Dominykas ŠUMSKIS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Pamenate didžiulį vajų dėl žemės pardavimo užsieniečiams 2014 metais? Didelį šurmulį, kuris baigėsi pustuštėmis referendumo balsadėžėmis, kai balsuoti atėjo mažiau nei 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių? Triukšmas nutilo, tačiau už tai mokame iki dabar.

Tam, jog sumažintų „referendumininkų“ pasipiktinimą dėl to, kad užsieniečiai galėtų pirkti žemę Lietuvoje, Seimo nariai priėmė žemės „saugiklių“ įstatymą. Jau tais pačiais 2014 m. įstatymas padarė tai, kas ir buvo prognozuota: įvedus įvairių ploto, išsilavinimo bei administracinių ribojimų, patiems lietuviams tapo sunku įsigyti lietuviškos žemės. Ką jau kalbėti apie kitų šalių piliečius. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, jau 2015 m. žemės pardavimo apimtys sumažėjo beveik ketvirtadaliu.

Čia dar ne viskas. Kadangi žemę parduoti tapo nepalyginti sunkiau, jos kaina krito 10–15 proc. Dėl to žemės savininkus mažų mažiausiai turėtų imti pyktis. Nieko blogo nepadarei, o vien dėl valdžios sprendimų tavo turto vertė krito bent dešimtadaliu. Ir dėl ko?

Ir visai ne siurprizas – žemės pardavimo rinką paralyžiavęs įstatymas nepraslydo pro Europos Komisijos akis. Jau nuo 2015 metų Komisija baksnoja Lietuvai, kad toks įstatymas prieštarauja vienai iš pamatinių ES vertybių – laisvam kapitalo judėjimui. Pranešimuose apie jau pradėtą tyrimą vis kartojama, kad reguliavimas, kuriuo nustatoma, jog žemės pirkėjas išskirtinai gali būti tik ūkininkas, yra nesuderinamas su ES teise.

Nuo pirmo pranešimo praėjo nepilni dveji metai, o Lietuva veiksmų ėmėsi tik dabar, kai pagrasinta baudomis. Siūloma naikinti reikalavimą perkant žemės ūkio paskirties žemę turėti ūkininko išsilavinimą, bet problema išlieka, nes situacija pasikeis nedaug. Paliekamas reikalavimas nusipirkus žemės būtinai užsiimti žemės ūkio veikla. Perkantiems žemę pirmumo teise reikalavimai griežtėja. Jie jau turi būti ūkininkai. Kai žemę perka juridinis asmuo, galioja reikalavimas, kad pusė pajamų būtų gaunama iš žemės ūkio. Taigi pakeitimai nėra esminiai ir ignoruoja Komisijos kritiką bei toliau saugo Lietuvos žemę nuo pačių lietuvių.

O pokyčio tikrai reikia. Naujoji Vyriausybė ne kartą deklaravo tikslą padėti ūkininkams. Pradėti būtų galima bent jau nuo to, kad būtų oficialiai paskelbta, kuo oficialiai Komisija kaltina šį įstatymą. Nes tam, kad visuomenė susigaudytų, reikia versti krūvą pačios Komisijos pranešimų spaudai, kai turėtų būti prieinami oficialūs dokumentai. Antras žingsnis – peržiūrėti šį įstatymą iš esmės, o ne siūlyti tik kosmetinius pakeitimus, kuriais tesiekiama išvengti gresiančių baudų.

Vienas iš draudimų, kuriuos būtina naikinti, jei norima padėti ūkininkams plėstis ir sėkmingai konkuruoti, – draudimas įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Jis negalioja iki tol žemę savo rankose sutelkusiems ūkiams. Ne paslaptis, kad kai kurių ūkių turimos žemės kiekis Lietuvoje siekia 35 tūkst. hektarų. O naujieji ūkininkai plėstis negali.

Tai, jog Lietuvoje dauguma ūkių yra per prievartą įstrigę smulkaus ūkio stadijoje, reiškia, kad jie ne tik negali plėstis, bet ir yra priversti nelygiomis konkurencinėmis sąlygomis konkuruoti su seniai veikiančiais stambiais Lietuvos ir kitų ES šalių ūkiais. Sotesnis ūkininkų gyvenimas neįmanomas, kol žemės „saugiklių“ įstatymas apriboja jų galimybę konkuruoti.

