BFL

Pirmąjį kartu iškovotą Europos čempionato aukso medalį ką tik sulipdyta merginų irkluotojų dvivietė pamini nuoširdžiu bučiniu, kurį įamžinančios nuotraukos apskrieja laikraščius, žurnalus ir portalus. Iš dviejų žmonių sudaryta komanda – lyg šeima, kurioje galioja tokie pat bendravimo ir konfliktų modeliai. Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, o jų vardų ir pavardžių kombinacija tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Kaip tokią porą sulipdyti? Kartais treneriams tinka ne tik psichologijos, bet ir chemijos vadovėliai.

Inga NECELIENĖ

Komanda – nebūtinai didelė sportininkų grupė, kurią sudaro bent 12 krepšininkų, tinklininkų ar dar daugiau regbininkų, futbolininkų. Yra ir mažesnių komandinio sporto atmainų: trijulių krepšiniui žaisti pakanka 4–5 žaidėjų, paplūdimio tinkliniui, porinio irklavimo įgulai, pramoginių ar ledo šokių porai reikia dviejų sportininkų.

„Jeigu didelėje komandoje žaidėjas A nemėgsta žaidėjo C, jie gali pasistengti nesusidurti, prisidengti kitais komandos nariais. O mažoje komandoje tiesioginis nuolatinis kontaktas neišvengiamas“, – dideles ir mažas komandas lygina sporto psichologė Lina Vaisetaitė.

Dviese valtyje neskaitant tikslo

Sausio pradžioje vykusiuose 2015 m. Lietuvos sporto apdovanojimuose pernykštį titulą išsaugojo vienintelės sportininkės – antrus metus iš eilės Metų moterų komandos laurai skirti irkluotojoms Donatai Vištartaitei ir Mildai Valčiukaitei.

Prieš sėsdama į dvivietę valtį D.Vištartaitė daugiau nei dešimtmetį irklavo viena. Kaip vienvietininkė gavo ir olimpinį krikštą – 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo 8 vietą.

„Persėdus į dvivietę valtį viskas kitaip – ir treniruočių procesas, ir varžybos. Prisideda atsakomybė porininkei. Būti komandoje ir sunkiau, ir lengviau. Sunkiau dėl to, kad turi taikytis, negali daryti taip, kaip tau atrodo. Bet dviese linksmiau, be to, ir atsakomybe, ir baimėmis yra su kuo pasidalyti“, – vienvietės ir dvivietės irklavimo ypatumus lygina 26-erių D.Vištartaitė.

21-ų metų porininkė M.Valčiukaitė 2014-aisiais kaip vienvietininkė iškovojo pasaulio jaunimo iki 23 metų auksą, bet jaunių ir jaunimo varžybų medalius skynė su kita porininke – į JAV studijuoti išvykusia Ieva Adomavičiūte. Susodinti jas į vieną valtį buvo ilgamečio Donatos trenerio Algirdo Arelio sumanymas.

Pasak penkis dešimtmečius treneriu dirbančio vyro, ši mintis buvo gvildenama kelerius metus. Jo darbščiajai auklėtinei iki pirmųjų vietų vis kažko pritrūkdavo, todėl kai Milda liko be porininkės, kilo mintis sportiniu pykčiu, atkaklumu, užsispyrimu panašias merginas suburti į komandą. „Pabandėme kartu treniruotis tarsi juokais, bet pamatėme, kad sekasi“, – pirmuosius porinius yrius mena Donata.

Vos spėjusios kojas vienoje valtyje apšilti, 2013-aisiais merginos laimėjo viską, kas įmanoma: tapo Europos ir pasaulio čempionėmis, iškovojo universiados auksą, laimėjo Pasaulio irklavimo taurės etapą. Pernai kviesdamas atsiimti Metų komandos prizo, irkluotojas apdovanojęs dizaineris Juozas Statkevičius pavadino jas manekenėmis. Tik šių išvaizdžių, grakščių merginų podiumas – 2 km irklavimo kanalas, kurį jos varžybose įveikia per mažiau nei 7 min., atlikdamos po 36–38 yrius per minutę – iš viso daugiau nei 200 mostų. Su kiekvienu yriu jos traukia apie 45 kg svorio masę.

