D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daugelis yra susidūrę su tuo, kaip sunku prireikus patekti pas gydytoją. Tiek dabartinės valdžios, tiek ankstesnių valdžių atstovai bandė pažaboti pacientų eiles gydymo įstaigose: įvedė elektronines registravimo sistemas, nustatė trumpesnį paciento apžiūros laiką, leido gydytojams išrašyti ilgesnės trukmės vaistų receptus ir kt. Tačiau eilės kaip nemažėja, taip nemažėja.

Dovilė SUJETAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Skaudžią sveikatos sistemos problemą užsimojo spręsti ir Prezidentė, pasiūliusi trumpinti pacientų eiles įstatymu, t.y. nustatant, kiek ilgiausiai galima versti žmogų laukti eilės pas gydytoją. Seimas priėmė tai reglamentuojančias Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisas. Įstatyme surašyti maksimalūs paslaugų teikimo terminai, per kiek laiko paslauga turi būti suteikta pacientui. Pavyzdžiui, privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) apdraustiems pacientams sveikatos priežiūros paslauga pas šeimos gydytoją turės būti suteikiama ne vėliau kaip per 7 dienas, norint patekti pas gydytojus specialistus reikės laukti ne ilgiau kaip 30 dienų. Brangūs tyrimai turės būti atliekami per 30 dienų, o planinės operacijos – per 60 dienų.

Jei gydymo įstaiga pavėluos, bus baudžiama – gaus mažesnį apmokėjimą už paslaugą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF). Jei pavėluos suteikti paslaugą iki 10 dienų, ligonių kasos finansavimą mažins penktadaliu, jeigu vėluos nuo 11 iki 20 dienų – trečdaliu, jeigu 21 ir daugiau dienų – nurėš net pusę apmokėjimo.

Tikslas – sveikintinas, tačiau ar realybėje toks reguliavimas veiks? Ar nebus užšokta ant to paties grėblio, kai administraciniai reguliavimai ir vėl neduos rezultatų, kurių tikimasi?

Atrodytų, kad šių pataisų rengėjai ir priėmėjai mato tik vieną pacientų eilių atsiradimo priežastį – įstaigos pačios tvarkosi prastai, dirba per lėtai. Bet realybėje yra visai kitaip. Gydymo įstaigose specialistų savaime nepadaugėja, jauni medikai nepuola darbintis rajonų ligoninėse, o dirbančių gydytojų darbo laikas nepailgėja tiek, kad jie spėtų aptarnauti visus pacientus. Juolab ir papildomų pinigų paslaugoms teikti niekas neskiria. Vargu ar kuri įstaiga nenori suteikti daugiau paslaugų ar turėti daugiau gerų specialistų. Tai kur yra problema?

Pagrindinė eilių gydymo įstaigose priežastis – nepamatuojami poreikiai ir ribotos galimybės. Numatyto sveikatos apsaugos finansavimo nepakanka visiems pacientų poreikiams patenkinti. Sveikatos paslaugos yra kvotuojamos, t.y. gydymo įstaigos pasirašo sutartis su ligonių kasomis, kuriose nurodoma, už kiek paslaugų įstaigos gaus apmokėjimą. Jeigu viršija nustatytą kvotą, paslaugų ligonių kasos neapmoka arba sumoka tik dalį kainos.

Pavyzdžiui, suplanuota, kad per mėnesį gydymo įstaiga gali suteikti šimtą „nemokamų“ paslaugų ir už tai gaus apmokėjimą. Tačiau šimto pirmos paslaugos įstaiga suteikti negalės (nors ir galėtų, pasamdžius specialistą), nes tos paslaugos ligonių kasos neapmokės. Dėl to ir susidaro eilės, kad „nemokamų“ paslaugų kiekis dėl riboto finansavimo taip pat yra ribojamas. O nemokamai niekas nedirba.

