Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

Modernistinė Kauno architektūra sulaukė rimto tarptautinio įvertinimo: Europos Komisija pasiūlė Kaunui suteikti Europos paveldo ženklą. Tai turėtų tapti paskata siekti dar didesnio pripažinimo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dovaidas Pabiržis

Europos paveldo ženklo sąrašo iniciatyva gimė 2006-aisiais. Ja siekiama padidinti susidomėjimą Europos istorijai, kultūrai ir vystymuisi svarbiais objektais, asmenybėmis, istoriniais įvykiais. Šiemet Europos Komisija iš viso sulaukė 36 objektų pasiūlymų iš 18 šalių narių. Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius „Veidą“ informavo, kad iš Lietuvos šiemet buvo pateiktos dvi paraiškos: „1919–1940 m. Kaunas“ ir „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis“, tačiau tarptautinė ekspertų grupė savo rekomendacijose pasiūlė Europos paveldo ženklą suteikti tik Kauno miesto savivaldybės pateiktam objektui. Oficialiai Europos paveldo ženklas Kaunui bus suteiktas šį pavasarį.

Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Andrijanos Filinaitės teigimu, šio įvertinimo praktinė nauda yra padidėjęs visuomenės dėmesys ir finansavimas, taip pat miesto žinomumas ir įvaizdžio kūrimas. Ir nors Europos paveldo ženklas labiau orientuotas į vadinamąsias minkštąsias veiklas, jis gali būti ir atimtas, jei nesilaikoma paraiškoje numatytų sąlygų – paveldas nėra pakankamai tvarkomas, populiarinamas ir kt. Tokia stebėsena vykdoma kas ketverius metus.

„Tai jau savaime yra įvertinimas, bet kam tokie ženklai nėra duodami, vadinasi, turime didžiulį turtą, kurio patys dažnai nevertiname, ypač kasdienybėje. O dabar šis įvertinimas bus kaip informacinis pranešimas, kad tai yra turtas. Čia lyg kokios įmonės akcijų vertė būtų pakilusi. Kitas būtinas žingsnis yra maksimali informacinė kampanija, kuri žmonėms primintų, kad jie turi šį turtą ir jame gyvena, nes daugelis žmonių tik pasąmonėje supranta, jog Kauno centras yra ne tik gražus, bet ir labai vertingas. Kažkas, tą pasakęs iš šalies, jau yra kaip autoritetas“, – pripažinimą vertina architektas Algimantas Kančas.

Postūmis siekti UNESCO pripažinimo

Architektai, istorikai ir paveldosaugininkai vieningai sutaria, kad per trumpą laiką tarpukariu iškilęs Kauno Naujamiestis yra unikalus reiškinys, reikalaujantis deramos apsaugos ir įvertinimo. Tačiau ar pirmasis rimtas Kauno tarpukario architektūrinio paveldo tarptautinis pripažinimas taps paskata siekti kur kas didesnio tikslo – įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas įsitikinęs – diskusijos dėl Kauno Naujamiesčio įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą jau davė miestui daug naudos, matomumo, atkreipė dėmesį į ilgametes Naujamiesčio problemas. Kitas logiškas žingsnis – paraiškos rengimas ir teikimas.

„Europos paveldo ženklas patvirtino mūsų grupės žmonių nuomonę, kad svarstant, kur dar Lietuvoje būtų galima rasti pasaulinės reikšmės paveldo objektų, Kauno Naujamiestis būtų vienas iš jų. Statistiškai žiūrint Lietuva, kaip tokio dydžio kraštas, su keturiomis vertybėmis UNESCO pasaulio paveldo sąraše atrodo labai neblogai, todėl iššūkis rasti kažką naujo yra nemenkas rebusas kultūros istorikams ir diplomatams. Tačiau jeigu laimėjome šiame konkurse, verta pasirungti ir didesniame. Negaliu išpranašauti Kaunui sėkmės ar nesėkmės, bet tikiu, kad verta pabandyti dėl daugelio priežasčių“, – tvirtina A.Gelūnas.

Pasak jo, šiuo klausimu jau pasisakė mokslininkai, visuomenės veikėjai, politikai, architektai, daug refleksijų sulaukta ir spaudoje, taigi diskusijų fazė jau turėtų būti pasibaigusi. Todėl šiuo metu kyla pragmatinis klausimas: kas susės prie stalo ir kvalifikuotai parengs paraišką? Tuomet savo darbą galės pradėti ir diplomatai.

Tačiau prieš teikiant paraišką būtina nuspręsti, kurią būtent miesto dalį ketinama saugoti. Patekimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik reklama, pasitarnaujanti miesto puoselėjimui, socialinio kapitalo kūrimui ir turizmo skatinimui, – tai ir įvairūs draudimai bei statybos apribojimai. Todėl svarbu apsibrėžti, ar saugoma konkreti miesto Naujamiesčio teritorija, ar kelios dešimtys rinktinių objektų, ar kelios gražiausios Naujamiesčio gatvės.

„Kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis aiškaus atsakymo galutinai nesu gavęs, labai tikėčiausi, kad artimiausiu metu jis išsikristalizuos, – sako ambasadorius. – Jeigu Kauno miesto savivaldybė pasako, kad yra už, sukuria darbo grupę, mobilizuoja ekspertus ir rengia paraišką, nieko daugiau ir nereikėtų. Kaunas galėtų pasikviesti ir paveldo ekspertų iš UNESCO misijos ankstyvam kandidatūros įvertinimui. ICOMOS ar kitos ekspertinės organizacijos specialistai galėtų nustatyti, ar turi Kauno Naujamiesčio architektūra galimybių būti pripažinta pasaulinės reikšmės. Tai labai padėtų tolesniame kandidatavimo arba kandidatūros suspendavimo procese.“

UNESCO yra viena iš Jungtinių Tautų organizacijų, kurią šiuo metu sudaro 195 šalys narės. Kiekviena valstybė joje turi po vieną balsą, todėl konkursas dėl to, kuriuos naujus objektus įtraukti, – didžiulis. A.Gelūno pasakojimu, kai kurioms valstybėms tai jau tapo savotišku sportu ar varžybomis, „kas surinks daugiau“. Italija, Ispanija, Prancūzija ar Kinija jau turi po keliasdešimt saugomų objektų, tad net siūloma įvesti tam tikrą limitą. O kitos valstybės, pavyzdžiui, Švedija, slopina įvairias naujas iniciatyvas, įsitikinusios, kad pasaulio paveldo sąraše įrašytų objektų jau pakanka.

