Fiodoras Dostojevskis – Michailui Dostojevskiui

1849 metų gruodžio 22 diena

1849-ųjų balandį buvo suimtas įtakingas rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, o su juo ir daug kitų, priklausiusių Petraševskio bendrijai – slaptai intelektualų draugijai, kuri reguliariai rinkosi aptarti Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I uždraustos literatūros. Po aštuonių mėnesių, gruodžio 22 dieną, juos nuvedė į Semionovo aikštę Sankt Peterburge, užmovė gobtuvus ir pririšo prie stulpų. Sušaudymo komanda pakėlė šautuvus ir nusitaikė. Aikštė nuščiuvo. Tylą greitai pertraukė ne spaudžiamų gaidukų garsas, bet įsakymas šauliams nuleisti ginklus. Paskutinę akimirką egzekuciją atšaukė, ir paklaikę bendrijos nariai buvo išsiųsti į kalėjimą. Kiek vėliau tą dieną Dostojevskis parašė laišką broliui Michailui ir nupasakojo neįsivaizduojamai kankinamus dienos įvykius, prašė nesijaudinti dėl jo gerovės, kol kalės, ir kalbėjo, kaip dėl šios patirties „atgimė“. Po penkerių metų Dostojevskį paleido ir jis parašė tokius kūrinius, kaip „Nusikaltimas ir bausmė“ ir „Broliai Karamazovai“, tapusius pasaulio klasikos lobynu.

Petro ir Povilo tvirtovė, 1849-ųjų gruodžio 22-oji

Michailui Michailovičiui Dostojevskiui, Nevos prospektas, priešais Griaznają gatvę,

Neslindo namuose

Broli, brangiausias drauge! Viskas nuspręsta! Esu nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų tvirtovėje (kaip manau, Orenburgo), o po to tarnauti eiliniu. Šiandien, gruodžio 22-ąją, mus nuvedė į Semionovo rikiuotės aikštę. Ten visiems perskaitė nuosprendį, liepė pabučiuoti Kryžių, mūsų kardus sulaužė mums virš galvų ir gavome paskutinius apdarus (baltus marškinius). Tada tris pririšo prie egzekucijos stulpo. Aš buvau šeštas. Kvietė po tris; taigi atsidūriau antroje grupėje ir man gyventi buvo likusi ne daugiau kaip minutė. Prisiminiau tave, broli, ir visus taviškius; paskutinę akimirką visos mintys sukosi apie tave ir tik tave; brangus mano broli, tik tada supratau, kaip tave myliu! Įsigudrinau apkabinti šalia stovėjusius Pleščejevą ir Durovą ir atsisveikinau su jais. Galiausiai nuskambėjo signalas pasitraukti, pririštuosius prie stulpo parvedė atgalios ir paskelbė, kad Jo Imperatoriškoji Didenybė dovanojo gyvybes. Tada paskelbė dabartinius nuosprendžius. Bausmę dovanojo tik Palmui ir grąžino į kariuomenę su turėtu laipsniu.

Brangus broli, man ką tik pasakė, kad šiandien arba rytoj mus išsiųs. Paprašiau su tavimi susitikti. Man atsakė, kad tai neįmanoma; galiu tik parašyti tau laišką: paskubėk ir atsakyk kaip galėdamas greičiau. Bijau, kad galbūt kažkaip sužinojai apie mums skirtą mirties bausmę. Kai vežė į Semionovo rikiuotės aikštę, pro vežimo langus mačiau daugybę žmonių; gal žinios pasiekė tave ir tu dėl manęs kentėjai. Dabar bus ramiau. Broli! Aš nepuoliau dvasia ir nenuliūdau. Gyvenimas visur gyvenimas, gyvenimas savyje, o ne tame, kas supa aplinkui. Šalimais bus žmonių, o būti ~žmogumi~ tarp žmonių ir amžių amžius likti žmogumi, nenusiminti ir nepasiduoti nelaimėms, kurios gali užgriūti, – štai kas yra gyvenimas, štai kokia gyvenimo užduotis. Supratau tai. Šioji mintis apsigyveno mano kūne ir kraujyje. Taip, tai tiesa! Galvą, kuri kūrė ir gyveno kilniausią meno gyvenimą, tą galvą man jau nukirto. Liko tik atmintis ir sukurti, bet dar neįkūnyti vaizdiniai. Jie mane sudraskys, tai tiesa! Vis dėlto dar turiu širdį ir tą pat kūną ir kraują, kurie taip pat gali mylėti, kentėti, geisti ir prisiminti, ir tai galų gale yra gyvenimas. ~On voit le soleil!~ O dabar sudie, broli! Neliūdėk dėl manęs!

