Tag Archive | "Dovaidas PABIRŽIS"

Latvijos prezidentas: „Taip jau nutinka šeimoje – brolių santykiai nėra patys geriausi“

Tags: , , , ,


BFL

 

„Esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi“, – lietuvių ir latvių santykius apibūdina gegužę Latvijos Saeimos prezidentu išrinktas Raimondas Vėjuonis.

Apie Lietuvos ir Latvijos santykių perspektyvas, pasikeitusią geopolitinę aplinką ir saugumo padėtį, „žaliąsias“ idėjas bei politinius idealus kalbamės su devintuoju Latvijos prezidentu R.Vėjuoniu.

Dovaidas Pabiržis

– Lietuvoje jūs jau nebe pirmą kartą. Kaip vertinate mūsų šalį – kaip sąjungininkę, draugę, varžovę, kaimynę?

– Kaip ir visos Baltijos valstybės, esame draugai, vieni artimiausių regione. Bendradarbiavimas mums labai svarbus – ne tik su Lietuva, bet ir su Estija. Turime galvoti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną, ypač kai mums reikia kalbėtis su kitomis valstybėmis ar organizacijomis, pavyzdžiui, JAV arba NATO. Tuomet sakome, kad esame Baltijos regiono dalis ir mums būtinas artimas bendradarbiavimas.

– Galbūt matote galimybių pagerinti Lietuvos ir Latvijos santykius?

– Visuomet bus erdvės geresniems santykiams, nes kasdieniame gyvenime turime daug problemų ir visada yra galimybių jas išspręsti. Tai ir ekonomikos, ir kariniai, ir politiniai klausimai, taip pat problemos, susijusios su mūsų valstybių siena. Būtų puiku bendradarbiauti dar glaudžiau ir šias problemas įveikti, tačiau apskritai mūsų bendradarbiavimą vertinčiau gerai.

Labiausiai tai galiu pasakyti apie karinį bendradarbiavimą – buvau gynybos ministras ir šioje srityje mes padarėme tikrai daug, ypač per pastaruosius metus. Dabar pradėjome kalbėti apie bendrą ginkluotės pirkimą, diskutuojame apie vidutinio nuotolio raketų, kurių reikia abiem valstybėms, įsigijimą.

– Ar lietuviai ir latviai pakankamai gerai vieni kitus pažįsta?

– Sunku pasakyti. Iš vienos pusės, esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi. Kai kalbame apie istoriją, turėjome laikotarpių, kai bendradarbiaudavome labai artimai, bet buvo laikų, kai veikėme po vieną arba su kitais partneriais. Pavyzdžiui, 1920-aisiais, kai buvo būtina atkovoti Latgalą, petys petin kovėmės kartu su Lenkijos, o ne Lietuvos kariuomene.

Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad skirtingu metu mūsų santykių lygis buvo skirtingas. Svarbu tęsti mūsų istorijos vertinimo procesą. Būtina rinkti duomenis, kad geriau pažintume savo praeitį, nes vis dar turime epizodų, kuriems reikia išsamesnės analizės ir vertinimo.

– Vienu pagrindinių savo veiklos prioritetų paskelbėte Latvijos saugumo stiprinimą. Kokie didžiausi iššūkiai, kylantys Latvijos saugumui?

– Visų pirma pasiekti, kad gynybos finansavimui būtų skirta 2 proc. Latvijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Mes jau priėmėme įstatymą, pagal kurį žingsnis po žingsnio tai įgyvendinsime iki 2020 m., o vasarį Vyriausybė nusprendė, kad tai padarysime dar greičiau ir šį rodiklį pasieksime jau 2018-aisiais. Kodėl tai mums taip svarbu?

Mes jau pradėjome kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, o ekonominė padėtis šiuo metu nėra pati geriausia. Dėl ekonominės situacijos Europoje, sankcijų Rusijai mūsų ekonomikos augimas sulėtėjo, nors jis vis dar yra vienas didžiausių ES. Tačiau tai turi įtakos įplaukoms į biudžetą. Turime daug problemų, panašių kaip ir Lietuvoje, – reikia didinti algas, pensijas, vykdyti reformas, o tai yra iššūkiai biudžetui.

Antra, turime toliau stiprinti savo kariuomenę. Reikia gerinti turimas pajėgas, vystyti naujus pajėgumus – oro gynybą, nacionalinę gvardiją, specialiąsias pajėgas. Kitas svarbus iššūkis yra tai, kaip mes stiprinsime NATO pajėgas regione. Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendras požiūris, kad mums reikia nuolatinių NATO pajėgų dislokavimo. Kalbame apie bataliono dydžio dalinį kiekvienoje iš mūsų valstybių.

Žinoma, ne visi mūsų partneriai su tuo sutinka, tačiau matome, kad artimiausiu metu situacija Rusijoje nepagerės, saugumo iššūkiai regione išliks, o tai reiškia, jog mums reikia daugiau ilgalaikių sprendimų. Nuolatinių NATO pajėgų buvimas svarbus visoms Baltijos valstybėms, todėl manau, kad turime pradėti derybas dėl galimų naujų sprendimų NATO Varšuvos susitikime (įvyks 2016 m. liepą – red. pastaba).

– Lietuva grąžino privalomąją karinę tarnybą, Estijoje šauktinių niekada ir nebuvo atsisakyta. Taigi Latvija liko vienintelė Baltijos valstybė, kurioje tarnauja tik profesionalai. Ką manote apie galimybę grįžti prieš šauktinių?

– Apie tai negalvojame ir toliau remsimės profesionalia, gerai aprūpinta kariuomene. Tikiu, kad tai geriausias kelias. Turime profesionalią kariuomenę, turime nacionalinę gvardiją, ir kiekvienas norintis gali dalyvauti krašto gynyboje. Norint pakeisti kariuomenės sistemą į šauktinių kariuomenę, reikia specialaus pasirengimo.

Niekada nesutikčiau atkurti šauktinių kariuomenės be jokio pasirengimo. Dviem arba trims tūkstančiams šauktinių reikia specialaus personalo, kuris galėtų juos apmokyti, jiems vadovauti. Tai reiškia, kad reikia turėti bent bataliono dydžio karininkų komandą, galinčią tai padaryti. Visą batalioną paskirti vien tik tam? Manau, tam reikia iš anksto ruoštis.

Be to, atsiranda investicijos į infrastruktūrą, kuri reikalinga šiems apmokymams, – kareivinių, kuriose šauktiniai gyvens, ekipuotės, ginklų. Yra daugybę klausimų, kuriuos būtina išspręsti prieš priimant tokį sprendimą.

– Lietuvoje tai buvo padaryta dėl akivaizdaus kareivių trūkumo. O kaip yra Latvijoje – karių netrūksta?

– Kareivių stygiaus nejutome, bet per pastaruosius metus ši problema ima išlįsti, nes į kariuomenę ateinančių žmonių kokybė krinta – dėl įvairių sveikatos problemų, prastesnio fizinio pasirengimo. Anksčiau naujokų pasirinkimas buvo nemažas, o dabar galimų naujokų skaičius mažėja. Viena iš problemų, žinoma, yra žemas gimstamumo rodiklis, taip pat emigracija – daug jaunuolių išvyksta į Didžiąją Britaniją, Airiją.

Tačiau tokia pat problema iškiltų ir esant šauktiniams – tuomet po mokyklos baigimo daugelis labai greitai išvyktų iš Latvijos. Žinoma, galime mėginti jų ieškoti kažkur Europoje, bet galų gale nusmukdytume visą sistemą, jei tik baustume šaukimais. Tai nėra taip paprasta. Jei kalbame apie efektyvią šauktinių sistemą, reikia laikytis konkrečių taisyklių – būtina, kad 70–80 proc. jaunuolių būtų pakviesti į kariuomenę, bet tai sudėtinga.

– Minėjote, kad norėtumėte pagerinti santykius su Rusija, tačiau tam šiuo metu nėra sąlygų. Gal pasvarstytumėte, kas turėtų nutikti, kad šie santykiai iš tiesų pagerėtų?

– Visų pirma, kalbėdami apie santykius su Rusija, visuomet turime atsižvelgti į situaciją Ukrainoje. Visi žinome, kad Rusija tiesiogiai ar kaip kitaip yra įsitraukusi į įvairius karo veiksmus Ukrainoje. Žinoma, jei Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, jei Ukrainos ir Rusijos sienos kontrolė nebus atkurta, jei padėtis nebus stabilizuota, kalbėti apie bet kokį bendradarbiavimą su Rusija bus labai sudėtinga.

Padėties Ukrainoje stabilizavimas yra ir išankstinė visos ES sąlyga, kad santykiai su Rusija taptų normalūs. Ar tai įvyks? Sunku pasakyti. Mūsų verslui Rusijos rinka vis dar yra reikšminga. Latvijai tai yra žemės ūkio produkcija – pienas, mėsa, žuvies produktai, taip pat tranzitas. Bet kuriuo atveju santykiai yra abipusis procesas, ir jei viena pusė nesilaiko tarptautinės teisės, su tokiu partneriu labai sudėtinga bendradarbiauti.

– Kaip apibūdintumėte santykius su Rusija?

– Kaip ganėtinai atvėsusius diplomatinius santykius. Tik diplomatinius – mes keičiamės diplomatine informacija, kaip ir visa Europa. Ir nieko daugiau.

Žinoma, ekspertų lygiu tęsiame bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, dėl sienos demarkavimo. Latvijai tai labai svarbu, todėl ši komisija tęsia savo darbą. Tikimės, kad sienos demarkavimą užbaigsime kitąmet. Šis darbas vyksta nuolat, ir tai yra viena iš sričių, kuriose mes bendradarbiaujame. Taip pat bendraujame susitarimo dėl atviros oro erdvės srityje. Remdamiesi Vienos konvencija, tikriname, kas vyksta Rusijos teritorijoje. Bet nieko daugiau.

– Lietuvoje nuolat kalbame apie kovą su Rusijos propaganda. Turbūt sutiksite, kad Latvijoje yra dar daugiau žmonių, patiriančių Rusijos informacinės erdvės įtaką. Ką planuojate daryti šioje srityje?

– Taip, sutinku, tai labai sudėtingas klausimas. Įkūrėme specialią Kultūros ministerijos darbo grupę, kuriai pavesta parengti planą, kokių priemonių reikia imtis prieš Rusijos propagandą ir kaip galime ją pažaboti. Komisija pateiks savo siūlymus rudenį. Bet iš tiesų tai pasiekti labai sudėtinga, nes mes jau praradome situacijos kontrolę. Rusai tai vykdė daugelį metų, per pastaruosius metus ši veikla tapo dar intensyvesnė, o mes, taip pat ir Estija bei Lietuva, praktiškai nedarėme nieko.

Dabar diskutuojame, kad mums reikia daugiau nacionalinių programų rusų kalba. Gerai, tačiau kyla retorinis klausimas: o kodėl mes to nedarėme prieš 5, 10 ar 15 metų? Šiandien naujiems produktams jau labai sudėtinga konkuruoti su Rusijos produkcija. Jei visą laiką žiūrėjai RTR ar NTV, kodėl dabar turėtum keisti šį įprotį? Tam būtina sukurti labai kokybiškas Latvijos programas. Mums reikia pramoginių laidų, bet mes net nesame patenkinti latviškomis pramoginėmis programomis, ką jau kalbėti apie programas rusų kalba.

Kai kalbame apie propagandą, kartais pernelyg daug galvojame tik apie rusų auditoriją. Turime susimąstyti ir apie latvius, nes ir jiems turime pateikti kokybiškų programų. Informacinis karas daro įtaką ir latviams, jie taip pat žiūri rusiškas televizijas. Taip, jie jas vertina kritiškiau, bet jiems taip pat būtina suteikti teisingą informaciją.

– Pavasarį net 220 tūkst. žmonių susirinko Rygos Pergalės parke švęsti gegužės 9-osios. Tai didžiulis skaičius, Lietuvoje nėra nieko net panašaus. Jūsų manymu, kokios pagrindinės problemos vis dar trukdo abiem didžiausioms Latvijos tautinėms grupėms susivienyti, kas jas iki šiol labiausiai skiria?

– Tai nėra tikra problema. Taip, turime bėdų dėl skirtingo istorijos traktavimo. Iš vienos pusės, tai mūsų klaida, nes mes nepakankamai aiškinome istoriją Latvijos gyventojams rusams. Jie ir toliau gyveno su tomis istorijos žiniomis, kurių įgijo sovietų okupacijos metais. Gegužės 9-oji, pagal sovietinę istoriografiją, yra pergalės diena. Daugeliui žmonių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, taip pat jų šeimos nariams, ši diena yra svarbi, nes jiems niekas niekada nepaaiškino, kodėl gegužės 8-oji, Pergalės diena, švenčiama visoje Europoje, yra svarbesnė.

Kita vertus, kodėl kyla problemų dėl latvių kalbos? Žinoma, jaunimui latvių kalba jau nebėra problema – jie gerai kalba latviškai, puikiai integruojasi į Latvijos visuomenę, turi panašių, o kartais ir geresnių galimybių keliauti į užsienį, siekti karjeros valstybės tarnyboje, versle. Latvių kalba galbūt yra problema vyresniems žmonėms. Tai ir mūsų klaida, kad neskyrėme pakankamai lėšų ir dėmesio latvių kalbos mokymo programoms.

Daugiau nei 20 metų tuo nesirūpindami, praradome daug laiko ir tik dabar staiga praregėjome ir pastebėjome, kad savo namų darbų nepadarėme tinkamai. Dabar stengiamės viską išspręsti per labai trumpą laiką.

Kasdieniame gyvenime tik šie du klausimai kažkiek skaldo mūsų visuomenę. Visais kitais klausimais perskyros nėra. Latvijos nepiliečiai? Tai iš dalies yra problema, tačiau bet kuriuo atveju nepiliečiai gali gauti pilietybę. Jie tiesiog turi tai padaryti. Jeigu šie žmonės to nenori, kaip mes juos atvesime į šią komisiją? Tai savanoriškas procesas. Jei nori pilietybės, nesudėtingai gali ją gauti. Suprantama, daugelis šių žmonių turi giminių Rusijoje ir jiems yra paprasčiau keliauti į Rusiją be vizos. Taigi yra labai pragmatinių priežasčių, kodėl jie nenori Latvijos pilietybės, nes tuomet kelionėms į Rusiją jau bus reikalinga viza.

– Esate Žaliųjų partijos pirmininkas. Kaip šiuo požiūriu apibūdintumėte Latvijos gyventojus: ar jie užtektinai rūpinasi savo aplinka, ar jiems ką nors reiškia žaliųjų idėjos?

– Rūpinimasis aplinka galėtų būti ir didesnis. Bet tai labai glaudžiai susiję su ekonomine šalies padėtimi. Jei tu gyveni patogiai ir turtingai, pradedi daugiau mąstyti ir apie aplinką – kaip rūšiuoti atliekas, kaip naudoti daugiau sveikų produktų gaminant maistą, kaip tausoti energiją šildant būstą, galbūt įsigyti elektromobilį. Tačiau kai reikia kasdien galvoti, kaip išgyventi iš algos, kuri tikrai galėtų būti didesnė, tuomet tiek daug apie žaliąsias idėjas nebemąstai. Tai reiškia, kad mes tikrai turime galimybių padidinti visuomenės susirūpinimą aplinka.

Be to, „žaliasis“ Latvijos įvaizdis galėtų tapti priemone mūsų šaliai reklamuoti. Mes tikrai neišnaudojame šios galimybės. Kai buvau aplinkos ministras, Jeilio universiteto mokslininkai Latviją pripažino antra „žaliausia“ valstybe pasaulyje. Dabar, žinoma, nukritome žemiau. Bet kokiu atveju turime galimybių išnaudoti tai pristatydami Latviją pasaulyje, kurdami šalies įvaizdį.

– Ar turite tokį politiko idealą, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Iš tiesų ne. Labai sudėtinga įvardyti politiką, kuriuo norėčiau sekti, nes kiekvienas asmuo politikoje ar bet kurioje kitoje srityje turi imponuojančių savybių. Tačiau, kaip kartoju ir Latvijos žiniasklaidai, man pavyzdys galėtų būti pirmosios Latvijos Respublikos kūrėjai. Tuo metu vyko karas, valstybė buvo nualinta, neturtinga, aplink daugybė priešų. O kažkas nusprendžia ir imasi kurti naują nepriklausomą valstybę, ginti ją. Tai didvyriška. Kalbu apie pirmąjį Latvijos prezidentą Janį Čakstę, generolą Pėterį Radzinį, pulkininką Oskarą Kalpaką – žmones, kurie sukūrė pirmąją Latvijos valstybę ir jos kariuomenę.

 

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo srityje, latvio, tuo metu tarnavusio sovietų armijoje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose (Maduonos r.).

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinės mokyklos biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. – Rygos regiono aplinkos tarnybos direktorius. 2002–2003 m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministras, 2003–2011 m. – aplinkos ministras, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministras. X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. baigė Latvijos universiteto Biologijos fakulteto magistro studijas. Stažavo Tamperės ir Talino universitetuose. Moka anglų, rusų kalbas. Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta pedagogė.

 

Latvijos prezidentai

Janis Čakstė  (1918–1927 m.)

Gustavas Zemgalis (1927–1930 m.)

Albertas Kviesis (1930–1936 m.)

Karlis Ulmanis (1936–1940 m.)

Guntis Ulmanis (1993–1999 m.)

Vaira Vykė-Freiberga (1999–2007 m.)

Valdis Zatleras (2007–2011 m.)

Andris Bėrzinis (2011–2015 m.)

Raimondas Vėjuonis (2015 m.)

 

Latvijos skaičiai

Plotas: 64,5 tūkst. km2

Gyventojų skaičius:1,97 mln.

Tautinė sudėtis (2014 m.): latvių – 61,4 proc., rusų – 26 proc., baltarusių – 3,4 proc., ukrainiečių – 2,3 proc., lenkų – 2,2 proc.

Gyventojų be pilietybės (2014 m.): 280 tūkst. (13 proc.)

Biudžetas: 7,5 mlrd. Eur

Europos Komisijos prognozuojamas BVP augimas 2015 m. – 2,9 proc.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas (bruto): 765 Eur

Nedarbas: 10,4 proc.

 

 

 

 

Karo kapelionai: tarp apkasų ir dangaus

Tags: , , , , ,


Religija ir kariuomenė. Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Rukloje ketverius metus tarnavęs, o prieš daugiau nei metus į atsargą išėjęs profesionalus karys Ruslanas yra katalikas, tuokėsi bažnyčioje ir reguliariai lankosi mišiose. Tačiau tarnybos kariuomenėje metu su katalikišku mokymu ir sielovada jam susidurti neteko – su čia dirbusiu kapelionu bendravo vos kelis kartus, bet emocinis tarpusavio ryšys taip ir neužsimezgė.

„Kapelionas pas mus darydavo tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su kariuomene, – per rikiuotes perskaitydavo ištrauką iš Šventojo Rašto, pasakydavo porą žodžių, palinkėdavo sėkmės. Per ketverius tarnybos metus negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų kreipęsis pagalbos į kapelioną, kaip psichologą. Kariuomenėje yra psichologas, atsakingas už įvairias tokio pobūdžio problemas“, – pasakoja į atsargą išėjęs karys.

Pasak jo, religinis aspektas kario kasdienybėje beveik neegzistuoja, nes kariuomenėje yra statutas, pagal kurį kareivis privalo gyventi ir dirbti, o visi nestatutiniai gyvenimo aspektai – mažai svarbūs. Nors didžioji dalis karių yra tikintys, jiems kur kas patogiau savaitgalį apsilankyti savo parapijos bažnyčioje namuose, nei laukti apeigų kareivinėse.

Iš tiesų apklausos rodo, kad 81 proc. kariuomenėje tarnaujančių karių yra tikintys, o tarp jų beveik devyni iš dešimties nurodo esantys Romos katalikai. Tačiau, kario tikinimu, per ketverius metus niekas nedėstė ir nesupažindino su katalikišku požiūriu, kaip kariui derėtų teisingai elgtis.
„Mes laikomės Ženevos konvencijos. Kapelionas kariuomenėje neturi didesnės nei simbolinė reikšmės – ateina per šventes, palaimina. Čia žmonės tiki Dievą, bet nelabai sureikšmina to, kad reikia kreiptis į kapelioną, visi patys eina į bažnyčią“, – įsitikinęs Ruslanas.

Kapelionai sekmadieniais laiko mišias, dalyvauja visuose kariuomenės renginiuose, o kiekvieną pirmadienį per rytinę rikiuotę taria žodį ir skaito ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kitas penkerius metus Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karys pasakoja, kad su kapelionu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas kareivis. „Su kapelionu man asmeniškai teko kažkiek susidurti, pats mišiose kartais dalyvauju. Šiaip kapeliono durys visada yra atviros“, – sako savo vardo nenorėjęs atskleisti karys.

Pasak jo, kapelionai padeda ir su sakramentais – kariai gali kreiptis dėl krikšto ar santuokos. Be to, kapelionas yra tarsi psichologas, su kuriuo, esant poreikiui, visada gali pasikalbėti. Bet pašnekovas prisipažįsta, kad pats dėl konkrečių problemų į kapelioną nėra kreipęsis. Negalėtų jis ir atsakyti, koks yra Katalikų bažnyčios mokymas apie karą.

„Gal kažkada kažkas ir pasakojo, bet nedrįsčiau sakyti, kad žinau. Esu buvęs pas kapelioną pasitarti – norėjau išsiaiškinti, kodėl bažnyčioje atliekamos kai kurios apeigos. Tai buvo įdomu. Yra kapelionų, kurie gerai išmano kitas religijas. Manau, kad kapelionai yra reikalingi. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus kapeliono asmenybės, kaip jis sugeba prieiti prie žmogaus. Kareiviai juk yra palyginti specifinė auditorija“, – aiškina pusmetį misijoje Afganistane praleidęs karys.

Ruslanas taip pat sutinka, kad kapelionas yra reikalingas, ir pabrėžia, kad ypač tai pasakytina apie tarptautines misijas. Čia kapelionas suteikia kariams tikėjimo savo jėgomis, gali padėti sužeistajam, jis reikalingas kario žūties atveju. Svetur kapelionas vykdo ir humanitarinę misiją – dirba su regiono vaikais, keliauja po kaimus, padeda gyventojams.

Būtent tarptautinių misijų metu, Ruslano įsitikinimu, kapelionų vaidmuo yra gerokai didesnis, nes kariai daugiausiai laiko praleidžia uždaroje teritorijoje. Kapeliono buvimas šalia kartais tiesiog praskaidrina nuotaika, su juo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį misijoje tarnaujantiems kariams kapelionas aukoja mišias. Ši atokvėpio valandėle kariui padėdavo atgauti psichologines jėgas, leisdavo pabūti su savimi, pamąstyti.

Kapelionų šiuo metu trūksta – Lietuvos kariuomenės ordinariate iš viso dirba devyni kapelionai, tarnaujantys 16-oje kapelionatų. Jie veikia teritoriniu principu, visos Lietuvos kariuomenės karinės pajėgos – Sausumos, Oro, Jūrų, Savanorių, Specialiųjų operacijų – turi savo kapelionus. Kai kurie kapelionai turi net po kelis dalinius. Tarkim, vienas kapelionas turi dalinių ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Kaune.

Planuojama, kad rudenį kariuomenė gaus daugiau kapelionų – yra keletas kandidatų, kuriuos dar būtina parengti. Kapelionu gali būti kunigas iš Lietuvos kariuomenės ordinariato, o norintieji tapti karo kapelionais iš kitų vyskupijų turi gauti savo vyskupo sutikimą ir siuntimą, taip pat būti geros sveikatos, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir baigti karinio pasirengimo kursus. Anksčiau kai kurie kapelionai buvo siunčiami mokytis į užsienį, bet šiuo metu stengiamasi pagreitinti jų parengimo procedūrą.

Aktualus interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

VEIDAS: Katalikų bažnyčios požiūriu, kas yra geras karys?

V.V.: Katalikų bažnyčia specifinės pozicijos neturi. Bažnyčia ir savo kariuomenės neturi, nebent tokia galime laikyti Vatikaną saugančią šveicarų gvardiją. O Bažnyčia rūpinasi karių, kaip visuomenės grupės, sielovada. Antrajame Vatikano susirinkime buvo priimtos tam tikros nuostatos, kad karys gali laikyti save tautų laisvės garantu, jeigu jis gina savo tėvynę, jei gina kitų prispaustųjų teises. Tai bendražmogiška pozicija, skelbianti, kad geras karys yra tas, kuris kovoja už teisingą reikalą. Egzistuoja vadinamoji teisingo karo doktrina – visada buvo giriamos pastangos, kai karys buvo nuskriaustųjų, teisingųjų pusėje.

VEIDAS: Tačiau kariai yra šiek tiek išskirtiniai, nes kariuomenėje dirba kapelionai, o juos vienija ordinariatas, prilygintas vyskupijai.

V.V.: Tai turi senas istorines tradicijas. Šiais laikais mes nieko išskirtinio nesugalvojome. Turbūt pirmieji kapelionai pasirodė dar Romos imperijoje vos įteisinus krikščionybę. Po Milano edikto jie su romėnų legionais žygiavo kartu. Kariai dvasiškai yra itin pažeidžiami – žūtys, sužeidimai, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, tą ir daro kapelionai.

Kapelionų yra ir kitur – ligoninėse, universitetuose, bet kariuomenės ordinariatas yra labiau centralizuota struktūra, prilyginta vyskupijai, o kiti kapelionai to neturi. Karo kapelionai taip organizuoti todėl, kad kariai valstybės gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį. Tai kartais gali būti ir valstybės išlikimo klausimas – tik nuo karių priklauso, ar bus apginta valstybė. Užtai jiems ir skiriamas ypatingas dėmesys.

VEIDAS: Kokių daugiausia problemų kyla kariams? Dėl ko jie dažniausiai kreipiasi į kapelionus?

V.V.: Jei pasižiūrėtume į visų kariuomenių statutus, kapelionų vaidmuo yra labai panašus: kapelionas – įvairių lygių vadų patarėjas, padėjėjas moralės klausimais. Jam tenka ir kitokios funkcijos – patriotinio ugdymo, bendražmogiško auklėjimo. Šių dienų kariuomenėje, žinoma, kai kurios kapelionų funkcijos yra atkritusios.

Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenėje kapelionai atliko labai svarbų šviečiamąjį vaidmenį, skaitydavo paskaitas. Į kariuomenę ateidavo kaimo vyrai, mokslų nedaug ragavę, jiems reikėjo bendražmogiškos patirties. Būtent kapelionams teko užpildyti ir išsilavinimo spragas. Šiandien į kariuomenę ateina gerokai labiau išprusę žmonės, galų gale turime internetą, kitų galimybių, tad šios kepelionų funkcijos nebereikia. Patarimas vadui, bendražmogiškas auklėjimas, tiesioginis bendravimas su kariais, diegiant krikščioniškas vertybes, apie kurias mes daug kalbame, yra pagrindinis kapeliono uždavinys šių dienų kariuomenėje.

VEIDAS: Kaip vyksta šis bendravimas?

V.V.: Net į kovinio rengimo planą įtraukiamos kapelionų paskaitos apie motyvaciją, krikščionišką lyderystę. Tačiau nebūtinai jos sudaro svarbiausią bendravimo dalį. Svarbu ir buvimas, bendravimas su kariais, kapelionas gali pasidalyti savo patirtimi, būti pavyzdžiu, kaip galima įveikti krizinę situaciją. Dabar kapelionų nėra tiek daug, kartais darbo krūvis tenka toks, kad fiziškai nespėji visko apvažiuoti, nes daliniai išsimėtę po visą šalį.

VEIDAS: Esate dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane. Su kokiais didžiausiais iššūkiais kariai susiduria ten, kuo kapelionai gali jiems padėti?

V.V.: Misijose aplinka kitokia, bendruomenė uždaresnė, mažoje erdvėje turi sutilpti daug žmonių. Kapelionų vaidmuo daugiausia yra padėti vadui išlaikyti dvasinį klimatą. Kariams per atstumą atsiranda įvairių problemėlių – kartais iš šeimos sužino kokių nors dalykų, vaikams kas nesiseka, žmogui reikia išsikalbėti. Visi turi savo darbų ir savo vargų, o kapelionas kartais būna tas žmogus, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, pasitarti. Stengiamės kiek galėdami atlikti tą vaidmenį – stiprinti moralinį klimatą, išklausyti.

VEIDAS: Kada kareiviai kreipiasi į psichologą, o kada prašo kapeliono pagalbos?

V.V.: Nesame dubleriai – mes truputį kitaip prie žmogaus prieiname. Nesame ir konkurentai, greičiau bendradarbiai, tik šiek tiek skirtingomis priemonėmis dirbame su žmogumi. Kartais kariui norisi konfidencialumo, o psichologai ne visada gali tai suteikti, jie turi užpildyti tam tikrus dokumentus, paskui tai įrašoma į asmens bylą. Kapelionas nieko neįrašo. Apskritai darbo visi turime pakankamai.

VEIDAS: Ar supažindinate kareivius su Katalikų bažnyčios mokymu apie teisingą karą, tinkamą kario elgesį?

V.V.: Apie tai ypač kalbame prieš tarptautines misijas, aiškiname, kad kažkur vykdome misiją toli nuo  tėvynės, tačiau vis tiek ten giname savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, nes šių dienų pasaulis yra labai susijęs, ir veiksmas lygus atoveiksmiui. Kad ir būdami tame pačiame Afganistane, jei ten užtikriname saugumą, tas saugumas persiduos ir ateis iki mūsų per tūkstančius kilometrų. Ir atvirkščiai. Pasaulis šiais laikais labai susijęs. Kad ir kur būtum, galioja tie patys principai – humaniškumas, pagalba kitiems. Tai yra kario duona.

VEIDAS: Netrukus prie kariuomenės turėtų prisijungti šauktiniai kariai. Ar įžvelgiate skirtumų dirbant su jais ir profesionalais?

V.V.: Šauktiniai kariai žengs kariuomenėje pirmus žingsnius – didelės akys iš nuostabos ir panašiai, bet jie greit apsipras, o kapeliono reikalas – kad vaikinai išlaikytų dvasinę pusiausvyrą. Galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet jie tokie pat vyrai. Didelio skirtumo nematau. Šauktiniams galbūt taikomi šiek tiek didesni apribojimai – kareivinių režimas, jie lieka uždaroje, mažesnėje erdvėje. Šiuo požiūriu tai yra tarsi nedidelis grįžimas į tarptautinių misijų aplinką.

