BFL

Aušra LĖKA

Romos Ispanijos aikštėje ar Prancūzijos Rivjeroje pilna vakariečių senjorų – susikibusių už rankų porų, vienišų ar stumiamų vežimėlyje. Teisybės dėlei, daugėja tokių ir lietuvių. Ne todėl, kad būtų smarkiai padidėjusios pensijos, – todėl, kad keičiasi požiūris į vertybes.

Pensijos smarkiai kilti net nežada. Tad nors Lietuvoje pensininkai asocijuojasi su skurdo statistika ir protesto akcijomis, nauja pensijų reforma, įteisinta praėjusią savaitę Seimo priimtuose įstatymuose, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, gal šioks toks palengvinimas „Sodrai“, bet ne pensininkams.

Socialinio modelio, kurio dalis buvo ir pensijų reforma, bendraautoris Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis to nė neneigia: pensijų skaičiavimo būdo pakeitimas savaime nepadidina pensijų, bet turėtų padaugėti aiškumo, skaidrumo ir teisingumo.

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Nuo 2017 m. laipsniškai turėtų būti įvestos „Sodros“ įmokų lubos, bazinės pensijos finansavimą pradėtų perimti valstybės biudžetas. Nuo 2018 m. nutarta keisti pensijų skaičiavimo būdą įvedant apskaitos vienetų sistemą, naujai reglamentuoti valstybinės socialinio draudimo pensijos finansavimo šaltinius, didinti būtinojo stažo reikalavimą nuo dabartinių 30 iki 35 metų.

Tačiau kiek tai turtingesnius padarys ateities pensininkus ir „Sodrą“?

Pensijos menkos, išlaidos joms – milžiniškos

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Aritmetika paprasta: jei sumokėjus komunalinius mokesčius už butą (šildymo laikotarpiu – su nuolaida nepasiturintiems pensininkams) ir už būtinus paprasčiausius maisto produktus galas su galu susieina – tobula.

Valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį.

Kaip atrodo toji tobulybė, suskaičiuokite atėmę iš šios sumos kokį pusšimtį eurų būstui, o likusią sumą padaliję iš 30 ar 31 mėnesio dienos: tas galo su galu sudūrimas reiškia 6 eurus per dieną maistui ir visoms kitoms išlaidoms. Belieka melsti Dievą sveikatos, nes jei reikėtų kokių vaistų, aritmetika vargu ar susieitų. Be to, ir pensininkui prireikia naujų batų ar kitų daiktų. Knygas, teatrą ar keliones daugeliui tenka pamiršti.

Vidutinė pensija – vos keliolika eurų daugiau nei skurdo riba. Tačiau valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį. Tai milžiniška suma, nes, pavyzdžiui, visos surenkamos į „Sodros“ biudžetą pajamos 2015 m. siekė 3,2 mlrd. eurų, o šių metų valstybės biudžetas, be ES lėšų, uždirbs nepilnus 6 milijardus.

Šiandien vienas dirbantysis išlaiko vieną pen­sininką, o 2060 m., prognozuojama, teks iš­laikyti jau pusantro. Vadinasi, jei ir toliau nieko nekeisime, ateities pensininkai smarkiai pavydės dabartiniams, nors šie valdžią kartais kaltina vos ne genocidu.

Permainos geros, bet sistemos neišgelbės

Ką daryti, kad ir pensijų dydis leistų oriai gyventi, ir „Sodros“ biudžete nežiojėtų milžiniška skola (o ji siekia 3,7 mlrd. eurų, arba 108 proc. metinio „Sodros“ biudžeto)?

Vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis konstatuoja: išskyrus nedidelį (vi­dutiniškai 5 eurais) bendrosios dalies padidėji­mą daliai gavėjų, įstatymo projektas nėra skirtas pensijoms didinti. Jis palieka tuos pačius pen­sijų dydžius ir tas pačias galimybes pensijoms didėti, kaip ir ankstesnis, „nes pensijos didėja ne dėl įrašų įstatymo tekstuose, o nuo to, kaip didėja gyventojų ir valstybės pajamos. Kitaip tariant, nuo to, ar didėja šalyje darbo našumas ir užimtumas, ar mažėja nedarbas, ar taikoma sėkminga demografinė politika ir t.t. Pensijų įstatymas tam gali turėti tik netiesioginę įtaką“.

