JAV kandidatai

Jau šių metų lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų kampanija į šalies politinį gyvenimą įnešė kaip niekad daug sumaišties.

Justina POŠKEVIČIŪTĖ, geopolitika.lt

Respublikonų partijos lyderiai nežino, ką daryti su Donaldo Trumpo kandidatūra, kurią, rodos, kiekvieną dieną krečia nauji skandalai, o Demokratų partija kaltinama įvairiais jei ir ne nelegaliais, tai negarbingais metodais remianti Hillary Clinton kampaniją. Visos šios kontroversijos vertos analizės, nes daug ką atskleidžia ir apie bendrą JAV demokratijos būklę.

Donaldas Trumpas ir chaosas Respublikonų partijoje

D. Trumpo rinkiminę kampaniją supančių kontroversijų yra tiek daug, kad jų visų aprašyti tiesiog neįmanoma. Bene kasdien į viešumą iškyla naujų skandalų: kandidato seksistinių pasisakymų, įžeidimų įvairiausioms mažumoms, „Trump Foundation“ fondo panaudojimo asmeninėms reikmėms, atsisakymo parodyti savo mokesčių deklaracijas ir kitų. Atrodo, niekas negali stipriai pakenkti D. Trumpo kampanijai. Keista, bet tikriausiai viena tiksliausių metaforų, nusakanti šį reiškinį, yra britų politikos satyriko Johno Oliverio frazė: „Jis yra pasakęs visokiausių beprotiškų dalykų, kurių kiekvienas tarytum mažina kitų poveikį. Tai – vinių lovos principas: jei užlipsi ant vienos vinies, įsidursi, jei atsistosi ant tūkstančio vinių, nė viena jų tavęs nesužeis ir nieko neatsitiks.“

D. Trumpo kandidatūros sėkmė, ši „vinių lova“, netikėta ne vienam Respublikonų partijos lyderiui, šią partiją paliko sumišusią, įpykusią ir nežinančią, ko griebtis. Nemaža grupė JAV Kongreso respublikonų oficialiai pareiškė neremsiantys D. Trumpo ir net pasisakė už jo kampanijos nutraukimą. Net ir šį kandidatą oficialiai remiantys respublikonų lyderiai savo paramą jam tebereiškia nenoriai, kartu stengdamiesi nusitolinti nuo jo politinės personos. Štai JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Paulas Ryanas bei JAV Senato lyderis Mitchas McConnellis oficialiai neatsiėmė savo paramos D. Trumpui, bet savo komentaruose negaili jam kritikos. Atrodo, jog Respublikonų partijos elitas atsidūrė aklavietėje, nes savo kandidato palaikymas yra jų bent jau oficialiai skelbiamų vertybių pamynimas ir galimas kenkimas savo politinei karjerai.

Demokratų partijos kontroversijos

Pirmas didesnis Demokratų nacionalinį komitetą (angl. Democratic National Committee, DNC) sukrėtęs skandalas kilo „Wikileaks“ paviešinus DNC elektroninius laiškus, kuriuose buvo atskleistos šio komiteto pastangos pašalinti iš Demokratų partijos prezidento kandidatų varžybų Bernie Sandersą ir teikti pirmenybę H. Clinton. DNC pirmininkė Deborah Wasserman Schultz dėl šio skandalo buvo priversta atsistatydinti ir tuojau pat pakviesta prisijungti prie H. Clinton rinkiminės kampanijos komandos. Kalbėdamas su nepriklausomos žiniasklaidos „Democracy Now“ žurnalistais, „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange‘as šį incidentą komentavo šitaip: „Tai yra labai įdomus H. Clinton gestas, kuris parodo, jog jei imsies korupcijos, norėdamas jai padėti, tavimi bus pasirūpinta. (…) Nesvarbu, ką tu darai, kaip elgiesi: kol tai bus naudinga H. Clinton, tu būsi apsaugotas.“

„Wikileaks“ šių metų spalį paviešino dar daugiau elektroninių laiškų, kuriuose atskleidžiamas H. Clinton rinkiminės kampanijos darbuotojų ir įtakingų JAV žiniasklaidos kompanijų atstovų bendradarbiavimas, siekiant pavaizduoti H. Clinton kuo geresnėje šviesoje. Išankstinė straipsnių peržiūra ir patvirtinimas bei žiniasklaidos tam tikroms grupėms teikiamos kitokios draugiškos paslaugos nėra retas atvejis politikoje, tačiau galbūt įdomu tai, kad tiriamosios žurnalistikos puslapis „The Intercept“ šį bendradarbiavimą nusako itin detaliai, atskleisdamas netikėtai didelį šios draugystės mastą. Šitokia praktika ne tik kertasi su esmine spaudos funkcija politikoje, bet ir rodo H. Clinton kampanijos požiūrį į tai, kokiais metodais siekti savo tikslo yra leistina.

Nušviestos JAV demokratijos ydos

Šie netikėtumų pilni prezidento rinkimai atskleidė daug ir apie bendrą JAV demokratijos būklę, kuri sulig kiekvienu skandalu atrodo vis prasčiau. Pirma, Demokratų partija – nors ir su ne tokia kontroversiška kandidate priešakyje – yra ne ką mažiau apsaugota nuo skandalų nei jos konkurentai. Tie skandalai kyla visų pirma dėl kvestionuotinos demokratų rinkimų politikos, apimančios vidines aferas ir rėmimąsi stipriu spaudos sektoriaus lobizmu.

Antra, tai, kad rinkėjų paramą D. Trumpui sunku supurtyti, parodė, jog ji kyla iš tam tikrose JAV demografinėse grupėse ilgą laiką besiformavusių nuostatų – ultranacionalizmo, ksenofobijos, mačizmo, – su kuriomis ir jo rinkėjų baze Respublikonų partijos lyderiams reikės tvarkytis net ir dingus paties D. Trumpo fenomenui. Kokią Respublikonų partiją šie lyderiai nori matyti ateityje ir kas joje neturėtų būti toleruojama, yra kaip niekad aktualūs klausimai šiai partijai.

Galiausiai, šie prezidento rinkimai geriau nušvietė JAV žiniasklaidos situaciją ir priminė, koks svarbus yra organizacijos „Wikileaks“ vaidmuo bene kiekviename svarbesniame politiniame procese tiek JAV, tiek už jos ribų. Be „Wikileaks“ bei kitų nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos organizacijų ir patys kandidatai į prezidentus, ir jų partijos atrodytų gerokai kitaip, o daugybė bet kokiai demokratijai svarbių klausimų taip ir liktų neužduoti.

Pačioms JAV dabar visų pirma reikia atsakyti į klausimą, kas valdys šalį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, kokių ir kiek jų bus užduodama ateityje.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Gary Johnsonas

Kandidatai į JAV prezidentus Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas yra laikomi vienais nemėgstamiausių rinkimų istorijoje. Atrodo, kad amerikiečiai, jei galėtų, greičiausiai nerinktų nė vieno iš jų. Vis dėlto dauguma balsuos už demokratų ar respublikonų kandidatą pirmiausia todėl, kad nebūtų išrinktas dar labiau nemėgstamas jo priešininkas. Tačiau yra ir daugiau kandidatų į JAV prezidento postą. Ar šie „nusivylimo rinkimai“ taps proga jiems iškilti?

Gytis KAPSEVIČIUS

„Gallup“ duomenimis, 57 proc. amerikiečių neprieštarautų, jei šalyje atsirastų stipri trečioji politinė jėga. Tai apie 11 proc. daugiau nei per pastaruosius rinkimus. Panašus taip manančiųjų skaičius buvo užfiksuotas ir dešimtmečiu anksčiau. Ypač didelis trečiosios partijos poreikis pastebimas tarp Respublikonų partiją palaikančių rinkėjų. Vis dėlto noras turėti stiprią trečią partiją praktiškai niekaip neatsispindi rinkimų rezultatuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose.

Šiais metais trečiųjų partijų kandidatai turi praktiškai tuos pačius matematinius šansus laimėti rinkimus kaip ir didžiųjų partijų kandidatai – Libertarų partijos atstovą Gary Johnsoną galės rinkti visų 50 valstijų rinkėjai. Tai pirmas kartas per dvidešimt metų, kai trečioji partija sugeba tai pasiekti. Už žaliųjų kandidatę Jill Stein bus galima balsuoti 48 valstijose, ir tai taip pat yra geriausias iki šiol šios partijos pasiekimas.

Tad bent jau ant popieriaus dauguma amerikiečių gali rinktis iš dar dviejų alternatyvių kandidatų.

Su kuo valgomi JAV libertarai ir žalieji

Libertarų partijos kandidato, buvusio Naujosios Meksikos gubernatoriaus G.Johnsono politikos kertiniai principai grįsti laisvąja rinka ir asmens laisve: maži mokesčiai, nedidelis valstybinis reguliavimas, daugelis probleminių sričių paliekamos spręsti rinkai. Tai apima tokias sritis, kaip žemdirbystė, iš dalies sveikatos ir socialinė apsauga, kai kurių sričių tyrimai. Jis nepritaria rimtiems apribojimams įsigyjant ginklą, remia marihuanos legalizavimą, kuris, jo nuomone, galėtų užbaigti valstybei daug resursų kainuojančią kovą su narkotikais. Amerikiečiams taip pat galėtų imponuoti ir jo griežtas požiūris į JAV piliečių sekimą ir jų informacijos saugumą. Taip pat, G.Johnsono nuomone, reikėtų mažinti mokesčių naštą ir valstybinį reguliavimą įmonėms, turtingieji neturėtų mokėti daugiau mokesčių nei kiti, reikėtų atsisakyti minimalios algos, padidinti pensijos amžių.

Jill Stein

Problema, kuri D.Trumpui padėjo įgyti populiarumą, imigracijos politika, G.Johnsonui atrodo visai kitaip. Jo planas – sukurti daugiau galimybių potencialiems nelegaliems emigrantams darbą Valstijose gauti legaliai.

Vienas iš aspektų, kurie libertarams rūpi labai mažai, – ekologija, tiksliau, ji juos domina tiek, kiek ji domina rinką. Tačiau šią politinę sritį padengia jau antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios žaliųjų kandidatės J.Stein politinė kampanija. J.Stein žada užbaigti iškastinio kuro naudojimą, nepritaria atominių elektrinių statybai, ragina kurti darbo vietas investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką, stabdyti naujas iškastinio kuro paieškas ir per artimiausius 15 metų pasiekti, kad energetika būtų 100 proc. atsinaujinanti.

Be drąsių ekologinių pareiškimų, kandidatė dalijasi panašiu požiūriu su G.Johnsonu į JAV piliečių sekimą, bet žada sveikatos apsaugos reformas, griežtai pasisako prieš Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP), akcentuoja pastaruoju metu vis aktualesnę problemą – policijos smurtą. Neturėtų stebinti ir tai, kad jos požiūris į imigrantus taip pat kur kas palankesnis nei D.Trumpo: ji nepritaria deportacijai ir ragina ieškoti variantų, leisiančių nelegaliems imigrantams lengviau įgyti teisinį statusą ar pilietybę.

Jeigu jie laimėtų, ką tai reikštų Lietuvai?

Pasaulį, Europą ar Lietuvą JAV prezidento rinkimai daugiausia domina dėl tolesnės galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikos krypties. H.Clinton ir D.Trumpas rinkimų kampanijos metu dalijosi planais, kaip įveikti „Islamo valstybę“ („Daesh“, arba ISIS), savo požiūriu į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, NATO ir kitus aktualius klausimus.

Atrodo, kad net ir itin paprastomis bei populistinėmis įžvalgomis garsėjantis D.Trumpas užsienio politikai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, G.Johnsonas. Neseniai televizijos eteryje jis prisipažino nežinąs, kas yra Sirijos krizės epicentre atsidūręs Alepo miestas. Negana to, dalyvaudamas kitoje laidoje jis niekaip negalėjo įvardyti mėgstamiausio užsienio politiko – prispaustas tiesiog pasirinko buvusį Meksikos prezidentą. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas – visa kandidato rinkimų politika tikslingai koncentruojasi tik ties JAV vidaus politika.

