D. Trumpas, H. Clinton

Skaitytojas nesunkiai atspės, kad straipsnio pavadinimas sudėliotas verčiant angliškų žodžių darinį „checks and balances“. Kuris variantas tinkamesnis, priklauso ne vien nuo poetinės klausos, bet ir nuo politinių aplinkybių. „Patikros ir atsvaros“ skamba išmaniai, „stabdžiai ir svarsčiai“ labiau tinka krizei nusakyti. Gal ne tiek svarbu, kaip skamba apibrėžimas. Demokratinių valstybių tvarumas priklauso nuo to, kaip veikia savavaldžiavimą ribojantys mechanizmai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kas rašo, tas ir trina

Rinkimų kampanijos metu Donaldas Trumpas prišnekėjo dalykų, kokių vengdavo iki šiol rinkimus laimėję JAV prezidentai. Apie išrinktojo prezidento diapazoną galima spręsti pagal tai, ką jis pats paskui paneigė.

Kovo pradžioje jis pagyrė kankinimų naudą (konkrečiai – kankinimų vandeniu), kaip kovos su teroru priemonę įvardijo teroristų šeimų narių žudymą. Tai sukėlė žiaurią iškilių politikų, žvalgybos pareigūnų, kariškių kritiką, įskaitant pareiškimus, kad D.Trumpas netinkamas prezidento pareigoms. Ir jis per parą paneigė arba kitaip išdėstė minėtus skandalingus pažadus. D.Trumpas ėmė aiškinti, kad Jungtinės Valstijos yra teisinė valstybė, šalis susaistyta sutartimis, ir jis, tapęs prezidentu, neduos įsakymų, kurie pažeidžia įstatymus. Iš jo patikinimų galima spręsti, kaip toli jis buvo nusivažiavęs.

Mūsų žiniasklaida paskubėjo pranešti, kad skandalingiausi pažadai dingo iš jo rinkimų kampanijos tinklalapio. Išties lapkričio 10 d. išnyko nuoroda į siūlymą uždrausti į JAV imigruoti musulmonams. Dingo potencialių kandidatų į Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą sąrašas, taip pat kai kurie ekonominiai, kariniai D.Trumpo siūlymai.

Saudo Arabijos karališkos šeimos narys princas Alwaleedas bin Talalas viešai pasidžiaugė dėl to, kad iš vis dar veikiančio rinkimų kampanijos tinklalapio ir D.Trumpo tviterio paskyros išnyko musulmonus įžeidžiantys dalykai. Tačiau praėjus kelioms valandoms nuoroda į siūlymą neįsileisti musulmonų buvo atkurta. Išliko ir kovą darytas D.Trumpo tviterio įrašas apie sienų uždarymą šio tikėjimo žmonėms. Amerikos arabų antidiskriminacinio komiteto vadovui Samerui Khalafui, kuris kaip ir sauditų princas spėjo pasidžiaugti, teko keisti toną ir pareikšti, kad iš D.Trumpo tikimasi kitokio elgesio.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Agentūros „Reuters“ teigimu, tai ne pirmas kartas, kai D.Trumpo pareiškimai dingsta, paskui vėl atsiranda. Rugsėjį tekstas apie respublikonų kandidato būsimą sveikatos apsaugos politiką buvo pakeistas kitu. Agentūrai pasiteiravus apie pakeitimo priežastis, be didelių aiškinimų buvo grąžintas senas tekstas.

Suvaržytas prezidentas

JAV respublikonų partijos šulai Kongrese ramino ir ramina, kad jie būsią D.Trumpo atsvaros. Senatorius Johnas McCainas priminė, kad JAV konstitucinė sąranga apsaugo nuo neribotos valdžios: „Mes turime Kongresą. Mes turime Aukščiausiąjį teismą.“

Paminėtos institucijos tiesiogiai neužsiima interneto turiniu, ir D.Trumpas su savo rinkimų pažadų tekstais gali elgtis kaip nori.

Išrinktasis prezidentas žadėjo palaidoti B.Obamos sveikatos apsaugos reformą, vadinamą „Obamacare“, atsisakyti B.Obamos pasirašytų susitarimų dėl anglies dvideginio išmetimo ribojimo, iš naujo derėtis dėl Didžiojo vandenyno zonos laisvosios prekybos sutarties, panaikinti B.Obamos įsaką dėl milijonų nelegalių imigrantų amnestijos. Vienas D.Trumpo prioritetų – atsisakyti susitarimo su Iranu dėl sankcijų atšaukimo mainais už tos šalies branduolinių programų ribojimą.

Didžiumos šių programinių siekių D.Trumpas negali įgyvendinti be Atstovų rūmų ir Senato, kuriuose, beje, esant išrinktam respublikonui prezidentui dominuoja irgi respublikonai. Tas pat pasakytina apie mokesčius JAV kompanijoms, kurios iškėlė gamybą į užsienį, gamtosauginių anglies kasybos apribojimų atšaukimą, mokyklų zonų, kuriose draudžiama turėti ginklų, panaikinimą.

D.Trumpas turi įgaliojimus iš naujo derėtis dėl Šiaurės Amerikos laisvosios zonos, žymimos santrumpa NAFTA, netgi vienpusiškai nutraukti JAV dalyvavimą šioje zonoje. Politikų ir ekonomistų nuomonė šiuo klausimu vieninga – tai būtų katastrofa.

Gali būti, kad D.Trumpas laikysis iki šiol buvusios tradicijos ir jau pirmosiomis prezidentystės valandomis panaikins kai kuriuos B.Obamos įsakus, pavyzdžiui, saugantį kai kuriuos nelegalius imigrantus nuo deportacijos. Antai B.Obama prezidentystę pradėjo nuo to, kad vieną pirmųjų parašų padėjo po įsaku, naikinančiu ankstesnio prezidento George‘o W.Busho draudimą finansuoti kamieninių ląstelių tyrimus.

D.Trumpas gali padaryti ir tokį dalyką – paskirti specialų tyrėją savo pralaimėjusios oponentės Hillary Clinton veiklai tirti.

Specialūs tyrimai Clintonų šeimai ne naujiena. 1994 m. tuometiniam prezidentui Billui Clintonui reikalaujant buvo paskirtas tyrėjas, kuris ėmėsi Clintonų investicijų į bankrutavusį „Whitewater“ nekilnojamojo turto projektą. Tyrėjui Kennethui Starrui nelabai sekėsi ką nors atkasti, tačiau 1998-aisiais kipšas išlindo iš visai netikėto kampo: Pentagono tarnautoja Linda Tripp perdavė K.Starrui pokalbių su savo drauge Monica Lewinsky įrašus.

Detalė: L.Tripp išdirbo Pentagone per visą neramų laikotarpį, kai žiniasklaida lūžo nuo detalių apie M.Lewinsky ir B.Clintono santykius. Prezidentas atsidūrė ties apkaltos riba, o L.Tripp toliau dirbo Pentagone. Ji buvo atleista 2001-ųjų sausio 19-ąją – paskutinę B.Clintono administracijos darbo dieną.

Patikrins ir „svainius“

Lietuvos politikų svajonė, kad oponentus, o ypač partnerius, „tikrintų saugumas“, savaip įgyvendinta JAV. Skirtumas tas, kad, išsakę panašius pageidavimus, Lietuvos politikai pritaško daugtaškių, o Amerikoje tokie dalykai įgauna viešą teisinę formą. Kitaip tariant, „saugumo patikros“ JAV keliauja į teismą, o Lietuvoje – į stalčių (ne todėl, kad reikalas užgesinamas, o dėl to, kad pagal stalčiaus medžiagą lengviau priimti neviešus sprendimus).

Šį spalį viena staigmena vėl išlindo iš H.Clinton pašto dėžės. Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Jamesas Comey spalio 28-osios popietę informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus H.Clinton korespondencijos, kai ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

Dar liepą FTB pareiškė, kad neketina traukti H.Clinton atsakomybėn, nors jos elgesys buvo įvardytas kaip itin aplaidus. Atrodo, baigtas reikalas vėl buvo prikeltas, likus 10 dienų iki rinkimų.

Dar po poros dienų, spalio 30-ąją, paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie Clintonų šeimos labdaros fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visos tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. D.Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“. Jam pasirodė, kad spalio staigmena padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis vos 4 proc. persvara.

Kai FTB liepos mėn. nepareiškė įtarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. žodžio „rigged“ pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą, – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga.

Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogąstauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

FTB direktorius pavaldus generaliniam prokurorui (t.y. teisingumo ministrui), jį 10 metų terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo. Galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti Kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir imtis veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti gerokai anksčiau.

Spalio 30 d., sekmadienį, „The Wall Street Journal“ atkasė, kad Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Vasario mėn. būta Teisingumo departamento ir FTB atstovų susitikimo. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Negana to, FTB pareigūnams susidarė įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius.

H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuravo FTB direktoriaus pavaduotojas Andrew McCabe‘as. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją tarp Teisingumo departamento ir FTB dėl Clintonų fondo reikalų. Atrodo, kad A.McCabe‘as negalėjo būti šimtu procentų nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virdžinijos Senatą, gavo arti pusės milijono dolerių iš tos valstijos gubernatoriaus Terry McAuliffe‘o politinio fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

Paskutinę spalio dieną H.Clinton štabas paleido dar vieną akmenį į FTB. Buvo paklausta, kodėl kilus įtarimų, kad kai kurie D.Trumpo rinkimų štabo nariai turi ryšių su Rusija ir ši bando kištis į rinkimų eigą, J.Comey pataręs Baltiesiems rūmams nedaryti šiuo klausimų jokių pareiškimų.

Kilus pagundai lyginti JAV su Lietuva tuo atžvilgiu, kad abi valstybės yra „svainių respublikos“, reikia nepamiršti, jog informacija apie „svainiškumą“ JAV linkusi kilti į viešumą ir tapti itin svariais politiniais argumentais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

G. Mažeikis/"Delfi" nuotr.

„Jau nebesvarbu, ką Donaldas Trumpas toliau šnekės ar darys, – ši agresyvi populizmo mašina pradėjo veikti savarankiškai, jau nepriklausomai, nori to ar ne ją sukūrę asmenys. Ši politinėms sistemoms pavojinga tendencija rodo, kad pasaulyje įžengiame į naują politinę erą“, – interviu „Veidui“ sako Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis.

Aušra LĖKA

– Ką reiškia „Brexitas“, Donaldo Trumpo pergalė, „sisteminių“ partijų pralaimėjimas Seimo rinkimuose Lietuvoje: tai protestas prieš elitą ar kokia nauja klasių kova – elitas vs „neelitas“, masės vs turtingieji/valdžiažmogiai?

– Apie klasių kovą dar anksti kalbėti: nėra jokių požymių, kad galėtume išskirti ypatingas socialines klases, kurios kovoja viena prieš kitą, nebent užuomazgas, kad mažiau uždirbantieji ar nepriklausantieji vidurinei klasei intuityviai bando oponuoti jai ir daugiau uždirbantiesiems.

Kur kas aiškesnis teiginys, kad didelė dalis masių balsuoja prieš finansinius ir politinius elitus arba prieš vadinamąsias neoliberalizmo – didžiojo kapitalo ir valstybės jungčių – viršūnes. Atėjo toks laikas, kai vienoje po kitos šalyse didžioji dalis rinkėjų pasisako prieš globalizaciją (o su ja susijusios ir didžiosios korporacijos), prieš išsilavinusį elitą – prieš tai, ką pavadintume meritokratine valdžia (kai į valdžią patenkama dėl elitinio išsilavinimo, išskirtinės karjeros). Šis procesas prasidėjęs, jis neabejotinai paveiks ir pakeis pasaulio politinį peizažą.

– Ar tai ligšiolinių politinių aksiomų galiojimo pabaiga, politinio chaoso preliudija?

– Tai dar ne chaosas, bet, galima vadinti, sistemų išsiūbavimo, destabilizavimo pradžia. Kol kas, nepaisant „Brexito“, ES laikosi pakankamai tvirtai. Bet kitąmet – rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, ir paaiškės, ar didžiosios Europos šalys pajėgs atsispirti toms tendencijos, ar ras tam priešnuodžių.

Globalios saugumo, ryšių, finansų, teisės sistemos kurtos kaip gėris, tad globalizacijos griovimas anaiptol nereiškia gėrio daugėjimo. Jei globalizacijos stabdymo imsis įtakingiausia pasaulio valstybė, žinoma, globalizacijos kūnas pradės strigti, jos veikimas išsikreips, ilgainiui kils daugybė problemų.