Istorija

Lietuvos kariuomenės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad pirmieji karo kapelionai Vilniaus bernardinų vienuoliai dalyvavo 1830 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą prieš Rusiją. Dvasinę pagalbą karo kapelionai aktyviai teikė ir vykstant nepriklausomybės kovoms, tarpukario Lietuvos kariuomenėje bei pokario rezistencijos metais.

Atkūrus nepriklausomybę, 2000-aisiais buvo pasirašytos trys Lietuvos ir Vatikano sutartys, viena iš jų – dėl kariuomenes ordinariato įsteigimo. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru popiežius Jonas Paulius II paskyrė vyskupą Eugenijų Bartulį.

Kokiais atvejais kariniai veiksmai yra pateisinami, o kada – smerkiami? Ir koks kariuomenės elgesys vertinamas kaip moralus?

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Bažnyčios pozicija konkrečių valstybių ar kariuomenių atžvilgiu yra niekaip nesusijusi ir ją būtina aiškiai atskirti nuo sielovados ar patarnavimo žmonėms, patekusiems į įvairias situacijas. Kariuomenės kapelionatų atsiradimas Katalikų bažnyčioje susijęs su laikotarpiu, kai žmonės negalėjo patys tokio likimo pasirinkti – karinė tarnyba buvo privaloma. Tačiau net jei kariai yra savanoriai, Bažnyčia niekuomet nekelia klausimo, ar ši jų veikla yra pateisinama, gera; neklausia, kodėl jie eina į karą. Nepaisant to, jiems vis tiek stengiamasi patarnauti, nes karo atveju kariuomenėje žmonės susiduria su didžiausiais išbandymais, o dažnai atsiduria ir mirties akivaizdoje.

Klausimas apie karą ir jo teisėtumą bei teisingumą visada buvo aktualus – apie tai svarstė šv. Augustinas, jį sistemiškai išdėstė šv. Tomas Akvinietis, nurodęs teisingo karo kriterijus. Viduramžių Europoje buvo išplėtota ir krikščioniškoji teisingo karo doktrina, kurios pagrindą šiandien galima atrasti Katalikų bažnyčios katekizme.

Jame teigiama, jog kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo stengtis, kad būtų išvengta karų, tačiau nurodoma: „Kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės.“

Katekizme išskirtos ir sąlygos, kurioms esant karinė savigyna leistina. Gynyba leidžiama, jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama, taip pat visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodė neveiksmingos ar neįmanomos įvykdyti. Gynyba leidžiama, jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės ir jeigu ginklo naudojimas nepadarys didesnės žalos bei sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Jei šios sąlygos egzistuoja, valstybės valdžia tokiu atveju turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti veiksmus, būtinus valstybei apginti.

„Visi praėjusio amžiaus ir šio amžiaus popiežiai kalba apie būtinybę pirmiausia siekti taikos. Net apsiginklavimas yra matomas kaip būdas išvengti karo, tai yra viena iš priemonių, kad agresijos nebūtų. Morališkai tai gali būti pateisinama. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, kai imamasi ginkluotis ir karo scenarijai numato visišką miestų, regionų, nekaltų žmonių sunaikinimą. Tai jau peržengia moralines ribas“, – paaiškina arkivyskupas G.Grušas.

Ar tai reiškia, kad agresija kito atžvilgiu visuomet amorali? Pasak arkivyskupo, būtina atsižvelgti į tai, kad turime pareigą ir trečio asmens saugumui. Tarkim, jeigu kas nors laiko žmogui į galvą įrėmęs šautuvą ir kitų priemonių išsaugoti jo gyvybę nėra, nušauti užpuoliką, kuris smurtauja prieš kitą, policininkams yra teisėtas  veiksmas. Šis principas išsiplečia ir tarp tautų: jeigu matome, kad viena tauta neteisingai puola kitą, žudo, kitų tautų pareiga yra apginti nuskriaustuosius. Tačiau ir tokiu atveju tai suprantama kaip gynyba, o ne kaip agresija – agresija negali būti morali, kaip ir blogis negali būti moralus.

Atsižvelgiant į teisėto karo sampratą reikėtų suprasti bei vertinti ir Dievo įsakymą „Nežudyk“. „Kodėl mes tuomet valgome gyvulių mėsą? – klausia Lietuvos kariuomenės ordinaras G.Grušas. – Kai kas naudoja ir šį argumentą. Tačiau žmonėms yra duota valdžia, o eiti ir be reikalo žudyti gyvulius tik dėl savo malonumo ar kažkokio iškreipto požiūrio irgi nebūtų pateisinama. Klausimas: jei tave kas nors puola, galbūt iš meilės kitam žmogui tu gali pasiduoti? Bet nėra nuodėmė gintis. Kitas klausimas: jei puola tavo vaiką, ar tu turi teisę jį ginti? Pakankamai aišku, kad turi teisę ginti silpnąjį. Iš to ir kilo mąstymas, kad tai nėra žudymas kaip toks, bet gynimas. Teisėto karo atveju žudyti neginkluotus žmones, atsitiktinai ar nesiginant, yra nemoralu ir neteisėta. Staiga branduolinę bombą numesti ant didelių plotų, kad atbaidytum agresorių, kuris dar nepradėjęs veikti, būtų nepateisinama.“

Šiuolaikiniame kare kariuomenės paprastai nebesusitinka mūšio lauke akis į akį, kad per trumpą laiką išsiaiškintų, kuri yra nugalėtoja. Tradicinį konvencinį karą pastaraisiais laikais keičia partizaniniai veiksmai ar išpuoliai, nukreipti prieš civilius gyventojus. Tokioje aplinkoje dažnai net sunku atskirti priešą nuo nuskriaustojo. Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė kur nors toli už šalies sienos, vykdydama tarptautinę misiją, pradėtų netinkamai elgtis ar būtų apkaltinta vykdžiusi karo nusikaltimus. Ar tai galėtų reikšti, kad Katalikų bažnyčia pasmerktų tokius veiksmus ir nusisuktų nuo kariuomenės?

Istorikas P.Subačius pabrėžia, jog vien dėl to, kad kapelionai dalyvauja įvairiose procesijose, kurias galima prilyginti kitoms ceremonijoms, kai susitinka valstybė ir Bažnyčia, pavyzdžiui, aukščiausių valstybių vadovų inauguracijai, bei turi teisę patarti karo vadams, dėl šios pagalbos Bažnyčia netampa kariaujančios kariuomenės struktūros dalimi. Bažnyčia išlieka tik kariuomenės, kaip žmonių, socialinio darinio, dalis.

Arkivyskupas G.Grušas sako, kad kapelionai ir medikai dalyvauja tiek teisėtame, tiek neteisėtame kare, siekdami išgelbėti gyvybes ir sielas, kiek jie gali tai padaryti: juk medikas negali pasakyti, kad čia neteisėtas karas, todėl jis jame nedalyvaus, nes yra davęs Hipokrato priesaiką. Taip pat ir dvasininkas sieks išgelbėti žmones, o matydamas neetiškus kariuomenės veiksmus jis visų pirma turi pareigą atkreipti kariuomenės vado dėmesį į klaidas ar amoralų elgesį.

P.Subačius pabrėžia, kad Bažnyčia smerkia karą kaip blogį – žmonių žudymą, jų teisių pažeidinėjimą ir nesiima spręsti, kas yra teisus, o kas kaltesnis, kas pradėjo pirmas: „Pagal krikščionišką doktriną karas visada yra blogis, tik būna mažesnis arba didesnis blogis. Žinoma, vieni labai norėjo, jog popiežius pasveikintų Maidaną ir pasakytų, kad čia viskas gerai, o kiti galbūt norėjo, kad pasmerktų, bet nieko panašaus iš Šventojo Sosto nesulaukė. Lygiai kaip vieni norėjo, kad Šventasis Tėvas nepriimtų Vladimiro Putino, o kitiems, priešingai, tai galbūt atrodė kaip didžiulė pergalė. Bet Šventasis Sostas tokių klausimų net nekelia.“

Dovaidas Pabiržis

 

 

„Islamo valstybė“: nuo regioninės link globalios grėsmės

Tags: , , , , ,


Scanpix

Terorizmas. Kruvinuoju penktadieniu praminti teroristiniai išpuoliai Tunise, Prancūzijoje ir Kuveite patvirtino – „Islamo valstybė“ iš regioninės kovotojų grupuotės virsta globalia teroristų organizacija, keliančia grėsmę visam pasauliui.

Mattew Jamesas pastarosiomis dienomis pagrįstai tapo Didžiosios Britanijos didvyriu. Trisdešimtmetis vyras išgyveno praėjusį penktadienį Tunise įvykdytą teroro išpuolį ir išgelbėjo savo sužadėtinę Saera Wilson, didvyriškai ją uždengdamas savo kūnu ir apsaugodamas nuo į visas puses lekiančių užpuoliko kulkų. Vyras buvo pirmasis, į kurį iš automato „Kalašnikov“ pradėjo šaudyti į paplūdimų ir viešbutį įsiveržęs teroristas, – kulkos kliudė brito petį, krūtinę ir šlaunį. Į gimtojo Velso ligoninę jis buvo atskraidintas specialiuoju oro transportu.

Tačiau ši laiminga istorija negali užgožti kruvinos tragedijos masto. Į penkių žvaigždučių viešbutį „Riu Imperial Marhaba Hotel“, įsikūrusį maždaug už dešimties kilometrų nuo Tuniso Susos kurorto, apie vidurdienį įėjo 23 metų amžiaus tunisietis, buvęs aviacijos studentas Seifeddine’as Rezgui. Apsimetęs turistu, jis kurį laiką bendravo su aplinkiniais, tačiau netikėtai iš paplūdimio skėčio išsitraukė ten paslėptą automatą „Kalašnikov“ ir pradėjo šaudyti į gausiai paplūdimyje susirinkusius turistus. Baigęs savo kruviną sumanymą, vėliau patraukė į patį viešbutį ir ėmė šaudyti į žmones ten. Iš viso viešbutyje tuo metu ilsėjosi penki su puse šimto svečių, atvykusių daugiausia iš Vakarų Europos – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Belgijos ir kitų valstybių.

Siaubingos žudynės tęsėsi beveik pusvalandį. Po išpuolio teroristas parpuolė ant kelių maldai, vėliau dar paėjo kelis metrus ir buvo nušautas į įvykio vietą atskubėjusio policijos pareigūno. Kruviniausias teroristinis išpuolis šiuolaikinio Tuniso istorijoje iš viso pražudė 38 žmones, iš kurių trisdešimt – Didžiosios Britanijos piliečiai, dar keturiasdešimt žmonių buvo sužeista. Atsakomybę už kruviną išpuolį netrukus prisiėmė „Islamo valstybės“ kovotojai.

Manoma, kad šaltakraujiškai turistus žudęs S.Rezgui išpuoliui galėjo būti parengtas kaimyninėje Libijoje veikiančioje „Islamo valstybės“ kovotojų stovykloje, kur studentas tikriausiai lankėsi šių metų kovą ir dalyvavo čia vykusiuose džihadistų mokymuose. Per prastai saugomą Tuniso ir neramumų krečiamos Libijos sieną greičiausiai buvo įvežtas ir „Kalašnikov“ automatas, ir tai padarė ne pats S.Rezgui.

Birželio 26-ąją, kuri netrukus bus pavadinta kruvinuoju penktadieniu, maždaug kas keletą valandų trijuose skirtinguose pasaulio žemynuose įvykdyti dar bent keturi daug žmonių aukų pareikalavę teroro aktai. Pietryčių Prancūzijoje, netoli Liono miesto, užpuolikas su „Islamo valstybės“ vėliava dujų gamykloje susprogdino kelis sprogstamuosius užtaisus, nužudė vieną žmogų ir dar kelis sužeidė. Vieninteliai aukai buvo nukirsta galva, o prie jos prisegtas raštelis arabų kalba. Dėl šio išpuolio Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pirma laiko grįžo į gimtinę iš Briuselyje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, o premjeras Manuelis Vallsas nutraukė vizitą Pietų Amerikoje. „Islamistinis terorizmas vėl smogė Prancūzijai“, – sakė vyriausybės vadovas Prancūzijos visuomenei, dar neatsigavusiai po sausį įvykdytų kraupių išpuolių sostinėje Paryžiuje.

Kruvina teroristinė ataka tą pačią dieną sudrebino ir įprastai ramų Kuveitą. Šalies sostinėje Kuveite, šiitų mečetėje, susisprogdino mirtininkas iš Saudo Arabijos Abu Suleimanas al-Muwahhidas. Per ataką iš viso žuvo 27 žmonės, daugiau nei du šimtai buvo sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį taip pat prisiėmė „Islamo valstybė“.

Dar dvi teroristinės atakos tą patį penktadienį užfiksuotos karštuosiuose pasaulio kraštuose: Somalyje su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ siejama sukilėlių grupuotė „Al Shabaab“ užpuolė Afrikos Sąjungos misijos karinę bazę, ją užėmė ir nukovė per septyniasdešimt čia tarnavusių karių. O pilietinio karo kamuojamoje Sirijoje, kurdų gyvenamame Kobanės mieste, per dvi dienas vykusius įvairius teroristinius išpuolius žuvo daugiau nei du šimtai žmonių.

Šiuos iš pažiūros labai skirtingus, tačiau beveik vienu metu įvykdytus teroristinius išpuolius sieja vienas vardas – „Islamo valstybė“. Kruvinojo penktadienio atakos trijuose skirtinguose žemynuose įvykdytos po kelių dienų, kai „Islamo valstybės“ džihadistų atstovas Abu Muhammadas al-Adnani paragino savo sekėjus visame pasaulyje ramadaną paversti kruvinu mėnesiu „kitatikiams, šiitams ir visiems, išsižadėjusiems islamo“.

Apžvalgininkai svarsto, kad penktadienio žudynės Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite gali reikšti, jog „Islamo valstybė“ keičia savo veiklos taktiką iš nuo šiol ne tik kovos dėl didesnės kontroliuojamos teritorijos Sirijoje bei Irake ir toliau mėgins stiprinti kuriamą teritorinę valstybę, bet ir atakuos išorinius, toli už pagrindinių konfliktų židinių esančius objektus. Taigi skelbiamas atviras karas su Vakarų demokratinėmis bei nuosaikiomis musulmoniškomis valstybėmis.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau birželio 29-ąją kaip tik suėjo metai nuo „Islamo valstybės“ paskelbto „kalifato“ įkūrimo Sirijoje ir Irake. Nors per šiuos metus organizacijos kovotojai ar bent jau jų vardu veikiantys teroristai įvykdė pavienius išpuolius Kanadoje, Danijoje, Australijoje, tačiau „Islamo valstybė“, priešingai nei jos pirmtakė „Al Qaeda“, praktiškai nerengė atakų toli už savo kontroliuojamų teritorijų ir visokeriopai stengėsi išplėsti bei sustiprinti savo įkurtą valstybę Artimuosiuose Rytuose.

Vis dėlto išpuoliai Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite rodo, kad „Islamo valstybės“ vadovai greičiausiai nusprendė ne tik tęsti pradėtą teritorinį karą, bet ir imtis terorizmo prieš „netikintį“, arba, trumpai tariant, beveik visą likusį pasaulį. Panašaus teroristinio pobūdžio išpuolis įvykdytas ir neseniai išlaisvintame Sirijos Kobanės mieste, nes automobilių ir savižudžių mirtininkų sprogdinimai neturėjo aiškaus strateginio ir karinio tikslo mėginti atsiimti miestą. Šįkart stengtasi atkeršyti ir nusinešti kuo daugiau civilių aukų.

Kruvinojo penktadienio atakos greičiausiai pakeis ir JAV požiūrį į „Islamo valstybės“ keliamą pavojų. Kaip pabrėžia „Politico“, JAV žvalgybos tarnybos po šių išpuolių iš naujo įvertino ISIS keliamą grėsmę – iki tol ji paprastai buvo apibūdinama kaip regioninė, o pati organizacija – kaip vidinių musulmonų nesutarimų ir pilietinių karų išdava. Tačiau po penktadienio atakų trijuose žemynuose JAV saugumo institucijos nurodė, kad „Islamo valstybė“ gali kelti pavojų net ir už Atlanto.

„Islamo valstybė“ labai sparčiai tampa globalia grėsme ir daro tai itin paprastai, – sako Peteris Mansooras, buvęs JAV kariuomenės pulkininkas ir vienas iš JAV strategijos kovoje su „Al Qaeda“ Irake architektų, – ji nesudėtingai į savo ideologiją atverčia sekėjus visame pasaulyje, o šie imasi planuoti ir vykdyti teroristines atakas savarankiškai. Tai tęsis tol, kol kas nors imsis ryžtingų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ jos kontroliuojamoje teritorijoje.“

P.Mansooras paragino siekti glaudesnio regioninio bendradarbiavimo bei vykdyti daugiau oro antskrydžių, kurie sunaikintų ir teroristų komunikacijos tinklus, per kuriuos šie skleidžia savo daug dėmesio sulaukiančius ir sekėjų, vadinamųjų vienišų vilkų, pritraukiančius atsišaukimus.

Net jei penktadienio išpuolius Prancūzijoje ar Kuveite įvykdė vieniši kovotojai, veikiantys tik „Islamo valstybės“ vardu, JAV pareigūnai ir ekspertai tvirtina, kad ir tai gali lemti prezidento Baracko Obamos administracijos vykdomos politikos, kuri kol kas apsiriboja tik atakomis iš oro Sirijoje bei Irake ir teikiama karine pagalba amerikiečių sąjungininkams, pokyčius.

„Šie išpuoliai rodo, kad „Islamo valstybės“ keliamas pavojus plečiasi toli už Irako ir Sirijos ribų. Saugi užuovėja ten reiškia, kad sulauksime vis daugiau išpuolių kaimyniniame regione, Europoje ir net čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – sako Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Edas Royce‘as.

Iki tol JAV žvalgybos tarnybos neįžvelgė „Islamo valstybės“ keliamos tiesioginės grėsmės, o prezidentas B.Obama teroristinę organizaciją buvo apibūdinęs terminu, kuriuo nusakomas koledžo sporto komandos lygmuo. Tačiau šiandien požiūris pasikeitė, o labiausiai baiminamasi, kad „Islamo valstybės“ vadovams ateityje net nereikės išplėsti ir sutankinti savo organizacijos tinklų Vakarų pasaulyje, siekiant sėkmingai rengti teroristinius aktus. Vietoj to užteks tiesiog pasitelkti socialinius tinklus, platinti savo radikalią džihadistinę ideologiją, o tai įkvėps musulmonus tokius išpuolius vykdyti savarankiškai. O būtent tokio pobūdžio teroro aktus išaiškinti ir sustabdyti yra sudėtingiausia.

„Islamo valstybės“ siekį plėsti savo įtaką liudija ir pasirinktos teroristinių išpuolių vietos – demokratinės arabų šalys. Nuo turistų pinigų, kurie sudaro maždaug septynis procentus bendrojo šalies produkto, stipriai priklausomas Tunisas – regiono demokratijos oazė ir Arabų pavasario, kuris čia ir prasidėjo, sėkmės pavyzdys.

Pernai gruodį surengtuose pirmuose demokratiniuose šalies prezidento rinkimuose pergalę šventė prieš islamistus stojęs politikas Beji Caidas Essebsi, o spalį vykusiuose parlamento rinkimuose tunisiečiai valdžią atidavė pasaulietinių pažiūrų partijai „Nidaa Tounes“, kuri įveikė islamistinį judėjimą „Ennahda“. Taip šalis, priešingai nei chaoso krečiama kaimyninė Libija ar atgal į autoritarizmą atsigręžęs Egiptas, ne tik išlaikė demokratijos egzaminą, bet ir nepasuko islamistinio radikalizmo pusėn.

Tokia įvykių raida Šiaurės Afrikos šalyje nėra palanki „Islamo valstybės“ ideologinei, o vėliau galbūt ir realiai ekspansijai, todėl teroristiniais išpuoliais visų pirma siekiama destabilizuoti pačią valstybę, sugriauti jos ekonomiką, o visuomenės akyse sukurti nesaugumo aplinką. Pirmasis toks mėginimas įvyko dar šių metų kovą, kai ginkluoti užpuolikai šalies sostinėje, netoli parlamento esančiame muziejuje, nužudė 22 žmones, iš kurių dvidešimt buvo turistai, daugiausia iš Vakarų Europos šalių. Jau tuomet Tuniso vadovai skelbė „negailestingą karą“ „Islamo valstybei“. Kita vertus, Tunisas yra ir vienas dosniausių „Islamo valstybės“ kovotojų donorų. Skaičiuojama, kad prie džihadistų prisidėjo apie 3 tūkst. kovotojų iš šios šalies.

O štai turtingas ir klestintis Kuveitas paprastai yra taikos ir ramybės oazė. Penktadienio išpuolis tapo pirmuoju teroro aktu šioje Persų įlankos valstybėje nuo 2006-ųjų. Analitikai pabrėžia, kad šia ataka „Islamo valstybė“ greičiausiai mėgino įvaryti pleištą tarp Kuveito sunitų ir šiitų bendruomenių. Pastarieji, sudarantys maždaug trečdalį 1,2 mln. šalies piliečių, „Islamo valstybės“ ideologų yra traktuojami kaip išdavę savo tikrąjį tikėjimą. Tačiau šiam teroristų siekiui čia tikrai nebuvo lemta išsipildyti – tūkstančiai Kuveito šiitų ir sunitų kartu susirinko į teroro išpuolio aukų laidotuves, bendrai meldėsi, skandavo „sunitai ir šiitai yra broliai“.

„Islamo valstybės“ rengiamų išpuolių geografinė plėtra rodo, kad intensyviai kovojama ne tik Sirijos ir Irako karo, bet ir Vakarų pasaulio bei kitų musulmoniškų valstybių ideologiniame fronte, ir atrodo, kad ši kova ateityje tik stiprės.

Dovaidas Pabiržis

Laiko juosta

„Islamo valstybės“ raida

2010 m. balandį Abu Bakras al-Baghdadi tampa nuo „Al Qaedos“ atskilusios grupuotės „Irako islamo valstybė“ lyderiu, kai du buvę jos vadovai žuvo per JAV įvykdytą antskrydį Tikrite.

2011 m. kovas–2013 m. kovas. Demokratiniai protestai Sirijoje netrukus perauga į revoliuciją, o ši išvirsta į pilietinį karą. Abu Bakrui al-Baghdadi pavaldūs kovotojai pereina Irako ir Sirijos sieną, išnaudoja galios vakuumą ir užima rytines Sirijos teritorijas. Tuo pat metu pradedama sprogdinimų kampanija Irake.

2013 m. kovas. Užimamas Sirijos šiaurės rytuose esantis Rakos miestas.

2013 m. vasara. Pasirodo pirmieji pranešimai apie brutalius „Islamo valstybės“ valdymo metodus.

Per 2013 metus iš viso įvykdyti 444 išpuoliai, o žuvusiųjų skaičius siekia 1864.

2014 m. sausis. Grupuotė užima Faludžos miestą Irake. Daugiau nei 13 tūkst. šeimų priverstos bėgti iš regiono. Pasirodo pirmieji pranešimai apie „Islamo valstybės“ užverbuotus kovotojus iš Didžiosios Britanijos.

2014 m. birželio 10 d. Šimtai „Islamo valstybės“ kovotojų atakuoja ir užima Mosulą – antrą pagal dydį Irako miestą. Pakeičiama vietos valdžia, policija, kariuomenė, perimama nemažai JAV karinės technikos ir ginkluotės.

2014 m. birželio 11 d. „Islamo valstybės“ kovotojai sparčiai stumiasi į pietus, užimamas Saddamo Husseino gimtasis miestas Tikritas. Užkariautose teritorijose įvedami griežti šariato įstatymai.

2014 m.  birželio 16–18 d. Pranešama apie masinius žmonių grobimus ir žudynes „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje.

2014 m. birželio 29. Grupuotė oficialiai paskelbia apie kalifato – „Irako ir Levanto islamo valstybės“ įkūrimą.

2014 m. rugpjūčio 5 d. „Islamo valstybės“ kovotojai atakuoja Irako Sindžaro regioną. Jame gyvena jazidų religinė bendruomenė, kurią radikalūs sunitai laiko eretikais. Tūkstančiai žmonių priversti bėgti, pranešama apie masines žudynes, moterų seksualinę vergiją.

2014 m. rugpjūčio 8 d. JAV oro pajėgos pradeda antskrydžius prieš „Islamo valstybę“.

2014 m. rugpjūtis–rugsėjis. Džihadistai internete išplatina vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip nužudomas JAV žurnalistas Jamesas Foley, kitas įkaitas Stevenas Sotloffas, britas Davidas Hainesas. Prieš kamerą jiems nukertamos galvos.

2014 m. rugsėjo 5 d. Vašingtonas paskelbia apie dešimties valstybių koalicijos prieš „Islamo valstybę“ sudarymą. Po kelių dienų prie jos prisijungia ir Arabų lyga.

2014 m. rugsėjo 13 d. „Islamo valstybės“ kovotojai puola Sirijos Kobanės miestą.  Prasideda keturis mėnesius truksianti apsiaustis.

2014 m. spalio 13 d. Anglų kalba leidžiamame propagandiniame leidinyje „Dabiq“ viso pasaulio džihadistai raginami pulti vakariečius, „kur tik gali jų rasti“.

2014 m. spalio 20 d. „Islamo valstybės“ sekėjas netoli Monrealio automobiliu pervažiuoja du Kanados karius, vieno iš jų sužeidimai mirtini. Po dviejų dienų islamistas nušauna kareivį Nacionaliniame karo memoriale Otavoje.

2014 m. lapkričio 9 d. Irako pareigūnai paskelbia, kad per bendrą JAV ir Irako antskrydį sužeistas „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakras al-Baghdadi.

2014 m. gruodžio 15 d. „Islamo valstybės“ vardu veikiantis teroristas Manas Haronas Monis Sidnėjaus kavinėje paima septyniolika įkaitų. Per policijos operaciją žūva du žmonės.

2014 gruodžio 24. Džihadistai numuša Jordanijos karinį lėktuvą, į nelaisvę paima jo pilotą.

2015 m. sausio 7–11 d. Kruvini išpuoliai Paryžiuje. Vienas iš jų vykdytojų nurodo savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. sausio 26 d. Kurdų kovotojai išlaisvina Kobanės miestą.

2015 m. sausis–vasaris. Derybos tarp „Islamo valstybės“ ir Jordanijos bei Japonijos dėl paimtų įkaitų išlaisvinimo, džihadistai už juos reikalauja 200 mln. JAV dolerių. Negavę šios sumos, jie žiauriai nužudo du japonus, o pilotą iš Jordanijos sudegina.

2015 m. vasario 15 d. „Islamo valstybės“ sekėjas nužudo du žmones Danijos sostinėje Kopenhagoje. Tą pačią dieną grupuotės dalis, veikianti Libijoje, išplatina vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip nukirsdinama daugiau nei dvidešimt krikščionių iš Egipto.

2015 m. vasario 26 d. Sunaikinamos Mosulo muziejaus istorinės vertybės.

2015 m. kovo 18 d. Nigerijoje veikianti žiauri islamistinė „Boko Haram“ grupuotė prisiekia savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. kovo 18 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už ataką Bordo muziejuje Tunise, per kurią žuvo 22 žmonės.

2015 m. kovo 20 d. Grupuotė teigia įvykdžius atakas Jemeno šiitų mečetėse, nusinešusias daugiau nei 130 žmonių gyvybes.

2015 m. kovo 31 d. Irako pajėgos atsiima Tikrito miestą.

2015 m. balandžio 19 d. Pranešama apie daugiau nei 30 Libijos krikščionių žudynes, įvykdytas „Islamo valstybės“ kovotojų.

2015 m. gegužės 13 d. Irakas praneša per oro antskrydį nukovęs antrą pagal svarbą „Islamo valstybės“ generolą Abu Alaa al-Afri.

2015 m. gegužės 17 d. „Islamo valstybės“ kovotojai užima Ramadi miestą, po kelių dienų užgrobiamas ir istorinis Palmyros miestas Sirijoje.

2015 m. birželio 26 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už teroristinius išpuolius Tunise, Kuveite ir Prancūzijoje.

 

 

JAV karinės technikos dislokavimas stabdys agresyvią Rusijos politiką”

Tags: , , ,


BFL

Gynyba. Kitąmet šešiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, JAV dislokuos apie 250 tankų ir kitos karinės technikos. Apie šio sprendimo reikšmę ir kitas šalies gynybos aktualijas kalbamės su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.

VEIDAS: Kokią įtaką mūsų saugumui turės sprendimas šešiose Rytų Europos valstybėse dislokuoti JAV karinę techniką? Kodėl būtent dabar?

J.O.: Tai labai svarbus sprendimas, kuris didina mūsų saugumą: Lietuvoje yra mūsų sąjungininkų karinė technika, galinti padėti didinti mūsų apginamumą ir priešo, kuris galėtų žengti per mūsų teritoriją, atgrasymą. Turime karių, technikos, atsiranda ir ekonomiškumo aspektas, nes keičiantis kariams technikos nereikia išvežti. O dabar turbūt todėl, kad po Gruzijos Rusijos agresija tęsiasi Ukrainoje, praėjusių metų pabaigoje Velse buvo priimti NATO sprendimai, kuriais buvo numatyti ir štabai, ir greitojo reagavimo pajėgos, ir išankstinis ginkluotės dislokavimas.

Amerikiečiai – mūsų strateginiai partneriai, kurių prezidentai ne kartą yra pakartoję, kad Lietuvos priešas yra ir Amerikos priešas, kad Amerikos įsipareigojimai ginti sąjungininkus ir Lietuvą yra galiojantys. Toks jų sprendimas labai natūralus.

VEIDAS: Jeigu konkrečiau, galbūt jau žinoma, kokia tai technika ir kiek jos bus?

J.O.: Šiandien paskelbta, kad tai JAV pėstininkų brigados technika. Faktai yra aiškūs – tai ir tankai, ir pėstininkų kovos mašinos, ir artilerija, ir kt. Kaip dabar žinoma, ji bus dislokuota šešiose valstybėse, matyt, kažkaip proporcingai ją padalijant. Bet tai nebus kažkoks statinis dalykas, kad ji bus tiktai čia, – vykstant didesniems mokymams ši technika galėtų iš artimiausių, o gal ir iš tolimesnių valstybių atvykti, atliekant tam tikrą perdislokavimo manevrą. Mes esame matę dabar dislokuotų JAV kuopų technikos perdislokavimą, kaip jie keitėsi, kaip važiavo per visą Europą, pasitikrindami, kaip kirsti sienas, kaip ta technika gali judėti, ir panašius dalykus. Bendras technikos kiekis yra žinomas, o konkrečiai skirtingu laiku jis gali būti kintamas.

