Estijos rinkimai

Dovaidas Pabiržis

Po įprasto nepavykusio pirmojo bandymo išrinkti prezidentą Estijos parlamente estafetę perėmė rinkikų kolegija, kurią sudaro ir Es­­tijos savivaldybių atstovai. Tačiau ir šis jung­­tinis darinys nesugebėjo nė vienam kan­didatui atiduoti daugumos balsų. Užuot pasirinkę iš dviejų į finalinę dvikovą patekusių politikų – Reformų partijos atstovo Siimo Kallaso ir dešiniųjų remiamo Allaro Jokso, dalis rinkikų nusprendė biuletenį palikti tuščią.

138 už S.Kallasą, 134 – už A.Joksą, 57 tušti ir 3 sugadinti: po tokio antrojo balsavimo šeštadienį paaiškėjo, kad naujojo šalies prezidento rinkimai keliasi atgal į parlamentą, nes niekas nesurinko reikiamų 167 balsų. Po pirmojo balsavimo iš tolesnės kovos pasitraukė favorite laikyta buvusi užsienio reikalų ministrė Marina Kaljurand (75 balsai), Centro partijos vicepirmininkė Mailis Repso (79 balsai) ir Estijos konservatyvios liaudies partijos pirmininkas Martas Helme (16 balsų).

„Partijos, visų pirma Reformų ir Centro partija, turėjo mėnesį laiko, kad nustatytų savo kursą ir rinkikams pasiūlytų daugiau kandidatų. Tai nebuvo padaryta ir dabar susidarė situacija, kuri nėra numatyta Konstitucijoje, nes jos kūrėjai negalėjo įsivaizduoti, jog intrigos tarp skirtingų partijų ir jų viduje gali taip išaugti, kad prezidento rinkimai neįvyktų. Dalis rinkikų nusprendė, kad geriau sukurti gėdingą precedentą, nei balsuoti už kitą kandidatą“, – skelbia dienraštis „Eesti Päevaleht“.

Kitas dienraštis „Postimees“ pabrėžia, kad rinkimų kampanija tęsėsi penkis mėnesius, todėl net sunku suskaičiuoti, kiek pinigų ir laiko jai išleido politinės partijos. „Šių mėnesių darbo rezultatas yra nulinis, o lūkesčiai surasti kažką ypatingo yra ypač sukelti. Parlamento atsakomybė rasti fantastišką ir šiuo požiūriu pozityviai stebinantį bendrą kandidatą dabar yra didesnė, nei buvo pavasarį ar rugpjūtį“, – rašo „Postimees“.

Estijos viešojoje erdvėje pasigirdo siūlymų keisti prezidento rinkimų sistemą, kad tokios Konstitucijoje nenumatytos situacijos nepasikartotų.

Tartu universiteto politologas Vello Pettai sakė, kad tušti rinkikų biuleteniai rodo, jog nedaugelis jų tikėjosi antrajame ture rinktis tarp S.Kallaso ir A.Jokso. Politologas pabrėžia, kad konkurentai dėl prezidento posto buvo kaip niekada stiprūs.

„Pirmajame ture buvo keturi stiprūs kandidatai, kova buvo labai lygi ir visi rinkikai galėjo balsuoti pagal savo sąžinę. Pirmojo turo rezultatas buvo netikėtumas, o po jo prasidėjo užkulisinės kalbos ir susitarimai, kurie nulėmė prezidento rinkimų fiasko antrajame ture. Jei tau pateikia du pasirinkimus, privalai rinktis. Aš suprantu, kad egzistuoja tokia teisė nebalsuoti, bet dabar patekome į sudėtingą padėtį, iš kurios mėginame išeiti. Kiekviena partija dabar turi daug ką apmąstyti. Jei partija nori ką nors nominuoti, tai turi įvykti pagal tam tikrą procedūrą. Aš manau, kad jie turi kalbėtis tiesiogiai ir susitarti dėl naujo žmogaus“, – sakė V.Pettai.

Kas bus išrinktas naujuoju Estijos prezidentu, dabar jau visiškai neaišku, nes daugelis šiuose rinkimuose dalyvavusių kandidatų, tarp jų ir S.Kallas, pareiškė antrą kartą nekandidatuosią. „Iššvaistėme daug gerų kandidatų, ir tai yra nusivylimas“, – apibendrina dienraštis „Äripäev“.

Parlamentas dar kartą prezidentą išrinkti mėgins spalio 3 dieną. Kiekvieną kandidatą, kaip ir praėjusį kartą, iš pradžių turės paremti mažiausiai 21 parlamentaras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Policijos Departamento archyvo nuotr.

Telšių rajoną ir visą Lietuvą sukrėtė policininko Liudo Šimkaus žūtis. Su porininke į įvykio vietą iškviestas kelių eismo patrulis reagavo į pranešimą, kad Tryškių miestelyje sūnus smurtauja prieš motiną. Atvykus į įvykio vietą, šis pasipriešino pareigūnui ir dūręs peiliu į kaklą jį mirtinai sužalojo.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo nepriklausomybės atkūrimo tai 33-ias žu­vęs policijos pareigūnas. Šis įvykis Telšių rajone sukėlė diskusijas apie policijos fi­nansavimą ir pasirengimą, netrukus į jas įsitraukė ir rinkimų kovoms kiekvieną progą bandančios iš­naudoti politinės partijos. Vis dėlto pastaraisiais me­tais tokie skaudūs įvykiai nutinka itin retai, o tai rodo, kad Lietuva yra gana saugi valstybė pa­rei­gūnams. Pavyzdžiui, bene tris kartus mažesnėje Estijoje, į kurią mėgstame lygiuotis, per tą patį laikotarpį žuvo 21 pareigūnas.

Pastaroji tokia žūtis – prieš 21 metus

Pernai tikrinant į Radviliškio miestą įvažiuojantį transportą žuvo Ligita Baniulytė, kurią net ne­stab­telėjęs partrenkė neblaivus vilkiko vairuotojas. Nuo 2009 iki 2015 m. šalyje tokių nelaimių iš vi­so nebuvo užfiksuota. Dauguma pareigūnų (18) Lie­tuvoje žuvo per eismo įvykius. Dar du policinin­kai nuskendo vandens telkiniuose, viena pareigū­nė žuvo netyčia iššovus tarnybiniam ginklui. Į šį skai­čių patenka ir keturios Medininkų žudynių aukos.

Du policijos pareigūnai tapo prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje siautėjusių organizuotų nusikalstamų grupuočių aukomis. 1997-aisiais Kar­k­lėje buvo rastas Klaipėdos policijos Kri­mi­na­linių ekspertizių skyriaus ekspertės Sigitos Si­mo­naitytės kūnas. Kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnę nužudė Ry­goje gyvenęs ir su ja susitikinėjęs Dmi­trijus Ki­ri­lo­vas, susijęs su Klaipėdos bandito Si­gito Gaid­jurgio grupuote. Po metų Gaidjur­gi­niai, kaip ma­noma, pabūgę, kad D.Kirilovas dėl šio nusikaltimo įklius ir prabils pareigūnams, susidorojo ir su juo.

O bene žiauriausia Lietuvoje kada nors veikusių Tulpinių grupuotė Panevėžio soduose nužudė Ser­­gejų Piskunovą ir su juo kartu buvusią Pa­ne­vė­žio apygardos prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Vie­nas iš gaujos vadeivų Virginijus Baltušis manė, kad S.Piskunovas prisidėjo prie vieno pasikėsinimo į jį Panevėžio viešbutyje, o prokurorė V.Kazlauskaitė įvykio vietoje tikriausiai atsidūrė atsitiktinai.

Tokių atvejų, kad policininkus nužudytų jiems at­­virai pasipriešinę nusikaltėliai, pastarąjį kartą bū­ta prieš 21 metus, 1995-aisiais. Klaipėdos policijos Apsaugos skyriaus policininkas Zigmas Ren­kė tais metais per susišaudymą žuvo mėgindamas apsaugoti juvelyrikos dirbinių parduotuvę „Dei­­mantas“ ir joje dirbusią tuo metu kūdikio be­silaukusią pardavėją. Šiaulių rajono policijos pa­trulis Tomas Naumovas tais pačiais metais buvo nušautas budėdamas Kryžių kalne, kuris tais laikais buvo tapęs populiaria plėšikų vieta. Zarasų pareigūną Leoną Arulį pražudė iš areštinės bandydamas pabėgti nusikaltėlis, trenkęs jam metaliniu strypu. O Plungės rajono kriminalinės policijos vyresnysis inspektorius Jonas Dačkauskas krito nuo revolverio kulkų tikrinant vagyste įtariamų plungiškių sodybą, kai vienas iš jų iššoko iš spintos ir pradėjo šaudyti. Per panašią sulaikymo operaciją 1993 m. buvo nušautas ir Šiaulių rajono policijos kinologas Arvydas Milašauskas.

„Tokios situacijos Lietuvoje labai retos ir policininkų darbas nėra toks pavojingas. Šiuo požiūriu esame gana saugi šalis. Tačiau tai nereiškia, kad tokius išimtinius įvykius galime kaip nors pateisinti“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius, taktikos discipliną būsimiems policininkams dėstantis Virgilijus Valeckas.

Tragediją lėmė klaidos?

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams buvo pranešta, kad sūnus, 26 me­tų Artūras Noreika, grasina motinai, sužalojo šu­nį, žada padegti namus. Atvykus policijai A.No­reika mėgino sprukti, kaimynų namo kieme susigrūmė su L.Šimkumi ir dūrė peiliu mirtiną smūgį. Jau vėliau jį sulaikė atvykę kiti policijos eki­pažai. Nors L.Šimkus turėjo šaunamąjį ginklą, bet spėjo pa­­naudoti tik elektrošoką, kuris nesuveikė. Grei­tosios pagalbos medikai įvykio vietoje konstatavo pareigūno mirtį.

„Šis įvykis labai įskaudino, nes jis daugiau ats­klei­dė individualų pareigūno pasirengimą arba pro­fe­sionalumą. Pareigūnai yra ruošiami tokioms si­tua­­cijos, bet kodėl jis nereagavo į ją deramai, tai man kelia klausimų. Dabar diskusija apsiriboja tak­tika ir praktikos stygiumi, bet čia yra pareigūnų tak­ti­kos abėcėlė: prieš reaguodamas pareigūnas tu­ri įver­tinti įtariamojo psichinę ir fizinę būklę, gink­lo pa­naudojimo tikimybę. Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me. Kodėl jis įsivėlė į tas grumtynes – tai ke­lia didelę nuostabą“, – tragišką įvykį analizuoja V.Valeckas.

Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me.

MRU lektorių stebina ir tai, kodėl žuvęs pareigūnas nepanaudojo kitų specialiųjų priemonių – dujų ar teleskopinės lazdos. O esant tokiai pavojingai situacijai įstatymai nedraudžia naudoti ir vienu laipsniu aukštesnės priemonės, t.y. šaunamo­­jo ginklo. Be to, tokiu atveju visada būtina veik­­ti dviese: vienas pareigūnas yra veikiantysis, o ki­­tas – tarsi jo saugas, kuris privalo iš kairės nuolat stebėti įtariamąjį, ar šis nesiims ko nors ne­prognozuojamo ar netikėto.

„Tik dviese galima suvaldyti situaciją. Vienas pareigūnas prieš pažeidėją yra kaip ringe: jeigu nusikaltėlio ketinimai agresyvus, to momento, kai jis atakuos, galima nepastebėti, čia jau lemia individualios savybės. Dėl to šioje situacijoje reikia kal­­bėti ne apie tai, gerai ar blogai yra rengiami pa­reigūnai, o kodėl būtent taip pasielgė šis patrulis, ko­dėl jis atsiskyrė, įsivėlė į grumtynes su peiliu ginkluotu asmeniu. Peilis yra pats pavojingiausias ir sunkiai prognozuojamas ginklas kilus grumtynėms“, – aiškina MRU lektorius.

V.Valecko teigimu, nors į įvykio vietą atvyko ke­­lių policininkai, jie vis tiek turėtų mokėti reaguoti į tokias situacijas, nes per mokymus būsimieji pareigūnai nėra kategoriškai profiliuojami ir konkrečią specializaciją įgyja tik prieš ateidami į padalinius. V.Valeckas tikisi, kad galbūt nuo šiol į pareigūnų profesinį rengimą bus žiūrima atsakingiau ir daugiau dėmesio skiriama pratyboms, o ne teorijai. Taktikos disciplina yra vienas tų dalykų, per kuriuos galima įvertinti, ar būsimasis pareigūnas tinkamas šiam darbui: bandoma žiūrėti, kaip jis savarankiškai priims sprendimus, kada išsitrauks ginklą, kokias kitas priemones naudos, ar nesutriks, nedels ir pan.

Profsąjungos įžvelgia sisteminių negerovių

Policijos pareigūnų profsąjungų atstovai iš kar­to po įvykio paragino policijos vadovybę prisiimti atsakomybę dėl policininko žūties. Vadovybė esą ne­skiria pakankamai dėmesio ir išteklių pareigūnų sau­gumui užtikrinti. Lietuvos policijos profesinės są­jungos pirmininkė Roma Katinienė tvirtino, kad nauja policijos vadovybė nesugebėjo įvykdyti su pro­fesinėmis sąjungomis pasiektų susitarimų kurti saugias darbo vietas, aprūpinti pareigūnus reikiamomis priemonėmis. Be to, naujoji policijos reforma esą sukėlė tik chaosą, kurio iliustracija ir yra į to­kio pobūdžio iškvietimus vykstantys kelių policininkai.

Pastebima ir tai, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net tais atvejais, kai jiems gresia realus pavojus. Esą įstatymai yra labai abstraktūs ir nustatyti ribą, kada tai galima daryti, sudėtinga. R.Katinienė priminė 2006-ųjų istoriją, kai pareigū­nas Ruslanas Motko, norėdamas sustabdyti ne­blaivaus jaunuolio vairuojamą automobilį, pa­nau­dojo ginklą, vairuotoją sužeidė ir vėliau dėl to bu­vo nuteistas.

Pastebima, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net gresiant  realiam pavojui.

Kaip „Veidą“ informavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Raimondas Ma­tonis, pernai Lietuvos policijos pareigūnai iššovė 67 šūvius, tiek įspėjamuosius, tiek tiesioginius. Dažniausiai šaudyta į transporto priemones ir gy­vū­nus, bet būta šūvių ir į asmenis. Kiekvieną kartą panaudojus ginklą pranešama prokurorui, atliekamas tyrimas.

Apie tai, kad nieko nedarant tokie ar panašūs tragiški įvykiai gali pasikartoti, „Veidui“ nuogąstavo ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų su­sivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vladimiras Ba­nelis. Pasak jo, bent trejus metus intensyviai kal­bama, ko reikėtų, kad policija atsigautų nuo 2008-ųjų krizės ir pokrizinio laikotarpio, kurio padariniai iki šiol jaučiami, tačiau pastebimo proveržio nėra.

„Darbo užmokestis, motyvacijos priemonės ne­si­keitė po krizinio laikotarpio, policijos finansavimas net negrąžintas į prieškrizinį lygį, o juk reikia žiūrėti į ateitį, ne gyventi praeitimi. Socialinių ga­rantijų blokas nėra tobulinamas, turime ma­žiau­sią pensijų dydį Europoje, kur vidurkis yra 50 proc. buvusio at­ly­ginimo, o pas mus tėra 27,5 proc. Be to, turime nuo­lat kalbėti, kad statutiniams pareigū­nams reikia vieno ar kito, iki šiol nėra suvokiama, kokia rizikinga ir pavojinga tai profesija“, – tvir­tina V.Banelis.

Jo teigimu, valstybėje kažkodėl nediskutuojama dėl poreikio stiprinti krašto apsaugą – tai aišku ir piliečiams, ir politikams bei valstybės vadovams, egzistuoja partinis susitarimas. Tačiau nesuprantama, kad lygiai to paties reikia ir „vidaus kariuomenei“, kuri yra nuolat apleista. Jeigu prašoma konkretaus kiekio liemenių ar kitų reikmenų, skiriamas tik dalinis finansavimas, proporcingai iš kažko ati­mama, o tas kažkas gali būti tie patys Telšiai ar ki­tas Lietuvos miestas.

Generalinio policijos komisaro Lino Pernavo teigimu, tam, kad policija normaliai funkcionuotų, ki­tą­met jai reikėtų 18,5 mln. eurų, tačiau po derybų su Vyriausybe numatyta skirti tik apie pusę šios sumos.

O kai kurie įvykiai rodo, kad policijos parengtis yra svarbi ir epizoduose, kuriuos lemia pasikeitusi geo­­politinė situacija. Pavyzdžiui, kai į Lietuvos te­ri­toriją įvažiavo tranzitinis traukinys, kuriame ga­lė­jo važiuoti rusų kariai, į šį pranešimą reagavo po­­­­licija ir pasieniečiai, o ne kariuomenė. „Ne­ga­li­me atskirti vidinio saugumo nuo išorinio, politika prie to neprisideda, o tik paskui ieško  kaltų“, – sa­ko V.Banelis.

Tragediją pasitelkė rinkimams

Politikai iš tiesų mėgino savo interesams išnaudoti ir pastarąjį tragišką įvykį. Darbo partija į Seimą suskubo išsikviesti L.Pernavą ir pažėrė jam kritikos dėl esą netinkamai vykdomos policijos reformos. Pagal šią reforma siekiama didinti gatvėse, arčiau žmonių patruliuojančių pareigūnų skaičių ir mažinti dirbančiųjų kabinete. Metų pradžioje Lietuvoje iš viso buvo 9,6 tūkst. policininkų, iš kurių 1,6 tūkst. dirbo gatvėse. Po pertvarkos nuo 2017-ųjų ketinama šį skaičių padidinti iki 3 tūkst.

Ginti reformos stojo buvęs vidaus reikalų mi­nistras Saulius Skvernelis. Pasak jo, pareigūnai yra apmokyti: tiek policijos mokykloje, tiek tarnybos metu, per mokymus jie privalo nuolat palaikyti taktinius įgūdžius ir fizinę formą.

„Tose įstaigose, kur šis darbas atliekamas at­mes­tinai – galima laukti tragiškų rezultatų… Dar ne visi policininkai supranta, kad kiekvienos dienos išėjimas į tarnybą yra didžiulė rizika ir iššūkis. Į kiekvieną įvykį privaloma vykti tik maksimaliai pasirengus, vertinti jį kaip potencialią grėsmę. (…) Pikta dėl to, kad iškart po tragedijos viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos, esą pareigūno žūtis yra tiesioginė policijos reformos pasekmė. Neva policininkas į įvykio vietą atvyko vienas ar neturėdamas tinkamos ginkluotės. Tai – netiesa. Tokios kalbos – bjauriausias oportuniz­mo pavyzdys, kuomet naudojantis skaudžia si­tuacija siekiama kažkokių savų tikslų“, – savo feisbuko paskyroje rašė S.Skvernelis.

