Dovaidas PABIRŽIS
Septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje amerikiečiai sukūrė terminą „britų invazija“. Ne dėl to, kad ilgamečiai sąjungininkai staiga būtų pradėję kelti grėsmę valstybės saugumui, – į JAV rinką veržėsi ir ją sėkmingai užkariavo britų rokenrolo grupės: „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Animals“ ir daugelis kitų.
Panašią populiariosios muzikos invaziją ne pirmą dešimtmetį visame pasaulyje vykdo ir Švedija, kurios muzikos eksportas siekia daugiau nei šimtą milijonų eurų ir pasaulyje atsilieka tik nuo JAV ir Didžiosios Britanijos. Atrodo, kad ši invazija pasiekė ir Lietuvą.
Bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti žiūrint nacionalinę Lietuvos atranką į „Eurovizijos“ dainų konkursą, kuris šiemet vyks Stokholme. Mūsų šaliai šįkart atstovaus Donatas Montvydas, kurio kūrinį „I‘ve Been Waiting for This Night“ parašė švedai Jonas Thanderis ir Beatrice Robertsson.
Nacionalinės atrankos finale dalyvavo šeši atlikėjai, penkiems iš jų dainas parašė užsieniečiai, trims – švedų kūrėjai. Iš viso atrankoje varžėsi apie dešimt kūrinių, parašytų šioje šalyje.
Tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama.
„Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama. Kadangi Švedijoje šis dalykas susiformavęs jau seniai ir ten yra kompozitorių ir dainų kūrėjų nuo A iki Z, konkurencija didelė, todėl visiškai natūralu, kad jie siūlo savo dainas visoms šalims. Ne paslaptis, kad švedų kompozitoriai kuria įvairias bendrijas, kurios yra aktyvios ir aiškiai orientuojasi į kūrinio pardavimą. Be to, vykdomos švietimo programos, teikiamas valstybės dėmesys. Tai labai geras pavyzdys, kai valstybei nereikėjo statyti kažkokių gamyklų, nereikėjo išgauti naftos, o uždirbti iš šou verslo ir muzikos eksporto. Mums belieka nuleisti nosį matant, kad jų produkcija yra geresnė ir kokybiškesnė“, – sako D.Montvydo prodiuseris Martynas Tyla.
Šiemet pasikeitus „Eurovizijos“ atrankos konkurso taisyklėms, buvo skelbiami atskiri kūrinių ir atlikėjų konkursai – atrankoje galėjo dalyvauti ir dainininkai, neturintys savo dainos. Pagrindinis kūrinių srautas čia atėjo iš užsienio, o aktyviausi kompozitorių atrankoje buvo švedai.
Dainas atiduoda nemokamai
Atranką laimėjęs D.Montvydas su švedų prodiuseriais ir dainų autoriais pradėjo dirbti gerokai prieš ją – kūrinys galėjo dalyvauti jau pernykštėje atrankoje ir visų pirma buvo rašomas atlikėjo albumui. Tik vėliau nuspręsta su juo dirbti kur kas ilgiau ir mėginti laimę „Eurovizijoje“. Pasak M.Tylos, bendradarbiavimo nauda abipusė: atlikėjas gavo kokybišką produktą, o švedai – daugiau galimybių sėkmingai „išnešti“ savo dainą į pasaulį.
Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų.
Švedų kūrėjai savo dainas paprastai atlikėjams atiduoda nemokamai, tikėdamiesi, kad jų sėkmės atveju kūrinys išgarsės ir uždirbs pelno. „Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų. Kompozitoriai LRT atsiuntė dainų demo versijas, paskui bendradarbiavo su atlikėjais, kurie jas atsirinko: derino harmonijas, tvarkė pagal atlikėjų poreikis. Jiems tos dainos nieko nekainavo“, – aiškina muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas.
Jo teigimu, lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio. Vis dėlto „Eurovizijos“ atrankoje dalyvavęs kūrinys turi labai daug šansų tapti populiarus – šiemet konkursą Lietuvoje stebėjo net 1,3 mln. televizijos žiūrovų, tad beveik neabejotinai net ir į finalą neprasibrovę atlikėjai įtrauks šiuos kūrinius į savo repertuarą, dainuos koncertuose, televizijos projektuose ir kitur. O už tai autoriai kiekvieną kartą gaus pajamų.
Lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio.
Be to, sėkmė „Eurovizijoje“ dainų kūrėjams pelno gausybę naujų darbo pasiūlymų ir itin pakelia jų kainą. M.Tylos žiniomis, pernai metų nugalėtojo Manso Zemerlowo dainos „Heroes“ kompozitoriaus kūrinys iki pergalės konkurse kainuodavo nuo 300 iki 800 eurų. Po sėkmės konkurse kaina išaugo iki 10 tūkst. eurų. Prestižinių švedų kūrėjų, kurių paslaugomis naudojasi žymiausi pasaulio atlikėjai, dainų kainos su įrašymu gali siekti ir 250 tūkst. eurų.
