BFL

Apvogti ir priversti kantriai laukti – taip galima apibūdinti sportininkus, kurie po varžovų diskvalifikacijos pripažįstami laimėtojais. Bet sausakimši stadionai plojo apgavikams, o apvogtiesiems medaliai grąžinami tyliai. Jeigu apskritai grąžinami.

Inga NECELIENĖ

Lengvaatletė Austra Skujytė ir imtynininkas Mindaugas Mizgaitis kartu dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino. Iš Atėnų A.Skujytė grįžo su olimpiniu sidabru, o M.Mizgaičiui olimpinis debiutas baigėsi neįveikta kvalifikacija.

Po ketverių metų Pekine Austrai ne tik nepavyko apginti vicečempionės titulo, bet ir apskritai baigti septynkovės varžybų. Užtat iš Kinijos triumfuodama grįžo imtynininkų rinktinė su medalį pelniusiu M.Mizgaičiu priešakyje. Kaip ir dera, jie buvo sutikti trankiai – juk pirmąkart tokio rango varžybose iškovota bronza. Bet po daugiau nei aštuonerių metų aiškėja, kad M.Mizgaitį derėjo sutikti kaip vicečempioną. Belieka spėlioti, ar dėl aukštesnės prabos medalio imtynininko sutiktuvės būtų buvusios trankesnės, bet svarbu, kad jos apskritai buvo.

Per 2012-ųjų žaidynes iš visų individualių sporto šakų atstovų labiausiai gailėjome A.Skujytės, kuri Londone liko penkta. „Kiek pralaimėjau – 20 taškelių? Skaudu, apmaudu… Suprantu, kai esi toli nuo pakylos, o čia visai šalia“, – po paskutinės bėgimo rungties paaiškėjus užimtai galutinei vietai sunkiai žodžius rinko pavargusi sportininkė, beje, Londone pasiekusi septynkovės rutulio stūmimo pasaulio rekordą.

Buvo pikta, kad po puikiai susiklosčiusios pirmos varžybų dienos prieš lemiamą antrąją ją vienintelę iš visų septynkovininkių iki vėlumos užlaikė dopingo kontrolieriai.

Grįžusi namo už žaidynėse prizinę penktą vietą premiją gavo, bet nuo gausių sutiktuvininkų, apspitusių naująsias čempiones, vicečempioną ir du bronzinius prizininkus, laikėsi nuošaliau. Kalbėti apie olimpinį Londoną buvo labai skaudu.

Nuryti nuoskaudą ir laukti

A.Skujytė neslepia, kad didelę nuoskaudą ir sunkumą jautė dar dvejus metus – mintimis grįžti į daug vilčių teikusią olimpiadą, kuri galėjo būti skambus atsisveikinimas su didžiuoju sportu, buvo per skaudu. Menkos vilties, kad galbūt tiesa triumfuos, suteikė ketvirtą vietą žaidynėse užėmusios ukrainietės diskvalifikacija ir vis garsesnės kalbos apie Londone bronzą iškovojusios Tatjanos Černovos įtartinus dopingo testo rezultatus.

Dukart dėl dopingo vartojimo įkliuvusios T.Černovos bausmių kalendorius tarsi suskirstytas į dvimečius ciklus. Dveji metai prieš ir po 2012-ųjų žaidynių – dopingu paženklintas periodas, bet per vidurį įsiterpęs esą švarusis laikotarpis, per kurį sportininkė pasiekė dvi reikšmingas pergales: 2011 m. tapo pasaulio čempione, o 2012 m. žaidynėse iškovojo bronzą. Bet po lapkričio 29 d. paskelbto Tarptautinio sporto arbitražo teismo (angl. CAS) sprendimo šio buvusio švaraus periodo nebeliko, o per jį pasiekti rezultatai anuliuoti. Laimėtojai pasislinko.

Tačiau CAS verdikto teko palūkėti. 2016 m. kovą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) CAS pateiktas prašymas persvarstyti T.Černovos diskvalifikaciją paskendo tyloje. „Iš pradžių buvo sakoma, kad jau šių metų gegužę bus paskelbtas verdiktas, vėliau sakė, kad rugsėjį. Baigėsi gegužė, praėjo ruduo ir beveik žiema atėjo, kol sužinojome sprendimą. Bet čia turbūt normalu – visi teismai ilgai trunka, o įkliuvę sportininkai griebiasi už menkiausio šiaudo, bandydami išsaugoti savo poziciją“, – nesistebi A.Skujytė, kuriai visą tą laiką neliko nieko kito, kaip tik kantriai laukti.

„Viltis ruseno – o gal? Bet kai išteisinimo ar kaltės pripažinimo procesai taip ilgai užtruko, buvo aišku, kad kažkas vyksta. Laikas ėjo ir atrodė vis mažiau tikėtina, kad teisybė paaiškės, todėl išgirsti tokį verdiktą buvo labai džiugu“, – sako A.Skujytė.

Po Rio de Žaneiro žaidynių sportinę karjerą baigusi olimpinė ir pasaulio čempionė Jessica Ennis-Hill, iš kurios T.Černova pavogė 2011-ųjų pasaulio čempionato laimėtojos titulą, belaukdama CAS sprendimo tikino, kad susidariusiai padėčiai apibūdinti ir sukilusioms emocijoms išreikšti žodis „nusivylimas“ yra per silpnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Rusijos lengvaatlečiai nebus įsileisti į olimpinį Rio de Žaneirą. Tokią žinią birželio 17-ąją pranešė Vienoje posėdžiavusi Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacijos (angl. santrumpa IAAF) taryba. Jos narių vienbalsiu sprendimu Rusijos lengvosios atletikos federacijos narystės diskvalifikacija nebuvo anuliuota, taigi lieka galioti draudimas šios šalies lengvaatlečiams dalyvauti visose tarptautinėse varžybose, įskaitant ir artėjančias 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų.

„Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos paskelbtas nutarimas skiriasi nuo politizuotų sprendimų, kurie buvo priimti prieš 1980 m. Maskvos ir 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes. Nors ši žinia, neabejoju, stipriai supurtys visą sporto pasaulį, tai neturi nieko bendra su politika, nes susiję ne su konkrečia šalimi, o su tos šalies sportininkų plačiu dopingo vartojimu ir, dar blogiau, vartojimo dangstymu. Tokiu sprendimu siekiama padaryti mūsų sportą švarų ir kovoti dėl jo ateities. Tokie pažeidimai, kokie užfiksuoti tarp Rusijos lengvaatlečių, netoleruotini ir pažeidžia vieną pagrindinių principų – garbingą sportinę kovą“, – nepolitizuoti IAAF sprendimo pataria Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.

Pro kaminą nelįs?

Tik kodėl sunku patikėti, kad lengvaatlečių iš Rusijos tikrai nematysime Rio, ir norisi vartoti „jeigu jų nebus“? Galbūt todėl, kad ši šalis nepratusi būti neįleista ten, kur renkasi geriausi ir stipriausi. Sužinoję, kad jų lengvaatlečiai nebus įleisti pro Rio de Žaneiro vartus, šiuo sprendimu ėmė piktintis nuo eilinių žmonių, trenerių, sportininkų iki Rusijos sporto ministro bei prezidento. O šalies valdžia su pačiu Vladimiru Putinu priešaky desperatiškai ėmė ieškoti kelių pro kaminą, kad jau nepavyko pro duris.

Sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

„Žinoma, neteisinga. Atsakomybė turi būti asmeninė. Kodėl žmonės, kurie visiškai nesusiję su pažeidimais, turi kentėti už kitus? Tai visiškai netelpa į jokius civilizuoto elgesio rėmus. Manau, mes dar kalbėsimės su mūsų kolegomis Pasaulinėje antidopingo agentūroje, ir tikiuosi reakcijos iš Tarptautinio olimpinio komiteto“, – sužinojęs apie tokį IAAF tarybos vienbalsį sprendimą pasipiktinimo neslėpė Rusijos vadovas.

Rusijos lengvosios atletikos federacija nuo praėjusių metų lapkričio buvo laikinai nušalinta nuo visų tarptautinių varžybų dėl šalyje išsikerojusio dopingo ir korupcijos šioje srityje. Jai susitvarkyti buvo duota laiko iki gegužės pabaigos, o lemiamą sprendimą, susipažinusi su atliktais pokyčiais, IAAF sudaryta taryba turėjo skelbti jau minėtą birželio 17-ąją. Šios dienos neramiai laukę Rusijos lengvaatlečiai sužinojo, kad IAAF sprendimu tolimojoje Brazilijoje jų nebus.

Likusią vienintelę viltį Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), kuris turi lemiamą sprendimo balsą, kas dalyvaus jo rengiamose žaidynėse, o kas ne, regis, sužlugdė jau pats pirmasis TOK viceprezidento pareiškimas, kad TOK šiai IAAF pozicijai neprieštaraus. O tai reiškia – išties viskas.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų. Vis dažniau specialistams įtarimų ėmė kelti gausus rusų atletų medalių derlius kiekvienose svarbesnėse sezono varžybose ir tai, kad vienus tituluotus sportininkus labai jau greitai ant garbės pakylos ėmė keisti kiti. O sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

Nuo kalbų prie įrodymų

Kalbos apčiuopiamą pavidalą įgavo po Vokietijos ARD televizijos žurnalistų sukurto dokumentinio filmo, kuris buvo parodytas 2014 m. gruodį. Vokiečiams praskleisti Rusijos aukščiausio meistriškumo sporto šydą padėjo dėl dopingo vartojimo diskvalifikuota šios šalies bėgikė Julija Stepanova ir jos vyras, buvęs Rusijos antidopingo agentūros darbuotojas Vitalijus Stepanovas.

Kaip jau įprasta, slapta filmuotus vaizdus ir kalbas apie dopingą, jo dangstymą, turto prievartavimą Rusija išvadino pramanais ir provokacija, bet Tarptautinė antidopingo agentūra (WADA) matytų kadrų nepraleido pro pirštus ir į Rusiją bei jos lengvaatlečius ėmė žiūrėti atidžiau.

Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Rusai pastaruoju metu pamėgo verksmingai kartoti, esą visi prieš juos susimokę, o neįstengdami jų įveikti garbingoje kovoje stadione ar ėjimo, bėgimo trasose nusprendė įmurkdyti į dopingo liūną. Bet atliktas nepriklausomos WADA komisijos tyrimas parodė, kad yra kaip tik atvirkščiai – tai dauguma aukščiausio meistriškumo Rusijos lengvaatlečių ir jų trenerių, Lengvosios atletikos federacijos, valdžios atstovų ir vadovų susimokė prieš kitas šalis bei jų sportininkus ir jau keleri metai konkurentams iš panosės gvelbia nesąžiningais metodais iškovojamus medalius. Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Specialios WADA komisijos, kuriai atskleisti Rusijos lengvosios atletikos sopulius padėjo ir Interpolas, komisijos vadovas kanadietis Dickas Poundas neslėpė nuostabos dėl daugelio per tyrimą paaiškėjusių faktų, bet bene labiausiai jį trikdė tolesnis Rusijos sportininkų ir trenerių elgesys. Net ir pradėjus tyrimą, apie kurį stebimieji žinojo, kai kuriose treniruočių stovyklose toliau sistemingai buvo vartojamas dopingas ir manoma, kad šis tyrimas vis tiek baigsis niekuo. Gal rusai manėsi esą nebaudžiami, o gal ankstesnis „bendradarbiavimas“ su IAAF juos užliūliavo?

Kokiais tvirtais saitais buvo susijusios šios dvi lengvaatlečius vienijančios organizacijos – Rusijos ir Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija, rodo kad ir toks faktas. IAAF iki gyvos galvos diskvalifikuotas iki tol daugiau nei dvidešimtmetį Rusijos lengvosios atletikos federacijai vadovavęs Valentinas Balachničiovas ir dabar jau taip pat buvęs IAAF generalinis sekretorius Pierre‘as Weissas susirašinėdami ne tik aptarinėjo Rusijos lengvaatlečių sveikatą, bet ir darė viską, kad šios šalies atletų su dopingo vartojimu susijusios nuodėmės neiškiltų į viešumą.

Regis, dalį Rusijoje norma laikomų „bendradarbiavimo“ būdų buvo perėmusi ir pati IAAF, bet daugiau detalių tikimasi sužinoti baigus 16 metų šios didžios ir galingos sporto organizacijos vairą laikiusio buvusio prezidento Lamine‘o Diacko tyrimą. Kaip žinoma, šis senegalietis taip pat įtariamas korupcija ir pinigų plovimu.

Didžiosios aistros – nuo lapkričio

Neatrodo, kad į 2015 m. lapkritį paskelbtą WADA komisijos tyrimą, surašytą 335 puslapiuose, apie galimą korupciją ir dopingo vartojimą lengvosios atletikos varžybose labai rimtai žiūrėjo Rusijos sporto valdžia. Matyt, manyta panašiai – vis tiek pašalinti visų rusų neišdrįs. Tyrėjų duomenimis, Rusijoje dopingo vartojimo kultūra taip giliai įsišaknijusi, kad tirti šį reiškinį reikia kartu su kitais taikomais nusikalstamais metodais – kyšių reikalavimu ir davimu, turto prievartavimu ir pan. Rusų atletai galėjo duoti kyšius dopingo tikrintojams ir Rusijos an­ti­dopingo agentūros kontroliuojamai Maskvos laboratorijai.

Į dienos šviesą iškilo ir tas faktas, kad tuomečio šios šalies antidopingo agentūros vadovo Grigorijaus Rodčenkovo paliepimu prieš pat WADA tikrintojų vizitą buvo sunaikinta arti pusantro tūkstančio potencialiai teigiamų dopingo testų. „Visa tai negalėjo vykti be valstybės pareigūnų žinios“, – pernai tiesiai šviesiai rėžė buvęs plaukikas, olimpietis, buvęs WADA vadovas ir dukart TOK viceprezidentas D.Poundas, turintis teisininko išsilavinimą.

Jo žodžius patvirtino tas pats G.Rodčenkovas, kuris po kilusio skandalo buvo atleistas iš pareigų, o pernai rudenį pabėgo iš Rusijos į JAV. Prakalbęs jis tyrėjams pateikė naujų detalių. Štai vos keletas jų. Buvusio antidopingo agentūros vadovo tvirtinimu, Rusijos sportininkai aktyviai ėmė vartoti dopingą dar prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes ir pats G.Rodčenkovas asmeniškai sukūręs sunkiai tikrintojų aptinkamą trijų skirtingų anabolinių steroidų mišinį, leidusį atletams sukčiauti prieš pat prasidedant varžyboms. O per Sočio žiemos olimpines žaidynes dopingo kontrolės laboratorijoje buvo įrengta slapta anga sienoje, per kurią buvo sukeičiami rusų sportininkų mėginiai.

Pasirodžius skandalingai didelės apimties medžiagai ir drąsiai WADA rekomendacijai suspenduoti visus šios šalies lengvaatlečius, Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko puolė raminti sportininkus ir visuomenę, esą paskelbtos sankcijos – tik laikinos, o visos problemos bus išspręstos laiku. Suprask, iki Rio žaidynių – tikrai. „Bet kokia suspendavimo ir draudimo dalyvauti olimpiadoje galimybė turi būti sprendžiama IAAF labai rimtai. Turi būti įrodyta, kad taisyklių pažeidimus padarė pati Rusijos lengvosios atletikos federacija, o ne atskiri sportininkai, todėl juos bausti būtų nesąžininga“, – pernai metų lapkritį sakė V.Mutko.

Nesitikėjo tokio kirčio?

Kai WADA apkaltino Rusiją pažeidžiant visus įmanomus antidopingo konvencijos straipsnius, vargu ar daug kas tikėjosi kažko rimtesnio nei įprasto pagrūmojimo pirštu ir paliepimo susitvarkyti. Bet po 2015 m. lapkričio 13 d. skubiai sušaukto IAAF tarybos posėdžio, kuriam vadovavo vos prieš tris mėnesius šios federacijos prezidentu išrinktas buvęs bėgikas, dukart olimpinis čempionas, Lon­dono žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas britas Sebastianas Coe, kai buvo nuspręsta nušalinti visus Rusijos lengvaatlečius nuo varžybų, įskaitant ir 2016 m. olimpines žaidynes, tiek Rusija, tiek kitos dėl antidopingo taisyklių pažeidimo atidžiau stebimos šalys privalėjo suklusti.

Susikompromitavusį L.Diacką pakeitęs S.Coe, jau per IAAF prezidento rinkimų batalijas ypač didelį dėmesį skyręs būtinybei pačiai Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai apsivalyti, kirto iš peties. „Priėmėme sprendimą preliminariai nušalinti Rusiją – tai griežčiausia sankcija, kurią šiuo metu galėjome pritaikyti. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad visa sistema nuvylė atletus – ne vien Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Mes aiškiai sakome, kad bet kokio lygmens sukčiavimas nebus toleruojamas, todėl rusų lengvaatlečiams nuo šiol nebus leidžiama kovoti IAAF rengiamose varžybose. Ir iki papildomo sprendimo mes traktuojame, kad Rusijos lengvosios atletikos nariai nedalyvauja olimpinėse žaidynėse“, – po pernai lapkritį Rusijos lengvaatlečiams paskelbto verdikto sakė S.Coe.

Taip pat iš rusų buvo atimta teisė organizuoti 2016 m. pasaulio sportinio ėjimo taurės varžybas ir 2016 m. pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionatą.

Rusijos lengvaatlečių nenaudai taip pat pasitarnavo šių metų pradžioje jų gretas gerokai praretinęs meldonio skandalas ir gegužės pabaigoje, artėjant jiems lemiamai birželio 17-ajai, atskleisti nauji negražūs faktai. Patobulėjus anabolinių steroidų suradimo dopingo mėginyje įrangai TOK nusprendė iš naujo patikrinti beveik puspenkto šimto 2008 m. Pekino žaidynių dalyvių mėginių. Nors pagal ankstesnę tvarką jau šiemet nesąžiningai Pekine medalius iškovoję atletai būtų galėję lengviau atsikvėpti, taip neįvyko dėl WADA sprendimo pailginti dopingo mėginių saugojimo terminą ir nuo aštuonerių metų jį pratęsti iki dešimties.

Taigi darsyk ištraukus saugotus 2008-aisiais Pekine imtus mėginius paaiškėjo, kad tarp 14 Rusijos sportininkų (11 lengvaatlečių, dviejų sunkiaatlečių moterų ir vieno irkluotojo), įtariamų dopingo vartojimu tose olimpinėse žaidynėse, net dešimt tapo Pekino žaidynių medalininkais – pelnė 1 aukso, 4 sidabro ir 5 bronzos medalius. Aštuoni iš šių įtariamųjų dar nebaigę sportinės karjeros, vadinasi, jie galėjo dalyvauti ir artėjančiose Rio de Žaneiro žaidynėse.

Kaip jau turbūt įprasta, iš pradžių oficialioji Rusijos sporto valdžia dievažijosi nieko nežinanti, bet po dienos kitos šį faktą teko pripažinti ir sporto ministrui V.Mutko, ir Rusijos olimpiniam komitetui, į šias naujienas reagavusiam garsiais pažadais dar aktyviau kovoti su draudžiamų preparatų vartojančiais sportininkais. V.Mutko prasitarė, kad Rusijos Federacijos parlamentas ketina numatyti baudžiamąją atsakomybę už dopingo vartojimą, taigi, suprask, su šiuo reiškiniu bus kovojama valstybiniu lygiu. Rusijos lengvosios atletikos federacija garantavo, kad į Rio žaidynes neskris nė vienas sportininkas, vartojęs draudžiamų preparatų – nesvarbu, kada jis jų buvo vartojęs.