Pasirengimas įgyvendinti šią reformą kelia ne­­rimą profsąjungų atstovams. Pasak V.Banelio, nors pati reformos idėja yra gera, jai įgyvendinti rei­kia stabilaus finansavimo ir intensyvių apmokymų, antraip rizikuojama išleisti į gatvę įgūdžius pra­radusius pareigūnus.

Tačiau priešrinkiminį politikų susirūpinimą NPPSS pirmininkas vertina dar kritiškiau. „Poli­ti­kai vengia palaikyti teisėsaugą, bet renkasi kritiką. Kad ir kalbant apie statutą, kai buvo priimama naujoji jo redakcija, ne kas kitas, o Darbo partijos va­do­­vas atė­jo pas pareigūnus ir užtikrino, kad kai vyks balsavimas, bus pakeltos rankos. Bet atėjus laikui visi jie rankas nuleido arba dėjo į krūmus. Ir po to dar drįsta burnoti, kritikuoti policiją, kai pačios par­tijos atstovai nuolat neišlipa iš teisiamųjų suolo. Tai sveiku protu nesuvokiama“, – neslepia V.Ba­ne­lis.

Kasdienis žmonių saugumas yra viena jautriausių viešojo gyvenimo temų, kurias nesunku su­reikš­minti siekiant savų politinių tikslų. Dar jautriau visuomenė reaguoja į panašaus pobūdžio trage­dijas, kai žūva pareigą valstybei atliekantys pa­reigūnai. Vis dėlto tokie Lietuvoje visiškai išimtiniai atvejai nereiškia, kad per vieną naktį saugumo padėtis kardinaliai pasikeitė, o pareigūnai tam­­pa nepajėgūs tinkamai atlikti savo pareigų. n

Atvejai, kai pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą

• Gindamasis ar gindamas kitus asmenis, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ar pavojaus.
• Sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.
• Kai kėsinamasi į policijos saugomą asmenį, objektą, transporto priemonę, specialiąsias policijos priemones ar kitą policijos turtą.
• Riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu.
• Prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepakluso pareigūno aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti.
• Kai būtina išlaisvinti įkaitus ar užkirsti kelią teroro aktui.
• Pabėgimo konvojuojant ar iš laisvės atėmimo vietų ar areštinių atvejais.
• Prieš asmenį, kai šis bando naudoti prievartą arba artinasi prie pareigūno ir neklauso reikalavimo laikytis nurodyto atstumo.
• Patekdamas į patalpas ar transporto priemonę, kad sulaikytų asmenį, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu arba ją padariusį, taip pat asmenį, padariusį administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą).
• Prieš gyvūną, kuris kelia grėsmę policijos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

WIKIPEDIA NUOTR.

Debiutinis lietuvių startas olimpinėse žaidynėse įvyko oje 1924-aisiais, gegužės 25 dieną, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione susitiko Lietuvos ir Šveicarijos futbolininkai. Likus vos 12 valandų iki rungtynių, į Prancūziją atvykę sportininkai nepasipriešino savo varžovams ir pralaimėjo galutiniu rezultatu 0:9. Šioje olimpiadoje taip pat pasirodė du Lietuvos dviratininkai, kurie dalyvavo 188 km atskiro starto lenktynėse, tačiau nei vienas jų finišo nepasiekė.

Dovaidas PABIRŽIS

Amsterdamo olimpiadoje 1928-aisiais Lie­tu­vai atstovavo jau 12 sportininkų, o geriausiai sekėsi boksininkui Juozui Vinčai, kuris pasidalijo 5–8 vietas. Vėliau mūsų sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tik jau Lietuvai patekus į ją okupavusios Sovietų Sąjungos sudėtį. Tiesa, dar 1912-aisiais, Rusijos imperijos laikais, pasirodė sportininkai iš Vilniaus krašto – Stokholme Rusijai atstovavo plaukikas Nikolajus Voronkovas ir šaulys Leonardus Syttinas.

Kaip žinia, pirmoji olimpiada moderniais laikais buvo surengta 1896-aisiais Atėnuose, nors keletas kitų XIX a. sporto renginių Europoje taip pat pasivadino šiuo vardu. Tuo metu žaidynėse dalyvavo tik 14 tautų sportininkai mėgėjai, o 10 iš jų laimėjo medalius. Daugiausiai apdovanojimų pirmojoje olimpiadoje pelnė JAV atstovai, antri liko šeimininkai graikai, treti – Vokietijos sportininkai.

Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė et­nografinė Lietuva, olimpiadoje debiutavo 1900-ai­siais Paryžiuje. Tąkart keturi sportininkai dalyvavo jojimo ir fechtavimo rungtyse, tačiau apdovanojimų jie neiškovojo. Tarp jų buvo ir karininkas Julianas Michaux’as iš Varšuvos, būsimas Lenkijos kariuomenės kapitonas – pirmasis lenkų olimpietis.

Antrosios, trečiosios ir ketvirtosios olimpinės žaidynės sutapdavo su pasaulinėmis parodomis (1900 m. vyko Paryžiuje, 1904 m. – Sent Luise, 1908 m. – Londone) ir tęsdavosi maždaug pusmetį, o įvairios sporto rungtys buvo traktuojamos kaip papildoma pramoga parodų žiūrovams. Į žaidynes JAV atvyko vos dvylikos tautų atstovai, o net 78 iš 96 aukso medalių tuomet laimėjo amerikiečiai. Nei Anglija, nei Prancūzija ar Rusijos imperija sa­vo sportininkų už Atlanto neatsiuntė.

Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios.

1908-aisiais Didžiojoje Britanijoje savo delegaciją pirmą kartą atsiuntė Rusijai tuo metu priklausiusi Suomija – ji delegavo net 67 atletus, šie 5 kartus lipo ant apdovanojimų pakylos. Per atidarymo ceremoniją buvo tikimasi, kad suomiai žygiuos su Rusijos vėliava, tačiau jie verčiau pasirinko nesinešti jokios. Rusijai atstovavo tik 6 atletai, kurie iškovojo tris apdovanojimus. Tarp jų buvo Kuršo gubernijoje (šiandieninė Latvija) gimęs ir tuo metu Londone gyvenęs maratonininkas Georgas Lindas.

Kai kurios tuometinės imperijos į jautrius tautinius klausimus taip pat pažvelgė liberaliai. Ang­lai, baimindamiesi airių boikoto, pakeitė komandos pavadinimą į „Didžioji Britanija / Airija“. Nuo pat pirmųjų olimpinių žaidynių 1896 m. ats­ki­rai dalyvavo Vengrija ir Austrija, nuo 1900-ųjų – Bo­h­emija, Indija.

Gausią sportininkų delegaciją Rusijos imperija atsiuntė į Stokholmą 1912-aisiais – iš viso jai Švedijoje atstovavo 159 sportininkai. Tarp jų buvo 31 latvis ir 12 estų. Tąkart Rusija iškovojo du sidabro ir tris bronzos medalius, o daugiau nei pusę jų pelnė Baltijos šalių atstovai.

Estas Martinas Kleinas vidutinio svorio kategorijoje imtynėse laimėjo sidabro medalį. Dvikova pus­finalyje truko net 11 valandų 40 minučių – tai yra ilgiausia dvikova imtynių istorijoje. Kitą dieną jis jau neturėjo jėgų kautis finale ir auksą atidavė be kovos. Kitas estas Martis Kuusikas 1912-aisais Rusijai laimėjo bronzą irklavimo rungtyje. Švedijoje pirmąjį olimpinį apdovanojimą pelnė ir latvis – šaulys Haraldas Blausas iškovojo bronzą.

Baltijos sesėms geriau sekėsi ir tarpukario olimpiadose: Estija iš viso iškovojo 6 aukso, 6 sidabro ir 9 bronzos medalius, Latvija – 2 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą. Pirmuosius medalius lietuviai iškovojo 1952-aisiais Helsinkyje – sidabru pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Pet­kevičius ir Justinas Lagunavičius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

16 metų. Tiek laiko praėjo nuo akimirkos, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paskutinį kartą lipo ant medalių, tąkart bronzos, pakylos. 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada yra puiki proga lietuviams nutraukti šią užsitęsusią tylą.

Žinoma, krepšinio fronte olimpiadose tylu niekada nebuvo. Lietuvos krepšininkai gali didžiuotis tuo, kad yra vienin­telė Europos komanda, dalyvavusi visose olim­pinėse žaidynėse, pasibaigus Šaltajam ka­rui. To nepavyko padaryti net galingiesiems ispanams, prancūzams ar serbams. Ši­tai pavyko įgyvendinti tik NBA žvaigždžių ve­­damai JAV komandai ir nedaug konkuren­­cijos savo žemyne susilaukiančiai Aust­ra­li­jai.

Sėkmingiausias olimpinis ciklas

Sporto, taip pat ir krepšinio, pasiekimai dažniausiai yra matuojami olimpiniais ketverių metų ciklais. Skaičiuojant statistiškai, šis ciklas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei yra pats sėkmingiausias nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios – dar niekada iki tol nepavykdavo išlaikyti tokio stabilumo ir net tris kartus iš eilės patekti į svarbiausių turnyrų pusfinalius bei kovoti dėl apdovanojimų. Būtent tai pavyko padaryti prie rinktinės vairo vėl stojus treneriui Jonui Kazlauskui – 2013 m. ir 2015 m. bu­vo iškovoti Europos pirme­nybių sidabro medaliai, 2014-aisiais pasaulyje komanda liko ketvirtoje pozicijoje. Reikia tikėtis, kad šis pavydėtinas stabilumas bus išlaikytas ir pačiame svarbiausiame turnyre – olim­pinėse žaidynėse.

Krepšinio komentatorius Rytis Vyš­niaus­kas įžvelgia daugelį tokios sėkmės prie­žasčių, bet visų pirma nurodo trenerio J.Kaz­lausko išugdytą savybę įklampinti ta­lentingas komandas į joms nelabai palankų krepšinį. Būtent taip pernai pakeliui iki finalo buvo pergalingai sužaista prieš italus ir serbus.

Prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna.

Kita vertus, ir prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna. Tačiau, pašnekovo teigimu, negalima paneigti ir sėkmės faktoriaus, kuris tokio pobūdžio trumpuose turnyruose yra neišvengiamas.

„Vienerios rungtynės gali lemti kelionę namo arba ėjimą toliau. Kažkiek reikia ir sėkmingų burtų. Štai Lietuvos rinktinė 2004-aisiais Atėnuose galėjo laimėti auksą, bet pasitaikė neįtikėtinai juoda diena prieš italus, kuriuos galbūt po to tris kartus paeiliui būtume nugalėję. Bet pralaimėjome ir galiausiai likome be medalio. O 2013-aisiais Europos čempionate rinktinė grupės etape žaidė su Bosnija ir Hercegovina. Mirza Teletovičius metė tritaškį paskutinėmis sekundėmis – būtų pataikęs ir čempionatas būtų pasibaigęs grupės varžybose, bet nepataikė, o vėliau lietuviai nuėjo iki pat finalo“, – lygina R.Vyšniauskas.

Krepšinio žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis pastebi, kad lietuviai paskutiniu metu išsiugdė kovotojų cha­rakterį ir lengvai nenuleidžia galvų bei kovoja iki galo. Žurnalistas prisimena, kad anks­čiau, „Žalgiriui“ kovojant su CSKA, vos kauniečiai atsilikdavo didesniu skirtumų, greitai palūždavo ir imdavo laukti kitų rungtynių. Dabar rinktinės vyrai sugeba perlaužti net ir nepalankiai prasidėjusias rungtynes. Tą iliustruoja ir šis pasiruošimo ciklas, kai pirmieji kėliniai lietuviams dažnai nesusiklostydavo gerai, bet vėliau bu­vo pa­siek­ta pergalių.

Kita pašnekovo išskiriama priežastis – užsienyje rung­­ty­niau­jan­čių tautiečių gau­sa.

Anot jo, nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad už Atlanto mokytis išvykstantys jaunuoliai yra rimtas praradimas mūsų krepšinio mokyklai, tačiau dabar galima įsitikinti, kad tai buvo klaidingas požiūris.

„Kažkada savo laidoje atsiprašiau Stepono Kairio, kuris pirmasis mūsų lietuvius pradėjo vežti svetur. Štai dabar girdžiu, kad ir Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su Bruk­lino „Nets“ – taigi net penki lietuviai kitą sezoną žais NBA. Kažkada džiau­­gėmės tik Šarūnu Mar­­čiulioniu, vėliau Ar­vy­du Sa­bo­niu. Jei šie žaidėjai liktų Lie­tu­voje, neišaugintume tiek daug krepšininkų, vien ant „Žalgirio“ suolelio kiek užgeso talentingų vaikinų. O kai jauni išvažiuoja į užsienį, pamiršta draugus ir pramogas. Jei turi charakterį, turi ir visas galimybes tapti puikiais žaidėjais. Tą rodo ir rinktinės debiutanto, 22 metų Mariaus Grigonio pavyzdys“, – sako V.Mačiulis.

Užtikrintas pasiruošimas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šią vasarą sužaidė 10 draugiškų rungtynių, per kurias iškovojo 8 pergales. Pasirengimo ciklą mūsų šalies krepšininkai pradėjo prieš ne pačius stipriausius varžovus  – Naująją Zelandiją, Tu­ni­są, Baltarusiją, Venesuelą ir Ny­der­lan­dus, kuriuos lietuviai triuškino be didesnių problemų.

Kitose penkiose lietuvių draugiškose rungtynėse priešininkai jau buvo kur kas galingesni, tačiau net keturios iš penkių akistatų vyko prieš komandas, su kuriomis teks susigrumti jau olimpiados grupės varžybose.

Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti

Kaip įprasta, tokiu atveju treneriai nėra linkę visiškai atidengti vi­sų savo žaidimo kor­tų, todėl matėme daug eksperimentų, o le­miamomis minutėmis dažnai aikš­tėje bū­davo ne pa­grin­di­niai žai­­dėjai. Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti, jie beveik visada rungtynių pradžioje paleisdavo varžovus į priekį, o vėliau juos vydavosi.

Per šį pasiruošimo eta­pą netruko ir kurioziškų situacijų – rungtynės su Australija Argentinoje buvo atšauktos dėl prakiurusio arenos stogo, vėliau susitikime su šeimininkais glumino kai kurie akivaizdžiai klaidingi vietinių teisėjų sprendimai. Kaip bebūtų, šiuose susitikimuose lietuviai pergales šventę tris kartus – dukart prieš Ispaniją ir kartą prieš Australiją, o du kartus pralaimėta – olimpiados šeimininkams brazilams ir argentiniečiams.

„Po pernykščio Europos čempionato, ypač grupės varžybų Rygoje, kai aš, nors jau mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs krepšiniu ir savo jautrumą jau sumažinęs, visgi buvau tikrai nusiminęs ir pats neatsakiau sau į klausimą, kodėl taip sunkiai įsivažiavo mūsų rinktinė Europos čempionate, kai vos prasikrapštėm iš Rygos į Prancūziją, nors vėliau ir pavyko nueiti iki pat finalo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet mūsų komanda man labai patiko, nors daug kas kritikuoja, kad varžovai buvo per silpni. Juk svarbiausia yra susižaisti bei duoti progų save parodyti jauniesiems žaidėjams“, – įspūdžiais su „Veidu“ dalijasi  V.Mačiulis.

Sporto komentatoriaus R.Vyšniausko nuomone, šiemet komandai neprireikė daug laiko susižaisti ir atkurti savitarpio ryšius, nes komandos branduolys ir trenerių štabas jau daugelį metų yra kartu. Pašnekovo teigimu, šiais metais daug geresnę formą nuo pat pradžių demonstruoja svarbiausi žaidėjai – tiek Jonas Va­lančiūnas, tiek ir Mantas Kalnietis, patobulėjęs atrodo ir Mindaugas Kuzminskas, puikiai į žaidimą įsitraukė snaiperis M.Gri­go­nis.

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio ir jo demonstruojamos sportinės formos. Jeigu turnyras ar kaž­kurios svarbiausios rungtynės jam nesusiklos­tytų sėkmingai, lygiavertę pamainą pagrindi­niam įžaidėjui atrasti bus labai sunku. O vi­sose kitose pozicijoje komanda turi bent po du pasirinkimus. Ankstesniais metais iškildavusią problemą dėl patikimų snaiperių stokos šiemet sėkmin­gai užpildo M.Grigonis ir Adas Juš­ke­vi­čius.

J.Valančiūno ir M.Kalniečio svarba

Vienintelis ryškus rinktinės praradimas šią vasarą yra sutarties su NBA klubu dar neturinčio Donato Motiejūno netektis. Tačiau, kaip pastebi R.Vyšniauskas, svarstyti apie tai, kiek svarbus jis būtų komandai, iš esmės negalime, nes rinktinei jis atstovavo tik būdamas labai jaunas, ir tuo metu ryškesnio vaidmens komandoje nevaidino – rinko po 5 taškus ir po porą atšokusių kamuolių. Lietuviai tikrai yra įpratę žaisti be jo, visas pasirengimas vyko žaidėjui nedalyvaujant, todėl tai nėra kažkoks įprastų žaidimo schemų subyrėjimas. Be to, tai, kad Donato šiemet nebus, galima buvo nuspėti jau bent prieš pusmetį.

Akivaizdus rinktinės lyderis pasirengimo cikle buvo Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas J.Valančiūnas, nors treneris J.Kazlauskas dažnai ir ribodavo jo žaidimo laiką. Per 7 rungtynes centras vidutiniškai rinkdavo po beveik 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius. Dviženklį taš­kų skaičių vidutiniškai pelnydavo ir M.Kalnietis (11,5), krepšį atakuodavęs puikiu taiklumu – tinklelį skrodė net 48 proc. jo mestų tritaškių ir 56 proc. dvitaškių. Trečias pagal naudingumą komandoje buvo Domantas Sabonis, rinkdavęs po 8 taškus ir beveik 8 atšokusius kamuolius.

