Scanpix

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

BFL

Pastarieji savivaldos rinkimai buvo itin sėkmingi Liberalų sąjūdžiui – partija iškovojo Vilniaus ir Klaipėdos merų postus, o turimą savivaldybių tarybų mandatų skaičių daugiau nei padvigubino. Jei nesustos sėkmės kelyje, labai realu, kad kitąmet liberalai dalyvaus formuojant Vyriausybę ar net pelnys premjero postą. Galbūt jų  laukia pergalė 2019-ųjų prezidento rinkimuose? Apie liberalią politikos kryptį „Veidas“ kalbasi su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

VEIDAS: Kokius regite svarbiausius Lietuvos iššūkius, su kuriais artimiausiu metu reikės susidurti?

E.M.: Numeris vienas, be jokios abejonės, yra mūsų demografija. Per pastarąjį dešimtmetį, įvertinus mūsų didelius emigracijos srautus ir sulėtėjusį gimstamumą, akivaizdžiai einame į senstančių valstybių gretas. Ilgainiui tai labai atsilieps šalies raidai ir ekonomikai. Jau dabar kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose Lietuvos regionuose turime absoliučiai kritinę situaciją dėl santykio tarp dirbančiųjų ir tų, kurie gauna išmokas iš valstybės. Visos politinės partijos yra pasirašiusios susitarimus dėl nacionalinio saugumo, dėl gynybos, taigi jos turi rasti ir politinės valios susitarti dėl esminio tikslo – kaip mums per penkerius, dešimt ar penkiolika metų pasiekti, kad gyventojų mažėjimas sustotų, o ilgainiui jų pradėtų daugėti.

Turime užprogramuotą problemą, kurią vis po truputį stumiame į priekį, naudodamiesi ir naryste Europos Sąjungoje, – gauname papildomų investicijų, bet  2020-aisiais šis dalykas baigsis. Jei „neperlaušime“ tokios situacijos, laukia labai niūrios prognozės – valstybė tiesiog nebebus pajėgi surinkti tiek pinigų, kiek reikia jos įsipareigojimams vykdyti, o skolinimosi padėtį mes taip pat puikiai žinome.

Santykinai mūsų skola ES kontekste nėra labai išsiskirianti, bet jei skolinsimės, nebus tvaraus ir stabilaus ekonomikos vystymosi. Todėl tikslas labai aiškus – gimstamumo didėjimas, tam tikrų imigracijos įstatymų tobulinimas, kas leistų į šalies darbo rinką įsilieti daugiau užsienio piliečių ir pritraukti atgal į Lietuvą dalį emigrantų, sukuriant jiems čia orias ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Jei nebebus žmonių – nebebus nei ko saugoti, nei kam valstybę vesti į priekį.

VEIDAS: Tarp rinkėjų, balsavusių per pastaruosius savivaldos rinkimus, 49 proc. buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, o vos 17 proc. – jaunesni nei 35-erių. Lietuvos ministrų amžiaus vidurkis yra 55 metai, o, pavyzdžiui, Estijos ministrų – 41 metai. Jūsų manymu, kodėl Lietuvos politikoje iki šiol dominuoja vyresniųjų karta, o jaunesnieji lieka antrame plane?

E.M.: Priežastys įvairios – psichologinės, kultūrinės, gal net religinės. Esame labiau hierarchinė visuomenė, paremta autoritetu. Tai kartais persismelkia į pačias įvairiausias mūsų visuomeninio gyvenimo sritis. Antra priežastis – ir mūsų politinės partijos: jos neturi sukūrusios aiškių procedūrų, kaip pritraukti jaunų žmonių. Nėra sisteminio požiūrio, viskas daroma taip – išėjau į gatvę ir pradėjau ieškoti jauno žmogaus, nes dabar reikia atsinaujinti, atsijauninti, kaip madinga sakyti pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje. Taip diskredituojama pati politinė idėja.

Trečia, tai iš dalies užkoduota ir pačioje visuomenės pasąmonėje, kai rinkimuose aktyviau dalyvauja vyresni žmonės, labiau jausdami pareigą, o iš dalies ir patys labiau priklausydami nuo valstybės politikos. Dažnai atsitinka taip, kad jiems pritrūksta pasitikėjimo jaunesniais politikais. Jie yra labiau linkę rinkti savos kartos politikus, nes labiau juos mentališkai atpažįsta ir susisiekia tais pačiais kodais. Tam tikra tendencija, kad vis daugiau jaunesnių, jau nepriklausomybės metais subrendusių žmonių ateina į rinkimus, yra, bet tas skaičius didėja labai lėtai. Negaliu piešti visko blogomis spalvomis, matau pozityvo, spręsdamas pagal pastaruosius savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.

VEIDAS: Europoje, ypač Europos Sąjungoje, dažnai kalbama apie politinės lyderystės krizę: trūksta asmenybių, kurios galėtų prisiimti atsakomybę, įgyvendinti reformas, imtis ryžtingų sprendimų. Taip aiškinama vangi reakcija į karą Ukrainoje, užsitęsusi ekonominė krizė. Kaip vertinate politinę lyderystę Lietuvoje?

E.M.: Sakyčiau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sėkmingas ir geras lyderystės pavyzdys, įvertintas ne tik aukštu reitingu, bet ir ES politinio elito nuomone. Taigi turime sektiną pavyzdį. Bet akivaizdu, kad vien Prezidentės neužtenka, akys krypsta į Vyriausybę ir ministrus. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet ypač po to, kai iš jos pasitraukė Valentinas Mazuronis ir Vytenis Andriukaitis, ji atrodo kaip pati blankiausia Vyriausybė iš visų šešiolikos buvusių, stokojanti ryškių asmenybių, lyderių, žmonių, gebančių įtikinti savo idėja, „užkurti“ ja kitus žmones, burti komandą jai įgyvendinti, pagaliau bent turinčių tą idėją. Vykdomojoje valdžioje neturime ryškių asmenybių, kurios galėtų vienoje ar kitoje srityje daryti didelius darbus, skatinti proveržį, formuluoti ambicijas.

VEIDAS: Ar daugiau tokių žmonių matote opozicinėse partijos?

E.M. Lyderius reikia auginti, jų nerasi Bernardinų parke ar tiesiog išėjęs į gatvę. Kultūroje, žurnalistikoje, versle yra žmonių, kurie šiandien nenori tapatintis su politika ir savo stiprias savybes naudoja tik profesinėje veikloje. Partijų ir politikų užduotis yra prieiti prie šių žmonių, įkvėpti juos, kad jie kartu eitų į Vyriausybes, dalyvautų rinkimuose. Nekalbu apie kažkokius vienkartinius legionierius, kurie pasisamdomi ir sąraše „praveda“ daugiau žmonių, nors su ideologija neturi nieko bendro. Kalbu apie įvairių sričių autoritetus, kurie šiandien dėl įvairiausių priežasčių nedalyvauja politikoje, suvokdami ją kaip tam tikrą blogį ir nenorėdami susiteršti savo autoriteto. Jei prieš 10 ar 15 metų regione kalbindavai vietinį gydytoją ar mokytoją dalyvauti politikoje, būdavo nepalyginti lengviau nei dabar. Tai yra tam tikra problema.

VEIDAS: Liberalizmas ir liberalios partijos Europoje beveik niekur nedominuoja, dažniausiai užimdamos tam tikrą nišinę vietą. Jeigu žiūrėsime į pokomunistines valstybes, su Estijos išimtini, čia jos taip pat beveik niekur nėra populiarios. Ar tikite, kad Lietuvoje liberalizmas gali tapti dominuojančia ideologija ir sėkmės receptu?

E.M.: Turime įvertinti, kad XXI amžiuje ideologijos niveliuojasi ir tai nėra XIX a. tradicinių ideologijų politinis diskursas. Vien buvimas ES mus jau tam tikra prasme rėmina, nes yra bendros vertybės, priimtinos ir liberalui, ir socialistui, ir konservatoriui. Nepaisant to, manau, kad kultūrinis ir politinis liberalizmas turi savo vietą tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Liberalų šansai artimiausiems keliems dešimtmečiams įsitvirtinti Lietuvos politinėje sistemoje – visai neblogi: keičiasi kartos, nueina sovietiniu laikotarpiu užaugusi karta. Ateina žmonės, kurie turi inovatyvesnį, modernesnį matymą, kitą tolerancijos laipsnį, kitas vertybes.

Be to, jei žiūrime į pokomunistines šalis, nereikėtų užmiršti Lenkijos, kurioje stiprių kairiųjų neliko, o su tam tikromis priemaišomis Donaldo Tusko partija yra ant liberalių nuostatų sukurta politinė jėga. Tad ir Lietuvoje liberalams yra galimybių ne tik įsitvirtinti, bet ir tam tikram laikotarpiui prisiimti atsakomybę už valstybės raidą.

Po Sąjūdžio Lietuvos visuomenė buvo labai poliarizuota, tai iš esmės nuvedė prie dvipartinio modelio formavimosi. Tik nuo 2000-ųjų atsirado naujų politikos idėjų, pradėjo formuotis nuosaikaus pliuralizmo sistema su penkiomis šešiomis partijomis. Tokį ir matau Lietuvos kelią. Jei dar sugebėtume priimti tokius paprastus sprendimus, kaip internetinis balsavimas, sutvarkytume dvigubos pilietybės reikalus, liberalams atsirastų dar didesnė niša.

VEIDAS: Lietuvos politikoje susidariusi situacija, kai dešinieji sudaro koalicijas su dešiniaisiais, o kairieji – kone su visais likusiais. Taip nutinka, kad kairiesiems daugumą sudaryti tampa daug lengviau. Kaip ši situacija gali pasikeisti?

E.M.: Centro dešinės flangas turi tam tikrą struktūrinę problemą – yra tik dvi stiprios jėgos, todėl per rinkimus jos turi pasirodyti itin gerai, kad įgytų teisę formuoti Vyriausybę. Svarbu, kad TS-LKD pirmininko rinkimai sustiprintų partiją. Su ja turime glaudų ryšį, kai kalbame apie ekonominę politiką, ir ne tokį glaudų, kada kalbame apie toleranciją, žmogaus teises ir pasaulėžiūrą. Manau, kad per 2016 m. Seimo rinkimus silpnės populistinių partijų rezultatai. Matau galimybę, kad liberalams ir konservatoriams nereikėtų peštis dėl panašių rinkėjų, kurių tiesiog nėra tiek daug, bet galbūt vertėtų pabandyti patraukti žmones regionuose, išplėsti savo elektorato bazę – nebūtinai atiduoti juos kažkokioms vienkartinėms partijoms ar judėjimams. Galimybė yra ir stiprėjančios žaliųjų ir valstiečių politinės jėgos, kurios būtų puikus partneris centro dešinėje.

VEIDAS: Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gana vieningai sutarta dėl valstybės prioritetų ir krypčių: kaip galima spartesnė integraciją į ES ir NATO. Antrasis dešimtmetis stokojo tokios bendros vizijos, o dėl strateginių projektų įgyvendinimo buvo daugiau nesutarimų nei aiškumo. Kokią tokio pobūdžio viziją matytumėte ateinančiam dešimtmečiui ir kaip galima labiau sutarti dėl strateginių dalykų?

E.M.: Jei vertinsime pastaruosius penkerius metus, svarbiausias buvo energetinės nepriklausomybės įtvirtinimas. Tai iššūkis, kuris savo politine ambicija gal ir negali prilygti stojimui į NATO bei ES, bet vis tiek buvo ir tebėra labai svarbus. Kai ką šioje srityje pavyko padaryti, kai ko, ypač kalbant apie atominę elektrinę, ne. Laikmetis taip pat diktuoja savo iššūkius. Geopolitinė situacija aplink mus ir karas Ukrainoje verčia keisti prioritetus ir perskirstyti valstybės resursus. Iš to atsiranda ilgalaikiai susitarimai dėl nacionalinio saugumo politikos, ir jie nėra kažkur stalčiuje, o pradeda veikti, skiriant daugiau lėšų mūsų gynybai. Tai yra ne politikų ar visuomenės sukurtas, o iš išorės primestas tikslas.

Jei kalbame apie ateitį, manau, jog anksčiau labai rūpinomės valstybe kaip organizacija – kad ji įsilietų ir būtų visuotinai pripažinta ES bei NATO, bet spręsdami šiuos tikslus sumažinome dėmesį ar kai kur ir visai ignoravome žmogaus savijautą bei gyvenimo kokybę. Atsirado vadinamosios dvi Lietuvos, socialinė atskirtis, dideli emigracijos skaičiai, visuomenėje pastebime daug neapykantos ir agresijos. Užduotis iki 2030-ųjų, šalia minėtų demografinių iššūkių, yra vakarietiškos pilietinės bendruomenės, paremtos laisvu savikritišku ir kritiškai gebančiu mąstyti žmogumi su oria gyvenimo kokybe, galimybe reikštis, mažesnio valstybės reguliavimo atmosfera, kūrimasis. Tai didelis iššūkis. Valstybė kaip struktūra ir organizacija šiandien yra nuėjusi teisingu keliu ir atsidūrusi teisingoje vietoje – dabar reikia, kad žmonės toje valstybėje irgi jaustųsi taip pat gerai.

VEIDAS: Jeigu reikėtų įvardyti pagrindinius Lietuvos progreso ir sėkmės stabdžius, kokie jie būtų?

E.M.: Baimė, stereotipai, nepasitikėjimas savimi, ambicijų nebuvimas, lyderystės stoka. Bet visa tai eina iš mūsų šiek tiek sužeisto mentaliteto.

VEIDAS: Kalbate apie individą, o jeigu kalbėtume apie valstybę, kaip funkcionuojančią sistemą?

E.M: Atsakymas banalus: tolesnis valstybės gyvenimas yra patikėtas žmonėms, kurie turi per mažai ryžto ir yra per daug pilki. Turime tam tikrą disonansą: versle matome pakankamai spartų ėjimą į priekį – žmonių, mentaliteto, žinių, kompetencijos požiūriu, o valstybės politikos ir administravimo resursai šiandien yra rankose žmonių, kurių protas nėra visiškai laisvas, kurie gyvena baimėse ir tam tikruose stereotipuose. Esminis dalykas yra daug metų besitęsiantis nepasitikėjimas žmogumi. Kitaip tariant, valdžia visada geriau žino, tiki, kad ji padarys geriau. Taip atsiranda aibės taisyklių, įstatymų, reglamentų, kurie gana giliai veržiasi į žmonių tarpusavio santykius, tam tikra prasme juos gniuždo ir taip didina atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

Dovaidas Pabiržis

L. Balogh nuotr.

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.

Netektys ir prieštaros. Amžinybėn padieniui palydėti du Lietuvos nepriklausomybės vedliai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas, nors abu be baimės kovoję dėl to, ką šiandien turime, – laisvės, ir toje kovoje abu garsėję radikalumu, vis dėlto mąstymo ir politinio veikimo būdu buvo tarsi skirtingos planetos.

Lietuvos byla juos vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, porą kadencijų kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose.

Laikantis principo, kad apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko, apie šią savaitę išlydėtuosius apskritai išeitų pasakoti tik poros dešimtmečių ir dar senesnę jų biografijos dalį. Vis dėlto, lenkiant galvą už jųdviejų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako ir klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į politikos užribį, į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų, gal tiksliau tiktų žodis – juodintųjų, gretas.

Romualdo Ozolo mirtis priminė tai, kas senai primiršta, o jaunosios kartos gal net nežinota. Ir kas šiandien atrodo keista ar net neįtikėtina. R.Ozolas pastaruosius keliolika metų labiausiai buvo girdimas kaip pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas, protestų prieš euro įvedimą ir kitus Lietuvos prioritetus iniciatorius, keistų politinių darinių, tesulaukdavusių tik vos daugiau šalininkų, nei turėjo narių, kūrėjas, galų gale keista buvo jį matyti tokioje politikuojančių personų kompanijoje, kurioje jo intelekto asmenybė, atrodytų, neturėtų ką veikti.

O prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus šis žmogus ir buvo tas tikrasis nepriklausomybės siekio ideologas, sudėliojęs Atgimimo programos stulpus. Nemaža dalis Sąjūdžio pirmeivių nė neabejojo, kad tai jis bus Sąjūdžio lyderis, o paskui gal ir valstybės galva. R.Ozolas anuomet buvo pats didžiausias to meto dėl nepriklausomybės kovojusios visuomenės dalies autoritetas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai – 193 balsus gavo būtent jis.

Taip, daugelis gal net ne visuomet suprasdavo jo filosofinių kalbų gelmę, o kai kas net apskritai nepagaudavo, ką reiškia retų tarptautinių žodžių prisodrinta jo mintis. Bet niekam nekėlė abejonių, kad tai patikimas žmogus, kuris ir žino, kaip valstybei veikti, ir pats nebijo to įgyvendinti. Todėl natūralu buvo, kad R.Ozolas tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru.

Tačiau jo politinė žvaigždė pradėjo leistis. Netrukus niekas nebeprisiminė, kad praktiškai atsitiktinai Sąjūdžio pirmininku tapęs ne R.Ozolas, o prie Sąjūdžio ištakų nestovėjęs Vytautas Landsbergis po pusmečio rotacijos būdu turėjo perleisti vadovo postą kitam – tuo metu mažai kas abejojo, jog R.Ozolui. Tačiau šis ketinimas taip ir liko neįgyvendintas. Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo R.Ozolas jau net nebeišrenkamas į Seimą. Į jį taip ir negrįžta.

Netrukus, protestuodamas prieš savo sukurtos Centro sąjungos jungimąsi su liberalais, jis įsteigia kitą – Centro partiją, bet su ja, kaip ir su kitais politiniais dariniais, kuriuos steigiant dalyvavo, taip ir lieka partinės politikos nuošalėje. Prieš dabartinės kadencijos Seimo rinkimus 2012 m. jis reiškiasi jau kaip judėjimo „Už teisingumą“, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį „Drąsos kelio“ partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus. Dabar nei vienų, nei kitų politiniame žemėlapyje nematyti.

Net legendinis R.Ozolo „Atgimimas“, kurio kiekvieno numerio kažkada buvo laukiama kaip pranašo žodžio, nebeišsilaiko ir 1996 m. tenka jo leidybą perleisti kitiems asmenims, tačiau ir atgimimo, ir „Atgimimo“ dvasia dingo kartu su R.Ozolo  pasitraukimu.

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku?

Kaip teigia signataras Mečys Laurinkus, R.Ozolas visuomet palaikė labai greitą nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Tarp Sąjūdžio žmonių būta daug dvejonių, diskusijų dėl konkretaus laiko, galimos paramos iš JAV, tarptautinės padėties, saugumo ir pan., tačiau R.Ozolas buvo tas, kuris labai kategoriškai reikalavo neužsižaisti diskusijomis ir pradėti rimtą darbą. „Politiniu požiūriu tai labai padėjo pasistūmėti į priekį“, – prisimena M.Laurinkus.

