BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Vieną dieną – vienas populiariausių Lietuvos politikų, liberalų gelbėtojas ir žiniasklaidos žvaigždė, kitą – sutrikęs ir neadekvačiai besielgiantis autsaideris. Taip klostėsi trumpa Antano Guogos lyderystės istorija, kuriai nutrūkti užteko dviejų tiesioginių transliacijų šalies žiniasklaidoje.

Startavęs nuo skambių pareiškimų apie susitelkimą, apsivalymą partijoje ir, be kita ko, bažnyčios statybą, Antanas Guoga gegužės 16-osios LRT laidą „Dėmesio centre“ pradėjo kaip savimi pasitikintis laikinasis partijos lyderis. Jau po 15 minučių tiesioginio eterio politikas nespėjo šluostytis šalto prakaito, atrodė sutrikęs ir pamiršęs visą ryžtą, kurį tik demonstravo.

Aš be miego beveik nualpau toje studijoje vakar, padariau klaidą, kad ėjau kalbėti su juo, jis sumušė mane vakar stipriai, jis labai talentingas žurnalistas.

Vos ką tik nenoromis sutikęs pasitikrinti poligrafu, A.Guoga čia pat pradėjo abejoti žurnalisto Edmundo Jakilaičio interesais ir siūlė jam tai atlikti pačiam, akivaizdžiai įniršo dėl klausimų apie verslų Lietuvoje atsisakymą, apkaltino savo paties partiją ir jos elitą, esą jie „galbūt tvarkė savo interesus“, o į klausimą, ar kandidatuos ru­denį Seimo rinkimuose, atsakė kaip tikras pokerio lošėjas: „Žiūrėsime, kaip klostysis situacija.“

„Aš be miego beveik nualpau toje studijoje vakar, padariau klaidą, kad ėjau kalbėti su juo, jis sumušė mane vakar stipriai, jis labai talentingas žurnalistas“, – kitą dieną teisinosi A.Guoga.

Tai jis darė kitoje tiesioginėje transliacijoje – portalo „15min.lt“ konferencijoje, kuri politikui pasisekė ne ką geriau. Konferencijos pabaigoje politikas atrodė emociškai palūžęs, nežinantis atsakymų į daugelį jam pateiktų klausimų. „Jūs spręskit…“ – teišlemeno A.Guoga, paklaustas, ar iki šiol kaip partijos lyderis elgėsi teisingai. Galiausiai tiesioginiame eteryje jis nusprendė palikti liberalų vadovo postą ir pareiškė per rinkimus balsuosiąs už konservatorius.

„Nežinau, ar jis susigadino savo karjerą nepataisomai. Manau, kad ne. Mano manymu, ten ne­buvo kažko tokio ypatingo – žurnalistinis kabliukas, ir, visų nuostabai, jis giliai tą kabliuką nurijo ir neturėjo kur dingti. Buvo labai skirtingi lūkesčiai ar įsivaizdavimai apie būsimą laidą ir viskas nuo pat pradžių ėmė krypti ne ta linkme, jis nesusiorientavo“, – situaciją prisiminė laidos „Dė­me­sio centre“ vedėjas žurnalistas E.Ja­ki­lai­tis.

Pasak jo, didelio skirtumo dėl to, kur ir kada A.Guoga padarė sprendimą palikti postą, nėra – išvakarėse pradėjęs kalbėti apie savo partiją kaip kažkokį blogį, politikas nelabai turėjo kitų išeičių. Vėliau A.Guoga dar bendravo su kai kuriais įtakingais liberalais, kurie leido jam suprasti, kad bendradarbiavimo tiltai jau sudeginti.

Spontaniškumo politinėje komunikacijoje nėra, nebent nėra jokios bendravimo strategijos.

„Televizijos laidos paryškino kai kurias situacijas, bet puikiai žinome, jog dauguma liberalų nenorėjo, kad A.Guoga būtų partijos pirmininku. Tik jie neturėjo kitos išeities, nes partijos įstatuose taip parašyta, kad atsistatydinus pirmininkui jo vietą užima pirmininko pavaduotojas. Dauguma tarybos narių jo nerėmė, taigi, šiaip ar taip, buvo viskas aišku dėl jo tolesnės karjeros partijoje“, – aiškina žurnalistas.

Ar spontaniškumas yra įmanomas?

Vis dėlto politinių partijų povandeninės srovės, užkulisiniai procesai dažnai ir lieka antrame viešosios erdvės plane, o štai A.Guoga strimgalviais puolė į žiniasklaidos sūkurį ir akivaizdžiai su­degė. Nors rinkėjams paprastai patinka laisvai bendraujantys, spontaniškai ir neprognozuojamai viešumoje besielgiantys politikai, trumpai liberalų lyderiu buvusio A.Guogos istorija parodė, kad tam reikia įgimto talento ir gebėjimų.

„Spontaniškumo politinėje komunikacijoje nėra, nebent nėra jokios bendravimo strategijos. Kai kalbama apie tokio masto politikus kaip A.Guoga, jei jau eini į tiesioginį eterį, ten negali būti kažkas tokio, ko tu neprognozuoji. Vadinasi, tiksliai žinai, ką pasakysi. Nesvarbu, ko žurnalistas paklaustų ir ką norėtų sužinoti, politikas valdo informaciją ir turi žinoti, ką pasakys. Lietuvoje turime kitą problemą – politinė komunikacija nėra suprantama kaip susijusi su kompetencija. Dažnai manome, kad kasdienį bendravimą tiesiog užtenka perkelti į politinį lauką. Bet jei kalbame apie politikus, formos neužtenka, turi būti ir turinys. Jeigu jo nėra, kaip matome, per kelias tie­siogines transliacijas galima susikurti tokį re­zultatą“, – sako komunikacijos ekspertė, Vy­tau­to Di­d­žiojo universiteto profesorė Audronė Nu­garaitė.

Spontaniškai, nuoširdžiai ir netikėtai be­sielgiantys politikai žmonėms patinka, tačiau dažniausiai visa tai tėra gerai apgalvotas spektaklis.

Kita vertus, tiesioginiame eteryje kartais nutinka išties įspūdingų ir istorinių momentų, kurie kartais ir nebūna repetuoti iš anksto. Štai kaimyninėje Estijoje 1988-ųjų balandžio 13-ąją televizijos laidoje Edgaras Savisaaras paskelbė idėją sukurti masinį Liaudies frontą Michailo Gorbačiovo vykdomai „perestroikai“ paremti. Estijos liaudies fronto iniciatyvinė grupė buvo sudaryta čia pat televizijos studijoje. Labai panaši grupė po kelių dienų atsirado ir Tartu mieste. Galiausiai Estijos liaudies frontas tapo pavyzdžiu kitoms Baltijos valstybėms, o šie judėjimai atvedė jas į nepriklausomybę.

Tačiau tokie įvykiai televizijoje galėjo nutikti tada, kai politikų žinios apie komunikaciją ir jos tei­kiamas galimybes buvo ribotos, o ir politinė pa­dė­tis vertė vienytis vardan didesnių bendrų tikslų. Šian­dien spontaniškai, nuoširdžiai ir netikėtai be­sielgiantys politikai žmonėms patinka, tačiau dažniausiai visa tai tėra gerai apgalvotas spektaklis.

E.Jakilaitis prisimena politinius debatus prieš 2004 m. Seimo rinkimus. Tuometis Darbo partijos lyderis tada netikėtai išsitraukė iš kišenės raktus ir pasisiūlė atiduoti juos Algirdui Brazauskui, pa­aiškindamas, kad tai yra raktai nuo visų politiko valdomų verslo įmonių. „Pavaldyk, pažiūrėsime, kaip seksis“, – pareiškė Viktoras Us­pas­ki­chas.

Įtaigiai atrodęs spektaklis padarė įspūdį televizijos žiūrovams, kurie atidavė dešimtis tūkstančių telefoninių balsų, nors tuomet nemokamo telefoninio balsavimo dar nebuvo.

Tiesioginis eteris labai susijęs su stresu, ir jeigu nesi tinkamai pasirengęs, spaudimas tik didėja.

„Mėgstu sakyti, kad geriausias klausimas yra tas, į kurį pats žinai atsakymą. Geriausia komunikacija yra tobulai parengta, surepetuota staigmena, kuri atrodo kaip ekspromtas. Kai žmogus sukuria įspūdį, kad kalba spontaniškai, greitai reaguoja, nors iš esmės yra tiesiog fantastiškai atlikęs namų darbus, – tai būtų vertinama aukščiausiais balais“, – sako E.Jakilaitis.

Pasak A.Nugaraitės, tiesioginis eteris labai susijęs su stresu, ir jeigu nesi tinkamai pasirengęs, spaudimas tik didėja. Politikai dažnai mano, kad visada turi ką pasakyti, tačiau daugelis pavyzdžių rodo, jog taip tikrai nėra ir tiesioginiam eteriui, viešam kalbėjimui būtina ruoštis. Komunikacijos teorija sako – tol, kol pačiam patiks, kaip atrodai.

Viešo kalbėjimo reikšmė didėja

Ar Lietuvoje tai iš tikrųjų tampa svarbu? Ketverius metus šalį valdantis premjeras iki šiol išlaiko aukštus reitingus, nors jo gebėjimais sėkmingai bendrauti, dėstyti mintis ar greitai susigaudyti tikrai galima suabejoti. Algirdas But­kevičius jau tapo ir nuolatinio nuomonės keitimo simboliu. Jei ne tą pačią, tai bent jau kitą dieną.

Įtaką politikų populiaru­mui ir rinkimų rezultatams Lietuvoje jau daug metų daro televiziniai debatai.

„Norėtųsi, kad sprendimo teisę turintys žmonės atsakingiau apie tai galvotų ir komunikuotų su žmonėmis, kurie nori išgirsti žinią, nes vadovo pasakyta žinia yra neeilinė. Suprantame, kad priimtas kažkoks sprendimas, bet kai vienas turinys pateikiamas iš ryto, o kitas – vakare, tuomet jau kyla klausimų. Ar nesugebama bendrauti, ar iš tikrųjų nėra pozicijos, ar trūksta argumentų? Gali būti ir taip, bet reikia tai paaiškinti“, – situaciją vertina A.Nugaraitė.

E.Jakilaičio teigimu, įtaką politikų populiaru­mui ir rinkimų rezultatams Lietuvoje jau daug metų daro televiziniai debatai. Pa­vyz­džiui, prezidento rinkimų išvakarėse vykusius Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso debatus stebėjo 700 tūkst. žiūrovų, ir ten sėkmingiau pasirodęs, geriau pasirengęs R.Paksas po kelių dienų triumfavo paskelbus rinkimų rezultatus.

Nors Seimo rinkimų debatai žiūrimi mažiau, pasak E.Jakilaičio, pervertinti jų svarbos taip pat negalima, nes žiniasklaidos pranešimai, dėmesys jiems kitą dieną būna tikrai didelis. Per pastarųjų Seimo rinkimų kampaniją tai tapdavo viena svarbiausių dienos naujienų. Tokios jos bus ir šį rudenį.

Politikos televizijoje pradžia

1960-ųjų rugsėjo 26 d. Johnas Fitzgeraldas Kennedy buvo mažai pažįstamas jaunas senatorius iš Masačusetso. Šiandien vieningai sutariama, kad be pirmųjų JAV tiesioginės televizijos debatų jis niekada nebūtų tapęs prezidentu. Valandos trukmės dvikova su vice­prezidentu Richardu Nixonu iš esmės pakeitė politinių kampanijų, televizijos ir JAV politinę istoriją. Iki šių debatų atsiradimo daugelis amerikiečių net nebūdavo matę kandidatų, geriausiu atveju apie juos paskaitydavo ar pamatydavo nuotrauką. Debatai leido rinkėjams pradėti vertinti kandidatus pagal visiškai kitus kriterijus.

Tedas Sorensenas, J.F.Kennedy patarėjas ir kalbų rašytojas, prisimena, kaip juodu ant Čikagos viešbučio stogo rengėsi pirmiesiems debatams šalies istorijoje. Jie numanė, kad tai svarbus įvykis, tačiau tuomet dar nesuprato, kokią iš tiesų reikšmę tai įgaus. Būsimasis prezidentas traukė užrašų korteles su galimomis debatų temomis ir repetavo kalbas. Po kelių valandų pasirengimo J.F.Kennedy prieš debatus dar nuėjo šiek tiek pamiegoti.

Išbalęs, sulysęs, išmuštas prakaito ir ligotos išvaizdos R.Nixonas neturėjo šansų prieš ramų ir pasitikintį savimi J.F.Kennedy. Tie, kurie klausėsi debatų per radiją, manė, kad laimėjo R.Nixonas, tačiau tokių buvo mažuma – 11 proc. Devyni iš dešimties amerikiečių tuo metu jau turėjo televizorių. 74 milijonai žiūrėjo debatus tiesiogiai, ir jiems neliko abejonių, kad J.F.Kennedy yra akivaizdus nugalėtojas.

Sėkmė debatuose itin sustiprino paramą J.F.Kennedy per tolesnę kampaniją. Kelionių po valstijas metu jį pasitikdavo ir sveikindavo minios. Ir nors R.Nixonas stengėsi atitaisyti padėtį per kitus debatus, sustabdyti įsibėgėjusio varžovo jam jau nepavyko.

Supratę naujovių įtaką rinkimų rezultatams, vėlesnių rinkimų kandidatai nedrįso juose dalyvauti. Kiti rinkimų televizijos debatai JAV įvyko tik 1976-aisiais, kai juose susigrūmė Jimmy Carteris ir Geraldas Fordas. Nuo tada tai yra būtinas ir labai svarbus kiekvienų rinkimų atributas.

Dovaidas PABIRŽIS

Iš Kelių priežiūros ir plėtros programos šiemet savivaldybių prižiūrimiems vietinės reikšmės keliams ir gatvėms iš viso bus skirta 127 mln. eurų. Tam, kad šios lėšos nebūtų naudojamos atsitiktiniams projektams, savivaldybės turės galimybę įsidiegti dangų valdymo sistemą, padedančią kur kas tikslingiau priimti kelių infrastruktūros valdymo sprendinius.

Pasak Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktoriaus pavaduotojo Juozo Gedvilo, finansavimui didėjant (Lietuvos kelių tinklo priežiūrai ir plėtrai šiemet skirta 16,8 proc. daugiau lėšų), vis svarbiau tampa būtent tai, ar tikslingai šios lėšos panaudojamos. Prieš kelerius metus Valstybės kontrolei išsiaiškinus, kaip savivaldybės naudoja LAKD lėšas, institucija rekomendavo paskatinti šalies savivaldybes planuoti reikalingus darbus ir išlaidas bent keletą metų į priekį.

Dažnai savivaldybės būna nepasiruošusios investicijoms, vėlai pradeda projektuoti, konkursai nukeliami į rudenį, taip krinta kokybė ir atsiranda broko, o tai piktina gyventojus, tenka skirti ir baudas.

„Savivaldybės tvarko visą ūkį – vandentiekį, buitines nuotekas, lietaus nuleidimą. Siekiame, kad nebūtų taip, jog vienais metais pakloja asfaltą, o kitais čia jau kasa vandentiekį. Planavimas turėtų būti kompleksinis. Dažnai savivaldybės būna nepasiruošusios investicijoms, vėlai pradeda projektuoti, konkursai nukeliami į rudenį, taip krinta kokybė ir atsiranda broko, o tai piktina gyventojus, tenka skirti ir baudas. Nereikėtų pradėti galvoti, ką dabar daryti, tik atėjus pavasariui, – pasiruošti būtina iš anksto“, – aiškina LAKD direktoriaus pavaduotojas.

Vykdant kitą Valstybės kontrolės rekomendaciją siekiama laipsniškai pereiti prie lėšų skyrimo kapitalo investicijoms – kapitaliniam remontui, rekonstrukcijai arba naujų kelių tiesimui (ne mažiau kaip 50 proc.) ir saugaus eismo priemonių diegimui (5 proc.), o ne tik mažai naudos duodančiam kosmetiniam duobių lopymui. Dėl likusios dalies panaudojimo savivaldybės sprendžia savo nuožiūra – panaudoja paprastam remontui, priežiūros darbams žiemą ar dar kitur.

„LAKD ir Susisiekimo ministerija siekia, kad kuo daugiau lėšų būtų panaudota tiems darbams, kurie sukuria pridėtinę vertę“, – sako J.Gedvilas.

Dangų valdymo sistemos sutaupo trečdalį lėšų

Gegužės 12 d. Šiaulių miesto savivaldybėje vyko seminaras, kuriame buvo kalbama apie kelių ir gatvių būklės įvertinimo, rekonstruojamų ir taisomų kelių bei gatvių prioritetinio sąrašo sudarymo ir darbų atlikimo technologijų parinkimą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), LAKD atstovai pateikė rekomendacijas, kaip efektyviai ir racionaliai prižiūrėti gatves.

Kaip pabrėžia VGTU Kelių tyrimo instituto direktorius dr. Audrius Vaitkus, ribotas kelių ūkio finansavimas verčia ekonomiškai planuoti kelių tinklo priežiūrą bei plėtrą ir teisingai nustatyti veiklos prioritetus, kad tai teiktų didžiausią naudą kelių ūkiui ir visuomenei. Didžiulį ekonominį efektą tokiu atveju duoda automobilių kelių finansavimo ir remonto planavimo skaičiavimai, todėl ir buvo pradėtos kurti bei taikyti dangų valdymo sistemos.

Pasaulio banko iniciatyva nuo 1969-ųjų buvo kuriamas kelių projektavimo ir priežiūros valdymo modelis HDM, kuriame naudota empirinė kelių dangos irimo parametrų metodika, priklausomybės buvo tikslinamos 30 pasaulio valstybių. Ši sistema naudojama didžiojoje dalyje Europos bei Šiaurės Amerikos šalyse. Pirmiausia dangų valdymo sistemos miestų gatvėse buvo įdiegtos JAV.

Anksčiau visi keliai buvo projektuojami 20-iai metų iki pirmo kapitalinio remonto, dabar tai yra 30 metų ir daugiau.

LAKD naudota dangų valdymo sistema DAVASEMA pradėta kurti 1993 m., tačiau, kaip sako A.Vaitkus, per daugiau nei 20 metų labai pasikeitė techniniai kelių statybos parametrai, todėl šios sistemos taikymas dangų degradacijai prognozuoti bei valdyti tapo labai sudėtingas. Todėl nuo 2011-ųjų LAKD pradėjo diegti Lietuvos sąlygomis geriau tinkamą bei lengviau pritaikomą sistemos modelį „Dtims“.

„Šiandien naudojamos medžiagos, kurios užtikrina daug ilgesnį dangų funkcionavimą. Anksčiau visi keliai buvo projektuojami 20-iai metų iki pirmo kapitalinio remonto, dabar tai yra 30 metų ir daugiau. Sukurti stipresni rišikliai, įvairūs priedai, nauji polimerai. Naujos technologijos ir medžiagos leidžia automobiliui važiuoti lygiau, tyliau ir saugiau. Naujovių esama nemažai, o jų poveikis dangų degradacijai ir ilgaamžiškumui turi būti įvertintas dangų valdymo sistemoje“, – pokyčius vardija mokslininkas.

Europos bei Šiaurės Amerikos patirtis rodo, kad naudojant dangų valdymo sistemą vidutiniškai sutaupoma nuo 15 iki 30 proc. susisiekimo infrastruktūrai skiriamų lėšų, o sutaupymo dydis priklauso nuo dangų būklės duomenų surinkimo kokybės ir tinkamų degradacijos modelių parinkimo.

Jei dangų valdymo sistema rodo, kad šiemet neremontavus kitąmet remontas jau turės būti kapitalinis ar reikės rekonstrukcijos – viskas aišku.

„Kai dirbau Vilniaus savivaldybėje, buvome įsidiegę dangų valdymo sistemą. Politikams tuomet labai lengva įrodyti, kokią atkarpą ir kokią gatvę pirmiausia reikia remontuoti, nes sistema tai parodo. Mieste gyventojų galima atrasti kiekvienoje gatvėje, todėl tai turi būti skaidrus procesas, nesvarbu, ar toje gatvėje gyvena meras, ar kas kitas. Tai neturėtų turėti absoliučiai jokios įtakos. Jei dangų valdymo sistema rodo, kad šiemet neremontavus kitąmet remontas jau turės būti kapitalinis ar reikės rekonstrukcijos – viskas aišku“, – pasakoja J.Gedvilas.

Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija numato surinkti informaciją apie visų B ir C kategorijų gatvių, kurių yra daugiau kaip 400 kilometrų, būklę ir taikyti dangų valdymo sistemą taisymo prioriteto sąrašui sudaryti bei remonto rūšiai parinkti.

Pasak A.Vaitkaus, duomenis galima rinkti ir rankiniu būdu – tokį metodą gali taikyti savivaldybės, kuriose kelių ir gatvių tinklas yra mažesnis. Tačiau patirtis rodo, kad savivaldybėse duomenys dažnai pradingsta arba iš viso nėra renkami, be to, toks darbas reikalauja didelių žmogiškųjų išteklių, kurių paprastai trūksta.

„Daugeliu atvejų iki šiol savivaldybės visiškai nerinko duomenų apie tai, kokie gatvių remonto darbai buvo atlikti ir kiek ilgai tai tarnauja, nežino, ar pasiteisino įgyvendinti sprendimai. Neatliekamos ir periodinės apžiūros“, – dabartinę situaciją apibūdina A.Vaitkus.

Savo lėšomis realiai prisideda tik didieji miestai

Pernai į Kelių plėtros ir priežiūros programą įplaukė beveik 25 mln. eurų daugiau, nei planuota, – iš viso 454 mln. eurų. Šios lėšos surinktos iš akcizų ir mokesčių už naudojimąsi keliais. 65 proc. šių lėšų atiteks valstybinės reikšmės keliams prižiūrėti, 30 proc. – savivaldybių prižiūrimiems vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, likę 5 proc. pateks į rezervą.

4 proc. savivaldybėms skiriamų lėšų numatyta pasienio, privažiavimo prie Krašto apsaugos ministerijos objektų, nacionalinių parkų ir miškų urėdijų keliams remontuoti ar tiesti.

Miestams Kelių plėtros ir priežiūros programos lėšos skiriamos atsižvelgiant į gyventojų skaičių, registruotų transporto priemonių kiekį ir gatvių ilgį, rajonams – tik į gyventojų skaičių ir kelių ilgį. Savivaldybės taip pat turi galimybę pretenduoti į 5 proc. rezervą, kuris skirstomas Vyriausybės. Paraiškų paprastai būna 4–5 kartus daugiau, nei turima galimybių jas patenkinti. Iš šio šaltinio taip pat gali būti finansuojami viešojo naudojimo privažiavimai prie švietimo, gydymo ar kitų institucijų.

4 proc. savivaldybėms skiriamų lėšų numatyta pasienio, privažiavimo prie Krašto apsaugos ministerijos objektų, nacionalinių parkų ir miškų urėdijų keliams remontuoti ar tiesti. Penktadalis savivaldybėms skirtų lėšų skirstomos ministro įsakymu, atsižvelgiant į savivaldybių pateiktus investicinius projektus, viena dešimtoji tenka kurortams (Druskininkams, Palangai, Neringai ir Birštonui), finansavimą apskaičiuojant pagal suteiktas nakvynės vietas.

Savo lėšų prie Kelių plėtros ir priežiūros programos prideda ir savivaldybės. Pernai rajonai vidutiniškai pridėjo 14 proc., didieji miestai – 96 proc. savo lėšų. Bendras savų lėšų prisidėjimo vidurkis siekė 45 proc.

