Scanpix nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Specialiai „Veidui“ iš Briuselio

Briuselis yra viena iš tų retų vietų Vakarų Europoje, kur šalia senamiesčio, prie centrinės miesto geležinkelio stoties galima atrasti Stalingrado prospektą ir tokiu pat vardu vadinamą rajoną. Šiandien praeivius čia, kaip ir bene kiekvienoje metro stotyje, greta valstybinių ar tarptautinių įstaigų, pasitinka automatais ginkluoti kareiviai. Ne tam, kad saugotų keistą Belgijos istorinę atmintį, bet apgintų nuo realių XXI a. grėsmių – praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po islamistų išpuolių Paryžiuje, teroro aktų pavojaus lygis Belgijoje, kaip ir didelėje dalyje Vakarų Europos, išlieka aukštas.

„Jaučiuosi saugus kiekvienoje Eu­ro­pos vietoje“, – žurnalistams Briu­se­lyje skubėjo pareikšti Europolo di­rek­torius Robas Wainwrightas. Tačiau čia pat pridėjo – terorizmo pavojus Europoje šian­­­dien yra didžiausias per dešimtmetį, todėl nederėtų labai nustebti, jei teroristinis išpuolis bus surengtas bet kurioje Senojo žemyno vietoje.

R.Wainwrightas perspėjo, kad „Islamo valstybė“ (IS) išsiugdė gebėjimą rengti tarptautinio masto išpuolius ir yra užsibrėžusi toliau sėti smurtą Europoje. Jie įgijo naujų kovinės tak­tikos gebėjimų, leidžiančių vykdyti didelio masto teroro atakų kampaniją pasaulinėje arenoje, ypatingą dėmesį skiriant Europai.

„Reikia dirbtinai nekurti baimių, bet supažindinti žmones su tikrove: net jei policija veiks kaip tik įmanoma efektyviausiai, ji negalės už­kardyti kiekvieno incidento. Toks dabar yra realistinis scenarijus“, – pridėjo Europos Są­jungos kovos su terorizmu koordinatoriaus Gilles‘io de Kerchove‘o patarėjas Guentheris Sablattnigas.

Pasak jo, į tokią padėtį atvedė milžiniškos nekontroliuojamos teritorijos, kurios priklausė šiandien žlugusioms ar iš dalies žlugusioms valstybėms, sunitų ir šiitų priešprieša, radikalių islamizmo pakraipų – vahabizmo ir salafizmo plitimas, sunykusios ir veiksmingai po Arabų pavasario nefunkcionuojančios regiono valstybių slaptosios ir saugumo tarnybos, vis lengviau teroristams prieinamos aukštosios technologijos ir ginkluotė.

Europos kovos su terorizmu centras

Svarbiausias Europos Sąjungos atsakas į per­nykščius teroro išpuolius Paryžiuje, dėl ku­rių atsakomybę prisiėmė IS, – Europos kovos su terorizmu centro įsteigimas. Nauja institucija sieks užtikrinti efektyvų informacijos pasikeitimą tarp Bendrijos narių: jau sukurta duome­nų bazė, kurioje dedama informacija apie po­tencialius teroristus. Šiandien joje – 3,7 tūkst. įtariamųjų, tačiau R.Wainwrightas pripažįsta, kad jau netrukus veiksmingai ją plėtojant sąrašas turėtų pailgėti.

Europos kovos su terorizmu centras, įsikūręs Hagoje, parems ir svarbiausius nacionalinius teroristinių aktų tyrimus, tai jau yra daroma dėl Paryžiaus atvejo, taip pat mėgins atsekti teroristų finansinius išteklius, pinigų srautus ir nelegalių ginklų prekybą. Per trumpą centro veiklos laiką jau susekta apie 1,6 tūkst. įtartinų finansinių operacijų. Ketinama veiksmingai grumtis su propaganda ir naujų kovotojų verbavimu socialiniuose tinkluose – bendradarbiaujama su „Facebook“ ir kitais šios srities lyderiais tam, kad teroristų skelbiamas turinys būtų bemat pašalintas.

Tačiau, kaip pabrėžė G.Sablattnigas, nors kaltinimų dėl įvykdytų teroro aktų šešėlis dažnai krinta ant Briuselio ir Europos Sąjungos, atsakomybę dėl jų užkardymo ir reagavimo pirmiausia turėtų prisiimti nacionalinės institucijos, tiesiogiai atsakingos už visuomenės saugumą, taip pat išorinių Šengeno sienų apsaugą.

Tokios situacijos tikrai nepakeis ir naujasis Kovos su terorizmu centras ar Europolas, kurių tikslai apibūdinami žodžiais koordinuoti, paremti, dalytis, bet tarp jų tikrai nėra reaguoti ar vykdyti operacijas.

Vis dėlto tobulėti yra kur ir informacijos dalybos srityje. „Charlie Hebdo“ redakcijos puolime Paryžiuje dalyvavęs tunisietis 2011-ai­siais prašė prieglobsčio Rumunijoje, bet jis jam nebuvo suteiktas, nes tikrinant biografiją nu­statyta, kad asmuo gali būti pavojingas. Te­ro­ristas buvo deportuotas į tėvynę, jam uždrausta atvykti į Rumuniją iki pat 2016-ųjų liepos. Šalies teisėsauga tikino, kad šie duomenys buvo įkelti į europinę duomenų bazę, tačiau tai nesutrukdė ekstremistui atvykti į Prancūziją ir prisidėti prie kruvinų išpuolių.

Grįžtantys IS kovotojai ir nauji radikalai

Kaip bene pagrindinę grėsmę Europos saugumui Europos Sąjungos kovos su terorizmu koordinatoriaus patarėjas G.Sablattnigas iš­skyrė sugrįžtančius IS kovotojus. Toks procesas itin suintensyvėtų teroristinei valstybei sužlugus. Tačiau Bendrija ruošiasi ir kitokiems scenarijams bei svarsto galimus tokių įvykių padarinius. Vienas jų – IS lyderių pasitraukimas į Libiją. Tokiu būdu teroristų spiečius dar labiau priartėtų prie Europos.

Tarp kitų pavojų išskiriama ir IS bei „Al Qaedos“ tarpusavio kova, kurios laukas gali persikelti į Europą ar netoli jos.

R.Wainwrightas pabrėžė, kad šiandien „Is­lamo valstybės“ valdomoje teritorijoje Irake ir Sirijoje yra apie 5 tūkst. kovotojų iš Europos. IS patiriant vis didesnį spaudimą ir vieną ne­sėkmę po kitos, didžiausią saugumo tarnybų susirūpinimą kelia galimas jų grįžimas į Eu­ropą. Šis faktas, kaip ir galimybė, kad teroristų galėjo įsimaišyti tarp nenutrūkstamų pabėgėlių srautų iš Sirijos, privertė kai kurias valstybes laikinai sugrąžinti pasienio kontrolę.

Tačiau R.Wainwrightas atkreipė dėmesį, kad laisvo žmonių judėjimo Šengeno erdvėje apribojimas saugumo Europoje nepadidins. Pasak jo, Šengeno zonos funkcionavimas kaip tik skatina policijos ir saugumo struktūras Eu­ro­poje bendradarbiauti – ši sutartis ne tik reglamentuoja laisvą asmenų judėjimą, bet ir pa­skatino ir tebeskatina konkrečias tarpvalstybinio bendradarbiavimo saugumo srityje iniciatyvas bei yra daugelio saugumą reglamentuojančių protokolų Europoje pagrindas. Todėl šią sutartį būtina išsaugoti.

5 tūkst. kovotojų – apytikslis skaičius, tačiau niekas negali pasakyti, kiek užverbuotų ekstremistų ar radikalizmui prijaučiančių asmenų yra Europoje. Kad ir Briuselio Stalingrade ar liūdnos reputacijos Molenbeko rajone, kuriame gyvena gausi musulmonų bendruomenė ir tik dalis šių žmonių mėgina ar jau yra kaip visaverčiai piliečiai įsilieję į vietos visuomenę.

Asmeninė ir ideologinė indoktrinacija

Kaip teigia per tūkstantį radikalizmo atvejų ištyrusi prancūzų antropologė Dounia Bouzar, jaunus žmones į radikalų ir islamistų grupes dažniausiai stumia noras save įprasminti ir ne­gebėjimas to padaryti visuomenėje priimtinais būdais. Tuo pasinaudoja teroristų verbuotojai. Pasak mokslininkės, jie pasitelkia du metodus – asmeninę ir ideologinę indoktrinaciją, kurią pasitelkus žmogus izoliuojamas nuo jam įprastos socialinės aplinkos ir susitapatina su nauja grupe bei jos tikslais.

„IS verbuotojai puikiai supranta jaunų žmonių norą maištauti, keisti pasaulį, atrasti savo vaidmenį visuomenėje, todėl siekdami įtraukti žmones džihadistai apeliuoja į skirtingus emocinius troškimus ir lūkesčius. Tai yra džihadizmo ideologijos transformacija, kai atsiranda daugybė priežasčių tapti ekstremistu ir kiekviena jų parenkama konkrečiam žmogui, atsižvelgiant į jo psichologinį portretą ir emocinius poreikius. Jauni žmonės ieško atsakymų į eg­zistencinius klausimus, ir tai yra viena džihadizmo sėkmės paslapčių – radikalai sugeba su­derinti savo ideologiją su esminiais žmogaus poreikiais“, – aiškino mokslininkė.

Taikant asmeninę indoktrinaciją visų pir­ma stengiamasi kandidatą atriboti nuo šeimos ir artimųjų, taip pat malšinti jo gebėjimą individualiai ir kritiškai mąstyti. Ne mažiau svarbi šio proceso dalis – vienoda grupės narių apranga, įpročiai, elgsena. Pasak mokslininkės, dažnai užtenka vos poros savaičių, kad grupinė tapatybė pakeistų individualų asmens mąstymą. Tuomet staiga pasikeičia į radikalią grupę verbuojamų asmenų elgesys – nutraukiami santykiai su draugais, atsiribojama nuo mokyklos ar universiteto, pasikeičia laisvalaikio leidimo būdas, galiausiai nutrūksta ir santykiai su tėvais.

„Be abejo, ne visi nuo savo draugų ar šeimos atsiriboję žmogės yra potencialūs teroristai, bet neteko susidurti su nė vienu džihadistu, kuris sugebėtų palaikyti glaudžius ryšius su buvusia savo aplinka. Taip pat neteko susidurti su jaunais radikalais, kurie klausytų savo tėvų“, – sakė D.Bouzar.

Ideologinė indoktrinacija, antropologės teigimu, neatsiejama nuo pseudomokslinių argumentų ir sąmokslo teorijų, kuriomis siekiama pasėti nepasitikėjimą supančia aplinka, tuo pat metu pateikiant utopinės visuomenės modelį, kuriame nėra skurdo, korupcijos, socialinės nelygybės. Taip nebelieka galimybės tapatintis su savo valstybe ar savo gyvenamuoju rajonu. Norint padėti nutraukti ryšius su radikalais ir vėl grąžinti tokius žmones į visavertį gyvenimą, būtina šį procesą apsukti atgal – atkurti asmeninius ryšius, santykius su tėvais ir visuomene.

D.Bouzar teigimu, tai yra itin sudėtingas procesas, trunkantis ne vienus metus.

Seks visus lėktuvų keleivius

Vidinėms Vakarų Europos visuomenių integracijos problemoms spręsti reikia daug laiko ir sudėtingų struktūrinių pokyčių, o kai kuriuos praktinius terorizmo prevencijai skirtus sprendimus Bendrija pernai gruodį suskubo tvirtinti po kruvino teroro akto Paryžiuje. Būtent jis išjudino iki tol daugelį metų Briuselio ir Strasbūro koridoriuose įstrigusias direktyvas.

Netrukus po Paryžiaus atakos Europos Komisija priėmė kovos su terorizmu direktyvą, pagal kurią nusikalstama veikla pripažintos kelionės „terorizmo tikslais“ – nuo šiol bet koks vykimas į teroristų mokymus, tokių kelionių organizavimas ar finansinė parama iš karto laikoma nusikalstama veikla.

Į priemonių rinkinį įtraukta ir ginklų direktyva, apsunkinusi galimybes įsigyti ginklų ES teritorijoje: uždrausti kai kurie pusiau automatiniai ginklai, sugriežtintos ginklų įsigijimo internete taisyklės, taip pat deaktyvuotų ginklų bei įspėjamųjų ginklų prekyba. Daugiausia prieštaravimų reiškė muziejai, kuriems tapo sunku atnaujinti savo ginklų ekspozicijas.

Pernai gruodį po trejų derybų metų ir derinimo Europos Parlamento pilietinių teisų komitetas pagaliau nusprendė pritarti keleivių duomenų įrašų direktyvai, kuriai įsigaliojus saugumo tarnybos penkerius metus kaups detalią informaciją apie visus Europos viduje, iš ar į žemyną skrendančius lėktuvų keleivius. Ši tvarka, kaip tikimasi, įsigalios nuo 2017-ųjų. Pirmoji ją greičiausiai įsidiegs Didžioji Britanija.

Ketinama rinkti detalius duomenis net 42 srityse – pradedant banko kortelių duomenimis ar namų adresu ir baigiant specialiais maisto patiekalų pageidavimais. Žmogaus teisių kritikai atkakliai priešinasi šiai sistemai, vadindami tai beprecedenčiu ir nereikalingu asmenų sekimu. Direktyvos iniciatoriai atšauna, kad tai padės užkirsti kelią teroro aktams ir identifikuoti teroristus. Detali informacija galės būti laikoma šešis mėnesius, po to ji bus užšifruota ir saugoma dar penkerius metus, neatskleidžiant asmens vardo. Tokia tvarka nuo 2011-ųjų jau galiojo skrydžiams į JAV, Kanadą ar Australiją.

Pernai gruodį iš esmės sutarta ir dėl tinklo bei informacijos saugumo direktyvos, kuri buvo pasiūlyta dar 2013-aisiais, susirūpinus Bendrijos kibernetiniu saugumu. Daugelis šalių narių ilgą laiką priešinosi jos įsigaliojimui dėl galimos žalos verslui. Galutinai dėl jos sutarti planuojama šių metų pavasarį.

Iš esmės ši direktyva nustatys naujus tinklo ir informacijos saugumo reikalavimus – energetikos, transporto, finansų, komunalinių ir kitų svarbių paslaugų bei interneto tiekėjams. Jie privalės pranešti apie incidentus specialioms saugumo grupėms, kurias turės įkurti kiekviena Bendrijos valstybė.

Pabėgėliai – ne teroristai

Padidėjusi terorizmo grėsmė ES sutapo su masine pabėgėlių banga, kuri užplūdo ir neabejotinai toliau plūs į Europą iš nesibaigiančių konfliktų draskomų Artimųjų Rytų. Ta­čiau ES saugumo politikos architektai nuolat akcentuoja – sieti teroro pavojų su pabėgėlių srautu yra klaidinga ir pavojinga, net jeigu tarp jų atsiras vienas, du, o gal ir dešimt potencialių užpuolikų.

Visų pirma tokia asociacija skatina ir stiprina dešinįjį radikalizmą, populistinių politikų sėkmę, ką G.Sablattnigas įvardija kaip ne mažiau pavojingą scenarijų už islamiškąjį ekstremizmą. Be to, toks sugretinimas skaldo bendruomenes ties klausimais, dėl kurių anksčiau pasisekdavo sutarti.

Estijos žurnalistas Europolo vadovo R.Wain­­wrighto Briuselyje atkakliai klausinėjo apie naujamečius įvykius Kelne. Ar tokie veiksmai, keliantys grėsmę įprastam europiečių gyvenimo būdui, normalumo ir kasdienybės suvokimui, negali būti prilyginami terorizmui? Vis dėlto šitaip išplėsti šio reiškinio ir pavojaus supratimą bei šia kryptimi orientuoti savo veiklą Europa dar nėra nusiteikusi.

Gento universiteto profesorius Rikas Coolsaetas dienraščiui „The Guardian“ metų pradžioje prognozavo, kad Europa artimiausiu metu įžengs į naują kasdienybę, kurioje padidėjusi terorizmo grėsmė jau nieko nebestebins ir negąsdins: „Vieną dieną šurmulys dėl IS išnyks, bet kol tai nutiks, greičiausiai bus daugiau grėsmių ir sumaišties, daugiau apieškotų namų ir suėmimų, kol valstybės supras ir prisitaikys prie šios grupuotės užmojų ir tikslų. Tai dalykas, prie kurio mes turėsime priprasti.“

Taigi gal ir Briuselio Stalingrado ar bet kurio kito Vakarų didmiesčio rajono gatves saugantys kariai taps natūralia pasikeitusios Europos saugumo realybės dalimi, į kurią vis mažiau atkreipsime dėmesį.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Šaunamojo ginklo pagrobimas, neteisėtas disponavimas juo, grasinimas valstybės tarnautojui ir 4 metai bei 4 mėnesiai nelaisvės. Tokį Vilniaus apygardos teismo nuosprendį vasario 1-ąją išgirdo visą Vilniaus policiją sukėlęs ir visuomenės dėmesį vienam vakarui prikaustęs Igoris Molotkovas. Nuo jo nusikaltimo momento iki teismo sprendimo paskelbimo dienos praėjo trys mėnesiai. Laisvė, nereikšmingos piniginės baudos ir išteisinimas svarbiausiuose kaltinimuose – tokį Apeliacinio teismo sprendimą tą pačią dieną išgirdo kaltinamieji Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Šiam prireikė dešimtmečio.

„Jei prokurorai bei teismai ir toliau šią bylą nagrinėjant aukštesnėse instancijose nuosekliai ir aiškiai demonstruos, kad tiesa bei teisingumas Lietuvoje vis dėlto yra aukščiau už nešvarius pinigus, korumpuotą politinę įtaką ir daugelį metų toleruotą Viktoro Uspaskicho „bezpridielą“, tai bus posūkis į naujos kokybės politiką valstybėje, o gal netgi lems visuomenės pasitikėjimo teisėsauga lūžį, nes praėjus 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo vis dar labiau tikima ne tuo, kad prieš įstatymą lygūs visi, o tuo, kad kai kurie prieš jį yra lygesni“, – 2013-aisiais prokurorą Saulių Versecką skelbdamas Metų žmogumi rašė savaitraštis „Veidas“.

Apeliaciniame teisme byla išnagrinėta, nuosprendis jau įsiteisėjo, tačiau kas už ką yra aukščiau, klausimas išlieka atviras.

Teisėjai Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris nepaneigė, kad didžiulis kiekis nešvarių pinigų būta – konstatuota, kad į juridinio asmens Darbo partijos apskaitą buvo neįrašyta 7 mln. eurų pajamų ir 4 mln. eurų išlaidų, o kaltinamieji veikė organizuotai. Tačiau tokie veiksmai įvertinti vos kelių tūkstančių eurų baudomis: V.Uspaskichui paskirta 6,8 tūkst. eurų bauda, Vytautui Gapšiui teks sumokėti 3,6 tūkst., buhalterei Marinai Liutkevičienei – 5,7 tūkst. eurų.

„Lietuvoje apsimoka vogti ir sukčiauti“, – sau pasakė ne tik tūlas šalies viešojo gyvenimo stebėtojas, bet išrėžė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, formaliai atsiribojusi nuo konkrečios bylos vertinimo.

Ne paskutinis teismas

Apeliacinis teismas nutarė, kad „darbiečiai“ turi būti išteisinti dėl valstybės dotacijų pasisavinimo ir sukčiavimo, nenagrinėtas liko ir Mokesčių inspekcijos ieškinys. Teisėja V.Ražinskaitė aiškino, kad toks sprendimas buvo priimtas, nes kaltinamiesiems nebuvo sudaryta galimybė išsamiau susipažinti su perkvalifikuotais kaltinimais, taip pat dėl netinkamai parašyto kaltinamojo akto, užkliuvo ir kai kurie ikiteisminio tyrimo epizodai.

Pasak jos, sukčiavimo bylose kaltininko apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, o šioje byloje teismas to nenustatė – šiurkščius rinkimų pažeidimus, nuo kurių priklauso dotacijų partijoms skyrimas, turi konstatuoti Vyriausioji rinkimų komisija, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

Apeliacinis teismas nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl kaltinimų Darbo partija, kaip juridiniam asmeniui, panaikinimo.

„Reorganizacija prilyginama žmogaus mirčiai“, – kažkodėl tvirtino teisėja V.Ražinskaitė. Bet juk niekas nemirė. Darbo partija kaip buvo gyva, taip ir liko – valstybės dotacijas už turimus Seimo ir savivaldybių tarybų narius kaip gavo, taip ir tebegauna.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. viduryje V.Uspaskichui buvo paskyręs 4 metus nelaisvės, Vitalijai Vonžutaitei 3 metus, M.Liutkevičienei skirta metų laisvės atėmimo bausmė, V.Gapšiui – daugiau kaip 10 tūkst. eurų bauda. Tokį sprendimą tuomet apskundė abi pusės. Apie galimybę pasinaudoti paskutine instancija ir kasacine tvarka nuosprendį skųsti Aukščiausiajam Teismui iš karto po sprendimo prakalbo prokuroras S.Verseckas.

Teistumas parlamentarui V.Gapšiui reiškia, kad jo turėtų laukti apkaltos procedūra Seime arba jis gali mandato atsisakyti pats. To „darbietis“ daryti neketina.

Pasak jo, nusikaltimas padarytas tuomet, kai jis dar nebuvo Seimo narys, todėl parlamentaro priesaikos jis nesulaužė. Panašią nuomonę išreiškė ir Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis bei socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Savo ruožtu opozicija paskelbė siūlysianti neeilinę Seimo sesiją dėl apkaltos V.Gapšiui. Įprasta pavasario Seimo sesija prasideda kovą.

Sprendimą nulėmė pasikeitusi teismų praktika?

Dešimtmetį su byla dirbantis prokuroras S.Verseckas džiaugėsi, kad nuosprendis, įrodantis faktą, jog Darbo partija 2004–2006 m. iš tiesų gyveno iš milžiniškų neaiškios kilmės lėšų, kurios buvo neapskaitomos ir nedeklaruojamos, pagaliau įsigaliojo, tačiau nerado paaiškinimo, kodėl Apeliacinis teismas nevienodai įvertino apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tai laikė ne sukčiavimu, o siekiu išvengti mokesčių. Pasak jo, teismų praktika čia nėra vienareikšmiška ir Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu pasisako nevienodai.

Apie pasikeitusią teismų praktiką LRT užsiminė ir Vilnius universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas Remigijus Merkevičius. „Toks teismo sprendimas nėra visiška staigmena ar netikėtumas. Taip yra todėl, kad pastaruosius 2–3 metus yra pasikeitusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija turtinio nusikaltimo atvejais, kai jie, vaizdžiai tariant, paprastose vištų vagystės įžvelgia tikrą nusikaltimą, o tokiuose intelektiniuose dalykuose viską vertina kažkaip labai liberaliai. Todėl, matyt, ir šio teismo rezultatas yra pasikeitusios teismų praktikos įtaka, o ne kažkoks akivaizdus prokuroro darbo brokas“, – tvirtino teisininkas.