Pasak jo, labai didelė dalis Sąjūdžio programos ir pamatinių jo tikslų yra paties R.Ozolo parašyti tekstai ir jo suformuluotos įvairios idėjos, daugelį kurių vėliau perėmė ir kartais net iki šiol deklaruoja įvairios politinės partijos. Todėl intelektualinis R.Ozolo indėlis neišmatuojamas. Be to, jis visada buvo tas, kuris siekė diskusijos. Nors pats diskutuodavo labai kategoriškai, aštriai, ir atrodė, jog tuoj pat visos diskusijos ir pasibaigs, R.Ozolas siekė požiūrių įvairovės ir stengėsi, kad skirtingos idėjos būtų išsakytos.

„Galima vardyti daug dalykų, bet dar yra ir ypatinga atmosfera. Visas Sąjūdis gyveno tam tikra pirminio ėjimo, intelektualia, proveržio nuotaika, ir iš esmės tai, kad ji tokia egzistavo, yra R.Ozolo nuopelnas“, – sako M.Laurinkus.

Kaip pastebėjo kurį laiką bendroje Sąjūdžio centro frakcijoje dirbęs signataras Rimvydas Valatka, būdamas iš prigimties mąstytojas, R.Ozolas mažiausiai tiko „egzekucijų laiminimui“. Tapęs vicepremjeru jis nerado ir nelabai galėjo rasti sau vietos Vyriausybėje, kuri turėjo spręsti itin sunkius ūkinius ir ekonominius klausimus.

Pasak ilgamečio politiko bendražygio Kęstučio Glavecko, R.Ozolas, kaip filosofas, turėjo labai platų domėjimosi lauką ir toli gražu neapsiribojo viena sritimi. Dialektinis materializmas, Hegelio, Kanto filosofijos žinios suformavo jo išsilaisvinimo, judėjimo, revoliucijos supratimą, kuris labai padėjo tai paversti praktiniais darbais.

„Sąjūdžio įkūrimas yra praktinės filosofijos, pažinimo, laisvės suvokimo dalykas, kurio įgyvendinimui jis praktiškai visą savo gyvenimą ir paskyrė. Tais laikais ne visi jį suprasdavo, žmonės kartais manydavo, kad R.Ozolas yra toks truputį „nuplaukiantis“, bet iš tikrųjų jis buvo galva aukštesnis už kitus. Ypač tai buvo aišku tiems, kurie domėjosi filosofija, kultūra, savęs pažinimu. Tai yra pamatiniai visuomenės dalykai ir šia prasme jis iš tiesų nuo pradžios iki pabaigos buvo filosofas, turintis labai aiškų praktinį protą, kuris buvo nukreiptas į nepriklausomybės ir laisvės siekimą. Savo išmąstytais būdais jis bandė tai įgyvendinti“, – teigia K.Glaveckas.

Tačiau filosofija ir praktinė politika yra gana toli viena nuo kitos nutolusios sritys. Mąstytojai, ideologai ir filosofai būtini pereinamuoju, tautos susitelkimo ir vienybės laikotarpiu, tačiau jau netrukus po reikšmingų sisteminių pertvarkų ateina dažnai skaudžios, klampios ir sudėtingos politinės kasdienybės laikas.

Istorija jau ne kartą parodė, kad revoliucijas kuria ir vykdo revoliucionieriai, tačiau esminėms pertvarkoms pasibaigus valdžia labai greitai pakeičiama, ir ateina kiti žmonės. Sisteminiams pokyčiams įvykus reikalingos tampa visai kitokios žinios ir praktinis mąstymas, o iki tol antraeilės atrodžiusios kasdienės problemos iškyla į pirmą planą.

Pokomunistinėse valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur galima matyti ir kitokį dėsningumą, kai, daugelio stebėtojų iš Vakarų nuostabai, į valdžią gana greitai grįžo buvę komunistai. Lietuvoje tai įvyko pirmiausia – po galutinio Sąjūdžio susiskaldymo pirminius rinkimus jau 1992-aisiais triuškinamai laimėjo LDDP.

„Pats principas visada toks, kad vienas dalykas yra dvasinis, moralinis pakilimas su masine tikėjimo, lūkesčių banga ir visai kas kita, kai pradeda formuotis nauja politika. Atmesti, filosofiškai ir mentališkai sukritikuoti morališkai seną politinę sistemą yra viena funkcija ir užduotis, o jau kurti naują, formuoti ar tiesiog dalyvauti jai formuojantis – visai kitas dalykas. Ir jis jau iš esmės atliekamas labai stiprios, bet ir labai brutalios politikos. R.Ozolui toks brutalumas buvo visai nebūdingas“, – teigia istorikas Česlovas Laurinavičius.

Pasak jo, tol, kol politika rėmėsi moraliniais principais, jis ir buvo pačioje jos viršūnėje. Tačiau labai greitai, kaip įprasta, prasidėjo interesų susidūrimas, intrigos, kova dėl valdžios, ir tokioje aplinkoje R.Ozolui buvo labai sunku, nes jis neturėjo tam būtinų savybių – mokėjimo gudrauti, intrigos, agresijos impulso.

„Ne moralė ir ne mintis, o jau kitos – plėšrūnų savybės išeina į pirmą vietą. Net priremtas prie sienos R.Ozolas išklausydavo ir galiausiai sutikdavo klydęs. O tikras politikas juk visada išsisuks, nukreips tavo mintį nežinia kur, ir liksi sutrikęs. Tokie psichologiniai dalykai ir išduoda tikrą žmogų. R.Ozolo stiprybė buvo tikras žmogiškumas, kuris, viena vertus, yra labai stiprus ir didingas, bet kita vertus – trapus ir labai pažeidžiamas“, – svarsto istorikas.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį R.Ozolas politikoje išliko aktyvus – vadovavo Lietuvos centro sąjungai, dvi kadencijas 1992–2000 m. laikotarpiu dirbo Seime. Sėkmingiausi partijai buvo 1996-ųjų rinkimai, po kurių ji dalyvavo valdančiosios koalicijos darbe.

K.Glavecko teigimu, nors Centro sąjungos, kaip ir ne vienos kitos šalies politinės partijos, veikla ir sėkmė buvo gana trumpalaikė, tačiau savo tikslus ji iš esmės įvykdė. Pagrindinis jų buvo sukurti tam tikrą atsvarą, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, o dešiniųjų flangas buvo labai nepopuliarus ir visuomenės akyse kompromituotas, todėl žmonių palankumas akivaizdžiai krypo kairiųjų pusėn. Politiko žodžiais tariant, Centro sąjunga buvo skirta sumažinti, o ne padidinti šiam disbalansui tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų, atrasti racionalesnei pozicijai, kurioje nebūtų nei kraštutinės kairės, nei, pavyzdžiui, laukinio kapitalizmo. Tą ši politinė jėga sėkmingai darė iki naujų, to metu populiarių politikų – Artūro Paulausko ir Rolando Pakso atėjimo 2000-aisiais.

Nors kurį laiką Centro sąjungai šiuose rinkimuose net buvo pranašaujama sėkmė, galiausiai ji, surinkusi mažiau nei 3 proc. balsų, liko už parlamento borto. 2003 m. partija susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, tačiau šiam žingsniui nepritaręs R.Ozolas iš jos pasitraukė, ir tai praktiškai buvo jo aktyvios politinės karjeros pabaiga.

„Po 2000-ųjų buvo akivaizdu, kad partija patyrė visišką fiasko. R.Ozolas tuomet atsistatydino, o daugumos nuomone, reikėjo jungtis su liberalais, ir tai įvyko. Romualdas visada ne tik buvo grynojo proto šalininkas, bet ir apskritai norėjo būti „grynuolis“. Kartu eiti jis nenorėjo, bet ne tiek dėl skirtingo kelio – tai buvo labiau politinio savęs plakimo ir nusivylimo rezultatas. Nuo partinės veiklos jis nusišalino, paskui dar buvo sukūręs kitą partiją, bet ji jau buvo vieno žmogaus partija, kokių Lietuvoje daug turėjome“, – prisimena K.Glaveckas.

M.Laurinkaus teigimu, centristinė idėja Lietuvoje nepritapo, nes žmonės taip ir nesuprato, ko iš tikrųjų siekiama. Pirminis centro judėjimas nebuvo ideologizuotas ar labai politiškas, o susiformavo siekiant nuosaikesnio veikimo ir greičiau panėšėjo į psichologinę nuotaika, nei į konkrečią ideologiją. O rinkėjams paaiškinimas, kad esi nuosaikesnis ir neužimi kraštutinių pozicijų, tuomet atrodė nepakankamas.

Todėl natūralu, kad Centro sąjungos vietą netruko užimti liberalios arba populistinės politinės partijos. Būtina paminėti, kad Centro sąjunga ir R.Ozolas į didžiąją politiką atvedė Prezidentą Valdą Adamkų. Pasak jo, R.Ozolas asmeniškai jį įtikino dalyvauti sėkmingai pasibaigusiuose 1997-ųjų prezidento rinkimuose, kuriuose jis minimalia persvara įveikė A.Paulauską.

Pasitraukęs iš aktyvios politikos R.Ozolas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug ir produktyviai dirbo, rašė, nuolat publikavo straipsnius spaudoje. Iš pradžių naujuosius ir svarbiausiais tapusius šalies politinius prioritetus – narystę Europos Sąjungoje, NATO, liberalios rinkos ekonomikos kūrimą bei plėtrą ir kt. jis vertino atsargiai, o pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti ir didesnį nusivylimą esama šalies raida, esminį prieštaravimą Lietuvos suformuluotiems prioritetams ir pagrindinėms kryptims.

Kaip sako K.Glaveckas, šis nusivylimas susidėjo iš daug dalykų: kai kurių politinių žingsnių, kurie, jo nuomone, galėjo būti kitokie, pasitraukimo iš politikos, to, kad šalis eina ne pačiu lygiausiu keliu, o išlipimui iš duobių sugaišta daug laiko ir išeikvoja daug pastangų.

„Jis buvo nesustabdomas, veržlus, su daugeliu jam nepatinkančių dalykų nesitaikstantis, galbūt dėl to ne visi jį ir mėgo, nes jis nesivadovavo principu, kad reikia sakyti tik tai, kas visiems patinka ir populiaru“, – svarsto K.Glaveckas.

„Daug kartų su juo kalbėjausi, sakydavau, Romualdai, gal reikia daugiau optimistinių dalykų įžiūrėti. Jis buvo grynos lietuvybės, grynos Lietuvos idėjos, sąmonės šalininkas. Narystėje ES jis įžvelgė didelių praradimų kultūrai, o ji plačiąja prasme jam buvo aukščiausias taškas. Taip traktuojant ir ekonominė rinkos teorija įgauna visai kitokią prasmę, nors alternatyvos jai jis nesiūlė. Ekonomiką jis suprato kaip socialinės gerovės ūkio modelį, grožybes, kurios buvo Švedijoje, Skandinavijoje. Jis manė, kad jas galima perkelt į Lietuvą, kurti gerovės Lietuvą dvasinių, idėjų pagrindu, o ne gamybos priemonėmis ar kapitalu, sudėtingu ir sunkiu mokymusi dirbti ir uždirbti. Šiuo požiūriu jis buvo originalus“, – pabrėžia K.Glaveckas.

Tai, kad gerosios R.Ozolo savybės valstybės kūrimo procese liko iki galo neišnaudotos, o dažniausiai visų pirma iškyla jo patirtos nesėkmės, pripažįsta ir istorikas Č.Laurinavičius. Tačiau, pasak jo, ir pasitraukęs iš politikos R.Ozolas aktyviai mąstė, dirbo ir davė didžiulį intelektualinį impulsą, kuris anksčiau ar vėliau bus panaudotas.

Istoriko teigimu, šiandien sunku politikoje įsivaizduoti tikrą filosofą, nes distancija tarp proto karalystės ir gudravimo bei intereso karalystės yra labai didelė. Tai amžina dilema, ir R.Ozolo drama čia nėra išskirtinė. Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia: didelėse valstybėse gali būti grynas filosofas ir grynas politikas, o mes savo šalyje tokios privilegijos neturime. Kadangi mūsų apsisprendimas buvo totalinis, nori nenori visi tampame politikais. Kartu būtina ir gilesnė mūsų judėjimo ir pasirinktos krypties refleksija. R.Ozolas mėgino sieti šias dvi dimensijas ir jam tikrai ne visada pavykdavo.

„Filosofas mato daug toliau ir aukščiau. Jokiu būdu nenorėčiau supaprastinti jo vizijų, kurios mums kartais buvo abejotinos ar nepriimtinos, nes jose vis dėlto kai kurie momentai ir simptomai yra fiksuoti. Jis fiksavo kai kurias negatyvias pasekmes to, ko mes gyvendami kasdienybėje ne visada matome ar nenorime matyti. Reikia, kad kažkas matytų iš aukščiau ir perspėtų, sukeltų tam tikrų apmąstymų. Žinoma, buvo susikirtimų, ypač dėl ES R.Ozolas buvo pernelyg skeptiškas ar net dramatiškas. Šiuo atveju jis jau buvo tolimas tai realybei, kurioje mes šiandien esame, ir suderinti jos su savo morale ir vizija, mano supratimu, jis nesugebėjo. Bet aš neatmesčiau to grėsmės varpo skambinimo, kurį jis bandė sukelti: nenurimkime, neužmikime, matykime visas klausimo puses“, – apibendrina Č.Laurinavičius.

R.Ozolas ne kartą kartojo, kad 1990 m. kūrėme tautinę valstybę, o dabar dėl riebesnio kąsnio iš vienos sąjungos parsidavėme kitai sąjungai. „Žmonės nėra bepročiai, nors daugelis jų yra veršiai, kurie eina kur žolė vešlesnė, nepagalvodami, kad būtų galima jos pasiauginti ir čia“, – ironiškai „Veidui“ prieš porą metų sakė R.Ozolas.

Jis su skausmu kalbėjo, kad ir „Atgimimas“ seniai nebe tos linijos, kuri buvo anuomet, kad nuo Sąjūdžio nacionalinės valstybės idėjos jis nusvirduliavo į šoną, užėmęs integracinę poziciją. „Geriau būtų kokį naują leidinį sugalvoję, tai būtų teisingiau. Problemų, kurias anuomet nagrinėjome, ir to, kaip jas nagrinėjome, šiandieniame „Atgimime“ nėra – tik įsijungimo į naują sąjungą pagyrimai, o kitai nuomonei nėra atstovaujama, – „Veidui“ guodėsi R.Ozolas. – Perverčiau 1989 m. „Atgimimo“ komplektą – anuomet ir Sąjūdžio, ir oponentų pozicija, tiesa, ne jų pačių, bet kaip mes ją matėme savo akimis, buvo pristatyta. Dabar nuomonė viena ir ji remiasi ne argumentais, o tik tikėjimu, kaip anksčiau šviesiu komunizmo rytojumi. Tai nėra mąstymas, nėra informacija, nėra ir žurnalistika – tik verslas duodant maisto tam, kas sutinka mokėti.“

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R.Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R.Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais?

Gal jo lūpomis kalbėjo nuoskauda, kad jis, nepriklausomybės pirmeivis, liko didžiosios politikos ir valdžios nuošalėje? Be valdžios postų, be garbingų pareigų, be bent kiek populiarios partijos. Beje, R.Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė įžvelgia ir keistą sąjūdininkų antipartinį nusiteikimą: jie tarsi nori būti pilietiški, dalyvauti politikoje, bet kartu nenori būti partijų nariai, nebent tą partiją pats įsteigtų ir jai vadovautų. Politologės manymu, tai nebūtinai reiškia valdžios troškimą – greičiau nenorą būti kito valdomam, nes tampi atsakingas už kitų sprendimus.

„Nekonformistiški žmonės labai svarbūs revoliucijų metais, bet tos savybės, kurios labai svarbios revoliuciniu laikotarpiu, kažkuria prasme netinka normaliam politiniam gyvenimui. Tie žmonės tampa tarsi nustumti – jiems rūpi politika, tai, kas vyksta valstybėje, bet jie neranda būdo, kaip tame dalyvauti. Todėl randasi visokie keisti nepartiniai judėjimai. Vakaruose judėjimai skirti kokiam konkrečiam reikalui, pavyzdžiui, ekologijai, o pas mus jie panašūs į partijas, nes neturi vienos krypties o nori apimti visas sritis. Tradicinėje politinėje sistemoje tokiems dariniams kaip ir nėra vietos“, – aiškina A.Ramonaitė.

Kitas Sąjūdį tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vladas Sirutavičius nesistebi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vėlesnėmis politinėmis takoskyromis: „Galimybė reikšti skirtingas nuomones – tik ženklas, kad valstybėje veikia demokratijos principai. Bet ir anuomet visi sutarė dėl bendro tikslo – kad norime tvarkytis demokratiškai, bet vieni turėjo vienokią geopolitinę ar socialinę viziją, kiti kitokią. Buvo ir ginčų, ir nesutarimų, o skaidymasis į grupes prasidėjo daug anksčiau, nei buvo iškovotas tikslas – nepriklausomybė. Jį pasiekus prasidėjo vidinė politinė kova, kas bus pirmesnis, ir tam naudoti įvairūs instrumentai, kartais nelabai gražūs. Bet tada tai buvo pridengta, galų gale ir visuomenė į Sąjūdį žiūrėjo pro rožinius akinius, gyveno lūkesčiais.“

Sąjūdžio stiprybė ir išskirtinumas buvo ir tas, kad vienas judėjimas sugebėjo suvienyti itin skirtingų profesijų, skirtingų pasaulėžiūrų bei biografijų žmones. Greta filosofų, menininkų ar mokslininkų reikšmingą dalį sudarė disidentai, atvirai kovoję su sovietine priespauda ir tuo metu, kai niekas apie laisvę dar nesvajojo. Būtent toks buvo signataras Algirdas Vaclovas Patackas, 1986–1987 m. kalėjęs už pogrindinės spaudos redagavimą ir leidybą.

Baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Patackas pradėjo domėtis Lietuvos praeitimi, baltų mitologija. Tapęs Mokslų akademijos aspirantu, mokslinio darbo jis atsisakė dėl pogrindžio veiklos. Jau vėliau su bendraminčiais pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Kaip pats sakė, pagrindinis sumanymas buvo laisvos minties leidinys, tarsi sovietų valdžios iš viso nebūtų. Žmonės ten turėjo rašyti ir mąstyti laisvai. Saugumas apie šią veiklą žinojo, tačiau kurį laiką ją toleravo. A.Patackas buvo suimtas išsiaiškinus, kad jis redagavo leidinį „Lietuvos ateitis“, kuriame buvo rašoma apie Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko suėmimus.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, A.Patacko antisovietinė veikla valdžiai atrodė dar pavojingesnė už aktyviausių to meto rezistentų, nes jo idėjos plito, o paskaitos ir mintys buvo itin mėgstamos jaunimo.

Grįžęs iš įkalinimo, kaip anksčiau teigė, į Sąjūdžio veiklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau buvo įrašytas į Kauno iniciatyvinę grupę, vėliau tapo Sąjūdžio Seimų nariu. A.Patackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, šiame universitete ir dėstė. 1990-aisiais buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės Akto signataras. Seime A.Patackas dirbo iki 2000-ųjų.

