Tragedija „Maximos“ parduotuvėje Rygoje, kai įgriuvus stogui žuvo 54 žmonės, sukėlė sumaištį ir Latvijos politinėje arenoje: po kelių dienų, prisiėmęs politinę atsakomybę, iš pareigų atsistatydino ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis.
Tiesa, ilgiausiai nepriklausomos Latvijos istorijoje – daugiau nei ketverius metus – išdirbęs premjeras kol kas laikinai tebeužima šį postą, mat naujoji vyriausybė bus sudaryta tik po Naujųjų metų. Žvelgdamas į šią nelaimę, nuveiktus darbus ir ateities iššūkius, 42 metų V.Dombrovskis išskirtiniame interviu pasidalijo mintimis su „Veidu“.

VEIDAS: Pradėkime nuo skaudžios „Maximos“ parduotuvės griūties temos: ar ši didžiulio rezonanso visuomenėje sulaukusi tragedija bei vėlesni įvykiai kaip nors pakeitė latvių požiūrį į Lietuvą? Galbūt tai gali turėti neigiamos įtakos tarpvalstybiniams santykiams?
V.D.: Nemanau, kad tai kaip nors paveiks lietuvių įvaizdį, nes niekas to nesieja su Lietuvos valstybe ar tauta. Pažįstame jus per gerai, kad tapatintume tik su vienu prekybos centrų tinklu. Žinoma, reikia pripažinti, kad dabar jau buvusių „Maximos“ vadovų Latvijoje reakcija pirmosiomis dienomis situacijos tikrai nepagerino, tačiau vadovybė Lietuvoje į tai sureagavo ir priėmė atitinkamus sprendimus. Tikiuosi, įmonė bendradarbiaus su tyrimą atliekančiais pareigūnais ir deramai padės tragedijos ištiktoms šeimoms.
VEIDAS: Kaip ši nelaimė gali paveikti latvių požiūrį į lietuvišką verslą?
V.D.: Nenorėčiau daryti nereikalingų apibendrinimų. Juk esame kaimynai, pažįstantys vieni kitus šimtus metų, todėl tiesiog turime susidoroti su šia specifine problema.
VEIDAS: Prisiėmėte politinę atsakomybę ir netrukus po tragedijos atsistatydinote iš pareigų. Kaip žvelgiate į savo nuveiktus darbus ir ką laikote didžiausiais laimėjimais?
V.D.: Nuo 2009 m. pavasario, kai tapau premjeru, turėjome kelis esminius prioritetus. Visų pirma reikėjo susidoroti su ekonomine krize. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos tą pavyko padaryti pakankamai sėkmingai ir greitai. Dabar esame sparčiausiai auganti ES ekonomika, turime stabilius finansus – kitų metų biudžeto deficitas nesieks 1 proc. BVP.
Antra, siekėme įstoti į euro zoną, todėl džiaugiamės, kad jau nuo 2014 m. pradžios įsivesime eurą. Tai leis užtikrinti ekonominį augimą, sumažinti skolinimosi išlaidas. Taip pat – išvengti valiutų konvertavimo išlaidų, o tai labai svarbu, nes būdama maža ir atvira ekonomika net 70 proc. užsienio prekybos vykdome eurais. Be to, kredito reitingų agentūros jau dabar siunčia signalus, kad vertina šį žingsnį pozityviai. Tikimės, kad sulauksime to paties kaip ir Estija, kurioje po euro įvedimo išaugo tiesioginių užsienio investicijų mastai. Tam nesukliudė net ir ta aplinkybė, kad estai įsivedė eurą krizės įkarštyje. Tad labai lauksime euro zonoje Lietuvos (šypsosi).
VEIDAS: Kai kurie apžvalgininkai pabrėžia, kad euro zona vis dar išgyvena sunkų laikotarpį, o tokios šalys kaip Graikija ar Portugalija neišsivaduoja iš skolų liūno.
V.D.: Jau minėjau priežastis, kodėl manau, kad Latvijai šis žingsnis bus ekonomiškai naudingas. Be to, reikia turėti omenyje, kad finansinės problemos euro zonoje nėra euro, kaip valiutos, krizė. Euro valiutos rodikliai yra labai geri turint omenyje tiek kurso svyravimus, tiek faktą, jog ketvirtadalis pasaulio rezervų stabiliai laikomi euro valiuta. Be to, latas jau yra susietas su euru, taigi paveikus visiems su šia valiuta susijusiems svyravimams. Todėl nematau daug praktiškų priežasčių, kodėl neturėtume įsivesti euro.
Žinoma, kyla klausimų dėl atskirų valstybių padėties, tačiau kilusios problemos sprendžiamos stiprinant fiskalinės disciplinos mechanizmus, gerinant ekonominę valdyseną, garantuojant taisyklių laikymąsi – to labai trūko prieš krizę. Bet blogiausia – jau praeityje, tikimės, kad ekonominiai rodikliai euro zonoje kitąmet gerės.