G.Johnsono užsienio politikos pagrindas – JAV reikėtų nustoti būti „pasaulio policininku“ ir nesikišti į kitų valstybių reikalus, kol jos negraso pačių JAV saugumui. Vienas iš pažadų – sumažinti išlaidas kariuomenės reikmėms, nesivelti į Artimųjų Rytų konfliktus bei palikti Ukrainos ir Rusijos konfliktą spręstis be tiesioginio Amerikos įsikišimo.

Panašaus požiūrio, t.y. mažiau intervencinės politikos, laikosi ir J.Stein. Tam, kad sumažintų kariuomenei skiriamas išlaidas, stipriai kertančias šalies biudžetui, ji turi vieną grandiozinį planą – uždaryti daugiau nei 700 JAV karinių bazių užsienyje.

Miniatiūriniai šansai

Net jei politiniai pažadai atrodo gana patrauklūs, ar tai privers amerikiečius pažvelgti į šiuos kandidatus rimtai ir atiduoti jiems savo balsus? Nepaisant jau minėto rinkimų konteksto, tai gana abejotina.

Pirmiausia šiems kandidatams koją kiša palyginti nedidelis žiniasklaidos dėmesys, nedidelis ištikimų rėmėjų skaičius ir rinkimų kampanijos biudžetų skirtumas. Galų gale rinkimų istorija negailestinga: nors abi partijos dalyvauja toli gražu ne pirmuose rinkimuose (libertarai – nuo 1971 m., žalieji – nuo 2001 m.), didesnės sėkmės pasiekti iki šiol nepavyko. 2000-ųjų prezidento rinkimai buvo vieninteliai, kai trečiajai partijai pavyko reikšmingiau pasireikšti – tuometis žaliųjų kandidatas surinko 2,7 proc. visų balsų. J.Stein apklausos šiuose rinkimuose žada panašų kiekį balsų.

Libertarams išankstinės prognozės žada bene geriausius prezidento rinkimus partijos istorijoje. Nors prognozuojamas natūralus trečiųjų partijų kandidatų populiarumo sumažėjimas artėjant rinkimų dienai, kol kas apklausos G.Johnsonui žada apie 7,1 proc. visų balsų. Sėkmė ne tik padėtų pritraukti daugiau rėmėjų, padidintų partijos žinomumą, bet ir galėtų padėti geriau pasirodyti ateinančiuose rinkimuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose. Pastebima, kad kai kuriose valstijose G.Johnsonas daro daugiau įtakos H.Clinton, o ne D.Trumpo balsų kiekiui, tai yra atima iš demokratų kandidatės balsus. Tai ypač pastebima kalbant apie jaunesnius rinkėjus.

Ar G.Johnsonas gali laimėti ir bent vienoje valstijoje? Kol kas apklausos šios galimybės negali patvirtinti, o pastarąjį kartą valstijoje trečiosios partijos kandidatas laimėjo 1968 m. Kita vertus, G.Johnsonas „namuose“ – Naujosios Meksikos valstijoje visai nedaug atsilieka nuo lyderių.

Šiandienos politinėje aplinkoje, kur apklausos žada pergalę H.Clinton (nors ir nedidele persvara), stiprus trečias kandidatas būtų neabejotinai naudingesnis respublikonams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Clarkas S.Judge'as

Lietuvoje vykusios Seimo rinkimų kampanijai oratorystės perlų neišgirdome. Kaip sako JAV prezidentams kalbas rašęs ir rinkimų kampanijų strategijas rengęs Clarkas Judge’as, Amerikoje „toks triukas nepraeitų“.

Rima JANUŽYTĖ

C.Judge’as apie rinkimų kampanijas, regis, žino viską: klausydamasis vieno ar kito kandidato jis gali beveik neklysdamas pasakyti, kuris pelnys daugiau balsų. Tokios patirties jis įgijo dirbdamas Baltuosiuose rūmuose. Mat C.Judge’as buvo tuomečio viceprezidento George‘o Busho vyriausiojo komandos narys, rašė kalbas prezidentui Ronaldui Reaganui, buvo kviečiamas rašyti kalbų viršūnių susitikimams, o dabar politikus ir verslininkus konsultuoja kalbų, kampanijų, strategijos klausimais. „Veidas“ teiraujasi jo nuomonės apie JAV, Europoje, taip pat ir Lietuvoje vykstančias politikų varžybas ir jų gebėjimą sužavėti rinkėjus.

– Esate rašęs kalbas JAV prezidentams ir viceprezidentams, stambių korporacijų vadovams, taigi esate gerai žinomas kalbų rašytojas. Kaip tokiu tampama?

– Aš ilgai domėjausi viešu kalbėjimu. Daug ir įvairiai studijavau. Nors neturiu būtent tokio išsilavinimo, išstudijavau daugybę pavyzdžių, daug apie juos galvojau. Daug kartų turėjau progą ir pats viešai kalbėti. Tačiau pirmą kalbą parašiau netrukus po to, kai pradėjau dirbti Baltuosiuose rūmuose. Dirbau tiesiogiai su tarptautine ekonomikos politika, prieš tai dirbau vyriausybėje, tad buvau žmogus su patirtimi. Tiesa, ta patirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su viešu kalbėjimu, tačiau aš kažkuria prasme buvau tarptautinės ekonomikos politikos srities rašytojas. Dar iki pradedant dirbti Baltuosiuose rūmuose man teko rašyti įvairiems žurnalams – tai buvo mano pragyvenimo šaltinis.

Baltuosiuose rūmuose buvau padėjėjas ir matydavau visus tekstus, kurie rašomi sekretoriui, antrajam sekretoriui, o skaitydamas informaciją, skirtą visuomenei, galvojau: ji tikrai bloga. Tai nereiškia, kad ši informacija nebuvo intelektuali. Ji tiesiog nebuvo gerai surašyta.

Taigi ėmiau tuos tekstus koreguoti, aiškindamas, kad pats esu rašantis žmogus. Mano pastabos buvo priimtos labai palankiai. Paaiškėjo, kad daugybė žmonių, kurių pareigos buvo aukštesnės negu mano, viską vertino taip pat.

Tuo metu susipažinau su vienu viceprezidento kalbų rašytoju ir ėmiausi jam padėti. Beje, ne tiek su rašymu, kiek su informacija apie tarptautinę ekonomikos politiką. Pamažu susikūriau šiokią tokią reputaciją, kol galiausiai tapau viceprezidento kalbų rašytoju. Tai buvo 1984-ieji, kaip tik prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Jos metu užsitarnavau reputaciją Baltuosiuose rūmuose, o kai atėjo laikas, buvau pasirinktas kaip vienas prezidento kalbų rašytojų.

– Sakote, kad išsinagrinėjote daugybę kalbų. Ar tebedarote tą patį? Ar gera politiko kalba šiandien yra panaši į gerą politiko kalbą 1984-aisiais?

– Ne laikas svarbiausia. Svarbiausia – „pagauti“ savo kalbėtojo balsą. O daugelis kalbėtojų jo nė neturi. Arba dar patys jo neatrado. Aš dirbau su prezidentu ir su žmogumi, kuris vėliau tapo prezidentu. Šie žmonės žinojo, ką sako. Daug žmonių – gal net daugelis – to nesugeba. Kai dirbi su žmogumi, kuris moka kalbėti, privalai tą jo kalbėjimą perprasti. Suprasti, ko jis siekia, ką nori nuveikti, kokių aistrų jis turi, koks jis nori būti matomas viešumoje. Viskas priklauso nuo žmogaus – kiekvienas yra unikalus. Neseniai girdėjau, kad nors žmogaus DNR sudaryta iš 23 chromosomų ir gali atrodyti, kad viskas gana paprasta, pasirodo, jog tose chromosomose yra tiek informacijos, kiek neįsivaizdavome esant. Jei kaip palyginimą imtume USB atmintinę, tai 23 chromosomose yra tiek informacijos, kiek gali tilpti 2 tūkst. USB atmintinių pripildytų „Titanikų“.

Taigi turi pajausti žmogaus unikalumą.

– O kaip auditorija? Ar ji bėgant laikui pasikeitė? Ką šiandieniniai klausytojai nori išgirsti iš kandidato?

– Auditorija nori girdėti tai, kas tuo metu aktualu. Ypač ryškūs tarpkultūriniai skirtumai: kas priimtina vienoje kultūroje, nesuveiks kitoje. Reikia labai gerai tai išmanyti. Tačiau keičiasi ir reikalavimai prezidento kalboms. Beje, tą patį, manau, galima pasakyti ir apie prezidento kalbų rašymą Lietuvoje. Didžioji dalis auditorijos, kuri išgirs labai aukšto rango asmens kalbą, yra ne priešais tave, o prie televizoriaus, radijo imtuvo arba interneto. Anksčiau žiniasklaidos kanalų buvo palyginti nedaug, bent jau tokių, kurie pasiektų visą tautą. Pora trejetas laikraščių, keletas televizijos ir radijo transliuotojų. Visi jie darė tą patį, skleidė tą pačią informaciją. Net reporteriai tardavosi tarpusavyje ir nuspręsdavo, kas vienoje ar kitoje kalboje buvo svarbiausia, ko minėti neverta. Jie nekonkuravo tarpusavyje – priešingai, vadovavosi bendradarbiavimo nuostata. Taigi svarbiausias klausimas buvo tai, kaip tavo žinutę supras žiniasklaida, o tiksliau – kaip tave pacituos.

Citatos mums Baltuosiuose rūmuose buvo svarbiausias uždavinys. Kaip pasakyti sakinį, kad būtum pacituotas būtent taip, kaip tikiesi? Yra tam tikra kalbos struktūra, sakiniai, posakiai, kurie leidžia tai pasiekti. Ilgainiui išsiugdai jausmą, kaip ir ką pasakyti, kad būtum tinkamai cituojamas. Ištobulini techniką, kad būtum cituojamas kuo plačiau. Nesakau, kad būtent tam skirdavome daugiausiai laiko, tačiau būtent tai turėjo didžiausią poveikį.

Tai labai pasikeitė. Dabar tam skiriama daug mažiau dėmesio. Viskas ėmė keistis atsiradus internetui. Anksčiau dauguma žmonių iš visos kalbos išgirsdavo tik sakinį ar du, o dažniausiai perskaitydavo kažkieno kito parašytą santrauką. Tad būdavo labai svarbu, kokie tie sakiniai bus, kokiame jie bus kontekste. Dabar internete atsiranda visa kalba ar didžioji jos dalis. Pavyzdžiui, visa Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton kalba. Gali susirasti visas anksčiau pasakytas kalbas.

Noriu pasakyti, kad vieno ar dviejų sakinių reikšmė dabar daug mažesnė. Trumpai sakant, per internetą tu gali pasiekti milijonus žmonių visame pasaulyje, ir nebėra taip svarbu būti tinkamai pacituotam. Taigi nebereikia tiek galvoti apie šmaikščias frazes, kurios anksčiau „prasimušdavo“ į žiniasklaidą.

– Tačiau D.Trumpas žaidžia būtent su citatomis. Ar manote, kad tai jis daro pats, sąmoningai, ar kažkas jam rašo kalbas ir pataria, kaip ir ką sakyti?

– Ir vienaip, ir kitaip. Ilgą laiką jis pats popieriuje pasižymėdavo pastabas. Dabar kartais perskaito ištisą kalbą, net neapsimesdamas, kad to nedaro. Kartais išlenda improvizacija, bet jų dabar būna gerokai mažiau. Prasidėjus dvikovai su H.Clinton jis suprato, kad turi keisti taktiką, priešingu atveju nelaimės balsų. Taigi D.Trumpas sutiko naudotis paruoštukais.