Palikęs politiką atsidėjo kūrybiniam darbui, yra išleidęs per dešimt kultūros, istorijos, publicistikos knygų.

Į didžiąją politiką A.Patackas sugrįžo po daugiau nei dešimtmečio, kai į parlamentą buvo išrinktas su partijos „Drąsos kelias“ sąrašu. Aktyviai įsitraukė į Klonio gatvės Garliavoje istoriją. Kaip pats sakė, grįžo ne tapti politiku, bet kovoti su „vidiniu stribu“ teisėsaugoje ir politiniame elite, o šią kovą gretino su pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A.Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų, į kuriuos pateko paskutinės darbo Seime kadencijos laikotarpiu. Dar prieš 2012-ųjų rinkimus, vykstant debatams tiesioginiame televizijos eteryje, A.Patackas sviedė pilną stiklinę vandens link Socialistinio liaudies fronto kandidato Vytauto Bernatonio, šiam tvirtinant, kad V.Landsbergis išprovokavo Sausio 13-osios įvykius. Kaip vėliau pats teigė, tai buvo ne emocinis, o adekvatus atsakas tiems, kurie įžeidė Sausio 13-osios aukų atminimą.

2013-ųjų rugsėjį A.Patackas Kaune buvo sulaikytas dėl smulkios vagystės – iš vieno prekybos centro nesumokėjęs bandė išsinešti pakelį saulėgrąžų bei elektros lemputę. Iš pažiūros smulki istorija užsitęsė: generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, tačiau šį prašymą atsisakė priimti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

A.Patackas netruko dar kartą nusivilti politiniu šalies gyvenimu. „Drąsos kelias“, anot jo, baigėsi išsikvėpęs, o turėtas potencialas netrukus išsibarstė. Jau balsuojant dėl premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatūros frakcijos narių pozicijos išsiskyrė, o A.Patackas sakė padaręs klaidą kandidatuodamas į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“, kurios kai kurie nariai flirtuoja su Darbo partija.

Paradoksalu, bet jo vietą parlamente greičiausiai užims aktorius Audrius Nakas, kurį A.Patackas ne kartą kritikavo dėl prorusiškų pažiūrų ir jo vadovaujamo tinklalapio ~ekspertai.eu~ veiklos, – net buvo išplatinęs viešą laišką šiuo klausimu. Kaip savo feisbuko puslapyje teigia Seimo narė Rasa Juknevičienė, pastaruoju metu A.Patackas ne kartą sakęs, kad portalui įtaką daro Kremlius.

Grįžtant prie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m., kai į Sąjūdžio Seimo tarybą rinkti iškiliausi nepriklausomybės pirmeiviai, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža jų dalis jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.

Po R.Ozolo antra pagal surinktus suvažiavimo balsus buvo Kazimiera Prunskienė, iki savo ligos garsėjusi kaip prorusiškos partijos kūrėja, nuolat persekiojama KGB šešėlio. Trečias buvo V.Landsbergis, lig šiol esantis politiniame elite ir tebepuoselėjantis dešiniąsias politines idėjas. Toliau – filosofas Bronius Genzelis, aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis svetimšalių firmų ir firmelių kolonija, neapsieinančia be užsienio, kaip sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.

Toliau pagal populiarumą buvo poetas Sigitas Geda, kaip daugelis meno žmonių, toliau politikoje nedalyvavęs. Šiek tiek mažiau balsų gavo žurnalistas Vitas Tomkus, vėliau kaltintas „prichvatizavęs“ Sąjūdžio laikraštį „Respublika“, kuris dabar tapo platforma įvairiems užribiniams veikėjams. Kitas balsų rikiuotėje – filosofas Arvydas Juozaitis, bandęs eiti į politiką su A.Paulausku. Po jo – kompozitorius Julius Juzeliūnas, politikoje nedalyvavęs. Toliau – filosofas Bronius Kuzmickas, užėmęs aukštus postus Seime, bet netrukus iš politikos pasitraukęs, rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo už knygoje „Durnių laivas“ pateiktą istorijos interpretaciją bylinėjosi kitas buvęs Sąjūdžio bendražygis V.Landsbergis.

Poetas Justinas Marcinkevičius iš politikos taip pat pasitraukė. Beje, nors meno žmonės sakė besitraukiantys atlikę savo misiją, kažin ar tikrai visi – dėl šios priežasties. Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet jų niekam neprireikdavo.

Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko ir todėl, kad jiems buvo nepriimtini metodai ir retorika, kuria kiti brovėsi į valdžią, jie nemokėjo kovoti tų vidinių kovų, kurios prasidėjo ir Sąjūdžio viduje. Moralės sergėtojų neliko. Asmeniniai ir grupiniai interesai ėmė viršų prieš giliau valstybės esmę suvokiantį intelektą ar idealizmą.

Toliau pagal balsus Sąjūdžio suvažiavime buvo ekonomistas Alvydas Medalinskas, taip ir nerandantis savo politinio uosto: jis – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ narys. Toliau – rašytojas Virgilijus Čepaitis, kaip vėliau paaiškėjo, susijęs su KGB.

Sąraše rikiavosi kunigas Vaclovas Aliulis, vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, politikoje vėliau nedalyvavęs. Penkioliktuką užbaigė fizikas Zigmas Vaišvila, buvęs ir vicepremjeru, turėjęs ambicijų net tapti valstybės prezidentu, tačiau pastaruosius porą dešimtmečių apie save pranešantis nebent vienadienio dėmesio sulaukiančiais pagiežingais pareiškimais.

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais. Bet, nepaisant to, vis tiek jiems turime būti dėkingi už laisvės darbą, kurį nudirbo žinodami, kad dėl nepriklausomos Lietuvos rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir laisve ar net gyvybe.

Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis

Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis

Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po oficialaus Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, po Rolando Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas Vilniaus universitete išdėstė naujosios Lietuvos užsienio politikos viziją. Jos esmė – narystė tarptautinėse organizacijose ir geri santykiai su kaimynais. Tai jau įgyvendinta, tad buvo siūloma nauja, platesnė doktrina, pagal kurią Lietuva per narystę ES bei NATO ir aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius turėtų tapti regiono lydere, o Vilnius – regiono sostine. Čia tęsiamos ir gims naujos politinės iniciatyvos, ES bus siūlomi konkretūs sprendimai, kaip žengti toliau į Rytus, skatinamas Kaliningrado srities, o per jį ir visos Rusijos atsivėrimas Europai, Baltarusijos demokratizacijos procesai ir kt.

„Buvome tik įstoję į ES bei NATO ir mums tuomet kažkaip aiškiau reikėjo apibrėžti nacionalinius tikslus, nacionalines idėjas. Kalbantis su Užsienio reikalų ministerija gimė poreikis oficialioje aplinkoje, Vilniaus universitete, dalyvaujant įvairių šalių ambasadoriams, išdėstyti savo užsienio politikos gaires. Prie to dokumento daugiausiai dirbo Užsienio reikalų ministerija, bet mes ir prieš, ir po to turėjome nemažai diskusijų. Buvo iškelta daug idėjų: ir regiono lyderystės, ir Rytų kaimynystės, ir kitos. Vienos buvo palaikomos jau vėlesnių prezidentų, o kai kurios visai atmestos“, – prisimena tuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs A.Paulauskas.

2015-aisiais, praėjus beveik 11 metų nuo naujosios Lietuvos užsienio politikos gairių suformulavimo, galima prisiminti daugelį šalies užsienio politikos vingių: regiono lyderystę ir aktyvią Rytų kaimynystę keitė atsigręžimas į Skandinaviją, mėginimai normalizuoti bendradarbiavimą su Rusija, pašliję santykiai su kaimynine Lenkija bei bandymai juos taisyti ir daugelis kitų. Tačiau, kaip pastebi kolektyvinės monografijos „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ sudarytoja Vilniaus universiteto docentė Dovilė Jakniūnaitė, šį dešimtmetį baigėme panašiai, kaip ir pradėjome: suvokdami integracinių procesų svarbą ir mąstydami apie savo rytines kaimynes.

„2004-aisiais mes džiaugėmės, kad jau pagaliau esame ES ir NATO. Ir kai žiūrime į dabartį, nors kontekstas žinoma yra ne tas pats, vėl džiaugiamės, kad esame ten, kur turime būti, ir nerimaujame dėl tos pačios valstybės, kaip buvo ir anksčiau. Įdomu tai, kad jeigu paimtume pradžią ir pabaigą, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Nors per šį dešimtmetį pakilimų, nuosmukių, įvairių variacijų iš tiesų būta“, – teigia politologė.

Prieš dešimtmetį išsikelti Lietuvos užsienio politikos tikslai – aktyvi regioninė politika Europos Rytų kaimynystėje, aktyvus veikimas ES bei NATO ir Lietuvos tarptautinis aktyvumas arba matomumas buvo kartojami per visą šį laiką.

Kiek šiems tikslams buvo lemta išsipildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, ambicija tapti vienu regiono likimą rimtai sprendžiančių centrų neišsipildė, o ir vargu ar galėjo išsipildyti, tačiau per šį laiką pavyko tapti pasaulyje girdimu balsu, ypač dabar, tęsiantis krizei Ukrainoje. Tačiau, kaip pabrėžia politologas, girdėjimas dar tikrai nereiškia, kad yra ir kažkokia ypatinga įtaka. Įvairiose tarptautinėse studijose apie Rytų Europą Lietuva minima retai ir tikrai negali būti lyginama su Lenkija, o jos balsu ir nuomone dažniausiai naudojasi radikalesnė Vakarų žiniasklaidos dalis, siūlanti ryžtingesnius karo Ukrainoje sprendimo būdus. Tačiau ši linija tikrai nėra dominuojanti, juo labiau ja nesivadovauja nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JAV.

Pasak A.Kulakausko, negalima kritikuoti, kad buvo pasirinkta neteisinga Lietuvos, kaip regiono lyderės, taktika, tačiau greičiau reikėtų sakyti, kad tai yra Lietuvos, kaip regiono lyderės partnerės, vizija, prisišliejant prie Lenkijos, kuri iš tiesų išlieka nekvestionuojama regiono lyderė.

Niekas negali prognozuoti, ar išliks dabar egzistuojanti pasaulio ir Europos tvarka, tačiau beveik akivaizdu, kad tam tikras transformacijas bei naujus pavidalus ji tikrai įgaus, ir Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, apie tai intensyviai svarstoma: parašyta dešimtys, jei ne šimtai, knygų, šiuo klausimu dirba įvairūs institutai ir kitos mokslinės įstaigos. Kas bus, jeigu neliks ES? Koks yra Lenkijos vaidmuo tokiame pasikeitusiame pasaulyje? Kokie išliks santykiai su kaimyninėmis ir didžiosiomis valstybėmis? Tokius ir panašius klausimus šiandien kelia Lenkijos analitikai.

O štai Lietuvoje apie tai net nesvarstoma, tam nėra nė reikiamų resursų. „Baziniu lygmeniu daugumos Lietuvos visuomenės mentalitetas vis dėlto yra kaip mažos valstybės gyventojų. Kartais kuriamas regioninės valstybės vaizdinys, tačiau čia kaip reklamoje, kurioje teigiama, kad troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas. Tad tai ir yra įvaizdis, kuriuo pradedi tikėti, bet klausimas, kiek iš tiesų jis egzistuoja. Akivaizdu, kad realios galios – ekonominės, politinės, intelektualinės ir kitokios – yra per mažai. Ar ji atitinka Lietuvos turimas ambicijas? Akivaizdu, kad neatitinka. Tokį įvaizdį Lietuvoje daug kas palaiko, o realiai tuo besirūpinančių intelektualinių, politinių ir ekonominių jėgų nėra. Čia tik pakalbėjimas“, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Tačiau, politologo teigimu, būtina pabrėžti, kad mažos ar didelės valstybės mentalitetas šimtu procentu ir nepriklauso vien nuo valstybės turimos galios, gyventojų skaičiaus arba teritorijos. O Lietuva turi seną valstybingumo tradiciją, nors jos šiandieninė valstybė, priešingai nei Lenkijos, natūraliai jos ir nepaveldėjo. ~De facto~ nuo šios tradicijos buvo atsiribota 1918-aisiais, nes kilo neišvengiamas konfliktas su jos pagrindine nešėja ir tęsėja Lenkija.

Bet užsienio politikos, o ir kitų sričių įvaizdžio politika, kaip sako A.Kulakauskas, Lietuvoje aiškiai prasilenkia su realybe. „Noras pasirodyti ateina iš ilgalaikės kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Lietuva – drąsi šalis. Ar mes esame kuo nors drąsesni už Estiją? Juk turėdami didesnį potencialą nepriklausomybės pradžioje mes nuo jų atsilikome“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

D.Jakniūnaitė pabrėžia, jog vienas dešimtmečio siekių – įrodyti, kad mes išmanome Rytų Europos regioną, buvo pasiektas. Tiek iš ES, tiek iš NATO ateina suvokimas, kad šalies ekspertai, politikai ir tarnautojai, komentuodami šio regiono procesus, turi autoritetą, ir tai prideda Lietuvai matomumo tarptautinėje arenoje. Tą ypač įrodė sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai.

Kita vertus, mokslininkė kvestionuoja patį nuolatinį šalies matomumo didinimą, kuris paprastai vyksta per tarptautines organizacijas, kaip savaiminį tikslą. „Visuomet klausiu: ar suvokiama, kas iš to, kad mus žinos? Man atrodo, į šį klausimą nėra atsakyta. Norėtųsi, kad apie tai būtų susimąstoma, nes matomumas vien dėl matomumo gali virsti parodomuoju spektakliu. Pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO: lyg ir viskas buvo gerai, bet mes, kaip ir buvo galima spėti, iš esmės atlikome tik techninius darbus, nepaisant to, kad buvo įsivaizduojama, jog Lietuva kažkokią politiką pakeis. Galima įsitikinti, kad ją pakeisti nėra taip lengva“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.

Didžiausiu dešimtmečio nusivylimu ar neišnaudota galimybe galima laikyti santykių su Lenkija suprastėjimą. Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos laikotarpiu jie buvo išskirtinai šilti, tačiau jau netrukus Lenkijos užsienio reikalų ministras pažadėjo į Lietuvą nekelti kojos, kol šalis nepradės spręsti tautinių mažumų klausimų. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ pastebi Galina Vaščenkaitė, Lietuvos ir Lenkijos santykiams galima pritaikyti didėjančių lūkesčių teoriją: bendradarbiavimui vis plečiantis ir intensyvėjant, mezgantis politiniams, kariniams, ekonominiams ir kultūriniams saitams buvo manoma, kad tai persikels ir į dvišalių santykių plotmę, tačiau taip neįvyko. Savo ruožtu tai nereiškia, kad intensyvus bendradarbiavimas šiose srityse nutrūko.

A.Kulakausko vertinimu, šio sąstingio priežasčių galima atrasti daug ir jokiu būdu negalima kaltinti vien Lietuvos ar vien Lenkijos, nes tam tikrą indėlį įneša abi pusės. O tai ateina iš nacionalizmo paveldo, tarpukario konfliktų, iki galo neišspręstų tautinių mažumų klausimų, nepasvertai žarstytų ir netesėtų pažadų.

„1994-aisiais, kai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, vietoj atsiprašymo formuluotė buvo pakeista į „abipusį apgailestavimą“, bet, ko gero, nei viena, nei kita pusė paaiškinimo, ką gi iš tiesų reiškia „abipusiškai apgailestauti“, neturi“, – komentuoja politologas.

Užsienio politika, D.Jakniūnaitės žodžiais tariant, Lietuvoje išlieka visiškai elitarinė ir dažnai net nesvarstoma, ar į diskusijas apie jos procesus reikia įtraukti visuomenę. Kita vertus, tokia ji yra ir daugelyje kitų valstybių. Net sprendimai dėl stojimo į ES bei NATO buvo priimti beveik vien politinio elito – partijos pasirašė tokio pobūdžio susitarimą. O tik įstojus į šias organizacijas pamažu atėjo suvokimas, kad prisijungimas prie Bendrijos praktiškai reiškia įsitraukimą į Šengeno erdvę, ankstesnį ar vėlesnį euro įvedimą, ES direktyvų ir reglamentų vykdymą ir kt.

O kuris per dešimtmetį įvykusių skirtingų užsienio politikos vingių sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio? Nors specialių tyrimų ir nėra atlikta, D.Jakniūnaitės manymu, daug kam įstrigo Lietuvos, kaip Šiaurės šalies ir Skandinavijos regiono, išsiskiriančio savo turtingumu, idėja. Juk tokia mintis skambėjo dar Atgimimo laikais, kai svajota apie greitai susikursiantį „švedišką socializmą“.

Pritaria tam ar ne, daugelis taip pat paminėtų ir aktyvų įsitraukimą į ES Rytų politikos formavimą bei sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai. O štai mažiausiai ilgą laiką buvo suvokiama energetikos projektų svarba – jų reikšmė išaugo iš karto po 2004-ųjų, tačiau visuomeniniu lygmeniu ji išryškėjo daug vėliau.

Nedaug lietuvius jaudina ir Baltarusijos demokratizacijos bei ateities perspektyvų klausimai.

„Rinkimus su užsienio politika labai retai kada laimėsi – svarbiausia elektoratui visuomet yra ekonomika, socialiniai klausimai ir pan. Užsienio politika valstybės lygmeniu – labai svarbus dalykas, bet dažniausiai tai lieka arba paliekama elitui. O žmonėms užsienio politika pasidaro įdomesnė tik tada, kai jau kyla rimtų krizių“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Mokslininkė pastebi, kad šia politikos sritimi ne itin rūpinasi ir politinės partijos – jos neugdo ir „nekuria“ daug žmonių, gerai išmanančių užsienio politika. Pavyzdžiui, tarp didžiausių partijų pabandę ieškoti žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti užsienio reikalų ministro pareigas, kandidatų šiuo metu atrastume tikrai nedaug. Todėl galima daryti išvadą, kad partijoms tai nėra labai svarbi sritis, apie kurią būtų intensyviai galvojama, nes rinkimų kampanijoje užsienio politikos reikšmė būna maža.

Kita vertus, užsienio politika netampa ir lengvai „parduodamu“ politinių derybų objektu. Jei pažvelgsime į pastarojo dešimtmetį Lietuvą valdžiusias koalicines Vyriausybes, matysime, kad užsienio reikalų ministro postas visuomet atitekdavo svarbiausiai, koaliciją formuojančiai partijai ir dėl jo nebūdavo intensyviai deramasi. Be to, ministro kandidatūra itin daug priklausydavo ir nuo prezidento nuomonės.

Ko galime pasimokyti iš šio banguoto Lietuvos užsienio politikos dešimtmečio? D.Jakniūnaitės manymu, viena pagrindinių pamokų yra suvokimas, kad Lietuvos galimybės manevruoti – labai ribotos. „Dažnai politologai komentuodami kritiškai pasisako, kad esame vieno klausimo valstybė ir reikia daryti kažką kitaip. Tačiau alternatyvos nedidelės: esame labai apriboti geografiškai bei savo dydžiu, ir iš tikrųjų tų pasirinkimų, ypač kai buvo nuspręsta, kad mūsų partneriai labai aiškūs, kad mūsų civilizacinė erdvė labai aiški, nelabai kas ir lieka. Taigi pagrindinė pamoka yra ta, kad labai sunku manevruoti“, – pabrėžia mokslininkė.