Stabdo lietuvių perspektyvą?
Kompozitoriaus, dainų autoriaus Laimono Žiulpos manymu, „Eurovizija“ vien pagal pavadinimą visų pirma yra dainų, o ne atlikėjų konkursas, todėl jam nelabai suprantama, kaip kitos šalies dainos autorius gali atstovauti Lietuvai.
Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?
„Jei autoriai iš užsienio negalėtų dalyvauti, galbūt pirmaisiais keleriais metais po to atranka be švedų ir kitų šalių kompozitorių pasirodytų silpnesnė. Bet žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, jei norime ugdyti ir skatinti savo kūrėjus, taisykles tikrai vertėtų keisti. Priklauso, ko mes norime – ar momentinio rezultato, ar žiūrėjimo į priekį. Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?“ – retoriškai klausia dainų autorius.
Beje, visi atlikėjai, norintys atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Stokholme, turėjo būti Lietuvos piliečiai ir kaimyninių šalių atstovams durys buvo uždarytos. Vienintelė išimtis padaryta daug metų šalyje gyvenančiai ir už Lietuvos piliečio ištekėjusiai Ericai Jennings.
L.Žiulpa sako, kad mūsų autorius siūlyti dainas „Eurovizijos“ atrankai atbaidė ir pernykštė patirtis, kai reikėjo paleisti kūrinį „į nežinią“ ir jį galėjo atlikti bet kas ir bet kaip. Jo teigimu, paprastai lietuvių autoriai bendradarbiauja su atlikėju visuose kūrybos lygiuose ir jiems svarbu, kaip kūrinys bus pateiktas, koks bus pasirodymas. Šiemet įsigaliojus pakoreguotoms taisyklėms, susidomėjimas konkursu ateityje turėtų grįžti.
Savų kompozitorių trūksta
Muzikos agentūros „M.P.3“ direktorius, Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas Vaidas Stackevičius pastebi, kad Lietuvoje apskritai trūksta kompozitorių, be to, egzistuoja savotiškas autorių kompleksas: jei jau parašiau dainą, tai būtinai pats turiu lipti į sceną ir ją sudainuoti.
„Turime tikrai puikių autorių, kurie galėtų gyventi iš dainų rašymo, nebūtina dainuoti patiems. Atsirastų viso to pradžia, savotiška mokykla ir tradicija. Šiandien praktiškai jos nėra. Autorius galvoja ne tik apie kūrinį, bet ir kaip jį reikės atlikti, net jei atlikimui dažnai trūksta gebėjimų, duomenų ar charizmos. Neįprasta praktika ir siūlyti dainas kitiems atlikėjams, jeigu jie atsisako – eiti pas kitus ir pan. Tai trūkstamas lietuviškos muzikos industrijos gabalėlis, ir čia tikrai yra galimybių reikštis bei nepaimtų pinigų“, – teigia V.Stackevičius.
Pašnekovas prisimena pavyzdį, kai viešėdama Lietuvoje garsi vokiečių roko grupė „Scorpions“ susižavėjo vienu juos „apšildžiusios“ grupės „Rebelheart“ kūriniu ir svarstė jį įsigyti savo koncertams, tačiau lietuviai nesutiko, nors ir galėjo daug iš to užsidirbti.
V.Stackevičiui antrina ir L.Žiulpa, kurio aiškinimu, tik vienas kitas atlikėjas gali dainuoti vien savo kūrinius. Pasaulinėje populiariosios kultūros praktikoje šiandien geriausiai veikia mechanizmas, kai kūrybos procesui vadovauja profesionalai, bet į jį įtraukiamas ir atlikėjas, jam paliekama tam tikros saviraiškos erdvės, kad jis nebūtų vien tik svetimos žinutės įgarsintojas.
Vis dėlto galimybė, kad švedų dainų kūrėjai ir prodiuseriai galėtų žengti į Lietuvos rinką toliau nei vien „Eurovizijos“ konkursas, t.y. užpildytų savo produkcija radijo ir televizijos eterį, aktyviai užsiimtų įrašų leidyba, yra nedidelė.
L.Žiulpos manymu, toks scenarijus menkai tikėtinas, nes jie paprasčiausiai negaus norimos grąžos – Lietuvos rinka yra pernelyg susispaudusi ir maža. O iki šiol gana silpna „Eurovizijos“ atranka juos pirmiausia domina kaip tramplinas į platesnes Europos erdves.