Be to, pastaruoju metu pastebima tendencija garsiai teigti, kad Europa ir taip jau yra pasiėmusi per didelę objektų dalį. Dažnai pasigirsta raginamų atsigręžti į greitai nykstantį nematerialųjį paveldą Afrikoje ir kituose kraštuose, kur nėra tiek daug nekilnojamojo palikimo. Siekiant palengvinti sprendimo priėmimo procesą, valstybės sudaro įvairias koalicijas, teikiamos kelių šalių bendros paraiškos. Pavyzdžiui, 2005-aisiais į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Tartu universitete dirbusio astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struve’s vardu pavadinta beveik 3 tūkst. kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti. Tuomet bendrą paraišką pateikė devynios valstybės, tarp jų ir Lietuva. Svarstyta ir bendra Ukrainos, Baltarusijos bei Lietuvos paraiška dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinių pilių, tačiau prasidėjus karui Ukrainoje ši iniciatyva kol kas pritilusi.

Naujų objektų įtraukimo sėkmei įtakos turi ir esamųjų priežiūra, tačiau Lietuva, anot A.Gelūno, tarp „nenaudėlių“ kol kas nėra linksniuojama. Didelį konfliktą su UNESCO galėtų sukelti nebent tiltas į Kuršių neriją.

Paveldą menkai vertina patys kauniečiai?

Kauno Naujamiesčio modernizmo, sulaukusio tarptautinio pripažinimo ir įvertinimo, architekto A.Kančo įsitikinimu, nevertina patys kauniečiai. Pasak jo, Naujamiesčio gyventojai turėtų susivokti, kad negalima kiekviename aukšte dėti skirtingų langų, šalinti senų durų, šiltinti pastatų iš išorės ar bet kaip keisti stogų. Būtent dėl šių priežasčių daugiausiai autentiškumo šiuo metu dažniausiai yra išsaugoję viešosios paskirties pastatai, kuriuose žmonės nuolat negyvena.

„Baisiausia, kad žmonės daro rekonstrukcijas butais, o ne namais. Niekur Vakarų Europoje nerasi namo, kad būtų penki skirtingi butai viename name, todėl reikia daugiau reglamentuoti, griežtinti baudas. Fasadas yra namo veidas, viskas jame turi būti kompleksiška ir harmoninga: juk žmonės nevaikšto užsidėję akinių, kurių pusė yra su paprastu rėmeliu, o kita pusė – nuo saulės“, – lygina architektas, kurio manymu, įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą padėtų sustabdyti tokias renovacijas.

A.Kančo teigimu, didelė klaida buvo Kauno Naujamiestį su apgriuvusiais turgaus rajonais pratęsti iki geležinkelio stoties, kur iš esmės nėra nieko saugomo. Be to, „charakirį“ miestui padarė ir pėstiesiems paskirta Laisvės alėja, suardžiusi buvusią miesto struktūrą. Kol ja galėjo važinėti automobiliai, kiekvienas kiemas turėjo savą įvažiavimą, o dabar kiemai virto kreivomis vidinėmis gatvėmis su apgriuvusiais „viduriais“.

„Pakeisti Laisvės alėjos grindinį, žinoma, būtų gerai, bet tai tik savotiškas papudravimas, nes reikėtų ir tuos vidinius kiemus susiremontuoti – čia turi gyventi žmonės, kurių trūksta centre. Dabar namai yra likę tik pagal perimetrą, o visas vidus perverstas lygiagrečia kampuota ir raityta gatve“, – sako architektas.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Arvydo Pakštalio manymu, Kauno tarpukario paveldo reikšmės nelabai suvokia nei visuomenė, nei politikai. Paprastai interpretuojama, kad tai yra keliasdešimt gražių pastatų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gražius monumentus ar muziejinius eksponatus, tačiau modernizmą reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip pastatus, bet ir kaip istorijas bei naratyvus.

„Juk modernizmas ketvirtajame dešimtmetyje kilo kartu su miesto infrastruktūra, su žmonėmis. Paveldas turi būti įnaratyvintas ir papasakotas. Jeigu šalia materialaus paveldo nėra nematerialiojo – bohemiško, diplomatinio, studentiško, tarpkultūrinio ir kitokio Kauno, tai šis palikimas yra negyvas, neneša to krūvio, kurį turėtų nešti“, – teigia istorikas.

Pasak jo, šiuo metu Kauno kultūrinė vizija dažniausiai apsiriboja tuo, kad reikia atnaujinti Laisvės alėją, pakeisti šviestuvus ir grindinį, o tuomet esą gyvybės atsiras savaime, tačiau iš tiesų reikėtų platesnės kultūrinės vizijos, kaip gyvinti Naujamiestį: miesto valdžia turėtų pasirinkti kryptį ir visokeriopai stengtis kurti naratyvą apie modernų Kauną.

Įvairių Kauno centro gaivinimo vizijų netrūksta, tačiau jos dažniausiai ir lieka vaizduotėje ar popieriuje. A.Gelūnas pasakoja, kad nebūna nė vieno Kauno architektų absolventų darbų gynimo be projektų, kaip miestui pagaliau išeiti prie upės: kuriami kavinių, uosto pastatų, pasivaikščiojimo zonų projektai. Nedaugelis jų išvysta dienos šviesą. Tačiau ar UNESCO pripažinimas nesumažintų ir taip menkų miesto poslinkių? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

„Jeigu šalia UNESCO paveldo kas nors sumanytų statyti milžinišką upių uostą su kavinių tinklų, ko gero, nepavyktų tokio dalyko padaryti, bet smulkūs pakeitimai, prisitaikantys prie architektūrinio kraštovaizdžio, šiurkščiai su juo nekonfliktuojantys, – įmanomi. Be to, Kaunas didžiuojasi vienais talentingiausių architektų Lietuvoje, kurie tas intervencijas labai sėkmingai vykdo“, – primena Lietuvos ambasadorius prie UNESCO.

