BFL

Net sunku patikėti, kad visada jaunatviška grupė „Biplan“ scenoje praleido jau dvidešimt metų. Šią sukaktį grupė rudenį paminės koncertiniu turu per Lietuvą. Su svarbiausiu kolektyvo duetu – Maksu Melmanu ir Olegu Aleksejevu kalbėjomės ne tik apie turtingą grupės kūrybą: šiandien „Biplan“ koncertuoja Maidane ir atsiima valstybinius apdovanojimus.

Dovaidas PABIRŽIS

Vilniuje gimę ir užaugę pusbroliai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas – tarsi neišskiriami. Vienas sakinį pradeda, kitas jį užbaigia. „Mes kaip broliai, turėjome bendrą vaikystę, su Olegu matomės praktiškai kiekvieną dieną. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be bendros veiklos, – sako „Biplan“ vokalistas M.Melmanas. – Ji yra daug svarbesnė nei bet kokios asmeninės ambicijos, todėl vienas nusileidžia vienoje vietoje, kitas kitoje.“

– Kaip paminėsite grupės dvidešimtmetį?

– Maksas Melmanas: Mus įkalbėjo pažymėti tą datą, nors aš asmeniškai nelabai mėgstu jubiliejų. Kuo toliau, tuo labiau su ironija žiūriu į savo ar grupės gimtadienius. Kita vertus, 20 metų yra tikrai nemažai, galbūt ir verta tai pažymėti. Bus ne itin didelis turas iš penkių koncertų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Užmojų yra, scenoje būsime kartu su pučiamųjų orkestru, bus muzikinių svečių, kurie pasirodys kartu ar net atskirai atliks mūsų dainas.

Skambės mūsų kūrinių retrospektyva, bus bent viena daina iš kiekvieno albumo, kurių lietuvių kalba turime šešis. Dar yra rusiškų įrašų, bet rusiškai galbūt šį kartą nedainuosime. Pačiam įdomu, kaip tai atrodys, nes, pavyzdžiui, atliksime ir kūrinius iš albumo „Chuligans“, tai buvo visai kitas mūsų periodas. Dainos suskambės šiek tiek kitaip ir įdomiai, dabar kaip tik kuriame naujas aranžuotes.

– Vienas mano bičiulis tokios stilistikos muziką – uždainis, priedainis, linksma ir energinga – šiek tiek pašaipiai vadina rokeliu. Mėgindavau jam įrodyti, kad britpopas, ar kaip kitaip tai pavadinsime, yra gera, nebanali muzika, kurią kartu traukia didžiausi stadionai Didžiojoje Britanijoje ir pusėje kitos Europos. Panaši asociacija kyla ir dėl jūsų kūrybos. Kuo jums patraukli ši stilistika ir kodėl ją pasirinkote?

– M.M.: Mums ir patiems įdomu, kodėl taip sako, nes mes nelabai įžvelgiame paralelių su britpopu. Galbūt mes tiesiog pradėjome groti tuo metu, dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai pasaulyje karaliavo šis žanras. Kažkiek tai tikriausiai atsispindėjo ir mūsų kūryboje. Bet tai nereiškia, kad vėlesnė mūsų kūryba turi kažkokių paralelių su britpopo muzika. Sudėtinga pasakyti, ar mes grojame roką, ar popmuziką, esame gavę apdovanojimų ir už vieną, ir už kitą.

– Olegas Aleksejevas: Galų gale mums ir nereikia sprausti į rėmus savo muzikos. Prieš kurdami niekada negalvojame, kad norime daryti tokio ar kitokio stiliaus muziką, tiesiog natūraliai kuriame, o rezultatas išeina toks, koks išeina.

– Stilių šiek tiek lemia ir grupės sudėtis bei naudojami instrumentai.

– M.M.: Klasiška sudėtis – dvi gitaros, bosas ir būgnai. Kaip „The Beatles“.

– O.A.: Kai pradėjome, mokėjau groti tik gitara, bosistas mokėjo tik bosu, tai natūraliai ir įvyko. Jei kas nors iš mūsų būtų mokėjęs tromboną pūsti, galbūt ir jis būtų atsiradęs. Kai pradėjome, buvo visiškai aišku, kad mes norime groti tokia sudėtimi. Tikriausiai per visus 20 metų apie tai negalvojome.

– M.M.: Dešimt metų mūsų grupėje yra bosistas Seržas. Bet jis yra įvaldęs ir pianiną, todėl nuo tada mūsų dainose natūraliai atsirado ir pianinas. Kartais rengiame akustinius koncertus, tai jis apskritai bosą padeda į šoną ir groja tik pianinu. Kuo mokame groti, tuo ir grojame.

– Po pirmųjų albumų „Braškės“ ir „Džiaze tik merginos“ įrašėte keletą populiarių ir gerai žinomų dainų – „Anzelmutė“, „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, grupės „Rondo“ koverį „Laukų gėlė“, kurios jūsų klausytojų gretas labai išplėtė. Kaip patys esate sakę, išplėtė galbūt net per daug ir jūs nebenorėjote, kad „Biplan“ vardas asocijuotųsi su šiais kūriniais. Gal galite prisiminti, kaip gimė idėja perkurti šias dainas?

– M.M.: Ir dabar ne visai norime, kad jos su mumis sietųsi.

– O.A.: „Laukų gėlė“ net nebuvo „Biplan“ kūrinys, nors žmonėms iki šiol kyla asociacijų. Maksas kaip atlikėjas ją tiesiog padainavo per „Radiocentro“ apdovanojimus, tačiau scenoje nebuvo nieko daugiau iš „Biplan“, ir mes niekada daugiau koncertuose nesame jos groję.

– M.M.: Juokinga, kad mūsų iki šiol neretai vis dar prašo atlikti tą dainą, nors ji skambėjo tik vieną kartą.

– O.A.: O jei kalbėsime apie „Anzelmutę“ ir „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, tai, galima sakyti, atsitiko per klaidą. To neturėjo būti. Buvo toks projektas „Folkšokas“, vienas iš jo prodiuserių paklausė, ar mes galėtume atlikti kokią nors liaudišką dainą savo stiliumi. Nepagalvoję, kad tai iš tiesų reikės padaryti, netyčia sutikome. O kadangi sutikome ir pažadus reikia vykdyti, tai jau privalėjome ką nors sugroti.

Susirinkome ir atsainiai, per pusę valandos, padarėme „Anzelmutę“. Tiesiog pakvailiojome, o išėjo superhitas. Net visas kūrinio teises atidavėme, nes visiškai nieko nesitikėjome.

– M.M.: Galbūt mes turėtume jaustis dėkingi toms dainoms, nes iš tiesų jos išplėtė mūsų klausytojų ratą. Bet tai tikrai nėra mūsų mėgstamiausios dainos.

– O.A.: Tuo metu, aišku, mes dėl to neišgyvenome, tiesiog buvo smagu matyti, kaip mūsų koncertus papildė visai kitokie žmonės, ateidavo net močiučių, kantriai išklausydavusių visą koncertą, kad sulauktų to kūrinio. Net pradėjome juokauti, kad žmonės, kuriems per 50 metų, ir yra mūsų žiūrovai. Buvo smagu. Bet paskui grįžome prie savo kūrybos.

– Ar tai reiškia, kad per savo jubiliejų šių pakvailiojimų nekartosite?

– O.A.: Būtinai pagrosime. Tai bus retrospektyva, o žodžių juk iš dainos neišmesi. Jei jau tai buvo, tai kodėl gi ne. Atiduosime duoklę.

– Koncertavote mano mokyklos abiturientų išleistuvėse 2007-ųjų vasarą Vilniaus Užupyje. Ar atsimenate tą vakarą? Ar žinote, kiek iš viso koncertų esate sugroję?

– M.M.: Tikrai atsimenu. O koncertus pradėjome skaičiuoti nuo 1995-ųjų, suskaičiavome iki kokių 22 ir tada pametėme skaičių.

– O.A.: Taip, aš irgi labai gerai atsimenu, buvo vienas karštesnių koncertų, tikrai linksmas. O mūsų koncertų iš viso tikrai būtų per tūkstantį.

– Ar visi „Biplan“ nariai gyvena vien tik iš muzikos?

– M.M.: Taip. Tai nėra lengva, nes mes negauname kažkokių atlyginimų, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Būgnininkas dar groja kariniame orkestre, o visi kiti gyvename vien tik iš savo muzikos. Kartais, žinoma, tu negali pasakyti, kad dabar įrašysi hitą, dvejus metus koncertuosi ir visiems patiksi. Nežinai, kada išauš ta daina. Kartais kūryba pristoja, senos dainos jau neįdomios ir koncertų sumažėja. Automatiškai sumažėja ir mūsų pajamos. Bet tai yra natūralu ir normalu.

Prieš tampant muzikantu, tam reikia būti pasiruošusiam. Yra daug pavyzdžių, kai žmonės bandė turėti nuolatinį darbą ir šalia jo dar muzikuoti, bet vis tiek ateina toks momentas, kai turi pasirinkti – muzika bus tik tavo hobis ar ja rimtai užsiimsi. Jei ketini užsiimti rimtai, apie visus kitus darbus turi pamiršti.

– Beveik nesirodote televizijoje, nedalyvaujate jos projektų komisijose, kad paskutinėje laidoje galėtumėte su nugalėtoju sudainuoti finalinę dainą. Ar to nedarant ir grojant vien gyvai Lietuvoje yra sąlygų muzikantams išgyventi?

– O.A.: Žinoma, tai daug sunkiau, bet tose laidose muzikai lieka mažiausiai vietos. Ten galima tik išreklamuoti savo veidą. Dabar, jei pasirodome, tai todėl, kad tai gali būti naudinga albumui, turui, ar norėdami priminti apie save. Jei galime tai apeiti, tą ir darome.

– M.M.: Nesame televizijos mėgėjai. Vienu metu mes ten buvome gana dažnai ir daug, bet paskui pradėjome labai filtruoti pasiūlymus. Tačiau kai yra kokybiška laida, niekada neatsisakome nueiti. Buvo toks koncertas „Tavo garsas“, vieną sezoną dalyvavome NML, kur galėjome pasirodyti gyvai ir daryti savo, muzikantų, darbą. Ir dar bent keletas laidų.

– O.A.: Dažniausiai tos laidos, kurios mums patinka, eteryje ilgai neišsilaiko.

– Ar yra buvę taip, kad grojote ir dainavote ne gyvai?

– M.M.: Žinoma, kad buvo. Televizijoje dažniausiai vokalas skamba gyvai, o muzika – ne, tačiau yra buvusi ir visiška fonograma. Tą pačią „Anzelmutę“ pirmą kartą atlikome pagal fonogramą. Esame linksmi žmonės, ir pažiūrėjome į tai su humoru. Kadangi mums negalėjo sudaryti sąlygų gyvam pasirodymui, paprašėme, kad bent jau galėtume išgerti gyvai.

Tas „dainavimas“ vyko prie stalo, kuris buvo nukrautas užkandžiais, net be mikrofono, bet buvo ir butelis degtinės. Per vieną dainą, kuri truko tris minutes, mes tą butelį ir ištuštinome. Nusprendėme, kad jei jau negalime groti gyvai, tai įvesime į visa tai savotiško pankroko ir teatro. Dabar jau nežinau, ar taip darytume, – kvailystė, bet yra ką prisiminti.

– Karjeros pradžioje aktyviai mėginote patekti į Rusijos rinką, pirmuosius albumus perleidote rusų kalba. Ar galėjo karjera susiklostyti geriau ir ko tam pritrūko?

– M.M.: Žinoma, kad galėjo. Galbūt tam mes tiesiog turėtume visiškai apleisti lietuvišką rinką, čia visai nesirodyti, apsigyventi Rusijoje. Taip pat, jei būtų buvęs gražesnis ir sėkmingesnis darbas su rusų prodiuseriais ir Rusijos leidėjais. Bet su jais ne dėl visko pavykdavo susitarti gražiuoju, ne taip sklandžiai darbas vyko. Tai buvo viena iš priežasčių.

Tai nebuvo viena banga. Antrą kartą mėginome prieš 5–6 metus, kai išleidome dar vieną rusišką albumą. Bandėme atgaivinti veiklą, rengti koncertus, bet antrą bangą teko pristabdyti ne dėl mūsų norų, o dėl politinių priežasčių. Turime savo principų ir dabar mums būtų labai keista koncertuoti Rusijoje.

– O.A.: Jei mūsų tikslas būtų šlovė ir populiarumas bet kokiais būdais, tai būtų pasisekę. Bet mes turime savo požiūrį į muziką, turime savo pažiūras, tai tiesiog teko pristabdyti ten savo veiklą.

– Galbūt įtakos turėjo ir tas metas, vadinamas laukiniu kapitalizmu, kai dar nebuvo nusistovėję, kas yra autorių teisės, sutartys, ypač Rusijoje?

– M.M.: Man atrodo, Rusijoje iki šiol taip yra, jei kalbame apie autorių teises ir bendravimą tarp muzikantų ir leidėjų.

– O.A.: Skaidrumo ten nulis. Tai irgi pakišo koją. Pradėjome suvokti, kaip iš to yra daromi pinigai, pamatėme, kad mūsų rankose nieko nėra, tik gitaros, ir mes kažkokiems dėdėms galime uždirbti pinigų, o sau neva laimėti kažkokių šlovės spindulių. Mes to nenorėjome.

– M.M: Tai likimo klausimas. Jei jis pasisuks taip, kad mes vėl matysime save Rusijoje, pasikeis politinė situacija, mums vėl bus įdomu ten koncertuoti, viskas gali ir sugrįžti. Kol kas mes to nematome.

– Užsiminėte apie politiką. Menininkai dažnai pabrėžia: nepainiokite, menas yra menas, o politika yra politika. Tačiau jūsų požiūris kitoks.

– M.M.: Mes taip pat norėtume taip sakyti ir būti apolitiški, kad menas su politika nesusiplaktų vienoje stiklinėje, bet dabar taip nėra. Rusijoje draudžiami kai kurių grupių, kurios yra kitoje barikadų pusėje, koncertai. Patys savo kailiu tai patyrėme, kai vienas festivalis aiškiai pasakė: labai norime jus matyti, bet nenorime, kad dėl to uždarytų mūsų festivalį. Taip įvyko po to, kai koncertavome Maidane. Nori nenori tampi politikos dalimi ir turi kreipti į tai dėmesį.

– O.A: Nesakyčiau, kad negalima suplakti meno ir politikos, nes jei turi tribūną, privalai kažkiek ja naudotis. Būtų nesąžininga, jei turi ką ir kam pasakyti, bet to nedarai. Jei turi įrankių kovoti su blogiu, verta tai daryti.

– O jei prisimintumėte metą, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, kai jums buvo 13 metų ir Maksas tuo metu lankė rusų mokyklą, – kaip tuo metu jautėtės?

– O.A.: Įvairių minčių kildavo. Šiaip buvo sudėtingas metas, visiška nežinomybė, o dar vaikui, aš nelabai suvokiau, kur čia kas ir kaip bus, bet iš esmės supratau ir džiaugiausi, kad tai vyksta. Sąjūdis buvo kažkas faina, pamenu, su Maksu vaikščiojome su trispalvėmis kepurėmis, buvo smagu.

– M.M.: Buvo visiška sumaištis, tačiau bet kuriuo atveju mūsų, paauglių, suvokimo užteko suprasti, kad einame prie laisvės ir kad tas monstras Sovietų Sąjunga dabar žūsta.

– Rusų mokykloje tuo metu tikriausiai turėjo būti ir priešingų nuomonių?

– M.M.: Visaip buvo. Vyko karinio parengimo pamokos, mokytojas – karininkas su laipsniu, jis pasisakydavo, kokie blogi dalykai Lietuvoje vyksta. Tuo pat metu mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sakė ką kita. Ir dabar rusų mokyklose – mums su Olegu teko lankytis ir būti ten per Kovo 11-ąją, kalbėtis su moksleiviais – tokia pat sumaištis. Rusiškos programos ir kai kurie tėvai namie sako, kad Rusija yra gerai, o visi kiti – blogai. Panaši sumaištis. Tas nėra gerai.

– O.A.: Tuo metu buvo sumaištis, bet mes iki galo to nesuvokėme. Vaikystėje taip būna, kad tu priimi viską kaip natūralų dalyką, baisūs dalykai negąsdina. Dabar, kai prisimenu, manau, kad geriau jau vaikystėje taip nebūtų nutikę. Tai nėra gerai. Analizuojant savo vaikystę man pačiam gaila, kad aš gimiau tada. Labiau būčiau norėjęs turėti vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje. Manau, kad man ji būtų davusi daugiau gėrio.

– M.M.: O aš manau, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Gimėme įdomiu laiku ir pamatėme pakankamai daug. Kažkas kitas negali pasigirti, kad tiek įvykių nutiko per jo gyvenimą. Džiaugiuosi ta patirtimi. Dabar, tai patyręs, aš kitaip auklėsiu savo vaiką.

– Lankotės rusų mokyklose ir ten susidaro įspūdis, kad rusų mažumos integracija iki galo neįvykusi. Kaip manote, ko pritrūko, galbūt kažkas buvo padaryta ne taip?

– M.M.: Integracija vyksta, visai natūralu, kad ji dar nesibaigė. Yra skirtingų žmonių ir skirtingų nuomonių. Yra ir tokių žmonių, kurie gyvendami Lietuvoje šlovina savo didžiąją antrąją tėvynę. Jiems trūksta suvokimo, kas jie yra ir kur gyvena. Tarkim, aš gyvenu Lietuvoje, bet lietuviško kraujo neturiu nė lašo. Tačiau aš myliu Lietuvą, myliu Vilnių ir esu lietuvis. Jei čia gimei, myli šią šalį, kuri yra tikroji tavo gimtinė, ir tai supranti, tai viskas bus gerai. Bet yra ir to nesuprantančių.

– O.A.: Neturime valstybinio kanalo, kuris transliuotų lenkų, rusų kalbomis, kad būtų tokios pat žinios, kaip girdime lietuvių kalba. Mes su Maksu apsilankėme rusų mokykloje – tai gali daryti bet kas, ne tik muzikantai, bet ir sportininkai, kariškiai. Reikia daugiau bendrauti su vaikais.

–  Ar turite giminių Rusijoje?

– M.M.: Be abejo. Mūsų senelis gyvena Sibire. Yra ir pusbrolių, ir pusseserių, jie plačiai išbarstyti po visą Rusiją. Jei klausiate apie tai, ar mes kalbamės apie politiką, tai mes šių temų neliečiame. Šioje vietoje manau, kad politika neturi ardyti šeimų. Tai neteisinga. Ši tema yra tabu. Nedažnai, tačiau juos aplankome, ir jie čia atvyksta.

– Niekada Lietuvoje nepatyrėte žmonių nepalankumo dėl tautybės?

– O.A.: Nebent kai atsiverti kokius interneto komentarus, gali atrasti vieną kitą, bet apskritai tai ne. Arba mes praleisdavome tai pro ausis, arba to tiesiog nebuvo. Galbūt pavieniai atvejai, kai kas nors pasako „ai, čia ruskelis“ ar dar kažką.

– M.M.: Arba žydelis.

– O.A.: Kvailių visada buvo ir bus, bet kreipti dėmesio į tokius dalykus neverta. Niekada nebuvo taip, kad pasijustume dėl to nepatogiai. Anksčiau tarpusavyje stengdavomės kalbėtis lietuviškai, o dabar aš, atvirkščiai, dažnai stengiuosi bendrauti rusiškai ir taip gal netgi parodyti žmonėms, kad rusas – ne profesija, kad visokių žmonių būna.

Man smagu, kad Vilniuje girdžiu rusų ir lenkų kalbas.

– Vilnius jums atrodo kūrybiškas miestas? O jei lygintumėte jį su 1995-aisiais, kai pradėjote veiklą?

– M.M: Miestas tikrai pasikeitė. Jei grįšime prie integracijos, Vilnius tapo tolerantiškesnis, ir tai yra labai gerai.

– O.A.: Man patinka, kaip Vilnius valosi, kaip keičiasi Stoties rajonas. Pradedu suprasti, kad dar po 10 metų Vilnius apskritai turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Gerai pamenu, kai grupės pradžioje repetavome Pilies gatvėje, ten dabar yra viešbutis, o tuomet virš knygyno mes turėjome butą. Triukšmaudavome ten dieną naktį, ir niekas mums nekviesdavo policijos. Buvo laukiniai laikai. Dabar neįsivaizduoju, kad taip būtų.

– Geriausi „Biplan“ laikai jau buvo ar dar bus?

– M.M.: Aišku, kad bus. Jei užsiimi muzika ir nesi įsitikinęs, kad tavo geriausia daina dar bus parašyta, tai tiesiog padedi gitarą į šoną. Be tokio įsitikinimo nebūtų ir tikslo toliau kažką daryti. Be to, scena yra toks dalykas, kuris įtraukia iš karto. Tai vienas stipriausių ir greičiausiai veikiančių narkotikų, sukeliančių priklausomybę.

Kartais būna, kad koncertuoji ir, atrodo, jau esi pavargęs, nori kelias savaites dingti kur nors prie jūros, bet praeina trys dienos ir jau lauki kito koncerto. Tai įtraukia. Daug koncertų būna, kai įvyksta tas stebuklas – energijos apsikeitimas su klausytojais, kai nulipi nuo scenos ir sakai: nerealu buvo, vienas geriausių gyvenime koncertų. Po savaitės vėl įvyksta tas stebuklas ir vėl sakai tą patį.

O iššūkių dar yra – mes dar neparašėme savo geriausios dainos, dar nesugrojome didžiausio koncerto, daugelis scenų dar mūsų nematė.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką darytumėte kitaip?

– M.M.: Daugelį dalykų, kuriuos galėjome padaryti geriau arba apskritai nedaryti. Tokių dalykų yra daug, bet aš nekeisčiau nieko.

– O.A.: Aš irgi nieko nekeisčiau, tik daryčiau daugiau. Esame šiek tiek tinginiai, manau, visada galėjome būtų aktyvesni. Ir dabar galime. Čia būtų tokia pastaba pačiam sau.

BFL

Prieš 128 metus į Vilnių iš Ašmenos pavieto su motina atvyko ir Paupio gatvėje apsistojo Feliksas Dzeržinskis – būsimasis bolševikų slaptosios policijos ČK (Ypatingoji komisija), po to žinomos GPU, OGPU, NKVD ir KGB vardais, įkūrėjas ir vadas. Paupio Nr. 26 name veikė F.Dzeržinskio muziejus, kuris 2011 m. sėkmingai sudegė. Bet KGB dvasia iš Paupio gatvės neišnyko. Čia savo įmonę yra įregistravęs Jurijus Sagaidakas. Tas pats J.Sagaidakas, kurį, dirbusį su „Komsomolskaja pravda” korespondento priedanga, 1989 m. Didžioji Britanija ištrėmė iš šalies kaip šnipą. Britanijoje J.Sagaidakas pasirodyti negali, o Lietuva jį priėmė išskėstomis rankomis.

Dovaidas PABIRŽIS

Kas yra ponas Jurijus Sagaidakas ir ką Lietuvoje veikia jo įmonė „Consulit“?   Netoli buvusio F.Dzeržinskio muziejaus, Paupio g. 14–7 įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Consulit“ iš pažiūros neatrodo niekuo išsiskirianti. Viešai prieinamais duomenimis, 2011 m. įregistruotoje bendrovėje dirba tik 5 žmonės. Pernai bendrovės pardavimo pajamos siekė vos 36 tūkst. Lt, ji patyrė 24 tūkst. Lt grynojo nuostolio. Tačiau išskirtinis faktas yra kitas. „Consulit“  įkūrėjas – už šnipinėjimą iš Didžiosios Britanijos 1989 m. išsiųstas KGB agentas J.Sagaidakas.

Šlovinga KGB agento biografija

J.Sagaidakas 1967-aisiais įstojo į F.Dzeržinskio vardo Raudonosios Vėliavos KGB mokyklą, po penkerių metų ją sėkmingai baigė – jam suteikta teisininko, mokančio užsienio kalbą, kvalifikacija. Yra žinoma, kad J.Sa­gaidakas penkerius metus dirbo Indonezijoje, vėliau buvo tariamas žurnalistas Didžiojoje Britanijoje, prieš pat šaltojo karo pabaigą išsiųstas iš šios šalies kaip šnipas.

Negana to, J.Sagaidakas minimas ir su Maskvos kalėjime nužudyto advokato Sergejaus Magnickio byla susijusiuose įvykiuose, jis taip pat buvo propagandinio, FSB užsakymu sukurto filmo sumanytojas.

„Veido“ šaltinių duomenimis, J.Sagaidakui, nepaisant to, kad jis viešai identifikuotas kaip KGB šnipas, buvo lengvai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Vieną kartą jis buvo pratęstas, ir tik 2013-aisiais tai padaryti pagaliau atsakyta. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam, vėliau – ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau abi teismo instancijos skundus atmetė.

Registrų centro duomenimis, „Consulit“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku J.Sagaidakas išbuvo iki šių metų vasario, o nuo tada įmonei vadovauja jo bendrapavardis Maksimas.

Leidimų gyventi kalykla

„Veidas“ bandė susisiekti su „Consulit“, kurios veiklos sritis įvardijama kaip nekilnojamasis turtas ir konsultacijos, bet tai nepavyko. Paskambinus vieninteliu nurodytu telefonu, į skambutį atsiliepė įmonės, tvarkančios „Consulit“ apskaitą, darbuotoja, kuri tvirtino jokios informacijos apie ją suteikti negalinti, nes tam neturinti įgaliojimų, be to, ir pati bendraujanti tik su įmonės įgaliotu asmeniu.

Darbuotoja pasiūlė ieškoti informacijos internete, o patikinus, kad jokio kito telefono numerio ten tikrai nėra, ir pasiteiravus, ar įmanoma kaip nors kitaip susisiekti su įmonės atstovais, nukirto: „Matyt, niekaip.“

Užtat pavyko sužinoti, kad Paupio Nr. 14 namo 7-ame ir 9-ame bute tokių įmonių kaip „Consulit“ užregistruota net keliolika: „Viva Investment EU“, „Nika EU“, „Orient Trade“, „Lotus EU“ ir kitais panašiais, nedaug ką sakančiais pavadinimais. Iš pažiūros tai ir yra tik pavadinimai – susisiekti ar ką nors sužinoti apie šių įmonių, kuriose dažnai dirba tik vienas darbuotojas, veiklą, nepavyko. Šių įmonių įkūrėjai, sprendžiant iš jų steigėjų pavardžių, atvyko iš Rusijos, Ukrainos arba Azerbaidžano.

Registrų centro duomenimis, abu šie Paupio gatvės 14-o namo butai priklauso Kazimierai Nijolei Butkevičienei – pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos krašto apsaugos ministro, už pasikėsinimą sukčiauti vėliau nuteisto Audriaus Butkevičiaus motinai.

Galbūt A.Butkevičius gali papasakoti apie J.Sagaidako veiklą Lietuvoje ir šių mįslingų įmonių kilmę?

Tarp Paupio gatvėje registruotų įmonių įkūrėjų galima atrasti ir garsių pavardžių. 2012-ųjų sausį įmonę „Viva Investment EU“ čia įkūrė Arsenas Avakovas, dabartinis Ukrainos vidaus reikalų ministras. Jau likviduotos įmonės „Tripe A Capital“ įkūrėjas – Oleksandras Avakovas, šiuo metu likviduojamos įmonės „Divia Investment“ steigėja – Inna Avakova.

Nuspėti, kam kiekvienam šeimos nariui prisireikė turėti po atskirą įmonę, neatrodo sudėtinga. Dar 2012-aisiais viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Lietuva svarsto Ukrainoje tuo metu piktnaudžiavimu tarnyba kaltinto A.Avakovo, Julijos Tymošenko bendražygio, prašymą leisti gyventi Lietuvoje. Apie tai naujienų agentūrai BNS pranešė pats A.Butkevičius: „Jis buvo atidaręs kompaniją Lietuvoje, dar tuomet, kai jam Ukrainoje nebuvo pateikti jokie kaltinimai.“

„Veidas“ susisiekė su A.Butkevičiumi, kuris, pasirodo, tuo metu buvo Ukrainoje. Iš pradžių jis  sutiko bendrauti, padiktavo savo ukrainietišką telefono numerį, tačiau, vos išgirdęs klausimą apie KGB šnipą J.Sagaidaką ir jo veiklą, buvęs krašto apsaugos ministras prisiminė „Veido“ jam padarytas „skriaudas“ ir pareikalavo už jas redakcijos atsiprašymo, o iki tol pareiškė į jokius klausimus neatsakysiąs ir su „šmeižikiška“ spauda nebendradarbiausiąs.

Kitą dieną pavyko susisiekti ir su Gražina Šalnaite, kuri buvo „Consulit“ įgaliotinė atlikti įvairius su šios įmonės statusu susijusius veiksmus. Jos kontaktai nurodomi ir prie kai kurių kitų Paupio g. 14–7 ir 14–9 registruotų įmonių. Tačiau vos pasisveikinus ir prisistačius, telefoną iš jos netrukus perėmė pats… A.Butkevičius: „Aš jums sakiau – neskambinėkite niekam iš maniškių, niekas jums neduos jokio interviu, jūsų žurnalas man pridirbo daugybę kiaulysčių, ir jokių šnekų su jumis nebus. (…) Jeigu norite, skambinkite pačiam J.Sagaidakui į Maskvą ir kalbėkitės su juo.“

A.Butkevičius teikėsi nekreipti dėmesio į pastebą, kad sunku iš anksto žinoti, kas yra tie jo „maniškiai“.

Šnipas su žurnalisto pažymėjimu

Informacijos apie J.Sagaidako praeitį galima rasti Vakarų spaudoje. Išsamų pasakojimą apie jo veiklą Didžiojoje Britanijoje 2002 m. pateikė britų laikraštis „The London Evening Standart“. Žurnalistas Valentine’as Low su senu pažįstamu J.Sagaidaku tuomet susitiko Maskvoje, norėdamas prisiminti 13 metų senumo įvykius, kai šis kaip tariamas „Komsomolskaja pravda“ žurnalistas veikė Londone ir buvo išsiųstas iš šalies kaip šnipas.

„Prieš trylika metų jis buvo tariamas žurnalistas Londone, bet MI5 nustatė, kad jis buvo ir kai kas daugiau, todėl vyriausybė išvarė jį kaip šnipą. J.Sagaidakas protestavo ir įrodinėjo savo nekaltumą, o aš, jaunas, galbūt naivus, apakintas draugystės, tikrai nežinojau, ką galvoti. Tas mažas dabita, kuriam, regis, Anglija labai patiko ir kuris, kai mes susitikdavome bare bokalo alaus, atrodė toks protingas ir puikus. Dabar aš žinau, kad jis dirbo Trečiojo departamento Politikos skyriuje ir kaip pulkininkas atsistatydino 1996 m.“, – rašo V.Low.

