"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Birželio 2-ąją žurnalistų tyrėjų komandai vadovaujantis Drew Sullivanas parašė tviteryje rusų kalba: „Kaip jūs suprantate, pasaulis pasikeis rytoj 9 val. vakaro Maskvos laiku.“ Išties kitą dieną, sekmadienį, daugelio šalių leidiniai paskelbė vadinamuosius Panamos dokumentus. Visuomenės dėmesį prikaustė tai, kas susiję su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Mažiau svarstoma, kaip šis nutekinimas pakeis pasaulio šešėlinių finansų geografiją.

„Panamos dokumentai“ ar „Panamos terabaitai“ – maždaug 11,5 mln. dokumentų, kurių apimtis – 2,6 terabaito, pranoksta visus iki šiol žinomus nutekinimus. Duomenys pavogti iš Panamoje veikiančios teisinės firmos „Mossack Fonseca“ (pavadinime – partnerių pavardės). Tie terabaitai susiję su maždaug 230 tūkst. įmonių veikla. Palyginimui: 2015 m. pradžioje Lietuvoje buvo registruota 220 tūkst. įmonių, iš jų veikė apie 42 proc. – 93 tūkst. Taigi „Panamos terabaitus“ galėtume lyginti su viso Lie­tuvos ūkio dokumentacijos gabalu: steigimo su­tartimis, susirašinėjimu, buhalterijos fragmentais.

„Mossack Fonseca“ tarpininkauja steigiant įmones ypatingose finansinėse jurisdikcijose (YFJ), kurios kalbainių teikimu vadinamos lengvatinėmis mokesčių zonomis, o verslo bendruomenė susikalba, vartodama „ofšorų“ terminą (angl. off shore).

Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

YFJ veikiančios įmonės visai nemoka arba moka minimalius mokesčius teritorijose, kuriose registruotos. Daug YFJ veikia Karibų jūros salose – tai Jungtinės Karalystės valdomos teritorijos, arba nepriklausomos valstybės, priklausančios Tautų Sandraugai (buvusi Britų Sandrauga).

YFJ įmonės yra legalios, tačiau dažniausiai būna nominalios – turi „popierinį“ direktorių ir valdybos narius. Angliškai jos dar vadinamos „shell companies“ – įmonės-lukštai. Tapti legaliu tokio „lukšto“ savininku kainuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių – viskas priklauso nuo poreikių.

V.Putino draugas muzikantas

„Panamos terabaituose“ minimos 140 politikų iš 50 šalių pavardės. Tai yra valstybių vadovai, jų giminaičiai ir draugai.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino pavardė niekur neišplaukia, tačiau „Panamos terabaituose“ figūruoja keletas įvairaus rango Rusijos politikų ir jų giminaičių, pavyzdžiui, V.Putino spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo sutuoktinė.

Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios.

Vis dėlto, nors ir nepaminėtas, V.Putinas kelia daug įtarimų dėl savo artimo draugo muzikanto Sergejaus Roldugino. Šis violončelininkas, kuris neužsiima jokiais verslais, valdo įmones-lukštus, ir jų sąskaitos nėra tuščios. Į S.Roldugino įmones yra suplaukę apie 2 mlrd. dolerių. Sandoriai, dėl kurių atsirado pinigai, neretai atrodo fiktyvūs.

Štai pavyzdys, kuriame veikė dabar jau neveikiantis „mūsiškio“ Vladimiro Romanovo Ūkio bankas. Tarptautinės žurnalistų tyrėjų komandos partneris 15min.lt patvirtino, kad 2010 m. liepos 20 d. sutartimi S.Roldugino valdoma Panamos kompanija „International Media Overseas“ sutarė iš kitos Panamos kompanijos „Dino Capital“ įsigyti „Rosneft“ akcijų už beveik 7,85 mln. JAV dolerių. Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. šis sandoris nutrauktas. Juo „Dino Capital“ pripažįsta nesilaikiusi įsipareigojimų. Kaip kompensaciją „Dino Capital“ iš savo sąskaitos Ūkio banke įsipareigoja pervesti 746,9 tūkst. dolerių į S.Roldugino „Inter­national Media Overseas“ sąskaitą Rusijos banke Šveicarijoje.

