BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tik ką atšventėme Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, nors reikia pripažinti, kad tradicijos, kaip švęsti šią dieną, iki šiol neturime ir daugelis lietuvių tiesiog džiaugiasi papildomu laisvadieniu vidurvasarį.

1989-aisiais šią dieną švęsti pasiūlė istorikas Edvardas Gu­da­vičius, nustatęs ją pagal kelis rašytinius dokumentus – visų pirma Min­daugo Žemaitijos dovanojimo aktą (jame nu­rodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną). Po­piežius Ino­centas IV šį aktą patvirtino rugpjūčio antroje pu­sėje, todėl apskaičiavus tikėtiną kelionės iš Lie­tuvos į Romą trukmę ir įvertinus faktą, kad karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį, nustatyta, kad tai galėjo būti liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją. Kaip šventinė diena pasirinkta pirmoji.

Politikai dažnai diskutuoja dėl to, kad Lie­tuva yra tarp pirmaujančių valstybių pagal laisvadienių, kurių kiekvienas kainuoja šalies biudžetui, skaičių Europoje. Paprastai pirmiausia siūloma iš šio sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją, taip pat ir Jo­nine­s. Kita vertus, pridėjus daugelyje Ben­dri­jos valstybių egzistuojančias regionines šventes, Lietuva, turinti 12 nedarbo die­nų (jei kuri nors iš jų nesutampa su sekmadieniu) nebėra pirmūnė.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Tarpukariu nedarbo dienų buvo kur kas daugiau. Norint tiksliai suprasti, kas tuo metu buvo švenčiama, pravartu pasikartoti ir Šventąjį Raštą. Pagal 1930 m. švenčių ir poilsio įstatymą Lie­tu­voje prie tradicinių, šiandien egzistuojančių ne­dar­bo dienų prisidėjo Trys Karaliai, Šv. Ka­zi­mie­ro diena, Didysis penktadienis,  Šeštinės, Sek­mi­nių antroji diena, Devintinės, Šv. apaš­talų Petro ir Pauliaus, Švč. Mergelės Ma­rijos gimimo ir Švč. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Nuo 1930-ųjų Lietuvoje švęsta rugsėjo 8-oji, susieta su numanyta, bet taip ir neįvykusia Vytauto Didžiojo karūnacija. Ši šventė buvo įrašyta į 1938-ųjų Kons­tituciją. O iki 1926-ųjų perversmo buvo švenčiama ir Gegužės 1-oji bei Kons­titu­cijos priėmimo diena, tačiau vėliau iš švenčių są­rašo jos buvo išbrauktos.

Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad švenčia net tris istorines valstybės šventes: Mindaugo karūnavimo, Valstybės atkūrimo ir Ne­priklausomybės atkūrimo dienas. Rytų ir Vi­­durio Europoje įprasta turėti dvi panašias šven­tes. Pavyzdžiui,  Latvijoje atitinkamai minimos lapk­­ričio 18-oji ir gegužės 4-oji, Es­tijoje – rugpjūčio 20-oji ir birželio 23-ioji. Tie­sa, estai mini ne tarpukario nepriklausomybės akto paskelbimą, bet nepriklausomybę įtvirtinusią pergalę Cėsio mūšyje prieš vokiečių dalinius.

Lenkijoje, kaip Lietuvoje tarpukariu, į darbą ir šiandien nereikia eiti per Tris Karalius ir De­vintines (9-asis ketvirtadienis po Velykų), o Žolinė sutampa su Varšuvos mūšio (1920 m. pergalės prieš sovietus) diena. Kaimyninėje šalyje taip pat švenčiama ir mums aktuali Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena bei Nepriklausomybės diena lapkričio 11-ąją.

O štai čekai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą (gegužės 8 d.), Švento Kirilo ir Me­to­dijaus dieną (liepos 5 d.), kai 863 m. į Didžiąją Moraviją atvyko slavų abėcėlės autoriai, bei reformatoriaus Jano Huso sudeginimo dieną (liepos 6 d.). Tarp čekų švenčių – dar tris istorines datas pagerbiančios dienos: čekų globėjo Šv. Vaclovo diena, 1918 m. paskelbtos Čekoslovakijos nepriklausomybės diena bei Kovos dėl nepriklausomybės ir demokratijos diena, mininti studentų protestus prieš nacių okupaciją bei Aksominės revoliucijos pradžią.

Iki 1993-iųjų bendroje valstybėje su čekais gyvenę slovakai daugeliu švenčių dalijasi, bet prideda Slovakų sukilimo prieš nacius (1944 m.) dieną, Slovakijos konstitucijos ir slovakų globėjos Sopulingosios Dievo Motinos dieną.

O vengrai mini 1848-ųjų revoliuciją, pirmojo vengrų karaliaus Šv. Stepono dieną bei Na­cio­nalinę dieną, kuri pažymi tiek 1956-ųjų revoliuciją prieš komunizmą, tiek Trečiosios Vengrijos Respublikos 1989-aisiais įkūrimą.

Vakaruose suprasti šventinių dienų reikšmę kur kas lengviau – paprastai tai yra tipiškos krikščioniškos ir įprastos tarptautinės šventės. Di­džiojoje Britanijoje ir Airijoje prie jų prisideda vadinamieji banko laisvadieniai, per kuriuos nedirbama. Vokietijoje šventinės dienos skiriasi priklausomai nuo regiono ir joje vyraujančios re­ligijos, o vienintelė grynai nacionalinė yra Vo­kietijos vienybės diena, mininti Berlyno sienos griūtį. Prancūzijoje nedirbama per Bastilijos paėmimo dieną, Italijoje – per išsivadavimą nuo nacizmo (1945 m.) ir respublikos atsiradimą (1946 m.) mininčias dienas.

Išsivysčiusios valstybės statistiškai turi mažiau šventinių dienų nei besivystančios: vidutinis laisvų dienų skaičius pasaulyje yra 13, o Europoje – 11. Daugiausiai laisvų šventinių dienų tarp G-20 grupei priklausančių šalių turi Argentina –  net 18, o mažiausiai Didžioji Britanija – vos 8. Se­najame žemyne daugiausiai šventinių dienų turi suomiai – 15.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Iggy Pop / "Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Vaizdingoje Baltijos jūros pakrantėje, Salacgryvos uoste Latvijoje liepos 15-17 dienomis vyks jau dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“. Per ilgą savo istoriją, iš lokalaus muzikinio renginio, festivalis išaugo į didžiausią muzikinę šventę Baltijos šalyse, pritraukiančią per 40 tūkst. lankytojų iš Latvijos, Estijos, Lietuvos ir kitų valstybių. Neabejojama, kad jubiliejinis festivalis su išskirtine programa šiemet pakvies rekordinį lankytojų skaičių.

Kaip ir kasmet, „Positivus“ programa nėra orientuota į vieną amžiaus ar stilistikos grupę ir siekia atliepti įvairialypę šiuolaikinės ir klasikinės populiariosios muzikos estetika. Legendinis rokeris Iggy Popas, svajingieji prancūzų elektronikos kūrėjai „M83“ ir britų pop muzikos atlikėja Ellie Goulding yra trys pagrindinės šiųmetinio „Positivus“ festivalio žvaigždės.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių.

Netrukus septyniasdešimtmetį minėsiantis Iggy Popas geriausiai pažįstamas kaip legendinės pankroko grupės „The Stooges“ lyderis bei charizmatiškas solo atlikėjas. Per savo ilgą ir spalvingą karjerą, atlikėjas išleido 17 solinių albumų, o Latvijoje jis visų pirma pristatys naujausią darbą „Post Pop Depression“. Legendinis atlikėjas scenoje pasirodys sekmadienio vakarą.

„Grammy“ apdovanojimui nominuota prancūzų elektronikos grupė M83 gerai žinoma dėl savo tobulai skambančio šiuolaikinio ir 80-ųjų „dream pop“ stilių mišinio. Grupė užsitarnavo savo vardą sukūrusi takelius tokiems filmams ir serialams kaip „Oblivion“, „The Divergent“, „The Vampire Diaries“ ir kt. O grupės hitas „Midnight City“ tapo bene grojamiausia 2011-ųjų m. vasaros melodija. Šių metų balandžio 8 dieną M83 išleido 7-ą studijinį albumą „Junk“, kurį visų pirma ir pristatys festivalyje. M83 „Positivus“ pagrindinę sceną okupuos šeštadienį, liepos 16 dieną.

E.Goulding jau yra koncertavusi Baltijos šalyse – 2013-aisiais pasirodė Vilniaus menų fabrike „Loftas“, o Latvijoje dainininkė apsilankys jau trečią sykį – 2014-aisiais koncertavo ir tame pačiame festivalyje „Positivus“. Atlikėjos karjeros kreivė per tą laiką kilo tik aukštyn ir šiuo metu ji yra viena populiariausių dainininkių pasaulyje. Pernai ji išleido sėkmingą trečiąjį albumą „Delirium“.

Kiek vyresnius melomanus pradžiugins Richardas Hawley – britų dainininkas ir gitaristas, kadaise grojęs grupėje „Pulp“, o vėliau pradėjęs sėkmingą solinę karjerą, kuri tęsiasi daugiau nei dešimtmetį bei ketvirtį amžiaus gyvuojanti JAV alternatyvaus, psichodelinio roko grupė „Mercury Rev“.

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių: festivalyje pasirodys Baltijos šalyse itin šiltai sutinkama grupė „Hot Chip“, populiarieji britai „Years & Years”, prancūzų elektronikos klasikai „Air“, muzikos prodiuseris ir didžėjus Markas Ronsonas bei kritikų numylėtinė, atlikėja „Grimes“. Džiazo ir soul muzikos kryptis atstovaus britų dainų atlikėja ir autorė Joss Stone ir dainininkas Johnas Newmanas, šiuolaikinio nepriklausomo roko dozę pateiks grupė „Wolf Alice“.

Festivalyje, kaip ir kiekvienais metais, pasirodys geriausi Latvijos muzikos atstovai: „Skyforger“, hiphopo žvaigždė Ozols, numylėtieji rokeriai „Dzelzs Vilks“, taip pat „Carnival Youth“, Alise Joste, „Mielavs un Pārcēlāji“, „DaGamba“ ir daugybė kitų pripažintų grupių bei atlikėjų.

Kasmet festivalyje dalyvauja ir įdomiausi bei inovatyviausi atlikėjai iš Lietuvos. Šiemet mūsų šaliai festivalyje atstovaus elektroninius ir akustinius garsus puikiai derinantis Markas Palubenka, šviežio oro gurkšnį į Lietuvos sceną atnešęs atlikėjas „Daddy Was A Milkman“ bei „Positivus“ lankytojus šokdinsiantys „Fingalick and Vaiper“. Pilną festivalio programą galima rasti čia: https://www.positivusfestival.com/en/lineup/

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių. Neatskiriama „Positivus“ festivalio dalis yra ir įvairiausios pramogos, šilta atmosfera, gaivinančios Baltijos jūros bangos bei trijų Baltijos sesių draugystė.

K. Dobrovolskio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Rygos (Latvija)

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pasak jo, didžiausią nerimą šiandien kelia tai, jog NATO nesiima aktyvių veiksmų, kad išspręstų krizes aplink Aljanso narių teritorijas: Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, Li­bi­joje, Afganistane ir kitur. Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pagrindinis tikslas, ambasadoriaus teigimu, bus dar kartą pabrėžti kolektyvinę gynybą ir taip atbaidyti agresorius.

Pokalbis su K.Volkeriu – apie šiandieninius NATO ir Baltijos valstybių saugumo iššūkius, padėtį Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– Kai kurie mokslininkai pastebi, kad iki 2002 ir 2004 m. Lietuva turėjo labai aiškų ir svarbų užsienio politikos tikslą – kaip įmanoma greičiau tapti ES ir NATO nare, tačiau vėliau tokios nuoseklios ir ryškios užsienio politikos krypties nebuvo. Kaip Lietuvos užsienio politika šiuo požiūriu atrodo žvelgiant iš Vakarų perspektyvos?

– Tai natūrali demokratinės valstybės prigimtis – noras vystyti savo visuomenę ir nebūtinai turėti didelių, plačių užsienio politikos užmojų. Bet, kaip ES ir NATO narė,  Lietuva, manau, turi aiškių interesų – tai sveika ir stipri NATO, galinti užtikrinti Lietuvos saugumą, taip pat vidinius iššūkius sėkmingai sprendžianti ES, ar tai būtų skolos, pabėgėlių krizė, ar kas kita. Lietuva turi būti aktyvi tokių diskusijų dalyvė. Manau, kad Lietuva tokia ir buvo. Ji aktyviai įsitraukė į NATO ir siekė, kad kitos Aljanso narės rodytų dėmesį jai, jos saugumui ir intensyviai dalyvavo ES politikos diskusijose, siekiant išspręsti sudėtingus vidinius iššūkius.

Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes.

Žinoma, Lietuva – maža šalis, priešingai nei, tarkime, sprendžiamąją galią turinti Vo­kie­tija. Bet manau, kad mažų valstybių balsai taip pat yra svarbūs, ir Lietuva tuo aktyviai nau­dojasi. Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies užsienio politikos krypties, bet tai natūralu.

– Kas, jūsų nuomone, išlošė per karą Ukraino­je? Daugelis mano, kad Rusija laimėjo, nes jai pavyko prisijungti Krymą, okupuoti rytines Uk­rainos teritorijas. Bet kita vertus, karas suvienijo visus ukrainiečius ir jie tapo priešiški Rusijai.

– Manau, kad abu teiginiai turi pagrindo, bet didesnį rūpestį man kelia pirmasis argumentas. Rusija iš tiesų įsiveržė į Ukrainą, atėmė ir okupavo dalį teritorijos, šiame kare dalyvavo reguliariosios kariuomenės daliniai, ir tai atvirai buvo pripažinta. Minsko susitarimas sako, kad Ukraina dabar padalyta, ko nebuvo prieš dvejus metus. Tai rimta problema – Rusija laimėjo ir daro įtaką visai Ukrainai, perima jos teritorijas. Ar įvyko konsolidacija ir ukrainietiškos tapatybės atgimimas Vakarų Ukrainoje? Taip, tai įvyko. Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes. Ir aš asmeniškai netikiu, kad Vakarų Europos sankcijos bei neigiama reakcija tęsis ilgai. Manau, tik laiko klausimas, kada tai pasikeis.

– Taigi jūs manote, kad vertinant Vakarų perspektyvą situacija nėra gera?

– Taip, manau, kad ji labai bloga. Pridėsiu dar dau­­giau – esu labai laimingas dėl to, kaip NATO elgiasi, parodydama savo galimybes už­tikrinti kolektyvinę gynybą. Bet faktas, kad ji nepadarė nieko, jog padėtų užpultai Ukrainai apsiginti, nors ši ir nėra Aljanso narė. Manau, kad tai paskatino Rusijoje kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, ką NATO padarys, jei bus užpulta jos narė. Dėl Ukrainos nepadarė nie­ko, nors Ukraina yra valstybė partnerė – veikė Ukrainos ir NATO taryba, Budapešto memorandumas, bet nieko nebuvo padaryta. NATO sako, kad yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkes, bet kaip konkrečiai įsipareigojusi? Ma­nau, toks klausimas kilo Rusijoje, kai NATO nepadėjo Ukrainai.

– Kodėl Rusija sustabdė savo invaziją į Ukrainą? Buvo daug baimių, kad Rusija eis tolyn, užims Kijevą, o galbūt neapsiribos vien Ukraina. Šiandien stebime tam tikrus judesius, susišaudymus, bet jokių rimtų atakų. Girdėti svarstymų, kad gal Rusija laukia, kol baigsis rinkimai JAV, Vokietijoje, ir po to imsis veiksmų. Šiandien visi sutelkę savo dėmesį į Siriją, daugelis mano, esą Rusija ten padeda Vakarams.

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių taip mąsto. Tai visiškai nelogiška, tai iliuzija. Aš manau, kad dau­gelis Vakarų Europos politikų nenori konfliktuoti su Rusija, jie tiesiog nori atsitraukti ir palaikyti normalius santykius. Dėl to jie pasiryžę daug kam – gali lengvai priimti Rusijos naratyvą, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o tik Sta­­lino iš­galvotas darinys, todėl ji turi priklausyti Rusijai bet kokiu atveju. Jie gali tuo patikėti. Rusija ne­padarė nieko, kad sumažintų pabėgėlių srautą į Europą. Gindama Basharo al Assa­do režimą ir atakuodama objektus, ji tik sustiprino šį procesą. Bet žmonės nori patikėti, kad Rusija daro kažką gero ir padeda. Ir tuomet tai tampa pateisinimu – ignoruokime si­tua­ciją Ukrainoje. Tai kvaila ir net nėra paremta jokiais faktais.

Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime.

Aš nesakyčiau, kad Rusija sustojo Ukrai­no­je. Manau, kad rusai padarė pauzę, kruopščiai įvertino padėtį ir iki šiol beveik kasdien vyksta nedideli susirėmimai. Tikriausiai jie laikinai su­stabdė pagrindinį puolimą, nes ukrainiečiai geriau gynėsi, rusai patirdavo vis didesnių nuostolių, todėl jie norėjo pristabdyti, persigrupuoti ir pažiūrėti, ar gali pakeisti Vakarų viešąją nuomonę. Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime. Ma­nau, kad Rusija nori pripažinti Rytų Ukrainos ir Pad­­niestrės nepriklausomybę. Tai greičiausiai bus daroma apgalvotai, ieškant reikiamo mo­men­­to, ar tai būtų įvykę rinkimai, ar kas kita. Tačiau bet kokiu atveju Rusija trauks šias svirtis.

– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos vidaus padėtį?