Dabar apie materialius dalykus: mano knygas (tebeturiu Bibliją) ir kelis rankraščio lapus, nebaigtos pjesės apmatus ir romaną (be to, baigtą apsakymą „Vaiko istorija“) iš manęs atėmė; veikiausiai juos gausi tu. Dar palieku savo paltą ir senus drabužius, jei atsiųsi jų paimti. Dabar, broli, galbūt turėsiu nužygiuoti ilgą kelią. Reikia pinigų. Mano brangus broli, kai gausi šį laišką ir turėsi kokią galimybę gauti kiek nors pinigų, iškart atsiųsk man. Pinigų man reikia labiau nei oro (vienam konkrečiam reikalui). Taip pat atsiųsk kelias eilutes. Tada, jei atkeliaus pinigai iš Maskvos, prisimink mane ir neapleisk. Ką gi, tai viskas! Turiu skolų, bet ką galiu padaryti?

Pabučiuok žmoną ir vaikus. Nuolat jiems mane primink ir pasirūpink, kad jie manęs nepamirštų. Gal dar kada nors susitiksime! Broli, pasirūpink savimi ir šeima, gyvenk ramiai ir atsargiai. Pagalvok apie vaikų ateitį… Gyvenk deramai. Manyje niekada nevirė toks sveikas ir smarkus dvasinis gyvenimas. Ar mano kūnas ištvers? Nežinau. Iškeliauju sirgdamas, kamuoja skrofuliozė. Tačiau nesvarbu! Broli, gyvenime jau tiek patyriau, kad dabar vargu ar kas gali mane išgąsdinti. Tebūnie kas bus! Pirmai progai pasitaikius pranešiu apie save. Perduok Maikovskiams mano atsisveikinimą ir paskutinius linkėjimus. Pasakyk, kad dėkoju jiems už nuolatinį domėjimąsi mano likimu. Pasakyk už mane Eugenijai Petrovnai kelis kuo šiltesnius tavo širdies padiktuotus žodžius. Linkiu jai daug laimės ir visada ją prisiminsiu su dėkinga pagarba. Paspausk ranką Nikolajui Apolonovičiui ir Apolonui Maikovui, taip pat visiems kitiems. Surask Janovskį. Paspausk jam ranką ir padėkok. Galiausiai paspausk rankas visiems, kas manęs nepamiršo. Ir tiems, kurie pamiršo, ir jiems mane primink. Pabučiuok mūsų brolį Kolią. Parašyk laišką broliui Andrejui ir pranešk apie mane. Taip pat parašyk dėdei ir tetai, šito prašau savo vardu, pasveikink juos nuo manęs. Parašyk mūsų seserims, linkiu joms laimės.

Galbūt mes, broli, vėl kada nors susitiksime! Pasirūpink savimi, dėl Dievo meilės, ir gyvenk toliau, kol susitiksime. Gal kada nors vėl apsikabinsime ir prisiminsime jaunystę, tą auksinį laiką, kuris buvo mūsų jaunystė ir svajonės ir kurį šią akimirką raunu iš širdies su krauju ir laidoju.

Ar tikrai taip gali būti, kad daugiau niekada nepaimsiu plunksnos? Manau, po ketverių metų galbūt turėsiu tokią galimybę. Siųsiu tau viską, ką parašysiu, jei ką nors parašysiu, Dieve mano! Kiek daug mano išgyventų, iš naujo sukurtų vizijų pražus, išnyks iš smegenų arba kaip nuodai išsilies į kraują! Taip, jei man neleis rašyti, aš pražūsiu. Verčiau penkiolika metų kalėjimo su plunksna rankoje!