Šiandien matau greičiau įžangą į didžiąją krizę, nei išėjimą iš jos.

– Nesvarbu kur – JAV ar Lietuvoje – provincija džiūgauja dėl rinkimų rezultatų, sostinėse, finansų centruose – nusivylimas, provincija balsuoja vienaip, didmiesčiai kitaip. Ar tai nėra netolygios regionų plėtros rezultatas, provincijos kerštas sostinėms?

– Visi žinome, kad skirtumas tarp Vilniaus centro ir daugelio regionų didžiulis (gal išimtis – Klaipėdos ir Kauno miestai). Žinoma, regionuose jaučiamas nepasitenkinimas, kad Lietuva vystoma taip neproporcingai, ir kiekvienais metais tas nepasitenkinimas vis stiprėja. Kitas dalykas – egzistuoja ir išsilavinimo skirtumas.

Bet yra ir daugiau priežasčių, jos kompleksinės. Pavyzdžiui, keliama prielaida, kad visose šalyse, apie kurias kalbame (taip pat ir Lietuvoje), dešimtmetį ar daugiau labai kritikuotas socialinis ir humanitarinis išsilavinimas. Tada balsuoti ateina žmonės, kurie menkai susigaudo politinėse teorijose, tad jos nebedaro įtakos, balsuojama emocijomis. Žmonės, nepatenkinti socialine ir ekonomine Lietuvos politika, negali suprasti, kodėl jų gyvenimas blogėja, bet įsivaizduoja, kas galėtų būti kalti dėl nuolat blogėjančios jų būklės. Taip atsiranda iracionalūs rinkėjai.

Ir problema ne tai, kad žmogus vieną kartą balsavo už tuos, kurie galėtų griauti valstybės politinę struktūrą. Problema ta, kad politinis elitas nieko neketina daryti situacijai pakeisti. Tad Lietuvos atveju, jei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sprendimai ir reformos netenkins šių pasipiktinusių žmonių, kitą kartą jie balsuos už dar radikalesnę politinę jėgą, ir šis nuolatinis sistemos siūbavimas gali tęstis gana ilgai. Tai pavojinga.

Kaip ir Trumpo išrinkimas savaime nėra joks pavojus, nes jis yra sistemos oligarchas, o sistemos oligarchai, kaip ir Lietuvoje Ramūnas Karbauskis, nesiims griauti pačios sistemos. Tačiau tie žmonės, su kuriais jie ateina į valdžią, tos nuotaikos, kurios juos iškelia į valdžią, ir tokios pasikartojančios tendencijos pačios paskatins sistemų griūtį ir išbalansavimą, nepasitikėjimo didėjimą.

Kad ir „Brexito“ pavyzdys: referendumas, žinoma, buvo populistinis, bet po jo išrinkta nauja premjerė Theresa May yra racionali, jos sprendimai labai pamatuoti. Tačiau žmonės, kurie sukūrė „Brexitą“, pažadino dvasias Didžiojoje Britanijoje ir jos pačios pradeda veikti savarankiškai: pasirodo ir rasizmo, ir ksenofobijos atvejų, spaudimo politikams ir parlamentui priiminėti įstatymus, diskriminuojančius atskiras socialines grupes ar stabdančius imigraciją. Kitaip tariant, pati sistema ima veikti toliau jau nepriklausomai nuo to, nori to ar ne ją sukūrę asmenys.

Jau nebesvarbu, ką Trumpas toliau šnekės ar darys, ši agresyvi populizmo mašina,  pavadinčiau, artima populiariajam fašizmui, jau pradėjo veikti savarankiškai. Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Tai politinėms sistemoms pavojinga, ir jau diskutuojama, kad šios tendencijos rodo, jog pasaulyje įžengiame į naują politinę erą.

– Kaip ji atrodys? Ar yra tam priešnuodis?

– Neabejotinai bus imtasi veiksmų prieš globalizaciją ir atvirumą, t.y. bus imamasi kapitalo ir žmonių judėjimo suvaržymų, matomų ir nematomų sienų statymo. Šie sprendimai gali būti neracionalūs ir anaiptol nesuvaldys nei finansų, nei žmonių judėjimo, o tiesiog atsiras kitų spragų ir kitų tendencijų.

Bet šie bandymai keisti egzistuojančią pasaulio tvarką tikrai išjudins labai dideles jėgas, kalbant metaforiškai – politinius uraganus, kurie kartkartėmis kils tai vienoje, tai kitoje vietoje, kol pasaulio sistema vėl ras tinkamų apribojimų.

Trumpas gal iš pradžių pats nieko nedarys dėl NATO, apie ką kalbėjo per rinkimų kampaniją, bet tai yra kvietimas Rusijai, kitoms šalims ką nors daryti, parodymas, kad jos gali elgtis drąsiau. Arba, pavyzdžiui, tiek buvo kovojama socialinių teisių ir darbo apsaugos srityje. Trumpo atėjimas reiškia, jog visos tos teisės, pagarba moterims, pornografijos draudimas traukiasi į šoną, visa didžiulė socialinė veikla stabdoma, nes nauji lyderiai rodo, kad jie gali būti chamai seksistai, įžeidinėti moteris, o minioms tai patinka, jos tuo džiaugiasi.

Politinio nekultūringumo amžius prasidėjo. Ir kiti politiniai lyderiai manys, kad jei jie bus šiurkštūs, chamai, įžeidinės, bus patrauklūs minioms, ir už juos balsuos.

– Bet Lietuvoje LVŽS sako laimėjusi, nes juos puolė įžeidinėti konservatoriai, o JAV laimėjo įžeidinėtojas D.Trumpas.

– Vienareikšmiškai vertinti, kiek tai prisidėjo prie pergalės, neįmanoma. Galime konstatuoti, kad politinis nekultūringumas, demonstruotas Vladimiro Putino Rusijoje, Lietuvoje nebuvo kopijuojamas, tačiau sunku įsivaizduoti, jog tokį pat moralinį atsparumą Lietuvos lyderiai turės ir prieš anglakalbį. Nesame uždari nuo pasaulio komunikacijos, taigi jos formos neabejotinai atkeliaus ir pas mus.

– Paminėjote Rusiją. Už „sisteminių“ politikų pralaimėjimo JAV, Lietuvoje ar „Brexito“ kai kas tikina įžvelgiantys Maskvos ranką. O jūs ją įžvelgiate?

– Linkstu vadovautis konspiracijos kritikų teorijomis. Netikiu sąmokslais, kol jie nėra įrodyti. Tikėti jais reiškia tikėti geltonąja žiniasklaida. Jei atidarysime vartus sąmokslo teorijoms, tam nebus pabaigos, nes jos gaminamos kiekvieną dieną, mat yra populiarios ir gerai parduodamos, nors mažai susijusios su politine tikrove. Tai labai panašu į ezoteriką ar parapsichologiją ir tai niekuo ne geresni dalykai.

Gali būti, kad viena ar kita politinė jėga, vienas ar kitas politinis veikėjas finansiniais ar kitais slaptais ryšiais susijęs su kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Rusija. Bet tuos dalykus pirmiausia reikia įrodyti ir, jei taip yra, žinoma, imtis ryžtingų priemonių. Bet kol tokie dalykai nėra įrodyti, o pasirodo tik gandų pavidalu, pačios sąmokslo teorijos gali būti labiau griaunančios nei galimos grėsmės.

– Mažiau turtingi žmonės balsuodami lyg ir protestuoja prieš valdžios ir turtingųjų klanus. Bet tiek D.Trumpas, tiek R.Karbauskis savo šalyse – tarp turtingiausių žmonių.

– Čia dažniausiai politikų ir politologų sugalvota, kad masės nekenčia turtuolių, nes masės doros, o štai elitas – ne. Realybėje nėra nieko panašaus: ir Rusijoje, ir JAV, ir Lietuvoje balsuotojai mielai renkasi vyrus, kurie keičia žmonas, įžeidinėja moteris, kurie susiję su pornografijos žvaigždėmis, tuos, kurie yra turtuoliai, tuos, kurie turi ryšių su Rusija. Visi elito moralizavimai masių neveikia, pasirinkimas per rinkimus daromas remiantis visai kitomis prielaidomis, kurios mūsų politikų ir politologų nėra aptariamos, o tos teorijos, kurias plėtojame, neatitinka masių savimonės ir pasirinkimų. Kitaip tariant, politologai nustojo suprasti masių iracionalumą.

Teks peržiūrėti politines teorijas, kurios remiasi racionalaus pasirinkimo principu – kad žmogus iš dviejų blogybių visuomet pasirenka mažesnę. Nieko panašaus: pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

Pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

– Ar neteks peržiūrėti savo darbo principų ir sociologams – juk tiek dėl rinkimų Lietuvoje ir JAV, tiek dėl „Brexito“ sociologinės prognozės neišsipildė. Ar žmonės vėl vengia kalbėti atvirai, o gal, kaip tikina sociologai, jie apsisprendžia paskutiniu momentu? Tokiu atveju sociologinės apklausos praranda prasmę?

– Manau, ir tai, ir tai. JAV atveju Federalinis tyrimų biuras pateikė informaciją apie naujai atrastus Hillary Clinton laiškus, kuriuose paskui pasirodė, kad nėra nieko blogo, bet nauji kaltinimai neabejotinai paveikė dalį rinkėjų ir paskutiniu momentu tai sukėlė efektą, kurį sunku pamatuoti. Sociologų duomenys rodė, kad Clinton populiarumas krito 3–4 proc., tai labai daug.

Tačiau yra ir apklausiamųjų melavimo efekto: žmonės „išmoksta“ atsakinėti į sociologų klausimus – klausiami jie sako viena, o paskui balsuoja kitaip.

Bet tai nerodo, kad sociologija apskritai yra nebeteisinga. Tai rodo, jog reikės gerokai tobulinti tyrimo metodus, analizę, stebėjimus, turint omeny, kad tos klaidos, kurios šiandien randamos sociologinėse prognozėse, yra neleistinos, viršija visas galimas normas.

– O kaip žiniasklaida? Ar ji galutinai praradusi savo įtaką, jei 57:2 – tokiu santykiu JAV didžioji žiniasklaida palaikė H.Clinton, o laimėjo D.Trumpas? Panašios tendencijos ir pas mus,  o juk kažkada žiniasklaida Lietuvoje buvo institucija, kuria pasitikima labiausiai, net labiau nei Bažnyčia.

– Nemanau, kad žiniasklaida nebepaveiki. Šis efektas, kurį matome, taip pat žiniasklaidos efektas.

Žiniasklaida paprastai kritikuoja stiprėjančią didžiojo kapitalo įtaką politinėms partijoms, jų lyderiams. Pavyzdžiui, JAV žurnalistai pastaruoju metu labai kritikavo Volstrito turtuolius, jų sąsajas su politikais, buvo nurodoma ir į Clintonų šeimą. Nesvarbu, ar tai tiesa, bet šią temą žiniasklaida ilgą laiką mėgo, tuo rodydama, kad ji kritiška ir sociali. Paskui lyg ir bandyta sustabdyti atakas prieš finansų ir politikų šeimų klanų sąsajas, bet jau buvo per vėlu.

Analitikai dažniausiai nepastebi, kad pati žiniasklaida vaidina dvejopą vaidmenį: viena vertus, ji kritikuoja politikų ir didžiojo kapitalo jungtis, bet prieš rinkimus pasirenka vieną ar kitą konkurentą, kurį remia ir kurio nebekritikuoja. Pavyzdžiui, didžioji žiniasklaida JAV vienareikšmiškai palaikė Clinton, o Didžiojoje Britanijoje buvo prieš „Brexitą“.

Tačiau masės kaip tik prisimena tą ankstesnę žiniasklaidos kritiką finansiniams oligarchams. Tokį prieštaringą efektą ir jaučiame rinkimų ar balsavimų rezultatuose. Žiniasklaida pati sukuria tokius efektus, kurių paskui negali suvaldyti.

Tad negalima sakyti, kad žiniasklaida nedaro įtakos. Vadinamoji spektaklių, reginių visuomenė niekur nedingo, minios ir toliau tiesiogiai veikiamos įvairiausių reginių. Gyvename postideologiniame pasaulyje, kur ne ideologija, o koks „Naisių vasaros“ serialas yra reikšmingesnis. Žiniasklaida šioms masėms, žinoma, daro didžiulę įtaką. Bet ji pati pažadina tokius gaivalus, kurių po to rinkimų metu jau negali suvaldyti.

