LRT

Vilniečių, kurie sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų, teisė būti atstovaujamiems Seime yra maždaug trečdaliu menkesnė nei mažėjančių, senstančių, skurdesnių ir mažesnio išsilavinimo vietovių gyventojų. Pagaliau parengtas projektas tokiai situacijai keisti.

Aušra LĖKA

Konservatorius Donatas Jankauskas ir „darbietis“ Šarūnas Birutis Seime turi vienodas galias, nors pirmasis atstovauja 44 254 rinkėjams, o antrasis – vos 27 160. Vadinasi, D.Jankausko rinkėjo balsas vertas 38,6 proc. mažiau nei Š.Biručio.

Skandalingi skirtumai tarp rinkimų apygardų

Kitose Europos šalyse tokių disproporcijų nebūna. Tačiau nors Europos Tarybos rekomendacijose įteisintas europinis demokratijos standartas – 10 proc. nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose, Lietuvoje politikai nusprendė, kad mūsų piliečiai iškęs ir dvigubą nelygybę – Seimo rinkimų įstatyme leistas 20 proc. nuokrypis į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų galima iki 40 proc. disproporcija).

Maža to, demografinės tendencijos skirtinguose regionuose tokios kardinaliai priešingos, kad dabar net lietuviškų normų jau nebeatitinka net 13 iš 71 rinkimų apygardos (penkios per mažos, aštuonios per didelės), o iki 2016 m. rinkimų tokių neabejotinai atsiras dar kelios. Į europinius standartus telpa tik 29 apygardos.

Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leistiną ribą peržengiančių apygardų ribas kosmetiškai pabraukinėja, kiekvienąkart prisišaukdama skandalų laviną, neva specialiai iš vienos ar kitos partijos taip „atėmusi“ pačius lojaliausius jų rinkėjus. Tačiau ryškūs ir spartūs demografiniai pokyčiai verčia daryti esminę Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformą. VRK užsakymu jos projektą parengė visuomeninės geografijos ekspertas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorius dr. Rolandas Tučas.

Mokslininkas parengė du projektus. Pirmasis neišvengiamai būtinas jau 2016 m. rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, bet nekeičiantis šiuo metu esančių rinkimų apygardų sąrašo. Kitas projektas – radikalesnis, atitinkantis Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus (nuokrypis iki 10 proc.). Tačiau jį ketinama taikyti 2020 m. Seimo rinkimams.

Jei būtų manoma, kad ir Lietuvos rinkėjai verti europinių demokratijos standartų, jau dabar būtų įgyvendinamas radikalesnis ir ilgaamžiškesnis projektas. Bet kardinalūs pokyčiai atidėliojami jau antrą dešimtmetį. Gąsdinama džerimanderingu (taip vadinamas sąmoningas manipuliavimas rinkimų teritorijų ribomis ir rinkėjų skaičiumi, siekiant laimėti rinkimus, kai rinkimų apygardų ribos nustatomos suskaldant arba sujungiant teritorijas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjai etc. turėtų kuo mažesnį atstovavimą).

Bet ar nėra džerimanderingo dabar, kai Vilniaus, dalies Klaipėdos rinkėjai (o kaip rodo statistika, didžiųjų miestų gyventojai labiau išsilavinę, turintys didesnes pajamas nei kita šalies dalis) diskriminuojami, o daugiau savo atstovų, vadinasi, ir teisių diktuoti politinę darbotvarkę, turi emigruojanti, senstanti, iš pašalpų gyvenanti provincija.

Demografija – sau, politikai – sau

Prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai buvo suformuotas rinkimų apygardų tinklas, jos buvo panašaus dydžio, nes vienas svarbiausių demokratijos principų – užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardoose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam skaičiui rinkėjų. Atspirties taškas nustatant apygardų dydį buvo siekis, kad ir mažiems rajonams būtų atstovaujama. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis.

Mokslininko R.Tučo projektuose – akivaizdūs ketvirčio amžiaus Lietuvos regionų demografiniai pokyčiai. Gauti rezultatai patvirtino teiginį, kad tuose Lietuvos regionuose, kuriuose jau dabar koncentruojasi rinkėjų skaičiumi mažiausios Seimo rinkimų vienmandatės rinkimų apygardos (Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuva), gyventojai yra santykinai vyresni, o jų skaičius dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos bei migracijos saldo mažėja sparčiausiai.

Visagino, Pagėgių, Skuodo, Kelmės, Pakruojo, Akmenės, Biržų rajonų gyventojų vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Santykinai daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo taip pat iš Šiaurės Lietuvos. Čia santykinai daugiau ir vyresnio amžiaus gyventojų: Biržų, Akmenės, Skuodo, Kelmės, Pakruojo rajonų gyventojų amžiaus vidurkis – 46–47 metai (senesni tik Anykščių ir Ignalinos gyventojai, jų amžiaus vidurkis – 48–49 metai).

Ir atvirkščiai – tuose Lietuvos regionuose (Vilniaus mieste ir regione, tarp Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse, vakarinėje Žemaitijos dalyje, Suvalkijoje), kuriuose koncentruojasi daugiausia rinkėjų turinčios rinkimų apygardos, gyventojų mažėja lėčiau, o Vilniaus mieste ir rajone, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, Neringoje net daugėja. Šių regionų gyventojai santykinai (palyginti su kitais Lietuvos regionais) jaunesni.

