Ežerų dugne“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vienatvės gaudesys“, Audriaus Stonio „Kenotafas“ ir Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“.

Dokumentines juostas žiūrovai galės pamatyti kino centre „Skalvija“ ir kino teatre „Pasaka“.

Naujuosius metus „Skalvijos“ kino centras pradeda vienu elegantiškiausių praėjusių metų filmu – režisieriaus Pierro Thorettono „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ (L‘Amour Fou, 2010).

Tai jau trečiasis filmas, sukurtas apie prieš trejus metus į Anapilį išlydėtą mados garsenybę Y. Saint Laurent‘ą, tačiau pirmą kartą dizainerio portretas atskleidžiamas jį bene geriausiai pažinojusio Pierre‘o Bergé akimis. Filmas bus rodomas „Skalvijos“ kino centre nuo šio penktadienio.
Nelengvo iššūkio kurti filmą apie žymųjį dizainerį ėmęsis videomenininkas Pierre’as Thorettonas yra minėjęs, kad „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ yra filmas apie meilę, o ne madą. P. Bergé ir Y. Saint Laurent‘ą siejo net 5 dešimtmečius trukęs ryšys  – jis buvo ne tik mados kūrėjo verslo partneris, suteikęs menininkui tvirtą finansinį užnugarį po to, kai šį skandalingai atleido mados namai „Christian Dior“, bet ir gyvenimo partneris.
Poetiškai montuodamas dokumentinio filmo kadrus, P. Thorettonas rodo įspūdingą ir audringą garsaus mados kūrėjo gyvenimą, pradedant dvasiniu sukrėtimu ir depresija, kai 1960 m., vykstant Alžyro nepriklausomybės karui, jis buvo pašauktas kariauti į Prancūziją, ir pamažu pereinant prie kertinių kūrybos momentų, visam laikui įrašiusių jo vardą į pasaulio mados istoriją.
Palaikomas P. Bergé dizaineris išgarsėjo kaip pirmasis mados kūrėjas, aprengęs moteris smokingais, pirmasis, demonstruoti kolekcijų ant podiumo pakvietęs juodaodes manekenes, pirmasis, paveikslus pavertęs drabužiais. Y. Saint Laurent‘as žengė svarbų žingsnį mados demokratizacijos link – savo aukštosios mados namuose pradėjo kurti platesnėms masėms įkandamas prêt-à-porter drabužių kolekcijas. Dizainerio kolekcijos tapo tikru elegancijos, kuriai jis suteikė naujų spalvų, sinonimu.
Filmo vaizdo klipas: http://www.youtube.com/watch?v=iVUJ-PezeRI
„Ta elegancija sklinda ir iš ekrano, filmas pasižymi išskirtine estetika, vizualumu, rafinuotumu. Neveltui pirmieji filmą pasižiūrėję Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF‘11) žiūrovai jį išskyrė kaip elegantiškiausią festivalio filmą. Tai paskatino mus įsigyti filmą ir parodyti platesniam žiūrovų ratui, nes jis toli gražu nėra skirtas vien besidomintiems mada“, – įsitikinusi Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro direktorė.
V. Levickaitė atkreipia dėmesį, kad filmo žiūrovai turi jaudinančią progą ne tik daugiau sužinoti apie Y. Saint Laurent‘ą, pasaulyje gerai žinomo YSL trumpiniu, laimėjimus ir jį kamavusius vidinius demonus, bet ir dirstelėti į ištaigingus dizainerio bei P. Bergé namus Maroke, Prancūzijoje (vieni jų – duoklė M. Proustui), taip pat įspūdingą meno kolekciją, kurioje puikuojasi Andy Warholo bei Henry Matisse’o darbai, senovės Tolimųjų Rytų ir Afrikos menininkų tapybos bei skulptūros kūriniai, antikvariniai baldai ir kiti kūriniai. Ši kolekcija, ne kartą vadinta „meilės“ kolekcija, 2009 m. buvo išparduota aukcione, pelniusiame „Amžiaus aukciono“ vardą.