Minėta suma, kelianti įtarimą dėl pinigų plovimo, nesudaro nė dutūkstantosios tų 2 mlrd. dolerių dalies. Tačiau kitos S.Roldugino įmonių įplaukos panašaus švarumo. Spėliojama, kad šio muzikanto sąskaitos – viena iš daugelio V.Putino „kiaulių-taupyklių“.

Rusijos leidinys „Novaja gazeta“, tarptautinio tyrimo partneris, jau sulaukė „nemalonumų per valdiškus namus“: oficialiai kreiptasi dėl leidinio mokestinio patikrinimo.

G.Sorosas remia tiriamąją žurnalistiką

Tolesni svarstymai – bandymas susivokti, ką „Panamos terabaitai“ pasako apie pasaulio finansus.

„Panamos terabaitų“ atveju nutekinimo sukeltas triukšmas užgožia kai kuriuos klausimus, nors jie ir užduoti. O visumos nesuprasime be tų detalių.

Radijo „Svoboda“ laidoje jaunutė „Novaja gazeta“ žurnalistė Olesia Šmagun, įvardyta kaip „tyrėja“, nors nagrinėjo tai, kas jai buvo paduota (gal geriau ją vadinti „laborante“), pasakė, kad nesvarbu, kokiu būdu gauti „Panamos terabaitai“, nes juos tiriantys žmonės siekia gėrio. Vis dėlto tai yra konfidencialios informacijos vagystė (kaip pakomentavo vienas Lietuvos advokatas, dokumentai buvo „nufyrinti“).

Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke.

Vagystės motyvų versija atsirado iškart po „Panamos terabaitų“ paviešinimo. Esą kažkurio iš Panamos advokatų kontoros partnerių – ar Jurgeno Mossacko, ar Ramono Fonsecos palikta meilužė atkeršijo tuo, kad 11,5 mln. dokumentų išsinešė rankinuke. Išties trijų terabaitų kaupiklis – tai delnu apimamas stačiakampis daikčiukas, užimantis tiek vietos, kiek vidutinio storumo detektyvinis romanas. Bet ir programišių įsilaužimo versija nebuvo atmesta.

Kerštinga meilužė pati viena su ta informacija nelabai ką nuveiktų – kaip ir minėta žurnalistė „laborantė“. „Panamos terabaitai“ nukeliavo iki Tarptautinio žurnalistų tyrėjų konsorciumo (International Consortium of Investigative Journalists, ICIJ). Ar veltui? Reikia klausti tų, kurie perdavė informaciją.

Šį konsorciumą 1997 m. įkūrė tiriamosios žurnalistikos organizacija Visuo­menės integralumo centras (Center for Public Integrity, CPI). CPI rėmėjai yra tokie JAV labdaros bei paramos fondai: „Ford Foundation“, „Carnegie Endow­ment“, „Rockefeller Family Fund“, „W K Kellogg Foundation“, „Open Society Foun­dations“. Pastarosios organizacijos, kurią finansuoja George’as Sorosas, atšaka – Atviros Lietuvos fondas veikia ir Lietuvoje.

CPI deklaruoja nepriklausomybę nuo politinių partijų, tačiau JAV yra sulaukęs kritikos už paramą iš G.Soroso, aršaus George’o W.Busho priešininko ir Baracko Obamos finansinio rėmėjo. Esą tai turėję įtakos CPI medžiagoms, kuriose užsipulti B.Obamos priešininkai, vadinamojo Arbatėlės sąjūdžio rėmėjai milijardieriai broliai Kochai.

Tarptautinė operacija

Gal mitinė Panamos advokato meilužė ir pardavė kaupiklį už vieną simbolinį dolerį, tačiau 380 žurnalistų iš maždaug 100 žiniasklaidos organizacijų 80 šalių tikrai negalėjo dirbti veltui vienus metus. Šitas tinklas prasidėjo nuo „habo“ (angl. hub, lietuviškai kalbant – telktuvo). Tai Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“, kuris pradžioje gavo visus „Panamos terabaitus“. Tą medžiagą reikėjo išmaniai paskirstyti tarp tyrėjų.

Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama.

Vargu ar tokio masto tyrimą galima visiškai nuslėpti. „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas 2015-ųjų gruodį „Veidui“pasakojo: „Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi. Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.“

Kelios dienos prieš „Panamos terabaitų“ paviešinimą naujienų agentūra „Bloomberg“ paėmė interviu iš J.Mossacko ir R.Fonsecos. Kodėl jais susidomėta prieš pat informacinės bombos sprogimą? Matyt, yla ėmė lįsti iš maišo. „Bloomberg“ teigimu, per 4 val. interviu partneriai atrodė tarsi besitraukiantys į slėptuvę – pasibaigė smagios dienos, kai buvo masiškai štampuojamos įmonės-lukštai.

Daugiau nei pusė „Panamos terabaituose“ minimų kompanijų, apie 113 tūkst., registruota Jungtinei Karalystei priklausančiose Mergelių salose.

Politikos temomis rašantis Danas Hindas 2012 m. kovą rašė aljazeera.com: „Galbūt vieną dieną istorikai atras ir aprašys Trečiąją britų imperiją, organizuotą šalies lengvatinių mokesčių zonų pagrindu ir paremtą rimtais diplomatijos, žvalgybos ir komunikacijos ištekliais. Atsisakę imperijos išvaizdos britai siekia atgauti jos esmę.“

Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ten gyvenantys užsieniečiai moka mokesčius tik už tą veiklą, kuri vykdoma šalyje. Jeigu lėšos laikomos kurioje nors iš britams ar kam kitam priklausančių YFJ, už tai mokesčių nemokama.

„Panamos terabaitų“ atveju nesaugūs pasijuto tie virtualūs Mergelių salų „gyventojai“, kurie varinėjo pinigus per daugiau nei 100 tūkst. įmonių-lukštų.

Bėgte į Ameriką!

Ką daro išgąsdintas investuotojas? Ieško vietos, saugesnės už Mergelių salas. Tokia vieta yra. Ji vadinasi Jungtinės Amerikos Valstijos.

Šį sausį „Bloomberg“ rašė, kad 2015-ųjų rugsėjį vienoje iš San Fransisko teisės firmų kalbėjęs Andrew Penney, „Rothschild & Co“ vykdomasis direktorius, aiškino, kaip pasaulio turtingųjų elitas gali išvengti mokesčių. Jo žinia teisininkams: savo klientams galite padėti perkelti turtus į JAV, kur jie bus paslėpti nuo kitų šalių mokesčių tarnybų. JAV tampa naująja Šveicarija.

Pasak „Bloomberg“, JAV, daugelį metų plakusios kitas šalis dėl to, kad šios padeda turtingiems amerikiečiams slėpti pinigus YFJ, tampa didžiausia slapta mokesčių užuovėja užsienio turtuoliams. Besipriešindamos tarptautiniams skaidrumo standartams JAV kuria naują rinką ir tampa geidžiama vieta užsieniečių turtams. Amerikos užduota kryptimi juda Londono teisininkai ir Šveicarijos bankininkai, padedantys perkelti sąskaitas iš Bahamų ir Mergelių salų į Nevadą, Vajomingą ir Pietų Dakotą.

JAV ir Panama priklauso nedaugeliui šalių, oponuojančių Eko­nominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos finansinio skaidrumo standartams. Likęs pasaulis – maždaug 100 valstybių ir jose veikiančios YFJ sutinka dalytis konfidencialia informacija su mokesčių tarnybomis.

„Panamos terabaituose“ yra šioks toks JAV subjektų segmentas: 441 klientas, 3072 joms priklausančios įmonės-lukštai. Tarp „Mossack Fonseca“ akcininkų – 3467 reziduojantys JAV. Tačiau tiriamųjų žurnalistų konsorciumas iš to JAV segmento kol kas neatskleidė nė vienos pavardės ar pavadinimo.

Tikėtina, kad toks santūrumas tik paskatins įmones-lukštus judėti, pavyzdžiui, į Nevadą, kuri „Mossack Fonseca“ geografijoje irgi pažymėta, tačiau iki šiol buvo užgožta Mergelių salų.