Tendencijos aiškios – rinkėjų skaičiumi mažiausios rinkimų apygardos ir toliau tuštės, o didžiausiose rinkėjų santykinai bus dar daugiau. Panaudojęs GIS (geografinės informacijos sistemos) duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijas, R.Tučas parengė projektą, kaip privalu pakoreguoti apygardų ribas 2016 m. rinkimams, ir nubraižė visai naują apygardų žemėlapį 2020 m. rinkimams, kuris atitiktų lygią rinkimų teisę užtikrinančias Europos Tarybos rekomendacijas.

Beje, 1992 m. raikant Lietuvą į rinkimų apygardas laikytasi europinių standartų – 10 proc. paklaidos nuo vidurkio. Tačiau netrukus vienur rinkėjų sumažėjo, kitur padaugėjo tiek, kad nebeišsiteko įstatymo apibrėžtame intervale. Bet kai 2002 m. pribrendo klausimas, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko dvigubinti nuokrypį.

Šiuolaikinės technologijos padeda braižyti apygardų žemėlapį

Per 2012 m. rinkimus „įtilpusios“ į 20 proc. nuokrypio normą, dabar, pasak VRK pirmininko Zenono Vaigausko, 13 apygardų nebeatitinka galiojančio įstatymo, o iki rinkimų tokių neabejotinai bus dar daugiau. Aštuonios apygardos peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1, Širvintų-Vilniaus – 23,9, Naujosios Vilnios – 23,3, Vilniaus Karoliniškių – 23 proc.

O dauguma Kauno, Šaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios Šiaurės Rytų, Šiaurės Lietuvos apygardos balansuoja ties žemiausia leistina riba, penkios jau atsidūrė žemiau jos: Ignalinos-Švenčionių rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8, Kauno Centro –78,3 proc.

Tad iki 2016 m. rinkimų teks koreguoti mažiausiai 34 apygardų ribas. Nors tai – tik kosmetiniai pakeitimai, bet ir jie sukelia grandininę reakciją. Tai tikrai nėra tik mechaninis apygardų teritorijų perbraižymas.

Projekto autorius R.Tučas pasakoja: visos Vilniaus miesto apygardos seniai perpildytos, tad jų perskirstyti neįmanoma, todėl kai kurios yra prijungtos prie Vilniaus rajono. Bet tada per didelės tampa Vilniaus-Švenčionių, Vilniaus-Trakų, Širvintų-Vilniaus apygardos, kurios ir dabar – vienos didžiausių. Tad dalį jų apylinkių tenka jungti prie Molėtų-Švenčionių, Ignalinos-Švenčionių, Varėnos-Eišiškių apygardų.

Siekta panaikinti iki šiol kitų apygardų apylinkių apsuptyje buvusias „salas“, tačiau ne visur pavyko. Justiniškių apygardos Įsruties rinkimų apylinkės salos nebeliko Karoliniškių apygardos apsuptyje – ji prijungta prie Karoliniškių apygardos. Bet Naujosios Vilnios apygardoje liko salų, o kai kurių apylinkių teritorinė konfigūracija itin sudėtinga.

Dar sudėtingiau buvo taip perbraižyti apygardų žemėlapį, kad jis atitiktų europinius 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus. R.Tučas kompiuteryje „stumdė“ apygardų ribas atsižvelgdamas į daugybę aplinkybių. Pirmiausia atrinko savivaldybes, kuriose gyvenančių rinkėjų skaičius jau dabar atitinka Europos Tarybos rekomendacijas, kodekso normas, ir stengtasi jų nedalyti, bet tai pavyko ne visur.

Kur įmanoma, paisė esamų savivaldybių teritorijų, bet kai kur rinkėjai kitaip „nepasidalijo“, tad teko peržengti jų ribas. Didžiuosius miestus juosiančios „žiedinės“ savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus rajonų) neturi vidinio integralumo, tad, mokslininko manymu, ateityje jas skaldant turėtų būti sukurtos naujos apygardos.

R.Tučas siekė sukurti ilgaamžiškesnę apygardų schemą, kad rečiau būtų kaitaliojamos apygardų ribos, susiformuotų tam tikras jų stabilumas, būtų patogu rinkėjams, kandidatams ir rinkimų organizatoriams. Tad demografiškai perspektyvesniuose regionuose – Vilniaus regione, pajūryje braižė apygardas „išaugimui“, o senstančiuose ir senkančiuose – didesnes, nes jau daug metų jos natūraliai mažėja.

Vilniaus mieste vietoj dabartinių 10 apygardų R.Tučas siūlo suformuoti 13 apygardų, Kaune vietoj aštuonių liktų septynios. Sumažinta Kauno kaimiškoji apygarda, kuri galėtų būti pervadinta Garliavos apygarda, suformuota nauja Vilkijos apygarda.

Klaipėdoje siūloma palikti Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardas, tik iš pastarosios būtų išimta Palanga ir prijungta prie Kretingos apygardos. Dėl per didelio rinkėjų skaičiaus suskaldyta ir šiek tiek integralesnė Klaipėdos rajono savivaldybė.