Nežiūrėkime į Europos Komisijos pradėtą tyrimą kaip į grėsmę. Tai yra puikus stimulas į kaimo ir regionų suklestėjimą susikoncentravusiai valdžiai imtis ryžtingų veiksmų. Norint pagerinti Lietuvos ūkininkų situaciją reikalinga ne dūmų uždanga, kad Komisija dar porą metų nematytų Lietuvos problemų, o ryžtingos reformos naikinant žemės ūkio rinką sustingdžiusį reguliavimą.

Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų dar­žo išrauti.

Dominykas ŠUMSKIS

Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.

Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, ta­čiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.

2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba pa­tvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra ver­tė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.

Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat pa­slaugas teiktų už priimtinesnę kainą.

Ga­limybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai su­­sitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai pa­pras­čiausia landa korupcijai. Nors vidaus san­dorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai to­kios įmonės veikia kaip tarpininkai ar su­bran­govai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmo­­nės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.

Tokios schemos tampa paprasčiausiu pasipinigavimu. Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimų duomenimis, toks paslaugų pirkimas per tarpininkus, kurių pasitaiko net 3–4, išpučia kai­ną 25–40 proc. Tai reiškia, kad vien praėjusiais metais, vidaus sandorių būdu išleidus 300 mln. eurų, gali būti iššvaistyta bent 75 mln. eurų. Jei šių metų prognozės pasitvirtins ir per tokią populiarėjančią išimtį iš tiesų bus išleista net pusė milijardo, iššvaistyta bus bent 125 mln. eurų.

Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vi­daus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra pa­prasčiausias valdžios vykdomas jai prikla­usančių įmonių protegavimas.

Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.

Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma už­tikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Šumskis

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Europos Komisija (EK) š.m. gegužės 6 d. paskelbė Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją. Tai politinių instrumentų rinkinys, skirtas inovacijoms, skaitmeninėms technologijoms ir kibernetinei erdvei vystyti. Preliminariais EK skaičiavimais, strategijos įgyvendinimas padės Europos ekonomikai per artimiausius 10 metų augti 250 mlrd. eurų ir sukurs tūkstančius naujų darbo vietų.

Strategijos esmę sudaro trys pamatiniai ramsčiai. Pirmasis – paprastesnė prieiga, tai yra kuo paprastesnis priėjimas prie skaitmeninių prekių ir paslaugų visoje Europoje. Antrasis ramstis – teisinė aplinka. Siekiama sukurti tokį teisinį reguliavimą, kuris skatintų konkurenciją ir inovacijas. Trečiasis ramstis – maksimalus ekonomikos vystymosi išnaudojimas. Norima, kad nauda pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį. Norai geri, bet ar pavyks juos įgyvendinti?

EK prezidentas Jeanas Claude’as Junckeris teigia, kad vienas svarbiausių reikalavimų siekiant sėkmingai įgyvendinti bendrąją skaitmeninę rinką – konkurencija. Iš principo galima sutikti, tačiau panagrinėjus kai kuriuos siūlomus instrumentus kyla abejonių, ar konkurencija vis dėlto bus užtikrinta. Panagrinėkime dvi problemines sritis.

Pirmoji jų – telekomunikacijų reguliavimas. Strategija siūlo jį vienodinti, nes taip galima padidinti konkurenciją telekomunikacijų paslaugų rinkoje. Tačiau tokiame iš pirmo žvilgsnio nepavojingame avies kailyje slypi keletas vilkų.

Pirmasis jų – tinklo neutralumas (~net neutrality~). Siūloma uždrausti teikti pirmenybę tam tikrų duomenų perdavimui. Tai reiškia, kad vartotojui daug svarbesni ryšiai, pavyzdžiui, internetinė bankininkystė, gali tapti tokiais pat svarbiais, kaip ir kokių nors katinėlių žiūrėjimas „YouTube“. Nors bankas ir būtų linkęs mokėti už tai, kad jo duomenys būtų perduodami saugiau ir greičiau, tai bus uždrausta.

Ypač skausmingai šiuo klausimu gali nukentėti e. sveikatos interneto srautas. Jau visai netolimoje ateityje dažnas galėsime turėti daviklį, fiksuojantį mūsų pulsą. Jei daviklis nustato sutrikimų – iš karto praneša greitajai pagalbai. Įgyvendinus duomenų neutralumo politiką šiam duomenų srautui nebūtų suteikiamas prioritetas. Tai reiškia, kad jei kas nors užima didelę duomenų srauto dalį, pavyzdžiui, siunčiasi aukštos kokybės filmą, informacija medikus gali pasiekti per vėlai.