Tokie sprendimai – sveikintini. Tik ar ne per vėlyvi? TOK paliko šiek tiek pravertas duris tiems Rusijos lengvaatlečiams, kurie įrodys, kad yra švarūs, nes, tarkime, ilgą laiką treniruojasi užsienyje ir, tikėtina, neturi nieko bendra su galbūt nešvariais metodais dirbančiais savo šalies treneriais bei antidopingo agentūros atstovais. Kita vertus, plaukikė Julija Jefimova treniruojasi ne gimtinėje, o JAV, bet nesąžiningos sportininkės šešėlio sunkiai atsikrato.

Kaip žinome, po TOK vėliava Rio de Žaneire glausis negausi pabėgėlių rinktinė. TOK siūlo po ja burtis ir sąžiningiems Rusijos lengvaatlečiams. Tik ar atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs mesti iššūkį savo šalies valdžiai? Juk ši šalis neklysta, tik ją visi skriaudžia.

Drąsus sprendimas, dopingui taręs aiškų „ne“

Aktualusis „Veido“ interviu su Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu

– Kaip tarptautinė lengvosios atletikos bendruomenė sutiko žinią apie IAAF sprendimą pašalinti visą Rusijos lengvaatlečių rinktinę iš Rio de Žaneiro žaidynių?

– Tai buvo tikėtas, nors, tenka pripažinti, išties drąsus sprendimas. Naujasis Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidentas Sebastianas Coe – aukščiausio lygio sporto funkcionierius, buvęs sportininkas, inteligentiškas, nepriekaištingos reputacijos žmogus, kompetentingas ir maksimaliai objektyvus. Jam pačiam, manau, skaudu bausti, bet jeigu bausmė yra teisinga, ji neišvengiama.

Kad šis žingsnis drąsus, turėtų pripažinti ir tie, kurie jį palaiko, ir tie, kurie nepalaiko. Bet net neabejoju, kad Rusijos lengvosios atletikos federacija buvo nubausta teisingai, o tokiam sprendimui priimti argumentų, kurių yra kur kas daugiau, negu mes visi žinome, pakako.

Ar džiaugiasi sportininkai? Jie džiaugiasi, bet ne dėl to, kad nebus vieno ar kito sportininko, o todėl, kad pašalinus nesąžiningus atletus jie galės dalyvauti garbingesnėje kovoje. Geram rezultatui pasiekti vis tiek reikės arba toli mesti, šokti, arba greitai eiti, bėgti. Švaresnis sportas – daugiau šansų kiekvienam, nes daugumos lengvosios atletikos rungčių rezultatai labai arti vienas kito, ir jeigu kuris nors sportininkas varžosi sukčiaudamas, sąžiningieji netenka galimybių jo įveikti.

– Vos išgirdusi žinią apie Rio žaidynes be Rusijos lengvaatlečių šios šalies valdžia neketino nuleisti rankų ir pareiškė, kad kreipsis į kitas sprendimo teisę turinčias institucijas. Ar gali būti, kad Rusijos lengvaatlečių Rio vis dėlto pamatysime?

– Tai normali aukščiausios valdžios, vadovybės gynybinė pozicija ir reakcija. Jeigu jie su viskuo būtų sutikę, tarsi būtų pripažinę, kad taip, viskas, kas ištirta ir žinoma, yra tiesa, o šios šalies Lengvosios atletikos federacija ir sportininkai nubausti teisingai. Manau, šis sprendimas nebus atšauktas, nes, kaip paaiškėjo, užfiksuoti dideli sisteminiai pažeidimai. Kaip jau minėjau, jeigu buvo priimtas toks drąsus sprendimas, vadinasi, jam priimti IAAF argumentų pakako.

Ar Rio matysime Rusijos lengvaatlečių? Jeigu atsiras tokių olimpinius kelialapius turinčių šios šalies sportininkų, kuriems sportas bus svarbiau nei jų šalies politika ir propaganda, jeigu jie sutiks startuoti su olimpine vėliava, sugebės įrodyti, kad ilgą laiką treniravosi, gyveno užsienyje – ten, kur visą laiką buvo pasiekiami dopingo kontrolieriams, tada pamatysime. Bet tuo labai abejočiau, nes žinome, koks didelis propagandos lygis Rusijoje.

– Kolektyvinė visai Rusijos lengvajai atletikai skirta bausmė švarių atletų atžvilgiu kaip nors paaiškinama?

– Sudėtingas klausimas. Kaip ir kare žūva nekaltų žmonių, taip ir čia. Kai bausmė skiriama tam tikrai šalies sporto federacijai ir visai sporto sistemai, ji neabejotinai paliečia ir ne vieną ar du sąžiningus sportininkus. Dėl to tikrai gaila. Bet kažkokio tarpinio sprendimo negalėjo būti. Čia ir yra esminis dalykas. Tai nebuvo sprendimas šalinti Rusiją ar jos sportininkus iš tarptautinių varžybų ir žaidynių. Taip buvo pasakytas aiškus „ne“ dopingo vartojimui pasaulyje.

Rusija – ne vienintelė šalis, kurioje nustatyta daug pažeidimų, nemažai tokių valstybių esama ir Azijoje, Afrikoje. Jeigu nebūtų žengtas toks ryžtingas žingsnis, būtų pasiųsta štai tokia žinutė: mes čia pašnekėjome, pagrūmojome, bet ir toliau su esama padėtimi taikstysimės. Juk tai grėstų pražūtimi visam šiuolaikiniam sportui, ne tik lengvajai atletikai. O dabar išgirdome aiškų „ne“ ne tik dopingui, bet ir korupcijai.

– Gegužės pabaigoje pasirodė žinių, kad dar kartą patikrinus kelis šimtus 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių, be kitų įtartinų atvejų, rimtų abejonių sukėlė ir dešimties Rusijos lengvaatlečių, Pekine iškovojusių medalius, dopingo testai. Ar jau žinoma šios istorijos atomazga?

– Jeigu pertikrinus testus užfiksuojama pažeidimų, sportininkai būna diskvalifikuojami, o likusių varžovų užimtos vietos automatiškai pasikeičia. Bet šios procedūros ilgai trunka – net iki pusmečio. Tai teisingas, bet mažai džiuginantis žingsnis. Žinome, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių septynkovės varžybose Austra Skujytė liko penkta. Diskvalifikavus vieną iš varžovių, po trejų metų ji oficialiai tapo ketvirta, o trečia liko rusė, kurios pavardė irgi sušmėžuoja tarp dopingo vartojimu įtariamų sportininkų.

Kad ir kokia vieta sportininkui pripažįstama po varžovų diskvalifikacijos, iš jo nesąžiningi konkurentai jau būna atėmę labai daug. Netgi grąžinto medalio vertė, palyginti su emocijomis, patiriamomis stadione iškart po garbingos kovos, būna milijoną kartų prastesnė. Tai didžiulė žala visiems.

– Kaip eliminavus Rusijos lengvaatlečių rinktinę keisis olimpinė atranka?

– Jeigu iškris apie šimtą, kiek jų paprastai dalyvauja, Rusijos lengvaatlečių, užsitikrinusių olimpinius kelialapius, tos vietos tuščios nebus. Iki olimpinės atrankos pabaigos dar yra laiko – ji baigiasi kartu su Europos čempionatu liepos 10 d. Matyt, tada ir bus daugiau aiškumo, bet greičiausiai atsiras šansas į žaidynes būti pakviestiems tiems, kuriems iki nustatyto olimpinio normatyvo trūksta labai nedaug. Taigi yra tikimybė, kad ir vienas kitas mūsų lengvaatletis galėtų sulaukti kvietimo.

– Dopingo pinklių neišvengia ir mūsų lengvaatlečiai.

– Deja, šiemet sužinojome apie du mūsų lengvaatlečių teigiamus dopingo testus – maratono bėgikės Živilės Balčiūnaitės ir rutulio stūmiko Rimanto Martišausko. Ir nors sunku bausti savus, mums gaila ir sportininkų, ir jų trenerių, mes irgi turime garsiai sakyti dopingui ne, todėl jiems nuobaudos bus gana griežtos.

Mes tikime, kad mūsų sportininkai garbingai kovoja, bet negalime už kiekvieną garantuoti. Įgyvendiname prevencinę programą, bendradarbiaujame su Lietuvos antidopingo agentūra. Ar draudžiamas preparatas į organizmą pateks tyčia, ar netyčia, sportininkas bus nubaustas beveik taip pat. Todėl ne mažiau svarbu netyčia nepaimti kokio nors papildo, atidžiai nepaskaičius jo informacinio lapelio. Tą savo sportininkams irgi nuolat aiškiname.

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Dopingo kontrolieriai, paskelbę karą meldonio vartotojams, bet neištyrę jo pasišalinimo iš organizmo trukmės, stiprų šios medžiagos poveikį privertė pajusti ir niekuo dėtus sportininkus, ir visą visuomenę. Tai kurie dabar išties kalti, o kurie – meldonio aukos? Arba mus ypač dominantis klausimas – matysime Julijos Jefimovos šypseną Rio de Žaneiro baseine ar ne?

Nuo sausio 1-osios sportininkams už­draus­ta vartoti medžiaga meldonis (lot. meldonium), vaistų rinkoje geriausiai ži­­noma mildronato vardu, pasižymi ilgalaikiu ne­­­ištirtu poveikiu ne tik sportininkų organizmams, bet ir tikrintojams bei dopingo testų ver­tintojams. Tokią iš­vadą galima pasidaryti žvel­giant į tris mėnesius intensyviai pildytą mel­­do­nio aukų sąrašą, o įpusėjus ketvirtajam ga­liau­siai sušvelnėjusią Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) poziciją įkliuvusiųjų atžvilgiu.

