Donatui Pociui nėra nė 30-ies, bet taikomųjų tyrimų pasaulyje vaikinas jau gali pasigirti koordinavęs ne vieną europinį tyrimą apie jo kartai itin aktualią temą – įgūdžius. Be darbo Viešosios politikos ir vadybos institute, kur yra tyrimų vadovas, Donatas dar rašo tinklaraštį ir su bendraminčiais administruoja „Facebook“ svetainę „Šiandien sužinojau“.
Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt
Kai perskaitai šimtą CV ir visuose, tarkime, kalbų įgūdžiai aprašyti skirtingai bei skirtingose vietose, galvoje gali likti visiška maišatis. Dirbti su vienodu formatu yra kur kas geriau.
Agentūrų „Eurofound“, tiriančios darbo sąlygas, „Cedefop“, tiriančios profesinį mokymą, taip pat – Europos Komisijos (EK) užsakomuosius tyrimus atliekantis Donatas studijavo politologiją ir sociologiją. Ieškodamas, kur pritaikyti žinias, atsidūrė taikomųjų tyrimų srityje, kur, be kitų dalykų, yra atlikęs darbo paieškose skausmingai pažįstamo „Europass“ formato vertinimą.
Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas atskleidžia, ką apie įgūdžius nori žinoti, o ką – mums ištransliuoti ES institucijos.
– Vertinai daugeliui europiečių aktualią iniciatyvą – suvienodintą CV formatą. Kaip apibrėžtum pagrindines tyrimo išvadas?
– Tai buvo gana seniai, nuo to laiko daug pasikeitė. „Europass“ CV formatas yra viena iš sėkmingiausių ES iniciatyvų, kurią jaučia eiliniai piliečiai. Jį naudoja milijonai žmonių – retai kada kokiai iniciatyvai taip pasiseka.
Mano paties patirtis rodo, kad net tuomet, kai žmonės pateikia gyvenimo aprašymą ne visai laikydamiesi taisyklių, vienodas ir gerai pažįstamas formatas palengvina žmogaus, kuris turi peržiūrėti dešimtis ar net šimtus CV per dieną, darbą – o tai gali būti žmogus, kuris jūsų CV peržiūrėjęs pakvies jus į darbo pokalbį. Kai perskaitai šimtą CV ir visuose, tarkime, kalbų įgūdžiai aprašyti skirtingai bei skirtingose vietose, galvoje gali likti visiška maišatis. Dirbti su vienodu formatu yra kur kas geriau.
– Jei būtų tavo valia, ką tobulintum?
– Vieną keistiną dalyką mūsų komanda jau yra rekomendavusi EK. Dažnai žmonės nesupranta, ką rašyti laukeliuose, kuriuose prašoma apibūdinti savo informacinių technologijų, socialines, organizacines ar kitokias kompetencijas. Reikia šių įgūdžių aprašymus labiau standartizuoti – tam galėtų padėti internetinis įrankis, prie kurio prisijungus ir užpildžius klausimyną ar net animuotą apklausą vartotojas gautų automatiškai sugeneruotą tokių įgūdžių aprašymą.
– Pastarieji tavo atlikti tyrimai – apie bendruosius įgūdžius, profesinį mokymą, įgūdžių sertifikavimą. Ar per daug metų praktikos aiškėja, ką ES institucijos nori žinoti apie gyventojų įgūdžius ir kur juos pakreipti?
– ES institucijos labiausiai nori žinoti, kokių įgūdžių visuomenei (ypač darbo rinkai) reikės ateityje. Prognozavimo darbams nuolat skiriamas didžiulis dėmesys. To tikslas – kad nebebūtų situacijos, kai žmonių įgūdžiai visiškai neatitinka darbdavių poreikių.
Jei moksleiviai jaučia potraukį kokiai nors profesijai, kurios mokoma profesinėje mokykloje, nevertėtų vaikytis eilinio teisės ar vadybos diplomo, kuris po to dūlės stalčiuje niekam nereikalingas.
Per ekonominę krizę daug tragedijų įvyko dėl to, kad netekę darbo žmonės sunkiai galėjo prisitaikyti ir rasti kitus darbus, nes neturėjo jiems tinkamų įgūdžių. Jei jie būtų turėję gerus kalbų, matematikos, informacinių technologijų, uždavinių sprendimo, mokėjimo mokytis ir kitus universalius įgūdžius, būtų galėję gana nesunkiai pritapti bet kuriame darbe.
Pavyzdžiui, su Skandinavijos rinkomis dirbančiuose paslaugų centruose Lietuvoje svarbiausia yra šalies, su kuria dirbama, kalba. Nesvarbu, kad dirbti reikia, pavyzdžiui, buhalteriu – mokėdamas tinkamą kalbą turėsi geresnius šansus ten siekti karjeros nei daug žinodamas apie buhalteriją.
– Koordinuoji tyrimus tiesiogiai ES institucijoms, o Lietuvos centrinės valdžios ir savivaldybių institucijos mažai apie juos žino. Kokią svarbiausią žinią apie įgūdžius reikėtų joms perduoti?
– Norėtųsi, kad Lietuvoje stiprėtų profesinio ugdymo prestižas. Jei garsėtume virėjais, kirpėjais arba staliais, tai galėtų virsti milžiniška nauda šalies ekonomikai. Klaidinga ir nuomonė, kad mokymasis profesinėje mokykloje yra kažkoks nepasisekimas. Tokių darbuotojų poreikis darbo rinkoje tikrai labai didelis, o ryšys tarp darbdavių ir švietimo įstaigų – labai stiprus. Net manyčiau, kad neblogos pajamos ar profesinis pripažinimas tokiose profesijose gali ateiti kur kas greičiau. Tad jei moksleiviai jaučia potraukį kokiai nors profesijai, kurios mokoma profesinėje mokykloje, nevertėtų vaikytis eilinio teisės ar vadybos diplomo, kuris po to dūlės stalčiuje niekam nereikalingas.
Man atrodo, vis dar gerokai per mažai yra kalbama, kad anaiptol ne koks nors diplomas ar kitas popierius labiausiai lemia žmogaus karjeros sėkmę, o konkretūs įgūdžiai. Galbūt darbdavys, priimdamas sprendimą dėl jūsų įdarbinimo, atkreips dėmesį į jūsų diplomą, tačiau lemiamą reikšmę turės tai, ką jūs mokate daryti. Net jei darbdavys ir priims į darbą dėl to, kad baigėte gerą universitetą, jau po metų jam tai neberūpės – nes jau bus pakankamai informacijos, kaip jūs realiai atrodote darbe. Kitas darbdavys pirmiausia vertins jūsų darbo patirtį. Taigi studijos ar kitokie mokslai bus svarbūs tik pačioje karjeros pradžioje.
– Ką pats laikai vertingiausiu savo įgūdžiu?
– Mano geriausias gebėjimas, manau, yra universalumas ir gebėjimas prisitaikyti, per trumpą laiką įsisavinti pakankamai geras žinias apie bet kurį dalyką. Tai vadinama „mokėjimu mokytis“ – manau, kad būtent tai yra pats svarbiausias dalykas, kuris turi būti ugdomas nuo mažens.
– Ką labiausiai norėtum išmokti?
– Aš visuomet noriu viską išmokti!
Loading ...