Puikiai draugiškose rungtynėse atrodė ir M.Grigonis, didžiąją dalį savo taškų rinkdavęs tolimais metimais (58 proc. taiklumu), veržliai rungtyniavęs M.Kuzminskas, ypač pirmojoje pasirengimo fazėje taikliai iš toli šaudęs A.Juškevičius. Solidžiai pasirengimo cikle kovojo ir Paulius Jankūnas bei Robertas Jav­to­kas, užtikrintai komandai vadovavo M.Kal­nie­čio dubleris, paskutinę minutę į rinkti­nės dvyliktuką patekęs Vaidas Kariniauskas. Ge­resnės formos olimpiadoje reikėtų tikėtis iš įprastinių startinio penketo žaidėjų Jono Mačiulio, į stovyklą atvykusio po ilgo bei varginančio sezono, ir stabilumo puolime stokojusio Renaldo Seibučio.

Mažiau gražus, bet efektyvus žaidimas

Bent kelerius metus iš eilės Lietuvos rinktinė daugiau žaidžia į aukštaūgius orientuotą krepšinį – išpildo gana ilgus derinius, dažnai bando siųsti kamuolį į baudos aikštelę ir rečiau bei prastesniu procentu atakuoja iš toli. Tai yra gerokai kitoks žaidimo braižas nei prieš dešimtmetį, kai rinktinei atstovavo aukščiausios klasės perimetro žaidėjai Šarūnas Ja­si­ke­vi­čius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Saulius Štombergas.

Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs

„Patrauklesnis akiai be abejo yra žaidimas, kai perimetro žaidėjai daugiau improvizuoja, imasi iniciatyvos. Dabar ispanų žaidžiamas krepšinis yra labai panašus į tą, kurį lietuviai demonstravo 2003–2004 metais. Asmeniškai man 2004-ųjų Atėnų olimpiados lietuvių rinktinė žaidė patį gražiausią žaidimą, kai, turėdamas labai talentingus pirmos-trečios pozicijos žaidėjus, gali šluoti visus. Koks žaidimas yra efektyvesnis? Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs. Žaidžia su J.Valančiūnu – ryškiausia savo žvaigžde. Kitaip ir nebūtų įmanoma turint tokį centrą – reikia maitinti jį kamuoliais. Galbūt estetiškai tai neatrodo gražiai, bet jei yra rezultatas, tai nėra taip svarbu“, – „Veidui“ pažymi R.Vyš­niaus­kas.

Krepšinio žurnalistui V.Mačiuliui taip pat labiau imponuoja krepšinis, kai komanda daugiau improvizuoja, mažiau naudoja taktinių schemų ir žaidžia paslėptų trenerių šachmatų partijų. Jo manymu, šias schemas vienaip ar kitaip varžovai paprastai išnagrinėja, todėl ke­liose iš eilės rungtynėse tai tiesiog nebeveikia.

„Reikia daugiau improvizuoti, kad varžovai nesusigaudytų, kas ir ką darys. Dažnai juokiamasi iš Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos trenerio Virginijaus Šeškaus, nes jis leidžia žaidėjams improvizuoti, ir daugelis pripažintų trenerių sako – visai neaišku, pagal kokią taktiką jie žaidžia. Visai nesvarbu, kokia ta taktika buvo, žiūrovams svarbiausia, kad jų palaikoma komanda laimėtų. Ir jeigu jie laimi būdami silpnesni, turėdami ne tokio aukšto meistriškumo žaidėjus, vadinasi, komandoje viskas gerai ir tokia taktika yra super“, – sako laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas.

Lygi ir sudėtinga grupė

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lie­tuvos rinktinė pateko į pajėgią B grupę, kurioje taip pat žais Europos čempionai ispanai, šeimininkai brazilai, po atrankos turnyro į žaidynes prasibrovę kroatai, Afrikos čempionė Nigerija ir Argentina. Priešingai nei A pogrupyje, kur aiškios autsaiderės yra Kinija ir Ve­ne­sue­la, o ketvirtfinalio dalyviai jau beveik nu­spėjami prieš turnyrą, lietuvių grupėje nežinomųjų yra kur kas daugiau.

Iš pažiūros silpniausia grupėje atrodo Nigerija, tačiau daugelis krepšinio ekspertų šią komandą vadina „tamsiuoju arkliuku“. Ni­ge­rijos krepšininkai visada yra atletiški, šoka ir lipa per galvas, kibiai ginasi ir niekada nepasiduoda anksčiau laiko. Tačiau jos ambicijas turėtų labai apkarpyti paskutinės blogos naujienos – komandai olimpiadoje nepadės du ryškiausi lyderiai, NBA rungtyniaujantys žaidėjai Al-Farouqas Aminu ir Festusas Ezelis. Ni­ge­ri­jos krepšinio federacija nesugebėjo atrasti lėšų jų draudimui apmokėti. Brazilijoje taip pat nebus kapitono Olumide’o Oyedeji ir Jamalo Olasewere’o. Šios netektys gerokai sumažino Afrikos čempionų šansus patekti į ketvirtfinalį. Prasčiausiai jų galimybes tai padaryti vertina ir lažybininkai.

Remiantis jų prognozėmis, antrąja komanda, kuri baigs pasirodymą jau po grupės varžybų, turėtų tapti Argentina, kurios branduolį sudaro jau garbingą amžių pasiekę veteranai. Jie komandą į priekį vedė dar 2004-aisiais, kai argentiniečiai pasipuošė olimpiniu auksu.

Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai

Naujų talentų stoką puikiai iliustruoja rinktinės trenerio sprendimas pakviesti į komandą dvejus metus apskritai jokiame klube nežaidusį Carlosą Delfino. Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai.

Ketvirtoji vieta grupėje yra prognozuojama kroatams, kurie kiek netikėtai olimpinės atrankos finale patiesė favoritais laikytus italus. Pagrindiniai kroatų žaidėjai yra jauni ir nestokojantys talento, tačiau, kaip pastebi R.Vyš­niaus­kas, komanda yra labai priklausoma nuo vieno žmogaus – Bruklino „Nets“ gynėjo Bo­jano Bogdanovičiaus, aplink kurį sukasi visas kroatų žaidimas.

„Mūsų trenerių štabas, turintis labai stiprų skautą Beną Markevičių, turėtų paruošti planą vieno žmogaus neutralizavimui. Nėra taip, kad kroatai neturėtų kitų talentingų žaidėjų, šito jiems netrūksta, tačiau jie žaidžia gana vienpusišką krepšinį ir tikrai turi silpnų vietų. Lietuviams tai išties įkandama komanda“ – įsitikinęs komentatorius.

Lietuvių ir brazilų galimybės olimpiadoje vertinamos gana panašiai. Pastarieji rungtyniaus namuose, o tai šiai komandai visada duo­da papildomą impulsą. Šiuo požiūriu brazilai panašūs į turkus, kurie taip pat visada išsiskiria tik rungtyniaudami namuose. Brazilų krep­šininkai stiprūs individualiai, turi labai pajėgius įžaidėjus ir žaidžia atletišką, amerikietišką stilių primenantį krepšinį. Tiesa, šeimininkai taip pat neapsiėjo be praradimų – rinktinei neatstovaus aukštaūgiai Andersonas Varejao ir Tiago Splitteris. Rimtų pergalių pasaulyje brazilai kol kas nėra pasiekę – per visą ilgą olimpinių žaidynių istoriją jie iškovojo tiek pat medalių, kaip ir lietuviai – tris kartus liko treti.

Grupės favoritais ir pagrindiniais pretendentais mesti iššūkį amerikiečiams laikomi ispanai, olimpiniame finale žaidę paskutinius du kartus. Silpnų vietų ši greitą ir gražų žaidimą propaguojanti komandą beveik neturi, nors jai ir negalės padėti centras Marcas Gasolis. Tačiau žais jo brolis, vienas geriausių pasaulio centrų Pau Gasolis, nuo kurio sportinės formos labai priklausys ispanų pasirodymas. Jeigu jam pavyks ją nuolat gerinti, ispanai bus labai sunkiai įkandami.

Būtina patekti tarp trijų geriausių grupėje

Olimpinis krepšinio turnyras yra trumpas, todėl beveik kiekvienos rungtynės yra labai svarbios. Tačiau bene pačios reikšmingiausios yra ket­virtfinalis, po kurio sprendžiamas kovos dėl medalių likimas. Sėkmės atveju medalius iškovoti dar yra dvi galimybės, o pralaimėjimas per vie­nerias rungtynes nubraukia visą vasaros dar­bą.

Norint pasiekti pusfinalį, Lietuvos rinktinei jokiu būdu negalima užimti grupėje 4-osios vietos (mes juk visi esame optimistai ir apie 5-ąją arba 6-ąją net nesvarstome), nes beveik neabejotinai tokiu atveju jau ketvirtfinalyje tektų susidurti su favorite JAV komanda. Pirmoji, antroji arba trečioji vieta garantuotų kiek silpnesnius varžovus.

Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti

Vis dėlto, žvelgiant į A grupę, akivaizdu, kad silpnų priešininkų ten nebus. Galbūt iš stipriausiųjų ketverto kiek silpnesni atrodo australai, tačiau ir jiems lietuviai pastaruoju metu dažniau pralaimi. Likę kandidatai – serbai ar prancūzai – taip pat jokiu būdu nežada lengvo vakaro. Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti – kad ir pernai Europos čempionato pusfinalyje. Tačiau esminio skirtumo tarp šių varžovų tikrai nėra. Todėl pirminis Lietuvos rinktinės tikslas yra patekti tarp trijų stipriausiųjų grupės komandų, o jau vėliau galvoti, kaip žūtbūt peržengti ketvirtfinalio barjerą. Po jo medaliai, kurių kiekvienas lietuvis laukia 16 metų, jau beveik ranka pasiekiami.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Dovaidas PABIRŽIS

Trisdešimties turtingiausių Lietuvos verslininkų bendra turto vertė šiandien jau didesnė už Kirgizijos, Moldovos ar Mauritanijos metinį bendrąjį vidaus produktą. Bendras „Veido“ turtuolių sąraše esančių verslininkų turtas sudaro 4,8 mlrd. eurų. Palyginimui, Lietuvos biudžeto pajamos be Europos Sąjungos paramos 2016-aisiais yra 7,3 mlrd. eurų, o visas valstybės bendrasis vidaus produktas pernai siekė 37,2 mlrd. eurų.

„Veidas“ jau dvyliktą kartą skelbia trisdešimties turtingiausių lietuvių sąrašą. Kadangi turto vertę apvalinome ir penki verslininkai šiemet pasidalijo dvi paskutines sąrašo vietas, šį kartą į jį iš viso pateko 33 asmenys / šeimos.

Turtas padidėjo dešimtadaliu

Per metus „Veido“ sąraše esančių turtingiausių asmenų turto vertė padidėjo maždaug puse milijardo eurų, arba beveik dešimtadaliu, nors bend­ra šalies ekonomika augo tik 1,7 proc., ir tai buvo mažiausias Lietuvos bendrojo vidaus produkto padidėjimas per penkerius metus.

Labiausiai didėjo stambiausių verslininkų turto vertė: Nerijaus Numavičiaus – 100 mln. eurų, itin sėkmingai pernai dirbusio „Achemos“ koncerno didžiausios akcininkės Lydos Lu­bie­nės – 75 mln. eurų, „MG Baltic“ savininko Da­riaus Mockaus ir „Norfos“ įkūrėjo Dainiaus Dun­dulio – 50 mln. eurų.

„Vilniaus prekybos“ gru­pės didžiausias akcininkas N.Numavičius šia­me sąraše pirmauja jau šeštus metus iš eilės

Didelės intrigos dėl to, kas užims pirmą vietą tarp turtingiausių lietuvių, nėra ir artimiausiu me­tu greičiausiai nebus. „Vilniaus prekybos“ gru­pės didžiausias akcininkas N.Numavičius šia­me sąraše pirmauja jau šeštus metus iš eilės, o jo bendra turto vertė daugiau nei tris kartus lenkia artimiausius konkurentus. Įvedus eurą, jis tebėra vienintelis Lietuvos milijardierius.

Pirmajame turtingiausiųjų dešimtuke naujų pavardžių neatsirado – čia matome visus tuos pačius verslininkus kaip ir 2015-aisiais. Pakitusi kai kurių jų verslo vertė vos truputį pakoregavo jų pozicijas: „Senukų“ įmonių grupės akcininkai Augustinas ir Artūras Rakauskai su D.Mockumi šiemet dalijasi antrą poziciją, o N.Numavičiaus brolis Vladas bendra savo turto verte aplenkė kitą „Vilniaus prekybos“ grupės akcininką Mindaugą Marcinkevičių.

Į turtingiausių šalies verslininkų sąrašą po pertraukos vėl pateko „KG Group“ akcininkai Tautvydas Barš­tys su sūnumi bei „Vakarų medienos grupės“ savininkas Sigitas Paulauskas. Verslininkai pateko tarp turtingiausiųjų, nes laiku pateikė konsoliduotus savo įmonių duomenis. Jiems atitinkamai atiteko 12–13 ir 16 vieta.

Šiemet sąraše yra ir du nauji veidai – bendrovių „Megrame“ ir „Vilma“ akcininkas Juozas Magelinskas bei Birių krovinių terminalo savininkas Igoris Udo­vic­kis.

Vertiname tai, ką galima įvertinti

Sudarant šį „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą, buvo ver­tinama tai, ką objektyviai galima įvertinti – Lie­tuvoje veikiančias įmones ir jų finansinius rezultatus, pateikiamus ataskaitose Registrų centrui. Informaciją apie akcininkų dalį įmonėse „Veidui“ pateikė kreditų biuras „Creditinfo“.

Neturėjome tikslo ir nebandėme suskaičiuoti privataus verslininkų turto – automobilių, namų, jachtų, me­no kūrinių ar kitų vertybių. Šio sąrašo tikslas yra pa­teikti bendrą šalies verslo vaizdą ir sėkmingiausiai čia dirbančius verslininkus.

Sudaryti šį sąrašą mums padėjo finansų analitikai iš audito bendrovės „Moore Stephens Vilnius“, kurie įmonių ir akcijų vertę skaičiavo atsižvelgdami į įmonių finansinius duomenis: pardavimą, pelną iki mokesčių sumokėjimo, grynąjį pelną, įmonių skolas bei akcininkų valdomą akcijų dalį. Vertinamų bendrovių akcijų vertei apskaičiuoti buvo naudojami lyginamieji daugikliai, pritaikyti atitinkamiems finansiniams rodikliams.

Kaip ir kasmet, negalėjome įvertinti visų turtingiausiųjų, nes dalis įmonių tiesiog laiku nepateikė konsoliduotų duomenų Registrų centrui ir mes neturime galimybių įvertinti jų vertės. Būtent dėl šios priežasties šiemet turtuolių sąraše nėra pakavimo medžiagų gamyba užsiimančios įmonės „Lietpak“ generalinio direktoriaus Prano Kiznio ir „Vičiūnų“ įmonių grupės savininkų Visvaldo Matijošaičio bei Liudo Skieraus.

Neturime galimybės įvertinti ir užsienyje savo veiklą plėtojančių tautiečių turto

Neturime galimybės įvertinti ir užsienyje savo veiklą plėtojančių tautiečių turto. Todėl šiame sąraše nėra Šveicarijoje gyvenančio verslininko Sauliaus Karoso, kurio turtas, kai kurių šaltinių vertinimu, viršija ir milijardą eurų, į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlusio Arvydo Avulio, „Icor“ akcininkų  Andriaus Janukonio, Gintauto Jaugielavičiaus ir Lino Samuolio. Nežinome ir tikslesnių krepšininkų sukauptų milijonų, nes aišku tik tai, kiek jie kažkada uždirbo, bet apie tai, kas vėliau buvo daroma su pinigais, žinių nėra.

Ataskaitas vis dar teikia ne visi

Registrų centro duomenimis, kol kas 2015 m. finansines ataskaitas pateikė daugiau nei 64 tūkst. įmonių. O, tarkime, 2014 m. finansines ataskaitas pateikė daugiau nei 69 tūkst. verslo įmonių, taigi iki šių metų pabaigos dar tikimasi sulaukti 5–6 tūkst. įmonių ataskaitų.

Žinoma, negalima teigti, kad visos iki šios dienos finansinių ataskaitų nepateikusios įmonės – nedrausmingos. Konkreti finansinių ataskaitų pateikimo diena kalendoriuje nėra nustatyta, ji priklauso nuo įmonės finansinių metų pradžios bei pabaigos. Dalis įmonių, kurių finansiniai metai nesutampa su kalendoriniais, veiklos finansinius rezultatus deklaruoja metų pabaigoje ar net kitų metų pradžioje. Tačiau vis dar pasitaiko nedrausmingų įmonių vadovų ir savininkų, vengiančių vykdyti šią prievolę.

„Kalbėti apie tokio elgesio motyvus gana sudėtinga, nes sunku rasti įtikinamų argumentų, kodėl galėtų būti nesilaikoma daugiau nei dešimtmetį galiojančių reikalavimų. Neatranda tų argumentų ir verslo vadovai, atsiduriantys prieš teismą, turintį nuspręsti dėl baudos už finansinių ataskaitų nepateikimą dydžio. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas finansines ataskaitas vengiantiems teikti įmonių vadovams numato baudas nuo 289 iki 2896 eurų. Kasmet šimtams įmonių vadovų surašomi administracinių teisės pažeidimų protokolai, skiriamos baudos“, – sako Registrų centro atstovas Aidas Petrošius.

Pastebima, kad didesnį poveikį nei baudos daro viešumas

Pastebima, kad didesnį poveikį nei baudos daro viešumas. Registrų centras jau keletą metų skelbia finansines ataskaitas nuslepiančių įmonių sąrašus. Itin efektyvus pasirodė esąs bendradarbiavimas su kreditų biuru „Creditinfo“, kuris šiemet apskritai neskaičiuoja kredito reitingo savo duomenis nuslėpusioms įmonėms. Palyginti su 2004 m., kai įmonėms pirmąsyk teko pateikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, finansinių veiklos rezultatų deklaravimas pagerėjo maždaug dvigubai.

Turkijos ar Pietų Korėjos kelias?

Pernai patekti į Lietuvos turtingiausiųjų trisdešimtuką užteko 35 mln. eurų turto, 2016-aisiais ši kartelė pakilo 5 mln., todėl paskutinieji sąraše yra sukaupę po 40 mln. eurų turto. Dau­gumai didžiausių šalies verslų praėję metai bu­vo sėkmingi, jų pelnai augo, taigi didėjo ir sa­vininkų turtas.

Apytiksliais skaičiavimais, turtingiausių verslininkų tiesiogiai valdomose įmonėse iš viso dirba apie 85 tūkst. darbuotojų, per 2015-uosius jos papildomai įdarbino apie tūkstantį darbuotojų.