Duomenų prioritetizavimas leidžia verslui teikti saugesnio, greitesnio ir pastovesnio ryšio paslaugas tiems, kurie linkę už tai susimokėti daugiau. Jei interneto paslaugų teikėjai bus priversti bet kokį duomenų srautą įkainoti vienodai, nebeliks stimulo stengtis dėl kai kurių klientų. Šitokia kainų lygiava toli gražu neskatins bendroje skaitmeninėje rinkoje konkurencijos. Analogija realiame pasaulyje būtų už naują „Aston Martin“ automobilį prašyti tokios pačios kainos kaip už pagyvenusį „Volkswagen“. Skamba gal ir neblogai, bet tada gamintojai neturėtų stimulo kurti prabangių geros kokybės automobilių.

Kitas vilkas avies kailyje – tarptinklinio ryšio (~roaming~) mokesčio draudimas. Idėja iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nebloga. Vykstant į užsienį ir naudojantis mobiliojo telefono ryšiu sumokėti tenka nemažai. Kokio scenarijaus galima tikėtis? Nors tarptinklinio ryšio mokestis ir gali būti uždraustas, sąnaudos niekur nedings. Tokios paslaugos teikimo sąnaudos yra didesnės nei skambučių šalies viduje. Vadinasi, mobiliojo ryšio operatoriai bus priversti perkelti šias sąnaudas kitiems vartotojams, padidindami paslaugų kainas. Susiklostys tokia situacija, kai didžioji dalis mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų turės susimokėti ne tik už jiems suteiktas paslaugas, bet ir už kitų žmonių naudojimąsi tarptinkliniu ryšiu.

Šis reguliavimas dar sunkiau paaiškinamas prisiminus, kad internetinės telefonijos (~Voice over IP~, arba ~VoIP~) programėlės leidžia paprastai išvengti tarptinklinio mobiliojo ryšio mokesčio. Esi išvykęs į Ispaniją ir nori plepėti telefonu? Jungiesi prie „Skype“ ar „Viber“ ir šneki tol, kol išsikrauna mobiliojo telefono ar kompiuterio baterija.

Tačiau ir čia siūloma suvienodinti taisykles. Telefoninio ryšio paslaugų teikėjams tenka konkuruoti su nauja ryšio sritimi – internetine telefonija. Tiesa, tradicinių telekomunikacijų įmonės yra reguliuojamos griežčiau ir dėl to, matyt, joms sunkiau konkuruoti. Tačiau ar tai reiškia, kad taip pat griežtai turėtų būti sureguliuoti ir internetinių pokalbių paslaugų teikėjai? Jei vartotojai gauna geros kokybės paslaugas pigiau ir yra tuo patenkinti – reguliuoti nėra pagrindo. Tačiau lygios taisyklės savaime nėra tikslas. Jei reguliavimas būtų griežtinimas ir, tarkime, internetinės telefonijos operatoriams būtų privalomos licencijos, nemaža dalis jų paprasčiausiai nutrauktų savo veiklą. Dalis inovacijų būtų numarinamos dar ankstyvoje stadijoje.

Antra probleminė konkurencijos politikos sritis skaitmeniniame sektoriuje – griežtėjantis Komisijos požiūris į stambias interneto platformas, ypač „Google“. Briuselio koridoriuose tvyranti „googlefobija“ persismelkė ir į bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją. Nuogąstaujama, jog paieškos gigantas tapo toks didelis, kad paieškos rezultatų skaidrumas ima kelti abejonių. Būtent dėl šio klausimo EK balandžio viduryje „Google“ pateikė kaltinimus.

Toks užmaskuotas, tačiau akivaizdžiai griežtas Komisijos požiūris į vieną kompaniją kelia šiokį tokį nerimą. Konkurencijos teisės principai diktuoja, kad dominuojančią poziciją turinčios įmonės gali būti pavojingos vartotojams, tačiau ar tai savaime reiškia vartotojų ar konkurentų teisių pažeidimą? Kitaip tariant, ar „Google“ metami kaltinimai turi pagrindo?