– Ji sudėtinga: stokojama tvirtų ekonominių reformų, paplitusi korupcija, didžiąją dalį ekonomikos kontroliuoja oligarchai. Tai apsunkina reformas ir galimybes efektyviai valdyti Ukrainą. Bet tai nėra pasiteisinimas ukrainiečiams ar Vakarams. Kai esi puolamas ir tavo teritorijos užimamos, privalai kovoti su priešu. Tai yra pirmas dalykas. Manau, kad Vakarai išnaudojo Ukrainos politinį neveiksnumą kaip pasiteisinimą nepadėti ukrainiečiams. Ir tai tik dar labiau stiprina tą neveiksnumą, nes spaudimas taip tik didėja ir kiekvienas mėgina išgyventi. Mano nuomone, reikia duoti Ukrainai šiek tiek erdvės bei laiko ir visų pirma susikoncentruoti ties saugumu, o tada jau grįžti prie vidinių struktūrų.

– O kaip įvertintumėte dėmesį Ukrainos saugumui iki šiol?

– Jis siaubingas. Tai, ką mes darome šiandien, yra Ukrainos padalijimo priežiūra. Minsko su­sitarimas įteisina Ukrainos padalijimą. Jis net neleidžia Ukrainos valdymo organams keliauti į rytinę valstybės dalį. Per valstybę nubrėžta ugnies nutraukimo linija, kurią turėtų prižiūrėti ESBO ir užtikrinti, kad jos neperžengtų žmonės, – tai yra Ukrainos padalijimas, o ne pagalba atkuriant teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

– Galima sakyti, kad NATO vaidmuo kovojant su „Islamo valstybe“ (ISIS) iki šiol ganėtinai ribotas. Praeityje NATO įsitraukdavo į tokių konfliktų sprendimą aktyviau. Kaip tai paaiškinti ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

– Kad ir kas bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu, jis greičiausiai imsis aktyvesnių veiksmų prieš ISIS. Barackas Obama siekė minimalizuoti JAV pėdsakus ten, vis tiek atakuojant ISIS ir mėginant atsiimti iš teroristų teritorijas. Bet tai buvo atliekama minimaliai įsitraukiant. Manau, kad naujasis prezidentas nebandys to didinti. Todėl bus būtina stiprinti bendradarbiavimą su JAV sąjungininkais, visų pirma Tur­kija, taip pat Saudo Arabija ir Jungtiniais Ara­bų Emyratais (JAE) – valstybėmis, kurios gali turėti įtakos Sirijos sunitams. Šiuo metu esame netekę Saudo Arabijos ir JAE pasitikėjimo, jie nėra tikri dėl to, ką ir kam mes darome. Jie labai įtariai vertina mūsų dabartinius santykius su Iranu. Manau, kad įvyks tam tikras mūsų sąjungininkų pergrupavimas.

Šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

Vienintelis tvarus dalykas, kuris gali įvykti Si­rijoje šiandien, yra stabilus pasidalijimas. B.al Assadas su Irano ir galbūt Rusijos užnugariu kontroliuos dalį Sirijos, kur dominuoja šiitai. Bet sunitai daugiau niekada nepasitikės B.al Assadu ir neleis jam kontroliuoti jų gyvenamų teritorijų. Tik ne po tiek kovų ir naikinimo. O ISIS turės būti nugalėta, ir mes turėsime priversti B.al Assado režimą, Iraną ir sunitus dėl to sutarti. Bet šiuo metu jie kovoja tarpusavyje.

– Didelė problema – ir kurdų mažuma bei Turkijos požiūris į ją. Kaip galima tai išspręsti?

– Taip, bet turkai skirtingas kurdų grupes vertina nevienodai. Kurdų regioninė vyriausybė Irake su Turkija sutaria kuo puikiausiai, Tur­ki­ja yra didžiausia investuotoja kurdiškoje Irako dalyje. Irako kurdai neremia Kur­dis­tano darbininkų partijos (KDP) ir terorizmo. Tarp jų užsimezgė tikrai produktyvūs santykiai. KDP vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkiją ir sulaukia tam tikros paramos iš Si­rijos kurdų grupių. Manau, jog būtume labai trumparegiški, jei manytume, kad Sirijos kurdai yra tinkamesni partneriai nei Turkija. Su Turkija strategiškai mes turime kur kas daugiau bendro.

Tikiuosi, pavyks rasti būdą, kaip atriboti Si­rijos kurdus nuo terorizmo ir KDP. Šiuo metu Sirijos kurdai remia Turkijos kurdus, o Turkija niekada nesivienys su jai grėsmę keliančia gru­pe, todėl tai atitolina nuo bendro aljanso ko­voje prieš ISIS susikūrimą.

– Lietuvoje nemažai kalbama apie idėją sukurti ES kariuomenę. Mūsų regione toks siūlymas nėra labai populiarus, nes esame įpratę, kad JAV ir NATO rūpinasi mūsų saugumu, o ES – vidinėmis ekonominėmis ar socialinėmis problemomis. Ar, jūsų manymu, tokių pajėgų atsiradimas sustiprintų NATO?

– Visų pirma nemanau, kad dabar tai labai aktuali idėja. ES susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis, ir šiuo metu niekas rimtai apie vidinę ES kariuomenę nekalba. Antra, esminis dalykas yra pajėgumai. Jeigu Europos kariuomenė sukurs papildomų pajėgumų, tuomet tikrai galime atrasti būdų dirbti kartu. Jau dabar turime tarptautines brigadas, JAV nuolat bendradarbiauja su Europos karo vadais ir pan. Bet, deja, kai žmonės kalba apie Europos kariuomenę, jie neturi galvoje papildomų pajėgumų. Jie paprastai kalba apie organizacinį perdalijimą, nesukuriant nieko naujo, ir tai yra nieko nepridedantis tuščias eikvojimas.

Galiausiai daugelis idėjų apie Europos kariuomenę buvo susijusios su NATO pakeitimu ir JAV išstūmimu iš Europos. Nemanau, kad tikrai daug žmonių Europoje to nori. Ši idėja tarsi numirė apie 2005-uosius, kai žmonės iš tiesų įsitikino, kad jie nori turėti JAV šalia, nes nenori išleisti daug lėšų saugumui ir nenori Vokietijos vadovavimo. Todėl aš šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

– Pasikeitus geopolitinei padėčiai dažnai kalbama apie Skandinavijos valstybių – Švedijos ir Suomijos galimą prisijungimą prie NATO. Kiek tai yra įtikėtina artimiausiu metu ir kaip tai sustiprintų Baltijos valstybių saugumą?

– Visų pirma, jei šios šalys norės prisijungti prie NATO, Aljansas jas tikrai priims, nes šios valstybės prisidės realiomis pajėgomis iš karto. Jos yra ES narės, jos yra NATO partnerės, taigi prisijungimas įvyktų tikrai nesudėtingai. Jei kal­bame apie Baltijos šalis, tai, žinoma, būtų labai naudinga, nes jos suformuotų geografinį vieningumą ir sinergiją.

Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį.

Šiuo metu Švedija labai rimtai svarsto galimybę prisijungti prie NATO, tačiau iki šiol nėra priėmusi galutinio sprendimo. Švedijos valdžioje esantys socialdemokratai rimtai tiria šį klausimą ir mėgina supažindinti su tokia galimybe visuomenę. Opozicija, kurią sudaro daugiausia dešiniosios partijos, palaiko Švedijos narystę NATO. Taigi Švedija juda šia kryptimi. Bet tai neįvyks šios parlamento kadencijos metu, tai yra Švedija nesieks narystės iki kitų rinkimų. Tačiau tai gali nutikti po rinkimų – jei laimės konservatoriai, kurie palaiko narystę, arba socialdemokratai, kurie prieš tai įtikins savo rinkėjus šiuo klausimu.

Turbūt didžiausias Švedijos narystės stabdys yra Suomija, nes Švedija nenori prisijungti viena. Suomiai prieš kelerius metus aktyviai diskutavo apie narystės galimybę, tačiau šiuo metu tokios kalbos pritilo. Manau, švedai nori būti tikri, jog Suomija yra pasirengusi priimti faktą, kad Švedija taptų NATO nare. Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį. Bet iki tol yra jautrus abiejų šių šalių sutarimas, kuris turi įvykti, ir tik tada matysime kažką išorėje.

Kurtas Volkeris (g. 1962 m.)

JAV užsienio ir nacionalinio saugumo politikos ekspertas, turintis apie 30 metų patirties valdžios, akademiniame ir privačiame sektoriuose. 1986 m. jis, kaip užsienio politikos ekspertas, pradėjo karjerą CŽV, vėliau dirbo senatoriaus Johno McCaino komandoje bei JAV misijoje prie NATO. 2008–2009 m. ėjo nuolatinio JAV ambasadoriaus prie NATO pareigas.

Šiandien K.Volkeris yra Vašingtone įsikūrusio Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto vykdomasis direktorius, taip pat konsultantas tarptautinio verslo klausimais. Jis dėstė transatlantinius santykius George’o Washingtono universiteto Elioto tarptautinių santykių mokykloje.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

65 už, 12 prieš, 14 susilaikė – tokiu balsavimu Seimas priėmė bene reikšmingiausią šios kadencijos teisės aktą – naująjį Darbo kodeksą, tačiau Prezidentė vetavo jį. Kodėl? Kas tokio blogo šiame dokumente?

Darbo kodekso priėmimas truko gerą pusdienį, nes parlamentarams reikėjo apsvarstyti ir balsuoti dėl kiekvieno kodekso straipsnio atskirai. Seimo nariai buvo užregistravę daugybę pataisų, tačiau didžiajai jų daliai nebuvo pritarta ir iš esmės pasilikta prie dar pernai mokslininkų parengto Darbo kodekso projekto, kuris yra platesnio socialinio modelio projekto dalis. Visą jį sudaro Darbo kodeksas ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso tai daugiau kaip 40 naujų ar taisomų teisės aktų. Tačiau baigęs pavasario sesiją šios kadencijos Seimas šių įstatymų jau nebepriims.

„Pasiūlymai, kurie nukrypo nuo to, ką mes prieš metus siūlėme Socialinių reikalų ir darbo komitete, nepraėjo, todėl balansas buvo išlaikytas, nors jį ir bandyta patraukti į profsąjungų ir darbuotojų pusę“, – po balsavimo sakė Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis.

Liberalai apgailestavo, kad kodeksas galėjo būti ambicingesnis, o darbo santykiai reglamentuoti dar lanksčiau.

Svarstant naująjį Darbo kodeksą ideologinės takoskyros peržengė partijų ribas. Socialdemokratai, teoriškai labiau turintys ginti darbuotojus, vieningai balsavo „už“, išskyrus iki tol aktyviu kodekso šalininku buvusį Algirdą Sysą, kuris pareiškė apskritai nebalsuosiąs. O konservatoriai pasidalijo į priešingas stovyklas: kone aktyviausiu kodekso priešininku tapo Rimantas Dagys, liberalesnes įstatymo pataisas siūlė kitas konservatorius Dainius Kreivys. Liberalai apgailestavo, kad kodeksas galėjo būti ambicingesnis, o darbo santykiai reglamentuoti dar lanksčiau, nors kai kurie Mišrios grupės parlamentarai būsimą padėtį lygino su Afrikos šalimis ir piešė liūdniausius emigracijos scenarijus.

Senasis kodeksas nefunkcionavo

Tačiau su Afrikos valstybėmis Lietuva lygiavosi kaip tik iki tol. Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal darbo santykių lankstumą mūsų šalis pernai užėmė 106 vietą, kai kaimyninės Latvija ir Estija – atitinkamai 24-ą ir 9-ą pozicijas. Apie darbo santykių nelankstumą Lietuvoje ne kartą kalbėjo Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija ir kiti ekspertai. Palyginus šį trijų regiono valstybių rodiklį, nesudėtinga nuspėti, kuria kryptimi potencialūs investuotojai tikriausiai nepasuks.

Naujojo Darbo kodekso priešininkai kovoja už dokumentą, įsigaliojusį 2003-iaisiais. Maždaug pusė nuostatų į jį buvo tiesiogiai perkeltos iš 1972 m. sovietinio teisės akto, pritaikyto tuometei ekonominei realybei, visų pirma fabrikų darbui. Todėl, pagal senąjį teisės aktą, skirtumo tarp gamyklos darbuotojo ir samdomos namų auklės iš esmės nebuvo. Tačiau maždaug du trečdalius darbo vietų šiandien sukuria smulkusis ir vidutinis verslas.

Užsienio įmonės, pratusios prie vakarietiškų standartų ir pažodžiui besilaikančios įstatymo raidės, dažnai vos pradėjusios veiklą pasijusdavo nekonkurencingos, nes neišmanė „vietinio konteksto“.

Dar didesnė problema buvo ta, kad senasis Darbo kodeksas dažniausiai tiesiog neveikė. Per ekonominę krizę masiškai atleidinėjant žmones, vos ketvirtadalis jų sulaukė išeitinės išmokos, o kiti esą išėjo savo noru arba buvo atleisti susitarus. Vos 5 proc. šalies įmonių darbuotojams mokėjo už viršvalandžius, nors manoma, kad realus viršvalandžių skaičius yra gerokai didesnis. Be to, apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, dirbančių neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gaunančių nelegalius vokelius.

Dėl to užsienio įmonės, pratusios prie vakarietiškų standartų ir pažodžiui besilaikančios įstatymo raidės, dažnai vos pradėjusios veiklą pasijusdavo nekonkurencingos, nes neišmanė „vietinio konteksto“.

Žingsnis „lankstisaugos“ ekonomikos link

Tą patį pabrėžia ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Jos vertinimu, naujojo Darbo kodekso priėmimas yra pirmas realus žingsnis vykdant būtinas reformas, kurios įgyvendintų vadinamąjį „lankstisaugos“, arba „flexicurity“, modelį, galintį ne tik užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimui palankią aplinką, bet ir atverti galimybes greičiau bei lanksčiau reaguoti į globalios ekonomikos aplinką, taip pat didinti darbuotojų gerovę.

Ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu būdu – gerinant jiems darbo sąlygas.

„Didesnė darbo sutarčių įvairovė sudaro platesnes galimybes darbdaviui ir darbuotojui susitarti. Viešai keliamos abejonės, kad šis priimtas variantas nėra palankus darbuotojams, neatitinka tikrovės, nes nė vienas darbdavys neatsisakys įmonei pridėtinę vertę kuriančio darbuotojo ir, rinkoje esant kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui, visomis išgalėmis stengsis tokį darbuotoją išlaikyti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas, tad ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu būdu – gerinant jiems darbo sąlygas“, – teigia šalies pramonininkai.

„Flexicurity“ modelis, kaip „Veidui“ yra sakęs Danijos užimtumo ministerijos vyriausiasis politikos patarėjas Thomas Molstedas Jorgensenas, atsiremia į tris bazinius elementus: tam tikro lygio nedarbo draudimą ir socialinį saugumą, lanksčius ir dinamiškus darbo santykius, leidžiančius darbdaviui lengvai pasamdyti ir atleisti darbuotoją, bei dialogą ir konsensusą tarp socialinių partnerių.

Devynių rūšių darbo sutartys

Naująjį Darbo kodeksą iš viso sudaro 260 straipsnių, todėl jiems visiems apžvelgti būtų reikalinga atskira studija. Vis dėlto daugelis ekspertų ir darbdavių sutaria, kad viena svarbiausių darbo reglamentavimo naujovių yra net devynių rūšių darbo sutartys. Iki šiol šalyje buvo galima pasirašyti neterminuotas, terminuotas, trumpalaikes ir sezonines sutartis, taip pat susitarimus dėl antraeilių pareigų bei nuotolinio darbo. Terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, trumpalaikė – dviem mėnesiams, sezoninė – aštuoniems mėnesiams.

Naujajame Darbo kodekse greta šių sutarčių atsiranda pameistrystės, laikinosios, nenustatytos apimties, projektinio darbo, darbo keliems darbdaviams darbo sutartys. Terminuotas darbo sutartis bus galima sudaryti tam tikram laikotarpiui arba konkrečių darbų atlikimo laikui. Šias sutartis bus galima sudaryti ir nuotoliniam darbui, tačiau jos negalės sudaryti daugiau nei penktadalio visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių.

Laikinojo darbo sutartyje darbuotojas įsipareigos tam tikrą laikotarpį atlikti darbus laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai. Daug aistrų Seime sukėlė faktas, kad laikinojo įdarbinimo įmonės nebus licencijuojamos, o tik prižiūrimos valstybės. Tuo tarpu pameistrystės darbo sutartis bus sudaroma priimant į darbą asmenį, siekiantį darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją ar kompetencijų pameistrystės mokymo organizavimo forma. Maksimali jos trukmė – šeši mėnesiai.

Dar viena svarbi naujovė yra vadinamoji tuščia darbo sutartis, pagal kurią darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nėra nustatytas, tačiau darbuotojas įsipareigoja darbo funkciją atlikti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui sumokėti už jo atliktą darbą. Minimalioji darbo trukmė, kurią turi išdirbti darbuotojas, yra tik aštuonios valandos per kalendorinį mėnesį. Tokių sutarčių skaičius negali viršyti dešimtadalio visų darbdavio darbo sutarčių.

O pagal projektinio darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dirbti, apsibrėžiant konkretų projekto rezultatą ir nustatant jo pabaigą. Maksimalus jos terminas – dveji metai, o tokių sutarčių skaičius taip pat negali viršyti dešimtadalio visų sutarčių.

Daugiau viršvalandžių, lengvesnis atleidimas

Naujajame Darbo kodekse didinama maksimali viršvalandžių trukmė. Šiuo metu jie negali viršyti 120 valandų per metus, taip pat numatyta, kad darbuotojo darbas su viršvalandžiais per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, o per savaitę – aštuonių valandų. Už šį darbą turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro darbo užmokesčio.

