Renata BALTA

Kas vyksta miestuose, kurie netenka svarbių pramonės objektų? Apie tai – spektaklis „Žalia pievelė“ Vilniuje ir „Kasykla“ Šiauliuose.

Kas yra gegužė teatralams? Tai „Naujasis Baltijos šokis“, Europos operos dienos renginiai, šįmet pirmą kartą – ir kamerinės operos festivalis Klaipėdoje. Pastarajame išvysime naujo kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės („Geros dienos“ autorės) opuso „Į švyturį“, kurį įkvėpė to paties pavadinimo literatūros klasikės Virginios Woolf kūrinys, premjerą. Kamerinę operą stato klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova ir maskvietė scenografijos ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina, vadinama viena perspektyviausių savo srities kūrėjų.

Šiuolaikinio šokio premjerų netrūks ir už festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ ribų. Štai Kauno šokio teatras „Aura“ sezoną baigia pristatydamas savo vadovės Birutės Letukaitės kūrinį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“. Jis kalba apie nesėkmingas, smurto sulaužytas šeimas, kuriose auga meilės ir saugumo alkani vaikai.

Jaunosios kartos choreografė Austėja Vilkaitytė savo spektaklyje „Išoriniai pojūčiai“ irgi kalba apie moterų tapatybę ir solidarumą dabartinėje visuomenėje. Pasiremdama juokingai naiviais lietuviškų popdainų tekstais ir kičo estetika, autorė parodijuoja atgyvenusius moterų stereotipus.

Pjesė siauruko stotelėje

Toliau veržiasi iš savo „baltųjų rūmų“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras: neseniai parodžiusi premjerą teismo salėje, šįkart trupė lauks žiūrovų Aukštaitijos siaurojo geležinkelio stotelėje. Premjera taip ir vadinsis – „Stotelė“. Mat pjesę lenkų režisierius Jacekas Glomba sudėliojo iš Bohumilo Hrabalo prozos epizodų, o čekų klasiko, kadaise dirbusio geležinkelininku, tekstuose traukinių būta išties nemažai. Ko verta vien apysaka „Ypatingai sekami traukiniai“…

Pameistrys Milošas, jo mylimoji Elizka, porelę išskirti mėginanti geležinkelio vadovo dukra Liza ir kiti rašytojo personažai įtrauks į šmaikščias mažo miestelio istorijas, kuriose netrūksta B.Hrabalui būdingos švelnios ironijos. Jokių dekoracijų ar butaforijų – viskas tikra ir autentiška, tad žiūrovams neturėtų būti sudėtinga įsijausti į spektaklio veiksmą.

Vietoj aktorių – Visagino gyventojai

Vis dėlto įdomiausia netiesioginė akistata gegužę laukia Nacionalinio dramos ir Valstybinio Šiaulių dramos teatrų. Mat galėsime palyginti laboratoriniu ir tradiciniu dramaturginiu būdu statytus spektaklius, bylojančius ta pačia tema: apie tai, kas vyksta su vietovėje gyvenančiais ir dirbančiais žmonėmis po svarbaus pramonės objekto uždarymo.

Vilniečiai Rimantas Ribačiauskas, Jonas Tertelis ir Lietuvoje gyvenanti vokietė Kristina Werner savo būsimo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ herojais ir kartu aktoriais pakvietė būti tikrus visaginiečius. Ir nors jie teatrine avantiūra susidomėjo ne iš karto, galiausiai susirinko trupė, kurioje – režisūros studijas baigusi jauna moteris, trejetas Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų, kinologas, jauna mama, pora smalsių moksleivių ir viena britė, Jungtinių Tautų Organizacijos konsultantė. Jų autentiškos patirties pasakojimai galiausiai ir tapo spektakliu. Tai pirmasis Nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis. Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų.

Visagine gyvena apie 20 tūkst. keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje. Ką jie išgyvena, ardydami tai, ką statė? Kokią miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi blaškomi besimainančių politinių direktyvų? Ekonomistai ir politikai, priimdami sprendimus, nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.

Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie suskilusios geldos: dauguma miesto langų nekeisti ir nedažyti nuo aštuntojo dešimtmečio, kai iškilo Visagino daugiabučiai. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu žaizdos draskymui. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai, tačiau tik dalis jaunimo linkusi organiškai integruotis į Lietuvos gyvenimo realybę.

„Žalia pievelė“ (angl. „greenfield“) – tai terminas, apibūdinantis galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia pievelė. Vis dėlto aiškėja, kad IAE vietoje greičiausiai liks „rudasis laukas“ („brownfield“), t.y. pramonės pėdsakai nebus iki galo panaikinti. Jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis. Taigi teks uždėti ant reaktoriaus sarkofagą ir taip laikyti mažiausiai penkiasdešimt metų, kol sumažėjusi radiacija leis tęsti darbus.

„Visaginas – lyg žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali įkąsti. Manau, pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika. Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų pusė visų Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra laikas, kai jos baigia savo nustatytą darbo ciklą. Įdomu, kaip kitos šalys su tuo tvarkysis“, – pasakoja spektaklio idėjos autorius R.Ribačiauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m