VEIDAS: O grėsmės prieš Lietuvą atveju ar ši technika būtų reikšminga mūsų gynybai?

J.O.: Manau, kad ji atitinka šios dienos situaciją. Kalbame ne tik apie amerikiečių, NATO ginkluotę – Lietuva ir pati skiria papildomą dėmesį, realiai sugrįžta prie mūsų gynybos sistemos finansavimo, nes 2009–2012 m. gynybai skiriamos lėšos buvo sumažintos beveik trečdaliu ir viskas buvo daroma priešingai. Manau, kad nacionalinis dėmesys ir finansavimas, geresnis mūsų darinių užpildymas, plius sąjungininkų išankstinis buvimas čia ir šios ginkluotės dislokavimas sudaro papildomas mūsų apginamumo garantijas. Be abejo, tai nėra tos garantijos, kurios galėtų mus apginti nuo masyvaus puolimo, bet tam yra kiti dalykai – greitojo reagavimo pajėgos, galimybė perdislokuoti karius ir techniką iš kitų NATO šalių. Iš tikrųjų tos galios stabdyti bet kurį priešą su bet kokiais kėslais yra pakankamai.

VEIDAS: Rusija skelbia informaciją apie „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Ką Lietuva galėtų padaryti, kad sumažintų šią grėsmę?

J.O.: Mes reaguojame, o Rusija bando apsukti ienas atgal ir sakyti, kad arklys eina paskui vežimą, o ne į priekį. Mes, NATO, su Rusija kalbėjomės per NATO ir Rusijos tarybą, bandėme pritraukti prie partnerystės sprendžiant Rytų valstybių – Afganistano ir kitų karštųjų taškų problemas. Bent iš NATO pusės visada buvo nuoširdus partnerystės siekis.

Kai ketverius penkerius metus mūsų krašto apsaugos finansavimas ėjo žemyn, Rusija tuo metu didino finansavimą, vykdė kariuomenės modernizavimo programą ir kilo milžiniškais žingsniais į priekį. Buvę kolegos to nematė ir priiminėjo kitokius sprendimus, bet dabar, ypač po Ukrainos įvykių, prie mūsų prisijungė ir daugelis, galima sakyti – beveik visi ES ir NATO sąjungininkai. Ir bandome adekvačiai, labai saikingais žingsniai atsakyti Rusijai, nes matome, kad nieko nedarymas ją provokuoja. Juk Gruzijoje ir Ukrainoje nebuvo nei NATO bazių, nei kariuomenių. Po įvykių Gruzijoje buvo labai greitai susitaikyta ir tarsi sakoma – gyvenkime taip, kaip gyvenome. To atsakas buvo Krymo aneksija ir pietrytinės Ukrainos užpuolimas. Tad dabar yra mūsų atsakas į spartėjantį Rusijos militarizavimą ir kariuomenės modernizavimą.

Ji keičia ginkluotę, ją modernizuoja pagal dešimtmečio planą, kuris jau beveik eina į pabaigą. Dabar jis pradėjo strigti dėl finansų ir dėl sankcijų, bet jau padaryta daug. Rusija vienas raketas keitė didesnio nuotolio raketomis: turėjo siekiančias 200 km, vėliau – 300 km atstumą raketas. Jau ir senosios raketos pasiekė Vilnių. O „Iskander“ yra aktualesnės ne tiek Lietuvai, kiek tolimesnėms valstybėms, Vokietijai. S-300 dar nesiekė Berlyno, „Iskander“ – jau siekia.

Labai gerai pasakė NATO pajėgų Europoje vadas generolas Phillipas Markas Breedlove’as: tokie Rusijos veiksmai ir militarizacija yra jau ne regioninė, bet globali problema. 2009 ir 2013 m. Rusijos „Zapad“ pratybos buvo puolamosios pratybos prieš Vakarų šalis. Tad turime kažkuo atsakyti, bus ta ginkluotė ar nebus. Jeigu ji bus, matyt, mums reikės turėti daugiau pajėgumų, jei jos nebūtų – gal mažesniais pajėgumais turėtume atsakyti. Bet visuomet sakome: neturime jokių planų ką nors užpulti, o tik privalome reaguoti į Rusijos pajėgų koncentravimą.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie perspektyvas, kaip ši eskalacija, regiono militarizacija galėtų baigtis? Pastaraisiais metais ši kreivė tik kilo aukštyn.

J.O.: Tikiu, kad šis atsakas – sprendimas dislokuoti karinę techniką – sustabdys agresyvią Rusijos politiką. Sankcijos ir ginkluotės dislokavimas, pakitęs dėmesys, Velso sprendimų vykdymas yra labai aiškus atsakas, kad mes rimtai žiūrime į situaciją ir kad mūsų galimybės ir reagavimo laikas yra toks, jog Rusijai tikrai nebus palikta laiko žengti per sienas, be atsako užimti didesnę teritorijos dalį ir paskui pradėti ilgai trunkančias derybas, kurios tęsiasi dešimtmečiais, kaip Padniestrėje, Gruzijoje ar dabar Kryme. Sukaupti pajėgumai ir pasirengimas laiku reaguoti visais lygiais ir visomis turimomis galimybėmis yra Rusiją stabdantis faktorius. Ne vien gynybinis, bet ir atgrasymo, verčiantis priimti kitus sprendimus.

Kiek tai užtruks, kiek reikės laiko, kokiu būdu bus rasta ta pokyčių galimybė? Nepaisant to, kad sustiprinome savo apginamumą, NATO dar išlaikė tam tikrus ryšio kanalus, yra ir intensyvūs Europos Sąjungos, ypač Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bandymai kalbėtis ir vis dar sudaryti sąlygas išeiti iš tos situacijos. Tikiu, kad šios priemonės tikrai neprovokuoja, o kaip tik sudaro galimybę tą eskalaciją po truputi prislopinti.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai savo gynyba susirūpina tik smarkiai padidėjus grėsmei? Pavyzdžiui, 2010-aisiais „Veidui“ atlikus apklausą 93 proc. žmonių sakė nepritariantys, kad krašto apsaugos finansavimas būtų didinamas.

J.O.: Tai susiję ir su buvusios valdžios požiūriu. Pažiūrėkite, kokia finansinė krizė šiuo metu yra Graikijoje, tačiau mes negirdime apie jokį sumažinimą. Graikijos krašto apsaugos finansavimas NATO yra antras po JAV – apie 2,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir graikai kalba apie to gynybos biudžeto išlaikymą. Lietuvoje buvo pasirinktas kelias kirsti visiems, o tas kirtimas atsiliepė ir žmonių vertinimui, todėl tuo metu žmonių požiūris buvo toks, jie nepalaikė didinimo.

Dabar kreipiame dėmesį ne tik į ginkluotę, karius, bet ir į bendrą pilietinį bei patriotinį ugdymą, galų gale – visuomenės informavimą. 2008 m. visuomenės informavimo įvairiais kanalais programai skyrėme apie 700 tūkst. Lt, o 2012 m. tebuvo skirta apie 90 tūkst. Lt. Dabar vėl skiriame apie milijoną tam, kad žmonės galėtų gauti informaciją. Tai yra vienas iš labai svarbių elementų, kad visuomenė būtų informuota. Pažiūrėkite, kiek tais metais buvo visokių šou laidų, bet apie karą mes nieko neturėjome, o dabar yra „Tikri vyrai“, dar bus ir laida moterims, daug kitų renginių, laidų. Tai kainuoja, bet ir duoda savo rezultatą – visuomenės atsparumą prieš Rusijos propagandą ir krašto apsaugos palaikymą.

VEIDAS: Tad manote, kad viskas vyksta iš viršaus į apačią?

J.O.: Manau, kad ir taip, ir taip. Nesakyčiau, kad tai yra tik vienos krypties eismas. Džiaugiamės ženkliu savanorystės padidėjimu. Paskelbėme, kad Lietuvos kariuomenės daliniams užpildyti reikia apie 3 tūkst. jaunuolių, ir vienas tokių skubių žingsnių yra ne laipsniškas profesionalų skaičiaus didinimas (tą mes darome, bet tam reikia daug laiko), o užpildymas šauktiniais. Tačiau šiandien mes turime du trečdalius žmonių, kurie pareiškė, kad jų šaukti nereikia, jie patys ateina tarnauti į kariuomenę. Tai iš tiesų geras pavyzdys. Dar turime penkis mėnesius, tad manau, kad surinksime 100 proc. poreikio savanorių. Galbūt net bus konkurencija, šiemet negalėsime priimti tarnauti visų ir teks palikti kitiems metams.

VEIDAS: Jei jau kalbame apie šauktinius, reikėjo pašaukti tris tūkstančius, tačiau į sąrašą buvo įtraukta 37 tūkst. Ar tikrai buvo būtina kviesti tokį didelį skaičių?

J.O.: Taip buvo padaryta pasirėmus senąja statistika, nebuvome įsitikinę, kad viskas pasikeitę į gerąją pusę. Tie 37 tūkstančiai buvo pasirinkti remiantis 2008 m., paskutinio privalomojo šaukimo, statistika, kai maždaug tik kas vienuoliktą ar dvyliktą šauktinį pavykdavo pakviesti – dėl sveikatos, simuliacijos, neatvykimo ar neradimo. Dėl labai įvairių priežasčių. Tokia buvo padėtis: norint pakviesti vieną, reikėjo pakviesti vienuolika ar dvylika, kad rastum tą vienintelį. Dabar rezultatai absoliučiai kitokie. Pavyzdžiui, sveikatos patikrinimas. Nuolat girdime, kokios blogos sveikatos yra jaunimas, tačiau iš tų, kurie ateina kaip savanoriai, apie 90 proc. tinkami tarnauti, o iš tų, kurie pateko į sąrašą ir jau yra patikrinti, tinkamų – apie 75 proc. Žodžiu, matome tam tikrą nusiteikimą, juk turbūt taip greitai jaunuolių sveikata nepakito.

Dabar mažiau simuliacijos, mažiau bandymų išsisukti, galbūt ir medikų požiūris pasikeitė. Turėjau keletą pokalbių, paprašiau užtikrinti medikų orumą ir poziciją, kad jie netaptų įkaitais ir per juos nebūtų bandoma kažkaip išsisukti nuo kariuomenės. Kas dabar vyksta, yra tarsi abipusis suartėjimas ir sutarimas.

Galų gale kariuomenė nėra kažkokių supergaliūnų institucija. Tai galimybė kiekvienam žmogui, gal kartais turinčiam ir mažesnį fizinį pajėgumą. Per tuos devynis mėnesius, darydamas tam tikrus pratimus, dalyvaudamas, skirdamas dėmesio savo fiziniai kultūrai, tu gali sustiprėti, ir tai bus labai naudinga ne tik kariuomenei, bet ir sveikatai, pravers kasdieniniame gyvenime. Tad labai aukštai kartelės mes nekeliame, su Žydrūnu Savicku visiems lygintis nereikia. Priešingai, norime, kad ir silpnesni žmonės galėtų dalyvauti, prisitaikyti ir atlaikyti tas pratybas.

VEIDAS: Pats esu šauktinių sąraše, man 26 metai, jau esu baigęs magistro studijas, moku kelias užsienio kalbas, dirbu žiniasklaidoje. Ar iš tikrųjų tie devyni mėnesiai yra geriausia, ką aš galiu duoti Lietuvos krašto apsaugai?

J.O.: Yra dvi medalio pusės. Nenorime kariuomenės padaryti – bent jau aš taip galvočiau – vien tik iš tų, kurie turi vidurinį išsilavinimą, kuriems yra devyniolika metų, ir viskas, kitokių neimame. Kariuomenėje buvimas žmogaus, turinčio išsilavinimą, tam tikrą patirtį, yra geras, užkrečiamas pavyzdys kitiems – gerai, kai yra į ką lygintis. Nes jeigu visi lygūs, tai nėra jokio pasitempimo. Pavyzdžiui, galėtumėte nušviesti kariuomenės gyvenimą iš vidaus, mes norėtume, kad iš kariuomenės vidaus išeitų ir kritinių straipsnių. O ir pats gyvenimo pajutimas: gali nuvažiuoti į Daniją, kažką aplankyti ir parašyti, bet gali tuo metu tarnauti ir šį dalyką tęsti laisvu nuo tarnybos metu.

Tarnybą esame numatę su savaitgaliais, skirtais poilsiui, ne ištisai, galbūt net su grįžimu namo. Tiesioginį darbą būtų galima suderinti, o ir išeitų serija straipsnių, kuriuos mielai spausdintų žiniasklaida. Kokiam nors vienišam žemdirbiui, kuriam kasdien reikia melžti karvę, tikrai negalime pasakyti, kad jis tęs savo darbą. Bet kai ką tikrai galime suderinti. Matau iš tų žmonių, kurie ateina savanoriais, – jie yra labai skirtingų profesijų, išsilavinimo. Nėra taip, kad visi būtų tik aštuoniolikmečiai ar devyniolikmečiai.

VEIDAS: Tačiau pats šaukimas į kariuomenę vis tiek yra visokeriopai susietas su studijų sistema, iš to kyla įvairių niuansų. Jūsų manymu, ar apskritai šios sistemos turi būti taip susijusios? Juk kariuomenė ir švietimas nėra tapatūs dalykai.

J.O.: Yra du aspektai. Jei taip žiūrėsime, manau, kad šaukiami turėtų būti visi, nedarant tokių išlygų, nes kitaip pasidaro labai neaišku, kodėl vienas šaukiamas, o kitas ne. Bet pats asmeniškai esu ir visada buvau už savanorystę. Jei ne 2009–2012 m. duobė, būtume visai pamiršę apie šaukimą, žmonės būtų dalinius užpildę, tarnavę, išėję iš tarnybos į rezervą. Tokią ir įsivaizduoju ateitį: Lietuvos kariuomenė bus grįsta savanoryste, kuri užtikrins ir kariuomenės užpildymą, ir pasirengimą, ir rezervą. Bet šiandien, kai reikia lipti iš duobės, kaip vienas paprasčiausių sprendimų buvo pasirinktas šaukimo atnaujinimas. Tačiau bent jau šiemet beveik neabejoju, kad turėsime 3 tūkst. savanorių. Jeigu klostysis taip, kaip planuojame, kad ta tarnyba bus įdomi, tai, ko gero, tarnavusieji pasakys ir savo draugams, broliams – nueikite. Sunki tarnyba net ir sovietinėje kariuomenėje, be visų blogybių, nestatutinių santykių ir kito, vis tiek palikdavo ir tam tikrą susibičiuliavimą. Žmonės turėjo ir draugų, įgaudavo tam tikrą fizinį sustiprėjimą, drausmės dalykų, kurie reikalingi gyvenime.

Teko kalbėtis su verslo organizacijų atstovais, ir jie tikrai mato tam tikrą suinteresuotumą, kad pas juos po tarnybos kariuomenėje ateitų dirbti žmonės, įgavę bendros drausmės, pasirengimo. Universitetų rektorių konferencija priėmė sprendimą, kad jie remia tam tikrą nedidelį pirmumą tiems stojantiesiems, kurie atitarnavo devynis mėnesius.

Vis dėlto esu už savanorystę ir, mano nuomone, šeimose, mokyklose, visuomenėje turime padaryti viską, kad paremtume, palaikytume žmones, kurie eina tarnauti, įprasmintume šį jų gyvenimo tarpsnį.

VEIDAS: Tačiau sprendimas grąžinti šauktinius sukėlė gana įvairią visuomenės reakciją, buvo ir daug neigiamų vertinimų. Galbūt buvo padaryta tam tikrų komunikacijos klaidų?

J.O.: Manau, kad taip. Tikrai ilgą laiką bandėme didinti užpildymą profesionalais, įsitikinę kokia yra situacija. Bet atėjus naujam kariuomenės vadui sutarėme, kad nebegalime laukti. Galbūt pats principas ir pateikimas buvo ne visai toks. Įdėjome daug pastangų, jog šaukimas būtų skaidrus, ir aš tikrai manau, kad jis toks buvo. Atranka buvo kompiuterinė, ir niekas negali pasakyti, kad kažkas susėdo iš ministerijos ar kariuomenės ir vieną įrašė, kito neįrašė. Tačiau tai sukelia tam tikrą įtampą – klausiama, kodėl vienas, o ne kitas ir pan., bet čia kiekvienas turi savo nuomonę. Pasikartosiu – darome viską, kad užpildymas vyktų savanorystės pagrindais ir kad visą tą stresą, kuris šiandien yra, galėtume nuslopinti.

VEIDAS: Kokia Lietuvos krašto sistemos dalis, jūsų manymu, šiandien yra silpniausia?

J.O.: Kaip buvo, taip ir yra – karinių dalinių užpildymas. Žengiame tik pirmuosius žingsnius, bet manau, kad jis pagerės. Dar mūsų ginkluotės modernizavimas – tik pradedame stambesnius projektus. Taip pat artilerijos, pėstininkų sustiprinimas, nes sausumos pajėgos vis tiek yra tam tikras kariuomenės stuburas. Reikia ir pėstininkų kovos mašinų, tų pačių šaunamųjų ginklų, automatinių ginklų ir aprūpinimo šaudmenimis. Pernai, ko gero, nupirkome visą produkciją, kurią pagamino „Giraitės“ šovinių gamykla, čia juk indėlis ir į vidaus ekonomikos augimą, nes jie turi visą užsakymą. Naudojame tuos šovinius mokymo tikslams, sudarome atsargas.

Sausumos pajėgų stiprinimas tiek personalu, tiek ginkluote yra pagrindinis iššūkis, kurį mums dabar reikia įveikti, kad būtume pajėgūs gintis patys, galėtume kartu su sąjungininkais vykdyti operacijas ir gintis.

Man, kaip ministrui, svarbiausia yra karys: kad jis būtų aprengtas, ekipuotas tuo, kuo reikia, ir galėtų didžiuotis, jog tarnauja Lietuvos kariuomenėje, pasijusti šiuolaikiniu moderniu kariu su apranga, ginkluote, ryšio priemonėmis, naktinio matymo ir kitais dalykais, kurie yra labai svarbūs. Anksčiau tam buvo skiriama gerokai per mažai dėmesio.

VEIDAS: Kokius artimiausius pirkinius planuojate?

J.O.: Smulkesnius dalykus, reikalingus kariui, išvardijau, o stambesni pirkiniai – tai prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė, pėstininkų kovos mašinos, artilerija, dabar su sąjungininkais bandome tartis dėl vidutinio nuotolio oro gynybos.

VEIDAS: Ilgą laiką Krašto apsaugos ministerijos prioritetas buvo dalyvavimas įvairiose tarptautinėse misijose. Pagrindinė misija Afganistane baigiasi, kaip po to keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?

J.O.: Tai buvo labai teisingas žingsnis, kuris šiandien mums garantuoja saugumą. Įsivaizduokite, kad mes niekur nebūtume dalyvavę, užsidarę, o šiandien sakytume – sąjungininkai, ateikite pas mus. Reakcija būtų visiškai priešinga. Niekad nebuvome susitelkę tik ties tarptautinėmis operacijomis, visada buvo tam tikras balansas, vystėme ir nacionalinius gynybos pajėgumus. Santykinai galbūt jiems teko mažiau, nes lėšų buvo labai mažai ir todėl mums reikėjo subalansuoti. Mūsų dalyvavimas tarptautinėse operacijose užtikrino mums visiškai kitokį sąjungininkų požiūrį, o kada mums kilo poreikis – ir oro policija buvo padidinta, ir iš JAV bei kitų sąjungininkių kariai pas mus atvyksta ištisomis kuopomis.

Lietuvos dalyvavimą misijose Irake, Balkanuose, Afganistane reikėtų vertinti kaip labai išmintingus žingsnius. Šiandien mums reikia turėti didesnius pajėgumus namie, bet mes tikrai tęsime dalyvavimą tarptautinėse misijose.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

 

 

Atsargiai: kengūrų valdžia

Tags: , , , , , ,


BFL

Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei.

Taip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje ~alma mater~, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja. N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras). Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką. Na, gal ir nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38-erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų. Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūrą kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Analizuojant pastarųjų kelerių metų paskyrimus daugeliu atvejų tai ne tiek klausimai, kiek tezės. Padariniai, kai valstybę valdo vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, apgailėtini. O turintys potencialo savo srities profesionalai politikų išbrokuojami.

Kad ir grįžtant prie N.Meilučio – jo kompetenciją ir reputaciją teigiamai vertino kolegos, Seimo nariai dievažijosi už jį balsuosią, bet balsuojant slaptai gal kažkokie žmogeliukai už parlamentarus nubalsavo?

Ironiška, kad tą pačią savaitę Seime vykę balsavimai dėl dar dviejų postų turėtojų –  Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Lygių galimybių kontrolieriaus – klostėsi diametraliai priešingai. Stebėtinas Seimo dviveidiškumas: priešingai nei N.Meilučio atžvilgiu, Seimo nariai negailėjo pretendentėms kritikos, bet balsavo „už“.

Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės kandidatūra į žurnalistų etikos inspektorius atitiko pavyzdį, kai pelei patikima saugoti sūrį. „Respublika“, kurios leidinių grupės įmonėje ELTA dirbo žurnalistų prievaizde tapusi moteris, už nuolatinius etikos pažeidimus net buvo pripažinta etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone. Ar užteks G.Ramanauskaitei-Tiumenevienei stuburo, jei reikės spręsti skundus dėl buvusių darbdavių? Ne itin įspūdinga ir pačios G.Ramanauskaitės-Tiumenevienės ligšiolinė karjera: baigusi lietuvių filologiją ji beveik dešimt metų dirbo ELTOJE sekretore (oficialiai – referente personalui), o paskui staiga 2007 m. tapo generaline direktore. Bet žinant šios žiniasklaidos grupės hierarchinę valdymo schemą tai buvo administracinis, o ne strateginis postas. Kandidatūros silpnumą bandyta paaiškinti tuo, kad į taip mažai atlyginamą darbą niekas nesutikęs eiti. Atlygis tikrai nėra didelis, bet vis dėlto vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis.

O Seimo pirmininkės pateiktoji jos pačios buvusi patarėja Agnetė Lobačevskytė, pastaruosius aštuonis mėnesius dirbusi kultūros viceministre tautinių mažumų, archyvų ir informacinės visuomenės klausimais, parlamentarų vertinimu, nelabai tinka į lygių galimybių kontrolieriaus postą, kur didžiausia – užsitarnauto autoriteto galia. Nors, kaip juokaujama, jaunystė – lengviausiai ištaisoma vadovo yda, A.Lobačevskytei, vos prieš šešerius metus įgijusiai teisės bakalauro, o prieš ketverius – magistro laipsnį, vos apšilusiai kojas valstybės institucijose, anot parlamentarų, iki tokio posto dar toloka.

Kritikavo seimūnai tokį akivaizdžiai politinį „darbiečių“ kadrų parinkimą, bet jam pritarė, nors jau buvo atmetę dvi kur kas tinkamesnes kandidates – teisės ekspertę prof. Lyrą Jakulevičienę ir advokatę Dianą Gumbrevičiūtę-Kuzminskienę.

O paskui tyčiojosi iš A.Lobačevskytės: lygindami ją su atmestomis kandidatūromis, klausė, kokių mokslo darbų lygių teisių srityje yra parašiusi, ką šioje srityje nuveikusi. Atsakymas buvo iš anksto aiškus – nulį.

Bet nuliai parlamentarams tinka, nes nuliais lengviau manipuliuoti. Parlamentarai tyčiojasi iš valstybės, kai balsuodami už kandidatūras ne vertina kompetenciją, gebėjimus, reputaciją, tinkamumą atlikti pareigas, į kurias siūlomas asmuo, bet suvedinėja sąskaitas su kandidatūrų teikėjais. Ar po tokių patyčių Seime daug tikrai kompetentingų savo srities specialistų ir valstybės sąrangą suvokiančių žmonių norės mesti savo darbą dėl darbo valstybei, kurį gaus tik tuo atveju, jei Seimas tuo metu nenorės kam atkeršyti istorijose, su kuriomis pretendentas neturi nieko bendra?

Norėtųsi palinkėti dviem naujoms valstybės institucijų vadovėms sėkmės, bet objektyvių priežasčių tam tikrai nedaug. O pavyzdžių, kas nutinka su institucijomis, kai kengūros principu į jas užkeliamas jų nepriaugęs, o kai kuriais atvejais – ir nepajėgus niekad priaugti asmuo, nesuvokiantis valstybės sąrangos ir tarnystės valstybei misijos, – daugybė. Kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva Vaišnienė. Ji rimtu veidu aiškina, kad jei lenkas gyvena anapus Lietuvos sienos, tai pagal lietuvių kalbos taisykles jo žmona, Lietuvos pilietė, gali būti Mickiewicz, o jei tas pats Mickiewicz bus gimęs už penkių metrų šiapus Lietuvos sienos, visa jo šeima jau amžiams bus Mickevičiai, mat taip turi būti pagal kažkokius senus biurokratinius potvarkius. Akivaizdu, valstybinė komisija sergsti ne lietuvių kalbą, ne sveiką protą, ne valstybės ir jos piliečių interesus, o tik biurokratinį absurdą. O mokesčių mokėtojai už tai šiemet komisijos išlaikymui sumokės 783,4 tūkst. eurų.

Ar kas dar prisimena laikus, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai būdavę įvykis? Kai komisijos vadovais imti skirti autoriteto bagažo neturintys asmenys, prasidėjo dažna jų kaita, o neretai komisijai pirmininkaudavo laikinas vadovas, ji tapo bedantė, išnyko iš valstybės gyvenimo, kaip efektyvus skaidrumo garantas.

Net ir tikrai gero potencialo vadovui, įšokusiam į dar nepriaugtą postą, reikia laiko iki jo priaugti. O tokio nepriaugusio vadovo vadovaujama institucija taip pat stabteli. Štai paprasta palyginti: policija su generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu ir su Linu Pernavu priešaky. Po aktyvių reformų, iniciatyvų laikotarpio – šioks toks štilis. Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis yra pripažinęs, kad L.Pernavas – geras, bet po kokių metų su trupučiu būtų buvęs „ypatingai stiprus kandidatas“.

Visi šią kėdę jau matavo policijos generalinio policijos komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai ar bent Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkui Donatui Malaškevičiui, bet iš trijų ministro pasiūlytų kandidatų Vyriausybė pasirinko ir Prezidentei teikė mažiausiai patyrusį. 38-erių L.Pernavas lig tol buvo pasižymėjęs itin geru darbu, bet tik gimtajame Ignalinos rajone ir Utenos apskrityje. Dvidešimties metų patirtį vidaus reikalų sistemoje turintis teisininkas karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies – eilinio Ignalinos policininko ir per trylika metų laiptelis po laiptelio užkopė iki Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko. Tuometis policijos generalinis komisaras S.Skvernelis itin vertino L.Pernavą už efektyvias policijos reformas Utenos apskrityje, tad matydamas perspektyvas pernai vasarį jį paskyrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o po aštuonių mėnesių pasiūlė vienu iš trijų pretendentų vadovauti visos šalies policijai.
S.Skvernelio nuomone, ir teritorinių padalinių vadovai turi turėti karjeros perspektyvą. Nors jie ir menkiau pažįsta valdžios koridorius, bet to galima išmokti. Be to, „departamentas dažnai atitrūksta nuo žemės“, tad, pasak buvusio policijos generalinio komisaro, vadovas iš regiono, susidūręs ne su biurokratine, o su realia situacija, turi pranašumų.

Ministras teisus: žmogus iš provincijos, jei jis priaugęs iki posto, gali būti vertesnis už sostinės biurokratą, dažnai tik ir temačiusį valdiškos įstaigos koridorius. Telieka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai taip ir nesugebėjo įkalbėti savo ryškiausio ir sėkmingiausio partiečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko stoti prie partijos ir Vyriausybės vairo.

Tačiau kai valstybės valdymo imasi regioninio kalibro neperaugę ar ir iki jo nepriaugę veikėjai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – labai liūdna ir žalinga visos valstybės mastu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą, vieną svarbiausių ir sunkiausių Vyriausybėje, šią kadenciją gavusi Marijampolės kolegijos lektorė Algimanta Pabedinskienė iš pradžių linksmino neadekvačiais tokiam postui nusišnekėjimais. Politikos debiutantė leidosi apsodinama keistais kadrais. Pavyzdžiui, į viceministrus jai įsodino tokį Aivarą Tušą. Mechanikos inžinierius, kurio oficialioje biografijoje žiojėjo net penkerių metų skylės, nurodė iki karjeros šuolio Didžiojoje Britanijoje direktoriavęs įmonėje „Ader United Ltd“, kuri užsiėmė paslaugomis privatiems namų ūkiams. Tik įmonė, ~companycheck.co.uk~ duomenimis, turėjo nulį svarų banke, nulį įsipareigojimų ir nulį svarų turto. Bet A.Tušo kompetencijai buvo patikėti ES struktūrinės paramos milijardai ir darbo rinka. Visa laimė, kad jo politinė karjera buvo trumpa.

Ministrė iš Marijampolės kolegijos neturėjo jokios patirties – nei politinės, nei jai patikėtos srities, nei vadovaujamo darbo. Net savo Darbo partijoje ji buvo niekam nežinoma eilinė narė.

Tad politikos ir vadovaujamo darbo debiutantė, kengūros šuoliais atšokdinta į valstybės mastu itin svarbų postą, jame ėmėsi pradžiamokslio. A.Pabedinskienė buvo uoli mokinė. Kai jai, kaip Vyriausybės narei, teko atstovauti Lietuvai, kada šalis pirmininkavo ES Tarybai, ministrė, neišmanydama savo srities, o dar ir nemokėdama kalbėti angliškai (ir kaip ji išlaikė D.Grybauskaitės testą?), energingai puldavo klausti ją apspitusių ministerijos darbuotojų, kaip atsakyti į užduotus klausimus. Per keletą metų poste ministrė šiek tiek prakuto. Tačiau ar iš tiesų mūsų valstybė turi tiek pinigų ir laiko, kad šiame konkurenciniame regiono valstybių greičio ruože ministrais skirtų asmenis, kurie pirma gauna postą, o paskui mokosi elementarių dalykų, reikalingų šioms pareigoms atlikti?

Ką gali nuveikti pareigas atitinkančios kvalifikacijos ministras, palyginti su „kengūriniu“, galima matyti iš Aplinkos ministerijos pavyzdžio. Valentinas Mazuronis per keletą mėnesių išjudino metų metais vilkintų problemų sprendimą. O ar daug girdėjote apie jau beveik metus šiame poste dirbantį „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką?