– Vis dėlto D.Trumpas ir dabar nevengia šiurkščių, aštrių frazių, įžeidinėjimų. Ar tai daro tyčia, ar jam kitaip neišeina?

– Jo duktė neseniai pasakė, kad jis yra nepataisomas įžeidinėtojas ir užgauliotojas. Jis užgaus bet ką – vyrą, moterį. Ypač jei nusimena ar pajunta iššūkį. Manau, kad kai kurie įžeidimai buvo suplanuoti. „Meluojantis Tedas“ (D.Trumpo pasisakymas apie kandidatą Tedą Cruzą – red. past.) buvo vienas tokių. D.Trumpas norėjo sukurti oponentams „prekės ženklus“. Kai kurie jų buvo visai sėkmingi ar bent jau įbaugino oponentus. Žiniasklaida susitelkė būtent į tai, ką sakė jis.

Kažkas suskaičiavo, kiek laiko eteryje jis gavo ir kiek tai būtų kainavę, jei už tą eterį jam būtų tekę susimokėti. Išėjo maždaug 8 mln. dolerių, ir tai buvo prieš kelis mėnesius. Jis įrodė esąs genijus, priverčiantis žiniasklaidą visą dėmesį sutelkti tik į jį. Tačiau dabar jis tai daro naudodamas mažiau šiurkščių komentarų. Galima sakyti, jis susiėmė. Daug labiau susikoncentravo į reikalus, į konkrečius klausimus.

– Vis dėlto JAV publikai jis „tiko“ ir būdamas įžeidinėtojas. Ką tai pasako apie ją? Amerikiečiams patinka įžeidinėjimai?

– Sakyčiau, jie jį mėgsta nepaisant to, o ne dėl to. Tai žinome ir iš apklausų, ir iš komentarų žiniasklaidoje. Šiurkštieji komentarai pasitarnauja patraukdami žiniasklaidos dėmesį, tačiau ne sukeldami simpatijas. Svarbiausia, kad dabar jis itin nuodugniai kalba apie kiekvieną klausimą, ypač politinį ir ekonominį, ir gali susidaryti įspūdis, kad jis – specialistas, labai atsidavęs, labai susirūpinęs. Tai sukelia pasitikėjimą. Net demokratai pripažįsta, kad apie kai kuriuos reikalus jis kalba labai rimtai. Atseit štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nusiteikęs tikrai rimtai. Kitas klausimas – kiek D.Trumpas darys tai, ką žada.

Ar jis deportuos žmones? Ne. Tačiau gal jis sugriežtins imigracijos politiką. Jei H.Clinton apie konkrečius dalykus kalbėtų taip pat rimtai kaip D.Trumpas, jis neturėtų tokio palaikymo kaip dabar.

Jos kampanijos ašis – status quo. O status quo nėra populiaru, net jei tai – geriausia politika.

– Ar galima pasakyti, kiek viešas kalbėjimas padeda pelnyti balsų arba kokią sėkmės dalį jis lemia? Ar įmanoma kaip nors apskaičiuoti ryšį tarp geros kalbos ir pergalės rinkimuose?

– Atsakysiu kaip kalbų rašytojas. Man pasisekė, nes dirbau su labai gabiais kalbėtojais. Jie būtų tai padarę ir vieni, be mano pagalbos. Su jais pasiekiau daugiau, nei būčiau pasiekęs be jų. Tačiau geros kalbos, gerai parašytos kalbos, kurios pagerina kandidato įvaizdį visuomenės akyse, buvo ir tebėra svarbiausia politinės kampanijos dalis. Jei nesugebi pasakyti kalbos, vargu ar laimėsi.

Vis dėlto šioje JAV rinkimų kampanijoje vyksta kai kas neįprasta. H.Clinton išleido šimtus milijonų dolerių televizinei reklamai. Spėkite, kiek sumokėjo D.Trumpas?

– Nieko.

– Teisingai, visiškai nieko. Jei jis laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jei D.Trumpas laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jo kampanija beveik nieko nekainuoja: jis nenaudoja TV reklamos, jis nenaudoja savo korporacijų pinigų. D.Trumpo kampanija paremta duodamais interviu ir internetu platinamomis  jo kalbomis. Tai sudaro didžiąją jo kampanijos dalį. Ir tai visiškai kitokia strategija, nei įprasta.

– H.Clinton naudojasi senaisiais metodais. Ar galima sakyti, kad vyksta kova ne tik tarp kandidatų, bet ir tarp požiūrio į pačią rinkimų kampaniją?

– Daug žmonių mano, kad D.Trumpas pasirinko neįmanomą kelią. H.Clinton siekia, kad kiekvienas ją palaikantis amerikietis ateitų už ją balsuoti. Ir tai jau vyksta, nes valstijose prasidėjo išankstinis balsavimas. Agitacija balsuoti bendrą gautų balsų skaičių statistiškai gali padidinti 2–3 proc. Ir jei D.Trumpo ir H.Clinton gerbėjų skaičius bus labai panašus, bet H.Clinton rinkėjai – aktyvesni, ji laimės. Ir tik todėl, kad jis pasirinko naują kampanijos formą, o ji pasiliko prie senos.

Nesakau, kad nauja forma geresnė, bet jis ją mėgina. Pažiūrėsim, kuo tai baigsis.

– O kiek būtent JAV prezidentui svarbu, kad jo rinkimų kampanijos metu sakomos kalbos būtų palankiai priimtos užsienio šalyse, pavyzdžiui, Europoje? Juk nors kandidato kalba adresuojama rinkėjams, ją girdi visas pasaulis. Ar rašydamas kalbas galvodavote apie tarptautinę auditoriją?

– Visuomet. Kaip ir mano kolegos. Imkime D.Trumpo kalbą, kurioje jis pasisako NATO klausimu. Kai kas gal suprato, kad jis nepalaiko NATO, tačiau atidžiai išnagrinėjus jo pasisakymus galima pastebėti, kad jis nekvestionuoja paties Aljanso. Jis kelia klausimą dėl narių, nesilaikančių įsipareigojimo skirti 2 proc. lėšų gynybai. Lietuva šį kriterijų atitinka, bet kai kurios valstybės – ne. Ir net nenori to daryti.

Manau, D.Trumpas turi galvoje vieną labai svarbų, esminį klausimą: JAV finansinė padėtis yra labai labai bloga. Didelė skola, kuri nuolat didėja. Sveikatos apsaugos sistema, pensijų programa – mūsų padėtis dabar tokia, kad…

Prognozės tokios: maždaug po 15–25 metų 100 proc. JAV pajamų bus skiriama pensijų programai, sveikatos apsaugos vyresniesiems programai ir valstybės skolos palūkanoms padengti. Kitaip sakant, kiekvienas gynybai skirtas doleris bus skolintas. Kiek tai galės tęstis? Jei esi galinga valstybė ir sau keli tokioms valstybėms svarbius tikslus, susijusius su pasaulio saugumu, negali tuo rūpintis iš skolintų pinigų. Manau, D.Trumpas pradeda sakyti, kad kitos šalys privalo prisidėti. Gynyba turi būti tvari. Dabar turime lėktuvą, kurio projektavimas kainavo milijardą dolerių ir kuris tikriausiai niekada neskraidys, – girdėjote apie F-35?

Tai signalizuoja apie visiškai sugedusią vystymo ir įsigijimo sistemą. Ją reikia sutvarkyti, tačiau tai nevyksta greitai. Pirmiausia reikia sutvarkyti pensijų ir sveikatos apsaugos sistemas. Kad šalies fiskalinė sveikata pagerėtų, padaryti reikia labai daug. Ir manau, jog D.Trumpas pareiškė, kad jis bent jau pradeda apie tai galvoti. O jei jis tikrai turėjo omenyje tai, ką aš sakau, tuomet jis nusiteikęs rimčiau negu H.Clinton.

Čia buvo ilgas atsakymo variantas. Trumpai – kaip kalbos rašytojas, turi visuomet galvoti apie tarptautinę auditoriją. Tai ne tiesioginė auditorija, tačiau ne mažiau svarbi.

– Pokalbio pradžioje minėjote tarpkultūrinius skirtumus. Kalba, kurią gerai įvertina JAV rinkėjai, gali visiškai neatitikti europiečių lūkesčių ir supratimo, kokia kalba yra gera. Taigi ar įmanoma kaip nors apibrėžti ar apibūdinti geros amerikietiškos ir geros europietiškos kalbos standartą?

– Mano nuomone, europiečių politikų, išskyrus britus, kalbos yra mažiau aistringos ir biurokratiškesnės. Tokia kalba JAV „nepraeitų“. Amerikiečiams svarbu, kad kalba tave paliestų, sujaudintų, sudomintų.

Šiuo požiūriu H.Clinton kalbos kur kas europietiškesnės. Kai klausaisi D.Trumpo, nesvarbu, ar palaikai jį, ar ne, atrodo, kad jis kalbasi su tavimi. Kai klausaisi H.Clinton, vėlgi nepaisant politinių simpatijų susidaro įspūdis, kad ji tarsi mokytoja prie lentos aiškina pamoką. „Dabar, vaikučiai…“

Jaučiate skirtumą? Manau, tai viena H.Clinton silpnybių.

Skaitydamas paskaitas dažnai remiuosi buvusių JAV prezidentų pavyzdžiais, nuo R.Reagano iki Baracko Obamos. Kiekvieno jų viešas kalbėjimas atitinka tam tikrą muzikos formą. Tai tarpusavyje suderintos natos, kuriomis išgaunama tam tikra nuotaika, emocija, formuojamas pranešimas.

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

– O kokio ilgio kalba kandidatui yra tinkamiausia? Juk svarbu, kad auditorija nepradėtų nuobodžiauti.

– Žmonės linkę kalbėti per ilgai. Kažkokių konkrečių reikalavimų, kiek turi tęstis kalba, nėra. Svarbu jausti auditoriją, mokėti išlaikyti jos dėmesį. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – atsistoti ir pasakyti per mažai. Bet dažniau pasitaiko ilgų kalbų. Tad nesvarbu, kiek kalba trunka, – būtina mokėti įtraukti klausytojus.

Kai G.Bushui vyresniajam rašiau kalbas, jas pateikdavau surašytas ant kortelių – na, žinote, kurias kalbančiajam po vieną rodo asistentas ir iš kurių kalba skaitoma. Jis paimdavo tas korteles į ranką ir sakydavo: „Gana sunku, Clarkai.“ Taigi išmokau kalbas „lengvinti“.

– Ar prašydavote, kad žmogus, kuris sakys jūsų parašytą kalbą, ją pirmiausia pasakytų jums? Juk gali būti, kad rašydamas intonaciją įsivaizdavote vienaip, o kalbėtojas jūsų žodžius gali perskaityti visai kitaip.

– Dirbau su tokio lygio žmonėmis, kuriems nieko nepaliepsi. Ne, man kalbų niekas nesakydavo. Tačiau galiu pasakyti, kad R.Reaganas jas perskaitydavo geriau, negu aš būdavau sumanęs. Nors labai aiškiai parašydavau mintį, jis suteikdavo tiems patiems žodžiams visai kitą prasmę, ir ta mintis tapdavo gilesnė. Tai subtilybė, kai pakanka intonacijos, kad galėtum kurti naujas prasmes. Jis mano kalbas patobulindavo nieko nekeisdamas. Šis žmogus tiesiog turėjo labai stiprų kalbos jausmą.

– Kuris JAV politikas, jūsų nuomone, buvo geriausias kalbų sakytojas, jei neminėsime Martino Lutherio Kingo?

– Kiekvienas laikmetis turėjo savo žvaigždes. Viskas priklausė nuo aktualijų, situacijos. Vienais laikais geriausi oratoriai buvo pastoriai – iš pastoriaus šeimos buvo kilęs ir tas pats M.L.Kingas. Tuo metu tai buvo tinkamiausia forma, atitinkanti auditorijos supratimą.