Pagal naująjį įstatymą maksimali viršvalandžių trukmė išaugo iki 180 valandų per metus, o kolektyvinėje sutartyje galima susitarti ir dėl ilgesnių viršvalandžių. Per savaitę negalima dirbti daugiau kaip aštuonių valandų, nebent darbuotojas pats sutinka dirbti iki 12 valandų. Tokiu atveju per apskaitinį laikotarpį negalima dirbti daugiau kaip 48 valandų viršvalandžių. Išliko nuostata, kad už tokį darbą turi būti mokama pusantro darbo užmokesčio, už tokį darbą poilsio dieną arba naktį nustatytas ne mažesnis kaip dvigubas, už švenčių dieną – pustrečio darbo užmokesčio dydis.

Šiuo metu nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turi apie tai būti įspėtas prieš du mėnesius, o išeitinė kompensacija jam išmokama pagal darbo stažą įmonėje. Išdirbus daugiau nei 20 metų išeitinė siekia net šešių mėnesių vidutinį darbo užmokestį. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikus iki 14 metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, o įspėjimas turi būti pateiktas prieš keturis mėnesius.

Nuo 2017 m., jeigu priimtas Darbo kodeksas įsigalios, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turės būti įspėtas prieš mėnesį, o išdirbus trumpiau nei metus – prieš dvi savaites. Terminai dvigubinami prieš tai minėtoms labiau pažeidžiamoms darbuotojų grupėms.

Atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbas truko trumpiau nei metus – pusės vidutinio dydžio išeitinė. Bus sukurtas Ilgalaikis darbo išmokų fondas, iš kurio bus papildomai mokama ilgesnį stažą turintiems darbuotojams. Darbo kodekse numatyta galimybė darbuotoją atleisti labai greitai ir nenurodant priežasties – tuomet apie tai reikės įspėti prieš tris darbo dienas ir išmokėti pusės metų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Naujajame teisės akte taip pat numatyta pasikeitusi atostogų trukmė: vietoj 28 kalendorinių – 20 darbo dienų. Tai reiškia, kad skirtumą pajus darbuotojai, mėgstantys išnaudoti po vieną ar keletą atostogų dienų. Tokiu atveju laisvadienių jiems sumažės. Atostogaujant po 10 dienų iš eilės laisvadienių nebus prarandama.

Darbo santykių reglamentavimo Baltijos valstybėse palyginimas

Lietuva (pagal naująjį Darbo kodeksą)

1) Pasaulio ekonomikos forumo reitingo vieta (darbo santykių lankstumas): 106.

2) Vidutinis atlyginimas (neto) – 583 Eur.

3) Mokamos atostogos: 20 darbo dienų per metus.

4) Viršvalandžiai: galima dirbti ne daugiau kaip 180 val. viršvalandžių per metus, tačiau kolektyvinėse sutartyse galima susitarti ir dėl ilgesnių viršvalandžių. Už viršvalandžius darbdavys gali atsiskaityti tiek pinigais, tiek atostogomis.

5) Darbo sutartys: kodeksas numato 9 skirtingų rūšių darbo sutartis: neterminuota, terminuota, laikinojo darbo, pameistrystės, nenustatytos apimties, projektinio darbo, darbo vietos dalijimosi, darbo keliems darbdaviams bei sezoninio darbo.

6) Atleidimas: darbuotojui turi būti išmokėta vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atleidžiamam darbuotojui papildomai iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo išmokama ilgalaikio darbo išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje: 1 mėn. užmokesčio dydžio – 3–5 m.; 2 mėn. – 5–10 m.; 3 mėn. dydžio – 10–20 m., 4 mėn. – esant daugiau kaip 20 m. darbo stažui.

7) Įspėjimas: darbo sutartį nutraukiant darbdavio iniciatyva ir be darbuotojo kaltės, darbuotojas turės būti įspėjamas prieš vieną mėnesį iki atleidimo, o jei jis išdirbo įmonėje mažiau nei vienus metus – prieš dvi savaites. Šis terminas dvigubės darbuotojams, kurie augina vaiką iki 14 m. ir kuriems iki pensijos likę mažiau kaip 5 m., trigubės – jei iki senatvės pensijos lieka mažiau kaip 2 m., ir neįgaliesiems.

Nėštumo ir gimdymo atostogos: 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – 70 kalendorinių dienų). Darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos 30 kalendorinių dienų nepertraukiamos trukmės tėvystės atostogos. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka 3 mėn.

Latvija

1) 24 vieta.

2) 664 Eur.

3) 20 darbo dienų (4 kalendorinės savaitės).

4) Gali būti dirbami darbdaviui ir darbuotojui sutarus. Negali viršyti 144 val. per 4 mėnesius.

5) Darbo sutartys sudaromos neribotam laikui, išskyrus konkrečius atvejus, kai leidžiamos terminuotos sutartys. Tokių išimčių yra daug: sezoninio darbo sutartys, darbas veiklos srityse, kuriose nuolatinis darbas negalimas, nesamo darbuotojo pakeitimas, atsitiktinis darbas, paprastai įmonėje nevykdomas darbas ir pan. Terminuoto darbo trukmė negali viršyti 2 m. (įskaitant pratęsimus), o sezoninis darbas – 10 mėn. per metus. Jei darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi ilgiau, laikoma, kad pasirašyta neterminuota darbo sutartis.

6) Darbuotojui išmokama 1 mėn. atlyginimo dydžio išeitinė kompensacija, jei jis išdirbo įmonėje mažiau nei 5 m., 2 mėn. – išdirbus 5–10 m., 3 mėn. – turint daugiau nei 10 m. darbo stažo ir 4 mėn. atlyginimo dydžio kompensacija – išdirbus daugiau nei 20 m.

7) Įspėjimo terminas nepriklauso nuo darbuotojo išdirbto laiko ir visada yra toks pat – 1 mėn., nesvarbu, ar darbuotojas dirbo mažiau nei metus, ar daugiau nei 10 m., nebent kolektyvinėje sutartyje būtų numatyta kitaip.

56 dienos iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – papildomos 14 dienų). Tėvystės atostogos po vaiko gimimo – 10 kalendorinių dienų per 2 mėn. po vaiko gimimo.

Estija

1) 9 vieta.

2) 903 Eur.

3) 24 darbo dienos, nebent darbuotojas ir darbdavys susitaria kitaip. Kai kurioms profesijoms numatytos ilgesnės atostogos.

4) Viršvalandžiai reglamentuojami darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Už viršvalandžius darbdavys turi mokėti 1,5 karto didesniu tarifu. Darbuotojo darbo laikas negali viršyti 52 val. per savaitę.

5) Darbdaviai ir darbuotojai gali pasirašyti tiek terminuotas, tiek ir neterminuotas darbo sutartis. Neterminuotos darbo sutartys nėra griežtai reglamentuotos, tačiau numatyta, kad jos turi būti pagrįstos ir negali būti ilgesnės nei 5 m. laikotarpiui. Darbo sutartys gali būti pasirašomos konkrečiam terminui, jeigu tai yra sezoninis darbas arba laikinas įmonės poreikių padidėjimas.

6) Nepaisant išdirbto laiko, darbuotojui išmokama 1 mėn. atlyginimo išeitinė kompensacija. Papildomos kompensacijos mokamos iš analogiško Lietuvoje kuriamam Ilgalaikio darbo išmokų fondo.

7) Įspėjimo terminas priklauso nuo darbuotojo išdirbto laiko. Mažiau nei metus išdirbusį darbuotoją reikia įspėti prieš 15 kalendorinių dienų, 1–5 m. – 30 kalendorinių dienų, 5–10 m. – 60 dienų, daugiau nei dešimtmetį – 90 kalendorinių dienų.

70 dienų iki gimdymo ir 70 dienų po gimdymo. Tėvystės atostogos po vaiko gimimo – 10 kalendorinių dienų per 2 mėn. prieš arba po vaiko gimimo. Kompensacija už tėvystės atostogas apskaičiuojama pagal vidutinę algą, bet negali viršyti 3 vidutinių Estijos atlyginimų dydžio.

"Scanpix" nuotr.

Kone kasmet Lietuvoje gerinami grūdų derliaus rekordai, o pernai jų išauginta per 6 mln. tonų – dvigubai daugiau nei prieš 25 metus, vos atkūrus nepriklausomybę. Pirmieji deklaruotų pasėlių rezultatai rodo, kad grūdų hektarų skaičius šiais metais vėl padidėjo – apie 5,5 proc., palyginti su 2015-aisiais, todėl ir šiemet grūdų derlius turėtų būti didelis.

Kaip sako įmonės „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas, pastarasis lie­­tus daro papildomą teigiamą poveikį bū­­simam derliui, o ypač vasariniams pasėliams – žirniams, pupoms, vasariniams kviečiams, mie­­žiams, nes šie po gegužę užsitęsusių sausrų iki šiol atrodė prastokai. Kur kas daugiau drėg­­mės sulaukė kiek anksčiau – balandžio pradžioje pa­sėti pasėliai bei žieminiai javai, todėl jų turėtų būti prikulta panašiai tiek, kiek ir pernai.

Išaugę plotai, panašus derlius

Lietuvoje auginamos 8 pagrindinės grūdinės kultūros ir beveik visų jų bendras hektarų plotas šiemet padidėjo. Derlingiausių ir gausiausiai auginamų kviečių – nuo 834 tūkst. iki 871 tūkst., kvietrugių – maždaug tūkstančiu, iki 101 tūkst. ha. Keleri metai iš eilės beveik dvi­­gubai didėja žirnių laukai (iki 154 tūkst., 2015 m. – 80 tūkst. ha), ūkininkai nevengia daž­­niau imtis ir pupų (68 tūkst., pernai – 61 tūkst. ha) bei avižų auginimo (2015 m. – 64 tūkst., šiemet – 69 tūkst. ha).

Labiausiai šiemet sumažėjo miežių laukai (nuo 200 iki 170 tūkst. ha), šiek tiek susitraukė ir auginamų rugių bei rapsų plotai.

Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga.

Pirminiais duomenimis, šiemet bendras grū­­dinių kultūrų hektarų skaičius Lietuvoje sieks 1,62 mln. (2015 m. – 1,54 mln.). Savo že­mę užsėti grūdais ūkininkus dažnai verčia nepalankios rinkos sąlygos kituose žemės ūkio sektoriuose, visų pirma pienininkystės. Mažos supirkimo kainos ir neaiškios perspektyvos le­mia, kad auginamų grūdų plotai šalyje kasmet pastebimai plečiasi.

„Iš dalies tokią padėtį lėmė situacija ki­­tuose sektoriuose. Augalininkystė pa­sta­ruoju metu tapo pelningesne žemės ūkio šaka. Tačiau negalima teigti, kad ji sta­biliai pelninga, kaip ir kiekvienas vers­las, kaip parodė pernai metų situacija. Labai stipriai plėstis toliau nebėra kur, nes ekonomiškai apsimokančios ir tinkamos ja­vams auginti žemės jau yra dirbamos“ – aiškina Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruš­čiaus­kienė.

Pernai buvo kone idealūs grūdų derliui metai – pakankamai drėgmės, nuosaikus ir šiltas pavasaris, periodiškai pa­lydavo. Pati gamta 2015-aisiais pakankamai išdžiovino grūdus, todėl daugeliui ūkininkų net neprireikė elevatorių paslaugų.

Pastaruoju metu šalyje išplėtotas grūdų sau­gojimas atvirose aikštelėse, taip pat mažinan­tis elevatorių apkrovą. Dauguma ūkininkų ir žemės ūkio bendrovės turi savo grūdų saugyk­las ir džiovyklas, todėl iki pardavimo gali saugoti juos patys. Dalis grūdų išvežama tiesiai į uostą. Eilės tampa neišvengiamos tik esant lietingam orui.

Šiemet gegužę užsitęsusi sausra įtakos derliui neabejotinai turės, todėl bendras visų grūdinių kultūrų derlingumas greičiausiai bus šiek tiek menkesnis. Tačiau, pasak K.Šimo, kadangi bendras hektarų skaičius vėl padidėjo, grū­dų derlius šiemet turėtų būti panašus kaip ir pernai – gal tik apie 100 tūkst. tonų mažesnis.

Eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų.

„Kviečių, rapsų, miežių, žirnių derlingumas bus šiek tiek mažesnis, todėl šiemet galima pla­nuoti 6,4 mln. tonų grūdų derlių. Tačiau jei­gu pridėsime, kad šiuo metu turime perteklių iš pernai metų, tiek ūkininkai, tiek eksportuotojai turi 150–200 tūkst. tonų neparduotų grū­dų, ir neaišku, ar per likusius pusantro mėnesio pavyks tai eksportuoti, kol kas tokio didelio poreikio nėra ir jie gali persikelti į kitus metus. Todėl eksporto balansas, kuris pernai buvo 4,15 mln. tonų, šiemet numatomas apie 4 mln. tonų grūdų. Taip atrodo iš šiandienos per­­spektyvos ir dar daug visko gali nutikti. Ap­skritai sakoma, kad iki Joninių lietus yra aukso vertės, o po to jis jau gadina derlių. Didelė kait­ra taip pat gali sumenkinti kokybę“, – pasakoja K.Šimas.

Kita vertus, ne visų šalies regionų ūkininkai gali piešti tokį palankų vaizdą. Pavyzdžiui, Suvalkijoje žiemą buvo mažai sniego ir drėgmės, todėl dalis žieminių pasėlių iššalo.

Kainų didėjimo nesitikima

Lietuva yra viena iš tų retų pasaulio valstybių, kuriose kasmetinio grūdų likučio paprastai nelieka, nors kitose pasaulio valstybėse gana įprasta, kad bent dešimtadalis, o kartais ir penk­tadalis derliaus lieka neparduoda. Tačiau šiandien įtaką Lietuvos grūdų augintojams daro ir unikali situacija tarptautinėje rinkoje – pa­saulinis kviečių rezervas šiuo metu yra di­džiausias istorijoje ir siekia per 250 mln. tonų. Sukauptos ir didžiulės kitų grūdinių kultūrų atsargos – iš viso jos siekia apie 470 mln. tonų.

Pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę sa­vo užaugintus grūdus.

„Grūdai yra biržos prekė, todėl esame priklausomi nuo pasaulinės situacijos rinkoje. Esant grūdų pertekliui kainų mažėjimą ryškiai pajuto tiek Lietuvos grūdų augintojai, tiek jų prekyba užsiimančios įmonės. Todėl kai kurių ūkininkų sandėliuose yra tikrai nemažai pernykščių grūdų, kurie į aruodus suvažiuos kartu su nauju derliumi ir taps nemažu galvos skausmu elevatoriams dėl jų galimo užkrėtimo aruo­diniais kenkėjais“, – situaciją apibūdina D.Ruš­čiauskienė.

Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (LŽŪIKVC) duomenimis, 2014-ųjų birželį kviečių supirkimo kaina siekė 194 Eur/t, pernai tuo pačiu metu – 174 Eur/t, o šį birželį – apie 150 Eur/t. Per penkerius metus grūdų kaina sumažėjo maždaug trečdaliu.

Taigi pernai labiausiai išlošė ūkininkai, su­darę išankstines sutartis ir, ne­lauk­dami pa­va­sario, iš karto pardavę savo užaugintus grūdus.

K.Šimo teigimu, tokias mažas kainas visų pirma ir lemia pasaulinis grūdų perteklius. Be to, situaciją koreguoja ir va­di­namųjų Juodosios jūros valstybių ekonominė padėtis: Rusijos ir Ukrainos va­liutos yra nuvertėjusios, todėl šios šalys grūdus parduoda gerokai pigiau, ir tai neleidžia kitiems europiečiams didinti kainų.

Galimybė atrasti tolimesnes rinkas

Pasikeitė ir grūdų pirkėjų elgesys. Anks­čiau arabų valstybės sudarydavo di­de­lius pirkimo sandorius bent pusei me­tų į priekį ar panašiam laikotarpiui, o šian­dien privatūs ir valstybiniai pirkimai vyks­ta „čia ir dabar“ – sandoriai sudaromi mėnesiui, daugiausia dviem mėnesiams į priekį. Kritusios naftos kainos apsunkino šių šalių ekonominę situaciją, sumažėjo ir jų valiutų perkamoji galia. Perkantiems doleriais produkcijos kaina taip pat išaugo. Šiuo metu jau kiek atsitiesusi naftos kaina galbūt šį sezoną si­tuaciją pagerins.

Arabų šalys yra nuolatinės lietuviškų grūdų pirkėjos. Prieš trejus ketverius metus svarbiausia importuotoja buvo Saudo Arabija. Po pertraukos ji vėl aktyviai įsitraukė į rinką. Iki tol nuolatinis pirkėjas buvo Iranas, kurį laiką pirk­­davęs apie 80 proc. lietuviškų antros klasės kviečių.

„Eksporto dėlionė priklauso nuo to, kur ir kas turi kokią kokybę, kokias problemas išgyve­na. Tradicinis mūsų regionas, visada esantis prekybos balanse, – tai Artimieji Rytai. Tačiau, pa­vyzdžiui, jeigu Prancūzijos ar Rusijos grūdai nė­ra kokybiški, kartais mūsų produkcija pa­ten­ka ir į jų rinkas – Alžyrą ar Libiją. Dabar pa­ma­žu galvojame apie tolimesnes valstybes. Prieš dvejus metus pradėjome eksportuoti į Ku­­­bą, bet tai buvo laikinas dalykas. At­ran­da­me ki­tų nišų – Malaiziją, dėl didelių sausrų antri me­tai iš eilės grūdus importuoja Indija. Šiemet indai gali importuoti net iki 7 mln. to­nų grūdų, daugiausia iš Australijos, tačiau jie visko neuždengs. Atpigęs laivų transportas leidžia pro­duk­ciją plukdyti toliau“, – pasakoja K.Šimas.