Kaip KGB agentas J.Sagaidakas itin domėjosi konservatorių politike Helen Olga Maitland, geriau žinoma kaip Lady Olga Maitland, su kuria susitiko 1987 m. Braitone, Leiboristų partijos konferencijoje. Nuo tada jie tapo gerais draugais, dažnai susitikdavo, keisdavosi dovanomis. Tačiau H.O.Maitland apie jų pokalbius ir detalius J.Sagaidako klausimus pranešdavo britų žvalgybai MI5, kol ši lėtai rinko įrodymus ir galiausiai išsiuntė J.Sagaidaką iš šalies kaip KGB agentą.

Prisiminti su W.Low istorijos apie šnipinėjimą Didžiojoje Britanijoje J.Sagaidakas nepanoro. „Neklausk manęs nieko apie tai, kas buvo iki 1996 metų, tai uždrausta“, – britų žurnalistui sakė Jurijus, oficialiai laikydamasis versijos, kad Didžiojoje Britanijoje 1987–1989 m. dirbo žurnalistu.

Kur kas daugiau informacijos „The London Evening Standart“ tuomet pateikė buvusi politikė H.O.Maitland: „Prisimenu, kaip jis desperatiškai mėgino sužinoti apie Downing Street gatvės 10 namo (Didžiosios Britanijos vyriausybės) planą, kur kieno kabinetas ten yra. Nors šią informaciją galima atrasti kiekvienoje gidų knygoje, aš jam pasakojau, kur yra Margaret Thatcher kabinetas ir visa kita. Atrodė, kad jis sugerdavo tą informaciją su didžiuliu dėmesiu smulkiausioms detalėms. Jis visada klausinėjo apie vyriausybės politiką ir asmenis. Sakė, kad daro tai kaip žurnalistas.“

Pasak H.O.Maitland, vieną dieną jai paskambino MI5 atstovai ir paprašė leisti jam kalbėti toliau. „Britų žvalgyba norėjo sužinoti, kokia informacija konkrečiai domina rusą. Jo veikla buvo gana triukšminga. Jis turėjo žinoti, kad tai ilgai nesitęs“, – apibendrino politikė.

Dar daugiau detalių pateikė buvęs J.Sagaidako kolega ir geras bičiulis Michailas Bogdanovas. Pasak jo, devintojo dešimtmečio pradžioje britų vykdyta sėkminga KGB šnipų medžioklė labai sumažino KGB pajėgas Londone, todėl imta desperatiškai ieškoti naujų kadrų. Vienu jų tapo J.Sagaidakas, iki tol penkerius metus dirbęs KGB agentu Indonezijoje.

„Jo darbas buvo megzti kontaktus politikos pasaulyje – tarp parlamento narių, žurnalistų, diplomatų ir rašyti bei siųsti šifruotus raportus apie politinę situaciją į Maskvą. Jis buvo labai aštrus, labai profesionalus. Tikras operatyvininkas. Indonezijoje tai buvo tikra žvalgyba, priešingai nei tai, kuo mes užsiiminėjome Londone“, – prisiminė M.Bogdanovas.

FSB propagandinio filmo kūrėjas

J.Sagaidako pavardė minima ir Tony Shaw knygoje „Cinematic Terror. A Global History of Terrorism in Film“, kurioje aprašomas FSB užsakymu sukurto propagandinio filmo „Asmens skaičius“ kūrimas. 2002-ųjų rugsėjį, likus kelioms savaitėms iki teroristų išpuolio Dubrovkos teatre Maskvoje, Romanas Šleinovas, „Novaja gazeta“ tiriamosios žurnalistikos skyriaus redaktorius, susisiekė su J.Sagaidaku dėl iš Londone gyvenusio oligarcho Boriso Berezovskio aplinkos gautos vaizdajuostės. Joje užfiksuotas Rusijos karinės žvalgybos karininko Aleksejaus Galkino, kurį suėmė čečėnų sukilėliai, prisipažinimas dalyvavus 1999 m. Rusijos daugiabučių sprogdinime.

Pasak knygos autoriaus, J.Sagaidakas aiškino, kad ši vaizdajuostė buvo dalis B.Berezovskio, kurio ryšiai su čečėnų grupuotėmis Maskvoje žinomi nuo dešimtojo dešimtmečio, pastangų destabilizuoti Rusijos valdžią. Po kelių savaičių J.Sagaidakas iš Kremliaus šaltinių sužinojo, kad B.Berezovskis neva slapčia planavo atskristi iš Londono į Maskvą padėti išspręsti Dubrovkos įkaitų krizės ir taip sustiprinti savo, kaip Rusijos gelbėtojo, įvaizdį. Tada neva J.Sagaidakas ir sumanęs, kad šis epizodas būtų puiki medžiaga propagandinei televizijos dokumentikai. Jo bičiulis televizijos laidų vedėjas Aleksejus Primakovas pasiūlė, kad kino filmas būtų dar geriau.

Kuriant 2004-aisiais pasirodžiusį filmą „Asmens skaičius“ kaip konsultantas dalyvavo buvęs FSB vadovas Vladimiras Anisimovas. Filme 1999 m. daugiabučių sprogdinimų nepriklausomas tyrimas pateikiamas kaip platesnio plano, sukurto išgalvoto užsienyje gyvenančio magnato Pokrovskio (suprask, B.Berezovskio), siekiant diskredituoti Rusijos specialiąsiąs tarnybas, dalis. Kai šis planas nepavyksta, Pokrovskis neva organizuoja įkaitų dramą Maskvos cirke, kad galėtų sugrįžti į Rusiją kaip įkaitų išgelbėtojas vykstant deryboms dėl jų paleidimo.

Propagandinėje Rusijos juostoje kaip islamistų teroristų veikimo vieta vaizduojamas ir Gruzijos Pankisio slėnis. Rusija tuo metu dėl to kaltino Gruziją.

S.Magnickio tirtų aferų dalyvis

J.Sagaidako pavardę galima atrasti ir su S.Magnickio byla susijusioje istorijoje. J.Sagaidakas 2005-aisiais liudijo teisme ir pasakojo apie tai, kaip bankas „Renaissance Capital“, kuriame J.Sagaidakas buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas, pasamdė Dmitrijų Kliujevą, kad šis įgyvendintų mokesčių susigrąžinimo schemą ką tik banko įsigytai įmonei.

„Apie 2002-uosius ponas Sagirianas supažindino mane su savo geru bičiuliu Dmitrijumi Kliujevu, rekomenduodamas jį kaip mokesčių sistemos ir mokesčių teisės ekspertą. Aš buvau paprašytas suorganizuoti mokesčių susigrąžinimą kompanijai, kurią ką tik įsigijo „Renaissance Capital“. Dėl to buvo priimtas sprendimas įdarbinti Kliujevą mokesčių konsultantu. Projektas buvo sėkmingai įgyvendintas per 6 ar 8 mėnesius, užsitikrinus reikiamus teismų sprendimus tokiam mokesčių grąžinimui“, – tuomet liudijo J.Sagaidakas.

S.Magnickis nustatė, kad ši schema yra lygiai tokia pat, kaip ir panaudota po penkerių metų, kai buvo pavogta 230 mln. dolerių iš valstybės, ir suprato, kad D.Kliujevas mokesčių vagystėmis užsiėmė jau nuo 2002 m. Kaip teigiama nužudyto S.Magnickio bičiulių sukurtame portale russian-untouchables.com, iškart po šios operacijos, 2003-iaisiais, J.Sagaidakas su D.Kliujevu įkūrė įmonę „Avrora-Travel“, kuri buvo panaikinta tik 2009-aisiais, kai istorijos apie mokesčių vagystes tapo viešos.

2011 m. J.Sagaidakas laikraštyje „Kom­mersant“ paskelbė viešą laišką oligarchui Aleksandrui Lebedevui, kuriame išreiškė pasipiktinimą, kad A.Lebedevas laiške V.Putinui įvardijo jį kaip asmenį, susijusį su S.Magnickio byla. Kaip rašė marker.ru, A.Lebedevas atvirame laiške V.Putinui pasiskundė dėl reiderinio bandymo užgrobti jo valdomą Nacionalinį rezervinį banką, ir tai daro, anot jo, „vilkolakiai su antpečiais“. Pasak A.Lebedevo, jie ir centrinio banko darbuotojai darė spaudimą jam asmeniškai, jo giminėms ir banko darbuotojams.

A.Lebedevo teigimu, į oficialų susitikimą su juo atvykęs J.Sagaidakas ir FSB pulkininkas iš „K“ valdybos ilgai įkalbinėjo jį išvykti iš Rusijos ir perleisti visus banko aktyvus jo nurodytam asmeniui, arba teks „sėsti į Bastiliją“.

„J.Sagaidakas specializuojasi tokių užpuolimų organizavimo klausimais, jis yra tarpininkas tarp „vilkolakių su antpečiais“ ir verslininkų, kurių verslą norima atimti. Jis ir man siūlė ką nors papildomai perimti, bet aš visada tokių pasiūlymų atsisakydavau. Kartais jis į susitikimus atsivesdavo neva FSB bendradarbį“, – marker.ru pasakojo A.Lebedevas.

Oligarchas teigė tiksliai nežinantis J.Sa­gaidako vaidmens S.Magnickio byloje, tačiau, jo duomenimis, ši pavardė yra susijusių su ja asmenų sąraše. Tuo metu jis dirbo „Renessaince Capital“ ir, pasak A.Lebedevo, tarp jų ir „Hermitage Capital“ vyko nuolatiniai konfliktai.

Pats J.Sagaidakas atsakomajame laiške tvirtino, kad su A.Lebedevu susitikinėjo, tačiau tie susitikimai vyko paties A.Lebedevo iniciatyva ir juose nedalyvavo jokių FSB pareigūnų.

Tikslas – gauti leidimą gyventi Lietuvoje

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario konservatoriaus Arvydo Anušausko teigimu, asmenys, kurie įkliuvo kaip KGB šnipai ir buvo išprašyti iš užsienio šalies, vienaip ar kitaip lieka ne tik mūsų sąjungininkų, bet ir VSD akiratyje, visiškai nesvarbu, ar tai nutiko 1971-aisiais, 1989-aisiais, ar kokiais kitais metais.

„VSD taip pat turėjo tokią galimybę, per daug neafišuojant, vetuoti kai kurių leidimų išdavimą. Tų neįleisti asmenys skaičiuojami šimtais. Kaip įvyko šiuo konkrečiu atveju, ar buvo kažkokių kitų interesų, sunku pasakyti“, – komentuoja A.Anušauskas.

Seimo narys pateikia pavyzdį Latvijos, kurioje šalies pilietybė automatiškai nesuteikiama buvusiems KGB darbuotojams. „Ar pas mus iš karto galima vetuoti buvusius KGB darbuotojus? Galima, bet ne visada. Nėra tokio apibrėžimo įstatymuose, kad jeigu tai yra buvęs KGB darbuotojas, iš karto dedamas taškas. Vertinamas jo darbas, veikla, biografija, dabartinis elgesys. Tokie atvejai vertinami labai individualiai. Kartais susipina ir tarnybų interesai. Pasitaiko tokių situacijų, kai žmogus jau būna demaskuotas, pagautas, tai jo paslaugomis pasinaudoja ir kitų šalių tarnybos, siekdamos sau kokios nors naudos“, –  aiškina A.Anušauskas.

VSD atsiųstame komentare „Veidui“ teigiama, kad užsieniečių vykdoma veikla Lietuvoje (taip pat ir juridinių asmenų ar verslo įmonių steigimas) domina nacionalinio saugumo požiūriu ir yra nuolatinio institucijos dėmesio centre. VSD nustatęs galimas užsienio piliečio veiklos grėsmes, kiekvienu konkrečiu atveju imasi prevencinių priemonių joms neutralizuoti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Artūro Paulausko teigimu, žmogus, susijęs su žvalgyba, visada yra didesnės rizikos faktorius, nes jeigu jis buvo išprašytas iš užsienio šalies, duomenų žinybos neabejotinai turėjo.

„Leidimas turėjo būti suteiktas apsvarsčius šį dalyką. Aš neįsivaizduoju, kaip kitaip jis galėjo gauti kokį leidimą be mūsų tarnybų išvadų. Reikėtų pasižiūrėti, kodėl tokiam asmeniui leido gyventi Lietuvoje, kokius duomenis jis pateikė. Žvalgyba yra tokia organizacija, kad žmogus gali keisti darbą, gyvenamąsias vietas, bet veiklos pobūdžio pakeisti jau nelabai gali, nes vis tiek tie žmonės yra davę priesaiką ir visus kitus dalykus atlikę. Reikėtų konkrečiai pasižiūrėti, bet manau, kad turėjo jį vertinti“, – svarsto A.Paulauskas.

Jo teigimu, Lietuva tokiems Rusijos veikėjams paprastai nėra galutinė stotelė, jie čia neužsilaiko ir keliauja toliau. Kita priežastis gali būti ir dalinis legalizavimasis: jei asmenys yra ieškomi, gavę leidimą gyventi jie iš dalies nusiima nuo savęs tokius įtarimus.

Paklaustas, kaip vertina faktą, kad KGB agento įmonė registruota pirmojo krašto apsaugos ministro motinos bute, A.Paulauskas neslėpė nuostabos: „Žinodamas A.But­kevičiaus kelionių geografiją ir jo įvairias veiklas tose šalyse, aš matau čia jau per daug sutapimų šiame reikale.“

Abu kalbinti Seimo NSGK nariai vieningai sutaria: pagrindinis Rusijos žvalgybų atstovų tikslas yra leidimas gyventi Lietuvoje, suteikiantis ir iš esmės neribotą laisvę keliauti po Europos Sąjungą. O šių leidimų išdavimo tvarka Lietuvoje labai jau šlubuoja – egzistavo ir tebeegzistuoja net savotiškas šešėlinis įmonių registravimo vietų, fiktyvių adresų „verslo“ pasaulis, iš kurio pelnosi šimtai žmonių ir čia sukasi tūkstančiai eurų.

„Tai yra bėda, dėl ko mes ir keliam tą klausimą, kai viename bute ar viename garaže registruojama šimtas įmonių, Migracijos departamentas realiai nieko netikrina, nieko nežiūri. Šimtas įmonių – akivaizdu, kad kažkas užsiiminėja tomis registracijomis ir iš to pelnosi. Tokie dalykai per ilgai užsitęsė, tokią netvarką būtinai keisime“, – tvirtina A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas prisipažino nenustebsiantis, jei leidimas gyventi Lietuvoje J.Sagaidakui buvo suteiktas ir be jokių jo asmens patikrinimų. Pasak jo, faktai ir korupcijos atvejai, kurie vis pasikartoja, rodo, kad galėjo atsirasti sąlygų ir „prasmukti“.

„Žinant Migracijos departamento situaciją nenuostabu, kad galėjo ten ir be jokių patikrinimų išduoti leidimą gyventi. Nenustebčiau, nes, kaip jie aiškina, jei tas žmogus čia verslą kuria, Lietuvos piliečius samdo, moka atlyginimus, toks būdavo prioritetas. Daugiau šiems darbo santykiams nei nacionaliniam saugumui“, – piktinasi A.Paulauskas.

Paskutiniai veiklos mėnesiai?

Migracijos departamentas „Veidui“ atsisakė pateikti informaciją apie leidimo gyventi KGB agentui J.Sagaidakui išdavimą, remdamasis… asmens duomenų apsauga.

Kaip aiškino Migracijos departamento direktoriaus pareigas einanti Evelina Gudzinskaitė, „Didžioji Britanija nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės ir jos informacine sistema naudojasi tik teisėsaugos tikslais, į kuriuos neįeina leidimai gyventi“. Todėl su ja dėl leidimų gyventi nesikonsultuojama. Be to, Didžiosios Britanijos juodieji sąrašai yra tik nacionaliniai, todėl Lietuvai, kaip Šengeno valstybei, tai… negalioja.

E.Gudzinskaitė pabrėžė, kad pirmieji požymiai, jog fiktyvių įmonių steigimo pagrindu gali vykti užsieniečių migracija, jau buvo pastebėti prieš penkerius metus. 2012 m. buvo gauti 3,5 tūkst. užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi teisėtos veiklos pagrindu ir, palyginti su 2010-aisiais, šis skaičius padidėjo net 2,4 karto.

Užsieniečiui, nepaisant to, ar jis iš NATO šalies, ar Rytų, norinčiam gauti ar pasikeisti leidimą gyventi, pakako būti Lietuvoje įregistruotos įmonės savininku arba bendraturčiu, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro ne mažiau kaip 50 tūkst. Lt. Ar reikia aiškinti, kad kaip tik toks ir buvo UAB „Consulit“ įstatinis kapitalas?

Įstatyme nebuvo numatyta galimybė atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiams, deklaruojantiems tariamą teisėtą veiklą. Užsieniečiui įsigyti Lietuvoje įregistruotą įmonę buvo labai paprasta, nes į įmonių steigimo ir pardavimo užsieniečiams verslą aktyviai įsitraukė ir Lietuvos gyventojų valdomos įmonės. Niekas šių įmonių iš esmės netikrino.

Tik pernai lapkritį įsigaliojo kur kas griežtesnė tvarka, pagal kurią užsieniečio įmonė privalo veikti bent 6 mėnesius, įsteigti bent tris darbo vietas, jos kapitalo vertė turi siekti 28 tūkst. eurų, iš kurių pusę sudaro užsieniečio nuosavas kapitalas. Migracijos departamento duomenimis, pernai jau 324 asmenims buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimus gyventi dėl to, kad jie įsteigę ar įsigiję fiktyvias įmones pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

E.Gudzinskaitė „Veidą“ tikino, kad prieš išduodant leidimą gyventi visada konsultuojamasi su policija ir VSD. Tačiau tik nuo pernai lapkričio prieš suteikiant leidimą sulaukti šių institucijų atsakymo yra būtina.

Nepaisant to, šių metų vasarį paaiškėjo, kad leidimas gyventi Lietuvoje buvo suteiktas Rusijos nusikaltėliui, vadinamajam įteisintam vagiui (rus. „vor v zakone“) Achmedui Jevlojevui.

Tokie ir panašūs atvejai tikriausiai lėmė tai, kad šių metų kovą Vyriausybė nusprendė naikinti Migracijos departamentą, jo funkcijas perduodant Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Kaip pabrėžė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, tai yra perteklinė institucija, atsakinga tik už techninį darbą.

Tačiau tokiam sprendimui dar turi pritarti Seimas. Kol migracijos politikoje ir valdyme tvyro toks chaosas, nereikia stebėtis, kad toje pat gatvėje, kurioje kažkada gyveno čekistų legiono įkūrėjas F.Dzeržinskis, buvusio krašto apsaugos ministro motinai priklausančiame bute veikia iš Anglijos išmėžto KGB agento firmelė. Įdomu, o ką ji iš tikrųjų veikia Lietuvoje?

Gal į šį klausimą galėtų atsakyti VSD?

Scanpix

Po pralaimėjimo Ispanijai finale 63:80 beveik be keitimų žaidęs Mantas Kalnietis nesislėpdamas pravirko, ir jį galima suprasti: pralaimėtas antras Europos finalas iš eilės ir abu – dideliu skirtumu. Tačiau kuo daugiau dienų praeis po finalo, tuo rimčiau skambės klausimas: kaip apskritai Lietuvą į jį pateko? Daugybė Europos komandų už Lietuvą sudėtimi buvo galingesnės. „Tiek ketvirtfinalyje, tiek pusfinalyje varžovai mus pranoko sudėtimi, bet ne širdimi“, – po pergalės prieš Serbiją ištarė Mindaugas Kuzminskas. „Esame čia, nes išlikome komanda“, – prieš finalą tvirtino Renaldas Seibutis.

Dovaidas PABIRŽIS

Sidabro medalius Europos čempionate iškovoję Lietuvos krepšininkai septintą kartą iš eilės pateko į olimpines žaidynes, pirmą kartą istorijoje trejus metus iš eilės dalyvavo lemiamose prestižinių turnyrų kovose dėl apdovanojimų ir FIBA pasaulio reitinge po 11 metų pertraukos sugrįžo į trečią vietą.

Sudarydama reitingą, FIBA atsižvelgia į du pastaruosius olimpinius ciklus. Per šį laikotarpį Lietuvos rinktinė du kartus (2013 ir 2015 m.) laimėjo Europos pirmenybių sidabro medalius, kartą – bronzą pasaulio čempionate (2010 m.). Dar du kartus užimta ketvirtoji vieta – 2008-ųjų Pekino olimpiadoje ir 2014 m. pasaulio čempionate. Mažiau sėkmingai susiklostė 2009 ir 2011 m. Europos pirmenybės ir 2012 m. Londono olimpiada.

Kovingumas ir vienybė

Kone po kiekvienų ką tik pasibaigusio Europos čempionato rungtynių treneris Jonas Kazlauskas paminėdavo, kad Lietuvos rinktinė išgyvena kartų kaitą, todėl jos sudėtis nebėra ryškiai pranašesnė už daugumos Europos komandų.

„Per pastaruosius dvejus metus iškovotos antra ir ketvirta vietos slegia kai kuriuos žaidėjus. Aš galiu susitvarkyti, bet mūsų jaunimas skaito spaudą, ir ten rašo, kad mes esame gražiausi, geriausi ir turime daužyti varžovus, o to daryti nepavyksta. Anksčiau būdavo rinktinėje keli žaidėjai iš Lietuvos, o kiti rungtyniaudavo užsienyje. Šiemet vaizdas yra visiškai priešingas. Tai irgi kažką parodo“, – po sunkių paskutinių grupės rungtynių su Čekija kalbėjo J.Kazlauskas.

2015-ųjų Europos čempionate Lietuvos rinktinėje pirmą kartą po 2005-ųjų daugiau nei pusė žaidėjų žaidžia Lietuvoje – penki Kauno „Žalgiryje“ ir du Vilniaus „Lietuvos ryte“. 2005 m. tokia padėtis susiklostė dėl to, kad daug užsienyje rungtyniaujančių šalies krepšininkų dėl įvairių priežasčių atsisakė padėti komandai ir rinktinėje atsirado vietos net ir vos kojas Kauno „Žalgiryje“ apšilusiam Dariui Šilinskui, o šiemet tikrai rimta paspirtimi galėjo tapti tik nugaros traumą besigydantis Hjustono „Rockets“ puolėjas Donatas Motiejūnas, taip pat traumuotas ir Turkijoje žaidęs Martynas Pocius bei Italijoje žaidęs Linas Kleiza.

L.Kleiza šiuo metu klubo neturi, tačiau kalbama, kad jau prasidėjus sezonui jis gali papildyti „Žalgirį“. Martynas Pocius grįžo į Kauną, Darjušas Lavrinovčius šią vasarą taip pat rinkosi tarp Kauno ir Italijos. Į galutinį dvyliktuką nepatekę Artūras Gudaitis, Žygimantas Janavičius, Adas Juškevičius, Rokas Giedraitis ir Marius Runkauskas irgi žaidžia Lietuvoje – „Lietuvos ryte“.

Ar tai reiškia, kad stipriausios šalies komandos tiek sustiprėjo, kad gali sau leisti įsigyti daugiau rinktinės žaidėjų? Nei rezultatai, nei finansiniai ištekliai to nepatvirtina. Skolų slegiamo „Žalgirio“ galimybių riba jau keleri metai yra patekti tarp 16 stipriausių Eurolygos ekipų, vilniečiams – pasirodyti antrame pagal pajėgumą Europos turnyre. Abiejų komandų biudžetai taip pat toli gražu negali prilygti turtingiausiems žemyno klubams iš Turkijos, Ispanijos ar Rusijos.

Sunku įsivaizduoti sidabro medaliais pasipuošusius serbus, kurių sudėtyje prie NBA žaisiančio Nemanjos Bjelicos prisideda tik du Eurolygos krepšininkai, o likusi komanda surinkta iš „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ klubų, kurių pajėgumas panašus į Lietuvos grandų. Arba italus, laiminčius su Andrea Bargnani ir žaidėjais iš „EA7 Emporio Armani“ ir šiemet netikėtai čempionais tapusia „Dinamo Sassari“.

Krepšinio ekspertai, treneriai ir žaidėjai sutaria: Lietuvos rinktinės stiprybė šiame čempionate buvo ne talentas, bet kovingumas, vienybė, patikima gynyba ir sugebėjimas itin sėkmingai žaisti sunkias ir įtemptas rungtynių pabaigas. „Visą laiką pabrėžiame, kad esame vieninga komanda. Antras dalykas, mes esame lietuvių krepšinio mokyklos atstovai. Lietuvos krepšinio mokykloje, su žvaigždėmis ar be jų, viskas aukojama pergalei, ne savo asmeninei statistikai. Mūsų mokykla – komandinio darbo mokykla“, – pasibaigus čempionatui kalbėjo J.Kazlauskas.

Geriausia forma reikiamu metu

Prisiminus grupės varžybas Rygoje, pergalingas lietuvių žygis iki finalo atrodo beveik neįtikėtinas. Grupėje, kuri, pagal išankstinius vertinimus, turėjo būti silpniausia turnyre, tačiau trys komandos iš jos pateko tarp aštuonių stipriausių, lietuviai turėjo vos vieną lengvesnį vakarą, kai dviženkle persvara įveikė Latviją. Kitos rungtynės buvo tikras nervų karas: vienu tašku nugalėta Ukraina, apmaudus pralaimėjimas dviem taškais Belgijai, dviem taškais vargais negalais palaužta Estija. Po šių rungtynių Jonas Mačiulis prisiminė 2009-uosiius, kai Lietuva patyrė fiasko Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Mantas Kalnietis žaidimą apibūdino dar trumpiau, bet išraiškingai: „Malėme š…“

Ne lengvesnės buvo ir paskutinės grupės rungtynės su viso čempionato metu gražiu žaidimu pasižymėjusia Čekijos komanda, kuri buvo įveikta tik po pratęsimo. Tačiau būtent šis susitikimas virto komandos renesanso pradžia – puolimas tapo labiau organizuotas ir įvairesnis, žaidėjai rodė pagirtiną kovingumą. „Po blogai sužaistų rungtynių šis mačas buvo toks „arčiau tiesos“. Galbūt po ilgų ieškojimų ir pokalbių pradedame surasti save“, – po jo sakė J.Kazlauskas.

Lietuviai Rygoje nedemonstravo gražaus žaidimo, tačiau grupės varžybos tapo vienu įsimintiniausių reginių sirgaliams. Debiutinėse rungtynėse su Ukraina, kurias Latvijoje teko stebėti ir šių eilučių autoriui, sausakimšoje Rygos arenoje Lietuvos himnas tiesiog griaudėjo, o miesto gatvėse turbūt skambėjo daugiau lietuviškų dainų nei XX a. pradžioje, kai industrializuotoje Rygoje gyveno bent 50 tūkst. lietuvių ir tai buvo didžiausias lietuviškas miestas pasaulyje.

Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad tokiuose turnyruose būtina geriausią savo sportinę formą įgauti reikiamu metu. Pasirengimo cikle visus daužę kroatai beviltiškai krito aštuntfinalyje, geriausią žaidimą grupės varžybose rodė ir prancūzai, serbai ar graikai. Lietuviai, priešingai, vis labiau įsibėgėjo prasidėjus atkrintamosioms varžyboms Lilyje.

„Geriausią savo žaidimą reikia pasiekti lemiamu metu. Kelias buvo nelengvas, bet tai grūdina komandą ir žaidėjus. Per rungtynes reikia išlaikyti nervinę įtampą, nepanikuoti. Tai juos užgrūdino, kai laimi keliais taškais. Kai laimi po dvidešimt taškų daug rungtynių, savotiškai susigadini, ir kai būna blogai, žaidėjai sutrinka. Vertiname žaidėjus, kurie gali puikiai žaisti ekstremaliose situacijose. Tikras žaidėjas taip ir užauga“, – sakė treneris Vladas Garastas.

Aštuntfinalyje po sunkios kovos ir geriausių J.Mačiulio rungtynių karjeroje keturiais taškais pavyko palaužti Gruziją. Ketvirtfinalyje, kur lietuvių jau niekas nelaikė favoritais, taškų lenktynėse po pratęsimo nugalėti NBA žvaigždžių vedami italai. Jonas Valančiūnas šiose rungtynėse pasiekė taškų ir atkovotų kamuolių rinktinėje rekordą (26/15). Pusfinalyje iki tol nepralaimėję serbai klimpo lietuvių gynyboje ir akivaizdžiai pralaimėjo psichologinę kovą – iškovota pergalė trimis taškais ir garantuoti sidabro medaliai bei vieta olimpiadoje.

Ant M.Kalniečio pečių

Lietuvos rinktinė Europos čempionate nežaidė malonaus akiai puolamojo krepšinio. Komanda vidutiniškai pelnydavo po 74,4 taško per rungtynes ir pagal šį rodiklį buvo tarp turnyro vidutiniokių, o į savo krepšį praleisdavo po beveik 72 taškus. Komanda labai dažnai klydo (14,2 klaidos – 4 vieta nuo galo), prastai pataikydavo tiek iš dviejų taškų (46,9 proc. – 19 vieta), tiek ir iš trijų taškų zonos (34,2 proc. – 12 vieta).

Tačiau Lietuvos rinktinė gerai kovojo dėl atšokusių kamuolių, pagal šį rodiklį į priekį praleisdama tik Prancūziją bei anksti iškritusias Vokietijos ir Ukrainos komandas. Pagal kitus svarbiausius statistikos rodiklius lietuviai taip pat nebuvo aukštumoje. Taigi nė vienas atskirai paimtas Lietuvos statistikos rodiklis negali paaiškinti tokio sėkmingo komandos galutinio pasiekimo.

Grupės etape beveik neatakavusi iš toli, Lietuvos rinktinė kur kas sėkmingiau šį žaidimo elementą taikė atkrintamosiose varžybose. Taiklūs tritaškiai buvo viena pagrindinių pergalės prieš Čekiją, Gruziją ir Italiją priežasčių.

Lietuviai iš toli dažnai leido atakuoti varžovams. Pagal vidutiniškai į savo krepšį leistų varžovams mesti tritaškių skaičių lietuviai užėmė 5 vietą turnyre (24 metimai). Priešininkai tai darė 30,7 proc. tikslumu. Svarbiausiose rungtynėse su Italija ir Serbija varžovai iš toli metė labai daug, tačiau dėl lietuvių gynybos dažnai tai darė ne iš parankių padėčių ir tai buvo viena pagrindinių pergalės priežasčių. Italai lietuviams įmetė vos 8 tritaškius iš 28, serbai – 6 iš 28. Ispanai finale Lietuvos krepšį atakavo daug taikliau.