VEIDAS: Iki šiol netyla diskusijos apie tiek Lietuvai, tiek Latvijai strategiškai itin svarbaus Visagino atominės elektrinės projekto vykdymą. Nepaisant to, Lietuvos vyriausybė iki šiol nepriima galutinio sprendimo dėl statybų, kartu užsimindama, kad Latvija taip pat nėra tarusi galutinio žodžio.
V.D.: Mūsų pozicija nesikeičia nuo 2006 m., kai sutikome dalyvauti šiame projekte. Šiuo metu vyksta pokalbiai dėl praktinių klausimų, dėl kurių sąrašo esame susitarę dar prieš kelerius metus Baltijos Ministrų Taryboje. Ties tuo dirba atsakingos ministerijos bei energetikos įmonės.
Vis dėlto per pastaruosius metus padėtis komplikavosi, nes Lietuvoje įvyko referendumas, kuriame gyventojai pasisakė prieš atominę energetiką. Todėl norime sulaukti aiškaus Lietuvos vadovų atsakymo, kaip tai bus vertinama ir kaip planuojama toliau plėtoti šį projektą. Prieš priimant sprendimus mums svarbus planuojamų investicijų saugumas, nes neigiamo referendumo fone padėtis tampa kur kas sudėtingesnė.
Beje, iš Lietuvos vyriausybės girdime, kad naujo referendumo neplanuojama, tuo metu Prezidentūra, priešingai, užsimena, jog jis gali įvykti. Mums reikia aiškaus plano iš Lietuvos pusės.
VEIDAS: O kaip vertinate kitus bendrus ar iš dalies bendrus projektus, tarkime, europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ arba dujų terminalų?
V.D.: Mes vis dar svarstome regioninio suskystintų dujų terminalo projektą. Lietuvos pozicija iki šiol buvo tokia, kad prieštaravimo regioniniam projektui nėra, tačiau greta to Lietuvoje planuojama statyti nacionalinį dujų terminalą, o tai tiesiogiai veikia regioninio projekto atsiperkamumą. Svarstymai dėl to vis dar vyksta, todėl tikimės bendro sprendimo su Lietuva.
Taip pat itin svarbus Lietuvos ir Lenkijos gamtinių dujų tiekimo jungties projektas, kuris leistų mums susijungti su europine gamtinių dujų infrastruktūra. Lenkijai šis projektas irgi įdomus, nes gali suteikti galimybę susijungti su Inčukalniu, kuriame mes laikome gamtines dujas.
Jei kalbame apie „Rail Baltica“, dar 2011 m. susitarėme dėl projekto esmės. Lietuvoje šiuo metu svarstomas tikslus maršrutas, o tai visiškai natūralu, nes tokios diskusijos vyko ir Latvijoje. Tad galima teigti, kad darbai juda į priekį, tačiau svarbiausia pasiekti tokią stadiją, kai galėsime bendra paraiška kreiptis prašydami finansavimo pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonės mechanizmus.
VEIDAS: Latvija jau ruošiasi pirmininkavimui ES Tarybai 2015-aisiais, ir būtent Rygoje įvyks ketvirtas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokį dėmesį Latvija skirs šiam klausimui?
V.D.: Rytų partnerystė bus vienas iš mūsų pirmininkavimo prioritetų. Greta to skirsime dėmesį konkurencingumui, ES vidaus rinkos, skaitmeninės ekonomikos plėtrai, tačiau neabejotinai užsienio politikos srityje bus labiausiai koncentruojamasi ties Baltijos jūros regiono strategija ir ypač Rytų partnerystės regionu. Rūpinsimės, kad ES ir toliau būtų aktyviai įsitraukusi į partnerystės valstybių reikalus. Matome dvejopus tikslus: viena vertus, tai praktinė nauda; kita vertus, sprendimai reikšmingi geopolitiškai – įvykiai Ukrainoje tai puikiai parodo.
VEIDAS: Kaip vertinate Rusijos spaudimą, kurį pastaruoju metu itin pajuto ir Rytų partnerystės valstybės, ir ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva? Ar nemanote, kad priartėjus pirmininkavimo laikotarpiui su tuo susidurs ir Latvija?
V.D.: Rusijos darytas spaudimas Rytų partnerystės valstybėms bei Lietuvai kelia didelį nerimą. Tačiau mes turime vilties, kad įmanoma su Rusija palaikyti konstruktyvų dialogą, pavyzdžiui, ekonomikos srityje. Todėl nemanau, kad tarp Rusijos ir ES ar Rytų partnerystės egzistuoja priešiškumas.
VEIDAS: Tačiau Rusijos vedama Eurazijos muitų sąjunga (EMS) verčia tarp dviejų integracijos erdvių esančias valstybes pasirinkti vieną – ES arba EMS.