Vis dėlto T.Medaiskis tikisi, kad platesnė pensijų finansavimo bazė (ne vien darbo mo­kesčiais) atvers didesnes galimybes joms ateityje didėti labiau, negu tai būtų pagal da­bartinį jų finansavimo būdą. Įtakos gali turėti ir tai, kad darbdaviai, mokėdami mažesnę socialinio draudimo įmoką, turės galimybę (ar bus priversti) didinti algas. O tai turi tiesioginį poveikį pensijų dydžiui.

Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus.

Be to, nauja tvarka teisingesnė daugiau už­dirbantiems asmenims: perskirstymas ma­žes­nes išmokas gaunančiųjų naudai turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį, todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą, o individualiosios (įmokinės) dalies dydį turėtų lemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusio (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Deja, reforma – ne panacėja ne tik pensininkams, bet ir „Sodrai“. „Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus. Arba labai greitai augtų atlyginimai, bet ir čia stebuklo nenutiks. Arba pradėti didinti mokesčius, bet tokiu atveju dar mažiau žmonių norės mokėti „Sodrai“. Lieka mažinti išmokas, bet tai nelabai teisinga ir sąžininga“, –  Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas nemato išeičių, nes tokia kaip dabar pensijų sistema veikia tik tada, kai jauna visuomenė ir pensijas gauna nedaug žmonių.

Otto von Bismarckas ją sukūrė, kai į pensiją išeidavo apie 5 proc. darbuotojų, kiti jos nesulaukdavo. Visuomenėje, kurioje daug senų žmo­nių, tokia sistema negali išsilaikyti arba pensijos turi būti labai mažos. Tad, Ž.Šilėno nuomone, Seimo priimta valstybinių socialinio draudimo pensijų reforma – labiau kosmetinis, nei esminis problemos sprendimas, nors teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, bent jau kalbama apie kaupimą.

„Kaupiamos pensijos, žinoma, geriau nei pažadėtos. Bet kaupti reikia pinigais, o ne ap­skai­tos vienetais. Štai dabar sveikatos apsaugos sistemoje taip pat skaičiuojama ne pinigais, o balais, tad valdžia sumažina balo vertę ir tada gydymo įstaigos gauna mažiau pinigų. Tad ir kai pensija bus sukaupta apskaitos vienetais, valdžia gali pasakyti, kad anksčiau balas buvo vertas vieno euro, o dabar 70 centų, ir realiai pensija sumažės“, – ir giria, ir peikia pokyčius  Ž.Šilėnas.

Dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.

Vis dėlto, LLRI prezidento nuomone, šiai „Sodros“ sistemai niekas negali pagelbėti, nes ji paremta tuo, kad turi ateiti daugiau pinigų, nei išeiti, todėl čia krizė – amžina: „Protingiau būtų laipsniškai išeidinėti iš šios sistemos arba bent jau pusę pinigų kaupti „Sodroje“ ar per „Sodrą“, o kitą – per privatų draudimą, pensijų fondus. Bet dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.“

Vilniaus universiteto docentas dr. Audrius Bitinas siūlo pensijų reformos permainas vertinti platesniu kontekstu – tokiu atveju pliusų matyti daugiau: „Iš pirmo žvilgsnio ne visi po­kyčiai atrodo palankūs vyresnio amžiaus žmonėms (pavyzdžiui, ilgesnis būtinasis stažas – nuo 30 iki 35 metų), tačiau pensijų sistemos reformą reguliuojantys teisės aktai buvo priimti kaip viena iš socialinio modelio sudėtinių da­lių, taigi vyresnio amžiaus žmonėms kitose srityse (darbo teisė, užimtumo sistema) sudaromos palankesnės sąlygos užsidirbti didesnei pensijai. Be to, esama ir naujų nuostatų, kurios tiesiogiai darys įtaką esamų pensininkų pajamoms (pagaliau numatytas pensijų indeksavimo mechanizmas, kuris sumažins politikų vaidmenį didinant pensijas tik pagal politinę valią) ar būsimų pensininkų pajamų garantijoms (įsteigtas rezervo fondas).“