„Atmetus tam tikras besivystančias rinkas, akcijų rinkos pernai augo visame pasaulyje. Šis augimas iš dalies prisideda net ir prie nelistinguojamų įmonių vertės didėjimo. Kitas dalykas – Lietuvos ekonomikos padėtis iš tiesų yra pakankamai gera, Rusijos embargas jos rezultatų ir tų sričių, kurios yra labiausiai susijusios, nepaveikė taip stipriai, kaip buvo galima tikėtis piešiant pesimistinį scenarijų. O didelėms įmonėms sekasi geriau didelėje dalyje pasaulio – jos gali samdytis brangiau apmokamus vadovus, įgyvendinti didesnes idėjas, lengviau atrasti lėšų investicijoms. Priešingai nei smulkusis verslas, kuris turi sugaišti daug laiko ieškodamas, iš kur pritraukti kapitalo. Didžiosios Lietuvos įmonės po krizės naudoja nedidelę dalį skolintų lėšų, galima sakyti, turi pinigų perteklių“, – aiškina Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.

Lietuva – ganėtinai ma­ža rinka ir pasiekti masto ekonomiką joje nėra taip paprasta

Ar tai reiškia, kad didelių įmonių verslas Lie­tu­voje yra stabilesnis, joms sekasi geriau ir jos įne­ša reikšmingesnę dalį į bendrą šalies ūkį? „Nor­dea Bank Lietuva“ Baltijos šalių tyrimų pa­da­linio vadovo Žygimanto Maurico nuomone, tai natūralus procesas, nes Lietuva – ganėtinai ma­ža rinka ir pasiekti masto ekonomiką joje nėra taip paprasta. Todėl tai, ką Lietuvoje vadiname stambiu verslu ir didelėmis įmonėmis, dažnai anaiptol taip nebūtų vadinama Vokietijoje ar net Lenkijoje. Tą rodo ir 500 didžiausių Rytų bei Vidurio Europos įmonių sąrašas, kuriame lietuvišką verslą galima suskaičiuoti dviejų rankų pirštais.

Pasaulinės tendencijos taip pat panašios: didelės įmonės sugeba generuoti didesnę pridėtinę vertę, jų rezultatai geresni, nes jos gali pasinaudoti gerai išplėtotomis logistikos grandinėmis, turi didesnę derybinę galią. O smulkiųjų įmonių veiklos kelias yra konkurencija dėl savo lankstumo, inovacijų ir išskirtinių produktų kūrimas.

Vis dėlto, pasak ekonomisto, būtent didelės įmonės įneša didžiąją dalį įplaukų į biudžetą, nors Lietuvoje maždaug 80 proc. darbuotojų dirba smulkiose ir vidutinėse bendrovėse.

„Šios bendrovės sukuria didžiąją dalį pridėtinės vertės ir sumoka didžiausią dalį mokesčių. Kuo didesnė įmonė, tuo mažesnė tikimybė, kad ji slėps mokesčius. Greičiausiai ji bent jau oficialiai mokės ir didesnį atlyginimą. Dažnai sakome, kad reikia skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet tai tikslinga daryti, jeigu tikimasi, kad jis kažkada išaugs į didelį. Tai ir lemia valstybių skirtumus, būtent taip jos tarpusavyje konkuruoja, nesvarbu, ar tai prekyba, pramonė, ar informacinės technologijos. Kita vertus, labai svarbu užtikrinti, kad tokių įmonių pridėtinė vertė nebūtų kuriama dėl monopolinės situacijos – rinkos užėmimo. Lietuvoje vis dar turime tokių sektorių ir tokių verslų“, – dėsto Ž.Mauricas.

Ekonomistas pateikia Turkijos bei arabų valstybių pavyzdį: šiuose kraštuose tradiciškai yra labai daug smulkiojo, šeimos verslo, ir istorija rodo, kad tai bendrai valstybių raidai nėra pati palankiausia sistema. Turkijos ekonomiką pagal įvairius ekonomikos rodiklius lenkia ir Lietuva, nors ši šalis, būdama palankioje geografinėje vietoje, priklausydama NATO ir nepatyrusi sovietinės okupacijos, turėjo kur kas geresnes galimybes sparčiai žengti pirmyn.

Priešingai, valstybės, gebančios susitarti dėl didesnių projektų, šiandien yra žinomos kaip sėkmės istorijos: tai Pietų Korėja, Taivanas, pastaruoju metu tuo pat keliu žengia ir Kinija. Šios šalys savo išsivystymo lygiu sparčiai vejasi Vakarus.

Tokiu keliu nuėjo ir ilgą laiką tik stagnacija ir masine emigracija pasižymėjusi Airija: šiuo metu ji pirmauja pagal rizikos fondų valdomus indėlius visoje Europos Sąjungoje, ten įsikūrusios vienos didžiausių pasaulyje biotechnologijų, informacinių technologijų ir finansų įmonės.

„Tokių įmonių bei institucijų reikia ir Lie­tuvai, kad galėtume eksportuoti. Šiandien turime paslaugų centrų, bet tam, kad galėtume kalbėti apie Lietuvą kaip paslaugų eksporto industriją, reikėtų tai padauginti bent dešimt kartų. Negalima tikėtis, kad iš dešimt karvių gims kažkokie dideli verslai“, – apibendrina Ž.Mauricas.

Pelningiausia vis dar prekyba

Maždaug pusė turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše esančių verslininkų savo turtą susikrovė iš prekybos, kita pusė – pramonės srityje. Sąraše taip pat yra po tris logistikos ir žemės ūkio sektorių bendroves bei viena turto valdymo įmonė. Didžiausius turtus lietuviams iki šiol krauna prekyba – šioje srityje veikia aštuoni iš dešimties turtingiausių Lietuvos žmonių.

Lietuva nėra visiškai unikali šalis, nors daugelyje kitų pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių įsitvirtino Va­ka­rų kapitalo prekybos centrai, o nacionalinis ka­pitalas ten neįsiskverbė

Investuotojų asociacijos valdybos pirmininko V.Plunksnio teigimu, Lietuva tuo nėra visiškai unikali šalis, nors daugelyje kitų pokomunistinių Rytų ir Vidurio Europos valstybių įsitvirtino Va­ka­rų kapitalo prekybos centrai, o nacionalinis ka­pitalas ten neįsiskverbė. Tačiau, pavyzdžiui, Kroa­tijoje ir Serbijoje didžiausios mažmeninės prekybos įmonės taip pat priklauso nacionaliniams investuotojams.

Vis dėlto pažvelgę į dažną analogišką turtingiausių žmonių sąrašą ten atrastume bankų, finansų, draudimo ar investicijų įmonių vadovų, kurių mūsų turtuolių sąraše nėra.

Pernai lapkritį žurnalistų Lato Lapso ir Kris­tinos Jančevskos sudaryto turtingiausių Lat­vijos žmonių sąrašo aukščiausiose pozicijose atsidūrė ABLV banko savininkai Olegas Filas ir Ernestas Bernis, kurių turtas įvertintas daugiau kaip 300 mln. eurų. Trečią ir ketvirtą poziciją užėmė Leonidas Esterkinas (266 mln. eurų) ir Arkadijus Suharenka (136 mln.), „Rietuma banka“ akcininkai. Pirmajame turtingiausių Latvijos žmonių dešimtuke taip pat yra verslininkų iš nekilnojamojo turto, azartinių lošimų, farmacijos, gamybos ir miško pramonės sričių, bet nė vieno prekybininko.

Analogiškame Estijos turtuolių sąraše, kurį su­daro verslo dienraštis „Aripaev“, pirmauja in­ter­ne­tinės pinigų perlaidų platformos „Trans­fer­Wi­se“ įkūrėjas Kristo Kaarmannas (234 mln. eu­rų), kitam šio verslo kūrėjui Taavetui Hinrikusui pernai atiteko trečia vieta. Antras są­raše liko kelių transporto įmonių savininkas Ole­gas Ossinovskis. Į pirmąjį dešimtuką taip pat pateko skalūnų pramonės, azartinių lošimų, ge­ležinkelių, laivų statybos šakose dirbantys verslininkai. Beje, į pirmąjį dešimtuką estai įtraukė ir Estijoje investavusios „Maximos“ akcininką N.Nu­mavičių.

„Forbes“ 2015 m. pasaulio milijardierių sąraše yra ir penki turtuoliai iš Lenkijos. Trys iš jų turtus susikrovė iš pramonės, po vieną – iš telekomunikacijų bei finansų verslo.

Finansams reikia pasitikėjimo

Kaip pabrėžia ekonomistas Ž.Mauricas, žodis „kreditas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „pa­sitikėjimas“, būtent todėl finansų srityje labiausiai garsėja valstybės, kuriomis pasitikima užsienyje ir kuriose piliečiai visų pirma pasitiki vieni kitais. Šiuo atveju, priešingai nei prekyboje ar pramonėje, galioja patarlė „vienas lauke ne karys“, nes didelių finansinių struktūrų su ilgalai­ke pridėtine verte veikiant po vieną sukurti be­veik nėra galimybių.

„JAV, Didžioji Britanija turi ilgametes tradicijas, tačiau finansų srityje kyla naujos lyderės – tai Liuksemburgas, Singapūras, kur bėga visi Azijos pinigai. Taip vyksta, nes tomis valstybėmis pasitikima. Latvija, beje, taip pat yra Centrinės ir Rytų Europos finansų mini centras. Nors daug kas sako, kad tai rizikinga, ypač kai kalbama apie pinigų plovimo prevenciją, bet manyčiau, kad su tuo bet kokiu atveju susiduriame visada. Lietuvoje sunku apie tai kalbėti, kai net nepasitikime savo kaimynais. Žmonės nepasitiki vieni kitais, verslas darbuotojais, darbuotojai verslu, žmonės valdžia, valdžia verslu – esant tokiai atmosferai sunku sukurti kažką stambesnio, kai kiekvienas kovoja už save. Pajamų generavimas iš šios srities daugiausia yra grąža už pasitikėjimą“, – aiškina ekonomistas.

Paskutinis bankininkas į „Veido“ turtuolių sąrašą pateko prieš ketverius metus – tai buvo Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Dar anksčiau turtingiausių lietuvių gretas paliko „Snoro“ banko akcininkai. Naujų verslininkų, veikiančių šioje srityje, per metus neatsirado.

Pasak V.Plunksnio, buvę didieji lietuviški bankai buvo privatizuoti skandinavų kapitalo ir, pasibaigus „Snoro“ ir Ūkio bankų istorijai, užsienio investuotojai didesnės konkurencijos nesulaukia – jiems priklauso 70–80 proc. visos Lietuvos rinkos. O lietuviškas Šiaulių bankas turi gana išskaidytą akcininkų struktūrą. Todėl, kitaip nei daugelyje kitų valstybių, turtingų vietinių bankininkų Lietuvoje nebeturime.

Nauji stambūs verslai kuriasi lėtai

Priešingai nei kaimyninėje Estijoje, tarp turtingiausiųjų nėra ir jokių informacinių technologijų verslo atstovų. Neseniai įvykusio vienos didžiausių Estijos informacinių technologijų įmonės „Nortal“ pardavimo sandorio vertė siekė 30 mln. eurų, taigi tai negeneruoja tokių didelių pajamų. Be to, Lietuvoje daugelis IT įmonių priklauso užsienio investuotojams, todėl jų savininkai taip pat nepatenka tarp turtingiausiųjų. Vertingi startuoliai, tokie kaip „Vinted“, irgi iš dalies nėra lietuviškos įmonės, nes pagrindinė įmonė paprastai būna registruojama užsienyje, todėl turto vertinimas klasikine metodika šiems verslams ne visai tinka.

Vis dėlto kitas, bendresnis turtingiausių lietuvių verslų bruožas yra tas, kad daugelis jų iki šiol yra privatizuotos, sėkmingai sovietmečiu veikusios gamyklos, kurių produkciją jų vadovams pavyko sėkmingai pritaikyti ir realizuoti pasikeitus santvarkai. „Tuščioje vietoje“ įsikūrusių ir nuo nulio pradėjusių verslininkų tarp turtingiausiųjų – vos keletas.

Turime ir gerų pavyzdžių – tai medienos pramonė, kuri susikūrė jei ne nuo nulio, tai nuo labai žemo starto

„Nėra smagu, kad trisdešimtuke vis dar matome tas pačias įmones, – norėtųsi daugiau pokyčių, dinamikos. Reikia visą valstybės politiką kreipti taip, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau pridėtinę vertę kuriančių didesnių įmonių, nes šiandien daugelis jų vis dar yra sovietinės, pradedant „Mažeikių nafta“, dviem trąšų gamyklomis ir kitomis. Dalis įmonių naudojasi tuo metu sukurta infrastruktūra, į šią sritį iš dalies patenka ir biotechnologijų įmonės, tik šiuo atveju buvo įdėta daug darbo, kad jos taptų konkurencingos ir prisitaikytų prie Vakarų standartų. Žinoma, turime ir gerų pavyzdžių – tai medienos pramonė, kuri susikūrė jei ne nuo nulio, tai nuo labai žemo starto. Kyla ir metalo apdirbimo pramonė, tik reikėtų daugiau į tai kryptingai investuoti“, – pataria Ž.Mauricas.

Verslo įvaizdis nepagerės

Bene kasmet rašydami apie turtingiausius Lietuvos verslininkus kartu darome ir išvadą, kad verslininko vaidmuo šalies gyvenime ir įtaka jos raidai vis dar nėra deramai suprasta bei įvertinta, visuomenė į verslumą dažnai žiūri įtariai, o į verslininką – pirmiau kaip į išnaudotoją, o ne kaip į darbo vietų kūrėją ar mokesčių į biudžetą mokėtoją. Turbūt todėl Lietuvoje, apklausų duomenimis, mažai žmonių užsiima arba nori užsiimti verslu, pastebimas bendras verslumo trūkumas.

„Kad ir kalbėtume apie naująjį Darbo kodeksą: jei jau darbuotojai kritikuoja, kad jis toks geras darbdaviams, tai tuomet pereik į kitą barikadų pusę, kurk verslą, ir turėsi geras sąlygas. Bet kritikuodami žmonės net nemąsto pereiti į kitą pusę. Pasirodytų, kad gyvenimas nėra toks, kaip atrodo teoriškai. Jeigu daug kas buitiniu lygiu įsivaizduoja, kad pelno maržos – neįsivaizduojamai didelės, tai realybė yra kitokia“, – tendencijas apibūdina Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V.Plunksnis.

Vis dėlto tikėtis, kad verslininkų ir verslo įvaizdis staiga pagerės, neverta. Prie to prisideda ir korupcijos skandalai: šiemet du iš dešimties turtingiausiųjų sąrašo verslininkų buvo minimi politinės korupcijos tyrimuose, o tai, be abejo, neprisidėjo prie jų įvaizdžio gerinimo.

Šių metų gegužę Lietuvos politinį lauką sudrebino milžiniškas skandalas – Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl neskaidrių „MG Baltic“ ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio ryšių. Įtariama, kad politikui bu­vo perduotas itin didelis, 106 tūkst. eurų, ky­šis, kaip manoma, dėl palankių sprendimų, susijusių su koncerno įmonių projektais.

Politiko papirkimu įtariamas „MG Baltic“ vi­ceprezidentas Raimondas Kurlianskis buvo suimtas ir 20 dienų praleido Lukiškėse. Šis tyrimas sudavė ir triuškinantį smūgį liberalų reitingams – jie nukrito daugiau nei du kartus ir ši partija prarado būsimų Seimo rinkimų favoritės pozicijas.

Į Specialiųjų tyrimų tarnybos akiratį pateko ir „Norfos“ akcininkas D.Dundulis, kuris kaip specialusis liudytojas buvo apklaustas tyrime dėl prekybos poveikiu. Šiame tyrime įtarimai dėl to buvo pareikšti dienraščio „Lietuvos rytas“ vienam iš akcininkų ir vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui, o partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Rolandas Paksas taip pat buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. STT įtaria, kad G.Vainauskas sutarė su R.Paksu, kad šis už kyšį paveiks valdininkus leisti naudoti „Norfos“ parduotuvę Prienuose. Tiriant šį įvykį įtarimai pareikšti ir buvusiam ilgamečiam „Omnitel“ vadovui Antanui Zabuliui.

Nors tiek Vilniaus apygardos, tiek apeliacinis teismas vėliau nusprendė baudžiamąją bylą grąžinti prokuratūrai, tokie tyrimai neleidžia išsklaidyti paplitusio klaidingo įsivaizdavimo, kad bendras gėris yra kuriamas nepriklausomai nuo verslo.

Turtuolių sąrašas – pasaulio ir Lietuvos ekonominio gyvenimo    atspindys

Sigita Pranckėnaitė,

UAB „Moore Stephens Vilnius“ įmonių finansų analitikė, Investuotojų asociacijos narė

„Bet kokios akcijos, obligacijos arba verslo vertė šiandien yra nustatoma pagal gautus ir išleistus pinigų srautus, kurie, tikėtina, realizuosis per likusį tam tikro turto gyvenimą, perskaičiuotus į dabartinę vertę pagal tam tikrą diskonto normą.“ (Johnas Burras Williamsas, 1938)

Diskonto norma – tai pinigų kaina. Paprasčiausiai ją galima suprasti kaip tam tikrą palūkanų normą ar investicijų grąžą: šiandien turimi 100 eurų po metų gali būti verti 105 eurų, jeigu pinigai bus investuoti ir generuos 5 proc. metinę grąžą.

Mėgstantys investuoti į banko indėlius, tikėtina, dar ilgai tokių palūkanų nesulauks dėl Europos centrinio banko (ECB) tęsiamos pinigų spausdinimo politikos, o tai, žinoma, naudinga Lietuvai, nes namų ūkiai ir verslas gali skolintis pigiai. Lietuvos banko duomenimis, ilgai mažėjęs, verslo paskolų portfelis 2016 m. kovo mėnesį pradėjo augti. Pinigų finansų įstaigų ne finansų bendrovėms teikiamų paskolų portfelis per metus padidėjo 4,6 proc. Jį stipriai paveikė 2016 m. sausį įvykęs „Teo“ ir „Omnitel“ susijungimas. Sandoriui įvykdyti iš Lietuvos bankų buvo pasiskolinta 150 mln. eurų ir jie buvo sumokėti už akcijas. Eliminavus šį sandorį, paskolų ne finansų bendrovėms portfelis augo 2,5 proc.