Analogų turi nedaug

Peržvelgus dabar į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų sąrašą galima įsitikinti, kad Kauno Naujamiesčio architektūra turi nedaug analogų. Į šį sąrašą įtraukta „Bauhaus“ architektūra Vokietijos Veimaro ir Desau miestuose, tarpukariu statyti daugiabučiai Berlyne, Havro miestas Prancūzijoje, atstatytas po Antrojo pasaulinio karo, architekto Victoro Hortos suprojektuoti modernistiniai namai Briuselyje, Edinburgo naujamiestis bei keletas pavienių pastatų.

Architekto A.Kančo teigimu, pasaulyje yra tik trys taip sparčiai ir vientisai pastatyti miestai: tai Tel Avivas Izraelyje, į kurį tarpukariu bėgdami nuo persekiojimų suvažiavo bene visi talentingiausi žydų architektai, gaisro per naktį sunaikintas ir jugendo stiliumi per septynerius metus atstatytas Olesiundas Norvegijoje ir Kaunas Lietuvoje.

„Lietuvos istorijoje turėjome tik du laikotarpius, kurie atitiko pasaulinį vystymąsi ir nevėlavo kokiais dviem šimtais metų, – tai barokas Vilniuje ir modernizmas Kaune. Su jais galime į pasaulį eiti bet kur, nes jie turi savo kokybės ženklą ir išskirtinumą. Tuo metu architektūra buvo kaip gyvenimo būdas, pasididžiavimas, tautos energijos išraiška. Neturėsime antro tokio atvejo, kad visuomenė norėtų būti moderni. Tarpukario architektūra buvo kuriama pagal Europos pavyzdį, visi namai projektuojami tarsi vilos. Tuomet vyravo požiūris: esame Europa ir viską padarysime gerai. O dabar lietuvių tendencija yra „namų kaip tėviškės“ kūrimas, architektūra pasuko retro link. Tuo metu buvo išduodami penki–septyni šimtai statybos leidimų per metus ir didelė dalis pastatų buvo su kokybės ženklu, architektūriškai vertingi, o dabar iš tiek pat išduotų leidimų vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti, kiek tų namų yra vertingi“, – apibendrina A.Kančas.

Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą Lietuvoje įtraukta:

Vilniaus istorinis centras (1994 m.)

Kuršių nerija (2000 m.)

Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.)

Struvės geodezinio lanko punktai (2005 m. kartu su Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Baltarusija, Ukraina ir Moldova)

Į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta:

Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.)

Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse (2003 m.)

Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės (2010 m.)

Objektai, kuriems šiemet pasiūlyta suteikti Europos paveldo ženklą:

Miunsteris ir Osnabriukas – Vestfalijos taikos sutarties vietos (Vokietija)

Hambacho pilis (Vokietija)

Senovės Atėnų centras (Graikija)

Aragono karalystės archyvas (Ispanija)

Studentų rezidencija Madride (Ispanija)

Kliuni vienuolynas (Prancūzija)

Roberto Schumanno namai (Prancūzija)

Pikniko „Už Europą“ 1989 m. memorialinis parkas (Vengrija)

Alcide de Gasperi namai-muziejus (Italija)

Kaunas 1919–1940 m. (Lietuva)

Liublino unija (Lenkija)

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Lenkija)

Istorinė Gdansko laivų statykla (Lenkija)

Koimbros universiteto biblioteka (Portugalija)

Mirties bausmę panaikinantis įstatymas (Portugalija)

Franja partizanų ligoninė (Slovakija)

UNESCO pasaulio paveldo pripažinimo nauda ir kaina (2007 m. „PricewaterhouseCoopers“ Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas)

Nauda:

Partnerystė

Papildomas finansavimas

Paveldo išsaugojimas

Turizmas

Paveldo atkūrimas

Pilietinis pasididžiavimas

Socialinis kapitalas

Edukacija ir mokymasis

Kaina:

Siūlymas – paraiškos rengimas, dokumentacija, studijos, komunikacija

Valdymas – ataskaitos, stebėsena, administravimas

Planavimas – kontrolė, vystymosi suvaržymai, krūvis žmonėmis

Kitos išlaidos – infrastruktūra, rinkodara, lankytojų patirtys

Bene visa lietuviškos muzikos istorija surinkta pernai lapkritį pradėjusiame veikti interneto portale ~pakartot.lt~. Laisvai ir legaliai prieinama.

Dovaidas Pabiržis

„Melodijos“ plokštelių traškesys su ilgesingais „Vilniaus bokštų“ dalyvių balsais ar smagūs pirmieji lietuviškos šokių muzikos ritmai, tarpukario Kauno kavinėse skambėję valsai ir fokstrotai ar Atgimimo laikų roko maršai – visa tai viename tinklalapyje.

Revoliucinį žingsnį šalies muzikos sklaidai pasiryžo įgyvendinti Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, vienijanti per 5 tūkst. šalies muzikantų. „Kiek kalbamės su kolegomis iš užsienio, visi sako tą patį: kiek jūs galite laukti turtingų užsienio verslininkų, kurie sutvarkys jūsų rinką? Mažoms šalims to tikėtis sudėtinga. Pavyzdžiui, čekai pernai pateikė ataskaitą – iš autorių teisių panaudojimo internete surinkti vos 32 eurai. Taigi visur nuotaikos tokios, kad reikia kažką daryti, o lietuviai pirmieji padarė tai, ko niekas nedrįsta žengti“, – tvirtina AGATA direktorė Agnė Masalskytė, atskleidžianti, kad vos pradėjęs veikti projektas jau sulaukė trijų didelių tarptautinių muzikos kompanijų dėmesio, nors iki tol šalies atlikėjai į jų duris turėdavo belstis patys.