Netikėtai ilgas sąrašas?

Įsisiūbavus meldonio skandalui viešumon ėmė lįsti vis garsesnės jo pinklių neišvengusių sportininkų pavardės. Iš pradžių kova su naujosios dopingo medžiagos vartotojais kasdien įgau­davo vis didesnį pagreitį, o įkliuvėlių sąrašas kas savaitę ilgėjo. Rodėsi, pagautieji neišvengs griežtų bausmių – vieni iš tolo pamojuos olim­pi­niam Rio, kitiems teks ištarti „sudie“ visai ligtolinei sportinei karjerai.

Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti.

Regis, tuo patikėjo ir gausiausią meldonio au­kų sąrašo grupę sudarančių Rusijos atletų už­ta­rėjai – jų sporto bei politinė valdžia. Dar ko­vo 31 d. apgailestavęs dėl didžiausių įkliuvusių Ru­sijos sporto žvaigždžių – plaukikės Julijos Je­fi­mo­vos ir tenisininkės Marijos Šarapovos bei leidęs suprasti, kad praktiškai jau susitaikyta su jų ne­da­ly­va­vi­mu Rio de Žaneiro žaidynėse, balandžio 12 d. Ru­sijos sporto ministras Vitalijus Mut­ko prašneko kur kas optimistiškiau: dėl mildronato kilę ne­sklandumai greitai bus išspręsti. „Tai preparatas spąstai. Tikiuosi, ar­­ti­miausioje ateityje bus gerų naujienų. Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti“, – tokiais žo­džiais maž­daug 40-iai įkliuvusių Rusijos sportininkų vilties su­teikė V.Mutko.

Ir tikrai – jo minėtas artimiausias metas pa­si­­rodė besanti jau kita diena. Balandžio 13-ąją at­s­kriejo žinia apie numatytą leistiną šios už­draus­tos medžiagos normą: WADA informavo, kad jeigu mėginyje, paimtame iki kovo 1 d., bu­vo aptikta mažiau nei 1 mikrogramas meldo­nio, sportininkas nebus baudžiamas.

Sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

Po šio pranešimo sukruto vienos labiausiai Ru­sijoje gailėtų meldonio aukų – kovo pabaigoje į kameras raudojusios ir tikinusios, kad šio vaisto nei vartojo, nei žinojo apie jo uždraudimą – J.Jefimovos atstovas Andrejus Mitkovas. Jo teigimu, pagal visus laiko ir kiekio rodiklius, ku­rie nurodyti WADA pareiškime, sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

„Rengiame oficialų kreipimąsi į Tarptautinę plau­kimo federaciją (FINA) su prašymu panaikin­ti J.Jefimovai laikiną nušalinimą“, – sakė A.Mit­­­­kovas. Ir pridūrė tikįs, jog toks sprendimas bus priimtas kaip įmanoma greičiau, mat jau ba­landžio 16–23 d. vyksta Rusijos plaukimo čem­­pionatas, kuriame, Rusijos sporto atstovų įsitikinimu, privalo dalyvauti ir ryškiausia jų plaukimo žvaigždė.

J.Jefimova bilietą iš Los Andželo, kuriame tre­­niruojasi pas amerikietį Davidą Salo, nusipirko, į Maskvą nuskrido, bet dalyvauti šalies pirmenybėse FINA leidimo negavo. Kita vertus, ir be šių pirme­nybių J.Jefimova būtų turėjusi palikti „Trojan“ plaukimo mokyklą, nes JAV įstatymai neleidžia ša­lies plaukimo treneriams dirbti su sportininkais, ku­­­­rie įkliuvę dėl dopingo. Bet po pastarojo WA­DA pareiškimo ir leistinos meldonio normos nu­sta­tymo klausimas, kalta J.Je­fi­mo­va ar ne, lieka at­viras.

Prasižengėliai – paprasti ir ypatingi

Kuo ypatingas šis preparatas, „pakabinęs“ ar­ti pusantro šimto daugiausia posovietinio blo­ko sportininkų, dabar neramiai laukiančių am­ne­­s­tijos arba bausmės? Ir kodėl meldonis u­ž­kliu­vo tik dabar, jeigu, kaip prisipažino pirmo ryš­kumo te­­niso žvaigždė ir iki skandalo daugiausiai uždirbu­si sportininkė M.Šarapova, jį vartojo ištisą de­šimtmetį?

Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta.

1975 m. latvio Ivaro Kalvinio sukurtas vaistas mil­­dronatas, į kurio sudėtį įeina keturis dešimtme­čius niekam įtarimų nekėlęs meldonis, seniai var­totas širdies ligoms gydyti. Ypač buvusiose SSRS šalyse. Lietuvos sportininkai jo irgi vartodavo, bet, kaip pabrėžia Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas, tikrai ne penkmečiais ar dešimtmečiais. Visi vaistai yra nuodai, todėl ilgame­tis ar besaikis jų vartojimas be pasekmių ne­praeina.

„Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta. Juk šalis didelė, yra ir bus kitų spor­tininkų. O mes galvojame, kad tam žmogui ir baigus aktyvią sportinę karjerą dar reikės gyventi, mo­terims – vaikus gimdyti“, – lygina E.Švedas.

Mildronato paplitimą tarp Rusijos atletų pa­tvir­tina ne tik gausus dopingo kontrolieriams įk­liu­vusių šios šalies įvairių sporto šakų atstovų są­ra­šas, bet ir ledo ritulio rinktinės gydytojas Va­lerijus Konovas, kurio tvirtinimu, ledo ritulininkams šio vaisto skiriama jau 15 metų.

„Kai miršta ledo ritulininkas, tada lakstome ir ieškome, kodėl taip nutiko. Sportininkus reikia ne tik užversti krūviu, bet ir saugoti. Arba žaiskime lėtą ledo ritulį, bet ne – reikalaujame maksimalių greičių, jėgos žaidimo“, – piktinosi V.Konovas, besilaikantis Ru­sijoje po­puliarios nuomonės, kad visa ši naujausia do­pin­go istorija tėra politika ir noras eliminuoti iš žai­dynių stiprius varžovus rusus.

Nuo mildronato sklindantį politinį kvapą užuo­džia ir Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus, tik šiek tiek kitokį. Jeigu priimi sprendimą, kad nuo tada ir ta­da tam tikros medžiagos organizme neturi būti, bet po to jį keiti ir pradedi taikyti kažkokias išlygas – vienoks kiekis galimas iki vasario, kitoks iki ko­vo mėnesio paimtuose mėginiuose, nori nenori negerai pakvimpa.

Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų.

„Jei visa dabartinė tvarka būtų priimta iš anks­to, tada kitas reikalas. Negerus įtarimus sus­tiprina Rusijos, kurios sportininkų daugiausia įk­liuvo, sporto ir politinės valdžios atstovų kalbos: išvakarėse miglotai šnekama apie išteisinimą, o jau kitą dieną sužinome, kad nustatytos leistinos normos. Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų“, – sako G.Bartkus.

Į meldonio temą jautriai reaguoja ne tik Ru­­sijos sporto ministras, bet ir aukščiausia šios ša­lies politinė valdžia, neatmetant nė didelio spor­to gerbėjo Vladimiro Putino, ėmus bliūkšti mel­donio skandalui per kasmetį tiesioginį televizi­jos tilto transliacijos spektaklį guodusį savo atletus.

Ar į šio preparato pinkles, be dviejų futbolininkų, dar yra įkliuvusių lietuvių? Lietuvos an­tidopingo agentūros (LAG) di­rek­torė Ieva Lu­ko­šiūtė-Stanikūnienė tokių ži­nių nei patvirtina, nei paneigia. „Mes apie teigiamus do­pingo testus ne­skelbiame. Bet jeigu tokių faktų at­siranda, pranešame tai, ką iki bylos nagrinėjimo lei­džiama skelbti“, – sako agentūros vadovė.

Tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau.

Kodėl ši medžiaga pateko į draudžiamų prepa­ratų sąrašą, sporto medicinos gydytojas E.Šve­das turi savą prielaidą. Atėjęs į dopingo kontrolę sportininkas turi surašyti viską, ką vartojo per pastarąsias dešimt dienų – visus vitaminus, mikroelementus, vaistus ir pan. Matyt, Pasaulio anti­do­pingo agentūros, nuolat peržiūrinčios prepara­tus, tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau. 2015-uosius pa­skyrusi šios medžiagos poveikio tyrinėjimui, praėjusių metų pabaigoje WADA paskelbė, kad mel­donį uždraudžia.

Kaip paaiškėjo, šis vaistas ne tik stiprina širdį, pa­­didina jos darbingumą, bet ir turi kitų sportinin­kams svarbių savybių: tinka nuovargio simpto­mams, raumenų įsitempimui mažinti, nervų sistemai pareguliuoti.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė priduria, kad vienas dalykas, kai gydytojas mato poreikį ir skiria vaisto žmogui, bet visai kas kita, kai sportininkas pats sau preparato pasiskiria ir neaišku kurį laiką bei kokiais kiekiais savo nuožiūra jį vartoja. O kai kuriose šalyse, LAG vadovės tikinimu, mil­dronato vartojimas buvo besaikis – lyg vitaminų.

Įprastos procedūros ar politika?

Prieš šešerius metus buvo kilęs panašaus mas­to dopingo skandalas dėl stipraus stimuliatoriaus me­tilheksanamino – cheminės medžiagos, itin pa­plitusios maisto papilduose. Pelargonium, ge­ra­nium pavadinimais rinkoje funkcionavęs draudžiamas preparatas tąkart įklampino nemažai atletų – Australijos nacionalinių regbio ir futbolo lygų žaidėjų, Pietų Afrikos Respublikos regbininkų, Jamaikos sprinterių, kitų šalių pirmo ryškumo lengvaatlečių, dviratininkų.