Skirtingi verslai turi skirtingą riziką ir todėl nevienodą pinigų kainą. Skirtingi investuotojai skirtingai vertina riziką ir pinigų kainą (darant prielaidą, kad visi turi tokią pat informaciją apie verslą). Dėl šių priežasčių verslo vertinimas yra arčiau meno, nei mokslo. Rinkoje neatitikimai tarp verslo kainos ir vertės susidaro dėl įvairios informacijos turėjimo arba neturėjimo bei skirtingo jos interpretavimo. Jeigu tam tikrais metais ar keletą metų verslas generuoja nuostolį ir yra labai sunku prognozuoti ateities pelną, tada galima bandyti įvertinti, kiek akcininkai gautų pinigų įmonę likvidavus – pardavus visą turtą ir grąžinus visas skolas. Skamba paradoksaliai, bet kartais „miręs“ verslas būna vertingesnis nei „gyvas“.

Įvertintas verslo vertes apvalinome, kad nesusidarytų klaidinantis tikslumo jausmas. Reikia prisiminti, kad čia tik eksperto įvertinimas, o ne absoliuti tiesa. Mūsų vertinimas yra arčiau „pirkėjo“, o ne „pardavėjo“ kainos. Taigi vertinimai yra konservatyvesni, nes pirkėjai dažnai įkainoja verslus pigiau nei pardavėjai – prisiminkite save.

Vidurvasarį ir vėl apžvelgiame, kaip keitėsi turtingųjų turtai ir kas tam turėjo daugiausiai įtakos. Verslų ir bet kokių kitų turtų gravitacijos jėga yra ilgalaikės palūkanų normos. Nuo 2016 m. kovo 1 d. vienų metų EURIBOR yra įžengęs į neigiamų palūkanų lauką ir, tikėtina, jame bus dar gana ilgai. ECB 2016 m. liepos 21 d. su sprendimu nekeisti palūkanų normų išplatino poziciją, kad tikisi, jog palūkanų normų buvimas dabartinio ar dar žemesnio lygio „užsitęs ir tęsis ilgiau turto supirkimo programos laikotarpio“.

JAV federalinis rezervas (FED) per pastarąjį posėdį birželio mėnesį taip pat paliko galioti tas pačias bazines palūkanų normas, kurios šiuo metu siekia tarp 0,25 ir 0,5 proc., nors tikėtina, kad jos gali būti padidintos dar šiais metais dėl augančio ekonominio aktyvumo, ko negalima bent jau kol kas taikyti Europai.

Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos gerokai supurtė Europą. Pagrindiniai klausimai po „Brexit“: ar atsiras šalių, kurios po „Brexit“ taip pat nuspręs pasitraukti? Kokių reformų reikia, kad ES išliktų stabili ir vieninga? Italijoje 2016 m. rudenį vyks konstitucinis referendumas, ir jeigu jis žlugs, tuomet centro kairės Demokratų partijos lyderis ministras pirmininkas Matteo Renzi, tikėtina, pasitrauks iš pareigų ir Italijoje gali kilti politinis bei ekonominis chaosas, o tai taip pat gali turėti įtakos bankų krizei Europoje. M.Renzi siekiai apima konstitucines reformas ir įstatymų pakeitimus, kurie gali grąžinti nusivylusių italų pasitikėjimą politika. Vokietijoje ir Olandijoje kitais metais irgi vyks rinkimai.

Tarptautinis valiutos fondas po „Brexit“ atnaujino ekonomikos augimo prognozes: Didžiajai Britanijai 2017 m. planuojamas 1,3 proc. augimas, Europai – 1,7 proc. ir pasauliui – 3,4 proc., jas atitinkamai sumažindamas 0,9, 0,2 ir 0,1 proc.

Visa tai turi įtakos ir Europos akcijų indeksui 350 (IEV), kuris per metus nusirito 13,6 proc. ir nesiekia 2013 m. lygio, kai S&P 500 per metus pakilo 1,7 proc. ir stabiliai stiebiasi toliau: liepos mėnesį pirmosios įmonės, tokios kaip „Alcoa“, „Yum! Brands“, „JPMorgan Chase & Co“, anksčiausiai paskelbusios savo 2016 m. antrojo ketvirčio finansinius duomenis, stebina analitikus geresniais rezultatais, kurie viršijo jų lūkesčius. Pagal JAV darbo statistikos duomenis, sukuriamų naujų darbo vietų birželio mėnesį taip pat daugėjo.

Lietuvos akcijų indeksas („OMX Vilnius“) per tą patį laikotarpį ūgtelėjo beveik 3 proc., liepą auga toliau, o Europos nuotaikos jo augimui praktiškai neturėjo įtakos.

Atėjus į Lietuvą „Lidl“ prekybos tinklui žiniasklaidoje nuvilnijo gan smarkus šurmulys, vis dėlto jis tikriausiai nepadarys didesnio perversmo mažmenos versle ir „Maxima“ sėkmingai išlaikys savo pozicijas toliau. Kol kas nematyti požymių, kad Nerijaus Numavičiaus verslas būtų užmigęs, kaip atsitiko su mūsų naudojamu palyginimu šiai grupei Jungtinėje Karalystėje – „Tesco“ tinklu. Šio akcijos per pastaruosius dvejus metus toliau rieda žemyn. Iš pradžių visi kaltino „Aldi“ ir „Lidl“, bet į viešumą išlindo ir daug vidinių vadybos bei apskaitos problemų. Tikėtina, kad privačiai valdoma „Maxima“ neturėtų užmigti ant laurų.

Atėjus į Lietuvą „Lidl“ prekybos tinklui žiniasklaidoje nuvilnijo gan smarkus šurmulys, vis dėlto jis tikriausiai nepadarys didesnio perversmo mažmenos versle ir „Maxima“ sėkmingai išlaikys savo pozicijas toliau.

Būtų labai smagu, jeigu toks verslas (ir kiti mūsų aptariamų turtuolių verslai) būtų kotiruojamas biržoje, – tai būtų didelė paslauga mūsų nedidelei šaliai.

Pastaruosius dvejus metus kalbėjome apie pienininkų verslus, kurių kaina biržoje gerokai atsiliko nuo tikrosios verslo vertės. Šiais metais skaičiuodami palikome panašias vertes, tikėdami, kad pelnai grįš, klausimas – kada.

2016 m. pieno produktų bei žaliavinio pieno kainos toliau sminga žemyn. Liepos 18 d. Europos Komisija patvirtino, kad skirs ūkininkams 500 mln. eurų paramą, iš kurių Lietuvai numatyta 13,3 mln. eurų, o dar tiek pat galės prisidėti valstybė. Tai turėtų padėti smulkiesiems išgyventi sunkųjį laikotarpį, o gal tai ir paskatins veikti efektyviau ir ateityje kapitalo sąnaudas atidirbs visi – ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai. Tikimės, kad šalies pieno pramonė, kuri Lietuvai yra svarbus sektorius, ras būdų atsitiesti ir naują pakilimo ciklą pasitiks sustiprėjusi bei konkurencinga.

Kai kalbama apie valstybės vaidmenį, šiandien mane jaudina keli dalykai: naujojo Darbo kodekso priėmimas, dažnai didinamas minimalus atlyginimas bei išmaniosios mokesčių administravimo (i.MAS) sistemos diegimas.

Apie Darbo kodeksą bei vis didinamą minimalų atlyginimą šalies ekonomistai ir analitikai yra išsakę nuomonę, kokią meškos paslaugą tokie skuboti žingsniai gali padaryti Lietuvos verslui.

Norisi atkreipti dėmesį ir į i.MAS sistemos diegimą, kuris taip pat kuriam laikui gali sujaukti daugelio įmonių kasdienę rutiną. Ši sistema turi 7 posistemes ir viena jų – i.VAZ – bus privaloma jau nuo 2016 m. spalio 1 d. Ši sistema gąsdina tuo, kad įmonės privalės surinkti dar daugiau informacijos, kurios iki šiol nerinko, ir pateikti ją Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi jau šiandien turi pagalvoti, kaip sugebės skubiai atsinaujinti kompiuterines sistemas, galbūt prireiks ir papildomų darbuotojų etatų. Taip siekiama toliau verslą traukti iš šešėlio ir surinkti daugiau mokesčių – šaliai tai, be abejonės, gerai, tik ar ne per daug naujovių verslui vienu metu?

Apžvelgiamos turtingiausiųjų įmonės metai po metų investuoja didžiules sumas į ilgalaikes priemones – ar tai būtų krizė, ar šiaip eiliniai metai. Šios visos įmones yra kertiniai ekonomikos akmenys ir džiugu, kad sąraše daugėja ir vis atsiranda „žinių“ ekonomikos įmonių, kurioms ilgalaikės priemonės nėra svarbiausias dalykas – jos auga savo turimų žinių ir praktinės patirties pagrindu.

Kaip ir praėjusiais metais, baigsime ta pačia gaida. Mes tikrai neketiname tvirtinti, kad šis sąrašas išsamus ar tikslus, nes tikslumas verslo vertės įvertinime yra labai apgaulingas ir dažnai slypi žiūrovo akyse. Kai žiūrovų daug, tada nuomonė atsispindi vidurkyje – akcijų indekse. Reikėtų į šį sąrašą žiūrėti kaip į kasmetį pasvarstymą apie pasaulio ir Lietuvos ekonominį gyvenimą, tikintis, kad ateinantys metai bus labai panašūs į praėjusius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Dovaidas PABIRŽIS

Vėlyvas sekmadienio vakaras Baltijos pakrantėje Salacgryvoje. Amžinai jaunas rokeris Iggy Popas tarsi jaunuolis bėgioja po sceną, plačiais rankų mostais ragina klausytojus, su nevaržoma ekspresija atlikdamas 1973-iaisiais parašytą legendinės jo grupės „The Stooges“ kūrinį „Search and Destroy“. Tai paskutinė koncerto daina. Dainininkas dėkoja klausytojams, kurie, kaip pats sako, yra vienintelis jo gyvenime turimas dalykas.

Dėkingi atrodo ir žiūrovai. Ką tik pasibaigęs jubiliejinis, dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“ dar kartą leido už priimtiną kainą ir netolimoje (ypač latviams) vietoje išvysti populiarius bei įdomius šiandien ir jau į istoriją spėjusius patekti muzikantus.

Turiningas dešimtmetis

Šiemet „Positivus“ prasidėjo kiek nukraujavęs – likus vos kelioms dienoms iki renginio dėl pervargimo ir išsekimo savo koncertą atšaukė britų dainininkė Ellie Goulding, o laiko surasti naują žvaigždę jau buvo per mažai. Nepaisant šio nuostolio, ir šįkart trijų dienų festivalis padovanojo daugelį įsimintinų koncertų.

Prancūzų elektronikos žvaigždės M83 hipnotizavo šiuolaikinės ir devintojo praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio estetiką primenančiais garsais, 1989-aisiais susibūrę amerikiečiai „Mercury Rev“ – originaliu teatrališkumu ir efektingomis triukšmo jūromis. Sekmadienį koncertavusios britų alternatyvios roko grupės „Wolf Alice“ į festivalį atvyko pasižiūrėti ir prisiekęs roko mėgėjas Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

Kaip įprasta, bene daugiausiai dėmesio sulaukė jaunimo dievaičiai: dainininkė „Grimes“, paskui kurią kopijuodami jos ekscentrišką įvaizdį po visą pasaulį keliauja fanai, šiuo metu aukštumoje esantis elektroninės popmuzikos kolektyvas „Years & Years“, linksmi sintezatorių mėgėjai „Hot Chip“ ir daugelis kitų. Neretai norint išvysti visus dominančius pasirodymus festivalio erdvėje teko skubėti nuo scenos prie scenos, o ramesniu laiku buvo galima susipažinti ir su įdomiausiais Latvijos, Estijos bei Lietuvos muzikantais.

Pažvelgus į dešimtmetę „Positivus“ istoriją nesunku įsitikinti, kad Salacgryvoje jau buvo galima pamatyti daugiau pasaulinio garso atlikėjų nei bet kurioje Rygos, Talino ir Vilniaus arenoje ar atviroje erdvėje. Robertas Plantas, jau minėtas I.Popas, „Muse“ „Kraftwerk“, „Sigur Ros“, „Imagine Dragons“, Moby, Peteris Doherty, „James“, Fatboy Slim yra vardai, kurių nepaminėjus būtų sudėtinga parašyti šiuolaikinės populiariosios, roko ir elektroninės muzikos istoriją.

Regione vis dar atsiliekame

Nors Lietuvoje kone kiekvieną savaitgalį vyksta po vieną, kai kada – ir po keletą populiariosios muzikos festivalių gryname ore, nė vienas jų taip ir netapo didesniu, platesnio masto reiškiniu. Mūsų regione iki šiol dominuoja nuo 2003-iųjų Gdynėje rengiamas Lenkijos festivalis „Open‘Er“ bei mažesnis, tačiau lengviau pasiekiamas „Positivus“. Pirmasis nuo Vilniaus nutolęs apie 600, antrasis – per 400 kilometrų. Gdynė per metus pritraukia per 80 tūkst., Salacgryva – apie 30 tūkst. lankytojų.

Prieš kelerius metus mūsų šalyje, keičiantis jaunimo laisvalaikio įpročiams, prasidėjo festivalių bumas – pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius, jų galima suskaičiuoti kelias dešimtis. Tačiau dauguma jų yra nišiniai, lokalūs ir nebūtinai pirmiausia orientuoti į muziką. Svarbiau šiuo atveju tampa vaizdinga vietovė, šalia esantys vandens telkiniai, gamta. Būtent tai, o ne kokybiška programa tampa svarbesniu kriterijumi renkantis festivalį.

Galbūt todėl vienintelis ambicijų tapti didžiausiu Baltijos šalyse turėjęs festivalis „Be2Gether“, vykęs 2007–2010 m., netapo ilgametis. Nuošalioje, kone iš visų Lietuvos regionų sunkiai pasiekiamoje vietoje vykstančiu renginiu siekta sudominti kaimyninės Baltarusijos žiūrovus, tačiau jų indėlio nepakako. Įdomią, nuo šiuolaikinės muzikos realijų neatitrūkusią programą siūlantis renginys sulaukdavo 12–13 tūkst. lankytojų ir buvo nuostolingas. Prie nesėkmės prisidėjo ir tuo metu prasidėjusi ekonominė krizė, dėl to tapo sunku pritraukti rėmėjų.

Šiuo metu „Be2Gether“ nišą Lietuvoje bando užpildyti Karklės, „Granatų“ ir „Ga­lapagų“ festivaliai, siūlantys platesnę, vieno ar kelių muzikos žanrų ribas pralenkiančią programą. Šie renginiai taip pat sulaukia daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų. Tačiau, priešingai nei „Positivus“ ar panašūs festivaliai, daugiausiai žiūrovų čia vis dar sutelkia lietuviškos muzikos žvaigždės – „G&G Sindikatas“, Marijonas Mikutavičius, SEL ar kiti, o pakviesti įdomesnių ir brangesnių užsienio atlikėjų organizatoriams pavyksta nedažnai. Su retomis išimtinis tai būna trumpalaikės, didelės išliekamosios vertės neturinčios grupė ar atlikėjai, kurių kuriama muzika visų pirma orientuota į vakarėlio ir geros nuotaikos kūrimą.

„Žmonėms įdomi ne tiek pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienio. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį“, – „Veidui“ yra sakęs muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas.

Kita problema – lietuviai apskritai mažai domisi muzika, o radijas ir televizija taip pat transliuoja nedaug gyvai grojančių šiuolaikinių grupių, kurios paprastai sudaro vasaros festivalių programos pagrindą, muzikos. Tai, kas Vakaruose yra „ant bangos“, Lietuvoje dažnai yra mažai pažįstama ar visai negirdėta. Todėl ir festivalio organizatoriai nerizikuoja kviestis tokių muzikantų, verčiau rinkdamiesi saugesnį kelią.

Pajusti lietuvių ir latvių muzikinio skonio ir madų skirtumus nėra sunku – užtenka įsijungti kaimyninės šalies radijo stotis.

Pirmasis stacionarus lauko festivalis „Bliuzo naktys“ Lietuvoje surengtas 1993-iaisiais. Jis rengiamas iki šiol, turi ištikimą, beveik viena didele šeima tapusią auditoriją ir labai konkrečią, siaurą programos stilistiką. Tačiau joks kitas didesnis tokio pobūdžio renginys nevyksta daugelį metų ir dar nesukūrė savo vardo, komercinio įvaizdžio bei unikalios atmosferos. Galima tik tikėtis, kad I.Popas ar panašaus lygio žvaigždė vieną dieną su dešimtmečiu sveikins ir lietuvišką festivalį, o kol kas belieka „Via Baltica“ sukti Lenkijos arba Latvijos kryptimi.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo pat vaikystės grybaujanti kaunietė Jolanta praėjusį savaitgalį Grabučiškėse ir Pravieniškių miškuose surinko per 200 gražuolių baravykų. Į mišką ji paprastai važiuoja anksti ryte ir renka tik raudonikius bei baravykus.

„Visus grybus galiu atiduoti, išskyrus šiuos. Yra pušynėliai, o tarp jų kelias, viename pušynėlyje baravykai dygsta be proto, o kitame visai ne. Jų vietas būtina žinoti. Baravykynas būna produktyvus apie aštuonerius metus, po to, kaip sakau, grybai iškeliauja. Tuomet gali atrasti kitą baravykyną kur nors netoliese. Apskritai dabar baravykai nyksta, nes, kad ir kur nuvažiuosi, visur kertami miškai, o kur iškirsta, reikia bent 10 metų, kad grybai vėl atsigautų“, – pasakoja grybautoja.

Azartas, o ne verslas

Pašnekovė sako niekada net nepagalvojusi surinktus grybus nešti į supirktuvę. Visą savo surinktą laimikį ji marinuoja, džiovina arba šaldo, o vėliau išdalija giminėms ir draugams.

„Aš esu azartiška, miške grybaudama ilsiuosi. Tai man poilsis. O surinktų grybų per daug dar niekada nebuvo“, – paklausta, ar ne verčiau grybų tiesiog nusipirkti turgavietėje ar parduotuvėje, atsako moteris.

Ji pastebi, kad grybautojų bent jau Kauno, Jonavos rajonuose tik daugėja – populiaresni ir lengviau pasiekiami miško takai kartais pradeda priminti miesto parko takelius. Anksčiau miške sutikdavai daugiausia pensininkus ir vyresnius žmones, o dabar pilna ir jaunimo.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad ir Dzūkijos, ir kiti Lietuvos miškai pastebimai netuštėja, nors grybavimo ir uogavimo rezultatai labai daug priklauso nuo konkrečių metų ir orų.