Lemiamoje čempionato fazėje Lietuvos rinktinė iš esmės žaidė tik aštuoniese: su tradiciniu starto penketu bei nuo suolo kylančiais Mindaugu Kuzminsku, Artūru Milakniu ir Antanu Kavaliausku arba Robertu Javtoku. Didžiausias krūvis teko M.Kalniečiui, kuris vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 34 minutes, bei J.Mačiuliui, žaidusiam po 31 minutę.

Būdavo epizodų, kai atrodydavo, jog ant kelių žmonių pečių besilaikanti komanda tuoj tuoj neatlaikys milžiniško krūvio ir nuovargio. Pusfinalį su serbais M.Kalnietis, J.Mačiulis, J.Valančiūnas, Paulius Jankūnas ir A.Kavaliauskas baigė su keturiomis asmeninėmis pražangomis. Tačiau nė vienas jų negavo penktosios, o pratęsimo pavyko išvengti.

Rungtynėse su italais M.Kalnietis, J.Valančiūnas ir J.Mačiulis aikštėje kiekvienas praleido daugiau kaip po 40 minučių, o tai šiuolaikiniame krepšinyje yra ne itin dažnas atvejis. Tačiau būtent per pratęsimą pavyko palaužti Italiją. Prieš finalą treneris J.Kazlauskas nuogąstavo, kad kai kuriems žaidėjams, ypač M.Kalniečiui, gali pritrūkti jėgų. Viena poilsio diena daugiau turėję ispanai iš tiesų finale atrodė „šviežesni“.

Kaip prieš prasidedant atkrintamosioms varžyboms pabrėžė krepšinio analitikas Eirildas Budraitis, per grupės varžybas net 43,5 proc. Lietuvos rinktinės sėkmingų atakų pasibaigdavo tiesiogiai prisidėjus M.Kalniečiui – pataikius metimą arba atlikus rezultatyvų perdavimą. Tai buvo didžiausias toks rezultatas per visą Lietuvos krepšinio istoriją, lenkiantis net Šarūną Jasikevičių auksinėse 2003-iųjų Europos pirmenybes (42/100 sėkmingų atakų).

Šis rezultatas pasiektas realizuojant vos mažiau nei 30 proc. visų metimų. Per lemiamas kovas įžaidėjo vaidmuo puolime šiek tiek sumažėjo, tačiau išliko lemiamas.

Tokia trenerio J.Kazlausko taktika visiškai pasiteisino. Nors finalui ir pritrūko jėgų, Lietuva laimėjo tiesioginį kelialapį į olimpines žaidynes ir išliko pasaulio krepšinio elite. Olimpiadoje ji dalyvaus jau septintą kartą iš eilės ir dar kartą pasauliui turės progą priminti apie šalies krepšininkų komandinę dvasią, susitelkimą ir nugalėtojų mentalitetą.

2015 m. Europos vicečempionai

Mantas Kalnietis, Kaunas, 29 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 34,2 min.; 10,6 taško; 2,9 atk. k.; 7,8 rez. p.; 3,7 kl.; 34,6 proc. taikl.)

Nuo M.Kalniečio formos ir žaidimo tiesiogiai priklausė Lietuvos rinktinės rezultatas, nes jam buvo suteikta daugiausia laisvės improvizacijai puolime – gynėjas atliko daugiausia metimų komandoje. Ne viskas sekėsi, tačiau gerėjant M.Kalniečio formai gerėjo ir komandos žaidimas. Per paskutines penkerias rungtynes įžaidėjas buvo beveik nekeičiamas ir atidavė visas savo jėgas.

Lukas Lekavičius, Šilalė, 21 m., Kauno „Žalgiris“

(8 rungt.; 9,1 min.; 0,6 taško; 0,5 atk. k.; 1,3 rez. p.; 0,3 kl.; 12,5 proc.)

Didesnis vaidmuo jaunajam įžaidėjui teko grupės varžybose ir su jam skirtomis pareigomis Lukas paprastai visai neblogai susitvarkydavo. Šlubavo metimai – gynėjas čempionate pataikė tik 2 iš 16, tačiau neabejotinai įgavo neįkainojamos patirties, kuri pravers jau artimiausioje ateityje.

Renaldas Seibutis, Mažeikiai, 30 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 26,6 min.; 7,8 taško; 2,9 atk. k.; 2,6 rez. p.; 1,9 kl.; 36,2 proc.)

R.Seibutis buvo vienas patikimiausių J.Kazlausko žaidėjų abiejose aikštės pusėse. Gynyboje būsimajam žalgiriečiui dažniausiai tekdavo stabdyti svarbiausius varžovų lyderius: serbą Milošą Teodosičių, italą Marco Belinelli. Su šiomis užduotimis gynėjas tvarkėsi pavyzdingai. Puolime R.Seibutis buvo bene vienintelis, kuris varžovų gynybą nuolat draskė aštriais prasiveržimais.

Artūras Milaknis, Tauragė, 29 m., Kazanės „Unics“

(7 rungt.; 15,4 min.; 5,1 taško; 0,7 atk. k.; 0,3 rez. p.; 0,7 kl.; 36,7 proc.)

Lietuvos rinktinės žaidimo pagerėjimas nuo rungtynių su Čekija tiesiogiai susijęs su šio snaiperio įtraukimu į rotaciją. Penkeriose paskutinėse ir svarbiausios rungtynėse A.Milaknis pataikė 11 tolimų metimų iš 23 bandymų ir tai labai praturtino komandos puolimo arsenalą.

Jonas Mačiulis, Kaunas, 30 m., Madrido „Real“

(9 rungt.; 31 min.; 13,8 taško; 6,3 atk. k.; 1,8 rez. p.; 1,9 kl.; 1,9 per. k.; 48,3 proc.)

Pergalingas metimas į Estijos krepšį, nepakartojamos aštuntfinalio rungtynės su Gruzija, net trys dvigubi dubliai per 9 rungtynes (su 198 cm ūgiu!), pirma vieta čempionate pagal perimtus kamuolius, 54 proc. tritaškių pataikymas – Jonas neabejotinai žaidė geriausią krepšinį per savą karjerą ir pelnytai buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą.

Deividas Gailius, Klaipėda, 27 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(4 rungt.; 8,5 min.; 2 taškai; 1,8 atk. k.; 0,8 rez. p.; 0,8 kl.; 33,3 proc.)

Epizodinį vaidmenį atlikęs krašto puolėjas realiai žaidė tik dvejas rungtynes – su Estija ir Latvija. Pastarosiose Deividas buvo vienas ryškiausių komandos žaidėjų ir reikšmingai prisidėjo prie vienintelės lengvos pergalės čempionate.

Mindaugas Kuzminskas, Vilnius, 26 m., Malagos „Unicaja“

(9 rungt.; 23,3 min.; 8,7 taško; 5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,9 kl.; 43,8 proc.)

„Ne veltui bariausi. Tokio Mindaugo laukiau, laukiu ir noriu, kad tai tęstųsi“, – taip nuo atsarginių žaidėjų suolelio pakildavusio puolėjo žaidimą po turnyro apibūdino treneris J.Kazlauskas. M.Kuzminskas iššovė tada, kai labiausiai to reikėjo – rungtynėse su Čekija, Italija ir Serbija jis buvo vienas geriausių komandoje.

Paulius Jankūnas, Kaunas, 31 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 24,4 min.; 9 taškai; 3,8 atk. k.; 1,4 rez. p.; 1,1 kl.; 46,8 proc.)

Šis Europos čempionatas „Žalgirio“ puolėjui buvo sėkmingas – P.Jankūnas žaidė daug, atakavo aukštu pataikymo procentu tiek iš tolimų, tiek iš artimesnių distancijų, buvo pagrindinis darbininkas gynyboje, o ketvirtfinalyje su Italija smeigė lemiamą tritaškį.

Domantas Sabonis, Portlandas, 19 m., Gonzagos „Bulldogs“

(4 rungt.; 7,3 min.; 3 taškai; 2 atk. k.; 0,5 kl.; 45,5 proc.)

Rimčiau pasireikšti Domantas gavo tik grupės etape Rygoje. Rungtynėse su Belgija puolėjas pelnė 10 taškų, atkovojo 4 kamuolius, išprovokavo 4 pražangas ir įrodė, kad gali puikiai tvarkytis tiek puolime, tiek gynyboje.

Jonas Valančiūnas, Utena, 23 m., Toronto „Raptors“

(8 rungt.; 27,5 min.; 16 taškų; 8,4 atk. k.; 0,6 rez. p.; 2 kl.; 1,4 bl.; 59,1 proc.)

J.Valančiūnui tik 23 metai ir, kaip po turnyro sakė J.Kazlauskas, didysis krepšinis jam tik prasideda. Tačiau jau dabar jis yra dominuojantis centras Europoje, išrinktas į čempionato simbolinį penketuką. Čempionatas Jonui galėjo būti ir dar geresnis – pasirengimą sutrukdė ne tik skrydis už Atlanto dėl naujos sutarties, bet ir per grupės varžybas pakirtęs virusas.

Antanas Kavaliauskas, Vilnius, 31 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(6 rungt.; 12,2 min.; 4,3 taško; 3,2 atk. k.; 0,7 rez. p.; 0,5 kl.; 46,7 proc.)

Ne visada Antanui čempionate viskas sekėsi, tačiau pelnęs trenerio pasitikėjimą centras visuomet demonstravo kovingumą ir užsidegimą. Svarbiose rungtynėse su Estija, kurias dėl ligos praleido J.Valančiūnas, A.Kavaliauskas žaidė puikiai ir pelnė 14 taškų.

Robertas Javtokas, Šiauliai, 35 m., Kauno „Žalgiris“

(6 rungt.; 9,8 min.; 1,2 taško; 1,5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,3 kl.; 75 proc.)

Tai greičiausiai buvo paskutinis komandos kapitono čempionatas rinktinėje. Nors šį kartą centrui teko epizodinis vaidmuo – per visą turnyrą jis pataikė vos tris metimus, savo darbą R.Javtokas atliko aštuntfinalio rungtynėse su Gruzija, kai J.Valančiūnui nesisekė, o Robertas prieš pagrindinį gruzinų centrą Zazą Pachulią pagirtinai atstovėjo 20 minučių.

Treneris Jonas Kazlauskas, Panevėžys, 60 m.

(7 pergalės ir 2 pralaimėjimai)

„Toliau dirbsime ir stengsimės. Nemanau, kad čia daug nuo trenerio priklauso“, – po ketvirtfinalio su Italija kalbėjo J.Kazlauskas. Tenka su treneriu nesutikti – Lietuvos rinktinė šiemet talentu nusileido daugiau nei vienam varžovui, tačiau užsidegimu, kovingumu, vienybe ji buvo nepralenkiama. Komanda ypač drausmingai gynėsi, varžovams sėkmingai primesdavo savo žaidimo stilių, puikiai atlaikydavo nervinę įtampą ir išnaudodavo menkiausius savo pranašumus. O tai jau trenerio nuopelnas.

BFL

„Jei nebūtų koncertų, nežinočiau, ką veikti gyvenime. Man patinka muzikanto gyvenimas ir aš noriu jį gyventi“, – sako svarbiausias nepriklausomos Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjas Andrius Mamontovas, po penkerių metų pertraukos sugrįžtantis su naujais kūriniais ir nauju albumu „Degančios akys“. Klausytojus jis pasieks spalio 7-ąją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Praėjo 5 metai nuo pastarojo jūsų albumo „Elektroninis Dievas“ pasirodymo. Tai gana ilgas laiko tarpas. Kokie metai jums tai buvo? Muzikantai dažnai sako, kad išleistas albumas apibendrina ir tam tikrą kūrybinį laikotarpį.

– Yra bent keli aspektai, kodėl pertraukos tarp mano albumų ilgėja. Visų pirma, norint prikaupti naujų išgyvenimų, jausmų ar įspūdžių, iš kurių vėliau atsirastų dainos, reikia vis daugiau laiko. Pats sau keliu didesnius reikalavimus. Parašius dainą norisi, kad kiekvienas garsas ir žodis joje būtų toks, kad tau visiškai patiktų. Į save žiūriu priekabiau.

Kita vertus, tiek metų būdamas scenoje aš taip pat suprantu, kad atėję į koncertus žmonės labiau nori mano senųjų dainų. Todėl naujas albumas jau turi atsirasti tada, kai jis iš tikrųjų subrendo. Žinoma, galima būtų kasmet kepti, bet nesinori to daryti bet kaip, paviršutiniškai. Norėjosi ir įrašyti gerai, ir surepetuoti, ir paieškoti įdomių sprendimų. Tam reikia laiko. Turiu ir įvairios kitos veiklos, todėl ne visada būna taip, kad viską galiu aprėpti. Kai ką šiek tiek atidedu, paskui vėl grįžtu.

Albumas visada yra savotiškas dienoraštis – tu išgyveni skirtingus įspūdžius, nuotaikas, o visa tai atsispindi muzikoje. Šis albumas nostalgiškesnis, šiek tiek su prisiminimų nuotrupomis. Ne visada žinau, ar visi tie prisiminimai tikri, yra šiek tiek kažko ir iš fantazijų pasaulio. Norėjosi romantiško, šviesaus liūdesio. Kol kas manau, kad šį sumanymą pavyko įgyvendinti. Aišku, žiūrėsime, kaip priims klausytojai.

– Vasarą šias naujas dainas grojote gyvai visoje Lietuvoje. Kaip jas sutiko klausytojai?

– Koncertuose grojome ne visą albumą, maždaug septynias dainas. Nusprendžiau prisiminti, ką reiškia, kai koncertuoja jauna grupė, kuri dar neturi išleisto albumo. Prisimenu „Foje“ pradžią, kai dar neturėjome albumo, tuomet žmonės koncertuose girdėdavo naujas, negirdėtas dainas. Paskui viskas apsivertė, įėjau į ritmą ir galiojo tradicinė schema: išleidžiamas albumas, paskui išsirengi į turą ir pan.

Šįkart norėjosi tą schemą sulaužyti ir vėl grįžti prie to pradinio momento, kai naujas dainas groji gyvai, koncerte pasitikrini, kaip jos skamba. Kartais būtent čia geriausiai matai, kur yra spragų: netinkama aranžuotė, skamba per lėtai, per greitai ar dar kas nors.

Turėjome 17 koncertų turą per Lietuvą. Vidutiniškai kiekviename mieste apsilankydavo apie tūkstantį žmonių, nors orai ne visur lepino. Tai džiuginantis rezultatas. Gargžduose, Utenoje atėjo apie pusantro tūkstančio žmonių. Turą įspūdingai ir smagiai baigėme sausakimšame Trakų pilies kieme. Lygia greta visą vasarą dariau įrašus. Pradėjome gegužės antroje pusėje, o paskutiniai potėpiai buvo padaryti rugsėjo pradžioje.

– Albumas „Geltona. Žalia. Raudona“ kalbėjo apie visuomenines, politines temas, „Elektroninis Dievas“ turi religinio atspalvio. Ar „Degančios akys“ turi kokių nors bendrų temų?

– Šio albumo tema yra romantika. Aš nesu socialinis atlikėjas, „Geltona. Žalia. Raudona“ temos požiūriu – išskirtinis albumas, tačiau paprastai aš nedainuoju dainų socialine tematika. Tai nėra mano arkliukas. Mane, kaip atlikėją, labiausiai pažįsta iš romantinių dainų, kartais šiek tiek ir filosofinių temų. „Geltona. Žalia. Raudona“ buvo tas momentas, kai norėjosi realizuoti savo pilietinę poziciją, tų elementų ten ir buvo, tačiau pats esu tas, kas esu, ir naujajame albume žmonės, kurie žino ir mėgsta mano muziką, ją čia iš karto atpažins.

– Ar galima „Degančias akis“ vadinti A.Mamontovo soliniu albumu? Koks yra kitų grupės narių indėlis?

– Šiame albume labai svarbus Sauliaus Prūsaičio indėlis. Daugelis žmonių klausia, ar tai bus koks nors duetas, bet jis čia negroja, yra albumo garso įrašymo prodiuseris. Saulius turi sukaupęs šiokią tokią senoviškų įrenginių kolekcijų – instrumentų, mikrofonų, pagamintų dar šeštajame ar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Įrašinėjome šia sena įranga, nes norėjosi senoviško, šilto jausmo. Skaitmeninis šiuolaikinės technikos garsas dažnai būna aštrus, jį visada reikia minkštinti. Mes naudojomės analoginiais įrenginiais, tai suteikė ir nuotaikos, ir tokį šiltą, apvalų garsą.

Kitas šio albumo prodiuseris yra Artūras Pugačiauskas, kuris suvedinėjo ir atliko galutines garso korekcijas. Žmonės, sėdintys prie pulto, visada yra labai svarbūs, nes nuo jų priklauso ne tik skambesys, bet ir tai, kaip muzikantas jaučiasi studijoje, kokia yra bendra nuotaika. Visa tai atsispindi kūrybos procese.

Dalį albumo dainų iš pradžių įrašiau namie vienas, padariau savotiškas demonstracines versijas. Taigi aranžuotės yra mano, nors, žinoma, kiekvienas muzikantas įneša tam tikrų savitų elementų. Kelis mėnesius, beveik visą pavasarį, prieš eidami į studiją mes repetavome tas dainas. Visas procesas užtruko apie pusę metų. Šį kartą tam norėjosi skirti daug laiko, ir man pavyko tai padaryti.

– Kaip vertinate savo dabartinį karjeros etapą? Ar neaplanko toks jausmas – štai jau pasiekiau viską, ko norėjau?

– Ir taip, ir ne. Kartais atrodo, kad jau norėtųsi naujų iššūkių. Bet noriu tęsti tai, ką darau, man patinka dainuoti savo dainas ir aš noriu tai daryti. Neturiu siekių kažką apversti aukštyn kojomis. Visada kažko ieškau, bandau, namie eksperimentuoju su muzika. Dabar iššūkių atsiranda dėl mažų, subtilių dalykų. Anksčiau iššūkis buvo surengti koncertą Vingio parke, dabar – sugroti bosinės gitaros partiją taip, kad įdomiai suskambėtų kažkuri nata.

Man labai patinka koncertuoti, važinėti po skirtingas vietas. Galbūt būtų galima sugroti du didelius koncertus per metus ir nesukti sau galvos, bet man patinka muzikanto gyvenimas ir aš noriu jį gyventi. Mėgstu atvažiuoti į kokį nors miestą, didelį ar mažą, įsijungti aparatūrą, patikrinti garsą ir groti. Jei šito nebūtų, nežinočiau, ką veikti gyvenime. To iš savęs nenorėčiau atimti.

– Kaip jums pavyksta po tiek metų scenoje imtis kažko naujo? Kas jums vis dar atrodo įdomu ir patrauklu?

– Ne viskas yra įdomu, būna, kad kai kurie dalykai tampa rutina. Kartais nebegali groti kai kurių dainų. Žmogus, kuris ateina į koncertą kartą per metus, tą dainą girdi vieną kartą, o kai pats groji keliasdešimt koncertų per metus, ateina momentas, kai kažkurios dainos tu jau nebejauti.

Žmonės vis dar nori ją girdėti, o tu jos nebegali nuoširdžiai groti. Tokiu atveju atidedu ją į šalį, kol šiek tiek užsimiršta, praeina kažkiek laiko, po to vėl galima sugrįžti. Tokia daina yra „Laužo šviesa“, ją kelerius metus iš eilės groju, paskui kelerius – ne. Šiuo metu aš neatlieku „Laužo šviesos“, nes ji jau šiek tiek užsitrynė. Norisi sulaukti momento, kai ji vėl suskambės. Tiesiog kartais reikia daryti pauzę, dėl to ir pertraukos tarp naujų albumų didėja. Norisi, kad tai netaptų rutina.

– Ar savo muzika vis dar siekiate populiarumo ir rašydamas dainą galvojate: štai ši daina tai tikrai bus hitas arba – aš noriu, kad ji būtų hitas? Per daugelį metų kūrybos procesas galbūt šiek tiek palengvėjo?

– Kai įrašinėju, apie tai negalvoju, svarbiausia, kad ji man patiktų. Tai ir yra viskas. O paskui, kai įrašas jau baigtas, kartais iš karto tai matai, kartais ne. Tiesą sakant, bandžiau iš savo naujojo albumo atrinkti, kokią kitą dainą pateikti radijui ir nuoširdžiai nežinojau, kurią pasirinkti. Man patinka jos visos ir negaliu kažkaip išskirti, kuri bus hitas. Vėl turbūt teks klausti žmonių. Tačiau aš apie tai nelabai galvoju, svarbu, kad man patiktų tai, ką darau. Tai yra atspirties taškas.

Dėl kūrybos būna visaip – kartais, kai „pramuša“, tai tik spėk užrašyti visą srautą, tačiau dažnai reikia ir daugiau laiko. Taip buvo visada. Pasikeitė tik tai, jog dabar kažką darydamas kartais supranti, kad tai jau darei ir kartojiesi. Yra tam tikra mano naudojamų išraiškos priemonių visuma, temos, kurios vyrauja mano dainose. Būna taip, kad pradedi galvoti apie dainą ir suvoki – palauk, aš apie tai dainą jau turiu, reikia surasti kažką naujo. Kam dar kartą apie tai rašyti? Tuomet tiesiog sustoji.

– Ar turite daug atidėtų į stalčių, kažkada neįrašytų ir ateičiai paliktų dainų?

– Praktiškai neturiu. Esu įrašęs daug įvairių bandymų su elektronine muzika, turbūt galėčiau išleisti kokius tris tokius albumus. Būna atlikėjų, kurie prirašo daug, o paskui iš to atsirenka. Aš taip nemoku – kai rašau dainą, noriu, kad ji būtų užbaigta ir aš imčiausi ją įrašinėti. Jei ji nepavyko, dažniausiai jos nesaugau. Kartais būna taip, kad daina, kurios neįtrauki į albumą, atranda savąją vietą kitame. Bet šiuo metu turiu gal vieną ar dvi tokias dainas, taigi praktiškai viską, ką esu sukūręs, esu ir išleidęs.

– Dėl ypač pagavaus priedainio vienas ryškiausių naujojo albumo kūrinių yra „Aukščiau debesų“. Ar sutinkate, kad populiariosios muzikos žanre priedainis yra pagrindinė geros dainos formulė?

– Populiarios dainos neabejotinai turi turėti priedainį, kurį visi norės dainuoti kartu. Tai faktas. Kad ir skaudžiausia tema Lietuvai „Eurovizija“ – ten gali nebūti dainoje posmų, bet turi būti priedainis. Tai svarbiausias dalykas, kai kalbama apie populiariąją muziką. Žinoma, yra išimčių. Esu parašęs žinomų ir populiarių dainų, kurios neturi priedainio.

Pavyzdžiui, „Foje“ daina „Aš numirsiu vis tiek“, kurią fanai, kiek žinau, labai mėgsta. Taigi tokios absoliučios taisyklės nėra. Tačiau pačios populiariausios dainos turi turėti įsimintiną, skambų priedainį. Kartais tai išeina, kartais ne, bet aš nedarau taip, kad sėdėčiau ir specialiai dainai galvočiau priedainį. Būna tokių kūrinių, kuriuose vietos priedainiui tiesiog nėra.

– Ar gerai dainai svarbesnis tekstas, ar melodija?

– Man turbūt svarbiau yra tekstas. Bet pirmiausia parašau muziką, o tada rašau tekstą. Kai muzika man patinka tiek, kad ji pradeda gimdyti tekstą, tada pradedu jį rašyti. Daina gera bus tada, kai abu dalykai neatsiejami. Būna instrumentinių dainų versijų, vadinamoji lifto muzika, kai, pavyzdžiui, saksofonu grojama kokia garsi melodija, bet tai nėra tas pats. Konkrečią dainą tu įsivaizduoji tik su tais žodžiais.

Bandžiau kai kuriuos savo kūrinius išversti į anglų kalbą, tačiau tai nepavyko, nes muzika gali būti tik su tuo konkrečiu tekstu, kuris buvo parašytas pirmiausia. Jei paimsi ir skaitysi geros dainos tekstą atskirai, kartais jis gali atrodyti banalus, naivus ar net nelogiškas. Bet kai tie žodžiai skamba su muzika, kuri sukuria nuotaiką, esant tai konkrečiai nuotaikai tas žodis įgauna visai kitą prasmę.

Čia ir yra dainos grožis, kai žodžiai įgauna galutinę prasmę tik su ta muzika ir tai tampa neatsiejama. Galima paimti labai gerą eilėraštį, sukurti jam muziką, bet tai nebūtinai bus gera daina.

– Ar sekate bendras muzikos pasaulio tendencijas? Galbūt tai kažkaip atsiliepia ir jūsų kūrybai?

– Kažkada stengiausi, kad tai atsilieptų, bet dabar tai nebėra svarbu. Man įdomi elektroninė muzika, daug jos klausausi, bet tai nereiškia, kad tai kažkaip atsispindi mano muzikoje. Labai mėgstu drum&bass, kai kuriuose mano kūriniuose yra keletas šio žanro motyvų, tačiau tai nereiškia, kad pats norėčiau padaryti tai, ko klausausi.

Norėtųsi, kad mano dainos, kurios galbūt neskamba labai moderniai šiandien, atrodytų taip pat ir po dešimties, ir po dvidešimties metų. Būtų tarsi už laiko ribų.

– Kaip vertinate tai, kad koks nors vaikinukas įdeda į internetą savo vaizdo klipą su mėgėjiškai įrašyta daina, surenka milijonus peržiūrų ir staiga tampa pasauline žvaigžde?

– Tai yra interneto galimybės ir tai yra nuostabu. Mes galime stebėti nuostabiausių ir neįtikėtinų istorijų bei nutikimų. Žinoma, tas šitaip išgarsėjęs vaikinukas niekada negros „Wembley“ stadione savo solinio koncerto. Tai paradoksas: kartais atlikėjai surenka labai daug peržiūrų internete, ir Lietuvoje yra milijonus peržiūrų turinčių atlikėjų, tačiau jie niekada negalėtų surengti koncerto „Siemens“ arenoje. Internetas nėra visiškai tikslus gyvenimo atspindys, bet tai įdomu.

– Didžiųjų festivalių organizatoriai skundžiasi, kad vyraujant tokiai greito rezultato muzikos pramonei darosi sunku rasti ir vidutinio lygio atlikėjų, kurie galėtų būti įdomūs bent valandą.

– Taip, tai tiesa. Kai išgarsėji su viena daina, tai nereiškia, kad gali išlaikyti dėmesį visą koncertą. Man teko stebėti Didžiosios Britanijos „X Faktoriaus“ nugalėtojo pasirodymą. Viena daina konkurse buvo labai įspūdinga, bet žiūrėti visą valandos ilgio koncertą buvo absoliučiai nuobodu. Taigi televizija ir internetas nebūtinai atspindi realybę. Atlikėjas, turintis didžiulę diskografiją ir daugelio metų patirtį, išlaiko tavo dėmesį visą koncertą.

Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje koncertavo Peteris Gabrielis. Tai pasaulinės populiariosios muzikos elitų elitas, jis iš tų žmonių, kurie turi dievų statusą. Tačiau Vilniaus „Siemens“ arenoje susirinko tik trys tūkstančiai žmonių. Buvo šiek tiek skaudu, kad mūsų žmonės užmiršo vertinti gerą muziką. Koncertas buvo fantastiškas, neįtikėtino lygio tiek sceniniai efektai, tiek atlikimas, tiek dainos. Kiekvienas momentas buvo absoliučiai nuostabus.

Čia pat atvažiuoja atlikėjų, kurie turi keletą puikių dainų, ir viskas. Greita šlovė nesukuria atlikėjo, kuris turėtų ką žiūrovui duoti pusantros valandos koncerte.

– Ar Lietuvoje muzikantų kūryba sulaukia užtektinai atgalinio ryšio ir dėmesio? Kartais susidaro įspūdis, kad didžiąją dalį muzikos visuomenė gauna iš televizijos, o ten muzika įvelkama į tokį kontekstą, kuris nustumia ją į trečiaeilę vietą. Recenzijų iš esmės niekas nerašo ir dialogo apie tai, išskyrus „Eurovizijos“ konkursą, apskritai mažoka.

– Visuotinio intereso nėra, nes kas nori skaityti apie muziką? Žmonės nori skaityti apie buitiškesnius dalykus. Žvaigždės puikuojasi, kiek uždirba, kokį automobilį turi, kokią manekenę vedė. Vidutinė žmonių, skaitytojų ir vartotojų masė daugiausia kreipia dėmesį į šiuos dalykus.

Televizijos laidų aš niekaip negaliu pavadinti muzikinio gyvenimo dalimi, nes tai televizinis, o ne muzikinis produktas. Todėl išėję už televizijos ribų daugelis tų atlikėjų nesukuria to, ką iš jų padaro televizija. Reikia labai aiškiai tai suprasti ir žinoti.

Kai vyksta realybės šou ar kokie nors talentų konkursai, verda aistros, komisija ginčijasi, kažkas keikiasi, visi rašo komentarus – tas geras, tas blogas, tas gražus, kitas ne. Paskui tie dalyviai surengia turą per Lietuvą, dažniausiai tai būna koncertai, kuriuose jie dalyvauja visi kartu ir padainuoja po vieną dainą.

Iš principo žmonės ateina į tą koncertą kaip į dar vieną televizijos laidą, tik jau su bilietu. Buvo vienas kitas bandymas daryti atskirus koncertus, tačiau tai neišsivystė į kažką daugiau.

– Sutinkate, kad įrašyto albumo vertė šiais laikais tarsi devalvuota?

– Žinoma, internetas ir prieš 15 metų atsiradusi programa „Napster“ pakeitė įrašų pramonę visiems laikams. Anksčiau atlikėjai išleisdavo albumą ir važiuodavo į turą, kad tą albumą parduotų, o dabar atvirkščiai – išleidžia albumą, kartais net dovanoja jį nemokamai, kad galėtų surengti turą. Po truputį situacija nusistovi, internete yra labai daug platformų, kur legaliai prekiaujama muzika, ir tikrai daug žmonių ją perka, nors šalia gali parsisiųsti nemokamai iš piratinių šaltinių.

Pavyzdžiui, mano įrašų yra 38-iose interneto platformose. Žmonės juos perka, nors tai ir nėra kažkokie fantastiški skaičiai. Ir pats perku muziką, nes jei man patinka atlikėjas, aš noriu, kad jis gautų atlyginimą už tai, ką daro, ir kad turėtų pinigų kitam albumui išleisti. Aš pats iš įrašų pragyventi negalėčiau, pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis yra koncertai. Iš įrašų galima nusipirkti kokį nors naują instrumentą, atnaujinti savo bazę. Tą aš ir darau – pinigus už įrašus išleidžiu naujiems instrumentams.