Pacientai žino, kad jei nori paslaugą gauti „nemokamai“, tai kelias savaites ar net mėnesius reikia laukti bendroje eilėje, bet yra galimybė gauti mokamą paslaugą daug greičiau ar net rytoj. Kitaip sakant, jei susimoki – paslaugą gauni (eiles „apeini“), jei nori „nemokamo“ – lauk. Va čia ir yra tikroji valstybinės sistemos spraga, kurios spręsti niekas nesiima, nors išeitis ir yra.

Žmonės naiviai įtikinėjami, kad sutrumpės eilės. Bet jau dabar akivaizdu, kad iki šiol priimti sprendimai yra labiau administraciniai, neturintys esminės įtakos realiam eilių mažėjimui.

Buvo ir kitų siūlymų palengvinti patekimą pas gydytojus specialistus, t.y. nustatyti daugiau atvejų, kada nereikėtų šeimos gydytojo siuntimo (pvz., susirgus kai kuriomis ūmiomis ligomis). Kitas – leisti gydytojui specialistui siųsti pacientą pas kitą gydytoją specialistą. Dabar norint apsilankyti pas tam tikrų ligų specialistus beveik visais atvejais privaloma gauti šeimos gydytojo siuntimą. Be siuntimo galima kreiptis tik į gydytoją dermatovenerologą, pakartotinai kreipiantis į tą patį specialistą dėl tos pačios priežasties arba sergant tam tikra lėtine liga, kuri įtraukta į ministro patvirtintą sąrašą. Šiuo metu gydytojas specialistas negali paciento nusiųsti pas kitą specialistą, nors mato, kad toks poreikis yra. Pacientas vėl turi eiti pas šeimos gydytoją ir gauti naują siuntimą.

Tačiau prisiminkime, jog siuntimai įvesti iš esmės todėl, kad nebūtų reikia nereikia apgulti specialistai, t.y. norėta sumažinti eiles pas specialistus. Ką turime? Ilgesnes eiles pas šeimos gydytojus ir taip pat ilgas eiles pas gydytojus specialistus. Čia prasideda žaidimas, kai dėl to, kad būtų mažiau apgulti gydytojai specialistai, labiau apkrauti tampa šeimos gydytojai, ir atvirkščiai. O eilės dėl to nesumažėja nei pas vienus, nei pas kitus.

Siūlymas keisti siuntimų tvarką, siekiant sumažinti biurokratizmą, yra geras, tačiau norint iš tikrųjų mažinti eiles reikėtų koncentruotis ne ties tuo, kas išduoda siuntimus, o ar siuntimai yra pagrįsti, t.y. ar pacientui yra būtina gydytojo specialisto konsultacija.

Tačiau visi šie siūlymai, tiek dėl terminų, tiek dėl to, kas turi išrašyti siuntimus, problemos iš esmės neišspręs, jei nebus pritraukta papildomo finansavimo. Dabartinis sveikatos sistemos finansavimas yra neadekvatus valstybės įsipareigojimams ir keliamiems reikalavimams dėl paslaugų kokybės. Tam, kad būtų patenkinti senstančios visuomenės poreikiai ir lygiuojamasi į kitas ES valstybes.

Yra bent keli būdai, kaip pagerinti situaciją. Pirma, paprasčiausiai padidinti mokesčius. Tą, beje, dažnai ir siūlo valdžios atstovai. Tik čia reikėtų atsiminti, kad 600 eurų „į rankas“ uždirbantis žmogus per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimui, net jei per šį laiką niekada nesilankė poliklinikoje. Didinti mokesčius – ne išeitis.

Antra, būtų teisinga, kad visi galintieji mokėti už savo gydymą patys nusipirktų sveikatos draudimą. Dabar yra taip, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų (1,6 mln.) nemoka PSD įmokų. Paprastai tariant, už valstybinę sveikatos sistemą moka tik kas antras pilietis. Maža to, nuo mokėjimo atleidžiami ir tie, kurie susimokėti galbūt išgalėtų. Nes sprendžiant, kas mokės už savo sveikatą, o kas ne, nėra vertinamas nei atleidžiamųjų turtas, nei pajamos. „Atleistuosius“ apdraudžia valstybė, tiksliau – mokesčių mokėtojai. Už jų gydymą irgi moka mokesčių mokėtojai. Tad jei į PSDF biudžetą daugiau mokėtų taip pat solidariai, kaip juo naudojasi, atsirastų daugiau lėšų gydymo įstaigoms, papildomiems specialistams ir eilių mažinimui.

Trečia, būtų protinga įvesti paciento priemoką, kurią mokėtų tie, kurie gali. Kitose šalyse tokia praktika taikoma jau seniai. Tiesa, ir Lietuvoje pacientai linkę susimokėti, tik dažniausiai tai daro nelegaliai. Pacientams už paslaugą sumokėjus tiesiai į įstaigos kasą, sumažėtų paskatos papildomai mokėti gydytojui į kišenę. Be to, tai leistų gydymo įstaigoms surinkti papildomų lėšų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimams didinti, naujiems darbuotojams samdyti ar medicininei įrangai atnaujinti, jei toks poreikis yra. Turint didesnį biudžetą ir daugiau pajėgumų galima pacientams suteikti kokybiškas paslaugas.

Kodėl tam nesiryžtama? Politikams tai būtų labai nepopuliarus sprendimas ir, be abejo, sukeltų dalies pacientų nepasitenkinimą. Tačiau subrendusi visuomenė jau seniai suprato – nemokama medicina nėra nemokama. Ati­dėliojant šį sprendimą eilės nesumažės ir toliau vyks tik parodomasis, t.y. formalus, jų mažinimas. Negalima toliau tik biurokratiniais sprendimais žaisti žmonių sveikata.

Sveikatos apsaugos sistemoje daugelį metų niekas nesikeičia. Vis dar turime monopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžinišką korupciją, nepatenkintus pacientus ir medikus su mažomis algomis. Sveikatos apsaugos ministerija pasižymi spartumu, tačiau gaila, kad ne reformų, o tik ministrų kaitos.

Dovilė Sujetaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Dirbantis žmogus Lietuvoje šiandien už sveikatos paslaugas sumoka gana daug. Pavyzdžiui, 600 eurų į rankas per mėnesį uždirbantis asmuo per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimo. Iš viso per metus mokesčiams atseikėja daugiau nei 5 tūkst. eurų (šaltinis: mokumokescius.lt).

O svarbiausia – nėra jokio ryšio tarp to, kiek sumoki ir ką gauni. Gali sumokėti daug, mažai ar apskritai nieko – gausi tą pačią paslaugą. Ar klientas paslauga yra patenkintas – valstybinei sistemai nelabai svarbu.

Pažangios šalys, kaip ir Lietuva, susiduria su tais pačiais sveikatos iššūkiais – pinigų trūkumu, didėjančiu sveikatos paslaugų poreikiu, visuomenės senėjimu ir kt. Dėl to jos pasitelkia privatų sektorių, pritraukdamos daugiau lėšų į sistemą ir palengvindamos valstybės naštą. Tačiau kad privati medicina galėtų sėkmingai funkcionuoti, o jos nauda būtų matoma, reikia visiems vienodų taisyklių. Deja, Lietuvoje privataus sektoriaus potencialas nėra išnaudojamas.

Kodėl bijome privačių paslaugos teikėjų?

Kad privataus sektoriaus dalis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pernelyg maža, patvirtina ir iškalbinga statistika. Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis, pažangiose ES šalyse per 90 proc. šeimos medicinos paslaugų suteikia privatūs paslaugų teikėjai, o Lietuvoje – tik apie trečdalį. Iš viso Europoje privačių gydytojų konsultantų yra daugiau kaip pusė, Lietuvoje – tik 8 proc. Pavyzdžiui, Olandijoje privačios ligoninės sudaro 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje – 34 proc., o Lietuvoje – vos 1 proc. Tai rodo, kad Lietuvoje konkurencijos viešojo sektoriaus gydymo įstaigoms trūksta.

Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Tai, kad konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą – efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir aptarnavimą, mažesnes eiles ir kt., rodo ir šių šalių labai geras įvertinimas Europos sveikatos paslaugų naudotojų indekse. O Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Privatus sektorius motyvuotas dirbti geriau ir efektyviau, nes jam reikia išsilaikyti. Tai verčia viešąsias gydymo įstaigas pasitempti. Kadangi konkurencija skatina pačių gydymo įstaigų efektyvumą, tai prisideda ir prie efektyvesnio išteklių naudojimo, ir prie didesnių pajamų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimas didinti, generavimo.

Kas trukdo konkurencijai tarp įstaigų?

Pirma, neadekvačiai maži įkainiai už sveikatos paslaugas. Vienas didžiausių ribojimų yra neadekvatus finansavimas už suteiktas paslaugas. Tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų vadovai teigia, kad valstybės nustatytos sveikatos paslaugų kainos nepadengia realios paslaugos sąnaudų. Pasak jų, už gydytojo specialisto konsultaciją mokama apie 15 eurų, už metinę psichikos sveikatos priežiūrą pirminiame lygyje vienam žmogui skiriama vos 3 eurai, o šeimos gydytojas už metų trukmės paciento priežiūrą gauna nuo 20 iki 100 eurų. Akivaizdu, kad net mažesnės kvalifikacijos kitų profesijų atstovai uždirba daug daugiau nei kelis dešimtmečius sunkų mokslą kremtantys medikai.

Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Antra, bazinių kainų apskaičiavimo metodika. Šiuo metu skaičiuojant valstybės kompensuojamų bazinių sveikatos priežiūros paslaugų kainas vertinamos ne visos šioms paslaugoms teikti patiriamos sąnaudos, pavyzdžiui, nevertinamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos nustatytos pagal valstybinių įstaigų vykdomą buhalterinės apskaitos praktiką: jos neapskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų. O privačios gydymo įstaigos apskaito ilgalaikį turtą ir patiria papildomų sąnaudų. Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Trečia, ribojamas paslaugų teikimo sutarčių sudarymas. Ligonių kasos riboja konkurenciją nesudarydamos paslaugų teikimo sutarčių su tam tikromis privačiomis įstaigomis. Tai reiškia, kad už suteiktas paslaugas šioms gydymo įstaigoms ligonių kasos nieko nesumoka. Apribojamas ir paciento pasirinkimas, nes jis negali savo sumokėtų mokesčių neštis ten, kur nori. Pasirinkęs tą įstaigą, su kuria ligonių kasa nesudarė sutarties, pacientas privalės sumokėti visą paslaugos kainą. Tai nesąžininga visų atžvilgiu.

Neaišku, kodėl vienos įstaigos proteguojamos kitų atžvilgiu. O pacientas paverčiamas neįgaliu nuspręsti, kam patikėti savo mokesčius, kas geriau pasirūpins jo sveikata susirgus. Sąžininga konkurencija turėtų remtis principu, kad visos įstaigos galėtų konkuruoti dėl sveikatos paslaugų finansavimo apdraustajam.

Skirstymas į nacionalinei sveikatos sistemai priklausančias ir nepriklausančias gydymo įstaigas, į ,,savus“ ir ,,svetimus“, – absurdiškas ir atgyvenęs. Tos įstaigos, su kuriomis ligonių kasos sudaro sutartis, tampa ,,sistemos dalimi“. Jei ligonių kasos nesiteikia sudaryti sutarties, sveikatos priežiūros įstaigos lieka užribyje.

Ketvirta, neproporcingas lėšų paskirstymas. Remiantis Valstybinės ligonių kasos duomenimis, privačios gydymo įstaigos už suteiktas valstybės finansuojamas paslaugas gauna apie 9 proc. viso finansavimo. Likusi finansavimo dalis atitenka valstybinėms gydymo įstaigoms. Panaši situacija ir dėl ES struktūrinių fondų lėšų – viskas nubyra valstybiniam sektoriui, o privatus negauna nieko. Tai irgi prisideda prie to, kad turime mažai privačių gydymo įstaigų.

Penkta, nesutvarkyta sveikatos apsaugos finansavimo tvarka. Dabar iš esmės draudžiama legaliai prisimokėti už sveikatos paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Draudimas prisimokėti yra gerai paslėptas užmojis eliminuoti privatų sektorių iš Lietuvos sveikatos sistemos.

Kad ir į kokį sektorių žiūrėtume, konkurencija yra tas variklis, kuris gerina paslaugų kokybę ir didina jų teikėjų efektyvumą. Kon­kurencija gali veikti ir medicinoje, tik nereikia jai trukdyti. Priešingu atveju, valdžiai toliau proteguojant tik „savus“, engiant kitus ir blokuojant sveiką konkurenciją, iš mirties taško niekur nepajudėsime.

BFL

Kiekvienas prabangų automobilį perkantis valstybinės įstaigos vadovas ne išlaidauja, o skatina vidaus vartojimą ir ekonomiką. „Bent jau taip galima iššifruoti finansų ministro pareiškimą, kad 2016 m. valstybės biudžeto išlaidos didinamos sąmoningai, siekiant skatinti vidaus vartojimą ir ekonomiką“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

Aušra LĖKA

„Leisti ne savo pinigus, skolas užkrauti ateities kartoms ir teigti, neva darai gerą darbą, yra ekonomiškai trumparegiška ir moraliai ciniška“, – finansų ministro Rimanto Šadžiaus filosofiją, kodėl pučiamos valstybės biudžeto išlaidos, kritikuoja D.Su­jetaitė.

Ekspertę stebina, kad valdantieji nereaguoja nei į Europos Komisijos, nei į Valstybės kontrolės kritiką ir nemažina išlaidų. Priešingai: Seimas buvo užsimojęs jas dar padidinti beveik 800 mln., gerai bent tai, kad tam kelią užkirto Vyriausybė, atmesdama didžiąją dalį Seimo narių pageidavimų.

Nepaisant to, jog pagal ankstesnius valstybės projektus žadėta, kad 2016-aisiais biudžetas bus nedeficitinis, galutiniame projekte (šis „Veido“ numeris iškeliavo į spaustuvę dar iki galutinio balsavimo) žiojėja net 640,3 mln. Eur „skylė“, nors šiemet ji buvo vos ne perpus mažesnė – 343 mln. Eur. Kitąmet valstybės biudžeto pajamos sieks beveik 8,1 mlrd., o išlaidos – beveik 8,7 mlrd. Eur.

Biurokratija kainuos dar brangiau

Lėšų didinimą gal ir būtų galima pateisinti dėl įsipareigojimų kompensuoti pensijas, kelti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams, didinti finansavimą krašto apsaugai ir vidaus saugumui. Bet, kaip pabrėžia D.Su­jetaitė, net ir šių išlaidų didinimas turėtų būti paremtas prioritetų perskirstymo principu: jei vienur jos didinamos, kitos, mažiau prioritetinės, turėtų būti mažinamos.

Tačiau sunku pateisinti vis brangstantį valstybės biurokratinį aparatą. 2016-ieji – Seimo rinkimų metai, tad papildomai kainuos valdžios pasikeitimas. Vien Seimo narių ir jų politinės komandos išeitinėms kompensacijoms numatyta beveik 1,8 mln. Eur.

Čia dar galima guostis, kad demokratija kainuoja. Bet didės ir kitos išlaidos: Seimui prireiks 100 tūkst. Eur daugiau nei šiemet tarptautinėms konferencijoms, susitikimams Seime  organizuoti, mokymų išlaidoms ir komandiruotėms padengti, 35 tūkst. Eur augs sumos kvalifikacijai kelti. Vyriausybės veiklai kitąmet reikės beveik 300 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

D.Sujetaitė stebisi: turime 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų armiją, tačiau Energetikos ministerija kitąmet papildomoms ekspertų konsultacijoms išleis milijonu daugiau, Ūkio ministerija – 290 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

Valstybės kontrolė prieš keletą metų yra atkreipusi dėmesį į rekordines valstybės išlaidas IT sistemoms modernizuoti. Šios srities profesionalai iš „Baltnetos komunikacijų“ yra lyginę, kad valstybės biudžete metams skirta suma prilygsta bent dešimčiai „Barclay“ investicijų į Lietuvą per penkerius metus arba už ją galima būtų pastatyti 25 duomenų centrus. Bet ir kitąmet planuojamos net penkiaženklės ar šešiaženklės sumos įvairių valstybės įstaigų IT sistemų tobulybei pasiekti. Vis dėlto sunku įžvelgti, kad dėl to sumažėtų išlaidų ar darbuotojų, o juk modernios technologijos turėtų leisti našiau dirbti.

Vyriau­sybės informacijos valdymo ir apsaugos sistemų tobulinimo projektui, pradėtam 2005 m., kitąmet vėl skirta 942 tūkst. Eur, Seimo posėdžių salės infrastruktūros ir programinei įrangai modernizuoti – 206 tūkst. Eur, valstybės informacinių  sistemų ir registrų saugos atitikties vertinimui atlikti – 25 tūkst. Eur ir t.t.

LLRI ekspertė D.Sujetaitė apgailestauja, kad mokesčių mokėtojų pinigais ir kitąmet bus dengiami valstybinių įmonių nuostoliai, pavyzdžiui, 2 mln. Eur turėtų gauti Lietuvos paštas nuostoliams dėl paslaugų teikimo ir leidinių pristatymo į nuostolingus regionus kompensuoti.

Mokytojų atlyginimams didinti numatoma skirti papildomus 9 mln. Eur. Tačiau šalia šio džiugaus mokytojams skaičiaus normalu būtų pateikti planą, kiek sumažės mokytojų.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šių metų gegužę paskelbtoje studijoje nežinia keliasdešimtą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos viešasis sektorius išsipūtęs ne pagal Europos standartus ir daugiausia dėl itin didelio švietimo darbuotojų skaičiaus: pagal mokytojų ir mokinių skaičiaus santykį lenkiame net turtingiausias Europos šalis.

Kai darbuotojų nepagrįstai daug, menkos ir algos, o dėl to darosi sunku išlaikyti kvalifikuotą personalą. Tad, nepaisant santykinai aukšto valstybės išlaidų švietimui lygio (Lietuvoje – 5,6 proc., euro zonoje – 4,8 proc. BVP), mūsų švietimo kokybė, pagal įvairius tarptautinius tyrimus, atsilieka nuo ES vidurkio.

TVF studijoje atkreiptas dėmesys, kad ir Lietuvos valstybės lėšų sveikatos apsaugai lygis artimas ES vidurkiui, bet sveikatos sektoriaus rezultatai – tarp blogiausių. Tačiau nuolat skundžiantis lėšų sveikatos apsaugai stygiumi, užuot investavus į medicinos priemones, nutarta geriau kreiptis tiesiai į Dievą: 124 tūkst. Eur numatyta skirti Respublikinės Šiaulių ligoninės koplyčiai įrengti.

O efektyvumui, kokybei, skaidrumui teismuose didinti 2016 m. prireiks beveik 5,3 mln. Eur iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vieną stogą dengia 10 metų

Stebuklais, ne kitaip galima pavadinti kai kurias valstybės investicijas į statybas. Valstybės negebėjimo investuoti simbolis – jau trylika metų, nuo 2002-ųjų, vykdomas Valsty­bės saugumo departamento pastato projektas. Į jį jau investuota per 130 mln. Eur. Pastatą planuota baigti 2007 m., paskui – 2016 m., dabar – 2020 m. Kitąmet jam skirta per 4,3 mln., o iki 2020 m., LLRI skaičiavimu, teks išleisti dar mažiausiai 35,8 mln. Eur.

Ką ten didžiulį pastatą, jei Konstitucinio Teismo stogą valstybė planuoja suremontuoti per 10 metų. Šiemet tam ketinama skirti dar 164 tūkst. Eur. Nuo 2006 m. renovuojama Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos ir teatro akademijos pastatas Tado Kostiuškos g., o pabaigos dar nematyti.

Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Mana­gement“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skirti po truputį.“

V.Rūko manymu, apskritai valstybės investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų.