Todėl, pasak jos, įvairios kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“, „atšildymą“, normalizavimą ar gerinimą dažniausiai telieka kalbomis, nes net ir JAV suprato, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, kad ir kiek įvairūs politikai ar partijos pabrėžtų esančios „už dialogą“, jų vykdoma užsienio politika išliks labai ribota, kol Rusija netaps kitokia.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Lietuvos užsienio politikos įvykiai 2004–2015 m.

2004 m. gegužė. Laikinai Lietuvos prezidento pareigas einantis Artūras Paulauskas pateikia naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires, tarp kurių – regiono lyderystės, aktyvios Rytų kaimynystės, Baltarusijos demokratizacijos ir kitos ambicingos idėjos.

2004 m. lapkritis. Lietuva pirmoji ratifikuoja taip ir neįsigaliojusią Europos Sąjungos Konstituciją.

2004 m. lapkritis. Ukrainoje prasideda Oranžinė revoliucija, kurios įvykiuose aktyviai dalyvauja ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

2005 m. pavasaris. Lietuvoje intensyviai diskutuojama, ar šalies vadovas turi vykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmes. Nusprendžiama į Maskvą nevykti.

2006 m. gegužė. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų ir nuo 2007-ųjų euras šalyje nebus įvestas.

2006 m. liepa. Derantis dėl naujo „Mažeikių naftos“ akcininko, Rusija sustabdo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“.

2006 m. lapkritis. Lenkija ir Lietuva blokuoja derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

2006 m. gruodis. Pagrindiniu „Mažeikių naftos“ akcininku tampa Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.

2007 m. gruodis. Lietuva prisijungia prie bevizės Šengeno erdvės.

2008 m. Lietuva blokuoja mandato ES ir Rusijos deryboms dėl naujos partnerystės sutarties patvirtinimą.

2009 m. Prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė ragina laikytis pragmatiškų ir konstruktyvių santykių su Rusija. Taip pat suformuluojama Lietuvos, kaip Šiaurės šalies, idėja.

2009 m. rugsėjis. Lietuvoje vieši Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, 2010 m. spalis. Į Minską darbo vizito išvyksta D.Grybauskaitė.

2010 m. pradžioje įvyksta du oficialūs susitikimai su tuomečiu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: vasarį – prezidentės D.Grybauskaitės, kovą – tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus.

2010 m. balandis. Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui viešint Lietuvoje, Seimas nepriima asmenvardžių rašybos įstatymo. Netrukus po Smolensko aviakatastrofos abiejų šalių santykiai pastebimai atšąla.

2011 m. sausis. Lietuva pradeda pirmininkauti ESBO.

2011 liepa. Nepaisant Lietuvos protestų, Austrija po trumpo sulaikymo paleidžia 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio būrio „Alfa“ vadą Michailą Golovatovą, kaltinamą karo nusikaltimais.

2013 m. vasaris. Viešėdamas Varšuvoje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politikams pritrūko valios priimti asmenvardžių rašybos įstatymą.

2013 liepa–gruodis. Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Per šį laikotarpį priimta rekordiškai daug – 147 teisės aktai.

2013 m. gruodis. Per Vilniuje vykstantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius atsisako pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Netrukus po to prasideda Euromaidano protestai, nuvedę prie prezidento nuvertimo.

2014 m. kovas. Rusija aneksuoja Krymą.

2015 m. sausis. Lietuva prisijungia prie euro zonos.

Karas ir taika. Šalyje laikinam penkerių metų laikotarpiui būtina grąžinti šauktinių kariuomenę. Tokią žinią visuomenei vasario pabaigoje paskelbė Valstybės gynimo taryba. Netrukus šiam sprendimui skubos tvarka pritarė Vyriausybė.

Jeigu pavasario sesijoje pritars ir Seimas, pirmieji jaunuoliai į privalomąją karinę tarnybą vėl bus kviečiami jau šį rudenį. Iš viso planuojama pašaukti 3–3,5 tūkst. šauktinių.

Paskelbus apie poreikį ir galimybę grąžinti šauktinių kariuomenę, kurios atsisakyta 2008 m., viešojoje erdvėje prasidėjo motinų nuogąstavimai, kad jų atžalas prievarta, nelyginant sovietmečiu, ims į kariuomenę, įduos į rankas ginklą, gal net padarys „patrankų mėsa Ukrainoje“. Verkšleno ir pačiame jėgų žydėjime esantys jaunuoliai: geriau emigruosią, nei prievarta išbrauksią ir jauno gyvenimo devynis mėnesius, per kuriuos, beje, atliktų kiekvieno piliečio pareigą savo valstybei.

Sąmoningoji visuomenės pusė tokiems atsakė, kad niekas jų nuo šiltos krosnies nenuvarys, nes bent pirmaisiais metais Lietuvoje atsiras pusketvirto tūkstančio savanorių, kurie užpildys praretėjusias šauktinių gretas.

„Turėjome šauktinius iki 2008 m. ir manėme, kad to daugiau niekada nebereikės. Bet aplink mūsų sienas pasikeitus geopolitinei situacijai supratome, kad grėsmės yra labai realios. Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak kurios, NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys.

Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, strategijoje iškelti reikalavimai kariuomenei turėti parengtą rezervą, užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis ir kt. O dabar šalies kariuomenės padėtis tokia, kad kai kurių batalionų komplektacija siekia vos penktadalį.

Lietuvos kariuomenės vado Jono Vytauto Žuko teigimu, būtina pabrėžti, kad šalies kariuomenė išlieka mišri, niekas neketina naikinti profesionalių, jau sukomplektuotų dalinių. Tokios išliks greitojo reagavimo bei specialiosios pajėgos. Tačiau, pasak kariuomenės vado, šiandien egzistuojantį didelį kareivių ir aktyviojo rezervo trūkumą būtina panaikinti.

„Privalome parengti aktyvųjį rezervą, kurio yra per mažai, sukomplektuoti kitus kariuomenės dalinius ir pradėti daug intensyvesnį kariuomenės rengimą. Tokie yra tikslai. Tai bus mišrus variantas, kuris pasiteisina daugelyje šalių, nes šauktinių kariuomenė yra pati geriausia aktyvaus rezervo rengimo mokykla. Po metų karių turėsime gerokai daugiau, po dvejų metų tą skaičių dar padvigubinsime. Ir su kariais, kurie tarnaus visą tą laiką, toliau pasirašinėsime kontraktus. Tokių karių, kurie atitarnauja būtinąją karinę tarnybą ir nori pasilikti kariuomenėje, pasirašyti kontraktą dėl ketverių metų tarnybos kaip profesionalai, remiantis ankstesne patirtimi, yra pakankamai daug“, – teigia J.V.Žukas

2008-aisiais šauktinių Lietuvoje atsisakyta laikinai, atsižvelgiant į tuometę šalies geopolitinę situaciją ir į faktą, kad Lietuvai tuo metu nekilo realių grėsmių. Tuo metu numatyta pereiti pro profesionalios kariuomenės ir palikti savanoriškus trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Šaukimą į kariuomenę panaikino, o dabar ir vėl grąžino tas pats krašto apsaugos ministras – socialdemokratas Juozas Olekas.

„2009–2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę bei saugumą“, – „Veidui“ sakė krašto apsaugos ministras.

Tačiau pats J.Olekas tebėra profesionalios kariuomenės šalininkas. Pasak jo, šauktinių kariuomenė turi tik vieną pliusą – kareiviai tarnauja trumpai, todėl įgiję tam tikrų žinių lieka rezerve ir esant reikalui gali būti greitai vėl parengti. Tačiau, ministro manymu, šiuolaikinės gynybos realijos rodo, kad profesionalai – tinkamesni, nes į kariuomenę ateina savo noru ir yra labiau nusiteikę tarnybai. Be to, šiuolaikinės technologijos reikalauja ilgesnio kario pasirengimo ir įgūdžių.

Grąžinus šauktinius bazinių karinių mokymų ketinama atsisakyti, tačiau juos baigusiųjų kviesti antrą kartą, jau į devynių mėnesių tarnybą, neplanuojama. Teigiama, kad trijų mėnesių laikotarpis yra nepakankamas rezervo kariui parengti: per šį laiką atliekamas tik bazinis rengimas, kai karys yra mokomas veikti vienas, bet jis neįgyja karinės specialybės – ryšininko, kulkosvaidininko, snaiperio ir pan. Po devynių mėnesių tarnybos šauktiniai jau žino, kaip veikti komandoje – kariuomenės būrio ar kuopos sudėtyje.

Vis dėlto vien pati kariuomenės formavimo sistema jos efektyvumo neužtikrina: turima šauktinių kariuomenė gali būti labai profesionali, o blogai parengti profesionalai, priešingai, neduos siekiamo rezultato. Pasak Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, šiandieninė situacija yra tokia, kad kareivių labai trūksta, o veikianti sistema į profesionalią tarnybą nepritraukia reikiamo skaičiaus norinčiųjų.

„Kiekviena valstybė gali turėti tokią kariuomenę, kokiai turi potencialo, ir ne didesnę. Šiuo atveju mes tiesiog išnaudotume savo turimą potencialą gynybai. Nereikia tikėtis, kad Lietuva viena įveiks Rusiją, bet sąjungininkų kare ji galėtų atrodyti normaliai, o ir sąjungininkus įtikintumėme, kad patys rūpinamės savo saugumu, ne vien tik ieškome, kaip mums už dyką apsirūpinti savo sienų apsauga. Tai yra konkreti priemonė, akivaizdžiai rodanti kažkokį veikimą šioje vietoje“, – sako V.Rakutis.

Profesoriaus teigimu, šauktiniai kareiviai geriausiai tinka savo šalies gynybai, tačiau visiškai nėra tinkami tolimiems, „svetimiems kolonijiniams“ karams kariauti. Kilus būtinybei ginti valstybę tokia kariuomenė yra pati efektyviausia, nes taikos metu ji leidžia turėti santykinai nedideles pajėgas, o karo metu suteikia didžiulius rezervus. Profesorius pateikia Prancūzijos revoliucijos, kai ir atsirado šauktinių kariuomenė, pavyzdį: tuo metu tokia kariuomenė sugebėjo pasipriešinti visoms Europos profesionalioms kariuomenėms iš karto, nes turėjo didžiulių mobilizacijos išteklių, o priešininkės vis dar kliovėsi profesionaliomis armijomis ir papildomų mobilizacijos išteklių neturėjo.

Profesionalus kareivis, V.Rakučio žodžiais tariant, baigęs tarnybą 17 valandą eina namo, ir tai tik iš pažiūros atrodo labai gerai. Iš tiesų į tarnybą jis atėjo uždirbti pinigų, o karo metu jis tų pinigų neuždirbs, tad ir jo pagrindinės motyvacijos nebeliks: jis kariaus tiek, kiek turės patriotizmo – lygiai taip pat kaip šauktiniai kareiviai. Todėl itin svarbu ne tik profesionalus, bet ir propagandinis karių parengimas.

„Prancūzų revoliucijos kariuomenės pranašumas ir buvo tas, kad jie dainuodavo dainas, jiems tos idėjos buvo svarbios. Tuomet kariuomenė yra galinga, stipresnė už profesionalią. Jeigu šito elemento nėra, jeigu kariams neaišku, dėl ko jie kariauja, tuomet jie virsta sovietinio tipo vergų armija. Tai esminės atskirtys, kurios ir lemia kariuomenės sėkmę. Jeigu kraštui kyla pavojus, šauktinių kariuomenė yra efektyvesnė, jeigu jo nėra ir kovojama tik dėl kažkokių interesų, tuomet tai visiškai beprasmiškas dalykas“, – pabrėžia Lietuvos karo akademijos profesorius.

Daugelis NATO narių per pastarąjį dešimtmetį nusprendė atsisakyti šauktinių ir pereiti prie profesionalų kariuomenės. 2004–2011 m. laikotarpiu tokį sprendimą priėmė net 13 NATO valstybių, įskaitant Lietuvą. Nuolat ar laikinai pereiti prie profesionalų nusprendė visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išskyrus Estiją, prisijungusios prie Aljanso trimis bangomis 1999, 2004 ir 2009 metais.

Šiuo metu, be Lietuvos, oficialiai šauktinius į kariuomenę kviečia penkios mišrią kariuomenę turinčios NATO narės: Estija, Norvegija, Danija, Turkija ir Graikija. Tiesa, kai kur galimybė būti pašauktam yra labiau teorinė nei praktinė: Danijoje teoriškai visi aštuoniolikmečiai yra šauktiniai, tačiau iš keleto tūkstančių kasmet pakviečiamų į kariuomenę jaunuolių daugiau nei 90 proc. nuo keturių iki dvylikos mėnesių trukmės karinę tarnybą renkasi savanoriškai.

Panašiai ši sistema veikia ir Norvegijoje: iš pradžių atrenkami kandidatai būti pakviestiems į tarnybą, o vėliau iš jų atrenkami patys tinkamiausi ir labiausiai motyvuoti šauktiniai. Kasmet iš daugiau nei 60 tūkst. 19–44 metų amžiaus kandidatų, atlikus fizinius, psichologinius ir motyvacijos testus, tarnybai atrenkama 8–10 tūkstančių. Be to, nuo 2016 m. Norvegijoje bus šaukiamos ir moterys. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas priimtas ne tiek dėl karinių pačios šalies poreikių, kiek siekiant įgyvendinti lyčių lygybę ir teisingumą.

NATO kontekste išsiskiria kaimyninė Estija: valstybės Konstitucijoje nurodyta, kad visi fiziškai ir psichiškai sveiki piliečiai vyrai privalo tarnauti Estijos kariuomenėje. Šiuo metu tarnybos trukmė siekia nuo 8 iki 11 mėnesių – ji priklauso nuo būsimosios šauktinio tarnybos vietos ir turimo išsilavinimo. Kariai Estijoje šaukiami teritoriniu principu: šauktiniai iš to paties regiono tarnauja tame pačiame dalinyje, o nusiųsti į rezervą sudaro vieną rezervo dalinį, vadovaujamą to paties dalinio vado. Kas penkerius metus rezervą sudarantys vyrai kviečiami į apmokymus, per kuriuos supažindinami su naujausia ginkluote ir ekipuote.

Nors pastaruoju metu dauguma NATO valstybių perėjo prie profesionalios kariuomenės, tačiau su Rusija besiribojančios Europos valstybės to nepadarė: šauktinius išlaikė minėtos Turkija (turinti siena su Armėnija, kurią saugo Rusijos kariuomenė), Norvegija ir Estija, taip pat NATO nepriklausanti Suomija, kurios kariuomenėje privalo tarnauti visi suaugę vyrai. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie šauktinių grąžinimą intensyviai diskutuojama ir Latvijoje bei Lenkijoje.

„Yra šalys, kurios turi patirties, pinigų ir kurioms nėra tikimybės, kad jų teritorijoje gali būti kokio nors karo – hibridinio ar kitokio veiksmai. Jos dažniausiai turi profesionalias kariuomenes, bet tai yra kiti pinigai ir kitos aplinkybės. Mums reikia tokio dydžio kariuomenės, kokios reikia. Yra nustatytas teritorijos dydis, grėsmių sąrašas ir kt. Jei visada išlaikytume tokio dydžio kariuomenę, kokios reikia grėsmės atveju – apie 60–75 tūkst. karių, tai apskritai neturėtume lėšų jokioms kitoms išlaidoms: užmirškime pensijas, švietimą ir kt. Mūsų sąlygomis geriausias Danijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos pavyzdys. Jos turi mišrias kariuomenes, kurių pagrindą sudaro profesionalai. Ir jį reikia dar stiprinti“, – sako Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Unikalus šauktinių kariuomenės pavyzdys yra Izraelis: čia tarnauja kiekvienas suaugęs šalies pilietis (išimtis taikoma arabams, kurie sudaro apie penktadalį Izraelio piliečių), taip pat ir moterys. Vyrai kariuomenėje, kurios dydis siekia per 150 tūkst. karių, privalo tarnauti trejus metus, moterys – dvejus. Baigęs tarnybą kiekvienas iki 45 metų amžiaus pilietis dar turi mėnesį per metus būti kariuomenės rezerve. Taigi iš rezervo Izraelis bet kurią minutę gali surinkti maždaug milijoną karių.

Galbūt ir Lietuvos kariuomenei, kuriai dabar itin trūksta karių, vertėtų pradėti visuotinį moterų šaukimą? Pasak J.Oleko, šiuo metu priimamos moterys savanorės sudaro 11 proc. šalies kariuomenės pajėgų ir turi įvairiausių laipsnių – nuo eilinės iki pulkininkės leitenantės. Tačiau, ministro manymu, trūkstant vos kelių tūkstančių šauktinių Lietuvai kol kas nėra poreikio įvesti visuotinį moterų šaukimą.

Savanoriškumo principą palaiko ir V.Rakutis, kurio teigimu, karo atveju tauta privalo toliau funkcionuoti ir išsaugoti tęstinumą, net jeigu karas ir būtų pralaimėtas. Profesorius pateikia Čečėnijos pavyzdį: per daugelį metų nesibaigiančius konfliktus ten žūva labai daug vyrų, tačiau moterys nekariauja ir gimdo vaikus, todėl čečėnų tauta išlieka. Jeigu moteris būtų pradėta visuotinai imti į kariuomenę, jos taip pat taptų karo objektu ir tautai kiltų pavojus apskritai išnykti.

Gyventojai, kurie yra prievolininkai ir gali būti šauktiniai, detaliai aprašyti Karo prievolės įstatyme, kurio naujausia redakcija įsigaliojo 2011 m. Prabilus apie šauktinių grąžinimą į Lietuvos kariuomenę, naujų atrankos ir šaukimo principų niekas nesugalvojo. Nepaisant to, pasigirdo klausimų, kodėl reikalavimai šauktiniams nevienodi. Pavyzdžiui, kodėl studentams tarnyba atidedama, nors, pavyzdžiui, Izraelyje studijų faktas neapsaugo nuo prievolės nei vyrų, nei moterų (tiesa, joms tarnyba trumpesnė), kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys absolventai yra prievolininkai iki pat 38 metų amžiaus, trumpai tariant, kuo viena gyventojų grupė pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį, yra „blogesnė“ už kitą?

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas primena, kad planas jau antroje metų pusėje kviesti šauktinius nereiškia visuotinės mobilizacijos, todėl nuogąstavimai, kad į kariuomenę varu suvarys 38 metų amžiaus gyventojus, niekuo nepagrįsti. Karių reikia santykinai nedaug – vos 1,7 proc. visų potencialių šauktinių. Nesulaukus pakankamai savanorių, atlikti pradinės privalomosios karo tarnybos pirmiausia būtų kviečiami 19–26 metų amžiaus prievolininkai.