Naujajame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklaususios Kretingos ir Pakruojo rajonų savivaldybės. Tai buvo būtina, nes jų skaidymas – optimaliausias būdas išlaikyti kitų joms kaimyninių Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų vientisumą.

Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybių ribose turėtų likti po dvi rinkimų apygardas. Iš buvusių Šiaulių miesto Dainų bei Šiaulių kaimiškosios Seimo rinkimų vienmandačių apygardų būtų suformuota Šiaulių-Kuršėnų apygarda. Viena apygarda sumažėtų Alytuje.

Kaip primena VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, problemiška ir Vilniaus Naujamiesčio apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi patys užsiregistruoti balsavimui, dabar tokių būna apie 20 tūkst. Vidutinis rinkėjų skaičius apygardoje – 35 tūkst., leistinas su 20 proc. nuokrypiu – 28 tūkst., vadinasi, labai nedaug trūksta, kad kiltų klausimas, kodėl jie balsuoja ne atskiroje apygardoje.

Vilniaus rajono savivaldybėje galėtų būti sukurtos Nemenčinės ir Medininkų apygardos, taip pat dalis Vilniaus rajono savivaldybių rinkimų apylinkių prijungta prie Šalčininkų rajono, taip suformuojant atskirą Šalčininkų-Vilniaus apygardą. Kartu būtų išspręsta jau daug metų besitęsianti Vilniaus regiono dilema, kai į vieną apygardą jungiamos apylinkės, kurių rinkėjams būdingos labai nevienodos politinės preferencijos – tokios dabar Vilniaus-Širvintų,Vilniaus-Trakų, Varėnos-Eišiškių ir Molėtų-Švenčionių apygardos.

R.Tučas sako stengęsis atsižvelgti į regiono sociodemografinę ir kultūrinę specifiką, kad maksimaliai sumažėtų neatstovaujamų piliečių ir taip rinkimų sistema būtų dar demokratiškesnė.

Džerimanderingas?

Tiek rinkimų apygardų reformos projektų autoriaus R.Tučo, tiek VRK pirmininko Z.Vaigausko manymu, net radikalesnis rinkimų apygardų žemėlapio perbraižymas padarytų minimalią įtaką politiniam Seimo žemėlapiui. Juo labiau visuomeninės geografijos profesionalo atliktas darbas neduoda pagrindo įtarti, kad perbraižant apygardas būtų galima manipuliuoti rinkėjų valia.

Atvirkščiai, R.Tučas labai kruopščiai dalijo, pavyzdžiui, Varėnos-Eišiškių apygardą, kurioje Varėna visuomet balsavo už nacionalines partijas, Eišiškės – už Lenkų rinkimų akciją ir lenkiškoji dalis visuomet likdavo nusivylusi. Tokia pat situacija ir dar keliose Vilniaus krašto apygardose. R.Tučo prognozėmis, lenkų palaikomi politikai turėtų gauti tiek pat mandatų, kiek ir dabar, tik be nereikalingos įtampos. Nebandant išskaidyti lenkų nacionalinės mažumos bus mažiau neatstovaujamų rinkėjų, o demokratijos esmė ir yra, kad būtų atstovaujama kuo daugiau žmonių.

Keistas ligšiolinis lenkiškųjų regionų padalijimas po skirtingas apygardas neatmeta abejonių, kad taip buvo bandoma išskaidyti lenkų mažumos balsus. Tačiau rezultatas – tik priešprieša, vienvaldystė lenkiškose apygardose, o vietoj integracinių procesų – vos ne autonomijos ilgesys.

Džerimanderingas (angl. gerrymandering) – manipuliavimas rinkėjų valia braižant apygardas – ne naujas „išradimas“: šis terminas kilo nuo 1812 m. JAV Masačusetso gubernatoriaus Elbridge‘o Gerry sumanymo suformuoti salamandros formos apygardą ir taip sutelkti savo rinkėjus, o oponentus išskaidyti. Tiesa, JAV taip formuoti apygardas leidžiama tais atvejais, kai norima užtikrinti atstovavimą rasinėms mažumoms.

Vis dėlto džerimanderingo apraiškų galima įžvelgti dabartiniame apygardų žemėlapyje, kai nebe pirmi rinkimai akivaizdžiai diskriminuojamas vilnietis rinkėjas.

Vilniuje beveik visos apygardos viršija rinkėjų skaičiaus vidurkį 15–25 proc., todėl, dar šiek tiek pabalansavus rinkėjus su rajono apygardomis, čia siūloma suformuoti tris papildomas apygardas. Vilniuje visus, išskyrus vieną, mandatus yra laimėję konservatoriai, tad kas galėtų paneigti, kad teisingiau suformavus apygardas jie ir 2012 m. būtų laimėję trimis mandatais daugiau.

Tiesa, tradiciškai konservatorių Kaune, atvirkščiai, akivaizdžiai vieną mandatą jie prarastų, nes čia beveik visos apygardos nesiekia vidurkio, kai kurioms iki jo jau stinga beveik 22 proc.

Tačiau kas galėtų paneigti: jei kaimiškosios apygardos nebūtų privilegijuotos, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gal būtų nedaug tetrūkę iki lyderystės praėjusiuose Seimo rinkimuose.