Rašyk man dažniau, rašyk smulkiau, daugiau, daugiau faktų. Kiekviename laiške aprašyk visokiausias šeimos gyvenimo smulkmenas, niekus, nepamiršk. Tai suteiks man vilties ir gyvybės. Jei žinotum, kaip tavo laiškai atgaivindavo mane čia, tvirtovėje. Paskutiniai du su puse mėnesio, kai man uždraudė gauti ar rašyti laiškus, buvo itin sunkūs. Aš sirgau. Kadangi tu retsykiais neatsiųsdavai pinigų, aš dėl tavęs jaudindavausi; tai reiškė, kad tu pats patiri stygių! Dar kartą pabučiuok vaikus, mano mintyse neblėsta mieli maži jų veideliai. Ak, kad jie būtų laimingi! Būk laimingas ir tu, broli, būk laimingas!

Neliūdėk dėl manęs, dėl Dievo meilės, neliūdėk dėl manęs! Tikėk: nepuoliau dvasia, prisimink, kad viltis manęs neapleido. Po ketverių metų mano dalia palengvės. Būsiu eilinis kareivis – jau ne kalinys, ir prisimink, kad kada nors tave apkabinsiu. Šiandien tris ketvirčius valandos praleidau mirties gniaužtuose, išgyvenau su šia mintimi; stovėjau ties bedugne paskutinę akimirką, o dabar vėl gyvenu!

Jei kas nors mini mane blogu žodžiu, jei su kuo nors susivaidijau, jei kam nors padariau blogą įspūdį – sutikęs pasakyk, kad jie turėtų tai pamiršti. Mano sieloje nėra nei kartėlio, nei pagiežos; šią akimirką labai norėčiau apkabinti kurį nors iš buvusiųjų draugų. Tai paguoda, patyriau ją šiandien prieš mirtį atsisveikindamas su brangiais žmonėmis. Tada maniau, kad žinia apie mano egzekuciją tave pražudys. Tačiau dabar nurimk, aš vis dar gyvas ir gyvensiu su mintimi, kad kada nors tave apkabinsiu. Galvoju tik apie tai.

Ką tu veiki? Apie ką šiandien galvojai? Ar žinai apie mus? Kaip šalta šiandien buvo!

Ak, kad tik mano laiškas greitai tave pasiektų. Kitaip keturis mėnesius neturėsiu jokių žinių. Mačiau vokus, kuriuose per paskutinius du mėnesius siuntei pinigus; adresas buvo užrašytas tavo ranka ir džiaugiausi, kad tau viskas gerai.

Kai pažvelgiu į praeitį ir pagalvoju, kiek laiko iššvaistyta tuščiai, kiek prarasta apgaudinėjant save, klystant, dykinėjant, nežinant, kaip gyventi, kaip nevertinau laiko ir dažnai nusidėdavau širdžiai ir sielai, mano širdis srūva krauju. Gyvenimas yra dovana, gyvenimas – tai laimė, kiekviena minutė galėjo būti ištisas laimės amžius. ~Si jeunesse savait!~ Dabar, keisdamas gyvenimą, atgimstu nauju pavidalu. Broli! Prisiekiu: neprarasiu vilties ir išsaugosiu tyrą sielą ir širdį. Atgimsiu geresnis. Čia visa mano viltis, visa paguoda!

Gyvenimas kalėjime jau pakankamai nužudė manyje tuos kūno poreikius, kurie nebuvo visiškai tyri; anksčiau mažai paisiau savęs. Dabar stygius nieko nereiškia, taigi nebijau, kad mane nužudys kokia materiali neganda. To negali būti! Ak! Būti sveikam!

Sudie, sudie, broli! Kada vėl tau parašysiu? Gausi kuo smulkesnį mano kelionės pasakojimą. Jei tik išsaugosiu sveikatą, viskas bus gerai!

Ką gi, sudie, sudie, broli! Tvirtai tave apkabinu, karštai bučiuoju. Prisimink mane be skausmo širdyje. Neliūdėk, meldžiu tavęs, neliūdėk dėl manęs! Kitame laiške papasakosiu, kaip man einasi. Tada prisimink, ką sakiau: suplanuok gyvenimą, nešvaistyk jo, sutvarkyk likimą, galvok apie vaikus. Ak, kaip norėčiau tave pamatyti, kaip norėčiau! Sudie! Dabar atsiplėšiu nuo visko, kas buvo brangu; skaudu tai palikti! Skaudu persiplėšti perpus, perkirsti širdį pusiau. Sudie! Sudie! Aš tave pamatysiu, žinau, viliuosi; nesikeisk, mylėk mane, neleisk išblėsti prisiminimams, mintis apie tavo meilę bus geriausia mano gyvenimo dalis. Sudie, dar kartą sudie! Visiems sudie!