Lyderiai nuo grupės „Abba“ laikų
Kokios švedų muzikos industrijos sėkmės priežastys? V.Stackevičius įsitikinęs – ji yra viena labiausiai išplėtotų pasaulyje, švedų prodiuseriai geba sukurti visais lygiais gerą produktą, o įrašus ten daro garsiausi pasaulio atlikėjai. Šiuo metu bene pats geriausias pasaulio prodiuseris yra švedas Maksas Martinas, nuo 1999-ųjų parašęs 21 kūrinį, kurie tapo populiariausiais JAV. Pagal šį pasiekimą jis atsilieka tik nuo legendinių bitlų Paulo McCartney ir Johno Lennono.
„Nelabai didelė valstybė Švedija aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėjo vieną populiariausių pasaulyje grupių „Abba“, kurios apyvarta prilygo automobilių koncernams. Tai davė toną visai plejadai kitų atlikėjų, iš jos išaugo tokios grupės, kaip „Roxette“ ar „Ace of Base“, kurios sėmėsi įkvėpimo iš „Abba“. Vyriausybės dėmesys šiai industrijai irgi buvo didelis, pagal verslo sritis, kurios generuoja daugiausiai pajamų ekonomikai, į dešimtuką dažnai patenka populiarioji muzika. Šiandien švedų kūrėjai turi gerą įvaizdį ir tarsi atsineša tam tikrą kokybės ženklą“, – aiškina V.Stackevičius.
„Abba“ vadybininkas Stikkanas Andersonas dirbo su daugeliu vėlesnių populiariausių švedų atlikėjų ir padėjo jiems išgarsėti.
Legendinė grupė sukūrė itin lengvą, net šiek tiek vaikišką muziką primenantį stilių su šviesiomis, nesudėtingomis melodijomis ir orientacija į atlikėjo vokalą. Tai ganėtinai skyrėsi nuo tuo metu madingos Europos ir Amerikos populiariosios muzikos. Šis stilius, kartais vadinamas „europop“, populiarus iki šių dienų.
Kompozitorius L.Žiulpa švedų sėkmei paaiškinti pateikia krepšinio analogiją: tarpukariu du išeivijos lietuviai atvažiavo iš JAV ir išmokė lietuvius žaisti krepšinį, atsirado sistema, metodika. Lygiai taip švedai, turėdami savo tradicijas, muzikos mokyklą, įdirbį, geba aprūpinti visą pasaulį kokybiška popmuzikos produkcija.
„Įsivaizduokite, kas būtų Lietuvoje su krepšiniu, jei nebūtų sporto mokyklų, metodikos, jaunimo komandų, trenerių štabo. Vaikai Lietuvoje ugdomi nuo mažens. Mums kažkada atvežė metodiką, taigi iki šiol mes labai gražiai ir žaidžiame krepšinį. Galbūt kažkada atsiras panaši metodika, kaip kurti populiariąją muziką“, – svarsto kompozitorius.
Jo teigimu, švedai sugeba labai sėkmingai dirbti komandoje. Lietuvoje, kur finansiniai ištekliai paprastai būna mažesni, kompozitorius atlieka kelių žmonių darbą: ne tik sukuria melodiją, bet ir parengia aranžuotę, vėliau dirba kaip garso technikas ir režisierius. Dėl laiko ir išteklių stokos nė vienoje srityje neįstengiama padaryti labai gerai. O švedai dirba kaip komanda, su vienu kūriniu – penki ar šeši žmonės. Kiekvienas įsigilina, išmano konkrečią sritį ir dirba greitai, todėl kūrinių bent jau „Eurovizijos“ konkursui, kuris šioje šalyje be galo populiarus, užtenka pusei Europos.
Vis dėlto, L.Žiulpos manymu, švedų dainos labai dažnai yra profesionaliai „sukonstruotos“, o ne sukurtos ir į jas nėra įdėta labai daug širdies.
Anglų kalbos žinios ir
valstybės parama
Švedų muzikos eksportas savo piką pasiekė 1990–2003 m. laikotarpiu, bet vėliau, kaip ir visa muzikos industrija, pradėjo šiek tiek trauktis. Vis dėlto švedai iki šiol pagal šį rodiklį išlaikė trečią vietą pasaulyje. Atsivertus populiariausių JAV ar Didžiojoje Britanijoje kūrinių dešimtuką, iki pusės jų ir šiandien dažnai būna parašyta arba prodiusuota švedų.
Šiandien šios šalies muzika sėkmingai žengia ir į kitas sritis, pavyzdžiui, Švedijoje sukurta itin populiari muzikos klausymosi platforma „Spotify“.
Kita švedų populiariosios muzikos sėkmės priežastis yra puikios gyventojų anglų kalbos žinios. ES duomenimis, apie 90 proc. švedų moka angliškai – tai yra aukščiausias rodiklis Bendrijoje tarp valstybių, kuriose ši kalba nėra gimtoji.