„Stovyklose per dieną kartu praleidžiame po 15–16 val. Maždaug 6 valandas – vien valtyje. Gyvename, valgome irgi kartu. Tada būna maždaug dešimties dienų poilsis ir vėl stovykla. Taip treniravomės visą rudenį“, – pasakoja Donata. Milda priduria, kad kartu būnant ilgiau nei atskirai sunku nepastebėti net menkiausių niuansų – pradedant mažiausiais išvaizdos pokyčiais ir baigiant nuotaikomis: „Jaučiame, jei kuri nors suirzusi, ne taip irklą į rankas paėmė ar ne taip į valtį įlipo.“

Ką ne tos kojos įlipimo dienomis dažniausiai daro? „Pagal situaciją – kalbamės, bandome parodyti rūpestį, bet dažnai ne visada guosti yra laiko“, – prasitaria Donata.

Jų poroje degtukas yra valties priekyje sėdinti Milda. Donata prisipažįsta, kad jai neretai tenka ramintojos vaidmuo: „Kartais ir vandeniu pagesinu Mildą, kai karšta ir pati to paprašo, bet šiaip kiek įstengiu, kiek pačiai ramybės pakanka, stengiuosi bent dalį jos perduoti ir porininkei.“

Ar sportininkų vaidmenys, priklausomai nuo jų norų, gali kisti? M.Valčiukaitė prasitaria, kad siekdamos išvengti rutinos kartais bando eksperimentuoti, bet vaidmenys priklauso nuo charakterio savybių, patirties, todėl kuris vaidmuo labiau tinka, geriausiai mato treneriai.

Į jaunimo žaidynes, festivalius ir olimpines žaidynes kaip Lietuvos olimpinės misijos narė vykstanti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direkcijos programų vadovė L.Vaisetaitė prasitaria, kad komandinio sporto atstovus, pavyzdžiui, olimpiniame kaimelyje, atpažinti nesunku, nes jie dažniausiai visur vaikšto kartu: „Individualių sporto šakų atstovai vienąkart eina su vienu žmogumi, kitąkart su kitu, o komandos dažniausiai kartu. Bet mes kalbame ne apie jų laisvalaikį, o apie varžybų periodą, jie yra komanda.“

Šlifavimo staklės neišjungiamos

Gauti 2015 m. geriausios moterų komandos prizą pretendavo ir paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, kurios pernai vykusiose pirmosiose Europos žaidynėse iškovojo bronzą. Kaip prisipažino Ieva, užlipus ant Europos žaidynių garbės pakylos ją apėmė visos emocijos iškart – nuo neapsakomo džiaugsmo iki liūdesio ašarų. Monika laikėsi santūriau.

„Mudvi su Ieva nesame pačios geriausios draugės, bet mokame pasidžiaugti kiekviena ir sporto, ir kitos asmenine pergale – tai mus skatina tobulėti. Būna, kad įsižiebiame abi vienu metu, ir vienai, ir kitai kartais tenka imtis ramintojos vaidmens. Bet žinome, jog esame komanda ir privalome rasti viduriuką, kad abiem būtų gerai“, – apie kelyje į pergales pasitaikančias įvairiausias kliūtis prasitaria Monika.