Tavo brolis

Fiodoras Dostojevskis.

1849-ųjų gruodžio 22-oji.

Per areštą iš manęs atėmė kelias knygas. Tik dvi iš jų buvo uždraustos. Gal galėtum kitas atgauti? Noriu paprašyti štai ko: viena iš knygų buvo „Valeriano Maikovo raštai“, jo kritiniai esė – Eugenijos Petrovnos egzempliorius. Tai buvo jos turtas, kurį paskolino man. Areštuojamas prašiau policijos pareigūno grąžinti knygą jai ir daviau adresą. Nežinau, ar jis ją gražino. Pasiteirauk! Nenoriu atimti iš jos atminimo. Sudie, dar kartą sudie!

Tavo

F.Dostojevskis

Vasarį – šešios premjeros, tačiau tik pusė iš jų – Vilniuje. Klaipėdiečiai galynėsis su Henriku Ibsenu, panevėžiečiai – su Fiodoru Dostojevskiu, o kaunietis Artūras Areima pažadėjo spektaklyje vaikams apsieiti be necenzūrinių žodžių.

Renata Baltrušaitytė

Sveiki po kirvio mergaitės Jelizavetos Bam, sveiki po raudono „Ledo vaikų“ bumbuliuko. Ir po „Geismų tramvajaus“ Šiauliuose – mieste, kuris pernai iš tikrųjų buvo pradėjęs sapnuoti dangaus tramvajų, nors iki šiol neturi net elementaraus troleibuso. Iš sapnų valdininkus pažadino šalia įsikūrusios NATO oro policijos atstovai, įtarę, kad oro tramvajus – ne kas kita, kaip gudrios rusų šnipų užmačios.

Jei pamenate, išsipusčiusi Tennessee Williamso herojė Blanša į sesers namus Naujojo Orleano darbininkų kvartale taip pat atkako tramvajumi viltingu pavadinimu „Geismai“. O išvyko iš ten jai skirto milijonieriaus laukti tiesiai į „durnyną“…

Kaip vaikai virsta antimis

Dar tragiškiau senos paslaptys, atverdamos geismų ir realybės bedugnes, sklaidosi Henriko Ibseno „Laukinėje antyje“, pagaliau nutūpusioje Klaipėdos dramos teatre. Ilgai ji, vargšė, suko ratus virš uostamiesčio: jau prieš dešimtmetį režisuoti šią dramą Klaipėdoje buvo pasišovęs Oskaras Koršunovas, tačiau galiausiai iškeitė į Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“. Vėliau klaipėdiečiai „Laukinę antį“ bandė įbrukti režisieriui ornitologui Gintarui Varnui, tačiau ir šis nesutiko tokio paukščio priglobti.

Pagaliau atvyko iš sostinės ne bet kas, o Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, ir tuomet jau H.Ibseno plunksnelės pradėtos kedenti. Tiesa, prieš tai luktelėjus, kol Vytauto Paukštės, vaidinsiančio senąjį Verlė, sveikata pakankamai sustiprės repeticijoms.

R.Rimeikis „Veidui“ tvirtino, kad „Laukinės anties“ pajūryje prisiprašė pats. Mat vienas pirmųjų jo, kaip aktoriaus, reikšmingų teatro vaidmenų ir buvo teisybės ieškotojas Gregersas Verlė dar 1973 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Laukinėje antyje“.

„Buvau įvestas į šį pastatymą kaip pagrindinio Gregerso vaidmens atlikėjo Juozo Rygerto dubleris. Nuo tų laikų šis siužetas tyliai tūnojo mano atmintyje. O dabar jis vėl aktualus, turint omenyje silpnėjančius tėvų ir vaikų ryšius bei nepilnamečių savižudybių skaičių Lietuvoje. Tiesa, būsim priversti H.Ibseno kūrinį smarkiai kupiūruoti, nes nenorima, kad spektaklis Klaipėdoje truktų ilgiau nei dvi su puse valandos“, – teigė R.Rimeikis.