V.D.: Pasikartosiu, jog nemanau, kad turime tai suvokti kaip priešpriešą. ES pati, šalia kitų dalykų, yra muitų sąjunga, todėl natūralu, kad kalbant su muitais susijusiais klausimais kyla keblumų: neįmanoma dalyvauti dviejose muitų sąjungose vienu metu, todėl Rytų partnerės turi rinktis tarp ES arba Rusijos integracijos krypčių. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad pačios valstybės yra atsakingos už savo pasirinkimą. Žinoma, esame sunerimę, kad joms daromas išorinis spaudimas priimant šį sprendimą.
VEIDAS.: Lietuvos saugumo tarnybos vis labiau atkreipia dėmesį į sustiprėjusį vadinamojo informacinio karo, kildinamo iš Rusijos, aktyvumą. Ar ši problema aktuali Latvijai? Kaip apibūdintumėte Latvijos ir Rusijos santykius šiuo metu?
V.D.: Kai kalbama apie mūsų santykius su Rusija, reikia turėti omenyje skirtingus aspektus. Pavyzdžiui, ekonominis bendradarbiavimas vyksta puikiai: praėjusiais metais prekybos mastai išaugo 25 proc., krovinių srautas jūrų uoste – 9 proc., atvyko 30 proc. daugiau rusų turistų. Taip pat pastebimas didesnis verslo suinteresuotumas stiprinti ryšius iš abiejų pusių. Tačiau kartu mums kelia nerimą padėtis Rusijoje: susidorojimai su opozicija, spaudimas kaimyninėms valstybėms. Rusija nėra lengvas kaimynas ir niekada toks nebuvo, tačiau esame suinteresuoti plėtoti konstruktyvų bendradarbiavimą tarp valstybių ir pastaruoju metu matome teigiamų pokyčių.
O informacinis karas yra platesnio klausimo, susijusio su naujais saugumo iššūkiais, tokiais kaip informacinės erdvės apsauga bei kibernetinis saugumas, dalis. Todėl tai yra kiekvienos valstybės, įskaitant ir Latviją, rūpestis. Šioje srityje matome daug vietos įdirbiui didinti, todėl būtent Latvijoje ir buvo įsteigtas NATO strateginės komunikacijos centras.
VEIDAS: Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės saugumo grėsmės, kylančios Latvijai? Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje pastebima aiški militarizacija.
V.D.: Daug klausimų kilo dėl šiais metais vykusių „Zapad 2013“ karinių pratybų Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, kurios buvo didžiausio masto pratybos prie Baltijos valstybių sienos nuo pat Sovietų Sąjungos griūties. Tai tik dar kartą patvirtino, kad turime gebėti išlaikyti konstruktyvų dialogą su savo kaimynėmis, o NATO kolektyvinę gynybą matome kaip mūsų nacionalinio saugumo garantą. 2012 m. NATO vadovų susitikime Čikagoje Baltijos valstybių oro policijos misija iš laikinos tapo nuolatine. Neseniai mūsų šalyse taip pat vyko didžiausios nuo 2006 m. NATO karinės pratybos. Tai rodo, kad Aljanso matomumas mūsų regione išaugo, o šis bendradarbiavimas yra mūsų saugumo garantas.
VEIDAS.: Iki 2004 m. strateginė Latvijos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, kryptis buvo aiški: tapti visaverte NATO ir Europos Sąjungos nare. Ar Latvija turi naują strategiją, kuria kryptimi valstybė turi judėti artimiausioje ateityje?
V.D.: Tai nuolat aktualus klausimas – kur juda valstybė? Manau, kad šiuo atžvilgiu Lietuvoje ir Latvijoje vyksta panašūs debatai. Atkūrus nepriklausomybę buvo aišku, kad vienintelis kelias – tapti visaverte Vakarų dalimi per narystę NATO ir ES. Tai jau įvyko, tapome ir euro zonos nare, o jūs esate arti šio tikslo. Todėl klausimas, kas toliau, išlieka aktualus. Mano nuomone, dabar kylantys uždaviniai yra vystyti valstybę, žmonių gerovę bei kurti ją tokią, kad piliečiai norėtų čia būti ir norėtų grįžti. Lietuvos ir Latvijos patirtis emigracijos atžvilgiu panaši. Galite klausti, koks yra Belgijos ar Austrijos strateginis tikslas geopolitiniu požiūriu, tačiau turbūt sutiksite, kad jos juos jau yra pasiekusios, o dabar koncentruojamasi į kur kas praktiškesnius klausimus. Manau, būtent tai vyksta ir Latvijoje bei Lietuvoje.
VEIDAS.: Pabaigoje būtų įdomu išgirsti apie jūsų politinius planus baigus eiti Latvijos ministro pirmininko pareigas.
V.D.: Kol kas neturiu aiškaus sprendimo, todėl planuoju tęsti darbą kaip parlamento narys.