Kad ir kaip ten būtų, bent jau pasiekus šią teisinę fazę tapo akivaizdu, kad dešimtmetį užtrukęs procesas iš esmės patyrė nesėkmę, o galimybė pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl stambaus masto sukčiavimo realiomis laisvės atėmimo bausmėmis pamatyti nuteistus valstybės valdyme dalyvaujančios partijos lyderius nusikelia į neapibrėžtą ateitį. n

Teisėjos V.Ražinskaitės paaiškinimai, po kurių pasidarė dar neaiškiau

l         Jis neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms.

l         Žmonės painioja du dalykus – mokesčių nemokėjimą ir sukčiavimą. Tai nėra tapatu. Sukčiavimas labiau yra nusikaltimai nuosavybei. O mes kalbame šioje konkrečioje byloje apie mokesčių nemokėjimą, kuris neturėtų būti sutapatinamas su sukčiavimu.

l         Jeigu mes nuteistume Darbo partiją, kaip turėtų jaustis tie žmonės, kurie niekuo dėti, kurie prisijungė

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos eiga

2006 m. gegužę Generalinėje prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo, neteisingų Darbo partijos duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtarimai pareikšti V.Vonžutaitei, M.Liutkevičienei ir Nijolei Steponavičiūtei (vėliau panaikinti). Po kelių dienų VSD pareigūnai atliko kratą Darbo partijos būstinėje, iš kurios išsivežė dokumentus ir kompiuterius.

2006 m. birželį įtarimai pareikšti V.Gapšiui ir Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui.

2006 m. rugpjūtį įtariamuoju pripažintas ir V.Uspaskichas, kurį iki tol mėginta nesėkmingai apklausti. Likus savaitei iki kratų partijos būstinėje V.Uspaskichas išvyko į brolio laidotuves Rusijoje, vėliau šioje šalyje prašėsi prieglobsčio. Iš karto po kratų jis atsistatydino iš Darbo partijos pirmininko posto.

Netrukus paskelbta tarptautinė įtariamojo paieška.

2006 m. rugsėjį V.Uspaskichą Maskvoje sulaikė Rusijos pareigūnai, bet jau tą pačią dieną jis buvo paleistas.

2007 m. vasarį nebūdamas Lietuvoje V.Uspaskichas buvo išrinktas į Kėdainių savivaldybės tarybą, tačiau tarybos nario mandato atsisakė. VRK pirmą kartą panaikino jo, kaip rinkimų kandidato, teisinę neliečiamybę.

2007 m. rugsėjį V.Uspaskichas Maskvoje surengė spaudos konferenciją, per kurią pranešė apie savo sugrįžimą. Netrukus po to Vilniaus oro uoste jį sulaikė teisėsaugos pareigūnai, vėliau jam buvo paskirtas namų areštas.

2007 m. gruodį ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo Darbo partijoje atskirtas į atskirą tyrimą. Įtariamiesiems paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir pradėta supažindinimo su tyrimo medžiaga procedūra. Kelis kartus jos terminas buvo pratęstas.

2008 m. balandį baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui.

2008 m. birželį įkurta Leiboristų partija, kurios nariai įtraukti į koalicinį Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą. Vilniaus apygardos teisme surengtas pirmasis teismo posėdis. Vėlesni posėdžiai visokeriopai vilkinti: dėl ligų, neatvykusių gynėjų, advokatų keitimo ir kt.

2008 m. rugsėjį VRK panaikino V.Uspaskicho ir V.Gapšio, kaip kandidatų Seimo rinkimuose, teisinę neliečiamybę. Gruodį Seimas tai padarė dar kartą.

2009 m. vasarį Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Baudžiamajame kodekse numatyta juridinio asmens atsakomybė neprieštarauja Konstitucijai. Bylos nagrinėjimas atidėtas iki nutarimo.

2009 m. birželį V.Uspaskichas išrenkamas į Europos Parlamentą ir įgyja teisinę neliečiamybę. Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame išaiškino, kad juridinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

2010 m. rugsėjį Europos Parlamentas panaikino V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę.

2011 m. rudenį, po pusketvirtų metų, teisme pradėtas bylos įrodymų tyrimas, 2012 m. vasarį vykdomos pirmųjų liudytojų apklausos. Kovo–lapkričio mėnesiais didžioji dalis numatytų teismo posėdžių įvyksta.

2012 m. teisinė neliečiamybė V.Uspaskichui, V.Vonžutaitei ir V.Gapšiui naikinama dar du kartus: kaip kandidatų Seimo rinkimuose ir kaip Seimo narių.

2013 m. balandį susijungus Darbo ir Leiboristų partijoms, įsteigta nauja partija. Darbo partijos oficialiai nebeliko.

2013 m. liepą Vilniaus apygardos teismas V.Uspaskichui skyrė 4 metus kalėjimo, V.Vonžutaitei 3 metus, o V.Gapšiui – 35,7 tūkst. Lt baudą. Partija kaltinimų išvengė, nes susijungė su leiboristais. Sprendimą abi pusės apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui.

2014 m. V.Uspaskichas – vėl nebaudžiamas kaip kandidatas Europos Parlamento rinkimuose, vėliau kaip šios institucijos narys. Neliečiamybė panaikinta 2015 m. gegužę.

2016 m. vasario 1 d. Lietuvos ape­liacinis teismas kaltinimus sukčiavimu „darbiečiams“ atmetė, bet paliko galioti nuosprendį dėl juodosios buhalterijos. Įkalinimo bausmės pakeičiamos nereikšmingomis piniginėmis nuobaudomis.

BFL

Stabiliai auganti ekonomika, žemas nedarbo lygis, kylantis vidutinis atlyginimas, sustiprėjęs jaunimo patriotiškumas, padidėjęs visuomenės rūpestis valstybės saugumu ir gynyba – šiuos pozityvius procesus galėjome stebėti 2015-aisiais. Tačiau tokios teigiamos tendencijos nenuslopino daugelio lietuvių noro palikti savo tėvynę. Palyginti su 2014-aisiais, pernai emigrantų pagausėjo 9,9 tūkstančio, o iš viso Lietuva pernai neteko maždaug Jonavos miesto ir metus baigė turėdama 32,7 tūkst. mažiau gyventojų nei metų pradžioje.

Dovaidas PABIRŽIS

Pernai išvykimą iš Lietuvos deklaravo 46,5 tūkst. žmonių, atvyko – 23,6 tūkst. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita – mirė beveik 10 tūkst. daugiau žmonių, nei gimė. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gy­ventojų.

Premjero akibrokštas

Premjeras Algirdas Butkevičius suskubo pareikšti, kad emigruojančiųjų labai padaugėjo balandžio ir kitais mėnesiais, kai prasidėjo šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Premjeras ne­abe­jodamas pareiškė, kad būtent tai padarė didžiausią poveikį jaunimui ir šis nusprendė kuriam laikui išvykti dirbti į užsienį.

Vyriausybės vadovas buvo teisus dėl balandį išaugusios emigracijos: Statistikos departamento duomenimis, tą mėnesį išvyko 5,1 tūkst., o, pavyzdžiui, tų pačių metų vasarį emigraciją deklaravo tik 2,9 tūkst. žmonių. Vis dėlto di­džiausi išvykimo mastai fiksuoti vasarą – liepą ir rugpjūtį, kai išvažiavo užsie­nyje studijuojantys jaunuoliai, o lapkritį ir gruodį emigracijos banga vėl nuslūgo ir siekė 2,8–3,1 tūkst.

A.Butkevičiaus teorija apie bėgančius šauktinius visiškai sugriūva pažvelgus į emigrantų statistiką pagal amžių ir lytį. Pernai iš Lietuvos išvyko 25 tūkst. vyrų (iš kurių šaukiamojo am­žiaus tebuvo kiek daugiau nei 7 tūkst., maždaug tūkstančiu daugiau nei 2014 m.) ir 20 tūkst. moterų. Taigi, jei šauktinių sugrąžinimas ir turėjo kokios nors įtakos emigracijos statistikai, tai geriausiu atveju paaiškina kelių šimtų vyrų išvykimą, tačiau kodėl emigravo tūkstančiai?

Negalima pamiršti ir to, kad Krašto apsaugos ministerija ne kartą pabrėžė, jog išvykimas į užsienį šauktinių nuo tarnybos neatleidžia. Galų gale pernai šaukimo į kariuomenę net nebuvo, nes visas trūkstamas vietas užpildė savanoriai.

Taigi akivaizdu, kad tikrosios emigracijos priežastys yra gilesnės ir neapsiriboja vienadienėmis politinio ar socialinio visuomenės gyvenimo aktualijomis.

Atsakymų niekas aktyviai neieško

Problema ta, kad sistemingai emigracijos priežasčių niekas netiria. Kaip tvirtina „Veido“ kalbinti mokslininkai, šalies demografija ir jos pokyčiai tyrinėjami gana intensyviai, turime tikrai stiprių specialistų, bet tai tėra statistikos fiksavimas. Visai kitaip atrodo išsamesni su emigracija susijusių procesų tyrimai.

„Tokios informacijos turime nepakankamai. Mokslas dabar finansuojamas projektiniu principu, o tokiam tyrimui reikalingos ilgalaikės programos. Turime universitetų, valstybinių įstaigų, todėl nors ir šiandien būtų galima užsakyti ir numatyti ilgalaikį tyrimą, kurį atliekant visus su emigracija susijusius aspektus būtų galima susisteminti. Tokio pobūdžio informacijos trūksta, dažnai matome tik rezultatą, bet jo turinys, priežastys, struktūros mums nėra žinomos. Mes tai ištiriame atgaline data, kai jau būna per vėlu priimti sprendimus“, – „Veidui“ tvirtino Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo nuomone, būtina suvienyti jėgas taip, kaip tai buvo padaryta kuriant naująjį socialinį modelį.

B.Gruževskiui pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, kurios teigimu, norint suprasti ir paaiškinti tokio masto emigraciją būtina į šį tikslą žiūrėti aukščiausiu lygiu ir pradėti rimtą valstybės programą, įtraukiant į ją profesionalų.

Pavyzdžiui, šiandien šlubuojanti gyvenamosios vietos deklaravimo sistema apsunkina galimybes sužinoti tikslesnę statistiką apie išvykusiųjų iš skirtingų regionų skaičių. Nemaža dalis didžiųjų miestų gyventojų, ypač buvę studentai, yra registruoti gimtinėje, todėl deklaravę išvykimą jie formaliai išvyksta iš ten, nors jau daugelį metų gyveno, mokėsi arba dirbo sostinėje ar kituose miestuose.

Tai tėra vienas iš daugelio pavyzdžių apie menkas aiškinamąsias šio proceso galimybes. Jei atsakymai būtų žinomi ar bent vyktų tyrimai, premjeras viešai nepasakotų panašių spėlionių.

Į užsienį gena ekonominės paskatos

Požiūris į emigraciją paprastai svyruoja pagal ideologines, vertybines bei ekonomines nuostatas. Tačiau sunku išgirsti nuomonių, nuolatinį ir stabilų gyventojų mažėjimą vertinančių išimtinai teigiamai. Net liberalai, kurie ideologiniu pagrindu iš pažiūros šią tendenciją turėtų vertinti neutraliausiai, skambina pavojaus varpais, kad gyventojų mažėja, o šalies socialinė sistema bei infrastruktūra tam nepasirengusi.

Kultūrologas Vytautas Rubavičius įsitikinęs: tautos nykimas yra vienas iš egzistencinių iššūkių, kurio neišsprendus Lietuva liks tik administruojamą teritoriją primenantis darinys, neturintis istorinės ir kultūrinės atminties. Pašnekovas neabejoja: nors ekonomika palengva auga, žemas dirbančiųjų pragyvenimo lygis tebėra pagrindinė emigracijos priežastis.

„Čia prasideda tam tikras žongliravimas skaičiais. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kas yra tas bendrasis vidaus produktas (BVP), jei tiek darbingų žmonių išvyksta. Šis procesas rodo, kad BVP augimas su tautos ir visuomenės gyvybingumu galbūt nelabai turi ką bendro, tai tik tam tikras skaičius, reikalingas ataskaitoms ir politiniam diskursui. Be to, BVP gali paaugti ir dėl paprastos priežasties – didinant kainas“, – teigia V.Rubavičius.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžia, jog BVP augimas reiškia, kad gyvenimas kažkam iš tiesų gerėja, tačiau tokius rodiklius visuomet būtina vertinti ilgalaikėje perspektyvoje, nes 1–3 metų duomenys gali ne visai atitikti padėtį. Pavyzdžiui, jei tuo metu BVP dalis, nueinanti į verslo pelną, nėra išmokama dividendais, kitaip tariant, yra reinvestuojama, dirbančiųjų pajamos nedidėja taip sparčiai kaip BVP.

Kita vertus, Lietuvos BVP vienam gyventojui palyginti ilgai lenkia valstybes, kurios 1989-aisiais lietuviams galėjo atrodyti kaip išsvajotieji Vakarai, – Vengriją, Kroatiją, Lenkiją, ga­liausiai net Estiją, kur emigruojančių ir sugrįžtančių žmonių santykis yra nulinis. Tiesa, naujausi, Eurostato pataisyti 2014 m. duomenys rodo, kad Estija vėl šiek tiek mus aplenkė, jos BVP vienam gyventojui siekia 76 proc., o Lie­tuvos – 75 proc. ES vidurkio. Tačiau pagal daugelį kitų parametrų, susijusių su gyventojų pa­ja­momis, Lietuva gerokai atsilieka.

„Estijoje yra visai kitoks perskirstymas ir tai nėra valstybinis sektorius. Kartais verslo atstovai valstybei pataria – darykite tą ir aną, taupykite, tačiau vertėtų paklausti: o ką darote jūs? Jei tikrai esate tokie efektyvūs ir darote viską teisingai, kodėl tuomet privačiame sektoriuje atlyginimai tiek skiriasi nuo Estijos? Galbūt tuomet reikėtų tokio pat perskirstymo kaip Estijoje, su mokesčių sistemos pakeitimais ir pan. Kertu lažybų, kad tuomet verslas sakytų, jog nereikia nieko keisti“, – svarsto L.Če­kanavičius.

Pinigai tėra paviršius

Nemokamas psichologines konsultacijas emi­grantams iš Lietuvos internetu teikianti psi­chologė Vilma Kuzmienė atmeta ekonomines emigracijos priežastis teigdama, kad tai, kas dažnai yra nurodoma kaip ekonominė prie­žastis emigruoti, dažnai tebūna gilesnių psi­chologinių ir socialinių problemų pasekmė.

„Žinoma, yra tokių, kurie išvažiuoja, nes ne­labai turi ką valgyti, bet tarp tų, kurie kreipiasi į mus, vyrauja vidutines pajamas gaunantys žmonės. Daugelis jų patiria didelę frustraciją, kurią galime apibendrinti kaip „niekas manęs nemyli“, nesvarbu, ar tai yra asmeniniai santykiai, šeima, tėvai, giminės, ar per didelė kontrolė. Labai daug skundų dėl darbdavių ir jų elgesio, rodomos nepagarbos darbuotojui. Taip pat bendro neteisingumo jausmo Lietuvoje“, – vyraujančias emigracijos priežastis vardija psichologė.

Pasitaiko atvejų, kai išvažiuoja žmonės, ku­rie Lietuvoje lieka visiškai vieni, – miršta jų tė­vai, brolių ar seserų nėra arba santykiai su jais nesiklosto, ir tuomet žmogaus tarsi niekas čia nebelaiko.

V.Kuzmienė sako, kad dažnai pasitaiko ir išvažiuojančiųjų visiškai spontaniškai, be specialaus pasirengimo ar plano: mokyklas baigianti karta pasižymi tuo, kad patirtis ir nuotykiai jiems yra vienas svarbiausių prioritetų, daž­nai nustelbiančių finansinę gerovę.

Be to, emigruoti darosi vis paprasčiau dėl besiplečiančių emigrantų tinklų. Išvykti sumanęs jaunuolis šiandien Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje pirmuosius žingsnius gali žengti kur kas lengviau nei prieš 15 metų, kai viską rei­kėjo daryti kone pirmą kartą. Dabar yra ga­limybė susirasti darbo vietą, kur tau vadovaus tautietis, iš kito lietuvio išsinuomoti būstą, įsigyti automobilį, pasinaudoti pagalba tvarkant įvairius reikalus.

„Pirmieji emigrantai kūrė tą aplinką, teikė informaciją, kaip įsikurti, savo šeimai, giminėms, draugams, visaip jiems padėjo. Šiandien, kai yra tokia didžiulė bendruomenė, emigracijos įsisiūbavimas labai paprastas, o sustabdyti tą vis sunkiau“, – aiškina V.Stankūnienė.

Jei iš kaimo ar miestelio į užsienį išvyksta ke­letas žmonių ir jiems ten neblogai sekasi, iš pas­kos geresnio gyvenimo ieškoti dažnai pa­traukia kiti, palikdami savo namus, šeimas, vaikus. Ištisa vaikų karta auga kartu su seneliais ar su vienu iš tėvų, kai kita šeimos dalis uždarbiauja užsienyje.

„Paklausus, kaip sekasi užsienyje gyvenančiam giminaičiui, visada iš pradžių vyksta trumpa kalba apie tai, kaip viskas yra puiku: šaunios studijos, daug užsidirba, iš karto atsigavo. Bet kai ateina į terapiją, jau atsiskleidžia ir liūdesys, problemos dėl sumažėjusio bendravimo, ne­­r­imas dėl šeimos, tėvų. Tačiau iš pradžių vi­sa­da viskas tik „puiku“, – pasakoja V.Kuz­mie­nė.

Istorijos viešojoje erdvėje rodo, kad anaiptol ne visiems viskas susiklosto taip puikiai. Nuo darbdavių nepagarbos norėję pabėgti lietuviai dažnai patenka į dar sunkesnes sąlygas, tačiau kur kas noriau sutinka jomis gyventi ir dirbti, nors objektyviai akivaizdu, kad gyvenimo kokybė tėvynėje buvo nė kiek ne prastesnė.

Kaip pabrėžia L.Čekanavičius, lietuviai kitose šalyse dažnai tampa santykinai  neturtin­gesni, nes Lietuvoje minimalus atlyginimas su­daro apie 60 proc. vidutinės algos, o daugelyje Europos šalių šis rodiklis nesiekia nė 40 proc. Todėl net ir uždirbdami daugiau pinigų žmo­nės patenka į santykinai skurdesnę, ma­žiau orią padėtį nei Lietuvoje.

„Dirbdama su emigrantais supratau, kad jie dažnai turi velniškai daug iliuzijų, panašiai kaip kar­tais nutinka, kai žmogus miršta: staiga jis vi­siems tampa labai nuostabus ir šaunus. Pra­si­de­da idealizacija. Matyt, tai yra tam tikras gynybinis mechanizmas: jei jau priėmei sprendimą iš­vykti ir vėl susiduri su lygiai tokiomis pat proble­mo­mis kaip tėvynėje, nejau pripažinsi, kad visa tai dėl tavęs paties?“ – samprotauja psichologė.

Emigracijos tempai lėtės

Artimiausiais metais emigracija iš Lietuvos absoliučiais skaičiais neabejotinai sumažės. Tačiau tai nebūtinai bus susiję su sumažėjusiu žmonių troškimu ieškoti geresnio gyvenimo sve­tur. Kaip pabrėžia V.Stankūnienė, šiuo me­tu labiausiai emigruoja karta, gimusi tuomet, kai per metus šalyje gimstamumas dar siekė apie 55 tūkst. Tokie rodikliai fiksuoti 1989-aisiais, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo.

Dabar į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai yra gimę tuomet, kai per metus gimdavo jau tik po 40 tūkst. vaikų. Tačiau jau netrukus subręs karta, gimusi apie 2000-uosius, kai gimstamumas tesiekė 30 tūkst. Tuomet absoliutūs emigracijos skaičiai sumažės. Tik neaišku, ar susitrauks kur kas svarbesnis rodiklis – santykinė emigracija. Bet B.Gruževskis įsitikinęs – emigraciją mažins ir tai, kad jaunas am­žius vis labiau savaime taps vertybe ir patrauklaus užmokesčio garantija.

Pastaruoju metu intensyviau siekiama ir ska­tinti emigrantus sugrįžti. Tačiau, pasak V.Stan­kūnienės, kol kas rezultatai ir tendencijos nedžiugina: tyrimai rodo, kad sugrįžę ir Lie­tu­voje greitai neįsitvirtinę emigrantai dažnai vėl pasuka atgal.

Šiandien vykdomos nedidelės programos, sie­­­­kiant paskatinti daugiau emigrantų grįžti, anaiptol nėra pirmosios. Vos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo prisiminti Rusijoje tebegyvenantys, iš tremties negrįžę lietuviai, kuriuos valstybė kvietė kurtis gimtinėje. Tuomet, kai jaunos šalies ištekliai buvo minimalūs, Rusijos lietuviams buvo statomi gyvenamieji namai, intensyviai ieškoma galimybių įsidarbinti. Vis dėlto dalis iš Rusijos parvykusių lietuvių tuomet tiesiog pardavė gautus butus ir sugrįžo atgal.

„Buvo ir finansinė parama, ir apgyvendinimas, nepaisant tų kuklių išteklių, kuriuos mes tada turėjome, ir menkų galimybių perskirstyti, – tuometės pastangos buvo milžiniškos. Bu­vo įtrauktos visos savivaldybės, jos ieškojo dar­bo vietų, bendradarbiavimas tarp institucijų buvo labai kryptingas“, – prisimena B.Gru­ževskis.

Kryptingų valstybės pastangų susigrąžinti emigrantus šiandien nėra. V.Rubavičiaus nuomone, iš esmės apie problemą tik kalbama, tačiau nedaroma nieko. Tam yra daug priežasčių, viena kurių – ir bendra ES politika, kai emigracija, bendros europinės erdvės kūrimasis iš esmės suvokiamas kaip teigiamas ir skatintinas dalykas. Be to, pasak filosofo, išvykti žmones skatina ir pati politinė sistema.

„Ji turi būti keičiama taip, kad žmogus pradėtų jaustis bent šioks toks šios vietos ir žemės šeimininkas. Tai įmanoma tik plečiant tiesioginę demokratiją, kitaip tariant, savivaldą, kuri praktiškai sunaikinta, ir reformuojant teisinę sistemą, kuri praktiškai yra teisminė, o ne teisinė, nes visuomenė niekaip nedalyvauja vykdant teisingumą. Čia yra du pagrindiniai dalykai, o jei jų nėra, didelė visuomenės dalis jaučiasi neįgali ir išsivaikšto ten, kur galima geriau pranykti“, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Duoda daugiau nei ES parama

Vis dėlto ekonomistas L.Čekanavičius primena, kad kiekvieno reiškinio ekonominis vertinimas turi dvi puses: emigracija teikia ne tik praradimų, bet ir naudos. Vien pinigų pervedimų iš užsienio į Lietuvą suma per pastaruosius 12 metų visada viršija tą paramą, kurią Lietuva gauna iš ES fondų.

