Baigiantis kadenciją europarlamentaras mano, kad Europos Parlamentas (EP) savo šansą gali turėti, bet su sąlyga, jei bus rasta formų, kaip tuštybės mugę ir gana hermetišką politiką pakeisti labai gyvais piliečių forumais.

Po kelių dienų vyksiančiuose EP rinkimuose, tikėtina, ir vėl balsuos vos koks ketvirtadalis europiečių rinkėjų. O EP mandatą kaip kokį aukso puodą vėl laimės politikos pensininkai, triukšmadariai, net euroskeptikai, penkerius metus nežinia už ką gausiantys milžiniškas algas, – bent jau taip apie EP mano nemažai europiečių.
Pokalbį su kadenciją baigiančiu europarlamentaru prof. dr. Leonidu Donskiu ir pradedame nuo klausimo, su kuo jam, mačiusiam EP iš vidaus, dabar asocijuojasi ši institucija: su rūpinimusi europiečių gerove ar biurokratija ir išlaidavimu?

L.D.: Atsakymas, kaip sako lietuvių liaudies išmintis, kažkur ties viduriu. Taip, EP nėra toks efektyvus, operatyvus, greitai reaguojantis į iššūkius kaip nacionaliniai parlamentai. Mes labiau priminėme kažkokį europinį forumą be didelių įgaliojimų, o ne tikrą parlamentą.
Tai viena įtakingų ES institucijų, bet ne tokia galinga, kokia turėtų būti. Europos Komisija, nors yra ne renkama, o komplektuojama iš nacionalinių vyriausybinių nominacijų, vadinasi, yra Europos funkcionierių institucija, akivaizdžiai galingesnė. Kad joje galima padaryti kur kas daugiau nei EP, rodo ir dabartinių EP vadų noras žūtbūt siekti Europos Komisijos pirmininko posto.
EP turi mažiau įtakos ir už Vadovų Tarybą – šiame tarpvyriausybiniame forume realiai įvyksta susitarimai ir priimami svarbūs sprendimai.
Tačiau yra ir teigiamų EP pusių. EP kažkada buvo nominuojama institucija – valstybės teikė nusipelniusių asmenų sąrašus, o dabar reikia nacionaliniu mastu būti išrinktam, ir tai rimta, nes tu gauni mandatą. Antra vertus, tai pažymėta tam tikru dvilypumo ženklu: per nacionalinius rinkimus kandidatai pasakoja vienas istorijas, nors realiai supranta, kad patekę į EP gyvens visai kitomis problemomis.
Man atrodo, EP yra jauna savęs tebeieškanti institucija.
VEIDAS: Jei ir po Lisabonos sutarties, kai EP įgijo daugiau galių, jis neranda savo vietos, tai gal jis apskritai nereikalingas?
L.D.: EP turi įrodyti, kad yra reikalingas, man tai nėra savaime aišku. Ši institucija yra nuveikusi labai prasmingų ir gerų darbų, suteikia daug daugiau legitimumo visai europinei politikai. Bet suvokiant, kad euroskepsio ne mažėja, o daugėja, ir ypač Vakaruose, EP turi tikrai įrodyti, kad jis ne, kaip sako anglai, riebių kačių buveinė, o piliečių institucija. Tam jis turi maksimaliai priartėti prie Europos piliečių. Neabejoju, EP savo šansą gali turėti, bet su viena sąlyga – jei bus rasta naujų formų, kaip tuštybės mugę ir gana hermetišką politiką pakeisti labai gyvais europiniais piliečių forumais. Matyčiau EP prasmę ir kaip tam tikro tilto tarp nacionalinių parlamentų, kaip interparlamentinės asamblėjos. EP prasmė – ir žmogaus teisių srityje: po Jungtinių Tautų tai turbūt antra pagal svarbą institucija pasaulyje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Teks kurti Europą iš karto dviejose zonose – savo valstybėje, dėl galimybės būti ES dėmesio centre pamirštant politines rūmų intrigas, ir pačioje ES erdvėje, jai tampant neįvardyta, bet realia federacija.