Išliksime žaliavos eksportuotojai

Šiuo metu daugiau nei 4 mln. tonų grūdų, arba maždaug du trečdaliai visos lietuviškos produkcijos, eksportuojama. Eksportui skirtų grūdų supirkimo kainos yra didesnės. Ar galima tikėtis, kad vidaus vartojimas arba įvairių produktų gamyba padidės ir Lietuva netaps vien žaliavos eksportuotoja?

D.Ruščiauskienės teigimu, perdirbimas di­dė­ja tiek, kiek didėja ir eksportas. Per pastaruo­sius metus šis rodiklis išaugo apie 100 tūkst. tonų, daugiausia dėl krakmolo bei išvesti­nių jo produktų ir pašarų gamybos. O vidaus vartojimas laisvo prekių judėjimo sąlygomis iš­lieka panašus, šiek tiek mažėdamas kartu su ša­lies gyventojų mažėjimu.

LŽUIKVC duomenimis, šalyje išaugo ir kitų grūdų bei rapsų produktų gamyba – pagaminta daugiau kvietinių miltų, dribsnių, salyklo. Tačiau sumažėjo kruopų ir rapsų aliejaus pra­monės apsukos.

K.Šimo nuomone, šiek tiek vidaus vartojimas visada gali didėti, nes atsiranda įvairių iš­ves­tinių produktų. Tačiau kalbama daugiausia apie kelis procentinius punktus, o galimybių ryš­kesniam augimui nėra daug.

„Mažėjantis gyventojų skaičius lemia tai, kad maisto produktų vietinė rinka absorbuoti ne­gali. Krakmolas ar kiti perdirbti produktai vis tiek yra žaliavos. O eksportuoti galutinį pro­­­duktą – duoną ar miltus nėra tikslo, nes Uk­­raina ar Baltarusija tai pagamina kur kas pi­giau, todėl konkuruoti nėra tikslinga“, – tvirti­na pašnekovas.

Jo teigimu, kaip žaliava, grūdas yra saugiau­sias mūsų šaliai, nes pasauliui nuolat kintant prisitaikyti prie nuolatinių rinkos pokyčių yra labai sunku. Tarkim, parduotume kokį pusfabrikatį Vokietijoje, ir staiga šioje rinkoje kas nors atsitiktų. Gaminiui perorientuoti reikėtų bent penkerių–septynerių metų. O grūdų ža­liavą vienais metais gali parduoti vienoje pa­sau­lio pusėje, kitais – jau kitoje, ir kiekvienas kraštas juos vartoja pagal savo norus, skonį ir vartojimo tradicijas. Eksportuotojams tai leidžia būti kur kas labiau nepriklausomiems.

Dovaidas PABIRŽIS

Klaipėdos valstybinė kolegija (KVK) jau keletą metų iš eilės išlaiko Vakarų Lietuvos aukštojo mokslo lyderės poziciją tarp stojančiųjų. Net 41 proc. visų bakalauro studentų regione renkasi šią mokslo įstaigą. KVK orientuojasi į praktinį valstybės ir krašto specialistų poreikį, todėl beveik du trečdaliai jaunuolių studijoms gauna valstybės finansavimą.

„Pastebimos kelios Vakarų regiono plėtros tendencijos. Visų pirma tai pramonės vystymasis – Klaipėda yra laisvosios ekonominės zonos plėtros lyderė. Sulaukiame daug užklausų apie tai, kiek galime parengti inžinierių, be kurių tų įmonių atėjimas nėra įmanomas. Vakarų Lietuva  geografine padėtimi patraukli kaip rekreacinė zona, tad sveikatingumo, poilsio paslaugoms teikti taip pat reikalingi kvalifikuoti specialistai. Senstanti visuomenė diktuoja ir padidėjusį socialinių, slaugos darbuotojų poreikį. Visus šiuos specialistus šiandien rengiame, o darbdaviai jų laukia jau dabar“, – sako KVK Studijų ir karjeros centro vadovė Vilma Bridikienė.

Statistika rodo, kad 44 proc. kolegijos paskutinio kurso studentų jau turi darbą pagal specialybę, o per pirmuosius metus po studijų baigimo sėkmingai įsidarbina 82 proc. absolventų. Dar 9 proc. nurodo sėkmingai tai padarę užsienyje. Studijos kolegijoje remiasi praktiniu mokymu, tad absolventai iš karto sėkmingai taiko įgytas žinias realioje darbo vietoje ir vos 2,5 proc. absolventų nusprendžia tęsti studijas magistrantūroje.

KVK vykdo 26 biomedicinos, technologijos, fizinių ir socialinių mokslų sričių nuolatines ir ištęstines studijų programas. Tarp populiariausių biomedicinos mokslų srities yra grožio terapijos, dietetikos, kineziterapijos studijų programos. Iš socialinių mokslų – logistikos vadybos, turizmo administravimo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studijų programos.

Apie  technologijos ir fizinių mokslų sričių specialistų poreikį kalbama jau ne pirmus metus. Nenuostabu, kad statybos, mechanikos inžinerijos, informatikos, automobilių techninio eksploatavimo studijų programos sulaukia vis didesnio stojančiųjų susidomėjimo. Renesansą išgyvena maisto technologijų studijų programa.

Kolegija aktyviai dalyvauja įvairiuose moksliniuose projektuose, vykdo reikšmingus taikomuosius mokslinius tyrimus, kurių rezultatus vėliau panaudoja visuomenė, valstybės institucijos ar privatus verslas.

Be pagrindinės pasirinktos profesijos, kolegijos studentams siūloma studijuoti ir papildomą gretutinę vadybos kryptį. Studentai privalo surinkti 60 vadybos studijų krypties kreditų ir ginti du baigiamuosius darbus. Sėkmingai baigus gretutines studijas išduodamas dvigubą kvalifikaciją patvirtinantis diplomas.

KVK svarba Klaipėdos kraštui neapsiriboja tik regiono ekonomikai reikalingų specialistų rengimu. Kolegija aktyviai dalyvauja įvairiuose moksliniuose projektuose, vykdo reikšmingus taikomuosius mokslinius tyrimus, kurių rezultatus vėliau panaudoja visuomenė, valstybės institucijos ar privatus verslas.

Kaip pasakoja KVK Kokybės centro vadovė Gitana Tauraitė-Janušauskienė, kartu su partneriais iš Lenkijos ir Latvijos vykdomas projektas biomedicinos ir IT srityje. Jo autoriai įžvelgia naują IT pritaikymo galimybę, padėsiančią spręsti psichologinę problemą – žmonių gebėjimo sutelkti dėmesį. Remiantis atliekamu tyrimu sukurta mobilioji programėlė, kuri padeda išlaikyti dėmesį.

KVK šiuo metu turi daugiau nei 140 sutarčių. Dažniausiai studentai pageidauja vykti į tolimesnes, kitokios kultūros ir klimato valstybes: Ispaniją, Portugaliją, Turkiją, Graikiją.

Kolegija teikia mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros paslaugas, kurias smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai perka už inovacinius čekius, tarkime, „Sveikatai palankių bei funkcionalių užkandžių asortimento sudarymas mokyklų aparatams“, „Netradicinių aliejinių kultūrų išspaudų panaudojimas kuriant funkcionaliuosius maisto produktus“, „Programų sistema optimaliam krovinio išdėstymui transporto priemonėje“. Pasak kolegijos Taikomosios mokslinės veiklos centro vadovės Jurgos Kučinskienės, į taikomuosius tyrimus aktyviai įsitraukia ir motyvuoti studentai. Kiekviena KVK studijų programa turi ir savo socialinius partnerius, todėl didelis dėmesys skiriamas praktikos pasirinkimui, vadovo atrankai bei reikiamų įgūdžių ugdymui.

Organizuodama įvairius renginius KVK aktyviai įsilieja į uostamiesčio bendruomeninį ir kultūrinį gyvenimą. 2015-aisiais iš viso buvo surengti 107 renginiai, daugiausia susiję su Klaipėdos krašto tradicijų puoselėjimu bei palaikymu, sportu ir gamtos išteklių išsaugojimu.

KVK šiuo metu turi daugiau nei 140 sutarčių. Dažniausiai studentai pageidauja vykti į tolimesnes, kitokios kultūros ir klimato valstybes: Ispaniją, Portugaliją, Turkiją, Graikiją.

Studijas uostamiestyje pamažu renkasi ir studentai iš užsienio. Šiuo metu iki 10 studentų iš Indijos ir Uzbekistano Klaipėdoje studijuoja dantų higieną, bendrosios praktikos slaugą ir socialinį darbą.

Užs. Nr. VPL1216

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Daugiausiai aukų nusinešusios šaudynės Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje ir skaudžiausias teroro aktas nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tokia etikete nuo šiol pažymėtas Orlando miestas Floridos valstijoje, kur pistoletu ir automatiniu ginklu apsiginklavęs, vadinamajai Islamo valstybei ištikimybę prisiekęs teroristas Omaras Mateenas įsiveržė į gėjų klubą ir nužudė mažiausiai 50 žmonių. Tragiškas išpuolis dar kartą iškėlė klausimus apie ginklų įsigijimo reguliavimą Amerikoje bei aktyvesnę kovą su teroristais Artimuosiuose Rytuose.

Pastaraisiais metais Vakarų Europa buvo ta vieta, kur pirmiausia nepavykdavo pažaboti islamistų terorizmo, o saugumas JAV buvo laikomas geriau organizuotu ir efektyvesniu. Belgijos ir Prancūzijos saugumo tarnybos buvo aršiai kritikuojamos dėl negebėjimo užkirsti kelio kruviniems ir itin gerai organizuotiems teroristų išpuoliams. Po žudynių Orlande atėjo JAV eilė. Federalinis tyrimų biuras (FTB) du kartus tyrė galimas žudiko O.Mateeno sąsajas su tarptautiniu teroristų tinklu ir abu kartus šis tyrimas buvo nutrauktas.

ISIS pasitelkia propagandą ir socialinius tinklus, per kuriuos tiesiog skatina jai prijaučiančius asmenis imti į rankas ginklus ir stoti į kovą savarankiškai.

Priešingai nei ilgą laiką didžiausią pavojų kėlusi „Al Qaeda“, rengusi centralizuotai ir kruopščiai suplanuotas operacijas, „Islamo valstybė“ (ISIS) pasitelkia propagandą ir socialinius tinklus, per kuriuos tiesiog skatina jai prijaučiančius asmenis imti į rankas ginklus ir stoti į kovą savarankiškai. Dėl to itin pavojingi tampa vieniši teroristai, iš esmės niekaip nesusiję su šia teroristine organizacija. Nuspėti ir užkardyti jų veiksmus yra kur kas sudėtingiau.

Atrodo, kad būtent toks teroristinis išpuolis ir surengtas Orlande. JAV prezidentas Ba­rackas Obama pareiškė, jog kol kas nėra jokių įrodymų, kad „Islamo valstybė“, prisiėmusi atsakomybę už išpuolį Orlande, iš tiesų yra su juo susijusi.

„Kol kas galima pasakyti tiek, kad tai yra neabejotinas namuose išaugusio ekstremizmo pavyzdys, dėl kurio visi buvome susirūpinę ilgą laiką. Vienas didžiausių šiandienos iššūkių mums yra tokio pobūdžio propaganda ir iškreiptas islamas, kurį matome internete. Tai įtraukia silpnus, problemų turinčius asmenis ir motyvuoja juos imtis veiksmų prieš žmones čia ar bet kur kitur pasaulyje“, – po išpuolio sakė JAV prezidentas.

Kol demokratai siekia griežtesnės ginklų kontrolės, respublikonai ragina prezidento administraciją imtis ryžtingesnių veiksmų kovoje su „Islamo valstybe“.

Baigiantis antrajai B.Obamos kadencijai akivaizdu, kad jam nepavyks įgyvendinti užsibrėžto ir dažnai primenamo siekio sugriežtinti ginklų įsigijimo tvarką šalyje – šie siūlymai iki šiol stringa Kongrese. Apie būtinybę tai padaryti ir riziką, kylančią parduodant ginklus praktiškai bet kam, B.Obama dar kartą priminė ir po šios tragedijos.

„Atsakomybė šiandien tenka Kongresui“, – apie išnaudotas prezidento teisėkūros galimybes sakė Baltųjų rūmų spaudos atstovas Joshas Earnestas.

O kol demokratai siekia griežtesnės ginklų kontrolės, respublikonai ragina prezidento administraciją imtis ryžtingesnių veiksmų kovoje su „Islamo valstybe“.

Floridoje ginklą įsigyti gali bet kas

Pagal Floridos valstijos įstatymus O.Ma­teenas abu ginklus galėjo įsigyti legaliai. Tą jis ir padarė, likus kiek daugiau nei savaitei iki kruvinos atakos. Automatinį ginklą jis galėjo išsinešti vos sumokėjęs pinigus, o 9 milimetrų pistoleto greičiausiai reikėjo laukti 72 valandas, nebent jam buvo išduota ginklo nešiojimosi licencija. Šis faktas dar nėra nustatytas.

Nors FTB du kartus tyrė jo veiklą ir sąsajas su tarptautiniais teroristais, net jei šie tyrimai ir nebūtų buvę nutraukti, žudikas šiuos ginklus vis tiek būtų galėjęs įsigyti. Federalinis įstatymas dėl draudimo įsigyti ginklų įtariamiems te­roristams Senate buvo atmestas pernai gruodį.

Kiekvienas asmuo, norintis įsigyti ginklą Floridoje, turi užpildyti anketą apie savo praeities faktus. Būtina atsakyti į klausimą, ar pirkėjas nebuvo teistas už sunkius nusikaltimus. Žmogžudystės, padegimai, užpuolimai ir panašūs nusikaltimai šioje valstijoje draudžia įsigyti ginklą teismo sprendime numatytą laiką. Pir­kėjui nurodžius teistumą, ginklas jam nėra parduodamas. Parduotuvės darbuotojas taip pat atlieka  kriminalinės pirkėjo praeities patikrinimą, paskambindamas Floridos teisėsaugai.

Nereti at­vejai, kai pirkėjas įsigyja ginklų prisistatęs kitu asmeniu.

Ginklas Floridoje nėra parduodamas dėl smurto artimoje aplinkoje – jei prieš pirkėją yra vykdomas tyrimas arba jau priimtas sprendimas asmeniui nesiartinti prie kurio nors jo šeimos nario. Ši tvarka galioja nuo 1996-ųjų. Šaunamasis ginklas taip pat neparduodamas asmenims, kurie nesavanoriškai buvo gydomi psichiatrijos ligoninėje. Nuo 2013-ųjų priimta pataisa, kad ginklo negali įsigyti ir savanoriškai ten besigydę pacientai.

Tačiau jokie patikrinimai nėra numatyti, jei vienas individualus asmuo parduoda ginklą kitam individualiam asmeniui. Be to, nereti at­vejai, kai pirkėjas įsigyja ginklų prisistatęs kitu asmeniu.

Smurtaujantis teisininkas

O.Mateenas gimė 1986-aisiais emigrantų iš Afganistano šeimoje Niujorke, bet dar vaikystėje su šeima persikėlė į Floridą. Vidurinėje mokykloje ir koledže jis dažnai keisdavo darbus – dirbo ir daržovių, ir kompiuterių parduotuvėse. 2006 m.  baigė studijas koledže ir įgijęs baudžiamojo teisingumo technologijų specialybę pradėjo dirbti Floridos pataisos namuose. Šį darbą O.Mateenas taip pat paliko vos po šešių mėnesių ir prisidėjo prie privačios saugos įmonės „G4S“ komandos. Dirbdamas čia jis saugojo golfo klubą bei teismo pastatą.

Su būsimąja žmona Sitora Yusufiy jis susipažino internete. Pasak jos, vyras tuomet atrodė beveik tobulas: užtektinai amerikietiškas jos laisvoms pažiūroms, bet ir užtektinai musulmoniškas, kad patiktų jos tradicinei šeimai. Pora susituokė 2009-aisiais, tačiau jų santuokinė laimė truko neilgai. Kaip pasakojo S.Yu­sufiy, Floridoje ji neturėjo nei draugų, nei šeimos, o jos vyras iš jos reikalavo nuolat būti namie. Kartais jis grįždavo namo įtūžęs ir smurtaudavo.

„Vieną kartą jo laukdama užmigau ant grindų. Viskas, ką prisimenu, buvo tai, kad jis ištraukė mano pagalvę ir trenkiausi galva į grindis, o tuomet jis pradėjo traukti mane už plaukų. Jis ėmė mane smaugti ir vos nenužudė. Man kažkaip pavyko ištrūkti ir jį sustabdyti“, – prisimena buvusi teroristo sutuoktinė.

Santuoka nutrūko po metų, o O.Mateenas skyrybų dokumentuose nurodė, kad ji buvo „negrįžtamai sugadinta“. Antrą kartą jis vedė 2013 m., bet ir ši santuoka vėliau iširo.

S.Yusufiy tvirtinimu, gali būti, kad O.Ma­tee­­nas buvo gėjus, tačiau slėpė savo tikrąją tapatybę iš pykčio ir gėdos. Pareigūnai atskleidė, kad teroristas naudojosi gėjų pasimatymų mobiliąja programėle, pats daugelį kartų lankėsi gėjų klubuose.

Dukart pateko į FTB akiratį

2013 m. O.Mateenas pateko į FTB akiratį, kai vienas iš bendradarbių pranešė apie jo pareiškimus dėl ryšių su tarptautiniais teroristais. FTB pradėjo tyrimą ir apie metus stebėjo O.Mateeną. Po tragedijos FTB direktorius Jamesas Comey sakė, kad agentai naudojo įvai­­rius tyrimo ir sekimo metodus – pasiuntė slaptąjį agentą užmegzti su įtariamuoju ryšio, slapta įrašinėjo jo pokalbius, sekė jo asmeninius finansus ir įplaukas. Saugumiečiai bendradarbiavo ir su Saudo Arabijos žvalgyba, norėdami išsiaiškinti jo kelionių į Meką 2011 ir 2012 m. tikslus. Nieko įtartino tuomet nustatyti nepavyko ir FTB savo tyrimą nutraukė.

Po dviejų mėnesių, 2014 m. liepą, jo pavardė vėl atsirado biuro suvestinėse – buvo nustatytas ryšys tarp jo ir jaunuolio iš Floridos Mo­nero Mohammado Abusalhos, kuris Si­rijoje įvykdė savižudišką teroro išpuolį, su­sprog­dindamas sprogmenų prikimštą sunkvežimį. Paaiškėjo, kad abu vyrai lankėsi toje pačioje mečetėje ir pažinojo vienas kitą. FTB tuomet apklausė O.Mateeną trečią sykį, bet ir tąkart jo ryšiai su teroristu pasirodė nereikšmingi.

Ištikimas tarpusavyje kovojančioms organizacijoms

Birželio 11-osios vakarą Orlando klube „Pulse“ vyko latino muzikos vakaras, jame tuo metu buvo daugiau nei 300 žmonių. O.Ma­teenas su dviem šaunamaisiais ginklais į klubą atvažiavo savo furgonu. Įsiveržęs į patalpas žudikas pradėjo šaudyti į žmones. Iš pradžių kai kurie lankytojai pamanė, kad šūvių garsai yra muzikos bei scenos efektų dalis ir nekreipė į tai dėmesio, tačiau netrukus klube kilo panika, lankytojai desperatiškai mėgino palikti pastatą. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams O.Mateenas pradėjo imti įkaitus ir atsitraukė gilyn į klubo patalpas, vėliau užsibarikadavo tualete.

Paskambinęs į policiją jis pareiškė esąs „Islamo valstybės“ kovotojas, įkvėptas „Al-Nusra“ kovotojų bei Bostono maratono sprogdintojų brolių Tamerlano ir Dzokharo Tsar­naevų. Įdomu tai, kad „Al-Nusra“ ir ISIS yra tarpusavyje kovojančios ir viena kitai priešiškos organizacijos.

Įkaitų drama tęsėsi net tris valandas. Maž­daug 5 valandą ryto policija šturmavo klu­bą ir teroristą nukovė. Nuo jo rankos žuvo mažiausiai 49 žmonės, dar daugiau nei 50 buvo sužeista. Didžioji dalis aukų buvo ispanakalbiai, kilę iš Puerto Riko.

Tapo svarbia prezidento rinkimų tema

Kruvinos žudynės netruko tapti rinkiminių JAV batalijų dalimi. Tiek respublikonų kandidatas į prezidento postą Donaldas Trumpas, tiek demokratė Hillary Clinton pasinaudojo šia proga pristatyti politinę programą ir įgelti savo oponentui.

Demokratų kandidatė pristatė trijų dalių planą, kaip įveikti „Islamo valstybę“ ir kitas ra­dikalias džihadistų grupuotes. H.Clinton kalbėjo apie būtinybę efektyviau sekti ir sustabdyti finansines teroristų perlaidas bei socialinių tinklų žinutes. Politikė taip pat pristatė programą, kuri padės tėvams, mokytojams, psichologams ir kitiems pastebėti jaunų žmonių radikalizmą prieš įvykstant skaudiems išpuoliams. Ji liaupsino B.Obamos administracijos pastangas kovoti su ISIS ir pabrėžė, kad Saudo Arabijai, Katarui, Kuveitui ir kitoms valstybėms jau se­niai laikas sustabdyti paramą radikalioms is­la­mo mokykloms ir mečetėms visame pasaulyje.

D.Trumpas išlaikė sau būdingą ugningą retoriką, Amerikos musulmonus pavadindamas „penktąją teroristų šalininkų kolona“, o imigraciją įvardydamas kaip pagrindinę terorizmo pavojaus grėsmę. „Pagrindinė priežastis, kodėl žudikas atsidūrė Amerikoje, yra ta, kad mes leidome jo šeimai čia atvykti“, – pareiškė respublikonų kandidatas.

Sėkmės atveju D.Trumpas žadėjo sustabdyti imigraciją iš visų valstybių, iš kurių yra kilę te­roristai, kada nors atakavę JAV, Europą ar kitas Amerikos sąjungininkes. Tuo pat metu D.Trum­pas šiek tiek netikėtai pamėgino pa­traukti į savo pusę ir netradicinės seksualinės orientacijos rinkėjus, pristatydamas save kaip tikrąjį Amerikos gėjų ir lesbiečių gynėją nuo radikalaus islamo.

Politikos apžvalgininkai pastebėjo, kad tokio pobūdžio krizės ir rinkėjų nepasitenkinimas valdžios negebėjimu įveikti „Islamo valstybės“ ir jos įtakos ne tik Artimuosiuose Rytuo­se, bet ir tėvynėje, kur kas naudingesnės D.Trum­­­pui, kuris apeliuoja į visuomenės baimes, įtarumą ir nusivylimą.

Pergalė jau netoli?

Tikimybė, kad po kruviniausio išpuolio nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios JAV imsis rimtesnių kovos veiksmų prieš „Islamo valstybę“, yra ne­didelė. Iki šiol prezidentas B.Obama sankcionavo oro antskrydžius ir nedidelį skaičių specialiųjų pajėgų, kurios nedalyvauja tiesioginėse kovose ir padeda JAV remiamoms grupuotėms, visų pirma kurdams.

Kongrese šiuo metu nėra konsensuso dėl to, kiek ilgai, kur ir kaip Amerika turėtų kovoti su „Islamo valstybe“. Respublikonai balansuoja ties reikalavimais rimčiau kovoti su teroristais, tačiau kartu ir su nenoru suteikti B.Obamai, o galbūt vėliau ir H.Clinton, laisvesnes rankas. Vis dėlto kruvini teroro aktai Amerikos žemėje tokią poziciją gali koreguoti, ir apie galimybę siųsti daugiau pajėgų, nevadinant to karu, kalbama vis garsiau.

Tačiau kol kas nesutariama ne tik dėl karių skaičiaus, bet ir dėl pinigų. Beveik 58 mlrd. dolerių – tiek pinigų kovai su „Islamo valstybe“ šiandien gali būti paskirta iš kariuomenės biudžeto, bet įstatymų leidėjai vis dar dėl to diskutuoja.

Tiesa, lėtas karas su „Islamo valstybe“ vyksta ir teroristai jį pralaimi. Gegužės pabaigoje JAV paskelbė, kad ISIS prarado 45 proc. savo kontroliuotos teritorijos Irake ir maždaug 30 proc. teritorijos Sirijoje. Pastaruoju metu pastebima, kad kovotojų iš užsienio srautas čia praktiškai nutrūko, o esami perėjo vien tik į gynybines pozicijas.

Tačiau tokia padėtis teroro išpuolių grėsmę didina: iki tol praktiškai neorganizavusi teroro išpuolių ir koncentravusis ties teritorine ekspansija, šiandien „Islamo valstybė“ vis dažniau imasi būtent teroristinės agresijos. Tą parodo ir vis dažnesni savižudžių išpuoliai. Gegužės vi­du­ryje trys bombos Bagdade nusinešė 63 žmonių gyvybes. Neatmestina, kad teroristai desperatiškai mėgins organizuoti atakas ir Europoje ar JAV.

Praėjus kelioms dienoms po teroro akto Or­lande žiniasklaidoje pasirodė informacija apie „Islamo valstybės“ vadeivos Abu Bakro al Bagh­dadi mirtį. Įvairios žiniasklaidos priemonės tei­-gė, kad jis buvo nukautas Rakos arba Mo­sulo mies­te per koalicijos oro smūgį, tačiau šios ži­nios nepriklausomi šaltiniai nepatvirtino, todėl manoma, kad šis pranešimas yra klastotė.

Smurtiniai išpuoliai prieš homoseksualus JAV

Tragiški smurtiniai išpuoliai prieš gėjus, lesbietes ar transseksualus JAV nėra retenybė. Bene skaudžiausias toks išpuolis iki šiol čia įvyko 1973-iaisiais, kai Naujajame Orleane buvo padegtas gėjų baras. Tada per gaisrą žuvo 32 žmonės. 1997-aisiais lesbiečių bare Atlantoje sprogo bomba, kita buvo rasta už durų. Tuomet nukentėjo 5 žmonės. 2000 m. Virdžinijoje, pamatęs bare besiglėbesčiuojančius du vyrus, buvęs jūrų pėstininkas Ronaldas Edwardas Gay‘us atidengė į juos ugnį. Vienas žmogus žuvo, šeši buvo sužeisti. Tačiau pastarasis išpuolis Orlande yra pats skaudžiausiais ir nusinešęs daugiausiai gyvybių istorijoje.

Gėjų, lesbiečių ir transseksualų barai bei klubai yra labai populiarūs, juose dažnai lankosi žmonės, dėl savo pažiūrų vengiantys viešumos. Vienas svarbiausių kovos dėl gėjų teisių epizodų istorijoje įvyko būtent gėjų bare. Manhatano baras „The Stonewall Inn“ praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje išsiskyrė tuo, kad kone vienintelis mieste neatsisakydavo priimti ir aptarnauti gėjų, lesbiečių bei transseksualų. Kai policija 1969-aisiais čia pradėjo vykdyti reidą, gėjų bendruomenė pasipriešino, kilo riaušės. Šis įvykis tapo vienu pirmųjų kovos dėl gėjų teisių simbolių.

27 žmogžudystės per dieną

Galimybė mirti nuo kulkos JAV yra tokia pati, kaip žūti per automobilio avariją (neskaičiuojant eismo įvykių, susijusių su sunkvežimiais, autobusais bei motociklais). FTB duomenimis, 2014-aisiais nuo sužeidimų šaunamuoju ginklu Valstijose iš viso mirė 8124 žmonės. Šis skaičius yra itin didelis, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Vakarų pasaulio valstybėmis, kuriose tokios žmogžudystės kur kas retesnės.

Vokietijoje tikimybė būti nušautam tolygi tikimybei JAV mirti nuo kokio nors iš viršaus krintančio objekto. Vokietijoje kasmet nužudomi maždaug du žmonės iš milijono. Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis dar mažesnis – čia kasmet nušaunamas maždaug vienas žmogus iš milijono. JAV tokia pati tikimybė yra mirti nukritus nuo kopėčių arba dirbant žemės ūkio darbus. Japonijoje, kur tokios žmogžudystės dar retesnės (maždaug vienas žmogus iš 10 mln. gyventojų), ši tikimybė atitinka galimybę JAV mirti nutrenktam žaibo.

O štai JAV nušaunamas 31 žmogus iš milijono, arba maždaug 27 kiekvieną dieną. Tačiau vietinės ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesį patraukia tik masinės šaudynės, nusinešančios daug gyvybių iš karto. Ši kraupi JAV statistika nuolat skatina diskusijas apie liberalią ginklų įsigijimo tvarką ir būtinybę ją griežtinti. Galimybę kiekvienam amerikiečiui turėti ginklą numatė dar 1789 m. priimtas Teisių bilis.

Kruviniausios šaudynės JAV istorijoje

2016 m. birželio 12 d. Orlande, Floridoje, ginkluotas užpuolikas įsiveržė į gėjų klubą ir pradėjo šaudyti į ten gausiai susirinkusius lankytojus. Per tris valandas trukusias žudynes ir įkaitų dramą iš viso žuvo mažiausiai 49 žmonės. Užpuoliką Omarą Mateeną, prisiekusį ištikimybę „Islamo valstybei“, nukovė SWAT pareigūnai.

2015 m. gruodžio 12 d. San Bernardine, Kalifornijoje, Syedas Farookas ir jo žmona Tafsheena Malik pradėjo šaudyti per vyro bendradarbių susitikimą, nužudydami 14 žmonių. Teroristai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybei“. Sutuoktinius nukovė policijos pareigūnai.

2012 m. gruodžio 14 d. Niutaune, Konektikute, Adamas Lanza pradinėje mokykloje pradėjo šaudyti į mokinius, nužudydamas 20 vaikų, 6 mokyklos darbuotojus, ir nusišovė pats. Jo motina vėliau taip pat rasta nužudyta savo namuose.

2007 m. balandžio 16 d. Blaksberge, Virdžinijoje, Seung-Hiu Cho nušovė 32 žmones dvejose šaudynėse universiteto miestelio bendrabutyje ir auditorijoje. Po to užpuolikas nusižudė.

1991 m. spalio 16 d. Kiline, Teksase, 23 žmonės buvo nužudyti ir dar 20 sužeista, kai George‘as Hennardas pradėjo šaudyti kavinėje. Užpuolikas nusižudė.

1984 m. liepos 18 d. San Isidre, Kalifornijoje, apsaugos darbuotojas James’as Oliveris Huberty nedarbo metu nušovė 21 žmogų „McDonald‘s“ restorane. Užpuoliką nukovė policijos pareigūnai.

1966 m. rugpjūčio 1 d. Ostine, Teksase, Charlesas Whitmanas nužudė savo žmoną ir motiną, tuomet ėmė šaudyti iš Teksaso universiteto laikrodžio bokšto, nušaudamas 16 žmonių ir sužeisdamas dar 30. Šaulį nukovė policijos pareigūnai.

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Eidamas 75-uosius metus birželio 3 dieną nuo šokinio sepsio mirė bokso legenda ir vienas žymiausių XX a. žmonių Muhammadas Ali. Daugkartinis pasaulio sunkiasvorių bokso čempionas mirė po 32 metų kovos su Parkinsono liga, kuri atėmė jo iškalbą ir fizinį vikrumą, tačiau nepalaužė tikro kovotojo dvasios.

Cassius Marcellus Clay’us gimė 1942-ųjų sausio 17-ąją Luisvilyje, Ken­tukio vals­tijoje, vidurinio sluoks­­nio atstovų šeimoje. Būsimasis čempionas pradėjo boksuotis 12-os, o jau 1960-aisiais Romos olimpinėse žaidynėse iškovojo lengvos svorio kategorijos olim­­­pinį auksą. Netrukus po to bok­sininkas, remiamas Luis­vilio verslininkų, perėjo į profesionalų sportą.

Jau po ketverių metų jis susikovė su pasaulio sunkiasvorių čempionu Sonny Listonu ir po šešių raundų įveikė jį techniniu nokautu. Po šios kovos ringe jis ištarė savo garsiąją frazę: „Aš esu geriausias, esu pasaulio ka­ra­lius.“ Po pergalės naujasis čem­pionas atskleidė, kad atsiver­tė į islamą, ir savo tikrąjį vardą pavadinęs ver­gišku pasivadino Muhammadu Ali, islamiškos organizacijos „Islamo tauta“ įkūrėjo Eli­jaho Muhammado garbei. Tuo metu jam tebuvo 22-eji. Toks žingsnis sukėlė platų atgarsį JAV.

Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve.

Į dar svarbesnes kovas M.Ali stojo už bokso ringo ribų. Boksininkas buvo aktyvus kovotojas prieš rasizmą. Kaip pats pasakojo, kai vieną kartą jį dėl odos spalvos atsisakė aptarnauti sodos vandens pardavėjas, jis išmetė savo olimpinį aukso medalį į Ohajo upę. Nors šią istoriją boksininkas išgalvojo (iš tiesų medalį jis tiesiog pametė), tai tapo užkrečiamu pavyzdžiu kitiems Amerikos afroamerikiečiams.

1967-aisiais jis buvo pašauktas tarnauti į kariuomenę ir turėjo vykti į karą Vietname. Jau anksčiau buvo pareiškęs, kad karas nesuderinamas su jo religinėmis pažiūromis, o vietnamiečiai nėra jo priešai. „Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve. Nušauti juos dėl ko? Jie niekada nevadino manęs negru, jie niekada manęs nelinčiavo, niekada neužsiundė ant manęs šunų“, – tuomet kalbėjo M.Ali.

Atvykęs į kariuomenės punktą ir išgirdęs savo pavardę boksininkas atsisakė žengti į priekį. Reakcija į tokį elgesį buvo greita ir griežta: jam buvo atimtas bokso čempiono titulas, o teis­mas už vengimą tarnauti kariuomenėje skyrė jam penkerius metus kalėjimo. Nors apeliacinis skundas bausmę sušvelnino, M.Ali keletą metų negalėjo kovoti bokso ringe ir aktyviai įsitraukė į juodaodžių teisių gynimo kampaniją Vietnamo karo metu. Siekta, kad jie nebūtų verčiami kariauti svetimose žemėse už valstybę, kurioje nesijaučia pripažinti ir gerbiami.

Ugningi M.Ali pareiškimai suskaldė jo gerbėjus ir sportininkų visuomenę: jis sulaukė milžiniško palaikymo pacifistų gretose bei juodaodžių bendruomenėse, tačiau daugelis jo kolegų sportininkų bei konservatorių nuo boksininko nusisuko.

Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško.

Baigiantis boksininko teisminiams ginčams su valstybe Džordijos valstija išdavė M.Ali boksininko licenciją ir jis vėl galėjo grįžti į ringą. Netrukus po to sausakimšoje „Madison Square Garden“ arenoje 15 raundų kovoje M.Ali pralaimėjo Joe Frazieriui. Tai buvo pirmas jo, kaip profesionalaus boksininko, pralaimėjimas, o šių dviejų boksininkų dvikovos tapo šio sporto klasika.

1974-aisiais boksininkai surėmė pečius dar kartą. Šįsyk stipresnis buvo M.Ali. Sunkia­svo­rių pasaulio čempionų vardą jis susigrąžino dar po metų, tuometiniame Zaire nugalėjęs Geor­ge‘ą Foremaną.

Jo kelionė į Afriką įrodė, kad jis tapo pasauline žvaigžde. Šią bokso dvikovą lydėjo trijų dienų muzikos festivalis, kuriame pasirodė Jamesas Brownas ir B.B.Kingas, o boksininką kiekvienoje vietoje sutikdavo ir sveikindavo minios žmonių.

J.Frazieris su M.Ali dar kartą susitiko 1975-aisiais Maniloje, Filipinuose, kur M.Ali triumfavo po 15 raundų dvikovos. Ši bokso kova iki šiol vadinama viena įspūdingiausių šios sporto ša­kos istorijoje. M.Ali sėkmingai gynė čempiono titulą iki 1978-ųjų, kai jį įveikė Leonas Spink­sas. Po metų jis paskelbė pasitraukiantis iš profesionalaus bokso, nors vėliau dar kelis kartus žengė į rin­gą ir patyrė nesėkmes.

1981-aisiais M.Ali buvo diag­nozuota Parkinsono li­ga. „Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško. Jei būčiau tobulos sveikatos, jei būčiau laimėjęs paskutines dvi dvikovas, jei neturėčiau jokių problemų, žmonės manęs bijotų. Dabar jie mane užjaučia. Jie ma­nė, kad esu Su­per­menas. Dabar jie gali sakyti – jis yra žmogus, toks pat kaip ir mes, jis turi problemų“, – viename interviu sakė boksininkas.

Nors M.Ali sveikata pamažu silpnėjo, jis išliko aktyvus, įsitraukė į humanitarinę veiklą. 1985 ir 1990 m. jis vyko į Libaną ir Iraką, siekdamas, kad būtų paleisti ten laikomi įkaitai iš JAV. 1996-aisiais jis įžiebė olimpinę ugnį Atlantoje. Jis susitikdavo su prezidentais, karaliais, valstybių vadovais ir net popiežiumi.

Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai.

M.Ali nepasitraukė nuo politinių aktualijų iki gyvenimo pabaigos – dar pernai gruodį jis išplatino pareiškimą, kritikuojantį respublikonų kandidatą į prezidento postą Donaldą Trumpą ir jo siūlymą uždrausti musulmonams atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. „Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai“, – tuomet rašė jis.

Tris kartus išsiskyręs M.Ali 1986-aisiais vedė ketvirtą kartą. Viename interviu jis sakė labiausiai besigailintis, kad skyrė per mažai dėmesio devyniems savo vaikams.

JAV prezidentas Barackas Obama sulygino boksininką su Nelsonu Mandela ir Martinu Lutheriu Kingu. „Jo kovos už ringo ribų kainavo jam titulą ir visuomenės padėtį. Tai jam pridėjo priešų kairėje ir dešinėje, padarė jį nuolat kritikuojamą ir beveik pasiuntė jį į kalėjimą. Bet M.Ali nepasidavė. Ir jo pergalė padėjo mums pasiekti tokią Ameriką, kokią mes pažįstame šiandien“, – sakė JAV prezidentas.

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.

"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Maždaug nuo 2014-ųjų vidurio stebima itin suintensyvėjusi Vietnamo piliečių migracija per Lietuvos teritoriją. Nuo krizės Rusijoje bėgančius ir geresnio gyvenimo Vakaruose ieškančius žmones, kurie dažnai būna be dokumentų, jų tėvynė palieka likimo valiai, o Lietuvoje kai kada jie atsiduria tiesiog gatvėje.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Renatas Požėla „Veidui“ yra sakęs, kad vietnamiečių migracija iš Ru­­sijos į Lietuvą yra viena iš galimų grėsmių, su­sijusių su pasikeitusia ekonomine situacija Rusijoje.

Šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi ir tam tikra ma­sė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pa­judėjimas – neatmestinas.

„Vietnamo ekonominė padėtis labai bloga, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, todėl jie natūraliai ieško įvairių sprendimų. Su Ru­sija istoriškai tai artimos šalys, todėl daug viet­namiečių šiandien gyvena ir dirba ten. Pa­čioje Rusijoje situacija dabar irgi pasikeitusi: mig­racijos politika sugriežtinta, ekonominė pa­dėtis suprastėjo, taip pat ir kiti dalykai, kurių taip aiškiai nežinome. Tai verčia Vietnamo pi­lie­čius migruoti per mūsų regioną į Vakarus. Tu­­­rime informacijos, kad šiandien didžiuosiuose Rusijos miestuose yra susidariusi ir tam tikra ma­sė tadžikų, uzbekų, kurie neturi darbo. Jų pa­judėjimas – neatmestinas“, – „Veidui“ sakė R.Po­žėla.

VSAT 2014-aisiais užfiksavo 195 neteisėtus viet­namiečių perėjimo per sieną atvejus, pernai tokių buvo 116. Šiemet, sustiprinus sienos ap­saugą su Baltarusija, tokių pažeidimų ap­skritai neužfiksuota. Tačiau nelegalios migracijos kelias pastaruoju metu pasuko per Latviją – perėję Rusijos ir Latvijos sieną, vietnamiečiai nesunkiai patenka į Lietuvą ir vėliau mėgina pasiekti Lenkiją. Taigi juos sulaiko tiek Lat­vijos, tiek Lenkijos, tiek mūsų šalies pareigū­nai. 2014-aisiais iš viso buvo sulaikyti 301, 2015-aisiais – 382, šiemet – 45 nelegalai iš Viet­namo.

VSAT duomenimis, pastaruoju metu labai padaugėjo nelegalų vedlių, turinčių Latvijos pilietybę, – pernai buvo sulaikyti 23 tokie as­me­nys. Iki tol pereiti Lietuvos sieną su Bal­ta­ru­sija dažnai padėdavo čečėnų tautybės vedliai.

Vietnamiečiai į Lietuvą dažnai patenka be dokumentų, pasitaiko ir atvejų, kai mėginama apsimesti nepilnamečiais, taip patekti į Ruklos pabėgėlių centrą ir vėliau iš ten pabėgti.

Pernai du vietnamiečiai grįžo į savo gimtinę savanoriškai, o prievarta iš šalies buvo išsiųsta 313 Vietnamo piliečių.

Vietnamiečių skaičius Pabradės užsieniečių registracijos centre (URC) kiekvieną dieną keičiasi. Rengiant šį straipsnį ten iš viso buvo 89 žmonės, iš kurių 33 – vietnamiečiai. Ne­tru­kus septynis asmenis buvo ketinama perduoti Lat­vijai, artimiausiu metu planuotas ir devynių viet­namiečių grąžinimas į gimtinę. Dar 10 žmo­nių, atvykusių per Latviją, vėl buvo sulaiky­ta ir jie netrukus turėjo atvykti į centrą.

„33 yra palyginti nedidelis skaičius, pernai ir užpernai vienu metu buvo ir 120 vietnamiečių. Turint galvoje mūsų pajėgumus, tai jau buvo kritinė situacija, kurią šiaip ne taip pavyko su­valdyti“, – sako URC viršininkas Alek­san­dras Kis­lovas.

Pernai du vietnamiečiai grįžo į savo gimtinę savanoriškai, o prievarta iš šalies buvo išsiųsta 313 Vietnamo piliečių. Šiemet iki gegužės pa­baigos išsiųsta dar 18 žmonių.

Tenka grąžinti patiems

Į Lietuvą patekę vietnamiečiai keliauja į Pa­bradės užsieniečių registracijos centrą. Pa­teikę politinio prieglobsčio ar laikinos globos prašymą, jie svarstymo metu gali apsigyventi ir savo pasirinktoje vietoje.

Vietnamo piliečiai pernai pateikė tik tris prašymus suteikti prieglobstį arba laikiną globą.

Kaip sako Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, Eve­li­na Gudzinskaitė, jeigu šie žmonės sulaikomi su dokumentais, nevykdomas arba yra baigtas vyk­dyti ikiteisminis tyrimas ir nekyla jokių pro­blemų, išsiuntimas gali būti įvykdytas greitai: per porą dienų priimamas sprendimas, dar tiek pat trunka nupirkti bilietus ir atlikti kitas reikalingas procedūras.

Tačiau jeigu sulaikomas asmuo neturi dokumentų, procedūra gali užtrukti kelis, o kartais ir keliolika mėnesių. Vietnamo piliečiai pernai pateikė tik tris prašymus suteikti prieglobstį arba laikiną globą. 2014-aisiais tokių buvo 28, 2013 m. – 26, 2012-ais – 47. Paprastai šie prašy­mai atmetami kaip nepagrįsti.

„Neretai sulaikyti vietnamiečiai turi Rusijos išduotas vienkartines vizas. Tačiau jie į Lietuvą patenka ne tiesiogiai iš Rusijos, todėl negalime vykdyti readmisijos į Rusiją, tenka juos išsiųsti į Vietnamą. Jeigu būtų nustatoma, kad jie turi Rusijos išduotus leidimus gyventi, tada būtų ga­lima vykdyti readmisiją į Rusiją, bet tokių at­vejų nepasitaikė. 2015 m. 10 vietnamiečių buvo grąžinti į Baltarusiją, pavykus nustatyti (įrodyti), kad jie kirto būtent Baltarusijos ir Lietuvos sieną“, – pasakoja E.Gudzinskaitė.

A.Kislovas užsimena, kad dėl žmonių grąžinimo į Rusiją problemų kyla daugeliui Eu­ro­pos Sąjungos valstybių: įrodyti fakto, kad šie žmo­nės atvyko būtent iš ten, paprastai nepavyksta. Bendradarbiavimas sėkmingai vyksta tik dėl tranzito derinimo readmisijos sutarties pagrindu.

Lietuvoje jie yra nelegaliai ir nieko čia negali daryti – nei įsidarbinti, nei kokių nors legalių pajamų gauti. Tai nepavydėtina situacija.

„Kelionės vyksta oro transportu, reikia poros savaičių tam suderinti su Rusijos migracijos tarnyba. Problemų dėl to neturime, sakyčiau, 99 proc. atvejų tranzito galimybė patvirtinama. Kol kas puikiai sekasi bendradarbiauti su „Aeroflotu“, kuris vykdo tuos skrydžius. Kiek­viena aviakompanija turi savo reikalavimų šiems žmonėms, įvertinus rizikos veiksnius pasiekiamas susitarimas dėl atitinkamo skaičiaus. Jei jau priimamas sprendimas dėl išsiuntimo, šie žmonės problemų nekelia, nesistengia pasyviais veiksmais išvengti išsiuntimo, dėl ko jiems reikėtų skirti palydą. Kai kurios aviakompanijos tokiu atveju reikalauja dviejų palydovų vienam asmeniui, tai būtų tikrai brangu. Naudojame Europos Sąjungos lėšas, 25 proc. pinigų yra iš Lietuvos biudžeto“, – išvykimo kelią nurodo A.Kislovas.

Išmetami į gatvę be dokumentų

Didžiausių problemų kyla dėl žmonių, į Lie­tu­vą patekusių be jokių dokumentų. Jų tapatybės nustatymas dažnai trunka ilgai, o kartais to iš viso nepavyksta padaryti. Tokiu atveju šie žmo­­­nės maksimalų sulaikymo terminą – 18 mė­­­­­­nesių pralaikomi Pabradėje, o tuomet paleidžia­­mi į laisvę be jokių dokumentų. Lietuva dip­­lomatinius santykius su Vietnamu palaiko per ambasadą, esančią Lenkijos sostinėje Var­­­šu­voje. Po tam tikrų pasikeitimų diplomatiniame korpuse Vietnamo ambasadoje Var­šu­voje Lietuvos institucijos pasigenda tikro bendradarbiavimo.

„Anksčiau tokių atvejų nebūdavo, bet pa­staruoju metu keletą kartų taip nutiko. Žmogus išleidžiamas, nes daugiau jo laikyti negalima, bet jam neišduodami jokie dokumentai. Juos globoja viena Vilniaus parapija. Ir toliau stengiamės, kontaktuojame su institucijomis iš Vietnamo dėl šių žmonių. Lietuvoje jie yra nelegaliai ir nieko čia negali daryti – nei įsidarbinti, nei kokių nors legalių pajamų gauti. Tai nepavydėtina situacija. Bendraujame su jais ir toliau, kad jie padėtų nustatyti savo tapatybę“, – padėtį komentuoja E.Gudzinskaitė.

Niekas tolimesniu šių žmonių likimu nesirūpina ir net tiksliai nežino, kur jie atsiduria.

A.Kislovas patikslina: pernai tokių atvejų buvo vienas, šiemet – jau daugiau nei dešimt. Pasak jo, problema ta, kad iš esmės nėra numatyta mechanizmo, kas šiuos žmones turi prižiūrėti vėliau. Pagal įstatymus, jie turėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, o migracijos padaliniai turėtų spręsti jų išsiuntimo klausimą ir toliau. Tačiau susisiekus su Vilniaus miesto migracijos valdyba paaiškėjo, kad niekas tolimesniu šių žmonių likimu nesirūpina ir net tiksliai nežino, kur jie atsiduria.

„Informavome atitinkamas institucijas apie problemą, bet čia daugiau yra klausimas So­cia­linės apsaugos ir darbo ministerijai. Pa­lei­džia­mi šie žmonės gauna pažymą apie tai, kiek lai­ko pra­buvo URC ir kokiu vardu prisistatė, bet ji tei­sinės galios neturi, taip pat duodamas ir teismo sprendimas. Bandydami spręsti šį klausimą ben­dradarbiaujame su Vietnamo asociacija Lie­tuvoje, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapija, du ku­nigai iš ten priglaudžia šiuos žmones. Žinoma, nevyriausybinių organizacijų atsakomybė yra gana ribota ir tai nesuteikia jokio teisinio sta­tuso. Toks žingsnis tiesiog yra geranoriškas ges­tas padėti ir pasirūpinti“, – pasakoja A.Kis­lovas.

Jo teigimu, būtina laikytis diplomatinio etiketo, todėl „bombarduoti“ paklausimais ambasados negalima. Pateikus užklausą ir nesulaukus jokio atsakymo per tris mėnesius mėginama kreiptis pakartotinai. Iš viso per maksimalų pusantrų metų laikotarpį Pabradės URC į ambasadą Lenkijoje kreipiamasi vidutiniškai keturis kartus. Nesulaukus jokio atsakymo ir nepavykus nustatyti asmens tapatybės jis tiesiog paleidžiamas.

Kaimyninės Latvija ir Estija su tokiomis problemomis nesusiduria: Estija diplomatinius santykius su Vietnamu palaiko per ambasadą Suomijoje, Latvija – per ambasadą Rusijoje.

Rudenį Lietuvos institucijų atstovai planuoja vizitą į Vietnamą, kur tikisi užmegzti tiesioginius kontaktus su pareigūnais, atsakingais už asmenų identifikavimą. Šiandien Vietnamo institucijos savo tautiečių nesutinka priimti ir užsakomaisiais skrydžiais, kuriuos būtų galima vykdyti kartu su Lenkija, kur ši problema dar aktualesnė.

Istorinės migracijos tradicijos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kon­stantinas Andrijauskas sako, kad šiandieninis Vietnamo ekonomikos modelis atitinka tipinį sparčiai besivystančios šalies raidos kelią: nuolat auganti miestų pramonė, naudojanti ir pažangias technologijas, ekonominės reformos orientuotos į eksporto skatinimą ir dalyvavimą pasaulinėse rinkose.

Tačiau šios reformos, be kita ko, nepaliečia di­delės dalies Vietnamo visuomenės, visų pir­ma gyvenančiųjų provincijoje, todėl socialinė atskirtis vis didėja. Priešingai nei kaimyninė Ki­­nija, mažesnį Vietnamą valdanti komunistų par­­tija nesugeba patenkinti savo gyventojų eko­nominių poreikių ir tai verčia gyventojus ieš­koti laimės svetur.

Ne mažesnė Vietnamo problema – ir sparčiai didėjantis gyventojų skaičius, netrukus peržengsiantis 100 mln. ribą.

Vis dėlto tikroji padėtis Vietname nėra iki galo žinoma – oficiali statistika dažnai neatspindi realios situacijos, o vertinimai iš šalies gerokai skiriasi.

Pasak K.Andrijausko, migracijos kultūra Vietname taip pat gaji. Skausminga vietnamiečių tautos XIX ir XX a. istorija, kai valstybė ka­riavo praktiškai su visomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis, išskyrus jai draugišką So­vietų Sąjungą, lėmė, kad gausi vietnamiečių diaspora yra pasklidusi po daugelį šalių.

„Didelė vietnamiečių emigracija pastebima ir į pokomunistines valstybes. Lietuvoje jų kiek mažiau, tačiau turime ir vietnamiečių kilmės lietuvių. Dabartinė vietnamiečių diaspora Len­kijoje ir Čekijoje, kai kuriais vertinimais, siekia bent 50 tūkst. žmonių. Tai didelis skaičius. O prieš 25 metus jų buvo dar daugiau – komunisti­nėje ekonomikoje tai buvo pigi darbo jėga. Rusijoje ir šiandien jie sudaro ne­ma­žą pigios ir nelegalios darbo jėgos dalį. Tu­rint galvoje spartėjančias socialines bei ekonomines problemas Rusijoje, bendrą valdžios ne­pa­si­ten­ki­ni­mą vykdoma migracijos politika ir pastangas ko­voti su migrantais, ypač nelegaliais, šiame kon­tekste vietnamiečių traukimasis į Vakarus yra gana logiškas“, – tendencijas apibū­dina moks­lininkas.

Jo teigimu, įprasta, kad Vietnamo piliečiai šiose šalyse dirba mažiau apmokamus, pavojingesnius darbus. Dažna jų veiklos sfera taip pat yra rest­oranai, kurių ypač gausu Vakaruose, bei smulki prekyba turgavietėse ar mažose parduotuvėlėse. Lenkijoje nemažai vietnamiečių dirba žemės ūkyje.

K.Andrijausko nestebina atsainus Vietna­mo institucijų požiūris į užsienin laimės ieškoti patraukusių piliečių problemas ir likimus. „Jei tai yra ekonominiai migrantai, ir ypač tose valstybėse, su kuriomis santykiai nėra pernelyg stip­rūs ar istoriškai susiklostę ir emigrantų ne­ga­lima naudoti strategiškai, žinoma, kad režimui jie nelabai rūpės. Netgi priešingai, yra teiginių, kad pusiau oficialiai į migraciją žiūrima užmerktomis akimis, nes taip mažinamas de­mografinis, o kartu ir politinis spaudimas Viet­na­mo komunistų partijai. Todėl tai, kad jie ne­labai bendradarbiauja su Lietuva, yra daugiau nei suprantamas reiškinys. Žmonės dažnai pa­liekami likimo valiai ir Vietnamo pasas nereiškia itin daug, nebent tai būtų kokie nors žmogaus teisių aktyvistai ar politiniai veikėjai. Ta­čiau tokie žmonės į Rytų ir Vidurio Europą pa­prastai nevyksta“, – aiškina politologas.

Migrantai iš Rusijos – ne tik savo valia?

Norvegijos tarnybos neseniai pranešė apie pa­sitaikančius atvejus, kai žmonės, turintys leidimus gyventi Rusijoje, patenka į Norvegiją, pa­siprašo prieglobsčio, o valstybei atsisakius jį su­teikti Rusija atsisako juos priimti atgal. Apie tai, kad Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) padeda prieglobsčio prašytojams pereiti dvi Suomijos šiaurės rytuose esančias sienos perėjas, skelbė ir Suomijos žiniasklaida.

Žinant faktą, kad ekonominė padėtis Ru­si­jo­je prastėja, o darbo emigrantų, ypač iš Vi­du­rin­ės Azijos valstybių, skaičiai šioje šalyje dideli, ar toks scenarijus gali kelti grėsmę ir Lie­tu­vai?

„Dabar negalėčiau pasakyti, kiek procentų vertinčiau tokią tikimybę, bet iš tikrųjų ji yra galima. Spaudoje teko ne kartą skaityti apie žmones, kurie pateko iš Rusijos į Norvegiją: buvo nutiestas kelias pabėgėliams, išnuomojami dviračiai ir kitos transporto priemonės. Pa­sa­­kojama: gyvenau Rusijoje 10 metų, atėjo FSB darbuotojas ir nei iš šio, ne iš to pareiškė – keliauk. Šių žmonių išvykimas tikrai skatinamas, o kokiu keliu jie pasuks ir kokį maršrutą pasirinks, galime tik spėlioti“, – svarsto Seimo Na­cionalinio saugumo ir gynybos komiteto va­do­vas Artūras Paulauskas.

Pasak jo, pastarieji VSAT mokymai ir pratybos būtent yra nukreiptos spręsti tokius galimus scenarijus ties siena su Latvija arba Baltarusija. Visų pirma orientuojamasi į bendradarbiavimą su kaimyninėmis valstybėmis, taip pat galvojama ir apie fizinį sienos užkardymą.

„Jei prie sienos atsiranda keli šimtai ar tūkstantis žmonių, kurie šaukia, kad į juos šaudo ir jiems grasina, kaip tuomet pasielgti? Būtent tam ir vyksta įvairios tokios pratybos. Žinoma, kadangi mūsų tokia geografinė ir geopolitinė padėtis, taikant tam tikrus hibridinio karo elementus srautai gali pasukti į mūsų pusę. Nesu įsitikinęs, kad ir į Europą plūstantys migrantai nėra kieno nors paskatinti. Susidaro įspūdis, kad kartais viskas vyksta kaip pagal dirigento lazdelę“, – tvirtina A.Paulauskas.

Tačiau bent jau kol kas pagrindinis migrantų iš Vietnamo likimų dirigentas yra ekonominis sunkmetis Rusijoje bei tėvynėje, kurį kartais pakeičia nepavydėtina padėtis Lietuvoje.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Nors valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių tinklas Lietuvoje sudaro 820 kilometrų, šiandien garantiniai gyliai palaikomi tik 52 proc. – 425 kilomet­ruose. Šiemet prie laivuojamų valstybinės reikšmės upių kelių prisidės papildomi 39 kilometrai, tačiau proveržio šioje srityje dar reikės palaukti.

Valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių tinklui priklauso Kuršių marios, visa Nemuno upės vaga, taip pat Neris nuo žiočių iki Vilniaus miesto, Nevėžis nuo žiočių iki Kėdainių, Mituvos kanalas, Minija nuo žiočių iki Lankupių bei Karaliaus Vilhelmo kanalas. Vyriausybė laivybai tinkamoms sąlygoms užtikrinti kasmet skiria po 2 mln. eurų, o programą įgyvendina Vidaus vandens kelių direkcija, kuri pagal išgales palaiko garantinį gylį.

Kaip pabrėžia susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, laivyba mažesniais pramoginiais laivais vyksta ir kituose vandens kelių ruožuose, o jų gylis reikalauja nuolatinės farvaterių priežiūros.

Vidaus vandens kelių priežiūra turi būti vykdoma nuolatos, o tam būtinas finansavimas.

„Dėl vandens tėkmės nuolat eroduoja krantai, dėl susikaupusių nešmenų formuojasi naujos salos, po kiekvienos žiemos ar ledonešio susidaro nauji slenksčiai, seklumos ir iškyla akmenys, kuriuos reikia pašalinti iki navigacijos pradžios, todėl vidaus vandens kelių priežiūra turi būti vykdoma nuolatos, o tam būtinas finansavimas. Valdydama ribotus asignavimus, Susisiekimo ministerija pagal galimybes sprendžia klausimus dėl Vidaus vandens kelių direkcijos aprūpinimo papildoma reikiama technika. Šiuo metu vykdomas konkursas žemkasei įsigyti, taip tikimasi sustiprinti turimus techninius pajėgumus“, – sako ministras.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas Antanas Ivanauskas pasakoja, kad didžiąją dalį naujos 39 km atkarpos sudaro kelias Minijos upe, Vilhelmo kanalu ir Drevernos upeliu išeinant į Kuršių marias. Šiuo metu atliekami reikalingi darbai: derinamos procedūros su paveldosaugininkais dėl valymo darbų, būtina sutvarkyti vieną šliuzą, o Drevernos upelį įtraukti į valstybinės reikšmės kelių sąrašą. Laivuojamas kelias nuo Minijos iki Kuršių marių sudarys 30 km.

Šiek tiek pailgės upių keliai Kaune: Nerimi bus galima pasiekti Kauno pilį, Nemunu – „Žalgirio“ areną. O Kauno rajone Nevėžiu nuo upės žiočių šiemet bus galima priplaukti prie Raudondvario pilies.

Pramoginių kelionių laivais Kaune netrūksta: Vidaus vandens kelių direkcijos laivas „Tolstojus“ savaitgaliais plaukia iki Kulautuvos, įmonės „Nemunas Travel“ laivai keliauja iki Kačerginės ir Raudondvario, rengiamos išvykos ir iki Zapyškio bei Jurbarko. Bendrovės „Barta“ laivas „Aitra“ šį sezoną reguliariai plauks iki Nemuno ir Nevėžio santakos. Didelio populiarumo sulaukę pramoginiai laivai plaukia ir iš Kauno marių į Birštoną.

Visus maršrutus Kuršių mariose sunku ir suskaičiuoti: Klaipėda–Nida, Nida–Mingė, Nida–Ventės ragas ir daugelis kitų. Vis dėlto tarptautinės reikšmės Nemuno keliu link Kuršių marių, kuriuo kadaise kursuodavo garsioji „Raketa“, reguliariai plaukiančių pramoginių laivų kol kas nėra.

Pirmiausia reikia turėti kelią, o paskui jau bus ir degalinių. Pirmas prioritetas yra toks, kad plauktų laivai.

Didelė problema, su kuria šiandien susiduria keliautojai Nemunu, yra ir degalinių trūkumas. Šiuo metu vienintelė tokia degalinė veikia Šilutėje. „Pirmiausia reikia turėti kelią, o paskui jau bus ir degalinių. Pirmas prioritetas yra toks, kad plauktų laivai“, – komentuoja padėtį A.Ivanauskas.

Kadangi degalinių trūksta, Nemunu plaukiantys laivai privalo apsirūpinti didesnėmis benzino atsargomis, todėl gali plukdyti mažiau keleivių.

Sostinėje daugiau kalbama, nei daroma

Šiemet bus pailgintas laivybos kelias ir Nerimi sostinėje. Šiuo metu dar vykdomos viešųjų pirkimų procedūros, o visi darbai turėtų būti atlikti birželį. Juos baigus prie dabar galimų laivuoti septynių kilometrų prisidės dar trys – atsiras galimybė plaukti nuo pėsčiųjų tilto į Vingio parką Žvėryne iki Valakampių paplūdimio.

Daugelį metų laivu „Ryga“ Nerimi Vilniuje plukdančios įmonės „Barta“ vadovas Leonas Benetis kol kas netiki galimybe pailginti savo maršrutą. Šiuo metu laivas nuo prieplaukos prie Karaliaus Mindaugo tilto plaukia link Žirmūnų tilto, už jo apsisuka ir plaukia žemyn upe į miesto centrą. Prie Baltojo tilto laivas dar kartą sukasi ir grįžta į prieplauką.

Įvairių vizijų savivaldybė yra parengusi daug, bet realiai niekas nevyksta.

„Kol kas nežinome, kokia situacija, ar upėje yra kliūčių, iš pradžių reikėtų gerai išmėginti. Šiuo metu yra sutvarkyti septyni kilometrai. Tačiau apskritai potencialo plėstis daug nėra, mūsų vasaros labai trumpos ir ekonomiškai veikla nelabai atsiperka. Norint proveržio reikalingos didelės investicijos, o atsipirkimas – labai trumpas. Įvairių vizijų savivaldybė yra parengusi daug, bet realiai niekas nevyksta“, – apgailestauja pašnekovas.

Šiemet „Barta“ neteko ir savo vienintelių konkurentų – nedideli pontoniniai kateriai Neryje pastaraisiais metais siūlė plaukti nuo baržos, kuri stovėjo prie Baltojo tilto. Tačiau pavasariniam ledonešiui ją nunešus, šiandien sostinėje plaukioja tik jau seniai pažįstama „Ryga“. Šį sezoną plaukimo laivu kainos šiek tiek pakilo – suaugusiems pramoga kainuoja 10 eurų, vaikams – 5 eurai.

Kaip sako L.Benetis, plaukti Nerimi sostinėje itin sudėtinga, nes vandens gylis dažnai būna labai nedidelis, kone kiekvieną upės vagos metrą reikia gerai pažinoti. Kitu atveju bandymai plaukti Nerimi labiau primena laivų ir jų sraigtų daužymą.

Jei vanduo nukristų dar penkiais centimetrais, plaukti taptų neįmanoma.

„Jei dėl Astravo atominės elektrinės ar kitų priežasčių vanduo upėje dar labiau nuseks, laivyba iš viso sustos. Jau pernai situacija buvo kritinė, vietomis tarpas tarp laivo ir upės dugno tebuvo 10 centimetrų. Jei vanduo nukristų dar penkiais centimetrais, plaukti taptų neįmanoma. Šį pavasarį kol kas vandens užtenka, bet palyginti su ankstesnių metų panašiu laiku, šiemet jo taip pat mažai“, – sako L.Benetis.

Naujas vandens kelias į Baltarusiją ir Lenkiją

Gegužės viduryje buvo atidarytas vandens kelias iš Baltarusijos į Lietuvą Nemuno upe. Dėl to pernai lapkritį pradėjo veikti sezoninis Švendubrės upių pasienio punktas, leidžiantis nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos kirsti sieną Nemune: čia atliekama pasų kontrolė, o jei plukdomi deklaruojami kroviniai, yra galimybė išsikviesti ir mobiliąją muitinės brigadą. Pasienio punkto statyba iš viso kainavo 3,5 mln. eurų, o Baltarusijos pusėje darbui jau parengtas Privalkos sezoninis upių pasienio kontrolės punktas.

Pirmasis, parodomasis 5 valandų trukmės plaukimas tarp Gardino ir Druskininkų įvyko prieš kelias savaites. Kaip pasakoja viešosios įstaigos „Nemuno euroregionas“ Marijampolės biuro vadovas Gintaras Skamaročius, tikimasi, kad Baltarusijos, Lenkijos arba Lietuvos kelionių agentūros pradės rinkti grupes ir plukdyti turistus įvairiais maršrutais jau šį sezoną. Tokiu atveju, surinkus grupę, pasieniečiams reikėtų pranešti apie plaukiančius asmenis, plaukimo laiką ir priemones. Pavasarį ir rudenį šiuo maršrutu galima plaukti ne tik baidarėmis ar katamaranais, bet ir didesniais laivais.

Bandomasis plaukimas vyko Baltarusijos vandens kelių direkcijai priklausančiu laivu „Olga Solomova“, 1951-aisiais pastatytu Kauno laivų statykloje. Analogiškas laivas stovi ir Druskininkuose.

„Atkarpa nuo sienos iki Kauno patenka į valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašą, bet norint plaukti didesniais laivais reikia papildomo finansavimo ir vagos tvarkymo. Nuo Gardino iki Birštono yra keliolika seklumų, kur vandens lygis sausesnę vasarą nevalant vagos nukrinta iki 30–40 centimetrų. Šias seklumas reikėtų išvalyti, norint išlaikyti 0,75 m gylio farvaterį. Baidarėmis čia galima plaukioti visada, o katamaranais – atsižvelgiant į jų grimzlės gylį“, – aiškina G.Skamaročius, pridurdamas, kad kitąmet tikimasi ieškoti finansavimo valymo darbams pradėti.

Bene didžiausias šio vandens kelio potencialas – turistai iš Lenkijos. Tarp Druskininkų ir Gardino, netoli pasienio, į Nemuną įteka Augustavo kanalas. Iš viso kelionė pasroviui iš Augustavo į Druskininkus truktų tik pusantros valandos. Pernai į Nemuną Augustavo kanalu iš viso įplaukė 270 tūkst. lenkų turistų. Vėliau dalis jų į Gardiną kelionę tęsdavo autobusais arba upe prieš srovę.

Šiuo metu Lenkija ir Baltarusija derasi dėl galimybės Augustavo kanalu keliauti supaprastinta tvarka be vizų. Pasiekus susitarimą Lenkijos piliečiai galėtų į Druskininkus ar Birštoną atplaukti be Baltarusijos vizos. Pasak G.Skamaročiaus, tikėtina, kad pasiekus tokį susitarimą dėl panašių lengvatų su Baltarusija galėtų tartis ir Lietuva.

Kita proveržio galimybė – iki šiol neįsigaliojusi sutartis dėl supaprastinto judėjimo pasienio gyventojams, gyvenantiems 50 km atstumu nuo sienos. Į šią zoną patektų ir Vilnius bei Gardinas. Kol kas šio susitarimo nėra ratifikavusi Baltarusija.

Krovinių gabenimas tebėra vangus

Pernai Lietuvos vidaus vandenimis pervežta 1,8 mln. tonų krovinių, tačiau iš jų 1,2 mln. sudarė kroviniai, pervežti per Smiltynės perkėlą. Likusią dalį krovinių daugiausia savoms reikmėms plukdė Vidaus vandens kelių direkcijos laivai.

„Įvardyti konkrečių šias paslaugas teikiančių bendrovių, be mūsų, negalėčiau, tai yra tik vienkartiniai ir nedideli kiekiai. Tiesiai šviesiai kalbant, krovininė laivyba yra vangi. Tikimės, kad papildoma žemsiurbė užtikrins geresnį Nemuno kelią ir kai bus pasiekti garantiniai lygiai, galbūt prasidės ir aktyvesnė krovininė laivyba“, – sako A.Ivanauskas.

Viltys atgaivinti krovininę laivybą siejamos ir su Marvelės krovininių laivų prieplaukos Kaune veikla. Šiuo metu į projektą jau investuota beveik 3 mln. eurų, pastatyta 120 metrų ilgio prieplauka ir vyksta koncesininko paieškos. A.Ivanausko teigimu, birželio 3-iąją tikimasi sulaukti paraiškos ir toliau vykdyti reikalingus darbus viešojo ir privataus kapitalo part­nerystės principu.

Sutartį su koncesininku planuojama pasirašyti 25 metams, o į prieplauką dar papildomai investuoti 11 mln. eurų. Marvelės prieplaukoje galės būti kraunami įvairūs kroviniai: konteineriai, birios ir statybinės medžiagos, mediena ir kt. Kol kas Marvelės uostas stovi tuščias.

Sovietinės okupacijos metais laivyba Nemunu buvo kur kas intensyvesnė – 1985-aisiais buvo pervežta apie 2,5 mln. tonų krovinių. Daugiausia plukdytos statybinės medžiagos – žvyras ir gruntas. Žlugus statybos kombinatams krovinių gabenimas didžiausia šalies upe iš esmės nutrūko, nors kitose Europos valstybėse upės išlieka svarbios transporto arterijos, o šį ekologišką pervežimų būdą visokeriopai skatina ir ES. Būtent daugiausia už Bendrijos lėšas buvo įrengtos ir 12 mobiliųjų bei šešios stacionarios prieplaukos Nemune nuo Druskininkų iki Rusnės.

Investicijos neatsiperka

Kone kasmet visuomenei pristatomos įvairios strategijos, vizijos ar perspektyvos, kaip atgaivinti upių laivybą, tačiau daugelis jų lieka valdininkų stalčiuose ar yra nukeliamos į neapibrėžtą ateitį. Vis dėlto registruotų vidaus vandenų transporto priemonių skaičius šalyje nuolat auga ir šiuo metu siekia apie 71 tūkst. Daugiausiai jų yra trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat Marijampolėje. 2010-aisiais iš viso buvo registruota 62,5 tūkst. transporto priemonių.