Be to, vadinamasis protų nutekėjimas gali būti vertinamas ir kaip protų persiliejimas: jei talentingas žmogus neranda sau vietos gimtinėje, tačiau gali pritaikyti savo įgūdžius ir kompetencijas užsienyje, emigracija neturėtų būti vertinama kaip praradimas.

„Lenkė Marie Skłodowska-Curie yra vienintelė pasaulyje, gavusi dvigubą Nobelio premiją iš skirtingų sričių – fizikos ir chemijos. Kaž­­kada ji išvyko iš Varšuvos, nusėdo Pran­cū­zijoje, jei kada ir grįžo į Lenkiją, tai tik kaip tu­ristė. Galime sakyti – protų nuotėkis. Bet ar len­kai dėl to dabar gailisi? Jei ji būtų likusi Var­­­šuvoje XX a. pradžioje, vos iš carinės Ru­sijos imperijos ištrūkusioje Lenkijoje, ar ji būtų galėjusi dirbti tinkamose laboratorijose, su panašiais į save protais, daryti atradimus? Čia yra vienas klasikinių pavyzdžių, kad kartais mes truputį persūdome“, – teigia ekonomistas.

Be to, pradėjus trūkti darbo jėgos, verslas turi dvi išeitis – didinti darbo užmokestį, kad priviliotų darbuotojų atgal, arba investuoti į technologijas, kurios darbo jėgą pakeistų.

Pasak L.Čekanavičiaus, kai JAV po pilietinio karo išlaisvino vergus, dauguma jų labai nenorėjo grįžti atgal į medvilnės laukus, nors jiems vietoj rimbo jau buvo siūlomas užmokestis. Todėl nuo maždaug 1870-ųjų iki XIX a. pabaigos JAV vyko tikra techninė revoliucija med­vilnės srityje: atsirado mechaniniai pjovėjai, medvilnės šukavimo mašinos.

Taigi emigracija gali ir paskatinti nebekonku­ruoti su Kinija pigia darbo jėga, o tapti di­des­nės technologinės pažangos ir darbo našumo šalimi, į kurią norės sugrįžti visi 46 tūkst. kasmet išvykstančiųjų. .

A.Koroliovo nuotr.

„Nemylėjau tavęs, bet tylėjau ilgai, man patiko tik būti su tavim“, – visiškai nesvarbu, ar šiuos žodžius niūniuoja visą Džordanos Butkutės diskografiją žinanti ir jos gyvenimo bei meilės vingius sekanti vidutinio amžiaus gerbėja, ar ką tik pirmąja meile nusivylęs jaunuolis, šios dainininkės kūrybą atradęs internete. Laisve ir meile trykštančios Džordanos dainos, kurių ji per tris dešimtmečius trunkančią karjerą parašė per tūkstantį, puikiai pažįstamos jau trečiai lietuvių kartai. Šiandien dainininkė išgyvena bene sėkmingiausią karjeros etapą ir rengia Kylie Minogue pasirodymams prilygstančius koncertus sausakimšose Lietuvos arenose.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 100 tūkst. eurų kainuojanti scena, iš­skirtinė, iki šiol Lietuvoje nebandyta garso sistema ir pilnos Kauno ir Vilniaus arenos.

Tokie kol kas yra šiuo metu vykstančio Dž.Butkutės koncertų turo „Aš – Karalienė“, kurie jau vadinami vienais brangiausių Lie­tuvos muzikantų pasirodymų istorijoje, pasiekimai.

Sausį ir vasarį Džordana dar koncertuos Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Sėkmingas posūkis roko link

Kalbėdama apie dabartinę sėkmę Džor­da­na nuolat mini savo sutuoktinį Elegijų Stra­se­vi­čių. Prieš beveik septynerius metus taksi už­simezgusi jų pažintis buvo lemtinga – Dž.But­ku­tė netrukus atsisakė alkoholio, pora susituokė, o šiandien Elegijus rūpinasi viskuo, kas su­siję su dainininkės karjera, – koncertais, įrašais, stiliumi ar bendravimu su žiniasklaida.

„Mano populiarumas niekur niekada nebuvo dingęs, bet meninis lygis šiuo metu tikrai la­bai išaugęs, nes mes labai daug dirbome. Tai di­džiulė Elegijaus dovana man – jis visa tai sugalvojo, tikėjo manimi ir įgyvendino. Kon­ce­r­tai di­džiosiose arenose tikrai pasiteisino, nors kiek buvo nemiegotų naktų, kiek darbo, gyvenimo ant ratų“, – neslepia 47-erių dainininkė.

Jos atgimimas prasidėjo 2012-aisiais, kai ji išvyko į keturių mėnesių gastroles po Europą. Kaip pasakoja E.Strasevičius, per tą laiką prisikaupė minčių, muzikinių idėjų ir naujų kūrinių. Sugrįžusi Džordana beveik metams atsiribojo nuo aplinkos ir užsidarė studijoje, kur buvo sukurtos „Kryžkelės“ – pirmasis jos įrašas po aštuonerių metų pertraukos.

Naujieji dainininkės kūriniai negalėjo nenustebinti tradicinių Džordanos gerbėjų: albumas buvo persmelktas gotikinio ir sunkiojo roko garsų bei atmosferos. Ši niūri ir tamsi nuotaika atsispindėjo ir netrukus po to surengtuose sėkminguose koncertuose „Nesudeginta ant laužo“.

„Pasukome šia kryptimi, pasidarėme naujas senų dainų aranžuotes ir kilo kitoks viso projekto pristatymo ir sceninio vaizdo įsivaizdavimas – kiek tamsokas ir niūrokas. Tai atrodė įdo­mu ir iš esmės sumanymo nebuvo įmanoma įgyvendinti mažoje erdvėje, nes tai tiesiog ne­atitiko to masto, kokį buvome sumanę įgyvendinti. Taip ir drėbtelėjome tas arenas“, – sako dainininkės vadybininkas E.Stra­se­vičius.

Taip Džordanos kūryba dideliu lankstu beveik sugrįžo ten, nuo kur ir prasidėjo: dainininkė savo karjeros pradžioje dainavo Šakių roko grupėje „Impulsas“.

Pasibaigus koncertams „Aš – Karalienė“ Dž.Butkutė vėl sės prie naujo albumo įrašų. Kon­certiniame ture jau suskambėjo penki iki šiol negirdėti kūriniai, tačiau, pasak Džordanos, sukurtas jau ir visas albumas, kurį tereikia įrašyti. Dainininkė žada, kad naujos dainos bus šiek tiek lengvesnės, patrauklesnės,  tačiau iš roko kelio ji išsukti neplanuoja.

„Paprastai kalbant, norime, kad dainos ne­būtų tokios slegiančios. Kai įrašinėjome „Kryž­keles“, kurios vėliau tapo platininiu albumu, apie komercinę sėkmę visiškai negalvojome. Iš esmės kūrėme atskirus singlus, o ne vien­tisą albumą. Reikėjo labai stipriai pasukti galvą, kad pavyktų suvienyti viską į kažką bendro. Naujasis įrašas bus kiek kitoks“, – žada E.Stra­sevičius.

Diskutuojant apie šiandieninę Dž.Butkutės koncertų sėkmę kalba dažnai pasisuka apie tai, kad mažoje Lietuvos rinkoje įgyvendinti tokius projektus itin sudėtinga ir finansiškai nelabai naudinga. Sutuoktiniai neslepia: norint daug užsidirbti, kur kas geriau apvažiuoti kelias de­šimtis Lietuvos rajonų centrų kultūros namų ar klubų ir su trimis prožektoriais bei išklerusia aparatūra pritraukti žmonių, manipuliuojant vien žinomu vardu. Tačiau norint išlaikyti kūrybos kartelę aukštai – kuriant išskirtinę scenografiją, samdant grupę, nuolat repetuojant, vis­ką reikia itin kruopščiai apskaičiuoti ir planuoti. O ir stulbinamo pelno tikėtis neverta.

Atsisakė galimybių Rusijoje

Viskas galėtų būti kur kas paprasčiau bent Lenkijos dydžio rinkoje, kur didelių koncertinių arenų yra kelios dešimtys.

Iš tiesų, žvelgiant į šiandienius Dž.But­kutės koncertus neapleidžia jausmas, kad dainininkė turėjo galimybę išplaukti į kur kas gilesnius vandenis, visų pirma posovietinę erdvę. Ar galėjo pereinamaisiais plačių galimy­bių laikais išgarsėjusi Džordana ištrūkti į platesnę rinką ir ar šiandien neapmaudu, kad taip nenutiko?

„Taip, tokia galimybė buvo, vienas šiandien garsus žmogus man siūlė likti Maskvoje, sakė, kad padarysime iš tavęs Sabriną. Tai, regis, buvo 1991-ieji, kai buvau Jūrmaloje. Siūlė suteikti gyvenamąją vietą, viską, ko reikia. Su pasiūlymu buvo priėjęs ir mados grandas Viačeslavas Zaicevas, iki šiol pamenu, sako: pasisuk, apsisuk, nors čia juk dainų konkursas! O jis atėjęs čia sau manekenių ieško. Tikau jam, tačiau tuomet manęs neišleido Ivo Fo­minas, mano pirmoji meilė. Sakė, jei išvyksiu į Maskvą, išsiskirsim, todėl grįžau su juo į Lat­viją“, – prisimena Dž.Butkutė.

Dainininkė sako kartais pasvarstanti, kaip būtų susiklosčiusi jos karjera, jei ji tuomet būtų priėmusi rusų pasiūlymą. Tačiau šiandien dėl to nesigailinti. „Gal ten būčiau turtinga ir ne­laiminga, kaip visos tos jų žvaigždės, kurios skiriasi po dvidešimt kartų“, – tarsteli Lietuvos popkaraliene tituluojama atlikėja.

Rusijos koncertų salės dainininkei nėra visai nepažįstamos – čia ji koncertuodavo su grupe „Nerija“, kai kuriuos kūrinius grupė išsivertė ir dainavo rusiškai. Jeigu būtų pasilikusi, problemų dėl kalbos ar kultūros nebūtų kilę: prodiuserių ir kompozitorių, kurie būtų ja pasirūpinę, šioje šalyje netrūksta. Ir Raimondas Paulas yra gyręs negirdėtą dainininkės balso tembrą bei pro kraštus besiveržiančią charizmą.

Turi Dievo dovaną, ir dainuok sau

Priešingai nei daugelis žymiausių šalies muzikantų, Džordana niekada nedalyvavo ir net nesvarstė galimybės išmėginti jėgas „Eu­ro­vizijoje“, kas bent trumpam suteikia ir Vakarų dėmesio. Sako, nevažiuotų net jeigu kas nors mėgintų ją priversti. „Čia tas pats, kas klausti, kodėl nečiuožinėji ant ledo. Turiu visas galimybes Lietuvoje, žinau savo vietą, kam man to?“ – nukerta dainininkė.

Dž.Butkutės muzika ir populiarumas pirmiausia siejasi su pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai nevaržomos laisvės ir seksualumo ištroškusį televizijos ir radijo eterį užpildė šiandien visiems puikiai pažįstami dainininkės hitai. Vis dėlto savo sceninę karjerą ji pradėjo dar tuomet, kai vieno ar kito scenos žmogaus sėkmę lėmė centralizuotų ir institucinių kolektyvų kvietimas. 1987-aisiais „Nerijos“ vadovas Stanislovas Čepas pakvietė Džordaną koncertuoti su šia grupe.

„Mane Dievulis pabučiavo, taip turbūt ir nutiko, nes aš nė piršto nepajudinau, kad mane kur nors kas nors pakviestų. Ką jau kalbėti apie lovas ar dainavimą krūtine. Įsivaizduokite, kaip ten reikėjo mane ištraukti iš tokių Šakių. Tačiau mane šiame kaimelyje surado „Nerijos“ vadovas, siūlė ir į „Trimitą“, galėjau rinktis. Taip viskas ir susiklostė – neturėjau nei turtingų tėvų, dėdžių ar tetų, nei kokių nors meilužių“, – pasakoja Džordana.

Pasak jos, dabar galimybės visai kitos: nueini į kokį nors televizijos projektą, ieškai prodiuserių. Dainininkė neabejoja – šiandien ji tikrai nelaimėtų jokio panašaus projekto, galbūt net būtų ten išjuokta.

Džordana atmeta ir scenos žmonių dažnai minimą posakį apie dešimtadalį talento ir 90 proc. sunkaus darbo. „Man išeina kitaip, nežinau, kaip tais procentais pasakyti, bet proporcijos tikrai būtų kitokios, – apie didesnę savo talento reikšmę leidžia suprasti dainininkė. – Ką turiu, tą turiu. Stojant į konservatoriją man irgi sakė, kad verčiau to nedaryčiau ir negadinčiau balso, netaikyčiau jo choriniam ar dar kitokiam dainavimui. Turi Dievo dovaną, ir dainuok sau.“

Karjera be apdovanojimų

Per ilgą savo karjerą ji sudainavo vos du kitų atlikėjų kūrinius. Vienas jų skamba dabartiniame ture – tai „Foje“ daina „Kitoks pasaulis“. Kon­certe Vilniuje ją kartu ant scenos atliko ir kū­rinio autorius Andrius Mamontovas. Kar­­je­ros pradžioje Džordana perkūrė ir Suzi Quatro dainą „Two Miles Out of Georgia“, kuri jos repertuare tapo tiesiog „Džordža“.

Džordana susimąsto ir rinkdama pavardes, paklausta apie muzikantus, kuriuos galėtų laikyti savo mokytojais ar sektinais pavyzdžiais. Tai populiarios Vakarų dainininkės S.Quatro, Mariah Carey, Tina Turner, Whitney Houston, Celine Dion. Taip pat ir mėgstamos roko grupės „Led Zeppelin“, „Def Leppard“, „Aero­smith“. „Tačiau visada buvau savimi ir į nieką panaši nenorėjau būti, nieko specialiai nemėgdžiojau. Kuo tik manęs nevadino – ir Kylie Mi­no­gue, ir Suzi Quatro, ir Madonna, ir Vi­ni­puchu“, – tvirtina dainininkė.

Epitetų ir apibūdinimų ne tik dėl muzikos, bet ir dėl asmeninio gyvenimo Dž.Butkutė iš tiesų girdėjo daugiau nei bet kuris kitas šalies muzikantas. Tačiau per ilgą savo karjerą ji su­laukė itin nedaug įvertinimų: prieš kelerius me­tus M.A.M.A. įteiktas apdovanojimas už nuopelnus buvo bene pirmasis reikšmingas prizas.

„Mane visada nominuodavo, net buvo garantavę, kad laimėsiu. Jau stoviu užkulisiuose, ir vis kažką kitą apdovanoja, nors šiandien jų jau niekas ir neatsimena. Visada grįždavau apsiašarojusi, bet paskui jau nebekreipiau dėmesio. Neduoda – tai neduoda. Mane apdovanojo publika. Viską pasakė komentaras per M.A.M.A. apdovanojimus – ačiū, kad davėt dar gyvai esant“, – nusivylimo neslepia Dž.But­kutė.

Nedrąsiai klausiu: galbūt Džordanos muzika kartais balansuodavo ties kičo riba ir anksčiau kritikų buvo vertinama kaip neskoninga? „Nesąmonė, visišką neteisybę jaučiau, ir tiek. Nepaisant, kad vartojau alkoholį, visada rinkdavau daugiausia žmonių, pati rašiau dainas ir jas dainavau. Kiek koncertų būdavo – visada pilni, ir žmonės dainuoja visur“, – atšauna Džordana.

Dainininkė sako niekada neskaičiavusi ir nežinanti net apytikslio skaičiaus jos Lie­tuvoje ir užsienyje parduotų įrašų, kurių per ilgą jos karjerą buvo išleista keliolika. Šis skaičius neabejotinai siektų bent šimtą tūkstančių kopijų.

Nevaržoma laisvė

Su Džordana susitikome jos gerbėjų sostinės titulą galinčiame pelnyti Kaune. Atlikėja pripažįsta – čia jos šaknys: koncertai su Šakių roko grupe „Impulsas“, kelionės autostopu pirmyn ir atgal, „Žalias kalnas“, „Orbita“, jaunimo klubai, pirmasis žiūrovų prizas Halėje. Jau vėliau – įrašų studija, leidėjai, vadybininkas ir nuolatiniai koncertai.

„Galėdavo būti 3–4 koncertai per vakarą skirtinguose Kauno klubuose, su skirtinga auditorija, tačiau visi jie būdavo pilni. Ir šiandien einant gatvėmis girdžiu „Labas, Džor­dža“, maži vaikai sveikinasi ir niekada nesako „jūs“ ar nevadina kokia nors „teta“. Kiekvieną kartą grįžtu namo su kokiu maloniu nuotykiu. Per tiek laiko miestas tampa tavo, o tu – jo dalimi“, – sako šiandien su vyru Kaune gyvenanti dai­nininkė.

Kurį laiką meilė dainininkui I.Fominui buvo išviliojusi Dž.Butkutę į Latviją. Kaip pati sako, todėl ji beveik nepajuto jos kartos žmonių patirtų sukrėtimų keičiantis santvarkoms, kai vos palikus mokyklos suolą visas ten išmoktas tiesas tenka pamiršti ir staiga prisitaikyti prie visiškai kitokių sąlygų.

„Man buvo paprasčiau, gyvenau Latvijoje, todėl ten buvau nei baltasis, nei raudonasis. Niekam nepriklausiau ir niekam nerūpėjau. Tai kažkaip man tai lengvai praėjo, o kai grįžau į Lietuvą, viskas jau buvo susilyginę. Čia tik „vagnorkės“, o ten jau latai“, – ilgai skirtumų neieško Džordana.

Tiesa, iš karto prisimena baugų 1991-ųjų sausio 11-osios nutikimą, kai su grupe įvairių atlikėjų važiavo autobusu koncertuoti į Klai­pėdą. Tuomet juos prie Sitkūnų radijo stoties sustabdė sovietų kareiviai, bet tik su prožektoriais nušvietė visus keleivius ir leido važiuoti toliau.

Vis dėlto Džordana visuomet atrodė visų pirma kaip laisvas žmogus: nevaržomas įvaizdis, laisvas elgesys scenoje, skandalingas asmeninis gyvenimas ir dainos apie jaunystės ir laisvės žavesį.

„Kažkaip aš ją turiu. Nors ir esu ištekėjusi, viduje esu laisva. Galbūt netobula, bet šiandien laiminga. Tai man labai svarbu. Su laisvės po­jūčiu žmogus gimsta arba ne. Aš visada priešgyniauju, man niekas niekada negali pasakyti, kad kažko negalima, aš vis tiek padarysiu savo“, – savo laisvės samprata dėsto dainininkė.

Vis dėlto nevaržomai laisvei šiek tiek prieš­tarauja koncertinė rutina. Kas gali suskaičiuoti, kiek kartų Dž.Butkutė dainavo „Vienas na­muose“ ar „Nemylėjau tavęs“. Nė vienas jos koncertas neapsieina be šių dainų ir šiandien.

Pašnekovė pasakoja, jog pasikartojimą ap­malšina faktas, kad grupė jos žymiausius hitus perkuria ir šie suskamba kitaip. Tačiau pripažįsta: sudarant koncerto grojaraštį matyti vis tuos pačius pavadinimus kartais slegia. Bet viskas pasikeičia scenoje: kad ir kaip gerai pažįstami kūriniai, kai salė ūžia drauge ir pritariamai dainuoja, viskas prasideda iš naujo ir pasikartojimo rutina užsimiršta. Vis dėlto pati Džordana savo dainų niekada nesiklauso, o išgirdusi jas skambant kur nors viešoje vietoje ignoruoja ar paprašo pakeisti. Užtenka dažnų repeticijų ir koncertų.

Didžioji dalis Lietuvos populiariosios muzikos karalienės kūrinių tekstų yra įkvėpti jos turiningų meilės istorijų, lygiai kaip jos kūrybiniai bei asmeninio gyvenimo periodai artimai susiję su gyvenime sutiktais vyrais. Ką ji šioje srityje galėtų patarti mažiau gyvenimiškos pa­tirties turintiems jaunesnės kartos gerbėjams? „Svarbu visada būti savimi, niekada ne­pradėti nuo melo ir sutikti tokį žmogų, kuris padėtų tau tapti geriausia savo paties versija, visai kaip Elegijus padėjo man, dėl to šiandien esu labai laiminga“, – atsako dainininkė.

Kodėl lietuviai myli Džordaną?

Kaip teigia Dž.Butkutės populiarumą knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ tyrinėjęs sociologas Artūras Tereš­kinas, mėginti atspėti kultūros reiškinių populia­rumo priežastis paprastai yra bergždžias už­siėmimas.

Tačiau galima daryti prielaidą, kad kapitalistinėse visuomenėse paprastai populiarūs yra tie gaminiai, kurie susieja naujumą ir tradiciškumą, paprastumą ir daugiareikšmiškumą. Pa­sak mokslininko, populiarūs tampa ir tie kul­tūros reiškiniai, kurie ne tik įvardija svarbias socialines problemas, bet ir pasiūlo, kaip jas spręsti, taip žiūrovams suteikdami krypties ir prasmės pojūtį sudėtingoje ir chaotiškoje so­cialinėje tikrovėje.

A.Tereškino manymu, Dž.Butkutė atitinka šias populiarumo sąlygas – ji yra daugiareikšmė bei daugialypė ir kaip asmuo, ir kaip populiario­sios muzikos atlikėja. Be to, jos – klumpančios ir besikeliančios, naivios ir įnoringos, seksualios ir vulgarios – vaizdinys gausiai visiems prieinamas žiniasklaidoje. Su Džordanos popdainininkės kar­jera neatskiriamai susiję ir keisti bei tragiški jos asmeninio gyvenimo įvykiai: jos mylėti ir pa­mesti vyrai, potraukis prie alkoholio, ligos, draugystės, drabužiai masina popkultūros vartotojų dėmesį ne mažiau nei jos dainos.

Sociologo žodžiais tariant, šiuolaikiniame pa­saulyje ne itin svarbu, kokie – „geri“ ar „blo­gi“ įžymybės vaizdiniai patenka į viešumą, daug svarbiau, kad jie apskritai ten atsiranda ir tampa diskusijų objektu.

Pasak A.Tereškino, populiariosios kultūros tyrinėtojai panašiai apibūdina ir kitas pasaulines popmuzikos žvaigždes, pavyzdžiui, Ma­do­nną. Dž.Butkutės dainose taip pat dažnai kalbama apie stiprią moterį, kuri gyvena taip, kaip nori, elgiasi, kaip jai patinka, myli, ką nori, veikia, ką užsigeidžia. Jos įvaizdžio dalis yra moteriškumo nesaikingumas ir perteklius.