Bet, kaip pripažįsta A.Bitinas, priimti teisės aktai nėra pagrindas tvariai pensijų sistemai: „Pakeitimus galima vertinti teigiamai, tačiau „Sodros“ biudžetas toliau lieka ir dar daug metų bus deficitinis, nes nėra numatyta kompensacinio mechanizmo iš valstybės biudžeto. Tą galima buvo padaryti greičiau perkeliant bazinės (bendrosios) pensijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Suprantama, ateities pensijų sistemos biudžeto tvarumas priklauso ne tik nuo sukaupto rezervo, bet ir nuo dirbančiųjų skaičiaus didėjimo, o tai Lietuvoje problema numeris vienas.“

Vis dėlto, A.Bitino nuomone, naujasis Darbo kodeksas (deja, ir vėl pakibęs nežinioje, nes ve­tuotas Prezidentės), kiti socialinio modelio įstatymų paketai sudaro prielaidas naujam startui.

Reikalingos permainos liko už borto

Deja, nemažai svarbių socialinio modelio autorių idėjų liko už borto. T.Medaiskis apgailestauja, kad paliktas dabar galiojantis pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, tačiau neliko socialinio modelio autorių siūlymo didinti išėjimo į pensiją amžių po 2026 m., jei 65 metų gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėtų. Buvo siūloma didinti pensinį amžių puse metų, praėjus dvejiem metams nuo statistikų paskelbto atitinkamo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo.

„Pensinio amžiaus didinimas – efektyviausias būdas palaikyti pastovų santykį tarp dirbančiųjų ir išėjusiųjų į pensiją skaičiaus. Ne­palaikant šio santykio pensija santykinai mažėja. Gal kam atrodo, kad iki 2026 m. dar daug laiko, ir sprendimą pakaks priimti vėliau. Ta­čiau lūkesčius dabartinei dirbančiųjų kartai privalu formuoti laiku“, – sako T.Medaiskis.

Įstatyme neliko ir jo autorių siūlymo išankstinę senatvės pensiją skirti ne penkeriais, kaip dabar, o trejais metais anksčiau, iki asmeniui sukaks pensinis amžius. T.Medaiskio nuomone, išankstinių pensijų iš viso neturėtų būti: „Jei pensinio amžiaus nesulaukęs žmogus ne­randa darbo, tai pirmiausia yra nedarbo, o ne senatvės  problema. Todėl ji ir turi būti spren­džiama nedarbo draudimo, o ne pensijų priemonėmis, tada pensija tokiam asmeniui, kaip dabar, nemažėtų. Be to, reikia neapleisti pa­stangų grąžinti netekusį darbo žmogų į darbo rinką.“

Socialinio modelio projekte numatytas bendrosios pensijos dalies finansavimas iš valstybės biudžeto, kas leistų pensijų naštą perkelti nuo darbo užmokesčio į bendresnius pajamų šaltinius (pelno mokesčius, PVM ir pan.). Kartu tai sumažintų socialinio draudimo įmokas darbdaviui, todėl atpigintų darbo jėgą, kurios apmokestinimas Lietuvoje gana didelis.

„Nors apskritai tokiai pertvarkai buvo pritarta, jos įgyvendinimas numatytas kasmet skiriant iš anksto neapibrėžtas valstybės biudžeto lėšas. Todėl visas procesas gali užtrukti dešimtmečiais, o gali ir iš viso neįvykti“, – prognozuoja vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis.

Lūkesčiai su realybe turi mažai bendra

Vis dėlto politikai turėtų būti sąžiningi ir nekelti būsimiems pensininkams lūkesčių, nelabai ką turinčių bendra su realybe.

„Jūsų dabartinė situacija specifinė, nes tai praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su karta, kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima susitarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų mokėti pensijas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje. Visai kitas klausimas – kaip mokėti pensijas ateityje“, – „Veidui“ sakė socialinio draudimo eksper­tas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius Marcas De Vosas.

Jis siūlo pereiti prie asmeninio kaupimo ir draudimo principu paremtos pensijų sistemos, kurios esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai). „Tai patikimiau, nei žadėti, kad valstybė garantuos pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas nebus spartus, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pinigų“, – įspėja M.D.Vosas. O valstybė, kiek pajėgs, padės mažai sukaupusiems gyventojams.

Deja, SEB banko specialistams Baltijos šalyse apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai pagal dešimtbalę sistemą verti vos trejeto, o jų lūkesčiai dėl būsimos pensijos realius skaičius pranoksta daugiau kaip pusantro karto.

Remiantis SEB tyrimo duomenimis, di­džiausią pensininkų pajamų dalį sudaro pensijos – apie 70 proc., apie 22 proc. – dirbančių pen­sininkų atlyginimas. 70 proc. apklaustųjų Lie­tuvoje labiausiai tikėtinu pajamų šaltiniu senatvėje, be pirmos ir antros pakopos pensijų, nurodė darbo pajamas. Beje, Eurostato duomenimis, tik dešimtadalis dirbančių Lietuvos pensininkų tai daro savo malonumui, dėl nefinansinių priežasčių. ES tokių – 37 proc.

49 proc. būsimų pensininkų tikisi artimųjų paramos. Bet realybėje ji vos apčiuopiama. Tik 39 proc. tikisi prisidurti iš savanoriškai sukauptų pensijų (pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose), 28 proc. – gauti pajamų iš indėlių ar kitokių finansinių investicijų, nepilnas trečdalis – iš nuosavo verslo, 27 proc. – iš nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo. Tačiau, kaip pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, tik maždaug kas antras (54 proc.), kuris tikisi gauti pajamų iš santaupų ar turto, jau yra pradėjęs taupyti ar ėmęsis kitų konkrečių veiksmų. O savarankiškai papildomai pensijai lėšas kaupia tik šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų.

Būsimi pensininkai labai nerealiai vertina savo pajamų ir išlaidų pokyčius. „Pasirodo, jaunesni žmonės mano, kad sumažės išlaidos maistui, nes pensininkai mažiau vaikšto į kavines, restoranus, turi laiko parduotuvėse ieškoti pigesnių prekių. Tačiau apklausti pensininkai sakė, kad išlaidų dalis maistui net padidėja, mat sumažėja pajamos, be to, kainos kyla sparčiau, nei didėja pensija“, – apie kito SEB tyrimo išvadas pasakoja  J.Varanauskienė.

Dar vienas skirtumas – jaunesni žmonės prognozuoja tapę pensininkais sutaupyti kelionių sąskaita. Jau išėjusieji į pensiją čia taupymo neįžvelgė, nes kelionėms apskritai nelieka pinigų. Jaunesni respondentai šiek tiek pervertino išlaidas sveikatai, bet apklausti buvo tik pensininkai iki 65 metų, tad gal šių išlaidos didėjimas dar priešaky. Tiek jaunesnių, tiek jau pensininkų respondentų atsakymai sutapo dėl sumažėjančių išlaidų drabužiams ir avalynei. Tačiau to sumažėjimo nepakanka, kad liktų kelionėms, nes visa pensija išleidžiama maistui ir būstui.

Tad ar gali pensininkas Lietuvoje išgyventi iš pensijos? „Pensija pensijai nelygu, o žirklės tarp didžiausios ir mažiausios pensijos yra siauresnės nei tarp darbo užmokesčio. Daug priklauso nuo sveikatos būklės, nuo to, ar pensininkas gyvena vienas. Bet pažįstu pensininkų (tiesa, jų pensija didesnė nei vidurkis), kurie sako, kad jiems nepritrūksta pinigų, nors, žinoma, jų visuomet norisi daugiau“, – sako SEB banko ekspertė J.Varanauskienė.

Vis dėlto, nors sakoma, kad vidutinė pensija tėra pusė turėtos algos, pasak J.Varanaus­kienės, iš tikrųjų kontrastas mažesnis, todėl ir šokas išėjus į pensiją šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti, nes žmogus prieš pensiją jau buvo pratinęsis prie mažesnių pajamų. Priešpensinio amžiaus žmonės rinkoje mažiau konkurencingi ir sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, tad, kaip rodo SEB tyrimai ir oficiali statistika, vi­du­tinių pajamų kreivė nėra tolygi: didžiausias pajamas žmogus ima gauti nuo maždaug 35 me­tų, o apie penkiasdešimtmetį jos pradeda ma­žėti. Atliekant tyrimą 61–65 metų žmonės sakė, kad jų pensija siekia 60–70 proc. priešpensinių pajamų, kurios buvusios mažesnės nei vidutinis užmokestis. „Tad pamoka jauniems žmonėms, kurie atidėlioja taupymą senatvei: vėliau nebus iš ko taupyti“, – pataria J.Varanauskienė.

Dar vienas aspektas: vidutinę pensiją nuo skurdo ribos skiria vos keliolika eurų. Bet skurdas, kaip ir pensija, nėra absoliutus dydis. „Svarbūs ne tik kažkokie skaičiai, kiek kartų per savaitę pensininkas išgali nusipirkti mėsos, bet ir santykiniai dalykai. Tad labai logiška, kad pensija turi būti peržiūrima kintant darbo užmokesčiui, nes žmonėms, gaunantiems ma­žas pajamas, blogai ne tik todėl, kad jų pajamos mažos, bet ir todėl, kad jie mato, jog kitų pajamos didesnės. Be to, kylant vidutiniam atlyginimui ima kilti ir kainos“, – atkreipia dė­mesį J.Varanauskienė.

Turtuoliai – vargšai

Vis dėlto pensininkai – konkretūs žmonės, o ne statistinis vidurkis. Štai garsi mokytoja, da­bar pensininkė Laima Abraitytė svarsto: „Kai seni žmonės vieniši, ligoti, labai atjaučiu. Bet, mano manymu, labiausiai skundžiasi ne tie, kurie labiausiai neturi. Vis skelbiama, kad iš pensininkų sukčiai išvilioja tūkstančius eurų, vadinasi, jiems dar ne paskutinioji. Be to, jei žmogus gauna labai mažytę pensiją, matyt, mažai ir dirbo – arba trumpai, arba pasiilsėdamas kokį nesunkų darbą. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu? Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.“

L.Abraitytė atskleidžia savo finansines są­ma­tas: ji gauna 315 eurų senatvės pensijos plius 116 eurų valstybinės premijos, kurią pel­nė už ilgametį pedagoginį, visuomeninį, vadovėlių leidybos darbą. Už butą (be dujų, telefono ir televizijos) priklausomai nuo šildymo sezono moka apie 40–90 eurų, jokios valstybės paramos niekada neprašydama. Jei turi kokių didesnių išlaidų, prisiduria iš sukauptų pinigų už vadovėlių rašymą, nes šių pinigų neiššvaisčiusi, o kaupusi, jei kada jų prireiks.

Visą gyvenimą daug dirbusi pedagogė siūlo valstybei visų pirma padėti jaunoms šeimoms. Tada ir vaikelius lengviau būtų auginti, o ateityje būtų kam uždirbti pensijas.

Vakarų ekspertai taip pat nenustoja stebėtis, kad nemažai Lietuvos senolių balansuoja ties skurdo riba, nors pagal valdomą turtą – tai gana pasiturintys žmonės. Teismai užgulti besidraskančiųjų dėl palikimo, kurį palikęs asmuo neretai iš valstybės (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) gaudavęs nuolaidų akivaizdžiai jam per dideliam būstui išlaikyti. Bet neretoje šeimoje senjoras turbūt amžiams užsitrauktų po­tencialių pa­veldėtojų rūstybę, jei parduotų būstą, o už gautus pinigus nusipirktų (o gal nuo­motųsi?) kuklų butą, šiek tiek atsidėtų ban­ke būtinoms išlaidoms ir dar nusipirktų kelionę į Prancūziją.

Gal todėl Žydrasis krantas – vakariečiams pensininkams, o lietuviams jis – tik žydroji svajonė.

Socialinio modelio bendraautorius VU profesorius dr. T.Medaiskis: „Sprendimai dėl pensijų bus motyvuoti ekonomiškai, o ne politiškai“

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.