Paieškos sistema kaltinama tuo, kad prioritetizuoja savo pačios reklamuojamas prekes ir paslaugas savo internetinėje parduotuvėje. Regis, normali verslo praktika, tačiau kaltinimai išlieka. Neįvertinami keli aspektai. Pirma, internete apstu kitų bendrųjų paieškos sistemų. Tai „Bing“, „Yahoo“, „Yandex“, „DuckDuckGo’“ ir t.t. Tiesa, šios platformos ne tokios populiarios, bet jos pasiekiamos vienu pelės mygtuko paspaudimu.

Nepamirškime ir į mobiliuosius telefonus integruotų paieškos sistemų – „Apple Siri“ bei „Microsoft Cortana“. Visos jos sėkmingai konkuruoja su „Google“. Antra, kadangi „googlefobija“ siejama su internetinių parduotuvių paieškos rezultatais, pažiūrėkime, kiek tokių parduotuvių yra. „Amazon“, „Idealo“, „Le Guide“, „Expedia“,  „eBay“ yra aiškūs parduotuvių paieškos sistemų lyderiai. Atskirose šalyse dominuoja jų rinkoms pritaikytos parduotuvės. Pavyzdžiui, Vokietijoje populiariausios „Amazon“, „eBay“ ir „Axel Springer’s“, o ne „Google“. Trečia, reikia nepamiršti, kad vis didesnę įtaką žmonių sprendimams, perkant internete, daro kitų žmonių patarimai bei recenzijos. Tai reiškia, kad daug patarimų ieškoma socialiniuose tinkluose – „Facebook“, „Pinterest“, „Yelp“ ir kt.

Siekis sukurti skaitmeninę bendrąją rinką savaime nėra blogas. Užsibrėžti tikslai – gana ambicingi. Tik klausimas, ar einant Komisijos numatytu keliu jie bus įgyvendinti. Kai kurie politiniai instrumentai gali taip suvaržyti konkurenciją, kad taip išsvajoto europietiškojo „Facebook“ ar „Google“ dar gali tekti palaukti.

Viešųjų pirkimų konkurso idėja paprasta – keli pardavėjai pateikia pasiūlymus, o valdžios įstaiga iš jų pasirenka priimtiniausią. „Priimtiniausias“ šiuo atveju reiškia, kad pasirenkama ne tai, kas priimtiniausia valdininko širdžiai, o tai, ko reikia, už priimtiniausią kainą. Pats Viešųjų pirkimų įstatymas nėra ir neturi būti būdas valdžios gyvenimui palengvinti, jis yra saugiklis, kad už paslaugą nebus permokėta. Aišku, jei valdiškos įstaigos mokesčių mokėtojų pinigus taupytų kaip savus ir leistų skaidriai, tai jokios viešųjų pirkimų procedūros apskritai nereikėtų. Realybė, deja, kitokia, o ir minėtas saugiklis suveikia ne visada.

Valstybės įstaigos dažnai netaiko konkurso procedūros ir prekes ar paslaugas nusiperka iš sau priklausančių įmonių. Paradoksalu, tačiau tai leidžia tas pats Viešųjų pirkimų įstatymas. Vadovaudamasi šio įstatymo išimtimi – vidaus sandoriu, valdžios įstaiga gali sudaryti sutartį su savo įmone be konkurso. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, vidaus sandorių skaičius ir vertė Lietuvoje didėja: 2012 m. buvo sudarytas 131 vidaus sandoris, kurių bendra vertė siekė apie 278 mln. Lt. 2013 m. jau buvo sudaryti net 206 vidaus sandoriai, kurių bendra vertė – 641 mln. Lt.

Regis, kas čia tokio? Juk galimybė neorganizuoti konkurso palengvina valdžios institucijų darbą – nereikia skęsti konkurso „popierizmuose“, pirkimas įvyksta greičiau, o ir pinigai, paprastai kalbant, per toli nenukeliauja.

Išimtis taikoma ir dėl kitų priežasčių. Pirma, remiamasi klaidingu įsitikinimu, kad valstybės įmonės paslaugas teikia už neva pačią geriausią kainą, nes nesiekia pelno. Iš tikrųjų kainą daugiausia nulemia efektyvus išteklių naudojimas, o tai paprastai geriau daro privačios įmonės. Kaip pavyzdį paimkime tokią rinką, kurioje, nors ir retai, vykdomi viešieji pirkimai, tačiau viešasis ir privatus sektorius veikia lygiomis teisėmis, – tai daugiabučių administravimo rinka. Palyginus 50 skirtingų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje administravimo paslaugas teikiančių įmonių paslaugų tarifus paaiškėjo, kad privačios įmonės paslaugas teikia vidutiniškai už 10 ct/m², o valstybinės įmonės – už 14 ct/m².