„Dž.Butkutė ne kartą keitė savo įvaizdį, drą­siai ir beatodairiškai eksperimentavo su mo­teriško seksualumo reikšmėmis, o scenoje judėdavo taip, tarsi rytojaus nebūtų. Ji atvirai nesilaikė egzistuojančių moteriškumo normų, nuolat pabrėždavo savo individualumą ir maištavo prieš tai, kas suvokiama kaip visuotinai priimtinas dalykas. Dž.Butkutė turėjo būrius sekėjų, kurios naudojosi ja kaip paaugliško moteriškumo fantazija: būsiu nepriklausoma, jei apsirengsiu taip, kaip Džordana; būdama ja, paversiu savo kasdienybę pasipriešinimu tiems, kurie manęs nesupranta ir žemina“, – rašo so­ciologas A.Tereškinas.

Be to, Dž.Butkutė įkūnija svarbius šiuolaikinės įžymybės bruožus – stiprų susinaikinimo troškimą, visiško nuopuolio ir priklausomybės istoriją, gebėjimą prisikelti ir atgimti. So­cio­lo­go teigimu, bet kuri pasaulio žvaigždė visada turi galimybę prisikelti naujam gyvenimui, o Dž.Butkutė tai yra padariusi bent du kartus.

Šiandien apie dainininkės šlovės akimirkas ir gyvenimo nuopuolius ketinama kurti jos biografijos faktais paremtą vaidybinį filmą. Didžiausia kol kas svarstoma problema, pasak Džordanos, yra klausimas, kas galėtų ją suvaidinti, atkartoti jos veido išraišką, spontanišką ir nenumatytą elgesį. Dainininkė įsitikinusi: net ir pačiam geriausiam aktoriui tai sunkiai pa­vyks įgyvendinti. Nes ji tokia yra vienintelė.

Scanpix

Pasaulis gedi muzikos chameleono ir vieno įtakingiausių visų laikų muzikantų Davido Bowie. Praėjusį penktadienį sulaukęs 69-ojo gimtadienio ir tą pačią dieną išleidęs atsisveikinimo albumą „Blackstar“, sekmadienį jis išėjo į amžinybę.

Dovaidas PABIRŽIS

Kiekvienai kartai D.Bowie ir jo muzika buvo vis kitokia. Man, gimusiam XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje, D.Bowie pirmiausia atrodė kaip psichodelinės elektronikos kompozicijų au­torius, kartu su „Pet Shop Boys“ sveikinantis berniuką iš kosmoso ir vien savo pirštais kuriantis keistas ateivių kaukes. Taip pat originalus pačios melodingiausios gru­pės „Nirvana“ dainos autorius. Tuo metu nieko negalėjo bū­ti geriau už „Nir­va­ną“. Tik bran­desniame amžiuje teko pa­žin­ti ne­išsemiamus D.Bowie se­nesnės kūrybos klodus.

Vien skirtingų muzikos, įvaizdžio ir stilistikos laikotarpių atlikėjo kūryboje galima suskaičiuoti per dešimtį. Nuo pat jaunystės D.Bowie (tikrasis vardas – Da­vidas Jonesas, jį atlikėjas pakeitė tam, kad jo nepainiotų su grupės „The Monkees“ dainininku Da­vy Jonesu) žavėjosi rokenrolu ir 1962-aisiais subūrė pirmąją sa­vo grupę „The Kon­rads“. Po kelerių metų ėmėsi solo karjeros, pradėjęs nuo tuo metu populiaraus psichodelinio roko.

1969-aisiais atlikėjas sulaukė pirmosios sėkmės su kūriniu „Space Oddity“, kuris pasakoja apie mirties laukiantį astronautą. Kosmoso tema – nuolat besikartojanti D.Bowie karjeroje.

Netrukus dainininkas metasi į kostiuminį roką. 1972 m. išleidžia „The Rise And Fall Of The Spi­ders From Mars“. Albumas – glam­­roko pra­­džia. D.Bowie tam­pa Ziggy Star­dustu – Žemėje besilankančiu ateiviu.

Po keleto šios stiliaus įrašų britas atranda JAV funk ir soul muziką. Ir visiškai pakeičia savo dainų skambesį, prarasdamas daugelį buvusių gerbėjų. Tai nutinka toli gražu ne vienintelį kartą jo karjeroje.

Dar po metų D.Bowie – krautroko (iš Vokietijos atėjęs žanras, derinęs roko ir elektroninę muziką) atlikėjas, šį kartą pasirodantis lieso baltojo kunigaikščio (The Thin White Duke) amplua. Dešimtmečio pabaigoje rokeris apsigyveno Vakarų Vokietijoje ir su prodiuseriu Brianu Eno išleido išgarsėjusią Berlyno albumų trilogiją, kurioje sujungė stadioninio roko ir ambient muzikos garsus.

1976 m. D.Bowie suvaidino ateivį Nicolo Roe­go fantastiniame filme „The Man Who Fell To Earth“. Vienoje filmo scenų jo klausia: „Ar jūs lietuvis?“.

Devintajame dešimtmetyje D.Bowie pasineria į naujosios bangos stilistiką ir kartu su grupe „Queen“ išleidžia vieną garsiausių savo kūrinių  „Under Pres­sure“. Netrukus dainininkas suburia sun­kiojo roko grupę „Tin Machi­ne“, su ku­ria įrašo du albumus.

Dešimtajame dešimtmetyje D.Bo­­wie išliko aktyvus ir stengėsi suspėti su muzikos madomis – ak­ty­viau eksperimentavo su elektronine bei in­dustrine muzika.

Atlikėjo karjera beveik nu­trūko po 2004-ųjų, kai D.Bowie patyrė širdies smūgį. Nuo tol jis beveik ne­koncertavo, apskritai retai rodėsi viešumoje. 2013-aisiais, po dešimtmečio pertraukos, pasirodė albumas „The Next Day“, kuriame dainininkas puikiai atskleidė beveik visus savo kūrybos laikotarpius.

Sunku tikėtis kada nors su­lauk­ti muzikanto, panašaus į D.Bo­wie. Žmo­gaus, gebėjusio kaustyti dėmesį dešimtmečiais ir sužibėti kaskart imantis vis kažko naujo. Sunku at­rasti ir atlikėją, kuris nebūtų įkvėptas D.Bowie kūrybos. Tą liudija ir šimtai užuojautų iš muzikantų bendruomenės visame pasaulyje.

D.Bowie įtaką darė ne tik mu­zikai. Vokietijos užsienio reikalų mi­nisterija padėkojo dainininkui už jo indėlį nugriaunant Berlyno sieną. Va­tikano atstovas kardinolas Gian­franco Ravasi socialiniame tinkle „Twitter“ išplatino žinutę su kūrinio „Spa­ce Oddity“ pirmosiomis eilutėmis, pasibaigiančiomis sakiniu: „Te­gul Dievas būna su tavimi.“ Di­džiosios Bri­ta­nijos premjeras Da­vi­das C­me­ro­nas neseniai prisipažino, kad „Hunky Dory“ yra mėgstamiausias jo muzikos įrašas.

„Šiandien mes gedime di­džiu­lio Britanijos talento. Ge­ni­jus yra per dažnai vartojamas žodis, ta­čiau ma­­nau, kad muzikoje, kūryboje ir mene D.Bowie buvo genijus. Kai kuriems mano bendraamžiams jis sukūrė didelę dalį mūsų gyvenimo gar­so takelio: nuo pirmo karto, kai išgirdau „Space Oddity“, iki nuostabaus atletų žygiavimo olimpinėse žaidynėse skambant „Heroes“. Jis buvo išradingumo meistras ir vienas nuostabiausių dalykų yra tai, kad beveik visada jo išradingumo rezultatai tapdavo neįtikėtinai sėkmingi ir puikiai veikė“, – sakė britų premjeras.

Dainininko bičiulio Briano Eno teigimu, D.Bowie mirtis tapo tokia pat netikėta, kaip ir beveik visa, ką jis darė.

BFL

Permainų ribos. Kaip atrodys Lietuvos politika po penkerių ar dešimties metų ir kokie didžiausi iššūkiai mūsų laukia? Galbūt tuo metu žvelgdami iš perspektyvos į dabartį negalėsime atpažinti šiandien vykstančių procesų ir politinių lyderių, o gal ir toliau judėsime dar nuo pereinamųjų laikų susiformavusia politine vaga su buvusiais komunistais ir buvusiais sąjūdininkais priešakyje.

Reikėtų pradėti nuo to, kad ateities politikos prognozavimas – ganėtinai keblus uždavinys. Kaip knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas“ pastebi sociologas Zenonas Norkus, paskutiniais komunizmo gyvavimo Sovietų Sąjungoje ir Rytų bei Vidurio Europoje dešimtmečiais prognozių apie jo žlugimą buvo mažiau nei pranašysčių apie kapitalizmo griūtį ar pasaulio pabaigą 2000-aisiais. O komunizmo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo devintojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje tiksliai nenumatė nė vienas akademikas.

Lygiai kaip beveik nė vienas ekonomistas tiksliai nepranešė ir apie didžiulę ekonominę krizę, kuri pasaulį sudrebins 2008-aisiais, nors skaičiuojama, kad pasaulyje iš viso yra apie milijoną šios profesijos atstovų.

Kaip teigia Z.Norkus, socialinių mokslų prognostinis potencialas šiandien panašus į geologų galimybes nuspėti tikslią žemės drebėjimų vietą ir laiką. Jie gali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis tikimybė, kad jis įvyks, yra didesnė ar mažesnė, tačiau patį žemės drebėjimą, lygiai kaip karinį konfliktą, revoliuciją ar ekonominę krizę, galimybių numatyti yra nedaug.

Ar galime pasakyti, kaip atrodys Lietuva ir Europa po dešimtmečio? Kaip atrodys Europos Sąjunga, tarptautinė pasaulio tvarka, šalies politinių partijų žemėlapis ar būsimi politiniai lyderiai? Priešingai nei sovietologai, kurie tegalėjo remtis falsifikuotais statistikos duomenimis ir šykščiomis informacijos nuotrupomis, kurios ateidavo iš už geležinės uždangos, šiandien bent jau galime pasitelkti pakankamai išsamius duomenis, mokslinius tyrimus ar tikslią statistiką.

Pavyzdžiui, žinant emigracijos skaičius, gimstatumo ir mirtingumo statistiką, nesunku nuspėti, kad demografinių iššūkių sprendimas bus vienas svarbiausių ateities politikų uždavinių, nuo kurio priklausys bene visų kitų valstybės sričių raida. Tačiau tai, kokie procesai iš tiesų vyksta už Kremliaus sienų ar kokius planus kuria šiandieniniai Graikijos politikai, jau yra už mūsų pažinimo ir žinojimo ribų. Bet visa tai, nori nenori, daro tiesioginę įtaką ir procesams Lietuvoje.

O svarbiausi Lietuvos politinės darbotvarkės klausimai nekinta jau gana ilgą laiką ir jų keliami iššūkiai iš pažiūros nemažėja. Beveik visi 2013-aisiais „Veido“ išskirti svarbiausi politinės darbotvarkės klausimai iki 2018-ųjų galėtų užimti ir šiandien sudaromo tokio pobūdžio sąrašo vietas: tai demografija ir emigracijos stabdymas, valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitas, energetikos projektai, ekonomikos augimas ir investicijų skatinimas, valstybės valdymo ir viešojo sektoriaus reformos, socialinės nelygybės mažinimas, daugiabučių renovacija ir kt.

Daugelis šių politinių tikslų Lietuvoje gali atrodyti kaip iš vokiečių matematiko Davido Hilberto 1900-aisiais sudaryto 23 neišspręstų matematikos problemų sąrašo. Vokietis tikėjosi, kad per XX amžių mokslininkams visas jas pavyks galutinai išspręsti. Tačiau 2015-aisiais iki galo pavyko išspręsti tik dešimt iš jų, o daugumą likusių – tik iš dalies. Panašiai galima kalbėti ir apie dešimtmečiais Lietuvoje besitęsiančias ir nebaigtas reformas sveikatos, socialinės apsaugos, aukštojo mokslo ar pensijų srityse.

Nepriklausomoje valstybėje gyvename vos 25 metus ir, kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas, per šį laikotarpį esame padarę itin daug, o Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse valstybėse vykdytos reformos dažniausiai buvo daug sudėtingesnės nei analogiškos kituose pasaulio kraštuose. Tačiau viso amžiaus, kaip matematikai, laukti laiko neturime ir kai kuriuos iššūkius būtina pradėti spręsti tučtuojau. Tik taip galima galutinai užbaigti transformaciją bei užtikrinti tvarią valstybės ateitį.

Visi „Veido“ kalbinti politikos ekspertai sutaria, kad ateities Lietuvos politinius iššūkius neišvengiamai lemia dabartinė geopolitinė situacija: karas Ukrainoje, atšalę Rusijos ir Europos Sąjungos santykiai, pastebimai grėsmingesnis didžiosios Rytų kaimynės tonas.

VU TSPMI docento Tomo Janeliūno teigimu, tokia tarptautinė padėtis lemia tai, kad įvairūs valstybės saugumo aspektai – ne tik karinis, bet ir politinis, socialinis, ekonominis ar informacinis saugumas – iškyla į pirmą planą. O visapusiškam jo stiprinimui reikia ir daugiau išteklių, ir strategijos, kur tų papildomų išteklių atrasti.

„Ilgą laiką jautėmės pakankamai saugūs ir tik kalbėdavome apie tai, kokie galėtų būti mūsų saugumo iššūkiai, tačiau mažai ką darėme. O šiuo metu akivaizdu, kad didesnę savo išteklių dalį reikės skirti saugumui ir atitinkamai tai gali sukelti nemažai problemų, kad ir ekonominėje srityje: tai biudžetinių asignavimų perskirstymas, naujų subalansavimo instrumentų paieškos ir pan. Didžiausias dėmesys valstybėje anksčiau buvo skiriamas socialinėms, ekonominėms problemoms, valstybės gerovės didinimui, o dabar vardan saugumo gali tekti kai kurias socialines ir ekonomines programas šiek tiek lėtinti“, – prognozuoja politologas.

Pasak T.Janeliūno, kai saugumas iškyla į pirmą vietą, net ir ekonominio pakilimo laikotarpiu tam tikras diržų veržimasis tampa neišvengiamas, todėl visuomenės lūkesčiai, kurie pamažu pradėjo didėti išbridus iš ekonominės krizės, – atlyginimų ar pensijų augimas, greičiausiai neišsipildys taip greitai. O politikams, akivaizdu, teks susidurti su tam tikrais iššūkiais žmonėms aiškinant, kodėl tai nevyksta taip greitai.

L.Gudžinsko manymu, pagrindiniai ateities vidaus politikos iššūkiai – tai įsisenėjusios problemos, kurias ilgą laiką nesėkmingai bandyta spręsti: socialinė nelygybė, gerovės politikos raida, struktūrinės sveikatos apsaugos, socialinio draudimo reformos. „Nepaisant to, kad finansavimas šioms sritims didėjo, jų efektyvumas vis tiek nėra pakankamai geras. Žmonių, esančių skurdo rizikos zonoje, rodikliai, kiti socialinės nelygybės rodikliai per 10 narystės ES metų yra nedaug pakitę ir nemaži. Tai savo ruožtu skatina tokius procesus, kaip emigracija, kuri švelnina visą situaciją, sprendžia nedarbo problemą, bet kartu ir trukdo didėti šalies ekonominiam konkurencingumui“, – komentuoja politologas.

Pasak jo, jei šie klausimai išliks aktualūs ir dar labiau ryškės ateityje, tai gali dar labiau skatinti žmonių nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, nusivylimą demokratija. Todėl politinis elitas ateityje turėtų labiau sutarti ir susitelkti dėl šių iššūkių.

Visos valstybės raidai reikšminga data gali tapti ir 2020-ieji – naujojo Europos Sąjungos finansinio laikotarpio pradžia. Per jį Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms greičiausiai bus numatyta kur kas mažesnė parama, nei buvo iki šiol, kai įplaukos iš Bendrijos sudarydavo ir penktadalį visų biudžeto lėšų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius primena, kad jau artimiausiu metu europinius pinigus taps būtina naudoti kur kas racionaliau ir efektyviau nei dabar. Atsakomybė šiuo atveju greičiausiai teks ilgesnę kadenciją ir platesnį interesų lauką turintiems politikams.

„Politikai yra bejėgiai, nes jų tikslas – laimėti, o jei remiesi vietinių verslų parama, kaip dažnai būna regionuose, kur ilgą laiką renkamas tas pats parlamentaras ar meras, natūraliai nenorėsi šio „kranelio“ uždaryti. Šitoje vietoje atsakomybė teks politikams, kurių kadencija ilgesnė, ypač Prezidentei, kuri turi laisvesnę darbotvarkę, nes dabar yra antra jos kadencija. Reikėtų tikėtis lyderystės iš valstybės vadovų, kad būtų efektyviau panaudojamos tos lėšos, – tai ne tik ekonominis, bet ir politinis momentas, nes efektyvesnis panaudojimas, skatinant užsienio investicijas, o ne vien asfaltuojant raudonom plytelėm šaligatvius, sukels nepatogumų vietiniams kunigaikštukams, ir čia šis stumdymas gali būti svarbus politinis įvykis“, – sako V.Vobolevičius.

Per artimiausius trejus metus Lietuvoje įvyks bent treji reikšmingi rinkimai. Kitąmet rinksime Seimą, 2019-aisiais – savivaldybės tarybas ir prezidentą. Kažką prognozuoti apie pastaruosius dvejus rinkimus būtų tolygu burti iš kavos tirščių, nors aišku, kad dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė negalės siekti trečiosios kadencijos ir Lietuva bet kokiu atveju turės naują vadovą. Tačiau kitų metų Seimo rinkimams partijos jau pradėjo intensyviai ruoštis, o šių rinkimų įžanga galima pavadinti ir neseniai praėjusius savivaldos rinkimus.

Kaip vieną svarbiausių šalies netolimos ateities politikos iššūkių V.Vobolevičius išskiria ir partijų atsinaujinimo klausimą. Šis procesas jau prasidėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose, kurių lyderiu greičiausiai taps jaunasis Gabrielius Landsbergis, o su juo į partiją greičiausiai ateis ir naujų, jaunesnių žmonių, suteiksiančių jai ryškesnę neokonservatorišką liniją.

Įsileisti jaunimo, ieškoti naujų veidų, politologo vertinimu, reikės ir socialdemokratams bei kitoms politinėms jėgoms, nes esama lyderių karta daugelyje jų jau pasiekė garbingą amžių. O paprastai jaunatviškiems liberalams, kurie sėkmingai pasirodė per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, nematytų veidų prireiks todėl, kad nemaža dalis jų lyderių išvyko į Briuselį arba pradeda darbą savivaldybėse. Toks pavyzdys galėtų būti Seimo nare tapusi šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen arba iš Europos Parlamento sugrįžęs Antanas Guoga, nors galvojant apie ilgalaikę karjerą politikoje – Europos Parlamento mandatas yra svarbesnis nei Seimo nario. O štai Gintaras Steponavičius ar Eugenijus Gentvilas, V.Vobolevičiaus vertinimu, jau yra ne pirmo ryškumo politinės figūros.

T.Janeliūno vertinimu, savivaldos rinkimai parodė, kad dėl geriausių rezultatų 2016-ųjų Seimo rinkimuose greičiausiai varžysis konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija praras pozicijas, o galbūt net turės galvoti apie tai, kaip perkopti parlamentinį 5 proc. barjerą. Daugelis kitų, mažesniųjų partijų taip pat sieks būtent šio, o ne didesnių politinių tikslų.

Beveik įprasta, kad prieš kiekvienus svarbesnius rinkimus į politinę areną žengia ir naujos, labai dažnai trumpalaikės ir populistinės partijos, surenkančios esama politine darbotvarke nusivylusį elektoratą. Nors tokių antisisteminių pažiūrų žmonių per kiekvienus rinkimus vis mažėja, realu, kad šią nišą 2016-aisiais dar užims sėkmingai per pastaruosius prezidento ir savivaldos rinkimus pasirodęs Naglis Puteikis. Realu, kad politikui po savo sparnu pavyks suvienyti ir kai kuriuos sėkmingai per savivaldos rinkimus pasirodžiusius visuomeninius judėjimus.

O kada pagaliau galėsime kalbėti apie šalies politinių partijų, kurios senesnes tradicijas turinčiose šalyse yra pagrindinis demokratijos veikimo ir viešojo intereso apgynimo instrumentas, konsolidaciją? Ar ateis laikas, kai, užuot steigę naujus judėjimus, sąjūdžius ar susivienijimus, naujieji politiniai lyderiai atras savo vietą jau įsitvirtinusiose partijose? O pastarosios gebės demokratiškai ir atvirai į savo gretas įsileisti visus potencialius bendraminčius ir sudaryti jiems galimybę siekti savo politinių tikslų?

VU TSPMI docento T.Janeliūno manymu, pagrindiniai kairiųjų ir dešiniųjų galios centrai išliks nepakitę ir didžiosios partijos bus ilgalaikės, tačiau šiandieninių mažųjų dalia tebus stumdymasis tarp šių polių ar tiesiog prisišliejimas prie jų. „Jos gali atsirasti, išnykti, keistis, ir tokia padėtis liudija apie pakankamai gyvybingą partinę sistemą. Turbūt būtų ir neįdomu, jei dešimtmečiais visiškai nesikeistų penkios ar septynios partijos, nepaisant to, kaip keičiasi politinė situacija arba kokie yra iššūkiai. Tai gana sveikas politinis procesas, kai sistema leidžia atsirasti naujoms jėgos, kartu leidžia natūraliai nunykti toms jėgoms, kurios nepateisino lūkesčių“, – vertina mokslininkas.

Nusivylimas ir nepasitikėjimas partijomis, pasak V.Vobolevičiaus, pastebimas ir daugelyje kitų demokratinių valstybių. Jos veikia gerai, kai yra aiškus ryšys tarp socialinės grupės, rinkėjų ir partijos, kuri yra glaudžiai su ja susijusi. Tačiau dažniausiai šios grupės būna ganėtinai pakrikusios, pačiose partijose esama labai daug skirtingų srovių, be to, atsiranda ir oportunistinių judėjimų, apeliuojančių į emocinius dalykus. Vakaruose tokios yra prieš imigrantus nusistačiusios partijos, Lietuvoje – antisisteminiai judėjimai. Jų egzistavimas yra nulemtas pačios demokratijos ribų.