Pasak režisieriaus, savo šeimoje užauginusio keturis vaikus, vietoj tiesioginio rūpinimosi savo artimaisiais žmonės neretai iki pat senatvės egoistiškai eikvoja laiką keistiems užsiėmimams, kurie ilgainiui virsta priedanga nuo skaudžios tiesos, kad nei jų darbai, nei jie patys užaugusiems vaikams nebereikalingi. Ne veltui H.Ibsenas vieno personažo lūpomis teigia: „Atimti iš paprasto žmogaus jo kasdienį melą – tai tas pats, kaip atimti iš jo laimę.“

Savo ruožtu vaikai, jausdami tėvų santykių nenuoširdumą, užauga dvasiškai pažeidžiami. Toks yra fanatiškas tiesos ieškotojas Gregersas, tokia ir tėvo atšiaurumo priežasčių nepajėgianti suvokti Hedviga. Būtent ji norvegų dramaturgo simboliškai tapatinama su medžioklėje pašauta antimi, laikoma Ekdalų namų palėpėje vien tam, kad anksčiau ar vėliau taptų patogiu taikiniu namų šeimininkui. Supratusi, kad visos pastangos pelnyti tėvu laikyto žmogaus palankumą baigsis nesėkme ir „namine“ tapti dėl motinos praeities nuodėmės jai niekada nebepavyks, nusivylusi paauglė šautuvo vamzdį pati įremia sau krūtinėn.

„Mūsų spektaklio finale laukinė antis tiesiog išskris iš kalėjimu virtusios palėpės. Žinoma, tai nebus tikra gyva antis, bet vis dėlto… Tačiau jokių buitinio stiliaus dekoracijų spektaklyje nesitikėkite“, – pataria R.Rimeikis.

„Laukinei ančiai“ susibūrė įvairiausios klaipėdiečių aktorių kartos: nuo senjoro V.Paukštės iki Hedvigą vaidinsiančios Simonos Šakinytės. Taip pat matysime Rimantą Pelakauską, Reginą Arbačiauskaitę, Eglę Jackaitę, Nijolę Sabulytę ir kt.

Vienintelio vyro mirtis

Dar viena šeimos drama bus atskleista Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Aštuonios mylinčios moterys“. Tiesa, ji mirtimi ne baigiasi, o prasideda, ir siužetas čia artimesnis detektyvinei komedijai, o ne dramai.

Prieš Kalėdų šventes savo kambaryje prabangiame užmiesčio name randamas nužudytas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena moterų – uošvė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet kartu pasirūpino ir tvirtais alibi. Jos pačios imasi nagrinėti, kuri galėjo padaryti šį nusikaltimą. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos.

Kažką primena? Nenuostabu – tos pačios Roberto Thomaso pjesės motyvais Francois Ozonas buvo pastatęs filmą, kuriame subūrė visą plejadą įžymių prancūziškojo kino damų: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Beart, Fanny Ardant… Kas pakeis jas lietuviškame analoge?

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas (jis, beje, Šiauliuose ir statė „Geismų tramvajų“) ne kartą prisipažino, kad su vaidmenų stokojančiomis aktorėmis teatre – tikra bėda. O jo sūnus režisierius Balys Latėnas šią problemą ėmėsi spręsti, repeticijoms sukvietęs moteriškąją trupės dalį: Kristiną Andrejauskaitę, Dovilę Šilkaitytę, Aušrą Pukelytę, Neringą Varnelytę, Rasą Marazaitę, Jonę Dambrauskaitę bei pridūręs dvi kviestines aktores – Gabrielę Malinauskaitę ir Rūtą Žibaitytę.

Įdomu, kad pjesės autorius R.Thomasas, būdamas aštuoniolikos, pats vaidindavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose. Jis ypač domėjosi komedijos žanru, jo konstravimo būdais ir atkakliai dirbdamas tapo pripažintu psichologinių bei kriminalinių dramų meistru, išgryninusiu komedinio trilerio žanrą. Todėl jo kūryboje skleidžiasi elegantiškas humoras, grakštūs sąmojai ir nenuspėjami siužeto vingiai. Žinoma, viskam vadovauja emocijos ir jausmai, kylantys iš netikėtų situacijų, į kurias patenka aštuonios žavios, protingos, gundančios ir pavojingos moterys.