Antra, klaidingai manoma, kad jei mokesčių mokėtojų pinigai paskiriami viešojo sektoriaus įmonėms, tai nieko blogo čia nėra. Bet kuris paklaustas valdininkas taip pat atšaus – „juk ne sau į kišenę“. Problema atsiranda tada, kai bekraunant mokesčių mokėtojų pinigus iš vienos biudžeto kišenės į kitą dalis lėšų yra netyčia išbarstoma. Užtenka prekes pirkti iš savų tiekėjų, kai jie nėra prisitaikę gyventi rinkos sąlygomis, o veikiau atlieka „įdarbinimo biržos“ funkciją. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojų pinigus panaudojus ne efektyvioms, ilgai tarnaujančioms lempoms pirkti, o savivaldybei priklausančiai, abejotino efektyvumo gatvių apšvietimo įmonei išlaikyti, galima tikėtis tik vieno rezultato: gatvėse nebus šviesos, o biudžete – pinigų.

Čia turėtų kilti klausimas: kodėl tuomet neleisti valstybės įmonėms lygiomis taisyklėmis konkuruoti su privačiu verslu? Jei įmonė nepajėgia veikti rinkos sąlygomis, tai kodėl ji turėtų būti įvairiomis privilegijomis patyliukais išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų? Valstybės ir privačioms įmonėms rinkoje veikiant lygiomis teisėmis būtų nušaunami du zuikiai vienu šūviu: būtų natūraliai atsijojama, kurios valdiškos įmonės yra tik našta valstybei, taip kartu sutaupant biudžeto lėšų.

Vidaus sandoriai yra ne tik ekonomiškai žalingi, bet ir teisiškai ydingi, nes pamina Viešųjų pirkimų įstatymo numatytus esminius pirkimų principus. Pagal juos perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

Vidaus sandorio išimtis prieštarauja ir Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Jame numatyta pareiga viešojo administravimo subjektams užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir draudimas privilegijuoti ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus. Dabar egzistuojantis savų pirkimas iš savų išstumia iš rinkos kitus potencialius pardavėjus ir užkerta kelią jiems dalyvauti konkursuose. Taip diskriminuojamas privatus verslas, o valstybės įmonės yra nepagrįstai apsaugomos nuo konkurencijos. Jei perkama iš valstybės įmonės, turėtų būti taikomi tie patys pirkimų principai ir konkurenciją užtikrinančios procedūros.

Apie vidaus sandorį yra pasisakiusi ir Konkurencijos taryba. Puikus to pavyzdys – šių metų Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės sprendimo, kuriuo savivaldybės įmonei „Kaišiadorių paslaugos“ pavesta teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Kaišiadorių rajono savivaldybė, rinkdamasi paslaugų teikėją, tiesiog nusprendė vidaus sandorio pagrindu paslaugas pirkti iš savivaldybės įmonės „Kaišiadorių paslaugos“. Konkurencijos taryba nustatė, jog toks vidaus sandoris suteikė išimtines teises šiai įmonei užsiimti ūkine veikla, o tai reiškia, kad savivaldybė privilegijavo sau priklausančią įmonę. Logika paprasta: jeigu savivaldybė prieš tai būtų organizavusi konkursą, būtų pasiekta kelių tikslų. Pirma, kitiems ūkio subjektams būtų suteikta teisė konkuruoti dėl valstybės užsakymo. Antra, taip būtų sudaryta galimybė tas pačias paslaugas atlikti už priimtinesnę kainą.

Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta vidaus sandorio išimtis yra tiek ekonomiškai, tiek teisiškai ydinga. Ji toli gražu nepadeda užtikrinti geriausios paslaugų kainos, o ilgainiui gali ir gerokai patuštinti mokesčių mokėtojų kišenes. Nepamirškime ir to, kad ši išimtis nepagristai leidžia užsimerkti ir netaikyti esminių pirkimų principų, ignoruoti Konkurencijos įstatymo nuostatas. Galiausiai be vidaus sandorio išimties konkurencija viešųjų pirkimų sektoriuje didėtų, o tai būtų naudinga ir vartotojams, ir verslui.