Vėliau buvo Franklinas D.Rooseveltas, pasižymėjęs dideliu literatūriškumu, – tokios buvo ir jo kalbos. Taip pat R.Reaganas, Billas Clintonas – šie prezidentai, manau, buvo geriausi oratoriai. B.Clintonas sugebėdavo įtikinti net tuo, kuo šiaip abejotum. Jis kalbėdavo labai nuosekliai, ir tai imponuoja.

B.Obama irgi žavimasi kaip kalbėtoju, nors manau, kad jo kalbėjimas pranoksta kalbų turinį.

30-asis JAV prezidentas Calvinas Coolidge’as, kiti prezidentai Dwighte‘as Eisenhoweris, Thomas Jeffersonas irgi kažkuo panašūs. George‘as Washingtonas nebuvo tobulas, bet kelios jo kalbos – labai stiprios.

Johno Kennedy kalbos irgi įsimintinos. O paskui kalbų lygis tarsi nukrito. Tiesa, G.W.Bushas buvo geresnis oratorius, nei daug kam atrodo.

Apibendrinant JAV istorijoje buvo keli puikūs oratoriai, nemažai gerų, daugelis – vidutiniai. Tačiau bent jau XX a. prezidentu galėjo būti išrinktas tik toks politikas, kuris sugebėjo gerai kalbėti. Tai rinkėjams labai svarbu – svarbiau negu XIX a.

– O kiek šalyje turi būti gerų kalbų rašytojų?

– Tik vienas! Kai dirbau Baltuosiuose rūmuose, mūsų buvo 14. Tačiau tikrai talentingų žmonių yra labai mažai. Tiksliau, jų yra, bet juos nusisamdyti – labai keblu.

Kartais žmogus sugeba labai gerai rašyti, bet menkai išmano kontekstą, politinę situaciją. Arba įsivaizduoja, kad jo parašytą kalbą politikas pasakys žodis žodin. Anaiptol – po kiekviena politine kalba pasirašo begalė žmonių.

Kitas puikiai rašo, bet nejaučia auditorijos. Parašyti gerą esė – ne tas pats, kas parašyti gerą kalbą. Čia kitas tempas, kita ritmika. Geras kalbų rašymas reikalauja visapusiško talento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton D.Trump

Šiandien, rugsėjo 26 d., amerikiečių ir viso pasaulio akys nukryps į Hempstedą (Niujorko valstija), kur vyks pirmieji nacionaliniai kandidatų į JAV prezidentus tiesioginiai debatai.

Juose dalyvaus demokratų atstovė buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton ir skandalingais pareiškimais pagarsėjęs turtuolis respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Debatų, kuriuos transliuos visos didžiosios JAV ir tarptautinės televizijos, taip pat bus galima stebėti internetu, rezultatai neabejotinai turės įtakos amerikiečių požiūriui į kandidatus. Iš viso iki lapkričio 8 d. numatyti ketveri debatai. Šiuo metu H.Clinton ir D.Trumpo palaikymas yra apylygis. Dauguma apklausų rodo, kad procentais pirmauja H.Clinton keliais, tačiau neseniai išaiškėjusios kandidatės sveikatos problemos, kurias jos rinkimų štabas bando užglaistyti, nepraslydo nepastebėtos. D.Trumpas perėjo į puolimą ir pasirodė visame pasaulyje žinomo Dr. Ozo šou, kuriame pareiškė, kad „bus sveikiausias žmogus, kada nors išrinktas prezidentu“, ir pateikė neva to įrodymų.

Rusija

Erikas Niilesas Krossas, Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „…ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Šis straipsnis lietuvių kalba pirmą kartą publikuotas svetainėje Geopolitika.lt

Išversta iš POLITICO

Geopolitika.lt

Scanpix nuotr.

JAV respublikonų partijos kandidato Donaldo Trumpo rinkimų kampanija primena rusiškus kalnelius – taip amerikiečiai vadina kvapą gniaužiantį atrakcioną su aukštyn žemyn lekiančiais vagonėliais.

Kalneliai „rusiški“ dar ir todėl, kad, iš pradžių tarsi juokais vadintas Vladimiro Putino kandidatu, D.Trumpas ne juokais turi plautis kaltinimus dėl Rusijos įtakos agentų savo aplinkoje. Jo štabo vadas Paulas Manafortas atsistatydino po to, kai Ukrainos žiniasklaida paskelbė duomenis apie jo ryšius su nušalintu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi. „The Finacial Times“ rugpjūčio 19 d. parašė, kad P.Manaforto padėjėjas Ukrainoje Konstantinas Kilimkinas, turintis karinio vertėjo išsilavinimą, yra dirbęs Rusijos karinėje žvalgyboje, populiariai vadinamoje GRU.

Bet rugpjūčio 17-ąją jau buvo linksniuojama naujojo D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovo Steve’o Bannono (63 m.) pavardė. Vienas respublikonų aktyvistas apibūdino jį kaip kovotojų kovotoją, žmogų, kuris, kaip sako kariškiai, siekia pirmas išsilaipinti su desantu – kitaip tariant, tikrą ieties smaigalį. Teigiama, kad S.Bannonas ištikimas ne tiek D.Trumpui, kiek „trumpizmui“ – pažiūroms, kurias galima įžvelgti nerišliame D.Trampo pasisakymų sraute. Pats S.Bannonas mano, kad „trumpizmas“ yra pasaulinis sąjūdis, kuris tęsis nepaisant to, kas bus Baltųjų rūmų šeimininkas. Antai 2015-ųjų rugsėjį, kai „Brexit“, Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES, atrodė beveik neįmanomas, S.Bannonas surengė įtakingų respublikonų susitikimą su Nigelu Farage’u, Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos vadovu.

Pernai 25 įtakingiausių žiniasklaidos veikėjų sąraše, kurį sudarė leidinys „Mediaite“, S.Bannonas buvo įvardytas 19-uoju. Buvęs jūrų laivyno karininkas, verslininkas, žiniasklaidos vadybininkas ir radijo komentatorius, konservatyvios pakraipos filmų prodiuseris (greta kitų prodiusavęs filmą apie prezidentą Ronaldą Reaganą), S.Bannonas yra įsteigęs Vyriausybės atskaitomybės institutą (Government Accountability Institute). Ši įstaiga prisidėjo išleidžiant 2015-ųjų bestselerį, Peterio Schweizerio knygą „Clintonų grynieji“ („Clinton Cash“), kurioje nušviečiama, kaip užsienio subjektai finansavo Clintonų fondą.

Nenuostabu, kad demokratų kandidatės Hillary Clinton štabo atstovas Robby Mookas pareiškė, jog iš naujojo konkurentų kampanijos vadovo tikisi daugiau sąmokslo teorijų, ne­apykantos kurstymo ir „laukinių kaltinimų“.

Tuo metu pats D.Trumpas rinkimų atrakcione lekia pirmyn, tai pakildamas, tai nusišnekėdamas. Vadinamieji rasiniai realistai džiūgauja dėl jo rinkimų klipo, kuriame per sieną besiveržiančių pabėgėlių fone skamba patikinimai, kad D.Trumpo Amerika bus saugi. (Rasiniai realistai teigia, kad civilizacijų skirtumai labai reikšmingi, tačiau nelaiko savęs rasistais.) O D.Trumpą kritikuojantys demokratai šaiposi iš jo teiginių, kad H.Clinton valdžia tik pablogins juodaodžių padėtį, kuri itin subjuro valdant afroamerikiečiui Barackui Obamai. Afroamerikiečiai sudaro penktadalį Demokratų partijos – nenuostabu, kad didžiuma afroamerikiečių JAV Kongrese ir Senate yra demokratai. D.Trumpo kritikų manymu, rėžti, kad visi JAV nebaltieji gyvena skurde, įžeidžiama ir todėl rizikinga.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dr. Davidas Schultzas

Dr. Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys

Norint laimėti JAV prezidento rinkimus, kandidatui reikia surinkti ne kuo daugiau eilinių rinkėjų balsų, bet pelnyti 270 rinkikų kolegijos balsų daugumą. Rinkikų kolegija, renkanti JAV prezidentą, buvo įtvirtinta JAV konstitucijoje. Per sudėtingą ir net patiems amerikiečiams painų rinkimų procesą penkiasdešimt valstijų atskiruose rinkimuose išrenka rinkikų kolegijos narius. Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Dėl JAV partijų ypatumų iš esmės jau dabar galima numatyti, kaip pasiskirstys rinkikų balsai keturiasdešimtyje valstijų. Tarkim, tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą. Tik maždaug dešimt vadinamųjų neapsisprendusių valstijų – Kolorado, Floridos, Ajovos, Nevados, Naujojo Hempšyro, Naujosios Meksikos, Šiaurės Karolinos, Ohajaus, Virdžinijos ir Viskonsino – nulems JAV prezidento rinkimų rezultatus. Svarbiausios iš šių neapsisprendusių valstijų sąrašo yra Floridos ir Ohajo. Būtent jose ir vyks nuožmiausia kova dėl rinkikų balsų.

Tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą.

Kas paaiškėjo per pastaruosius keletą mėnesių? Tradiciškai po nacionalinių partijų suvažiavimų apklausos rodo išaugusį kandidatų į JAV prezidentus populiarumą, kadangi padidėja jų matomumas visuomenės informavimo priemonėse. D.Trumpo populiarumas pagal nacionalines apklausas po respublikonų nacionalinio suvažiavimo pakilo maždaug šešiais procentais, ir tuo metu D.Trumpas nežymiai lenkė H.Clinton, įskaitant ir svarbiausias neapsisprendusias Floridos ir Ohajaus valstijas.

Tačiau po demokratų nacionalinio suvažiavimo H.Clinton populiarumas šoktelėjo į viršų septyniais procentais ir ji vėl išsiveržė į priekį ir nacionaliniu mastu, ir pagal neapsisprendusias valstijas. Nors nacionalinių suvažiavimų efektas jau išblėso, H.Clinton toliau gana užtikrintai pirmauja lenkdama D.Trumpą 7-8 procentais, įskaitant ir pagrindines neapsisprendusias valstijas.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Jo dažna rasistinė retorika atbaidė afroamerikiečių ir ispanų kilmės rinkėjus. Nenuspėjamas charakteris tarp rinkėjų pasėjo abejonių, ar jam galima patikėti JAV branduolinį ginklą, o jo diplomatinių sugebėjimų pakaks sklandžiam darbui su užsienio valstybių lyderiais. Jo komentarai apie NATO ir požiūrį į V.Putiną kelia nerimą ne tik lietuviams ir kitiems europiečiams, bet ir daugeliui neapsisprendusių amerikiečių.

Apskritai D.Trumpui nepavyksta sklandžiai vykdyti savo rinkimų kampanijos. Dėl nesėkmių ir pablogėjusių apklausų rezultatų jis apkaltino žiniasklaidą. Pakeitęs savo kampanijos komandą jis, rodos, dar agresyviau nusiteikęs pulti ir žiniasklaidą, ir H.Clinton. Galima spėti, jog jis rinksis taip vadinamą baimės retorikos taktiką, nesiskiriančią nuo tos, kurią naudojo Marine Le Pen Prancūzijoje, N.Hoferis Austrijoje ar „Brexit“ šalininkai Didžiojoje Britanijoje. Ar tokia strategija pasitvirtins JAV? Dar pamatysime. Richardas Nixonas, kurio modeliu D.Trumpas akivaizdžiai seka organizuodamas savo kampaniją, sėkmingai apeliavo į įstatymą ir tvarką 1968 metais.