– Kokią, jūsų manymu, įtaką rinkėjams daro diskusijos socialiniuose tinkluose?

– Feisbukas pradeda veikti kaip socialinė žiniasklaida, bet ji turi ribotą vartotojų ir dalyvių skaičių, joje apie politines naujienas diskutuoja gana siaura žmonių grupė. Net jei tarpusavyje bendrauja keliolika tūkstančių žmonių, tai tėra grupė žmonių, vadinasi, jų įtaka – ne didesnė nei vieno mažo miestelio. Jų nuomonė sociologiškai mažai reikšminga.

Apskritai suskaičiavę, kiek aprėpia mūsų komunikacinis veiksmas, pamatysime, kad nedaug. Ir tos žiniasklaidos įtaka, kurią mes įsivaizduojame esant didžiulę, iš tikrųjų gali būti tik kelioms dešimtims tūkstančių žmonių. Paanalizavus, ką žmonės skaito, pasirodys, kad visai ne tuos laikraščius, kuriuos manome esant įtakingus, o regioninės žiniasklaidos – senosios, laikraštinės, aprėpiančios kaimus ir miestelius – įtaka pasirodys gerokai didesnė.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių. Trumpo ir Clinton kompanijoje šis veiksnys labai įdomus. Kažkada po Richardo Nixono ir Johno F.Kennedy pirmųjų debatų televizijoje įvardyta, kad jie gali turėti lemiamą įtaką rinkėjams. Dabar Clinton turėjo trejus televizinius debatus su Trumpu ir, pagal visas apklausas, neabejotinai visus laimėjo, pirmuosius net triuškinamai. Tad ir šis modelis – kad rinkimus laimi tas, kuris laimi debatus, visiškai nepasitvirtino, o pasivirtino ta forma, kurią plėtojo Trumpas: skraidyti iš vienos šalies pusės į kitą ir tiesiogiai susitikti su minia.

– Ar „sisteminių“ partijų ir politikų krizė pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) trumpalaikė, ar tai apskritai partinio valdymo sistemos pabaigos pradžia? Ar teisūs manantieji, kad Trumpas ar LVŽS Lietuvoje nebūtų laimėję, jei oponentai būtų iškėlę labiau rinkėjams patrauklius kandidatus? O gal trampai – kaip stichijos banga, kuri būtų nušlavusi bet ką?

– Galime svarstyti, kas būtų, jei būtų, ir tokia padarytų klaidų analizė reikalinga. Lietuvoje dėl socialdemokratų pritariu tiems analitikams, kurie mano, kad jei būtų kitaip elgtasi su Darbo kodeksu, kurio priėmimo tvarka įžeidė daugelį žmonių, taip pat ir profesines sąjungas, kurios paprastai palaiko socialdemokratus, jei socialdemokratiškiau būtų elgęsis socialdemokratų lyderis, ko gero, šios partijos rezultatai būtų geresni. Bet buvo ir daugiau priežasčių.

Tendencija, kad stipriosios partijos vis silpnės, gali būti ilgalaikė. Šiandien nėra požymių, kad didžiosios partijos vadovaujasi savo „didžiaisiais pasakojimais“ ir pačios jais tiki. Pavyzdžiui, Lietuvos liberalų sąjūdis turi liberalų utopiją, kaip turi atrodyti laisva rinka ir kiek ji atneštų gerovės, ir jie ja tiki, ją gina ir jai atstovauja. Rinkėjas, kuris balsuoja už liberalus, atpažįsta šį pasakojimą, mato, kad liberalai nuoseklūs, kad tie idealai nuosekliai ginami, todėl nepaisant skandalų, susijusių su galimu Eligijaus Masiulio kyšio ėmimu, už juos balsavo.

To negalima pasakyti apie socialdemokratų rinkėją: socialdemokratų viršūnėse nei kas gina jų idealus, nei turi „didžiųjų pasakojimų“, nei juos aktyviai papasakoja, nei turi aktyvių ryšių su bendruomenėmis. Jų „didysis pasakojimas“ gerokai nusilpęs ir nieko nebeįkvepia, todėl socialdemokratų vietą užėmė kitos politinės jėgos.

Konservatoriai surinko maždaug tiek balsų, kiek ir prognozavo iki rinkimų. Bet į antrąjį turą išėjo labai daug konservatorių, ir tai buvo sukėlę per didelių lūkesčių. Tad ar tendencijos, kad sisteminės partijos po truputį byrės,  gali būti ilgalaikės? Tam yra rimtų požymių. Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo. Joms reikia keisti savo veiklą.

Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo.

– Ar jas pakeis kitos partijos, ar nepartiniai dariniai?

– Manau, nepartiniai judėjimai liks ir bus gana stiprūs. Vienur jie veikia geriau, kitur mažiau, bet pajutę sėkmę jie ir toliau jos sieks. Žinoma, sisteminės partijos neužsidarys, bet nesisteminių pasirodymas politinėje arenoje gali būti vis geresnis ir dar drastiškesnis.

– Prie valstybių vairo stoja nė dienos valstybės valdžios sistemoje nedirbę asmenys. Ko daugiau – pavojų ar privalumų? Gal jie išjudins užkerpėjusią sistemą?

– Ir viena, ir kita: jei pati politinė sistema pradeda veikti blogai ir tam yra empirinių įrodymų, naujų žmonių atėjimas gali būti naudingas, jei jie turi tam tikrą kompetenciją, patirtį, išsilavinimą, jei turi sisteminį ir loginį mąstymą, geba kritiškai suprasti tikrovę. Priešingu atveju jų veiksmai gali būti net labiau destruktyvūs nei ankstesnių, kad ir neefektyviai veikusių institucijų.

Lietuvoje labai daug krizių – demografinių, emigracijos, darbo užmokesčio, socialinės atskirties: kad ir kur dursime, esame prie paskutinių ES. Akivaizdu, kad struktūrinės reformos reikalingos, nes mūsų krizėms nematyti pabaigos.

Ar tie asmenys, kurie darys tas reformas, pakankamai kompetentingi, negalėčiau atsakyti nei taip, nei ne, nes neturiu duomenų. Bet jų ryžtą matau.

– Tai kas toliau? Ką pasauliui žada bręstanti nauja politinė era?

– Šiandieninė tendencija tokia: visa pasaulio politinė, socialinė, ekonominė, gal ir teisinė sistema pamažu pradeda išsibalansuoti. Ar smarkiai šis išsibalansavimas vyks, priklausys nuo JAV administracijos –  kokių veiksnių ji imsis. Antra, nuo to, kaip vyks „Brexito“ procesas, nuo ekonominių krizių. Kad pasaulis greitai bus išbalansuotas, negalėčiau tvirtinti, bet kad jį bus bandoma išbalansuoti ir tendencijos  išbalansuoti visas sistemas prasidėjo, tą aš tvirtinu.

Manau, artimiausiu metu turėtume matyti desperatiškus politinio elito bandymus susivokti, kas darosi, ir stabilizuoti pasaulio sistemas. Kaip seksis, prognozuoti neįmanoma.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Evaldas Labanauskas

„Rusijoje žmonės net vienas kitą sveikino su Donaldo Trumpo pergale“, – tokie džiaugs­mingi žodžiai nuskambėjo ne kur kitur, o oficialiu Kremliaus propagandistu laikomo Dmi­trijaus Kiseliovo praėjusio sekmadienio laidoje „Ves­ti nedeli“ („Savaitės naujienos“).

Evaldas LABANAUSKAS

Po D.Trumpo santykinai netikėtos pergalės vieni skuba raminti, kad jo skandalingi pareiškimai apie NATO, jo simpatijos Rusijai tebuvo rinkimų kampanija, kuri baigėsi ir dabar vėl viskas bus kaip buvę. Štai mūsų premjeras Algirdas Butkevičius esą sulaukė skambučio iš „D.Trumpui artimo žmogaus“, kuris pasakė, kad „tikrai Lietuva tegul nesijaudina“. Tiesa, 2014 m. kovą A.Butkevičius taip pat teigė gavęs informacijos, kad Rusija išveda savo karius iš Krymo…

Rimtesni atrodo JAV ambasadorės Anne Hall, kurios išskirtinį interviu „Veidas“ spausdino praėjusiame numeryje, patikinimai, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų. Tiesa, interviu buvo duotas dar niekam nežinant JAV prezidento rinkimų rezultatų, o jie nustebino ir pačią ambasadorę.

Yra ir kita D.Trumpo pergalės vertintojų pusė – tai tie, kurie įsitikinę, kad D.Trumpo ir Vladimiro Putino meilė neišvengiama. Tai esą iliustruoja ne tik D.Trumpo proputiniškos kalbos rinkimų kampanijos metu bei atsakomosios Rusijos simpatijos jam, bet ir jo komanda, kurios nariai, tikėtina, užims svarbius postus galingiausios pasaulyje valstybės aparate.

Tarkime, galimas gynybos sekretorius leitenantas generolas Mike’as Flynnas per vieną priėmimą sėdėjo šalia V.Putino ir yra vadinamas vos ne etatiniu Rusijos propagandos ruporo „Russia Today“ komentatoriumi. Be to, kariškis neslepia, kad jo pagrindinis tikslas – radikalaus islamo sutriuškinimas, o šioje kovoje sveikintinas bendradarbiavimas su Rusija.

Kiti D.Trumpo komandos nariai taip pat turėjo ar iki šiol turi verslo santykių su Rusija, kurioje tokie santykiai tikrai nevyksta be Kremliaus žinios.

Kita vertus, Kremlius nėra naivus ir negali tikėtis, kad tik dėl D.Trumpo naujoji JAV administracija puls į glėbį V.Putinui. Nepaisant gan didelių JAV prezidento galių, Vašingtone egzistuoja per daug kitų svertų, kurie, tikėtina, gali būti panaudoti D.Trumpo „savivalei“ apriboti (tiesa, D.Trumpo atžvilgiu net statistiškai apskaičiuotos tikimybės nelabai veikia). Tuo labiau, kad ne visus potencialius naujos JAV administracijos narius galima pavadinti putinofilais.

Vis dėlto ta pati D.Kiseliovo laida, kurioje buvo rodomas džiaugsmingas dėmesys D.Trumpo pergalei, o jo konkurentė Hillary Clinton paniekinamai vadinama „blondine“, rodo, kad Kremliuje praėjusio trečiadienio rytą tikrai buvo geriamas šampanas.

Mat pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Antroji „Draugo T“ užduotis – suteikti pagreičio „populizmo mašinai“, apie kurią šiame „Veido“ numeryje kalba filosofas Gintautas Mažeikis. „Brexit“ lyderiai – Jungtinėje Karalystėje, Viktoras Orbanas – Vengrijoje, „Teisė ir teisingumas“ – Lenkijoje: taip, D.Trumpas – ne pirmas, bet jis įpūs dar didesnę jėgą šiai „populiaraus fašizmo“ bangai. Ar kitais metais jai sugebės atsilaikyti Vokietija, Prancūzija?

Tarpukaryje per Europą irgi nusirito autoritarinio fašizmo mada, o kuo ji baigėsi – visi puikiai žinome: kruviniausiu karu žmonijos istorijoje ir naujos pasaulio tvarkos sukūrimu. Todėl didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Neatsitiktinai minėtoje laidoje D.Kiseliovas neslėpdamas džiaugsmo pareiškė, kad atliko JAV prezidento rinkimų debatų analizę, iš kurios paaiškėjo, jog D.Trumpo leksikone nėra tokių sąvokų, kaip „demokratija“ ir „žmogaus teisės“, nes šių terminų naujasis JAV prezidentas nė karto nepavartojo visų trijų debatų metu.

„Pasitikėjimo avansą D.Trumpas dabar turi labai didelį“, – Rusijos poziciją išdėstė D.Kiseliovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Trumpas

D.Trumpą partijos nariai, šeima ir draugai jau sveikina su pergale. H.Clinton stovykloje – ašaros ir liūdesys.

D.Trumpas pergalę jau pelnė svarbiausioje laikomoje Ohajo valstijoje, kuri dažnai vadinama visų JAV atspindžiu. Jam pasisekė ir itin svarbiose Floridos bei Šiaurės Karolinos valstijose. Nors dar anksti skelbti pergalę, tačiau ji jau ranka pasiekiama ir tokiose valstijose kaip Pensilvanija, Mičiganas ar Viskonsinas.