Kiekviena perklausa portale ~pakartot.lt~ muzikantams generuos tam tikras pajamas, lygiai taip, kaip jų duoda ir kiekviena radijo ar televizijos eterio minutė. Kitaip nei kitos legalios internetinės muzikos klausymosi platformos „Spotify“ ar „Deezer“, ~pakartot.lt~ yra nekomercinis projektas, kartu vykdantis ir šviečiamąją misiją – supažindinti su gera, bloga ar tiesiog labai įvairia lietuviška muzika. Šiuo metu portale iš viso galima atrasti per 66 tūkst. lietuviškų įrašų.

„Portalas stipriai pasitarnaus lietuviškos muzikos populiarinimui ir sklaidai: iki šiol nebuvo tokio išsamaus ir legalaus šaltinio, kuriame būtų galima rasti pačių įvairiausių šalies atlikėjų įrašų. Be to, klausytojui tokia prieiga suteikiama nemokamai, tad atsirado visos galimybės tyrinėti lietuvišką muziką, atrasti kažką nauja ar paprasčiausiai klausytis to, kas kažkada patiko arba yra aktualu dabar. ~Pakartot.lt~ atsiradimas turėtų paskatinti tolesnį lietuviškos muzikos industrijos vystymąsi ir padidinti žmonių susidomėjimą tautine muzika“, – pabrėžia įrašų kompanijos „Melodija“ vadovas Saulius Sventickas.

Apskaitys iki tol neprižiūrėtas sritis

Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad kiekviena radijo stotis už transliuojamą muziką sumoka tam tikrą pajamų dalį ir asociacijai AGATA pateikia savo transliuotą grojaraštį. Taip nustatoma konkreti transliuotojo eterio minutės kainą ir pagal grojamumo statistiką atlikėjams paskirstomos išmokos. Panaši tvarka galioja ir televizijoje. Tačiau iki šiol egzistavo sritys, kurių teisingai apmokestinti nebuvo galimybių: tai kavinės, barai ir įvairios pardavimo vietos, kuriose transliuojama muzika, tačiau nėra galimybių vesti tikslios grojamų kūrinių apskaitos. Taip pat ir pajamų, gaunamų iš tuščios laikmenos mokesčio. Kadangi jokia interneto duomenų statistika iki šiol buvo neįmanoma, šie pinigai buvo skirstomi pagal radijo ir televizijos transliacijų proporcijas.

A.Masalskytė pasakoja, kad projektas ~pakartot.lt~ leis sutvarkyti abi šias „pilkąsias zonas“. Puslapio duomenų baze atskiru prisijungimu gali naudotis kavinės ir barai, taip sudarydami savo grojaraščius, tuomet AGATA gaus jau tikslius duomenis ir galės tinkamai paskirstyti lėšas. Be to, pirmą kartą bus žinoma, kokie atlikėjai yra populiarūs interneto erdvėje.

Dar nėra aišku, kiek tiksliai lėšų bus padalyta atlikėjams pagal ~pakartot.lt~ perklausas. Kol kas numatyta skirti 50 proc. iš neperskirstytų pinigų sumos – iš viso apie 58 tūkst. eurų (200 tūkst. Lt). Pirmieji mokėjimai turėtų būti apskaičiuoti šių metų gegužę, o padalyti – nustačius minėtą ~pakartot.lt~ eterio minutės kainą. „Tai bus pirmasis precedentas, kai atlikėjai gaus pinigų už perklausas internete. Pagaliau turėdami tikrą statistiką galėsime toliau skirstyti pinigus pagal tai, ko žmonės klausosi, o ne pagal tai, ką jiems siūlo radijas ar televizija“, – pabrėžia AGATA vadovė.

Asociacija iš viso atlikėjams kasmet išdalija per 3,5 mln. eurų (12 mln. Lt). Gretutinės teisės (kūrinio įrašo, o ne autorystės) pagal įstatymus Lietuvoje yra saugomos 70 metų nuo įrašo padarymo.

Projekto kūrėjai žada kovoti su galimu sukčiavimu, kai suinteresuoti asmenys gali „sukti“ tuos pačius kūrinius be sustojimo, taip gerindami konkrečių atlikėjų statistiką. Pasak A.Masalskytės, jau užfiksuoti du panašūs atvejai. Apie tokio pobūdžio sukčiavimą prieš skirstant lėšas už perklausas pranešama kitiems AGATA nariams, ir tokie atvejai nėra įtraukiami į bendrą statistiką.

Muzika nieko nekainuoja?

Pasaulyje išpopuliarėjus nemokamoms internetinėms muzikos sklaidos priemonėms – ~youtube.com~, platformoms „Spotify“ ar „Deezer“, netyla ginčai dėl jų daromos žalos bendram muzikos vertės suvokimui. Kiekvienas dabar gali susidaryti savo asmeninius grojaraščius, lengvai peršokti mažiau dominančius epizodus ar klausytis tik nedidelių kūrinių atkarpų, pasirinkdamas iš nesuskaičiuojamos galybės laisvai prieinamų melodijų.

Muzikos agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius pabrėžia: muzika nėra nemokamas malonumas, nes atlikėjai privalo į ją investuoti daug savo lėšų, laiko ir kūrybinių pastangų, todėl jos atidavimas už dyką nėra geriausia išeitis. „Nepalaikau nemokamo davimo, nes praktikoje, kiek teko susidurti, to, ką gauna nemokamai, žmogus nevertina. Jeigu žmogus nemokamai nukeliauja į konferenciją, jis ten būna kaip turistas ir nesistengia pasiimti to, ką galėtų gauti, jeigu pirktų bilietą. Nemokami koncertai taip pat būna pilni atsitiktinių žmonių, jie stovi, žiūri, klausiamai kasosi galvą: kuo tu čia mane nustebinsi? O į mokamus koncertus susirenka žmonės, kuriems tai svarbu, ir būna visai kita atmosfera“, – tvirtina V.Stackevičius.