Šiukšliadėžės slenkstis

Lenkų poetė Wislawa Shymborska irgi garsėjo sveiku humoro jausmu. Tai pabrėžė netgi Nobelio komitetas, savąjį 1996 m. sprendimą grindęs laureatės gebėjimu rimtas temas nagrinėti su humoru. W.Szymborska buvo devintoji moteris, pelniusi nuo 1901 m. skiriamą Nobelio literatūros premiją. Nors ji ir iki tol laikyta viena populiariausių Lenkijos poečių, iki šio apdovanojimo drovią ir tyliai kalbančią kūrėją pasaulyje mažai kas pažinojo. W.Szymborska nepriskirdavo savęs prie jokios poetinės krypties, ji sukūrė savo rašymo mokyklą, savo kalbą – atitolusią nuo didelių istorinių įvykių, biologinių žmonių egzistavimo sąlygų, visuomeninio poeto vaidmens, filosofinių sistemų, ideologijos, nepatikrintų tiesų, įpročių, stereotipų, slopinimų.

Vis dėlto poetė, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957-ųjų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, išleido vos kelis plonus poezijos tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnės savo kūrybos, kurioje atsispindėjo stalinizmo eros literatūrinis stilius ir turinys. Nors W.Szymborskos kūrybinis kelias truko šešis dešimtmečius, išleista mažiau nei 400 jos eilėraščių. Paklausta, kodėl negali pasigirti dideliu produktyvumu, poetė atsakė: „Mano kambaryje yra šiukšliadėžė. Vakare parašytus eilėraščius vėl perskaitau iš ryto. Jiems ne visada lemta išgyventi.“

Aktorė Dalia Michelevičiūtė pristato jau trečią monospektaklį pagal šios poetės tekstus. Pirmasis buvo „Neparašyta vasaros istorija“ 2008-aisiais, vėliau – „Nuostaba“ (2011), o dabar ateina eilė „Moters portretui“ Nacionaliniame dramos teatre. Tikėkimės, šiam pastatymui scenoje bus lemta išgyventi ilgiau nei anksčiau paminėtiems. W.Shymborskos eilėraščius į lietuvių kalbą vertė Sigitas Geda, Algis Kalėda, Mindaugas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, Tomas Venclova.

Diplominis studentų Dostojevskis

Panevėžyje jaunatvišką šurmulį toliau kelia Veltos ir Vytauto Anužių studentų kursas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieš trejus su puse metų suburtas specialiai šio miesto teatrui. Po sėkmingai atgaivintų Kazio Sajos „Devynbėdžių“ ir Maurice’o Maeterlincko „Nekviestosios“ panevėžiečiams ką tik parodytas Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“, o vasarį profesionalion scenon iškeliaus ir Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.

Išties retas studentų kursas gauna galimybę savo diplominius spektaklius rodyti viešai ir netgi įterpti juos į valstybinio teatro repertuarą, taigi „anužiukai“ šiuo požiūriu privilegijuoti. Antra vertus, neaišku, kiek laiko jų pastatymai galės gyvuoti, nes maža vilčių, kad baigę bakalauro studijas visi aštuoniolika jaunuolių liks Panevėžyje, o  ilgainiui keičiant aktorius bendri spektakliai neišvengiamai pradės byrėti.

Vis dėlto vienas kurso vadovų V.Anužis nusiteikęs optimistiškai, nes prisimena savo ankstesnius studentus iš Latvijos, Klaipėdoje rengtus Liepojos teatrui. Visi šešiolika šio kurso studentų jau penkerius metus vaidina Liepojoje, maža to, pastebimai atgaivino šio miesto kultūrinį gyvenimą ir, pelnę puikius šalies kritikų vertinimus, sulaukė pripažinimo visos Latvijos mastu. Kas galėtų tvirtinti, kad panaši istorija nepasikartos Panevėžyje? Juolab ne viskas J.Miltinio dramos teatro trupėje pastaraisiais metais klostėsi sėkmingai, o naujų pajėgų įsiliejimas į kolektyvą galėtų ištempti iš duobės.