„Tikrai nedarysime taip, kad 38 metų amžiaus gyventojai būtų statomi į vieną rikiuotę su devyniolikmečiais. Tai būtų beprasmiška. Juk tai ne visuotinė mobilizacija ar visuotinis šaukimas visų, kurie kaip prievolininkai įvardijami įstatyme“, – tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ir priduria, kad, net ir be šiai šauktinių grupei numatytų išimčių, komisija nagrinės individualius atvejus ir tik tada bus sprendžiama, iš kurios grupės rinktis būsimus karius.

Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kone daugiausiai diskusijų sukėlė faktas, kad šauktiniais pagal įstatymą gali tapti ir 38 metų amžiaus jau tvirtai ant žemės stovintys aukštųjų mokyklų absolventai. Kita vertus, kol sukaks 39 metai, gyventojai karinę tarnybą gali atlikti savanoriškai. O 38 metų amžiaus riba, skirta aukštųjų mokyklų absolventams, leidžia prievolininkui pasirinkti, kada jis atliks privalomąją karo tarnybą: savanoriškai eis dar studijų metais ar baigęs aukštąją mokyklą spręs, kada norėtų baigti devynių mėnesių trukmės tarnybą, kol jam sukaks 39-eri. „Studentui sudaroma galimybė pasirinkti: ar jis atliks tarnybą dabar, ar baigęs studijas jam patogiu metu iki 38 metų amžiaus“, – patikslina R.Juknevičienė.

Pasak jos, kada nors būtų galima paankstinti šauktinių amžių – nuo 18 iki 24 metų, pavyzdžiui, taikant tarnybos atidėjimo išlygas aštuoniolikmečiams mokiniams „Žinoma, geriausia tarnybą žmogui atlikti iškart baigus mokyklą“, –  komentuoja eksministrė.

Kalbėdama apie galimus šaukimo tvarkos pakeitimus ji priduria, kad yra ir kai kurių anksčiau numatytų išlygų, kurios dabar jau tapo nebeaktualios, taigi jų būtų galima atsisakyti: „Pavyzdžiui, sudarytos išlygos savivaldybių tarybų nariams, Seimo nariams ir t.t. Tačiau jos atsirado dar 1992 m., priimant Konstituciją, kai, matyt, buvo visai kitokia situacija. Siekiant jų atsisakyti reikėtų keisti Konstituciją, taigi, žinoma, tai užtruktų, tačiau aš pasisakyčiau už panašių išlygų panaikinimą.“

Tam tikras studentams įstatymo numatomas išlygas – atidėti karinę tarnybą iki 38 metų amžiaus, jei jie pirmą kartą studijuoja bakalauro ar magistro studijose, paaiškina V.Rakutis. Pasak jo, karo metu arba atliekant tarnybą gali būti pravarti didesnė kario kvalifikacija, kurią jis įgyja būtent studijuodamas. Todėl lyg ir skatinama pirma sklandžiai, be pertraukų baigti mokslus, o vėliau atlikti prievolę. Juolab kad aukštojoje mokykloje jaunuolis įgyja specifinių žinių, kurias vėliau gali taikyti nebūtinai kaip kariškis: tarkime, būdamas atsargos karininku pasinaudoti kompiuterijos mokslų žiniomis. Profesorius taip pat pabrėžia, kad studentai nuo karinės prievolės nėra atleidžiami, tiesiog ji jiems pavėlinama, todėl nustatyta 38 metų specialistų riba kariuomenė pasilieka sau teisę pakviesti tokio amžiaus žmones, jei jų reikėtų.

„Atrodo, kad kariuomenė yra tuščias laiko gaišimas, tačiau jei ta kariuomenė buriama karui ir skirta jam pasirengti, galvojama visai kitaip. Žiūrima, kaip racionaliausiai panaudoti turimą žmonių potencialą: kuriuos paimti, kuriuos palikti, kad valstybė funkcionuotų toliau, nes ji turi veikti, nesvarbu, vyksta karas ar ne. Kariuomenė pasilieka didesnius rėmus ir jais naudojasi, jei prireikia. Taip buvo visada. Pavyzdžiui, jei britams reikėdavo lakūnų, tai būdavo mobilizuojami įvairių aeroklubų nariai. Karo metu reikia išnaudoti viską, kas įmanoma, nes jei karą pralaimėsi – nieko neliks, žmonės praras savo turtą, įtaką visuomenėje, o jei laimėsi – klestėsi toliau“, – motyvus dėl tarnybos atidėjimo studentams paaiškina V.Rakutis.

Krašto apsaugos ministras svarsto, kad būtent šiuos dėl amžiaus ir studijų Karo prievolės įstatyme numatytus principus dar būtų galima šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl logiška atidėti tarnybą aukštųjų mokyklų studentams, J.Olekas primena, kad yra sakęs, jog būtų verta diskutuoti su švietimo sistemos atstovais ir nuspręsti, ar į devynių mėnesių tarnybą tikrai lengviau išeiti dirbančiajam nei studentui, kuriam tie devyni mėnesiai neva labiau sutrikdytų studijas.

„Tie sprendimai buvo priimti prieš dešimtmetį. Ar šiandien jie dar galioja? Aišku, yra rimtų argumentų – sveikata, vaikai, dar ir kitas priežastis galima svarstyti, – sako krašto apsaugos ministras. – Manau, pavasario sesijoje diskutuosime dėl normų, kurios kažkada, kai šaukimo sistema neveikė, buvo surašytos, ar tikrai viskas toje tvarkoje yra taip, kaip turėtų būti dabar.“

Naujo įstatymo projekto galimybės neatmeta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau priduria, kad vienodesnės atrankos siekiamybė ir neapsvarstytos pataisos gali atsiliepti priešingai – atsirastų dar daugiau išlygų.

„Manau, priimant įstatymą, jog reikia grąžinti šauktinius, jei bus pasiūlymų ar idėjų, galėtų atsirasti ir įstatymo projektas, kad šauktiniams keliami reikalavimai būtų vienodi. Bet vėlgi tokiu atveju gali būti ir abejonių dėl asmeninių klausimų, neva kažkas nori apsaugoti savo sūnų ir t.t.“, – primena A.Paulauskas.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad šauktiniai bus kviečiami su savanoriais, todėl 3–3,5 tūkst. karių, kuriais dar šiemet pasipildytų kariuomenė, tikėtina, nesudarys vien „prievarta“ pakviesti šauktiniai. Pavyzdžiui, A.Paulauskas viliasi, kad, pastaruoju metu atlikti tarnybą pasišaunant net merginoms, šiemet šauktinių gali prireikti visai nedaug. Jis priduria, kad patriotinį nusiteikimą savanoriams atlikti devynių mėnesių trukmės karinę tarnybą galėtų sustiprinti papildomos motyvacijos priemonės: lengvesnės sąlygos įgyti karinį laipsnį ar gauti tam tikros kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

„Galima sudaryti sąlygas anksčiau bandyti įgyti vairuotojo pažymėjimą tos kategorijos, kuriai reikia būti vyresnio, tarkime, 23 metų, amžiaus. Kita vertus, dabar šauktiniai negali turėti jokio laipsnio, nebent eilinio, taigi galbūt verta svarstyti, kaip sudaryti jiems sąlygas įgyti seržanto laipsnį, – tai irgi sustiprintų jų asmeninę motyvaciją. Žinoma, lieka ir aukštojo mokslo lengvatos, pirmenybė priimant į statutines organizacijas. Tai tik pasvarstymai, tačiau reikėtų plėsti tų priemonių pasiūlą, kad šaukimas nebūtų panašus į prievartą ir žmogus nemanytų, jog nieko negavo ir prarado devynis mėnesius laiko“, – svarsto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Atlikusiems devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą numatomos tokios pat lengvatos ir motyvacinės priemonės, kokios iki šiol buvo taikomos trijų mėnesių trukmės bazinių karinių mokymų dalyviams. Numatytas dalies faktiškai sumokėtos studijų kainos kompensavimas (už studijas sumokėtos kainos dalis nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims kompensuojama nuo 2013 m.), subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiųjų darbdaviams, taip pat gali būti taikomos papildomos lengvatos stojantiems į aukštąsias mokyklas, pretenduojantiems į valstybės tarnybą ir kt. Krašto apsaugos ministerija pabrėžia dėsianti pastangas, kad esant finansinių galimybių motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos būtų plečiamos.

Iš Valstybinio studijų fondo duomenų matyti, kad dalies studijų kainos kompensavimas galėjo kilstelėti jaunuolių motyvaciją baigti trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, nes pasinaudojusiųjų lengvata dėl studijų kainos per metus padaugėjo trigubai. 2013 m. kompensacija už dalį studijų kainos, kurią studentai jau buvo sumokėję, buvo skirta dešimčiai asmenų ir sudarė beveik 55,9 tūkst. Lt, o pernai ja pasinaudojo 35 asmenys, kuriems buvo išmokėta beveik 20,2 tūkst. Lt. 2013–2014 m. šiems asmenims buvo kompensuota pusė faktiškai sumokėtos studijų kainos.

R.Juknevičienės teigimu, atlikusieji privalomąją karo tarnybą galėtų gauti ryškesnę pirmumo teisę priimant į statutines pareigas ar valstybės tarnybą. Pasak Seimo narės, įstatyme būtų galima aiškiau įtvirtinti ir jiems suteikiamas socialines garantijas, pavyzdžiui, paskolų įmokų bankams atidėjimą.

„Vis dėlto visko įstatyme nesurašysi. Yra daug atvejų, kai žmogus gali kreiptis į ministrą, o šis nukreiptų į kompetentingą ir autoritetingą komisiją. Būtent tokia komisija pagal įstatymą ir turi būti, kad nuspręstų dėl individualių atvejų“, – sako R.Juknevičienė.

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas teigia, kad dabar nustatytos motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos mažinamos nebus, tačiau socialinį paketą galima dar labiau papildyti keičiant Karo prievolės įstatymą. „Nesu nusiteikęs prieš lengvatų didinimą. Atvirkščiai, manau, kad žmonėms, kurie atlieka pareigą savo šaliai, socialines garantijas reikia didinti“, – apibendrina J.V.Žukas.

Dovaidas Pabiržis, Gabija Sabaliauskaitė

Garsas. Literatūros ribas peržengusioje Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą įsikūrusioje Muzikos salėje pristatytas margaspalvis šalies muzikinės scenos kaleidoskopas – nuo džiazo, klasikos ar folkloro iki roko, dainuojamosios poezijos ar hiphopo sąskambių.

Keliasdešimt koncertų ir susitikimų su žymiausiais šalies atlikėjais, naujausių jų įrašų pristatymai ir keturias dienas ūžiantis muzikos įrašų kaleidoskopas – Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje buvo galima patirti seniai neregėtą susidomėjimą šalies muzikine scena.

Organizatoriai ir leidėjai kol kas dar skaičiuoja pardavimo rezultatus, tačiau jau dabar aišku, kad šiųmetė knygų mugė sulaukė gausesnio lankytojų srauto – iš viso per 66 tūkst. žmonių. Viena to priežasčių tapo naujoji muzikinė šio renginio dalis, kuri kėlė ne mažesnį susidomėjimą nei knygų lentynos. „Tai gera galimybė muzikantams ir leidėjams pristatyti savo naujausią kūrybą. Žinoma, reikia laiko, kad tai įgautų pagreitį ir pritrauktų dar daugiau dėmesio, tačiau sumanymą vertinu puikiai“, – sakė muzikantas Saulius Petreikis, mugėje pirmą kartą pristatęs pasaulio muzikos albumą „Lowlands“.

Kelių šimtų kvadratinių metrų plote spietėsi daugiau nei 20 muzikos leidėjų ir muzikantų, kurie siūlė naujausių ir klasikinių muzikos įrašų, o ypatingas dėmesys šiemet teko atgimstančiam vinilo formatui. Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje prasidėjęs vinilinių plokštelių atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Pastaruoju metu savo kūrybą tokiu būdu pristatė „Antis“, Džordana Butkutė, „Kurak“, Gytis Paškevičius, „Verslo rizikos rezervas“, „Without Letters“ ir daugelis kitų šalies atlikėjų bei kolektyvų.

„Prieš pusantrų metų įsigijau patefoną ir per šį laiką susikaupė daugiau nei penkiasdešimt plokštelių. Daugiausia jas tenka siųstis iš užsienio, nors kartais pavyksta nusipirkti ir mėgstamų atlikėjų koncertų metu ar gauti iš pažįstamų. Muzikos dabar klausausi tik tokiu būdu“, – pasakojo mugės dalyvė Kotryna.

Muzikos mugę rengusios asociacijos AGATA vadovės Agnės Masalskytės teigimu, vinilinių plokštelių pasiūlos gausą padiktavo rinkos poreikiai ir pirkėjų norai. Tai esą nebuvo kažkas specialiai sugalvota, o susidomėjimas viniliniais įrašais greičiausiai kyla iš supratimo, kad tai yra kažkas unikalaus, išskirtinio, paprastai nenukopijuojamo ar padauginamo.

„Renginys viršijo lūkesčius, nors buvo skeptikų, kurie sakė, kad Lietuvoje nėra muzikos leidybos, nėra žmonių, kurie aktyviai dirba šioje srityje. Tai, kad šalies muzikos leidyba ir atlikėjai yra gyvi ir gali būti vieningi, įrodėme su kaupu. Buvo ir abejojančiųjų, kad šiandien apskritai kas nors perka muzikos įrašus, kai beveik viską gali tiek legaliai, tiek nelegaliai rasti internete. Bet mugėje išpirko net kasetes, buvo melomanų, kurie net specialiai jų ieškojo“, – sakė A.Masalskytė.

Muzikos mugė pateikė ir keisčiausių, tačiau pasisekusių muzikinės sinergijos pavyzdžių. Štai šeštadienio vakarą savo naujausius įrašus pristatė džiazo muzikantai Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis, vėliau savo albumą „Revoliucijos garso takelis“ toje pačioje salėje pristatė hiphopo grupė „G&G Sindikatas“. O jų koncertą stebėjo ir pasirodymui scenoje jau netrukus ruošėsi klasikinės muzikos atlikėjai Judita Leitaitė ar Asta Krikščiūnaitė. Ir visa tai – vienoje gana ankštoje ir nuolat perpildytoje erdvėje. Daugelis išties skirtingos muzikos atlikėjų šiek tiek nejaukiai jautėsi jiems neįprastoje aplinkoje, tačiau visų jų koncertai ir pasirodymai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.

O kokių įdomiausių naujų lietuviškos muzikos leidybos pavyzdžių buvo galima atrasti mugėje? Šiemet sukako trisdešimt metų nuo Vytauto Kernagio suburto Dainos teatro, derinusio estradinę muziką su teatro pasirodymais, įkūrimo. Ta proga mugėje surengtas trumpas buvusių grupės narių susibūrimas bei V.Kernagio fondo iniciatyva išleisto keturių kompaktinių plokštelių rinkinio „Dainos teatrui – 30“ pristatymas, tapęs bene ryškiausiu savaitgalio renginiu.

Andriaus Kulikausko žodžiais tariant, susibūręs laikotarpiu, kai sostinės Filharmonijoje vyko „valymas“ ir buvo išardytos grupės „Saulės laikrodis“ bei „Vilniaus aidai“, V.Kernagio vadovaujamas kolektyvas tapo užuovėja talentingiems ir eksperimentuoti nevengiantiems kūrėjams. Iš „Vilniaus aidų“ atėjo bosistas Arūnas Degutis bei buvęs kolektyvo vadovas A.Kulikauskas, iš „Saulės laikrodžio“ – šviesų technikas Norvydas Birulis, klavišininkas Robertas Griškevičius.

1985–1991 m. gyvavęs kolektyvas vienijo ir daugelį kitų aktorių, muzikantų, estrados solistų. „Tais laikais būtent teatrai turėjo galimybę pakalbėti apie kitus dalykus su ironija, nes estradoje to kaip ir nelabai buvo. V.Kernagis, įkūręs Dainos teatrą, pasinaudojo ta galimybe kalbėti su potekstėmis, su ironija, nerimtai“, – teigė buvusi Dainos teatro aktorė Ilona Balsytė.

O kartais nerimti dalykai netikėtai tapdavo visiškai rimtais. I.Balsytė pasakoja, kad žymioji daina „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo sumanyta kaip parodija ir pokštas. Norėta, kad išgirdę šį vos kelių akordų kūrinį žmonės juoktųsi, o ir patiems kolektyvo nariams jis atrodė itin linksmas. „Įdomus kontrastas, kai beprotnamio kostiumus ir tramdomuosius marškinius pakeitė normalūs kostiumai, o tą dainą traukė visas Vingio parkas“, – prisimena Dainos teatro kompozitorius ir muzikantas A.Kulikauskas.

Pasak Vytauto Kernagio jaunesniojo, Dainos teatrui galima priskirti daug vardų ir vertinimų – „eksperimentinis“, „paradoksalus“, „pradininkas“ ir pan. Devintojo dešimtmečio viduryje muziką, teatrą ir kabaretą pasirodymuose sujungę menininkai buvo pirmieji Lietuvoje, į vieną sceną sugrąžinę dramą, tragediją ir estrados muziką. Iki tol scenoje veikė labai aiškūs pasiskirstymo tarp žanrų principai, o Dainos teatras tapo eksperimentu, sujungusiu visą tai į vieną visumą.

Keturių plokštelių – „Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu…“, „Povo link“ ir Marijaus Šnaro „Apie medžioklę“ rinkinys apima Dainos teatro nuo 1986 iki 1989 m. įrašytas dainas. Kolektyvo kūriniai jose yra atnaujinti ir suskaitmeninti.

Šiandien išlikęs ir vienintelis profesionaliai nufilmuotas Dainos teatro koncertas – paskutinis anšlaginis kolektyvo pasirodymas, įvykęs sostinė Profsąjungų rūmuose 1991-aisiais, kurį nesunkiai galima atrasti internete. Pasak A.Kulikausko, hipotetinis grupės koncertas įvyktų būtent šiame šiuo metu griūvančiame pastate.

Knygų mugės Muzikos salėje pristatyti ir įdomiausi šiuolaikinio lietuviško roko įrašai. Folkroko grupė „Žalvarinis“ pasakojo apie naujausiąjį albumą „Gyvas“, išleistą dar pernai. Plokštelėje – penkiolika kūrinių, akustiškai įrašytų per koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė jaunesnioji roko muzikantų karta. Šeštadienio rytą debiutinį albumą mugėje pristatė atlikėjas Benas Aleksandravičius, prisistatantis ba. pseudonimu. Pernai devyniolikmetis muzikantas vos šimto vienetų tiražu išleido vinilinę mini plokštelę „Pasikeisk“, o dabar debiutuoja pirmuoju albumu „Rasti/Pasiklysti“. Mugėje buvo iššluoti visi turėti šio albumo egzemplioriai.