I.Dumbauskaitės ir M.Povilaitytės treneris Marius Vasiliauskas sako, kad kuo žemesnis lygis, tuo sportininkai rodo daugiau asmeniškumų, o kuo lygis aukštesnis – tuo asmeninių ambicijų mažiau: „Kalbėdami apie jaunus žmones asmeniškumų temos neišvengsime. Kol žmogus subręsta, treneriams neišvengiamai tenka imtis korekcijų. Vos kažką praleidi, iškart pajunti padarinius. Todėl treneriui išmanyti psichologiją – vienas svarbiausių dalykų.“

Ar visada Ieva su Monika prieš mačą viena kitai sėkmės linki be pykčio žvelgdamos į akis? „Iš pradžių sportininkai stengiasi, dirba ir per daug negalvoja, o paskui jau pradeda ieškoti kaltų. Su merginomis visko yra buvę. Pas mus ir dabar kiekvieną dieną vyksta daug visokių dalykų“, – apie kasdienes emocijų slopintojo, gaisrų gesintojo ir reikiamų įvykti cheminių reakcijų ieškotojo pareigas prasitaria merginų treneris.

Geriausia priemonė – pokalbiai. Apie viską. Šias emocionalias maksimalistes, kokie yra visi sportininkai, M.Vasiliauskas ir buvęs jo porininkas paplūdimio tinklinio aikštelėje Tadas Donėla treniruoja penkerius metus. Tiek laiko trunka ne tik geresnio žaidimo, bet ir tarpusavio santykių šlifavimas.

„Per treniruočių stovyklas matomės ištisai, todėl ir trenerius, ir porininkę Ievą galiu vadinti savo šeima, nes juos matau daug dažnai nei tikrąją savo šeimą“, – sako Monika.

Tinkamos chemijos paieškos

Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, šoka, irklais mojuoja darniai lyg vienas, o jų vardų ir pavardžių kombinacija ilgainiui tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Britai Jayne Torvill ir Christopheris Deanas, prancūzai Isabelle Delobel ir Olivier Schoenfelderis, kanadiečiai Tessa Virtue ir Scottas Moiras – vos kelių įvairių kartų dailiojo čiuožimo mėgėjams iki skausmo pažįstamų ledo šokėjų vardų ir pavardžių lipdinys. Šioms poroms darniai sulipti prireikė daugiau nei dešimtmečio kasdienio darbo ir varžybų.

Šokių ant ledo trenerė Lilija Vanagienė atkreipia dėmesį, kad apie pusę ledo šokėjų porų ir gyvenime tampa poromis: „Bet kai šokėjai visada kartu – ir treniruotėse, ir varžybose, ir namie – jiems nėra lengva, todėl jų santykiai turi būti ypatingi.“

Kaip sudaromos sportininkų poros? „Atsirado viena, kuri norėjo sportuoti, todėl reikėjo rasti antrą, kuri būtų pajėgi tą daryti, – taip apie paplūdimio tinklininkių partnerių paieškas sako M.Vasiliauskas. – Jos nebuvo atrinktos iš šimto norinčiųjų, nes tiek neturėjome, todėl šitoje vietoje psichologinio suderinamumo subtilybių nesprendėme, nes nebuvo kitokio pasirinkimo. Jeigu žmogus nori sportuoti, komplektacija nėra labai sunki užduotis.“

Be įvairių sudėtingų psichologinių dalykų, dailiojo čiuožimo porai labai svarbūs dar keli, pavadinkime, techniniai elementai: tinkamas partnerių ūgis (jeigu tai šokių ant ledo pora, ūgio reikalavimai vienokie, jeigu sportinių šokių pora, dažniausiai ieškoma mažos smulkios merginos ir bent galva aukštesnio, fiziškai itin stipraus partnerio), panaši čiuožimo technika, choreografija, artistiškumas.

„Abiejų šokėjų charizma, motyvacija, charakteriai irgi turi sutapti“, – prie jau paminėtų abiem sportininkams būtinų bruožų komplekto prideda L.Vanagienė.