Tuo tarpu H.Clinton laimėjo tik poroje iš svarbiomis rinkimų rezultatui laikomų – Virdžinijos ir Nevados – valstijose . Šiuo metu (9:50 val. Lietuvos laiku) D.Trumpo sąskaitoje 48 proc. balsų, H.Clinton – 47,2 proc.

Dr. Davidas Schultzas

Jei pasiseks, JAV prezidento rinkimų rezultatai bus žinomi ankstyvą lapkričio 9-osios dienos rytą. Jei bus aiškus rinkimų nugalėtojas ir nekils jokių diskusijų dėl rinkimų rezultatų. Visgi žvelgiant į apklausų rezultatus, rodančius mažėjantį atotrūkį tarp kandidatų, skaičiuojant neapsisprendusias valstijas, visai tikėtinas ir ginčytinas rinkimų rezultatas.

Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas

Susiklosčius tokiai situacijai, sunku pasakyti, ar JAV Kongresas arba Aukščiausiasis teismas galėtų išspręsti šią problemą. Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as.

Lapkričio aštuntosios rinkimų rezultatai gali netapti lemiamais dėl kelių priežasčių. Gali skirtis rinkikų kolegijos narių ir piliečių balsų santykis. Gali atsitikti ir taip, kad nei vienas kandidatas nesurinks daugumos, rinkikų kolegijoje balsams pasiskirsčius vienodai – 269 prieš 269.

Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as

Neatmetami ir rinkimų tvarkos pažeidimo atvejai, ginčai dėl balsų skaičiavimo Floridoje, Ohajuje ar kitoje neapsisprendusioje valstijoje. Nelojalus rinkikų kolegijos narys gali savo balsų tiesiog neskirti vienam ar kitam kandidatui. JAV, kur vieno ar kito kandidato palaikymas yra apylygis, o aistras kelia net ir paprasčiausi pasisakymai apie galimus rinkimų pažeidimus ar tiesiog klimato atšilimo klausimai, apylygiai rinkimų rezultatai gali reikšti neišvengiamą įsitraukimą į ilgus porinkiminius ginčus dėl galutinių rezultatų. Taip gali atsitikti nepaisant to, kuris kandidatas – D. Trumpas ar H. Clinton, pralaimėtų konkrečioje valstijoje. Ant kortos pastatyta labai daug, todėl tikėtina, kad rezultatus ginčytų abu.

Prieš šešiolika metų apylygiai rinkimų rezultatai Floridoje lėmė A. Gore‘o pasiryžimą ginčyti rezultatus ir siekti balsų perskaičiavimo. Šį ginčą turėjo išspręsti JAV Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto  jis neleido perskaičiuoti balsų nusprendęs, kad rinkimus šioje valstijoje visgi laimėjo G.W. Bushas. Iki šiol šis sprendimas kelia daug diskusijų, ypač tarp Demokratų atstovų. Jie teigia, kad Aukščiausiasis Teismas buvo palankus vienai partijai, todėl jų pergalė buvo nugvelbta. A. Gore‘as tuomet surinko daugiau piliečių balsų, bet galiausiai pralaimėjo rinkikų kolegijoje. Tačiau šiemet, kai Aukščiausiame Teisme teisėjų postai tarp respublikonų ir demokratų teisėjų pasiskirstę vienodai (po keturis) išspręsti tokį rinkiminį ginčą būtų neįmanoma.

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų. Tokiu atveju rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas, kuris taip bus renkamas šį lapkritį.

Jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų, rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas

Vis dėlto Kongresas yra labai susiskaldęs, todėl net ir po naujo Kongreso rinkimų būtų labai neaišku, ar jis būtų pajėgus išspręsti tokį ginčą.

Netgi jei rinkimų rezultatai nekels abejonių, jau dabar matyti, jog būsimajam prezidentui bus sunku valdyti šalį. Nei vienas kandidatas neturės stipraus mandato, nei vienas kandidatas nevykdė kampanijos, nukreiptos į esminių problemų sprendimą. Kongresas taip pat bus labai susiskaldęs. H. Clinton pergalė reikštų esamo status quo išlaikymą, t. y. tolimesnį buvimą aklavietėje. D. Trumpo pergalė pranašautų dar didesnį šalies susiskaldymą, pradedant tarptautinių santykių, įskaitant su tradiciniais sąjungininkais Europoje ir NATO, pablogėjimą. D. Trumpo pergalė atneštų didesnę nežinią – tai, kas iš esmės prieštarauja JAV prezidento rinkimų tradicijai, kuri visada demonstravo vienokį ar kitokį politikos tęstinumą kečiantis prezidento administracijoms.

Taigi šie rinkimai lems didesnį šalies susiskaldymą nei susivienijimą. Apklausos rodo, jog amerikiečiai šiuos rinkimus vertina kaip pačius blogiausius ir purviniausius rinkimus per pastaruosius dešimtmečius. Tokių nemėgstamų abiejų kandidatų JAV nebuvo jau 40 metų. Šie rinkimai nepadės išspręsti daugelio ginčytinų politinės darbotvarkės klausimų ir tikrai netaps geru demokratinės valstybės valdymo pavyzdžiu.

"Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimai šįmet yra itin reikšmingi Lietuvai ir pasauliui. Kaip JAV ir Lietuvos pilietis, tvirtinu, jog išrinkus Hillary Clinton galime tikėtis, kad Lietuva toliau džiaugsis nepriklausomybe. Išrinkus Donaldą Trumpą pasaulyje pasibaigs Amerikos didybė.

Andrius Kulikauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius

Aš, kaip gimęs Amerikoje, moku ją visaip kritikuoti. 2000 m. aš parą sėdėjau Čikagos kalėjime, nes bandžiau protestuoti prieš akivaizdžius balsavimo tvarkos pažeidimus. Visi 50 Čikagos seniūnų priklauso tai pačiai Demokratų partijai. Jos aparatas kasmet užtikrina, kad 90 proc. gyventojų balsuos už Demokratų partijos kandidatus prezidento rinkimuose. Todėl Barackas Obama užtikrintai laimėjo Ilinojaus valstijos balsus, kaip užtikrintai laimės H.Clinton. Juodu šiai tvarkai neprieštarauja. Aš todėl balsuoju už kitus. Šįmet balsavau už Libertarų partijos kandidatą Gary Johnsoną, kuris, būdamas Naujosios Meksikos gubernatoriumi, pasižymėjo kaip doras žmogus.

Mano draugas Rimas Morkūnas man vis primena: „Andriau, įsivaizduok pasaulį be Amerikos. Jeigu joje būtų tik Rusija, Kinija ir kitos šalys, ar kas mus užtartų? Galime rimtai suabejoti, ar Europa už mus lietų savo bei kitų kraują.“

D.Trumpui laimėjus šie savarankiški, anoniminiai, virtualūs skriaudėjai remsis visažiniu JAV saugumo aparatu. Jam tapus Amerikos Putinu, garbingi priešininkai bus mušami, kalinami, žudomi.

D.Trumpas iš prigimties yra tas skriaudikas, kurio geri vaikai privalo bijoti mokyklos kieme. Jis yra pasakęs ar davęs suprasti, kas įvyks jam laimėjus. Jis pasodins H.Clinton į kalėjimą. Jis atkeršys visiems sveiko proto respublikonams – Mittui Romney, Johnui McCainui, Paului Ryanui ir kitiems, išdrįsusiems pasakyti ar tiesiog nepaneigti, jog D.Trumpas yra niekšas, sukčius, demagogas, savo būdu, nusiteikimu ir pasirengimu visiškai netinkantis aukščiausioms pareigoms. Todėl D.Trumpas įsigalėjęs remsis tais bestuburiais politikais, kurie jau dabar jam duoda kelią. Jau dabar D.Trumpo rėmėjai, kraštutiniai dešinieji, internete žiauriai puldinėja žurnalistus, kaip antai konservatorių Davidą Frenchą, išdrįsusį pasakyti tiesą apie jį ir jo rėmėjus. Akivaizdu, jog D.Trumpui laimėjus šie savarankiški, anoniminiai, virtualūs skriaudėjai remsis visažiniu JAV saugumo aparatu. Jam tapus Amerikos Putinu, garbingi priešininkai bus mušami, kalinami, žudomi.

D.Trumpas ketina sulaikyti ir išvežti milijonus JAV gyventojų, būtent tuos imigrantus, kurie dirba pačius nedėkingiausius darbus. Jis tai darys „vardan teisingumo“, nors tai labiau panašu į etninį valymą. Jį palaikys milijonai piliečių. Ir kas atsitiks su kitais milijonais piliečių, kurie savo kaimynus atjaus ir priglaus? Atsiras valstijos, kaip Kalifornija, kurios prezidento įsakymų ir Kongreso įstatymų nepripažins galiojančiais. Galime tikėtis pilietinio karo.

Juk D.Trumpas nėra eilinis savanaudis, kurį Amerikos demokratija lenkia tarnauti visuomenei. Jis žūtbūt siekia visų dėmesio, tačiau yra atkakliai pasiryžęs savo gyvenime niekad niekam jokio gero darbo nepadaryti. Jis nesilaiko taisyklių, kurios verčia politiką ieškoti kompromiso, kažką nuveikti liaudžiai ir sulaukti jos pritarimo kituose rinkimuose. D.Trumpas nepripažįsta rinkimų, nei konstitucijos, nei santarvės, nei mokslo, nei Dievo, nei dorovės, kaip ir jo gerbiamas Vladimiras Putinas.

Mes Lietuvoje ir pasaulyje galime susirūpinti, kad JAV nenuvažiuotų nuo demokratijos kelio į autokratijos griovį. Šiais nenuspėjamais laikais negalim būti tikri, tačiau „Real Politics“ išvesti apklausų vidurkiai pranašauja, jog nugalėtoją gali lemti Floridos valstijos balsuotojai. O ten yra lietuvių pensininkų, kurie nuo Šaltojo karo ir prezidento Ronaldo Reagano laikų palaiko Respublikonų partiją. Gerbiami Floridos lietuviai, prašau jūsų pasinaudoti savo teise balsuoti. Kad ir kaip balsuotumėte, prašau, nelikite abejingi. Mes nežinome, kokių išbandymų mums siunčia Dievas, visgi, prašau, nebūkime žiopliai.

Prezidentas B.Obama buvo dešiniųjų ištisai ir nepagrįstai puolamas, lyg jis būtų Amerikoje negimęs, musulmonas, socialistas ir antikristas. O pasirodo, kad Amerikos didybė juo nepasibaigė. Prieš šešerius metus H.Clinton buvo už jį žymiai populiaresnė, ir nemažai respublikonų gerbė ją kaip gerai JAV atstovaujančią valstybės sekretorę. Iš tiesų, ji yra daug kovojusi moterų ir vaikų labui, taip pat sulaukusi V.Putino ir kitų tironų nemeilės. Nuostabu, kad JAV partinė politika yra tiek įsišaknijusi, tiek išstūmusi gerą valią ir geranoriškumą, kad H.Clinton ir D.Trumpas laikomi tarsi lygiaverčiais kandidatais.

Bus daug laiko viešai ar pogrindyje nagrinėti, kaip D.Trumpas galėjo iškilti. Jis kaip niekas sugeba sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Jis vis naujai sugalvoja, kaip rinkėjams pasakyti, jog jie nusipelnė gyventi geriau. Prieš 40 metų aš ir kiti Amerikoje gyvenome jos aukso amžiuje, tai yra maždaug kaip dabar gyvename Lietuvoje. Svarbiausia, kad tada jautei, jog galimybės neribotos. Betgi šalis, kurioje gyvena 5 proc. žmonijos, negali amžiais viešpatauti. Amerikoje ekonomika vis sudėtingėja, kasdienė įtampa didėja, ir daugelis gyventojų, ypač neprofesionalų, netenka vilties augant konkurencijai su besivejančiu pasauliu. Nelabai kas gilinasi, kad visa ekonomika pagrįsta burbulininkyste, tai yra matematikui nepateisinama bankininkyste, pagrįsta būtent melu, kad galima ištisai gyventi skolose, nesirūpinti, iš kur atsiras palūkanos. Po kelerių metų tikrai sulauksime naujos, didesnės krizės.  Politika tėra sportas, žiniasklaida tėra pramoga, ir piliečiai tėra žiopliai. D.Trumpas visa tai patvirtina. Kai gyvenimas pagrįstas melu, melagis iškyla tiesa!