Bet šiandien 2016-ieji, o ne 1968-ieji. Šiandieninėje JAV gyvena daug skirtingų rasių atstovų ir gerokai mažiau baltųjų amerikiečių, kuriems ši retorika gali labiausiai patikti. Antra, D.Trumpui gali tiesiog nepakakti laiko atsitiesti po paskutinių jam nepalankių apklausų rezultatų. Daugelyje valstijų leidžiama balsuoti per išankstinius rinkimus, tad maždaug keturiasdešimt procentų visų rinkėjų savo valią pareikš dar iki lapkričio 8 dienos. Daug rinkėjų gali atiduoti savo balsus anksčiau nei D.Trumpas spės juos palenkti į savo pusę, nes iki rinkimų liko jau mažiau nei devyniasdešimt dienų. Vis dėlto dar suplanuoti treji politiniai debatai tarp H.Clinton ir D.Trumpo. Visuomet išlieka terorizmo grėsmės ar kiti globalūs geopolitiniai įvykiai, galintys nulemti rinkimų dinamikos pokyčius per ateinančias kelias savaites. Tačiau šiuo metu H.Clinton galimybės tikrai labai geros.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ats. plk. ltn. Kęstutis Eidukonis, verslo konsultantas, PLB Ekonomikos komisijos narys

Ką tai gali reikšti Lietuvai ir kaip mums reiktų reaguoti, turint omenyje, kad daugelis pažymi, jog Lietuva prisidėjo prie daugelio NATO operacijų, ir tikėjimą, kad pagal 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį JAV prisidės prie NATO šalių gynybos?

Noriu tik priminti, kad Ukraina buvo pasirašiusi sutartį, pagal kurią garantuotas jos teritorijos vientisumas. JAV ir net Rusija buvo šios sutarties dalyvės. Tad kodėl tos garantijos nesuveikė? Kodėl Europa ir JAV nesiėmė ginti Ukrainos?

Esu labai gerai susipažinęs su Baltijos šalių strategija. Užtenka tik žvilgtelėti į žemėlapį ir suprasime, kad JAV pagalba Baltijos šalis vargu ar pasiektų laiku. Padėti apsiginti pirmosiomis krizinėmis valandomis galėtų tik europiečiai. Bet jeigu jie nepasiruošę? Deja, taip, tikėtina, ir yra.

Nepaisant skirtingų kandidatų pasisakymų, vis dėlto, manyčiau, nesvarbu, kas taps JAV prezidentu – ar Hillary Clinton ar D.Trumpas – JAV politika Rusijos atžvilgiu per daug nesikeis.

Be to, JAV šiuo metu vis dar įsivėlusi į daugybę konfliktų, o ir karinės pajėgos yra gan stipriai nualintos.  Todėl lieka tik dvi Baltijos šalių gynybos strategijos – branduolinis karas arba ilgai užtruksianti „išvadavimo“ strategija.

Tarnaujant armijoje kartą teko išgirsti pamokančią istoriją: per Antrąjį pasaulinį karą mulai buvo naudojami armijos reikmenų transportui, bet žmonių, kurie mokėtų su šiais gyvuliais elgtis, nebuvo daug. Tad armija surado patyrusį senuką, kuris sutiko išmokyti kitus vaidelioti mulus. Iš pradžių visiems mokiniams suteikė progą patiems pabandyti susitvarkyti su mulu – šie įkalbinėjo jį, rėkė ant jų ar net bandė patys pastumti gyvulį, bet šis – nė iš vietos. Galų gale atėjo senuko eilė – jis pasiėmė gerą baslį ir priėjęs vožė vienam mului tarp akių, tiesiai į kaktą.  Paėmus vadžias mulas su entuziazmu nusekė iš paskos.  Mokiniai liko sužavėti, bet vis tiek puolė klausinėti, kodėl senukas taip žiauriai pasielgė su mulu. Šis atsakė, kad visų pirmą reikia priversti mulą atkreipti dėmesį.

Mano nuomone, būtent tai ir padarė D.Trum­pas – trenkė NATO su basliu į tarpuakį. Re­zultatas – mes apie visa tai pradėjome žymiai daugiau kalbėti.

Vis dėlto nenoriu net abejoti, kad Lietuvos gynyba yra gerose rankose ir einama teisinga linkme, o tarnaujantys yra pasiruošę gynybai ir 1940 m. tragedija neturėtų pasikartoti.  Mūsų kaimynai lenkai, latviai ir estai taip pat pajėgūs rusams pakartoti suomių pamokas. Didžiausios abejonės kyla dėl kitų NATO šalių, kurios neneša savo kuprinės. Turime būti vieningi, o ir amerikiečiams nusibodo tą didžiausią kuprinę nešti.  JAV sumoka 74 proc. NATO išlaidų, 4,4 proc. BVP eina gynybai, o NATO  sąjungininkai, išskyrus Estiją, Graikiją ir Didžiąją Britaniją, nesugeba pasiekti 2 proc. BVP, kai kurie net neskiria ir 1 proc.

Tiesa, amerikiečių bataliono grupė bus dislokuota Lenkijoje, o Lietuvoje – vokiečių. Be to, Lietuva perka iš Vokietijos savaeiges haubicas ir šarvuočius, t.y. karo atveju vokiečiai negalės likti nuošalyje.

Šis sprendimas dislokuoti po bataliono grupę Baltijos šalyse ir Lenkijoje rodo, kad NATO siunčia aiškų signalą, jog gins sąjungininkus, o jei NATO gins, tai ir Amerika įsitrauks. Kita vertus, šios pajėgos pakankamai gausios, kad atbaidytų rusus nuo puolimo, bet nepakankamos, kad būtų laimėtas konfliktas.  Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad pačiam NATO didelę įtaką daro Vladimiro Putino režimas. Sankcijų Rusijai panaikinimo klausimas tai puikiai iliustruoja. Pavyzdžiui, mintį sušvelninti ar net panaikinti sankcijas palaiko tiek vokiečiai, tiek italai, olandai ir kiti.

Šios pajėgos pakankamai gausios, kad atbaidytų rusus nuo puolimo, bet nepakankamos, kad būtų laimėtas konfliktas.

Bet sugrįžkime prie JAV prezidento rinkimų. Nepaisant skirtingų kandidatų pasisakymų, vis dėlto, manyčiau, nesvarbu, kas taps JAV prezidentu – ar Hillary Clinton ar D.Trumpas – JAV politika Rusijos atžvilgiu per daug nesikeis.

Todėl svarbiausia strateginė užduotis ir toliau bus NATO vienybės ir pajėgumų stiprinimas. Visą tai vyks nelabai palankiomis sąlygomis: nedideli JAV pajėgumai Europoje, kai kurių europiečių abejingumas Rusijos klausimu ir pačios Maskvos destrukcinė propagandinė veikla. Taigi reikalas gan komplikuotas, bet tikėtis, kad, be kitų NATO šalių įsitraukimo, vien tik JAV apgins Baltijos šalis yra naivu.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

R.Janužytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iki JAV prezidento rinkimų lieka mažiau nei 100 dienų. Per tiek laiko D.Trumpas užsibrėžė tikslą „užkariauti“ Pensilvaniją, kurioje nuo 1988 m. nėra pasisekę dar nė vienam respublikonui.

Donaldo J. Trumpo konkurentės Hil­lary Clinton pusėje – daugiau palankių vals­­tijų ir didesnis rinkiminis biudžetas. Tačiau šis veikėjas sugalvojo strategiją, ku­ri, jei pasiteisins, gali padėti laimėti rinkimus.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Nors D.Trumpui pastarosiomis savaitėmis apklausų rezultatai lyg ir palankūs, jis nie­ko nepeš, jeigu nenurungs H.Clinton trijo­se valstijose – Floridoje, Ohajyje ir Pen­silvanijoje.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Jo rinkiminė savireklama čia jau įsibėgėjo. Sutapk tu man taip: vos D.Trumpui prabilus apie Pensilvanijos užėmimą, įtakingo JAV žurnalo „Foreign Policy“ tinklaraštyje pa­sirodo analitikės, teisės profesorės iš Pen­silvanijos Rosos Brooks straipsnis apie tai, kaip ji staiga pakeitė nuomonę dėl D.Trum­po. „Kaip ir daugeliui, man jis atrodo išsišokėlis. Tačiau staiga supratau, kad būtent jis bus taikos prezidentas, o ne H.Clinton. Juk tai jis nori suartėti su Rusija. Vadinasi, karo pasaulyje gali būti mažiau.“

Jei jums toks minties vingis kelia šypseną, surimtėkite: Rosa Brooks yra dažna viešnia Pentagone ir pataria aukščiausiems karybos ekspertams. Prieš kelerius metus ji čia net vadovavo atskiram departamentui.

R.Brooks nuomonė Pensilvanijos gyventojams neabejotinai imponuoja – ši moteris yra viena įtakingiausių asmenybių ne tik gimtojoje valstijoje, bet ir visose JAV.

Tokia rimta plevėsos tauškaliaus užtarėja – rimtas reikalas. Bet vien jos nepakaks.

Pensilvanijoje (kaip ir Floridoje bei Oha­jyje) ir 2008-aisiais, ir 2012-aisiais laimėjo Barackas Obama. Apskritai, pastaruosius tris dešimtmečius čia niekada nebuvo išrinktas respublikonas. Galima spėti, kad ir R.Brooks simpatizuoja demokratams, nes būtent po B.Obamos pergalės rinkimuose jai atsivėrė Pentagono durys.

Tad ji – unikalus egzempliorius, mat sužavėti demokratą, o ypač demokratę moterį – D.Trumpui beveik misija neįmanoma.

Dėl savo rasistinių ir prieš moteris nu­kreiptų pasisakymų jis jau prarado keletą „svyruojančių“ valstijų, kuriose respublikonų ir demokratų balsai tradiciškai pasiskirsto daugmaž po lygiai.

H.Clinton gali nebesijaudinti dėl palaikymo net valstijose, kadaise balsavusiose už George’ą W.Bushą. Tai Koloradas ir Vir­dži­nija, kur po D.Trumpo išsišokimų H.Clinton pirmauja ypač tvirtai. Virdžinija – apskritai jos tvirčiausias bastionas, nes tai ir gimtoji jos rinkimų partnerio, galimo viceprezidento Timothy Kaine valstija.

H.Clinton galva sopa dėl Šiaurės Ka­ro­linos. Tačiau ten labai daug gyventojų, šiaip jau linkstančių link respublikonų, sudaro dvi grupes: tamsiaodžių ir baltųjų su aukštuoju išsilavinimu. Ir vieniems, ir kitiems labai ne­patinka D.Trumpas. Nors jiems nelabai patinka ir pati H.Clinton, jai tereikia įrodyti, kad yra mažesnė blogybė.

O jei dar ir D.Trumpas, užsimiršęs kitose vals­tijose, nekliudys, jos šansai Šiaurės Ka­rolinoje – labai dideli.

Žinoma, taip lengva jai nebus. D.Trumpo patarėjai ragina „paimti“ Pensilvaniją, Oha­ją ir Floridą bei neatiduoti Šiaurės Ka­ro­linos. Tai esą tiesiausias, o gal ir vienintelis, jo kelias į pergalę.

Na, o rinkėjų viliojimo taktika žada būti dvejopa. Tiems, kam ir šiaip daro įspūdį D.Trum­po pareiškimai apie tvoras Meksikos pasienyje ar rezervatus atvykėliams, tereikės dar dažniau ir garsiau visa tai kartoti. O ką nuo tokių kalbų purto, bus skirtas iš In­dia­nos kilęs D.Trumpo rinkimų kompanionas gubernatorius Mike’as Pence’as. Šiam patikėta į D.Trumpo pusę palenkti baltųjų inteligentiją ir sušvelninti ispanakalbių bendruomenės nuomonę.

Ir nėra reikalo leisti tiek pinigų reklamai televizijoje, kiek suploja H.Clinton. Tiksliau, net nėra galimybių. Pavyzdžiui, birželio pabaigos duomenimis, D.Trumpo rinkiminėje sąskaitoje buvo 20 mln. JAV dolerių, o H.Clinton  – 44 mln. dolerių.

Matematika paprasta. O jos ir reikia.

Tik sumuoti reikia ne pinigus, o rinkėjus. Sudedame Virdžiniją ir Floridą. Pakanka? Ne. O jeigu Florida plius Šiaurės Karolina? Jau geriau, bet nepakankamai. Pridedame Ohają. Beveik. Ir – Pensilvaniją. Yra!