Be to, politinės partijos šiandien konkuruoja su nepolitiniais, dėmesio reikalaujančiais užsiėmimais, pramoginiu pasauliu. „Pačios partijos panašėja į pramogų pasaulio organizacijas, nes konkuruoja su visokiais šokių projektais ir pan. Dėl to, kad reikia konkuruoti, kad aižėja socialinė bazė, partijoms neapsimoka prisirišti prie vienos socialinės bazės ir rinkėjų grupės. Todėl, kad laimėtum rinkimus ir patrauktum kuo daugiau rinkėjų, reikia ir daugiau šou elementų“, – konstatuoja V.Vobolevičius.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš beveik 1,2 mln. piliečių, kurie balsavo per pastaruosius savivaldos rinkimus, daugiau nei 550 tūkst. rinkėjų buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, vos 220 tūkst. – jaunesni nei 35-erių. Tai rodo, kad valstybės politinę raidą iš esmės lemia vyresnio ar jau pensinio amžiaus žmonės, kurie neabejotinai turi ir savo politinių prioritetų bei lūkesčių. Ar tokiu atveju apskritai įmanoma vykdyti ryžtingas reformas?

T.Janeliūnas prognozuoja, kad situacija ateityje kažin ar keisis. Jo žodžiais tariant, visuomenė apskritai sensta, todėl natūralu, kad vis didesnė rinkėjų dalis bus vyresnio amžiaus. Be to, jaunimas, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, pasyviau dalyvauja politikoje ir rinkimuose, nes turi kur kas patrauklesnių veiklų. Tačiau, mokslininko vertinimu, tai nebūtinai reiškia, kad politikai turėtų tenkinti vien pensininkų ar pagyvenusių piliečių interesus, o ir jie patys gali būti pakankamai toliaregiški ir norėti gerovės ne tik asmeniškai sau, bet ir savo vaikams ar anūkams. Šiuo atveju būtina, kad atsakomybę prisiėmę politikai suvoktų, jog negali populistiškai pataikauti vienai rinkėjų grupei.

Politologo V.Vobolevičiaus nuomone, jei jaunesnieji rinkėjai jaustųsi itin blogai, jie tikrai ateitų į rinkimus ir iš pačios politikos tikėtųsi daugiau. Tiesiog pensininkai turi daugiau laisvo laiko gilintis į politiką, todėl ir reiškiasi joje aktyviau.

„Politika pirmiausia yra reginys, o ne atsakingas programų skaitymas vardan valstybės ateities, kaip kartais sako teoretikai. Panašiai kaip sportas, kai tu sergi už komandą ne dėl to, kad tavo vienas balsas kažką labai daug reiškia ir tu labai atsakingai eini šaukti ir palaikyti savo komandos arenoje, o todėl, kad tau arenoje šaukti visų pirma yra gera ir tu turi tam laiko“, – teigia politologas.

O kaip šį reginį padaryti ne tik malonų akiai ir tenkinantį visuomenės poreikius, bet ir kokybiškesnį? Pasaulio banko sudaromi reitingai, kuriuose vertinamas politinis patronažas – valstybės išteklių eksploatacija, valstybės tarnybos politizacija, politinė korupcija ir panašūs rodikliai, rodo, kad Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo demokratinių Vakarų šalių.

„Pesimistinis dalykas yra tas, kad tai įsisenėję ir labai sunkiai keičiasi. Pokyčiai įmanomi, jei pačiam politiniam elitui ateina supratimas, kad daugiau taip gyventi mes nebegalime ir reikia valytis iš vidaus, pradėti tų ligšiolinių praktikų netoleruoti. Tokį supratimą paprastai lemia išoriniai veiksniai. Per nepriklausomybės laikotarpį politikos kokybė labai smarkiai išaugo nuo 1998–1999 iki 2004 metų, kai norėjome stoti į ES, bet nepatekome į pirmąją derybų bangą, o į ją pateko tiek Lenkija, tiek Estija. Visam politiniam elitui buvo didelis šokas, todėl sutelktos pastangos atlikti reikšmingas reformas. Kitas panašus sukrėtimas buvo pasaulinė finansų krizė“, – aiškina L.Gudžinskas.

Pasak jo, įstojus į ES valdymo kokybė išaugo, tačiau pastarąjį dešimtmetį mes daugiau ar mažiau plūduriuojame toje pačioje vietoje – nekrintame žemyn, tačiau ir reikšmingai nekylame. Paskata susirūpinti, gerinti viešąjį sektorių ir valdymo kokybę gali būti ir išaugusi Rusijos agresija ar sumažėjusi ES parama.

Mokslininkas pateikia Švedijos pavyzdį. Naujausia istorinė šios valstybės analizė rodo, kad Švedijai išnaikinti korupciją ir pagerinti valdymo kokybę pavyko XIX a. viduryje. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1809-aisiais Švedija prarado daug metų valdytą Suomiją, kurią prisijungė Rusijos imperija. Švedijos politinis elitas, pasak L.Gudžinsko, tuomet sunerimo: jeigu ir toliau taip tvarkysimės valstybės viduje, tai ir mūsų pačių nebeliks. Teismuose labai padidėjo bylų skaičius dėl piktnaudžiavimo viešąja tarnyba, korupcijos ir pan. Švedijai iš viso prireikė 40 metų, kad korupcija būtų įveikta ir politikos kokybė kardinaliai išaugtų. Belieka sužinoti, kiek laiko prireiks mums.

Dovaidas Pabiržis

Scanpix

Tūkstantiniai protestai dėl naujosios valdžios veiksmų Varšuvoje, subyrėjusi koalicinė vyriausybė Rygoje ir stagnuojanti bei naujų idėjų stokojanti ekonomika. Tokiomis žiniomis Naujuosius pasitiko Lenkija, Latvija ir Estija. 2016-ieji šioms valstybėms bus ne tik išorės problemų – agresyvios kaimynystės ir pabėgėlių krizės, bet ir vidaus politikos iššūkių metas.

Dovaidas PABIRŽIS

Š ie metai Lenkiją ir Baltijos valstybes suartins daugelyje vidaus ir užsienio politikos sričių. Visos šalys, siekdamos panašių tikslų ir suprasdamos Rusijos joms keliamą grėsmę, neabejotinai suvienys jėgas prieš kitų metų liepą numatytą Varšuvos NATO viršūnių suvažiavimą. 2016 m. šių valstybių biudžetuose išskirtinė vieta skiriama gynybai finansuoti.

Šio regiono šalys kalba ir kalbės panašiu balsu ir apie Europą užplūdusių pabėgėlių priėmimą, kvotas bei integraciją. Priešingai nei Lietuvoje, 2016 m. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje nevyks jokių rinkimų.

Estijos iššūkis – lėtėjanti ekonomika

Stabiliausia politinė situacija yra Estijoje. 2015-ųjų kovą vykusius parlamento rinkimus vėl laimėjo Reformų partija, o premjeru tapo jos lyderis Taavi Roivas. Koalicinėse vyriausybėse ši partija dalyvauja jau 16 metų, o nuo 2005-ųjų ministrų kabinetui vadovauja jos deleguotas premjeras.

Vyriausybę suformavo trys iš pažiūros skirtingų ideologijų partijos. Be liberalios Reformų partijos, kabinete dar yra socialdemokratai ir konservatyvi sąjunga „Pro Patria“ su „Res Publica“. Tačiau, kaip pabrėžia Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis, realios alternatyvos šiai koalicijai ir nėra, nes su opozicine prorusiška Centro partija kitos politinės jėgos bendradarbiauti nėra linkusios, o kitos dvi į parlamentą patekusios dešiniosios partijos taip pat nėra pakankamai stiprios, kad galėtų aplink save burti naują koaliciją.

„Ateinantys metai neturėtų būti išskirtiniai, artimiausi savivaldos rinkimai vyks 2017 m., todėl visai tikėtina, kad politinėje darbotvarkėje dominuos mažesnio intensyvumo klausimai, kai kurie iš jų galbūt kels ir tam tikrą įtampą valdančiojoje koalicijoje“, – prognozuoja L.Pukelis.

Koalicijos partneriai neturi bendros pozicijos dėl pabėgėlių. Socialdemokratai atsargiai, tačiau palankiai vertina jų priėmimo galimybę, o konservatoriai organizuoja nemažo dėmesio sulaukiančius priešiškus mitingus. Paskutinis toks 2015-aisiais gruodžio pradžioje vyko Tartu.

Koalicijos vienybę nuolat išbando ir įstatymų, numatančių tos pačios lyties asmenų partnerystę, priėmimas. Tai numatantis teisės aktas priimtas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau iki šiol nėra įsigaliojęs, nėra priimti realiam partnerystės veikimui reikalingi kiti įstatymai.

„Pakeitimai, būtini šiam įstatymui įsigalioti, yra nukelti. Pirmąjį svarstymą kaip įmanoma labiau apsunkinti mėgino konservatoriai, tačiau jis baigėsi sėkmingai, netrukus numatytas antrasis svarstymas. Pažiūrėsime, kaip bus. Opozicinė Centro partija yra griežtai prieš, o viena iš koalicijos partnerių dvejoja, todėl tai taps iššūkiu vyriausybei“, – komentuoja L.Pukelis.

Pasak politologo, Estijos politinėje darbotvarkėje taip pat dominuos visi klausimai, susiję su saugumu ir Rusijos grėsme, tačiau čia nieko išimtinai estiško nėra, dėl to visos Baltijos valstybės sutaria. Jos siekia kiek įmanoma didesnio NATO vaidmens regione, siekia, kad būtų nuolat dislokuotos Aljanso pajėgos, tad estai ir toliau bandys tarptautinei bendruomenei aktyviai priminti, kad Rusija kelia realią grėsmę ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visai Europai.

Bene rimčiausia Estijos problema bus ekonomika. Jau ne pirmus metus smunkanti Suomija šiuo metu yra antra prasčiausia ekonomika ES po Graikijos, nedidelė recesija pernai paskutinį ketvirtį užfiksuota ir Estijoje. Estijos ekonomika stipriai susijusi su Suomija. Vis dėlto šįmet planuojamas 2 proc. bendrojo vidaus produkto augimas, nors jis ir bus mažiausias Baltijos šalyse.

Kaip pabrėžia Estijoje gyvenantis L.Pukelis, šalyje vis garsiau kalbama apie tai, kad jaunojo premjero T.Roivo vyriausybei trūksta lyderystės ir naujų iniciatyvų, todėl valstybė pasineria į stagnaciją: „Estai ilgai buvo lyderiai, palyginti lengvai jie išlipo ir iš ekonominės  krizės, valstybei nereikėjo gelbėti bankų, viešieji finansai sutvarkyti, maža valstybės skola. Bet dabar paaiškėjo, kad ilgametis perteklinis arba subalansuotas biudžetas iš esmės veda prie to, kad ekonomikos augimas ir eksportas lėtėja, prie to prisideda ir recesija Suomijoje. Vyriausybė kritikuojama, kad naudoja tuos pačius instrumentus, kurie puikiai veikė Andruso Ansipo laikais, tačiau nebeveikia šiandien.“

Dar viena politinė suirutė Latvijoje

Gruodžio pabaigoje atsistatydino partijos „Vienybė“ deleguota Latvijos vyriausybės vadovė Laimdota Straujuma, todėl 2016-ųjų politinė situacija šalyje yra sunkiai nuspėjama.

L.Straujumos atsistatydinimo motyvai nėra iki galo aiškūs, tačiau premjerė apie savo pasitraukimą paskelbė netrukus po susisiekimo ministro atleidimo. Ši postą greičiausiai turėjo palikti dėl naujojo „Air Baltic“ investuotojo iš Vokietijos Ralfo Dieterio Montago-Girmeso, už 52 mln. eurų įsigijusio 20 proc. bendrovės akcijų. Viešojoje erdvėje netrukus pasklido informacija apie jo ryšius su rusišku verslu ir galimą rusiškų lėktuvų įsigijimą. „Air Baltic“ padėtis neabejotinai turės įtakos Latvijos politikai ir 2016-aisiais.

Kaip „Veidui“ sakė LRT korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis, L.Straujumos vyriausybė buvo unikali tuo, kad premjerę delegavusi didžiausia koalicijos partija „Vienybė“ nuo pat pirmos darbo dienos labiausiai ją ir kritikavo. Daugiausia problemų kildavo dėl to, kad L.Straujuma nėra „Vienybės“ pirmininkė.

„Neabejotina, kad premjero postas labai viliojo „Vienybės“ pirmininkę Solvitą Abuoltinią. Buvo manoma, kad vyriausybė žlugs pasibaigus Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, kai didieji darbai bus nuveikti, vėliau kalbėta – kad priėmus kitų metų valstybės biudžetą. Taip ir įvyko“, – sako A.Vaikutis.

Naująja „Vienybės“ kandidate į premjero postą tapo būtent S.Abuoltinia. Konservatyvaus Nacionalinio aljanso atstovai ne kartą pabrėžė, kad neprisidės prie koalicijos, jei premjere taps S.Abuoltinia. Žaliųjų ir valstiečių sąjunga tvirtino, kad nesidės prie koalicijos be pastarosios partijos, todėl valdančiųjų sudėtis gali keistis.

Buvusi Saeimos pirmininkė S.Abuoltinia yra viena nepopuliariausių politikų šalyje. Nors „Vienybė“ puikiai pasirodė per Saeimos rinkimus, jos vadovė iš pradžių pagal sąrašą net nepateko į Saeimą – rinkėjų buvo išreitinguota žemiau patekimo į parlamentą ribos.

„Vienybė“ kažkada buvo kuriama kaip vakarietiškiausia Latvijos politinė partija, tačiau dabar prasidėjo jos savotiška agonija, ir visi ją sieja su S.Abuoltinia. Ji nebuvo mėgstama kaip Saeimos pirmininkė, o į šį parlamentą pateko suktybėmis – rinkėjai ją išreitingavo, tačiau vienas jaunas parlamentaras neva gavo puikų darbo pasiūlymą užsienyje, atsisakė parlamentaro posto ir išnyko iš visuomenės akiračio. Niekas neabejoja, kad už šios istorijos buvo S.Abuoltinia. Galbūt nujausdama savo politinės karjeros pabaigą, ji karštligiškai siekia premjero posto “, – aiškina A.Vaikutis.

Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad esant tokiai sudėtingai politinei situacijai į valdančiąją koaliciją turi galimybių patekti prorusiškos Santarvės partijos, kuri šiandien dažniau mėgina pabrėžti socialdemokratinę ideologiją, politikai.

Geresni tautinių bendrijų santykiai

A.Vaikučio teigimu, Latvijoje pastaruoju metu nusistovėjo savotiška ramybė dėl santykių su Rusija. Ši yra užsiėmusi karu Sirijoje, todėl sumažėjo įvairių prieš Latviją nukreiptų išpuolių per žiniasklaidą ar kitais kanalais. Įprasta, kad Latvijos švietimo, kalbos, užsienio politika tampa pirmaisiais taikiniais. Ši tyla turėtų tęstis bent jau iki konflikto Artimuosiuose Rytuose pabaigos. Jei tik ji bus.

Paradoksas, tačiau Europos Sąjungos pabėgėlių krizė savotiškai suartino ir abi didžiausias Latvijos tautines bendruomenes, nes tiek latviai, tiek rusai vienodai kategoriškai pasisako prieš. Pirmieji pabėgėliai Latviją turėtų pasiekti metų pradžioje, tačiau politikai kol kas neskuba rūpintis jų priėmimo sąlygomis, išmokomis, galimu įdarbinimu ir kitais klausimais.

Pavasarį, kaip įprasta, Rygoje įvyks du bene daugiausia visuomenės aistrų keliantys minėjimai. Kovo 16-ąją sostinėje pažymima Latvijos legionierių diena. Keli tūkstančiai Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje kovojusių veteranų, jų palikuonių ir rėmėjų, apsupti kur kas didesnio būrio policininkų, tradiciškai žygiuoja nuo katedros iki Laisvės paminklo.

Pakeliui jiems kelią paprastai mėgina pastoti įvairūs protestuotojai, todėl atmosfera būna gana įtempta. 2012-aisiais jie sugebėjo išstatyti ir garso techniką, per kurią, legionieriams dedant gėles ant paminklo, transliavo Muslimo Ma­gomajevo atliekamą dainą „Buchenvaldo varpai“. Keli žmonės, mėginantys kolonėles nuversti, tuomet buvo sulaikyti.

„Iki šiol apie tai kalbama, Rygos meras Nilas Ušakovas net ėmėsi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų, – protestuoti leido, bet muzikos transliacijas uždraudė, taigi net ir šiuo atžvilgiu yra šioks toks susitaikymas. 2012-aisiais, kai vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, nebuvo jokių tarptautinių konfliktų. Tuomet be konkurencijos tai buvo pagrindinė tema Latvijoje. Tačiau per Rusijos karą Ukrainoje didelė dalis Latvijos rusų tapo labiau proeuropietiški“, – pasakoja Rygoje gyvenantis politologas Tomas Statkevičius.

Kita vertus, pasak jo jo, Gegužės 9-osios renginiai Rygoje savo populiarumo neprarado. Pirmą kartą pašnekovui juos matyti teko 2011-aisiais. Tuomet į Pergalės parką susirinko apie 300 tūkst. žmonių, nebuvo iki galo uždrausta ir sovietinė simbolika, tad parką gausiai „išpuošė“ kūjai ir pjautuvai. Praėjus ketveriems metams nuosaikesni tapo tik papuošimai.

2015-ųjų pabaigoje Latvijoje prasidėjo bene didžiausias ir sudėtingiausias teisminis procesas šalies istorijoje – „Maximos“ tragedijos byla. 144 nukentėjusieji, 263 liudininkai, daugiau nei 150 mln. eurų siekianti ieškinių suma. Rygoje net nepavyko rasti tinkamos teismo salės, kurioje galėtų tilpti visi žmonės, todėl buvo išnuomota Kipsalos parodų salė. Neabejojama, kad dėl didžiulės bylos apimties procesas truks visus 2016 metus.

Ar pavyks B.Szydlo tesėti rinkimų pažadus?

Pensinio amžiaus paankstinimas, parama šeimoms, nuolaidos vaistams, papildomas stambių prekybos tinklų apmokestinimas. Su tokiais pažadais į Seimo rinkimus ėjo ir juose nugalėjo „Teisės ir teisingumo“ partija ir premjerė Beata Szydlo. Ar realu, kad bent dalis šių pažadų bus įgyvendinta ir kaip tai paveiks Lenkijos biudžetą?

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Anžejus Pukšto, 2016 m. biudžetas buvo patvirtintas dar senosios vyriausybės, todėl dabar galbūt bus bandoma jį koreguoti ir bent dalį savo pažadų įgyvendinti.

„Iki šiol svarstoma, kaip apmokestinti stambius prekybos tinklus, taip pat – dėl dotacijų angliakasybos pramonei. Reikia pripažinti, kad į kabinetą pakviesti pakankamai patyrę ekspertai  – verslininkai ir ekonomistai. Pavyzdžiui, finansų ministras Pawelas Szalamacha ilgą laiką dirbo viename stambiausių bankų, plėtros ministras Mateuszas Morawieskis taip pat atėjo iš verslo. Kaip jie balansuos tarp savo pažadų ir finansinės disciplinos? Nebus lengva, ko gero, bus siekiama pakeisti Nacionalinio banko vadovą. Daug kas rodo, kad Lenkija gali patekti į duobę“, – svarsto A.Pukšto.

Kita vertus, 2006–2008 m., kai valdžioje taip pat buvo „Teisė ir teisingumas“, labai didelių klaidų, kurios paveiktų Lenkijos ekonomiką, nebuvo padaryta. Viena aišku – partijos socialinių dovanų politika labai priklausys nuo bendros ekonominės situacijos Europoje. Bet kokia krizė Bendrijoje būtų labai nepalanki B.Szydlo kabinetui.

Plačios apimties pokyčiai

Vidaus reformas „Teisė ir teisingumas“ pradėjo nuo intensyvios kadrų kaitos. Buvo pakeisti saugumo ir žvalgybos vadovai, atsisakyta patvirtinti penkis buvusios daugumos paskirtus Konstitucinio teismo teisėjus. Prezidentas Andrzejus Duda atleido nuo bausmės Mariuszą Kaminskį, buvusį Kovos su korupciją biuro vadovą, nuteistą trejiems metams kalėjimo už piktnaudžiavimą.

„Galvų kapojimas, ko gero, yra mūsų Rytų ir Vidurio Europos realybė, iki tol liberalai iš esmės darė tą patį. Faktas, kad „Tvarka ir teisingumas“ nuolat deklaruoja, jog labai stipriai bus reformuojamas Nacionalinis radijas ir televizija. Toks jų arkliukas – viską keisti iš esmės. Daliai visuomenės tai patinka“, – aiškina A.Pukšto.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui ir kultūrai. Kitąmet Lenkijoje galima tikėtis katalikiško dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose stiprinimo, katalikų ideologijos akcentavimo nacionalinėje televizijoje. Ryžtingai kultūros įstaigas reformuoti nusiteikęs ministras Piotras Glinskis, jau iškėlęs klausimą dėl Vroclavo teatre rodyto spektaklio su meilės akto scena. Daug diskusijų nuolat kelia ir vieno stipriausių Lenkijoje Krokuvos teatro spektakliai.

Tačiau ar didelius planus įgyvendins tas pats B.Szydlo kabinetas, klausimas atviras. Beveik niekas Lenkijoje netiki jos savarankiškumu: politikė žadėjo, kad laimėjus rinkimus ilgametis Jaroslawo Kaczynskio bičiulis Antonis Macierewiczius netaps gynybos ministru, tačiau būtent jam atiteko ši ministerija. Todėl dažnai svarstoma, ar nepavargs J.Kaczynskis vyriausybei diriguoti iš užkulisių ir pats nemėgins tapti premjeru. O galbūt atras dar mažiau savarankišką kandidatą?

A.Pukšto teigimu, į šį klausimą vertėtų žvelgti plačiau, nes tą patį galima pasakyti ir apie prezidentą A.Dudą. Tik pakeisti jo taip paprastai negalima, nes prezidentą renka tauta. „Didžiulė „Teisės ir teisingumo“ partija nėra vienalytė, – sako politologas. – Tai vadinamoji senoji gvardija ir 40–50 metų amžiaus karta, kuriai priklauso ir B.Szydlo, ir A.Duda. Ši grupė yra atviresnė Europai, lankstesnė, liberalesnė. Dalis analitikų prognozuoja, kad premjerė bus pakeista kuo nors artimesniu J.Kaczynskiui, tačiau siūlyčiau neatmesti versijos, kad jaunoji karta kaip tik sustiprins savo pozicijas ir savarankiška priims vis daugiau sprendimų.“

Įtempti santykiai su Rusija

Pabėgėlių krizės įkarštyje po daugelio metų pertraukos bent jau kuriam laikui atgimė Višegrado ketvertuko vienybė – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija demonstravo kone identišką poziciją ne tik dėl pabėgėlių priėmimo, bet ir dėl bendrų ES kompetencijų bei ateities.

Tačiau, A.Pukšto manymu, tolimesnė šio ketverto santykių plėtra yra ribota – bendradarbiavimas vyks dėl tam tikrų socialinių ar ekonominių reikalų, tačiau bus labai sunku sutarti dėl užsienio politikos, saugumo ar energetikos. Užtenka prisiminti Budapešto ir Maksvos suartėjimą, kuris Varšuvai nėra priimtinas.