Peržiūrės valstybinės reikšmės kelių tinklą

Valstybinės reikšmės kelius prižiūri LAKD, o savivaldybėms lieka vietinės reikšmės keliai bei miestų gatvės. Šiuo metu valstybinės reikšmės kelių tinkle net apie 7 tūkst. kilometrų kelių sudaro žvyrkeliai. Ar tikrai mažėjant gyventojų visi jie yra valstybei reikšmingi ir juos reikia prižiūrėti centralizuotai?

J.Gedvilas pasakoja, kad tam tikri pokyčiai vyksta: savo reikšmę praradusių kelių, pavyzdžiui, privažiavimų prie buvusių kolūkių fermų, statusas žeminamas, o tapusių reikšmingesnių – didinamas. Taip jau įvyko Plungės, Lazdijų, Ukmergės rajonuose. Tačiau kol kas statuso pokyčiai vyksta po lygiai: kiek kelių atiduodama savivaldybėms, tiek pat priimama LAKD dispozicijon.

Galima atrasti ir valstybinės reikšmės kelių žvyro danga, kuriais per parą pravažiuoja 10 automobilių. Asfaltuoti pradedama žvyro dangos kelius, kuriais eismas siekia bent 100–150 transporto priemonių per parą.

Šiuo metu Kelių transporto institute atliekamas tyrimas, kurio metu kompleksiškai bus peržiūrimas visų šalies kelių statusas ir reikšmė. Tuomet galime tikėtis rimtesnių permainų. Tyrimo rezultatai turėtų būti paskelbti šių metų pabaigoje.

Didesnis dėmesys saugai

Bent 5 proc. gautų lėšų savivaldybės turi panaudoti saugaus eismo priemonėms diegti. Kiekviena savivaldybė privalo įvertinti vadinamąsias juodąsias dėmes, nuolat sekti eismo įvykių statistiką ir pavojingiausiuose taškuose diegti saugos priemones: papildomą apšvietimą, kelio praplatinimus, šviesoforus, dviračių takus, vadinamuosius miesto vartus ir kt. Iki tol daugelis savivaldybių į tokių priemonių diegimą žiūrėjo pro pirštus.

J.Gedvilo teigimu, puikiai veikia bendrų LAKD ir savivaldybių darbų iniciatyva: jei per miestus ir miestelius eina valstybinės reikšmės kelias, saugos priemonės – žiedai ar apšvietimas – įrengiamos bendromis lėšomis.

Pašnekovas pastebi, kad pamažu baigiasi vadinamųjų gulinčių policininkų laikai ir tokias gana griežtas, dažnai vairuotojams nepatogumų keliančias priemones keičia subtilesnės. Šalies keliuose vis populiarėja išmanieji šviesoforai su greičio davikliais – vairuotojui viršijant greitį automatiškai įsijungia raudona šviesa, net jei sankryža yra visiškai tuščia. Bent du tokie šviesoforai neseniai buvo įrengti kelyje Šiauliai–Palanga.

„Tai tik prevencinės priemonės, ilgainiui jos išnyks, bet šiandien jų vis dar tikrai reikia“, – sako LAKD direktoriaus pavaduotojas J.Gedvilas.

Užs. Nr. VPL1044

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Galimybė laisvai keliauti ir dirbti, geresni keliai, švaresnis vanduo, kiti infrastruktūros projektai, auganti ekonomika – šie plika akimi matomi narystės Europos Sąjungoje rezultatai beveik nepadarė mūsų laimingesnių. Daugelis socialinių ir subjektyvių visuomenės rodiklių per 12 metų beveik nepakito. Akivaizdu, kad niekas artimiausioje ateityje iš Briuselio neatvyks ir stebuklų lazdele nepamos – pokyčiai priklausys nuo vietinių lyderių ir reformų.

Ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių Lietuvoje, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pa­sie­kė 74 proc. rodiklį. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį.

Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį. Galbūt tai reiškia, kad po 2020-ųjų, kai tiesioginė parama Lietuvai greičiausiai gerokai sumažės, jokių pastebimų visuomenės būsenos pokyčių nepajusime?

Parama davė ne tik naudos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Liutauras Gudžinskas pabrėžia, kad vertinant ES poveikį Lietuvos gyvenimui ir visuomenės raidai struktūrinė parama, sudaranti apie 4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, nėra didžiausią naudą teikiantis veiksnys. Svarbiausi pažangos postūmiai buvo prisijungimas prie vidaus rinkos, užsienio kapitalo ir investicijų atėjimas, skandinavų bankų įsitvirtinimas Lietuvoje. Visa tai tiesiogiai atsiliepė BVP augimui, kuris buvo vienas didžiausių tarp visų ES narių. Maždaug dvigubai išaugo ir įvairios gerovės politikos finansavimas.

Maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši.

„Struktūrinės paramos vertinimų yra įvairių. Naujausias tyrimas parodė, kaip struktūrinė parama skatino korupciją šalyse narėse. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pa­vyzdžiai rodo, kad maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. O tai būtų maždaug trečdalis visos paramos, kurią šios trys šalys gavo iš ES. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši“, – sako mokslininkas.

Vis dėlto, net jeigu iki trečdalio paramos nukeliauja ne visai ten, kur reikia, ES skiriami milijardai sudaro nemažą Lietuvos biudžeto eilučių dalį. Ar politikai ir valstybinės institucijos yra pasirengę jų bent iš dalies netekti ir gyventi taupiau bei racionaliau?

„Nemanau, kad Lietuva labai jau ruošiasi šitam gyvenimui be papildomos fi­nansinės žarnelės. Taip, kartkartėmis apie tai pakalbama, bet bijau, kad kol mes realiai nepajusime, jog esame atskiriami nuo tos masyvios finansinės paramos, tol ir ne­prisirengsime. Net sunku įsivaizduoti, kaip pri­sirengti gyventi be paramos. Tiesiog ateis metas, kai būsime pastatyti į naują si­tuaciją ir joje turėsime kapstytis. Aš, priešin­gai nei kai kurie, sakantys, kad po 2020 m. ateis pasaulio pabaiga, taip nemanau. Kaip iki 2004 m. kažkaip gyvenome, taip gyvensime ir po 2020-ųjų“, – situaciją vertina SEB banko generalinio direktoriaus patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, svarbesnis klausimas šiuo metu yra tai, kaip pavyks išnaudoti paskutinį dosnų struktūrinės paramos laikotarpį – ar bus elgiamasi panašiai kaip per praėjusį laikotarpį, kai daug pinigų buvo skirta viešosioms erdvėms tvarkyti ir gražinti, kas savaime jokios pridėtinės vertės nekuria, o dažnai dar ir reikalauja papildomų lėšų priežiūrai, ar investicijos bus nukreiptos produktyvesne linkme. Iš šio proceso rezultatų paaiškės, ar 2020-uosius pasitikti bus lengviau.

Biudžetas greičiausiai mažės

Daugelis požymių rodo, kad kito ES finansinio laikotarpio biudžetas gali būti mažesnis – Bendrijoje ir taip apstu finansinių iššūkių bei įtampų. Tai ir Graikijos sunkumai, ir netolygus šalių narių vystymasis, nežinia, kaip baigsis ir Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo, galintis pakoreguoti daugelį planų.

Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti.

„Tokiomis aplinkybėmis tikėtis, kad ES biudžetas bus riebesnis, būtų tikrai naivu, nes akivaizdžiai matome, jog šalys vis garsiau kelia balsą dėl optimalaus ES funkcionavimo, dėl to, kuriuos klausimus būtina perduoti jai, o kurie turi būti sprendžiami nacionaliniu lygiu. Gali būti, kad pasigirs tam tikri kritikos balsai dėl centralizuoto biudžeto ir centralizuoto lėšų skirstymo. Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti“, – teigia G.Nausėda.

Nors tiek pagal BVP procentą, tiek pagal vienam gyventojui tenkančią paramą Lietuva gauna bene didžiausią parama visame ES Rytų bloke, tiksliai įvertinti, kiek tai prisideda prie ekonomikos augimo, sudėtinga ir konkrečių tyrimų šioje srityje nėra daug: visuomet sunku atskirti, kiek augimą lemia finansinės injekcijos ir kiek – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Ekonomisto vertinimu, tai užtikrina apie 2–2,5 proc. papildomą metinį BVP augimą. Netekus tiesioginių injekcijų, svarbesnis bendros rinkos principas niekur nedings.

Reformos laukia ten, kur ES nesikiša

Lietuvos narystės ES patirtis rodo, kad tos viešojo gyvenimo sritys, kurias ES integracija ir teisė apima mažiausiai, yra labiausiai atsilikusios, reformos jose lėčiausiai skinasi kelią. Tai visų pirma švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sritys. Ar galime tikėtis, kad silpstančią Bendrijos integraciją į plotį pakeis inte­gracija į gylį ir tai pagaliau padės sutvarkyti problemiškiausiais valstybės gyvenimo sritis?

L.Gudžinsko manymu, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes bet koks integracijos gilinimas artimiausiu metu vargu ar įmanomas. „Iš kitos pusės, yra daugybė tyrimų, rodančių, kad išorinis ES spaudimas keistis politiniam elitui kovojant su korupcija ar atliekant kažkokias reformas paprastai nėra lemiamas. Ypač tais atvejais, tarkime, gerovės politikoje, kai remiamasi gerųjų praktikų sklaida. Vargu ar pati ES ir jos faktorius čia gali kažką tokio lemti. Esminis dalykas yra politinė valia šalies viduje. Turi ateiti tam tikri lyderiai, o visuomenė turi iš jų pareikalauti, kad būtų daromos esminės reformos šiose srityse“, – įsitikinęs politologas.

Švietimo ar sveikatos apsaugos srityse sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kaimyninė Estija ėmėsi reformų vos atkūrusi nepriklausomybę ir tūkstantmečių sandūroje, o pasiekti rezultatai yra tikrai neblogi. Be to, Estijos socialinio teisingumo indeksas gerokai aukštesnis tarp visų ES narių, kai Lietuva tėra tarp vidutiniokų.

Tikėtis, jog ES parama ir įtaka paskatins proveržį šiose srityse, neleidžia ir faktas, kad didžioji dalis tiesioginių lėšų iki šiol atitekdavo statybininkams ir jų vykdomiems projektams, ne itin kreipiant dėmesio, kiek darbo vėliau turės rekonstruotos bibliotekos ar ligoninės.

Sunkiausia pasiekti politinį sutarimą

Tyrimai rodo, kad ir politinis sutarimas dėl tų klausimų, kurie yra susiję su tiesioginiu ES teisės perėmimu ar taikymu, parlamente pasiekiamas lengviausiai. Apskritai, kai kuriais vertinimais, iki trečdalio Lietuvos teisėkūros sudaro europinių normų perkėlimas į nacionalinę teisę. Tačiau būtent tose srityse, kurių ES normos neapima, sprendimus priimti sunkiausia.

„Tam yra bent kelios priežastys: kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša, tam tikra poliarizacija ir nesugebėjimas rasti sprendimo ar tęsti pradėtų darbų, dažnai daug ką mėginant keisti. Kitas dalykas – vadinamoji inercija. Sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir aukštojo mokslo sektoriuose esama daug sovietinio palikimo. Kažkas reformuota, bet daug kas iki šiol vyksta nuo senų laikų. Ši institucinė inercija, kai nebuvo reformų, dar labiau gilėjo ir atlikti reformas tampa dar sudėtingiau. Tai apsunkina paties konsensuso paieškas“, – padėtį apibūdina L.Gudžinskas.

G.Nausėda priduria, kad nesėkmingos politinio sutarimo paieškos apsunkina ir bet kokį optimalų ES lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, nežinant, kokios siekiame švietimo reformos, pinigų skyrimas tai ten, tai šen bendro vaizdo visiškai nekeičia.

Artimiausi iššūkiai

Taigi artimiausi Lietuvos visuomenės raidos iššūkiai mažai susiję su tuo, kur link vystysis Europos Sąjunga ir kaip jai pavyks susitvarkyti su šiandieninėmis krizėmis. L.Gudžinsko manymu, svarbiausia šiandien – pažaboti korupciją, kurios lygis, ypač savivaldos lygmenyje, tebėra didelis, o tai atitinkamai veikia ir viešąsias paslaugas regionuose. Taip pat būtina realiai susirūpinti socialinėmis problemomis ir užtikrinti jų sprendimo finansavimą bei kaip nors suvaldyti emigracijos iššūkį šalies demografijai.

Norint to pasiekti reikia neišvengiamai didinti valdymo kokybę ir gerinti bendrą politikos turinį. Nors formalios demokratijos procedūros Lietuvoje veikia kone pavyzdingai, žmonės jos veikimu vis tiek yra nusivylę, nepasitiki valstybės institucijomis. Visi šie procesai tarpusavyje susiję.

„Konstatuojame, kad Lietuvoje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų arba atvirkščiai – išplaunama vidurinė klasė. Patys turime ir mokesčių politikos, ir socialinių išmokų, ir darbo rinkos politikos svertų, kurie tą nelygybę galėtų sumažinti. Bet pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kokios yra didžiausios problemos: ar atotrūkis tarp turtingų ir nepasiturinčiųjų, ar negausi vidurinė klasė, kas sukuria pavojų, kad šalis bus nestabili, nes vidurinė klasė dažnai ir stabilizuoja politinį ir ekonominį gyvenimą. O jei jos Lietuvoje nėra, turbūt reikėtų galvoti, ką galima padaryti, kad ji taptų laisvesnė“, – sėkmės receptų ieško G.Nausėda.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

„Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švie­ti­mo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, par­duosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros“, – sako kon­sul­tacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius, ES integracijos ekspertas Darius Žeruolis.

– Su kokiu požiūriu šiandien susiduria kandidatės į Europos Sąjungą, palyginti su atmosfera, kuri vyravo Lietuvai ir kitoms valstybėms derantis dėl stojimo?

– Tuo metu atrodė, kad tai nėra kažkokia šventinė atmosfera, bet iš tikrųjų mūsų stojimo laikotarpiu vilčių apie Europos susivienijimą, istorinių klaidų ištaisymą, pasidalijimo panaikinimą buvo daugiau abiejose pusėse. Kita vertus, Vakarų visuomenėse ir tada vyko įvairios diskusijos. Pavyzdžiui, Nyderlandų parlamente svarstyta, ar Baltijos šalys iš viso yra valstybės. Tuo metu tai ryškiai neiškilo, bet tai, kad dabar Nyderlandų rinkėjai balsavo prieš Ukrainos sutarties ratifikaciją, visiškai nestebina. Įstojusio dešimtuko sutartis buvo viena ir tuomet nebuvo galimybės kažką atkabinti ar kelti atskirus klausimus.

Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas.

„Brexit“ problematika šiandien akivaizdžiai susijusi su plėtros pasekmėmis. „Pasilikime ES“ stovykla teisingai bando atsieti imigraciją, kuri davė jai daugiau naudos nei žalos, nuo narystės ES. Ta pati retorika buvo naudojama ir Tony Blairo vyriausybės, derantis dėl ES 2007–2013 m. biudžeto. Atviru tekstu per privačius pokalbius buvo sakoma: mes sukūrėme daugiau darbo vietų Lietuvos žmonėms negu Lietuvos vyriausybė. Tai naudinga Jungtinei Karalystei, bet tą naudą visų pirma reikia jiems įrodyti.

Kai 2006–2007 m. buvo pasisukta į Bal­ka­nus, jau tada pasijuto nenoras plėstis tokiomis didelėmis bangomis, o tik atskirai sprendžiamais vienetiniais atvejais. Po Kroatijos priėmimo Prancūzijoje kiekviena plėtra turės būti ratifikuojama referendumu. Tai rodo ne tik visuomenės, bet ir politinio elito susirūpinimą. Tos įtampos jau buvo juntamos iki didžiosios ekonominės krizės, o ji tai tik užaštrino. Pa­bėgėlių krizė ir reakcija į ją dar kartą iškėlė vertybinių ir visuomenės nuomonės takoskyrų, kurios atitinka geležinės uždangos ribas. Tai tik paryškino, kad struktūriniams, visuomeniniams pokyčiams dešimties metų neužteko.

– Pagal populiarią teoriją, ES integracija turėtų vykti tarsi sūkurys, įtraukiantis vis kitas, platesnes gyvenimo sritis. Tačiau neatrodo, kad šiandien tai vyksta.

– Visiškai aišku, kad šiandien metas integracijai gilinti nėra palankus. Europos Komisija, ES sutarčių sergėtoja, teikia įvairių pasiūlymų, bet visų dėmesį yra prikausčiusi migracijos krizė. Labai nedideli inkrementiniai postūmiai vyksta dėl administracinės naštos mažinimo, bet tai užgožia kiti dalykai. Gerais laikais tai būtų la­biau eksponuojama, bet akivaizdu, kad čia yra tolimesnio sugrįžimo į darbą įprastinėmis aplinkybėmis klausimas.

Šiandien patekome į situaciją, kurios prieš 10 metų buvo neįmanoma prognozuoti. Niekas nenuspėjo nė pasaulinės ekonominės krizės, o parama ES plėtrai visada buvo siejama su ekonomine gerove.

– Jei kalbėsime apie Lietuvą, po 2020-ųjų galime tikėtis mažesnio europinių išteklių indėlio mūsų gyvenime. Jūsų manymu, ar Lietuva užtektinai tam ruošiasi ir mato bendrą vaizdą, kaip atrodys įvairios visuomenės gyvenimo sritys po šios datos?

– Taip, Lietuvos politikams ir valstybės tarnautojams tai yra žinomas dalykas. Finansų minis­tras apie tai viešai yra kalbėjęs jau 2014-aisiais – kad čia greičiausiai paskutinis toks dosnus finansavimo laikotarpis, savo apimtimi panašus į 2007–2013 m. Jau tuomet išreikšta nuogąstavimų, kad priklausomybė nuo ES indėlio į mūsų biudžetą, viešųjų investicijų dalį šiek tiek gąsdina ir reikės išmokti nuo to atprasti.

Reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

2013–2014 m. projektai buvo programuojami labiau žvelgiant per sąnaudų ir naudos priz­mę, stengiantis bent jau nesukurti papildomos naštos biudžetui, nes kai kuriose srityse buvo aiškiai apsiskaičiuota. Vandenvala – klasikinis to­­kių perteklinių investicijų pavyzdys. 2003–2004 m. mažai kas prognozavo tokio mas­to emigraciją, nors demografinė tendencija jau tada buvo neigiama. Tai nereiškia, kad Lie­tuvos provincijos gyventojai nenusipelno ge­resnio vandens ar nuotekų tvarkymo, bet tai nebūtinai turėjo vykti centralizuotu būdu.

Lietuvos BVP vienam gyventojui auga, turbūt jau šiuo laikotarpiu viršysime 75 proc. ribą ir nebebūsime tarp mažiau išsivysčiusių valstybių. Su tuo susijęs Vyriausybės sprendimas dėl Vilniaus regiono atskyrimo.

Kita bendra tendencija yra ta, kad ES vis mažiau linksta duoti pinigų negrąžinamų subsidijų pavidalu ir pereinama prie lengvatinių pa­skolų. Lietuvoje tai nėra jokia naujiena, bet jų svoris bendrame pakete didėja. Todėl reikės įprasti daugiau mokėti patiems, o ne vien gauti iš turtingesnių Vakarų Europos valstybių mo­kesčių mokėtojų.

Kitas klausimas susijęs su bendrąja žemės ūkio politika ir jos ateitimi. Prie tiesioginių išmokų mūsų žemdirbiai spėjo greitai priprasti. O tai yra gerai organizuota grupė, nevengianti ir Briuselyje su traktoriais ar su šakėmis pasirodyti. Vėlgi palyginamasis tiesioginių išmokų svoris mažėja, tačiau nebus taip, kad šiandien milijardai, o rytoj – nulis.

Lietuvos dalyvavimas sprendžiant pabėgėlių krizę pagerins derybų pozicijas dėl būsimo ES biudžeto, todėl ir čia turime būti solidarūs.

– Šiandien ES parama Lietuvai sudaro apie 4 proc. šalies BVP. Kokią dalį ji gali sudaryti naujuoju finansiniu laikotarpiu ir kas gali nukentėti labiausiai?

– Sudėtingas klausimas. Stojant į ES atrodė, kad egzistuoja kažkokia objektyvi metodologija, tačiau iš tiesų tai yra politinis susitarimas. Tai nėra iš anksto daugeliui metų išrašyta ir akmenyje iškalta formulė. Tą parodė ir derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo programos. Iš teisinės pusės stojimo sutartyje labai aiškiai įtvirtintas ES įsipareigojimas finansuoti tiek, kiek reikės. Tačiau nieko panašaus – vėl reikėjo aiškinti ir įrodinėti kiekvieną eilutę.

Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

Labai priklausys nuo to, kokio dydžio ap­skritai bus ES biudžetas. Yra aiški tendencija skirti daugiau pinigų europinėms programoms. Būtent čia Lietuvai reikėtų labiau pasistengti. Yra nacionalinis vokas, kai gauname tuos kelis milijardus eurų, bet kitą dalį dar galime laimėti dalyvaudami europiniuose konkursuose, kur lėšas administruoja atskiros ES agentūros arba Europos Komisija. Čia mūsų aktyvumas per mažas. Išsivysčiusioms ES ša­lims dažnai tai yra vienintelis paramos šaltinis ir jos dalyvauja su tikrai labai aukštos kokybės pasiūlymais.

Vis labiau pereinama nuo subsidijų prie lengvatinių paskolų. Taikomas principas – visa tai, kas gali būti susigrąžinta, neturi būti padovanota. Infrastruktūros projektų fondų ateitis yra būtent tokia. O vadinamiesiems minkštiesiems projektams – investicijoms į gebėjimus – kažkokia paramos dalis, matyt, liks.

Kai kalbame apie finansus, svarbu suvokti, kad parama nėra svarbiausia, ką gavome iš ES. Kai kuriais vertinimais, du trečdalius finansinės, ekonominės naudos vis tiek davė laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas, o likusį trečdalį – tiesiogiai matoma finansinė parama.

– Jūsų atlikti tyrimai parodė, kad maždaug trys ketvirtadaliai visos paramos buvo išmokėta statybininkams arba kitaip panaudota statybos projektuose. Infrastruktūros, pastatų daug, bet gerokai mažiau dėmesio skiriama tam, kas yra tų pastatų viduje, o tų statybų rezultatas ne visada atkeliauja iki žmogaus. Kaip galima tai pakeisti ateityje?

– 2014–2020 m. buvo atskirų ministerijų pa­stangos tą problemą spręsti. Infra­struk­tū­ri­nius projektus vykdyti nėra visiškai paprasta, bet lengviau. Ši atsiejimo problema yra ir pa­čioje ES, nes egzistuoja du atskiri fondai. Tai reiškia, kad į investicijas nežiūrima kompleksiškai: pradžioje bus pastatas, o paskui jau žiūrėsime.

Ta problema iš dalies atsirado ir dėl to, kad per pirmąjį dešimtmetį norėta, jog ta parama pasiektų visus ir būtų matoma visoje Lie­tuvos teritorijoje. Dabar atėjo laikas ją stambinti, labiau koncentruoti ir nukreipti į veiklą. Negaliu kalbėti apie visus projektus, bet, pavyzdžiui, Kultūros ministerijos paveldo atnaujinimo projektuose šiandien tai yra vienas iš kriterijų.

– Visuomenės raidos požiūriu tos sritys, kurias integracija į ES palietė mažiausiai – švietimas, sveikata ir socialinė apsauga, ir atrodo mažiausiai pažengusios bei reformuotos. Ar matote tokių galimybių, kad ilgesnis buvimas Bendrijoje galėtų skatinti pažangą šiose srityse?