Lietuvių pomėgį grybauti liudija ir gausios grybų bei uogų laimikio fotografijos, užpildančios socialinius tinklus, vos vasarą sulaukus gausesnio lietaus. Įvairių grybavimo nuotykių ir istorijų gausus ir lietuvių emigrantų folkloras – nuo nuolatinių to nepratusių daryti vakariečių nuogąstavimų apie skausmingą mirtį apsinuodijus nepažįstamais grybais iki policijos ar miškininkų reidų Didžiojoje Britanijoje ir klausimų, kam jūs renkate gyvūnėlių maistą.

Ir nors garsus posakis apie Dzūkijos merginų likimą be grybų ir uogų sako viena, tačiau jų supirkimu, perdirbimu ir eksportu užsiimančios šalies įmonės piešia šiek tiek kitokį vaizdą. Jų Lietuvoje šiuo metu yra keliolika. Didelę dalį grybų ir uogų šios bendrovės importuoja, o vėliau išveža į Vakarus.

Lietuvoje superka mažiau

Oficialios statistikos apie grybų ir uogų supirkimą nėra – Statistikos departamentas jos neberenka nuo 2012 m. Paskutiniai duomenys rodė, kad 2012 m. buvo supirkta 1182 t grybų, 2011-aisiais – 2128 t. Didžiąją dalį supirktų grybų sudarė voveraitės (2012 m. – 1100 t), kur kas mažiau grybautojai surinko šilbaravykių, baravykų, bobausių, makavykų ir raudonikių.

„Pastaraisiais metais nėra čia ko rinkti, jau treji metai mes niekuo nepasižymime. Gal šiemet pasieksime vidurkį, bet apskritai apie grybus nėra daug ką kalbėti – Lietuvoje renkamų grybų kiekis yra labai mažas ir jokios įtakos rinkai neturi. Visai kas kita – įvežtiniai grybai. Spėčiau, kad pernai buvo supirkta 300 t grybų, maždaug trečdalis to, ką rodė paskutinė statistika. Lietuvos perdirbėjai grybų ir uogų įsiveža iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, čia juos sutvarko, paruošia prekybai ir vėl išveža. Turime geras tradicijas, mokame paruošti taip, kaip reikalauja mūsų Vakarų klientai. O Lietuvoje vartotojų nedaug ir grybų nuperkama mažai“, – pasakoja Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius.

Lietuviškus grybus aktyviai superka ir atvažiavę lenkai, bet jokios tikslios apskaitos taip pat nėra, todėl pasakyti, kiek grybų yra išvežama, labai sunku.

Per šimtą darbuotojų turinčios Švenčionėlių rajone įsikūrusios įmonės „Girios“ vadovas Modestas Masevičius sako, kad Lietuvoje įmonių, superkančių grybus ir uogas, yra gana daug, o produkcijos – mažai ir jos neužtenka, todėl įmonės importuoja miško gerybes iš Rytų Europos. Šio reiškinio priežastys, jo teigimu, tos, kad mažėja ir grybų bei uogų, ir jų rinkėjų.

„Švenčionėlių rajone žmonių, kurie tuo užsiima, yra nemažai, ypač tarp tų, kurie gyvena mažiau pasiturimai. Tai geras būdas prisidurti prie pensijos ar atlyginimo. Tačiau šiemet supirkimo kainos labai mažos, grybų nėra daug, todėl kol kas daug prisidurti tikrai nepavyks“, – pasakoja pašnekovas.

Kainas muša baltarusiai ir ukrainiečiai

Pasak jo, šiemet labai daug mėlynių užaugo Baltarusijoje, Ukrainoje ir tai itin numušė supirkimo kainas Lietuvoje. Uogautojų šiose šalyse dėl sudėtingos ekonominės padėties netrūksta, todėl, palyginti su Lietuva, iš ten eksportuojami milžiniški uogų kiekiai. Šiuo metu už kilogramą mėlynių Lietuvoje mokama 1,20 euro, nors prieš kelerius metus kaina siekė ir tris eurus. Jeigu derlius geras ir uogaujama nuo ryto iki vakaro, galima surinkti ir 50 kilogramų uogų. Taigi uždirbti iš šios veiklos tikrai įmanoma.

V.Varanavičiaus teigimu, per dieną uogaujant ar grybaujant ir nešant laimikį į supirktuvę galima užsidirbti vidutiniškai apie 20 eurų. Sunkiau nusakyti, kiek galima užsidirbti grybus ir uogas mėginant parduoti pakelėse ar turguose.

Vokiečiai ir prancūzai aktyviai perka lietuviškas arba per Lietuvą atkeliavusias šviežias voveraites, mėlynes, italai importuoja šviežius ir šaldytus baravykus.

„Manau, jie perka dėl to, kad lietuviai sugeba pagaminti kokybiškai ir aplenkti mūsų konkurentus iš Ukrainos ar Rusijos. Lietuvoje šiek tiek kitoks požiūris į produkto paruošimą – juk ir Ukrainoje, ir Rusijoje auga tokie patys grybai bei uogos“, – aiškina M.Masevičius.

Paklaustas apie šio sektoriaus perspektyvas įmonės vadovas užsimena, kad greičiausiai uogas ir grybus uždarbiui renkančių žmonių Lietuvoje ir toliau mažės, nes supirkimo kainos nedidelės, o miesteliai ir kaimai tuštėja. Žmonės vis aktyviau keliasi gyventi į miestus, iš kur nukakti iki miškų sudėtingiau. Kita vertus, pasak M.Masevičiaus, šiandien vis dar daugiau nei pusė Lietuvoje surenkamų grybų ir uogų patenka į supirktuves, didelė dalis jų nukeliauja į turgus ar pas pakelių pardavėjus, o po mišką vaikštinėjantiems savo malonumui daug laimikio ir nereikia – užtenka 10– 20 kilogramų.

Darbo yra ir taip

Dzūkijos miestelio Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra pasakoja, kad šiuo metu čia tėra keletas žmonių, kuriems grybai ir uogos yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Visiems kitiems tai duoda tik šiek tiek papildomų pajamų. Per vasaros atostogas aktyviai grybauja paaugliai, pedagogai, kartais tuo užsiima ir viešųjų darbų nedirbantys įvairių pašalpų gavėjai, nors apie savo užsidirbtas pinigų sumas jie paprastai nutyli, nes rizikuotų prarasti pašalpą.

„Pensininkai taip pat uolūs grybautojai – jie tam turi laiko, jiems nereikia skubėti ir jie tai daro savo malonumui, nors ir prie pensijos šiek tiek prisiduria. Sakyčiau, kad pačių grybų pastaruoju metu yra mažiau, supirkėjai tuo skundžiasi. Miškų kirtimai ir medienos ruoša prie miškų gyvybingumo taip pat neprisideda“, – sako seniūnas.

Merkinės seniūnijoje yra nemažai biudžetinių įstaigų, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kurioms netgi trūksta darbo jėgos. Todėl visi motyvacijos turintys vyrai tikrai gali susirasti darbo medienos įmonėse, šiek tiek didesnis nedarbas pastebimas tik tarp moterų, bet jis taip pat nėra didelis.

V.Varanavičiaus manymu, grybų Dzūkijoje mažėja dėl trejus metus besitęsiančio vandens stygiaus. Ir šiemet lietaus regione labai trūksta, todėl grybai persikelia į drėgnesnes vietas. Kita svarbi priežastis – prieš kelerius metus praūžusi stipri vėtra, nuniokojusi daug regiono miškų. O nukirstame ar išvalytame miške grybai vėl pradeda dygti tik po daugelio metų.

Pasak Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo, normalaus sezono metu Varėnos regione grybų ir uogų perdirbimo įmonėse dirba iki tūkstančio žmonių, o bendras vidurkis siekia maždaug 400 darbo vietų. Taigi šis sektorius regionui išlieka gana svarbus. Kitos tokio pobūdžio įmonės įsikūrusios Aukštaitijoje bei didžiuosiuose šalies miestuose.

„Deja, kaimai, miesteliai, ypač Dzūkijoje, nyksta, o darbus turintys žmonės į mišką eiti turi vis mažiau laiko. Reikia ir pailsėti, daugiau laiko skirti savo reikmėms. Žmonių, kurie buvo potencialūs uogautojai ir grybautojai, mažėja. Taigi situacija pasikeitė ne miško naudai“, – sako V.Varanvičius.

Ta pati problema jaučiama ir Lenkijoje, Vokietijoje – žmonės ir ten vis mažiau eina į miškus. Grybavimas ne itin vilioja ir bedarbius, nes norint nemažai surinkti per dieną reikia nueiti 15–20 kilometrų.

Grybavimas turizmu netampa

Nors į Dzūkija ir kitus miškingus šalies regionus didžiųjų miestų gyventojai traukia masiškai, kaip pastebi Varėnos švietimo centro turizmo specialistė Daiva Kosinskaitė, pasirinkę grybauti ar uogauti žmonės pažintinių tikslų sau nekelia ir turistais netampa. Šiuo metu yra vos keletas iniciatyvų, kuriomis siekiama susieti turizmą ir grybavimą, – tai Varėnoje kasmet rengiama grybų šventė ir grybavimo čempionatas, kai žmonės registruojasi į komandas ir stengiasi surinkti kuo daugiau tam tikros rūšies grybų. Dzūkijos nacionalinis parkas taip pat planuoja rengti analogišką mėlynių šventę ir atvykusius lankytojus supažindini su šiais miško ištekliais. Svarstoma surengti ir panašią riešutų šventę.

„Atvažiuojančiųjų grybauti ir uogauti daug, bet jie nėra turistinių objektų lankytojai arba bent jau taip elgiasi labai nedidelė jų dalis. Tradicinis turistas, jei atvyko ir kur nors apsigyveno, gal ir nueis pusvalandį ar valandą pasirinkti grybų ir uogų, bet tik tiek“, –  sako D.Kosinskaitė.

Kita vertus, pasak pašnekovės, į miškus sezono metu suvažiavę grybautojai ir uogautojai sukelia ir nemažai problemų. Viena didžiausių – uogavimas vadinamosiomis šukėmis, kuris yra draudžiamas. Vis dėlto nemažai uogautojų jas naudoja, nes jiems svarbu per tą patį laiką kuo daugiau užsidirbti – supirktuvės taip surinktas uogas priima, o kainos skirtumas tarp rankomis ir šukomis rinktų uogų nedidelis.

„Krūmai po tokio uogavimo atrodo liūdnokai, ir tai gana rimta problema. Kita problema yra jaunų grybų ieškojimas. Pastaruoju metu žmonės elgiasi padoriau, bet daug kartų teko matyti vaizdus, kai nesuprasi, ar ten grybautojai, ar šernai praėjo, – išrenkami ir centimetro dydžio grybai“, – pastebi D.Kosinskaitė.

Nemažu galvos skausmu gamtosaugininkams tampa mėginimai automobiliais privažiuoti kuo arčiau miško, jų statymas menkuose miško keliukuose ar greta jų, šiukšlinimas.

Keičiasi ekonomikos struktūra ir žmonių elgesys

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė aiškina, kad miško gėrybės, daržai ir sodai yra viena mažiausiai patrauklių ir pageidaujamų lietuvių papildomos veiklos rūšių. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vos dešimtadalis respondentų tai paminėjo kaip norimą veiklą.

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad siekti papildomų pajamų per pastaruosius metus bandė maždaug pusė mūsų šalies gyventojų, o pagrindinis šios veiklos motyvas – būtent pinigai. Jei apsispręstų dirbti papildomai, Lietuvos gyventojai tam norėtų skirti vidutiniškai 5–10 valandų per savaitę, ir tai sudarytų apie 20–40 valandų per mėnesį. Patrauklios lietuviams atrodo namų tvarkymo, smulkaus remonto, auklės, fotografų, vertėjų paslaugos. Užsiimti papildoma veikla gyventojus labiausiai paskatintų vidutiniškai 200 eurų per mėnesį gaunama suma, tačiau per pastaruosius 12 mėnesių realiai uždarbiavę papildomai žmonės iš šios veiklos tegaudavo iki 50 eurų.

„Sezoninė prekyba, kai turguose ar kitose vietose pardavinėjamos pačių gyventojų užaugintos ar surinktos sodo, daržo ar miško gėrybės, nė vienoje iš trijų Baltijos šalių nėra labai pageidaujama. Tik kiek daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų įvardijo tai kaip pageidaujamą papildomų pajamų šaltinį. Gėrybių rinkimas, daržai ir sodai praranda savo darbuotojus, nes šie sensta, ateina jauni, turintys kitų prioritetų. Žmonės turi daugiau galimybių dirbti savarankiškai, ypač kūrybiniai darbuotojai, dažnai dirbantys nuotoliniu būdu, nebūtinai einant į mišką“, – sako O.Bložienė.

Kita vertus, Dzūkija ir kiti miškingi regionai vis dar yra priklausomi nuo miško gėrybių – tą liudija ir čia daugiausiai išduodamų verslo liudijimų statistika. Tačiau besikeičianti ekonomika greičiausiai keis bendrą padėtį ir čia.

„Pasiūla šiandien visai kitokia. Anksčiau buvome įpratę viską rinkti ir konservuoti patys, nes tada nebuvo galimybių įsigyti, o ir pajamos to neleido padaryti. Keičiantis ir vystantis ekonomikai bei didėjant pasiūlai gyventojams nebereikia visko daryti namie, jie daugiau laiko gali skirti darbui ar poilsiui. Tačiau pastebima ir kita tendencija – tampa madinga vartoti savo ekologiškai užsiaugintus ar surinktus produktus. Anksčiau žmonės tai darydavo dėl nepritekliaus ir pasiūlos stokos, o dabar – dėl sveikos gyvensenos“, – tendencijas apibūdina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.

Todėl jei kaunietės Jolantos ir daugelio kitų Lietuvos šeimų stalai ir toliau bus nukrauti savo surinktomis ir paruoštomis miško gėrybėmis, grybų bei uogų supirkėjų ir perdirbėjų greičiausiai laukia sunkesni laikai arba jau išmėgintas kelias – importuoti produkciją iš Rytų Europos ir vėliau išvežti ją į Vakarus.

V. Grandinio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Daugiau kaip tris dešimtmečius trukęs skrydis baigėsi. Valstybės dieną, liepos 6-ąją, iš scenos pasitraukė viena reikšmingiausių ir įtakingiausių Lietuvos roko grupių „Antis“.

Ir šiandien „Anties“ įtaką sunku būtų pervertinti. Lietuvoje nėra daug muzikantų, kurių atsisveikinimo koncertą aplankytų prezidentas, o scenoje noriai prisidėtų populiariausi, įvairiausio žanro šalies atlikėjai: nuo sėkmingai „Eu­rovizijos“ stilistiką įvaldžiusio Donato Mont­­vydo iki operos solisto Virgilijaus No­rei­kos.

Gimė labiausiai persekiojamoje atmosferoje

1984-ųjų lapkritį Kauno senamiestyje esančiuose Architektų namuose grupė entuziastų Naujųjų metų vakarėliui įkūrė pankroko ko­lektyvą „Antis“. „Ir ko tu stovi taip keistai pas­viręs – ar nebūsi tamsta apsirijęs?“ – skelbė pirmasis grupės kūrinys, kurio tekstą parašė A.Kaušpėdas.

Nuo Kalantinių buvo praėję daugiau kaip 12 metų. Per šį laikotarpį bet kokios iki tol buvusios roko muzikos užuomazgos buvo visiškai užgniaužtos. Kaip pabrėžia muzikos renginių organizatorius ir vadybininkas Dovydas Bluvšteinas, bet kokia roko muzika Lietuvoje buvo draudžiama ir persekiojama bene labiausiai tarp visų Sovietų Sąjungos respublikų.

„Vystymasis buvo sustojęs daugeliui metų, niekur kitur tai nebuvo taip draudžiama kaip Lietuvoje, todėl tai, kas įvyko 1985–1987 m., labai džiugina, nes itin greitai buvo pasiektas ir pralenktas aplinkinių sovietinių respublikų lygis. Jau tada pasaulyje rokas jokio didesnio so­cialinio vaidmens nevaidino, revoliucinė ir so­cialiai svarbi ši muzika buvo dar 20 metų anks­čiau. Bet Rytų Europoje 1986-aisiais ji bu­vo revoliucinė ir panaudota kaip ginklas prieš sistemą, kurioje teko gyventi“, – sako D.Bluv­šteinas.

Metais anksčiau veiklą pradėjusios grupės „Foje“ lyderis Andrius Ma­mon­tovas prisimena, kad abu kolektyvai iš esmės išgarsėjo tą pačią 1986-ųjų gegužės mėnesio dieną per p­o­puliarų festivalį „Li­tuanika“. Di­džiulę įtaką abiejų grupių raidai turėjo ir 1986-ųjų pabaigoje pasirodęs muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“. Nors komisijai Maskvoje filmas pa­sirodė žemo meninio lygio ir buvo nuspręsta neplatinti jo visoje SSRS, Lietuvoje kino juosta sulaukė tokio populiarumo, kad kelios filmo kopijos nuo dažno rodymo buvo beveik suplėšytos į skutus.

„Tuo metu visos egzistavusios grupės ėjo nepramintais takais. Aišku, mes žiūrėjome į kažkokius analogus Vakarų pasaulyje, bet faktas, kad iki tol ta oficialioji estradinė muzika – tai, kas buvo leidžiama transliuoti radijo ir televizijos eteryje, buvo visiškai kitokia. Ten irgi buvo didelių švyturių: Stasys Povilaitis, „Nerija“, V.Noreika, jie lygiai taip pat svarbūs. Bet jie šiek tiek kito laikmečio žmonės, o mes viską turėjome pradėti ir išrasti nuo nulio“, – pasakoja A.Mamontovas.

Sugrįžti iš tremties

A.Mamontovo teigi­mu, „Antis“ la­biausiai žavėjo sa­vo koncertais, ku­rie to me­to kontekste labai iš­siskyrė: kiek­vie­nai dainai buvo su­galvojamas papildo­mas vi­zua­li­nis spren­dimas ar mini spektaklis – kad ir po salę bėgiojantis kruvinas zombis.

Prie staigaus grupės populiarumo prisidėjo ir išskirtinis grupės įvaizdis – cirko ir lengvo chaoso estetika, kunigaikštį Drakulą primenantis A.Kaušpėdo grimas ir kostiumai, ku­riuos sukūrė Audra Kaušpėdienė.

Dar svarbesnį vaidmenį suvaidino „Anties“ kūrinių tekstai. Grupė naudojo ne tik A.Kaušpėdo, bet ir poetų Gintaro Patacko, Evaldo Morkūno parašytus eilėraščius. Kaip 1988-aisiais žurnale „Literatūra ir menas“ rašė didelė grupės gerbėja Jurga Ivanauskaitė, raginimas sugrįžti iš tremties buvo pagrindinė „Anties“ deklaruojama tema.