Apskritai, net ir kol kas esant pertekliniam Kauno atstovavimui, visos Lietuvos mastu Seime kaskart vis gausiau atstovaujama provincijai nei didesniems miestams, nors demografinės tendencijos priešingos.

2015 m. pradžioje miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis apygardų yra miestietiškosios, kurios – kaimiškosios, nes dabar daug jų mišrių. Tačiau akivaizdu, kad proporcijos pažeistos ir esama situacija neatitinka teisingo demokratiško atstovavimo.

Galima daryti prielaidą, kad ji net ir iškreipia rinkėjų valią, nes miestiečiai tradiciškai labiau balsuoja už centro dešinę, o provincija – už kairiuosius. Dabar stipresnį balsą ir atstovavimą Seime turi mažiau išsilavinę, mirštančiuose kaimuose iš socialinių pašalpų gyvenantys piliečiai. Gal todėl Lietuvoje ir per rinkimus, ir Seime toks gajus populizmas.

Siūloma kardinali apygardų žemėlapio reforma turėtų sumažinti šias disproporcijas. R.Tučas pripažįsta, kad daugiau mandatų turėtų gauti centro dešinieji, bet ne dėl sąmoningo apygardų perskirstymo, o todėl, kad senka kaimiškieji regionai, o jie daugiau balsuoja už kairiuosius.

Tačiau R.Tučas neabejoja, kad vieno svarbiausių demokratiškų rinkimų principų – užtikrinti lygios rinkimų teisės formuojant vienmandates rinkimų apygardas praktiškai neįmanoma, nes neįmanoma sukurti visiškai rinkėjų skaičiumi vienodų apygardų.

Todėl daugelyje brandžios demokratijos Europos šalių (taip pat ir Latvijoje, Estijoje) jau seniai suvokta, kad objektyviausia ir teisingiausia yra proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Ją taikant proporcingai išreiškiamos visų rinkėjų preferencijos, pagerėja atstovaujamumas įvairioms visuomenės grupėms. O mūsų rytiniai kaimynai linkę rinktis balsavimą už asmenis.

Bet antipatija partijoms ir piliečių politinio išprusimo stoka kol kas Lietuvoje neleistų nė pradėti svarstyti perėjimo tik prie proporcinės rinkimų sistemos (dabar pagal ją išrenkama tik 70 Seimo narių, o dar 71 renkamas vienmandatėse apygardose). Atvirkščiai, rinkėjai kovoja dėl didesnių galimybių balsuoti už asmenybes ir merų rinkimuose to jau pasiekė.

Dar vienas svarbus klausimas: netolygaus atstovavimo Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose paklaida didėjo jau seniai. Kodėl – sąmokslo teorijų gali būti visokių. Kas galėtų paneigti, kad konservatoriai taip bandė išsaugoti garantuotus mandatus Kaune, kur vienmandatėse apygardose renkami net aštuoni Semo nariai, nors proporciškai turėtų būti septyni?

Kitai didžiajai partijai – socialdemokratams teisingumo atkūrimas Vilniuje kainuotų vieną kitą mandatą provincijoje. Tad jei didžiosioms politinių svarstyklių skirtingose pusėse esančioms partijoms ligšiolinė tvarka buvo palanki, kitos partijos turi susitaikyti. O juk ir VRK, turinčios galią keisti rinkimų apygardų ribas, didžioji dalis narių taip pat atstovauja partijoms.

Neatmestina ir dar viena priežastis, kodėl tiek metų nesprendžiama netolygaus atstovavimo rinkėjams problema: analizuojant mažėjantį rinkėjų skaičių neabejotinai kyla klausimas: 1992 m., kai parengtas Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvoje gyventojų buvo per 3761 mln., dabar jų net 615 tūkst. mažiau, o jų atstovų Seime skaičius vis dar tas pats. 1992 m. Seimo rinkimų įstatyme bandyta įrašyti atstovavimo normą, bet Konstitucijoje įteisintas konkretus Seimo narių skaičius.

Visi ligšioliniai siūlymai mažinti Seimo narių skaičių subliūško, mat kas iš politikų balsuos už tai, kad jo potenciali darbo vieta, o dar tokia gerai apmokama ir komfortiška, būtų panaikinta.

Vis dėlto, R.Tučo nuomone, Seimo narių mažinimo siūlymai paprastai būna pernelyg drastiški ir neracionalūs. Jo manymu, optimalus skaičius galėtų būti 121 – tai ir sutaupytų valdymo išlaidų, bet ir nenukentėtų Seimo darbas.

Galima palyginti: Estija daugiau nei dukart mažesnė už Lietuvą, bet parlamento narių ten ne dukart mažiau, o 101, nes yra įvairių procedūrų, turi dirbti komitetai, tad reikia rasti optimalų parlamento dydį.

R.Tučas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: Lietuvos savivaldybės per stambios, palyginti su Vakarų šalimis, ir tai taip pat atsispindi demokratijos procesuose. Skirtumus gerai iliustruoja rinkėjų aktyvumas: kuo mažesnė savivaldybė, tuo aktyviau joje balsuojama. Galbūt mažesnėse savivaldybėse labiau jaučiama, kad valdžia arčiau žmogaus, o tarp kandidatų būna daugiau pažįstamų asmenų.