Visagino atominė elektrinė tikrai reikalinga, bet tik jei bus naudinga ekonomiškai – taip teigė visų trijų Baltijos šalių premjerai, praėjusią savaitę susirinkę į kasmetinį neformalų susitikimą, iš kurio tikėtasi kur kas daugiau – kad galbūt jau bus pasirašytas susitarimas dėl koncesijos.

Tačiau pasirašyta buvo tik politinė deklaracija. Tai liudija viena: ekonominis Visagino AE projekto aspektas Lietuvos partneriams kelia dar labai daug abejonių.
Tai, kad ekonominės perspektyvos priimant bet kokius sprendimus tampa svarbesnės už politinius ar socialinius motyvus, pripažino ir Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis. Taigi pokalbis su Latvijos ministru pirmininku.

VEIDAS: Šiuo metu daug kalbama apie priežastis, kodėl Latvijai verta dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte. O kokios yra priežastys arba galimi scenarijai, kurie galėtų paskatinti Latviją iš šio projekto pasitraukti nepaisant 2006-aisiais pasirašyto susitarimo ir praėjusią savaitę dar kartą patvirtinto dalyvavimo projekte?
V.D.: Latvijos požiūris į šį projektą nekinta, konceptualus sprendimas buvo priimtas dar 2006 m., ir nuo to laiko projektas vystomas. Buvo pritraukti strateginiai investuotojai, dabar su kompanijomis deramasi dėl praktinių detalių. Mums pats svarbiausias dalykas yra komercinė nauda ir ar šis projektas pasiteisina Šiaurės šalių rinkose.

VEIDAS: Nesitrauksite iš projekto net jeigu Latvijos valdantieji patirs vis didesnį opozicijos ir visuomenės spaudimą?
V.D.: Šiuo metu reikia galvoti, kaip su šiuo projektu judėti pirmyn, o ne kaip iš jo pabėgti. Visi supranta, kad svarbu stiprinti energetinį saugumą, energetinį nepriklausomumą, didinti naujos kartos energijos gamybos pajėgumus.

VEIDAS: Tačiau dvišaliai projektai kol kas dažniau stringa negu pasiseka. Pavyzdys – ypatingu vangumu pasižymintis Rail Baltica projektas. Kas lemia tokį delsimą?
V.D.: Rail Baltica – didžiulis projektas ir jo kaina – taip pat labai didelė, todėl šiuo atveju svarbiausias klausimas yra finansavimas. Praėjusių metų lapkritį su ministrais sutarėme, kad šis projektas, jei bus vystomas, turės būti pripažintas europinės reikšmės projektu ir didžiąja dalimi turės būti finansuojamas iš ES, o ši suma turės siekti apie 85 proc. visos projekto vertės. Tai – būtina sąlyga projekto plėtojimui.