Norėtųsi, kad Amerika dar paviešpatautų, kad sulauktume demokratinių judėjimų ne tik arabų šalyse, bet ir Rusijoje, ir ypač Kinijoje. V.Putinas amžiams įstūmė Ukrainą į Vakarų glėbį, kaip ir islamistai teroristai suskaldė musulmonų pasaulį. Tuo tarpu įsivaizduoju, kad Kinijos vadovai laukia, ar išsikvėps Amerikos įtaka pasaulyje. JAV sąjungininkės Azijoje nerimauja, kad Amerikos liaudis nepritaria laisvosios prekybos sutarčiai. Jau Filipinų prezidentas susidėjo su Kinija, ir kitos šalys dairosi, kas bus.

Gaila, kad Jungtinės Karalystės rinkėjai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. Kraupu, jei JAV rinkėjai nuspręs nusigręžti nuo šio pasaulio silpnesniųjų. Džiugu, kad mes, Lietuvos rinkėjai, balsuojame ir bręstame.  Juk mums teks, kaip ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, rūpintis savaisiais, išeiviais ir ateiviais, ir visais pasaulio reikalais.

H.Clinton, D.Trumpas

Melania Trump, priversta komentuoti spalio 7-ąją paviešintą skandalingą garso įrašą, pasakė, kad jos vyrą Donaldą Trumpą nepagarbiai kalbėti apie moteris išprovokavo TV laidos „Access Hollywood“ vedėjas Billy Bushas. „Buvau nustebinta, nes tai ne tas žmogus, kurį pažįstu“, – pasakė kandidato į JAV prezidentus sutuoktinė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nesileidžiant į bergždžius svarstymus, kad D.Trumpas galėjo neatpažįstamai pasikeisti nuo 2005-ųjų, kai atvirai pasisakė apie moteris (gal jis tapo dorybės įsikūnijimu?), verta atkreipti dėmesį į anglų kalbos idiomą „to egg on“, kurią pavartojo Melania, aiškindama, kad jos vyrą išprovokavo. Pažodžiui tai reiškia „apvaisinti“, „pridėti kiaušinėlių“.

Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.

Pasaulio ateities požiūriu, gal ne tiek svarbu, ar D.Trumpas tapo padoresnis moterų atžvilgiu, kiek tai, ar kas nors toliau gali jame „dėti kiaušinėlius“. Norinčiųjų ką nors į jį paleisti – tikrai ne vienas: per 497 rinkimų kampanijos dienas iki spalio 25-osios jis viešai įžeidė 281 žmogų ar organizaciją, vadinasi, kas 42 val. provokuoja bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Kitas klausimas, ar lengvai išjudinamas žmogus, kuris nuolatos įžeidinėja kitus, išties yra lengvai paveikiamas tų, kurie ne vien „deda kiaušinėlius“, bet ir moka pinigus? Ar nevaldomo D.Trumpo kova dėl JAV prezidento posto nėra kokio nors sąmokslo dalis?

Nepavykęs „spalio siurprizas“

Kaip „dedami kiaušinėliai“, atskleidė nesenas pavyzdys, kai D.Trumpas, kritikuodamas H.Clinton, pacitavo klaidingą informaciją, kurią jam pakišo su Rusija susijęs leidinys.

Spalio 7 d. „WikiLeaks“ paviešino tai, ką pavogė esą iš H.Clinton rinkimų štabo vadovo Johno Podestos pašto dėžės. Rusijos valdžiai priklausanti žinių agentūra „Sputnik“, turinti biurą Vašingtone, iš tūkstančių laiškų atrinko vieną – H.Clinton buvusio patarėjo Sidney Blumenthalio laišką, kuriame šis parašė, kad buvo galima išvengti 2012 m. rugsėjo 11-osios antpuolio Bengazyje (Libija), per kurį žuvo JAV pasiuntinys ir dar vienas diplomatas. S.Blumenthalis neva darė išvadą, kad JAV respublikonų teiginiai, jog valstybė sekretorė H.Clinton deramai nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu, yra teisėta rinkimų kampanijos tema. D.Trumpas viešai pacitavo S.Blumenthalio laišką. „Sputnik“ laišką pavadino „spalio siurprizu“ – taip JAV politiniu žargonu vadinamas įvykis, galintis paveikti lapkričio 8 d. vykstančių prezidento rinkimų baigtį.

Visas tas „siurprizas“ iš tiesų buvo „žurnalistinė klaida“. „Sputnik“ redaktorius Billas Moranas tyčia ar netyčia pacitavo S.Blumenthalio laišką, kuriame šis pateikia „Newsweek“ žurnalisto Kurto Eichenwaldo straipsnio ištraukas. Tai K.Eichenwaldas, o ne S.Blumenthalis kritikavo H.Clinton.

K.Eichenwaldas supyko, kad jo tekstas priskirtas kitam žmogui, ir parašė straipsnį „Brangieji Donaldai Trumpai ir Vladimirai Putinai, aš nesu Sidney Blumenthalis“. Žurnalistas teigė, kad klaidingas citavimas yra tyčinis, ir D.Trumpas veikia kartu su Rusijos kontroliuojama žiniasklaida. H.Clinton rėmėjai ėmė teigti, kad „WikiLeaks“ publikuoja sufabrikuotus dokumentus.

Galiausiai B.Moranas pašalino žinią iš „Sputnik“ tinklalapio.

Visa ši istorija dar kartą primena, kad informacijos teisingumas, leidinio patikimumas, žurnalistų reputacija tampa itin svarbiais dalykais politinėje kovoje – ypač kai besirungiančios pusės apšaudo viena kitą informacinėmis „glindomis“ (taip vadinamas vieno iš mažų gyvių kiaušinėlis).

Trumpai ir Clintonai: draugystė šeimomis

Bet buvo laikas, kai H.Clinton ir D.Trumpas nesvaidė vienas kitam jokių bjaurių kaltinimų, nes palaikė itin draugiškus santykius. Tarp aukštuomenės fotografijų, išspausdintų po D.Trumpo ir Melanios sutuoktuvių 2005-aisiais, greta trečiąkart prie altoriaus einančio milijonieriaus ir jo išrinktosios galėjai matyti H.Clinton ir Billą Clintoną. Tapęs kandidatu į prezidentus D.Trumpas aiškino, kad Clintonai neturėjo kitos išeities, kaip ateiti į vestuves, nes jis gausiai aukojo Clintonų labdaros fondui, taip pat rėmė H.Clinton rinkimų į JAV Senatą kampaniją ir kovą dėl jos nominavimo demokratų kandidate į prezidentus 2008-aisiais.

„Man jis patinka. Mėgstu žaisti su juo golfą“, – apie D.Trumpą CNN 2012-ųjų gegužę pasakė B.Clintonas. Kiek anksčiau D.Trumpas „Fox News“ pareiškė, kad B.Clintonas yra šaunus vaikinas.

„The Washington Post“ rašė, kad 2015-ųjų gegužę B.Clintonas paskambino D.Trumpui ir paskatino jį rimtesniam vaidmeniui Respublikonų partijoje.

Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai H.Clinton pareiškė sieksianti prezidento posto, ir kelios savaitės prieš D.Trumpui padarant tą patį. Tuo metu B.Clintonui nieko nekainavo sakyti, kad D.Trumpas buvęs „neįprastai malonus Hillary ir man“. Nors D.Trumpas apie Clintonų porą dabar kalba kitokiu tonu, kol kas nėra ženklų, kad būtų susipykusios draugaujančios Trumpų ir Clintonų atžalos – Ivanka Trump ir Chelsea Clinton.

Paradoksalu, bet rinkimų kampanijos eiga gali pakurstyti dar vieną sąmokslo teoriją: žinodami, koks yra D.Trumpas, Clintonai ir Demokratų partija skatino nusišnekantį respublikoną siekti prezidento posto, nes toks konkurentas užtikrina, kad laimės H.Clinton.

Iš tiesų panašios kombinacijos nuolatos gimsta įvairių strategų galvose: antai artėjant 2018-ųjų prezidento rinkimams Rusijoje kai kas svarsto, ar V.Putinui nereikėtų sparingo partneriu pasirinkti opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. Rusijoje toks žingsnis gal ir nebūtų per daug rizikingas. V.Putinas užspaustų A.Navalną administraciniais ištekliais ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, galiausiai būtų galima padailinti rinkimų rezultatus.

O JAV panašūs dalykai būtų žaidimas su ugnimi – panašiai kaip buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono lošimas dėl „Brexit“ baigties. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai manipuliacijos tariamai marionetiniais kandidatais baigdavosi jų įsigalėjimu. Politinės jėgos, kurios pritarė Adolfo Hitlerio skyrimui į Vokietijos kanclerio postą, tikėjosi, kad šis, jų supratimu, prietranka, bus lengvai valdomas veikėjas.

Siūlo galai Kazachstane

Dabartiniai JAV rinkimai – reali kova, kurioje prieš D.Trumpą vienijasi nemenkos verslo magnatų, politikų ir žiniasklaidos pajėgos. „Kiaušinėlių“ atrandama ne vien D.Trumpo veiksmuose, bet galbūt ir banko sąskaitose. Atradimai transliuojami solidžiais kanalais.

Esama skirtumo, kas Lietuvoje publikuoja medžiagą, – „Karštas komentaras“ ar „Verslo žinios“. Tas pat ir civilizuotame pasaulyje. Ne kokios nors konspirologų sektos laikraštėlyje, o dienraštyje „Financial Times“ (FT) spalio 19 d. parašyta, kad buvę Kazachstano aukšti pareigūnai panaudojo vieną svarbiausių D.Trumpo projektų Manhatane nešvariems pinigams išplauti, o galutinę naudą gavo pats kandidatas į JAV prezidentus. Per pasaulį nuvilnijo dar viena su D.Trumpu susijusio skandalo banga – žiniasklaida ėmė spausdinti FT straipsnio „Nešvarūs pinigai: Trumpo ir Kazachstano ryšys“ ištraukas ir komentarus.

Po kelių dienų pasirodė pranešimas, jog Kazachstano prokuratūra įdėmiai nagrinėja pranešimus apie tai, kad buvusio Almatos mero Viktoro Chrapunovo ir jo šeimos narių pagrobti pinigai buvo plaunami pasinaudojant D.Trampo bendrovėmis. O Šveicarijoje gyvenantis V.Chrapunovas į Kazachstano valdžios įtarimus, kad su šeima išplovė milijonus dolerių, atrėžė, esą jis užsidirbo turtus ne vogdamas, o išmaniai plėtodamas verslą. V.Chrapunovas aiškina, jog melagingi kaltinimai jam keliami todėl, kad jis oponuoja autoritariniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Pasak FT, per daugelį metų D.Trumpas surinko įdomią rėmėjų ir bendradarbių kolekciją. Kai kurių praeitis – tamsi, jie bičiuliavosi su organizuotais nusikaltėliais, dalyvavo finansinėse apgavystėse. Didžiausią pavojų D.Trumpui kelia tai, kad ja galėta pasinaudoti plaunant nešvarius pinigus – nekilnojamojo turto sektorius tam ypač tinka.

FT spėja, kad viena iš D.Trumpo bendrovių susijusi su tarptautiniu pinigų plovimo tinklu. Dienraščio duomenimis, V.Chrapunovo šeimos nariai nusipirko ištaigingus butus Manhatano dangoraižiuose, kurie iš dalies priklauso D.Trumpui, jie taip pat buvo jo partnerio įmonės dalininkai.

Trys bendrovės, sukurtos 2013 m., už 3,1 mln. dolerių nusipirko kelis butus 46 aukštų name „Trump Soho“. Tų bendrovių galutinė naudos gavėja yra Kalifornijoje gyvenanti V.Chrapunovo duktė Elvyra Kudriašova. Kazachstano valdžios teigimu, būtent ji ir jos brolis Iljasas buvo svarbiausi veikėjai plaunant V.Chrapunovo šeimos pinigus.

Butus V.Chrapunovo šeimos atstovams pardavė „Trump Soho“ valdą plėtojanti „Bayrock/Sapir Organization“, kurios dalininkas yra D.Trumpas. Šio teisininkai dabar teigia, kad būtent „Bayrock/Sapir Organization“ užsiima pirkėjų patikimumo tikrinimu, ir nekyla abejonių, jog buvo paisoma visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Putino ir Trumpo pasaulis?

Vargu ar maždaug 3,1 mln. dolerių „glindos“ atradimas su D.Trumpu siejamos bendrovės sąskaitoje paveiks D.Trumpo reputaciją labiau nei, pavyzdžiui, jo rinkimų štabo vadovo Paulo Manaforto atsistatydinimas rugpjūtį.