– Per daugelį metų scenoje iš esmės matėte visą nepriklausomos Lietuvos populiariosios muzikos raidą, prie daugelio įvykių pats vienaip ar kitaip prisidėjote. Kuris įvykis jums atrodo labiausiai įsimintinas ir svarbiausias?

– Man asmeniškai labiausiai įstrigo 1986 m. „Lituanikos“ festivalis, kuris vyko Vidaus reikalų ministerijos rūmuose Žirmūnuose. Tai buvo trys dienos, kai visi ten atėję jautėsi taip, lyg gyventų Amerikoje. Taip tada atrodė. Ten buvo geriausios, naujausios, labiausiai uždraustos grupės iš visos SSRS – Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Leningrado. Tai buvo pirmas kartas, kai Vilniuje vyko toks festivalis, kiekvienas pasirodymas buvo išskirtinis, kiekvienas buvo savotiškai įdomus. Tačiau čia gal labiau ne apie lietuvišką muziką, o apie patį renginį.

Jei kalbame apie lietuvišką muziką, turbūt tai yra Roko maršai, ypač 1988 ir 1989 metų. Šie Roko maršai buvo labai svarbūs, ten grojo visos svarbiausios grupės, kelias iš jų mes atsimename ir šiandien – „Bix“, „Antis“, Foje“. Tai buvo ypatinga atmosfera. Žinome, kad prie to prisidėjo Sąjūdis, išsivadavimo nuotaikos, SSRS griūtis, pirmą kartą iškelta trispalvė. Buvo ypatingas laikas ir visi taip jautėsi.

– Bet visa tai iš dalies kilo dėl to, kad anksčiau tai buvo negalima, draudžiama, nepažinta. O jeigu kalbėtume apie tuos laikus, kai jau viskas tapo galima?

– Reikia gerai pagalvoti. Populiarioji muzika Lietuvoje, ta, kurią mes dažniausiai girdime viešojoje erdvėje, tikros muzikos mėgėjus dažniausiai nuvilia, nes tai yra skirtas vidutiniam klausytojui, sukramtytas produktas, kurį net sunku kartais vadinti kūryba. Tai produktas, sudėliotas iš tam tikrų elementų, kurie visiems patinka. O žmonės, kurie tai daro, iš to gyvena.

Jei kalbėtume apie tikrą, vertingą muziką ir atlikėjus, buvo toks Valdas Slabada ir jo 1995 m. išleistas albumas „Kelyje“. Aš jį vis prisimenu, pats prisidėjau prie to įrašo. Jame yra kažkas labai ypatingo – jo dainos, balsas, nuotaika. Sunku pavadinti tai popmuzika, tai ir ne rokas – kažkas ties folkloro riba. Bet tai tiesiog nuostabios dainos, kurios užgauna ir paveikia.

Per pastaruosius 5–7 metus atsirado daug jaunų įdomių atlikėjų, turinčių savitą braižą, skambesį, ir jie jį išlaiko: „Garbanotas Bosistas“, „Freaks on Floor“, pernai metų atradimas „ba.“. Šių metų pradžioje buvau pakviestas į Lietuvos hiphopo apdovanojimus ir buvau visiškai maloniai nustebintas, kiek yra įdomių šio žanro atlikėjų, kuriančių tekstus, muziką, ne vienas puikus poetas improvizuoja vietoje.

Tai unikalūs žmonės, kurie neina į blizgančias televizijos laidas, groja kažkur klubuose, turi savitą braižą. Tai įdomu ir suteikia vilties, kad auga nauja atlikėjų karta.

Labai sunku išskirti kažką vieną, tačiau, žinoma, „Ten Walls“, arba Marijaus Adomaičio, kūrinio šešta vieta Didžiojoje Britanijoje yra aukščiausias lietuvių populiariosios muzikos pasiekimas.

Linkiu, kad jis susitvarkytų ir išspręstų tas problemas, kurių pats sau sukėlė neapgalvotais veiksmais. Tai yra žmogus, turintis potencialo išvesti Lietuvos muziką į visiškai naują lygį. Nes jeigu pasiseks vienam atlikėjui, pasiseks ir dar keliems. Taip atsitiko Islandijoje, kai iškilo grupė „Sugarcubes“, o paskui jų vokalistė Bjork pradėjo solinę karjerą. Tai pakėlė visą islandų muziką į naują pakopą.

M.Adomaitis galėtų būti toks žmogus Lietuvoje. Tas skandalas jam turėjo būti labai skaudus smūgis, nes užlipus aukštai kritimas visada būna daug skaudesnis.

– Kokia, jūsų nuomone, geriausia visų laikų populiariosios lietuviškos muzikos daina?

– Viena tokių tikrai yra Kosto Smorigino „Paukščiai“. Tai daina, kurios klausaisi ir galvoji: kaip žmogus parašo tokią dainą, koks nušvitimas jį aplanko? „Paukščiai“ yra laikui nepavaldus kūrinys, kuris visada jaudins žmones ir skambės taip pat puikiai ir po šimto metų.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priešinimasis kai kurių turistams reikšmingų Vilniaus autobusų maršrutų nurodymui ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba dar kartą priminė apie tai, kad Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos šalių, valstybinės kalbos politika yra viena griežčiausių pasaulyje.

Dovaidas PABIRŽIS

Kas Vakaruose yra beveik savaime suprantama, rytinėje Baltijos pakrantėje iki šiol – tabu. Tokios politikos rezultatas – dešimtmečiais besitęsiantys ir nereikalingą įtampą keliantys ginčai dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose originaliais rašmenimis, vietovardžių pavadinimų nurodymas tautinių mažumų kalba ir stringantis rusų integracijos procesas Latvijoje bei Estijoje.

Prieš tris sezonus Rygos VEF krepšinio klubas vykdė aktyvią reklamos kampaniją mieste – vos ne kiekviename maršrutinio transporto stende puikavosi kuris nors komandos žaidėjas arba ekipos treneris (tuo metu komandai vadovavo lietuvis Ramūnas Butautas). VEF žaidė ir legionierius amerikietis Curtisas Millage’as. Tačiau atpažinti save gynėjas greičiausiai galėjo tik iš fotografijos: pagal griežtas latvių kalbos politikos taisykles Curtisas Millage’as buvo paverstas Kērtissu Miledžusu.

Dėl tos pačios priežasties viena populiariausių dainininkių pasaulyje Beyonce Knowles Latvijoje yra Bejonse Noulza, bitlas Paulas McCartney – Pols Makartnijs, legendinis kantri atlikėjas Johnny Cashas – Džonijs Kešs ir pan.

Naujagimis pavirto numirėliu

Be to, Latvijoje, į kurią iš paskutiniųjų lygiuojasi Lietuvos kalbos politikos formuotojai, labai puoselėjamos ir daiktavardžio giminės tradicijos, todėl taisyklės nurodo, kad berniukų vardai privalo baigtis raide s arba š, o mergaičių – a arba e. Prieš keletą metų, kai Liepojos miesto gyventojas Sergejus Antonovas panoro duoti savo sūnui vardą „Miron“, jam nebuvo leista to padaryti – atsakingos institucijos reikalavo įregistruoti vardą su privaloma s pabaigoje.

„Registrų biure man pasakė, kad toks vardas, jeigu jis nesibaigia s raide, negali būti registruotas. Atsakiau jiems, kad tokiu atveju vardas įgyja visiškai kitą reikšmę, nes papildžius dar viena raide jis skamba kaip „miręs“ (latvių kalboje mironis – numirėlis, lavonas)“, – Kuržemės televizijai tuomet skundėsi norimo vardo vaikui taip ir negalėjęs suteikti tėvas.

Atkūrus nepriklausomybę, Latvijoje buvo atkurta ir 1922 m. Konstitucija, tačiau valstybinė kalba joje nebuvo nurodyta. Todėl 1998-aisiais priimtą Valstybinės kalbos įstatymą, vėliau ne kartą koreguotą, kalbos politikos analitikai laiko vienu sudėtingiausių pasaulyje.

Pirmojoje jo redakcijoje mėginta nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ir įstaigose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Tačiau po aršios tautinių mažumų ir tarptautinių organizacijų kritikos (iki 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija), šių nuostatų atsisakyta.

Šiandien valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti valstybinėse įmonėse ar institucijoje, atsižvelgiant į darbo pobūdį, būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų.

Griežta kalbos priežiūra šioje šalyje rūpinasi Valstybinės kalbos centras, už kalbos pažeidimus taikantis administracines nuobaudas ir skiriantis baudas. Per metus jis išnagrinėja per tūkstantį skundų, kelis tūkstančius kalbos įstatymų pažeidimų, apdoroja kelis tūkstančius bylų. Ši institucija turi teisę tikrinti pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių viešai skelbiamą informaciją.

Už tokio pobūdžio pažeidimus Latvijoje pernai nubausti net 769 asmenys. Daugiausia nuobaudų – 423 paskirtos už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus ne valstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų ne valstybine kalba.

Bausti be jokio pasigailėjimo

Estijoje valstybinės kalbos statusas išskirtas net Konstitucijos preambulėje, kurioje nurodoma, kad valstybė įsipareigoja išsaugoti estų tautą, kultūrą ir kalbą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį priimtame Estijos kalbos įstatyme taip pat mėginta nustatyti estų kalbos mokėjimą privačiame sektoriuje. Vėliau dėl tarptautinio spaudimo šios griežtos nuostatos sušvelnintos, tačiau iki šiol intensyviai tikrinami valstybinio sektoriaus darbuotojai.

2013-ųjų pradžioje Estijos kalbos inspekcija dėl prastų estų kalbos žinių nubaudė 67 policininkus, dirbančius rytinėje Estijos dalyje, kur didelę gyventojų dalį sudaro rusai. Kalbos inspekcijos reido metu (šiai tarnybai suteikta teisė be įspėjimo organizuoti reidus ir tikrinti kalbos žinias) nustatyta, kad tik 16 iš 145 policininkų kalba estiškai įstatymų reikalaujamu C1 lygiu.

Inspekcija nurodė 129 pareigūnams patobulinti kalbos žinias ir iš naujo laikyti egzaminą, o dar 67 policininkai, kurie neįvykdė tokio reikalavimo anksčiau, buvo nubausti 3,5 tūkst. eurų baudomis. Tarptautinės institucijos, tokios kaip „Amnesty International“, ne kartą kritikavo ir ragino Estiją atsisakyti tokios politikos, neretai dar vadinamos kalbos inkvizicija.

Vadovaujantis šiandien galiojančia Valstybinės kalbos įstatymo redakcija, Estijos savivaldybėse, kuriose daugiau nei pusė gyventojų priklauso tautinėms mažumoms, galima kreiptis ir gauti atsakymus tautinės mažumos kalba. Tačiau tai gali padaryti tik oficialios tautinės mažumos, o didžiausia tautinė grupė, sovietinės okupacijos metais į šalį atvykę rusai, tokia nėra laikoma.

Vis dėlto Estija, palyginti su Latvija ir Lietuva, bent vienu atžvilgiu yra tikrai europietiškesnė – Estijoje leidžiamos ir vartojamos neestiškos abėcėlės raidės š, ž, z ir kt., o asmenvardžiuose ir vietovardžiuose leidžiama rašyti ir x, w, y, dėl ko Lietuvoje ietys laužomos jau ne vieną dešimtmetį. Be to, estų kalbą norintys išmokti ir pilietybės iki šiol neturintys Estijos rusakalbiai iš valstybės šiam tikslui gali gauti nemažas stipendijas kalbos kursams lankyti.

Principinis ginčas

Tyrinėtojai pastebi, kad Baltijos valstybių, visų pirma Latvijos ir Estijos, kalbų politikai ir jos praktikai buvo ir yra teikiama bene daugiausia dėmesio pasaulyje – jai paskirta daugybė monografijų, konferencijų, net tarptautinių diplomatinių misijų. Kaip moksliniame straipsnyje „Kalbos politika ir praktika Baltijos valstybėse“ pabrėžia Gabrielle Hogan-Brun, Uldis Ozolinis, Meilutė Ramonienė ir Martas Rannutas, dėl sovietinės okupacijos sukeltų politinių, demografinių ir socialinių problemų kalbos klausimas tapo vienu iš kertinių atsiskiriant nuo komunistinės praeities. Tačiau kartu šis klausimas tapo pagrindiniu kontroversijų, o kartais ir konfliktų lauku.

Pasak mokslininkų, Baltijos valstybėse sovietinės okupacijos metais kilo realus pavojus prarasti tautinį identitetą ir kalbą. Taškento konferencijoje 1979-aisiais buvo suformuluotas uždavinys išplėsti rusų kalbos mokymą visose „respublikose“ ir taip greičiau „suartinti“ Sovietų Sąjungos tautas: Lietuvoje, tarkim, po to imta mokyti rusų kalbos jau ir vaikų darželiuose, o ne nuo trečios klasės, kaip buvo iki tol. Todėl nenuostabu, kad kalbos klausimai atkūrus nepriklausomybę net ir po 25 metų  vertinami itin jautriai. Pagrindine problema tapo klausimas, kaip susigrąžinti turėtą nacionalinių kalbų statusą ir įvertinti išorės grėsmes, kylančias valstybinėms kalboms.

Šiandienė kalbos politika ateina iš tarpukario laikų, kai vyko intensyvus kalbos norminimo procesas ir bendrinės kalbos kūrimas. Tai įtvirtino lingvistinio preskriptyvizmo tradiciją, kuria iš esmės sekama iki šiol. Beje, kalbos norminimas nesustojo ir sovietinės okupacijos metais – bendrinės kalbos pozicijos per tą laiką sustiprėjo.

Vadinamojo preskriptyvizmo principo šalininkai tiki, kad egzistuoja tam tikras idealus kalbos variantas, kurio visi kalbos vartotojai turėtų siekti. Tada kalbos raida iš esmės yra nuolatinis jos norminimas ir vertinimas, ar ji atitinka numatytus standartus ir taisykles.

Tokiu atveju kaip įmanoma labiau siekiama atsispirti kitų kalbų įtakai. Sunkiai įsileidžiami ir priimami skoliniai, siekiant kiekvienam iš jų sugalvoti savąjį atitikmenį, ką jau kalbėti apie naujas raides, net jei jos priklauso lotyniškam alfabetui. Būtent šiai stovyklai priklauso Lietuvos, Latvijos ir Estijos kalbos politikos formuotojai.

Deskriptyvizmo principas, visiškai priešingai, į kalbą žvelgia kaip į tam tikrą nuolat besikeičiantį gyvą organizmą, kurį konkrečiu metu galima stebėti, tyrinėti, tačiau nėra įmanoma kontroliuoti. Trumpai sakant, niekas neturi nurodyti, kaip kalbėti, o juo labiau bausti žmonių už tai, kaip jie kalba.

Tokią kalbos politikos kryptį dažniausiai renkasi didžiųjų pasaulio tautų politikai, nesibaimindami dėl išorės pavojų nacionalinei kalbai. Tuomet nėra ir dideles galias turinčių, kalbos priežiūrą vykdančių institucijų. Tarkim, Oksfordo anglų kalbos žodyną kiekvieną metų ketvirtį papildo per 1000 naujų žodžių ar jų junginių, kurie iki tol spėjo paplisti šnekamojoje kalboje. Tokio pobūdžio politika Baltijos valstybėse šiandien būtų neįsivaizduojama.

„Kalbėdama apie kalbos kūrybą galėčiau pateikti tokį palyginimą: kiekvienas iš mūsų gali vairuoti automobilį, tačiau kad galėtume išvažiuoti į gatvę, turime išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis. Taip ir kalbos kūryba turi tam tikras taisykles – tik jas žinodamas, jų laikydamasis gali būti ir jaustis visavertis kalbos kūrėjas. Žinoma, taisykles galima keisti, jas interpretuoti, tam ir reikalingi kalbos vartosenos tyrimai. Tačiau tokių keitimų ribas aiškiai nustato sisteminiai dalykai. Noras keliauti be jokių taisyklių kyla iš menkai šeimos ir mokyklos subrandinto kalbos sistemos suvokimo“, – pradėdama eiti savo pareigas iškilmingai pareiškė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Apgultos tvirtovės politika

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas buvo priimtas 1995-aisiais ir nuo to laiko iš esmės nekeistas. Kaip šių metų vasarį Seime minint šio įstatymo dvidešimtmetį surengtoje konferencijoje prisiminė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis, tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, tai buvo vienas tų retų įstatymų, dėl kurių nekilo nesutarimų tarp pozicijos ir opozicijos. Įstatymą rengė ne Seimo nariai, kaip įprasta, bet kalbininkai, kurių pateikta versija buvo aprobuota komitete ir be didesnių diskusijų priimta Seime.

Minint įstatymo dvidešimtmetį, ne kartą gąsdinta pavojais ir grėsmėmis, neva kylančiomis lietuvių kalbai. D.Vaišnienė skaičiavo latvių ir estų kalbos priežiūros tarnybų gaunamus skundus bei išrašytas baudas ir guodėsi šiuo požiūriu menkais VLKK laimėjimais.

Lietuvių kalbos instituto profesorė Danguolė Mikulėnienė prisiminė, kad Sąjūdžio priešaušryje sostinėje buvo likusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkanti lietuviškai, – kalba nyko ir susirašinėjimuose, dokumentacijoje. Profesorė pabrėžė ir šiandien kalbai gresiančius pavojus, cituodama kadaise išsakytus poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius.

„Kalbininkai kartais primena avarinę tarnybą, stovinčią prieš didelę prakiurusią užtvanką ir pirštais bandančią užkišti pralaužtus plyšius. O kas vyksta viršuj, visam kalbos plote, kas veikia sutvirtinimų karkasą, o ne pavienius žodžius, kuriuos šiaip taip dar sėkmingai apkamšom? Bet dalyko beveik nepataisom“, – kalbėjo profesorė.

Mokslininkė pabrėžė, kad lietuvių kalbos tapimas oficialia Europos Sąjungos kalba davė ne tik pliusų, bet ir minusų: patekusi į tarpvalstybinių dokumentinių vertimų gniaužtus kalba patiria didžiulį kitų kalbų ir standartizacijos poveikį. „Svetimų žodžių antplūdis rodo jos kūno ir dvasios ligą, jos susvetimėjimą ir tai, kad sutriko apykaita tarp rašto ir šnekamosios kalbos, tarp žinojimo ir vartojimo, tarp stiliaus ir funkcijos“, – teigė D.Mikulėnienė.

Įvertinti veiksmingą kalbos priežiūros ir laisvės santykį sudėtinga, tačiau dabartinė kalbos politika priveda iki absurdo. Staiga pavojumi lietuvių kalbai paskelbiama net ir nuoroda ant miesto autobuso anglų kalba arba autentiška Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašyba jų asmeniniuose dokumentuose.

Kalbėdamas knferencijoje „Kokia Lietuvos užsienio politikos tradicija ir vizija?“ doc. dr. Aurimas Švedas apgailestavo, kad didelė Lietuvos visuomenės ir politinio elito dalis ir šiandien vis dar gyvena „apgultos tvirtovės“ situacijoje. Tautą bei valstybę „apgultos tvirtovės“ žmonės suvokia ne kaip šiuos institutus sudarančių narių laisvės ir kolektyvinių pastangų projektą, o išskirtinai kaip istorinių aplinkybių ir ypatingos kultūrinės lemties kūrinį, įgijusį nekintančias formas, kurias galima tik puoselėti ir ginti.

Toks mąstymo būdas yra būdingas „likimo“, o ne „pasirinkimo“ visuomenėms – daugeliui Rytų ir Vidurio Europos regiono valstybių. Jos siekia ne kurti savo tapatumą, o tik jį ginti. Net tada, kai priešų nebelieka.

Scanpix

Trys irakiečių krikščionių šeimos tėvynėje patyrė persekiojimą ir nusprendė išvykti. Kurį laiką glaudėsi kaimyninėje Turkijoje, vėliau, kaip ir daugelis, nusprendė keliauti į Europą. Su Katalikų bažnyčios parapijų bendruomenių pagalba šiandien šie penkiolika irakiečių mėgina kurti naują gyvenimą Vilniuje, netrukus prie jų prisidės dar viena šeima. Kaip ir dar 15 sirų, kuriems šiuo metu Lietuvoje suteikta apsauga ir leidimas gyventi.

Dovaidas PABIRŽIS

Šios istorijos – tik menki atgarsiai to, kas šiuo metu vyksta Vakarų ir Vidurio Europoje. Žemynui išgyvenant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją ir religinę bendruomenę Europoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą.

Vokietija planuoja, kad per metus valstybės gyventojų skaičius padidės maždaug procentu – 800 tūkst. Į vos tris kartus už Lietuvą didesnę Vengriją šiemet atvyko 150 tūkst. migrantų. Ši krizė privertė dar kartą kalbėti apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus, net apie galimą Šengeno bevizės erdvės veikimo sustabdymą.

Migrantų ar pabėgėlių Lietuvoje neabejotinai daugės. Europos Komisija paskelbė apie naujas kvotas Europos Sąjungos šalims narėms. Liepą Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 325 pabėgėlius – 255 iš Italijos bei Graikijos ir dar 70 – iš Turkijos, o pagal naują planą mūsų šaliai turėtų tekti …..

Su šiuo planu kategoriškai nesutinka senokai tokios vienybės nedemonstravęs Višegrado ketvertas – Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Jų lyderiai pabrėžė, kad pasidalijimas pabėgėliais šios problemos visiškai nesprendžia ir ES turėtų priimti ilgalaikį šios krizės sprendimo būdą. Pasak Višegrado šalių lyderių, tokia kvotų politika tik dar labiau skatins pabėgėlius ir migrantus keliauti į Europą.

Panašios pozicijos laikosi ir Baltijos valstybės. Kaip rugsėjo pradžioje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuva solidariai prisidės sprendžiant pabėgėlių krizę, bet pasisako prieš kvotas, nes, pasak ministro, būtina užkirsti kelią reiškinio priežastims, o taip tik nelabai sėkmingai kovojama su pasekmėmis.

Abejonės dėl Šengeno erdvės ateities

Milžiniška pabėgėlių krizė Europoje ne tik sukėlė humanitarinių, politinių bei socialinių problemų, bet ir paskatino abejones dėl vieno svarbiausių Europos integracijos pasiekimų – Šengeno erdvės ateities. Į šiandieninę padėtį žvelgiant iš teisinės pusės akivaizdu, kad beprecedentis pabėgėlių ir migrantų srautas, kertantis valstybių sienas, niekaip neatitinka galiojančių Šengeno susitarimo taisyklių.

Laisvą žmonių judėjimą įgyvendinantis susitarimas buvo pasirašytas 1985 m. nedideliame Liuksemburgo kaime Šengene. Jis visiškai įsigaliojo tik po dešimtmečio, 1995-aisiais, kai tarp pirmųjų Bendrijos šalių buvo panaikinta vidinė sienų kontrolė, o užsieniečiams leista keliauti su vienos šalies viza. Šiuo metu Šengeno erdvei priklauso 26 valstybės su maždaug 400 mln. gyventojų, ji užima daugiau nei 4,3 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją.

„Jei mums nepavyks teisingai pasiskirstyti pabėgėlių, tuomet Šengeno klausimas vėl gali sugrįžti į darbotvarkę“, – rugsėjo pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Nors daugelis analitikų šį pareiškimą aiškino visų pirma kaip būdą paspausti Rytų Europos valstybių politikus, o ne realią grėsmę Šengeno principams, apie galimą jų keitimą užsiminė ir daugiau aukščiausių politikų. Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Laičakas rugsėjo pradžioje tvirtino, kad laisvo judėjimo Šengeno zona jau subyrėjo dėl pabėgėlių ir migrantų krizės: „Normaliomis sąlygomis gauti Šengeno vizą yra sunku, o dabar dešimtys tūkstančių žmonių vaikštinėja čia visiškai netikrinami.“

Didžiausi Šengeno kritikai – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos populistinės partijos – nuolat reikalauja sugriežtinti sienų kontrolę.

Šengeno krizė lemia tai, kad atskirų šalių narių vidaus reikalų sistemos iš esmės nebendradarbiauja sprendžiant bendras saugumo problemas, o jų prieglobsčio suteikimo politika ir teisinės sistemos itin skiriasi. Vienos šalys tai daro lengva ranka, kitos kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes.

Pernai Švedijoje, kuriai, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, tenka didžiausia pabėgėlių dalis Europoje, iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos kas ketvirtas. O Vengrija iš 5,5 tūkst. prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą. Taigi laisvai tarp valstybių sienų galintys judėti migrantai ir pabėgėliai turi galimybę pasirinkti jiems palankiausią šalį.

Kaip pabrėžia Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas, šios problemos iš esmės atitinka ir struktūrines finansų politikos problemas, išryškėjusias per euro zonos krizę: „Buvo finansų krizė, euro krizė, dabar yra pabėgėlių krizė, kelianti spaudimą Šengeno zonai, nes mes neturime adekvačių institucijų. Europa puikiai geba sukurti politiką, bet vėliau nesukurti taisyklių ir institucijų, būtinų šiai politikai vykdyti.“

Europos Komisijos pastangos sukurti bendrą ES prieglobsčio politiką bei nustatyti taisykles dėl pabėgėlių gyvenimo sąlygų šalyse narėse nebuvo sėkmingos. Vienintelis ryškesnis pasiekimas – sienų apsaugos agentūros „Frontex“ sustiprinimas ir veiklos išplėtimas.

Migrantų krizės įkarštyje Vengrija paprašė Vokietijos išaiškinti teisinę situaciją dėl nelegalių migrantų keliavimo per ES, nes, pagal Šengeno taisykles, migrantai gali palikti Vengriją tik su galiojančiais kelionės dokumentais ir tos valstybės viza. O Vokietija, pasak Vengrijos pareigūnų, sukėlė nepagrįstas pabėgėlių iš Sirijos viltis, todėl ir nuspręsta prašyti išaiškinimo, kaip elgtis. Kurį laiką stabdę migrantus geležinkelio stotyse ir keliuose, vėliau Vengrijos policininkai vis dėlto leido jiems palikti šalies teritoriją ir išvykti į Austriją bei Vokietiją.

Prieštaringai vertinamas ir Vengrijos sprendimas statyti 175 kilometrų ilgio spygliuotų vielų tvorą pasienyje su Serbija, kuri yra oficiali kandidatė prisijungti prie ES. Taip Viktoro Orbano vyriausybė mėgina susitvarkyti su pabėgėlių srautais iš Balkanų valstybių. Šį vengrų sprendimą ne kartą kritikavo Vakarų valstybių politikai, nors jis iš pažiūros skirtas būtent Šengeno susitarimo punktui dėl išorinių sienų apsaugos užtikrinti.

Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad laisvoji Šengeno erdvė leido atsirasti glaudesniems verslo ryšiams, skatino importą ir eksportą, didino turistų srautus. Todėl pokyčių pasekmės būtų ir ekonominės. Be to, tai yra laikoma vienu svarbiausių Europos vienybės ir integracijos laimėjimų.

Tiesa, laikini Šengeno sistemos apribojimai nėra naujiena Europoje. Nuo 1995-ųjų dėl įvairių priežasčių – padidėjusio pavojaus, susijusio su terorizmu ar sporto renginių tai įvairiose šalyse padaryta beveik šimtą kartų.

Graikijos problema

Kartu su Šengeno susitarimu galiojantis Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį.

Kai buvo pasirašytas šis susitarimas, pietinės Europos valstybės pačios buvo emigrantų donorės, o ne jų svarbiausios priėmėjos, todėl tuomet sutiko pasirašyti šį iš pažiūros joms nelabai naudingą susitarimą. Situacija visiškai pasikeitė Europą užplūdus migrantams ir pabėgėliams, o pietinėms valstybėms tapus pirmąja jų kelionės stotele.

Todėl dabar ši sistema iš esmės neveikia. Atvykėliai Graikijoje nėra registruojami ir tiesiog praleidžiami per sieną toliau į Balkanų valstybes, o iš ten mėgina pasiekti Vakarų Europą. Migrantų grąžinimo į pirmą valstybę principas taip pat nėra vykdomas. Kelios ES valstybės nusprendė, jog pabėgėlių sąlygos Graikijos stovyklose yra tokios blogos, kad daugiau to negalima daryti. Be to, Graikija iš esmės atsisakė vykdyti visavertę išorinės Šengeno sienos apsaugą.

Nors pagal Dublino reglamentą šalys narės visus valstybių narių priimamus žmones turėtų vertinti vienodai, daugelis jų iki šiol išlaikė konceptualiai skirtingą suvokimą apie tai, kas yra migrantas, pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas.

Tai leidžia spekuliuoti, kad žmonės, tiesiog vykstantys per valstybės teritoriją ir nesiprašantys prieglobsčio, nėra pabėgėliai. Būtent taip šiuo metu dažniausiai elgiasi Graikija: jei žmogus nieko neprašo, tai ir institucijos linkusios verčiau palaukti, kol jis pats išvyks toliau. Tokia praktika, leidžiančia užsimerkti prieš migrantų srautus, Graikija užsiima kelis dešimtmečius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, musulmonai, kurie norėtų likti gyventi Graikijoje, dažnai valstybės institucijų yra ignoruojami: „Jūsų nėra, mes apie jus nieko nežinome, mums jūs nieko ir nepasakokite. Toks keistas santykis susiformavo dėl istorinių priežasčių ir dėl labai skausmingos graikų patirties būnant Osmanų imperijos sudėtyje. Graikija nuo senų laikų turi nuostatą kaip įmanoma riboti musulmonų skaičiaus didėjimą, o jei fiziškai to neįmanoma padaryti – bent jau ignoruoti jų buvimą. Migrantų gyvenimas skurdžiuose palapinių miesteliuose Graikijos vyriausybei neatrodo aktuali problema, nors ji tęsiasi dešimtmečiais.“

Prie Šengeno zonos Graikija prisijungė 2000-aisiais. Nelegali migracija per sieną su Turkija ypač išaugo 2007–2011 m., tačiau jau kitąmet migrantų kiekį pavyko sumažinti 95 proc., kai buvo pastatyta siena pasienio dalyje, kuri nėra atskirta natūralia gamtine kliūtimi – Maricos upe. Tą patį šiemet padarė ir Bulgarija.

Šiandien iš Turkijos į Graikiją vykstantys pabėgėliai ir migrantai paprastai renkasi 6 kilometrų maršrutą į Koso, Lesbo arba Chijo salas. Palyginti su ankstesniais metais, šią vasarą migrantų srautas Graikijoje padidėjo 750 proc. Pabėgėlių stovyklos yra perpildytos, sąlygos jose – pasibaisėtinos.

Kiekvieną dieną į šias salas atvyksta po tūkstantį, dažnai ir dar daugiau žmonių. Turkijos pareigūnai leidžia žmonių kontrabandininkų laivams laisvai plaukti į Graikiją. Tai kainuoja apie 1–1,5 tūkst. JAV dolerių ir trunka 25 minutes. Laivai šiuo metu plaukioja kiekvieną naktį.