Pasak jo, jauniems atlikėjams įvairios nemokamos muzikos klausymosi platformos yra gera galimybė išgarsėti ir atkreipti į save dėmesį, tačiau patyrę muzikantai iš savo kūrybos tikisi pragyventi, todėl nenori atiduoti kūrinių neatlygintinai. V.Stackevičiaus vadovaujamai agentūrai priklausantys atlikėjai – grupės „Biplan“ ar „Antis“ – į portalą ~pakartot.lt~ sudėjo didžiąją dalį savo įrašų, tačiau patys naujausi kūriniai kol kas yra užrakinti. „Jeigu bus gaunama informacija, kad ir iš ~pakartot.lt~ galima uždirbti, tuomet ir bus prasmės tuos kūrinius atrakinti. Šiuo metu tiesiog tikimės, kad tie kūriniai mums gali sugeneruoti daugiau pajamų kituose serveriuose“, – prideda agentūros M.P.3 vadovas.

Šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos „Dangus“ vadovas Ugnius Liogė tikisi, kad klausytojams nemokamas portalas ~pakartot.lt~ pasitarnaus kaip pažintinė priemonė ir galbūt privers melomanus susidomėti fiziniais įrašų leidimais. „Kiek buvo daroma suvaržymų, įvairių išradimų, kaip apriboti interneto siuntimus, tos priemonės didelio efekto nedavė, todėl reikia galvoti, kaip išnaudoti esamas tos pačios leidybos galimybes. Leidėjai prieš globalinius vėjo malūnus nepapūs. Žmonės pripranta prie įvairių interneto portalų ir jiems muzikos leidinių iš viso mažiau reikia. O pati portalo idėja yra originali ir žavi, logiškai ir teoriškai tai turėtų padėti visai lietuviškai muzikos scenai“, – sako U.Liogė.

Galimybės apmokestinti ~pakartot.lt~ neatmeta ir A.Masalskytė. Pasak jos, šis klausimas ateityje dar neabejotinai iškils ir dėl jo spręs patys muzikantai. AGATA vadovės nuomone, tie, kurie iki šiol pirko ir vertino muziką, nenustos to daryti ir toliau, o rinkos studijos rodo, kad vartotojai, nemokamai susipažinę su muzikos turiniu internete, tą produktą vėliau dažnai įsigyja ir fiziniu formatu. Be to, tikriems melomanams gali užkliūti ir ne pati geriausia portale ~pakartot.lt~ siūlomų muzikos kūrinių kokybė – jie transliuojami 128 kilobitų per sekundę greičiu.

Vangus startas

~Pakartot.lt~ duomenų bazė pradėta kurti maždaug prieš dvejus metus. Pasak A.Masalskytės, pirmaisiais metais buvo kuriama pati sistema, o antraisiais daugiausia bendraujama su muzikantais. 15 metų rinkusi informaciją apie muzikantus ir jų padarytus įrašus, AGATA iki tol neturėjo pačių įrašų kopijų. Iš pradžių tikėtasi, kad atlikėjai patys pasidalys savo geriausios kokybės kūriniais, tačiau nesulaukusi ryškesnio indėlio AGATA pati ėmėsi iniciatyvos iš įvairiausių šaltinių – melomanų kolekcijų, interneto, pačių muzikantų ar leidėjų rinkti ir skaitmeninti lietuviškus įrašus.

Portalui pradėjus veikti kai kurie muzikantai išreiškė nuogąstavimų dėl skelbiamų kūrinių kokybės ir net paprašė juos pašalinti, tačiau visi tokio pobūdžio konfliktai yra greitai išsprendžiami. „Darome taip, kaip paprašo muzikantai, – jie gali įdėti ne visą savo kūrybą, užrakinti kai kuriuos kūrinius, pateikti geresnės kokybės įrašus“, – teigia asociacijos AGATA vadovė.

Nors ~pakartot.lt~ veikia jau trečią mėnesį, iki šiol galima rasti nemažai albumų, kurie pažymėti kaip „Rinkinys“ ar „Nežinomas atlikėjas“. Ši informacija, pasak A.Masalskytės, su muzikantų pagalba taip pat nuosekliai tvarkoma. Pirmoji portalo versija, skirta tik muzikantams, startavo pernai liepą – jau tada buvo atlikta daug papildymų ir pataisymų. Jų dar neabejotinai reikės ir ateityje, nes visuotiniame AGATA narių suvažiavime buvo priimtas sprendimas, kad į portalą bus sukelti visi lietuviški įrašai – net ir tie, kurių autoriai į asociacijos pranešimus ar informaciją nesureagavo.

Projektas ~pakartot.lt~ kol kas nesulaukė deramo dėmesio. Statistika rodo, kad kasdien šioje interneto svetainėje apsilanko apie 300–400 unikalių vartotojų, o nuo portalo starto pernai lapkritį jį iš viso aplankė daugiau nei 3 tūkst. unikalių lankytojų, kurių kiekvienas vidutiniškai kūrinių klausėsi apie 12 valandų. Šiuo metu svarstoma galimybė kurti ir ~pakartot.lt~ kompiuterinę programą bei mobiliąją programėlę.

Populiariausi ~pakartot.lt~ atlikėjai 2014 m. gruodžio mėn.

1. „Foje“

2. Leon Somov ir Jazzu

3. „Calli“

4. „Cultor“

5. „Siela“

6. SEL

7. „Colours of Bubbles“

8. Vytautas Kernagis

9. Keistuolių teatras

10.  Folkloro ansamblis „Ratilio“

Šaltinis: AGATA duomenys

Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.

Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.

Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.

Dėl euro didėja valstybės rizika?

Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos  padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.

Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.

Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.

Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.