Politinis konsultantas P.Manafortas (gimęs 1949 m. balandžio 1 d) žinomas tuo, kad dalyvavo respublikonų Geraldo Fordo, Ronaldo Reagano, George‘o Busho, Bobo Dole‘o rinkimų kampanijose. 2016-ųjų rugpjūtį Ukrainos valdžia atskleidė, kad P.Manafortas už konsultacines paslaugas galėjo gauti per 12 mln. dolerių iš nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovautos Regionų partijos. P.Manaforto reputacijos nepagerino tas dalykas, kad vienas jo bendradarbių Ukrainoje galėjo būti Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Kol JAV teisėsauga vis dar aiškinasi, ar P.Manafortas nepažeidė įstatymų, nes nedeklaravo, kad JAV atstovauja užsienio valstybei, Lietuvos lobistai gali pasimokyti iš pavyzdinio lobizmo reikalų tvarkymo Amerikoje: su P.Manafortu susijusios lobistų kontoros legaliai siekė, kad Kongresas atmestų Ukrainos politikės Julijos Tymošenko įkalinimą smerkiančią rezoliuciją. Lobistas P.Manafortas atstovavo tokiems diktatoriams, kaip Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas, Zairo (buvo tokia valstybė) valdovas Mobutu Sese Seko, greta jų turėjo reikalų su Angolos sukilėlių organizacijos UNITA vadovu Jonasu Savimbi.

„Jei 2016-aisiais balsuosite už Trumpą ir Pence‘ą, 2017-aisiais įžengsite į Putino ir Trumpo pasaulį“ – tokiu šūkis perspėja tinklalapio www.putintrump.org pagrindinis puslapis. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kai išplaukia D.Trumpo užgožto kandidato į viceprezidentus, Indianos gubernatoriaus Mike‘o Pence‘o (g.1959 m.) pavardė.

Minėtame tinklapyje skaitome kaltinimus D.Trumpui, po kuriais pasirašo žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas:

• „Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atsižadėti savo retorinio glėbesčiavimosi ir šiltų žodžių Rusijos lyderio Putino atžvilgiu. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atskleisti savo mokesčių sumas ir parodyti, kad nėra finansiškai susijęs su Rusijos oligarchais, kurie, kaip spėjama, investavo šimtus milijonų dolerių į jo verslą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes palaikyti Vakarų sankcijas prieš Rusiją dėl to, kad ji karine jėga užgrobė ir aneksavo Krymą ir kursto karą Rytų Ukrainoje. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes pasmerkti Rusijos daromus paliaubų pažeidimus Sirijoje ir galimus rusų karinius nusikaltimus, kai paremiant Al Assado režimą buvo bombarduojamas Alepo miestas. Jis niekada to nepadarė.“

Tai ne visas kaltinimų paketas, kurį greta G.Kasparovo pasirašė www.putintrump.org redaktorius Billas Buzenbergas. Trumpoje pastarojo dosjė nurodoma, kad jis yra buvęs Viešojo integralumo centro (The Center for Public Integrity – CPI) vadovas. Šios 27-us metus skaičiuojančios organizacijos atšaka – Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas, kuris paskelbė ir ėmė analizuoti vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Iš konspirologinio žiniasklaidos kampo sklinda versijos, kad www.putintrump.org finansuoja milijardierius George‘as Sorosas. Kita vertus, galbūt net svarbesnis dalykas bandant susivokti, kokie vektoriai grumiasi šiuose JAV prezidento rinkimuose yra tai, kad D.Trumpo neremia respublikonų draugai ir demokratų bei G.Soroso priešininkai milijardieriai broliai Kochai.

Belieka džiaugtis nors tuo, kad esame sunkiai nuspėjamo demokratijos veikimo liudininkai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton

Šįkart siurprizą suruošė Federalinio tyrimų biuro vadovas Jamesas Comey. Spalio 28-osios popietę jis informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton susirašinėjimo, kada ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. Dar už poros dienų, spalio 30-ją paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie labdaringą Clintonų šeimos fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visa tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

Arūnas BRAZAUSKAS

Liepos mėnesį Federalinis tyrimų biuras (FTB) atsisakė kelti bylą H.Clinton dėl valstybės paslapčių apsaugos pažeidimų, tačiau jos elgesį su tarnybine korespondencija įvertino kaip itin aplaidų. Ir štai spalio siurprizas: FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

Jam pasirodė, kad spalio siurprizas padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis 4 proc. persvara.

J.Comey

Nuo tada, kada FTB liepos mėn. nepareiškė itarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. rigged – šio žodžio pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga. Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogastauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

D.Trumpas – viena iš aplinkybių, dėl kurių galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.  Atnaujinus tyrimą D.Trumpo marti Lara Trump leptelėjo, kad uošvis privertęs FTB atskleisti, ką ši įstaiga veikia – esą jis visą laiką teigęs, kad H.Clinton netinkama prezidentės pareigoms, tad tyrėjai negalėjo slėpti, kad pratęsė darbą.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Gal fiziškai ir neturėjo akistatos su Generaliniu prokuroru (t.y. teisingumo ministru), tačiau jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir daryti veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus. FTB direktorius direktorius pavaldus Generaliniam prokurorui, jį 10 m. terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab, kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti 10 dienų anksčiau.

Spalio 30, sekmadienį, „The Wall-Street Journal“ atkasė, jog Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, kadangi kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta sudarant jiems politinių ir kitokių veikimo pranašumų.

FTB rinko duomenis apie Clintonų fondą, tačiau iki šiol jokių atvirų kontaktų su jo darbuotojais neturėjo. Vasario mėn. būta susitikimo tarp Teisingumo departamento ir FTB atstovų. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Dar daugiau – FTB pareigūnams liko įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius. H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuruoja FTB direktoriaus pavaduotojas  Andrew McCabe. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją dėl Clintonų fondo reikalų tarp Teisingumo departamento ir FTB. Atrodo, kad A. McCabe negalėjo būti 100 proc. nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virginijos senatą gavo arti pusės milijono dolerių iš tos  valstijos gubernatoriaus  Terry McAuliffe politino fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

D.Hamiltonas, V.Nevieros nuotr.

Jei Jungtinių Valstijų prezidentu taps Donaldas Trumpas, milžiniškų permainų, kurios abejotina, ar patiks Europai bei visam pasauliui, išskyrus galbūt Rusiją ir Kiniją, tikrai nebus išvengta, nors jo veiksmai ir bus labai suvaržyti. Hillary Clinton užtikrins tęstinumą, bet ir daug griežtesnį požiūrį į tarptautinės tvarkos laužytojus. Taip interviu „Veidui“ viešėdamas Lietuvoje teigė JAV politologas prof. Danielis Hamiltonas.

Rima JANUŽYTĖ

– Bene svarbiausia prieš JAV prezidento rinkimus yra kandidatų debatai televizijoje. Koks šiemet jūsų įspūdis apie šias kandidatų dvikovas?

– Televiziniai debatai paprasčiausiai kuria įspūdį. Jie neleidžia įsigilinti į detales. H.Clinton buvo „prezidentiška“ ir tinkamai atsakė į D.Trumpo kaltinimus, esą tokia nėra. Iš esmės ji šauniai atsakė į visus jo mestus kaltinimus. Žinoma, kai kuriais atvejais jis kalbėjo tai, su kuo jo šalininkai sutiktų. Pavyzdžiui, kritika dėl elektroninių laiškų ir panašiai. Tačiau tai iš esmės reikšmingai nepakeitė apklausų rezultatų, nors iš karto po debatų daugelis apklaustųjų sakė, kad ji pasirodė geriau.

– Ar JAV rinkėjai iš esmės „jautrūs“ debatams?

– Ne, nepasakyčiau. Debatai skirti neapsisprendusiems. Nors visi šiuos debatus labai sureikšmina, daugeliui rinkėjų tai tėra rinkimų kampanijos dalis, o ne būdas pasirinkti, už ką balsuoti. Galbūt debatai svarbesni tik tiems, kurie šiaip nesidomi politika ir nori susidaryti įspūdį apie partijų kandidatus.

Debatai reikšmingai paveikti rinkėjų nuomonę gali tik tuo atveju, jei jų metu paaiškėja kažkas tikrai pribloškiamo ar sensacingo. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo. Šie debatai nepadėjo iš anksto aiškiai suprasti, kas bus rinkimų nugalėtojas.

– Ką prognozuojate jūs?

– Labai tiksliai pasakyti sunku. Beje, prezidento posto laimėtojas ne mažiau svarbus už Kongreso sudėtį – juk rinkimų dieną mes renkame ne tik prezidentą, bet ir visus Atstovų rūmus (vieni iš dvejų Kongreso rūmų, laikomi žemaisiais rūmais – R.J.) bei trečdalį JAV Senato.

Kol kas visiškai neaišku, koks bus šis Kongresas. Galimas dalykas, kad H.Clinton pergalės atveju Senatas „atsigręš“ į demokratus. Tai būtų visai kas kita, nei yra dabar, kai prezidentas – demokratas, o Senatas – resublikoniškas.

Jei laimėjus H.Clinton Senate ir vėl dominuotų respublikonai, vėl turėtume nesusikalbančią valdžią.

– Ko po JAV rinkimų tikėtis Europai, Baltijos šalims?

– Galiu tik nujausti, kas būtų kiekvieno kandidato laimėjimo atveju ir remtis tuo, ką kandidatai yra sakę viešai. Pavyzdžiui, NATO klausimu H.Clinton labai aiškiai pasakė: jūs esate mūsų sąjungininkai. Per debatus ji paminėjo 5-ąjį straipsnį, apie sąjungininkų gynybą kalbėjo labai tiesiai ir aiškiai. Sakyčiau, kalbėjo net ne susirinkusiai auditorijai, o būtent sąjungininkams.

Jos, kaip prezidentės, tipažas, mano nuomone, būtų „vyriškesnis“ už Baracko Obamos, jei galima taip sakyti. Ypač kai kalbama apie NATO ir Aljanso vaidmenį čia, Baltijos šalyse.

Taip pat ji ragintų sąjungininkus Vakarų Europoje plėsti savo pajėgas, kad jos galėtų būti dislokuojamos Baltijos regione. Tai labai svarbus uždavinys, nes Europos pajėgos šiuo metu nėra pajėgios to daryti.

H.Clinton taip pat skirtų didelį dėmesį taktikai prieš hibridinius karus, informacines atakas ir panašius veiksmus, kuriuos stebime iš Rusijos pusės. Ji labiau palaikytų ir Ukrainą. Galbūt įskaitant ir šios šalies ginklavimą. Šiuo klausimu H.Clinton greičiausiai sulauktų Kongreso paramos, nes šis bent šiuo metu labai pritaria Ukrainos ginklavimui.

Jei kalbėtume apie sankcijas Rusijai, ji jas norėtų ne tik palikti, bet galbūt ir dar sugriežtinti.

– O jeigu laimės D.Trumpas?

– NATO klausimu jis jau ne kartą pasisakė: visuomet atkreipdavo dėmesį, kad sąjungininkės nesilaiko įsipareigojimų dėl gynybos biudžeto ir keldavo klausimą, ar tokiu atveju JAV turėtų automatiškai joms padėti. Vis dėlto D.Trumpas palaiko NATO. Jam tik nepriimtina, kad NATO neįsitraukia į kovą su terorizmu. Tai pagrindinė jo kritika. Beje, H.Clinton dar per pirmuosius televizinius debatus jam priminė, kad 5-asis straipsnis buvo aktyvuotas kaip tik po Rugsėjo 11-osios. Be to, minėtos ir NATO misijos Afganistane, o juk kai kurios NATO šalys ten vis dar tebėra.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Apibendrinant – H.Clinton spaustų sąjungininkes pasiekti 2 proc. BVP gynybai, o D.Trumpas norėtų, kad sąjungininkai apmokėtų viską. Klausantis jo susidaro įspūdis, kad JAV pajėgos Europoje yra paslauga europiečiams, o šie turi apmokėti sąskaitą už šią paslaugą.

– Kaip klostysis JAV santykiai su Rusija laimėjus vienam ar kitam kandidatui?