Respublikonų strategas Johnas Braben­deris teigia, kad D.Trumpo pranašumas prieš H.Clinton yra tai, kad šiuose rinkimuose yra mažesnis abejojančių valstijų skaičius, ir tuo reikia naudotis.  „Žinoma, tai, kad no­rint laimėti rinkimus, reikia laimėti Pen­silvanijoje, reiškia, kad lengva ne­bus. Tačiau tai nėra neįmanoma“, – sako J.Bra­benderis.

Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Tuo pačiu jis lyg ir pripažįsta, kad šansų padidinti palankių valstijų skaičių D.Trum­pas neturi. Vadinasi, tegu dirba ten, kur reikia, ir nesiblaško bei neišlaidauja. Ir dar – tegu nesuka galvos dėl nacionalinių apklausų, kurios siūbuoja tarsi svarstyklės ir tik verčia H.Clinton dar daugiau pinigų skirti na­cio­nalinei kampanijai. Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Beje, Rusija čia irgi ne paskiausia. Ame­rikiečiams, priešingai nei mums, gyvenantiems Vladimiro Putino pašonėje, idėja susidraugauti su savo priešu skamba visai egzotiškai. Kaip tokiu atveju respublikonai pagrįstų būtinybę JAV toliau ginkluotis ir didinti išlaidas gynybai (kas yra vienas pagrindinių šios šalies ekonomikos variklių), tegu mąsto Kinija ar Artimųjų Rytų šalys.

Na, nebent D.Trumpas imtųsi senos geros savo manieros neigti anksčiau pasakytus žodžius, o laimėjęs prezidento postą pa­reikštų, kad su V.Putinu nenori turėti jokių reikalų. Arba, kad išvis niekada to nesakė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas.

Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina. D. Trumpo fone H. Clinton atrodo gana pilkai ir nuobodžiai, vis dėlto dabar ji daugelio žmonių akyse išlieka „paskutine JAV viltimi“.

Karšta kova įsibėgėja

Liepos pabaiga neatnešė siurprizų į JAV priešrinkiminę kovą dėl prezidento posto. Oficialiais kandidatais buvo išrinkti priešrinkiminės kovos favoritai. Liepos 20 dieną suvažiavime Klivlande Respublikonų partija savo kandidatu iškėlė D. Trumpą. Po savaitės Demokratų partija savo kandidate rinkimuose oficialiai patvirtino H. Clinton.

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad. Tai parodė ir pirminių rinkimų etapas: favoritai puolė vienas kitą. H. Clinton vadina D. Trumpą populistu ir demagogu (ir jai pritaria nemaža dalis JAV gyventojų). Tačiau ir D. Trumpas nesnaudė. Jis kaltina savo oponentę ryšiais su Volstritu, t. y. proteguojant verslo interesus. Respublikonų kandidatas akcentuoja, kad H. Clinton yra „korumpuota korporacijų marionetė“.

Būtina paminėti, jog H. Clinton pozicijas kiek susilpnino rimtas skandalas, susijęs su Federalinio tyrimų biuro (FTB) tyrimu. Skandalas kilo, kai buvo nustatyta, kad eidama valstybės sekretorės pareigas H. Clinton naudojo tarnybiniam susirašinėjimui savo asmeninį elektroninį paštą, o tai yra rimtas pažeidimas. Gindamasi nuo kaltinimų H. Clinton pareiškė, jog nesiuntė iš savo pašto informacijos, kuri yra slapta, tačiau FTB teigia, kad tokio pobūdžio laiškai buvo gaunami ir siunčiami. Nors Federalinis tyrimų biuras nusprendė nesiekti, kad H. Clinton būtų pateikti oficialūs kaltinimai, šis skandalas bet kuriuo atveju akivaizdžiai pakenkė H. Clinton priešrinkiminei kampanijai.

Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui

Demokratų partijos kandidatė šiandien tampa nuosaikios ir subalansuotos JAV politikos simboliu. Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui.

Respublikonų kandidatas plėtoja gana agresyvią priešrinkiminę kampaniją, paremtą populizmu. D. Trumpas sėkmingai manipuliuoja įvairiomis JAV visuomenės fobijomis, o save pateikia kaip gelbėtoją. Tai nesunku pamatyti analizuojant D. Trumpo kalbą, kurią jis pasakė Klivlande Respublikonų partijos suvažiavime.

D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų

Jo esminiai naratyvai, kurie lydi visą priešrinkiminę kampaniją, – JAV yra gilioje krizėje, teroristai ir migrantai kelia grėsmę garsiajam amerikietiškam gyvenimo būdui. D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų. Verta pažymėti, jog „kova prieš migrantus“ yra vienas svarbiausių D. Trumpo kampanijos punktų – su juo susijusi ir „didžiosios sienos“ statybų pasienyje su Meksika idėja.

Paradoksalu, bet turtuolio D. Trumpo pasisakymų centre dažnai yra „paprastas žmogus“, kurį respublikonų kandidatas siekia „gelbėti“. Tokia retorika, nors ir yra populistinė, leidžia D. Trumpui pelnyti svarbių taškų. Žmonėms patinka aiškus ir patetiškas šio kandidato kampanijos šūkis: „Atkurti Amerikos didybę“ („Make America Great Again“).

Ypatinga D. Trumpo meilė Rusijai

D. Trumpo oponentus tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje taip pat stipriai neramina jo ypatinga meilė Rusijai. Tai verta aptarti kiek plačiau.

Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai

Pažymima, jog D. Trumpo meilė Rusijai turi gilias šaknis. Teigiama, kad ekscentriškasis turtuolis bandė dar sovietmečiu plėtoti verslą šioje šalyje. 1987 metais jis planavo viešbučių statybą Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), tačiau šie projektai nebuvo realizuoti. Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai.

Labiausiai nerimauti verčia tai, jog D. Trumpas atvirai žavisi Vladimiru Putinu, kuris įstūmė Rusiją į naujos autoritarinės diktatūros liūną. Panašu, kad ši meilė gali būti abipusė. Rusija žiūri į D. Trumpą kaip į parankiausią galimą JAV prezidentą. Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių, o visos kitos šalys yra priverstos tai priimti ir tapti globalaus geopolitinio žaidimo įkaitėmis.

Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių

Yra rimtų įtarimų, jog Rusija stengiasi pagal savo išgales padėti D. Trumpui užimti vietą Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete. Pavyzdžiui, Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse „Wikileaks“ tinklalapis paskelbė 19 tūkst. vidinio Demokratų partijos susirašinėjimo laiškų, kur gana ciniškai aptarinėjami priešrinkiminės kampanijos klausimai. Šių duomenų nutekinimas tapo dar vienu politiniu smūgiu H. Clinton ir jos šalininkams. Panašu, kad prie laiškų pagrobimo ir jų paviešinimo ranką galėjo prikišti Rusijos specialiosios tarnybos. Apie tai, pavyzdžiui, prabilo net pats dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama.

D. Trumpas ir pats savotiškai patvirtino visus nuogąstavimus, kai paragino Rusiją „padėti atrasti dingusius H. Clinton laiškus“ (raginimas susijęs su minėtu skandalu dėl H. Clinton asmeninio pašto naudojimo darbiniam susirašinėjimui). Tad respublikonų kandidato flirtas su Kremliumi iš tikrųjų kelia nerimą.

Ar tikrai katastrofa?

Esminis klausimas būtų toks: ar tikrai D. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus reikštų katastrofą? Didžiausios baimės, kurios yra susijusios su tokia galimybe, jau yra įvardytos: D. Trumpui tapus Baltųjų rūmų šeimininku JAV politikoje taip pat gali atsirasti jo avantiūriškumo, be to, kiltų pavojus, jog santykiuose su Kremliumi būtų pasirinktas realpolitik modelis (kurį taip mėgsta Maskva) – pragmatinių interesų sumetimais būtų aukojami JAV sąjungininkai. Vis dėlto vertėtų pasakyti, jog geriausiai situaciją dėl galimo D. Trumpo prezidentavimo galima būtų apibūdinti posakiu „baimės akys didelės“.

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę. Šis politikas iš esmės yra nenuspėjamas. Tikėtina, jog D. Trumpą V. Putinas laiko savo tipo politiniu veikėju, tačiau pačiai Rusijai jis gali kelti kur kas daugiau problemų nei nuosaiki ir gana atsargi JAV demokratų politika. Tad tiesiogiai ar netiesiogiai palaikydamas D. Trumpą Kremlius gali atverti Pandoros skrynią.

Kita vertus, nors JAV prezidentas neretai laikomas įtakingiausiu žmogumi pasaulyje, jis irgi susiduria su tam tikrais apribojimais, kuriuos jam diktuoja politinė šalies sistema. Verta paminėti, jog D. Trumpas neturi visuotinio palaikymo net savo partijoje. Per suvažiavimą dalis Respublikonų partijos atstovų atvirai protestavo prieš D. Trumpo kandidatūrą. Tad jam (jeigu jis laimės rinkimus) gali tekti rimtai kovoti su Kongresu net tuo atveju, jei daugumą jame sudarys respublikonai.

Žinoma, ekscentriška D. Trumpo politika potencialiai gali susilpninti ir JAV pozicijas pasaulyje, tačiau tai irgi nebūtų visiška katastrofa, nes daugiau svorio tokiu atveju įgytų Europos Sąjunga ir NATO. JAV yra stiprus Vakarų pasaulio ramstis, bet tikrai ne vienintelis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpiūčio 3  d.

"Scanpix" nuor.

Rima JANUŽYTĖ

Abejingų JAV rinkimams nebelieka: dalis respublikoniškojo elektorato ir toliau nekenčia Donaldo Trumpo. Tą patį Hillary Clinton ima jausti ir minios šiaip jau už demokratus balsuojančių rinkėjų. Bet ten, kur du pešasi, turėtų laimėti trečias. Kas?

Pradėkime nuo to, kad Donaldas Trumpas ir JAV prezidento postas nebeatrodo tokie du tarpusavyje nesuderinami dalykai, – apklausose jis ima pirmauti prieš savo varžovę Hillary Clinton. Šios savaitės įvykiai, kuriuos verta paanalizuoti detaliau, pakreipė apklausas D.Trumpo naudai. Jo persvara prieš varžovę yra labai nedidelė ir net patenka į galimos paklaidos ribas: dvikovoje jis laimi 3 proc. (48 prieš 45 proc.), o paklaida – 3,5 proc.

Kai klausiama apie trijulę – D.Trumpą, H.Clinton ir nepriklausomą kandidatą Gary Johnsoną, skirtumas dar išauga, o balsai pasiskirsto atitinkamai 44, 39 ir 9 proc. Ir tai yra labai daug, palyginti su priešrinkiminėmis oponentų populiarumo apklausomis prieš ankstesnius JAV rinkimus. Jose geriau negu D.Trumpui sekėsi tik George’ui W.Bushui, prieš rinkimus dar šiek tiek didesniu skirtumu pirmavusiam savo varžovo demokrato Alo Gore’o atžvilgiu.

Ir visa tai – „ramybės“ laikotarpiu, kuriuo galima pavadinti viską, kas vyko iki šio savaitgalio.

„ClintonLeaks“ su Rusijos kvapeliu

Pirmadienį prasidėjusį Demokratų partijos suvažiavimą apkartino savaitgalį interneto svetainėje „WikiLeaks“ paskelbti beveik 20 tūkst. elektroninių laiškų, parašytų nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. gegužės.

Į septynių Demokratų nacionalinio komiteto (DNK) lyderių paskyras pateko ir laiškus kruopš­čiai atrinko kompiuterių įsilaužėliai. Mažiausiai du iš tų laiškų liudija, kad DNK aukšto rango nariai siekė pakirsti kito demokratų kandidato Bernie Sanderso kampaniją, mėgindami sukelti abejonių dėl jo tikėjimo ir kilmės. Po šio įvykio nedelsiant atsistatydino DNK pirmininkė Debbie Wasserman Schultz, o aistras raminti suskubo net pats B.Sandersas.

“Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas

Šis JAV Vermonto senatorius pirmadienį paragino savo šalininkus balsuoti už jo varžovę H.Clinton, kad užkirstų kelią į Baltuosius rūmus patekti demagogui D.Trumpui. „Turime įveikti Donaldą Trumpą. Turime pasirūpinti, kad būtų išrinkta Hillary Clinton ir jos kampanijos partneris Timas Kaine’as. Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas praėjus kelioms valandoms nuo keturias dienas Filadelfijoje vykusio suvažiavimo pradžios.

Tačiau šis B.Sanderso raginimas šalininkų buvo sutiktas ne tik džiaugsmingais šūksniais, bet ir švilpimu, tad senatoriui net teko kreiptis į klausytojus prašant išlaikyti „bent jau mandagumą savo atžvilgiu“,

Palaikyti H.Clinton stojo ir pirmoji šalies ponia Michelle Obama. „Šiuose rinkimuose yra tik vienas žmogus, kuriuo pasitikiu su ta atsakomybe, tik vienas žmogus, kuris, kaip tikiu, yra iš tikrųjų tinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ir tai yra mūsų draugė Hillary Clinton. Šiuose rinkimuose aš esu su ja“, – sakė M.Obama, pridurdama, kad jos vyro pirmoji užsienio reikalų sekretorė yra kompetentinga, plieninė politikė, nedaranti staigių sprendimų ar vertinimų.

„Negali turėti plonos odos ar tendencijos užsipulti. Reikia būti rimtam, pasveriančiam ir gerai informuotam“, – pareiškė pirmoji ponia, kurios žodžiai buvo sutikti plojimais atsistojus.

Tačiau santaikos demokratų stovykloje šie aplodismentai vis tiek nepadidino.

Tarp demokratų rinkėjų kilęs didžiulis susipriešinimas net užgožė nesutarimus respublikonų stovykloje.

Filadelfijoje protestuoti dar sekmadienį susirinko tūkstančiai B Sanderso šalininkų, dar didesnės demonstracijos vyko pirmadienį. Daugelis B.Sanderso rėmėjų reiškia nusivylimą ne tik pačia rinkimų kampanijos eiga, bet ir H.Clinton sprendimu savo kandidatu į viceprezidentus pasirinkti centro kairės senatorių iš Virdžinijos T.Kaine’ą, o ne liberalesnį aktyvistą, pavyzdžiui, senatorę Elizabeth Warren.

D.Trumpas dėl to švenčia. „Demokratai išgyvena visišką krachą. Elektroniniai laiškai sako, kad melaginga sistema yra sveika ir gyva!“ – iš demokratų nemalonumų savo „Twitter“ paskyroje šaiposi D.Trumpas.

Jam labiau pasisekti turbūt nė negalėjo: demokratų stovykloje bręsta didžiulė krizė, ir dar tuo metu, kai partija kaip tik turėjo susitelkti ir susiburti aplink savo kandidatę. O juk po sunkios pirminių rinkimų kovos partija savo suvažiavimui rengėsi atrodydama daug vieningesnė už respublikonus, kurių tarpusavio nesutarimai praėjusią savaitę, kai jie savo kandidatu tvirtino D.Trumpą, atrodė daug rimtesni.

Žinoma, šios krizės buvo galima laukti, o laiškų paviešinimas nebuvo staigmena. Dar birželį dienraštis „The Washington Post“ paskelbė gavęs informacijos, esą kompiuterių įsilaužėliams pavyko įsibrauti į DNK duomenų bazę ir perduoti pavogtus duomenis vyriausybių paslaptis skelbiančiam tinklalapiui „WikiLeaks“.

Rusijos ausys

„The Washington Post“ teigimu, už demokratų susirašinėjimo nutekinimą padėkoti reikia programišiams iš Rusijos.

Tą patį birželio viduryje skelbė ir paies DNK užsakymu tyrimą atlikusi kibernetinio saugumo įmonė „CrowdStrike“. Ji nustatė, kad Demokratų partijos vadovybės kompiuteriuose slapta rausėsi net ne viena, o kelios programišių grupės. Pirmoji, vadinama „Cozy Bear“ arba APT29, yra gerai žinoma dėl ankstesnių įsilaužimų į JAV valstybės institucijų sistemas. Pasak šaltinių, konfidencialius DNK duomenis jai pavyko pasiekti dar praėjusių metų vasarą. Antroji – jau seniai su Rusijos tarnybomis, visų pirma karine žvalgyba GRU, siejama „Fancy Bear“, arba APT28, įsilaužė šių metų balandį.

Paaiškėjo, kad šios dvi programišių grupuotės sekė DNK elektroninio pašto sistemą ir kitus vidinės elektroninės komunikacijos kanalus, vogė vidinio naudojimo dokumentus, įskaitant kampanijos prieš D.Trumpą planus, galimų H.Clinton pažeidimų vertinimą ir finansinių rėmėjų duomenis. Kol kas neaišku, ar programišių grupės koordinavo savo veiksmus, ar žinojo apie viena kitos veiklą.

Daugelyje „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“ grupių pavogtų dokumentų galima aptikti rusiškų pėdsakų. Pavyzdžiui, galima atsekti, kad dokumentai galėjo būti redaguojami rusakalbių. Be to, viename dokumente aptiktas kompiuterio vartotojo slapyvardis – kirilica parašytas „Feliks Edmundovič“ – yra užuomina apie bolševikinės slaptosios policijos įkūrėją Feliksą Dzeržinskį.

Atsakomybę dėl „WikiLeaks“ nutekintų dokumentų kol kas prisiėmė paslaptingas veikėjas, pasivadinęs „Guccifer 2.0“. Komentare leidiniui „Vice.com“ Londono karališkojo koledžo dėstytojas, knygos „Rise of the Machines“ autorius Thomas Ridas atkreipė dėmesį, kad tinklaraštis ir socialinio tinklo „Twitter“ paskyra „Guccifer 2.0“ vardu atsirado būtent tą birželio dieną, kai „CrowdStrike“ rengėsi paskelbti išsamią ataskaitą apie kibernetinius įsilaužimus DNK, kurioje įtarimai krypsta į Rusijos slaptąsias tarnybas.

Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį

Ar tai tiesa, šiuo metu aiškinasi JAV federalinis tyrimų biuras, nors kai kuriems demokratams dėl to abejonių nekyla. Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį.

Ypač šią mintį „reklamuoja“ pati H.Clinton. Jos kampanijos vadybininkas Robby Mookas jau pareiškė, kad ekspertai nurodė, esą Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į DNK elektroninį paštą ir dabar atrinkdami skelbia tuos elektroninius laiškus.

Kitas klausimas, kurį daugelis pamiršta: jei tai tikrai Rusijos ranka, ar tai nebuvo su pačiu D.Trumpu suderinti veiksmai? Šis niekada neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui. Be to, kalbama, kad D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra ne tik Maskvos svajonė, bet ir projektas. Tad kodėl nepasitelkus rusiškų pajėgumų rinkimų kovoje prieš demokratus? Juolab kad šiuo atveju laimi ir Rusija: jai greičiausiai net saldu stebėti, kaip tarpusavyje riejasi amerikiečiai ir „gauna į kaulus“ H.Clinton.

Tiesa, sąsajas su „WikiLeaks“ paskelbta demokratams labai kenksminga informacija iš karto paneigė ir „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as, pareikšdamas, kad šaltinio net neketina atskleisti, ir Maskva, tokius kaltinimus pavadindama absurdiškais ir maniakiškais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip Maskvoje vertinami pareiškimai, esą rusų programišiai įsilaužė į JAV demokratų partijos elektroninio pašto serverį, pareiškė: „Kremliuje šis pranešimas niekaip nevertinamas. Mes toliau stebime pastangas maniakiškai išnaudoti Rusijos temą per JAV rinkimų kampaniją. Šios absurdiškos naujienos pačiose JAV iškart buvo paneigtos vieno žinomo kandidato į prezidentus šeimos.“ Jis turėjo omenyje vyriausio D.Trumpo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo žinutę.

Na, o Rusijos užsienio reikalų ministras, tuo metu viešėjęs Laoso sostinėje Vientiane vykusiame regioniniame saugumo forume, paklaustas, ar Rusija susijusi su įsilaužimu į demokratų serverius, prieš paduodamas ranką JAV valstybės sekretoriui Johnui Kerry tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė nenorįs vartoti žodžio iš keturių raidžių.

Tačiau progos pasišaipyti iš H.Clinton po „ClintonLeaks“ Maskva, žinoma, vis tiek nepraleido.

Antradienio vakare per Rusijos TV kanalus rodytuose reportažuose, priešingai nei Vakarų televizijų, H.Clinton parodyta kaip žmogus, dėl savo interesų per penkias minutes „parduodantis“ savo ištikimiausius draugus, – omenyje turėta jau minėta atsistatydinusi DNK pirmininkė D.Wasserman Schultz.

Na, o amerikiečiams smegenis plauna D.Trum­pas. Ir tai daro, kaip visada, pasitelkdamas savo liežuvį. Antai mikliai surado sąskambį mergautinei H.Clinton pavardei Rodham – tai „rotten“ („supuvusi“), ir išsišiepęs aiškino, kad kaip tik dėl tokio skambesio jo varžovė šios pavardės ir atsisakiusi.

Ir, D.Trumpo malonumui, šį juokelį pasigavo tauta – ne tik respublikonai, bet ir H.Clinton mažiau simpatizuojantys demokratai.

Oficiali kandidatė

Susipriešinimą Demokratų partijos stovykloje liudija ir oficialaus vardinio delegatų balsavimo dėl partijos kandidato rezultatai, kurie buvo paskelbti antradienį, ir pats jų paskelbimo faktas.

Priminsime, kad 2008 m. H.Clinton tokių balsavimo rezultatų skelbimą sustabdė vos jam įpusėjus, ragindama paskelbti tuometį senatorių Baracką Obamą vienbalsiai. B.Sandersas sakė, kad jam būtų priimtiniau, jog kiekviena valstija paskelbtų savo delegatų balsų pasiskirstymą.

Delegatų iš viso yra 4763, o kad kuris nors pretendentas būtų automatiškai nominuotas Demokratų partijos kandidatu, jį turi palaikyti bent 2382 delegatai. H.Clinton į Filadelfiją atvyko turėdama šiek tiek daugiau nei būtina – 2814, o B.Sandersas – 1893 delegatų palaikymą. Po balsavimo H.Clinton gavo dar vos vos daugiau – 2838, o B.Sandersas – 1843 balsus. Dar 55 delegatai susilaikė. Šie skaičiai apima ir vadinamuosius superdelegatus, kurie suvažiavime galėjo balsuoti savo nuožiūra. Likęs 4051 delegatas buvo įpareigotas balsuoti pagal savo valstijų pirminių rinkimų arba bendruomenių sueigų balsavimo rezultatus.

Juose neatsispindi tik 26 Vermonto delegatų pasiskirstymas (22 už B.Sandersą, 4 už H.Clin­ton), nes B.Sandersas jų balsavimą nutraukė.

H.Clinton tai istorinė pergalė, mat ji tapo pirmąja didelės partijos moterimi kandidate JAV istorijoje. Kai balsai persivertė jos naudai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje ji parašė vienintelį žodį – „History“.

Po oficialaus balsų suskaičiavimo H.Clinton Demokratų partijos suvažiavimo delegatams padėkojo už tai, kad šie „padarė didžiausią plyšį“ moterų teises varžančiose stiklinėse lubose. „Jeigu esama mergaičių, kurios pasiliko žiūrėti suvažiavimo transliacijos iki vėlumos, noriu pasakyti, kad galiu tapti pirmąja moterimi prezidente, bet viena iš jūsų bus kita“, – sakė buvusi valstybės sekretorė.