„Būna, kad preparatą pavadina kitaip arba jo pavadinimas varijuoja, sportininkas neišsiaiškina, neįsiskaito, kas jis toks, o tokio, kaip parašyta, draudžiamame sąraše neranda, ima vartoti ir ta­da pasipila teigiami dopingo testai. Būtent taip nu­tiko su metilheksanaminu. Tada WADA irgi su­švelnino savo poziciją ir šios medžiagos statusą iš sunkaus dopingo pakeitė į specifinės me­džiagos“, – panašią istoriją primena I.Lukošiūtė-Sta­nikūnienė.

Tąkart sušvelnėjo ne tik medžiagos statusas, bet ir įkliuvusių sportininkų bausmė: vietoje to­kiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos ji buvo sušvelninta iki pusmečio, trijų mėnesių, o kai kurie, sugebėję įrodyti ir įtikinti, kad ne­turėjo ketinimų pažeisti taisyklių, atsipirko griež­tu įspėjimu. Galbūt istorija kartojasi?

Bet šįkart meldonio iš draudžiamo sąrašo niekas neatšaukė – kaip buvo įrašytas sausio 1-ąją, taip tebėra iki šiol. Bet atsiradus naujesniems ty­ri­mams, parodžiusiems, kad nedideli šios me­džia­­gos kiekiai organizme gali likti ilgą laiką (kaip nurodo WADA, nuo kelių dienų iki kelių mė­nesių), buvo išleistas dokumentas, kaip ad­mi­­nistruoti gautus teigiamus testus. Nutarta taip: jei­gu iki kovo 1 d. imtame mėginyje rastas nedide­­lis meldonio kiekis, tačiau sportininkas sugeba įro­dyti, kad jį vartojo praėjusiais metais ir net neįsi­vaizdavo, jog galėtų pažeisti antidopingo taisykles, tada komisija, išnagrinėjusi tokią bylą, gali pri­­eiti prie išvados, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, o uždrausta medžiaga tiesiog ne­­spėjo pasišalinti iš jo organizmo. Svarbi detalė: ši nutartis galioja tik tiems mėginiams, kurių koncentracija – iki 1 mikrogramo. Jeigu mėginys im­tas po kovo 1 d. ir rastas didesnis meldonio kiekis, šios aplinkybės bylą daro sudėtingesnę.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė neįžvelgia WADA mė­tymosi, politikavimo ar aiškios pozicijos šio pre­­­parato atžvilgiu nebuvimo: „WADA pozicija tvirta, tiesiog šiek tiek koreguojama dėl paaiškėjusių detalesnių aplinkybių. Tai normalios procedūros. Dabar, kai atsirado WADA išaiškinimas, tu­rė­tų pajudėti su meldoniu susijusios sportininkų by­­los. Visiems vieno bendro sprendimo nebus. Bus pasirinktas toks variantas: dėl kiekvieno sporti­n­inko, kurio organizme rasta meldonio koncen­tra­cija neviršija nustatyto 1 mikrogramo normos, bus sprendžiama individualiai. Jeigu bus nustatyta, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, tokie atletai nebus sankcionuojami.“

Sumaištis didžiulė, baigtis neaiški

Sunku pasakyti, kas yra dideli ar maži, dažni ar reti dopingo skandalai. Kartais ant vieno garsaus sportininko mestas įtarimų šešėlis tampa dė­­me visai sporto šakai. LPF viceprezidento G.Bart­­kaus tikinimu, iki šio skandalo atrodė, kad kova su dopingu sugriežtinta, plaukimas da­rė­si švaresnis, pasitikėjimas WADA buvo didžiulis, bet po pastarųjų įvykių pasitikėjimas susvyravo, o labiausiai nukentėjo pats sporto įvaizdis.

„Dabar baigties prognozuoti neįmanoma, net ne­aišku, į kurią pusę pasuks tyrimas. Jeigu ir WADA, o J.Jefimovos atveju – ir Tarptautinė plau­­­­kimo federacija tvirtai laikysis savo pozicijos, bus vienaip. Tik nereikia sakyti, kad sportinin­kė apie meldonį nieko nežinojo – tai visiškos pa­sa­kos. Visi, kurie susiję su sportu – ir treneriai, ir spor­­tininkai, – nuo rugsėjo mėnesio žinojo, tik J.Je­fimova nežinojo“, – stebisi G.Bartkus.

Šios istorijos baigties nenori spėti ir I.Lu­ko­šiū­tė-Stanikūnienė. Artėjančios Rio žaidynės tu­rėtų paskubinti įkliuvusių sportininkų bylų nagrinėjimą, bet iki tol visiems belieka laukti.

Jeigu J.Jefimovai nepavyks išsisukti, jai grės aš­­tuonerių metų diskvalifikacija – dažniausiai to­kia bauda skiriama įkliuvus antrąsyk. O do­pingo kontrolierių nemalonėn patekus tris sy­kius, spor­tininkui gresia diskvalifikacija iki gy­vos galvos.

Nėra abejonių – Rusija, kurios visa lengvosios at­letikos federacija yra suspenduota dėl dopingo, darys viską, kad bent jų šalies tūkstantmečio plaukikė šypsotųsi olimpiniame Rio baseine.

Liktų be lyderės

Balandžio 3 d. 24-erių metų gimtadienį atšventusi J.Jefimova, pripažinta geriausia šio tūkstantmečio Rusijos plaukike, jau kelerius metus yra savo šalies plaukimo rinktinės lyderė. Pernai Kazanėje vykusiame pasaulio vandens sporto čempionate iš „tikrųjų“ plaukikų, be J.Jefimovos aukso ir bronzos, sidabrą dar pelnė vyrų 4×100 m laisvuoju stiliumi estafetės dalyviai ir 200 m krūtine rungties bronzą iškovojo Jevgenijus Rylovas. Visi kiti šios šalies sportininkų pelnyti medaliai iškovoti sinchroninio plaukiojimo (8 aukso, 1 sidabro) ir šuolininkų į vandenį (2 sidabro, 2 bronzos) varžybose.

2014 m. sausį buvo paskelbta, kad J.Jefimovos organizme buvo aptikta anabolinio steroido dehidroepiandrosterono, kurį sportininkai vartoja greičiau reikiamoms kūno formoms pasiekti, jėgai ir raumenims didinti. Šio draudžiamo preparato galima rasti dietiniuose papilduose. Būtent jų vartojusi prisipažino plaukikė. Tokiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos jai pavyko išvengti – J.Jefimova buvo nubausta 16 mėn. nušalinimu iš visų oficialių varžybų, iš jos atimti 2013 m. gruodį Herninge, Danijoje, vykusio Europos plaukimo čempionato trumpame baseine iškovoti medaliai – keturi aukso ir vienas sidabro (po rusės diskvalifikacijos 50 m plaukimo krūtine auksas atiteko Rūtai Meilutytei, kurią J.Jefimova buvo aplenkusi 0,06 sek.).

Sportininkė su diskvalifikacija sutiko. „Trokštu visiems įrodyti, kad tai buvo klaida, o mano medaliai ir rekordai yra švarūs. Nors tie papildai, dėl kurių įkliuvau, yra juokingi, be to, ir mano organizme aptikta jų koncentracija itin menka, nesirengiu niekam nieko įrodinėti. Trokštu kuo greičiau grįžti į didįjį sportą, dalyvauti varžybose ir viršyti visus rekordus, kurių staiga netekau. Esu tuo tikra! Antidopingo agentūros prašiau: tik leiskite man plaukti – ir viskas“, – po nuosprendžio liejosi J.Jefimova.

Po diskvalifikacijos grįžusi į plaukimo takelį 2015 m. vasarą Kazanėje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate J.Jefimova laimėjo du medalius: 100 m plaukimo krūtine varžybų auksą ir 50 m krūtine distancijos bronzą.

Pasipiktinęs šiais laimėjimais Italijos plaukikas Filippo Magnini pareiškė: „Rusams gauti diskvalifikaciją dėl dopingo yra tas pats, kas man Veronoje sumokėti už ne vietoje paliktą automobilį. Sumoki ir tiek – visiškai normalu.“

J.Jefimova dalyvavo 2008 m. Pekino (100 krūtine – 4 vieta, 200 m krūtine varžybose – 5 vieta) ir 2012 m. Londono (100 m krūtine – 7 vieta, 200 m krūtine distancijoje – 3 vieta) olimpinėse žaidynėse. Ji yra įvykdžiusi olimpinius Rio de Žaneiro žaidynių 100 ir 200 m plaukimo krūtine A normatyvus.

Scanpix

Septynerius metus iš eilės po pragariškų „Tour de France“ lenktynių paskutinio etapo Eliziejaus laukuose Paryžiuje ant garbės pakylos lipo Lance‘as Armstrongas – varžovų ir vėžio neįveikiamas dviratininkas legenda. Šią legendą pakirto dopingas, palikdamas nenuplaunamų dėmių ir sportininko biografijoje, ir garsių lenktynių istorijoje. Vietoj laimėtojo vardo – brūkšnys. Taip atrodo šimtametę tradiciją turinčių pačių prestižiškiausių daugiadienių plento dviratininkų lenktynių 1999–2005 m. istorijos lapas.

Inga NECELIENĖ

Nuo žolelių antpilo Antikos laikais, stimuliatorių prieš laukiamą gladiatorių kovą, keliasdešimties gramų alkoholio jauduliui numalšinti, adrenalino suteikiančių sekso valandėlių prieš startą iki persitempimo kontrolę panaikinančių psichostimuliatorių, kurių pavartojęs žmogus neatpažįsta kūno šauksmo „negaliu“ ir toliau iš visų jėgų bėga, mina dviračio pedalus, kol lenktynių trasoje neatlaikiusi krūvio sustoja širdis.

Ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį nuo dopingo pasipylusios sportininkų mirtys vertė imtis griežtesnių priemonių šiai sporto epidemijai suvaldyti.