„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.

„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.

Kas tas ŠER?

Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.

Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.

Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.

Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.

Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.

Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.

„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.

Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.

„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.

Lietuvos bankas: pažeidimų nėra

Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.

Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.

Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė   Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.

„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.

Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.

„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.

Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.

Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.

Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.

„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.

Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė

Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.

Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.

I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.

„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.

Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų  sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.

Kas vertas medalio?

O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.

„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.

Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti  „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.

Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.

Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių  komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.

Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.

Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.

Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir  B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.

Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.

„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.

Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.

Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.

Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.

Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.

„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.

Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?

Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.

Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.

Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.

„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.

Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.

Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.

Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.

Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.

Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.

Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.

Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.

O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“

Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto  reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.

Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis

Sausio 30 d. – lietuviškos Muzikos asociacijos metų apdovanojimų (M.A.M.A.) diena. Dar viena balanso paieška tarp dirbtinės televizinės pompastikos ir įdomios muzikos.

Dovaidas Pabiržis

Ar gali toje pačioje scenoje vieno vakaro metu tilpti „B’Avarija“, Nelly Paltinienė ir Alina Orlova, o ant tos pačios pakylos atsiimti apdovanojimo lipti šaunūs jauni alternatyvios muzikos atlikėjai ir Džordana Butkutė? Ketvirtą kartą organizuojamų lietuviškos muzikos apdovanojimų M.A.M.A. rengėjai įsitikinę, kad tai nesudėtingas ir lengvai įgyvendinamas uždavinys. Net jei kai kurie atlikėjai ir jausis nepatogiai, svarbiausias išliks visagalis klausytojas, įsitaisęs prie televizoriaus ekrano ar didžiausioje šalies Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Dažniausiai nominuoti gerai pažįstami veidai

Šiemet daugiausiai – penkių nominacijų apdovanojimuose sulaukė atlikėjas Marijonas Mikutavičius, pernai išleidęs sėkmingą albumą „Lengvas būdas mesti klausytis“ ir surengęs daug dėmesio sulaukusį koncertinį turą per didžiausius šalies miestus. M.Mikutavičius pretenduoja tapti geriausiu atlikėju ir popmuzikos atlikėju, geriausio albumo ir vaizdo klipo autoriumi bei geriausiu koncertiniu atlikėju.

Keturias statulėles pretenduoja gauti dainininkas Linas Adomaitis, 2014-aisiais įrašęs dvigubą albumą „Laiko Mašina“ ir koncertavęs su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tarp apdovanojimų lyderių – ir po tris kartus nominacijose minima Dž.Butkutė, grupė „Biplan“, Ieva Narkutė bei Donatas Montvydas.

Ir vėl nominuoti ne tie, o geriausieji nustumti į antrą planą? Be tokių teiginių nepasieina nė vienas panašaus pobūdžio renginys. Ir pasaulinė muzikinių apdovanojimų praktika rodo, kad bet koks „geriausiųjų“ išskyrimas paprastai sukelia diskusijų ir nepasitenkinimo bangą, o atrasti objektyvius kriterijus čia visuomet sudėtinga. Todėl dažnai rimčiausiais, solidžiausiais ir objektyviausiais apdovanojimais save vadinantys renginiai tampa ir komiškiausi ar labiausiai neatitinkantys tikrovės.

Tačiau muzikinių apdovanojimų paskirtis yra ne tik išrinkti ir apdovanoti geriausius, bet ir suburti įvairaus spektro muzikantus į vieną vietą, parodyti, kas įdomaus nutiko muzikiniame pasaulyje per pastaruosius metus, sukurti savotišką muzikinę šventę muzikantams, bent kartą per metus leidžiant jiems pasijusti išties reikšmingais, suteikiant galimybę padėkoti tėvams, bičiuliams, įkvėpėjams ar žiūrovams.

„Nė vieni apdovanojimai Lietuvoje ar bet kokioje kitoje pasaulio šalyje nėra objektyvūs, nes jie ir negali būti objektyvūs. Nebent iš dalies tik tie, dėl kurių balsuoja vien žmonės“, – sako 2011 ir 2012 m. geriausia roko grupe M.A.M.A. pripažinto kolektyvo „Freaks On Floor“ vokalistas Justinas Jarutis.

Pasak jo, šis pripažinimas pakankamai jaunai grupei buvo jau atliktų darbų įvertinimas ir tarsi postūmis dar labiau stengtis žengti į priekį su savo kuriama muzika.

Apdovanoja „savus“?

M.A.M.A. apdovanojimai kritikuojami ir dėl skaidrumo stokos. Asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ taryba, kurią sudaro jos pirmininkas muzikos prodiuseris Martynas Tyla, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, dainininkas M.Mikutavičius, televizijos laidų prodiuseris Rolandas Skaistgirys, grupės „Bix“ vokalistas ir prodiuseris Saulius Urbonavičius, „G&G Sindikato“ atlikėjas Gabrielius Liaudanskas ir pramogų verslo įmonės „Promo Star“ vadovas Gytis Jagminas, parenka ir nominantų penketukus, ir komisiją, kuri vėliau išrenka nugalėtojus. Tarp jų dažnai būna atlikėjai ir kolektyvai, tiesiogiai susiję su apdovanojimų organizatoriais.

Muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas, pernai atsisakęs būti apdovanojimų komisijos nariu dėl, jo nuomone, neskaidrios rinkimų sistemos, sako, kad M.A.M.A. nominacijos iš esmės atspindi masinę Lietuvos muziką ir tai, ko klausosi dauguma žmonių, tačiau neskatina lietuviškos muzikos progreso, o tik įšaldo esamą situaciją.