2016-aisiais Lenkija pirmininkaus Baltijos jūros tarybai, todėl šalis neabejotinai mėgins aktyviau plėtoti santykius su šio regiono valstybėmis ir mėgins rasti partnerių dėl bendros pozicijos Varšuvos NATO viršūnių susitikime. Taip pat bus bandoma stiprinti santykius su Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

A.Pukšto teigimu, Lenkijos ir Rusijos santykiams 2016-aisiais ateina pats šalčiausias laikotarpis. Visų pirma valdantieji turi užmojų atnaujinti Smolensko katastrofos tyrimą. „Nesunkiai galima spėti, kad Rusija tikrai neketina nieko supažindinti su ekspertizėmis ar dokumentais. Tai bus viena priežasčių, kodėl santykiai blogės. Be to, Lenkija bandys aktyviau įsitraukti į diskusijas dėl Ukrainos – mėgins kelti klausimą dėl Minsko formato pakeitimo, kad lenkai būtų prileisti prie derybų dėl Ukrainos ateities“, – prognozuoja politologas.

Pasak A.Pukšto, nepaisant to, tai tikrai nereiškia, kad gali įvykti pastebimesnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. Pirmieji A.Dudos prezidentavimo mėnesiai parodė, kad nieko naujo prezidentų ar kitų valdžios atstovų lygiu neįvyko.

Dreamstime nuotr.

Kai pilietinio karo draskoma Libija 2014-ųjų viduryje netikėtai sugebėjo užtikrinti savo vamzdynų apsaugą ir atnaujino pasaulinį naftos eksportą beveik visu pajėgumu, per dieną rinką papildė tūkstančiai barelių naftos, ir vien šis skaičius padengė šiek tiek padidėjusį pasaulio poreikį. 2014 m. pasaulio poreikis išaugo milijonu naftos barelių per dieną, bet naftos rinkoje padaugėjo 2 mln. statinių. Tai pradėjo didelį naftos kainų kritimą, kuris tęsėsi visus 2015-uosius ir nenuslūgs šiemet.

Dovaidas PABIRŽIS

Bendrovės „PKN Orlen“ pateiktos prognozės rodo, kad mažos naftos kainos – tarp 40–60 JAV dolerių turėtų išsilaikyti dar bent pusantrų metų. 2017-aisiais gali prasidėti naujas kainų ciklas, ir nafta vėl pamažu pradės brangti.

Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad palengva didėjantis naftos poreikis grąžins naftos kainą už barelį iki maždaug 80 dolerių 2020-aisiais. Tačiau agentūra paskelbė ir alternatyvų scenarijų, pagal kurį kaina gali išlikti ties 50–60 dolerių riba. Kuris iš šių scenarijų taps realybe, visų pirma lems JAV skalūnų naftos gavybos plėtra, kurios pasaulinę reikšmę įvertinti dar sudėtinga.

Laisvosios rinkos įtaka

XXI amžiuje naftos kainos šuoliavo tarsi linksmieji kalneliai. 2000–2008 m. naftos kaina išaugo nuo 25 iki 150 dolerių už barelį. Šį beprecedentį pakilimą lėmė nuolat didėjantis besivystančių valstybių, tokių kaip Kinija ar Indija, poreikis bei naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) politika riboti naftos gavybą ir taip dirbtinai didinti kainas.

Tarptautinė ekonominė krizė apkarpė pasaulinį naf­­tos ir dujų poreikį, todėl 2008-ųjų pabaigoje žaliavos kai­nos krito iki 40 dolerių už barelį. Tačiau ekonomi­kai sėk­mingai įveikiant recesiją šis poreikis beveik at­­si­naujino ir naftos kaina pakilo iki 100–125 dolerių iki 2014 m., kai įvyko dar vienas staigus kritimas že­myn.

2014-aisiais Saudo Arabija sutrukdė OPEC mėginimui padidinti naftos kainas, sumažinant jos gavybą, tikėdamasi, kad mažesnė kaina išstums smulkesnius konkurentus, visų pirma JAV skalūnų naftos gavėjus. Nuo tol didžiosios naftos gavėjos, nemažindamos išgaunamos žaliavos kiekio, pradėjo intensyviai tarpusavyje konkuruoti dėl pasaulinių rinkų. Tanklaiviai su Saudo Arabijos nafta lapkritį jau pasiekė ir Lenkijos krantus.

Kaip pabrėžia vyriausiasis „PKN Orlen“ ekonomistas Adamas Czyžewskis, naftos kainų kritimą visų pir­ma nulėmė JAV skalūnų revoliucija. Ji kartu su su­intensyvėjusia Nigerijos, Irako, Irano bei Libijos na­f­tos gavyba ir OPEC sprendimu nemažinti savo gavybos sukėlė naftos perprodukciją pasaulinėje rinkoje.

„JAV skalūnai ir nauja hidraulinio skaldymo technologija iš esmės pakeitė žaidimo taisykles naftos rinkoje. Naujos gavybos technologijos leido prie rinkos poreikių prisitaikyti per rekordiškai trumpą 90 dienų laiką – tiek užtrunka įveikti atstumą tarp gręžinio ir naftos tiekimo į rinką pradžios. Iki tol investicijų į naftos gavybą ciklas trukdavo 3–5 metus“, – aiškina ekonomistas.

Šiuo metu JAV yra per tūkstantį nepriklausomų naftos išgavėjų, kurie gali staigiai ir lanksčiai reaguoti į naftos rinkos poreikius. Kasmet šalyje atliekama maždaug 40 tūkst. gręžinių. Iš vienų galima išgauti šimtus, iš kitų – tūkstančius barelių naftos, ir tai yra rodiklis, kurį labai sunku numatyti iš anksto. 70 proc. naftos iš gręžinio gaunama per pirmus jo eksploatavimo metus, dar 20 proc. – per antrus ir tik nedidelė likusi dalis išgaunama jau vėliau.

Staigaus naftos kainų kritimo šių technologijų plė­tra nesukėlė, nes maždaug tiek, kiek padidėjo JAV gavyba, pasaulio rinka tuo pat metu neteko dėl Ara­bų pavasario revoliucijų Artimuosiuose Rytuose. Ta­čiau 2014-aisiais naftos gavybą atnaujino Libija, dėl šiltėjančių santykių su Vakarais ją padidino Ira­nas, dėl ISIS keliamos grėsmės – Irakas. Tai ir lėmė pasaulinę naftos perprodukciją.

„Labai pasikeitė ir pats rinkos veikimo principas. Gyvenome pasaulyje, kuriame OPEC saugojo naftos rezervus ir kontroliavo rinkai tiekiamos naftos kiekį, tai pagal organizacijos valstybių narių fiskalinius poreikius daugiau ar mažiau išlaikė ir pasaulines naftos kainas. Šiandien viskas kitaip – daug naftos laisvai tiekiama į rinką, o skalūnų naftos išgavėjai greitai ir lengvai reaguoja į besikeičiančią kainą“, – padėtį analizuoja A.Czyžewskis.

Kaip pastebi „The Economist“, nuo Johno Roc­kefellerio laikų XIX a. pabaigoje, Teksaso geležinkelių komisijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iki OPEC nuo 1960 m. įvairios institucijos mėgino kontroliuoti ir stengėsi išlaikyti norimą naftos kainą rinkoje dėl savo interesų. Tik labai retais atvejais naftos rinka be iškraipymų funkcionuodavo kaip normali ir laisva rinka. Būtent dabar prasidėjo laisvosios rinkos laikai.

Ką pakeis JAV naftos eksportas?

Iki 2015-ųjų gruodžio JAV galiojo draudimas eksportuoti amerikietišką naftą. Išimtis buvo taikoma tik Kanadai. Draudimas buvo įvestas 1975-aisiais, kai kilo pirmoji rimta naftos krizė, OPEC paskelbus naftos embargą. Respublikonai ilgą laiką ragino atšaukti šį draudimą, ypač prasidėjus skalūnų revoliucijai, prekyba kai kuriais naftos produktais, pavyzdžiui, benzinu, buvo leidžiama jau nuo 2014-ųjų.

Respublikonai tvirtina, kad naftos pardavimas užsienyje sukurs papildomų darbo vietų JAV energetikos sektoriuje, kuris kentėjo dėl žaliavos kainų kritimo, taip pat tai sumažins globalią priklausomybę nuo nestabilių Artimųjų Rytų valstybių.

Artimiausiu metu nesitikima, jog eksportas labai iš­augs, nes draudimo panaikinimas visų pirma reikš, kad JAV WTI ir Europos „Brent“ kainos beveik susily­gins, o ekonominę naudą lems transportavimo są­nau­dos.

„Grynasis amerikietiškos naftos eksporto poveikis rinkai yra nulinis. Tai niekaip nepakeis naftos kainų pasaulyje, nes JAV išlieka importuojanti valstybė“, – po sprendimo priėmimo suskubo pareikšti OPEC generalinis sekretorius Abdalla el Badri.

Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad eksporto draudimo panaikinimas bus naudingas patiems amerikiečiams – naftos išgavėjai nebeprivalės parduoti savo produkcijos mažesne JAV kaina ir tai dar labiau padidins gavybos apimtis.

Iš amerikietiškos skalūnų naftos gaminami šviesie­ji naftos produktai – benzinas, dyzelinas, žibalas ir skystasis krosnių kuras. Būtent šiuos naftos produktus, be pačios naftos žaliavos, JAV eksportuos pirmiausia. Pagrindinė amerikietiškų naftos ir jos gaminių pirkėja bus Europa, nes logistikos sąnaudos, ga­be­nant produktus iš Meksikos įlankos į Europą, yra gana mažos, o daugelis Europos naftos perdirbimo įmo­nių pritaikytos skalūnų naftai naudoti. JAV išliks tamsiųjų naftos produktų – mazuto, tepalų, bitumo importuotojos.

Sunkūs laikai Europos gamintojams

A.Czyževskis pabrėžia, kad Europos naftos perdirbimo verslo laukia sudėtingas ir iššūkių kupinas laikas. Europoje iš viso yra daugiau nei šimtas naftos perdirbimo įmonių, tačiau „jauniausia“ iš jų jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Pasak ekonomisto, net ir atnaujinus įmones technologiškai konkuruoti su naujas modernias gamyklas statančiomis Artimųjų Rytų valstybėmis bus sunku.

Praeityje naftos perdirbimo gamyklos buvo statomos kaip regioninės įmonės, turinčios užtikrinti produkcijos tiekimą tam tikrai teritorijai. Tačiau šiandien situacija intensyviai keičiasi, ir naftos produktai, o ne pati nafta, vis labiau tampa globalia preke, kurią nesudėtingai ir nebrangiai galima transportuoti ir parduoti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Mažeikiuose gaminamos produkcijos pardavimo augimą pernai lėmė didėjanti paklausa Šiaurės Amerikoje, o ne regioninis vartojimas.

„Šiuo metu prasideda procesas, kai naftos perdirbimo gamyklos Saudo Arabijoje ir kitose šalyse yra statomos globaliam aprūpinimui. Dėl mažos naftos kainos ir jos susidarymo mechanizmo pokyčių valstybės gavėjos nebegali vien pasiremti žema naftos kai­na ir privalo investuoti į perdirbimo, chemijos verslą. Netrukus Eu­ropoje susidursime su labai aršia kon­ku­rencija iš Ar­timųjų Rytų“, – prognozuoja „PKN ­Or­len“ ekonomis­tas.

Be to, Tarptautinės ekonominio bendravimo ir plėt­ros organizacijos valstybėse naftos ir degalų po­reikis šiuo metu mažėja, o besivystančiose šalyse, visų pirma Kinijoje, galimas kritimas numatomas po 15–20 metų.

Paklausą mažina ne tik aplinkosaugos spaudimas, kuris po teisiškai įpareigojančios Paryžiaus sutarties pasirašymo tik dar labiau sustiprės, bet ir naujų technologijų plėtra – auganti elektromobilių rinka, JAV ir Kinijoje sunkiajam transportui vis daugiau naudojamos suskystintos gamtinės dujos ir kt.

Esant tokiai padėčiai, investicijos į naftos perdirbimo verslą Europoje vis mažiau tikėtinos, nes tai reikalauja didžiulių lėšų, o prognozės nėra pačios geriausios. Todėl į tai investuos pirmiausia nuo naftos priklausomos Artimųjų Rytų valstybės.

BFL

„Akivaizdu, kad XXI amžiaus ritmas reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Pokalbis su juo – apie liberalią 2016 metų viziją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kokie yra liberalų lūkesčiai dėl 2016-ųjų Seimo rinkimų, kokios bus pagrindinės jūsų programos gairės?

– Liberalai į šiuos rinkimus eina su aiškia didesnės Lietuvos vizija, kurią įsivaizduojame trimis pjūviais. Nežinau, kokio reikia sukrėtimo, kad suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl turi atsirasti politinė jėga, kuri pasakytų, kaip mes sustabdysime Lietuvos mažėjimą. Didesnė Lietuva reiškia daugiau Lietuvos piliečių visame pasaulyje. Į tai bus orientuoti mūsų siūlymai: dvigubos pilietybės ir internetinio balsavimo įteisinimas. Šiandien matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, ir tai yra tiltas, kurį privaloma nutiesti.

Didesnė Lietuva yra ir didesnės čia gyvenančių žmonių pajamos. Šiandien matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp partijų, kas pasiūlys di­desnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nė viena pasaulio valstybė vien dėl to netapo turtingesnė. Tu­rime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų gerokai didesnės nei dabar. Šiandien valstybėje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkyti savo gyvenimą, pragyventi, užsidirbti duoną ir mokėti mo­­kesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.

Kalbėdami apie didesnę Lietuvą turime galvoje ir didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame šiek tiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų ma­žėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų už­tektų toms paslaugoms teikti.

– Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, biurokratų Lietuvoje nemažėja. Kaip galima šį procesą suvaldyti?

– Per ketverius šios Vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet politikus labai greitai pagauna tas išlaidų sūkurys, ir jos auga.

2016 m. jos auga nepadoriai, ypač matant, kad prognozuojamos pajamos į biudžetą nebėra tokios optimistinės. Sprendimas paprastas – reikalingas aiškus įsipareigojimas ir politinė valia bei gebėjimas at­silaikyti prieš sistemą. Dirbdami krizinėje Vy­riau­sy­bėje ne kartą turėjome panašias situacijas ir ne­­ma­žai sumažinome valdymo išlaidas.

Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant, piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.

– 2016-ųjų biudžetą dėl per didelio išlaidavimo kritikuoja net Europos Komisija. Kaip vertinate šią situaciją?

– Deja, nėra išnaudotos mūsų ekonomikos augimo galimybės. Gaila, kad valdžia pasidavė artėjančių rinkimų nuotaikoms ir stengėsi pabarstyti papildomai surinktų pinigų visiems, užuot pradėjusi gyventi pagal kišenę. O ekonomikos augimą visada galima išnaudoti sėkmingiausiai, kai sugebi priimti sprendimus, lemiančius, kad pinigų žmonės turėtų daugiau.

Vyriausybės sprendimas padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) yra nepakankamas. Jei būtume sugebėję išlaikyti šių metų išlaidų dydį, galėtume padidinti NPD iki minimalios algos, o tai reikštų, kad du vaikus auginanti šeima papildomai galėtų uždirbti iki 900 eurų, atskaičius mokesčius. El­gia­masi gana lengvabūdiškai – atsirado daugiau pinigų, tai ir padalykime juos perskirstydami biudžetą. Tai klaidingas kelias.

– Žodžiai „liberalas“ ir „liberalizmas“ kai kuriuose diskursuose pastaruoju metu įgijo tam tikrą neigiamą aspektą, esą tai griauna valstybės pamatus, vertybes ir pan. Kaip tai vertinate?

– Liberalioji demokratija yra tas kelias, dėl kurio Europa tapo labiausiai klestinčiu kraštu visame pasaulyje. Jei Europa būtų pasirinkusi nacionalizmo arba uždaros ekonomikos kelią, šiandien turėtume kraujuojantį pasaulio regioną, kuris būtų ne donoras, o paramos gavėjas. Girdžiu tą diskursą ypač po lapkričio 13-osios Paryžiaus įvykių, esą Europos liberalios demokratijos kelias yra „perdėtas“ ir reikia grįžti prie nacionalizmo, kai kuriose valstybėse matome jį atgimstantį.

Europos stiprybė ir vienovė yra jos įvairovėje. Jei būtume pasidavę nacionalistinėms emocijoms, pradėję kurti barjerus, užsidarinėti sienas, kurti 28 atskiras gynybines strategijas ir užsienio politikas, tai ISIS ir Vladimiras Putinas būtų pasiekę savo tikslą – su­griauti stiprią Europą, kuri savo sėkmę grindė liberalios demokratijos vertybėmis.

BFL

Šią savaitę į Lietuvą atvyko pirmoji pabėgėlių šeima iš Irako. Lietuva iš viso yra įsipareigojusi priimti 1105 karo pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų šalių. Šie skaičiai, kaip ir pats pabėgėlių atvykimo faktas, išmokų dydžiai, apgyvendinimo vieta, integracijos ir kitos galimos problemos, dirbtinai kausto lietuvių dėmesį jau kone metus. Tačiau nuo karų ar nelaimių į mūsų šalį atklystantys užsieniečiai, kaip ir šiuolaikinius pabėgėlius primenantys istorijos negandų ir vėtrų blaškyti tautiečiai, nėra jokia naujiena mūsų istorijoje.

Dovaidas PABIRŽIS

Uzbekistano sostinę Taškentą 1966-ųjų ba­lan­džio 26-ąją supurtė siaubingas že­mės drebėjimas, kurio epicentre, 3–8 kilometrų gylyje po žeme, seisminiai smūgiai siekė 7,5 balo pagal Richterio skalę. Didžiulė dalis miesto, ypač senesnė, buvo visiškai su­griauta, be pastogės liko 300 tūkst. žmonių.

Taškentas Šiauliuose

Šiauliuose gyvenančiam 51-ų Jevgenijui tuo metu buvo pusantrų metukų. Jo šeima iš Taškento patraukė į Šiaulius ir apsigyveno tuometėje Pirmūnų (šiandien – Rasos) gatvėje. Į du čia naujai pastatytus namus tuomet atvyko ne viena pabėgėlių iš Uzbekistano šeima. Tiks­lų skaičių dabar nustatyti jau sudėtinga, bet netrukus ir visas Šiaulių rajonas buvo pramintas Taškentu.

„Kai mes atvažiavome iš Taškento, čia viskas buvo labai puiku. Kiek atsimenu, žmonės buvo linksmi, draugiški, prie mūsų namo stovi darželis, jį lankiau. Taškente gyveno ne tik uzbekai, bet ir ukrainiečių, rusų. Kai daugelio jų namai sugriuvo, žmonėms stengėsi padėti Ukraina, Lietuva, kitos Baltijos šalys“, – pasakoja Jevgenijus.

Pasak jo, praėjus kuriam laikui, kai Taš­ken­to atstatymas įsibėgėjo, daugelis pamažu grįžo na­mo ar išsikraustė kitur. Tačiau jo šeima nu­spren­dė pasilikti Lietuvoje, nes čia gyveno ir gi­minės iš tėvo pusės

„Esu dėkingas Lietuvai, kad gyvenu čia, – sako Jevgenijus. – Kai atvažiavau, dar buvo laikas, kai žmoniškai nė vienos kalbos nemokėjau, paskui ėjau į lietuvišką lopšelį, į rusų mokyklą. Anais laikais visi vieni kitus pažinojome: kažkas pykstasi, kažkas džiaugiasi, bet ne­bu­vo jokių pykčių. Šventės, vestuvės, Nau­jie­ji metai – visas kiemas kartu švęsdavo. Šiandien aplinkybės šiek tiek pasikeitė, žmonės truputį rimtesni.“

Lietuvos uzbekų bendrijos „Pachtakor“ pirmininkė Kuisin-oi Zujienė pasakoja, kad uzbekai yra sėsli tauta ir po žemės drebėjimo į kitas šalis vyko negausiai, o ir tie, kurie pasitraukė, vos atstačius sostinę netrukus sugrįžo namo. Tačiau masiškai persikraustė rusų kariškiai ir kitų tautybių žmonės.

Šiauliuose pabėgėlių iš Uzbekistano jiems skir­tuose namuose Rasos gatvėje beveik neliko. 20 numeriu pažymėtame name iki šiol gy­ve­na tik dvi iš Taškento atvykusios šeimos, o 22-ajame tokių žmonių nebeliko nė vieno. Ta­čiau, kaip pasakojo 20-ojo namo pirmininkė Ri­manta Juškienė, jai neseniai teko dalyvauti vie­no kaimyno laidotuvėse, į kurias susirinko ne­mažai iš Uzbekistano atvykusių ir Šiauliuose iki šiol gy­ve­nančių žmonių, – ši bendruomenė iki šiol yra labai vieninga ir gerai pažįsta vieni kitus.

Emocijų nesukėlė

Šiaulių miesto garbės pilietis, tuomet Me­cha­nizacijos valdyboje dirbęs Zenonas Eimutis Sabalys prisimena, kad jokių ypatingų emocijų atvykėliai iš Uzbekijos tuomet nesukėlė. Ne­pa­sitenkinimas kilo tik dėl to, kad butų tuo metu laukę šiauliečiai turėjo laukti dar ilgiau, tačiau kultūrinių ar socialinių problemų nekilo.

„Ir jie rusiškai kalbėjo, ir mes mokėjome, tad susišnekėdavome, kažkokių ypatingų istorijų negirdėjau. Tačiau jie ilgai ten ir negyveno, po metų ar dvejų pradėjo grįžti, kai Taškentą atstatė, dalyvavo ten ir Lietuvos statybininkai. Po kelerių metų galbūt vienas kitas ir liko, bet tikrai nedaug“, – sako inžinierius.

Kaimynystėje gyvenantis šiaulietis Algirdas Juozapas Račys taip pat jokių problemų, susijusių su atvykėliais iš Uzbekistano, neprisimena. Pasak jo, pabėgėliams atsikrausčius šie du na­mai dar nebuvo galutinai įrengti, trūko ka­na­lizacijos ir vandens. Tačiau atvykėliai vis tiek buvo patenkinti. „Nei mes su jais susidraugavom, nei jie kam nors ką blogo darė. Žmonės nebuvo skandalingi ar triukšmingi, tikrai nieko ypatingo nebuvo“, – prisimena pašnekovas.

Šiaulių kraštotyrininkas, architektas Vilius Puronas prideda, kad dauguma iš Taškento atvykusių gyventojų vis dėlto niekaip į miesto gyvenimą neįsitraukė ir integracija nevyko – savo gimtinei sentimentų turintys uzbekai netrukus sugrįžo į tėvynę, o pasiliko tik atvykėliai rusai. Pasak jo, tam tikro buitinio erzelio būta, lietuviai kalbėjo, esą mažai dar rusų buvo, tai naujų privežė.

Vis dėlto tam tikrą pėdsaką šiauliečių sąmonėje šis procesas tikriausiai turėjo palikti, nes ir šiandien pasiteiravus, kur galima atrasti Taš­ken­tą, daugelis šiauliečių atsakytų: „Prie „Mildos“. Taip vadinosi čia netoliese veikęs res­toranas.