Kartu su bendražygiu būgnininku Jonu Butvydu kuriantis atlikėjas lietuviškame kontekste išsiskiria vien gimtąja kalba rašomais ir sunkiai suprantamais kūrinių tekstais bei energingos ritmikos ir intensyvios muzikinės tekstūros skambesiu. Kaip jau beveik įprasta šiuolaikiniams nepriklausomiems atlikėjams, B.Aleksandravičius dėmesio visų pirma sulaukė internetinėje erdvėje: muzikanto vaizdo klipas „Sugebėk pasikeisti“ svetainėje ~youtube.com~ sulaukė kelių šimtų tūkstančių peržiūrų ir pelnė pagrindinį LRT konkurso „Klipvid“ apdovanojimą. Pernai ba. koncertavo M.A.M.A. apdovanojimų scenoje ir pretendavo atsiimti Metų proveržio statulėlę, 2014-ųjų apdovanojimuose atlikėjas sulaukė dviejų – Metų alternatyvos grupės ir Metų vaizdo klipo nominacijų.

Skambiausiai „Litexpo“ parodų rūmų skliautus užpildė šiauliečiai „Colours of Bubbles“. Kolektyvas mugėje pristatė pernai pavasarį išleistą debiutinį įrašą „Inspired by a True story“. Aštuonerius metus gyvuojanti grupė ilgą laiką buvo geriau pažįstama tik alternatyviosios muzikos gerbėjams, tačiau pastaruoju metu jų „akcijos“ pastebimai pakilo: pernai muzikantai pakviesti koncertuoti Vilniaus Katedros aikštėje, šiemet – M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose.

Grupės vadybininko Vaido Stackevičiaus pasakojimu, būtent šis pasirodymas itin padidino domėjimąsi „Colours of Bubbles“ muzika. O ją galima apibūdinti kaip šiuolaikiško britų rokenrolo tradicijų tąsą su kantri muzikos elementais. Kūriniai „Cut It Out“, „Flags“ ar „Phoenix“ jau tapo XXI a. lietuviško roko klasika. Tiesa, visa grupės kūryba įdainuota anglų kalba.

Išskirtinio dėmesio sulaukė ir Lietuvoje itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras. Antrąjį savo įrašą „Švelnesnis žvėris“ mugėje pristatė dainininkė Ieva Narkutė. Jausmingas, šiltas albumas pasakoja vienuolika meilės istorijų, apipintų švelniomis atlikėjos balsą papildančiomis klavišinių ar elektroninės muzikos aranžuotėmis.

Pernai vasarą išleistą kompaktinę plokštelę „Musė“ mugėje priminė ir aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Andrius Kaniava. Kauno valstybinėje filharmonijoje su „Sunkiosios muzikos orkestru“ įrašytos dainos – pučiamųjų ir mušamųjų vedamos kompozicijos, papildytos poetiškais ir šmaikščiais aktoriaus tekstais.

O štai šeimyninis Ainio ir Gedimino Storpirščių duetas pristatė prieš dvidešimtmetį pirmą kartą išleistą kasetę „Tarakonas iš vaikystės“, kuri dabar perleista kompaktinės plokštelės formatu.

Išskirtinį susitikimą pasiūlė ir Keistuolių teatras, mugėje pristatęs visus išleistus kompaktinius diskus, filmus, dainų rinkinius, vaikiškų spektaklių garso takelius.

Visų keturias dienas mugėje koncertavusių bei savo naujausią muziką pristačiusių atlikėjų tikrai neišvardyti, be to, melomanų laukė ir daugelis kitų įdomių pasiūlymų. Pavyzdžiui, Lietuvos džiazo federacija siūlė įsigyti leidinį „Lietuvos džiazo antologija“, grupė „Skylė“ – pirmuosius perleistus grupės albumus, tarp jų ir debiutinį tuomet dar menkai žinomo kolektyvo įrašą „Žydinčių moterų džiaugsmas“, perleistą dvigubos plokštelės pavidalu. AGATA stende savo išskirtinę kolekciją pristatė ir pirmosios Lietuvos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas Dovydas Bliuvšteinas. Šeštadienį popiet joje tebuvo likę paskutiniai įrašai.

Šiemet debiutavusi ir eksperimentine vadinta Muzikos salė ketina tapti tradiciniu Vilniaus knygų mugės palydovu. Tikimasi, kad ji išsiplėtos iki tarptautinio renginio, į kurį atvyktų ir pasaulio leidėjai, o šalies atlikėjams tai taptų galimybe pradėti tarptautinę karjerą.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Vilniaus knygų mugėje pristatyti lietuviški įrašai

„Dainos teatrui – 30“ (dainuojamoji poezija, estrada)

Ba. „Rasti/Pasiklysti“ (nepriklausomas rokas, elektronika)

„Colours of bubbles“. „Inspired by a True story“ (nepriklausomas rokas)

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. „Tarakonas iš vaikystės“ (dainuojamoji poezija, muzika vaikams)

„G&G Sindikatas“. „Revoliucijos garso takelis“ (hiphopas)

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“ (dainuojamoji poezija, popmuzika)

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“ (popmuzika, rokas)

XVII a. LDK muzika: Giovanni Battista Cocciola (klasika)

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“ (ritmenbliuzas, popmuzika)

Saulius Petreikis. „Lowlands“ (pasaulio muzika)

Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis. „Me“ ir „Lights of Darkness“ (džiazas)

Muzika kaip politika. Gerai nuomonei apie save formuoti, „auksiniams“ sovietmečio laikams priminti ir savo pranašumui demonstruoti Rusija pasitelkia ne tik informacinę propagandą, bet ir populiariąją muziką.

Tarptautinių santykių mokslininkas Josephas Nye 1990-aisiais pirmą kartą pavartojoo terminą „švelnioji (arba minkštoji) galia“. Ši reiškinį jis apibrėžė kaip gebėjimą paveikti kitų elgesį ne karinėmis ar kitomis prievartos formomis, bet mėginant pagerinti savo šalies įvaizdį, priversti įtikėti savosiomis idėjomis, vertybėmis ir normomis. Kuo užsienio valstybės įvaizdis ir prestižas vienoje ar kitoje visuomenėje palankesnis, tuo lengviau tos šalies piliečius priversti elgtis sau tinkama linkme.

Su vadinamąja kietąja galia susiję instrumentai paprastai yra materialūs – tai karinė jėga, gamtos ištekliai ar pinigai, o švelniosios galios šaltiniai visų pirma kyla iš politinių vertybių ar bendros kultūros. Po šaltojo karo pabaigos pasigirdus prognozėms apie „istorijos pabaigą“, liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos triumfą bei tradicinių karinių konfliktų nunykimą, būtent ši politinės galios forma tapo bene svarbiausia.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologės Dovilės Jakniūnaitės teigimu, visos veiklos, kurios yra vykdomos šia linkme, gali būti traktuojamos kaip galios didinimo priemonės. Būtent tai jau daugelį metų Baltijos šalyse bei visoje posovietinėje erdvėje aktyviai įgyvendina Rusija, siekdama paveikti šio regiono gyventojus, priversti juos palankiai mąstyti apie Rusiją bei priimti tam tikras jos mąstymo formas ir interpretacijas.

Tai daroma pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo mokinių ir mokytojų išvykų organizavimo, finansinės paramos įvairiems su rusiška kultūra susijusiems renginiams iki televizijos ir radijo sklaidos ar informacinių propagandos kampanijų. Pasak D.Jakniūnaitės, dėl karo Ukrainoje sustiprėjus Rusijos ir ES šalių konfrontacijai, šios priemonės pastaruoju metu intensyviau nukreipiamos į žmonių grupes, kurias galima lengviau paveikti. Taip nebesiekiama apimti visos Lietuvos visuomenės, kuri, politologės manymu, turi pakankamai stiprų imunitetą tokio pobūdžio veiksmams.

Tačiau priešiškai Rusijos informacinei propagandai ar moksleivių išvykoms į kaimyninę valstybę sulaukiant deramo įvertinimo ir iš valstybės institucijų, į rusų atlikėjų koncertus, kurie dažnai mįslingai sutampa su valstybinių Lietuvos švenčių laikotarpiu, paprastai žiūrima pro pirštus. Esą populiariosios kultūros nedera prilyginti politikai, o atlikėjų iš Rusijos koncertų – laikyti rusiškos propagandos dalimi. Šiam reiškiniui daugiau dėmesio teikia tik žiniasklaida.

„Esame laisva šalis, o ne policinė valstybė, mums žodžio laisvė yra tikrai svarbi. Asmeniškai aš taip vertinu. Man tas atlikėjas yra absoliučiai neįdomus, kaip neįdomu ir ką jis ten dainuoja. Keisčiau stebėti, tikrai esu nustebęs, kaip elgiasi tokių renginių organizatoriai. Tie kūriniai atliekami prašant publikai, bet ta publika irgi kartais susirenka galbūt neatsitiktinai. Tačiau nemanau, kad turime tapti kažkokia cenzūros ar policine valstybe, kuri kažką stabdytų. Tiesiog liūdna, kad tokie dalykai vyksta“, – po prieštaringo rusų dainininko Olego Gazmanovo koncerto portalui „Delfi.lt“ sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Šis atlikėjas Vilniuje koncertavo 2013-ųjų pabaigoje. Latvijoje šiuo metu nepageidaujamu asmeniu paskelbtas O.Gazmanovas po ilgų publikos prašymų atliko kūrinį „Pagaminta SSRS“, primenantį apie Baltijos šalių okupaciją bei šlovinantį sovietinius laikus. „Ukraina ir Krymas, Baltarusija, Moldova – tai mano šalis. Sachalinas, Kamčiatka, Uralo kalnai – tai mano šalis. Krasnodaro kraštas, Sibiras ir Pavolgis, Kazachstanas, Kaukazas, ir Pabaltijis. Aš gimiau Sovietų Sąjungoje, padarytas aš SSSR!“ – tokie žodžiai skambėjo Vilniuje, audringai pritariant penkiems tūkstančiams susirinkusių žiūrovų.

Pernai gruodį uostamiestyje planuotas dar vienas dainininko O.Gazmanovo koncertas vis dėlto neįvyko, nes Klaipėdos „Švyturio“ arena atsisakė tam išnuomoti savo erdvę. „Kalbėjomės su koncerto organizatoriumi, kad šis renginys nebūtų finansiškai pelningas, nes nesusirinktų žmonių, kadangi buvo blogas fonas iš praėjusių metų, kai vyko koncertas Vilniuje, plius visi reikalai, susiję su Rusijos ir Ukrainos santykiais. Todėl buvo priimtas toks sprendimas. Koncerto organizatorius nusprendė jo Lietuvoje apskritai nerengti, nors buvo planuoti pasirodymai dar keliuose miestuose. Pamatėme, kad projektas nepasiseks, gresia finansinis nuopuolis, ir arenai jis nebūtų naudingas“, – pasakoja Klaipėdos „Švyturio“ areną valdančios bendrovės „Klaipėdos arena“ direktoriaus pavaduotojas Remigijus Ambrulaitis.

Šių metų pradžioje muzikantų iš Rusijos desantas Lietuvos koncertų salėse išlieka didelis. Tiesa, šįkart nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją rusiškos muzikos koncertai Lietuvoje neskamba. Tačiau, pavyzdžiui, atlikėjo Staso Pjechos koncertas kovo 10 d. rengiamas Klaipėdoje, kovo 12-ąją – Vilniuje. O bene grandioziškiausias tokio pobūdžio renginys, kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas, kurio metu scenoje pasirodys daugelis Rusijos estrados žvaigždžių, tarp jų ir Filipas Kirkorovas, Nikolajus Baskovas, Aleksandras Serovas, Anželika Varum, sostinėje vyks praktiškai savivaldos ir merų rinkimų išvakarėse – vasario 27-ąją.

Kovo 18 d. sostinės koncertų salėje „Compensa“ jubiliejinį koncertą surengs smuikininkas bei dirigentas Vladimiras Spivakovas, vadovaujantis valstybiniam kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“. Muzikas žymus ne tik savo kūrybiniais pasiekimais – jo pavardė yra tarp Rusijos kultūrininkų, pasirašiusių Vladimiro Putino vykdomą politiką Ukrainoje bei Krymo aneksiją palaikantį pareiškimą. Muzikanto pasirodymai Vakaruose jau sulaukia protestų – pernai gegužę per V.Spivakovo vadovaujamo orkestro koncertą Harvarde buvo suimtas ant scenos užlipęs vyras, mėginęs pareikšti savo nuomonę apie smuikininko paramą V.Putino politikai.

Į tokią situaciją reaguoja Lietuvos muzikantai. Žinoma roko grupė „Skylė“ kartu su atlikėja Aiste Smilgevičiūte šiemet Vasario 16-ąją pakvietė į pilietinį koncertą „Broliai“, kuriame skambėjo Lietuvos pokario partizanų kūrybos įkvėptos dainos. Koncerte „Brolių“ dainas savo nacionalinėmis kalbomis atliko ir muzikantai iš kaimyninių šalių: Piotras Karpenia iš Lenkijos, latvių grupė „Skyforger“, baltarusių kolektyvas „Trubeckoy“ ir ukrainiečių „TaRUTA“ nariai. Koncerto organizatoriai neslėpė, kad jis yra ir konkreti atsvara Rusijos popmuzikos atlikėjų pasirodymams. „Kuo daugiau Lietuvos piliečių dalyvaus tokiuose koncertuose kaip šis, ir apskritai kuo daugiau bus tokių koncertų – tuo mažiau reikės jaudintis dėl svečių iš Rytų vizitų“, – sakė „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius.

Rusų atlikėjų koncertų gausa vasario ir kovo mėnesiais šiemet išsiskiria Klaipėda, kur gyvena ir viena didžiausių šalies rusų bendruomenių. Per šį laikotarpį iš viso jau įvyko ar dar numatyti net septyni tokio pobūdžio renginiai: vasario 3-iąją – Stasas Michailovas su programa „Džokeris“, vasario 7-ąją turėjo pasirodyti atlikėja MakSim (koncertas dėl techninių priežasčių perkeltas į gegužę), vasario 17-ąją – grupės „Ruki Vverch!“ jubiliejinis koncertas, vasario 26-ąją koncertuos atlikėjas Grigorijus Lepsas, kovo 10-ąją – minėtas S.Pjecha, kovo 13-ąją – šansonų atlikėjas Michailas Šufutinskis, o kovo 21-ąją uostamiestyje svečiuosis „Auksinio gramofono“ žvaigždės.

„Tikrai negaliu pasakyti, kodėl vasario ir kovo mėnesiais tiek daug tokio pobūdžio renginių. Koncentracija nemaža, bet kodėl taip yra, paaiškinimo neturiu. Tam tikru metu būna ir didelė lietuviškų atlikėjų koncentracija, būna, kad vyksta vien krepšinio varžybos. Viskas yra ne stabilu, o labilu“, – sako „Klaipėdos arenos“ direktoriaus pavaduotojas R.Ambrulaitis.

Atlikėjų iš Rusijos koncertų gausa Lietuvos valstybinių švenčių laikotarpiu visuomet aiškinama panašiai: esą muzikantai tuo metu susiplanuoja koncertines gastroles ir koncertų organizatoriai Lietuvoje juos tiesiog užsako. Teigiama, kad tai neturi nieko bendro su politika ar konkrečiomis istorinėmis datomis, nes šios gastrolės paprastai rengiamos visose trijose Baltijos šalyse vienu metu. Kita vertus, Estija Nepriklausomybės dieną mini panašiu laiku – vasario 24-ąją. O atlikėjų iš Rusijos koncertai Rygoje ir taip itin dažni, nes daugiausia yra skirti ten gausiai gyvenančiai vietos rusakalbių bendruomenei.

Viską pasako skaičiai: 2013-aisiais Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įvyko aštuoni, 2014-aisiais – devyni renginiai, kurie atkeliavo iš Rusijos (koncertai, cirkas, baletas). Juos atitinkamai aplankė 16 ir 15 tūkst. žiūrovų. Iš viso arenoje 2013-aisiais įvyko 60, 2014-aisiais – 73 renginiai (kartu su sporto varžybomis), o juos atitinkamai aplankė 165 ir 240 tūkst. žiūrovų. Tad bendra renginių iš Rusijos bei jų žiūrovų dalis nėra didelė. Tačiau vien šiemet vasario ir kovo mėnesiais Klaipėdoje numatyti net septyni tokio pobūdžio koncertai. Kadangi tokių renginių skaičius kasmet būna panašus, akivaizdu, kad absoliuti dauguma jų uostamiestyje vyksta būtent šiuo laikotarpiu.

„Nežinau, ar tai kažkoks užsakymas, bet mes jau seniai matome, kad per šventes tai vyksta. Aišku, tai poilsio dienos ir žmonės galbūt ieško pramogų, bet kad čia negali būti atsitiktinumas, rodo faktas, jog tai kartojasi metai po metų, tikriausiai ne mažiau kaip dešimtmetį. Vis dėlto mes galime tik spėti, kad tai nėra atsitiktinumas“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Tačiau mokslininkė padėties nelinkusi dramatizuoti ir nemano, kad rusiška popmuzika, kaip ir kitos Rusijos švelniosios galios priemonės, daro itin didelį poveikį Lietuvos visuomenei. Pasak jos, lietuviai dažnai patys yra linkę per daug nepasitikėti vienas kitu ir išpūsti Rusijos keliamą tokio pobūdžio grėsmę.

„Ne viskas, kas yra popmuzika, būtinai yra ideologiškai įkrauta. Kai kurie iš šių žmonių, pavyzdžiui O.Gazmanovas, kai yra dainuojamos tam tikros patriotinės dainos apie Antrąjį pasaulinį karą, neabejotinai skelbia žinią, kuriai pritaria ir Vladimiro Putino Rusija. Tačiau manau, kad mums reikėtų nusiraminti ir tiesiog žiūrėti į tai kaip į nuolat pasikartojantį dalyką“, – pataria D.Jakniūnaitė.

Pasak jos, valstybės institucijos ir politikai tai turėtų traktuoti kaip asmeninio pasirinkimo ir sąžinės dalyką, nes bet kokie draudimai sukelia nereikalingas ir labai negatyvias reakcijas. Be to, daliai žmonių visuomet atrodys, kad tokio pobūdžio renginiai tėra pramoga, neturinti nieko bendra su politika. „Skeptiškai žiūriu į draudimus. Žinoma, jie būtini, kai kalbame apie karo propagandą, kuri yra draudžiama Konstitucijoje, ir pan., bet jei mes norime kažką uždaryti, kažko neleisti, cenzūruoti – tai jau pavojinga. Juk turime švelnesnių demokratinės valstybės instrumentų – šviečiamųjų, įtikinimo, pajuokimo. Pasišaipymo ir ironijos strategijos taip pat gali būti veiksmingos. Žinoma, jos yra sudėtingos ir nelengvai įgyvendinamos“, – teigia mokslininkė.

Neseniai Pilietinės visuomenės institutas atliko tyrimą „Lietuvos gyventojų pilietinė galia ir geopolitinės nuostatos“. Rezultatai parodė, kad į klausimą „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi negu dabar Lietuvoje?“ teigiamai atsakė 32 proc. Lietuvos gyventojų, o kad sovietmečiu buvo blogiau, nurodė 31 proc. apklaustųjų. Likusi respondentų dalis tai įvertino nei teigiamai, nei neigiamai. Be to, tyrimas atskleidė, kad 8 proc. šalies gyventojų teigiamai arba labai teigiamai vertina ir Krymo prijungimą prie Rusijos.