Per pastaruosius dešimtmečius stipriai patobulėjo abi mokslininkų stovyklos – ir kuriančių tokias medžiagas, kurių nebūtų įmanoma aptikti, ir ieškančių būdų, kaip sukurti laboratorijoms neįveikiamą naują dopingą.

Dabar keliasdešimt gramų alkoholio, tarkime, prieš šaudymo rungtį – beveik nekaltas metodas jauduliui numalšinti, palyginti su gerokai pažengusiais sportininkų fizinį pajėgumą pagerinančiais, bet vidaus organus ar smegenis žalojančiais preparatais, į organizmą patenkančiais iš pogrindinių ir spindinčių naujų laboratorijų miltelių ar skysčio pavidalu.

Spektrofotometrija, mikrokristaloskopija, dujinė chromatografija – tai tik keli dopingo kontrolierių naudojami būdai nesąžiningų sportininkų dopingo mėginiams atpažinti ir į arenas grąžinti prigimtinę sporto dvasią – garbingą kovą.

Ne mirties ir gyvybės klausimas

Sakoma, kad sportininkai – tai šių dienų gladiatoriai, mokomi kovoti, nugalėti ir gal net mirti. Bet nuo to, kas moko ir kokių vertybių įskiepija, priklauso, ar jie rinksis teisėtas priemones pergalei pasiekti, ar griebsis bet kokių.

Lietuvos antidopingo agentūros (LAA) direktorės Ievos Lukošiūtės-Stanikūnienės tvirtinimu, moksliškai įrodyta, kad jei treneris yra griežtai nusistatęs prieš dopingą, labai tikėtina, jog tokio trenerio sportininkas dopingo ir nevartos. Bet jeigu jis ateina į tokią aplinką, kurioje sukurta ištisa dopingo vartojimo kultūra, į ją patekęs šią sistemą greičiausiai priims kaip neišvengiamą.

Dopingui palankią aplinką, kaip priimtiną ir visiškai normalią, skatindavo (kaip rodo pastarieji skandalai – gal ir tebeskatina) valdžia, o paradui vadovaudavo saugumo tarnybos: buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), pasak šaltinių, dopingą vartojo per 10 tūkst. sportininkų, nors kai kurie jų to net nežinojo.

„Ir dabar yra tam tikrų tradicijų, dopingą vartojančius sportininkus linkstama slėpti, dangstyti. Sportas – tai įrankis šalims pasidemonstruoti, kai jų sportininkai laimi. Taip visada buvo ir bus“, – įsitikinęs Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.

Nors VDR, SSRS iš pasaulio žemėlapių išnyko prieš ketvirtį amžiaus, yra iki šiol nepagerintų jau neegzistuojančių valstybių sportininkams priklausančių pasaulio rekordų, ypač vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių – disko, kūjo, ieties metimo, rutulio stūmimo, moterų ilgo nuotolio estafečių bėgimo (4×400, 4×800 m), šuolių į tolį.

Vienareikšmiškai teigti, kad visi šie rekordai buvo pasiekti nešvariai, negalima, bet ilgaamžių, iki šiol nepagerintų rekordų derėjimo metas – 1984–1988 m., o su dopingu ypač aktyviai imta kovoti šio amžiaus pradžios išvakarėse, 1999-aisiais, sporto organizacijų ir valstybių vyriausybių iniciatyva įkūrus Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA).

Olimpinė vicečempionė septynkovininkė Austra Skujytė primena, kad prieš beveik tris dešimtmečius SSRS, Rytų Vokietijos sportininkės į tolį šokdavo gerokai toliau nei 7 metrus (pasaulio rekordas – 7,52 m – nuo 1988 m. priklauso SSRS sportininkei Galinai Čistiakovai). Dabar nušokus šiek tiek už 7 metrų žymos prizinė vieta, o gal ir aukso medalis garantuotas (2012 m. olimpiniam auksui iškovoti amerikietei Brittney Reese pakako 7,12 m). „Nors kai kurios rungtys neina į priekį, negalima anuliuoti tų rekordų, nes nežinome, kaip jie buvo pasiekti“, – sako A.Skujytė, kurios geriausias asmeninis šuolių į tolį rezultatas – 6,39 m.

Šių dienų sportininkai, ypač lengvosios atletikos atstovai, kurie varžosi dideliuose, į gladiatorių kovų arenas panašiuose stadionuose, o minios šaukia ir sveikina tik nugalėtojus, į anuomečius gladiatorius mažai panašūs. Taip mano sporto medikas D.Barkauskas, primenantis, kad šiandien sportas yra rimtas ir gerai mokamas darbas, aišku, jeigu esi tarp lyderių. Tai nėra gyvenimo ir mirties klausimas – šis aspektas išnyko, todėl paralelės tarp sportininkų ir anų laikų gladiatorių niekaip negalėtume brėžti.

Sporte greitai nebūna

Šiuolaikinis gyvenimas nuo gladiatorių laikų irgi stipriai skiriasi. Be kitų dalykų, savas taisykles diktuoja didžiulis jo pagreitis. Viską esame linkę daryti greitai – valgyti, dirbti, bendrauti, ilsėtis. Aukšto sportinio rezultato irgi norime greitai. To trokšta sirgaliai, sportininkai, galbūt ir treneriai, sporto šakos federacija. Spausdami sportininkus, tikėdamiesi greito ir gero rezultato galbūt nesąmoningai juos pastumiame į dopingo gamintojų ir platintojų glėbį?

A.Skujytė sako, kad sporte spaudimas neišvengiamas, bet aplinkinių spaudimo kartais nė neprireikia – patys sportininkai nori pasirodyti kaip įmanoma geriau, nenuvilti nei savęs, nei kitų. O kelią trokštamam rezultatui pasiekti renkasi pagal savo vertybes ir sąžinę.

Olimpinės vicečempionės pastebėjimu, vienose šalyje, dažniau mažesnėse, nedaug aukšto meistriškumo sportininkų turinčiose, branginami visi iškovoti medaliai, o didelėse, tokiose kaip JAV, kur daug sportininkų ir konkurencija milžiniška, vertinami tik čempionai. Gal dėl to kai kurie renkasi nelegalų, bet greitesnį kelią aukščiausio garbės pakylos laiptelio link.

Šeštosioms savo, kaip šalies olimpinės rinktinės gydytojo, vasaros žaidynėms besirengiantis D.Barkauskas sako, kad sporte greitai nebūna, žmogaus organizmas tam tikram rezultatui turi subręsti, bet ne visiems užtenka kantrybės šios brandos sulaukti.

Kai kalbama apie didžiausio meistriškumo sportininkus, aukščiausią jų kategoriją, per metus šuolis iš 30-os į trečią ar pirmą vietą praktiškai neįmanomas. Nebent tai būtų nuo teisėjų vertinimo priklausanti sporto šaka, tokia kaip šokiai ant ledo. Tada staigų rezultato pokytį per trumpą laiką būtų galima paaiškinti ankstesniu labai nesėkmingu pasirodymu arba subjektyviu teisėjų vertinimu.

Bet jei kalbėsime apie tas sporto šakas, kuriose rezultatas matuojamas minutėmis, sekundėmis ir milisekundėmis arba metrais ir centimetrais, tokias kaip bėgimas, šuoliai į tolį ir aukštį, staigus rezultato kilimas dažniausiai yra nerealus ir prieštaraujantis žmogaus fiziologijai.

Visų septynkovės rungčių rezultatas yra toks, kokį užfiksuoja ne teisėjai, o prietaisai. A.Skujytė, Londone po šešių rungčių buvusi antra, bet po paskutinės apmaudžiai smuktelėjusi į penktąją, šiuo metu, kaip rodo pataisyti 2012 m. olimpiniai protokolai, yra ketvirta. Austra pakilo laipteliu aukštyn po ukrainietės Liudmilos Josipenko diskvalifikacijos. „Apsidžiaugiau, kad negeri dalykai lenda į paviršių“, – neslepia A.Skujytė, patikindama, kad po pastarųjų žaidynių jaustą apmaudą pamiršo ir dabar bandys patekti į penktąją savo olimpiadą.

Daugybėje aukščiausio lygio varžybų, čempionatų dalyvavusi septynkovininkė prisipažįsta nesekanti varžovių rezultatų, ne visų jų veidus, pavardes įsidėminti, todėl daugiau galinti pasakyti tik apie tas, kurių rezultatai geresni ar apylygiai: „Tų varžovių, kurios mane aplenkia arba rezultatai būna šalia, įsidėmiu ir veidą, ir pavardę, ir metus. Įtarimų būna, bet nepagautas – ne vagis. Tačiau susidurti ar bent smarkiai įtarti yra tekę. Vienos septynkovininkės, su kuria visose rungtyse pasirodydavome apylygiai, po kurio laiko negalėjau atpažinti: dar gegužę beveik visose rungtyse pasirodėme panašiai, o kai susitikome po dviejų mėnesių, pamaniau, kad čia kitas žmogus – visų rungčių rezultatai smarkiai pagerėjo. Tada nori nenori susimąstai: ar man kažkas pasidarė, ar jai.“

Palyginti su individualiomis sporto šakomis, komandinis sportas mažiau priklausomas nuo dopingo. Pavyzdžiui, krepšininkas gali maitintis kaip nori, šokti virš krepšinio lentos, bet jo komandą tai nebūtinai išgelbės nuo pralaimėjimo.

„Šimtą metrų bėgti – visai kitas dalykas, tam reikia būti pasiruošusiam, o jei nesi pasiruošęs – greitai nenubėgsi“, – paaiškina D.Barkauskas, pridurdamas, kad dabar praktiškai visi savo sporto šakos pirmieji numeriai dažniausiai turi asmeninį gydytoją, psichologą, masažuotoją ir sporto mokslininką – vienam dirba visa sporto medikų komanda.

Vietoj čempiono – brūkšnys

Pastaruoju metu sportas patiria rimtų sukrėtimų. Ir ne šiaip sportas, o pačios didžiausios tarptautinės sporto šakų federacijos, kuriose tvarkomasi lyg savame kieme. Dar nespėjus nurimti futbolo korupcijos skandalui paaiškėjo, kad nuo jo neatsilieka ir lengvoji atletika.

„Atėjo naujas prezidentas – buvęs sportininkas ir sąžiningas sporto funkcionierius Sebastianas Coe, kuriam spaudimas yra milžiniškas. Reikia apvalyti federaciją, pabandyti susigrąžinti prarastą reputaciją, todėl pokyčiai bus kur kas rimtesni, nei tik pagrūmojimas pirštu, kaip likus senajai federacijos valdžiai greičiausiai būtų ir atsitikę“, – apie galbūt sutrikdytą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) valdžios vertikalę prasitaria D.Barkauskas.

„Rusijos dopingo rinktinė kaltinama tuo, kad užsiiminėjo lengvąja atletika“, – netruko paleisti pokštą internautai, kai pasitraukus 16 metų pasaulio lengvajai atletikai vadovavusiam Lamine‘ui Diackui ėmė kristi iki tol dangstytų olimpinių žaidynių, pasaulio, Europos čempionatų laimėtojų ir prizininkų iš Rusijos galvos.

Tiesą sakant, diskvalifikavimo procesas toks spartus, kad nei „Vikipedija“, nei oficialių varžybų protokolų sudarytojai nespėja keisti nugalėtojų, o prie kai kurių Londono žaidynių čempionų grafos, kaip ir prie „Tour de France“ 1999–2005 m. laimėtojo, jau boluoja brūkšniai.

2012 m. Londono olimpiniai čempionai ėjikai Sergejus Kirdiapka, Jelena Lašmanova, vicečempionė ėjikė Olga Kaniškina, 800 m bėgimo olimpinė čempionė Marija Savinova-Farnosova ir bronzinė prizininkė Jekaterina Poistogova, olimpinio aukso savininkė 3000 m bėgikė su kliūtimis Julija Zaripova – tai tik ledkalnio viršūnė.

Po didinamuoju stiklu atsidūrė daugybė Rusijos lengvaatlečių, nors dažniausi linksniuojamos medalius iškovojusių sportininkų pavardės. O ėjikai diskvalifikuojami ne po vieną, bet dešimtimis, ypač jeigu treniravosi pas Viktorą Čeginą, kurio veiklą ėmėsi tirti ir Rusijos antidopingo agentūra.

Vien po nesąžiningos šios šalies ėjikų veiklos tyrimo atsirado trys nauji olimpiniai ir penki pasaulio čempionai – kol kas tiek svarbiausių varžybų aukščiausios prabos medalių turi grąžinti rusai. Vadinasi, iš mažiausiai aštuonių kitų šalių ėjikų buvo ne tik pavogtas medalis, bet ir atimta kur kas daugiau – garbės pakyla, stovintys ir plojantys žiūrovai, šalies himnas ir vėliava. Šio emocinio pergalės triumfo, kurį dažnas atletas per savo sportinę karjerą patiria vos kartą kitą, taip kaip dažniausiai paštu atsiunčiamo medalio, neįmanoma sugrąžinti.

Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas prasitaria, kad užkulisiuose kalbama ne tik apie Rusijos lengvaatlečius, bet ir apie Jamaikos sprinterius, mat įtariama buvus prastą ir nepakankamą jų dopingo kontrolę. Jeigu spėjimus patvirtintų teigiami jamaikiečių dopingo testai, susigrąžinti reputaciją, žiūrovus, rėmėjus IAAF būtų dar sunkiau.

Amžinas verslas: vieni slepia, kiti ieško

Kiek reikia laiko naujai dopingo medžiagai ar neleistinam metodui atrasti, kad Londono žaidynėse triumfavę lengvosios atletikos „didvyriai“ nuo pjedestalų nukeliami tik dabar, po beveik pustrečių metų?

LAA direktorės tikinimu, dabar daug laiko draudžiamai medžiagai surasti nereikia – abi pusės, ir dopingą kurianti, ir jo ieškanti, dirba gerai. „Jeigu palygintume pirmąjį 2004-aisiais WADA sudarytą ir šių metų draudžiamųjų preparatų sąrašą, pamatytume, kad jis akivaizdžiai pailgėjo. Anksčiau sukurti naujam metodui, kuris padėtų rasti draudžiamą medžiagą, reikėdavo kur kas daugiau laiko nei dabar. Bet viskas priklauso nuo medžiagos – yra tokių, kurias sunku aptikti, ir tuo manipuliuojama, arba vartojamos labai mažos dozės, greit pasišalinančios iš organizmo. Apie kai kurių medžiagų egzistavimą kurį laiką apskritai būna nieko nežinoma, todėl ir jų rasti neįmanoma“, – atkreipia dėmesį I.Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Bet vakarykščiai nesąžiningi čempionai negali jaustis saugūs bent dešimtmetį – anksčiau mėginiai saugoti aštuonerius metus, o dabar šis terminas pailgintas iki dešimties. Todėl atradus naują draudžiamą medžiagą ir metodą jai išaiškinti visi mėginiai gali būti tiriami iš naujo.

Prie dopingo vartojimo išaiškinimo po ilgo laiko pavyzdžių LAA direktorė priskiria ir  dviratininko L.Armstrongo istoriją. Artinantis Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių saugojimo pabaigos terminui atsirado naujas metodas anaboliniams steroidams aptikti. Peržiūrėjus aštuonerių metų senumo mėginius dar dalis sportininkų buvo diskvalifikuoti.

Londone garbės pakylą užėmusių lengvaatlečių diskvalifikacijos tik dabar pasipylė ne dėl to, kad metodų pristigta, o todėl, kad įtartini atvejai buvo slepiami aukščiausiu lygiu.

„Prieš Londono olimpines žaidynes buvo duomenų, kad iš 5 tūkst. sportininkų paimtų 12 tūkst. mėginių neįtikinamai didelė dalis pasirodė įtartinų, tikėtina, teigiamų. Bet jų niekas netyrė, slėpė, stūmė į stalčių, nes nenorėjo kelti skandalo prieš žaidynes. Pasitraukus L.Diackui dabar viskas lenda į paviršių, todėl natūralu, kad anuliuojami rezultatai“, – nesistebi D.Barkauskas.

A.Skujytė sako, kad jei diskvalifikuojama, tarkime, visa šalies elitinių ėjikų ar bėgikų rinktinė, nesunku susigaudyti, jog nešvarūs žaidimai vyksta aukščiausiu lygiu: „Susidariau tokią nuomonę, kad kai kurių šalių atletai, matyt, supami atitinkamos aplinkos, mano, jog visi siekia rezultatų nešvariais būdais, ir gal net nežino, kad yra kitų kelių. Tik taip šiek tiek galėčiau paaiškinti tokį jų elgesį.“

Dopingas prideda daug

Norime būti gražūs, stiprūs, raumeningi ir rezultatą pasiekti greitai. Bet įprastomis sąlygomis taip nebūna. Todėl daugiausia draudžiamų augimo hormonų yra ten, kur jie sparčiau padeda įgauti trokštamą formą, pavyzdžiui, kultūrizmo ar kūno rengybos (fitneso) štanginėse.

„Iš ten daug dalykų į kitas sporto šakas ateina. Bet šiaip sportas tėra ledkalnio viršūnėlė“, – perspėja D.Barkauskas. Pasak olimpinės rinktinės vyr. gydytojo, draudžiami vaistai, preparatai, metodai – tai pramonės šaka, tik dirbanti visai kitiems tikslams. Arba ten, kur milžiniška rinka, tarkime, JAV, kuriose daugiausia suvartojama minėtų augimo hormonų, mat visi nori būti raumeningi ir gražūs, bet dėl šio tikslo nieko nedaryti.

„Dopingo poreikis nėra didelis, sportas – labai ribota rinka, tiesiog ji stipriai matoma, sugeria tai, kas efektyviausia. Bet tai tik gabaliukas to, kas vyksta iš tikrųjų. Šios medžiagos kuriamos kosmoso, karinei pramonei. Iš karinės pramonės į sportą ateina įvairių metodų – juk ten irgi profesionalus sportas“, – dėsto sporto medikas.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė antrina, kad dauguma dabar kaip dopingas pripažįstamų medžiagų buvo kuriamos gydymo tikslams kaip vaistai, tik vėliau buvo pritaikyti sportininkams kaip dopingas: „Dauguma medžiagų, įtrauktų į draudžiamąjį sąrašą, yra vaistai. Nors dalis jų po įvairių tyrimų nebuvo registruoti, bet buvo kuriami būtent dėl to.“

Kiekvienos sporto šakos varžybas, čempionatą labiausiai puošia, didžiausio žiūrovų susidomėjimo, esamų ir būsimų rėmėjų dėmesio sulaukia rekordai. Ar išaiškinus aukščiausio lygio sukčiavimą, dangstymą baigsis rekordai, o sportas praras dalį įdomumo?

„Masiškai rekordų niekada nebuvo pasiekta, bet manyčiau, kad žmogaus galimybių ribos irgi dar nėra pasiektos. Tobulėja treniruočių metodikos, maisto papildai, atsiranda nanotechnologijų, todėl pažanga vis tiek bus. Gal ne taip greitai, bet rekordai bus gerinami“, – įsitikinęs D.Barkauskas.

A.Skujytė pritaria, kad talentingų žmonių, galinčių gerinti rekordus, yra.

Pasak mūsų olimpinės rinktinės gydytojo, didelis dėmesys sportininkų mitybai, papildams, vitaminams, atsigauti padedančioms priemonėms pradėtas skirti nuo maždaug 1980 m. Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių. O šių laikų sportas patiria milžinišką spaudimą, gal net perspaudimą: sportininkų organizmui tenka atlaikyti didelius fizinius krūvius, intensyvų varžybų grafiką ir spėti greitai prisitaikyti prie įvairių žemynų specifinių sąlygų. Tarkime, dviratininkai vieną savaitę lenktyniauja Ispanijos, o kitą – jau Kanados kalnuose.

„Toks intensyvus sportininkų varžybų ir gyvenimo tempas diktuoja, jog pagalbines priemones – atsigavimo, reabilitacijos – nori nenori esi priverstas taikyti, kad žmogus ilgą laiką išliktų sporto arenoje. Tik vieni dalykai legalūs, kiti – nelegalūs, bet tarp jų nubrėžta aiški riba“, – sako patyręs sporto medikas D.Barkauskas.

LAA direktorės tikinimu, pats populiariausias dopingas nesikeičia: jau daug metų prizines vietas dalijasi eritropoetinas, augimo hormonai ir kai kurie anaboliniai steroidai. Kas ką renkasi vartoti, priklauso nuo sporto šakos specifikos: anaboliniams steroidams pirmenybę teikia nesąžiningi jėgos sporto šakų atstovai, eritropoetinui – ypatingos ištvermės reikalaujančių varžybų, taigi ir daugiadienių dviračių lenktynių, dalyviai.

„Dopingas duoda milžinišką pranašumą. Paimkime kad ir anabolinius steroidus – daugelis pornomodelių irgi yra steroidų produktas. Šis dopingas duoda ne tik geresnę išvaizdą, bet ir raumens masę, kuri padidėja ne 1–2, o 15–20 proc. Tai labai daug. Arba, pavyzdžiui, L.Armstrongas, kuris dėl vartoto eritropoetino jau startuodamas būdavo visa galva aukštesnis už tuos, kurie stovėjo šalia jo. Tai ne sekundė ar jos dalis, o dopingo suteikiamas milžiniškas pranašumas iškart – dar prie starto linijos“, – apibendrina D.Barkauskas.

„Tai buvo įprasta, kaip pripūsti padangą ir prisipildyti buteliuką vandens“, – po ilgų dopingo vartojimo neigimo metų priremtas įrodymų prisipažino L.Armstrongas, taip netekdamas visų iškovotų titulų, galutinai sugriaudamas ilgai kurtą legendą apie save, kaip valingą ir nenugalimą sportininką, bei priversdamas lyg po vagystės pasijusti tuos, kurie šalia jo tūkstančius kilometrų besidriekiančiose plento trasose kovojo sąžiningai.

BFL

Nuo šiol, prieš skiriant valstybės premiją už sporto laimėjimus, sporto šakos federacija Kūno kultūros ir sporto departamentui privalės pateikti informaciją, ar iš sportininko buvo paimtas dopingo mėginys. Sprendimą skirti premiją departamento generalinis direktorius priims tik gavęs patvirtinimą, kad mėginys yra neigiamas. Tokia nuostata įtraukta į Premijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą. Ji bus taikoma ir komandinėms sporto šakoms.

„Kadangi valstybės premijų grąžinimo klausimas nebuvo detaliai reglamentuotas, jį išsamiai aprašėme. Be to, numatėme saugiklius premijų skyrimui. Tikimės, kad vadovaujantis nuostata premijas skirti tik už pripažintus ir patvirtintus laimėjimus ateityje nebekils neaiškių ar ginčytinų situacijų“, – sakė Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis.

Tvarkos apraše įtraukta nauja dalis „Premijų skyrimas ar grąžinimas“, kurioje numatyta, jog sprendimas skirti premiją priimamas per 30 dienų nuo sporto šakos federacijos reikiamų dokumentų (informacija apie dopingo mėginio paėmimą, varžybas, sporto rungtį, varžybų protokolus ir kt.) pateikimo. Tačiau, jei buvo paimtas sportininko dopingo mėginys, sprendimas sportininkui (ar komandai) skirti premiją priimamas tik sulaukus mėginio rezultatų. Federacijai pranešus, kad dopingo mėginys yra teigiamas ir anuliuojami sportininko laimėjimai, premija negali būti paskirta.

Atsižvelgiant į pasaulinę patirtį, kai draudžiamų preparatų vartojimas įrodomas praėjus keliems metams po laimėjimų (pvz., amerikiečių sprinterės Marion Jones atvejis) numatyta ir premijų grąžinimo tvarka. Iki šiol šis klausimas nebuvo atskirai reglamentuotas – galiojo bendra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Dabar numatyta, kad tokiu atveju, kai po premijos išmokėjimo nustatomas dopingo kontrolės taisyklių pažeidimas ir dėl to anuliuojami sportininko rezultatai, nebelieka pagrindo išmokėtai premijai, todėl ji privalo būti grąžinta departamentui. Jeigu premija negrąžinama geranoriškai, ji gali būti išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka.

Federacijai paliekama teisė pakartotinai teikti informaciją apie premijos skyrimą sportininkui – tuo atveju, jei byla dėl dopingo mėginio buvo nagrinėjama tarptautiniame sporto arbitražo teisme ir priimtas galutinis neskundžiamas sprendimas, kad sportininkas dopingo kontrolės taisyklių nepažeidė. Šie pakeitimai įsigaliojo nuo įsakymo pasirašymo dienos (balandžio 24 d.)  ir atgaline data netaikomi.

Buvusiam Lietuvos krepšinio lygos (LKL) vicečempiono Kauno “Žalgirio” klubo krepšininkui Dainiui Šalengai Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) Drausmės komitetas skyrė pusės metų diskvalifikaciją.

Interneto svetainės lrytas.lt teigimu, FIBA pasigailėjusi žaidėjo, kuriam grėsė dvejų metų diskvalifikacija.

FIBA Drausmės komitetą įtikino 33 metų krepšininko versija, kad jis sumaišė viename butelyje laikomas tabletes.

Pasak D. Šalengos, jis visas maisto papildų ir vitaminų tabletes buvo sumetęs į vieną plastmasinį butelį ir nežinojo, kad jame dar liko medžiagos su metilheksanaminu, kurį Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) uždraudė tik 2010 metais.

Komitetui D. Šalenga pasakojo, kad preparatą su metilheksanaminu gavo dovanų per gimtadienį 2009 metų balandį. Maisto papildus jam iš JAV atvežė draugas. Krepšininkas informavo apie šiuos maisto papildus Kauno “Žalgirio” klubo gydytojus – medikai leido sportininkui juos vartoti.

Sankcijų terminas pradėtas skaičiuoti nuo praėjusio sausio, tad krašto puolėjas galės žaisti nuo liepos 6 dienos.

Pastaruoju metu D. Šalenga treniruojasi su Vilniaus “Sakalų” vyrų krepšinio komanda.

2003 metų Europos krepšinio čempionas “Sakalų” komandoje yra rungtyniavęs 1998-2000 metais.

Per savo karjerą D. Šalenga taip pat žaidė Vilniaus “Farmekos” (1997-1998), Kauno “Žalgirio” (2000-2005 ir 2007-2011) bei Žeronos “Akasvayu” (2005-2007) ekipose.

Kauno “Žalgirio” krepšininko Dainiaus Šalengos karjeroje – netikėta pauzė: sportininko organizme rasta draudžiamų preparatų pėdsakų.

Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) generalinis sekretorius Patrickas Baumannas informavo “Žalgirio” klubą, kad po 2010 metų gruodžio 23 dienos Eurolygos rungtynių Maskvoje, kur žalgiriečiai išmėgino jėgas su “Chimki” ekipa, dopingo kontrolės pareigūnai paėmė Kauno krepšininko D. Šalengos šlapimo mėginius ir, ištyrę A mėginį, jame rado draudžiamo preparato metilheksanamino, klubo svetainė cituoja dienraštį “Kauno diena”.

2009-aisiais Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) įrašė metilheksanaminą į draudžiamų preparatų sąrašą.

FIBA uždraudė D.Šalengai dalyvauti tarptautinėse ir nacionalinėse varžybose ir paprašė nuo sausio 6-osios per 10 dienų pateikti prašymą ištirti B mėginį, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti A mėginio rezultatus. Jei krepšininkas nepasinaudos šia galimybe, galios A mėginio duomenys.

“Žalgirio” klubui FIBA pranešimas buvo didelė staigmena.

“Mes netoleravome ir netoleruosime tokių dalykų, kategoriškai atsiribojame nuo bet kokių galimų dopingo kontrolės pažeidimų. Esame tikri, kad komandos gydytojas D.Šalengai draudžiamų preparatų nedavė. Ar jie tikrai buvo vartoti, parodys tolesni tyrimai. Bet kokiu atveju D.Šalenga su komanda kol kas nesportuoja. Kaip bus ateityje, šiuo metu sunku pasakyti”, – teigė “Žalgirio” klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas.

D.Šalengos organizme aptiktas preparatas kilęs iš vienos tropikų šalies. Jis paprastai naudojamas žmogaus nuotaikai gerinti. Metilheksanaminas – stiprus stimuliatorius, turintis narkotinių savybių, todėl nuo 2009 m. sportininkams uždraustas.

Metilheksanaminas yra pakišęs koją ne vienam sporto profesionalui.

2009-aisiais šio stimuliatoriaus pėdsakų buvo rasta penkių Jamaikos sprinterių organizmuose, 2010-aisiais nubaustas Nigerijos lengvaatletis Damola Osayemis, Portugalijos dviratininkai broliai Rui ir Mario Costos, devyni Australijos nacionalinių regbio ir futbolo lygų žaidėjai, du Pietų Afrikos Respublikos (PAR) regbininkai, Belgijos dviratininkas Rudy Taelmanas. Sportininkai buvo diskvalifikuoti 1-2 metams.

2010-ųjų gruodį dopingo kontrolieriams įkliuvo JAV krepšininkė Diana Taurasi – Stambulo “Fenerbahce” atstovaujančios žaidėjos mėginiuose rasta stimuliatoriaus modafinilo.