Bet tai temos jau ateities diskusijoms. Dabar svarbiausia, kiek teisingiau būsime atstovaujami kitą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Viltis, kad jau per 2016 m. rinkimus reikės laikytis europinių standartų, dar nemirė: Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamentą bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo laiką. Bet, kaip informavo Teismo atstovai, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties Konstitucijai nagrinėjimas gali būti paankstintas. Byla dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose bus svarstoma dar šiais metais.

Pagal galiojantį įstatymą rinkimų apygardų ribas VRK turi patvirtinti likus 95 dienoms iki rinkimų, tad laiko pokyčiams dar yra. Net jei jie suardytų apygardų dalybas politikams, rinkėjų balsas taptų objektyvesnis.

Lietuvoje kas mėnesį 47 tūkst. žmonių gauna didesnes nei 1000 Lt socialinio draudimo pensijas (senatvės, netekto darbingumo, invalidumo), mokamas iš “Sodros” biudžeto. Beje, senatvės pensijos čia sudaro didžiausią dalį – didesnes nei 1000 Lt pensijas gauna 39,6 tūkst. žmonių.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko komentaras

Sunkmečiu buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuriuo laikinai, dvejiems metams, buvo sumažintos iš “Sodros” biudžeto mokamos išmokos, tad gaunančių didesnes nei 1000 Lt pensijas žmonių Lietuvoje neišvengiamai sumažėjo.

Nustojus galioti laikinajam įstatymui, nuo 2012 m. gaunančių didesnes nei 1000 Lt pensijas žmonių padaugės. Taip pat galiu patikinti, kad nuo kitų metų sausio 1 d. sumažintos pensijos bus grąžintos į prieškrizinį lygį ir žmonės gaus tokio pat dydžio pensijas, kokias gaudavo iki sunkmečio.

“Veidas”: Ar iki vasario 1 d., kaip žadėta, bus pateiktas socialinio draudimo reformos projektas? Ar jo pateikimas nebus vilkinamas – juk savivaldybių rinkimai?

D.J.: Darbo grupė, kuriai vadovauja viceministrė Audronė Morkūnienė, savo siūlymus pateiks dar šį mėnesį, tai yra iki vasario. Susipažinęs su jais priimsiu sprendimus ir teiksiu siūlymus Vyriausybei, vėliau jie keliaus į Seimą, kad galėtų būti svarstomi ir priimami per pavasario sesiją, kaip ir suplanuota. Svarbiausias pertvarkos tikslas – užtikrinti, kad socialinio draudimo sistema būtų finansiškai tvari, lanksčiai pritaikoma prie ekonominių ir socialinių pokyčių, teisinga ir užtikrintų, kad išmokos būtų labiau priklausomos nuo mokėtų įmokų. Svarbu, kad ateityje nereikėtų imtis tokių sudėtingų ir jautrių sprendimų kaip išmokų mažinimas, kad būtų kaupiamas rezervinis fondas. Todėl būtina teisiškai įtvirtinti, kad socialinio draudimo sistema būtų nepriklausoma nuo politinių svyravimų. Reformos projekto pateikimas visiškai nesusijęs su savivaldybių rinkimais, nes dėl jos būtinumo ir koncepcijos jau seniai apsispręsta.

“Veidas”: Ar už reformą atsakingos viceministrės atsistatydinimas nesutrikdys jos rengimo? Ar tikrai atsitiktinumas, kad dvi viceministrės nutarė keisti darbą? Juk vieša paslaptis, kad Jūsų komandoje buvo nesutarimų.

D.J.: Esu tikras, kad pasikeitimai politinėje komandoje tikrai neturės įtakos pradėtiems darbams. Gal atrodo neįtikimai, tačiau tai, kad abi viceministrės – Skirma Kondratas ir Audronė Morkūnienė – nusprendė keisti darbą, yra sutapimas.

Su jomis ir toliau bendradarbiausime. S.Kondratas bus visuomeninė patarėja, nes jai pradėjus dirbti tarptautiniame labdaros fonde “Heifer International” būtų nelengva derinti abejas pareigas. A.Morkūnienės, kaip ministerijos atašė, darbas Briuselyje padės dar labiau justi Europos pulsą, ypač derinant pozicijas dėl socialinio draudimo reformos. Manau, labai žmogiška ir natūralu, kai žmonės turi ambicijų savo jėgas išbandyti tarptautinėje srityje.

“Veidas”: Kokie motyvai lėmė naujų viceministrų pasirinkimą?

D.J.: Politinė komanda nuo vasario 1 d. bus papildyta dviem stipriais, profesionaliais ir gerais savo srities žinovais – socialinių mokslų daktaru, socialinio draudimo srities žinovu Audriumi Bitinu ir socialinės rūpybos srityje nemažai metų dirbančiu Daliumi Bitaičiu. Man, kaip ir kiekvienam vadovui, svarbu, kad komandoje dirbtų tvirti, energingi ir savo darbą išmanantys profesionalai, kurie orientuojasi į rezultatus, o ne į procesą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas sako besitikintis, kad didelės vertės turtą valdanti Kristina Brazauskienė atsiims prašymą skirti jai prezidento našlės rentą.