Pasak V.Stackevičiaus, švedų popmuzikos kūriniai yra savotiškai įdomūs, nes švedai kūrinius rašo anglų kalba, kuri nėra jų gimtoji. Todėl tie kūriniai suprantami ir kitiems žmonėms, kurie net gerai nekalba angliškai.
„Šiemet švedų „Eurovizijos“ atranką laimėjo atlikėjas Frans su daina „If I Were Sorry“. Išgirdęs dainą pirmą kartą, po to jau galėjau praktiškai padainuoti ją visą, taip viskas ten aišku ir paprasta. Rimuojami žodžiai „sorry“, „glory“, „story“, o kūrinys baigiasi sprendimu, kad atsiprašymo vis dėlto nebus. Vertinant populiariosios muzikos standartais, per tris minutes viskas puikiai ištransliuota, niekam nelieka jokių klausimų. Manau, kad bent penketuke švedai šiemet vėl turėtų būti, o nenustebčiau, jei „Eurovizija“ Švedijoje liktų ir dar vienus metus“, – sako Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas.
Ekonomistai taip pat pastebi švedų gebėjimą greitai priimti naujausias madas bei idėjas ir sėkmingai jas pritaikyti versle. Bene sėkmingiausios švedų bendrovės – drabužių tinklas „H&M“ ir nebrangių baldų bei namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklas „Ikea“ – nėra ypatingos švedų inovacijos, tačiau tapo labai garsiais prekių ženklais. Lygiai kaip švedai neišrado internetinių muzikos platformų, bet būtent „Spotify“ dabar užkariauja pasaulį.
Ne mažiau svarbi ir valstybės parama muzikos sektoriui. Kasmet Švedijoje apie 1,5 mln. eurų skiriama popmuzikos atlikėjams ir grupėms, dar 3 mln. – koncertų salėms, beveik 30 mln. – regioninėms muzikos grupėms. Pavyzdžiui, šiandien itin garsus elektroninės muzikos kolektyvas „The Knife“ du kartus gavo kelių tūkstančių eurų vertės valstybinę stipendiją, kuri padėjo finansuoti grupės koncertinį turą JAV ir debiutinio albumo leidybą. Šiandien „The Knife“ vardas žinomas visame pasaulyje.
Maždaug 30 proc. švedų vaikų lanko valstybės finansuojamas popamokines muzikos programas. Vienas žymiausių šios programos alumnų – jau minėtas M.Martinas, kuris šią patirtį vėliau ne kartą įvardijo kaip savo sėkmės istorijos pagrindą.
Kaip pastebi muzikos vadybininkas L.Lučiūnas, nuo savo kaimynų neatsilikti mėgina ir suomiai. Prieš maždaug dvidešimtmetį Ūkio ministerija pradėjo įgyvendinti muzikos eksporto skatinimo programą, organizavo įvairias parodas, įkūrė eksporto biurą. Po 16 metų intensyvaus darbo šalyje labai populiaraus metalo ir gotikinio roko eksportas pagal valstybei teikiamas pajamas aplenkė naftos bendrovę „Neste“.
Ne viskas matuojama
pasiekimais „Eurovizijoje“
Ko šiandien trūksta lietuvių kūrėjams ir muzikantams? M.Tylos manymu, norint pasiekti panašų lygį, lietuviams visų pirma reikėtų kur kas daugiau investuoti, kurti Švietimo ir Ūkio ministerijų programas, nes valstybei turėtų būti akivaizdu, kad tai perspektyvi verslo šaka, kurią verta stiprinti.
Muzikos verslo asociacijos vadovas V.Stackevičius siūlo mažiau kreipti dėmesio į gerokai išpūstą „Eurovizijos“ konkursą, kuris, kad ir kaip būtų, visų pirma yra televizijos šou, ir pažvelgti į kitas muzikos sritis, kuriose Lietuva regioniniu mastu tikrai neatrodo prastai.
Lietuvoje rengiami muzikos apdovanojimai M.A.M.A. pritraukia 10 tūkst. žiūrovų. Tokio masto renginio nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Taip pat šalyje atgaivinta kitose šalyse nunykusi tradicija teikti auksinio ir sidabrinio albumo bei singlo apdovanojimus. Be to, atlikėjas Marijus Adomaitis (Ten Walls) neseniai pademonstravo, kad iš mūsų regiono galima patekti ir į Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuką (daina „Walking With Elephants“ ten pasiekė šeštą vietą). „Tai gerokai didesnis laimėjimas nei pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse“, – įsitikinęs V.Stackevičius.
O Jungtinės Karalystės festivalis „The Great Escape“, dar vadinamas „naujosios muzikos Kanais“, šiemet paskelbė, kad pagrindiniais savo partneriais pasirinko Lietuvos ir Latvijos muzikos atstovus – iš viso jame pasirodys septyni kolektyvai ir atlikėjai. Galbūt jau netrukus išvysime ir atitinkamą lietuvių muzikos invaziją?
Loading ...