Šių metų kovą Nyderlandų premjeras Markas Rutte pareiškė, kad Graikija gali būti pašalinta iš Šengeno zonos, jei ir toliau į Europą praleis tokius didžiulius kiekius migrantų. Nyderlandų vyriausybės vadovas tokią nuomonę išdėstė po graikų grasinimų atidaryti sienas visiems pabėgėliams bei uždaryti visus savo pabėgėlių centrus, jei šaliai nebus suteikta finansinė parama.

Migracijos srautus išaugino revoliucijos

Kaip teigia E.Račius, į Europą bėgančių žmonių srautai buvo labai dideli bent jau pastaruosius du dešimtmečius, o masinę migraciją galima pradėti skaičiuoti nuo 1979-ųjų, kai iš porevoliucinio Irano pradėjo plūsti pabėgėliai, nepatenkinti naujuoju valstybės režimu. Vėliau į Europą masiškai patraukė ir afganistaniečiai, todėl manyti, kad tai tik pastarojo laikmečio problema, būtų klaidinga.

Tačiau naujas dėmuo šiame procese, pasak mokslininko, yra tai, kad Arabų pavasaris fiziškai atvėrė vartus žmonėms lengviau pasiekti Europą. O tai smarkiai padidino pabėgėlių skaičių. Geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškančių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų neabejotinai visuomet buvo labai daug, tačiau iki tol tai buvo arba per daug brangu, arba fiziškai beveik neįmanoma padaryti.

40 metų Libiją valdęs Muammaro Gaddafi režimas itin akylai kontroliavo šalies sienas, todėl nebuvo įmanoma lengvai nei į ją patekti, nei juo labiau iš jos išvykti. Panašiai iki šiol sienas kontroliuoja ir Tunisas, Egiptas ar Alžyras. Tačiau po Arabų pavasario žlugus Libijai afrikiečiai, daugiausia iš Eritrėjos ir Etiopijos, išnaudojo atsivėrusias galimybes.

Panaši situacija buvo Sirijos ir Turkijos pasienyje. „Tie, kurie nutarė dėl vienokių ar kitokių priežasčių bėgti – ar iš tiesų gelbėdamiesi nuo karo pragaišties, ar dėl kitokių priežasčių, kai Sirija nebesugebėjo kontroliuoti savo sienų su kaimyninėmis valstybėmis, tą galėjo padaryti daug lengviau. Iki tol iš Sirijos buvo neįmanoma išvažiuoti. Man teko kelis kartus įvažiuoti ir išvažiuoti kaip turistui, labai gerai prisimenu, koks tai buvo sudėtingas procesas, kiek daug tikrinimų, dokumentų. Legaliai kirsti sieną buvo gana sudėtinga“, – pasakoja E.Račius.

Šiuo metu pasienis kontroliuojamas, bet Turkija, pasak E.Račiaus, solidarizuojasi su sirais ir įsileidžia legaliai bėgančius žmones į netoli sienos gausiai įrengtas pabėgėlių stovyklas. Turkijos vyriausybė priešiška Damasko režimui. Šiandien Turkijoje yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų.

„Krūvį čia turėtume pernešti Vakarams, ne tik Europos Sąjungai, bet ir kitoms organizacijoms, kurios, nežinau, ar galima taip sakyti, užsimerkė, bent jau nejautriai reagavo ir iš esmės paliko Turkiją vieną su didžiule pabėgėlių mase. Natūralu, kad Turkija, kuri nėra labai turtinga valstybė, nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokių tikisi atrasti Europoje. Šis neveiklumas verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa yra tas traukos centras“, – sako VDU profesorius.

Bėgti verčia ne tik karas

Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio.

Pasak E.Račiaus, maždaug pusėje dabartinės Sirijos teritorijos karo veiksmai nevyksta, tačiau žmonės ten gyvena labai sunkiomis ekonominės sąlygomis. Analitikas sako pažįstantis Lietuvoje gyvenančius sirus, kurie neretai nuvažiuoja į tėvynę, turi ten savo verslų ir nuosavybės, todėl žiniasklaidoje vyraujantis Sirijos įvaizdis, susijęs su žmonių žudynėmis ir sprogdinamais antikiniais paminklais, yra ne visa dabartinio šios šalies gyvenimo paveikslo dalis.

Kitose valstybėse, iš kurių į Europą dažniausiai traukia pabėgėliai per Graikiją ir Balkanus, karas atvirai nevyksta, tačiau jas, pasak E.Račiaus, galima įvardyti kaip žlugusias ar žlungančias valstybes. Irake kai kur vyksta karo veiksmai ir dažniausiai juose dalyvauja vietiniai kurdai, o arabai ir nemusulmonai dažnai ieško prieglobsčio užsienyje – į Europą vyksta pas čia esančius gimines. Afganistane, panašiai kaip Somalyje, karas nurimęs ir susiformavusi savotiška feodalizmą primenanti santvarka.

„Kovos veiksmai nėra intensyvūs, bet nėra ir valstybės. O jei nėra valstybės, tai visuomenės vystymasis ten paralyžiuotas visomis prasmėmis. Žmonės, siekdami geresnio gyvenimo sau ar bent jau savo vaikams, ryžtasi palikti gimtąją šalį“, – komentuoja E.Račius.

Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintį Pakistaną, mokslininko vertinimu, taip pat galime priskirti prie žlungančių valstybių: valstybingumo tradicijos čia silpnos, tautos kūrimo procesas nesėkmingas, didelis pilietinis susipriešinimas, susiskaldymas ir skirtingų ideologijų kova. Šios priežastys lemia, kad atskiros visuomenės grupės yra linkusios išsižadėti šio projekto ir ieškoti gyvenimo svetur, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena gausi pakistaniečių bendruomenė, todėl įsikūrimo ir gyvenimo galimybės šioje šalyje pakankamai geros – galima atkurti socialinius ryšius, dirbti įvairiausio pobūdžio darbus, aktyviai dalyvauti gausios bendruomenės gyvenime.

Į Vokietiją masiškai plūsta ir migrantai iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Daugiau nei trečdalis politinio prieglobsčio prašytojų čia atvyksta iš Albanijos, Kosovo ir Serbijos. Šiemet į Vokietiją atvyko 30 tūkst. albanų (pernai – 8 tūkst.), dar tiek pat kosoviečių bei 11 tūkst. daugiausia romų iš Serbijos. Tačiau pernai tik 0,2 proc. serbų, 1,1 proc. kosoviečių ir 2,2 proc. albanų buvo suteiktas leidimas gyventi Vokietijoje.

Ramiojo vandenyno sprendimas

Sėkmingų migracijos politikos pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Žmonių migracija ir traukimasis nuo negandų tėvynėje į saugesnius ir turtingesnius kraštus globaliame pasaulyje neišvengiamas, tačiau valstybių interesas paprastai yra atsirinkti žmones, kuriuos jos nori įsileisti, priimti ir integruoti.

Europoje dabar dažnai vyksta priešingas procesas – priimami pirmiausia tie, kuriems pavyksta įveikti rizikingą ir pavojų kupiną kelionę, kurie sugeba susirasti žmonių kontrabandininkus ir turi pinigų jiems susimokėti. Į kelionę per Viduržemio jūrą paprastai išsiruošia 18–35 metų amžiaus vyrai, tačiau nuo karo paprastai labiausiai kenčia vaikai, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. ES praktika rodo, kad atvykę net ir ekonominiai migrantai labai retai būna deportuojami į savo gimtąją šalį.

Vienu iš veiksmingos migracijos pavyzdžių galima laikyti Australijos nuo 2001 m. vykdomą migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką, vadinama Ramiojo vandenyno sprendimu. Ją įgyvendinant politinio prieglobsčio prašantys žmonės, kol svarstomas jų prašymas, įkurdinami ne Australijos teritorijoje, bet sulaikymo centruose kitose Ramiojo vandenyno valstybėse – Nauru arba Papua Naujojoje Gvinėjoje. O vien atvykimas į šalies teritoriją negarantuoja galimybės pasilikti. Taip Australija norėjo atgrasyti ir pažaboti žmonių kontrabandininkus, per vandenyną gabenusius žmones ir bet kokiomis priemonėmis mėginusius pasiekti jos krantus.

„Taip patys nuspręsime, kas atvyks į mūsų šalį ir kokiomis aplinkybėmis jie tai padarys“, – per 2001 m. rinkimų kampaniją sakė Australijos premjeras Johnas Howardas.

2001–2007 m. ši politika, nors ir kritikuojama žmogaus teisių gynėjų, leido labai sumažinti nelegalių migrantų, laiveliais bandančių pasiekti Australijos krantus, skaičių. 2001-aisiais į Australiją nelegaliai atvyko 5516 žmonių, o kitais metais – vos vienas. 2008-aisiais, pasikeitus vyriausybei, ši politika buvo sustabdyta ir žmonių kontrabandininkų laivų vėl labai padaugėjo. 2012 m. ši politika iš esmės buvo atnaujinta.

Lietuva migracijos politikos praktiškai neturi, o dabartinės Vakarų ir Vidurio Europos problemos vis dar gali atrodyti tolimos ir svetimos. 1997-aisiais Lietuva ratifikavo Ženevos konvenciją ir įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Pabėgėlio statusas per šį laikotarpį suteiktas 202, papildoma apsauga – 3,8 tūkst. žmonių. Iš viso sulaukta 7,5 tūkst. prašymų dėl prieglobsčio.

Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pabėgėliai gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre, kurį žmogaus teisių gynėjai prilygina kalėjimui. Pabėgėlių centre Rukloje įsikuria prieglobstį jau gavę arba nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje nelydimi šeimos narių.

Daugiausia prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos (2014 m. – beveik 25 proc.). Net 12 proc. iš jų buvo čečėnai, o 8 proc. – afganistaniečiai.

A. Koroliovo nuotr.

Vieną 1939-ųjų dieną Jonas Murauskas, kuris rugpjūčio 11-ąją atšventė 102-ąjį gimtadienį, atėjo į Šaulių sąjungos būstinę laikinojoje sostinėje, įsikūrusią netoli Soboro. „Ten sako man: reikia Lietuvos krepšinio rinktinę po Kauno įžymias vietas pavežioti. Gavome autobusą, važiuojame per Aleksoto tiltą, o Nemunas išdžiūvęs, visai kaip dabar. Amerikos lietuviai ir klausia – čia tas pats Nemunėlis, apie kurį mes dainą dainuojame? Manė, kad bus kaip jų Misisipė kokia“, – pasakoja vyriausias Lietuvos sportininkas Jonas Murauskas.

Dovaidas PABIRŽIS

Per savo aktyvios sportinės veiklos metus Jonas išbandė beveik visas sporto šakas. Kaip pats sako, niekada neužsiiminėjo tik boksu, dviračių sportu ir plaukimu. Šiltuoju metų laiku žaisdavo futbolą ir krepšinį, dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, plaukiojo baidarėmis, žiemą žaidė ledo ritulį, slidinėjo Ąžuolyne. Žaidė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) ledo ritulio klube gynėju, yra 1935–1937 m. Lietuvos ledo ritulio Meisteris ir 1948 m. okupuotos Lietuvos ledo ritulio čempionas su Kauno „Žalgiriu“.

Tuo metu tai buvo įprasta – profesionalių sportininkų nebuvo, o norint gauti Kūno kultūros instituto išduodamą sportininko pažymėjimą reikėjo įvykdyti įvairių sporto rungčių normatyvus. Sporto meistrai gaudavo auksinį ženklelį, Jonas buvo apdovanotas sidabriniu.

Taisykles parvežė iš Čekoslovakijos

Ledo ritulį J.Murauskas pradėjo žaisti 1927-aisiais, kai jam buvo tik keturiolika, o taisyklės, pasak jo, praktiškai nesiskyrė nuo šiandienių. Žinoma, rungtynės būdavo rengiamos po atviru dangumi, todėl galėjo vykti tik tinkamomis oro sąlygomis. Jono išsaugotose fotografijose matyti, kad ledo ritulininkai žaisdavo be apsaugos priemonių, tik vartininkas būdavo šiek tiek labiau prisidengęs. Šoniniai aikštės borteliai suręsti iš lentų. Rungtynės vykdavo stadione prie Sporto halės, jas stebėti susirinkdavo daug žiūrovų.

„Pirmenybėse žaidė daug komandų – ir iš Anykščių, iš Marijampolės. Ypač stipri buvo Marijampolės komanda. Nors aš žaidžiau gynėju, man pasisekė į jų vartus įmušti įvartį“, – pamena sporto veteranas.

Pirmosios dailiojo čiuožimo pirmenybės vyko be jokių taisyklių. Kaip pasakoja J.Murauskas, kas ką mokėjo, tą ir suraizgydavo, o aukso medalis buvo kabinamas gražiausiai čiuožusiam sportininkui. Todėl jo sporto klubas pasisemti žinių į Čekoslovakiją išsiuntė Karolį Dineiką – garsų to meto sportininką ir pedagogą. Grįžęs jis parodė, kaip reikia taisyklingai čiuožti ant vienos kojos, apsisukti.

K.Dineikos iniciatyva po karo buvo įkurtas Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkas, kuriam jis ir vadovavo. Kalbama, kad K.Dineika 1926 m. įdavė Lietuvos saugumui komunistų vadą Karolį Požėlą, su kuriuo kartu studijavo mediciną Tartu universitete. Pasak J.Murausko, saugumiečių užtarimą jis užsidirbo būtent Druskininkuose, kur šie gausiai atvykdavo taisyti savo sveikatos. Būtent K.Poželos vardu sovietinės okupacijos metais buvo pavadinta ir „Spindulio“ spaustuvė, kurioje J.Murauskas dirbo beveik penkiasdešimt metų.

Tarp buvusių senjoro komandos draugų netrūko ir daugiau to laikotarpio garsenybių. Futbolininkas ir ledo ritulininkas Zenonas Ganusauskas, po karo žaidęs Vilniaus „Spartako“ komandoje, treniravo Vilniaus „Žalgirį”.

Kitas tarpukario ledo ritulio čempionato fotografijoje – operetės primarijus Vytautas Rimkevičius. „Baigiasi antrasis kėlinys, pralaimime 3:4. Pamenu, stovi tribūnoje Kipras Petrauskas ir norėdamas pasijuokti iš V.Rimkevičiaus sako: „Na, žinoma, ledo ritulys – tai čia juk ne operetėje dainuoti. Bet paskutiniame kėlinyje mes vienu įvarčiu laimėjome, ir pirmenybes tuomet laimėjome“, – prisimena veteranas.

Išgydė vokiečių karo gydytojas

J.Murauskas gimė 1913 m. Kaune, jo tėvai turėjo du nedidelius namus Žaliakalnyje – Braškių ir Vaisių gatvėse. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į senelių gimtinę – Šilainių kaimą netoli Kėdainių. Kaip ir daugelis, karui prasidėjus ketino trauktis į Rusiją, tačiau kaip tik tuo metu gimė Jono sesuo, o su tokio amžiaus kūdikiu keliauti buvo labai sudėtinga.

Pirmojo pasaulinio karo metais senelių dvare įsikūrė ir vokiečių karininkai, o šeimai buvo paliktas tik valgomasis ir miegamasis, svirnas – paverstas ginklų sandėliu. Nors dar buvo mažas, J.Murauskas gerai prisimena tą laikmetį. Prisimena ir pirmą kartą matytą futbolą, kai vokiečių kareiviai lygioje tuščioje aikštelėje tarp ūkinių pastatų susirentė vartus ir pradėjo spardyti kamuolį.

„Mažas buvau labai landus, bendravau tik su vyresniais žmonėmis, manęs neprileido nei prie piemenų, nei prie kitų jaunuolių, kad neišmokčiau ko nors blogo. Piemenys man sykį sako – eik į tą sandėlį, išnešk šovinių. Negi man gaila. Prisidėjau į kišenes, į marškinius, jie mane pakvietė į mišką, kur ganė gyvulius. Sumetė šovinius į laužą ir kailiniais apsigaubė, o aš jų neturėjau. Šoviniai pradėjo šaudyti. Į galvą negavau, tik į nykštį“, – pasakoja J.Murauskas.

Vokiečių pulkininkas pakvietė karo gydytoją. „Būtum kareivis – nupjautume, bet tau penkeri metukai, reikia gyventi, be dešinės rankos nykščio nei rašysi, nei ką kita galėsi daryti“, – tuomet pasakė medikas. Nykštį pavyko išgydyti – vėliau Jonas ir diską galėjo mėtyti, ir ledo ritulio lazdą tvirtai laikyti.

Nuo dailės studijų atkalbėjo P.Kalpokas

Po karo baigęs Kaune keturias klases Jonas norėjo studijuoti dailę Kauno meno mokykloje. Tokiam sumanymui neprieštaravo ir tėvai. Tačiau kasmet dailės studijas baigdavo nemažai jaunuolių, o geresnį darbą pasisekdavo gauti tik retam iš jų. Daugelis tiesiog eidavo dirbti meno mokytoju pradžios mokykloje už 200 Lt. Vėliau meno mokyklų absolventus pradėta siųsti į užsienį mokytis praktiškesnio amato – knygryšystės, siuvimo ar baldų gamybos. Tai žinodamas, geras šeimos bičiulis ir garsus dailininkas Petras Kalpokas kategoriškai atkalbėjo jaunuolį nuo dailės studijų.

„Spaustuvėje dirba užsieniečiai, gauna milžiniškus pinigus, kokio velnio tau į tą meno mokyklą?“ – kaip šiandien dailininko žodžius atsimena Jonas. P.Kalpokas jaunuolį nuvedė į „Spindulio“ spaustuvės cinkografijos skyrių. Dirbdamas čia susipažino su daugeliu rašytojų, menininkų, architektų: Antanu Žmuidzinavičiumi, Stasiu Krasausku, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.

Spaustuvėje alga siekė apie 300 Lt per mėnesį, tačiau J.Murauskas sugebėdavo uždirbti ir po tūkstantį. Tuo metu „Spindulyje“ dirbo meistrai iš Austrijos, Čekoslovakijos. Anot Jono, šie tik kiaušinienę valgė ir stiprius alkoholinius gėrimus gėrė, bet gaudavo po tūkstantį litų. Kepalas ruginės duonos tuo metu kainavo 24 centus.

„Jie buvo mano mokytojai. Pamatė, kad esu neblogas piešėjas, tai pasiūlė perimti jų darbus. Jiems neapsimokėjo už kokius 10 litų ką nors daryti, o man tai buvo puikūs pinigai. Kokią kojinių, kaliošų ar tuo metu atsiradusių dantų miltelių reklamą padarydavau ir kiekvieną kartą gaudavau papildomai. Jei man kokią dieną nebūdavo nors dešimties litų, tai aš, galima sakyti, susirgdavau. Pamėgau pinigą, patiko labai gerai rengtis, paveldėjau iš giminės tokį būdą, kad reikia turėti gerus batus, laikrodį. Ir tėvams daug padėjau“, – pasakoja J.Murauskas.

O kaip dabar atrodo tas Smetonos laikų Kauno gyvenimas? „Kas turėjo kokią tarnybą, tai buvo gerai. Mano tėvas dirbo teisme“, – atsako pašnekovas.

Domisi politika ir mokslo naujienomis

Per pirmąją sovietų okupaciją J.Murauskas kartu su daugeliu kitų geriausių to meto šalies atletų pateko į specialią stovyklą Palangoje. Jis iki šiol atmena: tilto į jūrą tuo metu jau nebuvo, o pats kurortas buvo baisiai nukentėjęs nuo didžiojo gaisro 1938-aisiais – styrojo tik mūriniai namų kaminai ir slenksčiai. O ir stovykla tuo metu jau vadinosi sovietiškai – „Pasiruošę darbui ir gynybai“.

Visos J.Murausko istorijos greičiausiai netilptų ir į vieną enciklopedijos tomą. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę jis pateko į Aleksoto aerodromo fotolaboratoriją, kur išmoko gerai fotografuoti. Ir šiandien Jonas segi Lietuvos aeronautikos ženklelį. Atlikęs prievolę, įstojo į Nidos sklandymo mokyklą. O fotografijos žinios pravertė jau išėjus į pensiją – tuomet J.Murauskas dirbo fotografu Kauno šiluminiuose tinkluose ir M.K.Čiurlionio muziejuje.

Šiandien žvalus šimtametis labiausiai domisi politika ir mokslo naujienomis apie kosmosą, mėgsta poeziją. „Yra labai daug ką pasakoti, o kai reikia, labai mažai ką pamenu“, – prieš pradėdamas naują istoriją apgailestauja Jonas.

BFL

Žygimanto Senojo sekretoriaus Stanislovo Skapo vardu pavadinta Vilniaus senamiesčio gatvelė yra siauriausia mieste. Kai kur vos 2 metrų pločio. Einant nuo Vilniaus universiteto, ji tyliai įsilieja į Pilies gatvę. Garsinė gatvelės tarša – minimali, tačiau jos pastatų sienos atrodo kardinaliai priešingai. Gatvė jau daugelį metų yra viena labiausiai apdergtų grafičių piešėjų. Tokių atkarpų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytame Vilniaus senamiestyje – gausybė.

Dovaidas PABIRŽIS

Turistai, mokslininkai, net patys grafičių piešėjai sutaria, kad Vilnius yra bene labiausiai apdergtas regiono miestas. Vilniaus centras net gali varžytis su labiausiai Europoje apterliotu Berlynu. Trumpalaikės pastangos, pavyzdžiui, prieš keletą metų aktyviai vykdyta akcija „Pagauk Solomoną“, pasimiršta labai greitai ir be jokių rezultatų.

Kaltas miestiečių abejingumas?

Kiek per metus sulaikoma grafičių piešėjų, kokią dalį pradėtų tyrimų pasiseka baigti, kiek nuostolių patiriama? Tai klausimai, į kuriuos negali atsakyti net didžiausias šalies policijos komisariatas. Šokiruojantis faktas – statistika apie grafičių tepliojimą ir nubaustų tepliotojų skaičių net nėra renkama. Ji patenka tarp kitų nusižengimų, tokių kaip viešosios tvarkos pažeidimas ar turto niokojimas. Tačiau iš retų pranešimų galima susidaryti įspūdį, kad grafičių piešėjai į policijos akiratį patenka nebent nusprendę pasiduoti patys.

Kaip nurodo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, šiemet dėl turto sugadinimo ar sunaikinimo Kauno mieste pradėta 211 ikiteisminių tyrimų, tačiau tarp jų patenka padegimai ir panašūs nusikaltimai, todėl pateikiamoje statistikoje gali ir nebūti nė vieno ikiteisminio tyrimo už turto sunaikinimą ar sugadinimą piešiniais. Komisariato atstovė apskritai stebėjosi tokiu prašymu, nes ši problema, jos nuomone, Kaune beveik neegzistuoja.

Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius, kurio kompetencijai priklauso grafičiai, šiemet nepagavo nė vieno privačios nuosavybės niokotojo. Tiesa, pernai buvo sučiuptos dvi merginos, kurios spalvikliais piešė po viaduku, o apie įvykį buvo informuota viaduką administruojanti įmonė, tačiau į teismą bendrovė net nesikreipė.

Kaip sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Andžejus Dinikis, pastatų savininkai gali tikėtis, kad žala bus išieškota, jeigu jie privataus kaltinimo tvarka kreipsis į teismą, bus žinomas asmuo, dėl kurio veiksmų ta žala atsirado, ir tai bus įrodyta. Pasak jo, tik labai retais atvejais žalą patyrę asmenys kreipiasi į teismą, net ne visada pranešama ir policijai. Iki šiol žinomas tik vienas atvejis, kai pagauto piešėjo tėvai statinio savininkui nupirko dažų ir uždažė grafitį, o dėl žalos atlyginimo savininkas į teismą taip pat nesikreipė.

„Viena grafičių piešėjų siautėjimo priežasčių yra žmonių abejingumas daromiems pažeidimams. Grafičius vandalai dažniausiai piešia naktį, kai didžioji dalis žmonių miega. Bet yra keleto profesijų atstovai – kurjeriai, taksi, maisto prekių transporto vairuotojai, kurie dirba naktį, tačiau nesu girdėjęs, kad jie praneštų apie pastebėtus grafičių piešėjus. Aišku, visai įmanoma, kad niekada ir nepastebėjo, nes vandalai imasi atsargumo priemonių. Nei policija, nei savivaldybės administracija neturi tiek pajėgų, kad visą parą visur budėtų pareigūnai. Galbūt padėtų piniginės premijos už operatyvią, tikslią ir pasiteisinusią informaciją apie grafičių piešėjus“, – prastą situaciją sostinėje komentuoja A.Dinikis.

Kurį laiką Vilniuje galiojo prievolė patiems pastatų savininkams tvarkyti fasadą ir valyti grafičius. Tačiau teismas prieš keletą metų priėmė sprendimą, kad toks reikalavimas yra perteklinis, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą atšaukti šį sprendimą.

Šiuo metu sostinėje egzistuoja 13 viešų ir legalių grafičių piešimo vietų – ant Neries upės prieplaukos, Pilaitės riedlenčių parke, keliose požeminėse perėjose bei automobilių stovėjimo aikštelėse. Kai kuriose jų tikrai yra gausiai paišoma, tačiau akivaizdu, kad ne visus grafičių piešėjus šios vietos domina. O štai Kaune šiuo metu galiojančių nuolatinių vietų, kur galima piešti grafičius, iš viso nėra.

„Galbūt daliai teršėjų tokios vietos padeda apsispręsti nesirinkti nelegalaus piešimo. Be to, šios vietos yra tarsi kompromisas tarp savivaldybės ir grafičių piešėjų. Labai griežtas, vien draudimais paremtas požiūris gali paskatinti grafitininkų priešiškumą ir dar aktyvesnį miesto terliojimą, todėl savivaldybė bando rasti bendradarbiavimo su grafičių piešėjais būdų, suprasti jų poreikius. Pavyzdžiui, prisidedama prie legalaus grafičių piešimo renginių organizavimo“, – svarsto Vilniaus savivaldybės Saugaus miesto departamento vyriausioji specialistė Eglė Daugėlaitė.

Gelbsti baudos savininkams

Klaipėdoje situacija daug geresnė nei Vilniuje. Nelegalūs piešiniai ant pastatų yra tapę prioritetine policijos veiklos sritimi, šioje srityje dirba speciali pareigūnų grupė. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybė prieš kelerius metus ėmėsi iniciatyvos bausti apipaišytų pastatų savininkus už prastą estetinę išvaizdą. Užfiksuota bent keletas atvejų, kai už grafičių piešimą nuteisti asmenys turėjo atlyginti padarytą žalą.

„Savivaldybės veiksmai yra susiję su piešinių fiksavimu, fotografavimu. Fiksuojame pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą, kuris yra apipaišytas „meno kūriniais“, ir ieškome pastato savininko ar valdytojo. Kreipiamės į jį raštu ir prašome susitvarkyti fasadą, nurodome terminą, per kurį asmuo turėtų tai padaryti. Tokios tvarkos pradžia buvo lydima konfliktų, pastatų savininkai buvo pikti, nes manė, kad patys piešėjai turėtų uždažyti savo darbus. Tačiau po truputį susiformavo nepakantumo aplinka ir mūsų reikalavimai dabar vykdomi labai sklandžiai“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Kristina Vintilaitė.

Pernai Klaipėdos viešosios tvarkos skyrius užfiksavo 65 grafičiais apipieštus pastatus ir visų jų savininkai per suderintą terminą šiuos piešinius uždažė. Per pirmąjį šių metų pusmetį skyrius užfiksavo dar apie 30 tokių atvejų. Realus grafičių skaičius mieste yra didesnis, tačiau dauguma pastatų valdytojų su jais tvarkosi patys.

Pavyzdžiui, prieš vasaros sezono pradžią beveik visi grafičiai senamiestyje buvo uždažyti. K.Vintilaitė įsitikinusi: kai piešinys labai greitai uždažomas ir sutvarkomas, piešėjai patys praranda malonumą tai daryti, nes paprastai tikisi, kad ilgai turės savo žiūrovų.

Klaipėdos savivaldybė neprieštarauja, jei privatūs pastatų savininkai patys sutinka leisti piešti ant savo turto, ypač jei tai yra apleisti, rekonstruoti ar nugriauti planuojami pastatai. Tiesa, tam būtina gauti savivaldybės leidimą. Oficialūs ir legalūs piešiniai yra ant dviejų savivaldybės teritorijoje stovinčių pastatų – ant Dailės akademijos Klaipėdos fakulteto ir privataus pastato Pilies gatvėje, ant kurio įamžintas Klaipėdos džiazo festivalis.

Miesto savivaldybei kainuoja tik viešųjų pastatų tvarkymas. Kol kas užfiksuotas vos vienas atvejis, kai savivaldybei pavyko prisiteisti patirtą žalą. Tai atsitiko 2013-aisiais, kai buvo ištepliota vieno Klaipėdos viaduko sieną. Tuomet du sučiupti kaltininkai nuvalė ją savo lėšomis. Dar tris kartus ikiteisminiai tyrimai sustabdyti neradus kaltininko.

Piešimas – kaip kleptomanija

Klaipėdos kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos viršininkas Zigmas Turskis įsitikinęs, kad grafičių problema aktuali visoje Europoje ir dažniausiai sunku net rasti pavyzdį, kur su ja būtų pavykę sėkmingai tvarkytis.  Pareigūnas grafičių piešėjus skirsto į dvi kategorijas – tai profesionalūs piešėjai ir vaikai, kurie tik juos pamėgdžioja paišydami įvairius „kringelius“, nusipirkę paprastą balionėlį parašydami „Raimis myli Laimą“ arba panašų užrašą.

Pasak pareigūno, labiausiai piešėjus traukia didelis matomumas. Svarbiausia – ne konkretus miesto rajonas, bet vieta, kur jų saviraišką galėtų įvertinti kuo didesnis skaičius žmonių. Z.Turskio manymu, legalios vietos grafičiams piešti situacijos pakeisti negali.

„Vilniuje esančiose vietose, kur galima piešti, jau kaip gumą galima tepti, tiek jau yra uždažyta. Atėjau, o po valandos atėjo kitas ir užpaišė mano darbą. Koks čia menas ir kas jį pamatys? – sako Z.Turskis. – Didžiausia problema yra atsakomybės nebuvimas, be to, policija negali taikyti visų proceso prievartos priemonių fiksuojant, nes tai nėra sunkūs nusikaltimai. Kitaip tariant, policija turi arba pagauti už rankos bepiešiant, arba analizuoti, kas yra erdvėje, bandyti išskaičiuoti. Tačiau reikia įrodinėti, o netaikant visų procesinių prievartos priemonių tai sudėtinga, kaltininkas turi vos ne pats pasipasakoti, kad jis tai padarė. Bėda ta, kad šios problemos mastas neatitinka realių pasekmių ir atsakomybės.“

Už tyčinį turto sunaikinimą, nepadarius nukentėjusiajam žymios žalos, gresia menka bauda nuo 29 iki 87 eurų, o kai grafičio piešimą lydi chuliganiškas elgesys, gali grėsti ir areštas iki 30 parų. Jeigu nelegaliai paišoma ant pastatų, tvorų ir kitų statinių ar jų dalių, gresia bauda iki 580 eurų, o jei piešiant užrašomi įžeidžiantys, provokuojantys ar nepadorūs užrašai, baudžiama viešaisiais darbais, bauda ar net laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kai asmenys pripažįstami kaltais, nukentėjusysis gali kreiptis civiline tvarka dėl žalos atlyginimo.