VEIDAS: Ar vis dar jaučiate nusivylimą, kad elektros tiltas su Švedija bus nutiestas ne iš Latvijos, o iš Lietuvos? Ar tai nesumažino jūsų noro apskritai šia jungtimi naudotis?
V.D.: Pirmiausia, tą jungtį reikia pastatyti, o tada reikia diskutuoti, ar ja naudosimės. Bet kuriuo atveju statyti tiltą iš Lietuvos buvo bendras sprendimas, o Latvija jau dirba savo darbą – iš ES lėšų stiprinimas elektros tinklas vakarinėje šalies dalyje, kad vėliau Latvija galėtų naudotis būsimąja jungtimi. Ar taip ir bus, priklausys grynai nuo rinkos ir ekonomikos, bet, šiaip ar taip, jungtis padės integruoti Šiaurės šalių rinkas.

VEIDAS: O ar tikite, kad Europos Komisija pritars jūsų siūlymui Latvijoje, o ne kurioje nors kitoje Baltijos valstybėje statyti regioninį suskystintų dujų terminalą?
V.D.: Kalbėti apie tai bus galima sulaukus Europos Komisijos išvadų. Mes manome, kad Ryga turi neabejotiną pranašumą, nes pasirinkus šią vietą prireiktų mažiausiai investicijų tiek į patį terminalą, tiek į vamzdyną Ryga – Inčukalns, o iš ten driektųsi jau egzistuojančios dujų tiekimo sistemos, per kurias dujos ir dabar tiekiamos tiek Latvijai, tiek Lietuvai, tiek Estijai.
2011 m. lapkritį nusprendėme paklausti Europos Komisijos pozicijos ir nutarėme šios nuomonės palaukti prieš darydami bet kokius sprendimus.

VEIDAS: Tačiau Lietuva ir Estija jau priiminėja sprendimus ir rodo pasiryžimą statyti savo suskystintų dujų terminalus, jei regioninis terminalas bus Latvijoje. Kaip vertinate tokius kaimynių norus?
V.D.: Kaip ir sakiau, joms pirmiausia reikėtų sulaukti Europos Komisijos išvadų, o ne imtis sprendimų užbėgant šioms išvadoms už akių. Svarbu įvertinti, kokiu atveju būtų didžiausia ekonominė nauda visam regionui.

VEIDAS: Kalbant apie ekonominę naudą, norisi dar kartą paklausti – kaip gi vis dėlto Latvijai pavyksta susitarti su Rusija dėl ženkliai mažesnių dujų kainų, jei lyginsime jas su kaina, kurią sumoka Lietuva?
V.D.: Pirmiausia noriu pabrėžti, kad vyriausybė šiose derybose visiškai nedalyvauja, nes tarpusavyje derasi akcinė bendrovė “Latvijas Gaze” ir “Gazpromas”. Svarbiausia tai, kad pastaruosius dvejus metus dujų kaina apskaičiuojama pagal nekintančią, nustatytą formulę, todėl deramasi ne dėl dujų kainos, o dėl nuolaidos. Jei neklystu, šiemet tokią nuolaidą gavo ir Estija.

VEIDAS: Kiek šių derybų sėkmę įtakoja prorusiškų interesų gynimas Latvijoje, nors aiškiai prorusiškai nusiteikusių piliečių, kaip parodė neseniai įvykęs referendumas dėl rusų kalbos statuso įtvirtinimo, yra mažuma, o ne dauguma?
V.D.: Reikia pasakyti, kad iniciatyva tokiu būdu geriau integruoti rusakalbius nepasiteisino. Sumanymas įteisinti rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos statusą buvo kategoriškai atmestas: tam pritarė tik 22,5 proc. balsavusiųjų, o 77,2 proc. pasisakė prieš.
Tačiau dabar svarbu patobulinti integravimo ir natūralizacijos politiką.