– H.Clinton būtų griežtesnė nei B.Obama. Manau, ji siektų priversti Rusiją skaitytis su tarptautine teise, pavyzdžiui, kad niekas neokupuoja kaimynų. Tačiau tuo pat metu ji ieškotų sričių, kuriose su Rusija įmanoma bendradarbiauti. Šios sritys nesusijusios su saugumu, o veikiau su kitomis aktualijomis – klimato kaita, Šiaurės Korėja ar panašiai. Be to, ji mėgintų rasti priėjimą prie Rusijos visuomenės, o ne vien prie valdančiojo elito, nors tai ir būtų labai nelengva užduotis.

D.Trumpas įsivaizduoja, kad su Rusija galima palaikyti tokius santykius, kurie nekeltų problemų. Juk yra pasakęs: „Argi nebūtų puiku, jei palaikytume puikius santykius su Rusija?“ Manau, su jo ambicijomis ir užmojais visai tikėtina, kad po rinkimų jis nuvyktų į Rusiją ir pasiūlytų trauktis vienas kitam iš kelio ir netrukdyti vienas kitam. Ir tai ne tik apie sankcijas, kurias jis, tikėtina, norėtų panaikinti.

– Čia nekokios žinios Ukrainai, ar ne?

– Tikrai taip. Valstybių, kurios nėra tokios galingos kaip JAV ar Rusija ir kurios atsiduria kažkur tarp šių dviejų galybių (jos dar vadinamos „antraeilėmis“ galybėmis), laukia sunkūs laikai. Ir ne vien dėl galimo štai tokio Rusijos ir JAV susitarimo, bet apskritai dėl „sandorinės“, transakcinės diplomatijos, už kurią pasisako D.Trumpas.

Jei kalbėsime apie Europą, labiausiai nerimauti turėtų ES ir NATO nepriklausančios žemyno šalys, esančios Rytų Europoje, Vakarų Balkanuose. Tačiau vėlgi gerai, kad mūsų prezidentą riboja sistema, t.y. Kongresas. Prezidentas negali imti ir pasakyti, kad mes darome tą ir aną, tam pirmiausia turi pritarti Kongresas. Pavyzdžiui, sankcijų klausimu. Sankcijos, beje, labai populiarios tarp amerikiečių, tad nenoriu tikėti, kad D.Trumpas kovotų ne tik su visais amerikiečiais, bet ir su sankcijoms pritariančiais savo partiečiais respublikonais.

– Kaip jūs apskritai vertinate Respublikonų partijos ateitį? Regis, partija gana susiskaldžiusi.

– Tai per švelniai pasakyta! Joje vyksta tikras pilietinis karas. Daug „klasikinių“ respublikonų jau pareiškė, kad nedirbs su D.Trumpu, nes jis yra pamišėlis. Manau, kad jam tapus prezidentu nesutarimai partijos viduje niekur nedingtų.

– Jei D.Trumpas taptų JAV prezidentu ir vis dėlto sulauktų Kongreso bei partiečių pritarimo, kaip manote, ar pati Rusija priimtų JAV kvietimą „draugauti“? O jei taip, ar nepanaudotų šių patogių netrukdymo santykių kokiems nors blogiems tikslams?

– Sunku pasakyti. JAV dešimtmečiais atmesdavo net menkiausias prezidentų – tiek demokratų, tiek respublikonų – užuominas apie įtakos mažinimą. JAV visuomet labai atidžiai stebi valstybių elgesį ir pritaria tik demokratijos principais paremtiems pokyčiams. Visos šalys, net ir pati Rusija, turi laikytis šių principų. Beje, net Vladimiras Putinas raštiškai sutiko šių principų laikytis. Tik, deja, tokį įsipareigojimą sulaužė.

Taigi, kad naujas JAV prezidentas paneigtų dešimtmečius galiojusią JAV politiką ir jų įtakos sferą, beveik neįtikėtina. Tai būtų tikras lūžis. Ir su tuo tikrai kovotų Kongresas, net jei jame daugumą sudarytų respublikonai.

Taigi, nepaisant D.Trumpo įsivaizdavimų, jo veiksmai bus labai suvaržyti.

– Dar vienas svarbus klausimas – prekybiniai Europos ir JAV santykiai. Kaip planus susitarti dėl laisvosios prekybos zonos gali paveikti rinkimų rezultatas?

– Abu kandidatai šiuo klausimu labai atsargūs, nes niekas nežino, kas bus pačioje Europoje. Gal teks tartis dėl atskiros sutarties su Jungtine Karalyste. Neaišku, kuo baigsis rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje kitų metų rudenį. Net atskirų Europos valstybių vyriausybės šiuo klausimu nėra vieningos.

Jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta.

Bet kuriuo atveju manau, kad jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta. O juk ji svarbi ne tik prekybiniu požiūriu – ji svarbi siekiant aukštesnių kokybės standartų, kurie svarbūs tiek JAV, tiek Europai. Tai svarbu siekiant mums ir jums išlikti taisyklių kūrėjais, o ne taisyklių priėmėjais, kai kalbame apie pasaulinę rinką. Kitaip sakant, ši sutartis gali ir turi pakelti kartelę visam pasauliui.

– Kaip abu kandidatai vertina Kiniją ir kaip klostysis JAV santykiai su šia valstybe?

– H.Clinton siekia integruoti Kiniją į pasaulio ekonomiką bei kitas struktūras ir yra pasirengusi atsižvelgti į Kinijos privalumus. Tačiau ne mažiau svarbu siekti pokyčių silpnosiose srityse: dėl interesų Pietų Kinijos jūroje, Kinijos santykių su kaimynėmis, žmogaus teisių šioje šalyje. H.Clinton stiprioji pusė – gebėjimas kurti partnerystes, aljansus, kitaip sakant, tam tikrą pasaulio architektūrą.

D.Trumpas ir šiuo atveju į viską žiūri paprastai: kiek susimoki, tiek gauni. Ir, beje, jam kur kas priimtiniau ne aljansai, o dvišaliai santykiai su kiekviena šalimi atskirai. Architektūra jam nė motais. Kaip ir visi „antraeiliai“ reikalai, tokie kaip žmogaus teisės Kinijoje. Jam rūpi tik ekonominiai santykiai. Kaip ir Rusijos atžvilgiu, galima tikėtis, kad Kinijai jis pasiūlytų netrukdymo vienas kitam politiką. Taip pat jis jau dabar kalba su Japonija ir Pietų Korėja. Tai skamba maždaug taip: „Taip, jūs mūsų partneriai, bet jūs mokate nepakankamai. Todėl sudarysime naują sandorį.“

Manau, tapęs prezidentu jis siektų perrašyti susitarimus su daugybe valstybių. Per debatus jis jau užsiminė apie Saudo Arabiją, sakydamas, kad, girdi, mes giname Saudo Arabiją, o ji nieko už tai nemoka – negerai.

Tokia yra D.Trumpo kalbėjimo maniera.

– Kaip toks dvišalių, o ne daugiašalių santykių modelis gali paveikti JAV įtaką arba įvaizdį pasaulyje?

– H.Clinton kiekviena proga kalba ne tik su JAV rinkėjais, bet su viso pasaulio žmonėmis ir jiems kaskart pakartoja, kad JAV visuomet laikosi žodžio. Ji kuria koalicijas, kuriose pagrindinis vaidmuo tektų JAV, bet kitos šalys irgi būtų svarbios.

D.Trumpo retorika kuria visiškai kitokią atmosferą. Net nesvarbu, ką jis daro, – pakanka to, kaip jis kalba: JAV partneriai nėra pratę prie tokio tono.

Tai būtų šokas ir reikėtų laiko priprasti prie naujų žaidimo taisyklių. Prisiminkime, kaip buvo, kai į prezidento postą atėjo George‘as W.Bushas. Per akimirką viskas pasidarė visiškai kitaip, nei buvo vadovaujant Billui Clintonui. Condoleeza Rice ir daugybės šalių ambasadoriai sukviečiami susipažinimo pietų, o G.W.Bushas skelia: žinote ką? Kioto protokolo nebėra.

Panašiai ir D.Trumpas. Jis nesitaria, jis deklaruoja, ir tai daugelį gali šokiruoti. Ypač Europoje, kur galioja visiškai kitokia diplomatijos kultūra.

– Ar matote daugiau D.Trumpo panašumų su G.W.Bushu arba su kuriuo nors kitu ankstesniu JAV prezidentu?

– Kiekvienas kandidatas yra labai unikalus. Antai H.Clinton yra tikra politikos žinovė. Ji žino, kaip viskas veikia. Ji gilinasi į konkrečius klausimus iki smulkmenų. Ji viskam pasirengia detalius planus. Tokia ji būtų ir tapusi prezidente: pasinertų į detales.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas. Jei jam pateiksi kelis pasirinkimus, jis iš karto apsispręs, kuris jam labiau patinka. H.Clinton, priešingai, viską išnagrinės po kaulelį ir tik tada priims racionalų sprendimą.

D.Trumpo viceprezidentui teks labai daug darbo – jam reikės galvoti, kaip įgyvendinti D.Trumpo pažadą „Make America Great Again“. Nes D.Trumpas būtent taip jam suformuluos užduotį ir nueis.

Toks buvo Ronaldas Reaganas. Jam niekada nerūpėjo detalės. Tuo metu viceprezidentas buvo George‘as Bushas, kuris, laimė, buvo politikos žmogus ir kuriam rūpėjo detalės.

G.W.Bushas irgi rėmėsi nuojautomis, įspūdžiais, instinktais. Jis tikrai negaišdavo laiko smulkmenoms, nes tai buvo viceprezidento Dicko Chaney darbas.

Tokių politikų yra, taip pat ir Europoje. Tačiau ar JAV dabar reikia būtent tokio prezidento? Tegul šis klausimas lieka atviras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton ir D.Trumpas

Hillary Clinton biografas 2024-aisiais rašo memuarus ir prisimena dvi H.Clinton  – 45-osios ir 46-osios JAV prezidentės, kadencijas. Jo pasakojimas prasideda nuo 2017 m. sausio 20-osios ryto, kai H.Clinton po pergalės praėjusių metų lapkritį vykusiuose rinkimuose duoda priesaiką ir įžengia į Baltuosius rūmus kaip jų šeimininkė.

Rima JANUŽYTĖ

1-oji diena

Inauguracija ir visi su tuo susiję malonumai. Pri­siekia H.Clinton ir jos viceprezidentas Timas Kai­ne’as. Po penkių minučių respublikonų vadovaujami Atstovų rūmai pradeda impičmento procedūras. Bernie Sandersas savo rėmėjams aiškina, kad vis dar yra galimybių pakeisti rinkimų rezultatus, o jam – tapti prezidentu.

2-oji diena

Paaiškėja, kad H.Clinton inauguracijos ceremonija Baltiesiems rūmams kainavo 500 tūkst. dolerių. Ji atsisako pateikti išlaidų ataskaitą.

5-oji diena

Prezidentė H.Clinton atskleidžia planus praleisti mergaičių savaitgalį su Vokietijos kanclere An­ge­la Merkel. „Mes to vertos“, – sako JAV preziden­tė.

8-oji diena

Negalėdama pamiršti nesusipratimų dėl nutekėjusios iš elektroninio pašto informacijos, prezidentė imasi priemonių asmeniniam susirašinėjimui apsaugoti ir pakeičia privataus serverio slaptažodį iš 1234 į 12345. Respublikonai pareikalauja atlikti išsamų tyrimą.

11-oji diena

Prezidentė H.Clinton paskelbia pirmąjį istorijoje „Džentelmenų bilį“, pagal kurį vyrams įsigalioja kitokios sveikatos apsaugos sąlygos nei moterims. „Tegu supranta, kaip mes jaučiamės“, – sako prezidentė.

12-oji diena

H.Clinton suteikia Donaldui Trumpui visišką mokesčių amnestiją, užbaigdama prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą, kuriuo jis sutiko kandidatuoti į JAV prezidentus.

17-oji diena

„New York“ žurnale pasirodo straipsnis „Ar ne­buvome per griežti Donaldui Trumpui?“ Ra­šy­toja Toni Morrison pavadina H.Clinton „trečiąja tamsiaode JAV prezidente“.

26-oji diena

Prezidentė vėl užsimena apie anksčiau primirštus planus susitikti su A.Merkel. „Galbūt kitą mė­nesį“, – svajoja H.Merkel.

33-ioji diena

Rusija užpuola JAV. H.Clinton laimi.

42-oji diena

ISIS surengia kasmetinius apdovanojimus Si­rijoje. Visų nuostabai, H.Clinton gauna apdovanojimą kaip svarbiausia veikėja. Šia proga pasako įsimintiną kal­bą. Respublikonai reikalauja specialaus tyrimo.