Z.E.Sabalys paaiškina, kad šiauliečiai mėgo rajonus vadinti tolimų ir egzotiškų kraštų pavadinimais. Priešais Taškentą buvo Besarabija, nors ten tikrai nebuvo žmonių iš Moldovos, o pats tolimiausias taškas nuo centro, sekant SSRS žemėlapio logika, buvo pramintas Sa­cha­linu. Iki šiol Šiauliuose nuskamba ir Kau­ka­zo rajono pavadinimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs istorikas Alvydas Nikžentaitis, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti bene labiausiai iš visų Lietuvos miestų, jie kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, dėl gatvėvardžių ar pavadinimų daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų.

Spitako tragedijos atgarsiai Lietuvoje

1988-ųjų gruodį kitas siaubingas žemės drebėjimas sukrėtė Armėniją. Katastofos epicentre, Spitako mieste, seisminiai smūgiai siekė 7,2 balo pagal Richterio skalę. Žuvo 25 tūkst. žmonių, daugiau nei pusė milijono neteko pastogės. Ir šiandien Spitako kapinės atrodo didesnės nei pats miestas, o ant daugelio antkapių pavaizduotas laikrodis, rodantis 11 val. 41 min.

Kaip pasakoja buvęs Lietuvos armėnų bendrijos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas, kvotų priimti pabėgėlius sovietinėms respublikoms tuomet numatyta nebuvo, nes Maskvos valdžia ne itin troško, kad Baltijos valstybės užsikrėstų „armėnišku ekstremizmu“. Likus ke­lioms savaitėms iki žemės drebėjimo Ar­mė­nijos Aukščiausioji Taryba paskelbė armėnų genocido pripažinimą, svarstė daugelį tuo metu nediskutuotinų klausimų, kilo pirmosios kibirkštys santykiuose su Azerbaidžanu. Je­re­vane jau buvo tikimasi atsakomojo politinio smū­gio iš Maskvos, kai šalį sukrėtė žemės drebėjimas.

„Niekas niekada nesurado fakto, jog būtų oficialiai skelbta, kad mes sutinkame priimti konkretų skaičių žmonių, nebuvo nieko aiškiai užfiksuota, kad kažkas yra atsakingas už konkretaus plano vykdymą“, – pasakoja R.Aru­tiunianas.

Pagalbą pabėgėliams ėmėsi organizuoti pro­fsąjungos. Nuspręsta, kad Lietuvoje bus priglausta apie 1,2 tūkst. armėnų. Iš pradžių pagelbėjo didžiosios gamyklos – armėnai buvo įdarbinti „Elfos“, Kuro aparatūros ir kituose fabrikuose.

„Mūsų komercijos direktorius buvo armėnas, dalis atvykėlių čia dirbo. Tuo metu buvo darbo jėgos stygius, cechuose daug laisvų vietų, įmonėje iš viso dirbo 5,5 tūkst. žmonių, iš kurių apie šimtą armėnų dirbo nuolat. Šiandien sprendžiame problemą, kur tūkstantį pabėgėlių įtalpinti, bet tuo metu „Elfoje“ mes iš Baltarusijos po 800 žmonių kiekvieną dieną veždavomės į darbą. Armėnai – draugiška tauta, apsistodavo šeimose, įsidarbinti sunkumų nebuvo“, – sako 1977–1992 m. „Elfos“ planavimo-ekonomikos skyriaus viršininko pareigas ėjęs Valentinas Stadalnykas.

R.Arutiunianas prisimena, kad po mėnesio armėnai buvo apgyvendinti Palangos „Ne­rin­gos“ ir „Gintaro“ poilsio namuose. Tuo metu ke­lialapiai į šiuos namus buvo skirstomi per profsąjungas, o žiemą jie būdavo apytuščiai, todėl ir nuspręsta pabėgėlius laikinai apgyventi čia. Palangoje buvo įkurta ir armėniška mokykla, kurioje daugelis mokinių išbuvo iki pavasario ir pabaigė mokslo metus.

Tuometis Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, specialios apgyvendinimo komisijos vadovas Feliksas Užpelkis sako, kad tuo metu žmonės armėnų atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai, dauguma pabėgėlius priėmė su užuojauta, stengėsi pagelbėti. Pa­šne­ko­vas neprisimena nė vieno teisminio ginčo ar konflikto, kilusio tarp vietinių ir atvykėlių.

„Galbūt pasitaikydavo, kad vaikai apsižodžiuodavo ar pasakydavo ką nors negražaus, bet labai jau menki tie dalykėliai buvo. Visur pabėgėliai buvo priimti draugiškai, o ir patys elgėsi draugiškai. Galbūt todėl, kad jie buvo apgyvendinti ne pas žmones, o valstybiniuose namuose, o žmonės tikėjosi, kad jie grįš į tėvynę“, – svarsto F.Užpelkis.

Tokį įspūdį susidarė ir buvęs Palangos vykdo­mojo komiteto pirmininkas Danius Puo­džius, prisimenantis tik oficialią sutikimo ceremoniją ir atvykusių žmonių pasveikinimą. Prieštaravimų iš palangiškių pusės D.Puodžius taip pat negirdėjo, jų problemos neužkrovė ir ant miesto, nes visas aprūpinimas buvo tiekiamas per poilsio namus.

Kiti „Veido“ kalbinti vyresnės kartos palangiškiai prisiminė tik vieną epizodą, kai policija tyrė mįslingą armėnės merginos kūdikio gimimo istoriją.

Liko trys armėnų šeimos

R.Arutiuniano teigimu, tam tikro palangiškių neigiamo nusistatymo pasitaikydavo: valdžios pa­rei­gūnai reikšdavo nepasitenkinimą dėl užimtų poil­sio namų ir mokyklos patalpų, armėnai su­lauk­davo finansinės paramos iš Sąjūdžio, o žmo­nės matydavo juos prekiaujant turguje ir tuo pik­tinosi. Buvo baiminamasi, kad aukštame „Ne­­rin­gos“ pastate gali kilti gaisras, kad armėnai už­ims poilsio namų vietas ir bus prastesnis vasaros se­zonas.

Tačiau bendras visuomenės dėmesio ir ažiotažo lygis tuo metu, palyginti su šiomis dienomis, buvo daug mažesnis. „Tada vyko daug įdomių dalykų, visuomenė buvo daug aktyvesnė, visapusiškesnė – juk buvo Sąjūdžio pradžia. Palangoje buvo platinami gandai, kad armėnai gaus čia butus ar ką kita, bet visa tai liko aplink Palangą. Armėnų bendrija labai dažnai čia važiavo, stengėsi pagelbėti, mes daug žinojome ir išgyvenome, bet iki Kauno ar Vilniaus tai nenukeliavo ir čia žmonės beveik nieko negirdėjo ir nežinojo“, – aiškina S.Arutiunianas.

Palanga tuo metu net neturėjo savo laikraščio, todėl armėnų pabėgėlių istorijos negalėjo sulaukti ir didelio žiniasklaidos dėmesio.

Dauguma armėnų Palangą paliko jau 1989-ųjų pavasarį, praleidę čia mažiau nei pusę metų. Ypač greitai išvyko pabėgėliai iš kaimų, nes jiems reikėjo pradėti pavasario darbus. Kiti į gimtinę sugrįžo kiek vėliau, laikinai Palangoje išsinuomojo būstą, įsidarbino. Pasak F.Už­pel­kio, nedarbo problemos tuo metu tikrai nebuvo, priešingai – darbo jėgos tuomet trūko. To­dėl rūpinamasi buvo tik besimokančiais vaikais bei daugiausia namie pasilikdavusiomis moterimis, o vyrai įsidarbino komunaliniame ūkyje, statybos treste, kai kurie jų dirbti kasdien vykdavo į Klaipėdą.

Maždaug per dvejus metus visi armėnai sugrįžo į tėvynę. R.Arutiuniano duomenimis, iš viso Palangoje ar kitur pasiliko daugiausia trys armėnų šeimos. Šiandien Lietuvos armėnų bendruomenę – apie 1,5 tūkst. žmonių – sudaro armėnai, į mūsų šalį atvykę kitu metu.

Armėnai yra ir dabartinės Europą krečiančios pabėgėlių krizės dalis. Apie 15 tūkst. Sirijos armėnų pabėgo į Armėniją. Kaip sako R.Arutiunianas, jei į Lietuvą atvyks Sirijos armėnų pabėgėlių šeimos, bendruomenė yra pasiryžusi prisidėti ir dalyvauti jų integracijos procese Lietuvoje.

Į Lietuvą traukė čečėnai

Jau atkūrus nepriklausomybę Lietuva susidūrė su nedidele karo pabėgėlių iš Čečėnijos banga. Savotiška politine tremtine galima pavadinti Baltijos čečėnų bendrijos vadovę Eminat Saijevą, kuri Džocharo Dudajevo vyriausybėje buvo užsienio reikalų viceministrė. 1994-aisiais atvykusi į Lietuvą atidaryti informacinio centro, ji sužinojo, kad tėvynėje prasidėjo karas – puolimą pradėjo Rusijos armija. Ministras jai pavedė likti Lietuvoje ir perduoti informaciją apie karą, vėliau ji buvo paskirta ir Čečėnijos atstove Lietuvoje. Iki šiol buvusi viceministrė gyvena Lietuvoje ir dalyvauja Čečėnijos egzilio vyriausybės, kuri susirenka 2–3 kartus per metus, veikloje.

Pirmojo Čečėnijos karo metu 1994–1996 m. į Lietuvą atvyko vos keletas karo pabėgėlių. Kur kas didesnė banga užplūdo 1999-aisiais ir vėliau, vykstant Antrajam Čečėnijos karui.

Per kelerius metus iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios į Lietuvą atvykdavo bent po kelis šimtus čečėnų. Pabėgėliai pa­prastai pereidavo sieną su Baltarusija arba iš­lipdavo Vilniuje iš tranzitinių traukinių į Kaliningradą. Pasak E.Saijevos, būtent dėl šios galimybės čečėnai pasirinkdavo Lietuvos kryptį, nors pabėgėliai iš kaimų apie mūsų šalį dažnai net nebūdavo girdėję. Latvijoje ir Estijoje pabėgėlių iš Čečėnijos nebuvo.

Kaip sako Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Čečėnijos ir Ičkerijos informacinės ir kultūrinės atstovybės vadovas Algirdas Endriukaitis, po Pirmojo Čečėnijos karo į Lietuvą atvykdavo politikų, ministrų, jie iš Lietuvos sulaukdavo bent simbolinės pagalbos. Be to, ir antrasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Mas­cha­do­vas buvo tarnavęs Lie­tu­vo­je, todėl čečėnai nuomonę apie mūsų šalį turėjo. Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl jie rin­kosi Lietuvą.

Dažniausiai pabėgėliai iš Čečėnijos apsistodavo Kaune ir Jonavoje. E.Saijevos teigimu, pastarasis miestas buvo populiarus, nes yra netoli Rukl­os, be to, čia mažos nekilnojamojo turto kainos.

Po Pirmojo Čečėnijos karo Lietuva priėmė 25 čečėnų studentus, kurie Vilniaus universitete mokėsi medicinos ir teisės. Pasak A.Endriukaičio, kai kurie iš jų studijų nebaigė, tačiau ypatingų nusiskundimų iš universiteto nesulaukta. Šiandien Lietuvoje gyvena ir dirba du iš šių studentų.

Pabėgėlių iš Čečėnijos srautas yra visiškai nuslūgęs, o iš viso mūsų šalyje gyvena apie 60 čečėnų. Lietuvos prieglobsčio suteikimo politika jų atžvilgiu pasikeitė maždaug 2008-aisiais. Nuo tada Čečėnija traktuojama kaip saugi valstybė, kur karas nevyksta. Didžioji dalis čečėnų pabėgėlių, kurie nebuvo išsiųsti atgal į tėvynę, išvyko į Vakarų Europą – Prancūziją, Skandinavijos valstybes, Austriją.

Tačiau ši, nors iš pažiūros ir nedidelė karo pabėgėlių banga paliko šiokį tokį pėdsaką lietuvių sąmonėje. Per reguliariai atliekamas so­cio­logines apklausas, kai klausiama, kokių žmo­nių nenorėtumėte savo kaimynystėje, če­čė­nai visuomet yra tarp labiausiai nepageidaujamų.

„Manau, kad tai dėl Rusijos propagandos, ir Lietuvoje kai kurie laikraščiai nelabai gerai rašo arba perrašo iš Rusijos spaudos, kad čečėnai yra teroristai. Propaganda yra svarbus dalykas, ir čečėnams sunku gyventi su tokiomis etiketėmis, – aiškina E.Saijeva. – Daug konfliktų tarp rusų ir čečėnų kildavo Rukloje, galima sakyti, kovos iš Rusijos persimetė ir čia.“

XX amžiaus humanitarinės krizės

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje galima rasti ne vienos pabėgėlių krizės, kurių epicentre buvo ir patys lietuviai, pėdsakų.

Kaip „Veidui“ aiškino Stanfordo universiteto istorikas, pastaruosius dvejus metus tarptautiniam tyrimų projektui „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai XX amžiaus Lietuvoje“ vadovavęs dr. Tomas Balkelis, Lietuva išgyveno dvi dideles humanitarines krizes, kurias sukėlė pasauliniai karai.

Bet pagrindinis jų bruožas buvo ne žmonių antplūdis, o masinės priverstinės gyventojų migracijos arba perkėlimai. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos gubernijų pasitraukė ir buvo išvaryti maždaug pusė milijono gyventojų. Gyvendami tremtyje jie daug iškentėjo, o po karo tik apie du trečdalius grįžo į nuniokotą kraštą. Ši humanitarinė krizė palietė ne vien Lietuvą, bet ir visą buvusios Rusijos imperijos paribį – iš viso apie 5 mln. įvairių tautų pabėgėlių.

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios Lietuvos valstybės valdžia iš pradžių skatino masinį pabėgėlių grįžimą iš Rusijos, o ypač buvo kviečiami išsilavinę žmonės, kurių trūko kuriant valstybę.

„Bet vėliau tie, kurie buvo laikomi bolševikų simpatikais, buvo siunčiami atgal. O dideliam skaičiui Lietuvos žydų tiesiog nebuvo leista grįžti į savo gimtus namus Lietuvoje. Dešinioji spauda visuomenę gąsdino pabėgėlių atnešamomis užkrečiamomis ligomis. Panašus medicininis diskursas girdimas ir šiandien. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pabėgėliai buvo integruoti ir smarkiai prisidėjo prie valstybės kūrimo“, – sako istorikas.

Kita didelio masto pabėgėlių krizė kilo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai į Lietuvą atvyko apie 30 tūkst. nuo karo bėgančių Lenkijos piliečių, kuriems buvo teikiama valstybės ir tarptautinių pabėgėlių agentūrų pagalba. Tačiau, pasak T.Balkelio, pasinaudodama pabėgėlių krize, bandydama sulietuvinti 1939 m. rudenį atgautą Vilnių Lietuva nusprendė nesuteikti pilietybės daugiau nei 100 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų, todėl jie praktiškai buvo paversti pabėgėliais, nors oficialiai ir vadinti „ateiviais“.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje sukėlė dar skaudesnę humanitarinę krizę. T.Balkelio duomenimis, sovietų valdžia 1941–1958 m. priverstinai iškeldino apie 445 tūkst. Lietuvos gyventojų – lietuvių, vokiečių, lenkų. Dar apie 220 tūkst. buvo deportuoti arba įkalinti, tarp jų – apie 130 tūkst. tremtinių. Naciai iš Lietuvos darbams išvežė ir įkalino apie 100 tūkst. žmonių ir nužudė apie 200 tūkst. žydų. O ištuštėjus kraštui, trūkstant darbo jėgos, po karo į Lietuvą buvo perkelta nemažai rusų.

„Pasaulinių karų sukeltos krizės, kaip ir dabartinė, buvo tarptautinės, o jas, kaip ir dabartinę, sukėlė agresyvi valstybių politika. Žvelgiant vien į statistiką, dabartinė krizė yra kur kas mažesnė negu abi pokarinės, tačiau ji išgyvenama po ilgo taikos ir ramybės laikotarpio Europoje, todėl jos pasekmės europiečiams atrodo šokiruojančios ir netikėtos. Bet nepamirškime, kad ir pokariu į Europą nuolat atvykdavo pabėgėlių bangos: iš Vengrijos 1956-aisiais, vėliau iš Vietnamo ir Balkanų“,  – aiškina istorikas.

Pasak jo, tokio elemento, kaip „atvykėlio priglaudimas“, mūsų tautinėje tapatybėje apskritai beveik nėra. O tai savotiškas paradoksas, turint galvoje, kad lietuviai – viena labiausiai migruojančių Europos tautų.

T.Balkelis primena, kad lietuviai buvo aktyvūs ekonominiai migrantai iš carinių Lietuvos gubernijų, ką jau kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius.

„Galbūt tai susiję su mūsų ilgalaike istorija, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tikras įvairių tautybių ir religijų žmonių katilas. Tautinė valstybė atsirado vėlai ir labai sunkiai bei skausmingai dorojosi su šiuo daugiasluoksniu palikimu. Neturime pamiršti, kad dabartinis demografinis Lietuvos visuomenės veidas buvo suformuotas per ir po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir masinio lenkų iškeldinimo. Nedėkinga Lietuvos geopolitinė padėtis, nedraugiški kaimynai formavo mūsų mentalinį uždarumą visiems atvykėliams. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad vien istorija lemia dabartinę visuomenės elgseną. Lietuva nėra nesikeičiantis monolitas ir jos ateities veidą lems ne vien išorės jėgos, bet ir politikų bei pačios visuomenės pasirinkimai“, – įsitikinęs istorikas.

BFL

Lietuvos didvyris, tikras patriotas, iki panagių kariškis su savo garbės kodeksu, galintis kartu su pareigūnais nubėgti 10 kilometrų, o ne vien sėdėti ir vadovauti štabe. Taip apie buvusį Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadą Sergejų Madalovą (70) atsiliepia daugelis su juo susidūrusių kolegų.

Dovaidas PABIRŽIS

„Jis yra žmogus, išmanantis savo reikalą. Apie 1993 metus kartu dalyvavome kursuose apie krizių valdymą ir kovą su terorizmu JAV, jau tada jis kalbėjo angliškai, buvo matyti, kad tai specialistas, kuris žino, ką kalba. Nuo tų laikų atsimenu jį kaip didelį mūsų valstybės draugą, laikantį Lietuvą savo antrąja tėvyne“, – buvusį VST vadą apibūdina brigados generolas, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų Česlovas Jezerskas.

Įspūdį daro ir rami, solidi, šiek tiek rusiško akcento atskiesta generolo kalba, iš pažiūros šaltai ir užtikrintai atremianti bet kokius jam mestus šešėlius ar kaltinimus.

Tačiau tuo pat metu akis bado skandalinga situacija jo buvusioje tarnyboje: šimtai giminystės ryšiais susijusių darbuotojų, fiktyvūs įdarbinimai, valstybei galbūt nelojalūs ir Rusiją garbinantys pareigūnai, VST poligonuose laisvai šaudantys bei Lietuvos šaulius užgauliojantys Rusijos desantininkų uniforma pasipuošę veikėjai, angaruose saugomos privačios jachtos, tarnybos transportui rūdijant lietuje.

Daugumą šių faktų žiniasklaidai atskleidė pusmetį VST vadovaujantis pulkininkas, buvęs Karo policijos vadas Ričardas Pocius, netiesiogiai dėl šios padėties apkaltindamas į atsargą išėjusį buvusį tarnybos vadovą generolą S.Madalovą.

„Atėjęs čia jaučiuosi kaip Sovietinėje armijoje su „didžiosios“ armijos sindromu vidury Lietuvos. Čia viskas grindžiama šeimynine ir giminės ranga, privačiais interesais ir nelegaliais verslais, ir visa tai turi politinę priedangą bei gražią paradinę pusę. Paradai, „pakazuchos“, viešieji ryšiai ir politinis protekcionizmas – tarnybos prioritetas, tarnyba buvo pristatoma vos ne kaip elitinė. O iš tikrųjų vidus yra supuvęs ir merdintis“, – vaizdžiai padėtį nušvietė R.Pocius.

Tokia padėtis nesusiklosto per vieną naktį, todėl akivaizdu, kad generolui S.Madalovui VST ilgą laiką netrukdomai leista tvarkytis savarankiškai. Neoficialiai buvo galima išgirsti tarnybą vadinant asmenine S.Madalovo kariuomene, kurios pareigūnai besąlygiškai paklūsta tik savo vadui.

Tačiau brandžioje demokratinėje valstybėje pirmoje vietoje visada yra institucijos, o ne joms vadovaujanti asmenybė, kuriai pasikeitus kyla abejonių dėl pareigūnų lojalumo ir veiklos. Tad kaip šiam generolui pavyko taip ilgai kurti tarnybą, kurios organizacija ir veikimo principai labai primena „valstybę valstybėje“?

Pasižymėjo sunkmečiu

Čečėnas S.Madalovas gimė 1945-ųjų birželį. Sovietų okupacijos metais tarnaudamas Sovietinės armijos daliniuose Lietuvoje ir kitur gavo pulkininko laipsnį. 1986-aisiais atsisakęs dalyvauti gresiančiame pilietiniame kare Uzbekistane iš kariuomenės pasitraukė ir ėmėsi verslo.

1991-aisiais tuometis vidaus reikalų viceministras Arvydas Svetulevičius prikalbino S.Madalovą grįžti į Lietuvą ir kurti vidaus tarnybos pulką. Situacija tuomet buvo ne iš lengvųjų – iš Maskvos valdomos sovietinės vidaus reikalų struktūros grasino nutraukti Lietuvos kalėjimų apsaugą ir paleisti apie 13 tūkst. nuteistųjų į laisvę. S.Madalovas skubiai ėmėsi tarnybos, galinčios perimti šią funkciją, formavimo. Sudėtingomis sąlygomis – kai kurie pirmieji kalėjimų sargai budėjo ir su mediniais automatais, bet tai pavyko sėkmingai įgyvendinti.

„Kai jam buvo patikėta sukurti kalėjimų apsaugą, tuomet pulkas net uniformų neturėjo, su senomis sovietinėmis budėjo, tik Vyčio ženklelius ant jų prisisiuvo“, – giria S.Madalovą Č.Jezerskas.

Viena iš pasakojamų istorijų apie 1-ąjį pulką – iš 1992-ųjų vasaros. Tuomet buvo suimtas ir Lukiškėse įkalintas Lietuvoje dar dislokuotos Rusijos kariuomenės jūrų pėstininkų brigados vadas Ivanas Černychas, užsimojęs tapti Klaipėdos kariniu gubernatoriumi. Tuomet pasklido kalbos, kad Rusijos 7-oji oro divizija nusprendė jėga jį išvaduoti. Ginti Lukiškių kalėjimą buvo nutarta patikėti 1-ojo pulko savanoriams. Į Vilnių atvyko daugiau nei 100 pareigūnų, kurie saugojo kalėjimą 10 dienų. Tiesa, stoti į mūšį tuomet neprireikė, krizė buvo išspręsta politinėmis priemonėmis.

„Tai buvo unikalu – paskirti čečėną vadovauti tokiai struktūrai. Buvo ir tam tikros rizikos, kita vertus, tuo metu tarp Lietuvos ir Čečėnijos susiklostė geri santykiai. S.Madalovas kai kuriems Lietuvos politikams buvo reikalingas ir kaip tarpininkas“, –  pasakoja buvęs vidaus reikalų ministras (1992–1996) Romasis Vaitekūnas.

Jis vardija ir daugiau sudėtingų to meto situacijų, su kuriomis S.Madalovo vadovaujamas pulkas sėkmingai tvarkėsi arba bendradarbiavo su kitomis institucijomis: Pasienio policijos departamento kūrimas, popiežiaus Jono Paulio II vizitas Lietuvoje 1993 m., pakaunės savanorių maištas.

„Jį dabar kaltina tuo, kad pasinaudojo Jurijaus Borisovo sraigtasparniu, bet mes taip ir darėme –  iš kur tik galėjome gauti kokių nors išteklių, tuo ir naudojomės. 1994 m. susiklostė geri santykiai su Artimosios Pomeranijos ministru, buvau pas juos sykį, S.Madalovas buvo du kartus. Ten mūsų ir klausia: nurašome visą automobilių parką, Vakarų Vokietija mus perginkluoja, norite – padovanosime jums? Taip gavome 300 automobilių su draudimu ir atgabenimu, tereikėjo iš Klaipėdos pasiimti, nemažai gavo ir S.Madalovas. Padėvėti automobiliai tie buvo, bet mes neturėjome ir tokių“, – prisimena tuometis vidaus reikalų ministras.

Seimas – prieš V.Adamkaus veto

Iki pat 2004-ųjų vidaus tarnybos pulkų pagrindą sudarė šauktiniai kariai, kurių čia tarnavo daugiau nei tūkstantis, todėl ne kartą buvo keliama idėja prijungti šiuos pulkus prie kariuomenės. Vis dėlto 2002-aisiais pradėta jų reorganizacija, pamažu pereinant prie profesionalios tarnybos. Tuo metu buvo nuspręsta priimti specialų įstatymą ir pulkus reorganizuoti į Vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldžią VST.

Tarp tarnybai numatytų užduočių buvo riaušių ir kitų neramumų malšinimas, strateginių objektų ir Lietuvoje apsilankančių svarbių asmenų apsauga, kalinių konvojavimas, dingusių žmonių paieška. VST pareigūnai taip pat teikia pagalbą kariuomenei, policijai ir pasieniečiams, atlieka specialias kovines užduotis, vasarą palaiko viešąją tvarką kurortuose.

2006–2007 m. svarstant tarnybos ateitį Seime susidūrė dvi priešingos pozicijos: arba vidaus tarnybos pulkus perduoti policijos struktūroms, arba steigti atskirą tarnybą – VST. Seimas pasirinko pastarąjį variantą, kurį vetavo Prezidentas Valdas Adamkus, tačiau Seimas V.Adamkaus veto tuomet atmetė.

Tuometis vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys „Veidui“ aiškino, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių egzistuoja specialūs padaliniai, skirti ypatingoms užduotims vykdyti, o viena pagrindinių šios tarnybos funkcijų yra gana represinė – atkurti viešąją tvarką po masinių riaušių ar neramumų.

„Turint galvoje, kad policininko paskirtis viešajame gyvenime yra būti tarsi žmogaus pagalbininku ar gynėju, tam tikrose situacijose, kai siaučia minia sirgalių ar chuliganų, pareigūnas su ta pačia uniforma negali panaudoti specialiųjų priemonių, kai nėra kažkokio aiškaus ir konstatuoto nusikaltimo. Priemonių prieš civilius neturėtų imtis pareigūnas, kurį žmogus laiko savo pagalbininku. Tokios pajėgos turi būti ir specialiai parengtos, ypač svarbus kovinis, fizinis pasirengimas, taip pat ir psichologija“, –  gina VST variantą R.Šukys.

Argumentas, kad tokia tarnyba būtina, pasak buvusio vidaus reikalų ministro, buvo Bronzinio kario perkėlimo Estijoje istorija. Estai tokių specialių pajėgų neturėjo ir dėl to kilo rimtų problemų, teko net ikiteisminio tyrimo pareigūnus skubiai mobilizuoti, aprengti uniformomis ir siųsti į gatves rusų riaušių malšinti. Nepakako net specialiųjų priemonių, todėl kreiptasi pagalbos į kitas šalis. Padėti Estijai tuomet ėmėsi ir Lietuva.

Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje, kai 2009 m. pradžioje prie Seimo susirinko naktine mokesčių reforma nepatenkinti žmonės ir chuliganai. Tuomet neramumams numalšinti buvo pasitelki VST pareigūnai.

S.Madalovas sugebėjo vinguriuoti

2007-aisiais, kai sujungus Kauno ir Vilniaus vidaus tarnybos pulkus buvo sukurta VST, jai vadovauti paskirtas pulkininkas S.Madalovas. Kaip teigia R.Šukys, kandidatų, atitinkančių įstatyme nurodytus kriterijus, tuomet buvo keletas, bet S.Madalovas buvo užsirekomendavęs kaip labai principingas, padorus ir kvalifikuotas. Be to, vienas pasirinkimo motyvų buvo ir tas, kad VST vadavietę nuspręsta įkurdinti Kaune. Dėl šių priežasčių abejonių nekilo nei socialdemokratų premjerui Gediminui Kirkilui, nei kitiems Vyriausybės nariams.

Kad tiek metų išliktum Kauno vidaus tarnybos pirmojo pulko, o vėliau VST vadu, nuo pat 1991-ųjų reikėjo turėti politinį užtarimą ir palaikymą tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino buvęs vidaus reikalų ministras R.Vaitekūnas, S.Madalovą visuomet labiau palaikė dešinieji. Šis „Veido“ pašnekovas pabrėžia generolo sugebėjimą diplomatiškai vinguriuoti tarp įvairių politikų, siekiant visokeriopai padėti savo tarnybai.

„Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją vieni politikai labiau mėgsta Krašto apsaugos ministeriją, kiti – Vidaus reikalų ministeriją, yra toks savotiškas susipriešinimas. Paprasčiausiai jie laukia, kuri struktūra prašaus pro šalį, o tada mes tai sureikšminame. Tai kenkia Lietuvai. Bet S.Madalovas viešai niekada nepolitikavo, nėra nieko pasakęs“, – sakė „Veidui“ buvęs ministras R.Vaitekūnas.

Kita vertus, ilgo S.Madalovo buvimo aukštumoje receptas gali būti ir paprastesnis. Ne paslaptis, kad daugelis VRM struktūrų finansuojamos nepakankamai, tačiau iš VST dėl to jokių skundų ar protestų politikai niekada ir nesulaukdavo.

„Jis yra tikras kariškis, gauna įsakymą ir jį vykdo. VRM, o aš vadovavau per pačią krizę, per didžiausią pinigų trūkumą, didesnių problemų dėl mažesnio finansavimo turėjome su policija – buvo visko: demonstracijų, policininkai vaikščiojo basi ar pakirptais kruvinais sparnais. Su VST ir generolu S.Madalovu taip niekada nebuvo – paaiškini, kad krizė, pinigų nėra, o jis atsako: taip, aš supratau, yra biudžetas, ir vykdysiu, nėra pinigų tai nėra, galbūt bus rytoj“, – pasakoja 2008–2012 m. VRM vadovavęs Raimundas Palaitis.

Pasak jo, tuomet jokios neigiamos informacijos, išskyrus apie pareigūnų muštynes ne darbo metu, nebuvo. Buvęs ministras atmetė ir teiginius, kad VST nebuvo tinkamai prižiūrima ir tikrinama. R.Palaitis dabar aiškina, kad tai darė Valstybės saugumo departamentas. Tuo metu skubos tvarka buvo priimtas ir įstatymas, leidęs pratęsti S.Madalovo galimybę vadovauti, iki jam sukaks 65-eri. Po to R.Palaitis pratęsė terminą net iki 70 metų. Tam pritarė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Seimas priėmė įstatymo pataisą ir pakeitė tą tarnybos laiko limitą. Taip tapo galima S.Madalovui pratęsti tarnybą, ji ir buvo pratęsta. Negaliu komentuoti Seimo veiksmų, čia yra 141 tautos atstovas, o ministrai tik vykdo įstatymus“, – tuometį sprendimą komentuoja ministras. Jis nutyli, kad ir pats su bendrapartiečiu R.Šukiu prisidėjo prie kuo skubesnio šios pataisos priėmimo.

Kodėl triukšmas kilo dabar?

Atrodo, kadencijos pabaigoje S.Madalovui nepavyko užtikrinti visiškos VST vadovybės kontrolės. Žiniasklaidoje jau nuskambėjo istorija apie tai, kaip VST priklausančiame Rūdninkų poligone čia treniruotis norėjusi Šaulių sąjunga pernai susidūrė su nedraugiškai nusiteikusiais ir Rusijos kariuomenės uniforma vilkinčiais vieno sostinės šaudymo klubo nariais.

Kai buvo bandoma kreiptis į VST vadus, VST Vilniaus dalinio vadas Sandrius Survila, „Veido“ šaltinių žiniomis, tuomet priminė, kad Vilniuje vadovauja jis, o S.Madalovo į tai nebūtina painioti.

S.Madalovas iš VST vadų buvo atleistas šių metų viduryje. Nepaisant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atliekamo tyrimo dėl nenusišalinimo sprendžiant sau artimų asmenų tarnybos reikalus, liepą Prezidentė D.Grybauskaitė apdovanojo jau atleistą iš darbo S.Madalovą ordinu. Nuo tada, kai Šaulių sąjunga informavo valstybės vadovus ir kitas valstybės institucijas apie istoriją su rusiškomis uniformomis vilkinčiais veikėjais Rūdninkų poligone, buvo praėjęs pusmetis. „Veido“ žiniomis, įsikišus Prezidentūrai šis poligonas buvo uždarytas lygiai prieš metus.

Pulkininkas R.Pocius informaciją apie padėtį VST paskelbė netrukus po to, kai sprendimą likti savo poste pranešė ministras Saulius Skvernelis. Vėliau paaiškėjo, kad skandalinga padėtis VST jau kurį laiką stebima, nors surinktą medžiagą apie tai teisėsaugai ketinama perduoti tik kitąmet.

R.Pocius papasakojo ir apie apverktinos būklės BTR šarvuočius, prastą pareigūnų apginklavimą standartų neatitinkančiais automatais „Kalašnikov“, tuščius amunicijos sandėlius, kuriuos dar labiau ištuština nuolat rengiami šou aukštiems valdžios atstovams. Todėl toks R.Pociaus ėjimas gali būti suprantamas ir kaip bandymas atkreipti dėmesį ir galbūt gauti papildomo finansavimo ar paramos.

„Veido“ kalbinti pašnekovai piktai vertino naujojo VST vado ėjimą į viešumą. Visi aiškino, kad tokius dalykus karininkams derėtų slėpti, o su problemomis reikėtų tvarkytis patiems arba kreiptis pagalbos į valdžią. Kita vertus, visi, kurie Lietuvoje yra ką nors veikę, supranta, kad tik viešumas gali priversti politikus imtis greitų ir ryžtingų priemonių pradėti reformas, kurioms VRM sistemoje ypač priešinasi įtakingos profsąjungos.

Akivaizdu, kad S.Madalovo ir panašių pareigūnų veiklos tipas bei metodai labai tiko ir atrodė normalūs pereinamųjų laikų suirutėje, kenčiant nuolatinį nepriteklių, kai pasižymėjęs karininkas gali pagal savo supratimą ir gebėjimus tvarkytis pats, bet tokios ir panašios improvizacijos nebėra pateisinamos praėjus 25-eriems atkurtos nepriklausomybės metams. Lietuvoje galioja ar bent jau turėtų galioti ES standartai ir normos.

BFL

Kokią įtaką valstybės raidai turi organizuoto nusikalstamumo lyderiai? Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje dėl tiesioginės jų įtakos abejonių kyla nedaug: dar „perestroikos“ laikais suvešėjęs reketas kita kryptimi pasuko daugelio pirmųjų šalies verslininkų veiklos kryptį, o masinė privatizacija sukrovė turtus daugumai mafiozų ir legalizavo nešvarius jų pinigus. Vėliau šiuos pereinamojo laikotarpio ir ekonominės suirutės procesus pakeitė labiau „tradiciniai“ nusikalstami užsiėmimai: prekyba narkotikais, kontrabanda, pinigų padirbinėjimas, prostitucijos organizavimas.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo kriminalinių susivienijimų rankos jau nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia nukentėjo jiems nepaklusę ir duoklę atsisakę mokėti pirmieji verslininkai bei kitų organizuotų grupuočių nariai, tapę nesibaigiančių gaujų tarpusavio kivirčų aukomis. Bet per nepriklausomybės 25-metį banditai įvykdė ir keletą rezonansinių nužudymų, kuriuos galima traktuoti kaip pasikėsinimą į Lietuvos valstybės pamatus.

Savo nevaržomo siautėjimo aukštumoje „Tulpiniai“ nužudė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiąjį prokurorą Gintautą Sereiką bei „Mažeikių naftos“ vadovą Gedeminą Kiesų, jo sūnų Valdą ir vairuotoją Alfonsą Galminą. „Vilniaus brigada“ suorganizavo jų veiklą visuomenei nušvietusio žurnalisto Vito Lingio nužudymą, kaunietis Vladas Beleckas – kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystę ir jo meno kolekcijos pagrobimą.

Buvusiomis nusikaltėlių pasilinksminimo vietomis, dvarais ir vilomis iki šiol nusėtas Lietuvos miestų ir miestelių peizažas. Daugelis jų – „Tulpinių“ dvaras Ėriškių kaime, restoranas „Vilija“ Kaune, Henriko Daktaro vasarvietė, Dekanidzių dvaras ir kiti savo „šlovingą“ praeitį menantys pastatai virtę apleistais, krūmais ir medžiais apaugusiais vaiduokliais, prie kurių daugeliui ir dabar nejauku artintis.

Ir šiandien šešėlinio pasaulio atstovų istorijos kausto visuomenės dėmesį. Žurnalisto Dailiaus Dargio knygos, pasakojančios Lietuvos mafijos istorijas, sulaukė milžiniško populiarumo ir ne vieno papildomo leidimo. Kai kuriose televizijose „Kriminalų“ rubrika sudaro per trečdalį dienos naujienų eterio laiko, o šiai temai skirtų publicistinių laidų reitingai visada išlieka aukštumose.

„Mafijos tėvu“ tituluojamas Vidas Antonovas kone kas savaitę šmėžuoja televizijos laidose, o nusikalstamo pasaulio kronikos yra tarp populiariausių pranešimų naujienų portaluose. Dešimtmetį visuomenę intrigavo H.Daktaro 2001 m. kalėjime parašyta autobiografinė knyga „Išlikti žmogumi“, kuri dešimtmetį plito neoficialiai, iš rankų į rankas, kol 2011-aisiais sulaukė oficialaus leidimo 3 tūkst. vienetų tiražu.

Nusikalstamo pasaulio lyderiai ir jų „pasiekimai“ neabejotinai formavo, o daliai visuomenės iki šiol tebeformuoja supratimą apie tai, kas yra „tikrasis“ vyriškumas, garbė, santykiai, koks yra siektinas gyvenimo būdas, stilius ir laisvalaikis. Šie žmonės darė įtaką kai kurių visuomenės sluoksnių įvaizdžiui, skoniui ir estetikos suvokimui.

Nevaržomas organizuotų gaujų, peržengusių nacionalinių valstybių sienas, siautėjimas vertė glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis. Borisas Dekanidzė buvo sulaikytas Rygos senamiestyje ir beveik slapta pergabentas į Lietuvą, bendros operacijos vykdytos su Rusijos, Lenkijos pareigūnais.

Kartais banditų siautėjimas net sukiršindavo kaimynines valstybes: dėl vilkikų grobimu užsiėmusios gaujos veiklos Latvija Lietuvai 2002-aisiais net įteikė notą. Įstojus į ES, atsivėrus sienoms ir prasiplėtus nelegalios veiklos geografinėms galimybėms, neišvengiamai suintensyvėjo bendradarbiavimas su Vakarų Europos teisėsauga.

Įtakingiausios – didžiųjų miestų gaujos

Įtakingiausio nusikaltėlio vardas atiteko Henytei, kuris daug metų buvo ir iki šiol tebėra organizuoto nusikalstamumo Lietuvoje simbolis. Ilgą laiką H.Daktaras sugebėjo išlikti nebaudžiamas: kalėjimu iki gyvos galvos Klaipėdos apygardos teismas jį nuteisė tik 2013-aisiais. Šiemet Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H.Daktaro skundą ir paliko galioti tą pačią bausmę.

Nustatyta, kad „Daktarų“ grupuotę jos lyderis kūrė nuo 1992–2000 m. „Daktarai“ nuteisti už 6 žmogžudystes, turto prievartavimą, ginklų laikymą ir kitus sunkius nusikaltimus. Nusikalstamo pasaulio „autoritetą“ nuspręsta suimti 2008-aisiais, tačiau tuomet H.Daktaras pasislėpė užsienyje. Po metų jis buvo sulaikytas Bulgarijoje ir į tėvynę parskraidintas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“.

Įtakingiausių kriminalinio pasaulio žmonių dešimtuke aukščiausios vietos atiteko asmenims, kurie kadaise „valdė“ didžiausius Lietuvos miestus: „Vilniaus brigada“ – sostinę, H.Daktaras ir Remigijus Daškevičius – Kauną, Sigitas Gaidjurgis – Klaipėdą, „Princų“ grupuotė – Šiaulius, „Tulpiniai“ –  Panevėžį.

Jau kuris laikas visos šios grupuotės yra išardytos, o jų vadeivos arba leidžia laiką kalėjime, arba iškeliavo anapilin. H.Daktaras, S.Gaidjurgis, „Tulpiniai“ Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis šiuo metu įkalinti iki gyvos galvos. „Vilniaus brigados“ lyderiui B.Dekanidzei 1995 m. įvykdyta mirties bausmė. Iš „Princų“ lyderių ketverto gyvi liko Vladas Baranauskas ir Vladas Stanaitis. Kauno Žaliakalnio nusikaltėlių autoritetas R.Daškevičius krito nuo žudiko kulkos 2001-aisiais.

Organizuotas nusikalstamumas nemiręs

7-oje ir 8-oje vietoje atsidūrė naujosios kartos kriminalinio pasaulio veikėjai, išgarsėję senajai kartai jau nulipus nuo pjedestalo. Kaune veikusių „Agurkinių“ lyderis Saulius Velečka nuo 2013-ųjų už grotų laukia teismo nuosprendžio. Per plačią operaciją tuo metu buvo suimta apie pusšimtį su grupuote siejamų asmenų.

Tų metų lapkritį pranešta, kad Lietuvos ir Rusijos teisėsaugininkams pavyko uždaryti narkotikų tranzito iš Rusijos į Europos Sąjungą kanalą. Sutriuškinta grupuotė per savo veiklą galėjo uždirbti iki pusantro milijardo JAV dolerių, o jos vietininkas Lietuvoje ir buvo S.Velečka.

„Agurkiniai“ kaltinami ir verslininko Vidmanto Sadausko nužudymo organizavimu, pasikėsinimu nužudyti, neteisėtu ginklų ir šaudmenų laikymu bei kitais nusikaltimais. Manoma, kad gauja turėjo užtarėjų Kauno teisėsaugoje, o jų veikla rimčiau pradėta tirti, kai iš sostinės buvo komandiruoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

Apie tai, kad senuosius banditus keičia naujoji karta, dar kartą išgirdome 2010-aisiais, kai „Aro“ pareigūnai suėmė daugiau nei 50 „Lapinų“ grupuotės, kuriai vadovavo iki šiol nuo teisėsaugos besislapstantis Justas Belousovas, narių. Nusikaltėliai maždaug nuo 2002-ųjų užsiėmė nelegalia prekyba narkotikais stambiu mastu ir siekė perimti visą šią prekybą į vienas rankas. Tačiau narkotikai nebuvo vienintelis nusikaltėlių pajamų šaltinis – jie taip pat kaltinti sukčiavimu, turto prievartavimu. Per kratas grupuotės arsenale buvo rasta apie 40 ginklų, jiems priskiriama bent viena žmogžudystė.

Šių metų vasarą pagrindiniams „Lapinams“ skirtos 10–16 metų laisvės atėmimo bausmės. Kita dalis grupuotės vadeivų už grotų pasiųsti dar pernai.

Pranešimų apie stambų reketą, automobilių sprogdinimus, susišaudymus ir užsakomąsias žmogžudystės pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo, tačiau kita organizuota nusikalstama veikla – nelegali kontrabanda per sieną – iki šiol yra dažna ir galutinai nepažabota. Dėl kontrabandos, kurią vykdo ir pavieniai pasienio gyventojai, ir stambios organizuotos grupuotės, valstybės biudžetas kasmet netenka nemažų sumų, skaičiuojamų šimtais milijonų. Vien pernai, tyrimų duomenimis, ši suma galėjo siekti apie 300 mln. Lt. Todėl paskutinės dvi pozicijos įtakingiausių kriminalinio pasaulio atstovų dešimtuke atiteko būtent kontrabandos stambiu mastu organizatoriams.

„Tikruoju kontrabandos tėvu“ tituluojamas Marijanas Taraškevičius šiemet nuteistas dėl per žaibiškus apiplėšimus pavogtų daiktų įsigijimo bei realizavimo, pernai – dėl kokaino įgijimo ir pardavimo. Kitoje byloje M.Taraškevičiaus, kuris buvo sulaikytas 2011-ųjų lapkritį, gauja kaltinama padariusi milijoninę žalą valstybei, kontrabanda gabenant cigaretes ir narkotines medžiagas. Šioje byloje valstybė yra pareiškusi 23 mln. Lt (6,6 mln. Eur) civilinį ieškinį.

„Kontrabandos karaliaus“ titulą jau anksčiau pelnęs Vilius Karalius šiuo metu yra teisiamas didžiausioje kontrabandos byloje nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos istorijoje.

Tyrimo duomenimis, cigarečių kontrabanda iš Baltarusijos bei Rusijos ir neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis jo vadovaujamos grupuotės buvo vykdoma Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje 2009–2011 m. Per šį laikotarpį vilkikais neteisėtai buvo įvežta ir išvežta cigarečių, kurių muitinė vertė viršijo 35 mln. Lt, o bendra kyšių, kurie perduoti Baltarusijos ir Lietuvos muitinės pareigūnams, suma siekia daugiau nei milijoną litų.