D.Sujetaitė atkreipia dėmesį ir į valstybės pomėgį investuoti į didžiulius rūmus. Štai Valdovų rūmams kitąmet numatyta 10 mln. Eur. Kitąmet 1,3 mln. Eur planuojama skirti valstybės už 5,6 mln. Eur įsigytų Sporto rūmų rekonstrukcijai. Nors jau giriamasi, kad rūmus rekonstravus ir pritaikius konferencijoms, kultūros renginiams, koncertams per 15 metų jie galėtų duoti 110 mln. Eur pajamų, tačiau, LLRI skaičiavimu, kad tai įvyktų, valstybei dar reikės investuoti mažiausiai 20 mln. Eur.

Valstybės investicijų programoje yra ir sensacingų užmojų. Pavyzdžiui, Edukologijos universitetas jau antrą dešimtmetį 500 vietų valgyklą rekonstruoja į biblioteką-valgyklą. Kitąmet mokesčių mokėtojai už tai užmokės 500 tūkst. Eur. Gal ji iš aukso?

O paanalizavus Seimo narių įregistruotus papildomus siūlymus dėl biudžeto lengva atsekti, kurioje rinkimų apygardoje jie išrinkti, mat siūlo remontuoti mokyklas ar parapijų namus jų rinkimų apygardoje. Investicijų eksperto V.Rūko vertinimu, regionai sulaukia net daugiau dėmesio nei didieji miestai. Vertinant sąnaudų ir naudos analizės principu toks pataikavimas savo rinkėjams labai neefektyvus.

Efektas trumpalaikis

„Beveik 2 mln. Eur Seimo narių išeitinėms kompensacijoms gal ir paskatins jas gavusiųjų, tačiau ne jų rinkėjų vartojimą. O milijonai Valdovų rūmams, keliams ir renovacijoms – ar tai ekonomikos skatinimas?“ – D.Sujetaitės nuomone, daug valstybės biudžeto eilučių neatitinka finansų ministro tezių apie biudžeto orientaciją didinti vartojimą ir skatinti ekonomiką.

Ji sutinka, kad investicijos į statybas iš dalies duoda postūmį vidaus paklausai, pavyzdžiui, išauga statybos paslaugų poreikis, tačiau tai trumpalaikis efektas, o ne sisteminės reformos, kurios iš tikrųjų skatintų ekonomiką.

„Kol šiame „skatinime“ pamirštamas žmogus, galiausiai nebus kam naudotis nei naujais pastatais, nei naujais keliais. Užuot ėmusis ilgalaikių žmonių pajamų didinimo sprendimų ar pensijų reformos, valdžia siūlo trumpalaikius sprendimus – kelia minimalią algą, keliais eurais padidina pensijas. Taip norėdama pamaloninti savo rinkėjus, iš tikrųjų valdžia juos apgauna. Neva rūpinamasi, kaip padidinti žmonių pajamas, tačiau nesprendžiamos ilgalaikės šalies problemos“, – kritikuoja Vyriausybę ir valdančiąją daugumą LLRI ekspertė.

Jos manymu, jei iš tikrųjų norima skatinti vartojimą, tai galima padaryti efektyvesniais būdais, nei išlaidaujant. Kažkodėl pamirštama, kad mažesni mokesčiai irgi skatina ekonomiką. Paprastas būdas – mažinti darbo apmokestinimą ir palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį.

Kitas LLRI siūlomas būdas – sumažinti PVM. Jį didinant nuo 18 iki 19, vėliau iki 21 proc. buvo žadama, kad šis pokytis laikinas, krizės laikotarpio. Bet šalies ūkis augs jau septintus metus iš eilės, o apie mažesnį PVM tarifą nebekalbama, nors tai leistų atpiginti maistą, degalus, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. O didesnis PVM tarifas skatina vengti mokesčių ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos.

„Tikrasis ekonomikos skatinimas turėtų būti ne kuo didesnis išlaidavimas, o atsakingas lėšų naudojimas ir galimybė patiems žmonėms spręsti, kur savo pinigus panaudoti. Deja, teikiant šį biudžetą apie tai nepagalvota“, – apgailestauja LLRI ekspertė D.Sujetaitė ir primena liaudies išmintį: veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, žmogui žala.