– Taip, mes tą matėme nuo pat stojimo pradžios. Pasirengimas narystei ypač pakeitė Lietuvos įstatymų bazę ir daugelį gyvenimo sričių. Prisitaikymas prie ES teisės išardė arba apardė interesų grupes ir išskaidrino viešąją politiką, sugriovė nusistovėjusius įtakos politikai kanalus, kurie nėra patys geriausi. Mažiau to įvyko būtent tose srityse, kurias ir ES teisė reglamentuoja mažiau.

Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse.

Pirmasis narystės dešimtmetis buvo didelės finansinės paramos dešimtmetis, taip pat ne­baigtų integracijos projektų laikas: stojimo į Šengeno erdvę, fizinių susijungimų energetikos, transporto srityse. 2016-ųjų pradžioje prak­tiškai buvo išspręsta visa stojimo į Eu­ropos Sąjungą darbotvarkė. Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Per dešimtmetį pagal skurdo ir nelygybės rodiklius praktiškai nepajudėjome. Tolesnis ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, parduosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros. Ar ES gali tai pakeisti? Vargu. Įvairios rekomendacijos rašomos metų metais, bet padėtis nesikeičia. ES galimybės čia kažką nurodyti yra ribotos.

Infrastuktūros projektus sykį išbandžius, po to sėkmingai galima dauginti, o socialinėje srityje viskas nėra taip paprasta, nes turime reikalą su žmonių grupėmis. Čia egzistuoja baimė suklysti ar išgirsti blogų dalykų, o rezultatas nėra iš anksto pamatuojamas. Todėl čia per didelė baimės nuotaika, kad jei nepavyks, tai viskas blogai. Su protingomis investicijų sumomis tolerancijos rizikai galėtų būti daugiau. Tai platesnė valstybės bėda, kai norima sprendimo, kuris šimtu procentų pasiteisins. Bet jeigu nebandysi problemų išspręsti, niekada nepavyks, nes sprendimas dažnai yra rizikingas.

Donatas Montvydas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Jaunatviška, gerai atrodanti atlikėja arba atlikėjas, gimęs praėjus keleriems metams po Berlyno sienos griuvimo. Prieš porą metų jis ar ji sėkmingai dalyvavo kokiame nors nacionaliniame muzikiniame televizijos šou – jį laimėjo arba užėmė aukštą vietą. Vėliau išleido vieną, daugiausiai kelis kūrinius, kurie sulaukė šiokio tokio populiarumo gimtinėje. Švedijoje jis arba ji pristato anglų kalba parašytą dainą su efektingu priedainiu ir šokių muzikos motyvais, prie kurios greičiausiai prisidėjo prodiuseriai ir dainų autoriai iš šios šalies. Taip atrodo tipinis 61-ojo „Eurovizijos“ dainų konkurso Stokholme dalyvis.

Į šį kontekstą puikiai įsilieja ir šiemet Lietuvai atstovausiantis Donatas Montvydas- Donny Montell. Tiesa, jis yra šiek tiek vyresnis ir pa­tirties turi daugiau nei eilinis konkurso dalyvis – D.Mont­vydas „Eurovizijoje“ sėkmę mėgins antrą kartą. 2012-aisiais su kūriniu „Love is Blind“ jam pavyko pasiekti finalą ir galutinėje rikiuotėje užimti aukštą 14 vietą. Tai yra trečias geriausias Lietuvos pasiekimas konkurso istorijoje.

Stokholme dainininkas atliks visus šiuolaikinės populiariosios muzikos standartus, kurie vis labiau krypsta į lengvai suprantamus ir priimamus elektroninius ritmus, atitinkantį kūrinį „I‘ve Been Waiting For This Night“.

„Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste.

Kaip pabrėžia muzikos apžvalgininkas Ka­ro­lis Vyšniauskas, populiariosios muzikos srityje šiandien bene svarbiausia – kaip atlikėjas at­ro­do ir kokį energijos užtaisą su savimi atsineša, ir dažnai tik antrame plane atsiduria tai, kaip jis dainuoja arba kiek meniška yra jo kūryba. „Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste“, – sa­ko K.Vyšniauskas.

Kurį laiką „Eurovizijoje“ buvo varžomasi vakarinių suknelių grožiu, balso galimybėmis arba lyrinių baladžių jausmingumu, o šiemet konkurse vyraus jaunystė, grožis ir energija. Iki aušros besitęsiantis vakarėlis, nuostabaus grožio mergina ir greta puikiai atrodantis, jaunatviškas D.Montvydas, dainuojantis apie tai, kaip ilgai laukė šios nakties, – tokią jaunystę galima atrasti ir Lietuvos atstovo dainos vaizdo klipe.

Siekė suartinti Europą  – išsiplėtė iki Australijos

Ilgametis konkurso komentatorius muzikologas Darius Užkuraitis pasakoja nuo pat vaikystės, dar sovietinės okupacijos metais žinojęs, kad „Eurovizija“ yra vakarietiškos populiariosios muzikos konkursas, kurį žiūri solidi, vyresnė publika, o jaunimui tai tada buvo visiškai neįdomu. Tačiau maždaug tuomet, kai „Eurovizija“ išsiplėtė ir prie konkurso prisidėjo buvusios komunistinės valstybės, ją šiame regione pamėgo jaunimas, kuris aktyviai balsuoja ir atstovauti savo šaliai siunčia vis jaunesnius dainininkus.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA.

Pirmasis „Eurovizijos“ dainų konkursas surengtas 1956-aisiais. Tuomet tai buvo sumanyta kaip priemonė kultūriškai suartinti pokarinės Vakarų Europos valstybes bei per konkursą techniškai sujungti jų televizijos tinklus. Šiandien tai antras žiūrimiausias televizijos šou po olimpinių žaidynių, išsiplėtęs iki pat Australijos, šiemet antrą kartą atsiųsiančios savo atstovą į šį konkursą.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA. Pastaruoju metu konkurse vis labiau dominuoja ir švedų kompozitoriai bei prodiuseriai.

Pasak D.Užkuraičio, švediška muzika ir jos tendencijos „Eurovizijoje“ vyrauja jau kurį laiką, o nacionalinių stilistinių ypatybių vis mažėja. Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, visiškai nekreipia dėmesio į tai, kieno kūrinys konkurse yra atliekamas, joms svarbu, kad žmogus, pasirodantis scenoje, būtų iš savo šalies. O štai Šveicarija, priešingai, ilgą laiką nekreipė dėmesio į atlikėjo tautybę, tačiau būtinai siųsdavo kūrinius, parašytus šveicarų autoriaus.

Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai.

„Turime per mažai žmonių, kurie profesionaliai kurtų dainas. Asmeniškai pažįstu kompozitorių iš Graikijos, Kipro, kurie kuria tik eurovizines dainas ir nieko kito gyvenime neveikia. Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai. Būtų gerai, kad tuo užsiimtų profesionalai, nes parašyti trijų minučių populiariosios muzikos dainą, kuri visiems patiktų, yra velniškai sunku“, – teigia muzikologas.

Reginys svarbiau už visa kita

Nors „Eurovizija“ oficialiai vadinama dainų konkursu, dažnai yra traktuojama kaip atlikėjų ar grupių konkursas, tai visų pirma televizijos šou ir reginio konkursas, kuriame svarbiausia per gana trumpą laiką sukurti įspūdingą pasirodymą ir kaip nors išsiskirti iš dešimčių kitų konkuruojančių dalyvių.

Pastaraisiais metais reginio pusė įgyja vis didesnę reikšmę. Neabejotina, kad pernai švedo Manso Zemerlowo sėkmę daugiausia lėmė įspūdingai priderinti animaciniai efektai.

„Visi atlieka kažkokių šou elementų tam, kad juos įsidėmėtų. Nes jeigu yra vien tik daina, ji turi būti nepaprastai gera. Tokiai dainai, manau, nereikia nieko, tačiau jei tokios nėra, kažkoks reginys visada svarbu“, – aiškina D.Užkuraitis.

Lietuvos atstovai „Eurovizijoje“ dalyvaus jau 17 kartą, tačiau reikia pripažinti, kad specialiųjų efektų ir kūrybiškų sceninių sprendimų mūsų atstovams pavyksta sukurti labai retai. Nepavyko to padaryti ir pernai, kai Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos pasirodymas buvo papuoštas akį rėžiančiomis neskoningomis spalvomis ir paprastais efektais.

„Vizualumas nesustiprina lietuvių pasirodymų. Jei pernykštis laimėtojas švedas būtų savo kūrinį atlikęs tiesiog paprastai su grupe, kažin ar jam būtų pasisekę. Animacija buvo kertinis pergalės momentas. Per lietuvių pasirodymą rožinis fonas ir kičinės spalvos dainos nesustiprino ir kažko papildomo nedavė, o turėtų duoti“, – svarsto K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, į įspūdingą sceninį šou reikia daug investuoti, bet Lietuvos atlikėjai nėra linkę to daryti ir namie – net ir populiariausių atlikėjų ar grupių koncertai didžiosiose šalies arenose įprastai neatrodo itin įspūdingai, palyginti su užsienio žvaigždžių pasirodymais. Trūksta ne tik tradicijų ir investicijų, bet ir tam reikalingų specialistų.

Galbūt reikalingų pokyčių atneš 2016-ųjų metų „Eurovizija“ Stokholme. D.Montvydo pasirodymą šiemet kuria švedų choreografė bei režisierė Sacha Jean-Baptiste ir jam negailima investicijų. Spaudos konferencijoje prieš išvykdamas į Švediją D.Montvydas atskleidė, kad sa­vo pasirodymui jau yra išleidęs daugiau kaip 50 tūkst. eurų ir dar ketina išleisti apie 20–30 tūkst. Dainininkas europiečių dėmesį bandys užkariauti ne tik šuoliu nuo batuto, bet ir brangiais specialiaisiais efektais. „Jei nueisime iki finalo, jie kainuos apie 14 tūkstančių, šiuo metu kainuoja apie aštuonis“, – sakė Lie­tu­vos atstovas.

„Eurovizijos“ dainų konkursas išsiskiria ir sa­vo technologiniu novatoriškumu. D.Už­ku­rai­čio teigimu, nesvarbu, kur vyktų konkursas, jį visuomet filmuoja vokiečių arba švedų komandos, mėgstančios išbandyti didžiausias naujoves. 2005-ųjų „Eurovizijos“ sceną Kijeve įsigijo roko grupė U2 ir vėliau per savo turą su ja važinėjo po visą pasaulį. Tais pačiais metais pirmą kartą buvo išmėginta ir vadinamoji žmogaus-voro kamera, judanti ant laido.

Įvairios naujovės konkurse išmėginamos kone kasmet.

Didžiausios galimybės – Rusijai ir Prancūzijai

„Eurovizijoje“ dalyvauja 43 valstybės, kurios į konkursą atsiunčia įvairių žanrų kūrinius. San Marinui šiemet atstovausiantis turkas Serhatas Leonardo Coheno balsu dainuoja disko stiliaus kūrinį, kuris puikiai būtų tikęs ir prieš keturis dešimtmečius. Gruzija į Švediją siunčia alternatyvaus roko grupę, kurios kūrinys neturi priedainio. Graikija, Kipras ir Juodkalnija taip pat mėgins sėkmę su roko kolektyvais.

Daugiausiai nacionalinio kolorito „Eu­ro­vi­zijoje“ išsaugojo Balkanų valstybės. Ma­ke­do­nijos, Bosnijos ir Her­ce­govinos bei Bulgarijos atlikėjai konkurse dalyvaus antrą kartą. Savo karjerą jie pradėjo bent prieš dešimtmetį ar dar seniau. Švedijoje jie dainuos gimtąja kalba, o kūrinyje girdėsime bent šiek tiek nacionalinio folkloro motyvų, supintų su jugoslaviškos estrados stilistika. Ir šios šalys dar kartą gana vieningai palaikys viena kitą.

Vis dėlto iš jų tik Bulgarijos galimybės vertinamos kiek rimčiau. Nors istorija rodo, kad ką nors prognozuoti „Eurovizijos“ konkurse dažnai yra labai sudėtinga, lažybų kontoros neabejotinais konkurso favoritais laiko Rusijos atstovą Sergejų Lazarevą ir prancūzą Amirą. Kiekvieno iš jų galimybės nugalėti vertinamos maždaug 33 proc.

D.Montvydo visų pirma laukia antrojo pusfinalio barjeras gegužės 12-ąją. Jį įveiks 10 dalyvių iš 18-os. Taip pat jame pasirodys ir balsuos trys finalo dalyvės – Vokietija, Italija ir Didžioji Britanija. Pastaroji yra trečia daugiausiai balų Lietuvai skyrusi valstybė. Šiame pusfinalyje taip pat dalyvaus Airija, Latvija, Gruzija, Baltarusija, Norvegija – kitos dažniausiai už Lietuvos atlikėjus balsuojančios šalys. Vien dėl to patekti į finalą atrodo labai realu. Tuo beveik neabejoja ir lažybų kontoros.

Kaip pabrėžia D.Užkuraitis, pasirodymą baigus pusfinalyje, atlikėjas „Eurovizijoje“ turi keturis koncertus, o patekus į finalą – net aštuonis pasirodymus per keturias dienas. Tai labai didelis fizinis ir moralinis krūvis. Visa Europa pamato tik paskutinį, aštuntą pasirodymą, todėl labai svarbu išsaugoti jėgas ir būtent tada būti geriausios formos.

Keisis balsavimas

Šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurse bus taikoma nauja balsavimo sistema, kuri, kaip tikimasi, suteiks konkursui dar daugiau intrigos. Nuo šiol pirmiausia bus paskelbiami kiekvienos šalies profesionalų komisijų balai (nuo 1 iki 12). Juos praneš šalies atstovas iš televizijos. Tuomet pasibaigus televizijos žiūrovų balsavimui bus praneštas bendras kiekvienos šalies skirtų balų skaičius, susumavus komisijos ir žiūrovų balsus ir pradedant nuo mažiausiai balų gavusio kūrinio. Tai paskelbs ne šalių atstovai, o vedėjai. Taip „Eurovizijos“ nugalėtojas paaiškės tik pačioje transliacijos pabaigoje.

Kaip sako „Eurovizijos“ vykdomasis prodiuseris Martinas Osterdahlis, iki šiol konkurse dažnai nutikdavo taip, kad nugalėtojas paaiškėdavo likus 20 minučių iki transliacijos pabaigos, o tai nėra paranku televizijoms. Toks formato pokytis išlaikys intrigą iki pat pabaigos. Kita vertus, ir taip gana ilgas rezultatų skelbimo procesas dar labiau prasitęs.

Balsuoti, kai profesionalų žiuri suteikiama pusė balsavimo galios, pradėta 2009-aisiais, siekiant sumažinti nuolatinį kaimyninių ir draugiškų valstybių palaikymą viena kitai. Tačiau, kaip parodė praktika, tai įtakos balsavimui padarė nedaug, todėl iki šiol esame įpratę matyti, kaip Graikija skiria 12 balų Kiprui, Azerbaidžanas – Turkijai ir atvirkščiai.

Galbūt tai, kad komisija nebegalės slėptis po žiūrovų valia ir jos balsai bus matomi iš karto, o ne kitą dieną paskelbiami internete, pakeis šią tendenciją? D.Užkuraitis neabejoja, kad Graikija vis tiek 12 balų siųs Kiprui, o Azerbaidžanas – Turkijai. Tačiau kiti balai gali šiek tiek ir pasikeisti.

„Gerai, kad komisijos balsus parodys iš karto, nes iki šiol šis skaičius visada buvo toks mistinis ir sužinomas tik vėliau. Be abejo, viešumas padės objektyvumui. Be to, norint užimti aukštą vietą nebūtina iš visų tuos dvyliktukus rinkti, užtenka stabiliai gauti taškų iš daug šalių. Tą padarė „LT United“: dvylikos taškų jie beveik negavo, tačiau po 3, 4 ar 5 balus, ir to užteko, kad užimtų šeštą vietą“, – naujoves vertina ilgametis „Eurovizijos“ komentatorius.

Geri santykiai vis dar svarbiausia?

Apie politinių saitų reikšmę „Eurovizijos“ konkurse kalbama nuolat, nors oficialiai politinės temos konkurse yra neleistinos. Pavyzdžiui, neseniai konkurso organizatoriai uždraudė naudoti koncertuose Palestinos, Škotijos, Velso ir kitų valstybių, nepriklausančių Jungtinėms Tautoms, vėliavas. Stokholme taip pat bus neleidžiamos konfliktinių teritorijų, tokių kaip Krymas ar Šiaurės Kipras, vėliavos. Vienintelės išimtys suteiktos Europos Sąjungos bei LGBT vėliavoms, nes, organizatorių teigimu, jos simbolizuoja įvairovę, kuri yra pagrindinė „Eurovizijos“ vertybė. Tačiau ir šios vėliavos negalės būti naudojamos kaip politinių pareiškimų įrankis šou metu.

Nors nagrinėti politines temas „Eurovizijos“ kūriniuose draudžiama, šiųmetis Ukrainos atlikėjos Jamalos kūrinys „1944“ neabejotinai tokią potekstę turi. Minorinė sunkaus skambesio daina anglų ir totorių kalba pasakoja apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją. Joje nėra tiesioginių užuominų apie Krymo okupaciją bei dabartinius totorių teisių apribojimus, tačiau kūrinio dalyvavimas neabejotinai iškels ir tokią potekstę.

„Nemanau, kad tai yra ta daina, kuri galėtų nugalėti, vertinant tiek iš politinio, tiek iš muzikinio taško. Ji gali užimti aukštą vietą, žinoma, daug kam bus įdomu žiūrėti, kas bus aukščiau – rusai ar ukrainiečiai. Galima tai vadinti politine, galima vadinti ir istorine daina. Kadangi politikos „Eurovizijoje“ būti negali, jokių protestų nebuvo sulaukta, reikia vertinti tai kaip istorinę dainą“, – sako D.Užkuraitis.

Beje, 2009-aisiais Gruzijai „Eurovizijoje“ buvo neleista dalyvauti su Vladimirą Putiną išjuokiančiu kūriniu, o 2005 m. ta pati Ukraina sulaukė prašymo pakoreguoti dainą ir pašalinti iš jos aliuzijas į Oranžinės revoliucijos įvykius.

Apie gerų kaimyninių santykių ir politikos svarbos įtaką ypač mėgsta diskutuoti britai, kuriems jau daugelį metų konkurse nesiseka, nors ši šalis visada didžiuojasi savo muzikinės industrijos pasiekimais. Prieš kelerius metus surengta apklausa parodė, kad britai tiki, jog šis konkursas yra grynai politinis. Dėl šios priežasties 2008-aisiais pasitraukė ilgametis „Eu­ro­vizijos“ komentatorius Terry Woganas, pareiškęs, kad tai nebėra muzikinis konkursas.

Įvairūs skaičiavimai iš dalies patvirtina tokią nuostatą. Kaip pastebėjo žurnalistas Williamas Lee Adamsas, Rusija galėtų iš viso nepristatyti jokios dainos, bet į finalą vis tiek patektų dėl buvusių sovietinių respublikų paramos. Pavyzdžiui, Baltarusija nuo savo dalyvavimo konkurse pradžios Rusijai ir Ukrainai skyrė beveik trečdalį visų savo išdalytų balsų. Arba etniškai po karinio konflikto itin susiskaldžiusi Bosnija ir Hercegovina iki šiol balsuoja pagal tą pačią takoskyrą: Turkija ir Kroatija yra labiausiai palaikomos valstybės, Serbija – ketvirta.

Tačiau neseniai Londono karališkojo koledžo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad įtaką „Eurovizijos“ balsavimui turi tik pozityvūs tarpusavio saitai, kultūrinis bei geografinis artumas ir migracija. Priešingai, nei dažnai būna įsitikinę britai bei lietuviai, priešiškumas ar blogi santykiai balsavimui įtakos neturi. Kitaip tariant, prasto pasirodymo „Eurovizijoje“ niekada nelemia valstybių draugių stoka, o tokių bičiulių turėjimas gali tik šiek tiek pagerinti silpno kūrinio galutinį vertinimą.

Mokslininkai Europą padalijo į keturis pagrindinius vienas kitą remiančius blokus. Pirmąjį sudaro Austrija, Šveicarija ir buvusios Jugoslavijos respublikos, kitą – Centrinės ir Pietų Europos valstybės, trečiąjį – Didžioji Britanija, Airija ir Skandinavijos valstybės, o paskutinį – valstybės, buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tiesa, Baltijos ir kai kurios kitos šalys skirtingais metais migruoja tarp trečios ir ketvirtos grupės.

Prieš išvykdamas į Stokholmą, D.Montvydas tvirtino, kad politiniai balsai svarbūs dainoms, kurios lieka iki 10 vietos, tačiau konkurse dar niekada nėra laimėjusi absurdiška daina, o ir geriausiųjų penketas dažniausiai susideda iš to vertų atlikėjų. „Daina ir atlikimas turi būti. Jeigu jo nėra – nepadės ir kaimynai“, – įsitikinęs dainininkas.

Nebūtina pervertinti

Muzikos apžvalgininko K.Vyšniausko manymu, svarbiausia į „Euroviziją“ nežiūrėti per daug rimtai, nes tai tėra visos Europos suvažiavimas, kuriame žmonės visų pirma linksminasi, o ne konkuruoja: „Žmonės neateina čia ieškoti naujų muzikinių madų, dainų ir atlikėjų, kurių vėliau klausysis ilgą laiką. Tai renginys, kuriame jie tiesiog linksminasi. Čia reikia eiti atsipalaidavus, su mintimi, kad turi galimybę prisidėti prie šio globalaus vakarėlio, įnešant kažkokią savo spalvą.“

Ir nors „Eurovizijos“ dainų konkursas tampa vis ištaigingesnis ir populiaresnis –  pernai jį žiūrėjo beveik 200 mln. televizijos žiūrovų, trimis milijonais daugiau nei 2014-aisiais, iki rimtesnio muzikinio renginio jam visų pirma trūksta ilgesnės nugalėtojų sėkmės. Su minėtomis ABBA ir C.Dion išimtimis, nė vienam kitam konkurso laimėtojui nepavyko ilgesniam laikui įsitvirtinti Europos muzikos rinkoje. Pasak K.Vyšniausko, laimėtojus pamirštame jau po metų, kaip nutiko ir su švede Loreen, į kurios koncertą Kaune susirinko tik nedidelis būrys gerbėjų. Todėl, priešingai nei „Grammy“ ar „Brits“ apdovanojimas, tampantis realiu vėlesnės dainininko karjeros garantu, pergalė „Eurovizijoje“ to tikrai neužtikrina.

„Tai visų pirma televizijos laida. Visiška nesąmonė „Euroviziją“ vadinti Europos dainų čempionatu ir lyginti su, tarkime, krepšinio čempionatu, nes į krepšinio varžybas siunčiame komandą – išrenkame geriausią trenerį, jis išrenka geriausius žaidėjus ir tada važiuoja rungtyniauti. „Eurovizijoje“ gali dalyvauti koks nors Andrius Pojavis, kurio iki konkurso iš viso niekas nežinojo, todėl negalima lyginti“, – priduria D.Užkuraitis.

Didžiausio Europos vakarėlio nugalėtoją sužinosime gegužės 14-ąją.

BFL

Inga NECELIENĖ, Dovaidas PABIRŽIS

Kai pernai Europos krepšinio čempionate lietuviai kopė ant garbės pakylos atsiimti sidabro, sykiu garantavusio kelialapį į olimpinį Rio, Lietuvą užplūdo euforija. Ne ką mažesnė ji kilo auksu pasidabinusių ispanų tėvynėje. Tik kas tada galėjo pagalvoti, kad pačios FIBA įteikti kelialapiai olimpinės ramybės negarantuos.

Po pernykščių dar pagal seną tvarką vykusių Europos krepšinio batalijų surengtoje spaudos konferencijoje Tarptautinės krepšinio federacijos (pranc. FIBA) Europos padalinio vadovai prašneko ir apie komercinę krepšinio pusę. Norėjo tiesiog pasidžiaugti pirmąkart Senojo žemyno pirmenybių rengimo keturiose valstybėse finansine puse, bet išėjo kaip visada – užklausus apie krepšinyje vis gi­liau įsišaknijantį „perku parduodu“ principą, griausmingais veidais puse lūpų prašneko ir apie įvairių turnyrų organizavimo įkainius.

Apetitas kyla

„FIBA Europe“ prezidento turko Tur­gay‘aus Demirelio tikinimu, 2015 m. Latvijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Prancūzijoje surengto čempionato metu parduota 630 tūkst. bilietų – beveik dukart daugiau, nei jų buvo išpirkta prieš dvejus ir ketverius metus, kai pirmenybes organizavo viena šalis: 2013 m. Slovėnija arba 2011 m. Lietuva.

„Tai – istorinis žingsnis“, – taip pernykščių Senojo žemyno pirmenybių komercinę sėkmę apibūdino „FIBA Europe“ generalinis sekretorius Kamilis Novakas, sykiu duodamas suprasti, kad čempionatai vienoje šalyje – atgyvena.

Matematika čia paprasta. Vienos Europos čempionato grupės turnyro surengimo mokestis, kurį tenka atiduoti „FIBA Europe“, – 1,4 mln. eurų. Rengiant skirtingose šalyse, kiek gru­­pių – tiek valstybių, taigi tiek ir įmokų – ke­turios. Už finalinį etapą, aišku, laukiamos pa­­pildomos injekcijos. Galima palyginti: už 2011 m. pirmenybių surengimą mūsų šalyje Lie­tuvos krepšinio federacija (LKF) FIBA Europos padaliniui atseikėjo 3 mln. eurų.

Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs.

Šioje konferencijoje buvo užsiminta ir apie naują nacionalinių rinktinių susitikimų sistemą, vienas prie vieno nukopijuotą iš futbolo, ir apie tris prieš Rio žaidynes vyksiančius atrankos tu­rnyrus, ir apie jų bazinę kainą – 1,75 mln. eurų. Jei šalis gali tiek susimokėti, jos rinktinės pasirodymo rezultatai nelabai svarbūs. Ką tai turi bendra su FIBA mėgstamu deklaruoti spor­tiniu principu? Pareiškęs, kad šitaip šalims su­teikiamas papildomas šansas, K.Novakas pa­tvirtino, jog priimant galutinį sprendimą pinigai nėra lemiamas veiksnys. Tai kas tada lemiamas? Galbūt daugiau pinigų, nes įvardyta suma – tik bazinė.

Norite dalyvauti, pavyzdžiui, pasaulio čempionate, bet jūsų šalies rinktinė neužsitikrino tokios teisės? Atvykite pas mus į Šveicariją, į iš­taiginguosius Krepšinio namus – pakalbėsime ir aptarsime detales. Arba paprašysime pu­sės milijono eurų – ir dalyvaukite. Už tokią su­mą mūsų rinktinė pateko į 2010 m. mums bron­za suspindusį pasaulio čempionatą, bet gal dabar dalyvavimo kainos jau pakilusios?

Sumanymas neblogas, kvietimas – tragiškas

FIBA organizuoja įvairius turnyrus – jaunių, jaunimo, vyrų, moterų, žemynų, pasaulio čempionatus, įvairias atrankas, o pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria ir vadinamajam trijulių krepšiniui. Lyg perlas FIBA karūnoje blizga nacionalinių rinktinių čempionatai. O štai Europos klubinio krepšinio reikalus FIBA kadaise pramiegojo, leido iškilti ir sustiprėti Eurolygai, bet dabar vėl susigriebė ir panoro kaip įtakingas žaidėjas grįžti į stipriausių Europos klubų gyvenimą. Bėda ta, kad nemažai komandų gerai prisimena, kuo analogiškas mėginimas prasidėjo ir baigėsi prieš 15 metų: tąkart vos metus gyvavusi naujoji FIBA lyga žlugo, o į ją perbėgusioms komandoms atkurti santykius su Eurolyga nebuvo paprasta.

Europos klubams skirtą turnyrą FIBA rengė nuo 1958 iki 2000-ųjų. Tada buvo įkurta privati įmonė „Euroleague Basketball Com­pany“. Kitą sezoną Senojo žemyno klubai pa­si­dalijo į dvi stovyklas: dalis jų („Panathi­nai­kos“, „Maccabi“, CSKA, „Efes Pilsen“ ir kt.) pasirinko FIBA „Suprolygą“, kita dalis („Bar­celona“, „Real“, „Olympiacos“, „Žalgiris“ ir kt.) – naująjį 1991 m. įkurtos Europos krepšinio lygų są­jungos (pranc. ULEB) Eu­rolygos va­riantą. Tą sezoną Europa turėjo dvi stipriausias komandas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga.

Po sezono, klubams ir organizacijų vadovams įsitikinus, kad du turnyrai nėra tinkamas sprendimas, buvo pasiektas susitarimas. Nuo tada ULEB organizuoja du stipriausius žemyno klubinius turnyrus – Eurolygą ir Europos taurę, o FIBA trečiąjį pagal pajėgumą čempionatą. 2005-aisiais abi organizacijos sutarė bendradarbiauti rengiant turnyrus, suvienodino žaidimo taisykles (ULEB įvedė nemažai pakeitimų, priartinusių taisykles prie NBA). Šis bendradarbiavimas ir toks „status quo“ tęsėsi iki 2016-ųjų, kai FIBA vėl panoro visiškai perimti klubinį krepšinį į savo rankas.

Beje, nuo šio konflikto nukentėjo ir trumpai gyvavusi 1998-aisiais Šarūno Marčiulionio įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL). 2002 m., sėkmingai įsitvirtinus Eurolygai, pa­grindiniai klubai prarado susidomėjimą šia ly­ga, vėliau ji nesėkmingai buvo įtraukta į FIBA Europos lygą, kuri tuo metu buvo organizuojama pagal geografiniu pagrindu sudarytas konferencijas.

Nuo kito sezono planuojamas rengti naujojo FIBA turnyro atitikmuo paimtas iš futbolo ir skambiai pavadintas FIBA Čempionų lyga. Ar antrasis FIBA bandymas susigrąžinti įtaką Senojo žemyno klubams konkrečius griaučius jau turi? „FIBA Čempionų lyga oficialiai įkurta, pasirašyti jos įkūrimo dokumentai. Bet kol nepasibaigę nacionaliniai čempionatai, neaišku, kas joje turės teisę dalyvauti. Nekalbama apie sutartis su konkrečiais klubais, čia numatytas sportinis principas, kad turnyre dalyvaus atitinkamas vietas nacionaliniuose čempionatuose užėmusios komandos“, – paaiškina Lie­tu­vos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Romualdas Brazauskas.

Kviestiniams klubams, t.y. tiems, kurie į planuojamą turnyrą pagal parodytus rezultatus ne­pa­teks, numatytos keturios vietos. Bet ne pa­čia­me naujajame turnyre, o atrankos į jį varžy­bose. Asmeninius kvietimus už tam tikrus nuopelnus, pavyzdžiui, praeities, klubams skirs FIBA.

Prieš derybas – raumenų demonstravimas?

Spaudimas, nacionalinių federacijų ir klubų gąsdinimas, ultimatumai ir grasinimai – tą iš FIBA vadovų lūpų girdėjome pastarąsias pora savaičių, prieš pasklindant žiniai, kad FIBA kviečiasi Eurolygos vadovus sėsti prie derybų stalo. Išeina, kad visos šios ant Eurolygos ir Europos klubinio krepšinio išpiltos pamazgos – priešderybinis FIBA raumenų demonstravimas ir noras įrodyti galingus savo svertus. Artėjant olimpinėms batalijoms galimos sankcijos – pats paveikiausias būdas įrodyti, kad su FIBA reikia skaitytis, neprieštarauti ir dalytis gardžiu krepšinio kąsniu.

Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai.

Iki bandymo tartis FIBA griebėsi atviro šantažo ir grasindama pašalinimu iš olimpiados bei 2017-ųjų Europos pirmenybių įsakmiai kreipėsi į federacijas – priverskite klubus pa­klusti ir neleiskite jiems dalyvauti Europos taurės turnyre. Iš pradžių tai skambėjo desperatiškai, bet nacionalinės federacijos – Serbijos, Italijos, Kroatijos, Rusijos viena po kitos nusileido to­kiems FIBA užmojams. Tarp jų ir Lie­tu­va, su­spendavusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ klu­bo da­lyvavimą Lietuvos pirmenybėse. Po šio sprendimo sušauktoje chaotiškoje spaudos konferen­cijoje LKF vadovai Arvydas Sabonis ir Min­daugas Špokas atrodė tarsi mokinukai, kurie, užuot pateikę atsakymus ir motyvus, patys klausinėjo žurnalistų patarimo. Žinoma, neva juokais.

„Nereikia labai gilintis, laikas viską iš-spren­džia. Dar turime laiko ir matysime, kas čia bus toliau“, – pareiškė A.Sabonis.

M.Špokas pridėjo – FIBA nariai esame nuo 1936-ųjų ir kitos tokios organizacijos tiesiog nė­ra: „Jūs gal siūlote mums išstoti iš FIBA ir klu­bai tegul patys išsiaiškina, kur jie nori žaisti? Jis (P.Baumannas) yra mūsų vadovas. Kas dar neaišku? Mes esame tos organizacijos na­riai“, – subtilių atsakymų neieškojo M.Špo­kas.

Nežinia, kiek buvo pagrįsti šie griežti pareiškimai, nes nėra žinoma, ar kas nors iš tiesų buvo įforminta dokumentaliai, bet po gąsdinimų, blefo apraiškų kai kurių šalių federacijos išsigando ir sutiko su FIBA reikalavimais. O paskui įvyko tai, kas turėjo būti iš pat pradžių – bandymas tartis, nes bet koks prieš­taravimas nenaudingas abiem konfliktuojančioms pusėms ir kenkia bei griauna krepšinį“, – sako buvęs krepšininkas, o dabar Seimo narys Sergejus Jovaiša.

Buvusio ilgamečio žalgiriečio S.Jovaišos įsitikinimu, jei greitu metu bus nesusitarta, o konfliktas dar pagilintas, nukentės visi. Dėl to būtina ieškoti kompromiso. Kaip parodė neseni įvykiai, FIBA Europos padaliniui į naująją savo Čempionų lygą ne taip lengva prikalbinti stipriausius klubus, Eurolyga dalį jų vis tiek prarastų, bet labiausiai pasijustų nuskriausti klubai ir ypač niekuo dėti žaidėjai, kurie būtų iš­mesti iš turnyrų, čempionatų, o gal, kaip ne­pabijota pagrasinti, net ir olimpinių žaidynių.

Nėra abejonių, kad šis laikas pasirinktas neatsitiktinai: olimpinės žaidynės ir atrankos turnyrai čia pat, todėl nacionalinėms krepšinio federacijoms reikėjo greitai apsispręsti. Gal dėl to šalių federacijos nepuolė tarpusavyje tartis, kaip veikti toliau, ar laikytis vienybės ir kovoti dėl savo klubų teisių. Kilus grėsmei nacionalinėms rinktinėms, matyt, nutarta, kad klubų reikalai palauks.

„Pasižiūrėkime, kokios valstybės pakibusios – Lietuva, Ispanija, Graikija, Italija, Rusija, vi­sos Balkanų šalys. Kokį turnyrą be jų turėtume, kam jis būtų įdomus? Lietuva – trečia FIBA reitinge, su mumis turi skaitytis ne šalies dydžiu, o krepšinio svoriu“, – neabejoja S.Jo­vaiša.

Jeigu FIBA kabinetų duris varsto žmonės, kuriems žodis „krepšinis“ ir jų pačių deklaruojamas sportinis principas šį tą reiškia, ar jie su­gebėtų paaiškinti sprendimą iš žaidynių ša­linti tas nacionalines ekipas, kurios jų pačių nustatytomis sąlygomis ir jos rengtame turnyre šią teisę pelnė? Apie neabejotinai audringą sirgalių, krepšinio bendruomenės reakciją net ne­ver­ta kalbėti, bet kažin ką pasakytų rėmėjai, tarp kurių esama ir solidžių Europos bendrovių.

„Matyt, teks abiem organizacijoms šiuo kąsniu dalytis ir išmokti pasitenkinti. Eurolygai irgi neverta priešintis, geriau paaukoti dalį komercinės naudos ir toliau gyventi taikiai. Matyt, ir teisinė aplinka parodė, kad ir vieniems, ir kitiems saldu nebus, todėl reikia sėsti ir tartis. Bet šito reikėjo siekti iš pat pradžių, o ne pirmiausia pulti viešai draskytis ir daužytis, tada nebūtų tokios duobės“, – stebisi S.Jovaiša.

Karo kirvį vėl užkas?

LKL gen. direktorius R.Brazauskas tvirtina tokio gylio duobės Europos krepšinyje neprisimenąs. Taip, 2003–2004 m. sezoną, kai dar pats teisėjavo, FIBA ir Eurolygos konflikto atpirkimo ožiu buvo pasirinkti Eurolygos teisėjai, iš kurių metams buvo atimta FIBA licencija. Dėl šios priežasties R.Brazauskui neteko teisėjauti 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose nė vienas Eurolygos teisėjas negalėjo dirbti. „Bet tai, palyginti su dabartine situacija, tebuvo labai mažas lašas jūroje“, – sako R.Bra­zauskas.

Klaipėdos „Neptūno“ direktoriaus Osvaldo Kurausko manymu, FIBA su Eurolyga bendrauti ypač trukdo įsitikinimas savo teisumu: viena pusė neabejoja savo regalijų galia, o kita tiki sėkmingu ilgalaikiu darbu. Bet Eurolygos pažanga akivaizdi: žingsnis po žingsnio daugėja rėmėjų, pajamų, žiūrovų. FIBA kyla pavydas.

„Kaip gerai pasakė A.Sabonis, laikas visagalis. Abiejose pusėse dirba teisininkai, įtrauktos ES institucijos, bet teisiniai dalykai greitai ne­sprendžiami, iš pradžių vis tiek pasiūloma susitarti geruoju“, – sako šiemet Europos taurės turnyre rungtyniavusio, o dabar laukimo strategiją pasirinkusio „Neptūno“ direktorius O.Ku­­rauskas.

Ir didžiausiam naivuoliui aišku, kad FIBA trečiuoju pagal pajėgumą Europos klubiniu tur­­nyru nebesitenkins. LKL gen. direktorius R.Brazauskas atkreipia dėmesį, kad šiame ka­re galima įžvelgti ir gerų poslinkių: dar prieš metus nei viena, nei kita organizacija nesiūlė klu­bams tokių solidžių prizinių fondų, apie ko­kius dabar ir vieni, ir kiti prabilo, norėdami pa­traukti komandas į savo pusę. Juk dešimties me­tų sutartis, kokios sulaukė vienuolika Eu­ro­pos klubų, tarp jų ir Kauno „Žalgiris“, skamba so­lidžiai. Bet ne mažiau solidi ir 10 mln. eurų bauda, kurią tektų pakloti nusprendus iš šio tur­nyro pasitraukti. Siūlant šias sutartis apie nesutarimus žinota, vadinasi, pagudravimų esa­ma ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Utenos „Juventus“ klubo direktorius Ei­man­tas Skersis taip pat atkreipia dėmesį į fi­nansinę turnyrų organizatorių pasiūlymų pusę: „Visa esmė ta, kad krepšinyje atsirado daug pinigų. Tiek FIBA, tiek ULEB klubai pradėti vilioti dideliais pinigais. Utenos „Juventus“ niekada nebūtų dalyvavęs FIBA Europos taurėje, jeigu sąlygos būtų tokios, kaip prieš dvejus metus, kai reikėjo už viską didelėmis sumomis mokėti. Dabar gauname pajamų už patekimą į kitą etapą, už kiekvienas namų rungtynes ir pan. Tas pats „Žalgiris“ iš Eurolygos gaus ne­menką sumą. Krepšinis tapo kaip futbolas. To anksčiau nebuvo. Vienintelė karo nauda yra ta, kad klubai gaus daug pinigų“, – sako „Ju­ventus“ vadovas.

Bet ar yra koks nors loginis paaiškinimas, ko­dėl viename to paties organizatoriaus rengia­mame turnyre – šiuo atveju Eurolygoje – klubams galima žaisti, o kitame, Europos taurės, – ne? „Vyksta kova už būvį ir dabar kertinis akmuo yra antras pagal pajėgumą Europos klubinis turnyras, kurį nori rengti abi konfliktuojančios pusės. Nesu skaitęs ar girdėjęs paaiškinimų, kodėl taikomi dvigubi standartai ir vienur klubams rungtyniauti galima, o kitur ne. Kita vertus, galbūt atsakymą į šį klausimą slepia „FIBA Europe“ pareiškimas, kad vienuo­likos Europos klubų sutartys su Eurolyga pripažįstamos tik iki 2016–2017 m. sezono pa­baigos, dėl to jie bent jau šiandien į FIBA juodąjį sąrašą nepatenka“, – spėja R.Brazauskas.

Banga – iš viršaus į apačią

Kol kas į nepaklusniųjų sąrašą nepatenkančio Klaipėdos „Neptūno“ direktorius apgailestauja, kad dar neregėtą sumaištį kelia tos organizacijos, kurios turėtų rūpintis krepšiniu. Uos­tamiesčio klubui dabar aišku tiek, kad niekas nebeaišku: nei kur, nei su kuo kitą sezoną žais.

„Tokios neapibrėžtos situacijos neprideda stabilumo nei klubui, nei rėmėjams. Visi planuoja laiką, ateitį, darbus, tik ką gali planuoti, jeigu aiškumo jokio. Dėl kito sezono sprendimų dar nesame priėmę. Užuot eikvoję energiją tam, kas nuo mūsų nepriklauso, bandome atsiriboti ir susitelkti į tai, kas nuo mūsų priklauso – į LKL sezono pabaigą ir jo finišo tiesiąją, į kurią norime išeiti kuo geresnės nuotaikos ir sportinės formos. Bet kilusi sumaištis nori nenori įsuka“, – prisipažįsta pašnekovas.

Ar įsivaizduotų O.Kurauskas LKL čempionatą be lyderių, jeigu FIBA primygtinai pareikalautų jiems nepaklūstančius klubus šalinti iš nacionalinių pirmenybių? „Manau, iki to ne­prie­isime ir nė viena komanda nesportiniu prin­cipu iš šalies pirmenybių nebus pašalinta. Tam ir yra nacionalinis čempionatas, be kita ko, pasižymintis ilgalaikėmis tradicijomis“, – sako O.Kurauskas.

Mėgstantieji spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, gali žvilgtelėti į Baltijos krepšinio lygą (BBL). Ar BBL išliko tokia pat populiari, iš jos pasitraukus lietuviškiems grandams? „Kiekvienas klubas, ypač turintis stiprų prekės ženklą ir gebantis sukelti ažiotažą, į turnyrą įneša savo svarų indėlį“, – atsako uostamiesčio klubo direktorius.

„Neagituoju nė už vienus, nė už kitus Eu­ro­pos turnyro organizatorius. Ir mūsų valdyboje buvo priimtas nutarimas, kad klubai patys renkasi, kur jiems geriau žaisti, mes jiems negalime nurodinėti. Ir nesiruošiame nieko šalinti. Net neįsivaizduoju nacionalinio čempionato be stipriausių mūsų komandų, mums sukuriančių didžiausią pridedamąją vertę. Tikrai nekirsime šakos, ant kurios sėdime“, – tvirtina LKL gen. direktorius R.Brazauskas.

Utenos „Juventus“ direktorius E.Skersis ir­­gi tikina neįsivaizduojantis LKL be, tarkime, Vilniaus „Lietuvos ryto“, o LKF priimtą sprendimą vertina kaip taktinį, siekiant laimėti laiko ir pasižiūrėti, kas bus ateityje. Pašnekovas sunkiai įsivaizduoja ir LKL atsiskyrimą nuo LKF, nors tiesaus atsakymo, kaip balsuotų, jeigu toks sprendimas būtų svarstomas, nepateikia.

Mes esame pinigai

FIBA šūkis skelbia: mes esame krepšinis. Bet ar tikrai? Krepšinis svarbus, nes aikštelėje ver­da žiūrovus traukiančios sportinės aistros. Ne mažiau karščio kunkuliuoja ir kabinetuose – FIBA, „FIBA Europe“, Eurolygos. Kaip žaidėjai aikštelėje, taip ir sporto funkcionieriai ne­mėgsta pralaimėti. Prieš 15 metų patirto nokdauno sustiprėjęs ir daugiau paramos užsitikrinęs dabartinis FIBA generalinis sekretorius Patrickas Baumannas nepamiršo ir, regis, neatleido. Sustiprino gretas, taktiką papildė gąsdinimo, šantažo, reketo elementais – ir vėl stojo į mūšį.

„FIBA yra labai didelis mechanizmas. Nemanau, kad jie šį karą pradėjo neapgalvoję. Ten dirba didžiulės teisininkų komandos, į to­kius dalykus metamos didelės  pajėgos. Ma­nau, jie gali atrasti būdų, kaip įvesti sankcijas bet kokiu atveju“, – sako E.Skersis.

Utenos krepšinio klubo vadovo nuomone, FIBA turi gana daug realių svertų laimėti šį konfliktą, nes visa krepšinio struktūra, pradedant paleidžiamaisiais žaidėjų raštais, baigiant jaunimo rinktinėmis ir čempionatais, yra jos rankose. Pašnekovo teigimu, FIBA galėtų nu­sileisti ir iki žaidėjų lygio ir, pavyzdžiui, neleisti jiems atstovauti nacionalinėms rinktinėms. O tada Lietuvos klubai nebebūtų pajėgūs privilioti žaidėjų tokiais pinigais, kad šie išsižadėtų galimybės atstovauti savo šaliai tarptautiniuose tur­nyruose. Net Pasvalio „Pieno žvaigždėse“ jau šiandien rungtyniauja du Ukrainos nacionalinės rinktinės žaidėjai.

Klaipėdos „Neptūno“ direktorius nedrįstų prognozuoti galutinės šio konflikto baigties. Pa­sak jo, tai tas pats, kas nuspėti ilgalaikes naftos kainas.

Buvusiam krepšininkui S.Jovaišai apmaudu, kad šis konfliktas apnuogino akivaizdžią tiesą, kad viskas daroma ne dėl paties krepšinio, o dėl pinigų. Dėl jų paminami ne tik sportiniai, bet ir žmogiški principai.

„Matėme, kaip sunku iškovoti olimpinį ke­lialapį, dėl to visi labai juo džiaugėmės. Tik ne­ži­nojome, kad iškovoti – dar ne viskas, dar bus sporto trilerių. Į FIBA kabinetus persikelia ko­mercija, jie įvairiai gudraudami pasipildo savo biudžetą. Norint išgyventi, taip elgtis turbūt būtina, bet bent jau reikia mokėti kaip įmanoma padoriau tai pateikti, be grumtynių ir pa­klo­dės plėšymo į savo pusę. Galėtų išmokti su­sitarti taip, kad visi kiti apie tai kuo mažiau girdėtų ir ateityje tokių karų nekiltų“, – krepšinio strateguotojams siūlo S.Jovaiša.

Europos krepšinio griovėjas – FIBA gen. sekretorius P.Baumannas

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras.

Aktualusis „Veido“ interviu

Advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines

federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

Scanpix nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

„Nedaugelis atlikėjų dar aiškiau darė įtaką populiariosios muzikos skambesiui ir trajektorijai arba savo talentu palietė tiek daug žmonių. Prince‘as – vienas talentingiausių ir produktyviausių mūsų laikų muzikantų – visa tai padarė. Fankas, ritmenbliuzas, rokenrolas. Jis buvo virtuoziškas instrumentalistas, nuostabus grupės lyderis ir įelektrinantis atlikėjas“, – taip savo užuojautos laiške rašė JAV prezidentas Barackas Obama, vienas iš šimtų milijonų atlikėjo Prince‘o Rogerio Nelsono muzikos gerbėjų.

Muzikantas mirė balandžio 21-ąją. Jam buvo tik 57-eri. Per mažiau nei 40 metų trukusią karjerą atlikėjas išleido net 39 studijoje įrašytus albumus, kaip žuvis nardė po skirtingus populiariosios muzikos stilius, įvaizdžius ir temas. Aprėpti visa tai – net ir didžiausiam Prince‘o fanui būtų gana sudėtinga, ką jau kalbėti apie paprastą muzikos klausytoją.

Kažin ar Lietuvoje atrasime daug žmonių, kurie galėtų tuo pasigirti. Prince‘as visada buvo pirmiausia JAV muzikos fenomenas, kurio muzikos garsus į kitą Atlanto pusę atnešdavo spartūs globalizacijos vėjai ir MTV kanalas, daugelį metų formavęs muzikos madas visame pasaulyje.

Visų pirma kritikai vieningai sutaria, kad Prince‘as yra vienas geriausių gitaristų muzikos istorijoje.

Be to, Prince‘as visada labiau buvo albumų, o ne dainų, tampančių hitais, kūrėjas. Per ilgą karjerą tik penki šio atlikėjo kūriniai tapo populiariausi JAV, vos vienas – Jungtinėje Karalystėje. Jei keliausime į mums artimesnes rinkas – Vokietiją ar Skandinavijos valstybes, čia išskirtinai sužibėjusių dainininko melodijų dar mažiau. O jei paklaustume praeivių gatvėje, Prince‘as visų pirma yra nepaprasto grožio roko baladės „Purple Rain“, 1984-aisiais parašytos to paties pavadinimo filmui, autorius. Būtent todėl balandžio 21-ąją ir vėliau purpurine spalva nusidažė interneto portalai, JAV tiltai ir pastatai, pagarbą Prin­ce’ui atidavusių muzikantų scenos.

Vis dėlto pervertinti šio muzikanto įtakos šiuolaikinės populiariosios muzikos raidai neįmanoma. Visų pirma kritikai vieningai sutaria, kad Prince‘as yra vienas geriausių gitaristų muzikos istorijoje. Užtenka pažiūrėti 2004-ųjų ceremoniją, per kurią į Roko šlovės alėją buvo įtrauktas bitlas George‘as Harrisonas ir Prince‘as. Joje šis kartu su Jeffu Lynne‘u, Tomu Petty ir kitais atliko „The Beatles“ dainą „While My Guitar Gently Weeps“.

Prince‘as buvo tikras multiinstrumentalistas – gebėjo groti keliomis dešimtimis skirtingų instrumentų. Be to, pasižymėjo išskirtiniu itin plataus diapazono balsu. Tai suteikė atlikėjui itin plačias galimybes, kurias jis išnaudojo, skirtingais kūrybos laikotarpiais rašydamas labai įvairią muziką.

Prince‘as buvo ir kur kas daugiau nei nuostabus muzikantas. Jo įrašų viršeliai, plakatai, skandalingi vaizdo klipai, šokio stilius ir prieštaringas sceninis įvaizdis viešojoje erdvėje griovė stereotipus apie lytį, rasę, seksualumą, madą, visuomenės ribas bei normas. Dėl savo blizgančio, išsišokėliško amplua daugeliui jis ilgą laiką visų pirma buvo pretenzinga ir gašli garsenybė, o ne talentingas kūrėjas.

Ne mažiau keista ir tai, kad vėliau atlikėjas tapo labai religingas ir teigė, kad vienintelė šiandieninio pasaulio bėda yra jaunimo nenoras įsileisti į savo širdį Dievo.

„Aš nesu moteris, nesu vyras, aš kažkas, ko tu niekada nesuprasi“, – dainavo Prince‘as kūrinyje „I Would Die 4 U“. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu pačių perkamiausių atlikėjų muzikos istorijoje, pardavusių daugiau nei šimtą milijonų įrašų. Ne mažiau keista ir tai, kad vėliau atlikėjas tapo labai religingas ir teigė, kad vienintelė šiandieninio pasaulio bėda yra jaunimo nenoras įsileisti į savo širdį Dievo.

Prince‘as taip pat tapo nenuilstamos kovos su muzikos komercija simboliu. Susipykęs su savo įrašų kompanija, kuri turėjo teises į jo vardą, atlikėjas nusprendė apskritai atsisakyti bet kokio pseudonimo ir pasivadino sunkiai nupiešiamu ženklu, kurį pats aiškino kaip universalų meilės simbolį. Vėliau jis vadinosi Atlikėju, kuris anksčiau buvo žinomas Prince‘o vardu. Galiausiai teismuose jam pavyko susigrąžinti savo originalų sceninį vardą.

Vėliau muzikantas stojo į kovą su internetu ir muzikos piratais. Ir šiandien populiariausioje vaizdo klipų svetainėje youtube.com tikrai nerasite didelės dalies jo kūrinių ir „gyvų“ pasirodymų. Jis nedvejodamas teismams pateikdavo ieškinius, kai ištikimiausi gerbėjai internete pasidalydavo jo pasirodymų nuotrupomis. Prince‘o kūrybos beveik nėra ir internetinėse muzikos platformose.

Mažiau žinoma, kad Prince‘as yra daugelio puikių kitų atlikėjų hitų bendraautoris, pavyzdžiui, dainos „Nothing Compares 2 U“, kurią įrašė Sinead O‘Connor, arba „The Bangles“ kūrinio „Manic Monday“. Dainininkas taip pat sukūrė Timo Burtono filmo „Betmenas“ garso takelį.

Paskutinį savo koncertą Prince‘as surengė balandžio 14-ąją Atlantoje, JAV.

Bene geriausia galimybė pamatyti šią muzikos žvaigždę Lietuvos žiūrovai turėjo prieš dvejus metus – tuomet jis buvo vienas pagrindinių Gdynėje, Lenkijoje, vykstančio festivalio „Open‘er“ atlikėjų. Paskutinį savo koncertą Prince‘as surengė balandžio 14-ąją Atlantoje, JAV. Kitą dieną po šio koncerto jo asmeninis lėktuvas priverstinai leidosi dėl staiga pablogėjusios atlikėjo sveikatos būklės. Iš ligoninės tuomet jis buvo išleistas po kelių valandų.

Po savaitės Prince’as buvo rastas be sąmonės savo namų lifte, medikams jo atgaivinti nepavyko. Tiksli jo mirties priežastis dar nėra paskelbta – policija kol kas tik atmetė versiją, kad tai galėjo būti savižudybė.

Dovaidas PABIRŽIS

Atsakymų, sprendimų ir kompetencijų, kaip reaguoti į beprecedenčio masto Europos pabėgėlių krizę ir išorinių Europos Sąjungos sienų saugojimo iššūkius, ieškoma ir Lietuvoje. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas kartu su penkiais partneriais Europoje vykdo ES agentūros „Frontex“ iniciatyva sukurtą jungtinę magistro programą, skirtą parengti šiuolaikiniams sienų apsaugos vadovaujančios grandies specialistams, puikiai išmanantiems europinį kontekstą.

Programoje, kurioje taip pat dalyvauja Lat­vijos, Estijos, Olandijos ir Ispanijos universitetai, studijuoja ilgametę profesinę patirtį jau turintys pareigūnai iš nacionalinių valstybių sienos apsaugos tarnybų. Pirmoji 24 pareigūnų laida turėtų baigti studijas kitų metų pavasarį.

Tarnyboje nuolat trūko informacijos

Vienas iš dviejų lietuvių, studijuojančių šioje tarptautinėje magistro programoje, – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas Vygintas Ka­ziu­konis (39 m.). Šiandien pagrindinė užduotis jo dar­be yra organizuoti bendradarbiavimą tarp kai­­myninių valstybių sienos apsaugos tarnybų ir šioje srityje dirbančių Europos Sąjungos institucijų. Pareigūnas taip pat yra atsakingas už „Fron­tex“ (tai Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra, kurios štabas įsikūręs Var­šuvoje) operacijų organizavimą Lietuvoje bei mūsų šalies pareigūnų siuntimą į kitas ES valstybes.

V.Kaziukonis įveikė atranką Lietuvoje, kurioje iš viso dalyvavo septyni vidutinio arba aukštesnio rango vadovai. Pasak jo, ši programa visų pirma sudomino todėl, kad kitos magistrantūros programos, susijusios su pasienio apsauga, nėra tiesiogiai orientuotos į tiesioginį tarptautinį bendradarbiavimą ir aktualiausius iššūkius, o tarnyboje kone kasdien tenka patirti, kad trūksta informacijos apie tarptautinį kontekstą ir kitų šalių teisės aktus.

„Dirbant su tarptautiniais reikalais informacijos pritrūksta labai dažnai, todėl norint tinkamai atlikti darbą tenka ieškotis savarankiškai. Šiandien saugome ne tik Lietuvos, bet ir visos ES sieną, egzistuoja tam tikri teisės aktai, europinė praktika ir reikalavimai, senesnių valstybių narių patirtis. Mano darbe šie dalykai yra svarbūs, bet pačiam ieškotis informacijos internete darbo laiko tikrai neužtenka, tenka tai daryti po darbo, o ir paieškos ne visada būna sėkmingos. Šioje pro­gramoje mums dėsto iškiliausi Europos spe­­cialistai, kurie išmano tiek praktinius, tiek teo­rinius sienos apsaugos aspektus“, – pasakoja VSAT pareigūnas.

Jungtinės dvejų metų trukmės magistro studijos suskirstytos į 10 sesijų, apimančių skirtingas temas ir magistro darbo rengimą. Už kiekvieną sesiją atsakingas vienas iš šešių universitetų, bet jos metu konkrečią tematiką gvildena geriausi Europos specialistai iš įvairių šalių.

Prieš kiekvieną sesiją studentai gauna me­džiagą, kurią studijuoja namie nuotoliniu būdu, vėliau susirenka į savaitės trukmės paskaitų ir praktinių užduočių ciklą. Čia studentai su profesoriais aiškinasi kilusius klausimus ir neaiškumus, vyksta paskaitos, o sesija baigiama rašto darbu.

Prieš kelias savaites sesija apie rizikos analizę vyko Mykolo Romerio universitete. Kaip pasakoja V.Kaziukonis, buvo vykstama į pasienį, bet tikrai neapsiribota vien Lietuvos specifika. Be dėstytojų iš Lietuvos, dirbo profesoriai iš Bul­ga­rijos, Belgijos ir Ispanijos.

„Svarbiausia yra suvokti kontekstą ir žinoti, kad kažkur toli vykstančios krizės gali daryti įtaką ir mums. Tai nebūtinai yra tik saugumo aspektai, bet ir socialiniai – didelis skurdas, neramumai ar dar kiti. Tam turi būti tinkamai pasiruošta. Pasienio tarnyba – viena iš sudedamųjų da­lių, dirbančių su tokia problematika. Būtina ben­dradarbiauti ir su kitomis institucijomis, at­sa­kingomis už prieglobsčio suteikimą, socialinę politiką, karinį saugumą ir pan. Studijuodami prak­tiškai pamatome, pavyzdžiui, kaip neramumai Sirijoje ar Belgijoje gali daryti įtaką mums“, – įspūdžiais dalijasi pareigūnas.

Baigęs studijas V.Kaziukonis neatmeta galimybės siekti ir tarptautinės karjeros – jei tik atsiras toks poreikis Lietuvai ir VSAT.

Geriausieji mokosi vieni iš kitų

Kaip pabrėžia VSAT vadas generolas Renatas Požėla, šis projektas svarbus visų pirma tuo, kad tam tikra prasme suartina skirtingas valstybes ir leidžia geriausiems pareigūnams mokytis vieniems iš kitų. „Tai galimybė kurti bendrą išmaniąją išorinių sienų sistemą. Iš esmės tai yra investicija į priekį, kad vėl nenutiktų situacija, kokią šiandien stebime Pietų šalyse. Šiuo formatu iš tikrųjų studijuoja vieni geriausių pareigūnų, kurie su savo patirtimi suteikia pridėtinės vertės mokyklos idėjai ir filosofijai. Taip laimi ir mūsų pareigūnas, kuris grįžta praturtėjęs, ir pati idėja, nes ten važiuoja geriausi žmonės“, – sako VSAT vadas.

Jo teigimu, vieno pavyzdžio, iš kurio Lie­tuvos pareigūnai galėtų ir turėtų mokytis, tikrai nėra, o ir kitos šalys šiandien neturi pagrindo laikyti save kažkuo pranašesnėmis, nes kiekvienas regionas susiduria su skirtingais iššūkiais. Vis dėlto, kaip pripažįsta R.Požėla, labiausiai užgrūdintos yra ES išorinę sieną saugančios valstybės. Tarp jų ir Lietuva, prižiūrinti maždaug vieną dešimtąją dalį šios sienos – 1070 kilometrų. Iš vi­­so Lietuvos sienos tęsiasi 1763 kilometrus, tad daugiau nei pusė mūsų valstybės saugomų sienų yra ir išorinės Bendrijos sienos.

Istorinė Baltijos valstybių patirtis ir gyvenimas nuolatinėje konflikto zonoje, generolo žodžiais tariant, Lietuvos pareigūnus kai kuriose srityse padarė stiprius, kartais galbūt net stipresnius už tuos, kurie šiandien save laiko pažangiausiais. Todėl kolegos iš Europos tikrai turi ko pasimokyti ir iš lietuvių.

„Tai mus užgrūdino ir kartais priverčia priimti geresnius sprendimus ir geriau prognozuoti, kas gali nutikti. Tarkime, skandinavai neretai iš mūsų kai ko pasimoko – pragmatiškumo, realizmo, analitinių gebėjimų, prognozavimo. Bet apskritai kiekviena šalis turi savo stiprybių, iš jų galima perimti gerąją praktiką, bet turi ir savų trūkumų. Kai susidaro visa tokia mozaika, tai ir graikas pasimoko iš lietuvio, ir lietuvis iš graiko – išeina gražus bendras vaizdas“, – teigia R.Požėla.

Siekta apimti visų lygių mokymą

ES valstybių narių išorės sienų valdymo agen­­tūra „Frontex“ savo veiklą pradėjo prieš dau­giau nei dešimtmetį – 2005-aisiais. Jung­ti­nės magistro programos koordinatorė „Fron­tex“ atstovė Ane­­­mo­na Peres pasakoja, kad nuo pat veiklos pra­džios agentūra siekė efektyviai įsi­traukti į pa­sie­­nio pa­reigūnų mokymą. Visų pir­ma buvo kon­­­cen­truojamasi į operatyvinių pa­­reigūnų kvali­fi­kacijos gerinimą – vykdyti mo­kymai specialistams, kurie dirba su automobilių vagystėmis, do­kumentų pa­dirbinėjimu, dokumentų tvarkymu ir pan.

Pasiekus stadiją, kai „Frontex“ iš esmės ap­ėmė visą operatyvininkų rengimą, agentūra pe­r­­ėjo prie vadovų lygmens. Tačiau tuomet, pa­sak A.Peres, pastebėta, kad nė viena ES šalis na­rė neturi specializuotas magistro programos, skir­tos pasienio apsaugos vadovams ugdyti.

„Frontex“ norėjo imtis strateginio lygmens pa­­­reigūnų mokymo. Žinoma, būtina ugdyti pa­rei­gūnus operaciniu lygmeniu, tačiau norint inspi­ruoti organizacinius pokyčius, keisti darbo kul­­tūrą, siekti bendrų vertybių ir tikros bendradar­biavimo dvasios būtina rengti ir institucijų va­dovus. Sužinojome, kad joks universitetas Eu­­ropoje to nedaro“, – sako A.Peres.

Tuomet iškelta idėja kurti universitetų konsorciumą ir pradėti jungtinę magistro programą, orientuotą į praktinį mokymą. Studentams čia beveik nereikia spręsti testų ar rašyti ilgų teorinių traktatų, tačiau labai dažnai dirbama grupėse, siekiant rasti efektyviausią ir greičiausią praktinių problemų sprendimą. Būtent to iš jų ateityje tikisi ir agentūra „Frontex“.

Kaip reikalauja Bendrijos taisyklės, pasiūlymai pri­­sidėti prie naujos iniciatyvos buvo išsiųsti vi­soms šalims narėms ir jose veikiantiems šios srities universitetams. Iš pradžių norinčiųjų atsirado nemažai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad daugelio šalių nacionalinėje aukštojo mokslo sistemoje to­kio pobūdžio studijos nėra numatytos. Taip ga­lu­tiniame projekte liko šeši universitetai. Kol kas su­tartis pasirašyta ir akreditacija gauta trims ma­gistrantų laidoms. Paskutinė laida diplomus turėtų atsiimti 2021-aisiais.

Ugdomi lyderiai, gebantys reaguoti greitai

Apie kliūtis ir problemas, įregistruojant šią ma­­­­gistro studijų programą, užsimena ir ją ku­ruo­janti Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto prodekanė prof. Vaiva Zu­ze­vi­čiūtė. Pasak jos, norint perlipti Lietuvos biurokrati­nius reikalavimus dažnai reikėjo ir lankstumo, ir kan­trybės, ir ištvermės. Vis dėlto galiausiai tai pa­vyko padaryti.

Programos koordinatorė A.Peres pripažįsta: kol kas visa programa finansuojama „Frontex“, bet pareigūnų motyvacija ir noras tobulėti visiškai pateisina lūkesčius, todėl studijas planuojama tęs­ti ir po 2021-ųjų. Tikimasi, kad prie jų rengimo ir vykdymo prisidės ir daugiau aukštųjų mo­kyklų.

„Į programą atrenkami komunikabilūs, perspek­tyvūs žmonės – būsimi lyderiai, kuriais bus ga­lima pasikliauti ateityje. Čia nepatenka nė vienas atsitiktinis, nemotyvuotas žmogus, kuris ne­matytų savęs sienos apsaugos srityje bent kelioli­ka artimiausių metų. Ir vienas kitam jie yra neišsen­kantis, labai atviras mokymosi šaltinis. Tai da­ro šią programą unikalią. Ne paslaptis, kad ki­tur daž­nai atsiranda atsitiktinių žmonių, ieškančių, kur jiems tiesiog įdomiau praleisti laiką“, –  teigia V.Zu­­zevičiūtė.

Pasak jos, svarbiausi bruožai ir kompetencijos, kurias išsiugdys šias studijas baigę pareigūnai, yra puikus teisinis išsilavinimas, nes be na­cio­na­linės, o ypač tarptautinės teisės žinių neįmano­­ma priimti jokio svarbaus sprendimo. Kitas, dar svarbes­nis bruožas, pasak prodekanės, yra ge­bė­ji­mas esamose teisinėse ribose priimti greitus, efek­tyvius ir prasmingus sprendimus.

„Į tokio pobūdžio problemas būtina reaguoti staigiai, o ne poryt ar kitą savaitę, kaip dažnai nu­tin­­ka. Būtent toks galėjimas, bet nedarymas – vie­­­na priežasčių, kodėl šiandien Europoje yra pu­­­s­­antro milijono žmonių, kurie neturi nei na­mų, nei apibrėžtos ateities. Taip yra, nes nebuvo pri­­imti sprendimai tada, kai juos buvo galima priim­ti. Tokių greitų sprendimų priėmimo kompetenciją, būdingą tikriems lyderiams, būtina ugdyti“, – įsitikinusi profesorė.

Ji taip pat pabrėžia, kad tarptautinis bendradarbiavimas, lyderystė, kompetencijos kitose teisėsau­­gos struktūrose taip pat itin svarbu, to­dėl My­ko­lo Romerio universiteto Viešojo sau­gumo fa­kul­­tetas nuo 2014 m. dalyvauja ir jungtinio laips­nio magistrantūros programoje „Po­li­cijos veikla Eu­­­­ropoje“, kurią administruoja Is­panijos nuotolinio mokymosi universitetas. Šios studijos skirtos ug­dyti operatyvaus ir strateginio valdymo kompetencijoms efektyviai kovoti su į skaitmeninę erd­vę persikeliančiu nusikalstamumu.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Švietimo ir mokslo ekspertai iš Lietuvos ir užsienio ne kartą įvardijo plika akimi matomą tiesą: aukštųjų mokyklų Lietuvoje per daug ir jų sistema nėra efektyvi. Toliau mažėjant šalies gyventojų skaičiui ir stojančių studentų potencialui, neišvengiamai turės trauktis ir Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5 aukštosios mokyklos, o Europoje šis skaičius vidutiniškai siekia vos 4,6.

Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė universitetų jungimosi ne­­skatina ir, atrodo, neplanuoja to da­ryti, nors rektoriai nuolat pabrėžia, kad šiam pro­cesui įsibėgėti būtina politinė valia ir pa­skatos, kurios motyvuotų universitetus persitvarkyti. Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė dar visai neseniai tvirtino, kad spren­dimų dėl jungimosi turi ieškoti pačios aukš­tosios mokyklos.

Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų.

„Toks tinklas, koks yra šiandien, Lietuvoje iš­gyventi tikrai negalės, nes jis tikrai yra per didelis ir, matyt, pačios aukštosios mokyklos turės priimti kažkokius sprendimus. Ar jūs įsivaizduojate dabar dirbtinį iš išorės kažkokių aukštųjų mokyklų uždarymą? Tai yra ne sprendimas, tai yra sankcijos, kurios, mano matymu, būtų neteisingos“, – pernai rudenį kalbėjo mi­nistrė.

Prioritetų sąrašo viršuje

Per neilgą likusį šios Vyriausybės darbo lai­ką tikėtis proveržio tikriausiai neverta. Po­li­tinei švytuoklei rudenį galbūt pasislinkus į de­šinę, naujos Vyriausybės švietimo ir mokslo mi­nistro postas galėtų atitekti konservatoriui Va­lentinui Stundžiui arba liberalui Gintarui Steponavičiui. Abu šie politikai šiandien yra šešėlinių savo partijų kabinetų švietimo ir moks­lo ministrai.

V.Stundys pabrėžia, kad universitetų konsolidacijos laikas jau yra praėjęs – tą reikėjo daryti seniai. Pasak jo, demografinė padėtis, aukštojo mokslo kokybė, jo išlaikymo infras­truktūra akivaizdžiai rodo, kad sistema veikia neefektyviai.

„Be jokios abejonės, valstybė turi prisiimti pareigą matyti aukštųjų mokyklų tinklą plačiąja prasme. Turiu galvoje ne tik universitetus, bet ir kolegijas. Universitetų steigėjas yra Seimas, o kolegijų – Vyriausybė, taigi bet ko­kiu atveju šios institucijos turi kompetenciją ir atsakomybę dėl dabartinės situacijos. Valstybė turi skatinti konsolidaciją, matyti universitetų perspektyvą ir ją modeliuoti“, – sako politikas.

Jo teigimu, išsaugoti reikia tai, kas šiandien universitetuose ir kolegijose yra stipriausia. Tokių elementų, V.Stundžio nuomone, galima atrasti ir paprastai reitinguose neblizgančiuose Šiaulių universitete (ŠU) ar Lietuvos edukologijos universitete (LEU)

Kaip galimas valstybės priemones konsolidacijai skatinti šešėlinis ministras nurodo formalių kriterijų, kuriuos nustato valstybinės institucijos, koregavimą: tai ir konkursinis ba­las, ir reikalavimai dėl studijų programų, jų akreditacija, taip pat aukštosioms mo­kykloms skiriamas finansavimas. „Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų. Yra ir dubliavimosi bėda. Vals­­tybė turi tai išnaudoti“, – tvirtina V.Stun­dys.

Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de­mok­ratų atstovas konkrečiai nenurodė, kiek Lie­tuvai, jo manymu, reikėtų turėti aukštųjų mo­kyklų, tačiau paminėjo Vakarų valstybių pavyzdį: ten formuojasi standartas, kad milijonui gyventojų tenka vienas universitetas. Pran­cūzija, Danija, Suomija ir kitos šalys orientuojasi į tokias proporcijas. Žinoma, Lietuvoje tai pasiekti kol kas būtų labai sudėtinga.

Universitetų skaičiaus mažinimą kaip ne­abe­jotinai prioritetinę veiklos sritį nurodo ir kitas galimas kandidatas į švietimo ir mokslo mi­nistrus – liberalas G.Steponavičius. Pasak jo, universitetų ir kolegijų Lietuvoje turėtų bū­ti gerokai mažiau, nes bent iki 2021-ųjų išliks demografinis šalies nuosmukis.

„Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti. Lietuvos sporto universitetas puikiai galėtų gyvuoti kitame universitete fa­kulteto teisėmis, ką jau kalbėti apie LEU, ku­ris turėtų tapti sudėtine stipresnio universiteto dalimi. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir LEU susijungimas kol kas labiau yra tik ketinimų lygmens, tam dar nėra iki galo pritarta. Sveikintina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) jungimosi iniciatyva, bet norėtųsi matyti ambicingesnį tempą tiek vie­nu, tiek kitu atveju“, – savo viziją dėsto G.Ste­ponavičius.

Pasak jo, jungimasis turėtų būti procesas ne dėl paties proceso, bet vedantis prie geresnių re­zultatų ir efektyvesnio išteklių naudojimo. Švie­timo ir mokslo ministerija šiandien yra su­skaičiavusi, kad efektyviai optimizuota aukštųjų mokyklų infrastruktūra leistų sutaupyti 100 mln. eurų ir skirti šiuos pinigus mokslo ir studijų kokybei gerinti.

Liberalo vadovaujama ministerija visų pir­ma siektų parodyti teigiamą patirtį – tokia po­litikas laiko LSMU ir Veterinarijos akademi­jos susijungimą, kuris buvo naudingas abiem pu­sėms: akademijos personalo atlyginimai iš­augo nuo 30 iki 50 proc., pastebimai padidėjo ir studentų iš užsienio srautas. Taip pat šis procesas būtų skatinamas skiriant finansinę pa­galbą infrastruktūros gerinimui ir jungimosi są­naudų amortizavimui – išeitinių kompensacijų atleistiems darbuotojams fondui.

Patys ėmėsi iniciatyvos

Nesulaukdami politinės valios kai kurie uni­versitetai iniciatyvą jungtis perėmė į savo rankas. Kaip minėta, LEU, bene sparčiausiai nykstantis universitetas, per penkerius metus studentų skaičiumi sumažėjęs daugiau nei dvigubai, nutarė jungtis su VDU Kol kas nėra aišku, kokiu statusu šis jungimasis vyks, tačiau planuojama, kad VDU pavadinimas tu­rėtų iš­likti.

LEU mokslo ir plėtros prorektorius, laikinai pavaduojantis rektorių, Aivas Ragauskas tvir­tina, kad susijungimu siekiama didesnės aukš­tojo mokslo įstaigų, konkrečiai socialinių ir humanitarinių mokslų, potencialo koncen­tracijos. Idėjai pritaria ir VDU rektorius Juo­zas Augutis, vis dėlto nurodydamas gana atsargų terminą: susijungimas galėtų užsitęsti iki 2019 m., nes esą reikėtų išspręsti daug or­ga­nizacinių, studijų ir turto klausimų. Jo teigimu, dar anksti kalbėti ir apie tai, kaip atrodys naujasis junginys.

Iki to laiko būtų užbaigtos visos dabar vykdomos studijų programos, studentai baigtų ir tas studijas, kurias pasirinko. Bet naujas bendras studijų programas rengti planuojama jau nuo šio rudens, taip pat ketinama vykdyti lietuvišką „Erasmus“ tarp universitetų studentų ir akademinio personalo. Kaip žada J.Augutis, taip pat bus mažinama programų ir sprendžiama studentų mažų srautų problema, nes maždaug trečdalis abiejų universitetų programų yra vienodos arba mažai skiriasi.

Pernai metų pabaigoje VDU, LEU, ŠU ir Klaipėdos universitetas (KU) įkūrė klasterį. „Veido“ žiniomis, VDU puoselėjo ambicingą tikslą priglausti visus šiuos universitetus po savo sparnu. Šiaulių ir Klaipėdos aukštosioms mokykloms atsisakius, kol kas apsiribota klasteriu. Tačiau apie tokią loginę įvykių seką ne­tie­siogiai užsimena ir rektorius J.Augutis. Pa­sak jo, VDU ir LEU jungimasis yra logiška klas­terių veiklos tąsa. Didelė tikimybė, kad toks scenarijus anksčiau ar vėliau laukia ne geriausius finansinius laikus išgyvenančių ŠU ir KU.

Pernai KTU įsigijo 79 proc. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto akcijų paketo. Tačiau tikru susijungimu to vadinti negalima, nes iš esmės liko dvi nepriklausomos mokslo institucijos, administracinė struktūra ir valdymas taip pat išliko tas pats. Šios aukštosios mokyklos ke­tina bendradarbiauti kurdamos unikalias stu­dijų platformas, pavyzdžiui, technologinius ar inžinerinius mokslus kremtantys KTU studentai turės galimybę įgyti daugiau vadybos ir verslo žinių ir atvirkščiai. Pla­nuo­jama steigti ir jungtines abiejų universitetų studijų programas.

Kur kas reikšmingesnis susijungimas planuo­jamas apie 2020-uosius – tuomet KTU ir LSMU turėtų tapti viena aukštąją mokykla. Jau dabar kuriamos bendros studijų programos, vykdomi mokslo projektai – abu universitetai prisidėjo prie mokslo ir verslo slėnių „San­taka“ ir „Nemunas“ įsteigimo, 2013 m. ini­­cijavo bendrų mokslinių tyrimų programą sveikatos technologijos ir biotechnologijos te­ma. Jau po kelerių metų planuojama žengti dar didesnį žingsnį.

Susijungę KTU ir LSMU planuoja vadinsis Lietuvos universitetu, jų keliamas tikslas – iki 2025 m. būti tarp 250 geriausiųjų pasaulio universitetų. Universitetų jungtuvės, jų atstovų skai­­čiavimais, kainuotų apie 127 mln. eurų.

KTU rektorius Petras Baršauskas yra sakęs, kad Kaune turėtų likti vienas universitetas. Buvusio VDU rektoriaus Zigmo Lydekos kadencijos metu tartasi ir dėl susivienijimo su KTU, tačiau tuomet nieko konkretaus nepa­siekta.

Sostinės universitetai neskuba

Didieji sostinės universitetai kol kas jungtis neskuba. Kaip yra sakęs Vilniaus universiteto rek­torius Artūras Žukauskas, bet koks Lie­­tu­vos universiteto prijungimas prie VU nusodintų jį tarptautiniame reitinge, ir niekas to daryti nenori, todėl šis klausimas paliekamas valstybės strategijai. „Viena vertus, norima turėti bent vieną universitetą tarp 500 geriausių pasaulyje, kita vertus, norima optimizuoti universitetų tinklą. Tai tegu valstybė ir suka galvą, kaip šitą dilemą išspręsti. Mes negalime rodyti kokių nors ambicijų prisijungti, nes iš to kyla tik didelis pasipriešinimas“, – sakė A.Žu­kauskas.

Mažiau skausmingą tarptinklinę institucinę sinergiją, o ne automatiškų universitetų sujungimą palaiko ir Mykolo Romerio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius. Pasak jo, toks bendradarbiavimas padėtų labiau išnaudoti kiekvienos aukštosios mokyklos stipriąsias puses, mokslinį ir akademinį potencialą.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas pernai pabrėžė, kad pasaulyje universitetų jungimasis sprendžia­mas dviem būdais: kai iniciatyvą rodo aukš­tosios mokyklos arba tvirta politine valia. Abu būdai turi savų trūkumų ir pranašumų. Rek­­toriaus teigimu, kitose šalyse jungimosi pro­cesas yra lėtas ir skausmingas, o norint iš tiesų sutaupyti lėšų verčiau kai kuriuos universitetus uždaryti, bet ne kalbėti apie jų su­jungimą.

Viena akivaizdu: ar tai bus uždarymai, ar tik sujungimai – šiam procesui reikės didelės politinės valios, kurios iki šiol politikai aktyviai nedemonstravo. Ji gali atsirasti tik po Seimo rinkimų spalį.

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Apsisprendus dėl studijų krypties, abituriento dilema dar nesibaigia: lieka išnarplioti rebusą, kuriame universitete ar kolegijoje mokytis. Juk aukštųjų mokyklų yra 43, viena už kitą gražesniais pavadinimais studijų programų – 1,8 tūkst., o norimą neretai siūlo kelios ar keliolika aukštųjų mokyklų. Į kurias iš jų taikyti, jei renkiesi populiariausias ar perspektyviausias studijas?

Būsimasis režisierius greičiausiai rinksis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dailininkas – Vilniaus dailės akademiją, medikas – Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą arba Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, tačiau kur mokytis, jei nori tapti teisininku, istoriku, ekonomistu, darbo rinkoje taip laukiamu inžinieriumi ar programuotoju – specialistais, kuriems vis gausinama ir nemokamų studijų vietų?

Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis.

Darbdaviai prasitaria, kad Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis. O štai kiti pasakoja į darbą, kuriam reikėtų turėti tiksliųjų mokslų išsilavinimą, priimantys ir filosofus – juk kai nėra kito kandidato, šį išmokyti galima per keletą mėnesių.

Ne veltui 58 proc. studentų įsitikinę, kad aukštoji mokykla juos tinkamai parengia darbo rinkai, tačiau su tuo sutinkančių darbdavių yra 27 proc. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) apklausų duomenys.

Geriausias kelias humanitarams – mokytis kalbų

Jau ne pirmus metus darbo rinkos ekspertai, darbdaviai ir ekonomistai kartoja: Lietuvoje yra akivaizdžiai per daug socialinių mokslų studentų ir gerokai per mažai besirenkančiųjų tiksliųjų mokslų specialybes. Šią neigiamą tendenciją pastebi ir politikos formuotojai, mėgindami studentų srautus pakreipti su privalomu matematikos egzaminu.

Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias.

Tačiau nuo pat pradinių klasių ir mokytojai, ir mokinių tėvai įvertina vaikų gebėjimus, stipriąsias puses ir besimezgančius talentus. Vieniems labiau sekasi užsienio kalbos, kiti pasuka į menų pasaulį, treti yra nepralenkiami derybose. Kokios pakraipos studijas ir jas siūlančias aukštąsias pasirinkti abiturientams, kuriems artimi socialiniai arba humanitariniai mokslai, tikintis, kad vėliau nereikės konkuruoti darbo rinkoje su neturinčiais aukštojo išsilavinimo varžovais ar ieškotis bet kokio, kad ir nekvalifikuoto, darbo?

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas tokiu atveju siūlo koncentruotis ties kalbomis, nes šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nemokant bent kelių užsienio kalbų daug pasiekti nepavyks.

„Yra universitetų, kurie dabar siūlo dviejų užsienio kalbų programas. Tai labai geras reiškinys, pavyzdžiui anglų ir ispanų, anglų ir prancūzų ar anglų ir vokiečių kalbų studijų programos. Išmoksti dvi kalbas, prie to dar būna papildomų pasirinkimų pagal jauno žmogaus interesus – ar tai ekonomika, ar finansai, ar kokius IT modulius galima prisidėti. Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias ir jau po trečio kurso tokie žmonės turi didelę tikimybę susirasti darbą“, – sako A.Francas.

Jo teigimu, šiandien anglų kalba nebėra ta, kuria gali ką nors nustebinti, todėl tokių studijų tikrai nepakanka. O norintiesiems rinktis lietuvių filologijos studijas pašnekovas siūlo visų pirma susipažinti su situacija valstybinių įstaigų siūlomų darbo vietų rinkoje. Būtent institucijos yra pagrindinis šių specialistų darbdavys, todėl tam tikras filologų poreikis rinkoje yra, bet jų skaičius nėra didelis.

Mažiausiai uždirbo baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete ir Vytauto Didžiojo universitete studijavę lietuvių kalbą.

Remiantis MOSTA sudaryta specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirmine analize, 2013-aisiais iš 1068 filologijos absolventų darbą per 12 mėnesių susirado 76 proc., jų atlyginimo vidurkis siekė apie 490 eurų. Daugiausiai uždirbo VU anglų filologijos, lingvistikos, prancūzų filologijos bei vokiečių filologijos absolventai. Mažiausiai – baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete (ŠU) ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavę lietuvių kalbą. Dvylika skandinavų filologijos specialistų, baigusių bakalauro studijas 2012-aisiais, vidutiniškai uždirbo per tūkstantį eurų.

Iš karto dviejų kalbų bakalauro filologijos studijos šiandien yra vykdomos VDU (anglų ir vokiečių, Skandinavijos šalių), VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) anglų kalbą siūlo mokytis su kita užsienio kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) vykdo anglų ir vokiečių/prancūzų kalbos studijas.

Būsimiems istorikams – trys galimybės

Antra pagal populiarumą tarp studijų programų humanitarinė mokslų kryptis – istorijos studijos. 2013-aisiais šią studijų programą baigė 274 absolventai, iš kurių darbą per metus rado 74 proc., vidutinis jų uždarbis siekė apie 488 eurus.

Istorijos studijas siūlo penki Lietuvos universitetai bei Europos humanitarinis universitetas. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio vertinimu, bendrosios istorijos programoje, kurioje vyrauja politinės istorijos mokymasis, lyderis išlieka VU, sudaręs nuosekliausią studijų programą. Be to, universitete yra labai stipri kultūros istorijos mokykla, kurios iniciatorius ir palaikytojas – istorikas Alfredas Bumblauskas.

„Iš čia išėję žmonės gali puikiai dirbti kultūros paveldo srityje. Kalbant iš Istorijos instituto pozicijų – darbo vietų ir galimybių sukuriame labai mažai, tačiau bendrai vykdome doktorantūros studijas. Čia ir pamatome, kad ateina labai daug aktyvių ir kultūros istorijos srityje stiprių žmonių. Kita stipri grupė yra besidomintieji diplomatijos, tarptautinių santykių istorija. Pasigendame sovietinio laikotarpio tyrinėtojų“, – sako R.Miknys.

VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais.

Lietuvos istorijos instituto direktorius atranda stiprias ir kitų universitetų istorijos studijų pakraipas, kurios išryškėja jau magistro studijų lygyje. Pasak istoriko, VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais. Kita šio universiteto stiprybė, pasak R.Miknio, – išeivijos studijos (magistrantūros programa „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorija“).

„Lietuvių išeivijos centras yra labai reikšmingas pasiekimas, nes čia ne tik tyrinėjama, kas buvo, bet ir formuojamos tam tikros dabartinio bendravimo su išeivija strategijos. Taip atsiranda konkretus kontekstas, valstybės institucijose dirbantys žmonės, baigę šias studijas, taip pat išeivijos ir kultūros paveldo specialistai, kurie yra reikalingi ir gali dirbti dirbti daug platesniame kontekste“, – teigia istorikas.

Palankiai jis atsiliepia ir apie KU vykdomas Baltijos regiono studijas, kurios parengia puikių kultūros paveldo specialistų, dirbančių visame Klaipėdos krašte: Šilutėje, Palangoje, Nidoje ir kitur. Prasčiau R.Miknys vertina studijas LEU ir ŠU. Pasak jo, abiejuose universitetuose programos sudarytos ir pavadintos gražiai, tačiau tiesiog trūksta kompetentingų žmonių, kad jos būtų sėkmingos, o lėšų kviestis specialistų iš užsienio taip pat nėra. Todėl geros šių universitetų iniciatyvos – magistro studijų programos „Taikomoji istorija“ ar „Istorija ir politika“ lūkesčių nepateisina.

Patarimas: venkite bendrų vadybos studijų

Socialinių mokslų srityje tarp lyderių visuomet yra vadybos studijos, kurias baigus karjeros galimybės taip pat dažnai būna miglotos. Šias studijas siūlo kone kiekviena Lietuvos aukštoji mokykla – tiek kolegijos, tiek universitetai. Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius pabrėžia, kad labiausiai studentams reikėtų vengti per plataus išsilavinimo, kuris vėliau apsunkina darbo paieškas, nes tiesiog neatrandama tinkamos nišos.

Todėl jis visų pirma siūlo rinktis ne bendras vadybos studijas, o konkretų sektorių, kuriame dažnai ir specializuojasi atskiri universitetai.„Žinoma, ir pasirinkti reikia teisingai, nes jei susiaurinsime studijas visai ir pasirinksime tai, kas nėra įdomu, tuomet dar blogiau. Tačiau patarimas būtų rinktis pagal save: jei esi orientuotas į bendrą verslą – tuomet verslo vadyba, jei nori dirbti komercijos sektoriuje, tačiau labiau IT srityje – tiktų informacijos vadyba, jei artimesni techniniai dalykai – gamybos vadyba. Reikėtų visų pirma rinktis ne universitetą, o kokią konkrečiai vadybą norima studijuoti“, – pataria ekspertas, kartu siūlydamas vengti bendrų vadybos studijų.Lygindamas skirtingų universitetų siūlomas programas K.Blaževičius išskiria studijas, per kurias gaunama daugiausiai praktikos. Jo nuomone, šiandien tokios visų pirma siūlomos ISM – būtent čia studijų metais studentai yra labiau įtraukiami į projektus verslo įmonėse, jiems dėsto daugiau versle dirbančių dėstytojų. Nuo šio universiteto nedaug atsilieka ir VU.

„Verslo vadyba pirmiausia yra susijusi su verslu. Jei per ketverius metus studentas to verslo nemato, tai jam paskui sunkiau jį įžvelgti ir darbo pokalbiuose, suvokti verslo procesus, suprasti, kaip mąsto įmonės vadovas, kokie jo poreikiai“, – aiškina personalo atrankos specialistas.

Miglotos socialinių mokslų perspektyvos

Kaip sako A.Francas, pasakyti kažką teigiamo ne tik apie socialinių mokslų studijų programų turinį, bet ypač apie vėliau laukiančias perspektyvas yra labai sunku ir situacija šiandien tikrai nėra dėkinga. Pasak jo, egzistuoja nemažas socialinių darbuotojų poreikis, kuris neturėtų mažėti ir ateityje, bet ši profesija negarantuoja tokio gyvenimo lygio, kokio paprastai tikisi jauni žmonės.Kalbėdamas apie ekonomikos ir finansų studijas A.Francas perspektyvų įžvelgia programose, kuriose vystoma didelių duomenų („Big Data“) analizė, nes šioje srityje susipina ir rinkodara bei vartotojų elgsenos tyrimai, kurie šiandien yra tikrai paklausūs.

Naują tokios pakraipos studijų programą siūlo Kauno technologijos universitetas (KTU).„Žinoma, yra ir finansai, bet prie šių mokslų visada pridedu kalbas. Nes be jų šios žinios nieko neduoda. Šiandien technologijos leidžia įdėti sąskaitą-faktūrą į aparatą ir jis visą informaciją pats sudėlioja, skaičius nuskaito ir darbą atlieka. „Pliko“ žmogaus net informacijai suvedinėti nebereikia, tačiau reikia tų, kurie ją analizuoja ir priima tam tikrus sprendimus“, – aiškina A.Francas.Liūdniausias perspektyvas ekspertas numato ketinantiems studijuoti teisę – šias studijas šiandien siūlo bent penki šalies universitetai ir kai kurios kolegijos.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje pastebimas akivaizdus advokatų perteklius, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių ir, A.Franco žodžiais tariant, vejamės tas šalis, kurios gyvos tik šia sritimi. Pasak jo, šiandien įstoję į teisę jaunuoliai darbo rinką papildys po penkerių ar pusketvirtų metų. Kasmet Lietuvoje teisę baigia iki pusantro tūkstančio absolventų. Taigi vien iki studijų baigimo šią bendruomenę papildys dar bent 5 tūkst. žmonių.„Jei jaunuoliai, ar jie studijuotų VU, ar Mykolo Romerio universitete (MRU), ar kur kitur, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad jie patys susikurs darbo vietą, nes tik taip ir turės būti, tuomet studijuoti verta. Kasmet teisės srityje reikia apie 70 naujų žmonių, o mes jų parengiame maždaug 20 kartų daugiau už rinkos poreikį“, – skaičiuoja darbo rinkos ekspertas.

MOSTA duomenys, kad 70 proc. teisės absolventų randa darbą, – trejų metų senumo. Prasčiau sekasi baigusiems kolegijas – kai kur šis rodiklis tesiekia 40 proc. Akivaizdus skirtumas ir atlyginimų grafoje: baigusieji kolegijas gali tikėtis 300–400 eurų, MRU bakalauro studijas – kiek daugiau nei 500 eurų, o antrosios pakopos MRU, VU ar kitų universitetų programas – ir iki 700 eurų mėnesinio atlyginimo. Renkantis aukštąją mokyklą verta sekti specialistų profilius socialiniuose tinkluose.

Dubliavimu pasižymi socialinių mokslų srities programos.

Šios studijos pigesnės, norint jas vykdyti nereikia specifinės įrangos, o kai ir tarp stojančiųjų populiarumo nestokoja, dabar vargiai rastum aukštąją mokyklą, kurioje nebūtų vadybos ar ekonomikos studijų.Tačiau pastaraisiais metais stojantiesiems atkreipus dėmesį į reikalingas ir, kaip žadama, itin perspektyvias fizinių ir technologijos mokslų srities studijas, kurių absolventus darbo rinka priima išskėstomis rankomis, o darbdavys, radęs specialistą iš džiaugsmo net ir diplomo pamiršta paprašyti, jas jau siūlo ne tik keli „techniškieji“ universitetai.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad skirtumų tarp aukštųjų mokyklų kokybės ir net darbdavių požiūrio į jų pavadinimą esti, o štai objektyvios informacijos, pagal ką išsirinkti aukštąją mokyklą, beveik nėra. „Aš pats rinkčiausi pagal tam tikrą informaciją, kurios šiandien vargiai galiu gauti viešojoje erdvėje: kiek žmonių įsidarbina pagal specialybę, kiek jie uždirba, kiek dėstytojų yra iš verslo, kokių mokslinių tyrimų atlikta, ar jie daryti „į stalčių“, ar praktiškai pritaikyti“, – vardija pramonininkų atstovas.Nebe pirmus metus darbdavių išsakomas godas apie IT specialistų trūkumą, potencialių investuotojų praradimą dėl to, kad neturime programuotojų, ir panašias  patvirtina ir faktai. MOSTA atliktos specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirminės analizės duomenimis, geriausiai darbo rinkoje sekėsi visų pakopų matematikos ir kompiuterijos mokslų studijų absolventams: per metus nuo studijų sėkmingai įsidarbina ir gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą ir baigusieji kolegijas, ir bakalaurą įgiję universitetuose, ir turintieji magistro laipsnį. Tokias studijas kasmet pasirenka ir daugiau stojančiųjų: pernai tarp populiariausių studijų pakliuvo dvi programų sistemų studijų programos – VU ir KTU, o 2014 m. į dešimtuką iškopė viena.

IT specialistams – eiti ten, kur daug studentų

Informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų krypčių studijas siūlo VGTU, Šiaulių universitetas, MRU, KU, LEU, Klaipėdos ir Vilniaus kolegijos, nevalstybinės Socialinių mokslų bei Lietuvos verslo kolegijos ir kitos aukštosios mokyklos.Šių krypčių absolventų darbdavių atstovas, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis vardija penkias aukštąsias mokyklas, kurias kasmet renkasi vis daugiau stojančiųjų: KTU, VU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijos. Pasak jo, renkantis, kur studijuoti, reikia atkreipti dėmesį į priimtųjų ir absolventų skaičius: kad užtikrintų studijų kokybę, aukštoji mokykla į šios krypties studijas turi priimti bent pusšimtį studentų.

Esą didžiausioms mokykloms, ilgai kūrusioms kokybę, ją užtikrinti lengviau, be to, yra ir pakankamai išteklių.„IT studijose pastebime stiprią konsolidaciją. Aukštosios mokyklos, kurios priima apie 50 pirmakursių, ką jau kalbėti apie tas, kurios į šios krypties studijų programas priima šimtus studentų, išlaiko ir studijų kokybę, – konstatuoja A.Plečkaitis. – Kitos aukštosios mokyklos pamažu traukiasi ir priima mažiau studentų. Be to, IT studijos aiškiai susitelkusios Vilniuje ir Kaune, taigi ypač mažesnėse kolegijose kokybę išlaikyti sudėtinga, nebent studijos vykdomos sostinėje ir Kaune.“

A.Plečkaitis renkantis vis populiarėjančias kompiuterijos studijas pataria ieškoti darbdavių atsiliepimų, socialiniuose tinkluose peržvelgti IT srities specialistų išsilavinimą ir, žinoma, detaliai palyginti studijų programas, nors jų specifika ir skirtinga. „Manau, kad aukštosios mokyklos atstovai turi aiškiai atsakyti į klausimą, kuo viena studijų programa skiriasi nuo kitos, ką tu gali veikti ją baigęs. Karjeros, atvirų durų dienų renginiai ir yra tam, kad galėtum gauti atsakymus į šiuos klausimus“, – pataria „Infobalt“ inovacijų vadovas.

Kadangi Lietuvoje IT specialistų trūksta, 2015 m. jie sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o penkerių metų prognozė dar niūresnė – jų stygius gali pasiekti 10 tūkst., darbdaviai ieško ne tik baigusiųjų kompiuterijos mokslus. Kaip pasakoja A.Plečkaitis, pasitaiko, kad į darbą priimami net ir turintys istorijos ar filosofijos diplomą jaunuoliai, kuriems darbdaviai per keletą mėnesių suteikia pradinę kvalifikaciją.

Siekiant patenkinti rinkos poreikius kasmet daugėja valstybės finansuojamų studijų vietų IT studijose: universitetuose informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų kryptims numatyta skirti per 1 tūkst., kolegijose fizinių mokslų studijų sričiai – 300 krepšelių. Nors įmonių vadovai džiaugiasi išaugusiu dėmesiu šiai sričiai ir tikisi, kad studijuoti šiuos mokslus pasirinks daugiau jaunuolių, kurie taps jų įmonių specialistais, neaišku, ar visos aukštosios mokyklos susidorotų su didesniu studentų skaičiumi, jei sulauktų pirmakursių antplūdžio. „Yra nerimo ir abejonių, ar padidinus priėmimą į šias studijas aukštosios mokyklos sugebės su tuo susidoroti, ar surinks pakankamai dėstytojų. Tačiau mokykla blaiviai įvertina galimybes ir limitus, kurių neviršydama gali užtikrinti kokybiškas studijas. Manau, kad atsakingos mokyklos ir į studentų skaičiaus didėjimą žiūrės atsakingai“, – viliasi „Infobalt“ atstovas.

Jis ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad kai kurios aukštosios mokyklos ne tik pristigus dėstytojų, bet ir kasdieniame darbe jau vis dažniau atsigręžia į verslą ir pasitelkia daugiau praktikų – ir dėstyti, ir pasitarti, ir sudaryti studijų programai. Jei aukštoji mokykla jaučia rinkos pulsą ir, be teorinių pavyzdžių, gali pakviesti praktikų, laimi studentai, kuriems būti graibstomiems darbdavių yra vienas svarbiausių gerų studijų požymių. Verslo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo kokybė, S.Besagirsko tvirtinimu, pagerėjo: prieš kelerius metus ryšys buvo tarsi imituojamas, o dabar praktikų iš verslo indėlis į studijas ir dėstymą yra tikras.

„Anksčiau, kuriant, pavyzdžiui, mechanikos programą, kaip verslo atstovas, kuris pasirašytų, kad studijų programa labai gera, būdavo pakviečiamas kad ir greitojo maisto užkandinės savininkas. Aišku, tai verslas, nesvarbu, kad nelabai susijęs su studijų programa. Dabar tai pasikeitė: į studijų programų rengimą įtraukiami realaus verslo atstovai iš pažangiausių įmonių, – sako S.Besagirskas. – Bendradarbiavimas labiausiai nukreiptas į tai, kad studijos atitiktų rinkos lūkesčius. Aukštosios mokyklos organizuoja naujas studijų programas, pavyzdžiui, KTU prieš pradedant vykdyti naują studijų programą rengia kelių valandų trukmės apskritojo stalo diskusiją su darbdaviais ir akademikais, geras pavyzdys ir aukštųjų mokyklų organizuojamų Karjeros dienų renginiai.“

A.Plečkaitis sako, kad IT srities darbdaviai į jaunų specialistų rengimą įsitraukia ne tik sudarant studijų programas: jie patys dėsto studentams, nes ieško naujų talentų savo įmonėms. „Universitetai ir kolegijos, kurios pastaraisiais metais gerokai didino priėmimą, kviečiasi daugiau dėstytojų iš verslo. Gerai, kai pas studentus ateina daugiau praktikų, kurie papasakoja apie verslo pasaulį, nes IT daugiausia yra labai konkretūs, versle ar viešajame sektoriuje realizuojami dalykai“, – pabrėžia „Infobalt“ atstovas.

Inžinerija – ten, kur jau yra studijų patirties

Šiemet gali padaugėti ir stojančiųjų į inžineriją. Vien universitetuose informatikos inžinerijos, sausumos transporto inžinerijos, energijos inžinerijos, statybos inžinerijos, aeronautikos inžinerijos, jūrų inžinerijos, elektronikos ir elektros inžinerijos krypčių studijoms numatyta skirti 1245 valstybės finansuojamas vietas.Tačiau skirtingų sričių inžinerijos (gamybos, mechanikos, elektros ir elektronikos ir kt.) studijas siūlo daug šalies aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, į mechanikos inžinerijos krypties studijas kviečia VGTU, KTU, ŠU, KU, LEU, Panevėžio, Kauno technikos, Klaipėdos valstybinė kolegijos ir t.t.

Besirenkantiems šių krypčių grupės studijas Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda pataria pasidomėti, ar šios kryptys universitete ar kolegijoje yra naujos, ar jau turi susiformavusias tradicijas. „Nuo to priklauso, kokių dėstytojų, kokios mokymo medžiagos aukštoji mokykla turi, – paaiškina jis. – Jei kalbame apie Lietuvos universitetus, lyderiai šioje srityje vienareikšmiškai yra KTU, VGTU, Kauno technikos kolegija, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija (VTDK), su jūrine industrija dirba KU. Tai yra lyderiai, kurie vienaip ar kitaip sukaupė didžiausią patirtį.“

LPK atstovas S.Besagirskas ragina aukštosioms mokykloms užduoti klausimų, kiek jų absolventų dirba konkrečiose pažangiausiose inžinerinėse įmonėse. „O jei paaiškės, kad absolventai įsidarbina pagalbiniais darbininkais autoservise, galima preziumuoti, kad ta aukštoji mokykla nėra pati stipriausia. Pavyzdžiui, jei Vakarų laivų gamyklos inžinierius baigęs vieną ar kitą universitetą, man tai jau būtų pliusas, nes gera įmonė išsirinko žmogų būtent iš tos aukštojo mokslo įstaigos, – aiškina LPK atstovas. – Jei įsidarbina 80 proc. absolventų ir po pirmųjų metų jau uždirba didesnį nei vidutinį atlyginimą rinkoje, manyčiau, kad tai gera aukštoji mokykla, kurią baigęs, jei tik stengsiuosi mokytis, galiu patekti į darbą pagal specialybę radusių ir uždirbančių absolventų skaičių.“

MOSTA duomenimis, per metus įsidarbino 89 proc. 2013 m. inžinerijos krypčių grupės absolventų, baigusių bakalauro studijas universitetuose, o jų vidutinis atlyginimas buvo maždaug 650 eurų. Beveik tūkstančio eurų atlyginimą gavo baigusieji aeronautikos inžinerijos studijas VGTU, 950 eurų – baigusieji elektronikos ir elektros inžinerijos studijas KU.Iš 2013 m. kolegijų absolventų įsidarbino 88 proc. baigusiųjų inžinerijos studijas, o vidutinis jų atlyginimas buvo apie 640 eurų. Apie 670 eurų uždirbo baigusieji elektros ir elektronikos inžineriją Vilniaus kolegijoje ir VTDK, kurių per 90 proc. absolventų rado darbą. Baigusieji mechanikos inžinerijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje uždirbo vidutiniškai 720 eurų, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos jūrų inžinerijos absolventų vidutinis atlyginimas – 950 eurų, bet per metus iš jų darbą rado 67 proc. Prastai sekėsi kai kurių regioninių kolegijų absolventams: 59 proc. darbą gavusių Utenos kolegijos inžinerijos studentų uždirbo 470 eurų, 64 proc. Žemaitijos kolegijos studentų – 405 eurus.

Tačiau „Linpra“ direktorius G.Vilda patikina, kad darbdaviams institucijos tipas –ar tai universitetas, ar kolegija, ne taip svarbu: „Mes sakome, kad svarbūs arčiau žemės stovintys žmonės. Tie, kurie geba kurti ir gaminti gerus daiktus, o ne ilgiau trynė suolą.“Kiekvienoje absolventų grupėje gali pasitaikyti ir lyderių, ir nelabai gerų absolventų, kurie patys nieko nesimokė, tad dėl jų neišmanymo negalima kaltinti aukštosios mokyklos.

Tačiau G.Vilda sako, kad darbdaviai pastebi žalingą savybę: besirūpinant profesinių žinių suteikimu nebeliko darbo saugos kultūros. „Universitetai, kolegijos, net profesinės mokyklos pamiršta, kad profesionalas yra tas, kuris moka dirbti saugiai ir tausoja sveikatą. Tačiau darbo sauga ir sveikata nesulaukia mokyklų dėmesio, todėl darbdavys to mokyti turi papildomai. Nors ir mokykloje, ir universitete žinių apie saugą darbo vietoje žmonės gauna, neišugdoma pati kultūra“, – pastebi G.Vilda. Jis svarsto, kad ir diplome nepažymima, ar absolventas yra išmokytas dirbti saugiai ir  tausodamas sveikatą, o jei ši sritis būtų sustiprinta ir apie tai žinotų darbdavys, būtų galima greičiau įsidarbinti. „Darbdavio akyse jaunas žmogus būtų solidesnis ir patrauklesnis darbuotojas, jei būtų aišku, kad jis moka dirbti saugiai“, – dar kartą pabrėžia G.Vilda.

Galimybių išsiaiškinti, kuo studijos viename universitete ar kolegijoje skiriasi nuo tokių pat vykdomų kitur arba koks kelių labai panašių studijų programų skirtumas, yra: tereikia užduoti kelis klausimus aukštajai mokyklai ir pasidomėti, kur išsilavinimą įgijo geriausi savo srities profesionalai.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo 2012 m. įsigaliojęs draudimas juridiniams asmenims remti šalies Lietuvos politines partijas kasmet sutaupo iki 362 mln. eurų. Tiek lėšų šiemet į valstybės biudžetą planuojama surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, arba tokia suma sudaro maždaug 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokius duomenis atskleidė Stokholmo universiteto Tarptautinių ekonomikos studijų instituto ekonomistė Audinga Baltrūnaitė, tyrusi, kaip draudimas įmonėms remti politines partijas atsiliepė jų viešųjų pirkimų rezultatams.

Partijų rėmėjams sekdavosi geriau

Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, iš viso laikotarpiu tarp 2004 ir 2011 m. (I–II ketvirčių) politinėms partijoms paaukota daugiau nei 21 mln. eurų. Šią sumą sudarė daugiau nei 3 tūkst. juridinių asmenų įnašai. 850 iš šių įmonių laimėjo viešuosius pirkimus ir sudarė su valstybe sutarčių, vertinamų šiek tiek mažiau nei 6 mlrd. eurų (20,449 mlrd. Lt).

Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma.

Vidutinis metinis aukotojų, laimėjusių viešuosius pirkimus, skaičius – 412, ir tai sudarė apie 11 proc. vidutinio metinio tiekėjų, laiminčių viešuosius pirkimus, skaičiaus. Tačiau šioms įmonės atitekdavo didesni ir svarbesni užsakymai – minėta bendra per šį laikotarpį sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių vertė siekė net 41 proc. visų viešųjų pirkimų vertės. Iš viso viešieji pirkimai Lietuvoje sudaro apie 14 proc. šalies BVP.

„Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma. Tuo metu sąžiningi verslininkai tapdavo tokios sistemos įkaitais ir apskritai neretai viešųjų pirkimų laimėtojus lemdavo ne konkurencinga kaina ar paslaugų kokybė, bet politinis užnugaris. Dėl tokių tikslų, siekiant politinės sistemos skaidrumo ir jos savarankiškumo, kad politikai nebūtų priklausomi ir nereikėtų „atidirbinėti“, siekėme pakeisti politinių partijų finansavimo įstatymą. Nemokamai juk egzistuoja nebent sūris pelėkautuose“, – sako Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas vidaus politikos klausimas Mindaugas Lingė.

Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Po 2012-ųjų partijos finansiniai šaltiniai iš esmės pasikeitė – iki tol beveik du trečdaliai pinigų buvo surenkama būtent iš juridinių asmenų aukų. Šiems dažnai visiškai nebuvo svarbios ir politinių partijų ideologinės nuostatos – 17 proc. įmonių rėmė ne vieną politinę jėgą. O ir finansinių šaltinių santykis tarp politinių partijų beveik nesiskyrė, nors iš pažiūros atrodytų, kad dešiniosios partijos turėtų būti labiau priklausomos nuo verslo paramos nei kairiosios. Kaip suskaičiavo A.Baltrūnaitė, pastarosios 2011 m. iš aukų surinko 55 proc., dešiniosios – 63 proc. savo pinigų.

2011-ųjų gruodžio 6-ąją priėmus įstatymą, draudžiantį juridiniams asmenims remti politines partijas, kuris įsigaliojo nuo kitų metų pradžios, verslas labai skubėjo pasinaudoti paskutine proga padėti politikams. Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Siekta nutraukti neskaidrų finansavimą

Po 2012-aisiais įsigaliojusių pokyčių politinės partijos daugiausia turi remtis valstybės dotacijomis. Šių metų biudžete joms per du kartus numatyta paskirstyti beveik 5,5 mln. eurų. Per rinkimų kampaniją partijos taip pat gali remtis individualių asmenų parama, kurios maksimalus dydis – 6,3 tūkst. eurų.

Kaip prisimena M.Lingė, bandymai panaikinti galimybes juridiniams asmenims finansuoti politines partijas tęsėsi daugiau kaip dešimtmetį, tačiau politikams vis pristigdavo politinės valios, nes tai iš dalies reiškė sau naudingo šaltinio nukirtimą. 2011-ųjų pabaigoje, artėjant Seimo rinkimams, tokia politinė valia pagaliau atsirado.

Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu.

Pasak Prezidentės patarėjo, pataisos buvo teiktos ne vien dėl siektinų pokyčių viešųjų pirkimų srityje, bet ir dėl bendros politinės sistemos kaitos būtinybės. „Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu. Buvo matoma ir tam tikra rizika, kad verslo pinigai gali ateiti tiesiogiai iš užsienio. Specialiosios tarnybos matė tokias schemas, kai per įvairias antrines ar kitas įmonės pinigai galėdavo laisvai vaikščioti ir legalizuotis, nors tokia veikla iš principo yra draudžiama. Egzistavo ir tam tikros lubos, kurių buvo negalima peržengti vienam juridiniam ir fiziniam asmeniui, bet akivaizdžiai matėme, kad jos stambių įmonių yra apeinamos, aukojant maksimalias sumas per antrines įmones. Viena 15 įmonių turėjusi verslo grupė intensyviai maksimaliomis sumomis rėmė politinę partiją. Tai buvo nekontroliuojama“, – pasakoja M.Lingė.

Nenutekinama informacija apie konkurentų pasiūlymus

Draudimas įmonėms remti politines partijas padėjo ne tik apvalyti šalies politinę sistemą nuo neskaidrių interesų įtakos, bet ir sutaupyti daug valstybės pinigų.

A.Baltrūnaitė iš viso ištyrė 250 tūkst. viešųjų pirkimų, įvykusių 2008–2013 m. prieš ir po draudimo juridiniams asmenims remti politines partijas įvedimo. Juose dalyvavo 8,5 tūkst. įmonių. 1,5 tūkst. iš šių įmonių rėmė politines partijas, 500 dalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose. Ypatingą dėmesį ekonomistė skyrė didžiausią viešųjų pirkimų dalį sudarantiems sveikatos apsaugos sistemos viešiesiems pirkimams. Be kita ko, A.Baltrūnaitė nustatė, kad didesnes galimybes laimėti konkursus šioje srityje turėjo įmonės, rėmusios partijas, kurioms priklausė Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo postai.

Pasiekti norimą rezultatą galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją.

Svarbiausi mokslininkės tyrimo rezultatai parodė, kad politines partijas rėmusioms įmonėms galimybė laimėti viešuosius pirkimus nuo 2012-ųjų sumažėjo 5 proc. Iš viso iki draudimo remti politines partijas įvedimo 2008–2011 m. partijas rėmusioms įmonėms sėkmė šypsodavosi beveik trečdaliu atvejų, o nuo 2012-ųjų šis rodiklis sumažėjo iki 29 proc. Žinoma, negalima tvirtinti, kad tokios įmonės visais atvejais konkursus laimėdavo nepagrįstai. Viešajame pirkime dalyvavusi įmonė vidutiniškai turėjo galimybę laimėti šiek tiek rečiau nei kas antrą kartą.

Kaip pabrėžia ekonomistė, tikėtina, kad pasiekti norimą rezultatą nepažeidžiant įstatymų ir nepritraukiant nereikalingo dėmesio viešuosiuose pirkimuose galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją. Būtent pastaroji schema gerokai pasikeitė po draudimo remti partijas įvedimo.

Partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje.

„Nors galimų schemų gali būti įvairių, žiūrėjau į tas, kurios yra pasitelkiamos, kad viskas atrodytų legaliai. Vienas iš būdų tai padaryti – nustatomi tokie techniniai reikalavimai, kad juos patenkinti gali tik vienas tiekėjas. Tokiu atveju visiškai nesvarbi ir siūloma kaina: jei yra vienintelis pirkėjas, tai jis garantuotai ir laimi. Taip būna dažnais atvejais. Tačiau jei politinių aukų uždraudimas būtų paveikęs šį mechanizmą, tyrimo duomenys rodytų, kad aukojusios įmonės laimi daug pirkimų, būdamos vienintelės dalyvės iki reformos, ir šis rodiklis turėtų mažėti po jos. Bet tai nevyksta“, – aiškina mokslininkė.

Todėl, pasak jos, labiausiai tikėtina, kad partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje, kai jis dar yra kuriamas, o jau jį paskelbus, gaunant informaciją apie laimėjimui „reikiamą“ kainą.

Antkainis išaugdavo 24 proc.

Nors pagal Lietuvos įstatymus viešųjų pirkimų rengėjas kai kuriais atvejais turi galimybę atsirinkti kandidatus, kuriems bus leista dalyvauti konkursuose, o nugalėtoją gali lemti bendras ekonominis efektyvumas, praktikoje taip nutinka retai. Daugelyje viešųjų pirkimų gali dalyvauti kiekvienas norintis, o jų nugalėtoją lemia tik mažiausios kainos pasiūlymas.

Tokiu atveju konkretaus viešųjų pirkimų dalyvio pergalę ar pralaimėjimą lemia tai, kokias kainas pateikia kitos konkurse dalyvaujančios įmonės. Žinant kitus pasiūlymus, nesudėtinga savo kainos pasiūlymą pakoreguoti iki reikiamo ir taip garantuotai laimėti konkursą.

Būtent ši praktika po draudimo remti partijas įvedimo pastebimai sumažėjo – greičiausiai politikai ar valdininkai tiesiog prarado motyvaciją atskleisti informaciją. Taigi A.Baltrūnaitės tyrimas parodė, kad net ir jei anksčiau politines partijas rėmusios įmonės ir toliau laimėdavo konkursus, jos tai padarydavo vidutiniškai siūlydamos net 24 proc. mažesnę kainą – būtent tiek žinant konkurentų pasiūlymus būdavo išauginamas antkainis.

Mokslininkės tyrimas atskleidė, kad iki tol politinių partijų rėmėjos viešuosius pirkimus laimėdavo kur kas mažesniu „skirtumu“ – pasiūlydavo vos šiek tiek mažesnę kainą už antrąjį geriausią pasiūlymą pateikusią įmonę. Taip būdavo garantuota ir pergalė konkurse, ir maksimalus pelnas. Visiškai minimalaus skirtumo pasiūlymus teikti vengta, greičiausiai siekiant išvengti nepageidaujamo Viešųjų pirkimų tarnybos dėmesio. Įdomu ir tai, kad didesnės naudos iš viešųjų pirkimų sulaukdavo daugiau kaip 300 tūkst. eurų politinėms partijoms aukojusios įmonės nei smulkieji rėmėjai.

Beveik ketvirtadaliu sumažėjusi kaina, kurią siūlo beveik trečdalis įmonių, laiminčių viešuosius pirkimus, o šie sudaro 14 proc. Lietuvos BVP. Sudauginę šiuos rodiklis ir gauname įspūdingą rezultatą – Lietuvos viešasis sektorius taip sutaupo apie 1 proc. BVP, arba 362 mln. eurų. Žinoma, iš šios sumos reikėtų išskaičiuoti valstybės paramą politinėms partijoms (5,5 mln. Eur), tačiau šis rodiklis bendrą skaičių pakeičia visai nedaug.

Viešųjų pirkimų tarnybos atstovė Vytautė Šmaižytė tokius rezultatus pakomentavo lakoniškai: „Visuomenės, akademikų dėmesys viešiesiems pirkimams bei sąsajoms su politikais – labai svarbus. Viešųjų pirkimų tarnyba savo veikloje yra saistoma ir labai dažnai smarkiai ribojama Viešųjų pirkimų įstatymo. Tik visuomenės dėmesys ir nepakantumas, akademinės įžvalgos ir žurnalistų tyrimai gali užtikrinti, kad ši sritis išsikapstys iš korupcijos ir „švogerizmo“ liūno.“

Džiūgauti dar anksti

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas pabrėžia, kad tokie rezultatai tikrai verti dėmesio, tačiau džiūgauti dar per anksti, nes šio draudimo pasekmės gali būti tik trumpalaikės ir savaime nepadės išspręsti visų viešojo sektoriaus problemų.

„Šis skaičius suteikia vilties, kad politikai pagaliau atkreips dėmesį ir supras, jog apskaičiuoti tam tikrus dalykus yra įmanoma ir tai būtina daryti priimant svarbius sprendimus, turinčius pasekmių visai šaliai. Daug metų kalbame apie veiklos sąnaudų analizę, apie tai, kad sprendimai turi būti pamatuoti ir bet koks pokytis negali būti vien deklaratyvus, o pagrįstas skaičiais. Deja, Lietuvoje tai vis dar retas reiškinys“, – sako S.Muravjovas.

Jo teigimu, šie rezultatai patvirtina tai, apie ką daug metų kalbama, tačiau nebūtinai visada būdavo pakankamų įrodymų: ryšys tarp verslo aukų politinėms partijoms ir verslo galimybių laimėti vieną ar kitą viešąjį pirkimą tikrai egzistuoja. Ir nors akivaizdu, kad verslas visada sieks daryti įtaką politinių sprendimų priėmėjams, tai nėra savaime blogas procesas, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad žinotume, kaip tai vyksta.

„Tai, kad dabar verslo, kuris yra susijęs su viena ar kita politine partija, tikimybės laimėti viešuosius konkursus sumažėjo, dar nereiškia, kad problema dingo. Ši tendencija neprivalo ir toliau mažėti. Akivaizdu, jog reikia ieškoti kitų priemonių, kaip ir toliau didinti skaidrumą, kad žinotume apie verslo daromą įtaką politikams ir viešojo sektoriaus atstovams. Tai reikėtų daryti skaidrinant lobistinę veiklą, užtikrinant, kad aiškiai žinotume, kas prisideda prie įvairių įstatymų priėmimo, iš kur ateina pasiūlymai, su kuo susitinka mūsų politikai. Šiuo metu lobistinė veikla Lietuvoje reglamentuojama labai prastai, nežinome, kokios interesų grupės dažnai yra už vieno ar kito pasiūlymo ir įstatymo. Tai rodo įvairūs mūsų tyrimai, apie tai kalba verslininkai. Atrodo, jog tai yra visiems žinoma vieša paslaptis, tačiau politikai kažkodėl nuolat apsimetinėja, kad šios problemos nemato, ir spręsti jos nesirengia“, – teigia S.Muravjovas.

Todėl, pasak jo, būtina ir toliau skaidrinti viešuosius pirkimus, visuomenei suteikiant daugiau informacijos apie stambių infrastruktūros projektų vykdymą: skelbti, kada projektas bus baigtas, aiškiai deklaruoti interesų konfliktus, kainas. Be to, siekiant išvengti pernelyg glaudžių ir neskaidrių verslo ir politikų sąsajų, kai valstybės tarnautojas kurį laiką pabūna versle, vėliau patenka į viešąją tarnybą, o paskui vėl atsiduria įvairiose konsultantų pozicijose, vertėtų atverti Registrų centro duomenis, leidžiant atvirai su jais susipažinti.

Apie būtinas tolesnes pertvarkas kalba ir Prezidentės patarėjas M.Lingė, kurio teigimu, teigiamų poslinkių turėtų sukelti ir šiuo metu Seime svarstomas naujas Viešųjų pirkimų įstatymas, sukurtas siekiant geriau atitikti Europos Sąjungos reikalavimus.

O didžiausią dėmesį, pasak jo, šiandien būtina kreipti į savivaldos lygį, kur tiesioginių politinės korupcijos apraiškų matoma daugiausiai. Todėl dar nuo praėjusios Seimo sesijos yra pateiktas įstatymų paketas savivaldybių įmonių veiklos skaidrinimui užtikrinti.

„Jame norima keisti Labdaros ir paramos įstatymą, taip pat siūloma grąžinti draudimą valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms teikti paramą savo steigėjui. Siūloma keisti Vietos savivaldos įstatymą, kad naujai pradedama ūkinė veikla būtų pagrįsta ir tai įvertintų Konkurencijos taryba, kuri pasakytų, ar tikrai būtina steigti savivaldybės įmonę, ar paslaugą gali teikti jau egzistuojančios bendrovės. Taip irgi būtų mažinamos politikos ir verslo sąsajos. Taip pat siekiama, kad būtų viešinama savivaldybių ar valstybės įmonių skiriama parama“, – būtinus pokyčius vardija M.Lingė.

Belieka tikėtis, kad jie gali valstybei padėti sutaupyti dar daugiau.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

1997-aisiais Lietuvoje sukūrus prieglobsčio teikimo sistemą, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ jau po kelerių metų pradėjo vykdyti integracijos programą. Jai vadovaujanti pedagogė 34-erių Ilma Skuodienė daugiau kaip 13 metų dirba su prieglobsčio prašančiais užsieniečiais. „Veidas“ kalbasi su ja apie šio darbo iššūkius, kasdienes problemas, visuomenės požiūrį ir Lietuvos migracijos politiką.

– Didelis ažiotažas dėl 1105 pabėgėlių, kuriuos Lietuva Europos Sąjungai įsipareigojo priimti per dvejus metus, kilo pernai rugsėjį, tačiau iki šiol galime kalbėti vos apie dvi į Lietuvą atvykusias šeimas. Kodėl šis procesas vyksta taip lėtai?

– Nuo 1997 m. Lietuvoje papildoma apsauga suteikta 3856 žmonėms, pabėgėlio statusas – dar 217 žmonių. Taigi kalbame apie kur kas didesnį žmonių skaičių. O ES perkėlimo programos kontekste 1105 tikrai mums yra iššūkis, nes iki tol integracijos programose daugiausia dalyvavo žmonės iš Čečėnijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Tai rusakalbės valstybės. Nenorėčiau sakyti, kad jos kultūriškai artimesnės, bet mes geriau pažįstame vieni kitus ir galime geriau suprasti netgi klimatą ar švietimo sistemą. Yra tam tikrų bendrų dalykų. O Artimieji Rytai mums yra iššūkis.

– Vis dėlto ES perkėlimo programa numatyta dvejiem metams. Jei ji ir toliau vyks tokiais tempais, akivaizdu, kad numatytas žmonių skaičius nebus pasiektas.

Kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose.

– Šis klausimas turėtų būti adresuotas tiesiogiai Vidaus reikalų ministerijai, kuri įgyvendina šią programą. Bet kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose. Tačiau šio skaičiaus nereikia sureikšminti, nes per tą laikotarpį iš Graikijos ir Italijos į kitas ES šalis perkelta tik apie 400 žmonių. Lietuva su šešiais perkeltais asmenimis atrodo santykinai neblogai.

Skaičiai yra minimalūs – kitos ES šalys dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali arba nenori įgyvendinti šios programos.

– Ar matote perspektyvą, kad artimiausiu metu galėtų įvykti proveržis?

– Balandžio 4 d. įsigalioja susitarimai tarp ES ir Turkijos. Žmonės, kurie atvyks į ES, bus perkelti atgal į Turkiją, o iš Turkijos stovyklų – į Europą. Sunku prognozuoti, bet uždarant vienas duris atsidaro kitos, todėl jaustis labai drąsiai dėl sumažėjusių srautų Lietuvai nereikėtų, nes tos durys gali atsiverti mums dar nepalankesne kryptimi.

Nereikėtų kalbėti vien apie skaičius, nes tai yra gyvi žmonės – vaikai, ketverius metus praleidę pabėgėlių stovyklose, nedalyvavę švietimo sistemoje, suaugusieji be darbo. Žmonės, priversti ieškoti gyvenimo, o ne egzistavimo. Ir tie procesai ES vyksta jau ne vienus metus. Tik tiek, kad 2015 m. pradėta aiškiau ir rišliau kalbėti šia tema ir ieškoti kažkokių sprendimų.

– Krizinėmis situacijomis, o tokiomis galėtume vadinti armėnų, čečėnų, afganistaniečių pabėgėlius Lietuvoje, mūsų šalis susitvarkydavo gana neblogai ir šios bangos nepaliko gilesnių įspaudų lietuvių sąmonėje. Kodėl tuomet Lietuvoje kilo tokia nepasitenkinimo ir priešiškumo banga dėl šios pabėgėlių krizės, apimančios visą Europą?

– Esama keleto veiksnių. Svarbiausia yra informacijos stoka – žmonės tiesiog nežino, kad Lietuva turi tam tikros patirties, susijusios su pabėgėliais. Nepakankamai žinome, kad ir lietuviai buvo pabėgėliai per du pasaulinius karus.

Svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą.

Labai svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo – kai kurie kreipiasi ir sako: aš jau daugiau nei metus per televiziją žiūriu, kaip tie žmonės eina. Dabar jau pradėjo dažniau rodyti laivus, bet vienu metu buvo rodoma tik tai. Taip kitiems susidaro įspūdis, kad jie jau tuoj pradės eiti į mano namus ir pasibels į duris. Dėl to svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą. O gali rodyti tik einančius žmones ir paliktas šiukšles.

Trečia, yra ir nuomonės formavimas – kaip politikai pateikia šią problemą, kurią pusę jie palaiko. Ar ugdomąją – kad turime atsiverti, nes niekada nežinai, kaip bus Lietuvoje, ar visai priešingą. 26-eri nepriklausomybės metai yra trumpas laiko tarpas, mes vis dar nepratę dalytis su kitais ir su baime saugome savo identitetą.

– Grįžkime prie 1105 žmonių, kuriuos Lietuva turėtų priimti. Jų perkėlimas bus finansuojamas iš Europos pabėgėlių fondo. Kaip konkrečiai veikia ši schema?

– ES už kiekvieną perkeltą žmogų iš savo biudžeto skiria 6 tūkst. eurų. Tie 6 tūkstančiai apima viską: žmogus yra Graikijos pabėgėlių stovykloje, Lietuva siunčia savo Migracijos departamento atstovą imti interviu ir ieškoti, kas norėtų ir galėtų važiuoti. Vyksta pasirengimas, samdomas vertėjas, perkami bilietai, skiriami dienpinigiai – viskas įeina į šiuos 6 tūkstančius. Taip vyksta nuolatinis paieškų procesas. Būdavo, kad atsirasdavo šeimų, bet jau vykstant galutiniams procesams jos dingdavo stovykloje ar išeidavo. Taip šios išlaidos dar padidėja.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus.

Jei randa žmogų, vyksta dokumentų tvarkymas, dar bent du vizitai, kol galutinai susiderinama, tada perkamas bilietas žmogui bei pareigūnams ir skrendama į Lietuvą. Atvykėlis 3–4 mėnesiams apgyvendinamas Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre, kur yra vanduo, elektra – tai irgi patenka į šią sumą. Po to iš tų pačių pinigų jis gyvena pagal prieglobstį gavusių užsieniečių integracijos programą.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus. Taip pat įsikūrimo pašalpą, kuri yra 204 eurai. Visa tai telpa į tuos 6 tūkst. eurų. Tiesiogiai finansiškai žmogui tenka mažiau nei trečdalis šios sumos.

Jei kalbama apie šeimas, ne iš to krepšelio yra tik vaikų sveikatos draudimas ir vaikų švietimas. Tai finansuojama iš Lietuvos biudžeto.

– Prieglobsčio prašantys žmonės iš pradžių atsiduria Pabradėje, vėliau paprastai Rukloje. Kaip vertinate faktą, kad užsieniečiai visų pirma pamato Pabradės ir Ruklos Lietuvą? O juk yra ir Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos Lietuva, kur jie paprastai kuria gyvenimą vėliau. Kokie būna šių žmonių įspūdžiai?

– Prieglobsčio žmogus gali pasiprašyti oro uoste, pasienio punkte, Užsieniečių registracijos centre. Tada Migracijos departamentas per 48 val. išnagrinėja pirminį prašymą ir nusprendžia, ar jis yra pagrįstas ir galima pradėti prieglobsčio procedūrą. Jei nepagrįstas – prašo palikti Lietuvos teritoriją, jei pagrįstas – galima gyventi Užsieniečių registracijos centre Pabradėje arba savo lėšomis pasirinktoje gyvenamojoje vietoje su Migracijos departamento leidimu. Jau pakeliui yra įstatymas dėl alternatyvaus apgyvendinimo, kurį finansuos valstybė.

Šiandien Pabradėje gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma.

Pagal įstatymą prieglobsčio suteikimo procesas trunka 3–6 mėnesius, bet dažniausiai užsitęsia 12 mėnesių, o gali ir ilgiau. Todėl žmogui įsipareigoti išlaikyti save ir savo vaikus tiek laiko praktiškai neįmanoma, ir didžioji dalis vis tiek renkasi gyventi Pabradėje.

Pabradė yra puikus miestelis, gyventojų jame daugėja. Šiandien čia gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma. Neseniai gavome raštą, kad vaikų darželyje tiesiog nėra laisvų vietų. Įsivaizduokite, koks jis populiarus.

Bet jei žiūrėsime į šiuos miestelius per pabėgėlių integracijos prizmę ir jų galimybes, jie nėra visiškai tinkami. Pabradė, prieglobsčio prašytojui negalint dirbti, ryšiams su bendruomene, užimtumui ir kalbos mokymui yra pakankama vieta. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad Užsieniečių registracijos centras nėra socialinė įstaiga. O Rukla, kur žmonės jau gali įsitraukti į darbo rinką, veikti aktyviau ir integraliau, žinoma, nėra ta vieta, kur turėtum tokių galimybių. Todėl ir pateikėme siūlymą dėl galimybės turėti alternatyvų apgyvendinimą.

Nuo 2015 m. tvarka šiek tiek keitėsi, ir tie žmonės, kurie yra pasirengę integruotis miestuose, turi darbo vietą, būstą, jų vaikai pasiruošę įsitraukti į švietimo sistemą, gali teikti paraišką komisijai ir aplenkti Pabėgėlių integracijos centrą, iš Pabradės važiuoti tiesiai į Vilnių ar kitą miestą.

– Kokia integracija iš tiesų galima Rukloje, kur būtent ir veikia tam sukurta įstaiga?

– Nuo pernai lapkričio integracijos terminas sutrumpėjo nuo 8–12 iki 3–4 mėnesių. Iš patirties pastebėjome, kad minimali tarpinė stotelė vis dėlto turi būti. Pavyzdžiui, atvyksta šeima su trimis nepilnamečiais vaikais. Šeima trejus metus gyveno Libano pabėgėlių stovyklose, kur tiesiog egzistavo. Tuomet nusprendė keliauti – kelyje praleido 7–8 mėnesius. Nežinome nei psichologinės, nei emocinės, nei galų gale medicininės jų būklės. Dėmesys jai turi būti ypatingas. Iš pat pradžių manėme, kad paėmus juos iš lėktuvo jau galima vežti tiesiai į būstą. Bet juk beveik nieko apie juos nežinome.

Labai gaila, bet vienas žmogus iš mūsų perkeltų trijų šeimų praėjusią vasarą mirė nuo širdies smūgio. Negalima sakyti, kad nesureagavome, bet tai privertė permąstyti: o kas būtų, jei taip nutiktų vaikui? Todėl tarpinė stotelė reikalinga. Sistema yra lanksti, niekas netrukdo pasirengusiam žmogui išvykti iš Ruklos nors ir po savaitės.

Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Rukloje patenkinami pirmieji žmonių poreikiai, tuomet tikrinama sveikata, supažindinama su prieglobsčio sistema Lietuvoje, intensyviai mokoma kalbos. O tada jau prasideda individualus vertinimas: jei tu esi IT specialistas ar daktaras, tai gal „Caritas“ ar kita organizacija priims tave ir po savaitės.

– Tyrimai rodo, kad pabėgėliams Lietuvoje sveikatos paslaugos prieinamos sunkiau – jie vidutiniškai ilgiau laukia eilėse. Kaip jūs įvertintumėte tokių paslaugų prieinamumą šiems žmonėms?

– Sveikatos sistemos paslaugos yra vienodai teikiamos visiems Lietuvos gyventojams. Jei susikalbi rusiškai, didelių iššūkių kaip ir nėra. Bet jei kalbiniai gebėjimai minimalūs, nueiti į registratūrą ar užsiregistruoti telefonu būna sudėtinga. Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Be socialinių darbuotojų ir be palydos vizitai būtų labai sudėtingi. Ne tik dėl kalbos, bet ir dėl sistemos nežinojimo. Neužtenka pragyventi tris mėnesius, kad žinotum, kaip veikia švietimo ar sveikatos sistema Lietuvoje. Sąžiningai visiems laukiant eilėse jos yra vienodos. Bet ir pačiai yra tekę išgirsti terminą, po kurio paklausiau: o ar yra mokama paslauga? Laikotarpis tada labai sutrumpėja. Bet ar tai buvo pasiūlyta užsieniečiui, ar jis turi galimybę susimokėti, klausimas vėlgi atviras. Kai čia gyveni, visada lengviau apeiti sistemą ir ieškoti kitų kelių.

– Kita labai opi problema yra būsto nuoma. Tarkime, jeigu aš esu pabėgėlis iš musulmoniškos valstybės ir ieškau buto išsinuomoti, ko galiu tikėtis ir kaip tai yra sprendžiama?

– Šis klausimas labai opus didžiuosiuose miestuose. Jei ieško baltarusiai, rusai ar ukrainiečiai, didelių problemų nekyla, tuomet tiesiog reikia rasti būstą už priimtiną kainą. Viskas gerai, kol žmogus neidentifikuoja savęs kaip pabėgėlio. Šio žodžio pavartojimas iš karto viską keičia. O jei tai žmonės iš Afganistano ar Irako, tai situacijų yra buvę įvairių: nuo to, kad dinkite nuo durų, nes iškviesiu policiją, iki elementarių atsisakymų. Nors Vilniuje praktiškai visi būstai nuomojami per agentūras, ir ten atsakymas paprastai būna „niekuo negalime padėti“.

Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vienas iš sprendimų galėtų būti valstybės suteikiamas laikinas ar komunalinis būstas. Ne socialinis, nes tai visais laikais buvo skaudus klausimas, labai aštrinantis situaciją. Vienaip ar kitaip apgyvendinimo klausimą reikės spręsti, nes kol kas iš išmokų būsto neįmanoma rasti. Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vakarų Europos pavyzdžiai skiriant ištisus kvartalus ir rajonus parodė, kad tai nėra gerai ir jais tikrai nereikia sekti. Čia būtų ne integracija, o atskyrimas. Tokių klaidų nereikėtų kartoti. Bet žiūrėdama į dabartinius skaičius neįsivaizduoju, koks turėtų būti scenarijus, kad Lietuvoje galėtų taip atsitikti.

– „Caritas“ yra katalikiška organizacija. Lietuviai, bent jau pagal apklausas ar eiles prie bažnyčių Velykų rytą, yra katalikų tauta. Kaip katalikiškos vertybės atsispindi visuomenės reakcijoje į pabėgėlius?

– Kyla klausimas, ar esame praktikuojantys katalikai, ar tai tėra toks savęs identifikavimas. Yra vertybinis pagrindas – kiek aš turiu padėti savo artimui, o artimas juk nėra tik kraujo ryšys. Čia ir išsiskiria mūsų suvokimas. Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums. Arba tai, kad popiežius balandžio 27 d. pakvietė visose Europos parapijose rinkti aukas Ukrainai ir jos žmonėms paremti. Ar kiekvienas Lietuvos katalikas tai girdi?

– Žvelgiant į Lietuvos prieglobsčio suteikimo politiką, į akis krinta labai didelė dalis žmonių, kurie gauna papildomą apsaugą, ir tik retas kuris tampa pabėgėliu. Kokie yra pagrindiniai skirtumai?

– Galima sakyti, kad Lietuvoje pabėgėlio statusas suteikiamas išimtiniais atvejais. Papildoma apsauga reiškia, kad tavo gyvenimas Lietuvoje trunka dvejus metus, artėjant termino pabaigai gali kreiptis ir dar kartą paaiškinti situaciją, kad grįžti į kilmės valstybę tau nesaugu.

Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums.

Pabėgėlio statusas reiškia, kad gauni leidimą visam gyvenimui, patenki į kitą socialinę sistemą, pavyzdžiui, gali kreiptis dėl socialinio būsto, išmokų vaikams, neįgalumo. Tad skirtumas yra didelis. Šis statusas suteikiamas, jei esi tiesiogiai nukentėjęs: kankintas, persekiotas, tavo valstybėje nebuvo užtikrintos teisės į gynybą. O papildoma apsauga – jei Donecko srityje vyksta karas, dabar ten nesaugu, bet situacija gali ilgainiui keistis. Jungtinės Tautos teikia rekomendacijas, ar valstybė yra saugi, bet kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai.

Tarp žmonių, kurie gavo pabėgėlio statusą, daugiausia yra Rusijos, Baltarusijos opozicijos veikėjai, visuomenininkai, žurnalistai.

– Lenkija skelbia, kad priėmė daugiau nei pusę milijono ukrainiečių pabėgėlių. Galbūt taip vertėtų elgtis ir Lietuvai?

– Kiekviena ES valstybė sprendžia savaip. Ukrainiečių vykimas į Lenkiją dirbti yra senas procesas. Reikėtų atskirti, kiek žmonių Lenkija priėmė dirbti ir kiek jų suteikė pabėgėlio statusą, – tai skirtingi dalykai. Lenkai tiesiog priėmė, o kokiu pagrindu tai padarė – ar sudarė sąlygas gyventi šeimos nariams, mokytis, suteikė sveikatos draudimą, moko kalbos ir kultūros, nori integruoti bei palikti su nuolatiniu leidimu – nėra aišku. Žmonių jie daug priimdavo ir anksčiau, ypač sezoniniams žemės ūkio darbams.

– Kiek iš daugiau nei 4 tūkst. žmonių, priimtų nuo 1997-ųjų, Lietuvoje gyvena ir šiandien?

– Šiandien Lietuvoje gyvena tarp trijų ir keturių šimtų. Žmonės nebūtinai grįžta į gimtinę, dažnai keliauja toliau. Čečėnų, afganistaniečių šeimos yra didelės. Jų santykiai labai glaudūs, todėl noras susijungti su šeima yra didelis. Dažnai praleidę Lietuvoje kelerius metus ateina atsisveikinti. Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje. Didesnė dalis žmonių, gavusių pabėgėlio statusą, lieka gyventi Lietuvoje, jaučiasi čia saugiau ir stabiliau.

Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje.

„Caritas“ Vilniuje palaiko ryšį su maždaug puse – dviem šimtais žmonių. Dažniausiai jie kreipiasi, kai reikia keisti leidimus ir dėl darbo paieškų. Kai kurie žmonės, baigę integracijos programas, nenori, kad identifikuotume juos kaip pabėgėlius, užsieniečius ar net draugus. Nes visuomenės nuomonė apie užsieniečius, kuriančius verslą ar dirbančius, yra pagarbi, bet jeigu tik pasigirsta žodis „pabėgėlis“ – ji iš karto keičiasi.