“Buvo ir iš premjero pusės pasakyta, kad gal prašymo teikėjas peržiūrės savo poziciją ir prašymą atsiims. Šiuo atveju Vyriausybei nebereikėtų teikti jokio siūlymo. Aš vis tiktai kaip optimistas tikiuosi, kad galimas ir toks variantas”, – pirmadienį žurnalistams sakė ministras D.Jankauskas.

Anot jo, jei K.Brazauskienė savo prašymo neatsiims, Vyriausybė šį klausimą turės svarstyti.

“Terminai nėra nustatyti, yra sveiko proto terminas, per kurį klausimus Vyriausybė turi spręsti. Tai negali būti atidėliojama metais”, – sakė jis.

Tačiau, ministro žodžiais, dėl K.Brazauskienės prašymo nereikėtų “verstis per galvą” – yra svarbesnių problemų.

“Priežasčių tam tikrai yra pakankamai, kad nesiverčiant per galvą, turime skubėti spręsti vieną klausimą. Kai kalbame apie priedermę padėti žmonėms, einantiems į savivaldybes ir prašantiems socialinės pašalpos, tai yra pirmo svarbumo klausimas”, – kalbėjo ministras.

Vyriausybei delsiant priimti sprendimą dėl prezidento našlės rentos skyrimo Kristinai Brazauskienė ši yra sakiusi, kad dėl to kreipsis į teismą.

Sekmadienį BNS paskelbti apklausos rezultatai parodė, kad beveik trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų mano, jog Vyriausybė neturėtų skirti valstybinės prezidento našlės rentos K.Brazauskienei.

RAIT atliktoje apklausoje 12,4 proc. respondentų sutiko, kad Vyriausybė skirtų rentą, 73,4 proc. tam prieštaravo, o 14,2 proc. neišsakė nuomonės.

Šiemet mirusio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė K.Brazauskienė valdo didelės vertės turtą. Vyriausybė iki šiol nepriėmė sprendimo skirti jai daugiau nei 6 tūkst. mėnesinę rentą.

Šiandien socialinio draudimo sistemos reforma – vis dar neparengta, o nepertvarkyta “Sodra” ir toliau dramatiškai klimpsta į skolas: jau trečius metus socialiai remtiniesiems išmokame daugiau, nei galime sau leisti. Jei tai ir toliau tęsis, jau 2013-aisiais “Sodros” sukauptas deficitas viršys metines pajamas.

Dėl to, kad reforma neišvengiama, sutinka ir prezidentė, ir premjeras, ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerijos strategai, tačiau jokių sprendimų vis dar nėra. Ne tik sprendimų – netgi idėjų. Kuo visa tai gali baigtis ir ar “Sodros” laivas nenuskęs, pirmiausia ir paklausėme pradėdami pokalbį su socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku.

D.J.: Mes judame link sprendimų, kurių ieško visa Europa. Jų nereikia toli ieškoti. Visur, pradedant Prancūzija ir baigiant Graikija, kalbama apie pensinio amžiaus vėlinimą. Ir mūsų tas pats laukia. Be to, mums teks sukurti subalansuotą, tvarią socialinės apsaugos sistemą, kuri, atėjus kitai krizei, nebesukeltų tokių problemų, kokių Lietuvos žmonėms yra sukėlusi dabar.

VEIDAS: Kada “Sodros” biudžetas bus subalansuotas? Juk plaukiant pasroviu jau 2013-aisiais “Sodros” sukauptas deficitas sieks 13 mlrd. Lt ir viršys metines pajamas.

D.J.: Tokio deficito nebus. Pavyzdžiui, iš kurio biudžeto – valstybės ar “Sodros” bus numatyta mokėti palūkanas už paimtas ilgalaikes paskolas, tam biudžetui ir klius didesnė našta. Reikėtų pažiūrėti racionaliai, kuris iš jų lengviau tą naštą pakeltų… Priminsiu, kad įstatymais įtvirtinta, jog valstybės biudžetas garantuoja “Sodros” biudžeto egzistavimą.

Iš tiesų tie lengvabūdiški pareiškimai viešojoje erdvėje, kad “Sodra” bankrutuos, neturi realaus pagrindo. Tai neįmanoma, kol egzistuoja valstybės biudžetas. Nesu techninio subalansavimo šalininkas, nors žongliruojant skaičiais galima būtų tą deficitą keisti.

VEIDAS: Tačiau problemas spręsti reikia jau dabar. Juk šių metų devynių mėnesių “Sodros” deficitas jau siekia 2,3 mlrd. Lt.

D.J.: Taip, jis didėja. Tad neišvengiamai teko priimti sprendimus dėl laikino socialinių išmokų mažinimo. Galiu pacituoti ekonomistą Romą Lazutką: “Sistema gera, jos keisti nereikia, tik svarbu, kad greičiau rastųsi darbo vietos, tai viską išspręs savaime”. Aš tuo netikiu. Todėl ir rengiame ilgalaikes reformas.

VEIDAS: Ministru dirbate jau 1,3 metų. O nuo tada, kai buvo prabilta apie tai, kad “Sodrą” būtina reformuoti, prabėgo jau pustrečių metų. Tai kur tos reformos, kur tos permainos?

D.J.: Jūsų klausimą reikia suprasti taip, kad nieko iki šiol nepadaryta?