Rasti visais parametrais tinkamą dailiojo čiuožimo partnerį – tai lyg laimėti loteriją. Jei sužinoma apie atsiradusį laisvą stiprų šokėją ar subyrėjusią porą, sukrunta partnerio neturintys, bet karjeros dar nenorintys baigti porinio čiuožimo „laisvieji agentai“. „Labai daug part­nerių išbandoma, kol atrandamas geriausias variantas. Mėginama čiuožti ne tik su savos, bet ir su svetimos šalies sportininkais. Jei šalis maža – tokia kaip Lietuva, rasti tinkamą porininką labai sunku“, – kodėl tiek daug dailiojo čiuožimo porų yra skirtingos tautybės, paaiškina patyrusi trenerė.

Antrus metus besitreniruojančią išskirtinai lietuvišką šokių ant ledo porą – 16-metę Guostę Damulevičiūtę ir 17-metį Deividą Kizalą – šios poros krikštamotė L.Vanagienė ypač vertina: „Kaip solistai jie nebūtų daug pasiekę – kaip pavienių šokėjų, abiejų jų amžius jau buvo solidus. Bet abu artistiški, tinka ūgiai. Plius abu lietuviai. Nuvežę parodyti specialistams sulaukėme pritarimo, kad tai perspektyvūs ir vienas kitam tinkantys šokėjai.“

Antrą sezoną kartu čiuožianti pora pateko į savo amžiaus grupės geriausių šokėjų dvyliktuką ir pelnė teisę pasirodyti vasarį Lilehameryje vyksiančiose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. L.Vanagienė neslepia, kad pradžioje buvo visko – ne visada jų santykiai klostėsi taip, kaip turėtų: „Plika akimi galima pamatyti tas poras, kurios kartu treniruojasi dešimtmetį ir dar ilgiau, nes abu šoka kaip vienas.“

Bet kartais pasitaiko išimčių. Trenerės sūnui Povilui Vanagui šokių partnerė, kuri vėliau tapo jo žmona, Margarita Drobiazko buvo pirma ir vienintelė, nors jam į porininkes siūlė ir rusę olimpinę čempionę.

Be ko nebūtų komandos?

„Be didelio noro, bendro darbo ir sutarimo“, – atsako M.Povilaitytė. „Be bendro tikslo“, – antrina D.Vištartaitė. Sporto psichologė L.Vaisetaitė priduria, kad kartu būnantys žmonės turi jaustis patogiai, antraip gero rezultato sunku tikėtis: „Tai gali būti puikūs pavieniai sportininkai, bet jeigu jie netinka vienas kitam, būdami šalia prastai jaučiasi – iš jų komandos nesulipdysi.“

„Noras – pagrindinis dviejų žmonių komandos variklis. Salės tinklininkai, kaip ir krepšininkai, gali puikiai žaisti ir jaustis komandoje išnaudodami tik stipriąsias savo puses, o paplūdimio tinklininkas nežais gerai, jei puikiai nemokės visų elementų. Čia panašiai kaip geras plaukikas penkiakovės varžybų nelaimės, nes jam dar reikia mokėti joti, fechtuoti, bėgti ir šaudyti, – lygina M.Vasiliauskas. – Todėl tai turi būti du visapusiškai stiprūs žmonės – ir kaip sportininkai, ir kaip asmenybės.“

L.Vanagienės įsitikinimu, tvirtai dviejų žmonių komandai nepakenktų ir tinkama cheminė reakcija, kuri vienytų, o ne skaldytų du sportinių tikslų nusprendusius siekti žmones: „Tenka matyti šokėjų, kurie po nesėkmingo pasirodymo pykstasi. Toms poroms, kurioms nepavyksta išgyvendinti šių dalykų, labai sunku siekti aukštų rezultatų, nes jos energiją iššvaisto pykčiams. Pora turi būti kaip šeima, kaip brolis ir sesuo, ir vienas kitam skaniausią kąsnelį palikti.“

Dvejus metus iš eilės Lietuvos sporto apdovanojimuose triumfavusios grakščiosios irkluotojos D.Vištartaitė ir M.Valčiukaitė gražiomis pergalėmis ir toliau džiugina, o štai bučiniais – nebe.