Vilniaus „Statybos“ krepšininko Vytauto Baločkos pavarde įvardytas sovietinis biurokratas, partinis veikėjas draugas Tatatavičius, troleibuso kontrolierė, funkcionieriai, zombiai, mafiozai, bedarbiai – visi šie ir daugelis kitų veikėjų kūrė groteskišką, baimingą atmosferą ir tuo pat metu, J.Ivanauskaitės žodžiais ta­riant, siekė išvesti klausytojus iš minėtos tremties, padėti žmonėms nugalėti įvairias savo baimes ir pasijusti laisviems.

„Tai yra nuostabiausia kada nors paleista antis gražiausia to žodžio prasme. Sovietmečiu sako: duosim visiems kruopų – paleido antį, ir niekas nesusigaudys, kaip yra iš tikrųjų. Ir ją pražiūrėjo, o kai jau susigriebė, buvo per vėlu – antis išskrido. Dabar man atrodo, kad niekas ir nebandė perkrimsti, ar A.Kaušpėdas moka dainuoti, ar ne, ar jis turi balsą, ar ne. Nė velnio jis neturi, bet apie muzikinius reikalus čia kalbėti nereikia, nors visi ten buvo profesionalai. „Anties“ esmė – duodam sovietų valdžiai į snukį tiesiu taikymu, ir dėjom“, – sako muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Spalvingas muzikos derinys

Ir nors šiandien „Antis“ daugeliui asocijuojasi visų pirma su kandžiais, sovietinį absurdą demaskuojančiais ir iš­juo­kiančiais teks­tais, visi „Vei­d­o“ kalbinti mu­­zikos ekspertai iš­skyrė ir neeilinę ko­lek­tyvo parašytą mu­ziką, kuri dažniausiai priskiriama vadinamajam artroko žanrui.

D.Bluvšteino teigimu, „Anties“ muzikoje galima išskirti tris pagrindines kryptis: ankstyvajai, Kauno periodo „Ančiai“ be pučiamųjų būdinga pankroko ir postpanko estetika. Vėliau, kai prie grupės prisidėjo Petras Ubartas su pučiamųjų grupe, šie muzikantai įnešė džiazroko, fankmuzikos ir Franko Zappos kūrybos elementų – atsirado sudėtingų pučiamųjų džiazinių elementų, ritmika tapo sudėtingesnė, aranžuotės įdomesnės. O prie kolektyvo prisidėjus dviem muzikantams iš grupės „Saulės laikrodis“ – Vaclovui Au­gus­ti­nui ir Gintarui Rakauskui, atsirado ir nemažai progresyviojo roko elementų.

Žurnalistas, knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ autorius Mindaugas Peleckis pabrėžia, kad „Antis“, kaip muzikinis kolektyvas, yra brandi, įvairialypė, roką derinanti su kitais stiliais ir tikrai nesitapatinanti tik su A.Kaušpėdo asmeniu, nes didžiąją dalį grupės muzikos sukūrė kompozitorius V.Augustinas.

Tačiau muzikos vadybininkas ir apžvalgininkas Jonas Oškinis pastebi, kad grupės stilius nebuvo absoliučiai savitas ir tarsi atskirtas nuo pasaulio. „Pirmas dalykas, kurį nesunku įžvelgti „Antyje“, tai didžiulis susižavėjimas be galo talentinga to meto amerikiečių grupe „Talking Heads“ ir jos pankiška artroko interpretacija. Panašiu keliu tuo metu žengė ir kelios Rusijos grupės, pirmiausia „Avia“ ir „AukcYon“. O štai kai „Antis“ pabandė groti grynąjį artroką, buvo labai didelis nusivylimas. Kalbu apie 1989 m. įrašų sesiją, kai buvo suregzti tokie kūriniai, kaip „Ledinė širdis“ ar „Tamsos atėjimas“. Pri­si­menu festivalį „Lituanika 89“, kai „Anties“ koncerto metu užgriuvo visas tas pseudodžiazo užpainiojimas. O radijo stotys tuo metu buvo priverstos sukti „Moniką“, kuri man buvo panaši į sovietinę estradą“, – prisimena J.Oškinis.

Grupės „Talking Heads“ ir garsaus austrų atlikėjo Falco įtaką galima pastebėti ir A.Kaušpėdo įvaizdyje: užuot rinkęsis tipišką laisvo elgesio ir sektino gyvenimo stiliaus rokerio amplua, scenoje jis visada atrodė labiau inteligentiškas, autoritetingas, bet tuo pat metu energingas ir šiek tiek chuliganiškas.

„A.Kaušpėdas nėra rokeris tikrąja to žodžio pras­me. Tai ne „Led Zeppelin“ vokalisto Ro­berto Planto, Jimo Morrisono ar Nicko Cave‘o lygio figūra. Bet jis yra puikus lyrikas, aktorius ir dainininkas, taip pat charizmatiškas, o roko grupei to reikia“, – pabrėžia M.Peleckis.

A.Mamontovui „Antis“ labiausiai imponavo iki pirmosios plokštelės išleidimo, kai kolektyvo sąstatą dar sudarė mažiau profesionalūs muzikantai, bet muzikoje buvo daugiau gaivališkumo. Vėliau, pasak muzikanto, grupė atidavė savo muziką į lenkų prodiuserio rankas, įsirašinėjo Varšuvoje, o jis sako kažko grupės muzikoje nesupratęs, todėl „Antis“ jam geriau skambėjusi iki tol.

„Antis“ darė įtaką ir kitiems lietuviškiems kolektyvams bei roko muzikos raidai apskritai: neįmanoma nepastebėti taip pat socialines bei politines temas narsčiusios ir pučiamuosius pasitelkusios grupės „Bix“ panašumo. „Anties“ džiazrokinius elementus iš dalies perėmė kolektyvas „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, sceninę estetiką ir įvaizdį – „Suicide Dj‘s“ ar „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys“.

V.Gerulaičio teigimu, „Antis“ yra virš roko, popmuzikos ar klasikos ir apskritai netelpa į žanrinius rėmus. „Nors esu labai ciniškas visokių šių bebalsių atžvilgiu, „Anties“ atžvilgiu aš nesu ciniškas, nes ji žino savo vietą, niekada nepretendavo tapti rimta muzikine grupe ir ją reikia gerbti už tai, ką ji tai padarė. Čia rokeriai prisitraukė „Antį“, kad save pateisintų. Manau, kad ji yra aukščiau ir nereikia jos tempti į šį stilių, klišės jai netinka. Tai yra pilietinė dainuojamoji poezija, bardai, jeigu norite“, –  vertina muzikologas.

Pamažu „Anties“ tekstai darėsi vis rimtesni ir ėmė priminti politines kalbas, muzika tapo labiau instrumentinė, tarsi akademinė. Grupė šiek tiek prarado iki tol turėtą aktualumą ir taiklumą. Nors 1989-aisiais, pasirodžius plokštelei „Dovanėlė“, prie ja prekiavusios parduotuvės greta sostinės Lukiškių aikštės nutįso norinčiųjų ją įsigyti eilė, tai tapo paskutiniu grupės pirmojo laikotarpio įrašu.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Talino (Estija)

Estai juokauja, kad internetu jų šalyje negalima padaryti tik trijų dalykų – susituokti, išsiskirti bei parduoti nekilnojamojo turto, ir visi šie dalykai yra savotiškai tarpusavyje susiję. Bene visos kitos valstybės paslaugos čia skaitmenizuotos. Estai neslepia – į valstybės paslaugų skaitmenizaciją jie žvelgia per konkurencijos ir varžybų prizmę, todėl daugelį dalykų siekia išbandyti ir įsidiegti pirmieji.

Tai nėra pirmas kartas, kai estai lenktynes įžvelgia net ten, kur jų nebūtinai yra. Visoms trims Baltijos valstybėms derantis dėl narystės Europos Sąjungoje (estai didžiavosi, kad derėtis buvo pakviesti anksčiau, o lietuviams ir latviams dar teko palūkėti), kone kiekvieną savo ataskaitą Briuseliui estai pradėdavo sakiniu „priešingai nei Latvija ir Lietuva, mes…“. Paaiškėjus, kad Europos Bendrija neketina kabinti medalių pirmūnams ir skatinti lėtesniuosius – 10 valstybių į ES buvo priimtos iš karto 2004-aisiais, – estai atrado naują, kur kas prasmin­gesnę žaidimų aikštelę, kurią galime pavadinti valstybės skaitmenizacija.

Šiandien kiekvienas estas su paprastu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu gali prisijungti prie internetinės platformos, kurią mūsų šalyje greičiausiai vadintume elietuvis.lt. Čia vienoje vietoje pilietis gali matyti visą valstybės sukauptą informaciją apie jį: nuo administracinių nuobaudų ir mokesčių mokėjimo deklaracijų iki asmens sveikatos istorijos ar namuose registruotų naminių gyvūnų.

2015-ųjų parlamento rinkimuose teise balsuoti internetu pasinaudojo beveik trečdalis visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Estas gali ne tik peržiūrėti savo prisijungimų istoriją, bet ir matyti duomenis, kada kuri nors valstybės institucija ieškojo duomenų apie jį. Galbūt mokesčių inspekcijai kilo klausimų dėl deklaracijos, kurią estai internete galėjo užpildyti jau 2000-aisiais, o norint tai padaryti, priešingai nei Lietuvoje, nebūtina valandas šifruoti sunkiai suvokiamų kodų. Galbūt policija atsiuntė nuobaudą dėl greičio viršijimo. Galbūt bankas, prieš suteikdamas paskolą, norėjo patikrinti asmeninę finansinę istoriją. Ska­ti­nant pasitikėjimą, portale galima matyti visus pri­sijungimus „iš šono“.

Pasitikėti tikrai yra kuo – daugelio dokumentų popierinių kopijų Estijoje tiesiog nebėra. Galima tik įsivaizduoti, kokią neatitaisomą žalą valstybei padarytų tokios sistemos „nulaužimas“. Todėl estai į kibernetinį saugumą investuoja labai daug, mėgindami šią jautrią sritį perkelti ir į tarptautinį lygmenį: po masinių kibernetinių atakų, patirtų perkėlus į kitą vietą „Bronzinį karį“, Estijos iniciatyva tai tapo NATO darbotvarkės dalimi.

Daugiausiai klausimų dėl saugumo kelia internetinis balsavimas. Estijoje galimybė balsuoti internetu atsirado nuo 2007-ųjų parlamento rinkimų. Šiaurinė Baltijos sesė tapo pirmąja tai padariusia valstybe pasaulyje. 2015-ųjų parlamento rinkimuose šia teise pasinaudojo beveik trečdalis visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Elektroninis balsavimas vyksta specialiu aparatu nuskaičius ID kortelę ir prisijungus prie sistemos, kuri yra vadinamojo atviro kodo platforma, – jos saugumą ir veiklos principus gali pamatyti ir tobulinti kiekvienas informacinių technologijų specialistas. Savo balsą galima keisti kiek tik nori kartų – taip apsisaugoma nuo balsų pirkimo. Sklando tokia istorija, kad viena ponia savo balsą keitė 500 kartų. Tikriausiai manydama, kad visi bus susumuoti.

Jeigu Estiją okupuotų nedraugiška kaimynė, valstybė galėtų funkcionuoti iš užsienio.

Vis dėlto tarptautiniai ekspertai ne kartą yra išreiškę abejonių dėl internetinio balsavimo saugumo, tačiau Estijos rinkimų komisija šią kritiką ir atliktus tyrimus atmetė. Estija išlieka drąsiausia internetinio balsavimo taikytoja – kai kuriose valstybėse ir JAV valstijose taip balsuoti galima tik per savivaldos rinkimus.

Į kai kuriuos saugumo iššūkius Estijoje vis dėlto buvo sureaguota. Po Rusijos agresijos Ukrainoje ši šalis nusprendė visą svarbiausią valstybės informaciją perkelti į ambasadų už­sienyje tinklus. Todėl, jeigu Estiją okupuotų nedraugiška kaimynė, valstybė galėtų funkcionuoti iš užsienio.

Valstybės paslaugų perkėlimas į internetą turi ir konkrečios finansinės naudos. Estija skaičiuoja, kad toks efektyvus paslaugų teikimas taupo iki 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai padeda pažaboti korupciją: policija Estijoje neturi teisės patikrinimui stabdyti automobilio, nes užtenka nuskenuoti jo numerį, ir bus matyti visa informacija – nuo techninės apžiūros laikotarpio iki baudų už alkoholio vartojimą istorijos. Atlikdamas bet kokį veiksmą policininkas turi savo kortele prisijungti prie bendros sistemos, kurioje stebima, ką kon­kre­čiai pareigūnas atlieka. Jeigu jis sustabdė penkis automobilius iš eilės, bet nieko konkretaus neatliko, sistema signalizuos apie galimą korupciją.

Estai skaičiuoja, kad skaitmeninė sveikatos apsauga padeda sutaupyti iki trečdalio gydytojų laiko. Beje, pacientas toje pat sistemoje gali matyti ne tik savo diagnozių ir gydymo istoriją, bet ir konkrečius gydytojų prisijungimus. Jeigu neturintis tam teisės medikas šniukštinės apie jam nepriklausančius pacientus, už tai iš karto neteks licencijos.

Vis dėlto ne visos išmaniosios technologijos sėk­mingai veikia ir Estijoje. Paklausti apie re­gistraciją į darželius – tikrą skaudulį Lietuvoje, estai pripažįsta: kad ir kokia puiki būtų registracijos sistema, daugiau laisvų vietų darželiuose dėl to neatsiranda. O ambicingas planas vieniems pirmųjų įdiegti automobilių „Tesla“ įkrovimo stoteles taip pat pavyko tik iš dalies – įkrovimo stotelės stovi, bet „Teslų“ nesulaukia. Esant žemesnei nei –20 laipsnių temperatūrai automobiliai nevažiuoja, o estiškos žiemos skaitmenizacijos spaudimui iki šiol nepasiduoda.

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Akmenės rajonas – vienas labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių regionų Lietuvoje. 1989-aisiais rajone gyveno 37,5 tūkst. žmonių, o šiandien jų belikę vos daugiau nei 23 tūkst. Nemaža dalis regione likusių, daugiausia vyresnio amžiaus, žmonių sulaukia pagalbos iš užsienin išvykusių emigrantų. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, jau beveik dvejus metus perlaidų upė senka.

Akmenės rajono Papilės seniūnijoje veikia du žemės ūkio kompleksai, įdarbinantys apie 60 darbuotojų, veikia danų kiaulių kompleksas. Šiek tiek darbo vietų sukuria ir miško pramonė bei stambesni, per 100 hektarų turintys ūkininkai. Daugiau didesnių darbdavių ar pramonės krašte tiesiog nėra. Kaip pasakoja nuo pat 1990-ųjų Papilės seniūnijai vadovaujantis seniūnas Antanas Vaičius, emigracijos banga neaplenkė ir šios seniūnijos – per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų dėl mažėjančio gimstamumo ir emigracijos sumažėjo maždaug ketvirtadaliu. Šiandien seniūnijoje gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. žmonių.

„Konkrečiai iš mūsų apylinkių emigravo nemažai, jauniems žmonėms nelabai čia yra ir ką veikti – baigia aukštąjį mokslą ir išvažiuoja į užsienį dirbti. Aišku, ir šeimos sumažėjo, daugiavaikių beveik nebėra arba jos priklauso rizikos grupei, šeimose du, daugiausiai trys vaikai“, – pasakoja seniūnas.

Pasak jo, daug seniūnijos gyventojų šiandien sulaukia paramos iš užsienio: kam naujus langus sudeda, kam tiesiog grynaisiais pinigų parsiunčia, o kitiems – ir naują namą miestelyje vietoj ūkio kaime nuperka.

Lankėmės vienoje sodyboje, šeimininkės dukra dirba užsienyje, tai ir trinkelės išklotos, gražiausi žibintai sustatyti, kaltinės tvoros. Iš pensijos taip nepavyks pasidaryti.

„Tie, kuriems pagelbėja, tikrai pajunta iš karto, matyti, kad šie žmonės ir aplinką susitvarko. Kasmet savivaldybė skelbia gražiausių sodybų konkursus. Kaip tik prieš savaitę lankėmės vienoje sodyboje, šeimininkės dukra dirba užsienyje, tai ir trinkelės išklotos, gražiausi žibintai sustatyti, kaltinės tvoros. Iš pensijos taip nepavyks pasidaryti. Ir daugiau tokių pavyzdžių yra – pinigų artimieji paprastai siunčia iš Didžiosios Britanijos ir Norvegijos“, – pasakoja seniūnas.

Priklausomybė – didžiausia ES

Lietuvos ekonomikos ir gyventojų priklausomybė nuo perlaidų iš užsienio – didžiausia Europos Sąjungoje: kasmet pervedama daugiau nei milijardas eurų. Šis rodiklis maždaug dvigubai viršija artimiausių mūsų kaimynų skaičius ir siekia 3–4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Ir tai – tik remiantis oficialia statistika, kuri neabejotinai nėra labai tiksli. Užsidirbai pinigų Anglijoje, sėdai į automobilį, parsivežei juos grynaisiais neviršydamas leistinos įvežamų grynųjų normos, ir į jokią apskaitą ar oficialią statistiką nepatekai.

Didžiausias perlaidų skaičius buvo pasiektas 2013-ųjų pabaigoje, o maždaug nuo 2014 m. antrosios pusės perlaidų mažėja. Lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su 2015 m. pirmuoju ketvirčiu, Lietuvos banko duomenimis, perlaidos ir toliau mažėja. Per metus – apie 3 proc.

Po tam tikro laiko paskui išvažiavusius emigrantus patraukia ir jų giminės, taip natūraliai mažindami poreikį siųsti pinigus į tėvynę.

Ekonomisto, SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos manymu, giluminių šio reiškinio priežasčių nėra – ir toliau vyksta giminių susijungimo procesas, kai po tam tikro laiko paskui išvažiavusius emigrantus patraukia ir jų giminės, taip natūraliai mažindami poreikį siųsti pinigus į tėvynę. Kita priežastis, pasak ekonomisto, gali būti pernai prasidėjusios kalbos apie kai kurių kompensacijų ir lengvatų naikinimą šeimoms, gaunančioms papildomų įplaukų.

„Taip atsirado motyvacija oficialiai neberodyti tų įplaukų vien dėl to, kad neprarastume kom­pensacijų už šildymą ar kitus dalykus. Be to, trečia priežastis – perlaidos dažniausiai vykdo­­mos Didžiosios Britanijos valiuta svarais ster­­lingų, todėl galima atsižvelgti ir į valiutos kur­so svyravimus. Jei pinigai nuvertėja, perskai­čiavus svarų sumą į eurus ji tampa mažesnė, todėl vargu ar tai rodo pasikeitusį mūsų emi­grantų elgesį ar tai, kad jie turi mažiau galimybių siųsti pinigus“, – komentuoja G.Nau­sė­da.

Rusijos krizės faktorius

„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas atkreipia dėmesį į tai, kad svarbiausios valstybės, iš kurių mes gauname perlaidas, yra Didžioji Britanija, Norvegija, JAV, bet viena pagrindinių šalių vis dar yra Rusija. Todėl stojanti Rusijos ekonomika ir kritęs rublio kursas turėjo didelę įtaką perlaidų skaičiaus sumažėjimui. Pernai krito ir Norvegijos kronos vertė.

Šios problemos tęsiasi ir šiemet – traukiasi ir NVS rinkos, o lietuvių, dirbančių Bal­ta­rusijoje ir Ukrainoje, taip pat yra. Ir nors Vakarų Europoje situacija stabilesnė ir ryškaus valiutų kurso kritimo nėra, šiandieninis ekonominis neužtikrintumas, abejonės dėl Di­džio­sios Britanijos ateities taip pat neleis sparčiai kilti atlyginimams ir prisidėti prie šio proceso skatinimo.

Jei svaras  euro atžvilgiu krinta 10–15 proc., o perlaidos iš Anglijos sudaro apie ketvirtadalį visų perlaidų, galima manyti, kad 3–5 proc. jos sumažės vien dėl kritusio kurso.

„Jeigu mes pamatysime didesnį kapitalo išėjimą iš Didžiosios Britanijos, tai dar žemiau stums ir svaro kursą. Kadangi tai yra pagrindinė valstybė pagal perlaidų skaičių, tai tikrai turėtų pasijusti. Pavyzdžiui, jei svaras  euro atžvilgiu krinta 10–15 proc., o perlaidos iš Anglijos sudaro apie ketvirtadalį visų perlaidų, galima manyti, kad 3–5 proc. jos sumažės vien dėl kritusio kurso“, – aiškina ekonomistas.

Ar toks sumažėjimas gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai? G.Nausėdos nuomone, 4 proc. šalies BVP formaliai yra tikrai nemaža suma, tačiau trūksta informacijos apie šių pinigų panaudojimą, todėl ir įvertinti šio proceso įtaką sudėtinga.

Nedrįsčiau teigti, kad perlaidų sumažėjimas automatiškai lemia vartojimo lygio mažmeninėje prekyboje arba nekilnojamojo turto rinkoje sumažėjimą.

„Reikia žinoti, koks šių pinigų vartojimo ir taupymo santykis. Dažnai remiamės prielaida, kad jie visi yra suvartojami, bet tai nėra teisinga, nes dalis tų pinigų gali būti tiesiog konvertuojama, laikoma bankų depozituose, kažkur investuojama. Todėl nedrįsčiau teigti, kad perlaidų sumažėjimas automatiškai lemia vartojimo lygio mažmeninėje prekyboje arba nekilnojamojo turto rinkoje sumažėjimą. Jei tokios situacijos susidarytų ir perlaidų ekvivalentas eurais sumažėtų, galimas dalykas, kad Lietuvoje likę artimieji vis tiek vartotų panašiai kaip ir anksčiau, tik galbūt mažiau pinigų būtų atidedama į šalį. Turbūt tai yra labiausiai tikėtinas scenarijus“, – sako ekonomistas.

Pasak jo, sunku įvertinti ir šių pinigų įtaką infliacijai, nors ekonomikos teorija lyg ir sako, kad iš šono gauti pinigai, nesukurti ūkio subjekto viduje, turėtų ją didinti. Tokiu atveju infliaciją turėtų didinti ir Europos struktūrinių fondų parama ir kitos „dovanų“ gautos lėšos.

R.Grajausko manymu, emigrantų perlaidos sudaro reikšmingą dalį šalies ekonomikos, bet tai tikrai nėra dominuojantis rodiklis. „Danske Bank“ vertinimu, vien dėl „Brexit“ ir sumažėjusių perlaidų iš Jungtinės Karalystės vidaus vartojimas šalyje gali susitraukti apie 0,2–0,3 proc., tačiau mažėjantis nedarbas, sparčiai kylantys atlyginimai ir kiti pozityvūs veiksniai turėtų tai nustelbti ir bendras vartojimo didėjimas Lietuvoje turėtų siekti 5 proc. O nekilnojamojo turto rinkos aktyvumui svarbesnis veiksnys taip pat tebėra vietinis aktyvumas.

Perlaidos dėl „Brexit“ neturėtų brangti

„Veido“ kalbinti ekonomistai artimiausiu metu išaugusių perlaidų iš Didžiosios Bri­ta­ni­jos įkainių neprognozuoja. Pasak G.Nausėdos, tai yra tikėtina ilgesniuoju laikotarpiu, tačiau net jeigu Jungtinė Karalystė tikrai pasuks nuo Europos, dar vyks derybos, todėl bent jau iki 2020-ųjų situacija neturėtų keistis.

„Jei Didžiosios Britanijos statusas taptų pa­našus, koks dabar yra JAV ar Norvegijos, ban­kiniai pervedimai gali tapti brangesni, bet dėl to gali tik sumažėti oficialios perlaidos. Tiek dėl brangimo, tiek dėl vidinių nuostatų ir reguliavimo motyvacija pervedinėti pinigus gali mažėti, ir jie bus vežami grynaisiais“, – tikina ekonomistas.

Pasak R.Grajausko, ir šiandien iš ne euro zo­nos šalių ateina didelė dalis perlaidų ir tai ne­sudaro didelių problemų, be to, atsiranda vis daugiau alternatyvių mokėjimo sistemų, kurių naudojimas neprideda didelių išlaidų.

"Shutterstock" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Paskutinėmis pavasario sesijos dienomis Seime netrūko aistrų. Įtemptos diskusijos virė ne tik per sudėtingą ir varginančią naujojo Darbo kodekso priėmimo procedūrą, dirbtinio apvaisinimo įstatymo svarstymą (abu juos atmetė Prezidentė), bet ir dėl elementarių sąvokų.

Kas yra šeima? Tokį klausimą iškėlė įvairių par­­tijų parlamentarai, užsimoję šiuo pa­aiškinimu papildyti pagrindinį valstybės do­kumentą ir už konstitucinės apsaugos ri­bų pa­likti nesusituokusius žmones. Po pirmojo svars­­tymo Seimo nariai pritarė Konstitucijos pa­­taisai, pagal kurią šeima apibrėžiama per san­­tuoką bei tėvystę ir motinystę.

Konstitucijos 38 straipsnyje iki šiol nurodoma, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pa­grin­das, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinys­­tę, tėvystę ir vaikystę, santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, valstybė re­gistruoja santuoką, gimimą ir mirtį, bet pripažįs­ta ir bažnytinės santuokos registraciją bei kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. Taip pat šiam straipsnyje nurodomos tėvų ir vaikų pa­reigos. Tačiau pagrindiniame šalies įstatyme nė­ra tiksliai apibrėžta, kas yra šeima.

Sukilo dėl Konstitucinio Teismo sprendimo

Diskusija dėl šio klausimo kilo dar 2008-ai­siais, kai Seimas patvirtino Valstybinę šeimos po­­­litikos koncepciją, kurioje teigiama, kad šei­ma yra sutuoktiniai, vaikai ir įvaikiai. Ka­dangi pa­gal šią koncepciją turėjo būti formuojami bū­­simi teisės aktai, tuomet kreiptasi į Kons­ti­tu­cinį Teismą (KT).

2011-aisiais KT paskelbė išaiškinimą, kuriame teigiama, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos institu­to. KT teigimu, santuoka paremtas modelis tu­ri išskirtinę reikšmę visuomenės gyvenime, ta­čiau turi būti saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, įs­kai­tant santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais“.

Kas nebus įtvirtinama šiuo straipsniu? Tik­rai nebus įtvirtinama prievolė valstybei leisti susituokti tos pačios lyties asmenims.

Būtent šis KT išaiškinimas ir tapo šios pa­taisos, ilgai klaidžiojusios tarp įvairių Sei­mo ko­­mi­tetų, iniciatyvos priežastimi. „Kons­ti­tu­cinis Teis­mas, kišdamasis grubiai į mūsų su­pratimą, mūsų žmogaus, mūsų tautos supratimą, kas yra šeima, pasakė, kad gali būti kitokių kilmių, iš kitų dalykų gali kilti šeima. Tada atsakykime sau – iš kokių? Lieka tiktai vienalytės santuokos ir dar kokios nors išgalvotos kilmės“, – parla­mente kalbėjo konservatorius Rimantas Jo­na­s Dagys, kurio teigimu, Kons­titucijos pataisa su­mažins ir šalies demografines problemas.

Parlamentarai aiškino, kad iš esmės ši nuosta­ta nieko nekeičia, tik užkerta kelią homoseksualių asmenų santuokoms Lietuvoje įteisinti. „Kas nebus įtvirtinama šiuo straipsniu? Tik­rai nebus įtvirtinama prievolė valstybei leisti susituokti tos pačios lyties asmenims. Tikrai to ne­bus“, – pridėjo Vilija Aleknaitė-Ab­ra­mi­kienė.

Minėti ir du šimtai skirtingų šiandien teisės ak­tuose egzistuojančių šeimos apibrėžimų, ir esą ši pataisa nuo šiol įneš aiškumo į šeimos teisę.

Noras pakeisti realybę

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės ir Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologės Aušros Maslauskaitės tei­­­­gimu, tokias iniciatyvas visų pirma skatina įsi­vaizdavimas, kad vienos ar kitos šeimos formos įteisinimas pagrindiniuose šalies įstatymuo­se iš tiesų pakeis šeimų realybę.

Šiandien egzistuojanti šeimos įvairovė yra taip toli pažengusi,kad įstatyminis reguliavimas niekaip neprisidės ir nepagerins šeimų gyvenimo.

„Bet toks tikėjimas yra gana klaidingas, nes jei pasižiūrėsime į šeimos gyvenimą, pokyčius, padėtį, kurią mes turime Lietuvoje, tai suprasime, kad ta šiandien egzistuojanti šeimos įvairovė yra taip toli pažengusi, susijusi su tiek daug sociologinių, demografinių veiksnių, jog iš tiesų tas įstatyminis reguliavimas, pasakant, kad šei­ma sukuriama tik santuokos pagrindu ir per mo­tinystę bei tėvystę, niekaip neprisidės ir nepagerins šeimų gyvenimo“, – įsitikinusi so­ciologė.

Šiandien skyrybomis baigiasi maždaug 60 proc. santuokų, daugėja kartu gyvenančių porų (apie 70 proc. jų vėliau susituokia) ir maždaug penktadalis vaikų gimsta ne santuokoje. Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymą, daugiau nei 100 tūkst. ūkių yra vieniši tėvai, auginantys bent vieną vaiką iki 18 metų amžiaus. So­cio­lo­giniai tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė žmonių kartu gyvenančius, bet nesusituokusius as­menis laiko šeima.

Akivaizdu, kad tai viena iš elektorato mobilizavimo priemonių.

„Kai kalbame apie šeimų skurdą, pajamų ne­lygybę, tai toks įstatymas yra neįgalus ir nie­ko nepakeis, nors tai yra svarbiausia. Ar ne­vertėtų šią daugybę energijos ir pastangų nu­kreipti į konkrečių problemų sprendimą? Ci­vili­nia­me kodekse numatytas partnerystės institutas iki šiol neveikia, ką jau kalbėti apie įvairių pa­slaugų šeimoms prieinamumą. Tik­riausiai to­kie klausimai yra mažiau rezonansiniai viešojoje erdvėje ir neduoda tiek politinių dividendų. Akivaizdu, kad tai viena iš elektorato mobilizavimo priemonių“, – teigia A.Mas­­lauskaitė.

Pasak sociologės, nėra jokių mokslinių duomenų, patvirtinančių, kad tokios ar panašios teisinės priemonės galėtų sumažinti skyrybų, padidinti gimstamumą ir pagerinti bendrą valstybės demografinę padėtį. Prie­­šingai, kur kas daugiau tyrimų rodo, kad subalansuota parama šeimai, adek­­­vati šeimų poreikiams ir orientuota į paslaugų plėtrą, turi kur kas didesnės įtakos demografiniam portretui.

Pataisa diskriminuojanti?

Mykolo Romerio universiteto profesorės, Advokatų kontoros „Za­­biela, Zabielaitė ir part­neriai“ advokatės Ingos Kudinavičiūtės-Mi­chailovienės teigimu, jeigu to­kia Kons­ti­tucijos pataisa išvys dienos šviesą, tikėtina, kad ji turės įtakos ir kitiems teisės aktams, o galimų šeimos kūrimo pagrindų, kurie laikytini šeimos atsiradimo kriterijais, akcentavimas gali būti vertinamas kontraversiškai.

„Įvairiuose įstatymuose turime daug skirtingų šeimos apibrėžimų ir tos sąvokos suformuluotos atsižvelgiant į reguliuojamų teisinių santykių rūšies ir turinio specifiką, todėl jeigu kalbame, pa­vyz­džiui, apie socialinę apsaugą, šeimos narių skaičius gali būti gerokai platesnis. Jeigu kalbame apie kitus reguliuojamus santykius, tar­­kime, paveldėjimo, ten nerasime žo­džio „part­neris“ ar „sugyventinis“ – šeimos su­vo­ki­mas yra branduolinis. Bet kokiu atveju pa­sek­mių bus, reikės peržiūrėti kitus teisės aktus. Šeima yra gyvas, dinamiškas procesas: ji susikuria, plečiasi, gana dažnai išyra, laikui bėgant kinta jos kompozicija – šeimą palieka suaugę vaikai, išsiskyrę šeimos nariai vėl sukuria šeimas, sutuoktinis miršta ir kt. Visi šie procesai nėra pavaldūs teisei, tačiau šeimos teisinių santykių dalyviams sukuria tam tikras teises ir pareigas“, – aiškina teisininkė.

Kita vertus, nesusituokę asmenys ir šiandien neturi tokios pat teisinės apsaugos, pavyzdžiui, pagal galiojančius teisės aktus sugyventiniai neprivalo vienas kito išlaikyti ir pan. Nors sugyventinio institutas Civiliniame kodekse numatytas dar nuo 2001-ųjų, iki šiol nėra šių nuostatų įgyvendinimo mechanizmo, todėl de fakto asmenų santykių reguliavimui yra taikomi kiti Civilinio kodekso straipsniai bei jų ginčai, pavyzdžiui turto padalinimas, atitinkamai yra interpretuojami ir teismų praktikoje.

Pasak I.Kudinavičiūtės-Michailovienės, kai ku­rios sritys, pavyzdžiui, vaikų išlaikymas, pašalpų jiems skyrimas, ne­sikeis, nes čia jokių diskriminacinių elementų nėra – santuokoje ir ne santuokoje gimusių vai­kų teisės yra identiškos. Tačiau vertinant šeimą tik per santuokos prizmę, tikėtina, kad neaiškumų iškiltų su globoti paimtais vaikais – tai nėra įvaikinimas, o ir kraujo ryšio tarp tėvų ir vaikų nėra.

Socialdemokratas Julius Sabatauskas Seime pateikė ir daugiau galimų teisinių pasekmių. Pa­vyzdžiui, nuostata, draudžianti versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir kitus artimus giminaičius. Po tokio šeimos apibrėžimo kartu gyvenantys, bet nesusituokę žmonės privalės tai daryti. Arba Konstitucijos straipsnis, skelbiantis, kad valstybė globoja ir aprūpina einant karo tarnybą žuvusių ar mirusių ka­rių šeimas, – ši apsauga nesusituokusiems ne­bus taikoma.

„Manyčiau, kad ši pataisa gali įvelti daugiau neaiškumo, nes esame Europos Sąjungos narė ir viršvalstybinių teismų praktikos išvengti ne­ga­lėsime. Savo valios primesti jie negali, bet tam tikrų niuansų gali kilti ir kai ką gali tek­ti adap­tuoti. Negalime surašyti visų gyvenimo realijų ir manyti, kad niekas nekinta. Klau­­­simas ir ar tai yra labai savalaikis dalykas. Ką mes ban­­dome apsaugoti? Jei šeimos instituto likimą, drįsčiau abejoti, nes Lietuva yra tarp pirmaujančiųjų pa­­gal santuokų skaičių. Suprantu, kad yra noras įvesti teisinio aiškumo, bet šis pokytis gali sukelti tik daugiau sumaišties. Ta­čiau kol ne­turėsime konkretaus ginčo, šimtu pro­centų sakyti, kad bus vienaip ar kitaip, ne­ga­lima“, – tvirtina I.Ku­dinavičiūtė-Mi­chai­lo­vie­nė.

Pokomunistinių valstybių bruožas

Svarstymai apie šeimos sąvoką, sampratą ir reikšmę nėra naujiena pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Vengrija 2013-ai­siais priėmė tarptautinės bendruomenės ar­šiai kritikuotas konstitucines pataisas, tarp ku­rių buvo ir teiginys, kad pirmenybė valstybėje turi buvo suteikta tradiciniams šeimos santykiams, o santuoka ir tėvų bei vaikų santykiai yra tradicinės šeimos pagrindas.

Panašios diskusijos dažnai netyla ir kaimyninėje Lenkijoje, kur kairiosios politinės jėgos šiuo metu labai nepopuliarios, o Ka­talikų bažny­­čios įtaka politikoje yra didelė. Šiandien Len­­­kijos kons­titucijos 18 straipsnis sako, kad san­­­tuoka – vyro ir moters sąjunga, ir šei­­ma, tė­vys­­tė bei motinystė yra sau­­gomos valstybės. Kas konkrečiai yra šei­ma, pagrindiniame ša­lies do­ku­mente nenurodoma. Nuo tarpukario lai­kų iš esmės nekeista, o tik pil­dyta Latvijos kon­stitucija taip pat teigia, kad valstybė saugo ir re­mia santuoką – sąjungą tarp vyro ir mo­ters, šeimą, tėvų ir vaikų teises.

Tuo tarpu Vokietijos konstitucijoje šeima mi­­nima tik kartą („santuoka ir šeima yra saugo­ma valstybės“), bet kur kas detaliau išskiriamos vaikų teisės. Estijos konstitucijoje taip pat ak­centuojama tik būtinybė saugoti šeimą, ta­čiau nėra tiks­liai apibrėžiama, kas tai yra.

Šiose šalyse vertybe laikomas pats šeimos gy­venimas, o ne sąvokos ir jų reikšmės.