VEIDAS: O kaip vertinate tai, kad didžiuma Latvijos energetikos sektoriaus kompanijų priklauso tam pačiam “Gazpromui”, o Rusijos įtaką šioje Latvijos rinkoje yra neabejotina?
V.D.: Dabar svarbiausias klausimas, kaip įgyvendinti Trečiąjį ES energijos paketą, kaip užtikrinti trečiosios šalies prieigą prie infrastruktūros. Į tai reikėtų koncentruotis, nes tai užtikrins galimybę dujų rinkoje dalyvauti ir kitiems tiekėjams, o ne į tai, kiek kompanijų valdo “Gazpromas”. Ir nepasakyčiau, kad čia tinka žodis “didžiuma”. “Gazpromui” drauge su “E.ON Ruhrgaz” priklauso “Latvijas Gaze”, ir tai ne naujas sprendimas, jis buvo priimtas dar 1990-aisiais, pradėjus privatizacijos procesą. Žinoma, gali egzistuoti skirtingos nuomonės dėl to, ar šis sprendimas buvo geras.

VEIDAS: Įdomu, kaip dabar vertinate sprendimą nacionalizuoti skrydžių kompaniją “Air Baltic” ir ar šis sprendimas nepakenks Rygos oro uosto, kaip regioninio centro, įvaizdžiui ir finansinei situacijai?
V.D.: Rygos oro uostas buvo ir yra regioninis skrydžių aptarnavimo centras. Žinoma, jo situacija priklauso nuo skrydžių bendrovės padėties, bet jų interesai yra visiškai priešingi – vienas nori kuo daugiau apmokestinti, kitas – mokėti kuo mažiau.
Dabar valdome 99,8 proc. “Air Baltic” akcijų, tad šiuo metu svarbu stabilizuoti kompanijos finansus. Keičiama vadovybė, diegiamas naujas verslo planas. Bendrovė bus mažinama, mažės skrydžių krypčių – vietoje 70 liks apie 60. Bus siekiama ir didesnių pajamų iš keleivių. Paraleliai vyksta derybos ir su potencialiais investuotojais, kurie galėtų tapti strateginiais investuotojais, o tai reiškia, kad deramasi su stambia skrydžių bendrove.

VEIDAS: O kaip iš laiko perspektyvos vertinate Latvijos sprendimą pasinaudoti Tarptautinio valiutos fondo paskola? Jei palygintume dvi Latvijas – tokią, kuri pasinaudojo TVF pagalba, ir hipotetinę, nusprendusią pagalbos neprašyti, kurios situacija šiandien būtų geresnė, o valstybės skola – mažesnė?
V.D.: Šalis į TVF nesikreipia be labai rimtos priežasties, neateina ir nesako – nagi, duokite mums šiek tiek pinigų. Jei jau kreipiesi į TVF, tai situacija yra kritiška, nes visi žino, kad TVF sąlygos yra labai griežtos. Tai tarsi paskutinė galimybė. Taigi, reikėtų klausti, ne koks pasirinkimas būtų buvęs geresnis, o ar Latvija 2008-aisiais apskritai turėjo kitą pasirinkimą, turint omenyje, kad šalies biudžeto deficitas jau siekė 10 proc. BVP, o dar laukė “Parex” nacionalizavimas. Iš esmės tuo metu nebuvo kitos išeities kaip tik kreiptis į TVF, nes niekas daugiau nenorėjo Latvijai skolinti, o skolintis mums būtinai reikėjo.
Žinoma, tai nėra priežastis nutylėti šio sprendimo pliusus ir minusus. Minusai – tai jau minėtos TVF sąlygos, kišimasis į sprendimų priėmimą, be to, derybos sudėtingos ir dėl to, kad tenka susitarti tiek su koalicijos, tiek su socialiniais partneriais ir dar sulaukti parlamento pritarimo.
Užtat geroji pusė – mažos palūkanos, kurias mokame už TVF ir Europos Komisijos paskolas. Jos ženkliai mažesnės nei būtų tekę mokėti skolinantis rinkoje. Tai mums padėjo sutaupyti daug pinigų, ir jei 2009-aisiais biudžeto deficitas siekė 10 proc. BVP, tai 2010-aisiais jis jau buvo 9 proc., o pernai, mano žiniomis, buvo mažesnis už Lietuvos, kuri iš TVF nesiskolino.