„Nelabai žiūrima į tai, kas vyksta mažesnėse scenose, o būtent ten gimsta įdomiausia šalies muzika. Įtraukiama keletas alternatyvių atlikėjų vardų, tačiau čia jie tik tam, kad užpildytų eterį ir patiems organizatoriams leistų turėti argumentų, jog jie neva apima visą Lietuvos muziką, ne tik popsceną. Bet realybė tokia, kad, pavyzdžiui, debiutuojančios roko grupės „Monkey Tank“ pasirodymas per nominantų paskelbimo vakarą buvo nutrauktas reklamos, o džiazo grupės „Sheep Got Waxed“ pavadinimo renginio vedėjas net nesugebėjo taisyklingai ištarti. Kokia nauda grupei iš pasirodymo, jei pirmą kartą juos matantys žiūrovai net nesupranta, kokia grupė groja?“ – klausia K.Vyšniauskas.

Šiemet tiesiogiai su organizatoriais susijusių muzikantų tarp kandidatų į apdovanojimus mažiau nei anksčiau, pavyzdžiui, geriausio hiphopo kategorijoje pirmą kartą nėra nominuota grupė „G&G Sindikatas“, tarp rokerių nepaminėti beveik dvidešimt metų aktyviai nekuriantys „Bix“ ar už nuopelnus lietuviškai muzikai pernai pagerbta „Antis“. Tačiau akivaizdus ir faktas, kad daugiausiai nominacijų – penkių – šiemet sulaukė asociacijos tarybos narys M.Mikutavičius, antroje vietoje rikiuojasi L.Adomaitis, priklausantis M.Tylos vadovaujamai agentūrai „Atlikėjai.com“, tarp lyderių – ir tai pačiai agentūrai priklausantis D.Montvydas bei su „Promo Star“ dirbanti I.Narkutė.

Kita vertus, nominacijose figūruoja ir alternatyvios scenos ar jaunesni atlikėjai, kurių vardai daugeliui žiūrovų gali būti girdimi pirmą kartą. Pavyzdžiui, šiemet metų alternatyvos nominacijoje minimas įdomus eksperimentinio džiazo kolektyvas „Sheep Got Waxed“, „matematinio roko“ kūrėjai „Without Letters“, geriausiais roko muzikantais pretenduoja tapti jaunosios kartos grupės „Monkey Tank“ ar „Colours of Bubbles“. Pastarieji pasirodys ir per ceremoniją Kauno „Žalgirio“ arenoje.

„M.A.M.A. paminimi jauni, įdomūs atlikėjai, bet paskui šou žvaigždėmis vis tiek tampa Dž.Butkutė ar „B’Avarija“. Norint pristatyti muziką labai svarbus kontekstas, kuriame ji yra. Pavyzdžiui, dėl to daug save gerbiančių Lietuvos muzikantų neina į „Euroviziją“, nors ten galėtų gerai pasirodyti. Šių apdovanojimų kontekstas yra televizinis ir masinis. Alternatyvūs atlikėjai ten jaučiasi tarsi svetimkūniai, tačiau vis tiek eina, tikėdamiesi, kad „gal šiemet bus geriau“. Juk į televiziją jiems patekti labai sunku – daugelis šia galimybe susigundo“, – aiškina K.Vyšniauskas.

Pasak jo, toks pasirinkimas dažnai šiems atlikėjams ir pakenkia, nes daugelis žiūrovų apdovanojimų metu apie juos susidaro klaidingą pirmąjį įspūdį. Pašnekovas pateikia pernai ceremonijoje pasirodžiusio atlikėjo ba. pavyzdį – muzikantas scenoje vilkėjo sau neįprastą „kosminį“ kostiumą, turėjo naudoti dalinę fonogramą, nors soliniai jo koncertai atrodo visiškai kitaip.

„Atlikėjai per šiuos apdovanojimus verčiami prisitaikyti prie šou, prie lietuviškos televizijos supratimo, kaip turėtų atrodyti muzikantai. Taip nevyksta didžiuosiuose pasaulio muzikos apdovanojimuose, į kuriuos M.A.M.A. sako besilygiuojantys. Pavyzdžiui, „Grammy“ apdovanojimai: jei ten groja roko grupė „The Black Keys“, tai jie ir groja taip, kaip patys nusprendžia, vilkėdami sau įprastas odines striukes, o ne tai, ką liepia šou organizatoriai. M.A.M.A. yra bandymas surengti perdėtai puošnų, blizgų, gigantišką renginį – kodėl jis vyksta arenoje, jei ji kasmet būna pustuštė? Man tai primena posovietinę estetiką, kai norima atrodyti labai prabangiai, bet rezultatas – kičinis, pačius muzikantus į nepatogią padėtį pastatantis“, – pabrėžia muzikos apžvalgininkas.

Lietuva per maža nepriklausomiems apdovanojimams

Apdovanojimų organizatorius M.Tyla pripažįsta: Lietuva yra maža, todėl naivu tikėtis, kad apdovanojimų rengėjai būtų visiškai nesusiję su jų pagerbiamais muzikantais. Tačiau, pasak jo, kasmet apdovanojimų organizavimo procesą stengiamasi tobulinti. „Šiemet platinama informacija, ką atlikėjai nuveikė per tuos metus. Prieš sudarydama penketukus, taryba konsultavosi ir su ekspertais – žmonėmis, dirbančiais su įvairiais festivaliais, muzikiniais renginiais, ir su pogrindžio muzika, mažiau populiariais atlikėjais, taip pat klausėme interneto portalų redaktorių nuomonės. O į galutinę komisiją buvo pakviesta apie 80 žmonių, iš kurių patvirtinta 51, kurie ir rinks nugalėtojus. Buvo tokių komisijos narių, kurie paskambino ir atsiprašė, pasakė neturintys didelio ryšio su lietuviška muzika arba reikiamos kompetencijos ir geriau nebalsuosiantys, nei atiduosiantys balsą už savo pažįstamą atlikėją. Tai labai gerbtinas dalykas, kai žmonės įvardija: aš tikrai nenoriu balsuoti už savo draugus“, – pasakoja agentūros „Atlikejai.com“ vadovas.