Susisiekimo ministras R.Sinkevičius sako, kad užtikrinti laivybos sąlygas pagrindiniais vidaus vandens keliais, tokiais kaip Nemuno upe, viso sezono metu yra sudėtinga dėl aplinkosaugos reikalavimų, keliančių daug diskusijų.

Pasak ministro, Susisiekimo ministerija ne kartą kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydama atlikti Vandens įstatymo korekcijas, nes dabar galiojančios nuostatos draudžia statyti patvankas, kurios leistų palaikyti vienodą vandens gylį arba dirbtinai jį reguliuoti, kai upės nusenka. Todėl šiandien sunku užtikrinti garantinį vidaus vandens kelių laivybinį gylį.

Patvankų klausimas labai svarbus ir Marvelės prieplaukos perspektyvai. Ministro teigimu, dar 2012 m. buvo atlikta studija dėl krovininės prieplaukos steigimo ir atsipirkimo, kurioje teigiama, kad prieplauka būtų naudinga ir duotų teigiamą impulsą vandens transporto sektoriui Lietuvoje.

Kaip pabrėžia R.Sinkevičius, pagal Vidaus vandenų transporto kodeksą, vietinės reikšmės vidaus vandens keliai ir jų infrastruktūra, įskaitant prieplaukas ar uostelius, nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, todėl didelė dalis rekreacijos skatinimo klausimų turėtų būti inicijuojamos būtent savivaldos lygmeniu.

„Nuolat raginame savivaldybes kreipti į tai daugiau dėmesio, mūsų užduotis tėra užtikrinti saugų farvaterį. Aktyviausios šioje srityje yra Birštono, Šilutės, Klaipėdos rajono ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Vilniuje krantinės tvarkomos, tačiau nelabai numatomos vietos, kur laivams prisišvartuoti. Kaune ilgą laiką taip pat buvo stagnacija, bet pastaruoju metu jau atsirado trys prieplaukos, perspektyvoje planuojama sukurti sąlygas apiplaukti „Žalgirio“ areną“, – pasakoja Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas A.Ivanauskas.

Tačiau, pasak jo, nors pastaraisiais metais klausimų, susijusių su laivyba upėmis, sprendimai aktyvėja, investicijos į upių infrastruktūrą kol kas iš esmės neatsiperka, tad to belieka tikėtis ateityje.

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Lietuvos žemės ūkio aukso amžius baigėsi jau 2013-aisiais, o per pastaruosius pusantrų metų ūkininkai sulaukė vis mažiau gerų žinių: afrikinis kiaulių maras retino kiaulių fermas, naujų rinkų paieškos būtinybė vertė sukti galvas mėsininkus, sankcijos Rusijai, kvotų panaikinimas ir itin mažos supirkimo kainos kirto pienininkams. Nepaisant to, besiverčiančių žemės ūkiu žmonių Lietuvoje nemažėja.

Akivaizdi pastarųjų metų tendencija – žemės ūkio valdų skaičiaus mažėjimas. Per penkerius metus jis susitraukė beveik dvigubai – nuo 344 iki 181 tūkst. O vidutinis žemės ūkio valdų dydis beveik padvigubėjo – nuo 8,7 iki 16,7 ha. Tačiau bendras žemės ūkių skaičius, kuris iš esmės sutampa ir su ūkininkų skaičiumi, per pastaruosius pusantrų metų beveik nesikeitė, o nuo 2014-ųjų net padidėjo 6 tūkst.

Tiesa, kaip sako Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, visiškai tikslios statistikos apie ūkininkų ir ūkių skaičių nėra – įvairūs registrai nurodo skirtingus duomenis, o vieno tikslaus šaltinio nesukurta. Pavyzdžiui, ūkininkų, kurie iš deklaruotų pasėlių gauna Europos Sąjungos išmokas, kasmet sumažėja 10–12 tūkst. Kiti ūkininkai pavėluoja arba pateikia netikslią informaciją, nes teikti visus duomenis nėra privaloma.

Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai.

Tačiau, kaip teigia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) atstovė Ramunė Visockytė, pasėlių deklaracijos nebūtinai atskleidžia tikrąjį ūkininkų skaičių, nes ūkininkų šeimoje vyras gali deklaruoti pasėlius, o žmona – gyvulius ir pan. Į ŽŪIKVC ūkininkų registrą gali būti neįtraukti tie ūkininkai, kurie nenori gauti paramos iš ES ar tiesiog vengia biurokratinių formalumų. Pasak R.Vi­soc­kytės, reikšmingesnių ūkininkų skaičiaus pokyčių sukėlė tik ekonominė krizė, kai dažnas vietoj žemės ūkio darbų rinkosi eilę Darbo biržoje.

„Oficialūs duomenys atskleidžia tam tikras tendencijas, vykstančias sektoriuje. Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai. Ne viskas priklauso nuo padėties rinkoje. Norėdamas gauti paramą, ūkininkas vaikams gali atidalyti valdas – štai ir naujas statisti­­nis ūkis, nors, be abejo, ir toliau dirbama kar­tu“, – tendencijas apibūdina Lietuvos grūdų au­­gintojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas.

Grūdų rekordai – dėl pienininkų krizės

Grūdų derliaus rekordai pastaraisiais me­tais gerinami nuolat. 2013 m. grūdų išauginta 4,5 mln. t., 2014-aisiais – daugiau kaip 5 mln. t. Pernai rekordas dar kartą pagerintas – išauginta 6 mln. t. grūdų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, nepaisant ne itin pa­lan­kių pastarųjų metų kainų, kurios susijusios su pasauline rinka ir atpigusia nafta, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau.

A.Macijausko teigimu, priešingai nei prieš trejus ketverius metus, šiuo metu nuotaikos sektoriuje nėra pačios geriausios, o kainų kilimo artimiausiu metu niekas neprognozuoja. Grūdų augintojai Lietuvoje nuolat stambėja, šis neišvengiamas procesas stebimas visoje Europoje.

Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai.

„Šiandien ypač sunkus laikotarpis yra pienininkams, todėl dalis ūkininkų suaria savo ganyklas ir apsėja jas javais. Taip atsirado ir naujų augintojų, nors ir čia nėra labai didelių pelnų. Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai. Nors galima pamanyti, kad labai kyla mūsų derlingumas, tai nevyksta sparčiai, o derlius auga, nes didėja pasėlių plotai. Jei padėtis pieno sektoriuje pasitaisys, situacija stabilizuosis“, – rekordų fenomeną aiškina A.Macijauskas.

Kaip skelbia JAV žemės ūkio departamentas, pernai pasėlių plotai šalyje išaugo beveik 3 proc. ir pasiekė 1,3 mln. hektarų. Šiųmetė departamento derliaus prognozė kuklesnė – tikimasi maždaug dešimtadaliu menkesnio derliaus nei pernai.

Karvių mažėja, pieno daugėja

ES panaikinus pieno kvotas, didžiosios valstybės labai padidino savo produkciją ir taip nusmukdė pieno kainą. Dėl to vis daugiau ūkininkų pereina į kitus žemės ūkio sektorius. Tokia situacija gąsdina ir mėsos perdirbėjus: mažėjant karvių, ateityje mažės ir veršelių.

Besitęsianti pienininkų krizė ir kritusios supirkimo kainos aiškiai matoma iš statistikos: per penkerius metus šalyje karvių sumažėjo beveik 50 tūkst. J.Talmantas aiškina, kad dėl to labai išsigąsti nereikėtų, nes pernai, nors karvių liko mažiau, gauto pieno kiekis padidėjo. Tai reiškia, kad ūkininkai išmoko gyventi ekonomiškiau, susimažinti savikainą ir padidinti pieno išmilžius iš vienos karvės. Iki šios krizės šalies ūkininkai laikė daug karvių, kurios duodavo vos 4–5 tūkst. litrų pieno per metus, nors normalus, ekonomiškas kiekis yra 7–8 tūkst.

Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas.

„Karvių mažėja, nes istoriškai buvome labai prisirišę prie Rytų rinkos. Šalies viduje suvartojame tik 45 proc. šviežio pieno ir pieno produktų, o daugiau nei pusė produkcijos lieka. Dabar, neturėdami kitų rinkų, murkdomės pie­ne, kurio patys negalime suvartoti. Jau turime apie 200 šalių, į kurias galima eksportuoti, bet jos yra toli, logistikos sąnaudos didelės, todėl naudos iš to nedaug. Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas“, – sako J.Tal­man­tas.

Mėsininkai tikisi stabilumo

Galvijų per metus Lietuvoje sumažėjo nežymiai – maždaug 14 tūkst. Kaip aiškina Mė­sos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius, šiuo metu darbo tikrai pakanka, o pokyčius šis sektorius pajunta tik maždaug po pusantrų metų – tiek vidutiniškai trunka veršelio auginimas.

„Mūsų sektoriaus struktūroje vyrauja nedideli ūkiai, ir tai yra problema, nes jie neduoda geriausios produkcijos, o tiesiog augina savo reikmėms, pienui. Gimsta telyčia – pasiliekama sau, gimsta buliukas – galbūt jis bus atiduotas mėsininkams. Kai dabar rinkoje yra toks susvyravimas, kaip pramonininkai, matome problemą – jaunų veršiukų išvežimą. Anksčiau kasmet išveždavo daugiau kaip 100 tūkst., dabar apie 90 tūkst. Kai tik augintojas rinkoje nemato perspektyvos, nėra didelio aiškumo, jis kryžmina galvijus su mėsinėmis veislėmis, veža į tą pačią Olandiją, kur jie paimami specialiai mėsai, kuri ten labai brangi“, – pasakoja Mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

Vokietijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų valstybėse vadinamoji rožinė, labai kokybiška veršiukų mėsa naudojama vaikams vaikų darželiuose ir mokyklose maitinti. Tokia yra valstybės politika. O Lietuvoje vidaus rinka ne tik neauga, bet netgi traukiasi – gyventojų mažėja, gaunamas pajamos nedidėja pakankamai sparčiai. Su perkamąja žmonių galia susijusi ir pridėtinės vertės mokesčių politika.

Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės.

„Išeina taip, kad dirbame susitraukiančioje rinkoje, ir tai yra blogai, nes mūsų pajėgumai didesni, o žaliavos vis mažėja. Jei matytume vidaus vartojimo stabilumą, galėtume labiau planuoti, orientuotis į ūkininką. Galvijų nėštumas trunka 9 mėnesius, dar 15 – auginimas, taigi reikia matyti ateitį 26 mėnesius į priekį. Tai nerealu – prieš tiek laiko įvyko Rusijos krizė, ir kai atrodė, kad viskas gerėja, turime verslo planus, staiga viskas užsibraukė. Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės“, – situaciją apibūdina E.Mackevičius.

Jo teigimu, padėtį gerintų ir pasikeitę vartojimo įpročiai. Šiuo metu kasmet vidutiniškai suvartojame beveik 45 kilogramus kiaulienos ir vos 4 kilogramus jautienos. Jei šis rodiklis padvigubėtų (prancūzai suvartoja apie 15 kg jautienos), visos sektoriaus problemos išsispręstų ir kainos padidėtų.

Vis dėlto šiandien lietuvių ir vakariečių vartojimo įpročiai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviai gamina jautienos dešras, o vakariečiams tai sunkiai suprantama. Čia jautiena brangesnė, aukštesnės kokybės, todėl kur kas dažniau ji naudojama kepti, o į įvairius gaminus jos dėti tampa per brangu. Lietuvoje aukštos R3 kategorijos jautiena, kuri noriai perkama Vakarų Europoje, sudaro vos 8 proc.

Kiaulininkystę varžo apribojimai

Kiaulių Lietuvoje per penkerius metus sumažėjo ketvirtadaliu: 2011-aisiais jų suskaičiuota beveik 950 tūkst., o šiandien liko 687 tūkst. Kaip aiškina Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, ateitis iš dalies priklausys nuo afrikinio kiaulių maro suvaldymo, tačiau jau dabar aišku, kad smulkiųjų, pavienių kiaulių augintojų turėtų vis mažėti. Šiandien jų laikomų kiaulių dalis sudaro apie dešimtadalį viso skaičiaus.

Vasarį šalyje buvo 27 tūkst. ūkininkų, laikančių kiaules, iš kurių 20 tūkst. turėjo 1–5 kiaules, dar 2,6 tūkst. – nuo 6 iki 10 kiaulių. Ir tik 52 fermos laikė daugiau nei tūkstantį kiaulių.

„Tai yra labai mažai, palyginti su Olandija, Belgija, Danija, kai kuriais Lietuvos dydžio Vokietijos regionais. Atrodo, kad ūkininkų daug, bet iš tikrųjų tai žmonės, kurie nusipirko turguje paršelį ir paaugino sau. Šis segmentas pamažu trauksis, nes jiems labai sunku užtikrinti biologinę saugą, o ir ekonomiškai tai nelabai atsiperka“, – tvirtina A.Baravykas.

Jo manymu, didžiųjų kiaulininkystė kom­pleksų, o kartu ir bendras kiaulių skaičius neturėtų pastebimai kisti, nes į tai investuota daug, pirkėjų atrasti labai sunku, o net ir sėkmingo sandorio atveju veiklos sritis neabejotinai išliks ta pati. Galimybių, kad kiaulių augintojai šalyje plėsis, taip pat nėra daug.

„Šiandien kainos investuoti į šį sektorių nėra viliojančios, todėl turime daugmaž stabilius skaičius. Lietuvoje vis dar negatyvus nusistatymas dėl naujų gyvulininkystės objektų statybos, ganėtinai sudėtinga gauti statybos leidimus, bendras įstatymų voratinklis vis tiek kažkur sustabdys“, – priežastis vardija A.Ba­ra­vy­kas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas apgailestauja dėl dabartinės kiaulininkystės situacijos. Juk ir tarpukario Lietuva labai sėkmingai eksportavo kiaulieną į Vakarų Europą, o šiandieninė aplinkos vertinimo tvarka yra tokia, kad steigiant naują fermą būtina susitarti su aplinkiniais gyventojais.

„Jie niekada nepasirašys arba paprašys pinigų. Žmonės atsikėlė prie buvusių kompleksų per nuosmukį, žemė buvo pigi, ir dabar jie ten gyvena. Todėl naujų fermų statyti iš esmės negalime. Šiandien importuojame 55 proc. kiaulienos, kiaulės yra ir imliausios grūdinių kultūrų naudotojos, o mes esame penktoje vietoje ES pagal iš vieno hektaro eksportuotų grūdų kiekį. Dabar juos parduodame kaip žaliavą. Turėtų atsirasti daugiau po 2–3 tūkst. kiaulių laikantys ūkeliai, tada sunaudotume 2–3 mln. tonų grūdų, kai šiandien sunaudojame tik 1,5 iš 6 mln. tonų. Čia didžiuliai nuostoliai“, – skaičiuoja J.Talmantas.

Nauja šaka prastesnių žemių savininkams

Per pastaruosius metus šalyje vis labiau populiarėja avininkystė – avių per penkerius metus pagausėjo trigubai. E.Mackevičius šį pokytį visų pirma sieja su mažesniais ūkininkais: galvijus auginti sudėtingiau, jiems reikia geresnės žemės ir daugiau priežiūros, o avys gali ganytis ir skurdesnėje pievoje.

„Lietuvoje tikrai yra prastos žolės, taigi avių auginimas – geras būdas susitvarkyti aplinką, o ir valstybinis rėmimas yra atsiradęs. Avis auginti yra paprasta, ir šis didėjimas – labai pozityvus reiškinys. Žinoma, kai kiekis bus dar dešimt kartų didesnis, tada turėsime kažką realaus, nes kai sulaukėme paklausimų iš musulmoniškų valstybių, jos paprašė 150 tūkst. vieno svorio, 150 tūkst. – kito. Reikėtų visas avis išskersti ir vis tiek neužtektų. Perspektyva labai didelė, bet kol kas nusipirkti avienos parduotuvėje galimybių nėra, daugiausia auginama vidiniam savo ir artimųjų poreikiui“, – situaciją komentuoja E.Mackevičius.

Nerimą kelianti demografija

Stambėjantys ūkiai ir vis mažesnės galimybės išsilaikyti smulkiesiems – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bendra tendencija. Kita bendra Senojo žemyno tendencija yra ūkininkų senėjimas. Lietuvoje ji šiandien itin ryški.

Todėl, net jei nepalanki rinkos situacija neatbaido nuo žemės ūkio verslų, ūkininkų netrukus pradės mažėti dėl demografinės provincijos padėties. Šiandien vos 17 proc. ūkininkų yra jaunesni nei 40-ies, o vyresnių nei 65 metų amžiaus dvigubai daugiau – net 36 proc.

„Ši tendencija stebima visoje Europoje: jei pagyvenusių ūkininkų vaikai nebenori tuo užsiimti, jų ūkius perima jauni ūkininkų kaimynai. Taip vyksta ir natūralus ūkių stambėjimas. Lietuvoje ūkininkai, pradėję savo veiklą pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau pamažu traukiasi, o stambėjant ūkiams dirbama efektyviau ir darbo jėgos reikia vis mažiau“, – sako A.Macijauskas.

O štai J.Talmantas įsitikinęs: provincija gražėja akyse ir senstančius ūkininkus pakeis nauja karta, nes ir šiandien jaunimas jau pamažu grįžta į žemės ūkį. O tam, kad šis procesas vyktų intensyviau, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko teigimu, būtina sumažinti tų pačių profesijų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp didžiųjų miestų ir tolimesnių regionų, gerinti regionų infrastruktūrą ir gyvenimo sąlygas provincijoje.