Šie metai Lietuvai ypatingi visų pirma tuo, kad jie perlaužia ir nugali liūdną istorinį Lietuvos ciklą – XX amžiuje Lietuva neegzistavo ilgiau nei 22 metus. 2013-ieji, laimei, užbaigia ir atmeta šį ciklą – Lietuva pradeda 23-iuosius savo nepriklausomybės metus. Nūdienos Lietuva nepalyginti giliau integruota į Europą bei tarptautinę Vakarų pasaulio saugumo ir gynybos sistemą (Pirmoji Respublika iki Antrojo pasaulinio karo buvo integruota į Europos prekybos, bet tik ne į jos saugumo sistemą); be to, ji turi visus demokratinės valstybės kredencialus, kurių neturėjo ikikarinė Lietuva.
O antroji priežastis, dėl kurios 2013-uosius galima laikyti ypatingais metais, – tai Lietuvos pirmininkavimas ES Taryboje. Šalies politiniam ir kultūriniam elitui teks pamiršti rūmų intrigas mūsų valstybės istorinio šanso būti ES dėmesio centre vardan. Sunkiai gimstanti europinė mūsų politinė klasė ir su ja glaudžiau susijusi kultūros elito dalis iki šiol vis dar kovoja aršias politinės įtakos ir socialinio prestižo kovas siekdama iškilesnių vaidmenų švietimo ir kultūros politikoje (arba tiesiog įtakos valstybės institucijose), tačiau šįkart reikės tai bent jau laikinai atidėti į šalį ir pasistengti tinkamai pristatyti Lietuvą kaip solidžią Europos valstybę.
Kad ir kaip būtų, nesu skeptikas dėl mūsų galimybių susitelkti šalies labui: per dvidešimt dvejus savo nepriklausomo gyvenimo Europoje metus įgijome tarptautinės patirties ir turime solidų diplomatų korpusą – jis jaučia ES realijas ir moka Lietuvos užsienio politikos prioritetus įterpti į ES darbotvarkę. Jau ir dabar matome Lietuvos ambasadose dirbančių kultūros atašė pastangas atverti tuos Lietuvos istorijos puslapius, kuriuos Vakarų Europos šalys žino gan menkai ir fragmentiškai. Pakanka paminėti LDK daugiakultūrį paveldą, kuris Lietuvą leidžia traktuoti kaip ankstyvą ES prototipą – decentralizuotą daugiatautę ir daugiakalbę valstybę, kuri XVII amžiuje kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo tokių centralizuotų Vakarų monarchijų, kaip Prancūzija ir Anglija.
Šita mūsų istorija anksčiau ar vėliau privalo koreguoti tas klišes, kurių pilna Vakarų Europos knygose ir politinėse nuomonėse apie Lietuvą, kaip esą mažą, provincialią, užsispyrusią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuriai daugelis ES gyvenimo aspektų yra ganėtinai svetimi ir kuri, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos satelitės bei dalys, į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos demokratinės politikos, liberalių vertybių ir laisvės erdvės. Kad ir kokios būtų mūsų klaidos, mentaliniai trombai ir politikos defektai, tokia nuomonė apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis vis dėlto yra iki absurdo suprimityvinta.
2013-aisiais ES tebesitęs neaiškumo ir dvilypumo situacija. Faktas, kad pats Silvio Berlusconi jau maldauja profesorių Mario Monti toliau vadovauti technokratinei Italijos vyriausybei ir žada be kovos užleisti jam premjero postą, rodo, kaip į antrą planą ES traukiasi reali ir įprastinė politinė kova tarp dešinės ir kairės. Mes matome visiškai naujas realijas: krizės suvaldymas ir ekonomika tampa vieninteliu ES politikos turiniu. Euro krizė Graikijoje ir jos išsiplėtimas į Ispaniją bei Portugaliją jau tampa mūsų visų egzistencine problema. Jei prie šio problemiško trio prisidės situacijos nesuvaldanti ketvirtoji ES ekonomika, tai yra Italija, padėtis taps kritinė.
Todėl prieš mus veriasi lemtingų sprendimų metas ir erdvė – ES privalo tapti neįvardyta, bet realia federacija, nes kitaip ji nesuvaldys ekonomikos krizės. Fiskalinė sąjunga be politinės sąjungos yra fikcija. Šitą suprato visi, kurie neprarado realybės pojūčio. Kita vertus, nusiuntus pernelyg atviras ir supaprastintas žinias valstybėms, kurios nėra patenkintos Briuselio įtakos didėjimu, įtampa tarp Europos Komisijos ir valstybių narių vyriausybių dar labiau padidėtų – ypač dėl migracijos ir sienų atvirumo.
Greičiausiai todėl bus atsargiai laviruojama tarp nacionalinės ir europinės politikos jautrumo zonų. Tai kels papildomus uždavinius bei nelengvus reikalavimus ir nacionaliniams, ir europiniams politikams. Tad teks kurti Europą dviejose zonose – savo valstybėje ir pačioje ES erdvėje. Nes jau dabar aišku, kad vienos iš šių dimensijų sumenkinimas mūsų niekur neveda. Lietuvai ir ES bus kaip deguonis būtini politikai ir viešos figūros, kurios nebijotų būti tarp Scilės ir Charibdės ir kalbėtų su savo bei visos Europos piliečiais XXI amžiaus kalba – neatitrūkdami nuo kasdienybės ir sykiu siūlydami didelę ir įkvepiančią viziją.
2013 metais nuobodu tikrai nebus.

Privalome koreguoti klišes apie Lietuvą, kaip esą provincialią, rusofobinę ir antisemitinę šalį, kuri į ES stojo tik tam, kad pabėgtų nuo Rusijos įtakos, o ne dėl Europos vertybių.