„Čia kaip nelegalios pornografijos žiūrėjimas internete – žino, kad tai blogai, bet jei jau turi polinkį, tu jam daryk, ką nori, jis vis tiek bus linkęs nusikalsti. Visai kaip kleptomanija. Jei kokį nepilnametį pagauni, gal jis ir padaro išvadas, tačiau kai kuriais atvejais tai net tarptautiniai procesai. Neseniai kino centras „Vaidila“ buvo išpieštas užrašu „Kiev“. Tai padarė į Lietuvą atvykęs ukrainietis, mes jo užrašų atradome ir Londone, ir Rusijoje“, – pareigūnų bejėgiškumą konstatuoja Z.Turskis.

Šiuolaikinės priemonės leidžia turtą apsaugoti

Nuvalyti nuo sienų grafičius nėra sudėtinga, tačiau to neįmanoma padaryti be specialių cheminių priemonių. Sunkiausiai sutvarkomi pastatai, nutinkuoti pilkšvu rusišku kvarciniu tinklu, nes pigmentas, naudojamas grafičių dažams, giliai įsigeria į kvarcinio akmenuko struktūrą ir jį iki galo išplauti tampa sudėtinga. Tokiu atveju paprastai lieka šešėlį primenančios buvusio piešinio dėmės.

Kaip pasakoja grafičius nuo pastatų sienų valančios įmonės „Saugrafa“ direktorius Artūras Donskojus, yra specialių impregnavimo priemonių, kurios labai palengvina grafičių nuvalymą – užtenka karšto vandens ir didelio slėgio. Šiandien dažnai tokia apsauga taikoma renovuotų pastatų sienoms iki 3 metrų aukščio. Standartinė grafičio kvadratinio metro sutvarkymo kaina svyruoja nuo 5 iki 15 eurų, tarp impregnuoto paviršiaus – apie 3 eurus. Nuvalyti poros šimtų kvadratinių metrų piešinį trunka vieną ar dvi dienas.

„Darbo tik daugėja, piešėjai pyksta, kad mes plauname, ir piešia dar daugiau. Dar pasirašo po apačia – suprask, grafitis čia jau sykį nuplautas. Šiemet didelę dalį Vilniaus senamiesčio išplovėme, nes vyko dviejų kino filmų filmavimai. Dabar vėl užpiešinėja. Vilniuje yra trys keturios grupės piešėjų. Taip galiu sakyti, nes kiekviena grupuotė turi sau būdingų bruožų. Reikia sugriežtinti įstatymus, kitaip nieko nebus“, – įsitikinęs A.Donskojus.

Nuo socialinio konflikto iki mados

Grafičių teplionės pagreitį įgijo 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV, pirmiausia Niujorke ir Filadelfijoje. Tuo metu tai buvo savotiška nepasiturinčių miestų rajonų gyventojų protesto forma prieš socialinę nelygybę ir atskirtį. Pirmoji grafičių fazė pasižymėjo išskirtinai žymų (anglų kalba – „Tag“) piešimu. Tokia grafičių forma, kai autorius daugelyje vietų palieka tarsi savo parašą, pavyzdžiui, „Solomon“, iki šiol vyrauja ir Lietuvoje.

Jau vėliau, grafičių kultūrai išplitus po visą pasaulį, susiformavo vadinamasis gatvės menas (angl. „Street Art“), kurio autoriai renkasi labiau tradicines vizualines raiškos priemones, išskirtines ir netradicines erdves savo kūriniams. Tokio meno festivaliai populiarūs visame pasaulyje. Vilniuje vyksta trečius metus rengiamas „Vilnius Street Art“ festivalis.

Grafičių subkultūrą nagrinėjanti ir šia tema disertaciją rašanti sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė aiškina, kad miestai paprastai renkasi vieną iš trijų galimų reagavimo į grafičių kultūrą formų: kovos ir netoleravimo, kai mėginama grąžinti miesto vaizdą į pirminę jo būklę, grafičių vadybos, kai stengiamasi įvesti tam tikras kontrolės priemones, patvirtinti legalias sienas, rengti įvairius festivalius ir pan. Trečiasis kelias – grafičių kaip reiškinio priėmimas ir visiškas toleravimas – būdingas tik išimtinėms erdvėms. Toks pavyzdys gali būti Berlyno Kroicbergo rajonas. Čia būtų sudėtinga atrasti švarų, neapipaišytą namą.

„Vienintelis realus kelias yra grafičių vadybos politika, suvokiant, kad ši kultūra vis tiek egzistuoja ir jos užgniaužti beveik neįmanoma, nes tai miestui kainuotų labai daug. Taigi reikia grafičius įsileisti, bet tik iki tam tikro lygio. Yra tokių pavyzdžių Skandinavijoje, kur netoleravimo politika veiksminga, tačiau tai yra turtingos šalys. Grafičių galima atrasti net Minske, kur policinė priežiūra labai griežta. Vilniaus centras tikrai labai apipaišytas, o tai reiškia, kad grafičių valdymas nėra veiksmingas. Toks jausmas, kad jis labai išblaškytas, be to, lėšų skiriama labai mažai“, – teigia V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Pasak jos, jeigu jau renkamasi grafičių visiškai netoleruoti, pagrindinė priemonė turėtų būti nuolatinis tokių piešinių valymas. Būtina, kad jų autoriai suvoktų, jog senamiestyje ar kitose centrinėse, reprezentacinėse miesto vietose nėra racionalu tuo užsiimti, nes tau užteks laiko tik padaryti fotografijai, galbūt įkelti jai internetą. Tačiau piešinio jau netrukus neliks, tad nebebus ir šlovės, o pastangos nueis veltui. Tačiau tokios priemonės brangiai kainuoja ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, retai kur duoda laukiamų rezultatų.

O kokia yra pagrindinė grafičių piešėjų motyvacija? V.Urbonaitė-Barkauskienė pasakoja, kad žymas paliekantys piešėjai paprastai gyvena savoje subkultūroje, jie yra labai atsiriboję nuo visuomenės ir jiems nesvarbu, kad žmonės netoleruoja šios veiklos. Svarbiausia – būti pastebėtiems ir gerbiamiems savame rate. Jų logika panaši kaip reklamos: kuo daugiau ir kuo matomesnėje vietoje tavęs yra, tuo geriau.

„Tai tarsi politinis pareiškimas, kad aš taip pat turiu teisę išreikšti savo nuomonę ir savo estetinį įsivaizdavimą. Jų veiklą pateisina ir reklama mieste, nes jei į viešąją erdvę gali įsikišti tas, kuris moka už tai pinigus, kodėl joje neturėtų atsirasti kažkokių idėjų, kurios nėra nuperkamos. Komunistiškai manoma, kad tai, kas viešai matoma, yra visų. Tavo kiemas, tavo garažas, tavo siena, kurią tik tu matai, yra tavo nuosavybė, tačiau išorinė siena, kuri matoma visiems, yra vieša nuosavybė“, – aiškina sociologė.

Ir nors pirmieji grafičių piešėjai kilo iš socialinio konflikto ir nelygybės JAV, Lietuvoje spontaniškai po nepriklausomybės atkūrimo išplitusi kultūra labiau tapo mados reikalu: didesnė dalis grafičių piešėjų šiandien yra žmonės, turintys pajamų ir išsilavinimą, nes šis jų užsiėmimas – nepigus malonumas. Tad kol šios mados nepavyks įveikti, dar ilgai vedžiojant turistus po sostinės senamiestį teks pasakoti ne vien apie baroko linijų grožį.

BFL

Radviliškietė senjorė Emilija prieš 30 metų įsigijo namą su asbestinio šiferio stogu. Gyvenamojo namo ir kieme stovinčio garažo šiferinė stogo danga pasenusi, apsamanojusi, vietomis suskilinėjusi. Dengta prieš 60 metų – šeštajame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje. Tačiau, kaip sako moteris, iš pensijos susitaupyti stogo keitimui jai tikrai nepavyks, todėl stogą keisti ji ketina tik tada, kai finansiškai prisidės vaikai. Pretenduoti į valstybės paramą stogo keitimui ji galimybių praktiškai neturi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Stogas pasenęs, labai jau nekaip atrodo, būtų gerai pasikeisti, bet jeigu gautume iš valstybės kokią nors kompensaciją. Kiek girdėjau, kaimuose stogus keičiant kompensaciją duoda, bet Radviliškis – ne kaimas“, – guodžiasi senjorė, tik prieš keletą metų sužinojusi apie asbestinio šiferio žalą sveikatai.

Palei geležinkelio mazgą nutįsusiame ir kartu su jo plėtra išaugusiame Radviliškyje tokių stogų ant gyvenamųjų namų – nors vežimu vežk. Jei gyvenamojo namo stogas ir pakeistas, tai ankštuose kiemuose įsispraudę pagalbiniai pastatai – garažai, tvarteliai ar sandėliukai beveik visi dar „papuošti“ nykiu pilkšvu šiferiu, sovietinės okupacijos metais pagamintu Naujosios Akmenės cemento gamykloje.

Tačiau tai nereiškia, kad norint išvysti asbestinio šiferio stogų reikia keliauti į provinciją ar regioninius centrus. Pasivaikščioję po prestižiškiausių šalies miestų nuosavų namų rajonus – Žvėryną sostinėje ar Žaliakalnį Kaune, pilkšvų apsamanojusių stogo dangų išvysime bent ant kas penkto namo.

Miškininkystės studijas baigęs Marius iš Radviliškio persikėlė gyventi į ką tik įsigytą sodybą Nirtaičių kaime, maždaug 10 kilometrų į pietus nuo rajono centro. Nors sodyba statyta panašiu metu ir ant pirminio skiedrinio namo stogo šeštajame dešimtmetyje taip pat užklotas šiferis, Marius galės pretenduoti į valstybės paramą stogo dangos keitimui, nes jis įsikūrė kaimo vietovėje.

Ateityje, rekonstruojant gyvenamąją vietą, jis žada dalyvauti šioje programoje. Tačiau pabrėžia, kad neskubės, nes asbestinio šiferio pavojumi netiki. „Manau, kad bent 70 proc. tai yra komercinis triukas, skatinantis keisti stogus ir rinktis naujas medžiagas. Jei ta grėsmę būtų tokia didelė, jei asbesto kiekis apdorojant šiferio lakštus būtų toks pavojingas, tai statybininkų, kurie sovietmečiu su juo dirbo, pjaustydavo šiferio gabalus be respiratorių ar dujokaukių, gyvenimo trukmė būtų labai trumpa. Pokario metais bent 97 proc. pastatų Lietuvoje stogai tapo asbestiniai ir juos uždengė ne viena ir ne dvi brigados. Dirbo šimtai žmonių. Tikrai matytųsi tendencija, o aš negirdėjau tokių atvejų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vis dėlto keisti senąjį šiferio stogą Marius pasiryžęs, tik dėl estetinių priežasčių. Pasak jo, prieš 50 metų dengtas stogas nesuformuoja jokio įdomaus, tinkamo atspalvio ar formos, jį dengiant buvo padaryta klaidų, raštas dažnai nesutampa, vietomis nukrevezota, ir tai iš karto kliūva akiai. Juolab kad šiandien šiferio  alternatyvų esama tikrai daug.

Reali galimybė – tik kaimui

Kiek šiandien Lietuvoje yra likę asbestinio šiferio stogų ir kiek kainuotų juos visus pakeisti, nežino niekas. Kaip sako Aplinkos ministerijos Atliekų projektų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Audrius Naktinis, tokios inventorizacijos dar nėra padaryta, todėl nėra galimybės įvardyti net apytikslius skaičius. 2008-aisiais Vyriausybei patvirtinus Asbesto šalinimo programą, buvo pradėta kurti inventorizavimo bazė, kelios savivaldybės dalyvavo bandomuosiuose projektuose. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo finansinė krizė ir programa iš esmės buvo nutraukta.

Kadangi asbesto turinti šiferinė stogų danga labiausiai naudota kaimo vietovėse, kurių gyventojai gauna mažas pajamas ir neišgali šios stogo dangos pakeisti, kaimo gyventojams paramą teikia Žemės ūkio ministerija, įgyvendindama Lietuvos kaimo plėtros programą.

Parama suteikiama tik kaimo vietovėse (iki 6 tūkst. gyventojų) esančių gyvenamųjų namų, priklausančių fiziniams asmenims, kurie ten yra deklaravę gyvenamąją vietą, asbestinei stogo dangai pakeisti. Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojama iki 50 proc. visų projekto išlaidų – didžiausia paramos suma negali viršyti 2 tūkst. eurų.

Tačiau likusių pagalbinių ūkinių pastatų, garažų ar sandėliukų, nors ir stovinčių tame pačiame kieme, stogo danga žmonės privalo pasirūpinti patys, nors jų kenksmingumas ir pavojus yra toks pat.

„Tai lemia paprasti dalykai – žemės ūkio ir kaimo paramos finansavimas iš ES mažėja. Šios priemonės tikslas – tvarkyti viešąją infrastruktūrą, o tai, kad mes tvarkome ir privačius namus, yra mūsų puikių derybų su Europos Komisija pasekmė. Vis dėlto, kadangi lėšos mažėja, ūkinių pastatų tvarkyti nenumatome, visų pirma stengiamės gerinti žmonių gyvenamąsias sąlygas. Juk žmogus gyvena ne ūkiniame pastate, o name, nors ūkinis pastatas ir stovi tame pačiame kieme“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Alternatyvios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Žaneta Jucaitytė.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tarp 2007 ir 2013 m. pasirašyta daugiau nei 12 tūkst. paramos sutarčių, patvirtinta daugiau nei 21 mln. eurų paramos suma, iš kurios išmokėta apie 16 mln. eurų. Per naująjį ES finansinį laikotarpį 2014–2020 m. asbestinių stogų keitimui dar planuojama skirti 11,6 mln. eurų. Šiemet iš viso gauta 1,5 tūkst. paraiškų, kuriose prašoma 3 mln. eurų paramos.

Galimybę gauti paramą, keičiant asbestinio šiferio stogus, miestų gyventojai turi tik vykdydami daugiabučių renovaciją arba dalyvaudami nuo 2012 m. vykdomoje Aplinkos apsaugos investicijų fondo programoje.

Tačiau norint gauti kompensaciją vien tik stogo pakeisti neužteks, nes fondo programa skirta energijos taupymui. Todėl stogo perdengimas yra tik dalis kompleksinių darbų, į kuriuos taip pat įeina sienų šiltinimas, langų keitimas. Aplinkos apsaugos investicijų fondas kompensuoja 20 proc. išlaidų, o kasmet šiai programai skiriama apie 3 mln. eurų.

Kaip pasakoja A.Naktinis, 2013-aisiais Aplinkos ministerija mėgino gyventojus skatinti atsikratyti asbestinio šiferio, kompensuojant jo šalinimo išlaidas, t.y. padengiant sąvartyno mokestį. Tam buvo skirta apie pusę milijono litų, tačiau panaudota tik mažiau nei penktoji šios sumos dalis. Iš viso į sąvartynus per metus buvo pristatyta 1,4 tūkst. tonų šiferio, tačiau buvo ir tokių savivaldybių, kuriose neatsirado nė vieno norinčiojo tai padaryti už valstybės lėšas.

„Tiesiog nebuvo suinteresuotumo – žmonės laukė, kad valstybė paremtų šią veiklą didesnėmis sumomis. Todėl programa dėl mažo susidomėjimo buvo nutraukta. Galbūt ateityje šiam tikslui ateis didesnių europinių pinigų, tuomet dėmesys taps didesnis. Mano nuomone, žmonės nenori šiferio stogų keisti, nes valstybė kompensuoja per mažą dalį tam išleidžiamų lėšų“, – sako A.Naktinis.

Plaučių vėžio sukėlėjas

Asbestas yra gamtinis pluoštinis mineralas, išgaunamas iškastiniu būdu ir susidedantis iš magnio silikatų, geležies, magnio, aliuminio, kalcio ir silicio oksidų.  Randamos bent kelios asbesto atmainos, kurios skiriasi savo gardelių struktūra ir kancerogeniškumo lygiu.

Vis dėlto asbestas prie kancerogeninių medžiagų priskirtas dar 1977 m. Tarptautinio vėžio tyrimo cento išleistoje monografijoje, o Lietuvoje jis uždraustas tik nuo 2005 m.

Tai, kad asbestas didina plaučių vėžio riziką, pastebėta dar 1935 m., kai buvo aprašyti keli plaučių vėžio atvejai tarp asbestoze sirgusių žmonių, o pirmasis epidemiologinis asbesto sąsajos su plaučių vėžiu įrodymas paskelbtas 1955 m. Darbe aprašytas asbesto tekstilės dirbinių gamintojų Didžiojoje Britanijoje mirštamumo nuo plaučių vėžio padidėjimas. Nuo tada paskelbti gausių tyrimų duomenys, rodantys mirštamumo dėl plaučių vėžio rizikos padidėjimą tarp įvairių profesijų darbuotojų, turėjusių kontaktą su asbestu įvairiose pramonės šakose.

Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vadovas prof. Raimundas Sakalauskas teigia, kad asbesto kenksmingumas yra šiek tiek hiperbolizuotas, nors pripažįsta, jog visi sutaria, kad asbestas yra visiškas kancerogenas, kuris, patekęs į plaučius, sukelia vėžį.

Pasak gydytojo, ypač žalinga, kai asbestas naudojamas vidinėse namo struktūrose, tarkime, šildymo konstrukcijose, nes cirkuliuojantys šilumos srautai išnešioja asbesto dulkes. Pavyzdžiui, po Vokietijos susivienijimo ištisi kvartalai Berlyne buvo griaunami tik dėl asbesto naudojimo namų vidinėse konstrukcijose. Tačiau manyti, kad ant daržinės stogo esantis asbestas yra labai pavojingas, anot mediko, yra šiek tiek perdėta.

Tokiai nuomonei pritaria ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė. Pasak jos, asbestinio šiferio sudėtyje asbesto yra apie 15 proc., o žmogaus sveikatai pavojų asbestas kelia tik patekęs į organizmą – daugiausia per kvėpavimo takus su įkvepiamu oru arba per virškinimo traktą su vandeniu ar maistu.

„Didžiausia su asbestu susijusi vėžio rizika yra dėl asbesto poveikio darbo aplinkoje, pirmiausia dėl didelių asbesto skaidulų koncentracijų. Į aplinką iš šiferio stogo asbestas gali patekti tik jį ardant ar dėl natūralių irimo procesų. Žinoma, asbesto koncentracija ore ar nuo stogo nutekančiame vandenyje nebus didelė. Kita vertus, yra pripažinta, kad kancerogenai neturi slenkstinės dozės, t.y. nėra tokios koncentracijos, kuri galėtų būti laikoma nepavojinga. Vėžys vystosi kaip daugelio egzogeninių ir endogeninių poveikių išdava, todėl vienam organizmui, veikiant ir kitiems veiksniams, kritinė dozė gali būti ir labai nedidelė“, – pripažįsta ir G.Smailytė.

Vilniaus universiteto Nacionaliniame vėžio institute prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo įvertinta piktybinių navikų rizika tarp asbesto produktų gamintojų Lietuvoje. Šiuo tyrimu piktybinių navikų rizikos padidėjimo tarp Naujosios Akmenės ir Daugėlių gamyklose dirbusių darbuotojų, palyginti su visų Lietuvos gyventojų sergamumu, nebuvo nustatyta.

Be to, išskiriami du pagrindiniai asbesto tipai – serpentinus (priklauso chrizotilas, arba baltasis asbestas) ir amfibolus. Nors visos asbesto rūšys priskiriamos prie kancerogenų, būtent dėl chrizotilo, kuris buvo naudojamas gamyboje Lietuvoje, tebevyksta diskusijos. Pasak G.Smailytės, kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad vėžio rizika, susijusi su šio asbesto poveikiu, yra šiek tiek mažesnė.

Baltamūrė šiferio Lietuva

Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais Naujojoje Akmenėje pradėta statyti cemento gamykla gamybą pradėjo 1952-aisiais, o dar po maždaug dešimtmečio joje pradėjo veikti asbestcemenčio gaminių (vamzdžių ir šiferio) cechas. Būtent jis aprūpino visą šalį iki šiandien gausiai išlikusiu asbestiniu šiferiu.

Asbestcemenčiai produktai buvo gaminami ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. Vienintelis gamyboje naudotas asbestas buvo chrizotilas, kuris buvo gaunamas iš Uralo (Baženovsko ir Orenburgo) Rusijoje ir Džetygarinsko (Kazachija).  Per visą asbestcemenčių produktų gamybos laikotarpį buvo sunaudota beveik 600 tūkst. tonų asbesto, o daugiau nei 95 proc. asbesto gaminių sudaro šiferinė stogų danga.

Kaip pasakoja iš „Akmenės cemento“ išaugusios ir šiandien beasbestines stogų dangas gaminančios įmonės „Eternit Baltic“ technikos direktorius Arvydas Pretkelis, asbestas pasirinktas neatsitiktinai. Atmetus kenksmingumą sveikatai, tai puiki, ilgaamžė, nedegi ir atspariomis savybėmis pasižyminti medžiaga, ypač ją maišant su cemento celiulioze. Tuo metu buvo siūlomas dviejų rūšių šiferis – lietuviškas ir latviškas su didesnėmis arba mažesnėmis bangelėmis ir vienodos „suriko“ spalvos.

„Pakeisti gaminių profilį nėra labai paprasta, ir dabar šis procesas užtrunka, o tuomet, kai viskas iš esmės buvo daroma rankiniu būdu, tai buvo dar sudėtingiau. Vienodą šiferio lakštų spalvą lėmė tai, kad nebuvo ištobulintos dažymo technologijos“, – aiškina A.Pretkelis.

Sovietų okupacijos simbolis

Asbestinio šiferio gamybos pabaiga Naujojoje Akmenėje susijusi su tendencijomis Europoje, kur naudoti asbestą uždrausta 1996-aisiais. 1997 m. Naujojoje Akmenėje buvo pagamintas pirmasis beasbestinis, naujos technologijos banguotas lakštas, o paskutiniai asbestinio šiferio lakštai į prekybą paleisti 2000-aisiais.

Architekto Algimanto Kančo nuomone, sovietmečiu pastatyta baltamūrė Lietuva – silikatinių plytų namai su šiferio stogais – yra tikras sovietinės okupacijos simbolis, ne itin daug pakitęs ir per 25 nepriklausomybės metus.

„Vienas dalykas, žmonės yra apduję, antra, keitimas kainuoja pinigus – žmonės mano, kad gal geriau nieko nedaryti. Kiek yra tų silikatinių namų su šiferio stogais, už kuriuos baisiau nebent XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios namai, kuriuos pereinamaisiais metais statėsi žmonės, staiga praturtėję, veždami kokius nors pjūklus į Jugoslaviją. Kalbu apie išsigimusius, neproporcingus, dažnai nebaigtus bent trijų aukštų namus keistomis formomis, įvairiais frontonais. Pagal tipinį, pakartotinį projektą statyti sovietiniai mūrinukai bent jau iš principo yra proporcingi, tačiau jų medžiagos baisios. Jeigu žmonės juos apsišiltintų, pasikeistų stogus, tai jie visai kitaip atrodytų“, – piktinasi architektas.

Pasak architekto Gintaro Balčyčio, tai, kad šiferio stogų iki šiol gausu ne tik kaimo vietovėse, bet ir didžiuosiuose miestuose, lemia žmonių abejingumas – 50 metų gyvenantys tokioje aplinkoje žmonės jau nepastebi estetinio vaizdo ir nebejaučia poreikio jo keisti. Tačiau  problema – ne tik išvaizda, bet ir bendra tų stogų būklė, nes jie gerokai nusidėvėję ir dar neekonomiški.

Kaip pabrėžė „Veido“ kalbinti architektai, šiferio stogą Lietuvoje šiuo metu ypač populiaru keisti į pigią, čerpes imituojančią margaspalvę skardą. Taip namų stogų peizažą netikėtai paįvairina žalios, geltonos, net mėlynos spalvos. Tokios tendencijos pastebimos ir Baltarusijoje ar Rusijoje, tačiau ne Vakarų šalyse.

„Tai tikrai nėra pats tinkamiausias estetinis kelias. Jei važiuosime per Vokietiją, Prancūziją ar bet kokią kitą Vakarų šalį, matysime, kad ten namai kaimo vietovėse vienodos spalvos, todėl harmonijos yra daugiau. Gal ji paprasta, neišsiskirianti, bet tai sukuria kultūringos visuomenės įspūdį. O mes nuo seno esame patys kūrėjai, statybininkai ir mums atrodo, kad jei turėsi pilką spalvą, tai bus blogai: jei jau keisti, tai būtina išsiskirti. Mano požiūriu, tai nėra gero skonio ženklas“, – kritikuoja lietuvišką chaosą G.Balčytis.

Urbanistinės disharmonijos apstu ir kitose srityse. Įprastas provincijos, o ir didžiųjų miestų priemiesčių vaizdas – ir šalia gyvenamųjų namų chaotiškai suręsti pagalbiniai pastatai: sandėliukai, įvairios pašiūrės, malkinės, garažai, tvarteliai ar net lauko tualetai, dažniausiai pastatyti be jokio projekto, neregistruoti. Pagal įstatymus iki 50 kv. metrų ploto pastatų registruoti nereikia. Būtent tokioje aplinkoje vis dar karaliauja asbestinio šiferio stogų danga, kurios nepakeis jokios valstybės programos.

A.Kančo įsitikinimu, žmonės nesupranta, kad kurdami tokią aplinką ne tik suteršia savo sklypą, bet ir sugadina bendrą vaizdą visiems: „Važiuojame ir matome tą urbanistinę marmalynę. Kiekvienam dabar atrodo, kad jis gali viską pasidaryti pats, todėl pasidarėme savadarbė šalis, nes žmonės neadekvačiai vertina savo gebėjimus. Jeigu nereikia leidimo, tai atrodo, kad gali daryti bet kaip, net nepasiklausęs specialisto. Pavyzdžiui, kai leidiesi Vilniaus ar Kauno oro uostuose, apima šiurpas – kažkokia stogų makalynė. Ką jau kalbėti apie medžiagas – dažnai atrodo, kad jos iš šiukšlyno sutemptos ir apkaltos. Statoma net neturint brėžinių, statybų metu nusprendžiant, kaip pastatas atrodys. Taip namas išeina vienoks, ūkinis pastatas kitoks – visiškas chaosas.“

Pasak architekto, ne veltui Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui išleistoje knygoje „Neregėta Lietuva“, kurioje pateikiama šimtas įspūdingiausių šalies aerofotografijų, beveik nerasime Lietuvos miestelių – dėl šiferio stogų palikimo iš viršaus jų beveik neįmanoma patraukliai įamžinti.

Tvarkos tradicija nugenėta

Ar gali šioje srityje ką nors padaryti valstybė, mėgindama planingiau pakeisti paprastų žmonių kasdienį gyvenimą ir jo aplinką?

Pavyzdžiui, Prūsijoje buvo įprasta, kad valstybė griežtai reglamentuoja tai, kaip turi atrodyti namai ar jų aplinka. Vokiškoji miestų tradicija ir tvarka orientuota į tai, kad kasdienis kiekvieno žmogaus būstas kokiu nors būdu nepakenktų kitiems žmonės ar valstybei – nekiltų gaisrų, epidemijų, būtų tvarkingas planavimas. Todėl šiuo požiūriu Lietuvoje išsiskyrė buvusi Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas ir Suvalkija. Čia galiojo įsakymas pirtis statyti toliau nuo namų, siekiant sumažinti gaisro pavojų, statyti tualeto būdeles. Iki šiol senieji klaipėdiečiai mėgsta pabrėžti, kad jų mieste nerasite nė vieno medinio namo, – vokiečių laikais buvo draudžiama juos statyti.

Ir šiandien Vokietijoje, pasak G.Balčyčio, galioja daug apribojimų: miesteliuose aprašyta tvarka, kokios spalvos turi būti stogas, architektūra reguliuojama mažiau, bet spalvinė gama yra primetama. Tai sukuria vienodą ir kultūringą estetinį vaizdą.

„Tarpukariu buvo nemažai planingesnių mėginimų pakeisti paprastų žmonių gyvenimą, nors finansiniai valstybės pajėgumai ir nebuvo dideli. Tai buvo ir savotiška naujai susikūrusios valstybės ideologija – kurti naująją Lietuvą, kuri turėtų atrodyti visiškai kitaip nei Rusijos imperijos laikais. Buvo imamasi propagandinių priemonių. Pavyzdžiui, jei kalbama apie kaimą – kad namai net simboliškai atrodytų visiškai kitaip: šviesesni langai, kitoks planavimas, sodas, numatyta vieta virtuvei, visas pastatas išnaudojamas naudingai. Tai naujosios Lietuvos kūrimo ideologija, ateinanti su naujakuriais po žemės reformos“, – pasakoja istorikas Norbertas Černiauskas.

Pasak jo, apie tai kaip apie masinį reiškinį kalbėti sunku, tačiau tai rodė aiškią valstybės tendenciją. Nors didžioji dalis naujakurių po žemės reformos namus persikėlė iš gatvinių kaimų, bent keliasdešimt tūkstančių šeimų pasistatė naujus, modernesnius būstus. Tarpukario spaudoje nesudėtinga atrasti žemės ūkiui skirtų leidinių, kuriuose parengtos specialios publikacijos, fotografijos iš pavyzdinių naujakurių sodybų.

Kaip bendrą šalies modernizavimo krypties pavyzdį N.Černiauskas pateikia premjero Juozo Tūbelio gyvenamąjį namą Kaune, kurį net dabar galima rodyti kaip puikų modernizmo pavyzdį, nors paprastai teigiama, kad J.Tūbelis buvo labai taupus, konservatyvus politikas, kitus kritikuojantis dėl išlaidavimo kostiumams ar skrybėlėms. „Tai irgi rodo, kad net konservatyvus sluoksnis suprato, jog permainos yra reikšmingos ir naujoji Lietuva turi būti moderni. Vyravo idėja, kad lietuvis dabar išlenda iš tamsumų, iš baudžiavos, iš nepriteklių į šviesą, todėl reikia atitinkamai ir gyventi toje šviesoje“, – aiškina istorikas.

A.Kančas sako, kad šiandien estetikos lygis, palyginti su tarpukario Lietuva, yra smukęs. Tuomet net kiekvienas naujas tvartas buvo proporcingas, nubraižytas dažnai architekto ar bent jau žmogaus, turinčio techniko kvalifikaciją. Architekto manymu, pagrindinis skirtumas yra tas, kad tarpukariu buvo suformuota pagarba meistrystei: nesvarbu, ar architektas, ar plytelių klojėjas, ar turėklų montuotojas – visi dirbo savo darbą ir buvo profesionalai. Tačiau sovietinės okupacijos metais viskas buvo sumalta ir apversta aukštyn kojom: žmonės pradėjo patys lipdyti, statyti ir rekonstruoti, neliko pagarbos profesionalams, nes beveik neliko ir pačių profesionalų.

„Tai kažkoks gaivališkas lietuvių prasiveržimas: kažko neleidžia, tai padarysime viską patys. Žmonių mentalitetas stipriai pakitęs. Dabar po truputi keičiamasi, bet labai lėtai. Pavyzdžiui, kaime žmonės labai prižiūri augalus, juos karpo, tvarko, vieniems geriau pavyksta, kitiems mažiau, bet aplinka sutvarkyta, o 90 proc. namų yra baisūs. Jei bent truputį tos energijos nuo augalų pereitų prie namo, viskas pasikeistų. Bet turbūt esame žemdirbiai, ir rankos labiausiai nukreiptos į žemę“, – svarsto architektas.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva buvo sistemingai griaunama, nors kai kurie tuo metu kaime pastatyti pastatai savo funkciją atliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Pasak N.Černiausko, naujosios Lietuvos idėja buvo įvilkta į klasių kovos ir revoliucijos paradigmą ir tai, kas buvo sukurta, buvo vertinama kaip regresas, sukėlęs 1940 m. „revoliuciją“. Sisteminga miestų plėtra, kaimų suvarymas į „kolchozus“, melioracija ir vienkiemių naikinimas naujosios Lietuvos kraštovaizdį sunaikino labai greitai ir iš jo liko tik idėja ar prisiminimas.

Iš sovietinės okupacijos metų išplaukiantį urbanistinį kaimo chaosą, istoriko manymu, visų pirma lemia tuometė 60 arų sistema ir žemės trūkumas, dėl kurio žmonės bent ten jautėsi šeimininkais ir lipdė tai, ką reikėjo. Iš tos mažos žemės didelė dalis Lietuvos tuo metu sugebėjo verstis – auginti triušius, nutrijas, ridikėlius.

„Šis sandėliukų lipdymas yra sovietų palikimas. Tuo metu estetikos mažai kas žiūrėjo, viskas buvo daroma be jokių planų, kad tik efektyviau išnaudotų ir viską išspaustų iš turimos mažos valdos“, – atsidūsta N.Černiauskas.

Visa tai dabar tapo radviliškietės senjorės Emilijos ir jos likimo draugų galvos skausmu: kaip atsikratyti pilko ir dar sveikatai pavojingo sovietinio asbestinio šiferio?

Koks yra statistinis Lietuvos turtuolis? Tai apie 55 metų amžiaus vilnietis vyras, valdantis maždaug 120 mln. eurų turtą. Verslą jis įkūrė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tada po privatizacijos jam prireikė bent dešimtmečio, kad jo įmonės patektų tarp šalies lyderių. Pirmiausia iškilo prekybininkai – jie ir šiandien dominuoja turtingiausiųjų lietuvių dešimtuke.

Dovaidas PABIRŽIS

Tokį šalies turtuolio portretą galima susidaryti iš jau 11-ą kartą „Veido“ skelbiamo turtingiausiųjų lietuvių trisdešimtuko. Tiesa, į šį sąrašą iš viso pateko 36 verslininkai. Taip nutiko todėl, kad skaičiuodami verslininkų turtą, vertę apvalinome ir net 10 paskutinių į sąrašą patekusių žmonių turtas buvo vienodas. Šiemet pirmą kartą turtas pateikiamas eurais.

Vienintelis milijardierius

Tačiau kaip ir 2014-aisiais, kai šalies valiuta dar buvo litas, šiandien turime tik vieną milijardierių – pagrindinį „Vilniaus prekybos grupės“ akcininką Nerijų Numavičių. Jo turtas vertinimas 1,1 mlrd. eurų. Tai maždaug dešimtadalis Lietuvos metinio biudžeto. Arba tiek, kiek gautume kartu sudėję 2–5 vietas turtingiausiųjų sąraše užimančių verslininkų turtą. N.Numavičius yra vienintelis lietuvis, patenkantis į žurnalo “Forbes” sudaromą pasaulio milijardierių sąrašą. „Veido“ turtingiausiųjų žmonių sąraše jis pirmas jau šeštus metus iš eilės.

Iš trečiosios pozicijos į antrąją pakilo „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas ir jo sūnus Artūras Rakauskas, kurių turtas bendrai vertinamas 310 mln. eurų. Pernai prekybos tinklo pajamos gerokai išaugo ir siekė 434 mln. eurų.

Visus vienuolika metų tarp turtingiausių šalies verslininkų patenkantis 67 įmones valdančio koncerno „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus atsidūrė trečioje vietoje, o jo turtas vertinamas 300 mln. eurų. Ketvirtas – įmonių grupės „Girteka logistics“ valdybos pirmininkas Mindaugas Raila, penktas – kitas „Vilniaus prekybos grupės“ akcininkas, šiuo metu Airijoje gyvenantis Žilvinas Marcinkevičius.

Sąraše yra ir naujų veidų. Į 13-ą vietą pakilo pagrindinis Klaipėdos terminalo grupės akcininkas Zigmas Petrauskas (80 mln. eurų). Per jo valdomą bendrovę keliauja dauguma Klaipėdos jūrų uosto konteinerių. 27-ąją sąrašo poziciją pasidalijo 2006-aisiais „Veido“ metų vadovu išrinktas Arvydas Paukštys, kuriam priklausanti bendrovė „Teltonika“ gamina ir prekiauja ryšių įranga, ir vienintelis „Marijampolės pieno konservų“ akcininkas Raimondas Karpavičius.

Šioje pozicijoje – ir Petras bei Rūta Baronai, valdantys vėdinimo įrangos gamybos ir prekybos įmonę „Salda“, bei lažybų bendrovės „Topsport“ savininkai Gintaras ir Deimantė Staniuliai. Šių verslininkų turtas siekia 35 mln. eurų.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa rodo, kad lietuviai turtuoliu jau laiko bet kurį, valdantį bent milijono eurų vertės turtą. Tokį atsakymą dažniausiai (41 proc.) pasirinko apklausos respondentai.

Net trečdaliui apklaustųjų turtuolis yra ir tas, kuris turi 300 tūkst. eurų vertės turto. 10 mln. eurų vertę nurodė 21 proc. respondentų. 3 proc. apklaustųjų turtuoliu laiko žmogų, kurio turtas vertinamas daugiau nei 100 mln. eurų.

Pagal „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą, tokių mūsų šalyje yra 11.

Duomenis skelbia ne visi

Sudarydami šį sąrašą vertiname tik tai, ką objektyviai galime įvertinti – Lietuvoje veikiančias įmones. Nemėginame skaičiuoti privataus verslininkų turto – meno kūrinių, automobilių ar jiems priklausančių namų, ir nekeliame sau tokio uždavinio.

Mums talkinę profesionalūs finansų analitikai iš audito bendrovės „Moore Stephens Vilnius“ įmonių ir akcijų vertę skaičiavo, atsižvelgdami į įmonių finansinius duomenis – pardavimus, pelną iki mokesčių sumokėjimo, grynąjį pelną, įmonių skolas bei valdomų akcijų dalį. Vertinamų bendrovių akcijų vertei apskaičiuoti naudoti lyginamieji daugikliai, pritaikyti atitinkamiems bendrovės finansiniams rodikliams.

Būtina pažymėti, kad sąrašas sudaromas, skaičiuojant tik Lietuvoje veikiančių įmonių, pateikiančių savo finansines ataskaitas Registrų centrui, vertes. O juk ne paslaptis, kad daugelis verslininkų turi daug įmonių užsienyje, ten yra investavę ar net perkėlę visą savo veiklą. Tačiau realių galimybių įvertinti šiuos dėmenis žurnalas neturi.

Tik todėl, kad daugiausia veikia užsienyje, į „Veido“ sąrašą nepatenka į pačias aukščiausias turtingiausiųjų pozicijas galintis pretenduoti Šveicarijoje gyvenantis verslininkas Saulius Karosas, mobiliųjų programų platinimo bendrovės „GetJar“ savininkas Ilja Laursas ar į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlęs Arvydas Avulis.

Naujausiais Registrų centro duomenimis, finansines ataskaitas už 2014-uosius iš viso pateikė 61,8 tūkst. įmonių (už 2013 m. – daugiau nei 66 tūkst. įmonių). Manoma, kad iš viso šalyje realiai veikia apie 70 tūkst. įmonių, kurioms taikoma prievolė viešam registrui teikti metines finansines ataskaitas.

Anot Registrų centro atstovo Aido Petrošiaus, verslininkų atsakingumas ir finansinių ataskaitų teikimas kiekvienais metais didėja, o tai atitinka ir tendencijas kitų ES šalių, kuriose viešų finansinių ataskaitų teikimo ir kitos verslo skaidrumą užtikrinančios priemonės iš pradžių buvo pasitiktos nepatikliai ar net su sunkiai slepiamu priešiškumu.

Lietuvoje šią prievolę, atsiradusią derinant Lietuvos ir ES įstatymus prieš daugiau nei dešimtmetį, pirmaisiais metais įvykdė mažiau nei pusė įmonių, tačiau ilgainiui baimės ir priešiškumas išsisklaidė.

Teisės aktai laiku finansinių ataskaitų nepateikusių įmonių vadovams numato baudas, o daugiau nei dvejus metus ataskaitų neteikiančioms įmonėms gali grėsti net priverstinis likvidavimas. Tačiau, pasak A.Petrošiaus, grasinimai baudomis ir verslininkų tąsymas po teismus nėra efektyviausias būdas siekti skaidrumo. Paveikiausias yra veiklos duomenis slepiančių įmonių sąrašų viešinimas internete. Antai kreditų biuras „Creditinfo“ šiemet paskelbė, jog finansinių rezultatų nepateikimas neigiamos įtakos pernai turėjo daugiau nei 5,3 tūkst. įmonių kredito reitingams. Į šią žinią vėluojančios įmonės sureagavo ir finansinių ataskaitų teikimas labai suaktyvėjo.

Vis dėlto, kaip nutinka kasmet, ir šįmet į „Veido“ turtingiausiųjų sąrašą nebuvo įtraukti bent keli verslininkai, kurie neabejotinai būtų tarp šalies verslo elito, tačiau Registrų centrui nėra pateikę savo valdomų įmonių konsoliduotų finansinių ataskaitų už praėjusius metus.

Dėl šios priežasties į „Veido“ sąrašą nepateko plastikinių pakuočių gamybos įmonės „Lietpak“ savininkai Pranas ir Andrius Kizniai, pernai užėmę 7-ą vietą, įmonių grupės „KG Group“ akcininkas Tautvydas Barštys (2014 m. – 13-a vieta), „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkai Visvaldas Matijošaitis ir Liudas Skierus bei „Vakarų  medienos grupės“ savininkas Sigitas Paulauskas.

Mažmeninės prekybos sėkmės istorija

Maždaug pusė turtingiausiųjų sąrašo dalyvių bendrovių užsiima gamyba. Tačiau pačių turtingiausiųjų pozicijų ir toliau neužleidžia didžiulius mažmeninės prekybos tinklus sukūrę šalies verslininkai. Šiuo požiūriu Lietuvos verslas yra unikalus Rytų ir Vidurio Europoje – nė vienoje šio regiono valstybių nerasime tiek daug nacionalinio kapitalo valdomų stambių mažmeninės maisto, pramonės ir drabužių prekybos tinklų.

SEB prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, kaimyninėse valstybėse pirmąjį žingsnį šioje sferoje žengė užsieniečiai, kurie iškart užėmė visas nišas ir nacionaliniam kapitalui tiesiog neliko vietos. Lietuvoje, priešingai, pirmieji ėjimus padarė lietuviai, todėl užsieniečiams jų sėkmę liko tik stebėti.

Pavyzdžiui, „Vilniaus prekyba“ savo veiklą pradėjo vos ne pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo. Jos kūrėjai greitai suvokė, kad ateitis priklauso mažmeninei prekybai. Verslininkai laiku priėmė tuo metu labai drąsų sprendimą pradėti prekybos centrų plėtrą Lietuvoje.

Be to, mažmeninei prekybai būdinga plėtra žingsnis po žingsnio, todėl tam nėra būtinas didelis pradinis kapitalas. Kita vertus, šis sektorius pasižymi ir pavydėtinu stabilumu, nes ekonominiai ciklai jam daro mažesnį poveikį – net ir krizės laikais žmonės perka maistą.

„Tas stabilumas ir stabilios pelno maržos leido sukurti štai tokį turtą. Jei tuo metu mūsų rinka būtų susidomėję užsienio prekybos tinklų savininkai, jiems nebūtų taip pasisekę. Bet kadangi „Maxima“ savininkai startavo keletą metų anksčiau, jie turėjo tą būtiną laiko rezervą sustiprėti tiek, kad atėję užsienio tinklai jau negalėtų jų pastumti. Kita vertus, „Akropolis“ rodo, kad daug ką ši grupė darė pirmą kartą. Kai šiame versle tu kažką darai pirmas, iš karto perimi iniciatyvą“, – verslo sėkmę aiškina ekonomistas G.Nausėda.

Vytauto Didžiojo universiteto istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įžvelgia ir gilesnes lietuviškos mažmeninės prekybos klestėjimo priežastis. Pasak jo, istoriškai susiklostė taip, kad prekybinis kapitalizmas, maisto pramonė ir alkoholio gamyba visada buvo dominuojančios šalies ūkio sritys. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje ar Latvijoje, kur industrializacija ir pramonės proveržis įvyko jau XIX a. antroje pusėje ir čia susiformavo miestiškos visuomenės, Lietuvoje dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje trys iš keturių žmonių gyveno kaime, dirbo žemę, o šioje aplinkoje vyravo smulkiąja prekyba užsiimančių Lietuvos žydų verslas.

„Ar nebus taip nutikę, kad lietuviškas nacionalizmas ir verslumas, kadaise metęs pirštinę mūsų rinkoje viešpatavusiems žydams litvakams, perėmė ir tam tikrus jų papročius. Tai tik prielaida, ji gali būti sunkiai įrodoma tik kokiais nors mentaliteto istorijos metodais, bet šią įžvalgą galima atrasti dar tarpukario Lietuvoje. Kad šiandien lietuviški prekybos tinklai yra tiesiog milžiniški, auga taip greitai, apskritai lietuvių prekyba ir savotiškas „turginis“ santykis, mano manymu, yra gilesnių šaknų augalas“, – teigia istorikas.

Pirmieji žingsniai – vienodi

Dabartiniai prekybos milžinų savininkai pradinį kapitalą užsidirbo dažniausiai gabendami prekes iš Rytų ir pradėję prekybą smulkiose prekybos bazėse ar sandėliuose. „Senukų“ įkūrėjas Augustinas Rakauskas 1990 m. per SSRS paskelbtą Lietuvos ekonominę blokadą ėmėsi prekybos druska, kurią pirko Ukrainoje ir gabeno į Lietuvą. Uždirbti pinigai buvo investuojami į statybinių medžiagų, chemijos ir metalų importą. Kai šios prekės ėmė kauptis sandėliuose, 1993 m. Kaune jis atidarė pirmąją „Senukų“ parduotuvę, vėliau išaugusią į vieną sėkmingiausių šalies prekybos tinklų.

Septintojo turtingiausiųjų sąraše, prekybos centro „Norfa“ įkūrėjo Dainiaus Dundulio, kaip ir „Maximos“ savininkų, verslo ištakos siekia studijų laikus, kai jie su draugu pradėjo važinėti į Maskvą ir krepšiais vežti įvairiausias prekes, būtinas studentams. Prekes jie pristatydavo tuo metu veikusioms gausioms komiso parduotuvėms. Gautus pinigus investavę, jaunuoliai ėmėsi gabenti ir maisto produktus, cigaretes bei pardavinėti jas bazėms, o vėliau – parduotuvių tinklui „Eko“.

Kažkurią dieną, kai „Eko“ jų prekių atsisakė, D.Dundulis su bendraminčiais nusprendė atidaryti pirmąją savo parduotuvę.

Nuo prekybos avalyne ir drabužiais atsispyrė ir „Agrokoncerno“ savininkas, stambiausias Lietuvos žemės ūkio gamintojas Ramūnas Karbauskis. Pirmieji rimti būsimosios „Vilniaus prekybos“ žingsniai žengti 1992 metais, kai medicinos studentų Nerijaus Numavičiaus, Žilvino ir Gintaro Marcinkevičių bei Igno Staškevičiaus įkurta įmonė „Urdžia“ už investicinius čekius įsigijo pirmąją alkoholinių gėrimų parduotuvę Savanorių prospekte Vilniuje. Bet ir jie pradėjo nuo prekių gabenimo į Rytų turgus. Vėliau jauni verslininkai įsigijo didmeninius sandėlius, įkūrė didmenos bazę.

Sėkmės lydimi šalies gamintojai, ypač tie, kurie nedalyvavo privatizacijoje ir savo verslą kūrė nuo nulio, savo valandos turėjo laukti ilgiau. Nors daugelis jų pirmąsias gamyklas įkūrė panašiu metu, tik suradę savo nišą, atsivėrus Vakarų rinkoms kantriu darbu iškilo aukštyn.

Bendrovės „Ryterna“ vadovas Vytautas Rinkevičius automatinių garažo ir kiemo vartų gamybos ėmėsi daugiau nei prieš 20 metų. Paslaptingas Lentvaryje veikiančios cigarečių filtrų gamybos bendrovės „Nemuno banga“ savininkas Jonas Tučinskas šį verslą taip pat pradėjo prieš du dešimtmečius. „Linas Agro“ įkūrėjo Dainiaus Zubo verslo pradžia 1991 m. buvo lietuviškų rapsų eksportas į Vakarų Europą. 1990-aisiais  pirmąją ūkinę bendriją „Salda“, pradėjusią prekiauti vėdinimo įranga, su partneriais įkūrė ir P.Baronas. 1998 m. veiklą pradėjo ir A.Paukščio bevielių technologijų bendrovė „Teltonika“ – jos pirmieji gaminiai buvo telekomunikacijų įrenginiai. Visi šie verslininkai tarp turtingiausių šalies žmonių pirmą kartą pateko tik šiemet ar prieš keletą metų.

Kada turėsime savo „Skype“?

Kai kurių kitų svarbių ekonomikos sektorių atstovų tarp turtingiausiųjų nėra. Pavyzdžiui, paskutinis bankininkas į šį „Veido“ sąrašą pateko prieš trejus metus. Tai buvo liūdnai pagarsėjęs Ūkio banko savininkas Vladimiras Romanovas. Dar anksčiau iš turtingiausiųjų sąrašo iškrito valdžios uždaryto „Snoro“ akcininkai. Per šiuos metus naujų bankininkyste užsiimančių verslininkų neatsirado, o ir nepanašu, kad atsiras artimiausioje ateityje.

„Čia nėra didelio skirtumo, palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis. Stipresnieji vietiniai bankai pamatė plėtros ribas, didžiulį užsienio kapitalo susidomėjimą, todėl jų savininkai juos pardavė. Nesu tikras, ar jiems būtų pavykę savo jėgomis įvykdyti technologinį persitvarkymą, įdiegti elektroninę bankininkystę ir suspėti koja kojon su naujausiomis tendencijomis. Teoriškai taip, tačiau buvo priimtas kitas sprendimas ir bankai buvo parduoti skandinavams“ – komentuoja G.Nausėda.

Knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas Liudvikas Gadeikis prideda, kad ekonomikai vakariškėjant, kai ima dominuoti verslas, paremtas mažesne rizika ir mažesniais pelnais, tačiau ilgesniu planavimu ir stabilumu, kai kuriems šalies verslo sektoriams tapo sudėtinga išgyventi. Visų pirma, tai pasakytina apie sritis, kurioms plėtoti reikia didelio pradinio kapitalo, pavyzdžiui, bankininkystė, draudimas ar komunikacijos. Bandymų būta, tačiau šie sektoriai perėjo į užsienio kapitalo rankas.

„Dabar, kitaip nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, visos rinkos yra prisotintos, norėdamas imtis verslo ar gamybos privalai parodyti išskirtinę išmonę ir įžvalgą, priešingai nei tada, kai visko trūko ir galėjai bet kuo užsiimti. Tada reikėjo ryžto, drąsos ir avantiūrizmo. Daug kas tuomet ir sužlugo, nes rizika buvo reali ir labai nesunku buvo pervertinti savo galimybes. Nemažai verslo natūraliai sužlugo ir prieš stojant į ES, kai vyko tam tikras jo civilizavimas. Dabar verslui reikia daugiau proto ir apskaičiavimo, o ne drąsos “, – sako L.Gadeikis.

Tarp turtingiausių lietuvių iki šiol nėra ir bene sparčiausiai pasaulyje augančio internetinio verslo atstovų. Priešingai nei kaimyninėje Estijoje, kur vieni turtingiausių žmonių yra trys internetinės pokalbių programos „Skype“ kūrėjai. Prie tokių Lietuvoje galėtume priskirti I.Laursą, tačiau pagrindinė jo veikla yra už Atlanto.

L.Gadeikis yra įsitikinęs, kad sunku tikėtis staigaus tokio verslo iškilimo, nes šiandien didžiosios korporacijos, suprasdamos šio sektoriaus potencialą, aktyviai medžioja talentingus jaunus programuotojus ir kompiuterinių technologijų kūrėjus. Net jiems savarankiškai sukūrus išskirtinį produktą, šis greitai būna nuperkamas didžiųjų kompanijų. Ne išimtis ir estiškas „Skype“, kurį 2011-aisiais įsigijo „Microsoft“, už jį paklojusi 8,5 mlrd. dolerių.

Anot G.Nausėdos, internetiniai verslai pamažu atsiranda, tačiau sukurti kažką  panašaus į „Facebook“ ar „Google“ ir iš karto tapti multimilijonieriais galimybių nėra daug. Kitaip nei Estijoje, šioje srityje, ekonomisto teigimu, ir mažesnis įdirbis, todėl galioja posakis, kad mažiau tręštoje žemėje ne taip greitai viskas ir sudygsta.

Socialistinis visuomenės požiūris į verslą

Lietuvoje netyla kaltinimai, kad kiekvienas turtuolis savo veiklą pradėjo nuo nešvarios privatizacijos, išnaudodamas kitus ir pasisavindamas dalį „bendro“ gėrio. Ir šiandien, kalbant apie stambųjį verslą, dažniau prisimenamos jo nuodėmės, netinkamas elgesys su darbuotojais ar neaiškios tarpusavio sąsajos, o ne į valstybės biudžetą sumokėtų mokesčių ar sukurtų darbo vietų skaičius.

Prieš keletą metų „Flash Eurobarometer“ atliktas tyrimas parodė, kad net 38 proc. lietuvių įsitikinę, jog verslas Lietuvai daro neigiamą įtaką. Kitame panašiame tyrime teiginiui „Verslininkai galvoja tiktai apie savo kišenę“ pritarė net 67 proc. lietuvių. Daugiau taip manančių žmonių iš ES šalių buvo tik Kipre.

Profesoriaus E.Aleksandravičiaus teigimu, jei šiandien amerikiečių klaustume apie žmones, kurie sukūrė šiuolaikinę Ameriką, po pirmųjų prezidentų ir Konstitucijos autorių pavardžių neabejotinai išgirstume ir didžiųjų kapitalistų – Johno Rockefellerio, Kornelijaus Vanderbilto, Henrio Fordo pavardes. Valstybės vaidmuo JAV niekada nebuvo taip smarkiai išreikštas, laisvė, rinka ir kapitalizmas visada buvo svarbiausia, todėl amerikiečiams nekyla abejonių, kad visi jie padarė tai, kas pakeitė šalies gyvenimą. Toks vaizdinys įprastas ir kitose Vakarų pasaulio valstybėse.

Lietuvoje, istoriko žodžiais tariant, pasakojimas, kaip kūrėsi mūsų ūkis, yra trūkčiojantis: net tokie kapitalistai kaip Petras Vileišis yra labiau suvokiami ir įamžinami dėl savo šviečiamosios veiklos, o ne dėl sukaupto kapitalo. Kiti kapitalistai, pavyzdžiui, alaus pramonę valdęs Volfas Engelmanas ar odų gamyba vertęsis Chaimas Frenkelis apskritai nefigūruoja mūsų istorijos pasakojime.

„Svarbiausias dalykas, kuris požiūrį į verslą šiandien paskandina migloje, pastebėtas sociologo Zenono Norkaus. Jis teigia, jog nors jau 25 metus kuriame kapitalizmą, dažniausiai maloniai vadinamą laisvąja ekonomika, mes dar nesukūrėme buržuazinės kapitalistinės sąmonės. Žmonių sąmonė tarytum vis dar yra liaudiškai nacionalistinė ir posovietinė socialistinė, pagal kurią visi turtuoliai yra blogi, o bendras gėris kuriamas nepriklausomai nuo verslo. Požiūris į verslą šiandien yra prieštaringas ir visiškai neatitinkantis to vaidmens, kurį jis vaidina. Jis daugiau vaizduoja suvokiančiųjų minios pagiežą, pavydą, kai labai patogu kiekvieną turtingą vaizduotis banditu, o kiekvieną valdžios žmogų – korumpuotu“, – apgailestauja E.Aleksandravičius.

Socialinės psichologijos eksperto Visvaldo Legkausko įsitikinimu, neigiamas požiūris į verslininkus pirmiausia ateina iš mūsų komunistinės praeities. Anot jo, 25 nepriklausomybės metai nėra daug, nes žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia. Per komunistų okupacijos penkiasdešimtmetį buvo įkalta, kad verslininkas yra kraujasiurbė dėlė, išnaudojanti darbo žmogų ir gyvenanti iš jo išnaudojimo.

„Laikui bėgant tai turėtų keistis, nes kuo turtingesnė tampa visuomenė, tuo ji pozityviau žiūri į verslą. Visuomenė turtėja, nes vis daugiau gyventojų vienaip ar kitaip užsiima verslu – arba kaip darbo vietų kūrimu kitiems, arba kaip individualia verslo veikla sau. Kuo tas sluoksnis yra didesnis, tuo daugiau žmonių suvokia, kad verslas irgi yra tam tikras darbas, ir pastangos, ir investicijos, siekiant uždirbti pinigus“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto psichologas.

V.Legkausko teigimu, pagal požiūrį į turtinę nelygybę visuomenės nedaug skiriasi – kuo didesnė yra turtinė nelygybė, tuo labiau ji demoralizuoja visuomenę ir kelia joje įtampas. Ne veltui vienas iš valstybių išsivystymo rodiklių yra turtinės nelygybės matmuo. Kuo ji yra mažesnė, tuo labiau pažengusia laikoma valstybė.

Nors visuomenės turtinė nelygybė turi ir motyvuojamą poveikį, nes matymas, kad kažkas kitas nuveikė daug, skatina žmogų siekti didesnių tikslų ir tikėti savo galimybės. Tačiau motyvuojamasis poveikis išnyksta, kai skirtumai tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų tampa per dideli. Tuomet telieka pyktis, pavydas, o logiką, jog reikia stengtis uždirbti daugiau, keičia siekis atimti iš kito.

Neaišku, ar tai lemia motyvacijos stygius, tačiau tik kiek daugiau nei pusė lietuvių yra pasiryžę imtis verslo, net ir turėdami tam sąlygas.

Tą patvirtino „Veido“ užsakyta apklausa, kurią atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime Consulting“. Klausiami, ką rinktųsi, garantuotą 1,5 tūkst eurų rentą, kuri yra indeksuojama pagal infliaciją, ar 1,5 mln. eurų su sąlyga, kad jų nebus galima laikyti banke ir gauti palūkanų, o bus būtina visą laiką investuoti į verslą, antrąja galimybę susiviliojo vos 51 proc. apklaustųjų, o keturi iš dešimties sakė, jog verčiau pasirinktų garantuotą rentą.

Prieš 24 metus Romos popiežius Jonas Paulius II išleido encikliką „Centesimusannus“, kurioje nubrėžė politines, ekonomines ir moralines iš komunizmo jungo ištrūkusių Rytų ir Vidurio Europos visuomenių raidos gaires. Katalikų Bažnyčios galva nurodė, jog demokratija, laisvoji rinka, verslumas, iniciatyva ir kūrybiškumas yra tai, ko reikia siekti šios erdvės žmonėms. Apie tai, kaip per 25 nepriklausomybės metus Lietuvai pavyko įsitraukti į laisvąją ekonomiką bei apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į žemiškąjį turtą „Veidas“ kalbasis su vyskupu Kęstučiu Kėvalu.

Dovaidas PABIRŽIS

– Bažnyčia ir sekuliari visuomenė šiandien laisvę supranta šiek tiek skirtingai. Tačiau laisvė mainytis sukurtomis gėrybėmis žmonijos buvo pasiekta ne taip lengvai, ilgą laiką tai buvo tik privilegijuotųjų veikla, o pirmieji apie laisvosios rinkos šaltinius ir tikslus pradėjo klausti teologai, kalbėdami apie teisingumą visuomenėje. Viduramžių Florencija ir Venecija buvo pirmosios vietos, kur prekyba pradėjo vystytis ir tai buvo visiškai naujas kokybinis visuomenės šuolis. Pati rinkos kaip žmogaus savęs įdarbinimo arba dovanojimosi aplinkos idėja yra skatinama ir Bažnyčios atpažįstama kaip vertybė“, – pokalbį pradeda teologijos disertaciją „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimusannus“ apgynęs K.Kėvalas.

– Savo disertacijoje kalbate apie rinką, kuri sudaro sąlygas žmonėms moraliai tobulėti. Kokia ji turėtų būti, kad taip įvyktų?

–  Rinka, kaip aplinka, gali prisidėti prie žmogaus gebėjimų, moralinės kultūros stiprinimo. Ne tik šeima, Bažnyčia ar mokykla tai daro, bet ir kitos sąlygos – ir politinės, ir ekonominės. Gali skambėti paradoksaliai, bet tam, kad rinka padėtų žmogui augti, ji pirmiausia turi būti laisva. Dažnai ją iškreipia kiti, šalia esantys elementai, pavyzdžiui politinė manipuliacija.

Tai gali iškreipti visą ekonominį vaizdą iki tokio lygio, kai yra kuriami įstatymai, sukuriantys galimybes klestėti tik monopolinei rinkai. Politika gali sukurti tokias sąlygas, kai vidurinė klasė negali išeiti ir konkuruoti, nes oligarchas tokią situaciją supranta kaip grėsmę jo verslui.

– Tobula laisva rinka sukuria ir didesnę socialinę atskirtį. Ar tai nėra problema, kad visiška laisvė dažnai veda ir prie žmonių išnaudojimo?

–  Kai kalbame apie laisvę krikščioniškame kontekste, tai nėra laisvė daryti blogą. Tai yra nuodėmė, o nuodėmė yra nelaisvės forma. Mūsų šiandienos protu tai beveik nesuvokiama, nes žmonės supranta, kad laisvė rinktis reiškia laisvę rinktis ir blogą dalyką. Dažnai žmonės jau iš gautų vaisių – patekę į įvairiausias priklausomybes, bėdas – mato, kad vienas ar kitas pasirinkimas nebuvo geras. Tam, kad suvoktum, jog laisvės sąlygai yra būtina gėrio kryptis, reikalingas krikščioniškas mąstymo fonas.

Galimybės gali žmogų demoralizuoti, sužlugdyti, nes jis yra linkęs į nuodėmę, į kito išnaudojimą Todėl būtinas įstatymo rėmas, turintis apibrėžti smėlio dėžės, kurioje mes žaidžiame, ribas. Tai yra rimtas uždavinys valstybei. Kuri visada turi pagundą ne tik nubrėžti šią ribą, bet ir įstatymais kontroliuoti patį ekonomikos mechanizmą, vadinasi, ir jį iškreipti. Tokiu atveju sakome, kad politinė kompetencija yra peržengta.

Pavyzdžiui, jei bankai bankrutuoja, juos bandoma išgelbėti mokesčių mokėtojų pinigais. Tai išsprendžia trumpalaikę problemą, žmonės galbūt išsaugo darbus. Bet jeigu pati banko veikla yra ydinga, jis prisiėmė per dideles rizikas, darė laukinius veiksmus, o, pavyzdžiui tie, kurie tokių rizikų neprisiėmė, investavo konservatyviai, tokios paramos negauna. Kokia tai žinia visuomenei?

Išeina, kad valstybė subsiduoja amoralų elgesį. Tai rodo, koks pavojus kyla, kai valstybė įsikiša, net ir su gerais tikslais – gelbėdama nuo bankroto. Galbūt bankrotas, atvirkščiai, grąžintų į tikrąjį vaizdą ir taip žaidimo aikštelė būtų švaresnė tiems žmonėms, kurie dirba darbus, iš tikrųjų turinčius perspektyvą ir teikiančius visuomenei naudą.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos padėtį pagal šią laisvos rinkos ir moralės prizmę?

–  Lietuva yra labai jauna valstybė, 25 metai yra tik apšilimas, startas. Pagal ekonomikos laisvės indeksą Lietuva pasaulyje yra 15-oje vietoje tarp 174 valstybių. Tai vertindami, analitikai sako, kad krašto ekonominė ir politinė dermė yra labai sėkminga, leidusi tokį rezultatą per šį trumpą laiką pasiekti. Mus vertina kaip laimėtojus. Turime Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos kraštus, kur šimtai metų eina, o tokių rezultatų nėra.

Bet jei Lietuvoje klausi žmonių, kur, jų manymu, yra mūsų šalis, jie duoda tarp 60-osios ir 100-osios vietų. Taigi trūksta ir adekvataus savo galimybių ir padėties vertinimo – pasaulio kontekste pas mus geriau, nei mes iš tikrųjų jaučiamės. Žinoma, tie rodikliai dar nėra nuėję iki mūsų kasdienio gyvenimo, tačiau mes turime galimybių, nes šis indeksas kalba apie investicijų, verslo kūrimo, darbo vietų atsiradimo galimybes.

Teigti, kad Lietuvoje yra aukšta moralė dar negalime, nes yra didelė atskirtis tarp turtingųjų ir žemiausiojo sluoksnio. Ji yra viena didžiausių Europoje. Turime didžiausią skirtumą tarp vadovo ir kito pavaldinio po jo algos. „Carito“ atliktas skurdo tyrimas rodo, kad Lietuvos rinkoje yra tikrai nemažai pinigų, o žmonės vis dar gauna minimalius atlyginimus, daugelis jų emigruoja.

Tai rodo, kad etnosas Lietuvoje pasikeitė taip greitai, kad turtingieji dar nesuvokė jau galintys laisviau gyventi ir leisti daugiau pinigų žmonių darbo vietoms stiprinti, o neturtingieji dar nesuvokė, kad jie turi savo teisių, rodančių jų išaugusias galimybes ne tik lūkesčių, bet ir materialia prasme.

Kitais žodžiais tariant, pinigų kiekis Lietuvoje yra tiek padidėjęs, kad šiandien mes jau turėtume galvoti ne tik apie išgyvenimą, kaip verslas ilgai galvojo ir suformavo tokius savo įpročius, bet ir kalbėti apie tai, ką reiškia įmonės kultūra, subjektyvus ekonomikos faktorius – kaip žmonės jaučiasi dirbdami.

– Ką šioje srityje gali padaryti Bažnyčia?

–  Bažnyčia apie tai pasisako per popiežių dokumentus, kuriuose kalbama, kad rinka negali tik reguliuoti savęs matematinės kalkuliacijos pagalba, nes kai kurie dalykai tam nepasiduoda.

– Pavyzdžiui, žmogaus kūrybiškumas – jeigu jis turės nuotaiką kurti, tu net negalėsi užmokėti jam už tai, ką jis duoda įmonei. „Google“ įsikūrė kaip kelių vaikinų nepasitenkinimas tuomete naršykle. Jie sukūrė instrumentą, su kuriuo dabar turi skaitytis ir Kinijos Liaudies Respublika. Jų kūrybiškumas buvo jų turto priežastis. Šis subjektyvus faktorius rodo, kokia potencija slypi žmogiškajame kapitale. Tą kalba ir popiežius – turime kreipti savo mąstymą į žmogiškąjį kapitalą. Neįdarbinti jo tik kaip fizinės jėgos, bet įdarbinti žmogų kaip asmenį, kaip jo protą, o kur reikia fizinių pajėgumų – įdarbinti robotus ir mašinas.

– Vienas svarbiausių krikščionybės postulatų yra „Mylėk savo artimą kaip save patį“, bet kurdamas verslą, visada labiau galvoji apie savo darbo rezultatus, sėkmę ir pelną. Kur yra riba tarp verslo savanaudiškumo ir moralės?

– Yra toks žodis – saikas. Pavyzdžiui, trokšti pelno ir skaičiuoti savo veiklą, kad ji apsimokėtų, nėra nemoralu. Bet kai pradedu veikti kitų žmonių sąskaita, įdarbinu juos, siekdamas tik savo tikslų ir nesiskaitydamas su jų tikslais, matydamas juos tik kaip priemonę, tai tas saikas jau yra peržengtas.

Jei verslininkas galvoja apie savo komandą, apie tai, kad reikia visiems duoti užsidirbti, norint turėti tinkamą darbo nuotaiką, tada jis elgiasi moraliai. O jei jis pradeda galvoti „tu man naudingas tiek, kiek man apsimoki, o jei nežaidi pagal šią schemą, esi atleidžiamas ir ateina kitas“, – saikas yra prarastas.

Žinoma, verslininkui labai sunku nustatyti šią ribą, bet pagalvojęs apie savo naudą, jis turi pagalvoti ir apie žmogaus, kuris su juo dirba, naudą. Tai reiškia mylėti savo artimą ir galvoti apie jį, nes jis turi teisę gauti pelno, kaip ir aš. Nepaisant to, kad aš esu pirmas ir turiu didesnę dalį, nes prisiimu riziką, kartais turiu mąstyti 24 valandas per parą, kai mano darbuotojai gali užtrenkti duris po 17-os valandos. Didesnis mano pelnas yra tuo pateisinamas, bet aš negaliu ignoruoti žmonių ir laikyti jų tik savo įrankiais.

– Versle apie kitą žmogų dažnai galvojama ir tik kaip apie potencialų tavo kuriamų produktų vartotoją, nuolat skatinant tai daryti.

– Viena, jei aš skatinu vartoti manipuliuodamas kito žmogaus žiniomis arba bandydamas jį patraukti įvairiais nemoraliais būdais ir visai kita, jei aš reklamuoju savo produktą, norėdamas suteikti apie jį informacijos. Jei aš tikrai galiu tvirtinti, kad jis yra geros kokybės produktas, nesielgiu nemoraliai, nes turiu informuoti apie tai savo klientus. Taigi yra reklama kaip informacija ir reklama kaip manipuliacija. Jos turi skirtingus tikslus. Vadinasi, priklauso nuo to, kokie yra mano tikslai.

– Tačiau yra aibė žmonėms nebūtinų produktų ir paslaugų, kurių vartojimas yra paremtas reklama ir tam tikrų norų patenkinimu.

–  Visada paskutinį žodį turi tarti tas žmogus, kuris perka. Kad grūdas, kritęs į žemę, duoda šimteriopą derlių, mes ant jo nepykstame, o džiaugiamės, kad jis davė daugiau. Ekonomikos tikslas yra gaminti daugiau, o ne mažiau. Lyg ir galima būtų sakyti – gaminu mažiau, kad jums būtų lengviau nepatekti į vartotojiškumo pagundą. Bet tai yra mitas. Sovietų okupacijos metais, kai trūko prekių, net nebuvo būtiniausių dalykų, vartotojiškumas irgi egzistavo, nes žmonės dar labiau buvo priversti mąstyti apie daiktus ir turėjo sueikvoti daug daugiau laiko elementarioms prekėms gauti.

Problema slypi žmogaus širdyje, o ne ekonomikos mechanizme. Jei žmogus neatsilaiko ir patenka į vartotojiškumo pagundą, negali keikti ir atmesti paties ekonominio modelio. Visuomet stengiesi pagaminti ir parduoti daugiau, tokia yra kapitalo prigimtis. Galiu susirgti nuo paprasčiausio produkto, jei jo vartoju nesaikingai ir mano vertybių sistemoje nėra kažko daugiau, o tik vartojimas. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau pateksiu į priklausomybę, kuri, duok Dieve, mane išbudins.

Dažnai smerkiame patį ekonomikos mechanizmą, bet, manau, tai yra klaida, nes jei jo nebūtų, neturėtumėme elementariausių dalykų. Ekonomika išbando vieną ar kitą produktą ir gamina tai, ką žmonės perka. Jei jie perka šlamštą, jis ir bus gaminamas. Žinoma, būtų didelis sąmoningumo lygis negaminti šlamšto. Bet tie, kas siekia pelno, siekia jo ir tokiu būdu – per žmonių silpnybes.

– Ar gali būti pateisinama, kai turto kaupimas žmogui yra savitikslis gyvenimo siekis?

–  Blogai, jei tavo gyvenimo tikslas yra turtas. Evangelijoje yra labai įdomi vieta, kur sakoma „kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“. Jei savo gyvenimą pašventi šiam tikslui, tu apsigauni, nes nieko nenusineši. Taip žmogus iškreipia savo žmogiškumą ir pašaukimą būti santykyje su Dievu, su kitu žmogumi ir su pačiu savimi.

Bendrystės tikslas yra Nr. 1. Turtas gali būti tik priemonė. Jis yra vertingas tiek, kiek padeda šiam svarbiausiam tikslui būti įgyvendintam. Jeigu vertybių skalėje jis atsiduria priekyje, tampa stabu – netikru dievu. Taip žmogus paaukoja savo geriausias žmogiškąsias savybes dalykui, kuris yra praeinantis, praranda save ir amžinybę. Apie turtuolio sampratą yra kalbama Evangelijos parabolėje – kupranugariui lengviau bus išlįsti per adatos skylutę nei turtuoliui patekti į Dangaus karalystę. Taigi turtas, kaip absoliutus  tikslas, užstoja Dievo tikslą.

– Bet ar yra būdų, kaip tai galima suderinti?

– Būdas yra, kai turtą laikai priemone, o tikslais savo gyvenime išsikeli visai kitus dalykus. Tada yra teisinga vertybių hierarchija, kurioje turtas negali būti viršutinėje pozicijoje.

– O jei kalbame apie verslą ir tavo pagrindinis tikslas yra jo sėkmė ir tolimesnė plėtra? Tuomet prie visuomenės gerovės prisidedama, pavyzdžiui, mokant mokesčius?

–  Taip, net savanaudiškai dirbantis verslininkas mokėdamas mokesčius prisideda prie visuomenės gerovės. Bet versle yra labai panaši logika. Jei verslas yra kuriamas tik dėl pinigų, tuomet galioja liaudiška taisyklė, kad pinigai visada yra greitesni: jeigu juos vysies – nepavysi, jei nuo jų bėgsi – jie tave pavys.

Taigi, jei žmogus, kurdamas verslą, pagalvoja apie kitus dalykus, pavyzdžiui, tarnavimą visuomenei, darbo vietų kūrimą, bandymą įgyvendinti idėjas, kurios vėliau prisidės prie visuomenės gėrio, tuomet turtas ir pelnas yra geros veiklos atspindys. Tokiu būdu jis yra moralus, pateisinamas ir pageidautinas, nes gerą veiklą jis padeda geriau vykdyti.

– Lietuvoje šiandien gyvename turtingiau nei kada nors anksčiau, bet daugelis socialinių rodiklių ir bendra nuotaika rodo, kad žmonės dažnai yra nusivylę ir nelaimingi. Kokios  priežastys tai lemia?

–  To priežastis yra dirbtinai eskaluojama murmėjimo kultūra, kai sakoma, kad viskas yra blogai, valdžia nepatikima, darbdaviai yra išnaudotojai. Mano supratimu, tai yra dirbtinis manipuliavimas žmonių protu, nuolat transliuojant neigiamą žinią. Kalbu ir apie žiniasklaidą. Neapleidžia jausmas, kad dirbtinai tirštiname ir juodiname spalvas.

Norint, kad krašte būtų pokytis, turi keistis požiūris. Bet mes jo nepakeisime, jei transliuojame žinią, kad esame „lūzerių“ kraštas. Manau, emigracijos problema Lietuvoje nėra tik ekonominė, nes ten žmonės juodai dirba 2-3 darbuose. Jei jie čia tiek dirbtų, mūsų kraštas atrodytų išdailintas kaip lėlė. Kodėl psichologinė aplinka yra tokia nedėkinga Lietuvoje?

Žmonės važiuoja į tuos kraštus, kur sakoma, kad viskas gerai, tau pasiseks, tu laimėsi. Mano nuomone, neigiamos žinios transliavimas iš esmės yra prieš nacionalinį Lietuvos saugumą, nes mes prarandame vienybę kaip tauta, vieni kitais nepasitikime. Manau, kad žmonės turi šito persivalgyti ir vieną dieną pasakyti, kad to užtenka.

Jei JAV nuolat būtų taip kalbama, jie sakytų, kad tai yra lūzerių šneka. Jeigu jums taip nesiseka, tai pasikvieskite pagalbą. Lietuvoje transliuojamos pralaimėtojų kalbos ir dar tuo didžiuojamasi.

– Bet galbūt tai ne tik žiniasklaidos, o ir platesnė visuomenės, tarpusavio žmonių santykių problema?

– Žinoma, kad taip, žiniasklaida duoda ir daug gerų dalykų. Be to, ką žmonės perka, tą žiniasklaida ir gamina. Egzistuoja ir kultūriniai dalykai, mes išmokstame bejėgiškumą. Yra tokia psichologinė sąvoka, nurodanti, kad net jei nėra tokių sąlygų, žmogus išmoksta gyventi tarsi bejėgis. Lietuvoje labai trūksta pozityvaus požiūrio į savo valstybę, savo krašto politikus, net jei jie daro klaidas, į verslininkus ir, žinoma, į artimiausią aplinką – šeimą, bendruomenę.

Nepasitikėjimas, įtarumas – tai nuodai, stabdantys viltį. Žmogus, kuris iškrenta iš šio konteksto, atrodo beveik kaip išsišokėlis. Bet mes turime bent pradėti kalbėti apie šio požiūrio pokyčius, nes jei per ilgai užsibūsime šiame klimate, prarasime patį brangiausią turtą, kuris vadinasi žmogiškasis kapitalas, o jei tiksliau – jauni žmonės.

– Kalbant apie tendencijas, tai laisva rinka atneša daugiau turto, žmonių gyvenimas gerėja. Bent jau Vakarų Europos pavyzdys rodo, kad turtingiausi kraštai yra ir mažiausiai religingi. Ar nematote pavojaus, kad visuomenės turtėjimas atneša ir tikėjimo krizę?

- Mažiausiai tiki Dievą tuose kraštuose, kur daugiausia valstybinės įtakos žmonių gyvenime, reguliuojant viską, pradedant darželiu ir baigiant senelių namais. JAV pavyzdys rodo, kad ne ekonominė gerovė mažina tikėjimą, bet lūkestis, kad gyvenimą man sutvarkys valdžios įsteigtos institucijos. Tai yra daug didesnis sekuliarizmo šaltinis nei laisvoji rinka. Ji, atvirkščiai, ieško moralių žmonių ir įdarbina tą, kuris yra labiau patikimas, ieško žmogaus, kuris turi vertybių. Tikėjimas dažnai tas vertybes stiprina ir saugo. Tikintis žmogus bus labiau vertinamas įmonėje su vertybėmis nei tas, kuris jų neturi ir nežinia, ką mąsto.

Gerovė ištiko žmoniją visai neseniai. Galbūt dar nelabai mokame gyventi su tokiu turtu, kuris buvo net nesuvokiamas prieš 200-300 metų. Pavyzdžiui, šiemet Singapūras švenčia valstybės 50-metį. Prieš 50 metų šiame krašte žmonės gyveno žolėmis dengtose palapinėse ir virė maistą katiliukuose. Taip staiga ištikusi gerovė dar nėra nustačiusi atitinkamo gyvenimo būdo. Singapūro pavyzdys rodo, kaip greitai mūsų pasaulį ištiko perteklius, tad mes galbūt šiuo požiūriu tebesame paauglystės amžiuje.

Scanpix

Gaivų sekmadienio vakarą Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, dešimttūkstantinėje minioje, sugužėjusioje  iš trijų Baltijos šalių, spraudėsi ir į šeštąją ar septintąją dešimtį įžengę ilgaplaukiai vyrai, ir jau nepriklausomybės laikais užaugę jaunuoliai, kurie apie tris dienas trukusio festivalio „Positivus“ kulminaciją Robertą Plantą pirmąkart sužinojo gal iš tėvų ir senelių pasakojimų ar jų sunkiai sovietmečiu įsigytų traškančių vinilinių plokštelių.

Dovaidas PABIRŽIS

Pasidabinęs ryškiaspalviais rytietiškais marškiniais, aptemtomis juodomis kelnėmis, į sceną įžengė Robertas Plantas, buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas. „Malonu čia sugrįžti antrą kartą“, – prisiminė vokalistas, Rygoje jau koncertavęs prieš 12 metų. Suskambėjo pirmieji „Led Zeppelin“ kūrinio „Trampled Under Foot“, parašyto dar 1975-aisiais, akordai, ir netrukus nekilo jokių abejonių – 66-erių R.Plantas vis dar geriausios formos.

Rytietiški „Led Zeppelin“ akordai

Unikalios galios balsas, pakili nuotaika, švytintys, liūto karčius primenantys plaukai, kiekvieną akimirką spinduliuojantis laisvės ir rokenrolo seksualumas – atlikėjas žino, kaip įtikinti klausytoją, nesvarbu, ar jam šešiolika, ar šešiasdešimt.

Pastaruosius metus JAV praleidęs dainininkas į gimtąją Angliją sugrįžo įrašyti pernai išleisto savo albumo „Lullaby and… The Ceaseless Roar“. Beveik po dešimtmečio pertraukos jame sugulė ir naujai parašyti R.Planto kūriniai. Kaip pats sako, išleisti albumą – tai tarsi užauginti labai gražų šunį: spėji prie jo prisirišti, vienas kitą supranti ir tuomet atiduoti jį kam nors kitam, nebūdamas tikras, ar šis žmogus tinkamai jį prižiūrės. Lieka tik to tikėtis.

Vokalistas keliauja po pasaulį su savo nauju kolektyvu „Sensational Space Shifters“, pristatydamas naujausią savo muziką, kurioje klasikinis bliuzo ir rokenrolo skambesys susipina su įvairių pasaulio kraštų – Vakarų Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos liaudies muzikos motyvais. Grupėje groja ir keliaujantis muzikantas iš Gambijos Juldehas Camara, muziką atliekantis vienastygiu Vakarų Afrikos smuiku „ritti“, ir garsus elektroninės muzikos kūrėjas Billy Fulleris. Tokia marga kompanija suteikia R. Planto aranžuotėms netikėtų posūkių.

Priešingai nei daugelis jo kartos atlikėjų, kurie šiandien iš paskutiniųjų mėgina susirinkti honorarus už praeityje garsius hitus, R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius. Kaip reta roko žvaigždė, jis perdirba savo kompozicijas ir pristato jas žiūrovams naujas ir atjaunėjusias. Taip klasikinės dainos „Black Dog“ ar „Dazed and Confused“ labiau primena keliones po Atlaso kalnus Maroke nei Anglijos darbininkų priemiesčius.

„Nuo pat 1966 metų aš retai kartoju save bet kokioje kompanijoje. Tiesiog dainuoti ir linksminti kiekvieną yra kvailas užsiėmimas. Svarbiausias asmuo, kurį turiu patenkinti, esu aš pats. Ir jei neteksiu stimulo tai daryti, bus pabaiga. Nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo“, – viename interviu yra sakęs R.Plantas.

„Led Zeppelin“ balsas

1968-ųjų rugsėjį R.Plantas, gitaristas Jimmy Page’as ir likę „Led Zeppelin“ nariai pirmą kartą užlipo ant scenos netoli Kopenhagos esančio nedidelio Danijos miesto klube. Pasirodymas buvo numatytas kaip buvusios J.Page’o grupės „The Yardbirds“ turo dalis. Per kelias būsimas savaites „Led Zeppelin“ (tuo metu vadinosi „The New Yardbirds“) Skandinavijoje ėmėsi įrašinėti savo debiutinį albumą. Šis buvo susuktas per 9 dienas.

Šiandien visame pasaulyje parduota per 10 mln. šio albumo kopijų, o  bendras „Led Zeppelin“ kūrybos tiražas siekia 300 milijonų. Dabar sunku patikėti, tačiau kritikai pirmuosius grupės žingsnius vertino išskirtinai neigiamai. Kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, bėgant metams nuomonės visiškai pasikeitė, o 2003-iaisiais autoritetingo muzikos žurnalo „Rolling Stone“ sąraše „500 geriausių visų laikų albumų“ jam skirta 29-oji vieta.

„Užaugau pilkoje šeštojo dešimtmečio Anglijoje. Buvome išsunkti karo, daugybė miestų buvo nuniokoti ir apgriauti. Mes ten gyvenome, buvome kūdikių bumo karta, neturėjome raudonų ledinukų, chrominių lipdukų, neturėjome ir Elvio. Todėl tapome nuožmūs, atėjome besispardantys ir besispjaudantys, tai buvo reakcija į mūsų šalies pilkumą ir išeikvojimą. Vokietija atkūrė savo ekonomiką greičiau nei Didžioji Britanija, nors juk mes turėjome tapti laimėtojais. Tai buvo sunki pamoka, bet iš to mes išaugome dideli“, – žurnalui „Vice“ pasakojo R.Plantas.

Žinia apie „Led Zeppelin“ sklido akimirksniu, o muzikantai savo gerbėjams atsidėkojo kasmet išleisdami po vis puikesnį įrašą, kiekvienas jų šiandien linksniuojamas kaip geriausia roko klasika.

1969-aisiais pasirodė „Led Zeppelin II“ su kūriniais „Whole Lotta Love“, „Ramble On“ ar „Thank You“. Dar po metų – „Led Zeppelin III“, kuriame grupė pirmą kartą pasitelkė akustinius instrumentus, įrašė keltų folkloro įkvėptus kūrinius ir taip išplėtė savo klausytojų ratą. 1971-aisiais išleido „Led Zeppelin IV“, kuris laikomas sėkmingiausiu kolektyvo darbu, o visos aštuonios dainos, tarp kurių yra „Stairway to Heaven“, „Black Dog“, „Going to California“, – roko muzikos kanonu.

„Led Zeppelin“ balsas R.Plantas, būdamas vos 23 metų, jau buvo sukūręs daugiau hitų nei daugumai muzikantų pavyksta per visą gyvenimą. Ir šiandien kiekvienas pradedantysis gitaros mokinys nuo Japonijos iki Pietų Amerikos bent kartą pamėgina sugroti „Stairway to Heaven“ akordus, o pirmuosius žingsnius žengiantis vokalistas – išspausti jos natas.

Kaip sako pats dainininkas, jis šiandien nesivaržo su dvidešimtmečiu R.Plantu, nors to laikotarpio „Led Zeppelin“ kūryba kone kasmet išleidžiama iš naujo, atnaujinama, perleidžiama skirtingais formatais.

„Nežinau, kur jis šiuo metu yra ir man tai nerūpi. Tiesiog kuriu savo muziką. Išmokau tiek daug nuo to laiko, kai vartai pagaliau buvo atidaryti ir buvau išleistas lauk. Aštuntojo dešimtmečio uragane buvau tarsi grupės išcentrinė jėga. „Led Zeppelin“ ir mūsų muzika vystėsi taip greitai ir mes buvome tarsi palikti nepažymėtoje teritorijoje, niekam nežinomoje vietoje, kalbant apie grupės dydį ir sėkmę. Viskas tiesiog pakilo į tokį aukštį, kuriame niekas iki tol nėra buvęs. Nebuvo jokios realios infrastruktūros ar terapijos, kuri galėtų tai suvaldyti. Ir tai judėjo taip greitai, kad net negalėjai suprasti, kaip tai tiesiogiai paveikė tave“, – prisimena vokalistas.

Svaiginamą „Led Zeppelin“ karjerą sustabdė viena po kitos grupę sukrėtusios tragedijos. 1977 m. birželį nuo skrandžio infekcijos mirė penkiametis R.Planto sūnus. Atlikėjas, norėdamas daugiau laiko praleisti su šeima, tuomet nutraukė visus suplanuotus grupės koncertus ir jau tuomet svarstė apie kolektyvo pabaigą, tačiau nuo šio sprendimo dainininką atkalbėjo gitaristas J.Page’as.

Vokalistui grįžus, „Led Zeppelin“ dar įrašė eksperimentinį albumą „In Through The Out Door“, o po jo pasirodymo surengė grandiozinį koncertą festivalyje „Knebworth“, kurį aplankė per 100 tūkst. žiūrovų. Tačiau po metų, per koncertinį turą Šiaurės Amerikoje, mirė grupės būgnininkas Johnas Bonhamas. Po šios netekties „Led Zeppelin“ nusprendė neieškoti naujo muzikanto ir nutraukė savo veiklą.

Atgal prie ištakų

Regis, pasiekęs viską, kas įmanoma, R.Plantas rimtai svarstė galimybę galutinai palikti muzikos pasaulį ir ketino tapti mokytoju. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir pradėjo iki šiol besitęsiančią sėkmingą savo solo karjerą, per kurią išleido bent dešimt itin skirtingų albumų: bendradarbiavo su buvusiu „Led Zeppelin“ gitaristu J.Page’u, bliuzo dainininke Alison Krauss, subūrė keletą skirtingų kolektyvų. Atlikėjas du kartus viešėjo ir Lietuvoje – 2005-aisiais koncertavo Vilniuje, o 2011 m. su grupe „Band of Joy“ pasirodė Trakuose.

2007-ųjų gruodį įvyko tai, apie ką muzikos mylėtojai svajojo bent keletą dešimtmečių – vienam koncertui Londone pirmą kartą nuo 1980-ųjų atsikūrė „Led Zeppelin“. Koncertas, surengtas muzikos prodiuserio Ahmeto Erteguno atminimui, buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausio susidomėjimo sulaukęs muzikos renginys istorijoje. 20 milijonų žmonių užsiregistravo internete, tikėdamiesi galimybės įsigyti vieną iš 20 tūkst. bilietų, o laimingieji buvo atrinkti burtų keliu.

Po tokio išskirtinio dėmesio iki šiol netyla kalbos apie galimą legendinės grupės veiklos tąsą. Šią idėją aktyviai palaiko ir J.Page’as. Bet R.Plantas, regis, turi kitokių planų. Vietoj visų labiausiai laukiamų hitų, šiandien atlikėjas renkasi JAV bliuzo pionierių dainas, vietoj stadionų – jaukesnes erdves, vietoj griežto roko skambesio – pasaulio tautų muzikos motyvus. Būtent tai skatina atlikėją toliau kurti.

„Kūrybingumo šulinys nėra visada toks pats, jis nuolat kinta, nes aš išgirstu daug skirtingų dalykų. Girdžiu dainuojančią moterį ir smuiku grojantį vyrą Atlaso kalnuose Maroke, kažkas šalia muša būgnelį. Čia gyvenančių berberų muzika ypač liūdna, bet jie geba su ja žaisti. Tai yra tai, ką noriu daryti ir su savo gyvenimo muzika. Chronologija čia niekuo dėta, laikas ir amžius man nieko nereiškia. Žinau tik tiek, kad turiu išsaugoti gerą kompaniją, išlaikyti savo gyvenimą gyvybingą, nes kitaip pateksi į tą patį seną laivą, plaukiantį pirmyn ir atgal iš tavo praeities į krantą“, – pasakoja dainininkas, pats išmokęs arabų ir prancūzų kalbas ir jau apkeliavęs kone visą pasaulį.

R.Plantas ne kartą pabrėžė, kad šiuolaikinis rokas prarado tai, kas anksčiau buvo šios muzikos pagrindas – santykį su liaudies muzika, bliuzu, amerikietišku folkloru, senąja anglų muzika. Būtent tai dabar elegantiškai atgimsta atlikėjo kūryboje.

Kai Salacgryvoje legendinis „Led Zeppelin“ balsas pasakojo apie savo jaunystę ir Misisipės bliuzo atlikėją Bukką White’ą, primygtinai siūlydamas jį išklausyti, atrodė, kad susirinkusi publika šių jo istorijų galėtų klausytis visą vėsią naktį. Kalbėjo žmogus, be kurio indėlio nebūtų įsivaizduojama šiuolaikinė muzika. Nuaidėjus paskutiniams kūrinio „Rock and Roll“ garsams, žiūrovų veiduose spindėjo nuostaba – galimybė išvysti šią gyvą muzikos legendą pasitaiko nedažnai.