Pasak jo, šiemet pradėjo veikti ir M.A.M.A. apdovanojimų patariamoji taryba, sudaryta iš atlikėjų, kurie anksčiau yra tapę prizų laureatais, o jos pirmininku išrinktas agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius. Iš jos sulaukiama įvairių pasiūlymų dėl apdovanojimų rengimo ir sprendimų priėmimo. Ir nors tarp balsuojančiųjų yra ne vienas žmogus, tiesiogiai susijęs su nominuotais atlikėjais ar pats patekęs tarp nominantų, M.Tyla tikina, kad dar nė vienas pats sau pergalės nėra užsitikrinęs. O daugiausiai kartų šiemet nominuotas atlikėjas M.Mikutavičius, pasak apdovanojimų organizatoriaus, apskritai atsisakė balsuoti ir rinkti kitus kandidatus. „Nė vienas tų, kurie lankosi jo koncertuose, klausosi jo albumų ir mato vaizdo klipus, nepasakys, kad jis to nėra vertas“, – teigia M.Tyla.

Daugiausiai pasiekęs liko primirštas

Vis dėlto daugiausiai pernai pasiekęs lietuvių muzikos kūrėjas, įrodęs, kad lietuviškos muzikos eksportas ir sėkmė tarptautiniuose vandenyse yra įmanoma, buvo elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas, šiuo metu kuriantis slapyvardžiu „Ten Walls“. Jo kūrinys „Walking With Elephants“ pasiekė 6-ąją poziciją Didžiosios Britanijos perkamiausių singlų sąraše, skambėjo ir kopė į aukštumas svarbiausių Europos radijo stočių topuose, žurnalas „Mixmag“ jį pripažino metų žvaigžde, o leidinys „DJ Mag“ minėtą kūrinį išrinko metų geriausiuoju. Ir nors M.A.M.A. apdovanojimai išsikėlė tikslą „kelti lietuviško pramogų verslo kokybės kartelę, skatinti kurti originalią tautinę produkciją, kuri atrastų vietą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, didelės dalies pasaulio rinkas sau atvėręs „Ten Walls“ sulaukė vos dviejų nominacijų – geriausio elektroninės muzikos atlikėjo ir geriausio vaizdo klipo kategorijoje.

„Praėjusių metų Lietuvos atlikėjas numeris vienas šimtu procentų yra „Ten Walls“. Tai, ką jis padarė pernai, – Lietuvos muzikoje absoliučiai nieko panašaus nebuvo įvykę. Jeigu mes galvojame apie muzikos progresą, tai yra pavyzdys, kai žmogus sugebėjo padaryti labai daug. Ir jis padarė tai todėl, kad nustojo dirbti su Lietuvos prodiuseriais – nustojo prisidėti prie tos muzikos, su kuria dirba M.A.M.A. organizatoriai. Jeigu jis būtų likęs čia, geriausia, ką jis būtų pasiekęs, – tiesiog gavęs dar vieną apdovanojimų statulėlę. Bet kas iš to? Lietuviškos muzikos progresas vyksta ten, kur M.A.M.O.S. nėra“, – teigia K.Vyšniauskas.

Vos dviejų nominacijų „Ten Walls“ sulaukė dėl M.A.M.A. apdovanojimų struktūros – renginio organizatoriai nuo pat pradžių nusprendė neteikti apdovanojimo už geriausią metų dainą. Vietoj to yra apdovanojami grojamiausios metų dainos Lietuvoje atlikėjai ir fonogramos gamintojai bei grojamiausias metų instrumentalistas. Šiemet šie prizai atiteko Jazzu ir L.Somovui už kūrinį „Lower Than the Ground“, kuris pernai dažniausiai skambėjo radijo eteryje. Tačiau skambėjo būtent Lietuvoje, o ne pasaulyje. Apdovanojimą už geriausią metų dainą teikti svarstoma nuo kitų metų.

Be to, elektroninės muzikos kūrėjai kol kas nedažnai patenka į Metų atlikėjo kategoriją. Pasak M.Tylos, David Guetta, Avicii ar kiti didžėjai retai minimi šioje nominacijoje, tad po ilgų diskusijų nuspręsta to nedaryti ir per M.A.M.A. apdovanojimus. „Priėjome išvadą, kad nereikėtų Lietuvoje taip drastiškai elgtis, pasaulyje irgi taip yra“, – sako apdovanojimų organizatorius.

Net jeigu didžiausią proveržį pasiekęs muzikantas gaus mažiau prizų už visiems gerai pažįstamus ir mylimus muzikantus, M.A.M.A. apdovanojimai išliks bene didžiausias ir svarbiausias lietuviškos muzikos metų renginys. Nors ir nepagrįstai pretenduojantis į „nacionalinį“ statusą, pataikaujantis masiniam skoniui ir didžiausią dėmesį sutelkiantis į pramogą ir šou, šis renginys kol kas jokių alternatyvų Lietuvoje neturi.

Daugiausiai M.A.M.A apdovanojimų 2011–2013 m. pelnę atlikėjai

Jazzu (kai kurie apdovanojimai – su Leonu Somovu) (6)

Leon Somov (kai kurie apdovanojimai – su Jazzu) (5)

„Sel“ (3)

Donatas Montvydas  (3)

Andrius Mamontovas (2)

„Freaks on Floor“ (2)

Markas Palubenka (2)

Mario Basanov (2)

„G&G Sindikatas“ (2)

Mantas Jankavičius (2)

Svarbiausios 2014 m. M.A.M.A. apdovanojimų nominacijos

Metų albumas:

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“

Marijonas Mikutavičius. „Lengvas būdas mesti klausytis“

Donatas Montvydas & One Element. „Norim dar“

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“

Metų atlikėja:

Alina Orlova

Džordana Butkutė

Ieva Narkutė

Jurga Šeduikytė

Vilija Matačiūnaitė

Metų atlikėjas:

Donatas Montvydas

Linas Adomaitis

Marijonas Mikutavičius

Saulius Prūsaitis

Vidas Bareikis

Metų grupė:

Beissoul & Einius

„Biplan“

„Colours of Bubbles“

Leon Somov ir Jazzu

„Sel“