Tačiau šią pergalę ji nuskynė ne taip sklandžiai, kaip būtų norėjusi ar kaip tai pavykdavo ankstesniems partijos kandidatams: jos nepalaikė šiek tiek mažiau nei trečdalis demokratų delegatų, o prieš jos kandidatūrą Filadelfijoje rinkimų metu protestavo minios rinkėjų.

Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai

Be to, tai tik pirmoji didesnė pergalė, o kaip amerikiečiai balsuos per rinkimus, sunku numanyti. Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai.

Analitikas Aaronas Zitneris „The Wall Street Journal“ rašo, kad kaip pirmoji moteris kandidatė H.Clinton lyg ir turėtų sulaukti milžiniško moterų palaikymo. O jei dar atsižvelgtume į tai, kad moterys per rinkimus yra aktyvesnės negu vyrai, jos rankose turėtų būti visi koziriai.

Už pažadus kelti mokesčius turčiams ir didžiosioms korporacijoms ją lyg ir turėtų palaikyti kairiųjų pažiūrų amerikiečiai. Jos pareiškimai, kad rasinė neteisybė turi būti gydoma stipriais vaistais, turėtų patraukti daugybę nebaltųjų rinkėjų. Ir iš tiesų H.Clinton šiose rinkėjų grupėse pirmauja prieš D.Trumpą.

Tačiau jos konkurentas dar labiau pirmauja „savo darže“. D.Trumpą palaiko daugiau vyrų negu H.Clinton – moterų. Už jį žada balsuoti daugiau baltųjų negu už H.Clinton – nebaltųjų.

Pavyzdžiui, tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltaodžių demokratė H.Clinton lenkia respublikoną D.Trumpą 5 proc. (44:39). Tačiau D.Trum­pas dar populiaresnis tarp žemesnės klasės baltaodžių. Antai tarp baltaodžių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, D.Trumpą remia 62 proc., o H.Clinton – tik 23 proc. respondentų. Be to, tokie amerikiečiai svarbią rinkėjų grupę sudaro keliose vadinamosiose svyruojančiose valstijose („Swing States“), tarkime, Ohajyje.

Tarp moterų pirmauja H.Clinton – ją remia 6 proc. daugiau moterų negu D.Trumpą. Tačiau šį remia 12 proc. daugiau vyrų. H.Clinton palaiko 69 proc. nebaltųjų, užtat D.Trumpą – 80 proc. baltųjų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Sumaišties bei išbandymų metu atsiranda piliečių, kurie supranta tiktai tautosaką. Ji trykšta nepaliaujama versme, taip liudydama, kad liaudies kūrybos gaivalas neišseko.

Arūnas BRAZAUSKAS

Iš dar nepasenusių, nors ir primirštų pasakų. „Pedofilų klanas“ yra tarptautinis politinio elito sąmokslas, nukreiptas prieš eilinius Lietuvos piliečius, keliantis pavojų šeimai. „Klanas“ veikia Lietuvoje ir Europoje. Apskritai pedofilai yra aukšto rango politikai ir teisėsaugininkai. Tačiau ne tik. Greta tavęs, žmogau, gali atsirasti morališkai žlugęs ar naivus, nepatyręs pilietis (-ė), kurį pedofilai užverbavo ir juo manipuliuoja. „Pe­do­filų klanas“ grobia ir išnaudoja eilinių žmonių vaikus, žudo eilinius piliečius, kovojančius su „klanu“. Jis yra visagalis, kontroliuojantis šalies žiniasklaidą, politikus, teisėsaugą. „Klano“ veiklą demaskavo garliaviškis Drąsius. Dėl to jis buvo Lietuvos saugumo tarnybų nužudytas. Lietuvos prokurorai apkaltino Drąsių įvykdžius nusikaltimus, nors tikrų įrodymų nėra. Drąsius tapo Lie­tuvos specialiųjų tarnybų ir sugyventinės Laimutės sąmokslo auka. Šioje vietoje pauzė, nors pasaka nebaigta.

Siužetas atpasakotas pagal Lino Svolkino straipsnį knygoje „Epochas jungiantis nacionalizmas“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos istorijos insti­tutas. L.Svolkinas nurodo pirminį tautosakos šal­tinį: 2011 m. išėjusią Neringos Venckienės kny­gą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“ (p. 328).

Kodėl prisiminiau būtent šį folkloro brangakmenį, kai sąmonė nespėja virškinti aktualijų: „Brexit“, susišaudymų JAV, Nicos mėsmalės, perversmo Turkijoje? Todėl, kad paminėtuose politiniuose bei kriminaliniuose siužetuose išnyra paslaptingi sąmokslai, pvz., (vadinamųjų giulenistų sąmokslas Turkijoje) ir pavieniai „didvyriai“, kurie sukilo prieš „sistemą“ ir būtinai ką nors nužudė – dažniausiai niekuo dėtus žmones.

Drąsius Kedys – tik vienas iš teroristų rikiuotės, apraizgiusios Žemės rutulį. Ne vienas iš tų teroristų gal pasakytų, kad jo veiksmai – būtinoji gintis arba tiesiog karinė operacija nepaskelbtame kare, kaip yra pareiškęs „Brexit“ referendumo išvakarėse nušautos britų parlamentarės žudikas.

L.Svolkinas atkreipia dėmesį, kad fronto linija eina, galima sakyti, per tavo daržą (kas neturi dar­žo – per laiptinę ar gonkas): „… sąmokslo da­lyviai savo aukomis renkasi sau artimus žmones. Ar tai būtų ateiviai, kurie siektų kolonizuoti Žemę (kaip vaidybiniame filme „X-failai“), ar tai būtų raganos, ar JAV CŽV, 2011 m. rugsėjo 11 d. įvykdžiusi išpuolį prieš Pasaulio prekybos centrą, ar pedofilai, kurie kėsintųsi į vaikus Lietuvoje, ar Elena Ceaușescu (Elena Čaušesku), komunistinio diktatoriaus Nikolae’s  Ceaușescu (Nikolaės Čaušesku) žmona, kuri tariamai valgė žmogieną, sąmokslininkai negali veikti kažkur toli. Teorija konstatuoja, kad „pedofilų klanas“ yra ypač aktyvus Europos Sąjungos šalyse. Lietuva yra pedofilų taikinys, nes tai silpna ir atsilikusi Europos valstybė. <…>

Nėra labai aišku, kodėl pagrindiniai aktoriai sąmokslo teorijoje yra pedofilai. Kodėl ne aitvarai, raganos arba KGB agentai? Ar buvę KGB agentai ne puikiai atliktų pedofilų vaidmenį? Mano aiškinimas būtų toks: pedofilų idėja nauja, patraukli ir intriguojanti, vienu momentu užvaldė Drąsiaus Kedžio, jo šeimos narių ir „kedininkų“ vaizduotę.“

Nuo savęs pridurkime – ne vien užvaldė vaizduotę, bet ir davė mitologiją, kuri 2012 m. atvedė į Seimą septynis „Drąsos kelio“ partijos atstovus.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto. Jo vis uždera už Lie­tuvos sienų, bet, ačiū pasakų kūrėjams, atrodo, kad kiekvieno Viduržemio jūroje besikapstančio pabėgėlio galutinis tikslas – Kuršių marios: jis tuojau bus čia.

Vargu ar „pedofilų klanas“ antrąkart pamėtės tiek politinio kapitalo, todėl alkana vaizduotė dabar ieško kitokio maisto

Ir tą vargšą pabėgėlį galbūt kreipia paslaptinga kaip pedofilai jėga – tarptautiniai „kultūriniai marksistai“, kurie, pasitelkę Europos homoseksualus ir į žemyną plūstančius migrantus, siekia sužlugdyti Vakarų civilizaciją.

Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek parlamentarų išrinkta todėl, kad žmonėms patinka pasakos. Antai Lietuvos sienų užtvarus pralaužiantys pa­bė­gėliai – įsivaizduotas, klaidinantis naratyvas, kuris patogus siekiant konkretaus tikslo – Seimo nario vietos.

Darbo partija išklijavo transporto stoteles plakatais, žadančiais stabdyti pabėgėlių antplūdį. Dar anksčiau buvo paskleistas klaidinantis naratyvas, kad Lietuvos įstatymai prakiurdė šalies sienas. Ta proga nesėkmingai rinkti parašai, kad įstatymai būtų pakeisti. Tačiau dėl imigracijos susirūpinusios politinės jėgos, turinčios atstovų Seime, nežengė elementaraus žingsnio – neinicijavo įstatymo dėl kreipimosi į Europos Tei­sin­gu­mo Teismą siekiant panaikinti Lietuvai nustatytą kvotą: per dvejus metus šalis turinti priimti daugiau nei tūkstantį pabėgėlių.

Ta proga vertėtų prisiminti, kad Lietuvoje kas­­met iš įkalinimo įstaigų paleidžiama apie pusketvirto tūkstančio žmonių. Manoma, kad ilgiau nei trejus metus kalėjęs žmogus praranda socialinio gyvenimo įgūdžius. Taigi „pabėgėlių“, jei to­kiais laikysime išlaisvintus kalinius, užduotį mūsų valstybė sprendžia metų metais.

Klaidinantys naratyvai mažų mažiausiai gali sukelti mases ant kojų, kaip nutiko šią liepą JAV. Mėnesio pradžioje skirtingose vietose policija nušovė du juodaodžius. Kadangi abu incidentai buvo nufilmuoti ir pateko į internetą, kilo masiniai protestai. Žinia sau ir pasauliui: baltaodžiai policininkai žudo juodaodžius. Žinia gramatiškai teisinga. Dienraščio „The Washington Post“ skaičiavimais, pusė iš maždaug pusantro tūkstančio žmonių, kuriuos nuo praėjusių metų sausio iki šių metų liepos 10 d. nušovė policininkai, yra baltaodžiai. Atsižvelgiant į juodaodžių JAV gy­ventojų proporciją, tos rasės žmonės nušaunami pustrečio karto dažniau.

Kita medalio pusė: tiktai 50 iš žuvusių juodaodžių incidentų metu neturėjo ginklų. Tei­gi­nys, kad policininkai šaudo į beginklius afroamerikiečius, yra klaidinantis naratyvas. Tei­singas na­ratyvas: liepos protestus įžiebusių šaudynių metu žuvę juodaodžiai turėjo ginklus ir žuvo todėl, kad elgėsi taip, tarsi siektų juos panaudoti. Kiti ir panaudojo, bet po to. Dalase (Teksasas) juodaodžiai nušovė penkis policininkus, Baton Ruže (Luiziana) – tris.

Apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio

Amerikos patirtis turėtų nuraminti europiečius. JAV piliečiai turi daugiau ginklų, negu yra gyventojų. Kiekvienas sulaikymas, kurį vykdo policija, vyksta tarsi ginkluoto žmogaus ėmimas į nelaisvę. Tačiau baltaodžiai, kurių JAV yra apie 62 proc., nesislapsto namuose, išeina į gatvę. Ar Europa ne tokia saugi? Žmonės ten mažiau ginkluoti, o neeuropietiškos kilmės Europos gyventojų dalis siekia 4 proc. Tiesa, kai kur jų koncentracija didelė, ir apsiginkluoja jie be didelių trukdžių – ypač, kada žudynėms tereikia sunkvežimio.

Iškilioji lietuviškų pasakų sekėja N.Venc­kie­nė, atrodo, vis dar gyvena JAV, kur gali pasimokyti iš Respublikonų partijos prezidentinio kandidato Donaldo Trumpo. Jis yra smulkaus folkloro virtuozas – beria aforizmus, kurių visuma atrodo kvailokai. Tačiau, kaip rodo sėkmingi Vladimiro Žirinovskio ir Aliaksandro Lu­ka­šen­kos pavyzdžiai, būtent nesąmonės patraukia dalį elektorato. Vargu ar greitai išgirsime N.Venc­kie­nės patarlių bei priežodžių, bet gal ji kada nors sugrįš į lietuvių tautosakos barus?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA