"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ, specialiai “Veidui” iš Strasbūro

Geltonais marškinėliais apsirengę kinai pagal ramią muziką prie Europos Parlamento pastato ištisą dieną praktikuoja kažką panašaus į jogą – falun gongą. Kinijoje už tai sodina į kalėjimą, o „Falun Gong“ judėjimo narių tvirtinimu, kartais slapta įvykdo net egzekuciją. Yra skaičiuojančiųjų, kad tūkstančiai „Falun Gong“ narių Kinijos kalėjimuose jau yra tapę nelegalios prekybos organais aukomis.

Kepinant saulei ritmiškai judantys kinai į Kinijos kalėjimuose vykstančius košmarus mėgina atkreipti Strasbūre posėdžiaujančių Europos parlamentarų dėmesį. Tikimasi, kad šie inicijuos tyrimą dėl Kinijos kalėjimuose dėl organų mėsinėjamų kalinių.

Yra per stebuklą išgyvenusiųjų. Jos visos čia. Jei norite, galite pasikalbėti su šiomis moterimis.

Šios pusiau protesto demonstracijos, pusiau meditacijos kuratorė Xinying Yu ramiai įduoda bukletėlį. Jame trumpai išdėstyti keli faktai. Esą visoje Kinijoje yra vos apie 2 tūkst. organų donorų (net Lietuvoje – bene dešimt kartų daugiau), bet kiekvienais metais čia atliekama apie 20 tūkst. organų transplantacijų. Dau­gu­ma jų – nelegalios. Dauguma organų paimti prie­varta. „Kinijos įstatymai kaliniams nedraudžia tapti  „savanoriais“ organų donorais. Su­prantate? Jei esi „Falun Gong“ narys ir atsidūrei kalėjime, melskis, kad tavo kraujo grupė ar sveikatos būklė nebūtų tinkama“, – sako Xinying Yu.

Klausiu, ar tarp Xinying artimųjų ar draugų yra tokių nelegalios prekybos organais atvejų. Ji atsako: „Yra per stebuklą išgyvenusiųjų. Jos visos čia. Jei norite, galite pasikalbėti su šiomis moterimis.“

Po valandėlės prie manęs prieina trys kinės. Viena garbaus amžiaus, viena dar visai mergaičiukė ir pagrindinė mano „herojė“ – Liu Wei. Ši pusamžė moteris į moterų kalėjimą pateko už falun gongo praktikavimą. Ir pirmas dalykas, kuris ten nutiko, buvo nuodugni medicininė apžiūra. „Buvo paimti kraujo mėginiai, ultragarsu ištirti visi mano organai, o gydytojas ėmė klausinėti, ar mano šeimoje yra kokių nors sveikatos problemų. Visa laimė, kad pasakiau, jog mano senelė mirė nuo širdies ligų, jomis serga mano mama, o ir aš falun gongą praktikuoti pradėjau tikėdamasi pasveikti“, – pasakoja Liu Wei.

Kalinys kalinamas tol, kol jo organų kažkam prireikia. O tada giminėms pranešama, kad jis, pavyzdžiui, kažkur paslydo, susitrenkė galvą ir mirė.

Moteris teigia, kad Kinijos kalėjimuose po medicininės apžiūros „Falun Gong“ nariai skirstomi į dvi kategorijas. „Tinkami“ puikiai maitinami ir prižiūrimi. „Netinkami“ siunčiami į tikrą katorgą. Tačiau pastarieji po kalėjime patirtų sunkumų bent jau turi galimybę kada nors išeiti į laisvę, o sveikieji, su gerais kraujo rodikliais, dažnai niekada nebepamato artimųjų. „Toks kalinys kalinamas tol, kol jo organų kažkam prireikia. O tada giminėms pranešama, kad jis, pavyzdžiui, kažkur paslydo, susitrenkė galvą ir mirė. Jo kūno niekas negrąžina, tad artimieji niekada nesužino, koks likimas ištiko jiems brangų žmogų“, – apie šiurpią kalėjimų praktiką pasakoja Liu Wei.

Vyresnioji jos likimo draugė prisipažįsta, kad yra girdėjusi vedamų į operacinę kalinių riksmus. „Žinodavome, kas jų laukia. Tačiau niekuo negalėdavome joms padėti, – sako pensinio amžiaus moteris, dabar gyvenanti Vokietijoje ir į Kiniją grįžti nei ketinanti, nei galinti. – Jei sugrįžčiau, kaipmat atsidurčiau kalėjime. O tą laiką prisimenu kaip tikrą košmarą. Kai paaiškėjo, kad mano organai niekam tikę, patekau į kankintojų rankas. Keturias paras man leido tik stovėti arba tupėti ir neleido sudėti nė bluosto. Kai apalpau, pagaliau patekau į sunkiųjų darbų zoną, kur dirbdavau kaip vergovėje, po 15 valandų per dieną, be laisvadienių. Ir taip – dvejus metus.“

Jauniausia pašnekovė sklandžia anglų kalba pasakoja, kad „Falun Gong“ nariai visame pa­saulyje rengia akcijas, kuriomis siekia atkreipti politikų dėmesį į šią Kinijos dėmę. Užklausas dėl šių faktų Kinijos valdžiai reguliariai pateikia Jungtinės Tautos, įvairios pasaulio medikų organizacijos, žmogaus teisių gynėjai.

Širdis už 130 tūkst. dolerių

Kanados teisininkas Davidas Matas – vienas aktyvistų, nuolat viešai keliančių nelegalios prekybos organais Kinijoje klausimą ir raginančių savo šalies vyriausybę imtis teisinių veiksmų. Būtent jo nuopelnas, kad 2006-aisiais pranešimai apie Kinijos kalėjimuose „Falun Gong“ nariams dėl organų vykdomas egzekucijas prasimušė į pasaulio žiniasklaidos antraštes. Už savo darbą jis nominuotas ir Nobelio taikos premijai.

Desperatiški transplantacijų turistai atskrenda su pinigais, o namo – dažnai į Vakarų Europos šalis – grįžta su kiniška širdimi.

„Egzistuoja net konkretūs įkainiai. Širdį Kinijoje galima nusipirkti už 130 tūkst., inkstą – už 62 tūkst. JAV dolerių. Desperatiški transplantacijų turistai atskrenda su pinigais, o namo – dažnai į Vakarų Europos šalis – grįžta su kiniška širdimi. Ir džiaugiasi nauju gyvenimu per daug negalvodami, kieno ši širdis ir ar ji nebūtų dar daugybę metų plakusi“, – jautriai kalba D.Matas, iš surinktos medžiagos parašęs knyga „Kruvinos žudynės: „Falun Gong“ narių mirtys dėl organų“.

Pirmuoju jo šaltiniu tapo vieno Kinijos transplantacijų ligoninėje dirbusio chirurgo žmona. Ji patvirtino, kad jos sutuoktinis yra pašalinęs daugybę akies ragenų „Falun Gong“ nariams – be jų pačių sutikimo.

Vėliau atsirado dar bent trys dešimtys liudininkų, kurių užvestas ant kelio teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas surinko neginčijamų įrodymų apie nelegalios prekybos „Falun Gong“ narių organais mastą.

Iš kitų dokumentų matome, kad sutampa organų persodinimo ir „Falun Gong“ narių mirčių skaičius.

„Iš oficialaus Kinijos valdžios pateikiamo organų transplantacijų registro galima matyti, kad nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų atlikta 41,5 tūkst. niekaip nepaaiškinamų organų persodinimo operacijų. Dokumentai liudija, kad organai daugiausia buvo persodinami užsieniečiams, tačiau nėra nurodoma, kas tapo šių organų donorais. Iš kitų dokumentų matome, kad sutampa organų persodinimo ir „Falun Gong“ narių mirčių skaičius. Galima daryti išvadą, kad šios organizacijos nariai – „geidžiamiausi“ organų donorai. Deja, aukojantys savo širdis, kepenis ar ragenas ne savo noru ir be teisės likti gyviems“, – teigia D.Matas.

Oficialioji Kinijos valdžia tokius kaltinimus neigia. Tačiau oficialiame Kinijos transplantacijų centro puslapyje jau prieš dešimt metų puikiomis kainomis ir sąlygomis buvo viliojami pacientai iš užsienio: „Reikalingo organo laukimo laikas Kinijoje daug trumpesnis nei kurioje kitoje šalyje. Kepenų gali tekti laukti mėnesį, daugių daugiausia du. Inkstų donorui surasti mums prireiks vos savaitės, daugiausia – mėnesio. Jei pasirodytų, kad surastas organas netinkamas, per savaitę bus surastas ir persodintas kitas organas.“

Palyginimui, Lietuvoje, kaip ir Europoje, organų tenka laukti nuo trejų iki penkerių metų. Inksto vidutiniškai tenka laukti apie trejus metus, širdies – apie 2,4 metų, kepenų – 1,7 metų. Panašiai ir kitur. Antai tokiose šalyse, kaip JAV, Kanada ar Didžioji Britanija, tinkamo organo tenka laukti mažiausiai dvejus metus. „Ir visa tai nepaisant fakto, kad šiose šalyse yra milijonai registruotų organų donorų, be to, priešingai nei Kinijoje, veikia jų registras“, – sako Vokietijoje gyvenantis medicinos profesorius Huige Li.

Štai taip – paprasta, greita ir, jei turi pinigų, visai įperkama galimybė vėl gyventi visavertį gyvenimą.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Lietuvoje net 60 procentų žmonių galėtų būti kraujo donorais, tačiau tik 2,75 proc. jais tampa. Daugiausiai neatlygintinai kraują aukoja jaunimas, rodo Nacionalinio kraujo centro duomenys.

Birželio 14-ąją minima Pasaulinė kraujo donorų diena, skirta priminti visuomenei apie saugaus kraujo ir jo komponentų poreikį bei padėkoti savanoriams neatlygintiniems kraujo donorams už jų padovanotą kraują.

Kaip ir kasmet minint Pasaulinę kraujo donorų dieną pasirenkamas vis kitas akcentas ir šūkis. Pasaulio sveikatos organizacija 2011 metų dienos šūkiu – “Daugiau kraujo. Daugiau gyvybės” siekia atkreipti dėmesį, kad visame pasaulyje reikia vis daugiau gyvybes gelbėjančių ir nuolat savanoriškai kraują aukojančių žmonių.

2005 metais 58-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje buvo nuspręsta kasmet, birželio 14 dieną, minėti Pasaulinę kraujo donorų dieną, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį ir skatinti savanorišką neatlygintiną kraujo donorystę. Ši data pasirinkta pagerbiant Nobelio premijos laureatą, gimusį 1868 metais birželio 14 dieną, dr. Karlą Landsteinerį, kuris sudarė ABO kraujo grupių sistemą.

BFL

Lietuvoje pamažu įsivyrauja požiūris, kad kraujas nėra prekė ir jo donorystė turi būti savanoriška. Praėjusiais metais Nacionaliniame kraujo centre neatlygintinų donorų kraujo surinkta dalis sudarė jau 51,25 proc. Pirmą kartą nuo 1997 m., kai mokama donorystė buvo įteisinta, savanoriškai duoto kraujo dalis viršijo mokamo.

Daugiausia (37 proc.) kraujo pernai surinkta iš jaunimo nuo 18 iki 25 metų, mažiausiai (4 proc.) – iš 56 m. ir vyresnių žmonių. Pagal donorų amžių Lietuva žengia koja kojon su pasauliu – būtent 18–25 m. jaunuoliai įneša didžiausią indėlį (38 proc.) į pasaulio kraujo banką, praneša pasaulio sveikatos organizacija.

“Procedūra paprasta ir neskausminga. Viso labo nejudėdamas paguliu 20 minučių ir taip galbūt kam nors labai padedu. Be to, prieš perpilant kraują, jis yra visapusiškai ištiriamas. Dėl to reguliariai duodamas kraują, kartu ir pasitikrinu, ar jame neatsirado nieko blogo”, – donorystės motyvus vardija Paulius Ambrazevičius, nuo 2005 m. kraują davęs 7 kartus.

Iš viso Lietuvoje kraujo donorais gali būti apie 60 proc. gyventojų, tačiau šia galimybe pasinaudoja tik apie 3 proc., didžioji dalis – vieną kartą. Per metus šalyje kraujas duodamas apie 100 tūkst. kartų. To pakanka patenkinti bazinius poreikius, tačiau problemų kyla prireikus retesnės kraujo grupės.

BFL

Seimo Sveikatos reikalų komitetas (SRK) trečiadienį nusprendė Seimui siūlyti priimti liberalesnį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, nei buvo numatęs anksčiau.

Komitetas, pagrindiniu ėmęs konservatyvųjį “darbietės” Dangutės Mikutienės pateiktą Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, trečiadienį pritarė daugeliui parlamentarės Agnės Zuokienės pasiūlymų, kuriais projektas pakeistas iš esmės, taip pat ir jo pavadinimas.

Pritarus liberaliojo flango parlamentarų pasiūlymams, Seimui teikiamas projektas leistų sukurti iki dešimties embrionų, juos šaldyti, tačiau dėl kompromiso buvo atsisakyta lytinių ląstelių donorystės. “Darbietės” D. Mikutienės siūlytas projektas būtų leidęs sukurti tiek embrionų, kiek vienu metu būtų perkelta į gimdą, ir ne daugiau trijų, embrionų šaldymas būtų draudžiamas.

“Matydami visuomenės reakciją, atsisakėm reikalavimo dėl donorystės, ir Seimui bus teikiamas, mano matymu, protingas, teisingas, subalansuotas įstatymo projektas. Palikta teisė sukurti iki dešimties embrionų, bet pati šeima nusprendžia, įvertindama viską, tris, du vieną, penkis ar dešimt, paliekama šeimai pačiai apsispręsti”, – po komiteto posėdžio žurnalistams sakė liberaliojo projekto iniciatorius liberalcentristas Algis Čaplikas.

Pasak A. Čapliko, taip pat komitete pritarta, kad dirbtinio apvaisinimo procedūros galėtų būti kompensuojamos valstybės.”Apmokėjimui taip pat pritarta, ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, sprendžiant pagal ekonominę situaciją, bet kad tai netaptų tik turtingųjų privilegija”, – žurnalistams sakė A. Čaplikas.

Daugybę pasiūlymų projektui registravusi A. Zuokienė tvirtino, jog svarbiausia, kad Seimui teikiamas įstatymo projektas kiekvienai šeimai leis spręsti ir elgtis pagal savo įsitikinimus – kiek embrionų sukurti, ar juos šaldyti.

Seimo SRK trečiadienį Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą komiteto pirmininko Antano Matulo siūlymu svarstė už uždarų durų.

Komiteto pirmininkas tvirtino, jog uždarame posėdyje komitetas dirbs konstruktyviau ir nepasiduos, jo žodžiais, patiriamam spaudimui. “Tam tikras spaudimas yra jaučiamas, ir jei mes apsisprendėm, kad laisviau balsuosim, mes greičiau priimsim sprendimą, jei būsim vieni”, – sakė komiteto vadovas.

Tuo tarpu vieną projektų teikusi D. Mikutienė komiteto sprendimą posėdžiauti uždarai vadino neetišku, esą juo siekta už akių patvirtinti liberalųjį įstatymo projektą.

“Nesuprantu, kad reikėjo viso šito cirko, manau, pasielgta mažų mažiausiai neetiškai. Kam tas uždaras svarstymas? Juk svarstant parlamente vis tiek visi balsuos atvirai”, – BNS sakė D. Mikutienė.

Komiteto narė tvirtino, esą trečiadienį komitete svarstant projektą “dėl kiekvieno klausimo buvo balsuojama, ir kartais po kelis kartus, kol būdavo patvirtintas A. Zuokienės pasiūlymas”.

D. Mikutienė sakė, jog gavusi suredaguotą įstatymo projektą ji teiks pasiūlymus, kuriais būtų galima svarstymo plenarinių posėdžių salėje metu grįžti prie jos pateikto pradinio varianto.

Seimui buvo pateikti du įstatymų projektai, kurie reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą – konservatyvusis “darbietės” Dangutės Mikutienės ir liberalusis liberalcentristo Algio Čapliko. Pagrindiniu komitetas nusprendė imti konservatyvųjį projektą, tačiau trečiadienį komitete pritarus A. Zuokienės pasiūlymams jis liberalizuotas.

“Darbiečių” siūlomas projektas siūlo drausti tiek lytinių ląstelių donorystę, tiek embrionų šaldymą. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, ir jų skaičius negali viršyti trijų. A. Čapliko teikiamu įstatymo projektu buvo leista ir vyriškų, ir moteriškų lytinių ląstelių donorystė, o apvaisintas lytines ląsteles leidžia laikyti užšaldytas iki penkerių metų.

Komiteto pasirinktas variantas, kuris ir bus teikiamas svarstyti Seimui – drausti lytinių ląstelių donorystę, bet leisti sukurti iki dešimties embrionų, embrionus šaldyti iki penkerių, o lytines ląsteles – iki 10 metų.

Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu “Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo”.

Kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.

Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18-49 metų) šeimų, tuo metu epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja 2 tūkst.

Nors organų donoro kortelę Lietuvoje galima įsigyti jau nuo 2000 m., jos turėtojų mūsų šalyje vis dar labai mažai – šiuo metu kortelę turi tik 14 tūkst. asmenų, o tai sudaro vos 0,4 proc. visų šalies gyventojų. ES vidurkis yra 12 proc., o, pavyzdžiui, Olandijoje jis siekia net 44 proc.

Viena priežasčių, kodėl donorystė Lietuvoje nepopuliari, – tai sudėtinga ir ilgai trunkanti donoro kortelės įsigijimo procedūra. “Iki šiol norint gauti donoro kortelę būtina kreiptis į savo gydytoją, pildyti specialias formas, kurios siunčiamos mums. Visos biurokratinės procedūros trunka apie mėnesį”, – aiškina Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė. Be to, menką susidomėjimą donoryste lemia ir informacijos stoka.

Priminsime, kad donoro kortelę pasirašyti gali visi, sulaukę 18 metų. “Pasirašant sveikata nėra tikrinama, nėra jokių apribojimų dėl sveikatos, svorio ar amžiaus. Ar organai tinkami persodinti, tiriama tik tuomet, kai asmuo tampa potencialiu donoru, t.y. kai nustatoma jo smegenų mirtis ir yra jo paties arba artimųjų sutikimas dėl donorystės”, – informuoja asociacijos “Donorystė” prezidentas Arminas Bartkaitis.

Jo duomenimis, vyriausiam donorui, kurio inkstai sėkmingai persodinti Lietuvoje, buvo 90 metų.