VEIDAS: Kol kas vis dar tegirdime kalbant apie kažkokias pensijų reformos koncepcijas, gaires.

D.J.: Mes visi, matyt, darome klaidų. Juk kas nedirba, tas jų nedaro. Tad viešai kalbėdamas aš labai stengiuosi parinkti tinkamus žodžius. Tikrai nesu žmogus, galvojantis tik apie asmeninius reitingus, asmeninį reikalų matymą. Kaip ministras, norėdamas patraukliai atrodyti Lietuvos žmonėms, galėčiau eiti tokiu keliu: parengiame reformos projektą, nesukame sau galvos, ar jis taps kūnu, ar ne, padedame ant stalo politikams ir pasakome: spręskite. Tačiau aš suvokiu mūsų atsakomybę ir mes kalbame apie konceptualius dalykus: Vyriausybė dar birželio viduryje pritarė konceptualiems sprendimams.

Nuoširdžiai sakau: dėl to turi būti kuo daugiau diskusijų ne tik tarp ekspertų, bet ir tarp politikų. Vien dėl to, kad pasibaigus šiai Seimo kadencijai prasidės kita. Kad vėl nebūtų kokių nors drastiškų pokyčių, kad reforma nebūtų blaškoma į vieną ar kitą pusę, nes rezultatas tokiu atveju bus tik neigiamas.

VEIDAS: Kitaip tariant, ilgai diskutuojama, nes bijoma, kad su “Sodros” reforma gali atsitikti taip, kaip atsitiko su “Leo” projektu?

D.J.: Galime sakyti ir taip. Juk kalbame apie konceptualiai naują dalyką. Diskutuojama ir dėl principinių klausimų, dėl kurių Vyriausybės pozicija turėtų būti kristalizuota. Kalbama apie taškų sistemą arba NDC sistemą, kurią siūlo Lietuvos banko ekonomistas Raimondas Kuodis (Lietuvoje iš esmės svarstomi du galimi pensijos sistemos modeliai – taškų arba virtualių sąskaitų sistemos). Tačiau ilga diskusija nereiškia tik vienos iš dviejų sistemų pasirinkimą.

Tai kur kas gilesni dalykai. Sprendžiama, iš kokių bendrųjų mokesčių – PVM ar GPM finansuoti bazinę pensijos dalį, t.y. kaip keičiasi santykis tarp socialinio draudimo įmokų ir visų kitų bendrųjų mokesčių. Jeigu mes dalį pensijos žmogui garantuojame valstybės biudžetu iš bendrųjų mokesčių, tai natūralu, kad socialinio draudimo įmokos irgi turi keistis, mažėti.

Gal viena iš bėdų yra ta, kad apie tų diskusijų gylį per mažai kalbame. Bet viešoji erdvė perpildyta informacijos ir galbūt joje paskęsta mūsų norai bei siekiai pasakyti, dėl ko iš tikrųjų turime apsispręsti šiandien.

VEIDAS: Regis, to neišgirsta ir prezidentė, kuri ne kartą minėjo norinti matyti visuminį “Sodros” reformos vaizdą. Ir norinti matyti tai greitai. O tai, apie ką mes kalbame – pensijų sistemos pertvarka – apskritai yra tik dalis visos reikiamos “Sodros” reformos.

D.J.: Dalis dalykų, dėl kurių nesudėtinga rasti sprendimą, jau yra padaryti. Pavyzdžiui, sutvarkytos motinystės išmokos, tėvams leista pasirinkti, dvejus ar vienus metus auginti vaiką. Tai tik vienas iš pavyzdžių, tačiau laikomės pozicijos: dėl konceptualių dalykų geriau devynis kartus pamatuoti ir tik tada kirpti. Po trijų savaičių, antroje lapkričio pusėje, bus pateiktos darbo grupės, kuri dabar intensyviai dirba Seime, visi pagrindiniai rezultatai.

VEIDAS: Kada konkretūs įstatymų projektai galėtų pasiekti Seimą?

D.J.: Prognozuoju, kad projektai bus pateikti iki Seimo pavasario sesijos kovo pradžioje.

VEIDAS: Apie reformos startą šių metų rugpjūčio pabaigoje kalbėjote: “2012-ieji būtų tikrai realu, jei pavyks atlikti visus darbus taip, kaip yra suplanuota”. Kas vis dėlto keisis nuo 2012-ųjų?

D.J.: Tais metais gali startuoti atskiri reformos segmentai. Pavyzdžiui, jau bus pakeista rentų ir valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo tvarka – Vyriausybė jau dabar yra pasiūliusi tą padaryti.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia tikėtis, jog nuo 2012-ųjų Lietuva gyvens pagal naują sistemą – tiek socialinio draudimo, tiek pensijų. Jai įgyvendinti, patikėkite, reikės kelių kadencijų Seimų ir daug Vyriausybių.

VEIDAS: “Sodros” direktorė pranešė, kad per ateinančius trejus metus vien skolų tvarkymas “Sodrai” kainuos 1,5 mlrd. Lt, o kitąmet norit laiku grąžinti paskolas ir išmokėti išmokas bei pensijas teks skolintis 3,2 mlrd. Lt. Sutikite, “Sodros” smegduobė gilėja. Kokia to skolinimosi riba?