Žinoma, tiesiogiai sieti rusų atlikėjų koncertus su parama Rusijos karinei agresijai būtų sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad tokio pobūdžio renginiai prisideda prie išliekančios žmonių nostalgijos sovietinei praeičiai. O politologų tyrimai, be kita ko, rodo, kad požiūris į sovietmetį tebėra labiausiai lemiamas veiksnys, pagal kurį galima geriausiai paaiškinti rinkėjų politinį elgesį.

D.Jakniūnaitės teigimu, iki šiol nėra iki galo išsiaiškinta, ką nostalgija sovietinei praeičiai iš tiesų reiškia. Ar taip yra todėl, kad prieš 25 metus žmonės buvo jaunesni ir prisimena sau malonius dalykus, ar tai iš tiesų reiškia kritinį požiūrį į šiandieninę ekonominę padėtį, galų gale kritišką esamos politinės sistemos vertinimą? „Mano nuomone, tai labiau susiję su sociokultūriniais dalykais, o ne su noru grįžti į buvusią politinę sistemą“, – situaciją vertina mokslininkė.

Kita vertus, būtina pabrėžti, kad pati rusiška muzika Lietuvoje tebėra populiari. Pavyzdžiui, rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų bendrovės TNS LT atliktoje 2012 m. žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje skelbiama, kad radijo stoties „Russkoje radio Baltija“ dienos pasiekiamumas Lietuvoje yra 7,8 proc, savaitės – 15,4 proc. Didžiuosiuose šalies miestuose jos populiarumas dar didesnis: Vilniuje pagal savaitės pasiekiamumą tarp 12–74 metų amžiaus gyventojų ši radijo stotis buvo antroje pozicijoje (30,5 proc.). Kaune šis rodiklis siekė 15,4 proc.

Rusiškus televizijos kanalus, per kuriuos taip pat nuolat transliuojama rusiška estrada, Lietuvoje reguliariai žiūri apie 14 proc. gyventojų – per 400 tūkst. žmonių. Be to, iki šiol įprasta, kad viešajame transporte, taksi automobilyje ar restorane pasigirsta rusiškos melodijos.

Galima pastebėti, kad lietuviškos ir rusiškos populiariosios muzikos estetika taip pat panaši. „Lietuvių ir rusų estetikos suvokimas vis dar yra panašus, tai turbūt ir traukia“, – sako koncertų organizatorius, agentūros „Live Nation“ atstovas Deividas Afarjancas.

Juolab Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjai dažnai perkuria rusiškus hitus lietuvių kalba ir taip sulaukia didelės sėkmės. Pavyzdžiui, grupės „Pinup Girls“ hitas „Cirkas“ – tai garsios Rusijos atlikėjos Niushos kūrinys, ką jau kalbėti apie didžiulio populiarumo sulaukusią Eugenijaus Ostapenkos dainą „Dviratukas“. Žinomi Lietuvos muzikantai savo tarptautinės karjeros žingsnius taip pat dažniausiai vis dar mėgina žengti į Rytų, o ne Vakarų Europos rinkas.

Vis dėlto D.Afarjancas pastebi, kad prieš kelerius metus rusų atlikėjų koncertų lankomumas šalyje pastebimai ėmė mažėti, todėl, pavyzdžiui, agentūra „Live Nation“ tokio pobūdžio renginių nebeorganizuoja. „Naujų vardų neatsiranda, o po kelis kartus sugrįžtančios žvaigždės smarkiai didina honorarus, bet pilnų salių nebesurenka. Todėl tiesiog per didelė rizika“, – aiškina koncertų organizatorius.

Pasak jo, Lietuvą aplanko vis daugiau naujų užsienio atlikėjų, be to, neatpažįstamai sustiprėjo ir lietuviška estrada – tiek daug pilnas arenas renkančių Lietuvos dainininkų tikriausiai dar niekada nebuvo. Taigi perspektyvos atrodo tikrai geros: žmonės pradėjo pirkti bilietus gerokai iš anksto, todėl padaugėjo ir visiškai „užpildytų“ renginių. Koncertų organizatorius prognozuoja, kad dėl to turėtų daugėti naujų ir mažiau pažįstamų atlikėjų pasiūla ir mažėti senosios kartos atlikėjų koncertų.

Dovaidas Pabiržis

Pagrindiniai atlikėjų iš Rusijos koncertai Lietuvoje vasario ir kovo mėnesiais

Stasas Michailovas: vasario 3 d. Klaipėdoje, vasario 7 d. Vilniuje

„Ruki Vverch“: vasario 17 d. Klaipėdoje, vasario 18 d. Vilniuje

Grigorijus Lepsas: vasario 20 d. Vilniuje, vasario 26 d. Klaipėdoje

Kompozitoriaus Igorio Krutojaus jubiliejinis koncertas: vasario 27 d. Vilniuje

Stasas Pjecha: kovo 10 d. Klaipėdoje, kovo 12 d. Vilniuje

Michailas Šufutinskis: kovo 13 d. Klaipėdoje, kovo 14 d. Vilniuje

Vladimiras Spivakovas ir orkestras „Maskvos virtuozai“: kovo 18 d. Vilniuje

„Rusradio“ gimtadienis „Auksinio gramofono žvaigždės“: kovo 20 d. Vilniuje, kovo 21 d. Klaipėdoje

Daugiausiai atgarsio sulaukę Rusijos atlikėjų koncertai per valstybines Lietuvos šventes

2005 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2006 m. vasario 16 d. O.Gazmanovas Šiauliuose

2009 m. kovo 11 d. „Liube“ Kaune

2010 m. vasario 16 d. Ala Pugačiova Vilniuje

2012 m. sausio 13 d. Valerijus Gergijevas Kaune

Spauda. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus apie kultūros ir meno leidiniams skiriamą finansavimą, bene kasmet pasigirsta kalbos apie kultūrinės spaudos skurdinimą ir niūrias jos perspektyvas. Ar iš tiesų šiems leidiniams išmušė paskutinioji?

Paskelbus kultūros ir meno leidinių finansavimo 2015 m. rezultatus, penkių kultūros leidinių redaktoriai pasirašė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei kultūros politikos vykdytojus, prašydami atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūrinės spaudos padėtį ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. „Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos atkakliai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja“, – rašoma žiniasklaidoje išplatintame kreipimesi.

Kultūrinės spaudos leidėjai atkreipia dėmesį, kad yra verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai nėra atlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai bei kokybiškai parašytų straipsnių, ir apskritai kyla abejonių dėl šių leidinių reikalingumo ir ateities perspektyvų. Pasak savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiojo redaktoriaus Gyčio Norvilo, valstybės finansavimas mažėja, o galimybių užsidirbti iš kitų sričių nėra, nes pardavimo ir prenumeratos skaičiai nėra dideli. Nesulaukiama pajamų ir iš reklamos.

„Kultūrinė spauda yra prie išlikimo ribos. Tie pinigai, kuriuos gauname iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF), yra mūsų veiklos pamatas. Vėliau galima teikti įvairius atskirus projektus Kultūros tarybai ir šiek tiek prisidurti, bet čia tik menka pagalba, pamatas yra būtent šie pinigai“, – sako G.Norvilas.

„Literatūra ir menas“ šiemet iš fondo per pirmąjį finansavimo etapą sulaukė 59,1 tūkst. eurų (204 tūkst. Lt) paramos spaudai – 6,7 tūkst. eurų (23 tūkst. Lt) mažiau nei pernai (skaičiuojant kartu su parama interneto svetainei).

1996 m. įkurtas SRTRF kasmet įvairiems projektams iš viso išdalija per 2,5 mln. eurų biudžeto lėšų. Šie pinigai atitenka kultūros ir meno leidiniams (23 proc.), šviečiamiesiems projektams (12 proc.), regioninėms visuomenės informavimo priemonėms (37 proc.), radijui ir televizijai (5 proc.), internetinei žiniasklaidai (10 proc.) ir vaikams bei jaunimui skirtiems projektams (8 proc.). Leidiniai ir organizacijos fondui teikia įvairius projektus, kuriuos vėliau vertina ekspertai ir pateikia savo išvadas.

Pasak SRTRF tarybos pirmininko Gintaro Aleknonio, pirmajame konkurso etape šiemet iš viso pateikta paraiškų maždaug šešiems milijonams eurų, o fondas paskirstė tik nepilnus du, taigi poreikis ir galimybės neatitinka bent tris kartus, todėl nenuostabu, kad visada bus nepatenkintų rezultatais. Kita vertus, kultūros ir meno leidinių konkurse iš viso prašyta 830 tūkst. eurų, o paskirstyta 450 tūkstančių, taigi finansavimo sulaukė gerokai didesnė dalis projektų nei kitose konkurso programose.

„Visi mes sutariame vienu klausimu, kad kultūros ir meno leidiniai iš tikrųjų sunkiai verčiasi ir padėtis yra sudėtinga, tačiau reikėtų nepamiršti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas būtent yra rėmimo, o ne išlaikymo fondas. Ši situacija truputį primena bet kokias sporto varžybas: kai krepšinio komanda pralaimi, kalti irgi būna teisėjai“, – teigia G.Aleknonis.

Valstybės paramą spaudai riboja ir Europos Sąjungos ~de minimis~ pagalbos reglamentas, kuriame nurodoma, kad periodikai ir žurnalams suteiktas finansavimas per einamuosius ir praėjusius dvejus metus negali viršyti 200 tūkst. eurų. Kai kurie šalies kultūros leidiniai jau yra priartėję prie šios ribos, todėl negali tikėtis daugiau lėšų. Kultūros ministro Šarūno Biručio nuomone, šis rinkos ekonomikos dėsniais paremtas finansavimo būdas Lietuvai netinka, todėl ketinama su Europos Komisija derinti atskirą schemą ir prašyti išimties. Tačiau kol kas nėra aišku, kada tai galėtų įvykti.

„Kažkur Briuselyje sumąstomas toks dalykas, visiškai neįsigilinus į mažų valstybių situaciją. Tokių valstybių, iš kurių yra emigruojama, kurios dar visai neseniai prisijungė prie ES ir patiria įvairių pereinamojo laikotarpio problemų. Vakarų valstybėse yra ir daugiau gyventojų, ir senesnės dalyvavimo kultūros gyvenime tradicijos. Visose srityse ten tirščiau žmonių. Žinoma, ir finansiniai pajėgumai visai kitokie. O tokia Lietuva, Latvija ar Estija turi mažai gyventojų, ir jų dar mažėja. Galėtume atiduoti viską rinkos dėsniams ir pažiūrėti, kas bus, bet visiškai aišku, kas bus iš tiesų“, – esamą padėtį komentuoja savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė Agnė Narušytė.

Leidėjų nepasitenkinimą kelia ir sudėtinga biurokratinė projektų teikimo bei vertinimo tvarka. Esą trūksta viešumo, nėra iki galo aišku, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Be to, teigiama, kad periodiniai leidiniai suplakami su laikraščių priedais arba kartą per metus leidžiamais almanachais, kurie savo funkcija labiau primena knygas. Kultūrinės spaudos leidėjams kasmet būtina sumanyti naują ir patrauklią projekto temą, ją detaliai aprašyti ir suplanuoti, išsikelti tikslus, uždavinius ir pan. Tarp septyniolikos šiemet po pirmojo etapo finansuotų projektų galima atrasti itin abstrakčių pavadinimų, kaip „Kultūros akiratis“, „Bendrieji kultūros tyrimai“, „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesas, analizė“ ir pan. Papildomas funkcijas reikia sumanyti ir interneto portalui, nes prašyti lėšų tiesiog jo išlaikymui taip pat nepakanka.

A.Narušytės teigimu, toks projektų finansavimas yra suprantamas ir logiškas Kultūros taryboje, kur galima realizuoti konkrečią ir įdomią idėją, tačiau tikrai neturėtų būti taikomas SRTRF, nes mažos apimties kultūros leidiniams neįmanoma numatyti, kas ir kaip per metus tiksliai bus parašyta.

„Su projektine veikla yra perlenkta, nes kasmet turime sugalvoti kažką ypatingo ir naujo. Tai truputi absurdiška. Yra projektas „Kultūros barai“ ar „Literatūra ir menas“ – čia ir yra projektas. Ką mes dar daugiau galime sugalvoti ir išradinėti iš naujo – tikslus, uždavinius… Jie juk nesikeičia. Projekto formą, žinoma, galima išlaikyti, kad finansavimas nebūtų skiriamas aklai, bet kiekvienais metais vis kažką naujo sugalvoti yra sudėtinga“, – antrina leidinio „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis.

Vis dėlto alternatyvų tokiai finansavimo sistemai praktiškai nėra, nes tiesiogiai finansuoti pačius leidinius iš valstybės biudžeto lėšų draudžia Europos Sąjungos teisės aktai.

„Kartais kyla įspūdis, kad tie kultūros leidiniai įsivaizduoja esantys labai  reikšmingi ir juos žmogiškai žeidžia, jog reikia rašyti kažkokius projektus. Bet mane dažnai stebina regioninių kultūros leidinių parengtos paraiškos, kurios yra visa galva aukštesnio lygio nei tų, kurie dabar garsiausiai šaukia“, – pabrėžia G.Aleknonis.

SRTRF iš biudžeto skiriamos lėšos jau kurį laiką iš esmės nesikeičia, tačiau kuriasi nauji leidiniai, todėl esamiems iš valstybės kasmet atitenka vis mažiau lėšų. „Literatūra ir menas“ šiemet vieno numerio autorių honorarams iš viso galės skirti vos 190 eurų (apie 650 Lt), tad kyla klausimas, ar gali net ir jauni, perspektyvūs autoriai už keliolikos eurų atlygį pateikti kokybišką straipsnį?

O štai fondo paramos antrus metus negavęs keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Naujoji Romuva“ organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus leidybai finansuoti, savo kūrinių parduoti paaukoja ir menininkai.

Tad ar įmanoma ištrūkti iš šio tarsi užburto rato, ar iš tikrųjų kultūrinė spauda pasmerkta lėtai stagnacijai ir išnykimui? Realiausias problemos sprendimo būdas galėtų būti visiškas jų persikėlimas į interneto erdvę, atsisakant didžiąją dalį lėšų suvalgančių ir pigiau už savikainą pardavinėjamų popierinių leidinių. Tačiau visi „Veido“ kalbinti kultūros leidinių redaktoriai tokią galimybę kategoriškai atmetė.

„Internetas tarnauja kaip sklaidos priemonė, bet perspektyva persikelti vien į virtualią erdvę nėra gera. Vis dėlto mūsų publikuojamos medžiagos nėra trumpalaikės, kad po savaitės jas tiesiog būtų galima išmesti, jos turi išliekamąją vertę – tai ir analitika, ir grožinė literatūra. Todėl popierinę alternatyvą būtina palikti. Geriausia yra balansas tarp interneto ir popierinės leidybos“, – tvirtina G.Norvilas.

Jo redaguojamas žurnalas „Literatūra ir menas“ šiuo metu yra leidžiamas beveik 1,3 tūkst. tiražu per savaitę, o nemokamą žurnalo interneto svetainę kas mėnesį aplanko 10–13 tūkst. unikalių vartotojų.

A.Narušytė pasakoja, kad tiek „7 meno dienų“ autoriai, tiek ir žmonės, kurie yra aprašomi, nori popierinio leidinio, nes jis išlieka istorijai ir keliauja į archyvus. O vienas rimtas serverio gedimas internete sunaikintų ilgametį ir didelę išliekamąją vertę turintį darbą. Vis dėlto redaktorė pripažįsta, kad jau dabar dauguma skaitytojų renkasi internetinę nemokamą žurnalo versiją – portalas per mėnesį surenka per 10  tūkst. unikalių vartotojų.

Kultūrininkų nevilioja ir leidinių jungimosi galimybė. Pasak A.Narušytės, kultūrinės spaudos Lietuvoje tikrai nėra per daug ir ji privalo būti įvairi, nes kiekvienas leidinys vienija skirtingas bendruomenes, atskleidžia kitokį žmonių požiūrį ir pasaulėžiūrą, pasižymi išskirtiniu stiliumi. O jeigu galų gale liktų tik vienas ar keletas tokio pobūdžio leidinių, jie atstovautų tik vieninteliam požiūriui be alternatyvų. Šalies kultūrinis gyvenimas tokiu atveju labai nusmuktų, nes ilgą laiką nepastebėti ir neaprašyti kūrėjai prarastų motyvaciją tobulėti ir žengti į priekį. Be to, nelikus kultūrinės spaudos būtų padaryta neatitaisoma žala ir lietuvių kalbai.

„Pastebiu jaunimo tendencijas – jie tikrai nesismulkina ir renkasi, kas jiems įdomu. Jeigu nebus įdomios kultūrinės spaudos lietuvių kalba, kultūra besidomintis jaunimas skaitys ir rašys internete angliškai. Jau dabar yra daug įvairių interneto portalų, ten niekas nesirūpina lietuvių kalba, o mes turime kalbos redaktorius, labai daug prie to dirbame. Jeigu viso to neliktų, netektume svarbaus kalbos bastiono. Masiniuose leidiniuose kalba irgi prižiūrima, bet čia ji skurdesnė, paprastesnė, mažiau intelektuali. Šis lygmuo išnyktų iš viešosios erdvės“ – įsitikinusi „7 meno dienų“ redaktorė.

Neabejotina, kad kultūros ir meno leidiniai yra reikšmingas viešojo diskurso ir kultūrinio gyvenimo elementas. Tą suvokė ir kaimynai latviai. Latvijoje po Tarptautinio valiutos fondo paskolos ir griežtų taupymo priemonių kurį laiką buvo nelikę nė vieno tokio pobūdžio leidinio, tačiau krizei pasibaigus šiuo metu vienintelis šalies kultūros leidinys vėl žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje, priešingai, gyvuoja keliolika tokio pobūdžio spaudos leidinių.

„Jų skaičiaus administracinėmis priemonėmis reguliuoti negalima. Jeigu leidiniai gali išgyventi, turi savo auditoriją, vadinasi, jų yra tiek, kiek reikia. Leidinys turi atsirasti, kai jo reikia, turi gyventi ir turi mokėti numirti. Esu prieš eutanaziją – tai turi vykti natūraliai“, – perspektyvas vertina G.Aleknonis.

Dažnai kultūrinė spauda kritikuojama kaip nišinė, tik siaurai bendruomenei reikalinga žiniasklaidos dalis. Europoje tokius leidinius dažniausiai remia privatūs mecenatai, tačiau Lietuvoje panašios tradicijos dar tik pradeda rastis. O kol ši sritis yra tik valstybės rūpestis, kultūrinė žiniasklaida, norėdama išlikti, privalės atrasti naujų veiklos ir prisitaikymo modelių.

Dovaidas Pabiržis

Istorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tik rašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

2014-ųjų pabaigoje pagrindinėse šalies arenose parodytas didingas lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kainavusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtys šokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinko itin gerai žinomą XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Prie šios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliesta ir daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra iki galo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi. XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijos momentų, kuriame galima kalbėti apie labai daug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo libreto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kur kas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus. Pernai kino ekranuose pasirodė režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausios šalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėje juostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžia Lietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su istorija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istoriją su dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniai Radvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenantys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visų pirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tik archyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus. Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių. T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimai bendravo su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDK parašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžiama to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taip pat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kultūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kai suprantama, kad niekas iš niekur savaime negali atsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išimta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta į žmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakankamai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinis įvairiausiems kūrybiniams ir moksliniams pamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas „Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykai vis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkų rate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų gali padėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmonių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ režisierius.

Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnai yra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istorija asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išliko tokio pavadinimo krepšinio komanda, bei Vytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiau iš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukštuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišsemiami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdomių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulaukęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjų metų kūrinys yra rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija. Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą, pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripažinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė ir pirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nukeliantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuojamą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapo perkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista ir trečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Sabaliauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuos romanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagal romane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniuje organizuojamos didelio populiarumo sulaukiančios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginius nuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai. Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvas Baroko operos teatras, pristatantis nedaug Lietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradicijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vakarai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operos gimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“), pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijos bei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiais laikais muziejui būtina komunikuoti ne tik archeologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį paveldą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais, paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuomenei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet ir patrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašių renginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“, – sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršos mūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiais paminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciatyva šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai, griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidėjo mušamaisiais atliekama batalinės muzikos dedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos populiarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpavičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – tai akivaizdus lietuvių savojo istorinio identiteto paieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys ir kitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikų karta, gebanti sudėtingas akademines žinias išversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei suprantamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimų rezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorija užkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių. Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straipsnį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastinta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos, nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuomenei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio projektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamas interneto tinklalapis ~ldkistorija.lt~, kuriame galima atrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį, miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmenybes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, ir tada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jei norima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio identiteto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokias žinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiai minimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtų juodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba, todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susiformavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiai atsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais ši knyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rasti dažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės istorikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadančios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukia kur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metus daug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimas yra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimo apriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaizdu, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaug domisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimas yra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti, kad mes atsiplėštume nuo Daukanto ir Basanavičiaus suformuoto tapatybės modelio, nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmonės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis prieš Liublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską, kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiško ereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, – pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyzdys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapusiškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterio Marko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metų tarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezidavo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirus valdovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapelmeisteris grįžo į gimtąją Italiją. Apsistojęs Galėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzikos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijoje veikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletą metų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusi viena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subūrusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti. Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muzikiniu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutartinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelis XVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galima atrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavusių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDK istorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yra bendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų ir muziejų visoje Europoje per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenciją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istorijos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios ir populiariosios istorijos. Pasak R.Kamuntavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongrese pastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pastarąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota. „Istorikai bando labiau integruoti mokytojus, rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos paskaitos, bet tai padeda nedaug. Problema matoma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kol kas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai dažniausiai koncentruojasi ties pozityviomis, geras emocijas keliančiomis istorijomis apie meilę, kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigas ar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir politikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar iš viso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istorikai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jau savaime yra naudingas ir praplečia žmonių akiratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateikti išsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labai komplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus ir rašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdovus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmonių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinka dabar užpildyta tokiais produktais tiek iš mokslinės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienas gali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, – tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Karpavičienė, kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuo pjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija, nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoksniam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieškome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didybės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažinimo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno, patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienos klausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėti jiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visada atrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėginti ją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nes tai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filosofas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tik per paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė.

Dovaidas Pabiržis

Klaipėda. Daugelį metų besitęsiančios diskusijos dėl Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo kol kas telieka kalbomis. Nors ir sutariama, kad šiuo metu nė vieno sakralinio objekto neturinčiame miesto senamiestyje ši bažnyčia yra būtina, iki šiol nežinia nei kas, nei kaip turi ją atstatyti.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines buvo pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis šventovės atstatymo pradžią. Tačiau tuo atkūrimo darbai ir pasibaigė – paveldosaugininkai, visuomenininkai, Evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė ir miesto savivaldybė iki šiol nesutaria, kaip naujoji Šv. Jono bažnyčia turėtų atrodyti. Juo labiau – už kokias lėšas ji galėtų iškilti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybė rengia galimybių studiją, kurioje, kaip tikimasi, pavyks suderinti skirtingus požiūrius. Ji dienos šviesą turėtų išvysti per artimiausius metus. „Šiuo metu susidariusią situaciją galima vadinti patine“, – pripažįsta Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Pirmoji Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje, greičiausiai netoli miesto pilies, iškilo XIII a. Žinoma, kad 1258-aisiais Šv. Jono bažnyčia buvo paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams. Iki galo nėra aišku, kaip ji galėjo atrodyti. Istorijos tėkmėje šventovė ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir kitų stichijų, todėl buvo bent keletą kartų perstatyta.

XVII ir XVIII amžių sandūroje miestą juosiant gynybiniais pylimais, Šv. Jono bažnyčia buvo perkelta į šiandieninę Turgaus gatvę, o po didžiojo 1854 m. gaisro buvo dar kartą atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą. Šventovę tuomet klaipėdiečiams pasistatyti padėjo ir pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, padovanojęs bažnyčiai vertingą dailininko Friedricho Augusto Bouterweko paveikslą „Kristus alyvų sodely“.

Būtent tokią Šv. Jono bažnyčią – su įspūdingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomu visame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinę funkciją laivams jūroje, galima pamatyti kone kiekvienoje senosios Klaipėdos fotografijoje, atviruke ar piešinyje.

„Tai buvo svarbiausia bažnyčia visame Klaipėdos krašte. Ji buvo neabejotina Klaipėdos senamiesčio dominantė, taip pat vienas iš jūrinių ženklų, tarnavęs kaip orientyras laivams, jos bokštą galima atrasti senuosiuose jūriniuose žemėlapiuose. Negana to, bažnyčios bokšto viršūnė tarnavo kaip Struvės geodezinio lanko, kuris yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, vadinamosios Ternerio atšakos ir Vidurio Europos geodezinio tinklo jungtis“, – pasakoja istorikas, kultūros paveldo ekspertas Dainius Elertas.

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės veikla nutrūko 1944-ųjų spalio 8-ąją – tą dieną prieš pasitraukiant dar likusiems miesto gyventojams čia laikytos paskutinės pamaldos. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą ir sudegusią Šv. Jono bažnyčią, kaip ir beveik visas kitas miesto bažnyčias, pirmaisiais pokario metais galutinai sunaikino sovietinė valdžia. Vėliau šioje vietoje veikė parduotuvė, stovėjo menkaverčiai ir smulkūs pastatai. Juos pašalinus šiuo metu Šv. Jono bažnyčios vietoje plyti tuščia aikštė.

Bažnyčios atkūrimo iniciatyvos ėmėsi sklypą atgavusi Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė, šiandien vienijanti per kelis tūkstančius narių. Iki karo penkias bažnyčias Klaipėdoje turėjusi bendruomenė šiuo metu glaudžiasi netoliese stovinčiame buvusiame klebonijos pastate.

Paskelbtą bažnyčios architektūrinį konkursą 2004-aisiais laimėjo žymios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas, pagal kurį buvo numatyta statyti apie 12 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40 metrų aukščio varpinės bokštu.

„Mūsų mintis buvo tokia, kad pati bažnyčia tik labiau stilizuotai primintų buvusiąją, tačiau kartu ji atmintų visus krašte gyvenusius žmones – tiek lietuvius, tiek vokiečius, tiek visus kitus. Suvoktume, kad nors tai yra naujesnės sienos, pastatytos ant griuvėsių, bet išlaikančios tęstinumas tarp to meto ir šiandieninių klaipėdiečių. O tie dydžiai, kurie buvo prieš karą, dabar yra nereikalingi ir, žinoma, nerealūs“, – svarsto vyskupas M.Sabutis.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas, tačiau netrukus pasipriešinimo sulaukta iš paveldosaugininkų, kurie akcentavo būtinybę autentiškai atkurti buvusį bažnyčios bokštą. Taip gimė tarsi du atskiri projektai – evangelikų liuteronų bažnyčios, kurioje vyktų pamaldos, ir bažnyčios bokšto, kuris tarnautų ir turistiniams tikslams.

„Pati bažnyčia yra religinės konfesijos klausimas, bet mes kalbame apie tai, ko reikia miestui, o būtinai reikia bokšto, kaip senamiesčio silueto ir nuo senų laikų buvusio simbolio, kurį galima matyti iš jūros. Situacija dėkinga tuo, kad bokštas buvo paliktas šiek tiek nuošalyje, atitrauktas nuo bažnyčios, todėl jis gali stovėti kaip atskiras statinys. Šis bokštas būtų naudojamas kaip atrakcija Klaipėdai populiarinti, kaip turistinė vieta su apžvalgos aikštele, žinoma būtų pritaikytas ir konfesiniams reikalams“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Vyskupas M.Sabutis pasakoja, kad su šiuo atstatymo variantu po nemažo spaudimo evangelikų liuteronų bendruomenė sutiko, bet gavusi pažadą, kad tai nebus tik jos reikalas, nes vien bokšto statyba, pirminiais skaičiavimais, atsieitų mažiausiai tris milijonus eurų, o pačios bažnyčios – dar panašiai tiek. Tokios pinigų sumos negausiai bendruomenei akivaizdžiai per didelės. 2013-aisiais liuteronai ir Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią miestas įsipareigojo bendradarbiauti siekiant atkurti bažnyčios bokštą ir perlaidoti per kasinėjimus atrastus XVI–XVIII a. miestiečių palaikus.

2006-aisiais archeologai, tyrinėdami buvusio karamelės fabriko teritoriją, kurioje stovėjo senoji Šv. Jono bažnyčia, o šiandien – prieštaringai vertinamas gyvenamasis namas, aptiko 182 čia palaidotų iškilių klaipėdiečių palaikus. Penkerius metus išgulėję Klaipėdos universiteto garaže, jie laikiną prieglobstį atrado Jono kalnelio požemiuose. O galutinė šių žmonių, tarp kurių greičiausiai yra dvasininkas, vokiečių–lietuvių kalbų žodyno sudarytojas Frydrikas Pretorijus, poeto Simono Dacho tėvas, lietuvių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo Jono Bretkūno duktė, pulkininkas Christianas Ludvigas von Kalksteinas ir kiti, amžino atilsio vieta numatyta specialioje kriptoje, kuri turėtų būti įrengta prie atstatyto Šv. Jono bažnyčios bokšto.

Vis dėlto Klaipėdos savivaldybė įsipareigojo padėti evangelikų liuteronų bendruomenei tik nefinansiškai – teikti informacinę, teisinę pagalbą, siekiant gauti Europos Sąjungos fondų paramą bažnyčios bokšto atkūrimo projektams, tarpininkauti derybose, padėti rengti paraiškas ir pan. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės, taip miestas tampa tarsi projekto vedliu, patikimumo garantu, padedančiu pritraukti įvairių užsienio fondų finansavimą. Tam, kad tokias paraiškas būtų galima sėkmingai teikti, šiuo metu ir yra atliekama minėta bažnyčios atstatymo galimybių studija.

Tačiau ar iš tikrųjų tokio pobūdžio ir svarbos projektai yra tik pačių religinių bendruomenių reikalas? „Liuteronų atžvilgiu teiginys, kad miestas ir valstybė rūpinasi visuomeniniais reikalais, o tikinčiųjų bendruomenė – konfesiniais, taikomas labai dažnai, mes jau esame prie to pripratę. Kai kalbama apie kitas, didesnes religines bendruomenes, taip turbūt ne visada yra sakoma, – svarsto vyskupas M.Sabutis. – Mus privertė projektuoti tai, ko mums nereikia, ir praktiškai paliko, o pati bendruomenė realiai neturi galimybių viena visko padaryti. Juk ne vien sau statome, todėl tai turėtų būti miesto, valstybės interesas. Juk Klaipėdos senamiestis neturi nė vieno sakralinio objekto, ir mūsų mintis tokia, kad tai yra žmonių, kurie per daugelį šimtų metų pastatė šį miestą ir jį sukūrė, prisiminimas. Pasirodo, kad to nelabai kam reikia.“

Dar kitokią nuomonę apie bažnyčios ateitį išreiškė Klaipėdos visuomenininkai ir paveldo puoselėtojai, kurių teigimu, būtina atkurti visą autentišką Šv. Jono bažnyčią. „Klausimas ir diskusijų rėmai yra tik tokie, kokio detalumo tai atkūrimas: ar mes atkursime interjerą, koks bus medžiagiškumas, tačiau tokie dalykai, kaip tūris ir forma, nėra diskusijų objektas. Yra galimybė viską atkurti iki skiedinio lygio arba daryti kaip Valdovų rūmuose, kai atkuriama tik išorinė išvaizda. Tokios tik ir gali būti diskusijos. Teisiškai visi kitokie variantai negalimi“, – įsitikinęs istorikas D.Elertas.

Pasak jo, nors pripažinta, kad vertingiausias yra bažnyčios bokštas, sunku įsivaizduoti, kaip prie jo galėtų atrodyti visiškai kitokios stilistikos modernus pastatas, – tai padarytų žalą Klaipėdos senamiesčiui. Be to, rimtos diskusijos, istoriko teigimu, turėtų būti plėtojamos tik atlikus išsamius tyrimus, kurių iki šiol nėra. Šiuo metu nėra rasta ir senosios Šv. Jono bažnyčios brėžinių, jų reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose.

A.Degučio teigimu, šiuo metu turimos medžiagos užtenka, kad būtų atkurtas silueto ir tūrio autentiškumas, tačiau norint tiksliai atkurti bokšto detales dar turėtų būti atlikti papildomi istoriniai tyrimai, peržiūrėti Vokietijos archyvai. „Manau, kad ten informacijos tikrai esąmą, nes kai pradedama ieškoti, galima surasti labai daug informacijos, juk pas vokiečius yra tvarka“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas.

Šiuo metu nagrinėjami įvairūs galimi atstatytos bažnyčios pritaikymo būdai. Svarstoma, kad joje turėtų vykti kamerinės muzikos koncertai, socialinė veikla, galbūt patalpomis galėtų dalytis ir kitos religinės bendruomenės, čia galėtų įsikurti ir kultūros centras ar Klaipėdos krašto istorijai skirtas muziejus bei biblioteka. Per artimiausius metus Klaipėdos miesto savivaldybė tikisi rasti sutarimą. „Kaip rodė iki šiol vykęs procesas, nuomonių skirtumai yra kardinalūs, tačiau reikia turėti konkretų atsakymą, kuris tenkintų visas puses, nes negali būti susipriešinimo tokiu jautriu klausimu“, – sako J.Simonavičiūtė.

Užpernai liepą Šv. Jono bažnyčios vietą aplankęs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas išreiškė tvirtą paramą bažnyčios atstatymui ir pažadėjo finansinę Vokietijos pagalbą. Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje Arūno Baublio teigimu, sėkmingas šio projekto įgyvendinimas pasitarnautų Lietuvos ir Vokietijos santykių gerinimui ir būtų labai gražus gestas iš Lietuvos pusės, parodant, kad, priešingai nei mūsų kaimynai kitoje Nemuno pusėje, nesame abejingi istorinei regiono atminčiai.

„Juk mums malonu, kad Vydūno atminimas yra įamžintas paminklu Detmolde Vokietijoje, o dabar galvojama ir apie gatvės arba alėjos ten įkūrimą, taigi ir Vokietijos kultūrinei visuomenei būtų malonu, kad Klaipėdoje ši istorijos dalis nebūtų ignoruojama. Tokie ženklai didina pasitikėjimą ir atveria naujas galimybes“, – teigia A.Baublys.

Neabejojama, kad Vokietija prisidėtų prie bažnyčios atstatymo ir finansiškai, bet laukiama pirmo žingsnio iš Lietuvos pusės. Norint sulaukti įvairios pagalbos, būtina tiksliai nuspręsti, kas ir kaip bus statoma. Šiuo metu veikia ir bažnyčios atstatymo rėmimo fondas, kuriame kiekvienas gali paaukoti pinigų šiam tikslui. Vis dėlto sunku tikėtis sulaukti daug aukų, turint tik viziją. „Kaip mums paaiškinti, kam renkame pinigus, kai negalime pasakyti, ar statome bažnyčią su vienokiu bokštu, ar su kitokiu, ar bokštą valstybė stato. Didžiąją dalį bažnyčių Lietuvoje esame prikėlę savo lėšomis, bet aukojantis žmogus turi žinoti, kas bus padaryta“, – pabrėžia vyskupas M.Sabutis.

Iniciatyvinės bažnyčios atstatymo grupės vadovo Jurgio Aušros manymu, jei prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo prisidėtų valstybė, tai būtų savotiškas skolos grąžinimas ir istorinio teisingumo atkūrimas. Turto restitucija – visos Mažosios Lietuvos problema, nes didžiajai daliai čia esančio turto restitucijos įstatymas netaikomas, mat šis turtas sovietiniais laikais buvo ne nacionalizuotas, o perimtas kaip bešeimininkis. Be to, per karą sunaikinta didelė dalis archyvų, todėl sudėtinga rasti įrodymus, krašte per trumpą laiką daugelį kartų keitėsi gatvių pavadinimai ir adresai.

„Džiaugiamės, kad pernai Lietuva po šitiek metų pagaliau pripažino Mažosios Lietuvos statusą, tai didžiulis įvykis. Jeigu po jo valstybė padarytų ir kitą gestą – paskelbtų, kad prisideda prie bažnyčios atstatymo, būtų labai puiku. Lietuva perėmė per karą tiek priverstinai, tiek savanoriškai į Vokietiją ir kitur pasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jį naujiems šio krašto gyventojams, bet, priešingai nei, pavyzdžiui, žydų bendruomenei, nė vienas litas mums nebuvo kompensuotas“, – teigia J.Aušra.

Klaipėda per karą ir po jo neteko praktiškai visų savo istorinių bažnyčių (išliko tik evangelikų baptistų bei irvingerių bažnyčių pastatai). Dažnai, ypač prieš savivaldos rinkimus, čia rengiamos įvairios diskusijos, kaip būtų galima atgaivinti ir įpūsti gyvybės miesto centrui bei senamiesčiui. Neabejotina, kad Šv. Jono bažnyčios atstatymas labai pasitarnautų šiam tikslui. O ir šiandien, J.Aušros teigimu, Šv. Jono bažnyčios vieta Turgaus gatvėje gausiai lankoma turistų, net jei kol kas jie gali aplankyti tik pašventiną kertinį bažnyčios akmenį.

Dovaidas Pabiržis

Šv. Jono bažnyčios istorija

1258 m. paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams.

1525 m. atiteko evangelikams liuteronams.

XVIII a. pradžioje perkelta į naują vietą Turgaus gatvėje.

1864 m. po gaisro atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą.

1944 m. spalio 8 d. čia laikytos paskutinės pamaldos.

Per karą apgriauta ir sudegusi, galutinai Šv. Jono bažnyčia sugriauta pirmaisiais pokario metais.

2012 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis jos atstatymo pradžią.