„Kai iš kurso susiformuoja teatro trupė, žmonių vidinė priklausomybė vienas nuo kito sustiprėja. Todėl mes su žmona Velta labai nesistebėtume, jei visi aštuoniolika studentų liktų dirbti Panevėžyje. Be to, aktoriai šiais laikais lankstūs ir dirba savo pačių vadybininkais, todėl net jei žmogus pasirinktų kitą miestą ir teatrą – tai dar nereiškia, kad jis nebevaidintų bendruose kurso spektakliuose“, – „Veidui“ teigė V.Anužis.

Rimčiausiu savo auklėtinių darbu dėstytojaujantis aktorius laikytų būtent „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, nes tai – sąlytis su pasauline literatūros klasika. „Bandėme nuvalyti istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai – jauni žmonės, nuo išankstinių įsivaizdavimų ir dostojevskiškų stereotipų. Neatkūrinėjame rašytojo laikmečio, akcentuojame tai, kas šiandien svarbu aktorių bendraamžiams“, – pasakoja kurso vadovas.

Rašytojo antrininką Ivaną Petrovičių spektaklyje vaidins Rolandas Normanas, jį išduodančią Natašą – Goda Petkutė, o epileptikę Nelę – Agnieška Ravdo, kurią į savo spektaklius Džuljetos bei Ninos Zarečnajos vaidmenims jau pakvietė O.Koršunovas.

Legenda baltoje palapinėje

Vasarį dvi įdomios premjeros laukia jaunųjų žiūrovų. Menų spaustuvėje Stalo teatras ir jo įkūrėja Saulė Degutytė kviečia mažuosius į edukacinį spektaklį „Stebuklingas sodas“ pagal švedės Selmos Lagerlof kūrinį „Legenda apie Kalėdų rožę“. Edukacinis jis visapusiškai: pirmiausia tuo, kad scenovaizdžiui bus pasitelkta Giotto di Bondone ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų tapyba, be to, vokalinis kvartetas žiūrovams atliks XVI a. ispanų kompozitoriaus  Tomás Luis de Victoria motetą „O Magnum Mysterium“. Pagaliau nenuvertinkime ir S.Lagerlof – pirmosios pasaulyje moters, apdovanotos Nobelio literatūros premija (ta garbė jai buvo suteikta 1909-aisiais).

Rašytojos papasakotą legendą vaikams seks Valstybinio jaunimo teatro aktorius Jurgis Damaševičius, kuris vienas vaizdingu žodžiu įkūnys penkis kūrinio veikėjus: Geingeno miško plėšiką, jo žmoną, vienuoliuką, abatą Joaną ir arkivyskupą Abesalomą. Siužetą čia rutulioja dvi „stovyklos“: plėšikų šeima, kuri šventai saugo paslaptį apie Kalėdų metu stebuklingai sužaliuojantį mišką, ir vienuolyno gyventojai, deklaruojantys šventumą, tačiau kartais neišlaikantys tikėjimo išbandymų. Spektaklį žiūrovai stebės sėdėdami ne salėje, o scenoje, apsupti baltos „palapinės“, ant kurios sienų ir pražys Geingeno miško stebuklingas sodas. Vienu kartu spektaklį gali stebėti tik trisdešimt žiūrovų, todėl bilietais patariama pasirūpinti iš anksto.

Tėvus ramina: keiksmažodžių nebus

Šiek tiek augesni vaikai laukiami Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurio atstovai, ramindami dažniau šį teatrą lankančius tėvus, neatsitiktinai pabrėžia: šį kartą Artūro Areimos spektaklyje nebus nė vieno necenzūrinio žodžio! Prancūzijos rokerio Mathiaso Malzieu romano „Mechaninė širdis“ veikėjai jame atgims mistišku ir vizualiu stimpanko stiliumi, kurio adeptai įkvėpimo semiasi iš prašmatniosios britų monarchės Viktorijos epochos, tų laikų tikrų ir tariamų technologijų, fantastinės literatūros bei gotų estetikos.