D.J.: Šiandien sunku ką nors nustebinti, kad esant sunkmečiui valstybė skolinasi, norėdama užtikrinti išmokų mokėjimą žmonėms laiku. Eidamas dirbti ministru kėliau tikslą: kad ir koks sudėtingas finansiniu požiūriu būtų laikotarpis, socialinio draudimo išmokos žmones turi pasiekti laiku, jų mokėjimas negali būti nutrauktas. Socialinio draudimo ir pensijų kaupimo sistemą paveldėjome su tam tikromis problemomis, todėl ir būtina ją reformuoti, kad ateityje, esant sudėtingai šalies finansinei padėčiai, nereikėtų imtis tokių sudėtingų sprendimų, kokių teko imtis dabar.

VEIDAS: Kokių radikalių priemonių bus imtasi, kad “Sodros” deficitas nedidėtų?

D.J.:Socialinio draudimo, kuris svarbus tokiai daugybei žmonių, atžvilgiu apie radikalias priemones kalbėti nedera. Štai planuojame naujoves darbo biržos darbe, kad bedarbiai būtų mokomi tikslingai, sudarant sutartį su vėliau jį įdarbinti turinčiu darbdaviu.

VEIDAS: Prabilta apie PVM didinimą nuo 2012-ųjų. Ar reali tokio mokesčio padidėjimo galimybė? Kada dėl to bus apsispręsta? Kokie dar alternatyvūs sprendimai svarstomi? Ar išmokas galime dar labiau sumažinti?

D.J.: Šiuo metu patvirtintų sprendimų nėra. Apie konkrečius mokesčius kalbėti, spėlioti dar tikrai anksti. Darbo grupė svarsto įvairius variantus, tačiau kol kas tai tik variantai. Noriu patikinti, kad nesiekiama dar labiau sumažinti išmokas tiems, kuriems jos priklauso, kuriems tai vienintelis ar pagrindinis pajamų šaltinis vienu ar kitu gyvenimo etapu. Tačiau visi žinome, girdėjome ir apie piktnaudžiaujančiuosius socialinio draudimo sistema… Ji turės būti taip racionalizuota, kad tokių galimybių ir net norų būtų kuo mažiau.

VEIDAS: Taip pat iki šiol neaišku, kada išeisime į pensiją, šis klausimas ir vėl atidėtas. O gal Jūs, pavyzdžiui, žinote, kada pats tapsite pensininku?

D.J.: Nežinau, nes Seime guli įstatymo projektas dėl pensinio amžiaus vėlinimo. Jei jį priims, tada bus galima konkrečiai suskaičiuoti.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad šiuo metu socialinio draudimo sistema net ir po radikalaus išmokų mažinimo bei karpymo vis dėlto primena išmaldų dalijimo biurą, o ne tikrąja prasme draudimą?

D.J.: Nenuvertinkime socialinio draudimo sistemos, vis dėlto ji yra tam tikras visos valstybės gyvenimo atspindys ir neišvengiamai reaguoja į pokyčius visuomenėje, darbo rinkoje. Taip, žinoma, ją reikia tobulinti. Būtent atsižvelgimas į įmokas turi paryškinti socialinio draudimo funkciją, kuri egzistuoja ir šiuo metu, bet, matyt, dalies žmonių pakankamai nemotyvuoja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras neatsisako idėjos ilginti pensijos amžių, bet dabar siūlo nebeskubėti ir atsisakyti minties didinti šį amžių kas pusmetį. Donatas Jankauskas teigia per savaitę apsispręsiantis ir pateiksiantis pasiūlymus Vyriausybei.

“Ilginti pensijinį amžių tikrai siūlysiu, tačiau nuo kada ir kokiais tempais – dar kartą kartoju – matyt, kad reikia dar kartą peržiūrėti. Matyt, nesiūlysiu kas pusę metų ilginti, tai būtų per daug drastiška, ir nesiūlysiu pradėti nei šiemet, nei kitąmet”, – penktadienį po Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengtos diskusijos dėl “Sodros” reformos žurnalistams sakė D.Jankauskas.

Jis pabrėžė, kad pensijos amžiaus didinimas turėtų būti lėtesnis: “Drįstu prognozuoti, kad tokį pasiūlymą ir teiksiu Vyriausybei – dėl lėtesnių tempų ir galbūt lėtesnės pradžios”.

D.Jankauskas nenorėjo prognozuoti, nuo kada ir koks pensijos amžius bus pasiektas.

“Šiandien netgi skaičiaus nenorėčiau įvardinti – ar tai bus 65 metai. Viešoje erdvėje aš labai dažnai matau rašant 67 metus, nors iš manęs toks siūlymas niekada nebuvo nuskambėjęs”, – kalbėjo ministras.

Pasak jo, iš visų pateiktų siūlymų dėl “Sodros” reformos daugiausiai abejonių sukėlė nelaimingo atsitikimo draudimo perdavimas draudimo kompanijoms ir septynių ligos dienų apmokėjimo prievolė darbdaviui.

“Reikės peržiūrėti visų pasiūlymų medžiagą ir man jau kaip ministrui apsispręsti, juos teikti Vyriausybei ar ne”, – sakė D.Jankauskas.