Telšių rajono savivaldybės politinis veikėjas tik sulaukęs 56-erių pradėjo karjerą sostinėje: užpernai tapo ūkio viceministru, o nuo pernai liepos – aplinkos ministru. Bet K.Trečioko pavardė labiausiai buvo girdima, kai tuometis Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo linksniuojamas specialiųjų tarnybų tiriamuose skandaluose.

Naujausia Vyriausybės narė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, nors antra kadencija Seime, tačiau sunkiai dera prie modernios valstybės švietimo ir mokslo vyriausiajam strategui keliamų reikalavimų. Pagal jos karjeros žingsnelius vadovaujant Žemaitijos mokykloms, taip pat jos buvusių kolegų atsiliepimus galima spręsti, kad energinga pedagogė tikrai buvusi savo vietoje, vadovaudama gimtojo Skuodo rajono Trumplaukės, Gėsalų, Mosėdžio ar Skuodo mokykloms. Tačiau iš Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrų, į kuriuos paprastai skiriami universitetų rektoriai ar kiti žmonės iš švietimo elito, patyrę ne vienos Vyriausybės nariai, konteksto A.Pitrėnienė, švelniai tariant, iškrinta.

Kartais ambicijos užimti aukštesnes, nei natūraliai esi užaugęs, pareigas žmogų padaro tragikomišką, o jei pareigos – valstybinės reikšmės, tai dar ir kenkia valstybei. Štai apie Loretą Graužinienę, iki atėjimo į politiką – ilgametę buhalterę, finansininkę, auditorę, kaip apie Seimo Audito komiteto pirmininkę, su ja susidūrę žmonės atsiliepdavo labai palankiai. Tačiau kokia gėda valstybei buvo jos debiutas Seimo pirmininko kėdėje! Juokingi strykčiojimai bandant vaizduoti svarbią personą, nusišnekėjimai… Kai žmogus atitinka pareigas, tokių absurdiškų situacijų nebūna. Juk mažai kam kilo noras šaipytis (nes ir nebuvo tam pagrindo), kai Seimo pirmininke tapo Irena Degutienė.

Politikų sluoksnio seklumas vis labiau tampa valstybės pažangos stabdžiu. Bet ir politikų skiriamų pareigūnų kokybė menksta. Nepriklausomybės pradžioje buvo galima teisintis: kur rasti patyrusių, valstybiškai mąstančių žmonių. Bet dabar, po ketvirčio amžiaus, jų jau turėtų būti subrendę.

Tiesa, yra sėkmės pavyzdžių. Neabejotinai kur kas sėkmingesnis bus Prezidentės „antrasis dublis“ skiriant Valstybės saugumo departamento vadovą: prieš porą mėnesių šių pareigų ėmęsis 47-erių Darius Jauniškis – įspūdingos biografijos ir nepriekaištingos reputacijos. 1991 m. sausio 13-ąją savanoriškai prisidėjęs prie parlamento apsaugos, jis Lietuvos kariuomenėje – jau per du dešimtmečius. Nuo 2008 m. vadovauja savo kurtoms Specialiųjų operacijų pajėgoms, vadinamoms kariuomenės smegenimis. Yra dalyvavęs trijose karinėse misijose Afganistane, taip pat išmano slaptąją veiklą, turi žvalgybos informacijos rinkimo patirties. D.Jauniškis sau išsikėlė ir kitokius nei pirmtakas tikslus: sakė, kad stebėti situaciją būtina, bet to maža – reikia ją užkardyti, ir VSD čia turi imtis lyderio vaidmens.

Verta priminti, kad jo pirmtakas Gediminas Grina, imdamasis šių pareigų, taip įvardijo savo tikslus: „VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus.“ Ne ką jis paaugo per penkerius kadencijos metus.

Formaliai žiūrint G.Grinos biografija irgi rodė neblogą pasirengimą skiriamam postui. Tuomet 45-erių Anykščiuose gimęs, fiziko išsilavinimą turintis G.Grina turėjo daugiau nei dvidešimties metų patirtį krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemoje, nuosekliai čia kopė karjeros laipteliais. 2001–2004 m. jis buvo gynybos atašė ambasadoje JAV ir Kanadoje. Grįžęs tapo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, kurio misija – karinė žvalgyba, gynybos atašė ir Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininku, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju žvalgybai. Tad pasirinkti jį į vyriausiojo valstybės saugumiečio postą, nors irgi peržengiant vieną kitą karjeros pakopą, atrodė gana logiška. Bet tik kol kandidatas prisistatė viešai.

Nors D.Grybauskaitė niekada neprisipažįsta klydusi, mat sakosi sprendimus priimanti pagal tuo metu turimą informaciją, akivaizdu, kad kadrų politika – švelniai tariant, ne stiprioji jos pusė. Ji ir pati ne kartą kritikavo savo pačios paskirtų valstybės pareigūnų vadovaujamas institucijas, tačiau, stebėtina, neištaškė jos vadovų taip, kaip atėjusi padarė su savo pirmtako paskirtaisiais, sutrikdydama sistemą, kuri sutvarkyta taip, kad siekiant išvengti politinės įtakos neturėtų sutapti skiriančiųjų ir skiriamųjų į aukštus valstybės postus kadencijos. Per visą antrąją Valdo Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per kelis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius.

Reikia pripažinti, kad užsistovėjusio vandens buvo nemažai, bet akivaizdu, jog tai, ką Prezidentė vadino rotacija, labiau priminė kadrų valymą. „Išvėdinti“ sistemą nėra blogai, bet Prezidentės kadrų politikos prioritetas buvo pakeisti vadovą, o kuo – antrinis dalykas. Po kelis mėnesius ieškota nesisteminių vyriausiojo saugumiečio, generalinio prokuroro, o kai kurie teismai su laikinaisiais vadovais dirbo arti dvejų metų.

Kur kas operatyviau D.Grybauskaitei sekėsi versti iš postų. Pavyzdžiui, papolitikavusį ne pagal Prezidentę tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų liepta atšaukti per 24 valandas.

D.Grybauskaitės kadrų pasirinkimo kriterijai – kad būtų mažai susiję su sistema, kuriai vadovaus, geriau ne iš Vilniaus, anot jos, „gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia“, „jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema“. O kitų nepastebėtas (nes gal ir nebuvo už ką) Prezidentės iš provincijos gūdumos ištrauktas į aukščiausius postus sostinėje, tikėtina, jaus jai dėkingumą ir paklusnumą, bus kišeninis Prezidentės pareigūnas.

Žinoma, pirmą kadenciją, vos sugrįžusi iš Briuselio, buvusi eurokomisarė neturėjo sukaupusi kadrų rezervo į prezidento skiriamus postus. Tai, beje, lietuviškas politikos išskirtinumas: senos demokratijos šalyse valstybės vadovais tampa stambių partijų su dideliu žmogiškuoju kapitalu lyderiai, o Lietuvoje per ketvirtį amžiaus vos šešerius su trupučiu metų prezidentavo partijų iškelti prezidentai. Tačiau perrinkta prezidente, kai jos pačios paskirti vadovai baiginėjo savo kadenciją, D.Grybauskaitė jau galėjo turėti pakankamą gerų vadovų rezervą.

Beje, keista, kad ji leido užbaigti kadenciją net savo pačios kritikuojamiems prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovams. Kadencijos pabaigos nesulaukė tik Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Žydrūnas Plytnikas, bet ne Prezidentės dėka: garsėjęs pedantiškais reikalavimais laikytis biurokratinių reikalavimų raidės, kartais per tai net neįžvelgdamas protingumo kriterijaus, pats supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Beje, reikalavimų kartelę jis kėlė kitiems, bet ne sau: iki šio posto sugebėjo be konkurso užimti atsakingas pareigas, laimėti konkursą, nors neatitiko konkurso reikalavimų – deramai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai stažo vadovaujamame poste.

Stebina ir tai, kad Prezidentė nė vieno savo paskirto vadovo nepaliko antrai kadencijai. Aiškinti to rotacijos privalumais neišeina, nes juk ir pati D.Grybauskaitė stojo į kovą dėl antros kadencijos, mat, anos jos pačios, likę nebaigtų darbų. Vieni gal patys nenorėjo, bet, kaip rodo ankstesnių vadovų tolesnės biografijos, dažnai aukštos kvalifikacijos specialistai pasibaigus kadencijai lieka gatvėje ieškotis darbo, net jei buvo pakankamai gerai vertinama jų ligšiolinė tarnystė valstybei.

Štai buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei teko tenkintis Seimo nario Kęstučio Daukšio patarėjos pareigomis.

O Vytautas Grigaravičius, vienas ryškiausių buvusių policijos generalinių komisarų (2001–2008 m.), iš šio posto atsistatydinęs ne dėl savo darbo broko, bet prisiėmęs politinę atsakomybę, kai girtas Skuodo policininkas automobiliu užmušė tris vaikus,  dabar tiesiogiai išrinktas Alytaus meru, pasakoja, kad jam po atsistatydinimo niekas nesiūlė jokių pareigų valstybės institucijose: „Atrodo, esi niekam nereikalingas, išeini į gatvę. Nors tiek metų esi pakankamai gerai parengtas valstybės tarnautojas, kartu esi niekas.“

Tiesa, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas per kitą asmenį buvo perdavęs, kad siūlys patarėjo pareigas. Bet V.Grigaravičius pasakęs, kad nesutiktų, tad to siūlymo ir nesulaukęs. „Sulaukiau tik politikų kvietimų ateiti į vieną ar kitą partiją ir pažadą gauti kokį postą partijai laimėjus rinkimus. Bet man tai nepriimtina“, – sako V.Grigaravičius.

Antra vertus, jis prisipažįsta, kad gal ir nebūtų ėmęsis valstybės tarnybos: „Jau buvau ten, parodžiau, ką galiu, išsisėmiau. Reikia naujų žmonių su naujomis idėjomis. Tos pareigos labai alina visais atžvilgiais, ne tik fiziškai. Tai nėra, kaip kitiems atrodo, tik garbingos pareigos – ten reikia labai daug dirbti, priimti sprendimus. Tai žinantys ir save gerbiantys žmonės labai atsakingai vertina tokius siūlymus ir ne visi sutinka. Atsisako tikrai ne dėl to, kad netenkintų alga, – dėl atsakomybės. Nežinai, kaip pavyks naujame poste: gal žmogus kompetentingas viename lygmenyje, viename darbe, o ten gali pasijusti ne savo vietoje.“

Buvęs policijos generalinis komisaras pasakoja, kad tiesioginis darbas – kontroliuoti, organizuoti – aiškus, bet sąlytis su politikais sudėtingesnis: prasideda simpatijos ir antipatijos, vertinimai ne visiškai įsigilinus į problemas ar netiksliai žinant įstatymus. Tad jei žmogus rimtai mąsto apie darbą, gavęs pasiūlymą į aukštą valstybės postą labai pasveria galimybes ir dažnai lieka prie ligšiolinių pareigų, nes mato, kad perėjus į naujas gali būti labai daug problemų. Kad ir toks pavyzdys: per 25-erius nepriklausomybės metus vienintelis prokuroras, kuris išbuvo visą kadenciją, yra D.Valys. Kiti buvo pakeisti. Tai irgi kažką sako. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Žinoma, kartą postą gavę, bet pasitikėjimo nepateisinę asmenys neturėtų tapti amžinaisiais valdininkais. Bet jei norime ugdytis aukšto profesionalumo valstybės vadovaujantį personalą, būtų išmintinga panaudoti baigusių kadenciją gerų vadovų patirtį. O toks požiūris paskatintų ir kitus gabius žmones sutikti kandidatuoti į tokius postus, nesibaiminant, kad po kelerių metų jiems bus pamojuota atsisveikinant be tolesnės karjeros perspektyvų.

Be abejo, nesame Japonija, kur visa galimos karjeros hierarchija sudėstyta į griežtas schemas. Vis dėlto aukštuose valstybės postuose gausėjant „kengūrų“, dirbtiniu būdu užšokdintų į aukštus postus, vertėtų susimąstyti, ką tai reiškia valstybei. Maža, kad politinis sluoksnis vis silpnėja ir keliolika tūkstančių narių turinčios partijos neranda dviejų trijų žmonių, tinkamų į ministrus, bet net į valstybės institucijų vadovus dažnas autoritetingas žmogus nenori eiti. Kam: kad prarastum turimą garbingą darbą, kad būtum politikų bandomas tampyti už virvelių, o visuomenės apšauktas vagimi, nes visi valdžioje – vagys, galų gale kad būtum išmestas į gatvę? O dažnam ir nesiūloma, nes politikams geriau manipuliuoti menkiau savarankišku žmogumi.

Tad ir valdo Lietuvą vidutiniokai ar vadovai pradinukai. O jei žmogus nepasiekė asmeninės sėkmės savo pasirinktame gyvenimo kelyje – negali atvesti į ją ir kitų. Ar tikrai mus tai tenkina?

Aušra Lėka

Ekspertai pataria: reikia žinoti, ko ieškoma

„Gero darbo prielaida – kai žmogaus turima patirtis, jo gebėjimai, žinios atitinka tai pareigybei keliamus reikalavimus“, – pagrindinę sėkmės prielaidą apibrėžia Organizacijų vystymo centro, padedančio verslo ir kitoms institucijoms ugdyti žmogiškąjį potencialą, partnerė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė.

Ekspertės manymu, nesvarbu, ar toks žmogus iš sostinės ar iš provincijos, dirba toje institucijoje ar ateina iš, pavyzdžiui, akademinio sluoksnio, – svarbiausia, kad jis atitiktų reikalavimus, reikalingus sėkmingam darbui einant tas pareigas. Bet čia ir problema: kad žinotum, ar asmuo atitiks reikalavimus, reikia labai aiškiai suformuluoti, kokių privalumų komplektas lemtų sėkmingą darbą viename ar kitame poste. Tada visiems su tuo susijusiems asmenims būtų aiškus ratas žmonių, tarp kurių reikia žvalgytis kandidatūrų. O dabar į aukštus valdžios postus, turinčius didelį poveikį valstybės sėkmei, ieškoma žmogaus, iki galo neapsisprendus, kas einant tas pareigas lemia sėkmingą darbą, tad vadovaujamasi simpatijų ir antipatijų principu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovų pareigybės valstybės institucijose skiriasi: valstybės politikui (pavyzdžiui, ministrui) svarbus politinis lojalumas, valstybės tarnautojui (pavyzdžiui, įstaigos prie ministerijos vadovui) – karjeros tęstinumo, o valstybės pareigūnai (Seimo, prezidento skiriami vadovai) yra kažkur per vidurį: čia reikia derinti politinį pasitikėjimą ir karjeros nuopelnus, kartais tai sutampa, o kartais ne. Kandidatų pasirinkimas, pasak eksperto, priklauso ir nuo to, kokių tikslų siekiama skiriant vieną ar kitą asmenį. Jeigu manoma, kad sistema ar institucija veikia neefektyviai ir reikia „šviežio kraujo“, gali būti pagrįsta skirti asmenį iš šalies, iš kitos sistemos, pavyzdžiui, teisėją skirti generaliniu prokuroru.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V.Nakrošis, Lietuvoje apskritai daugėja vadovų, einančių pareigas laikinai, ir tai didžiulė problema. 2014 m., kai vyko Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų rotacija, tik 34 proc. visų vadovų buvo nuolatiniai. „Sukūrėme kadencijas minėtiems vadovams, bet nesukūrėme vadovų tarnybos. Be to, 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie kandidatai (galbūt partijų ir ministrų palaikomi) negalėjo jų visiškai atitikti ir todėl galbūt buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas, nors turėtų būti nuostata, per kokį trumpiausią laiką turi būti skelbiamas konkursas. O tai, kad Generalinė prokuratūra bus be nuolatinio vadovo neapibrėžtą laiką, nėra sveika šiai sistemai – pavaduotojas juk neturi mandato pokyčiams“, – vertina V.Nakrošis.

Kitose Baltijos šalyse aukščiausių institucijų kadrų skyrimo tvarka yra pastebimai kitokia. Tai lemia ne vien čia susiformavusi politinė kultūra, bet ir politinės sistemos sąranga. Jau pirmaisiais pokomunistinės raidos metais pastebėta, kad politinės konkurencijos tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra mažiau ir ji daugiausia susijusi su konfliktais tarp estiško ir latviško politinio elito bei rusakalbių palaikomų politinių partijų. Tokia padėtis lėmė, kad politinis elitas šiose šalyse yra labiau susitelkęs, sutariantis ir vieningesnis, o jo bendras tikslas, ypač Latvijoje, ilgą laiką buvo ir vis dar yra neprileisti prie valdžios ir reikšmingų postų rusakalbės visuomenės dalies.

Be to, Estija ir Latvija – parlamentinės respublikos, todėl ir kovų tarp prezidentų ir parlamentarų (kurie čia ir renka prezidentą) būna kur kas mažiau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais atlikti Baltijos šalių politinio elito tyrimai ir apklausos parodė, kad Estijoje ir Latvijoje kur kas dažnesnis neformalus bendravimas tarp institucijų: nuolatiniai neoficialūs kontaktai šiose šalyse vaidina itin svarbų vaidmenį priimant sprendimus. Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, perskyra tarp biurokratijos ir politikos yra kur kas mažesnė, todėl dėl vienos ar kitos institucijos vadovų kandidatūros dažnai susiderama institucijų koridoriuose, o ne parlamento tribūnose.

Elitistinės politikos tradicija persikėlė ir į politinių partijų plotmę. Pavyzdžiui, kone dešimtmetį Latvijos politikoje dominavusi ir nuolat koalicinių vyriausybių darbe dalyvavusi partija „Latvijos kelias“ 1993 m. rinkimus laimėjo teturėdama 260 narių, iš kurių 36 pateko į parlamentą. Estijoje pagrindinė, centristine save įvardijanti Reformų partija vyriausybės darbe nenutrūkstamai dalyvauja šešiolika metų, o premjero postą išlaiko dešimtmetį. Labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje.

Sudėtinga atrasti „politinių kengūrų“, vadovaujančių svarbioms institucijoms, Estijoje. Tiesa, šioje šalyje tokiais nebent galima pavadinti būrį jaunų politikų, kuriems pasitikėjimo kreditas suteikiamas labai anksti. Tarp jų ir premjerui – šiandieninis valdančiosios Reformų partijos lyderis ir ministrų kabineto vadovas Taavi Roivas, rudenį švęsiantis 36 metų gimtadienį, yra jauniausias ministras pirmininkas Europoje. Tačiau jaunas amžius anaiptol nereiškia kompetencijos stokos. Jei kalbėsime apie teisėsaugą, Estijoje generalinį prokurorą teisingumo ministro siūlymu skiria vyriausybė, o ne parlamentas, todėl iš esmės užtenka pasiekti vidinį valdančiosios koalicijos sutarimą. Po nepriklausomybės paskelbimo šalyje iš viso buvo septyni generaliniai prokurorai. Šiuo metu šį postą užima Lavly Perling, savo kadenciją pradėjusi 2014-ųjų rugsėjį. Generalinėje prokuratūroje L.Perling dirba nuo 1996 m.: karjerą pradėjo kaip prokuroro padėjėja, vėliau tyrė su narkotikų prekyba susijusias bylas, 2004–2007 m. vadovavo regioninėms Viru ir Pohjos prokuratūroms, o prieš tapdama generaline prokurore vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriui.

Nepriklausomoje Latvijoje iki šiol tebuvo vos trys generaliniai prokurorai. Kandidatus į šį postą Saeimai Latvijoje siūlo Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Dešimtmetį (1990–2000 m.) šiai institucijai vadovavo vienas pagrindinių jos kūrėjų Janis Skrastinis. Postą jis paliko savo noru dėl tuo metu šalį krėtusio pedofilijos skandalo. Dvi kadencijas, dar dešimtmetį (2000–2010 m.), prokuratūrai vadovavo Janis Maizytis, kuris buvo pasirinktas kaip J.Skrastinio darbų tęsėjas ir artimas jo žmogus, kilęs iš to paties Cėsių miesto (iki paskyrimo jis šešerius metus vadovavo Cėsių prokuratūrai), kartu su pirmtaku mokęsis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nuo 2010-ųjų Latvijos generalinio prokuroro pareigas eina Erikas Kalnmeieras. Prieš užimdamas šį postą jis dešimtmetį vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamentui, 1994–2000 m. buvo prisiekusysis advokatas, dar prieš tai dirbo „Parex“ banko teisininku, o karjerą pradėjo kaip rajoninės prokuratūros tyrėjas.

Naujasis prokuroras J.Mazyčiui, kuriam vadovaujant Generalinė prokuratūra ėmėsi reikšmingų korupcijos bylų, tarp jų ir nuo 1988-ųjų Ventspilio mero pareigas einančio Aivaro Lembergo korupcinių ryšių tyrimo, pasiūlė užimti bet kokias kitas jo norimas pareigas prokuratūroje. J.Maizytis jų atsisakė ir vėliau patarinėjo prezidentui Andriui Bėrziniui saugumo klausimais, o šiuo metu vadovauja Konstitucinio saugumo biurui – latviškajam Valstybės saugumo departamentui.

Tad tokio lygio institucijų vadovais Latvijoje nesišvaistoma, kita vertus, kritikai pasakytų, kad itin reta vadovų kaita ir jų pirmtakų darbų tęstinumas kliudo vykdyti reikšmingas reformas ar įžvelgti naujas veiklos perspektyvas. Tą neretai pabrėžia ir kone prieš kiekvienus rinkimus į politinę areną žengiantys balsingi naujokai, žadantys reikšmingų permainų ir teisėsaugos srityje.

O kaimyninėje Lenkijoje generalinio prokuroro postas atsirado tik 2010-aisiais, iki tol šias funkcijas vykdė Teisingumo ministerija. Generalinį prokurorą šioje šalyje skiria prezidentas, pasirinkdamas iš dviejų kandidatų, kuriuos siūlo nacionalinė teismų bei nacionalinė prokurorų tarybos. Nuo 2010-ųjų šias pareigas eina Andrzejus Seremetas, buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas, ilgametis Tarnuvo ir Krokuvos teismų teisėjas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių prokurorų atlyginimai panašūs: Lietuvos generalinis prokuroras per mėnesį uždirba daugiau nei 3400 eurų, Latvijoje ir Estijoje atlygis už šį darbą yra keliais šimtais eurų didesnis. Šiek tiek didesnis  Lenkijos generalinio prokuroro atlygis, tačiau ir valstybės bei atsakomybės mastai visai kiti.

Žvelgiant į Estijos, į kurią dažnai mėgstame lygiuotis, vyriausybės ministrus, „pradinukų“ čia galima atrasti, tačiau taip juos galima vadinti tik pagal amžių, bet ne patirtį, ambicijas ar vadybinį talentą. Nors Estijos valdančiąją koaliciją, kaip ir Lietuvoje, sudaro trys partijos, kurios savo įvardija kaip priklausančias skirtingoms ideologijoms, – centristinė Reformų partija, kairieji socialdemokratai bei dešinioji „Pro Patria“ ir „Res Publica“ sąjunga, kandidatų į ministrus paieškai šios partijos skiria didesnį dėmesį, o niekam negirdėtiems, vietiniams provincijos veikėjams į aukščiausius postus iš karto prasimušti nepavyksta.

Jauniausias ministrų kabineto narys – 34-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis sveikatos apsaugos ir darbo ministras Rannaras Vassiljevas. Prieš tapdamas ministru jis penkerius metus darbavosi 15 tūkst. gyventojų turinčio Rakverės miesto mero pavaduotoju, o prieš ketverius metus buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau ten politikas spėjo tapti itin svarbaus finansų komiteto pirmininku. Iš tokios pozicijos į ministrus septynmylio žingsnio žengti nereikia.

Iš penkiolikos Estijos vyriausybės narių šeši nėra iš sostinės Talino arba Estijos kultūros ir švietimo židinio, antro pagal dydį šalies miesto Tartu. Tačiau iš šio šešeto karjerą provincijoje pradėjusių ir iš karto į ministrus „peršokusių“ politikų neatrasime. Be minėto R.Vassiljevo, kaimo reikalų ministras Urmas Kruuse, kilęs iš Elvos miesto, prieš tai buvo sveikatos apsaugos ir darbo ministras, o iki posto vyriausybėje septynerius metus vadovavo Tartu miestui. Verslumo ministrė Urve Palo, prieš pasukdama į politiką, vadovavo didelei užsienio kapitalo įmonei, kultūros ministras Indrekas Saaras dešimtmetį vadovavo įvairiems Estijos teatrams, vidaus reikalų ministras Hanno Pevkuras lig tol vadovavo Socialinės apsaugos bei Teisingumo ministerijoms, beveik dešimtmetį yra Estijos parlamento narys.

Nors ir būdami gana jauno amžiaus (Estijos vyriausybės ministrų amžiaus vidurkis – 41 metai), didžioji dalis politikų savo partijos veikloje dalyvauja bent antrą dešimtmetį, taigi yra partijų užauginti ir perėję visus jų laiptelius.

O štai  Latvijos vyriausybėje provincijos klerkų valdysenos pavyzdžių nesudėtinga pamatyti. Pradėti būtų galima ir nuo pačios ministrės pirmininkės Laimduotos Straujumos, kuri sovietmečiu penkiolika metų praleido Latvijos mokslų akademijos Agrarinės ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo Žemės ūkio konsultavimo centre, Latvijos hipotekos ir žemės banke, valstybės sekretore Žemės ūkio, Regioninių reikalų ir savivaldybių ministerijose.

Politinė L.Straujumos karjera staiga pradėjo kilti kaip ant mielių: trejus metus išbuvusi žemės ūkio ministre, 2014-aisiais po parduotuvės „Maxima“ griūties Rygoje pasitraukus Valdžiui Dombrovskiui, technokratiška, visą gyvenimą žemės ūkio srityje dirbusi politikė gana netikėtai tapo vyriausybės vadove. Tačiau per savo vadovavimą ir Latvijos pirmininkavimą Europos Sąjungai politikė kol kas labiausiai spėjo pasižymėti savo prastomis anglų kalbos žiniomis.

Latvijos ekonomikos ministerijai šiandien vadovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungai atstovaujanti 33 metų amžiaus šachmatininkė, daugkartinė šalies čempionė, kuri iki tol dirbo Ventspilio technologijų parke. O šalies švietimo ir mokslo sistema šiuo metu patikėta nedidelio Preilių miestelio matematikos mokytojai Marytei Seilei. Prieš pasukdama į politika ji spėjo tapti mokyklos direktorės pavaduotoja, vėliau pasuko į verslą – UAB „Maxima“ ir keliose kitose įmonėse dirbo personalo ir verslo procesų direktore, vėliau vadovavo privataus verslo inicijuotai švietimo paramos programai.

Taigi „politinių kengūrų“ šuoliai aukštyn ir nusileidimai žemėn pirmiausia susiję su politine branda ir politinių partijų kokybe. Ten, kur šios pirmiausia rūpinasi savo prestižu ir viešosios politikos kokybe, būtent žmonių kompetencija, o ne postų dalybos, išskaičiavimai ar duoklė nusipelniusiems tampa svarbiausia vieno ar kito paskyrimo priežastimi. Tačiau ten, kur susitarti sudėtinga, o gal ir niekam nenaudinga, į priekį žengia ne geriausieji, bet beveidės kompromisinės figūros.

Dovaidas Pabiržis

Generalinių prokurorų atlyginimai (Eur)

 

Lietuvos generalinio prokuroro  3443

Latvijos generalinio prokuroro  3750

Estijos generalinio prokuroro   3850

Lenkijos generalinio prokuroro  4080

 

Šaltiniai: wynagrodzenia.pl, kasjauns.lv, prokuraturos.lt, news.postimees.ee

 


 

 

 

 

 

Suklestėjusi provincija

Tags: , , , , , , , , , , ,


D. Martišienės nuotr.

Gyvybingų šalies regionų pavyzdžiai rodo, kad vienintelis kelias mažesniems miestams išlikti yra pramonės plėtra.

Lietuvos provincijos miestų bei miestelių raidos ir ateities prognozės paprastai būna labai pesimistinės: kalbama, kad šalis pamažu tampa trijų didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekonomika, o nemaža dalis regioninių centrų žingsnis po žingsnio virsta Lietuvos detroitais – emigruojančiais, mirštančiais ir stagnuojančiais miestais, kuriuose nėra reikšmingesnio verslo ar pramonės, mokesčių mokėtojai čia sudaro vos ketvirtadalį ar dar mažiau gyventojų, o didžioji dalis išgyvena tik iš gaunamų pensijų ar socialinių pašalpų.

Kaip „Veidui“ yra sakęs ekonomistas Raimondas Kuodis, didelė dalis šalies regionų ekonomikos jau yra sugriauta, nes čia iš esmės nebelieka paklausos.  Mažai dirbančių žmonių, gaunančių nedideles algas, lemia, kad dalyje miestelių šiandien pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų, ir vieną parduotuvę. Tai ir bus visa tos vietovės ekonomika, nes paklausos ten jau nebeliko. O kadangi jos nėra, sunku tikėtis ir naujų investicijų.

Daliai Lietuvos miestų ir miestelių iš tiesų galima pritaikyti šią niūrią prognozę. Nors nuo 2007–2012 m. investicijos į miestus ir miestelius sudarė daugiau nei 5 mlrd. Lt (1,4 mlrd. eurų), dauguma šių iš ES paramos gautų lėšų buvo skirta aplinkos kokybei, susisiekimui ir ryšiams gerinti. Tačiau iš sukurtos infrastruktūros nedaug naudos, jei regionams tuštėjant ja tiesiog nebeliks kam naudotis. Galbūt jau netrukus vertėtų pradėti ne asfaltuoti gatves, bet, kaip buvo daroma Rytų Vokietijoje, du pustuščius daugiabučius jungti į vieną ir jį sutvarkyti, o likusį nugriauti?

Tačiau toli gražu ne visiems regioniniams centrams gresia toks likimas. Be gerai pažįstamų klestėjimo pavyzdžių – Druskininkų, Marijampolės ar Kėdainių, Lietuvoje galima atrasti dar ne vieną sėkmingai besivystantį ir klestintį miestą, kuriam tapti liūdnai pagarsėjusiu naujuoju Detroitu tikrai negresia. Priešingai, iššūkiu tampa galimybės atrasti papildomos darbo jėgos tolimesniam augimui.

Sovietmečiu šalies industrializacija buvo vykdoma pagal Lietuvos regioninės raidos planą, kuris, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, tarp jų ir Latvijoje ar Estijoje, numatė mažesnių industrinių centrų atsiradimą šalies regionuose, o ne pramonės įmonių ir žmonių koncentravimąsi šalies sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Taip bene kiekviename Lietuvos mieste išdygo po vieną ar keletą gamyklų, nuo kurių sėkmės daugiausia priklausė ir to regiono ekonominis bei socialinis gyvenimas, plėtra ir urbanizacija. Kai kurios iš jų – Jonavos „Achema“ ar Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia ir šiandien, sudarydamos šių miestų ekonominį stuburą

Žinoma, labiau pasisekė tiems regionams, kuriuose įkurti plačiosios visuomenės poreikiams ir kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes gaminantys fabrikai, nes tokioms įmonėms buvo kur kas lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, praktiškai visa Utenoje sukurta maisto ir tekstilės pramonė sėkmingai įveikė pereinamąjį laikotarpį ir dirba iki šiol, o tai leido šiam miestui beveik nepajusti skaudžių ekonominių pokyčių padarinių.

Vis dėlto nemažai sovietinės pramonės įmonių pereinamaisiais metais buvo nesėkmingai privatizuotos, netrukus žlugo ir paskui save paliko tik nedarbo ir socialinių problemų šleifą. Tačiau vieni regionai sugebėjo sėkmingai atsitiesti, pritraukti investicijų, sutvarkyti infrastruktūrą ir šiandien atrodo lyg atskiros sėkmės oazės, o kiti, rodos, vos alsuoja, kasdien skaičiuodami juos paliekančių emigrantų būrius, gausius socialinių pašalpų gavėjus, ir svajoja apie stebuklingai gyvybės įkvėpsiančius investuotojus ar ateityje užplūsiančius turistų srautus. Būtent šiuos du receptus galima atrasti bene kiekvienos savivaldybės strateginiame plane ar savivaldybės mero rinkimų programoje.

Vienu iš sėkmingos transformacijos pavyzdžių galima laikyti Plungę. Sovietiniais laikais čia veikė bent trys stambios gamyklos – „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla bei „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. Visa tai jau senokai yra tik praeities pavadinimai, tačiau šiandien Plungė vėl tapo ne tik Žemaitijos pramonės, bet ir kultūros sostinė. Vien žuvies perdirbimo srityje čia dirba beveik trys tūkstančiai žmonių – tai didžiausias žuvies perdirbimo centras Baltijos šalyse. O ką jau kalbėti apie restauruotą Oginskių dvarą, išpuoštą miesto centrą ar bene gražiausią Lietuvoje biblioteką, įsikūrusią buvusioje grafų Zubovų pilaitėje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pernai sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse, kuriame vertinamas savivaldybės komunalinis ūkis, transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, investicijos, mokesčiai, turto valdymas, administracija ir biudžetas, Plungės rajonas užėmė antrą vietą, įsiterpdamas tarp pirmaujančių Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Kokios priežastys lemia tai, kad vieniems regioniniams centrams pavyksta sėkmingai pritraukti verslą ir pramonę, o kartais net tapti pavyzdžiu didmiesčiams, o kiti, net ir geografiškai visai greta esantys miestai, grimzta į stagnaciją?

Nuo 1996-ųjų Plungėje veikiančios ir šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse vinių gamyklos „Litnaglis“ vadovas Mindaugas Bondauskis toli priežasčių neieško: netoli Plungės – uostas, pervežimų kainos geros, yra geležinkelis, išplėtota infrastruktūra, o tai labai svarbu sėkmingam ir į eksportą orientuotam verslui. Būtent toks ir yra susitelkęs Plungėje.

„Žmonių skaičius mieste nemažas, yra darbo jėgos, va ir visos sėkmės paslaptys. Nedarbas Plungėje mažas, daug įmonių užsiima eksportu. Be to, žemaičiai yra užsispyrę, jie nepriima naujovių taip greitai, kaip jaunimas, pavyzdžiui, Vilniuje, kai susidėjo kuprinę ir išvažiuoja. Žemaičiai devynis kartus matuoja ir tik paskui pjauna, jie labai sėslūs, prisirišę prie savo gyvenamosios vietos“, – pasakoja M.Bondauskis.

Nors oficialiai nedarbas Plungės savivaldybėje yra beveik 8 proc., visi kalbinti regiono verslininkai būtent darbo jėgos stygių išskiria kaip didžiausią regiono trūkumą tolesnės plėtros atžvilgiu. Daugelis jų trūkstamų darbuotojų ieško ne tik aplinkinėse gyvenvietėse, bet ir kituose Žemaitijos miestuose.

„Kai įstojome į Europos Sąjungą ir žmonės pradėjo laisvai migruoti, iš tikrųjų tai pajautėme – iš mūsų įmonės išvažiavo nuo 3 iki 5 proc. žmonių, nors mūsų atlyginimai nėra maži. Galiu prisipažinti, kad trūkumą jaučiame: seniau įdėdavome skelbimą – ateidavo 20–30 žmonių, dabar ateina apie dešimt. Jaučiame, kad nebėra tos pasiūlos, kokia reikalinga paklausai, tačiau mes sugebame išlaikyti savo kolektyvą ir daug naujų ar papildomų žmonių mums nereikia, todėl nesame priversti vežtis darbuotojų iš kitų šalių ar kitų miestų, kaip daro kiti verslininkai“, – situaciją apibūdina „Litnaglio“ vadovas.

Iš Farerų salų į Žemaitiją atvykęs žuvies produkcijos perdirbimu užsiimančios įmonės „Plungės šaltis“ vadovas Joannesas M.Hansenas pabrėžia, kad mieste susiformavo itin palanki verslo aplinka bei gamybos kultūra, lenkianti net Skandinavijos šalis ar Didžiąją Britaniją.

„Atvykau iš žvejų bendruomenės, o šiame sektoriuje dirbu daugiau nei du dešimtmečius. Galiu pasakyti, kad žmonės Plungėje yra labai orientuoti į gamybą, Skandinavijoje ir kitur darbuotojai palieka šią verslo šaką, nes nori žaisti kompiuteriu ar užsiimti dar kažkuo kitu. O Plungėje turime labai stiprią bendruomenę – tiek darbuotojų, tiek vadybininkų, kurie yra orientuoti į tikslą ir žino, ką daro. Turbūt nėra kito miesto, kuris įdarbina tokią didelę dalį visų savo gyventojų žuvies pramonėje. Jei kalbame apie gamybą, Plungė neatsilieka nuo jokio kito Lietuvos miesto“, – pabrėžia J.M.Hansenas.

Tačiau, pasak jo, Vyriausybė privalo pripažinti faktą, kad norint, jog augtų ne tik didieji miestai, bet ir regionai, būtina rasti daugiau žmonių. Plungėje dirbančio dano teigimu, galima prisipirkti daug įrenginių, tačiau jiems reikia ir darbuotojų. „Jei lyginsime su Danija, kurioje dešimtmetį prieš tai dirbau, tokiuose fabrikuose ten dirba labai daug užsieniečių. Kai žmonės klausia manęs apie Plungę, man atrodo, kad per aštuonerius metus čia sutikau vieną tamsiaodį. Nežinau, kiek čia yra ukrainiečių ar baltarusių, bet tai tikriausiai taip pat nėra dideli skaičiai“, – svarsto pašnekovas.

Vieno ar kito sėkmingo verslo atsiradimą konkrečioje vietoje dažniausiai lemia vietos gyventojų aktyvumas ir verslumas. Būtent tai, pasak „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininko Šarūno Matijošaičio, lėmė šios, šiandien per 2 tūkst. žmonių įdarbinusios įmonės įsikūrimą Plungėje. Vienas iš verslo įkūrėjų Liudas Skierus kilęs iš Plungės, čia gyvena ir yra savo miesto patriotas. Būtent jo pasiūlymas „Vičiūnų“ gamybos įmones įkurti Plungėje ir lėmė verslo pradžią šiame mieste. Svarbu ir tai, kad miestas yra geografiškai geroje vietoje – vos 60 kilometrų nuo pajūrio, 30 kilometrų nuo autostrados Vilnius–Klaipėda.

Mero Audriaus Klišonio manymu, Plungė dar tikrai nėra visokeriopai klestintis miestas, o tokios savivaldybės, kaip Druskininkai ar Nida, aktyvių politikų pastangomis yra pasiekusios kur kas daug daugiau. Plungės sėkmės paslaptis, pasak miesto vadovo, yra niekur neišnykusios senos plungiškių verslumo tradicijos. Sovietmečio pabaigoje linų ir odos fabrikų produkciją vietos gyventojai pardavinėjo visoje Rusijoje ir Ukrainoje, o šiandien, kai šios gamyklos nebeveikia, jų vietoje įsikūrė naujos įmonės.

„Plungėje daug įmonių, kurios nebūtinai yra labai didelės. Gerai žinome Didžiasalio, Visagino pavyzdį, kai visas miestas priklausomas nuo vieno veikiančio fabriko. Žinoma, gerai, kai jis veikia ir padeda gyvuoti visam miestui, tačiau jam užsidarius kyla problemų. Viso ko pamatas yra žmonių aktyvumas ir verslumas: kai žmonės pajaučia verslo ir savų pinigų skonį, jo iš jų jau niekaip neišmuši“, – tvirtina A.Klišonis.

Merui antrina ir Š.Matijošaitis, kurio žodžiais tariant, didesnis verslo indėlis į darbo vietų kūrimą, glaudesnis bendradarbiavimas su vietos valdžia lėmė, kad čia yra daugiau dirbančių ir uždirbančių žmonių, kurie gauna nuolatines pajamas, gali stabiliai planuoti savo gyvenimą. Šie žmonės gali daugiau vartoti, todėl daugiau verslininkų turi galimybę jiems ką nors pasiūlyti, tai yra kurti savo verslus, auginti pridėtinę vertę gyventojams, priimti daugiau darbuotojų. Taip suveikia sniego gniūžtės efektas – daugiau uždirbančių žmonių leidžia uždirbti ir kitiems. Be to, gyventojams rūpi ne tik uždarbis – jiems svarbu ir miesto veidas, kultūra, laisvalaikis. Tai kuria gyvenimo kultūrą ir norą šiame mieste gyventi bei kurti.

Greta sėkmingos ekonominės raidos Plungė pasižymi ir savo išskirtinai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Mieste susitelkusi aktyvi menininkų bendruomenė, kūrybos plėtrą itin paskatino ir čia veikęs tautodailės fabrikas „Minija“. Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebi, kad Plungėje tarsi padėtas Oginskių kultūrinis genas, tradicijos ateina iš gana senų laikų ir visiems žmonėms jau, matyt, įaugę į kraują, kad kultūra yra svarbus dalykas. Plungė didžiuojasi gerai visoje Lietuvoje žinomu orkestrų festivaliu, folkloro festivaliu „Saulelė raudona“, puoselėjamomis chorinės muzikos tradicijomis, žemaitišku jaunųjų menininkų sambūriu „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, senomis tautodailės, medžio drožybos tradicijomis.

Pasak R.Matulio, gyvendamas kultūrinėje aplinkoje, žmogus būna automatiškai įtraukiamas į kultūrinį procesą – prie to pripranta ir tai jam tampa gyvenimo dalimi. Todėl išskirtinis dėmesys čia skiriamas vaikų kultūriniam švietimui bei ugdymui. O savo indėlį įneša ir verslas, aktyviai remdamas kultūros projektus, ir savivaldybė, investuodama į materialiojo paveldo atkūrimą bei puoselėjimą.

„Žmogus per kultūrinę aplinką greičiau pasijunta laimingas, toje vietoje mažo miestelio gyventojai turi jaustis taip pat gerai, kaip ir gyvenantys didmiestyje. Jei žmogus gerai jausis mažame miestelyje – niekur nevažiuos. Jei jausis kaime – ne artumo prasme, o kad niekam nerūpi, bus kitaip“, – pabrėžia Plungės kultūros centro direktorius.

Arčiau pajūrio esanti Kretinga – dar vienas sėkmingai besitvarkančios savivaldybės ir regioninio miesto pavyzdys. Nedarbas čia vienas mažiausių šalyje,  siekia vos 4,7 proc., savivaldybėje – ir itin mažas nusikalstamumo rodiklis, migracijos lygis. Minėtame LLRI indekse pernai Kretingos rajono savivaldybė rikiavosi septintoje vietoje, o kasmet „Veido“ sudaromuose savivaldybių reitinguose Kretinga taip pat stabiliai užima aukštas pozicijas, nusileisdama tik didmiesčiams ir tradiciniams lyderiams: 2012-aisiais ir 2013-aisiais užimta 14-a, pernai – 20 vieta.

Kretingos rajono savivaldybės mero Juozo Mažeikos manymu, miestą traktuojant kaip ekonomikos variklį bei demografijos augimo matmenį Kretinga turi atsvarą – tinkamai urbanizuotą vietovę visuomenei ir vietos verslui. Tai ir yra miesto gyvybingumo bei veiklumo priežastis. Šiandien Kretinga, mero teigimu, siūlo visuomenės poreikius atliepiančių galimybių, kokių ne visada gali pasiūlyti didieji miestai: tai išplėtota socialinių paslaugų sistema, sveikos gyvensenos tradicijos, susisiekimo infrastruktūra ir kt.

Palankiai Kretingos situaciją, be abejonės, veikia ir itin patogi geografinė padėtis. „Gyvename vadinamajame auksiniame geografiniame trikampyje – tarp Klaipėdos ir Palangos. Iš trijų Darbo biržos Kretingos skyriuje registruotų darbo ieškančių asmenų vienas įsidarbina Kretingoje, o du – Klaipėdoje. Galima sakyti, kad bedarbiais „maitiname“ Klaipėdą: į uostamiestį išvykstantys dirbti kretingiškiai integruojasi visose srityse – pramonės, statybos, prekybos, aptarnavimo. Plungė ir Palanga taip pat nuolat – ne tik vasaros darbams – ieško darbuotojų. Nedarbą švelnina sezoniniai darbai kurorte. Taip patenkiname ne tik savo, bet ir kaimyninių rajonų poreikį“, – praktiškai neegzistuojančio nedarbo priežastis vardija meras.

Su Klaipėda ar Palanga, J.Mažeikos teigimu, miestas konkuruoti negali, o ir neturi tokio tikslo: uostamiestyje išplėtota pramonė, sukurianti daugiau darbo vietų, todėl kretingiškiai gali ten važiuoti užsidirbti, o grįžę namo – kokybiškai leisti laisvalaikį ir ilsėtis.

Beje, užpernai Kretingoje buvo baigtas renovuoti grafų Tiškevičių rūmų pastatų kompleksas, kuriame veikia miesto muziejus. Šiuo metu planuojama atkurti ir grafo Tiškevičiaus parką.

Faktą, kad norinčiųjų gyventi užmiestyje yra nemažai, patvirtina ir „Veido“ užsakymu atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Klausiami, kur geriau gyventi, 54,8 proc. respondentų pasirinko didmiestį, o 45,2 proc. – regioną arba provinciją. Iš viso apklausta penki šimtai žmonių.

O štai kitas Žemaitijos miestas Skuodas, beje, nuo Klaipėdos nutolęs panašiu atstumu kaip ir Plungė, LLRI indekse liko priešpaskutinis, „Veido“ savivaldybių reitinge – šeštas nuo galo. Sovietmečiu čia veikė vienintelė virvių gamykla, o šiandien didžiausia įmonė savivaldybėje UAB „Kuršasta“ (privatizuota Skuodo rajono mašinų remonto stotis) įdarbina vos daugiau nei šimtą žmonių. Savivaldybėje dar veikia keletas smulkesnių baldų gamybos bendrovių. Darbo Skuode neturi daugiau nei 12 proc. gyventojų, dar kas dešimtas gyvena iš socialinių pašalpų. 2001– 2015 m. laikotarpiu miestas neteko ketvirtadalio gyventojų – jų sumažėjo nuo 8 iki 6 tūkst.

„Praktiškai esame kaimiškas rajonas: pagrindinis daugumos mūsų gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystės produktai, o žinant bendrą supirkimo kainų situaciją – nieko nuostabaus… Mano vizija yra skatinti vietos gyventojų verslumą, turizmą. Matau perspektyvą vietos gyventojams imtis iniciatyvos ir kiekvienam susikurti nedidelę infrastruktūrą, kad atvažiavęs turistas galėtų palikti vieną kitą eurą. Tačiau įtraukti rajono gyventojus į tą verslumą sunku. Gal turi įtakos tai, kad pas mus daug vyresnio amžiaus gyventojų, jiems sunku įsivažiuoti į tą verslą. Jei būtų daugiau jaunimo, gal ir iniciatyvos būtų daugiau. Prie didesnių miestų, pagrindinių kelių sąlygos imtis verslo geresnės, o mes esame tolimesnis rajonas. Bet investicijų, nebūtinai labai didelių, galimybėmis aš tikiu“, – svarsto Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas.

Panašių skirtumų tarp greta esančių savivaldybių galima atrasti ir Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Biržai ir Kupiškis – kaimynai, tačiau gerovės požiūriu šias Šiaurės Lietuvos savivaldybes skiria milžiniškas atstumas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto pernai sudarytas savivaldybių indeksas Biržų rajoną iškėlė į dešimtą vietą, o Kupiškio rajono savivaldybė atsidūrė pačiame sąrašo gale – 50 vietoje (iš 53).

Nors aukštų 2014 m. įvertinimų Biržams galėtų pavydėti ne tik Kupiškis, bet ir daugelis šalies savivaldybių, nei jį valdantys politikai, nei verslo atstovai džiaugtis įvertinimu ir didžiuotis savo miestu neskuba. Kalbėdamiesi su „Veidu“ Biržams jie išsakė daugiau kritikos nei pagyrų.

Vienos seniausių šalyje lietuviško kapitalo duonos kepyklų UAB „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas mieste, kuriame gyvena ir plėtoja verslą, jaučiasi it gūdžiame užkampyje: apie 50 proc. rajono kelių neasfaltuoti, miesto gatvės sunkiai išvažiuojamos. Jam niekaip nepavyksta įžiebti iniciatyvos, kad būtų sutvarkyta pramoninio mikrorajono, kuriame įsikūrusi ne tik „Biržų duona“, bet ir kitos įmonės, infrastruktūra. Čia gatvėse neišsitenka vilkikai, nėra šaligatvių, dviračių takų.

Dar didesnis kliuvinys Biržų bendrovei – darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu joje dirba 340 žmonių, bet nuolat trūksta ir aukščiausio lygio specialistų, ir nekvalifikuotų darbuotojų. „Mūsų rajonas seniausias šalyje, turime daugiausiai pensininkų, jaunimas – Norvegijoje, Airijoje… Kas gali juos sulaikyti, kai tokie dideli mokesčiai, milžiniška biurokratija, o verslui keliami griežčiausi reikalavimai? Kitose šalyse jie kur kas liberalesni. Galėtume daugiau lėšų skirti įrangai, naujų produktų gamybai, bet turime tenkinti dažnai net absurdiškai skambančius priešgaisrinius ir kitus reikalavimus“, – dėsto V.Kurganovas.

Kvalifikuotų darbuotojų bendrovei tenka ieškoti kituose rajonuose, tarkim, technologas važinėja iš Panevėžio. Jo alga – 1500 eurų į rankas. Biržų rajone šio specialisto rasti nepavyko. „Biržų duonai“ nuolat trūksta produktų komplektuotojų, kepėjų, valytojų ir t.t., nėra grandies, kuri šiuo požiūriu nebūtų problemiška. 520–580 eurų atlyginimas, atskaičius mokesčius, biržiečių nesuvilioja. „Kiekvienais metais rasti darbuotojų vis sunkiau. Mūsų siūlomi atlyginimai žmonių netenkina, nes pragyvenimas – brangus, o mes mokėti daugiau negalime. Tad jie ir renkasi gyventi ne iš darbo, o iš pašalpų“, – pasakoja „Biržų duonos“ vadovas.

Tarp Biržų ir Rygos – šimtas kilometrų. Per 700 tūkst. gyventojų turinti Latvijos sostinė, Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno teigimu, pirmiausia „kalta“ dėl to, kad Biržai daugeliu rodiklių lenkia Kupiškį. Pastarąjį nuo Rygos skiria jau 150 kilometrų. Tad pakvėpuoti užsienio oru panorę rygiečiai pirmiausia traukia į Biržus, o Kupiškis jiems jau per toli. V.Valkiūnas Rygą su šešiomis miesto turgavietėmis regi kaip neišsemiamą aruodą Biržų ūkininkams, iš kurio jie kažkodėl neskuba semti.

„Biržiečiai nepasižymi verslumu. Norėtųsi, kad daugiau būtų piliečių, kurie vežtų savo produkciją į Rygą, o uždirbtus pinigus investuotų į savo asmeninę ir miesto gerovę. Tarpukariu ir dviračiais, ir arklių vežimais žmonės traukdavo už sienos, nors ir kentėdavo nuo pakelių plėšikų. Dabar pavojų, rizikos nebėra, bet niekas nenori tuo užsiimti. Labai skatinu ir vis įkalbinėju atgaivinti šią seną rajono tradiciją. Tarkim, nuo Germaniškio iki centrinio Rygos turgaus – tik 77 kilometrai, tik važiuok, tik pardavinėk. Bet to nėra, apmaudu“, – piktinasi Biržų meras.

Jis tikisi, kad biržiečius vis dėlto pavyks išjudinti ir Latvijos didmiestis bus ne tik patrauklus turizmo požiūriu, bet ir taps pagrindiniu jų maitintoju – plečiant ūkius, statant šiltnamius, vežant produkciją per sieną.

Kupiškio rajonas net pasvajoti apie Rygos teikiamas galimybes negali, juk paprastai iš „artimojo užsienio“ naudos sau prasimano tik pačiame pasienyje esantys regionai. Tad Kupiškio valdžia dar tik dėliojasi įvairius variantus ieškodama, kas savivaldybei galėtų suteikti patrauklumo, išskirtinumo, į kurį remtųsi kupiškėnų gerovė. „Sakoma, kad pasiekęs dugną turėsi nuo ko atsispirti. Kadangi mes jau esame labai žemai, laikas ieškoti pagrindo po kojomis ir kilti aukštyn“, – itin prastą padėtį vaizdžiai nusako Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.

Paklaustas, kaip jis ketina išvesti rajoną iš sąstingio, vadovas cituoja savo rinkimų programą; užsienio investicijų pritraukimas, emigrantų grąžinimas… Be trafaretinių frazių, jis pamini norą įkvėpti rajono gyventojams viltį, leisti patikėti, kad ir Kupiškyje gyventi galima.

O iš ko kupiškėnai užsidirbs duonai? „Mes tikrai netapsime reikšmingu pramonės centru, – atmetimo principu dėlioja D.Bardauskas. – Stambių investuotojų negalime tikėtis, nors šiokių tokių daigelių ir  esama – domisi regioninio lygio verslininkai. Turizmo Meka irgi netapsime. Mūsų etnografai, kraštotyros specialistai man nepritartų, bet vis dėlto mes neturime tokių traukos objektų, kad žmonės pas mus imtų važiuoti masiškai. Galėtume kažką daryti siūlydami žvejybą Kupiškio mariose, jos vienos ilgiausių Lietuvoje, labai žuvingos. Galėtume sieti šią paslaugą su turizmu. Mūsų miestelis nedidelis, ramus, išplėtoję infrastruktūrą galėtume tapti ta vieta, į kurią ne tik mūsų išeiviai, bet ir užsieniečiai dairytųsi kaip į vietą pasitikti gyvenimo saulėlydį. Bandysime eiti ta kryptimi.“

Kaip vieną kliūčių, įgyvendinant šią viziją, meras matytų specialistų trūkumą. Užimtumo klausimas rajone itin opus. Didžiausias darbdavys – savivaldybės administracija, jos įmonės. Po rinkimų į ją pradėjo plūsti jaunų kupiškėnų gyvenimo aprašymai, jie išgirdo valdžios pažadą išleisti dabartinius kadrus į užtarnautą poilsį ir duoti darbo jauniems.

Verslą sėkmingai plėtoja vos kelios Kupiškio bendrovės: „Slavita“, užsiimanti medienos ruoša ir baldų gamyba, „Durpeta“, išgaunanti, perdirbanti durpes. Yra kelios statybų bendrovės, bet jos merdi, pernai rajone buvo išduota mažiau statybos leidimų nei užpernai, statybos savivaldybėje praktiškai sustojusios.

Didelis smūgis Kupiškiui – po daugiau nei penkerių metų miestą pernai palikę norvegų investuotojai. „Bendrovė „Devold“, užsiimanti aukštos kokybės kojinių, megztinių mezgimu, trikotažo gaminių siuvimu, išsikėlė į Panevėžį, kur nutarė koncentruoti gamybą. Kupiškyje jai pritrūko patyrusių mezgėjų… Tai nemenkas praradimas, tik gerai, kad norvegai mūsų žmonių neatsisako, vežiosis juos į Panevėžį“, – pasakoja D.Bardauskas.

Sėkmingiau besitvarkantis kaimynas – Biržų rajonas Kupiškiui kraujo negadina. Pasak D.Bardausko, biržiečiams didesnę sėkmę lemia objektyvios priežastys – jų rajonas ir pats miestas didesni, žemė labai derlinga, kadaise turėta stipri pramonė.

„Sako, kad Kupiškyje nieko nėra, bet man gera čia gyventi. Veikia kultūros įstaigos, vyksta renginiai, puoselėjamos senovės kupiškėnų tradicijos, renovuojami Šv. Kazimiero vaikų namai, išvalytas Mituvos ežeras Skapiškyje“, – miesto pranašumus vardija Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Miestą, jos manymu, smukdo darbų trūkumas. Rajono vieta strategiškai patogi: netoli Panevėžys, Utena, Biržai, eina geležinkelis, krašto kelias nuo Klaipėdos link Latvijos. Tačiau verslas kažkodėl neskuba. Štai ir Paketurių karjere turėjusio atsirasti žuvivaisos fabriko idėja užgeso, žmonės, laukiantys naujų darbo vietų, nusivylė. Tie, kurie turi darbą valdiškose įstaigose – savivaldybėje, mokyklose, „Sodroje“ ir t.t., Kupiškyje laikomi laimingaisiais. Mat rajone trūksta net viešųjų darbų. Muziejui vadovaujanti V.Aleknienė nuolat sulaukia pašalpų gavėjų prašymų įdarbinti, bet dažniausiai padėti niekuo negali nei ji, nei Darbo birža.

Jei grįšime prie klausimo, kodėl vieni regioniniai miestai primena sėkmingas ir gyvybingas salas, o kiti merdi, atsakymų toli ieškoti nereikės, o dažniausiai jie bus daug paprastesni, nei galėtų pasirodyti. Žinoma, svarbu infrastruktūra ar geografinė padėtis, tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, bent 90 proc. sėkmės lemia gera savivaldybės vadyba.

Pasak jo, vieno sėkmės recepto nėra, tačiau bene pagrindinis klausimas – ar tame regione veikia sėkmingas verslas, ar ne. Jei taip, toks verslas paprastai stengiasi, kad ir miesto ar miestelio aplinka būtų graži, kad darbuotojams būtų patrauklu ten gyventi, kartu tai verčia pasitempti ir pačias savivaldybes. Labai svarbu ir pačios savivaldybės pastangos pritraukti investuotojų.

„Jeigu žemė yra derlinga, jeigu sukuriama gera aplinka, tai ten užauga ir geras derlius, o jeigu išpilama žvyro ir laukiama, kol kas nors išaugs, labai sunku kažko tikėtis, – lygina S.Besagirskas. – Pavyzdžiui, vienas miesto meras man neseniai aiškino, kad investuotojai neateina todėl, kad tame mieste nėra žemės. Atsakiau, kad savivaldybė gali nupirkti porą hektarų, ir tuomet būtų. Meras atšovė – jeigu savivaldybė nupirktų, tai niekas neateitų. Taip išeina tarsi užburtas ratas. Neverta įsivaizduoti, kad ateis kažkoks verslininkas, tik tuomet savivaldybė nupirks žemės, jis lauks dar penkerius metus, kol vyks pirkimas. Taip nebūna. Visi globaliame pasaulyje nori „čia ir dabar“.“

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius daugelio šalies regionų miestų bei miestelių ekonominių skirtumų priežastis pirmiausia kildina iš ekonominių pertvarkų laikotarpio bei tuo metu vykusios transformacijos ir privatizacijos, kuri dažnai susiklostė ne visai sėkmingai. Nors tuo metu susiformavo vietinis verslo sluoksnis, sovietinėms gamykloms nebuvo ieškoma ar randama užsienio pirkėjų, jos žlugdavo, pasiimant tik likutinę vertės dalį. Tai, be jokios abejonės, neigiamai atsiliepė regionų miestų raidai: ekonomika nukentėjo visur, tačiau tikrai ne kiekvienoje vietoje ji greitai atsigavo.

„Yra bent keletas miestų, kurie šiuo požiūriu – aiškūs pralaimėtojai. Dėl savo labai konservatyvaus, iš sovietinių laikų atsinešto mentaliteto jie tiesiog užsisėdėjo, nepamatė, kaip keičiasi laikai, to neįvertino, ir kuo toliau, tuo labiau pralaimi. Žmonės gali būti ir moralūs, bet vadybiniai, verslininkystės gebėjimai yra tam tikros subkultūros dalykai, jie paveldimi ir formuojami, o posovietiniu laikotarpiu kai kur jie labai sunkiai formavosi. Nors kai kurie miestai ir miesteliai sugebėjo greitai tai padaryti“, – sako sociologas.

Mokslininko manymu, konkretaus verslo įsikūrimas viename ar kitame regione priklauso nuo verslininkų tinklaveikos ir neinstitucionalizuoto bendravimo, interesų, tuo metu susiklosčiusių aplinkybių ar konkrečios savivaldybės mokesčių politikos.

„Verslas visada ieško, kaip padidinti savo pelną. Tai viena iš visuomenės veiklos sričių, kurias racionaliai galima aiškiai apibūdinti. Kitose srityse egzistuoja vertybės ir pan., ir į tai reikia atsižvelgti ieškant atsakymo, kodėl žmonės priėmė vieną ar kitą sprendimą. O versle iš esmės vienintelis kriterijus yra pelnas, vadinasi, jei jis eina į tam tikrus miestelius, egzistuoja tam tikras komplektas konkrečių racionalių argumentų. Kapitalo kiekis Lietuvoje ribotas, jo nėra labai daug, todėl jis visada atsirenka tam tikras geriausias vietas, regionus, kur galima įsikurti“, – aiškina V.Leonavičius.

S.Besagirsko teigimu, labai retas atvejis, kad savivaldybė turėtų tai, ko reikia konkrečiam investuotojui, – neįmanoma būti pasirengus viso pasaulio investuotojams iš karto. Todėl esminį vaidmenį vaidina vadybiniai aspektai, gebėjimas greitai ir užtikrintai spręsti kilusias problemas.

„Kas iš tiesų pritraukia investicijų ir daro miestą patrauklų? Tai žmonių aktyvumas. Galima atlikti eksperimentą: apsimesti hipotetiniu investuotoju, pavyzdžiui, automobilių gamintoju, ir paklausti savivaldybių, kiek jos turi konkrečių specialistų, tarkime, inžinerinio išsilavinimo, surinkėjų, IT specialistų, pateikti konkrečią reikalingo žemės sklypo ir komunikacijų charakteristiką. Ir bus aišku, kokia dalis savivaldybių pateiks informaciją iš karto, kokia dalis savivaldybių ją iš viso pateiks… Yra tokių merų, kurių pasiklausai, ir nurašai tą regioną bent ketveriems metams“, – apibendrina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.

Dovaidas Pabiržis, Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas.

VEIDAS: Kodėl vieni Lietuvos miestai ar miesteliai išlaikė savo gyventojus ar net klesti, o kiti  degraduoja?

V.D.: Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas įvairių aplinkybių. Viena jų – palankesnė geografinė padėtis ir ištekliai (gamtiniai, rekreaciniai, demografiniai ar kitokie). Čia vienodai visiems pasisekti negali, visur vienodas gyvenimo sąlygų, gerovės lygis neįmanomas (net ir labai turtingose šalyse). Todėl vienos vietovės ir teritorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, degraduoja, o kitos sugeba išsaugoti ir pagerinti savo pozicijas. Pasikeitus aplinkybėms jos gali keistis vietomis.

Gyventojų skaičius, jo kaita gali rodyti vietovės, miesto socialinį bei ekonominį talpumą – kiek gyventojų gali būti toje vietoje esant tam tikram pragyvenimo ir šalies išsivystymo lygiui, kiek žmonių gali išlaikyti teritorija nedegraduodama, neprarasdama savo kokybės: teritorijoje gali būti tiek gyventojų, kiek jų joje gali normaliai pragyventi. Augant šalies ar regiono ekonomikai, pragyvenimo lygiui, plėtojantis technologijoms, intensyvėjant prekybai, didėja ir teritorijos talpumas. Svarbi ir socialinės srities būklė – medicinos priežiūros, švietimo, kultūros įstaigų, parduotuvių, bankų skyrių, pakankamai išplėtota transporto, ryšių ir susisiekimo infrastruktūra, darbo vietų pasiūla, šilumos, elektros energijos tiekimo, atliekų ir nuotekų sutvarkymo užtikrinimas. Žinant, kad gyventojų aptarnavimo infrastruktūra nyksta, galima teigti, kad depopuliacijos bazė Lietuvos periferijoje tebėra didelė.

Turbūt labai svarbus veiksnys šiandien Lietuvoje yra didėjanti periferizacija ir gyventojų skaičiaus bei tankumo mažėjimas. Investuoti norinčiam verslininkui labai svarbu, kiek vietovėje, mieste, savivaldybės centre yra gyventojų (ypač paslaugų srityje) ar kokios „kokybės“ tie gyventojai (ar pavyks pasamdyti reikiamą kiekį tinkamos kvalifikacijos darbuotojų). Deja, Lietuvos provincijoje šiuo požiūriu padėtis darosi vis prastesnė, ir tikėtis investicijų nebegalime. Didėja teritorinė atskirtis, formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinių paslaugų ir kita infrastruktūra – mažėja gyventojų. Čia nieko negalime padaryti: kasmetinės milijardinės investicijos, didžiulė parama kaimiškoms teritorijoms, išgražinta aplinka, gyvenimo sąlygų gerėjimas nepadeda – gyventojų vis tiek sparčiai mažėja.

Kitas paradoksalus, bet neišvengiamas dalykas – gyventojų turi mažėti net ir ten, kur geresnės sąlygos žemės ūkiui, nes stambėjant ūkiams, tobulėjant technikai darbo rankų reikia vis mažiau. Įsijungia net psichologinės priežastys, periferijos gyventojai stigmatizuojasi, laiko save pamirštais, paliktais likimo valiai, nemato perspektyvos. Todėl nieko keista, kad kai kurie tyrimai rodo, jog Lietuvoje jaunimo emigracija spartesnė iš tų vietovių, kuriose ir taip nedaug gyventojų, daug bedarbių ir socialinių išlaikytinių ar pagyvenusių žmonių. Jaunimas bėga iš demografinių ir socialinių „duobių“. Joks verslininkas tokioje vietovėje investuoti taip pat neskubės. Gal tai ir nėra vien blogai. Reikia keisti nusistovėjusią valstybės teritorijos ir regionų vystymo politiką, kuri buvo orientuota į augančios populiacijos poreikius, pradėti suprasti, kad didelėje šalies teritorijos dalyje jau tikrai nedaugės gyventojų, todėl reikėtų atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtros projektus, pradėti retai apgyventų teritorijų socialinę, ekonominę konversiją, gal kai kur ir nebeskatinti išlaikyti gyventojų.

Mūsų 2012–2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad depopuliacijos procesai turi gana aiškius regioninius skirtumus: pastaraisiais metais Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gyventojų mažėjimą labiau lemia emigracija, dėl to gyventojų sumažėja keletą kartų daugiau nei dėl neigiamų natūralios gyventojų kaitos tendencijų. Tas pats pasakytina ir apie didžiuosius miestus, kuriuose gyventojų mažėja beveik vien dėl emigracijos. Tačiau Rytų Lietuvoje tendencijos kitokios: gyventojų mažėjimą panašiomis dalimis lemia tiek emigracija, tiek neigiama natūrali kaita. Šie regioniniai skirtumai paaiškinami tuo, kad Rytų Lietuvos regionas yra ilgalaikės depopuliacijos teritorija, kuri tuštėja bei sensta seniai ir tiesiog nebėra kam emigruoti.

VEIDAS: Ko reikia, kad miestas ar miestelis staiga atsispirtų nuo dugno ir gyvenimas jame pradėtų gerėti? Ar vis dėlto neverta dėti vilčių į tuos, kurie merdi, ir leisti jiems natūraliai išnykti?

V.D.: Nors galimos įvairios išimtys, situaciją pakoreguoja atsitiktiniai veiksniai ar net asmenybės. Šiais laikais IT specialistams nesvarbu, kur jų yra darbovietė. Galėtų būti ir Ignalinoje, jei ten važiuotų greitasis traukinys. Gyventi ir dirbti gražioje, ramioje, švarioje, kurortą primenančioje aplinkoje būtų net geriau nei Vilniuje. Reikia tik menkniekio – tinkamos infrastruktūros vietoje ir itin gero susisiekimo su sostine. Labai daug priklauso ir nuo vietos valdžios, bendruomenių, seniūnų ar atskirų verslininkų aktyvumo, verslumo ar atvirkščiai – konservatyvumo, apsnūdimo, nesuinteresuotumo (gal ir negerai nuskambės, bet kartais atrodo, kad meras verslininkas miestui ir savivaldybei yra gerai). Todėl ir matome, kad vienos savivaldybės ar miestai laikosi geriau nei kiti.

Gana atsitiktinis dalykas yra ir vienos įmonės įkūrimas, kuris gali išgelbėti miestelį ar bent jau pristabdyti jo nykimą. Žinome, kad monofunkciniai miestai ypač jautrūs: žlunga viena įmonė – degraduoja ir gyvenvietė. Štai nelikus Tyrulių durpių įmonės miestas neteko savo statuso ir tampa vaiduokliu. Labai sparčiai gyventojų mažėja ir Visagine. O didesnės įmonės įsteigimas ar savivaldos statuso suteikimas miestui gali turėti stabilizuojamąjį poveikį. Gal todėl Rietave ar Kazlų Rūdoje gyventojų mažėja lėčiau.

VEIDAS: Kokią įtaką miestelio gerovei daro jo geografinė, administracinė padėtis?

V.D.: Visais laikais buvimas pasienyje, prekybos ar kontrabandos galimybės turėjo įtakos gyvenviečių augimui. Ir dabar egzistuoja tam tikri skirtumai lyginant pasienio gyvenvietes. Tik sunku pasakyti, kodėl kai kurios gyvenvietės pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi lyg ir gyvuoja geriau, o tokių beveik nėra pasienyje su Baltarusija. Gal skiriasi gyventojų „verslumo“ lygis. Na, o Latvijos ir Lenkijos pasienio gyvenvietėms laikai dabar jau nekokie, nes tai atviros sienos, kainų skirtumai nedideli.

Taip pat nuolat kyla klausimas, kodėl kai kuriose pasienio savivaldybėse, net ir klestinčiuose Druskininkuose, registruotas nedarbo lygis yra didesnis. Čia, matyt, kalta ne tik periferinė padėtis, bet ir galimybė pragyventi iš kitokios veiklos… Paaiškinti, kodėl klestintys Druskininkai per dešimtmetį neteko ketvirtadalio gyventojų, taip pat nėra paprasta.

Buvimas Vilniaus ar kito didelio miesto pašonėje labai gelbsti – didelė dalis vietovės gyventojų randa darbą mieste. Todėl Gargžduose ar Baltojoje Vokėje gyventojų skaičiaus praradimai nedideli. Keli Lietuvos miestai atsisakė miesto statuso (Rusnė, Juodupė, Kulautuva, Tyruliai), keli svarstė ar svarsto tokio statuso atsisakyti (Panemunė, Smalininkai), o Panevėžys neteko didmiesčio statuso (formaliai dar jį išlaikė).

Juodupėje žlugo vilnonių audinių fabrikas, Tyruliuose – durpyną eksploatuojanti įmonė, miesteliai virsta vaiduokliais. Ar gali būti kitaip? O Kulautuva, Kačerginė yra šalia Kauno ir pritraukia poilsiautojų bei naujų gyventojų, todėl padėtis neatrodo prasta. Įdomus Panemunės atvejis. Tai mažiausias Lietuvos miestas, jame vos 265 (2013 m.) gyventojai. Jau svarstė atsisakyti miesto statuso (sumažėtų mokesčiai, atsirastų galimybė gauti paramą kaimui), bet neatsisakė.

Kai kurie miestai auga fiktyviai. Tokia yra Neringa, čia dalis „gyventojų“ tik deklaruoja savo gyvenamąją vietą, o gyvena kitur. Gana sparčiai auga ir kai kurie „kaimai“, tiksliau, didmiesčių priemiesčiai – Domeikava, Raudondvaris, Lapės, Riešė, Kairiai ir kt. Kai kurie miesteliai smarkiai išaugo, nes prie jų buvo prijungti aplinkiniai kaimai (Pilviškiai, Vilkaviškio r. sav.).

 

 

 

 

Pirmas „žaliasis“ prezidentas Latvijos politinės darbotvarkės nepakeis

Tags: , , , ,


Scanpix

Rinkimai. Per prezidento rinkimus Latvijoje, kaip ir kone visose Rytų bei Vidurio Europos regiono valstybėse pastaruoju metu, dominavo saugumo temos, o naujuoju šalies vadovu tapo gynybos ministras Raimondas Vėjuonis.

Latvijoje daug politinių galių neturinčio prezidento rinkimai primena vieną didelę politinių intrigų, rietenų, interesų, išankstinių susitarimų ir išskaičiavimų kovą. Dėl to Latvijos piliečiai jų nemėgsta, o dauguma gyventojų, apklausų duomenimis, pasisako už tiesioginius prezidento rinkimus. Turbūt todėl tarpukario prezidentai Latvijoje prisimenami ir vertinami itin palankiai ir dažnai net teigiama, kad pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo valstybės vadovui Gunčiui Ulmaniui postą garantavo būtent jo garsi pavardė. Šalyje net veikia nereikšminga vieno klausimo politinė partija „Už prezidentinę respubliką“, kuri pagrindiniu savo tikslu laiko tiesioginių prezidento rinkimų įteisinimą.

Dėl sudėtingo okupacinio palikimo, pilietybės praktikos niuansų Latvijoje politinis tęstinumas buvo dar svarbesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Būtent todėl latviai nusprendė nepriimti naujos konstitucijos, tačiau atkurti tarpukario, 1920 m. Latvijos konstitucijos galiojimą. Nenuostabu, kad to laikotarpio politinės realijos ir tradicijos buvo kitokios, tad negali atitikti XXI a. poreikių. Būtent todėl pagrindinis šalies dokumentas buvo ir yra dažnai koreguojamas.

Vis dėlto kai kuri iš tarpukario atėjusi politinė praktika gyva iki šiol. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos Saeimą sudaro šimtas narių, nors šiuolaikinės demokratijos valstybėse suvokiama, kad lyginis parlamentarų skaičius gali atvesti valstybę į gilią politinę krizę. Panašus tarpukario reliktas yra ir prezidento rinkimai parlamente.

Viskas atrodo taip – prezidentas Saeimoje renkamas tol, kol kažkuris kandidatas surenka daugiau nei pusę, tai yra 51 balsą. Tam, kad parlamentarai artėtų prie bendro sutarimo, po kiekvieno balsavimo iš kovos pasitraukia mažiausiai balsų surinkęs politikas. Po eilės balsavimų paprastai lieka vienintelis pretendentas, kurio kandidatūrai galiausiai pritariama.

Panašiai nutiko ir per šių metų prezidento rinkimus. Kovą pradėjo keturi kandidatai, tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tikrosios varžybos užvirs tarp dviejų – krašto apsaugos ministro R.Vėjuonio ir teisininko, buvusio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo Egilo Levičio. Abu šiuos kandidatus iškėlė ir rėmė skirtingos valdančiosios koalicijos partijos: R.Vėjuonį – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, E.Levitį – dešinysis Nacionalinis susivienijimas. Pirmiesiems iš kovos pasitraukus opozicinių partijų kandidatams, dauguma jų atstovų neberėmė nė vieno iš šių politikų, todėl pagrindiniu iššūkiu tapo valdančiosios koalicijos sutarimas, ką ji pasiryžusi matyti šalies vadovo poste.

Sutarti nebuvo lengva. Po keturių slaptų balsavimų nė vienas iš kandidatų taip ir nesurinko daugumos. Jau buvo paskelbta, kad kitas bandymas išrinkti Latvijos prezidentą atidedamas dviem savaitėms. Tačiau tuomet Saeimos vadovė pakvietė valdančiąsias partijas dar kartą pasitarti, o po diskusijos buvo paskelbta, kad bus pasinaudota Latvijos konstitucijos suteikiama galimybe neatidėlioti rinkimų ir tą patį vakarą surengti dar vieną balsavimą dėl likusio kandidato. Šįkart R.Vėjuoniui pavyko atrasti trūkstamų rėmėjų, užsitikrinti keleto opozicijos parlamentarų palaikymą ir surinkti 55 balsus. Po įtemptos rinkimų dienos, kuri galėjo sukelti ir politinę vyriausybės krizę, Latvija pagaliau išsirinko naują valstybės vadovą.

Rugpjūtį pareigas eiti pradėsiančio R.Vėjuonio sėkmė – politinių susitarimų ir išskaičiavimo rezultatas. Latvijoje pamažu nusistovi postų dalybų tradicija, kai pagrindinei koalicijos partijai „Vienybė“ atitenka galimybė vadovauti vyriausybei, Nacionaliniam susivienijimui – parlamento vadovo kėdė, o trečiajam koalicijos partneriui, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai, – prezidento postas. Būtent tai daugiausia ir nulėmė, kad pergalę šventė patyręs, tačiau visuomenės gana menkai pažįstamas technokratinis politikas, o ne kur kas ryškesnis teisininkas E.Levitis.

Kas žinoma apie naująjį prezidentą R.Vėjuonį? Apžvalgininkai po jo pergalės labiausiai išskyrė prezidento politinę patirtį. Estų dienraštis „Postimees“ pabrėžė,  kad R.Vėjuonio stiprybė yra jo neutralumas, kurį kritikai galėtų pavadinti ir bespalviškumu. Tačiau po šiuo neutralumu slepiasi didelė politinė patirtis, be to, naujasis Latvijos vadovas yra nusiteikęs mažiau nacionalistiškai nei daugelis kitų šalies politikų.

O štai Vakarų žiniasklaida suskubo iškelti egzotiškesnius ketverių metų kadencijai išrinkto R.Vėjuonio biografijos faktus: jis tapo vieninteliu Žaliųjų partijai atstovaujančiu valstybės prezidentu ES, socialiniame tinkle savo religines pažiūras yra apibūdinęs kaip pagonio, o kovodamas su klimato kaita savo vardu turi registruotą tik motorolerį.

Rusų žiniasklaidą labiausiai sudomino naujojo prezidento biografija: gimęs Pskove, motina rusė, kasdieniame gyvenime dažnai pereina prie rusų kalbos, nuosaikus nacionaliniais klausimais. Tikriausiai tai lėmė, kad Latvijos vadovas buvo pristatomas gana palankiai. „Rosijskaja gazeta“ priminė ir skambią tuomečio Latvijos gynybos ministro frazę, kad „tankų „Abrams“ mums nereikia, nes jie dažnai nuskęsta pelkėje“. Vis dėlto politikas aktyviai palaikė amerikiečių sprendimą dislokuoti šiuos tankus Latvijoje.

Netrukus 49-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Vėjuonis iš tiesų yra sukaupęs didelę politinę patirtį. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jis dirbo biologijos mokytoju, vėliau nemažai metų praleido regioninėse aplinkos apsaugos tarnybose. 2002-aisiais politikas tapo aplinkos apsaugos ministru ir šiame poste be ryškesnių skandalų praleido net dešimtmetį. 2014 m., į Europos Komisiją išvykus dirbti Andriui Piebalgui, politikas užėmė gynybos ministro postą ir nutildė skeptikų, teigusių, kad nesugebės tinkamai pakeisti savo pirmtako, balsus. R.Vėjuoniui pavyko užtikrinti, kad gynybos finansavimas būtų padidintas, įsigyta ir nemažai naujos technikos, ginkluotės.

Nenuostabu, kad pagrindiniais savo prioritetais naujasis šalies vadovas ir išskyrė vidinį bei išorinį Latvijos saugumą. „Bet kuriame poste gali priimti svarbius praktinius sprendimus, taip pat ir būdamas prezidentu. Prezidentas Latvijoje ypatingas tuo, kad yra ir karinių pajėgų vadas, o saugumo klausimai Latvijos politinėje darbotvarkėje bus numeris vienas bent kelerius artimiausius metus. Juolab kad vėl prasidėjo debatai dėl kitų metų biudžeto mažinimo maždaug 100 mln. eurų. Tiek gynybos ministrui, tiek prezidentui bus labai svarbi užduotis užtikrinti, kad šis sumažimas nepaliestų gynybos ir kitų saugumo sričių“, – sakė R.Vėjuonis.

Jau anksčiau jis yra minėjęs, kad sieks, jog Latvijoje atsirastų ir nuolatinės NATO bazės, o krašto apsaugos finansavimas artėtų prie 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Akivaizdu, kad R.Vėjuonis – kur kas didesnis tarptautinio bendradarbiavimo šalininkas nei buvęs prezidentas Andris Bėrzinis, kuris nepanoro siekti antrosios kadencijos, o dažnai skeptiškai vertindavo Latvijos vaidmenį tarptautinėje bendruomenėje ar pirmininkavimą ES. Be to, naujasis prezidentas daug laisviau kalba angliškai.

Pagal nusistovėjusią Latvijos tradiciją pirmojo savo vizito kryptimi naujasis šalies vadovas rinksis Estiją, o po to greičiausiai aplankys Lietuvą.

Pagal Latvijos konstituciją prezidentas neturi didelių galių daryti įtakos Saeimos darbui ir gali tik vetuoti kai kurios parlamento priimtus įstatymus. Tačiau pats R.Vėjuonis įžvelgia nemažai neišnaudotų galimybių ir žada būti aktyvus. „Prezidentas turi teisę sušaukti valdybos posėdį dėl kiekvieno klausimo ir sudaryti konkrečią darbų eigą. Ši galimybė Latvijoje išnaudojama retai, bet tai suteikia progą kalbėti apie konkrečius klausimus – mediciną, pensijas, švietimą ar saugumą. Svarbu, kad prezidentas atrastų jėgų kalbėtis su partijomis. Tai atveria plačias duris“, – interviu „Latvijas Avize“ yra sakęs išrinktasis prezidentas.

Neformalus Žaliųjų ir valstiečių sąjungos lyderis, iš posto nepajudinamas Ventspilio meras Aivaras Lembergas yra minėjęs, kad R.Vėjuoniui praverstų viešo kalbėjimo pamokos. To neneigia ir pats prezidentas. Pasak jo, oratorystė nėra jo stipriausia pusė, tačiau jis įsitikinęs, kad darbai gali kalbėti už save, o prezidentas visuomet turi padėjėjų, galinčių pagelbėti šioje srityje.

A.Lembergas, neslepiantis savo pozicijos dėl glaudesnio Latvijos ir Rusijos bendradarbiavimo, taip pat pabrėžė prezidento galimybes suvienyti latvių ir rusakalbių bendruomenes. Tokią mintį nedrąsiai palaiko ir pats R.Vėjuonis. „Prezidentui reikia būti neutraliam ir jis neturi Latvijos piliečių skirstyti pagal tautybę, – teigia politikas. – Man dažnai sakoma, kad dėl savo pasisakymų apie agresyvią Rusijos užsienio politiką aš atstumiu nuo savęs rusakalbę auditoriją. Iš vienos pusės, taip tikriausiai ir yra, bet šiuo metu Latvijos saugumas reikalingas ne tik latviams, bet ir čia gyvenantiems rusams, ukrainiečiams, žydams ar bet kuriai kitai tautai.“

Paklaustas, ar ryžtųsi premjero postą patikėti dažnai Latvijoje rinkimus laiminčiai ir daugiausia rusakalbių interesams atstovaujančiai „Santarvės centro“ partijai, R.Vėjuonis pabrėžia, kad nors ir negalima visiškai atmesti tokios galimybės, tačiau jis palaiko Latvijoje nusistovėjusią praktiką, jog Saeimos partijos pačios susitaria dėl valdančiosios koalicijos. O tai reiškia, kad „Santarvės centras“, be kita ko, pasirašęs ir bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, lieka už valdžios borto.

R.Vėjuonis taip pat žadėjo neatsisakyti praktikos tiesioginiame eteryje kalbėti rusiškai, nors dešinieji dažnai ir kritikuoja tokį politikų elgesį. „Tiesioginiame eteryje labai sudėtinga atsakyti į klausimus kita kalba. Iki šiol klausiamas rusiškai aš atsakydavau rusiškai. Būdamas prezidentas, ir toliau taip darysiu. Mums būtina bendrauti ir su ta visuomenės dalimi, kurios gimtoji kalba yra rusų. O jei manęs klausia angliškai, atsakau angliškai“, – aiškino naujasis prezidentas.

Tačiau kažin ar tai padės pagerinti politinius ir ekonominius santykius su didžiąją Rytų kaimyne, nuo kurios Latvija vis dar yra nemažai priklausoma. Pastarosios žinios iš Rusijos nebuvo palankios: pirmąjį šių metų ketvirtį turistų skaičius iš Rusijos Latvijos sostinėje Rygoje smuko net 40 proc., Rusija esą dėl kokybės trūkumų neseniai paskelbė stabdanti estiškų iš latviškų žuvų konservų importą, o „Ernst & Young“ prognozuoja, kad dėl mažėjančio rusiškų prekių tranzito per Latviją darbo šiame sektoriuje gali netekti net 18 tūkst. žmonių.

Dovaidas Pabiržis

 

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo regione, latvio, tuo metu tarnavusio čia kariuomenėje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose, Maduonos rajone.

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. ėjo Rygos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pareigas. Nuo 2002-ųjų pradėjo dirbti vyriausybėje: 2002–2003m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros, 2003–2011 m. – aplinkos, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministru.

X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. Latvijos universiteto Biologijos fakultete įgijo magistro laipsnį. Stažavosi Tamperės ir Talino universitetuose.

Moka anglų, rusų kalbas.

Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta yra pedagogė.

 

 

 

 

Namų saugumu geriausiai galime pasirūpinti patys

Tags: , , , ,


 

Sauga. Vasarą daugelis skiria atostogoms, tačiau ilgapirščiams šis metas – pats darbymetis. Birželio–rugsėjo mėnesiais įvyksta tiek pat vagysčių, kiek per visus kitus metų mėnesius kartu sudėjus. „Veidas“ ieško atsakymų į klausimą, kaip tinkamai apsisaugoti savo būstą.

Įsilaužimų į gyvenamuosius būstus ir vagysčių iš jų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja. Pernai šalyje iš viso buvo padaryta 3,3 tūkst. tokių nusikaltimų, iš kurių daugiau kaip penki šimtai užfiksuoti sostinėje. O štai 2008-aisiais Lietuvoje suskaičiuota 6 tūkst. vagysčių, iš kurių 1,7 tūkst. įvyko Vilniuje.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos antrojo skyriaus viršininko Sigito Šemio teigimu, geresnę nusikaltimų statistiką gali lemti tai, kad sumažėjo ilgapirščių. Pasak jo, nemažai profesionalių grupuočių pastaraisiais metais buvo išaiškintos ir išardytos. Be to, dalis nusikaltėlių emigravo ir šiuo metu į Lietuvą grįžta tik pasilinksminti ir išleisti Norvegijoje ar Vokietijoje „uždirbtų“ pinigų. Kita vertus, tokių nusikaltimų skaičius banguoja. Vos tik į laisvę paleidžiami svarbiausi vagysčių organizatoriai arba susiburia, iš kitų miestų atvyksta naujos grupuotės, tokio pobūdžio nusikaltimų vėl padaugėja.

S.Šemis tvirtina, kad jau daug metų pagrindinis įsibrovimo į namus ir butus būdas nesikeičia – vagys dažniausiai įsilaužia įveikdami plastikinių langų, durų rėmus ar jų konstrukcijas. Šis įsilaužimo būdas išpopuliarėjo kartu su plastikinių langų ir durų atsiradimu, kai šie pakeitė medinius langus. Jei nenaudojamos papildomos apsaugos priemonės, pirmuosiuose namų aukštuose esantys butai arba individualūs gyvenamieji namai tampa lengvu nusikaltėlių grobiu.

Mažiau populiarus, tačiau taip pat klasikinis ir dažnai pasitaikantis įsilaužimo būdas yra išlaužti arba sugadinti durų spyną. Taip nutinka tuomet, kai durys yra lengvai įveikiamos ir neturi papildomos apsaugos. Rečiau pasitaikančios vagystės įvykdomos išdaužus buto ar namo langą, pragręžus durų spynos apsauginę konstrukciją arba pačią spyną, į patalpas patekus per rūsio, katilinės langus ar per garažą.

Prieš maždaug penketą metų Vilniuje veikė grupuotė, vadinta „alpinistais“. Šie nusikaltėliai specializavosi vogdami iš paskutinių daugiabučių namų aukštų. Jie pasitelkdavo virves, specialius mazgus, alpinizmo įrangą ir per įstiklintus balkonus lengvai patekdavo į butą. Tačiau pažabojus „alpinistus“ pastaraisiais metais tokio pobūdžio nusikaltimų beveik neužfiksuota.

Dažnai pasitaiko ir vagysčių, kai dienos metu nusikaltėliai eina per daugiabučio laiptinę ir bando atidaryti visas iš eilės duris, tiesiog ieškodami neužrakintos spynos. Atidarę tokias duris, net jei bute tuo metu ir būna žmonių, jie stveria pirmus prieškambaryje pasitaikiusius daiktus ir greitai pasišalina. Tai paprastai būna rankinės, piniginės ar mobilieji telefonai.

Saugos įmonės „G4S Lietuva“ Saugos sprendimų departamento direktorius Vidas Kšanas pabrėžia, kad konkrečiam objektui svarbiausia yra kompleksinis saugos sprendimas. Efektyviausiai namų apsaugą galima padidinti įsirengiant šarvuotas duris, apsaugines langų žaliuzes, šviestuvus su judesio davikliais kiemuose ir laiptinėse, įmontuojant seifą bei nepaliekant lengvai pastebimų ir pasiekiamų vertingų daiktų. Įsirengiant signalizaciją, būtina ją prijungti prie centrinės stebėjimo sistemos. Šiuo metu privačiame sektoriuje itin populiarėja vaizdo stebėjimo paslauga, kai objekte ar teritorijoje įrengiamos filmavimo kameros, transliuojančios vaizdą į klientų aptarnavimo centrą. Vaizdas nėra stebimas nuolat, o tik tuomet, kai objekte suveikia judesio davikliai.

V.Kšanas taip pat pataria stiklo paketus padengti apsaugine plėvele, kuri neleidžia įsilaužėliams į patalpas patekti žaibiškai, nes net ir įskilęs stiklas lieka savo vietoje, o netikėtumo efektas, kurį sukelia nesudužęs stiklas, gali suteikti kelias lemiamas minutes, per kurias į objektą spės atvykti greitojo reagavimo ekipažas.

„Papildoma apsauga, žinoma, kainuoja, bet ji ir atsiperka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo mechaninės apsaugos iš vidaus, jų pasirinkimas yra tikrai nemenkas. Kiekvienas apie tai turėtų pagalvoti individualiai, pagal konkrečias aplinkybes ir situaciją. Galiu paminėti neseną atvejį, kai nuosavame prabangiame name, aptvertoje jo sklypo teritorijoje, buvo įrengta visą perimetrą sauganti signalizacija. Nusikaltėlis atsineštomis kopėtėlėmis lengvai įveikė tvorą, bet jis praktiškai net nespėjo pribėgti prie namo ir laiko įsibrauti neliko, spėjo tik pasišalinti“, – pasakoja daugiau nei penkiolika metų šioje srityje dirbantis tyrėjas S.Šemis.

Vagysčių ir įsilaužimų į gyvenamąsias patalpas pagausėja vasarą, kai žmonės išvyksta atostogauti ar ilgesniam laikui palieka savo būstą. Viena iš pastaruoju metu pastebimų ir labai paplitusių klaidų – dalijimasis informacija socialiniuose tinkluose. Žmonės skelbia įrašus apie atostogas užsienyje su visa šeima ir vaikais, publikuoja fotografijas, dažnai net įrašo planuojamą išvykimo ir grįžimo datą. Nors socialiniuose tinkluose tokia informacija dalijamasi tik su tam tikra asmenų grupe, negalima tvirtai žinoti, kad ji nenuteka į šalį ir nepageidaujamiems asmenims. Gavę tokią informaciją, nusikaltėliai progos nepraleis – turėdami galimybę ruošis ir tuo pasinaudos.

Viena efektyviausių ir šiais laikais vis labiau plintančių saugos priemonių yra aktyvios saugios kaimynystės bendruomenės, dažnai besikuriančios naujos statybos daugiabučiuose ar individualių namų kvartaluose. Kadangi bendrijos nariai yra aktyvūs, kaimynai pasitiki vieni kitais ir aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje bei su policijos pareigūnais, tokios bendruomenės yra veiksmingos.

Reikšmingi net ir tokie iš pažiūros smulkūs dalykai, kaip kaimyno pašto korespondencijos išėmimas. Jei pašaliniai mato, kad pašto dėžutė iki pat viršaus perpildyta laiškų, reklaminių lankstinukų, informacija apie tokį paliktą būstą netrukus gali pasklisti. Po papildomų pasitikrinimų toks butas gali būti apvogtas.

O vagiama šiais laikais viskas. Tai visų pirma priklauso nuo to, kas planuoja konkretų nusikaltimą. Gerai organizuotos vagių grupuotės, kuriose veikia stebėtojai, organizatoriai, vykdytojai ir vogtų daiktų realizuotojai, tos, kurios padaro didžiausią dalį tokio pobūdžio nusikaltimų, visų pirma kėsinasi į pinigus ir juvelyrinius dirbinius, o buitinė technika ar kiti panašūs daiktai jų nedomina.

„Sunku įrodyti, kad konkretūs pinigai buvo jūsų ar mano. Niekas jų numerių  nepersirašo. O juvelyriniai dirbiniai yra kuo greičiau išlydomi. Jie turi pakankamai didelę vertę, todėl tiesiog patariama šių daiktų namie nelaikyti. Tokios grupuotės daro tuos nusikaltimus su perspektyva į ateitį, kad jeigu jų nariai bus sulaikyti ir bus mėginama įrodyti konkretų jų dalyvavimą viename ar kitame nusikaltime, iš karto stengiamasi nepalikti pėdsakų. Be to, jie pasirenka prabangiau atrodančius gyvenamuosius namus, dažnai ilgai juos stebi, netgi naudoja legalias sekimo įrangas šeimininkų automobiliuose ir pan.“, – vardija S.Šemis.

Kita grupė nusikaltėlių – nuo narkotikų priklausomi ar asocialūs asmenys. Jie taip pat padaro nemažai tokių nusikaltimų, tačiau įprastai vagia visus daiktus, kuriuos tik pavyksta rasti. Patekę į gyvenamąjį būstą jie susirenka kompiuterinę, foto- bei vaizdo techniką ir kitus daiktus, randamus spintose, stalčiuose, o vėliau juos mėgina realizuoti. Nors tokių vagių ir mažai, dalis jų sugeba pavogti net maistą iš šaldytuvų ar užuolaidas nuo langų.

Draudimo bendrovės „If“ duomenimis, vidutinė vagystės iš gyvenamųjų namų ar būtų žala yra apie 800 eurų. Didžiausia pastarųjų metų vagystės žala siekia 17 tūkst. eurų, kai iš nuosavo namo buvo išnešta brangi juvelyrika, laikrodžiai, kvepalai, grynieji pinigai ir kompiuterinė technika.

Ilgametė statistika rodo, kad tikimybė, jog vagystė iš namų ar butų bus išaiškinta, yra maždaug 33 proc. Tačiau ir išaiškinimas tikrai negarantuoja, kad pavyks atgauti visus ar bent dalį pavogtų daiktų, – tai ypač būdinga minėtiems juvelyriniams dirbiniams bei gryniesiems pinigams. Daugiau vilties, jei pavogti daiktai buvo numeruoti ir pažymėti policijoje.

Viena dažniausiai pasitelkiamų apsaugos priemonių yra saugos tarnybos, kurių paslaugos ypač populiarios gyvenamuosiuose namuose. S.Šemio teigimu, vagysčių riziką jos sumažina gerokai, tačiau visiško saugumo taip pat negarantuoja. „Nusikaltėliai taip pat nesnaudžia – matome praktiką, kai nusikaltimai daromi piko metu. Pavyzdžiui, rudenį, kai miestas pilnas automobilių, vagys darbuojasi 17–18 val. Tokiu atveju vagystė įvykdoma greitai, ir nei policija, nei saugos tarnyba tuo metu nespėja per atitinkamą laiką dėl spūsčių greitai atvykti, ir nusikaltėliai šitai žino“, – aiškina pareigūnas.

Be to, dažnai stebėdami objektus, jie melagingai priverčia suveikti signalizaciją – ji įjungiama vienoje vietoje, į kurią ir vyksta saugos tarnyba, o tikroji vagystė tuo pat metu vykdoma kitur.

Kaip pabrėžia draudimo bendrovės „If“ privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius, apsisaugoti nuo kruopščiai suplanuotų vagysčių labai sudėtinga ir tam reikia įvairių specialių priemonių – signalizacijos, kameros, perimetro apsaugos, fizinė apsaugos. Minėtos apsaugos priemonės atbaido vagis ir priverčia juos rinktis paprasčiau apsaugotus objektus, tačiau saugos tarnybos į įvykio vietą suspėja ne visuomet, o pasitaiko atvejų, kai gerai savo darbą suplanavę ilgapirščiai apeina visas apsaugos sistemas.

Saugos įmonės „Grifs AG“ Apsaugos departamento direktoriaus Žydrūno Bukausko teigimu, vagys į nežinomą būstą paprastai nesilaužia – auka yra stebima ir tik jai išvykus iš būsto imamasi iš anksto parengto scenarijaus. Vagis domina ir tai, ar butą arba namą saugo saugos tarnyba.

„Suveikdinę apsaugos sistemos jutiklius patikrina, per kiek laiko ir kokiu maršrutu atvyksta saugos tarnyba. Kelyje pasistato žvalgą, kuris informuoja „kolegą“. Pasitaiko, kad atvažiavimo kelyje daromi dirbtiniai sunkumai – užstumiami konteineriai, sukraunami akmenys ir pan. Kaip ir prekybos centruose ar biuruose, dažniausiai vykdomos žaibiškos (1–2 min.) arba greitos vagystės (iki 4–5 min.), tai yra – kol atvyksta saugos tarnyba“, – pasakoja Ž.Bukauskas.

„Veido“ kalbinti specialistai pabrėžia, kad net ir trumpam laikui paliekant savo namus būtina nepamiršti įjungti signalizacijos – nemažai vagysčių įvyksta dėl to, kad žmonės, net ir turėdami namie įrengtą signalizaciją, išeidami į parduotuvę, į darbą ar išvažiuodami savaitgaliui signalizacijos neįjungia. Tokiu atveju patyrusiems vagišiams užtenka vos kelių minučių, kad apvogtų būstą.

Kita patikima apsauga nuo turto vagysčių – jo draudimas. Pastebima, kad pastaraisiais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors šalyje butus yra apsidraudę apie penktadalį, gyvenamuosius namus – apie pusę jų savininkų, kai, pavyzdžiui, Skandinavijoje tai daro devyni iš dešimties.

„Pagrindinė to priežastis – draudimo tradicijos nebuvimas. Dažnas atvejis, kai žmonės įvertina riziką ir apsidraudžia jau po vagystės. Kita grupė – žmonės, kurių butus apdrausti reikalauja bankas, išduodantis paskolą. Vis dėlto galime teigti, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors tikslios statistikos apie tai nėra“, – sako T.Sinkevičius.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

Rytų partnerystės politikos kryžkelė

Tags: , , , , , ,


Scanpix

 

Perspektyvos. Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje nubrėžtos gairės šešioms individualioms partnerystės programoms, tačiau nė viena jų narystės Bendrijoje ateityje nežada.

Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ES pirmininkaujančios Latvijos sostinėje gali atrodyti nuviliantis. Pesimistai teigia: Rygoje priimta gana deklaratyvių trisdešimties teiginių deklaracija iš esmės nieko naujo nesako ir aiškių ateities perspektyvų nenubrėžia. O iniciatyvos šalininkai atsako: Vilniuje 2013-aisiais suformuluotų principų pakartojimas ir įtvirtinimas jau savaime yra pasiekimas. Juk padėtis nuo Vilniaus viršūnių susitikimo iš esmės pasikeitė – Krymo aneksija, Rusijos agresija Rytų Ukrainoje pakeitė Senojo žemyno geopolitinę sanklodą, o ir Rytų partnerystės pirmūnės Moldova bei Gruzija per šiuos dvejus metus patyrė ne vieną politinio, ekonominio ar socialinio stabilumo išbandymą. Rytų partnerystės iniciatyvos ateitis apskritai kurį laiką buvo neaiški, prieš susitikimą net atvirai kalbėta apie Rusijos mėginimus jį sužlugdyti, bandymus daryti tiesioginę įtaką būsimiems sprendimams.

Po Rygos susitikimo tapo aišku, kad Rytų partnerystė netvirtais žingsniais žengs į priekį, o šešių valstybių artėjimo prie Europos greičiai išsiskirs dar labiau. Kaip po susitikimo sakė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius, dabar akivaizdu, kad šis bendradarbiavimas nebus toks pat kaip anksčiau, kai vieną sistemą stengtasi taikyti visiems. „Manau, kad Rygos viršūnių susitikimas žymi mūsų mąstymo ir mūsų partnerių mąstymo posūkį“, – susitikimo rezultatus apibendrino ministras.

Latvijoje sutarta ir dėl realių sprendimų. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris patvirtino, kad Ukraina ir Gruzija jau kitąmet gali tikėtis bevizio režimo. Jam antrino ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas. Pasak jo, nuotaikos šiuo klausimu yra labai optimistinės, o tikėtina vizų režimo įsigaliojimo pradžia – 2016 m. vidurys. Rygoje patvirtina ir 1,8 mlrd. eurų paskola Ukrainai būtiniausioms valstybės reformoms vykdyti.

Svarbu ir tai, kad ES dar kartą tvirtai išreiškė esanti pasirengusi bendradarbiauti su Rytų partnerystės šalimis ateityje, nepaisant geopolitinių permainų, nors ir ketina tai daryti laikydamasi individualesnio požiūrio negu dabar. Taigi pagaliau suvokta, kad Rytų Europos šešetas yra per daug skirtingas ir jam iš esmės negalima taikyti vienos koncepcijos.

Pavyzdžiui, Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas po susitikimo pabrėžė, kad šalis yra pasirengusi kurti santykius su ES tiek, kiek jie neprieštaraus valstybės narystei Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Akivaizdu, kad tokių neprieštaravimų amplitudė nėra didelė.

Skiriasi net ir politinis požiūris: susitikime dalyvavo Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos vadovai, o autoritarinės Baltarusija ir Azerbaidžanas atsiuntė savo užsienio reikalų ministrus.

Vis dėlto prieš Rygos forumą labai aiškiai nuskambėjo žinia, kad Rytų partnerystės šalys, bent jau kol kas, neturėtų tikėtis greitos narystės Europos Sąjungoje. „Rytų partnerystė nėra ES plėtros įrankis, dėl to neturėtume skatinti klaidingų lūkesčių, kurių vėliau negalėsime išpildyti“, – dar prieš susitikimą Vokietijos parlamentarams pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip sužlugdydama kai kurių Rytų partnerystės valstybių viltis išgirsti konkretesnių ateities narystės perspektyvų Bendrijoje gairių.

Tačiau Rytų partnerystės politika niekada ir nebuvo tapati narystės ES perspektyvai. Ji buvo pradėta Lenkijos ir Švedijos iniciatyva po karo Gruzijoje 2009-aisiais, ją aktyviai rėmė kai kurios kitos regiono šalys, tarp jų ir Lietuva. Bet ši politika taip ir netapo visos ES bendru reikalu, o skirtingos šalys narės turi itin skirtingus jos vaizdinius. Pavyzdžiui, Pietų valstybėms tai iš esmės yra tik Europos kaimynystės politikos dalis, į kurią patenka ir Šiaurės Afrikos valstybės. O bet kokios jų narystės perspektyvos nubrauktos jau beveik prieš tris dešimtmečius – 1987-aisiais, kai Maroko prašymas priimti į Europos Bendriją buvo vienareikšmiškai atmestas, argumentuojant, kad ši šalis nėra europietiška valstybė.

ES Rytų partnerystės politika remiasi konkrečiu ekonominių paskatų modeliu, kuris dar vadinamas „trimis M“ – pinigai, rinkos ir judėjimas (ang. ~money, markets, mobility~). Mainais už demokratinių reformų įgyvendinimą, stabilumą Bendrija skiria ženklią paramą įgyvendinant Rytų partnerystės valstybių reformas, pavyzdžiui, 2011–2013 m. ši suma siekė 6,5 mlrd. eurų, pasirašius Asociacijos susitarimus naikina prekybos barjerus bei muitus ir laipsniškai įgyvendina vizų liberalizavimą.

Kaip „Veidui“ yra sakiusi ES užsienio politikos specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja Giselle Boss, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše – šį projektą į priekį stūmė vos kelios valstybės, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Pastebimai išsiskyrė ir nuomonės, kokia yra šios programos reikšmė ir svarbiausi tikslai, nes pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.

Be to, visuomet akivaizdžiai nesutapo ir Rytų partnerių bei skirtingų ES valstybių lūkesčiai. ES institucijose bei Vakarų šalyse Rytų partnerystė suvokiama visų pirma kaip ekonominis procesas – techninis rinkų pritraukimas ir integravimas. O daliai ES narių Rytų partnerystės įgyvendinimas pirmiausia yra geopolitinis uždavinys – į Europos šeimą atvesti dar bent keletą Rytų Europos valstybių.

Kartu Rytų partnerystės iniciatyva ES visuomet bandė suderinti du labai sunkiai derančius tikslus: demokratizuoti, modernizuoti ir pritraukti Rytų partnerystės valstybes, kurias Rusija paprastai traktuoja kaip esančias savo įtakos zonoje, ir tuo pat metu išlaikyti gerus santykius su ja. Tačiau, santykiams su didžiąja Rytų kaimyne po karo Ukrainoje nuosekliai blogėjant, antrasis siekis akivaizdžiai tampa vis sudėtingiau įgyvendinimas, o pasiryžusiųjų konfliktuoti Europoje nėra itin daug.

Kaip pabrėžia G.Boss, Briuselyje dažnai stebimasi, kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi – iš esmės ekonominiu susitarimu. Nesuprantama, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį įtakos zonos plėtimą, kartu ir grėsmę. Taigi dažnai trūksta geopolitinio supratimo apie santykius su Rusija ir posovietine erdve.

Taip pat pamirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros, taigi buvo suvokiama ir kaip saugumo stiprinimas bei neapsiribojo vien ekonominės bendrijos kūrimu. Ir šiandien valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje, labiausiai stumia ES Rytų partnerystės projektą į priekį.

O štai Rusija nuo pat šios politikos pradžios siekia iš esmės dvišalį ES ir Rytų partnerystės valstybių dialogą paversti trišaliu, įtraukiant ir savų interesų dimensiją. Į tai reaguoja ir Vakarų Europos valstybės: dažnai teigiama, kad Rytų partnerystės politika pažeidžia galios balansą ir taip erzina Rusija, o to tikrai neverta daryti. Rusija  ir iš savo pusės nevengia imtis specialių priemonių prieš per daug aktyviai į Vakarų pusę gravituojančias valstybes – prekybos sankcijų, dujų eksporto ribojimo, kišimosi į vidaus politikos reikalus ir t.t.

Be to, 2010-ųjų pradžioje Rusija pradėjo kurti savotišką alternatyvą ES Rytų kaimynystės politikai – Eurazijos muitų sąjungą. Šiai viršnacionalinei organizacijai, kurios narės kartu formuoja ir įgyvendina prekybos politiką, derina išorės muitus bei naikina tarpusavio prekybos kliūtis, šiuo metu priklauso dvi iš šešių Rytų partnerystės valstybių – Armėnija ir Baltarusija.

Galiausiai Vilniuje 2013-aisiais nepasirašyta Asociacijos su ES sutartis Ukrainoje lėmė provakarietiško judėjimo pradžią ir revoliuciją, į kurią Rusija atsakė tiesiogine karine intervencija, Krymo aneksija ir faktiniu dalies Rytų Ukrainos atskyrimu, sukuriant ten marionetinius režimus. Taip minkštoji ES ekonominė galia buvo atsverta nebe dujų kainomis ar galbūt prarastomis oligarchų privilegijomis, o atviru karu.

Tačiau net ir tokiame kontekste per pastaruosius metus Rytų partnerystės politikos procesai nesustojo. Pernai birželį istoriniai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai buvo pasirašyti su Moldova, Gruzija ir Ukraina, pastarosios įgyvendinimo pradžios datą atidedant iki 2016-ųjų. 2014 m. Moldovai buvo patvirtintas ir bevizis režimas, Ukrainai ir Gruzijai jis taip pat netrukus turėtų būtį įvestas. Todėl Rygos susitikimas yra dar vienas mažas žingsnis į priekį.

„Rygoje buvo pasiekta viskas, ko buvo tikimasi. Tie, kurie teigia, jog visa tai, ką čia veikiame, neturi nieko bendro su naryste ES, formaliai yra teisūs, nes Rytų partnerystės programa nėra narystės proceso dalis, bet jie tikrai neteisūs, visiškai nuo to atsiribodami. Tai, kas čia vyksta (…), yra ne kas kita, kaip europinis kelias“, – po susitikimo sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Kokios Rytų partnerystės politikos ateities ir perspektyvų galime laukti? Akivaizdu, kad nuo šiol kiekviena šešeto valstybė su Europa dirbs individualiai – pagal savo poreikius ir galimybes. Taip „gerasis trejetas“ – Ukraina, Gruzija ir Moldova turėtų sulaukti kur kas didesnio dėmesio ir paramos, o likusi trijulė greičiausiai atsidurs antrame plane. Jų europinis kelias drieksis tol, kol nesusikirs su Rusijos interesais.

Dažnai diskutuojama, ar konkreti narystės perspektyva paskatintų spartesnę Rytų partnerystės valstybių pažangą, – būtent taip dažnai aiškinama greita Vidurio Europos ir Baltijos valstybių pokomunistinių transformacijų sėkmė. Kita vertus, šiuo atveju visuomet egzistavo ir tam tikra konkurencinė aplinka: valstybės varžėsi, kuri sparčiau įgyvendins reikiamas reformas ir užsidirbs papildomų balų Briuselio ataskaitose. Atrodo, kad panaši konkurencinė aplinka dabar kuriama ir Rytų partnerystės šalyse, net jeigu apie konkrečią narystės perspektyvą ir nėra kalbama.

Be to, šiame procese dažnai kritikuojama tik ES, kaip kažko nepadariusi ar visuomet padariusi per mažai. Tačiau natūralu, kad paskatos artėti prie Europos visų pirma turi ateiti iš pačių valstybių. Lietuvai, Latvijai ar Lenkijai nereikėjo nuolat įrodinėti apie narystės ES naudą ir pranašumus, per jėgą stumti būtinų reformų, o, pavyzdžiui, Moldovoje proeuropietiška koalicija dažnai balansuoja ties daugumos riba, o pasikeitęs Gruzijos valdantysis elitas taip pat demonstruoja ne tokį didelį ryžtą kaip prezidento Michailo Saakašvilio laikais. „Neseniai atlikta paklausa parodė, kad jau net 31 procentas gruzinų pritaria šalies dalyvavimui Eurazijos sąjungoje, o tai nėra geras ženklas“, – prieš Rygos susitikimą sakė Gruzijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Tedo Džaparidzė.

Penkios iš šešių Rytų partnerystės programos valstybių turi neišspręstų teritorinių konfliktų arba kontroliuoja ne visas savo sienas. Tokiomis aplinkybėmis bevizio režimo įgyvendinimas iš Europos pusės jau atrodo didelis pasiekimas. „Rytų partnerystė nėra grožio konkursas tarp Rusijos ir ES, bet grožis nėra nesvarbus dalykas“, – pabrėžė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas.

Tad dėl savo ateities ir politinės trajektorijos Rytų partnerystės valstybės visų pirma turi nuspręsti pačios.

Dovaidas Pabiržis

 

 

Dosni festivalių vasara

Tags: , , , ,


Koncertai. Intensyvus vasaros festivalių tvarkaraštis kone kiekvieną savaitgalį kvies melomanus praleisti savaitgalį muzikos ir gamtos glėbyje.

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjęs vasaros muzikos festivalių bumas neslūgsta. Šiemet klausytojų lauks bent keliolika didesnių festivalių, o pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius jų galima suskaičiuoti ir tris dešimtis. Pasak elektroninės muzikos festivalio „Sūpynės“ organizatoriaus Mindaugo Pažemio, festivalių gausą Lietuvoje lemia didėjantys žmonių laisvalaikio lūkesčiai, noras išreikšti save bei skirtingų ir įvairių subkultūrų skaičius. Be to, visus vasarą traukia pabūti gamtoje, o Lietuvoje tam yra tikrai geros sąlygos.

Birželio pabaigoje vyksiančios „Sūpynės“ atidarys didesnių šalies festivalių sezoną. Dešimtmetį rengiamas elektroninės muzikos festivalis yra vienas iš retų tokio pobūdžio renginių, kuriems pavyko išlikti tokį ilgą laiką.

„Kiekvienam festivaliui kyla klausimas, kaip išaugti, susitarti su valdžia, vykti tvarkingai. Kai kurių jaunesnių festivalių santykis su institucijomis sudėtingesnis, net ir ne visai legalus. Mūsų paslaptis ta, kad mes nesistengiame uždirbti pinigų, renginys visų pirma skirtas draugams, jis toks buvo nuo pat pradžių ir mes tai stengiamės išlaikyti. Be to, festivalis vyksta nacionaliniame parke, miško aikštelėse ir tai šiek tiek skaido visą erdvę, suteikia privatumo jausmą. Orientuojamės į kokybišką turinį, kad žmonėms čia būtų gera, jauku. Galima sakyti, turime ilgalaikę, o ne trumpalaikę strategiją“, – renginio ilgaamžiškumo priežastis vardija keturis tūkstančius lankytojų pernai pritraukusio festivalio organizatorius.

Panašias sėkmės ir tęstinumo sąlygas vardija ir netrukus dvidešimtmetį minėsiančio alternatyviosios muzikos ir baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ rengėjas Ugnius Liogė. Pasak jo, siekiant išlaikyti renginį daugelį metų būtina, kad festivalis visą laiką keistųsi, tačiau turėtų bendrą, žmones vienijančią idėja.

„Turime labai ištikimą publiką, galima sakyti, kad jau net kelios kartos atvažiuoja į festivalį. Žmonės vertina jo atmosferą, vis naują ir geresnę programą. Festivaliui būtina turėti kažkokį savo unikalumą, spalvą, taip pat turėti ką pasakyti ne vienus metus bei stiprią dirbančių žmonių komandą, kurie būtų kūrybingi, gebėtų parengti vis kitokią programą. Žinoma, ir iš techninės pusės viskas turi būti gerai organizuota“, – sako festivalių vasarą paprastai užbaigiančio renginio organizatorius.

Būtent ilgaamžiškumas, ne vienų ar keleto metų patirtis ir istorija yra festivalio kokybės ženklas, galintis padėti nuspręsti, kokį renginį iš gausybės siūlomų pasirinkti. Juolab kad festivalyje svarbi kiekviena smulkmena, o vienas neapgalvotas mažmožis – per mažas dušų skaičius, be reikalo nutįsusi žmonių eilė, per siauras perėjimas ar netinkamoje vietoje įrengtas palapinių miestelis – gali tapti didele problema renginio metu ir apkartinti bendrą įspūdį.

Seniausi Lietuvoje – nišiniai, vieno ar kelių konkrečių žanrų festivaliai. Populiariausi ir dažniausi tarp jų yra elektroninės muzikos bei alternatyviosios roko muzikos renginiai. Tai nestebina: per daugelį metų tokiuose festivaliuose susiformuoja tarsi nedidelė bendruomenė, keliaujanti į tą patį renginį metai po metų, atsivežanti ten savo draugus, pažįstamus. Kelis tūkstančius svečių suburiantys tokio pobūdžio renginiai dažnai atrodo kaip senų bičiulių sueiga.

Europoje ir pasaulyje didžiausi ir populiariausi platesnio spektro festivaliai, paprastai apimantys ar mėginantys aprėpti įvairių žanrų muziką, pritraukti įvairaus skonio auditoriją. Tokiais beveik nacionalinėmis šventėmis tapusiais renginiais gali pasigirti mūsų kaimynai lenkai – į Gdynėje kasmet rengiamą „Open‘er“ suplūsta dešimtys tūkstančių klausytojų, taip pat ir latviai, kasmet rengiantys itin sėkmingą festivalį „Positivus“. Į šiuos renginius atvyksta aukštesnio lygio, brangesni muzikantai, o ir programoje jų siūloma ne vienas ar du, bet dešimtys. Todėl nieko keista, kad į šių kaimyninių šalių festivalius tūkstančiais traukia ir melomanai iš Lietuvos.

Vis dėlto Lietuvoje tokio pobūdžio festivaliams įsitvirtinti kol kas nepavyksta. Bene rimčiausias mėginimas buvo keturiskart įvykęs „Be2gether“, pretendavęs tapti ne tik skambiausiu Lietuvos, bet gal ir Baltijos šalių festivaliu, pritraukti klausytojų ir iš kaimyninės Baltarusijos. Tačiau galbūt dėl per daug atviro politikavimo, galbūt dėl gana rizikingos vietos „Be2gether“ projektas paskendo skolose ir greitai nunyko.

Šiuo metu tokią platesnę nišą mėgina užpildyti trys šalies festivaliai, o realiausias pretendentas tai padaryti bent jau kurį laiką buvo vaizdingoje pajūrio vietovėje rugpjūčio viduryje įsikuriantis „Karklė Live Music Beach“ festivalis. Kasmet į Karklę ne tik atvyksta po keletą pasaulinio lygio atlikėjų, bet ir suburiamas solidus lietuviškų popmuzikantų būrys: SEL, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ar „G&G Sindikatas“ visuomet pritraukia daug klausytojų. Pernai jų suskaičiuota apie penkiolika tūkstančių.

Deja, „Karklė Live Music Beach“ neišvengė ir rimtų logistinių bei organizacinių problemų: pernai prie įvažiavimo į festivalį nutįso kilometrinės eilės, prastos oro sąlygos išryškino ir daugelį kitų nesklandum, todėl šiemet festivalio organizatoriai nusprendė renginį sumažinti ir apriboti lankytojų skaičių iki dešimties tūkstančių.

„Šiemet siekiame kokybės, išskirtinumo. Po praėjusių metų tam tikrų logistikos niuansų ir kitų lengvų negandų šiemet nusprendėme riboti bilietų kiekį, kad į festivalį atvyktų tie, kurie tikrai nori būti Karklėje ir mėgsta šią vietą. Paslaugos, koncertai, nakvynė šiemet daugeliui bus patogesnė ir malonesnė. Bus pokyčių scenose, daugiau praėjimų, tikrai keisis palapinių miestelio išdėstymas, jau dabar parengtos eismo schemos, kurios padės išvengti spūsčių prie įvažiavimo“, – žada vienas festivalio organizatorių Mantas Kanušauskas.

Akivaizdžių pokyčių bus ir festivalio programoje. Šiemet į Karklę atvyksta itin populiari britų šokių muzikos grupė „Rudimental“, hiphopo muzikos kūrėjas „Example“, ritmenbliuzo atlikėjas Marlonas Roudette’as, elektroninės muzikos asai „Gus Gus“. Taigi iš pažiūros pagrindiniai festivalio koncertai primins vieną nenutrūkstamą vakarėlį.

„Karklės festivalis visais metais turi populiariosios muzikos apibrėžimą, o į jį įeina daugybė žanrų. Šiuo metu Europoje viena aktualiausių ir įdomiausių žmonėms yra elektroninė muzika. Pavyzdžiui, grupė „Rudimental“ yra viena garsiausių šiandieninių žvaigždžių, koncertuojančių didžiausiuose festivaliuose. Bus nelengvas išbandymas patenkinti visus jų techninius reikalavimus“, – pasakoja M.Kanušauskas.

Su Karklės festivaliu varžosi tik užpernai pirmą kartą skambėjęs „Granatos Live“ festivalis, rengiamas prie Kauno, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Kaip dažnai būdinga pirmiesiems bandymams, festivalis pernai taip pat susidūrė su rimtomis organizacinėmis problemomis, tačiau žada mokytis iš buvusių klaidų.

Šiemet į Rumšiškes atvyks būrys puikių atlikėjų iš Jungtinės Karalystės: garsi soul ir popmuzikos atlikėja Jessie Ware, trankus šokių muzikos kolektyvas „Clean Bandit“ bei pernai geriausių įvertinimų sulaukusį debiutinį albumą išleidusi modernios soul muzikos grupė „Jungle“.

O štai Zarasuose nuo 2011-ųjų rengiami „Galapagai“ prieš kelerius metus Europos festivalių apdovanojimuose buvo nominuoti kaip geriausias nedidelės apimties festivalis Europoje. Anksčiau kartu su „Roko naktimis“ organizuotas ir nuo jų atsiskyręs festivalis koncentruojasi ties jaunimui patrauklia elektronine ir hiphopo muzika. Šiemet festivalio programoje numatyti hiphopo dueto „Mobb Deep“, ~beatbox~ stiliaus lyderio „ThePetebox“, britų rokerių „Toploader“ koncertai, taip pat elektroninės muzikos grupės „Pendulum“ pasirodymas.

Muzikos apžvalgininkas, aktyvus festivalių lankytojas Karolis Vyšniauskas džiaugiasi šiemetine Lietuvos festivalių pasiūla. Pasak jo, visi pagrindiniai šalies festivaliai šiemet gerokai pasistengė. „Karklė sugebėjo privilioti „Rudimental“ – tai didelis dalykas, puikius atlikėjus surinko ir „Granatos“. Manau, kad šalies festivaliai eina tokiu keliu, kad Lietuvoje pradedi matyti vis daugiau naujų, tikrai norimų atlikėjų iš užsienio festivalių, kuriuos anksčiau būdavai įpratęs matyti Lenkijoje ar bent jau „Positivus“ arčiausiai. Tai labai džiugu“, – tvirtina K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, bendra pastebima tendencija yra ir šokių muzikos populiarumas. Anksčiau šis žanras buvo labiau skirtas specifinei publikai ir renginiams, o pastaraisiais metais šokių muzikos atlikėjai vis dažniau užima didžiąsias vasaros muzikos festivalių scenas.

O ko trūksta, kad Lietuvoje vis dėlto įsitvirtintų didesnio masto muzikos festivalis? U.Liogės įsitikinimu, Lietuvoje sudėtinga rasti komercinių festivalių rėmėjų, kurie galėtų skirti ženklią paramą, pirktų reklamą. Verslas kol kas sunkiai atranda šią nišą, o tai labai svarbi didelių renginių dalis. Be to, pasak jo, iki šiol paplitęs įsitikinimas, kad tokio pobūdžio renginiai neturėtų kainuoti daug, nors festivalio organizaciniai darbai ir atlikėjų honorarai vis didėja.

Pašnekovas problemą įžvelgia ir lietuvių muzikinėje kultūroje. „Galime pasikviesti žymių, garsių grupių iš užsienio, bet klausimas, ar tai bus įvertinta, nes ta muzika nėra transliuojama per didžiausius, pagrindinius kanalus. Tai gali būti labai gera muzika, didelė žvaigždė, bet lietuviams tai bus mažai įdomu. Tai bendras muzikinio išprusimo ir eterio klausimas. Lietuviai į muziką žiūri šiek tiek kitaip nei standartinis europietis“, – aiškina U.Liogė.

K.Vyšniausko pastebėjimu, užuot mėginę padaryti vieną didelį festivalį, mažesni renginiai aktyviai konkuruoja tarpusavyje, pavyzdžiui, „Granatos“ ir „Galapagai“ net vykdavo tą patį savaitgalį. Be to, lankytojai Lietuvoje festivalius renkasi ir pagal geografinę vietą, o muzikinė jų dalis nėra tokia svarbi.

„Žmonėms ne tiek įdomi pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienyje. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį – vien „Positivus“ kasmet apsilanko apie du tūkstančius lietuvių“, – sako muzikos apžvalgininkas.

Kita pagrindinių Lietuvos festivalių problema – jie nemėgina kurti savo išskirtinio veido, pasiūlyti ko nors ypatingo. Šalies festivaliams netrūksta reklamos, daug dėmesio kreipiama į komunikaciją, tačiau dažnai sunku iš tiesų pasakyti, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Kita vertus, tai turėtų ateiti laikui bėgant, nes geriausias festivalių augimo bei tobulėjimo garantas yra tęstinumas ir savo unikalios istorijos kūrimas.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lenkijos prezidento rinkimuose – rimtų politinių permainų ženklai

Tags: , , , , ,


Scanpix

 

Pokyčiai. Pirmąjį Lenkijos prezidento rinkimų turą šiek tiek netikėtai laimėjo konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos kandidatas Andrzejus Duda, aplenkęs šiuo metu šį postą užimantį Bronislawą Komorowskį. Šis rezultatas gali tapti didesnių permainų Lenkijos politikoje ženklu.

Gerokai delsdama, Lenkijos valstybinė rinkimų komisija paskelbė, kad Adrzejus Duda surinko 34,76 proc., favoritu laikytas dabartinis prezidentas Bronislawas Komorowskis – 33,77 proc. balsų. Nors prezidentas šiuose rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas, tačiau jis yra artimas valdančiajai Piliečių platformos partijai, buvo jos narys, o ši remia B.Komorowskio kandidatūrą.

Balsuoti Lenkijoje turėjo teisę per 31 mln. rinkėjų, tačiau tai padarė tik mažiau nei pusė – nepilni 49 procentai. Tai prasčiausias rezultatas nuo demokratinių reformų šioje šalyje pradžios 1989-aisiais.

Rinkimuose netrūko ir daugiau netikėtumų. Net penktadalį visų balsų surinko jokiai partijai nepriklausantis charizmatiškas roko muzikantas ir aktorius Pawelas Kukizas, kampanijos metu aktyviai siūlęs iš esmės keisti šalies politinę santvarką. O visišką fiasko patyrė kairiųjų kandidatė Magdalena Ogorek, ilgą laiką buvusi bene didžiausia rinkimų žvaigždė. Dailios išvaizdos 36-erių metų blondinė dėl panašumo į manekenę spėjo būti praminta Barbe. Apklausos jai prognozavo bent trečią vietą, tačiau galutinis rezultatas buvo daugiau nei nuviliantis – 2,4 proc. balsų. Tai blogiausias ekskomunistų kairiųjų pasirodymas nepriklausomos Lenkijos istorijoje.

Po kairiųjų sutriuškinimo keturi Lenkijos intelektualai paskelbė apie naujos partijos „Laisvė ir lygybė“ kūrimą. Magdalena Šroda, Janas Hartmanas, Kazimierzas Kikas ir Genowefa Grabowska paragino Lenkijos kairiuosius vienytis prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. „Lenkija akis į akį susiduria su pavojumi, kai viešajame ir politiniame gyvenime visiškai dominuoja dešiniojo sparno grupės, tarp kurių yra ir ekstremistų. Kairiųjų silpnumas valstybėje – pavojinga tendencija“, – rašoma Seimui adresuotame jų laiške.

P.Kukizo ir jo idėjų populiarumas jau sulaukė atgarsio ir atviro bandymo patraukti jo rinkėjus. Vos paaiškėjus pirmiesiems rezultatams B.Komorowskis pasiūlė surengti referendumą dėl daugiamandačių apygardų panaikinimo, partijų finansavimo iš valstybės biudžeto sistemos pertvarkos bei mokesčių reformų, pagal kurias visi teisines abejones keliantys atvejai sprendžiami mokesčių mokėtojų naudai. Pasak jo, tai suteiktų galimybę rinkėjams nuspręsti dėl reikšmingų klausimų, kurie buvo atidėliojami ilgą laiką. „Turime pažvelgti tiesai į akis ir padaryti išvadas dėl vakarykščio balsavimo“, – po rinkimų sakė dabartinis prezidentas, neslėpdamas, kad siekia įtikti P.Kukizo rėmėjams.

Lenkų politologas Miklosas Mitrovitsas pabrėžia, kad galutinę pergalę greičiausiai pasieks būtent tas kandidatas, kuriam pavyks patraukti P.Kukizo rinkėjus. Nors daugelis jų yra vadinamieji protesto balsai, atmetantys abu tradicinių partijų politikus, kažkokia jų dalis vis dėlto ateis prie urnų per antrąjį turą, vyksiąntį gegužės 24-ąją.

Pats roko muzikantas, džiaugdamasis ypač sėkmingu pasirodymu, pabrėžė nepalaikysiantis dabartinio prezidento B.Komorowskio. „Tikrai neparemsiu žmogaus, kuris tik sustiprins Piliečių platformos dominavimą, – tvirtino P.Kukizas. – Mes laimėsime rudenį, mes pakeisime Konstituciją, mes grąžinsime Lenkiją jos piliečiams.“

Analitikai taip pat pabrėžia, kad dar niekada Lenkijos istorijoje šiauriniai ir vakariniai šalies regionai, kurie pastaraisiais metais paprastai palaiko Piliečių platformą, nebalsavo taip pasyviai. Geografinė takoskyra Lenkijos politikoje išlieka itin ryški: pietiniai ir rytiniai šalies regionai tradiciškai palaiko dešiniuosius, o vakarinės ir šiaurinės valstybės vietovės anksčiau aktyviai rėmė buvusius komunistus, dabar – centro dešinės Piliečių platformą.

62 metų amžiaus B.Komorowskis šalies vadovu tapo po Smolensko tragedijos 2010-aisiais, per kurią žuvo 96 Lenkijos valstybės elito atstovai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis. Tuo metu B.Komorowskis buvo Lenkijos Seimo pirmininkas, prieš tai ėjo gynybos ministro pareigas. 2010 m. prezidento rinkimuose jis nedidele persvara nugalėjo žuvusio prezidento brolį, Teisės ir teisingumo partijos lyderį Jaroslawą Kaczynskį.

Po silpnesnio, nei tikėtasi, pasirodymo B.Komorowskis nusprendė aktyviau įsitraukti į rinkimų kampaniją. Iki tol atsisakydavęs dalyvauti politiniuose debatuose, po nesėkmės pirmajame ture prezidentas patvirtino, kad du kartus susigrums su A.Duda tiesioginiame eteryje.

Mažiau pažįstamas A.Duda – 42 metų advokatas, baigęs Krokuvos Jogailos universitetą. 2006–2007 m. buvo valstybės sekretorius Teisingumo ministerijoje, prezidento L.Kaczynskio kanceliarijos sekretorius, 2014-aisiais buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau A.Duda yra aktyvus ES kritikas, pasisako prieš eurą, dirbtinį apvaisinimą, aktyviai kritikavo Lenkijoje prieš mėnesį ratifikuotą Stambulo konvenciją, skirtą kovoti su smurtu prieš moteris.

„Laimėjau pirmąjį turą, nes žmonės tikisi, kad Respublika bus sutvarkyta. Pradėkime kalbėti apie rimtus klausimus“, – po rezultatų paskelbimo sakė A.Duda. Teisės ir teisingumo partijos kandidatas taip pat pabrėžė esąs pasirengęs svarstyti P.Kukizo siūlymą parlamento rinkimuose palikti tik vienmandates apylinkes.

Lenkijoje, panašiai kaip Lietuvoje, vykdomoji valdžia yra sukoncentruota premjero rankose, o prezidentas turi svaresnį žodį užsienio politikos, gynybos ir saugumo klausimais, taip pat gali vetuoti kai kuriuos Seimo sprendimus. Būtent saugumo ir gynybos politikos aspektus per blankią rinkimų kampaniją labiausiai ir pabrėžė šiandieninis šalies vadovas, priešingai nei kone visi kiti dešimt kandidatų, žarsčiusių pažadus apie būsimas socialines reformas, mokesčius ir kitas vidaus politikos sritis.

Piliečių platforma valdo Lenkiją nuo 2007-ųjų ir iki šiol tvirtai laikė savo pirmaujančias pozicijas. Situacija pasikeitė partijos lyderiui ir įkūrėjui Donaldui Tuskui tapus Europos Vadovų tarybos pirmininku. Jį premjero poste pakeitusiai Ewai Kopacz nepavyko užsitikrinti lygiaverčio populiarumo ir autoriteto.

Nepaisant to, kaip baigsis Lenkijos prezidento rinkimai, ne itin sėkmingas B.Komorowskio pasirodymas pirmajame ture gali tapti signalu, kad šalyje per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus galima tikėtis dar didesnių politinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos visam regionui.

 

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas Andžejus Pukšto.

VEIDAS: Kokios priežastys, jūsų manymu, lėmė mažai pažįstamo politiko A.Dudos sėkmę pirmajame Lenkijos prezidento rinkimų ture?

A.P.: Negali sakyti, kad jis visiškai nepažįstamas, nors ir nėra iš pirmo ešelono politikų. Jis daug metų dirbo su prezidentu L.Kaczynskiu, yra Europos Parlamento narys. Pasirinkti gerokai jaunesnį A.Duda konservatorių kandidatu buvo protingas J.Kaczynskio žingsnis, kuris tikrai pasiteisino. Jį pavyko puikiai išreklamuoti, jis keturiasdešimtmetis, taigi šiek tiek tinka ir jaunimui, ir vyresnei kartai.

Yra ir dar bent keletas šios sėkmės priežasčių. Visų pirma konservatoriai turi vadinamąjį geležinį, pastovų elektoratą, kuris nuolat eina balsuoti. Jeigu aktyvumas per rinkimus yra mažas, tai dažniausiai lemia konservatorių pergalę. Taip ir atsitiko šiuose rinkimuose. Prezidento B.Komorowskio šalininkai pasitikėjo priešrinkiminėmis apklausomis, kurių dauguma pranašavo jo pergalę jau per pirmąjį turą, o rinkimuose nuosekliau dalyvavo konservatorių rinkėjai.

Antra priežastis – B.Komorowskis turėjo kuo pasigirti, jo pirmoji kadencija tikrai buvo nebloga, ypač daug nuveikta užsienio politikos srityje, stiprinant saugumą ir gynybą. Jis šiek tiek užmigo ant laurų ir pernelyg pasyviai elgėsi per rinkimų kampaniją.

VEIDAS: Kokios idėjos dominavo vykstant prezidento rinkimų kampanijai? Kokios pagrindinės takoskyros tarp A.Dudos ir B.Komorowskio pažiūrų?

A.P.: Rinkimų kampanija buvo vangi ir niūri, daugiausia dėl B.Komorowskio pasyvumo. Pagrindinė takoskyra visų pirma yra užsienio politikoje. Lenkijos konservatoriai – gerokai euroskeptiškesni nei, tarkime, Lietuvos konservatoriai ar valdančioji Piliečių platforma. Pagrindiniu Lenkijos užsienio politikos partneriu jie mato JAV. Kitas svarbus punktas – Lenkijos konservatoriai akcentuoja Rusiją kaip pagrindinį priešą ir varžovą tarptautinėje arenoje. Tai jie daro kur kas aktyviau nei B.Komorovskis ar Piliečių platforma.

VEIDAS: Kokių Lenkijos politikos pokyčių galima tikėtis vieno ar kito kandidato pergalės atveju?

A.P.: Dabartiniai valdantieji jau išbuvo beveik dvi kadencijas, o tai retenybė, kad dauguma nesikeičia taip ilgai. Reikia nepamiršti, kad rudenį vyks parlamento rinkimai, ir visų politikų dabar laukia nerami vasara, nes šie rinkimai buvo savotiškas šaltas dušas. Piliečių platforma, pasirodo, nėra tokia stipri, kaip galėjo atrodyti, ir jos laukia dideli darbai. Tačiau reikia pabrėžti, kad ji jau paliko savo pėdsaką Rytų ir Vidurio Europos istorijoje, nes jos partijos kūrėjas ir lyderis Donaldas Tuskas tapo ES prezidentu. Ar ji dar turi jėgų trečiai vyriausybės kadencijai, dar kartą turėti savo prezidentą, netrukus pamatysime.

O abu kiti kandidatai tikrai nėra radikalūs, jie prognozuojami, o jų požiūriai labiausiai išsiskiria užsienio politikos srityje. Jei kalbėtume apie vidaus politiką, konservatoriai yra tam tikras kraštutinių socialinių pasiūlymų ir intensyvaus bendradarbiavimo su Katalikų bažnyčia mišinys.

VEIDAS: Rinkimai buvo neįtikėtinai sėkmingi ir roko muzikantui P.Kukizui. Kaip jam pavyko surinkti net 20 proc. balsų?

A.P.: Tai šaltas dušas visiems, rodantis, kad Lenkijos politikoje yra dar daug blogybių. Apie kokią brandą galime kalbėti, jei čia tebelieka vietos populistams: prieš šešerius septynerius metus šią terpę užėmė ultrakatalikiška Lenkijos šeimų lyga, dar anksčiau tai buvo Andrzejaus Lepperio „Savigyna“, kuri akcentavo žemės ūkio rėmimą. P.Kukizas daugiausiai paramos sulaukė tarp jaunimo, tačiau jis nieko ypatingo nesiūlė, vienintelis jo koziris, kuriuo buvo nuolat mojuojama, – parlamento rinkimų sistemos keitimas. Jis siūlė atsisakyti balsavimo už partinius sąrašus ir palikti tik vienmandates apylinkes. Be abejo, jis nuolat akcentavo ir tai, kad iš esmės laužys nustatytą politinę sistemą.

VEIDAS: Lenkijos politikoje šiandien varžosi dešinieji ir dar dešinesni, o kairiųjų, atrodo, iš viso nėra. Kas turėtų įvykti, kad ši situacija pasikeistų?

A.P.: Paskutinė nesėkmė Lenkijos kairiesiems bus rudens parlamento rinkimai. Ir kai bus pasiektas dugnas, tikriausiai bus bandoma kažkaip atsikelti. Tačiau, kaip juokavo kai kurie komentatoriai, ko gero, ir tos paskutinės vinies į karstą jau nebus kam įkalti, nes Lenkijos kairė yra visiškai susiskaldžiusi ir priėjusi išnykimo ribą.

To priežastys panašios daugelyje Vidurio Europos valstybių: prieš 10–12 metų sėkmingai veikusi socialdemokratų partija buvo susikūrusi buvusių komunistų partijos funkcionierių pagrindu ir su socialdemokratine ideologija neturėjo daug bendro. Senoji karta, jaučianti nostalgiją socialistiniams laikams, pamažu nyksta, o jaunimui tai, ką siūlo transformavęsi buvę komunistų veikėjai, nėra patrauklu. Todėl reikia kurti naują, europietišką kairę, kuri visiškai atsiribotų nuo praeities. Tokių požymių po truputį randasi, bet jų galima daugiau pastebėti intelektualų sluoksniuose. Pavyzdžiui, yra toks žurnalas „Krytyka Polityczna“, kuriame daug jaunų politologų, istorikų, sociologų bando apie tai diskutuoti. Tačiau jie dar neturi vizijos, kaip iš elitinių salonų tas idėjas paskleisti po kraštą. Tai gali įvykti po trejų ketverių metų.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

Nelygi Krymo totorių kova

Tags: , ,


Scanpix

Tebeaidint šūviams Rytų Ukrainoje, prieš daugiau nei metus Rusijos aneksuotas Krymas pamažu grimzta į ramią užmarštį: net drąsiausi optimistai nebedrįsta svajoti, kad šiandieninė padėtis greitai gali pasikeisti. Bet savąją kovą regione dar priversti kovoti Krymo totoriai, kurių laisvę iš lėto smaugia naujieji pusiasalio šeimininkai.

Rusijos ir Krymo totorių konfliktai nėra naujiena istorijos tėkmėje. Būtent Rusijos imperatorė Jekaterina II panaikino tris šimtmečius gyvavusią Osmanų imperijos vasalinę valstybėlę – Krymo chanatą ir pradėjo šio itin vaizdingo ir ypatingą geografinę vietą užimančio pusiasalio rusifikaciją. Daugelis vietinių totorių buvo priversti pasitraukti į Turkiją. Rusijos revoliucijos kovų įkarštyje Krymas buvo tapęs vienu karščiausių bolševikų ir baltagvardiečių kovos taškų, ir vietiniai totoriai jau tada pateko į Vladimiro Lenino nemalonę. „Kryme šiuo metu yra šimtai tūkstančių buržuazijos atstovų. Mes juos paimsime, padalinsime, pavergsime ir suvirškinsime“, – 1920 m. rašė jis.

Tragiškiausias Krymo totorių istorijos puslapis atsivėrė 1944-ųjų gegužės 18-ąją. Stalino, kuris visą pusiasalyje likusią tautinę grupę, kaip kolaboravusią su naciais, paskelbė valstybės priešais, įsakymu visi 230 tūkst. Krymo totorių, arba 44 tūkst. šeimų, buvo ištremta į Centrinę Aziją ir Sibirą. Beveik pusė jų mirė pačios operacijos metu, net nepasiekę jiems numatytų tremties vietų.

Minint ukrainiečių susivienijimo su Rusijos imperija 300 metų jubiliejų, tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas Krymo pusiasalį padovanojo Ukrainai. Tuo metu tai tebuvo simbolinė teritorinė priklausomybė, nes nė vienas reikšmingas sprendimas bet kokiu atveju neapsieidavo be Maskvos įsikišimo, tačiau situacija pasikeitė žlugus SSRS, kai Krymas ir liko jau nepriklausomos Ukrainos sudėtyje. Tiesa, 1991-aisiais buvo surengtas referendumas dėl Autonominės Krymo respublikos sukūrimo, kuriame 94 proc. pusiasalio gyventojų pasisakė „už“.

„Perestroikos“ atlydžio metais Krymo totoriams, tikriesiems pusiasalio gyventojams, pagaliau buvo leista sugrįžti į gimtąsias žemes. Daugelis taip ir padarė. Net ir atradę užimtus savo namus, totoriai vis gausiau kėlėsi atgal į Krymą. 2001 m. Ukrainos gyventojų surašymo duomenimis, pusiasalyje gyveno 245 tūkst. totorių. Dabar jų suskaičiuojama apie 300 tūkst., arba per 13 proc. šiandienino Krymo gyventojų.

Nepriklausomos Ukrainos ir totorių santykiai toli gražu nebuvo rožėmis kloti. Prieš keletą metų daugiau nei 4 tūkst. totorių pasirašė kreipimąsi į Jungtines Tautas, kuriame buvo pabrėžiama, kad Ukraina neatkuria deportacijų metu prarastų teisių į turtą, pašalino Krymo totorių kalbą iš viešosios erdvės, skundžiamasi nelygybe teismuose, ieškant darbo, problemomis švietimo srityje. Be to, Ukrainos valdžia totorius prilygino kitiems iškeldintiems gyventojams – vokiečiams, graikams, armėnams, nors patys totoriai save laiko vietiniais gyventojais. O tai yra kita tarptautinės teisės kategorija: tokį statusą Krymo totoriams Ukrainos Rada suteikė jau tik praradusi Krymą.

Tačiau totorių padėtis dar labiau pablogėjo po pernai kovą įvykdytos pusiasalio aneksijos. Iškart po jos Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija privalo atlikti visus būtinus politinius ir teisinius veiksmus, reikalingus užbaigti Krymo totorių reabilitacijai ir atkurti jų teisėms. „Gerbiame visų Kryme gyvenančių tautybių žmones“, – pabrėžė Rusijos vadovas.

Dar iki „referendumo“ dėl prisijungimo prie Rusijos V.Putinas ir Krymo totorių lyderis Mustafa Džamilevas valandą kalbėjosi telefonu, o totorius viena po kitos lankė įvairios delegacijos iš Rusijos. Tačiau jau netrukus V.Putino pažadai ir veiksmai pradėjo gerokai skirtis.

Krymo totoriai ignoravo regiono aneksiją įteisinantį referendumą. Nors oficialioji Maskva pranešė, kad jame dalyvavo 83 proc. vietos totorių, jų lyderiai pateikia visai kitokius skaičius. Pasak M.Džemilevo, balsavime dalyvavo daugiausiai trečdalis. Totoriai praktiškai nedalyvavo ir rugsėjį vykusiuose regioniniuose bei savivaldos rinkimuose.

Rusijos atsako ilgai laukti nereikėjo. Krymo totorių savivaldos organo „Mejlis“, ant kurio būstinės Simferopolyje iki pat rugsėjo plevėsavo Ukrainos, o ne Rusijos vėliava, vadovui Refatai Chubarovui ir minėtam M.Džemilevui naujoji valdžia penkeriems metams uždraudė įvažiuoti į Krymą. Dabar jie prieš savo valią gyvena Kijeve. Abiem uždrausta atvykti dėl „ekstremistinio elgesio“. R.Chubarovas apskundė šį sprendimą Strasbūro žmogaus teisių teismui, tačiau naudos iš to nėra daug.

2014-ųjų gegužės 18-ąją naujoji pusiasalio valdžia uždraudė Simferopolio centre minėti 70-ąsias Krymo totorių deportacijos iš gimtinės metines. Tą dieną totoriai paprastai minėdavo itin vieningai ir gausiai. Draudimas įvestas dėl esą pavojingo renginio pobūdžio.

Naujoji Rusijos valdžia uždraudė daugelį totorių knygų, tarp kurių pateko ir rusiškas Korano vertimas. Jos įvardytos kaip „religinis ekstremizmas“. Tarp neleistinų raštų pateko ir M.Džemilevo, kuris kaip disidentas daugelį metų praleido sovietiniuose lageriuose, knygos. Netrukus smogta ir nepriklausomai totorių žiniasklaidai: uždaryta naujienų agentūra QHA, laikraštis „Avdet“, žurnalas „Yildiz“, net ir vaikams skirtas leidinys „Armanchikh“. O šių metų balandį po ilgo spaudimo galiausiai uždaryta ir vienintelė nepriklausoma totorių televizija ATR, kuri vienintelė regione atvirai kritikavo Rusijos įvykdytą aneksiją ir nepalankiai vertino naująją pusiasalio valdžią.

Kaip ir kiti vietiniai žiniasklaidos kanalai, ATR privalėjo kreiptis į Rusijos institucijas, kad gautų licenciją. Kaip sakė televizijos įkūrėjas Lenuras Isliamovas, keturi televizijos prašymai pratęsti licenciją buvo atmesti dėl įvairių techninių priežasčių. „Mums nesuteikė licencijos, nes nė vienas pareigūnas negali garantuoti, kad eteryje neparaginsime žmonių kažką daryti“, – sakė L.Isliamovas, prilygindamas šį sprendimą deportacijai.

Krymo vadovas Sergejus Aksionovas į tai atšovė, kad televizija sąmoningai pateikė dokumentus su klaidomis, siekdama išprovokuoti konfliktą.

Rusijai okupavus Krymą, prasidėjo ir paslaptingi totorių aktyvistų dingimai bei žudymai. Pernai kovą buvo areštuotas ir po dviejų savaičių rastas nužudytas Rešatas Ametovas, gegužę be žinios dingo Leonidas Koržas, Seiranas Zinedinovas ir Timuras Šaimardanovas, rugsėjį specialiosios tarnybos sulaikė Islyama Džeparovą bei Džebdetą Islyamovą ir išgabeno nežinoma kryptimi. Nei šių žmonių, nei pagrobėjų niekam nepavyko surasti. Iš viso per daugiau nei metus be žinios dingo keturiolika Krymo totorių, ir šie dingimai nesulaukė jokio teisėsaugos dėmesio.

R.Chubarovas yra sakęs, kad Maskva greičiausiai mėgins pakartoti Čečėnijos scenarijų ir Kryme – bandys tarp totorių surasti antrąjį Ramzaną Kadyrovą, kuris galėtų prižiūrėti savo neramius tautiečius naudodamas jėgą arba pasitelkdamas pinigus ir taip užtikrinti jų lojalumą.
Europos Sąjungos žmogaus teisių komisaras Nilas Muižniekas, apsilankęs Kryme 2014 m. rugsėjį, savo ataskaitoje pabrėžia, kad totorių mečetės, mokyklos, bendruomenės centrai, net privatūs namai be jokių priežasčių buvo apieškoti Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, siekiant rasti „ekstremistinių apraiškų“. Rusijos saugumas darė kratas totorių politinių, visuomeninių veikėjų, verslininkų namuose ir biuruose. Daugelis jų paliko pusiasalį – išvyko į Turkiją arba Ukrainą.

Maskvoje buvo pasigirdę siūlymų ir „deturkifikuoti“ Krymą, pakeičiant pusiasalio ir pagrindinių miestų pavadinimus graikiškais. Krymas taptų Taurida, Kerchas – Pantikapajonu ir pan. Kaip pabrėžia Rusijos opozicijos veikėjas istorikas Vladimiras Ryžkovas, Krymas šiandien tapo rimčiausio etninio konflikto Rusijoje vieta. Pasak jo, tokia vieta yra ne Čečėnija ar imigrantų gausiai apgyvendinti Maskvos ir Sankt Peterburgo priemiesčiai, bet būtent Krymas, kuriame gyvenantys totoriai turi ilgas nesmurtinio pasipriešinimo tradicijas. Dar 1969-aisiais penki totorių disidentai Maskvoje iškėlė plakatus, reikalaudami jų tautiečiams leisti sugrįžti į gimtinę. Jiems pavyko išstovėti nesulaikytiems septynias minutes – gana įspūdingas rezultatas to laikmečio totalitarinės sistemos forposte.

Geriausiai šiandieninę Krymo padėtį iliustruoja šių metų sausį paskelbtas „Freedom House“ įvertinimas, kuriame regiono laisvės indeksas vertinamas šešiais su puse iš septynių galimų balų, kai vienetas yra aukščiausias įvertinimas, o septynetas – žemiausias.

Krymo totoriai kol kas turi tik vieną užtarėją – jų teisių klausimą nuolat primenančią Turkiją. Užsienio reikalų ministras  Mevlutas Cavusoglu, balandį viešėdamas Vilniuje, pasmerkė totorių persekiojimą ir žadėjo į Krymą siųsti stebėjimo misiją. „Situacija Kryme  nepriimtina. Krymo žmonės ir ypač Krymo totoriai yra persekiojami, o jų teisės pažeidžiamos“, – sakė ministras, pabrėždamas, kad Turkija, nors ir neprisidėjusi prie ES sankcijų Rusijai, niekada nepripažins aneksuoto Krymo Rusijai. Po aneksijos keli tūkstančiai Krymo totorių persikėlė gyventi į šią kultūriškai giminingą valstybę.

Tačiau dauguma Krymo totorių dar kartą palikti savo gimtųjų kraštų neplanuoja ir žada pasilikti, net jei naujoji administracija mėgins sudaryti jiems vis labiau nepakeliamas sąlygas. Savo kalboje Europos Parlamente R.Chubarovas pabrėžė raginantis visus totorius likti Kryme ir kovoti dėl savo teisių. „Po 2014-ųjų balandžio mes neatmetame jokių Rusijos veiksmų galimybės, net ir ištisų tautų deportacijos“, – pripažino iš užsienio Krymo totorių savivaldos organui „Mejlis“ priverstas vadovauti R.Chubarovas.

O galimybių langas Kryme beveik uždarytas. Po Rusijos aneksijos visi, kurie neišreiškė noro būti užsieniečiais, automatiškai gavo Rusijos pasus. Per tą mėnesį naujosios tėvynės paso atsisakė apie 3 tūkst. žmonių, tarp kurių ir nemaža dalis totorių. Jie turi užsieniečio statusą, todėl jiems reikalingi leidimai gyventi, pradėti verslą, jie neturi teisės į nemokamą vaikų mokslą ar medicinos apsaugą. Krymo valdžia gali nesunkiai juos deportuoti už menkiausią pažeidimą. Na, o visi kiti neišvengiamai tapo naujosios tėvynės piliečiais.

Du karus Čečėnijoje kariavusi Rusija žino neišspręstų vidinių tautinių konfliktų kainą: jie ne tik keičia prezidentus, bet ir buvo viena pagrindinių SSRS žlugimo priežasčių. O to juk šitaip gailisi šiandieninis Rusijos politinis elitas. Todėl Krymo totorių laukia dar vienas nelengvas jų istorijos etapas.

Dovaidas Pabiržis

 

Krymo totoriai

Tiurkų tautų grupei priklausanti tauta, musulmonai sunitai. Kalba Krymo totorių kalba.

Kaip tauta susiformavo Krymo chanato laikais, XV–XVIII a.

1783 m. Krymo chanatą prisijungė Rusijos imperija, prasidėjo regiono rusifikacija, daugelis vietinių totorių išvyko į Turkiją.

Po ilgų bolševikų ir baltagvardiečių kovų Krymas tapo SSRS dalimi. Jau netrukus vykdant kolektyvizaciją kilo badas, per kurį žuvo 100 tūkst. totorių.

1944 m. Krymo totoriai buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais ir 1944 m. gegužės 18-ąją per kelias dienas ištremti iš pusiasalio. Apie 40 proc. Krymo totorių per operaciją žuvo.

„Perestroikos“ laikais totoriams leista sugrįžti, per paskutinius XX a. dešimtmečius į gimtinę parvyko apie 250 tūkst. totorių.

2014 m. kovą Krymo pusiasalį aneksavo Rusija.

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...