Mįslingas prašmatnumas atsispindės ir A.Areimos režisuotame spektaklyje. Krumpliaračiais ir laikrodžio mechanizmais dekoruotos keturios dešimtys spektaklio kostiumų, o dūmus skleidžiančios, skraidančios ir LED lemputėmis šviečiančios dekoracijos scenoje kurs stimpankui būdingą šiek tiek baugią atmosferą. Pagrindinis režisieriaus tikslas – priminti žiūrovams, kad fantazija yra gyva ir labai norint pasaulį galima apkeliauti riedlente.

„Mechaninės širdies“ veiksmas prasideda Škotijos sostinėje Edinburge 1874 m. Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakusi. Gydytoja Madlena įsodina jam laikrodį su gegute, kuris berniukui turi atstoti tikrą širdį. Norėdamas išgyventi Džekas privalo laikytis trijų taisyklių: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį ir niekada, niekada, niekada neįsimylėti… Bet pabandyk įsakyti širdžiai, kad gudrus. Net jeigu ji mechaninė… Džeko vaidmuo atiteko Sauliui Čiučeliui, kitus personažus vaidina Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Eglė Grigaliūnaitė, Vainius Sodeika ir Edgaras Žemaitis.

O pabaigoje vilniečiams patarsime vasarį nepraleisti ir Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Menų spaustuvėje. Valentino Masalskio vadovaujama uostamiesčio trupė sostinėje vasario 10–11 d. rodys Neringos Krunglevičiūtės režisuotą spektaklį mažiesiems „Knygų personažai atgyja“, Giedriaus Kuprevičiaus antioperą „Pamoka“ pagal Eugene’o Ionesco kūrinį ir naujausią Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“, kurioje greta jaunųjų vaidins žymus aktorius Valerijus Jevsejevas. Sako, Klaipėdoje per šio spektaklio premjerą ką tik baigtame rekonstruoti „Kultūros fabrike“ netikėtai prasmego visa žiūrovų kėdžių eilė. Vilniečiai kviečiami patikrinti, kas – teatralai ar statybininkai – buvo kalti dėl šio incidento…

Šešios vasario premjeros

1 d. 12 val., 22 d. 12, 15 val. Menų spaustuvėje – „Stebuklingas sodas“. Rež. Saulė Degutytė

1 d. 15 val., 13 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Mechaninė širdis“. Rež. Artūras Areima

12, 27 d. 18 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose – „Laukinė antis“. Rež. Ramutis Rimeikis

13, 14 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Aštuonios mylinčios moterys“. Rež. Balys Latėnas

21, 22 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Moters portretas“. Rež. ir akt. Dalia Michelevičiūtė

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Rež. Vytautas ir Velta Anužiai

Internete pradėtas platinti naujas Donato Vaišnoro filmas „Romioji“, kurio scenarijus sukurtas to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio apsakymo motyvais.
Filmas bando atsakyti į amžiną klausimą:: “kur dingsta meilė?“ Susitinka du žmonės ir viskas iškart  savaime  tampa paprasta ir lengva, dar daugiau, atrodo, tai tęsis amžinai, nes… Nes taip atrodo! O kaip dar gali atrodyti, kai sutinki Tą, kurio laukei visą gyvenimą! Gyvenimas virsta nesibaigiančia švente, kur net nesėkmės ir sunkumai džiugina – tai juk tik dar viena proga  apsikabinti mylimą žmogų ir pasiguosti vienas kitam…
Ir staiga viskas pasikeičia… ir tu myli, ir tave myli, bet niekas nebesigauna savaime, dingsta lengvumas, viskas tampa sunku ir sudėtinga, tarsi būtum priėjęs riba, kur baigiasi žaidimas… Bet juk  baigėsi tik žaidimas, o ne meilė. Tačiau filmo herojams neužtenka meilės ir jie pradeda išradinėt naujus žaidimus, tik dabar jų žaidimai jau nebetokie nekalti…
Filme vaidina Rita Žliobaitė, Donatas Vaišnoras, Ieva Delininkaitytė, Žilvinas Tratas, Indrė Pivoraitė, Jovita Balčiūnaitė, Austėja Lukaitė. Filmo operatorius Algirdas Vaičaitis, garso operatorius Vytautas Valionis.

Nuoroda į filmą Youtube kanale.
http://www.youtube.com/watch?v=O10Xj4NREgU