54-oji diena

Joe Bidenas T.Kaine’ui sako, kad jis „jau tuoj tuoj“ išsikraustys iš prezidentinės rezidencijos. Tai 54 kartą skambantis pažadas.

62-oji diena

Skambina A.Merkel: „Tai kada bus tas mergaičių savaitgalis?“

76-oji diena

Respublikonų stovykloje kyla skandalas „Pro­secutor-gate“ („Kaltintojų skandalas“). Respubli­ko­nų partijoje nelieka nė vieno specialaus tyrėjo, galinčio tirti H.Clinton veiklą.

82-oji diena

Mergaičių savaitgalis atšaukiamas. H.Clinton net nepaskambina A.Merkel apie tai pranešti, nes žino, kad A.Merkel ir taip žino.

83-ioji diena

H.Clinton nustebina Kanadą pastatydama di­džiu­­lę sieną, siekiant apsaugoti šiaurinę JAV sieną. Priverčia Kanadą už tai susimokėti.

93-ioji diena

„Goldman Sachs“ vadovų vaikams surengiama tradicinė velykinių margučių ridenimo šventė.

95-oji diena

Paviešinamos iš palydovo darytos nuotraukos, ku­riose užfiksuota, kaip A.Merkel ir Didžiosios Bri­ta­nijos premjerė Theresa May pusryčiauja ant pievutės. H.Clinton paskelbia gynybos parengtį (DEFCON, Defence readiness condition – red.past.)

100-oji diena

Libija paskelbia siekianti tapti vakarietiška de­mokratija. Respublikonai atsisako pripažinti H.Clin­­­ton vadovavimo šaliai šimtadienį, nes D.Trum­­­­pas pareiškia, kad moterys skaičiuoja dienas tik tada, kai vėluoja menstruacijos. Tad šimtadienis šiuo atveju neturįs jokios prasmės.

101-oji diena

Atliekama analizė siekiant nustatyti tikslus ki­toms šimtui dienų. Rinka rodo didžiulį augimą, BVP augimas – rekordinis. Analitikai patvirtina ma­­­­žėjantį nedarbą ir sparčiai didėjančią moterų per­kamąją galią.

Šis šmaikštus, tačiau visas pagrindines H.Clin­ton ir jos konkurento D.Trumpo silpnybes šaržuojantis Davido Mandelio šimto dienų scenarijus (tie­­­­­sa, gerokai ilgesnis – mes pateikiame sutrumpin­­tą jo versiją) publikuotas „The New York Ti­mes“. Skaitytojai į jį reagavo ir su šypsenomis, ir su aša­romis. Vieniems amerikiečiams atrodo, kad H.Clin­ton pergalė rinkimuose bus didžiausia JAV sėkmė, kitiems – tragedija.

Lygiai taip pat mano ir prognozuojantieji D.Trum­­po pergalę. Yra jos laukiančių, yra bijančių kaip baisiausio košmaro. Vis dėlto „Veidas“ kelia klausimą: o jeigu rimtai? Kas blogiausio gali nutikti JAV, Europai, Baltijos šalims vieno ir kito kandidato pergalės atveju?

H.Clinton: nuolatinė konfrontacija arba su respublikonais, arba su radikalesniais demokratais

Su D.Mandelio prognozėmis, kokios būtų pirmosios H.Clinton dienos Baltuosiuose rūmuose, iš es­mės sutinka daugelis analitikų. Jų nuomone, vyk­tų nepaliaujama kova tarp prezidentės ir respublikoniškojo Kongreso, o noro ieškoti kompromisų nerodytų nei viena, nei kita pusė. Galiausiai dalis amerikiečių imtų gailėtis, kad balsavo už demokratų kandidatę, o ne jos komiškąjį konkurentą.

Ir pati H.Clinton esą puikiai supras, kad visuotinio amerikiečių palaikymo ji neturi, nes dalis rinkėjų už ją balsavo tik rinkdamiesi mažesnę blogybę iš dviejų.

Politikos įvykių apžvalgininkas Frederickas M.Hessas daro vienintelę išimtį: nebent H.Clinton ryžtųsi kompromisams. Bet tada ji turėtų sušvelninti savo vidaus politikos pasiūlymus, o į kabinetą įtraukti tris ar keturis ją parėmusius respublikonus. Taip H.Clinton galbūt pavyktų panaikinti metų metus trunkantį pykčio ir įtarumo kupiną ideologinį susiskaidymą.

Vis dėlto, politologo nuomone, labiau tikėtina, kad H.Clinton politinio susitaikymo keliu nežengs. Daug labiau tikėtina, kad nuo pat pirmos dienos ji aktyviai siektų visko, kam labiausiai priešinasi respublikonai: įvesti nemokamą aukštąjį mokslą daugeliui studentų, didinti mokesčius, toliau diegti prezidento Baracko Obamos iniciatyva priimtą pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą („Obamacare“), didinti federalinės valdžios vaidmenį ikimokyklinio ugdymo sistemoje, o teisėjus skirti pagal progresyvumo kriterijus. Ji pasirinktų radikalesnį kelią ir taip įsiteiktų naujiesiems kairiesiems, kuriems atstovauja senatoriai Elizabeth Warren bei B.Sandersas.

„Jei net ir didelės pergalės atveju H.Clinton sąmoningai apsispręstų įgyvendinti nuosaikesnę vidaus politiką, tai galėtų sukelti įtampą tarp jau ir taip susiskaidžiusių jos politinių rėmėjų“, – teigia F.M.Hessas.

Dar juodesnėmis spalvomis Amerikos likimą H.Clinton pergalės atveju piešia respublikonų rė­mėjai, pavyzdžiui, dabartinis Atstovų rūmų pirmi­ninkas Paulas Ryanas. Jo nuomone, JAV gresia du košmarai – mažesnis ir didesnis. Pirmasis – H.Clin­ton pergalė rinkimuose. Antrasis – jei Kon­gresą „už­grobs“ demokratai.

Jo manymu, tai reikštų dar blogesnę situaciją, nei ta, kai šaliai vadovavo B.Obamai. „Tai tikras mūsų šaliai gresiantis košmaras. Bus tas pats, kas vyko pirmaisiais B.Obamos vadovavimo metais, – visiškai absurdiški sprendimai, kuriuos vėliau teko kažkaip bendromis jėgomis taisyti“, – prognozuoja P.Ryanas.

D.Trumpas: reali grėsmė demokratijai

Vis dėlto kur kas daugiau juodųjų scenarijų prira­šyta galvojant apie galimą D.Trumpo pergalę. Daug kas socialiniuose tinkluose matė rūsčią žinomo režisieriaus ir aktoriaus, tikro niujorkiečio iš Man­­hatano Roberto De Niro kalbą, kurioje jis D.Trum­pą vadina nesirinkdamas žodžių: „Šuo. Idiotas. Bijau, kad mano šalis nepasirinktų visiškai blogos krypties. Krypties, kurią siūlo D.Trumpas.“

Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Žurnalo „The New Yorker“ bendradarbis Ada­mas Gopnikas D.Trumpą vadina liberalios konstitucinės Jungtinių Valstijų santvarkos priešu. „Ame­ri­kos respublikai grėsmę kelia pirmasis šiuolaikinėje is­torijoje atvirai nedemokratiškas vienos iš didžiųjų par­tijų vadovas“, – sako A.Gopnikas.

Daugelis kitų komentatorių D.Trumpą apibūdina kaip „pavojų respublikai“ ar „grėsmę respublikos išlikimui“.

Apžvalgininkas Mike’as Moranas labiausiai bijo to, ko labiausiai tikisi P.Ryanas, – respublikonų diktato ir Kongrese, ir prezidento pozicijoje. Tokiu at­veju D.Trumpas be jokių kliūčių įgyvendintų pačius blogiausius sumanymus, pavyzdžiui, keltų akcizus prekėms, importuojamoms iš mažo darbo užmokesčio šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Meksikos, ir dėl to susipyktų su puse planetos.

Jei laikysis savo rinkimų pažadų, D.Trumpas su daugeliu pasaulio šalių ims bendrauti ultimatumais, užvers Pasaulio prekybos organizaciją skundais, o blogiausiu atveju JAV išstos iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA).

Užsienio politikos srityje susidurtume su tokiais radikaliais pasiūlymais, kaip JAV sugrįžimas į Iraką, įsipareigojimų NATO atsižadėjimas, sankcijų Ru-sijai panaikinimas.

Maža to, net ir be Kongreso pritarimo jis galėtų pasinaudoti kai kuriomis savo galiomis, ir net neabejotina, kad pirmiausia panaikintų B.Obamos įdiegtą rinkos reguliavimo schemą, atrišdamas rankas finansinių paslaugų, energetikos, kasybos ir kituose verslo sektoriuose, kuriuos B.Obama vargais negalais buvo pažabojęs.

Kartu su Kongresu D.Trumpas pasistengtų prastumti naują taupymo planą, kuris paliestų labai daug viešojo sektoriaus darbuotojų, energetikos ir švietimo sritis, o  įmonėms būtų mažinami mokesčiai. Analitikai skaičiuoja, kad D.Trumpo užmojai JAV deficitą vien per pirmuosius keletą metų gali padidinti nuo 2,5 proc. BVP 2017-aisais iki net 7 proc. 2020-aisiais. Tai neabejotinai padidintų skolinimosi kainą, o visa tai neigiamai paveiktų viso pa­saulio ekonomiką.

„Swedbank“ analitikė Laura Galdikienė įsitikinusi, kad nors D.Trumpas pasisako už finansų rinkų paprastai teigiamai vertinamus mažesnius mokesčius bei menkesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, dėl griežto jo požiūrio į laisvą prekybą, imigraciją bei gynybą jo pergalė gali sukeltų sąmyšį pasaulio finansų rinkose: akcijų kainos gali smukti maždaug de­šim­tadaliu, įkandin pasektų ir pagrindinių JAV prekybos partnerių valiutos.

Kas laukia Baltijos šalių?

Respublikonų kandidatas D.Trumpas dar liepos mė­nesį pareiškė, jog Baltijos šalių priklausymas NATO dar nereiškia, kad JAV automatiškai bėgtų jų ginti Rusijos puolimo atveju. „Rusija yra Europos problema, ne JAV. Be to, valstybės, kurios tikisi JAV pa­laikymo, turi susimokėti tiek, kiek joms priklauso“, – pareiškė D.Trumpas, sukeldamas diskusijų ban­gą ne tik Baltijos šalyse, bet ir Lenkijoje bei Uk­rai­noje, kurios su JAV partneryste sieja itin daug vilčių.

Kaip pabrėžia JAV analitikas Maxas Fisheris, lai­mė, Rusijos užpuolimo scenarijus beveik neįtikėtinas. Tačiau jeigu Rusija sumanytų išbandyti NATO pasiryžimą ginti Baltijos valstybes, situacija taptų labai komplikuota. Jeigu JAV atsiribotų nuo konflikto, Baltijos šalys taptų visiškai pažeidžiamos. O jeigu atsakas būtų griežtas, gresia net branduolinis kon­fliktas. Ką pasirinktų D.Trumpas? M.Fisheris sa­ko, kad atsakymas kone akivaizdus…

Ar galime tikėtis, kad D.Trumpas Baltijos šalis dėl JAV interesų paaukotų Rusijai? Vytauto Di­džio­jo universiteto politologė docentė Inga Unikaitė-Jakuntavičienė viliasi, kad toks scenarijus neįvyks, tačiau D.Trumpo pergalė Baltijos šalims reikštų kur kas daugiau netikrumo.

Galima viltis, kad JAV laimės sveikas protas, kitaip sakant – H.Clinton. Ši prezidentė iš esmės tęstų dabartinę JAV užsienio politiką, o Rusijos atžvilgiu laikytųsi net griežtesnės linijos negu B.Obama. Be to, H.Clinton jau ne kartą pa­tikino, kad NATO laikysis savo įsipareigojimų gin­ti šalis nares.

O jeigu laimės D.Trumpas? Vie­na yra rinkimų pažadai, kita – realybė. Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Belieka laukti JAV rinkimų rezultatų ir tikėtis, kad tai, kas nerealu, negali išsipildyti, o realybė bus ki­tokia nei komiškajame H.Clinton valdymo šimtadie­nio scenarijuje. Kad juokas bus ne pro ašaras, o atei­nantys metai negrasins nei pasaulio ekonomikos nuo­smukiu, nei naujais karais, juolab – branduoliniais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA